Pranešimas - A8-0238/2017Pranešimas
A8-0238/2017

PRANEŠIMAS dėl 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (Mediacijos direktyvos) įgyvendinimo

27.6.2017 - (2016/2066(INI))

Teisės reikalų komitetas
Pranešėjas: Kostas Chrysogonos

Procedūra : 2016/2066(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A8-0238/2017
Pateikti tekstai :
A8-0238/2017
Debatai :
Priimti tekstai :

AIŠKINAMOJI DALIS. FAKTŲ IR IŠVADŲ SANTRAUKA

I.  Tikslas

Mediacijos direktyvos tikslas – sudaryti geresnes sąlygas naudotis alternatyvaus ginčų sprendimo galimybėmis ir skatinti taikiai spręsti ginčus raginant naudotis mediacija bei užtikrinti subalansuotą mediacijos ir teismo proceso santykį.

Remiantis Direktyvos 2008/52/EB 11 straipsniu, Komisija turi pateikti Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šios direktyvos taikymo ataskaitą, kurioje būtų apžvelgta mediacijos raida visoje Europos Sąjungoje ir direktyvos poveikis valstybėse narėse.

Teisės reikalų komitetas laikosi nuomonės, kad Komisijos ataskaita pagrįstas pranešimas dėl įgyvendinimo būtų savalaikė proga įvertinti, kokį poveikį valstybių narių įgyvendinama ir taikoma Mediacijos direktyva nuo savo įsigaliojimo daro piliečiams ir įmonėms, ir pateikti konkrečias rekomendacijas.

II.  Informacijos šaltiniai

Šis pranešimas savo iniciatyva dėl Mediacijos direktyvos 2008/52/EB įgyvendinimo grindžiamas surinkta įvairių šaltinių informacija, įskaitant:

  2016 m. C teminio skyriaus išsamių analizių rinkinį, sudarytą atsižvelgiant į 2016 m. lapkričio 29 d. įvykusį Teisės reikalų komiteto praktinį seminarą Mediacijos direktyvos įgyvendinimo klausimais;

  2016 m. Europos Parlamento tyrimų tarnybos (EPRS) atliktą Europos įgyvendinimo įvertinimą Mediacijos direktyvos įgyvendinimo ir jos taikymo valstybėse narėse nuo 2008 m. klausimais;

  2016 m. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikymo;

  2013 m. tyrimą dėl Mediacijos direktyvos įgyvendinimo, atliktą Komisijos vardu ir atnaujintą 2016 m.[1].

III.  Pagrindinės išvados

Remiantis minėtais lyginamaisiais informacijos šaltiniais, aišku, kad:

•  beveik visos valstybės narės pasirinko direktyvos reikalavimus taikyti vidaus atvejams[2];

•  kai kurios valstybės narės leidžia taikyti mediaciją civilinėse ir komercinėse bylose, įskaitant šeimos ir darbo klausimus, aiškiai neužkirsdamos kelio mediacijai sprendžiant pajamų, muitų ar administracinius arba valstybės atsakomybės už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus klausimus[3];

•  visos valstybės narės numato galimybę teismams paraginti šalis pasinaudoti mediacija, o penkiolika valstybių narių[4] sudaro galimybę teismams pakviesti šalis į informacinius posėdžius mediacijos klausimais;

•  mažiau nei pusė valstybių narių savo nacionalinėje teisėje yra nustačius pareigą skleisti informaciją apie mediaciją[5];

•  aštuoniolika valstybių narių yra nustačiusios privalomus kokybės kontrolės mechanizmus[6];

•  devyniolika valstybių narių reikalauja parengti elgesio kodeksus ir jų laikytis[7];

•  septyniolika valstybių narių skatina rengti mokymus arba tai reglamentuoja savo nacionalinėje teisėje[8].

IV.  Subalansuotas mediacijos ir teismo proceso santykis

Teisės kreiptis į teismą principas yra esminis ir tai vienas pagrindinių ES politikos, susijusios su bendradarbiavimu civilinės teisenos srityje, tikslų. Europos Vadovų Taryba savo 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje vykusiame susitikime paragino valstybes nares nustatyti alternatyvias neteismines procedūras, kad kreiptis į teismą būtų lengviau. Naudingos ir veiksmingos teisingumo sistemos nepaprastai svarbios tinkamam vidaus rinkos veikimui, ekonominiam stabilumui, investicijoms ir konkurencingumui. Jos stiprina komercinių sandorių patikimumą, padeda spręsti ginčus ir užtikrinti reikalingą pasitikėjimą, kuris būtinas ekonominei veiklai skatinti.

