PRANEŠIMAS dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje
4.5.2017 - (2016/2220(INI))
Užsienio reikalų komitetas
Pranešėjas: Amjad Bashir
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į JT žmogaus teisių, įskaitant teisės į pilietybę, priemones, pvz., JT Chartiją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Vaiko teisių konvenciją, Konvenciją dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo, 1954 m. Konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, 1961 m. Konvenciją dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir jos fakultatyvinį protokolą, Neįgaliųjų teisių konvenciją, Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos,
– atsižvelgdamas į kitas JT priemones dėl bepilietybės ir teisės į pilietybę, pavyzdžiui, į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) Vykdomojo komiteto išvadą Nr. 106 dėl asmenų be pilietybės nustatymo, bepilietybės prevencijos, asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo ir jų apsaugos[1], kuri patvirtinta 2006 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 61/137,
– atsižvelgdamas į UNHCR bepilietybės panaikinimo iki 2024 m. kampaniją[2] ir Pasaulinę kampaniją dėl vienodų pilietybės teisių, kurią remia UNHCR, JT Moterys ir kitos organizacijos, ir kurią patvirtino JT Žmogaus teisių taryba,
– atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 15 d. JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir savavališko pilietybės atėmimo[3],
– atsižvelgdamas į 1993 m. birželio 25 d. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje priimtą Vienos deklaraciją ir veiksmų programą[4],
– atsižvelgdamas į Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto bendrąją rekomendaciją Nr. 32 dėl pabėgėlių statuso, prieglobsčio, pilietybės ir moterų bepilietybės su lytimi susijusių aspektų[5],
– atsižvelgdamas į Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) žmogaus teisių deklaraciją[6],
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama, kad „palaikydama santykius su platesniu pasauliu“, ES turi prisidėti prie „skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo“,
– atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 20 d. Tarybos išvadas dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje[7],
– atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje[8],
– atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 4 d. Tarybos išvadas dėl bepilietybės reiškinio[9],
– atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 20 d. Tarybos išvadas dėl ES strategijos dėl Mianmaro / Birmos[10],
– atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir migracijos trečiosiose šalyse[11],
– atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl Mianmaro, ypač dėl rohinjų padėties[12],
– atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2013 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje[13],
– atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio mėn. Išorės politikos generalinio direktorato tyrimą „Bepilietybės poveikio žmogaus teisėms mažinimas ES išorės politikoje“ (angl. „Adressing the Human Rights impact of statelessness in the EU's external action“),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A8-0182/2017),
A. kadangi Pietų ir Pietryčių Azijos regioną sudaro šios šalys: Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Brunėjus, Kambodža, Indija, Indonezija, Laosas, Malaizija, Maldyvai, Mianmaras, Nepalas, Pakistanas, Filipinai, Singapūras, Šri Lanka, Tailandas, Rytų Timoras ir Vietnamas ir jos visos yra arba Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN), arba Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos (SAARC) narės arba turi stebėtojo statusą;
B. kadangi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje patvirtinama, kad visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis; kadangi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 straipsnyje ir kitose tarptautinėse žmogaus teisės priemonėse įtvirtinta teisė į pilietybę ir tai, kad niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė; kadangi vis dėlto tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis dar reikia pasiekti pagrindinį jų tikslą – užtikrinti kiekvieno asmens teisę į pilietybę;
C. kadangi visos žmogaus teisės yra visuotinės, nedalomos, viena nuo kitos priklausomos ir tarpusavyje susijusios; kadangi žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės yra prigimtinės visų žmonių teisės ir jų apsauga ir rėmimas yra svarbiausia valdžios sektoriaus pareiga;
D. kadangi Vaiko teisių konvencijoje, kurią ratifikavo visos Pietų ir Pietryčių Azijos šalys, nurodoma, kad vaikas turi būti užregistruotas iškart po gimimo ir turi teisę gauti pilietybę; kadangi yra apskaičiuota, kad pusė pasaulyje esančių asmenų be pilietybės yra vaikai ir dauguma jų neturi pilietybės nuo gimimo;
E kadangi ASEAN žmogaus teisių deklaracijoje tvirtinama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę, kaip numatyta teisės aktuose, ir iš jokio asmens negali būti savavališkai atimta jo pilietybė arba neleista naudotis teise pakeisti tą pilietybę;
F. kadangi asmuo be pilietybės 1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso apibrėžiamas kaip asmuo, „kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus nelaiko piliečiu“; kadangi bepilietybės priežastys gali būti įvairios, be kita ko, įskaitant: valstybių teisių perėmimą ir likvidavimą, kai kuriais atvejais įvykius, susijusius su priverstiniu pabėgimu, migraciją ir prekybą žmonėmis, taip pat: pilietybės įstatymų pokyčius ir spragas, pilietybės galiojimo pabaigą dėl gyvenimo ilgą laiką ne savo šalyje, savavališką pilietybės atėmimą, diskriminaciją dėl lyties, rasės, etninės kilmės ar kitu pagrindu, administracines ir biurokratines kliūtis, taip pat ir gaunant ar registruojant gimimo liudijimus; kadangi dauguma arba net visos šios priežastys gali būti susijusios su bepilietybės atvejais Pietų ir Pietryčių Azijoje;
G. kadangi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad asmenų be pilietybės ir pabėgėlių klausimai yra visiškai skirtingi dalykai; kadangi dauguma asmenų be pilietybės niekada nėra palikę savo gimtųjų vietų arba niekada nėra kirtę valstybės sienos;
H. kadangi bepilietybė yra daugialypė problema ir lemia daugelį žmogaus teisių pažeidimų, kurie, be kita ko, apima problemas, susijusias su gimimo liudijimais ir kitais civilinės būklės dokumentais, taip pat kitas problemas, susijusias su nuosavybės teisėmis, neįtraukimu į vaikų sveikatos priežiūros programas ir valstybinę mokyklų sistemą, verslo nuosavybe, politiniu atstovavimu ir dalyvavimu balsuojant, galimybėmis gauti socialinę apsaugą ir viešąsias paslaugas; kadangi bepilietybė gali skatinti prekybą žmonėmis, savavališką sulaikymą, judėjimo laisvės pažeidimą, vaikų išnaudojimą ir smurtą prieš vaikus bei moterų diskriminaciją;
I. kadangi bepilietybės problemai ir toliau skiriama mažai tarptautinio dėmesio, nors ji turi labai didelį nerimą keliančių pasaulinių ir regioninių padarinių žmogaus teisėms, ir ji toliau vertinama kaip vidinis valstybių reikalas; kadangi asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimas ir galiausiai bepilietybės panaikinimas turėtų tapti prioritetiniu žmogaus teisių srities klausimu tarptautiniu lygmeniu;
J. kadangi teisinė lytinė diskriminacija, pavyzdžiui, įgyjant pilietybę arba perduodant ją vaikui ar sutuoktiniui, vis dar gaji Pietų ir Pietryčių Azijos šalyse, pvz., Nepale, Malaizijoje ir Brunėjuje;
K. kadangi, UNHCR vertinimu, visame regione nėra užregistruoti 135 milijonai jaunesnių nei penkerių metų vaikų gimimai ir esama pavojaus, kad šie vaikai taps asmenimis be pilietybės;
L. kadangi panaikinus bepilietybę taip pat būtų sustiprinta demokratija, nes buvę asmenys be pilietybės dalyvautų valstybės gyvenime ir galėtų prisidėti prie demokratinio proceso;
M. kadangi sudėtinga bepilietybės problema vis dar yra itin mažareikšmis tarptautinės teisės ir politikos subjektas, nors tai nėra antraeilis klausimas;
N. kadangi bepilietybė žlugdo neturinčių pilietybės gyventojų vystymosi perspektyvas ir kenkia veiksmingam Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimui;
O. kadangi UNHCR 2014–2024 m. pasauliniame bepilietybės panaikinimo veiksmų plane siekiama padėti vyriausybėms sprendžiant pagrindines esamas bepilietybės problemas, išvengti naujų bepilietybės atvejų atsiradimo ir geriau nustatyti gyventojų be pilietybės grupes ir jas apsaugoti; kadangi šio veiksmų plano 10 veiksme taip pat pažymimas poreikis gerinti kiekybinius ir kokybinius duomenis apie bepilietybę; kadangi ES yra įsipareigojusi aktyviai remti šį veiksmų planą;
P. kadangi Tarybos išvadose dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje patvirtinta, kad santykiuose su prioritetinėmis šalimis svarbu spręsti bepilietybės klausimą ir daugiausia dėmesio skirti prevencinėms priemonėms, užkertančioms kelią asmenų be pilietybės atsiradimui dėl konfliktų, priverstinio gyventojų perkėlimo ar valstybių iširimo;
Q. kadangi 2016 m. rugsėjo 20 d. ES metinėje ataskaitoje „Žmogaus teisės ir demokratija pasaulyje – su konkrečiomis šalimis ir regionais susiję klausimai“ patvirtinamas ES tikslas didinti žmogaus teisių aspektų ES užsienio politikoje nuoseklumą, veiksmingumą ir matomumą ir tikslas stiprinti ES vaidmenį JT ir regioninių žmogaus teisių gynimo mechanizmų kontekste, kad būtų skatinamas regionų savarankiškumas ir propaguojamas žmogaus teisių visuotinumas, taip pat konkrečiai nurodoma, kad tai apima pirmojo politinio dialogo žmogaus teisių klausimais su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) žmogaus teisių gynimo mechanizmais pradžią;
R. kadangi ES pasiryžo žmogaus teisėms skirti centrinę vietą santykių su trečiosiomis šalimis srityje;
S. kadangi bepilietybė skatina gyventojų judėjimą, emigraciją, prekybą žmonėmis ir tai destabilizuoja visus subregionus;
T. kadangi daugelis iš 10 mln. visame pasaulyje gyvenančių asmenų be pilietybės gyvena Pietų ir Pietryčių Azijoje, o Mianmaro rohinjai yra vienintelė pasaulyje didžiausia asmenų be pilietybės grupė, kurią sudaro daugiau kaip 1 milijonas asmenų, patenkančių į UNHCR bepilietybės įgaliojimus, tačiau didelės asmenų be pilietybės bendruomenės taip pat gyvena Tailande, Malaizijoje, Brunėjuje, Vietname, Filipinuose ir kitur; kadangi pilietybės neturintys tibetiečiai gyvena tokiose šalyse kaip Indija ir Nepalas; kadangi daliai šių grupių taikomas UNHCR bepilietybės įgaliojimas, bet ne visoms; kadangi visame pasaulyje yra per maža statistinė aprėptis ir gaunama per mažai duomenų apie pilietybės neturinčius asmenis, nes ne visos šalys kaupia statistinius duomenis šiuo klausimu; kadangi Pietų ir Pietryčių Azijoje yra ir užvilkintų, ir neišspręstų bylų, taip pat bylų, kuriose pasiekta pažangos;
U. kadangi pastaraisiais metais Pietų ir Pietryčių Azijoje padaryta pažanga atlikus pilietybės įstatymų pakeitimus, kuriais įtraukiamos tinkamos nuostatos siekiant užkirsti kelią bepilietybei ir sudaryti sąlygas asmenims be pilietybės gauti pilietybę; kadangi būtina stiprinti šias pastangas ir priimtų įstatymų reikia laikytis ir praktiškai;
V. kadangi rohinjai yra viena iš pasaulyje labiausiai persekiojamų mažumų, kurios atstovai sudaro vieną didžiausių asmenų be pilietybės grupę pasaulyje, ir nuo tada, kai 1982 m. įsigaliojo Birmos pilietybės įstatymas, jie oficialiai yra be pilietybės; kadangi Mianmaro valdžia ir kaimyninės šalys rohinjų nepageidauja, nors kai kurios kaimyninės šalys yra priėmusios didelį skaičių pabėgėlių; kadangi Rachinų valstijoje tebesitęsia konfliktai; kadangi tūkstančiai pabėgėlių, kuriems beviltiškai ieškant humanitarinės pagalbos pavyko kirtus sieną atvykti į Bangladešą, pažeidžiant tarptautinę teisę yra verčiami grįžti atgal; kadangi rohinjai bėga nuo kolektyvinės bausmės politikos Rachinų valstijoje, kur saugumo pajėgos nesirinkdamos rengia atsakomąsias atakas, kaip pranešama, šaudo kaimo gyventojus iš ginkluotų sraigtasparnių, degina namus, vykdo savavališkus sulaikymus ir prievartauja moteris ir mergaites; kadangi iki šiol reakcija į rohinjų žmogaus teisių ir humanitarinės krizės padėties blogėjimą šalyje ir tarptautiniu mastu iš esmės buvo nepakankama ir dar neišbandyta daugybė priemonių šiai problemai spręsti;
W. kadangi po Bangladešo nepriklausomybės karo, kai Pakistanas atsisakė vadinamųjų biharių repatrijavimo, šimtai tūkstančiai jų nebuvo laikomi Bangladešo piliečiais; kadangi vis dėlto nuo 2003 m. daugeliu teismo sprendimų buvo patvirtinta, kad bihariai yra Bangladešo piliečiai; kadangi daug biharių vis dar nėra visiškai integruoti į Bangladešo visuomenę ir vystymosi programas ir dauguma dar neturi galimybės visapusiškai naudotis savo iš naujo patvirtintomis teisėmis;