Vadovaujantis programa „Teisingumas ekonomikos augimui skatinti“ ir strategija „Europa 2020“, mediacija galėtų būti laikoma priemone teisingumo sistemos veiksmingumui didinti ir kliūtims, su kuriomis piliečiai ir įmonės susiduria dėl ilgai trunkančių ir brangiai kainuojančių teismo procedūrų, mažinti. Taigi ji galėtų prisidėti prie ekonomikos augimo. Mediacija taip pat gali padėti šalims išsaugoti gerus santykius, nes, kitaip nei teismo procese, čia nėra laimėjusios ar pralaimėjusios šalies, o tai ypač svarbu, pvz., šeimos teisės bylose.

Pranešėjas mano, kad, nors įvedus privalomą mediaciją ją būtų skatinama taikyti kaip ginčų sprendimo teisme alternatyvą, toks žingsnis prieštarautų savanoriškam mediacijos pobūdžiui ir apsunkintų naudojimąsi teise į veiksmingą teisinę gynybą, kuri nustatyta Chartijos 47 straipsnyje. Kaip matyti iš Teismo sprendimo byloje Alassini[9], nors išankstinis neteisminės ginčo sprendimo tvarkos įgyvendinimas konkrečių ginčų atveju per se nebūtų problematiškas, reikėtų numatyti įvairias apsaugos priemones ir garantuoti, kad nebūtų trukdoma užtikrinti veiksmingos teisminės apsaugos, įskaitant neprivalomą pagal tokias neteismines procedūras pasiekiamo sprendimo pobūdį, greitą ir labai nebrangų tokių procedūrų užbaigimą bei laikinas priemones išimtiniais atvejais, kai šito reikalauja situacijos skubumas. Atitinkamai pagal Mediacijos direktyvos 5 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama naudoti mediaciją privaloma tvarka arba jos atžvilgiu taikyti paskatas ar sankcijas – nesvarbu, ar teismo procesas jau prasidėjęs – jei tai neužkerta kelio šalims pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą.

Pranešėjas laikosi nuomonės, jog vykstant mediacijos procesui būtinos tinkamas apsaugos priemonės, kad rizika, jog silpnesnės šalys, pvz., vartotojai ir neatstovaujamos bylos šalys, neteks savo teisės į nepriklausomą teisminį nustatymą arba jiems susidarys įspūdis, kad jos tokios teisės netenka, būtų mažesnė. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbu, jog tie, kurie rekomenduoja ir reikalauja naudotis mediacija arba ją vykdo, užtikrintų, kad silpnesnės šalys nedalyvautų sprendžiant ginčą nesuprasdamos turimų teisinių teisių ir kad galingesnės šalys nesinaudotų greitomis ginčų sprendimo procedūromis, įskaitant mediaciją, kaip priemone savo teisinių pareigų išvengti ar savo teisinei padėčiai kitų šalių atžvilgiu netinkamai pagerinti.

  • [1]  http://bookshop.europa.eu/is-bin/INTERSHOP.enfinity/WFS/EU-Bookshop-Site/LT/-/EUR/ViewPublication-Start?PublicationKey=DS0216335.
  • [2]  Viso labo trys valstybės narės, t. y. Airija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė, nusprendė direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkelti tik tarpvalstybinių atvejų atžvilgiu.
  • [3]  AT, CZ, EE, EL, ES IE, PT, SI, SK, UK.
  • [4]  CY, CZ, ES, DE, FR, HU, IT, LT, PL, PT, RO, SK.
  • [5]  AT, BG, CY, EL, ES, HU, IT, LT, LV, PL, PT, RO, SI, SK.
  • [6]  AT, BE, BG, CY, CZ, DE, EE, EL, ES, HU, IT, LT, LV, PL, PT, RO, SI, SK.
  • [7]  AT, BE, BG, CY, EL, ES, FI, FR, IE, IT, LT, LV, MT, PL, PT, RO, SE, SI, SK.
  • [8]  AT, BE, BG, CY, EL, ES FI, HR, HU, IT, LT, LV, RO, SE, SI, SK, UK.
  • [9]  ESTT, C-317/08, C-318/08, C-319/08 ir C-320/08 (2 dalis), ECLI:EU:C:2010:146.