X. kadangi Pietų ir Pietryčių Azijoje yra daug kitų asmenų be pilietybės grupių; kadangi vis dėlto pastaraisiais metais įvyko daug teigiamų pokyčių, pvz., Indonezijoje, kuri savo pilietybės suteikimo procedūroje panaikino diskriminaciją dėl lyties ir 2006 m. savo pilietybės įstatymą pertvarkė taip, kad migrantai iš Indonezijos, kurie užsienyje praleidžia daugiau kaip penkerius metus, dabar daugiau nebepraranda savo pilietybės, jei toks pilietybės praradimas lemia bepilietybę; Kambodžoje, kur gimimų registravimas tapo nemokamas per pirmas 30 dienų po gimimo; Vietname, kuris 2008 m. palengvino visų asmenų be pilietybės, Vietname gyvenančių daugiau kaip 20 metų, natūralizaciją ir Tailande, kuriame, pertvarkius pilietybės ir civilinės registracijos įstatymus, nuo 2011 m. 23 000 asmenų be pilietybės buvo suteikta pilietybė;
Y. kadangi nepaprastai svarbu, kad visų šio regiono šalių vyriausybės ir atitinkamos valdžios institucijos visapusiškai laikytųsi negrąžinimo principo ir apsaugotų pabėgėlius pagal prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir tarptautinius žmogaus teisių standartus;
Z. kadangi asmenų be pilietybės grupės turėtų turėti galimybę pasinaudoti humanitarinės pagalbos programomis, per kurias teikiama sveikatos priežiūra, švietimas apie maisto produktus ir pagalba mitybos klausimais;
1. yra susirūpinęs dėl milijonų bepilietybės atvejų pasaulyje, visų pirma Pietų ir Pietryčių Azijoje, ir reiškia savo solidarumą su asmenimis be pilietybės;
2. yra labai susirūpinęs dėl rohinjų mažumos padėties Mianmare; yra sukrėstas pranešimų apie masinius žmogaus teisių pažeidimus ir nesibaigiančias rohinjų represijas bei diskriminaciją ir jų nepripažinimą Mianmaro visuomenės dalimi, nes tai panašu į koordinuotą etninio valymo kampaniją; pabrėžia, kad daug rohinjų kartų gyveno Mianmaro teritorijoje ir jie turi visas teises į praeityje turėtą Mianmaro pilietybę ir į visas su tuo susijusias teises ir pareigas; primygtinai ragina Mianmaro vyriausybę ir valdžios institucijas atkurti Mianmaro pilietybę rohinjų mažumai; taip pat primygtinai ragina į Rachinų valstiją nedelsiant įsileisti humanitarines organizacijas, tarptautinius stebėtojus, NVO ir žurnalistus; mano, kad turės būti surengti nepriklausomi tyrimai, kad žmogaus teisių pažeidimus įvykdę asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn; be to, mano, kad reikia imtis neatidėliotinų priemonių siekiant užkirsti kelią tolesniems diskriminavimo, priešiškumo ir smurto prieš mažumas veiksmams arba tokių veiksmų skatinimui; tikisi, kad Nobelio taikos premijos ir Sacharovo premijos laureatė Aung San Suu Kyi pasinaudos įvairiomis savo pozicijomis Mianmaro vyriausybėje tam, kad būtų greičiau rastas šio klausimo sprendimas;
3. apgailestauja dėl to, kad tam tikrais atvejais bepilietybės statusas panaudojamas tam tikroms bendruomenėms marginalizuoti ir jų teisėms atimti; mano, kad mažumų teisinė, politinė ir socialinė įtrauktis yra pagrindinis perėjimo prie demokratijos elementas ir kad išsprendus bepilietybės problemą pagerėtų socialinė sanglauda ir politinis stabilumas;
4. atkreipia dėmesį į tai, kad bepilietybė gali lemti dideles humanitarines krizes, ir pakartoja, kad asmenys be pilietybės turėtų turėti galimybę pasinaudoti humanitarinėmis programomis; pabrėžia tai, kad bepilietybė dažnai reiškia, kad nėra galimybių gauti išsilavinimo, sveikatos priežiūros paslaugų, darbo, nėra judėjimo laisvės ir saugumo;
5. yra susirūpinęs dėl to, kad nėra duomenų apie asmenis be pilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje ir turima labai mažai duomenų arba jų nėra apie bepilietybę, pavyzdžiui, Butane, Indijoje, Nepale ir Rytų Timore; taip pat yra susirūpinęs dėl to, kad, pavyzdžiui, nors esama bendrų skaičių, nėra neapibendrintų duomenų apie moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas asmenų grupes; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šio informacijos trūkumo yra sudėtingiau parengti tikslinius veiksmus, taip pat ir vykdant UNHCR bepilietybės panaikinimo iki 2014 m. kampaniją; primygtinai ragina Pietų ir Pietryčių Azijos šalis pateikti patikimus ir viešus neapibendrintus duomenis apie bepilietybę;
6. pabrėžia, kad esama ir tokių teigiamų pavyzdžių kaip 2016 m. gegužės mėn. Filipinų iniciatyva atsižvelgti į duomenų apie pilietybės neturinčių vaikų kiekį ir apie jų padėtį regione poreikį; ragina ES pasisiūlyti bendradarbiauti ir padėti išsamiai įvertinti bepilietybės padėtį ir nustatyti projektus bepilietybei šiame regione panaikinti;
7. yra labai susirūpinęs dėl to, kad Brunėjaus, Malaizijos ir Nepalo valstybėse taikomi dėl lyties diskriminuojamieji teisės aktai; pabrėžia būtinybę peržiūrėti su pilietybės teisės aktais susijusias nuostatas, visų pirma Vaiko teisių konvencijoje ir Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims;
8. palankiai vertina teigiamus pokyčius šiame regione ir Filipinų, Vietnamo ir Tailando pastangas ir ragina šio regiono šalis bendradarbiauti ir dalytis gerais pavyzdžiais ir pastangomis, kad visame regione neliktų asmenų be pilietybės;
9. primena pilietybės neturėjusių asmenų padėtį regione ir žmogaus teisių dalyvavimo principą; remia dėl bepilietybės nukentėjusių bendruomenių ir buvusių asmenų be pilietybės įtraukimą į vystymosi projektus ir planavimą; ragina vyriausybes ir vystymosi projektų vykdytojus spręsti pilietybės neturėjusių asmenų diskriminacijos problemą, vadovaujantis Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje siekiama paspartinti de facto lygybę;
10. nors pripažįsta valstybių suverenumą tokiais klausimais kaip pilietybė, primygtinai ragina šalis, kuriose yra gyventojų be pilietybės, imtis konkrečių veiksmų siekiant išspręsti šį bepilietybės klausimą laikantis tarptautinėse konvencijose, kurias visas jos yra ratifikavusios, visų pirma Vaiko teisių konvencijoje, įtvirtintų principų; atkreipia dėmesį į daugelį teigiamų pokyčių šiame regione;
11. primygtinai ragina Bangladešo vyriausybę įsipareigoti laikytis aiškaus veiksmų plano, pagal kurį būtų visiškai įgyvendintas 1997 m. Čitagongo kalvų ruožo taikos susitarimas ir taip būtų galima reabilituoti perkeltuosius jumų tautų asmenis (angl. Jumma people), kurie šiuo metu gyvena Indijoje ir neturi pilietybės;
12. primygtinai ragina valstybes įgyvendinti apsaugos priemonę, kuri įtvirtinta ir 1961 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, kad valstybėje gimusiam asmeniui taip pat būtų suteikta tos valstybės pilietybė, jei kitu atveju šis asmuo liktų be pilietybės;
13. atkreipia ypatingą dėmesį į bepilietybės ir socialinio ir ekonominio pažeidžiamumo sąsajas; primygtinai ragina besivystančių šalių vyriausybes, siekiant užkirsti kelią pilietybės atsisakymui, praradimui ar atėmimui diskriminaciniais pagrindais, priimti nešališkus pilietybės įstatymus ir įgyvendinti prieinamas, nebrangias ir nediskriminacines pilietybės suteikimą patvirtinančių dokumentų išdavimo procedūras;
14. palankiai vertina Tarybos išvadose dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje prisiimtą įsipareigojimą palaikant santykius su prioritetinėmis šalimis spręsti bepilietybės klausimą ir, be to, pritaria Tarybos įsipareigojimui stiprinti savo santykius su ASEAN; rekomenduoja, kad pastangos būtų skiriamos ne tik dėl konfliktų, priverstinio gyventojų perkėlimo ir valstybių iširimo atsiradusiems gyventojams be pilietybės, bet ir kitiems susijusiems aspektams, pvz., bepilietybei dėl diskriminacijos ir dėl nevykdomos gimimų ir civilinės registracijos;
15. primena 2015–2019 m. ES veiksmų plane žmogaus teisių ir demokratijos srityje pažadėtą veiksmą dėl bendros Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sistemos sukūrimo klausimams dėl bepilietybės trečiosiose šalyse kelti; pabrėžia, kad oficialios sistemos sukūrimas ir sklaida būtų naudinga Europos Sąjungai remiant UNHCR tikslą iki 2024 m. panaikinti bepilietybę pasaulyje;
16. ragina ES remti pasaulinių sprendimų bepilietybei panaikinti rengimą kartu su konkrečiomis regioninėmis ir vietos strategijomis, nes universalaus metodo nepakaks bepilietybės problemai veiksmingai išspręsti;
17. mano, kad ES turėtų stipriau pabrėžti didelį bepilietybės poveikį pasaulinėms problemoms, pvz., skurdo panaikinimui, Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimui, vaiko teisių rėmimui ir būtinybei spręsti neteisėtos migracijos ir prekybos žmonėmis klausimus;
18. palankiai vertina tai, kad priimtas darnaus vystymosi tikslas Nr. 16.9, pagal kurį numatoma, kad visiems asmenims turėtų būti suteikta teisinė tapatybė ir gimimo registravimas; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad bepilietybė nėra aiškiai paminėta Darbotvarkėje iki 2030 m. nei kaip diskriminavimo pagrindas, nei kaip skurdo mažinimo tikslas; ragina ES ir jos valstybes nares apsvarstyti galimybę bepilietybės rodiklius įtraukti į savo stebėsenos ir ataskaitų teikimo įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus mechanizmus;
19. pabrėžia veiksmingos komunikacijos strategijos bepilietybės klausimais svarbą siekiant padidinti informuotumą šiuo klausimu; ragina ES daugiau ir geriau informuoti apie bepilietybę bendradarbiaujant su UNHCR ir per savo delegacijas susijusiose trečiosiose šalyse ir skirti daug dėmesio dėl bepilietybės kylantiems žmogaus teisių pažeidimams;
20. ragina ES parengti visapusišką strategiją dėl bepilietybės, pagrįstą dviem priemonių rinkiniais; mano, kad pirmasis rinkinys turėtų būti skirtas skubiems atvejams, o antrajame turėtų būti apibrėžtos ilgalaikės priemonės bepilietybei panaikinti; mano, kad strategijoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ribotam prioritetų skaičiui ir kad skubiais atvejais ES turėtų imtis vadovaujamo vaidmens, kad padidintų informuotumą apie bepilietybę tarptautiniu lygmeniu;
21. pabrėžia, kad ES visapusišką strategiją dėl bepilietybės turėtų būti įmanoma pritaikyti konkretiems atvejams, su kuriais susiduria pilietybės neturintys asmenys; pabrėžia, kad norint nustatyti tinkamas priemones, reikia atskirti bepilietybę dėl administracinių gebėjimų stokos ir bepilietybę dėl diskriminacinės valstybės politikos tam tikrų bendruomenių ar mažumų atžvilgiu;
22. rekomenduoja, kad valstybės narės pirmenybę skirtų paramai teigiamiems pokyčiams sprendžiant bepilietybės klausimą Pietų ir Pietryčių Azijoje, ir siūlo naują visapusišką politinį požiūrį, kuris apimtų:
– valstybių raginimą prisijungti prie konvencijų bepilietybės klausimais pabrėžiant jų naudą dvišaliams ryšiams parlamentų, ministerijų ir kitais lygmenimis;
– ASEAN sektorinių organizacijų ir SAARC rėmimą padedant atitinkamoms jų valstybėms narėms, kad būtų toliau įgyvendinama teisė į pilietybę ir naikinama bepilietybė;
– konvencijų bepilietybės klausimu vertės pabrėžimą daugiašaliuose forumuose;
– darbą su valstybėmis siekiant propaguoti privalumus, kuriuos teikia nacionalinių tarpsektorinių, neapibendrintų ir patikrinamų duomenų apie asmenis be pilietybės ir nenustatytos pilietybės asmenis rinkimas, nes asmenų be pilietybės identifikavimas yra pirmasis žingsnis atitinkamoms valstybėms, kad būtų galima imtis būtinų veiksmų bepilietybei panaikinti; surinkti duomenys bus naudojami registravimo, dokumentavimo, viešųjų paslaugų teikimo, teisės ir tvarkos palaikymo ir vystymosi planavimo tikslais;
– nuolatinį pabrėžimą, kad gimimo registravimas turi būti nemokamas, lengvai prieinamas ir vykdomas nediskriminuojant;
– nuolatinį pabrėžimą, kad nacionalinė atpažinties duomenų administravimo tvarka turi apimti ir suteikti tapatybės dokumentus visiems teritorijoje esantiems asmenims, kuriems gali kilti bepilietybės rizika arba kurie gali neturėti pilietybės, įskaitant sunkiai pasiekiamas ir marginalizuotas grupes;
– Pietų ir Pietryčių Azijos šalių rėmimą, siekiant kiekvienam asmeniui, įskaitant pilietybės neturinčius vaikus, užtikrinti galimybę gauti išsilavinimą, nes pilietybės neturintiems vaikams kyla daug kliūčių siekiant gauti vienodas išsilavinimo galimybes;
– svarbaus novatoriškų technologijų vaidmens skatinimą naudojant skaitmenines gimimų registravimo programas, kad būtų pagerinta registracija ir įrašų archyvavimas;
– problemos dėl nacionalinių teisės aktų turinio ir taikymo ir dėl šališko teisės į pilietybę atėmimo arba nesuteikimo etniniu pagrindu sprendimą, nes tai yra pagrindinė bepilietybės šiame regione priežastis;
– šio regiono valstybių raginimą atsižvelgti į moterų poreikius ir spręsti problemas, susijusias su seksualiniu smurtu ir smurtu dėl lyties, taikant žmogaus teisėmis ir bendruomene pagrįstus metodus, visų pirma prekybos žmonėmis aukoms;
– pilietybės įstatymų ir diskriminacijos dėl lyties klausimo sprendimą, nes kai kuriose šalyse sudaromos sudėtingos sąlygos arba visiškai neįmanoma motinoms perduoti pilietybę savo vaikams;
– užtikrinimą, kad visi ES finansuojami vystymosi ir humanitarinės pagalbos projektai būtų rengiami taip, kad į juos prireikus visada būtų įtraukiamas bepilietybės klausimo sprendimas;
– atitinkamų ES institucijų ir veikėjų gebėjimo suprasti, vertinti bepilietybės problemas, planuoti jų sprendimą ir apie jas pranešti stiprinimą, reguliaraus ataskaitų teikimo apie ES laimėjimus kovojant su bepilietybe nustatymą, įskaitant skyriaus apie bepilietybę įtraukimą į ES metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje;