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (Mediacijos direktyvos) įgyvendinimo

(2016/2066(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (Mediacijos direktyvą)[1],

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikymo (COM(2016) 0542),

–  atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą išsamių analizių rinkinį The implementation of the Mediation Directive – 29 November 2016 („Mediacijos direktyvos įgyvendinimas – 2016 m. lapkričio 29 d.“)[2],

–  atsižvelgdamas į 2014 m. Komisijos studiją Study for an evaluation and implementation of Directive 2008/52/EC – the “Mediation Directive“ („Direktyvos 2008/52/EB (Mediacijos direktyvos) įvertinimo ir įgyvendinimo tyrimas“)[3],

–  atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą tyrimą Rebooting the Mediation Directive: Assessing the limited impact of its implementation and proposing measures to increase the number of mediations in the EU („Mediacijos direktyvos atgaivinimas. Jos įgyvendinimo riboto poveikio įvertinimas ir priemonės, siūlomos siekiant didinti mediacijos atvejų skaičių ES“)[4],

–  atsižvelgdamas į EPRS Ex post poveikio vertinimo skyriaus tyrimą „Mediacijos direktyvos įgyvendinimo ES vertinimas“[5],

–  atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą tyrimą Quantifying the cost of not using mediation – a data analysis („Išlaidų, susidarančių netaikant mediacijos, įvertinimas. Duomenų analizė“)[6],

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalies g punktą,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir į 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti savo iniciatyva teikiamą pranešimą 1 straipsnio 1 dalies e punktą ir jo 3 priedą,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0238/2017),

A.  kadangi Direktyva 2008/52/EB – svarbus mediacijos procedūrų diegimo ir taikymo Europos Sąjungoje etapas; kadangi, nežiūrint į tai, valstybėse narėse ji įgyvendinama labai skirtingai priklausomai nuo to, ar anksčiau jose buvo taikomos nacionalinės mediacijos sistemos, taigi vienos valstybės narės renkasi santykinai pažodinį jos nuostatų įgyvendinimą, kitos nuodugniai peržiūri alternatyvius ginčų sprendimo būdus (tai, pvz., būtų Italija, kurioje mediacijos procedūra naudojamasi šešis kartus dažniau negu likusiose Europos šalyse), o trečios mano, kad jų galiojantys įstatymai ir taip atitinka Mediacijos direktyvą;

B.  kadangi dauguma valstybių narių yra išplėtusios savo nacionalinių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių taikymo sritį įtraukdamos ir vidaus atvejus – tik trys valstybės narės nusprendė direktyvą perkelti į nacionalinę teisę siekiant ją taikyti tik tarpvalstybiniams atvejams[7] – ir tai padarė teigiamą poveikį valstybių narių įstatymams ir atitinkamų ginčų kategorijoms;

C.  kadangi sunkumai, su kuriais susidurta direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę etapu, dažniausiai atspindi įvairių nacionalinės teisės sistemų teisinės kultūros skirtumus; taigi kadangi prioritetas turėtų būti teikiamas teisinės mąstysenos keitimui vystant mediacijos kultūrą, kuri būtų grindžiama draugišku ginčų sprendimu: šį klausimą nuo pat Sąjungos direktyvos užuomazgų ne kartą kėlė Europos teisės specialistų tinklas, o vėliau, perkeliant į nacionalinę teisę – valstybės narės;

D.  kadangi Mediacijos direktyvos įgyvendinimas davė Europos papildomos naudos, nes nacionalinės teisėkūros institucijos išsamiau susipažino su mediacijos privalumais ir tam tikru laipsniu buvo suderinta proceso teisė bei įvairi praktika valstybėse narėse;

E.  kadangi mediacija, kaip alternatyvi, savanoriška ir konfidenciali neteisminė procedūra, gali būti naudinga priemonė teismų sistemų perkrovai tam tikrais atvejais mažinti ir jos atžvilgiu gali būti taikomos būtinos apsaugos priemonės, nes ją taikant fiziniai ir juridiniai asmenys gali įgyti galimybę ginčus spręsti greitai ir nebrangiai – atsižvelgiant į tai, kad pernelyg ilgas teismo procesas pažeidžia Pagrindinių teisių chartiją – kartu užtikrinant geresnes galimybes kreiptis į teismą ir padedant skatinti ekonomikos augimą;