– užtikrinimą, kad bepilietybė, tautybė ir pilietybė būtų tinkamai įtraukiamos į šalių žmogaus teisių ir demokratijos strategijas ir jos būtų grindžiamos principu, pagal kurį visi, neišskiriant lyties, rasės, spalvos, odos, tikėjimo, religijos, tautybės, pilietybės ar priklausymo etninei mažumai, turi teisę į pilietybę; bepilietybės klausimo kėlimą kiekvienoje politinėje ir žmogaus teisių diskusijoje su susijusiomis šalimis;
– ES žmogaus teisių gairių dėl bepilietybės parengimą siekiant pateikti konkrečius išmatuojamus tikslus, susijusius su ES pastangomis visame pasaulyje panaikinti bepilietybę;
– dialogo dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje su atitinkamomis regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis bei su kaimyninėmis Pietų ir Pietryčių Azijos šalimis ir kitomis aktyviomis šio regiono valstybėmis stiprinimą;
– užtikrinimą, kad rinkimų stebėjimo misijų dalyviai žinotų apie bepilietybės problemas, kai tai reikalinga;
– būtinybės įgalinti regionines žmogaus teisių organizacijas pabrėžimą, kad jos galėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį identifikuojant ir pašalinant bepilietybės atvejus;
– vystomojo bendradarbiavimo priemonės, Europos plėtros fondo ir Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonės biudžetuose tinkamų lėšų numatymą NVO ir kitoms organizacijoms, kurios dirba asmenų be pilietybės bendruomenių labui; pilietinės visuomenės organizacijų ir asmenų be pilietybės bendruomenių partnerystės rėmimą, siekiant įgalinti jas kovoti už savo teises;
– šalių koordinavimo skatinimą siekiant spręsti bepilietybės klausimą, ypač kai tai turi tarpvalstybinių pasekmių, ir keitimosi geriausia patirtimi įtraukimą įgyvendinant tarptautinius kovos su bepilietybe standartus;
– tolesnių veiksmų, kaip antai informuotumo didinimo ir techninės paramos viešosioms administracijoms kaip gebėjimų stiprinimo priemonės, taip pat ir vietos lygmeniu, užtikrinimą, kai reikia praktiškai įgyvendinti teigiamus pokyčius, kaip antai Tailande, Filipinuose, Vietname ir Bangladeše, kur bihariams buvo atkurta pilietybė ir jų teisė balsuoti;
23. ragina Brunėjaus Darusalamo, Malaizijos ir Nepalo vyriausybes kovoti su jų nacionaliniuose teisės aktuose esančiomis diskriminacijos dėl lyties nuostatomis ir propaguoti vaikų teisę į pilietybę;
24. atkreipia dėmesį į bepilietybės ir priverstinio gyventojų perkėlimo sąsają, ypač konfliktiniuose regionuose; primena tai, kad mažiausiai 1,5 milijono pasaulyje gyvenančių asmenų be pilietybės yra pabėgėliai ar buvę pabėgėliai, įskaitant daug jaunų moterų ir mergaičių;
25. primena, kad su bepilietybe pasaulyje susiję duomenys yra labai netikslūs ir ne visada užregistruoti ir kad turimi duomenys grindžiami skirtingomis apibrėžtimis; primygtinai ragina tarptautinę bendruomenę patvirtinti vienodą apibrėžtį ir spręsti klausimus, susijusius su duomenų rinkimo spragomis, siekiant nustatyti bepilietybės mastą besivystančiose šalyse, visų pirma padedant vietos valdžios institucijoms parengti atitinkamus asmenų be pilietybės kiekybinio nustatymo, identifikavimo ir registravimo metodus, ir stiprinti jų statistinius gebėjimus;
26. ragina Komisiją pradėti rengti gerosios patirties mainus tarp valstybių narių, skatina aktyviai koordinuoti nacionalines ryšių bepilietybės klausimais palaikymo institucijas ir palankiai vertina kampaniją #IBelong;
27 pabrėžia, kad labai svarbi 1954 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso ir 1961 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, pagal kurias reikalaujama nustatyti teisines asmenų be pilietybės identifikavimo ir apsaugos bei bepilietybės prevencijos sistemas ir kurios gali būti svarbus pradinis žingsnis valstybėse narėse, kurios nori daryti pažangą sprendžiant bepilietybės problemą;
28. palankiai vertina ES paramą asmenims be pilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje pasitelkiant įvairias priemones ir ragina Sąjungą toliau stengtis, kad bepilietybės poveikio vystymuisi, taikai ir stabilumui klausimas būtų sprendžiamas kaip neatsiejama vystomojo bendradarbiavimo programų ir apskritai išorės veiksmų dalis;
29. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms.
- [1] http://www.unhcr.org/excom/exconc/453497302/conclusion-identification-prevention-reduction-statelessness-protection.html
- [2] http://www.unhcr.org/protection/statelessness/54621bf49/global-action-plan-end-statelessness-2014-2024.html
- [3] http://www.refworld.org/docid/57e3dc204.html
- [4] http://www.ohchr.org/Documents/ProfessionalInterest/vienna.pdf
- [5] http://www.refworld.org/docid/54620fb54.html
- [6] http://www.asean.org/wp-content/uploads/images/ASEAN_RTK_2014/6_AHRD_Booklet.pdf
- [7] https://ec.europa.eu/anti-trafficking/sites/antitrafficking/files/council_conclusions_on_the_action_plan_on_human_rights_and_democracy_2015_-_2019.pdf
- [8] https://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/EN/foraff/131181.pdf
- [9] http://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2015/12/04-council-adopts-conclusions-on-statelessness/
- [10] http://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2016/06/20-fac-conclusions-myanmar-burma/
- [11] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0404.
- [12] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0316.
- [13] Priimti tekstai, P8_TA(2015)0076.
AIŠKINAMOJI DALIS
Nors teisė į pilietybę jau beveik septyniasdešimt metų yra įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ši teisė milijonams žmonių vis dar atrodo nepasiekiama svajonė.
Tarptautiniu mastu asmuo be pilietybės apibrėžiamas kaip asmuo, „kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus nelaiko piliečiu“.
Svarbu turėti omenyje, kad daugelis asmenų be pilietybės nėra pabėgėliai. Kitaip tariant, jie nėra savo noru palikę gimimo vietos. Nepaisant to, kai kurie asmenys be pilietybės tapo pabėgėliais, nes buvo priversti bėgti iš savo gimtinės.
Bepilietybės priežastys gali būti mažiau susijusios su nelaimėmis, tačiau probleminės, kaip antai pilietybės galiojimo pabaiga dėl gyvenimo ilgą laiką ne savo šalyje.
Vis dėlto yra daugiau didelį susirūpinimą keliančių priežasčių.
Jos apima pilietybės įstatymus, kurie naudojami asmenims be pilietybės diskriminuoti (taip yra Mianmare gyvenančių rohinjų atveju, kur jie liko neįtraukti į vyriausybės pripažįstamų 135 etninių grupių sąrašą). Taip pat didelė kliūtis yra diskriminacija dėl lyties, kai moterims nesuteikiama teisė savo pilietybę perduoti savo atžaloms lygiomis sąlygomis su vyrais arba jos praranda pilietybę ištekėdamos. Taip pat yra administracinių ir biurokratinių kliūčių, su kuriomis susiduria atokiose vietovėse gyvenantys žmonės, neturintys lėšų gimimams įregistruoti, ir taip vėliau jiems kyla problemų.
Esama ir platesnio pobūdžio su bepilietybe susijusių problemų, nes ji sudaro kliūtis darbo vietoje, gali trukdyti žmonėms susituokti, gauti sveikatos priežiūros, švietimo paslaugas ir trukdyti naudotis teise į nuosavybę. Ji skatina prekybą žmonėmis, įstumdama vaikus į itin pažeidžiamą padėtį.
Deja, bepilietybė yra nepatogi padėtis, kurioje, manoma, visame pasaulyje yra atsidūrę apie dešimt milijonų žmonių, tačiau siekdamas aiškumo pranešėjas norėtų ypač susitelkti į dvi grupes: rohinjus ir biharius, kurie daugeliu aspektų yra tapę padėties, į kurią yra patekę viso pasaulio asmenys be pilietybės, simboliu.
Pranešėjas norėtų sutelkti dėmesį į tai, kaip tarptautinės organizacijos ir tarptautinis bendradarbiavimas gali padėti asmenims be pilietybės gauti pilietybę ir ateityje išvengti masinių bepilietybės atvejų.
Reikėtų išnagrinėti ES vaidmenį kovojant su bepilietybe, įskaitant tai, kokios programos finansuojamos ir ar jos buvo sėkmingos, įskaitant daugiašalio įsipareigojimo pavyzdžius.
Pagaliau pranešėjas norėtų atkreipti dėmesį į gerosios praktikos pavyzdžius, siekdamas parodyti, kad trečiosios šalys (Indonezija, Kambodža, Vietnamas) gali įgyvendinti priemones, kuriomis daroma pažanga teisinga kryptimi.
Gerosios praktikos pavyzdžiai
Indonezija 2006 m. savo pilietybės įstatymą pertvarkė taip, kad migrantai iš Indonezijos, kurie užsienyje praleidžia daugiau kaip 5 metus, nebeprarastų savo pilietybės.
Kambodža gimimo registravimą pirmas 30 dienų po gimimo padarė nemokamą. Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) ilgai dirbo siekdamas pagerinti gimimų registravimo sąlygas ir civilinius registrus.
Vietnamas, siekdamas išspręsti ilgą laiką jame gyvenančių asmenų be pilietybės problemą, priėmė Vietnamo pilietybės įstatymą. Jis suteikė pilietybę visiems asmenims be pilietybės, kurie Vietname gyvena daugiau kaip 20 metų.
Konkretūs pavydžiai
Mianmaras
Įtampos šaknys šioje šalyje yra gilios ir ji šalyje vyrauja jau nuo 1826 m. – pirmojo Anglijos ir Birmos karo pabaigos. Britai karą laimėjo ir kontroliavo Arakaną bei paragino žmones, taip pat iš Bengalijos, įskaitant rohinjus, iš Britų Indijos persikelti į Arakaną. Šis staigus musulmonų rohinjų antplūdis sukėlė įtampą budistiškame Arakane. 1948 m. Mianmaras, kuris anksčiau vadinosi Birma, tapo nepriklausoma valstybe. Naujoji Mianmaro valstybė buvo demokratinė iki 1962 m. karinio perversmo, po kurio įsitvirtino diktatūra. Rohinjai yra grupė žmonių, kilusių iš Birmos valstijos Arakano, kuris yra prie Birmos ir Bangladešo sienos. Jie Mianmare yra mažuma religiniu aspektu, nes jie išpažįsta islamą, taip pat kultūros ir kalbos aspektais. Dauguma Mianmaro gyventojų yra budistai. Laikotarpiu tarp antrojo pasaulinio karo ir 1962 m. perversmo rohinjai siekė turėti savo valstybę Arakaną. Tačiau per perversmą iškilęs naujasis diktatorius numalšino rohinjus ir jie oficialiai tapo asmenimis be pilietybės pagal 1982 m. Birmos pilietybės įstatymą.
Apskaičiuota, kad Mianmare gyvena 800 000–1,2 milijono pilietybės neturinčių rohinjų, kurie sudaro 80–98 proc. Mianmaro Rachinų valstijos gyventojų. Vis dėlto jie vis dar neturi pilietybės ir juos vyriausybė vadina pilietybės neturinčiais bengalais. Rohinjai laikomi viena iš labiausiai persekiojamų mažumų pasaulyje, priverstų dirbti vergiškomis sąlygomis ir negalinčių naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis.
Daugelis jų migravo, bėgdami nuo Mianmare jiems gresiančio persekiojimo ir vargų. Kaimynystėje esantis Bangladešas yra viena iš teritorijų, kurioje kaip pabėgėliai įsikūrė 200 000–400 000 rohinjų, jie vis dar negauna humanitarinės pagalbos ir pripažinimo iš Bangladešo vyriausybės, taigi vis dar neturi pilietybės. Jie gyvena stovyklose, tik 33 000 gyvena Bangladešo remiamose užregistruotose stovyklose, kur yra šiek tiek, tačiau mažai humanitarinės pagalbos, pvz., muilo vaikams nusiprausti. Stovyklos griežtai saugomos, iš jų negalima saugiai ištrūkti nebijant būti nužudytam sargybinių. Daugiau kaip 200 000 rohinjų gyvena baisiomis sąlygomis visame Bangladeše, neregistruotose stovyklose.
2015 m. rinkimai Mianmare trumpam suteikė viltį, nes karinė diktatūra baigėsi ir buvo išrinkta Aung San Suu Kyi. Tačiau naujoji vyriausybė šiuo klausimu vis dar tyli, nors yra raginama paisyti mažumų teisių.
2015 m. Bangladešo ministrė pirmininkė Sheikh Hasina paskelbė planus rohinjų stovyklas perkelti į salą Bengalijos įlankoje kilus nuogąstavimams, kad dėl rohinjų kenčia turizmas, ir teigė: „negalime jų toliau priimti“. Nei Mianmaras, nei Bangladešas nenori rohinjų pripažinti šalies piliečiais, ką jau kalbėti apie tas šalis, į kurias rohinjai pabėgo, pvz., Tailandą ir Malaiziją.
Po 2012 m. Rachinų riaušių ir 2015 m. rohinjų pabėgėlių krizės elgesio su rohinjais problemai skiriamas didesnis žiniasklaidos dėmesys. 2012 m. Rachinų valstijoje įvyko riaušės tarp musulmonų rohinjų ir budistų rachinų, žuvo 88 žmonės ir buvo visiškai sudeginta tūkstančiai namų. NVO kritikavo Mianmarą teigdamos, kad riaušės įvyko dėl dešimtmečius vykdytos rohinjų diskriminacijos. 2015 m. vasarą žiniasklaidos dėmesys vėl nukrypo į rohinjus, kaip į „laivų žmones“, nes daugelis buvo pervežti iš Mianmaro ir Bangladešo į tokias šalis, kaip antai Indonezija ir Tailandas, ir parduoti vergauti daugiausia žvejybos laivuose. Tailande atrastos masinės rohinjų kapavietės. Mianmaras vis dar stengiasi rohinjus identifikuoti kaip bengalus, iš esmės taip siekdamas išnaikinti šią tautybę. Universitetų mokslininkai ir nusikaltimų iniciatyvos perša mintį, kad Mianmaro vyriausybė planuoja sisteminę į genocidą panašią veiklą, siekdama rohinjus išnaikinti. Anot UNHCR, pirmąjį 2015 m. ketvirtį 25 000 rohinjų paliko savo namus (daugiausia Mianmare) nelegalios prekybos laivais.