F.  kadangi akivaizdu, kad Mediacijos direktyvos 1 straipsnyje išdėstyti tikslai, kuriais siekiama skatinti taikyti mediaciją ir pirmiausia užtikrinti subalansuotą mediacijos ir teismo proceso santykį, nepasiekti, nes daugumoje valstybių narių mediacija teismuose vidutiniškai taikoma mažiau nei 1 proc. bylų[8];

G.  kadangi parengus Mediacijos direktyvą nebuvo sukurta Sąjungos neteisminio ginčų sprendimo sistema siauriausia šio žodžio prasme, išskyrus tai, kad buvo pradėtos taikyti konkrečios nuostatos senaties laikotarpių ir jos terminų galiojimo pabaigos vykstant teisiniam procesui, kai mėginama taikyti mediaciją, ir mediatorių bei jų administracijos darbuotojų konfidencialumo prievolių srityse;

Pagrindinės išvados

1.  palankiai vertina tai, kad pastaruoju metu daugelyje valstybių narių buvo atlikti mediacijos sistemos pakeitimai ir peržiūra, o kitose numatoma iš dalies keisti taikomus teisės aktus[9];

2.  apgailestauja, kad viso labo trys valstybės narės yra nusprendusios perkelti direktyvą į nacionalinę teisę tik tarpvalstybiniams atvejams, ir pažymi, kad esama tam tikrų sunkumų, susijusių su praktiniu nacionalinių mediacijos sistemų veikimu, kurie dažniausiai susiję su priešiškumo tradicija ir mediacijos kultūros valstybėse narėse trūkumu, menku informuotumu apie mediaciją daugumoje valstybių narių, nepakankamomis žiniomis, kaip elgtis tarpvalstybiniais atvejais, ir mediatoriams skirtų kokybės kontrolės mechanizmų veikimu[10];

3.  pažymi, kad visos valstybės narės numato galimybę teismams paraginti šalis pasinaudoti mediacija ar bent atvykti į informacinius posėdžius mediacijos klausimais; pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse dalyvauti tokiuose informaciniuose posėdžiuose privaloma teisėjo iniciatyva[11] arba, kai nagrinėjami tam tikri ginčai, pvz., šeimos bylos, šito reikalaujama įstatymu[12]; taip pat pažymi, jog kai kurios valstybės narės reikalauja, kad teisininkai informuotų savo klientus apie galimybę pasinaudoti mediacija arba kad prašymuose teismui būtų patvirtinta, jog buvo mėginta pasinaudoti mediacija, ar nurodytos priežastys, dėl kurių tai neįmanoma; tačiau pažymi, jog Mediacijos direktyvos 8 straipsniu užtikrinama, kad šalims, pasirinkusioms mediaciją siekiant išspręsti ginčą, dėl mediacijai skirto laiko vėliau nebūtų užkirstas kelias kreiptis į teismą; pažymi, jog neatrodo, kad valstybės narės būtų iškėlusios kokių nors klausimų dėl šio punkto;

4.  taip pat pažymi, jog daugelis valstybių narių šalims numato finansines paskatas, kad būtų naudojamasi mediacija, t. y. išlaidų mažinimą ar teisinę pagalbą, arba sankcijas už nepagrįstą atsisakymą svarstyti galimybę pasinaudoti mediacija; atkreipia dėmesį į tai, jog šiose šalyse pasiekti rezultatai įrodo, kad mediacija gali būti ekonomiškai efektyvus ir greitas neteisminis ginčų sprendimo būdas taikant šalių poreikiams pritaikytus procesus;

5.  mano, kad elgesio kodeksų priėmimas yra svarbi priemonė kokybiškai mediacijai užtikrinti; šiuo požiūriu pažymi, kad Europos mediatorių elgesio kodeksą suinteresuotosios šalys naudoja arba tiesiogiai, arba remiantis juo parengiami nacionaliniai ar atitinkamiems sektoriams skirti kodeksai; taip pat pažymi, kad daugumoje valstybių narių taikomos privalomos mediatorių akreditavimo procedūros ir (arba) sudaromi mediatorių registrai;