Kodėl reikia sutelkti dėmesį į Mianmare gyvenančius rohinjus?
Jie yra didžiausia asmenų be pilietybės tauta. Jie sudaro beveik 20 proc. viso pasaulio asmenų be pilietybės skaičiaus, nes pilietybės neturi 2 milijonai rohinjų ir 10 milijonų žmonių visame pasaulyje. Jie taip pat yra viena iš labiausiai pasaulyje persekiojamų mažumų.
Ar būta Mianmaro vyriausybės ir rohinjams siekiančių padėti tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo atvejų?
2015 m. birželio mėn. buvo surengtas susitikimas Pietryčių Azijos krizei spręsti, kuriame dalyvavo 17 valstybių. Jame nebuvo ministrų lygio dalyvių ir jis truko tik vieną dieną. Į UNHCR prašymus kovoti su pagrindinėmis migracijos krizės priežastimis, įskaitant bepilietybės problemą, Mianmaro įgaliotasis Užsienio reikalų ministerijos generalinis direktorius atsakė: „kalbėdami apie šią neteisėtos laivų žmonių migracijos problemą negalite išskirti mano šalies“.
Ištrauka iš 2015 m. liepos 18 d. „The National“ – Europietiškas modelis?
Vis dėlto ilgalaikį sprendimą, kaip sustabdyti rohinjus nuo bėgimo iš Mianmaro, surasti įmanoma. Europoje, kur šalys susiduria su daug didesne migracijos krize, Europos Komisija parengė pabėgėlių perkėlimo planą, pagal kurį migrantai būtų paskirstomi pagal ES narės gerovę, jau priimtus pabėgėlius, nedarbo lygį ir kitus veiksnius. Pietryčių Azijos šalys galėtų parengti panašią tvarką, pagrįstą BVP, nedarbo lygiu ir kitais veiksniais, siekdamos apskaičiuoti, kiek pabėgėlių reikėtų perkelti.
Vis dar reikia patobulinti daug šio plano aspektų, o Europos lyderiai susiduria su daug valstybių narių viduje veikiančių politinių grupių, kurios priešinasi migrantų perkėlimui; vis dėlto šis planas galėtų veikti ir tai jau yra daug daugiau negu šiuo metu Pietryčių Azijos turimos priemonės. Tarptautiniai subjektai taip pat galėtų pasižadėti ateinantį dešimtmetį kiekvienais metais perkelti tam tikrą skaičių rohinjų – tai būtų vieši pasižadėjimai, kurių jie privalėtų laikytis. Nors rohinjams gali prireikti laiko prisitaikyti Jungtinėse Valstijose, Vašingtonas iki šiol yra priėmęs didelius skaičius migrantų iš labai įvairių kultūrų: XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose hmongus arba butaniečius pastaruosius 10 metų.
Bangladešas
Padėties Bangladeše istorija
Bangladešas tapo nepriklausomu 1971 m., po to, kai Rytų Pakistanas atsiskyrė nuo Vakarų Pakistano, sukurdamas naują Bangladešo valstybę. Pakistanas 1947 m. buvo atsiskyręs nuo Indijos. Daug urdu kalba kalbančių musulmonų iš Indijos Biharo regiono persikėlė į Rytų Pakistaną – tai buvo bihariai. Tačiau vykstant nepriklausomybės judėjimui jie rėmė Vakarų Pakistaną, nes labiau tapatinosi su jo vertybėmis. Po to, kai Bangladešas 1971 m. iškovojo nepriklausomybę, bihariai netapo nei Bangladešo, nei Pakistano piliečiais. Be to, Bangladeše jų nepakentė, nes laikė juos priešą remiančia mažuma. Žodis „bihari“ reiškia „apleisti pakistaniečiai“. 1971 m., nepriklausomybės judėjimo laikais, su bihariais buvo žiauriai elgiamasi: jie buvo žudomi, prievartaujami, plėšiami. Net dabar Bangladeše su jais elgiamasi siaubingai, jie priversti ankštai gyventi stovyklose kartu su tūkstančiais kitų gyventojų, esant baisioms sanitarinėms sąlygoms. Daugelis negali dirbti, atidaryti banko sąskaitos, gauti paso, biharių vaikams neleidžiama mokytis vyriausybės mokyklose, jeigu jie gyvena stovyklose, taigi daugelis yra priversti keisti savo tapatybę. Daug kas serga, negauna sveikatos priežiūros paslaugų, didelis gimstamumas, didelis mirtingumas.
Bepilietybės problemos sprendimas. Daug biharių norėjo grįžti į Pakistaną. Po 1971 m. į Pakistaną repatrijuota 170 000 biharių. Tačiau tai tik trečdalis. Pakistano valdžios institucijos repatriacijai taiko sąlygas – tai neatitinka konstitucijos ir yra nemoralu. Jos teigė nenorinčios, kad masinis žmonių grupės judėjimas grįžtų į Pakistaną ir išardytų pusiausvyrą. Vis dėlto apie 100 000 asmenų į Pakistaną grįžo negavę vyriausybės paramos ir dabar gyvena kaip asmenys be pilietybės. 2006 m. Bangladeše buvo likę 250 000 pilietybės neturinčių biharių.
2008 m. įvyko esminis pokytis. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad vyriausybė turi suteikti pilietybę visiems urdu kalbantiems bihariams. Dabar visi stovyklų gyventojai turi tapatybės korteles ir balsavimo teises. Taip buvo išspręsta beveik 300 000 Bangladeše gyvenusių asmenų be pilietybės problema.
Tačiau bihariai vis dar susiduria su kasdieniais sunkumais. Tai, kad jie gyvena stovyklose, reiškia, kad tūkstančiai jų negali gauti paso. Jiems taikomi administraciniai mokesčiai, todėl jie negali naudotis daugeliu šalyje teikiamų paslaugų. Tūkstančiai vis dar gyvena skurde.
Vystymosi komiteto NUOMONĖ (31.1.2017)
pateikta Užsienio reikalų komitetui
dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje
(2016/2220(INI))
Nuomonės referentė: Maria Heubuch
PASIŪLYMAI
Vystymosi komitetas ragina atsakingą Užsienio reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
A. kadangi asmenys be pilietybės – manoma, kad jų yra maždaug 10–15 milijonų, tačiau, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) turimais statistiniais duomenimis, jų užregistruota tik 3,5 milijono – pasaulyje pasiskirstę netolygiai; kadangi iš dvidešimt valstybių, kuriose gyvena daugiau kaip 10 000 užregistruotų asmenų be pilietybės, penkios yra Pietų ir Pietryčių Azijoje;
B. kadangi bepilietybė turi didžiulių pasekmių žmogaus teisėms, įskaitant pilietines, politines ir ekonomines teises, plėtrai ir tarptautiniam stabilumui, taip pat daro didelį poveikį pilietinėms pareigoms, prieigai prie žemės ir nuosavybės, socialinės apsaugos ir paslaugų, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir švietimo, taip pat silpnina žmonių socialinį statusą; kadangi bepilietybė žlugdo neturinčių pilietybės gyventojų vystymosi perspektyvas ir kenkia Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimui;
C. kadangi sudėtinga bepilietybės problema vis dar yra itin mažareikšmis tarptautinės teisės ir politikos subjektas, nors tai nėra antraeilis klausimas;
1. atkreipia ypatingą dėmesį į bepilietybės ir socialinio ir ekonominio pažeidžiamumo sąsajas; primygtinai ragina besivystančių šalių vyriausybes, siekiant užkirsti kelią pilietybės atsisakymui, praradimui ar atėmimui diskriminaciniais pagrindais, priimti nešališkus pilietybės įstatymus ir įgyvendinti prieinamas, nebrangias ir nediskriminuojančias pilietybės suteikimą patvirtinančių dokumentų išdavimo procedūras;
2. palankiai vertina tai, kad priimtas darnaus vystymosi tikslas Nr. 16.9, pagal kurį numatoma, kad visiems asmenims turėtų būti suteikta teisinė tapatybė ir gimimo registravimas; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad bepilietybė nėra aiškiai paminėta Darbotvarkėje iki 2030 m. nei kaip diskriminavimo pagrindas, nei kaip skurdo mažinimo tikslas; ragina ES ir jos valstybes nares apsvarstyti galimybę bepilietybės rodiklius įtraukti į savo stebėsenos ir ataskaitų teikimo įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus mechanizmus;
3. ragina Brunėjaus Darusalamo, Malaizijos ir Nepalo vyriausybes kovoti su jų nacionaliniuose teisės aktuose esančiomis diskriminacijos dėl lyties nuostatomis ir propaguoti vaikų teisę į pilietybę;
4. atkreipia dėmesį į bepilietybės ir priverstinio gyventojų perkėlimo sąsają, ypač konfliktiniuose regionuose; primena tai, kad mažiausiai 1,5 milijono pasaulyje gyvenančių asmenų be pilietybės yra pabėgėliai ar buvę pabėgėliai, įskaitant daug jaunų moterų ir mergaičių;
5. primena, kad su bepilietybe pasaulyje susiję duomenys yra labai netikslūs ir ne visada užregistruoti ir kad turimi duomenys grindžiami skirtingomis apibrėžtimis; primygtinai ragina tarptautinę bendruomenę patvirtinti vienodą apibrėžtį ir spręsti klausimus, susijusius su duomenų rinkimo spragomis, siekiant nustatyti bepilietybės mastą besivystančiose šalyse, visų pirma padedant vietos valdžios institucijoms parengti atitinkamus asmenų be pilietybės kiekybinio nustatymo, identifikavimo ir registravimo metodus, ir stiprinti jų statistinius gebėjimus;
6. ragina Komisiją pradėti rengti gerosios patirties mainus tarp valstybių narių, skatina aktyviai koordinuoti nacionalines ryšių bepilietybės klausimais palaikymo institucijas ir palankiai vertina kampaniją #IBelong;
7. ragina valstybes nares suteikti migrantams be pilietybės apsaugos statusą;
8. palankiai vertina ES paramą asmenims be pilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje pasitelkiant įvairias priemones ir ragina Sąjungą toliau stengtis, kad bepilietybės poveikio vystymuisi, taikai ir stabilumui klausimas būtų sprendžiamas kaip neatsiejama vystomojo bendradarbiavimo programų ir apskritai išorės veiksmų dalis.
GALUTINIO BALSAVIMO NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE REZULTATAI
Priėmimo data |
25.1.2017 |
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
19 0 2 |
|||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Doru-Claudian Frunzulică, Enrique Guerrero Salom, Heidi Hautala, Maria Heubuch, György Hölvényi, Stelios Kouloglou, Arne Lietz, Linda McAvan, Norbert Neuser, Maurice Ponga, Cristian Dan Preda, Lola Sánchez Caldentey, Elly Schlein, Eleni Theocharous, Paavo Väyrynen, Bogdan Brunon Wenta, Anna Záborská, Joachim Zeller |
||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Agustín Díaz de Mera García Consuegra, Adam Szejnfeld, Jan Zahradil |
||||
INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE
Priėmimo data |
11.4.2017 |
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
54 2 3 |
|||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Lars Adaktusson, Francisco Assis, Amjad Bashir, Bas Belder, Mario Borghezio, Elmar Brok, Fabio Massimo Castaldo, Lorenzo Cesa, Javier Couso Permuy, Andi Cristea, Arnaud Danjean, Georgios Epitideios, Knut Fleckenstein, Eugen Freund, Michael Gahler, Sandra Kalniete, Karol Karski, Tunne Kelam, Janusz Korwin-Mikke, Eduard Kukan, Arne Lietz, Barbara Lochbihler, Sabine Lösing, Ulrike Lunacek, Andrejs Mamikins, Alex Mayer, David McAllister, Francisco José Millán Mon, Javier Nart, Pier Antonio Panzeri, Demetris Papadakis, Ioan Mircea Paşcu, Alojz Peterle, Tonino Picula, Kati Piri, Julia Pitera, Cristian Dan Preda, Jozo Radoš, Jordi Solé, Charles Tannock, László Tőkés, Ivo Vajgl, Elena Valenciano, Geoffrey Van Orden, Anders Primdahl Vistisen, Boris Zala |
||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
María Teresa Giménez Barbat, Andrzej Grzyb, Antonio López-Istúriz White, Norica Nicolai, Urmas Paet, José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, Helmut Scholz, Igor Šoltes, Marie-Christine Vergiat |
||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis) |
Ramona Nicole Mănescu, Josef Weidenholzer, Jaromír Štětina, Dubravka Šuica |
||||
GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE
54 |
+ |
|
ALDE |
María Teresa Giménez Barbat, Javier Nart, Norica Nicolai, Urmas Paet, Jozo Radoš, Ivo Vajgl |
|
ECR |
Amjad Bashir, Bas Belder, Karol Karski, Charles Tannock |
|
EFDD |
Fabio Massimo Castaldo |
|
GUE/NGL |
Javier Couso Permuy, Sabine Lösing, Helmut Scholz, Marie-Christine Vergiat |
|
PPE |
Lars Adaktusson, Elmar Brok, Lorenzo Cesa, Arnaud Danjean, Michael Gahler, Andrzej Grzyb, Sandra Kalniete, Tunne Kelam, Eduard Kukan, Antonio López-Istúriz White, David McAllister, Francisco José Millán Mon, Ramona Nicole Mănescu, Alojz Peterle, Julia Pitera, Cristian Dan Preda, José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, Jaromír Štětina, Dubravka Šuica, László Tőkés, |
|
S&D |
Francisco Assis, Andi Cristea, Knut Fleckenstein, Eugen Freund, Arne Lietz, Andrejs Mamikins, Alex Mayer, Pier Antonio Panzeri, Demetris Papadakis, Ioan Mircea Paşcu, Tonino Picula, Kati Piri, Elena Valenciano, Josef Weidenholzer, Boris Zala |
|
Verts/ALE Group |
Barbara Lochbihler, Ulrike Lunacek, Jordi Solé, Igor Šoltes |
|
2 |
- |
|
NI |
Georgios Epitideios, Janusz Korwin-Mikke |
|
3 |
0 |
|
ECR |
Mario Borghezio, Geoffrey Van Orden, Anders Primdahl Vistisen |
|
Sutartiniai ženklai:
+ : už
- : prieš
0 : susilaikė