6.  apgailestauja, kad sunku gauti išsamius statistinius duomenis apie mediaciją, įskaitant bylų, kurioms buvo taikoma mediacija, skaičių, vidutinę mediacijos procesų trukmę ir sėkmingai išspręstų bylų skaičių; pažymi, kad, neturint patikimos duomenų bazės, labai sunku toliau skatinti mediaciją ir didinti visuomenės pasitikėjimą jos veiksmingumu; kita vertus, pabrėžia, kad vis didesnį vaidmenį civilinėse ir komercinėse bylose – gerinant nacionalinių duomenų apie Mediacijos direktyvos taikymą rinkimą – atlieka Europos teisminis tinklas;

7.  palankiai vertina tai, kad mediacija itin svarbi šeimos teisės srityje (ypač vykstant procesams dėl vaikų globos, teisės bendrauti ir nagrinėjant vaikų grobimo bylas), nes ją taikant šioje srityje gali būti kuriama konstruktyvi diskusijų atmosfera ir užtikrinamas deramas tėvų elgesys; taip pat pažymi, jog tikėtina, kad draugiški sprendimai bus ilgalaikiai ir atitiks vaiko interesus, nes jais gali būti apibrėžta ne tik vaiko pagrindinė gyvenamoji vieta, bet ir lankymo tvarka arba susitarta dėl vaiko išlaikymo; atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį į svarbų Europos teisminio tinklo vaidmenį, civilinėse ir komercinėse bylose atliekamą rengiant rekomendacijas, kuriomis siekiama, kad tarpvalstybinėse – visų pirma vaikų grobimo – bylose, būtų dažniau taikoma mediacija šeimai;

8.  pabrėžia, kad svarbu sukurti ir tvarkyti atskirą Europos e. teisingumo portalo skyrių, kuris būtų skirtas tarpvalstybinei mediacijai šeimos bylose ir kuriame būtų teikiama informacija apie nacionalines mediacijos sistemas;

9.  todėl palankiai vertina Komisijos atsidavimą kartu finansuoti įvairius projektus, kuriais siekiama skatinti mediaciją ir mokyti teisėjus bei praktikus valstybėse narėse;

10.  pabrėžia, kad, nepaisant savanoriško mediacijos pobūdžio, turi būti imtasi tolesnių veiksmų, siekiant užtikrinti greitą susitarimų, pasiektų naudojantis mediacija, vykdymą už prieinamą kainą, visapusiškai laikantis pagrindinių teisių, taip pat Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatų; šiuo požiūriu primena, kad susitarimo, kurį šalys pasiekė Sąjungos valstybėje narėje, vykdymą nacionaliniu lygmeniu paprastai tvirtina valdžios institucija ir kad dėl to atsiranda papildomų išlaidų, susitarimo šalys sugaišta daug laiko, o tai gali neigiamai paveikti užsienyje sudarytų mediacijos susitarimų judėjimą, ypač smulkių ginčų atvejais;

Rekomendacijos

11.  ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų siekiant raginti naudotis mediacija sprendžiant civilinius ir komercinius ginčus – taip pat ir rengiant tinkamas informavimo kampanijas, kurių metu piliečiams ir juridiniams asmenims būtų teikiama tinkama, išsami informacija apie procedūros esmę ir jos pranašumus sutaupomo laiko ir pinigų požiūriu – bei užtikrinti geresnį teisės specialistų bendradarbiavimą šiuo tikslu; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad būtina keistis geriausia įvairių nacionalinių jurisdikcijų praktika kartu taikant tinkamas priemones Sąjungos lygmeniu, siekiant išsamiau informuoti apie tai, kokia naudinga yra mediacija;

12.  ragina Komisiją įvertinti būtinybę parengti ES masto kokybės standartus, kuriais būtų vadovaujamasi teikiant mediacijos paslaugas, visų pirma minimalius standartus, kuriuos taikant būtų užtikrintas nuoseklumą – kartu atsižvelgiant į pagrindinę teisę kreiptis į teismą, taip pat į vietos mediacijos kultūros skirtumus – kaip priemonę dar labiau skatinti taikyti mediaciją;

13.  taip pat ragina Komisiją įvertinti, ar valstybėms narėms būtina kurti ir tvarkyti nacionalinius mediacijos procedūrų registrus – tai galėtų būti informacijos šaltinis ne tik Komisijai, bet ir nacionaliniams mediatoriams, kurie galėtų kad naudotis geriausia visos Europos praktika; pabrėžia, kad bet koks toks registras turi būti kuriamas visapusiškai laikantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (Reglamentas (ES) 2016/679)[13];

14.  prašo, kad Komisija išsamiai ištirtų kliūtis, susijusias su laisvu užsienyje sudarytų mediacijos susitarimų judėjimu Sąjungoje, ir įvairias galimybes skatinti taikyti mediaciją kaip patikimą ir veiksmingą būdą konfliktams vidaus ir tarpvalstybiniams ginčams Sąjungoje už prieinamą kainą spręsti, atsižvelgiant į teisinės valstybės principą ir šioje srityje vykstančius tarptautinius pokyčius;

15.  ragina Komisiją peržiūrint taisykles ieškoti sprendimų, kad būtų faktiškai išplėsta mediacijos taikymo sritis bei, esant galimybių, būtų įtrauktos ir kitos civilinės ar administracinės bylos; tačiau pabrėžia, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas poveikiui, kurį mediacija galėtų daryti tam tikriems socialiniams klausimams, pvz., šeimos teisei; atsižvelgdamas į tai rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms taikyti ir įgyvendinti deramas apsaugos priemones vykstant mediacijos procesams, siekiant mažinti silpnesnėms šalims gresiančią riziką ir apsaugoti jas nuo bet kokio galimo galingesnių šalių piktnaudžiavimo procesu arba padėtimi, bei pateikti reikiamus išsamius statistinius duomenis; taip pat pabrėžia, jog svarbu užtikrinti teisingų kriterijų laikymąsi išlaidų atžvilgiu, ypač siekiant apsaugoti socialiai nuskriaustų asmenų grupių interesus; vis dėlto mano, kad, šalims nustačius pernelyg griežtus standartus, mediacija gali netekti savo patrauklumo;

16.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

  • [1]  OL L 136, 2008 5 24, p. 3.
  • [2]  PE 571.395.
  • [3]  http://bookshop.europa.eu/lt/study-for-an-evaluation-and-implementation-of-directive-2008-52-ec-the-mediation-directive--pbDS0114825/.
  • [4]  PE 493.042.
  • [5]  PE 593.789.
  • [6]  PE 453.180.
  • [7]  Žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikymo (COM(2016) 0542), p. 5.
  • [8]  PE 571.395, p. 25.
  • [9]  Kroatijoje, Estijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje.
  • [10]  Žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikymo (COM(2016) 0542), p. 4.
  • [11]  Pvz., Čekijoje.
  • [12]  Pvz., Lietuvoje, Liuksemburge, Anglijoje ir Velse.
  • [13]  OL L 119, 2016 5 4, p. 1.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE

Priėmimo data

20.6.2017

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

21

0

2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Max Andersson, Joëlle Bergeron, Mady Delvaux, Rosa Estaràs Ferragut, Laura Ferrara, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Mary Honeyball, Sylvia-Yvonne Kaufmann, António Marinho e Pinto, Emil Radev, Julia Reda, Evelyn Regner, Pavel Svoboda, József Szájer, Axel Voss

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Daniel Buda, Angel Dzhambazki, Angelika Niebler, Jens Rohde, Virginie Rozière, Tiemo Wölken, Kosma Złotowski

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Gerolf Annemans, Mylène Troszczynski

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

21

+

PPE

S&D

ECR

ALDE

VERTS/ALE

EFDD

Daniel Buda, Rosa Estaràs Ferragut, Angelika Niebler, Emil Radev, Pavel Svoboda, József Szájer, Axel Voss

Mady Delvaux, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Mary Honeyball, Sylvia-Yvonne Kaufmann, Evelyn Regner, Tiemo Wölken

Angel Dzhambazki, Kosma Zlotowski

António Marinho e Pinto, Jens Rohde

Max Andersson, Julia Reda

Joëlle Bergeron, Laura Ferrara

0

-

 

 

2

0

ENF

Gerolf Annemans; Mylène Troszczynski

Sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė