Pranešimas - A8-0297/2017Pranešimas
A8-0297/2017

    PRANEŠIMAS dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)

    11.10.2017 - (2016/2251(INI))

    Teisės reikalų komitetas
    Pranešėja: Laura Ferrara
    Nuomonės referentas (*):
    Benedek Jávor. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas
    (*) Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnis

    Procedūra : 2016/2251(INI)
    Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
    Dokumento priėmimo eiga :  
    A8-0297/2017
    Pateikti tekstai :
    A8-0297/2017
    Priimti tekstai :

    AIŠKINAMOJI DALIS. FAKTŲ IR IŠVADŲ SANTRAUKA

    I.  Tikslas

    Direktyvos 2004/35/EB (toliau – Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva) tikslas buvo sukurti žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo visuomenei protinga kaina bendrą sistemą, pagrįstą SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatytu principu „teršėjas moka“.

    Siekiant įgyvendinti šį tikslą, į Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą įtraukta bendra žalos apibrėžtis, pagal kurią žala laikomas tiesioginis arba netiesioginis išmatuojamas neigiamas gamtos ištekliaus pasikeitimas arba gamtos ištekliaus funkcijos išmatuojamas pablogėjimas.

    Taip pat nurodoma dar viena žalos kategorija (apibrėžta kaip žala aplinkai), visų pirma:

    a) saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms padaryta žala, t. y. bet kokia žala, kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį siekiant tokių buveinių arba rūšių palankiausios apsaugos būklės arba palaikant ją. Tokio poveikio reikšmingumas turi būti vertinamas remiantis pirmine būkle, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus kriterijus;

    b) žala vandeniui, t. y. bet kokia žala, kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį vidaus vandenų (tiek paviršinių, tiek požeminių) ekologinei, cheminei ar kiekybinei būklei arba jų ekologiniam potencialui, taip pat jūros vandenų aplinkos būklei;

    c) žala žemei, kuri yra bet koks žemės užteršimas, kuris kelia didelį pavojų, kad žmonių sveikatą gali neigiamai paveikti medžiagų, preparatų, organizmų arba mikroorganizmų tiesioginis arba netiesioginis naudojimas žemėje, ant jos arba po ja.

    II.  Informacijos šaltiniai

    Šis pranešimas savo iniciatyva dėl Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) taikymo pagrįstas iš įvairių šaltinių gauta informacija, pvz.:

    ·Europos Komisijos užsakymu atliktu tyrimu „Study on ELD Effectiveness: Scope and Exception“ („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo tyrimas: taikymo sritis ir išimtys“)[1];

    ·Europos Komisijos užsakymu atliktu tyrimu „Study to explore the feasibility of creating a fund to cover environmental liability and losses occurring from industrial accident“ („Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“)[2];

    ·Europos Komisijos užsakymu atliktu tyrimu „Experience gained in the application of ELD biodiversity damage“ („Patirtis, įgyta taikant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, kuria reglamentuojama žala biologinei įvairovei“)[3];

    ·Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį[4];

    ·Komisijos tarnybų darbo dokumentu dėl Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą REFIT vertinimo[5];

    ·2016 m. birželio 15 d. Europos Parlamento tyrimų tarnybos pranešimu „The implementation of the Environmental Liability Directive: a survey of the assessment process carried out by the Commission“ („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimas: Komisijos atlikta vertinimo proceso apžvalga“)[6].

    III.  Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo eiga

    Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva objektyviai taikoma visiems subjektams, kurie, remiantis šios direktyvos III priede nustatytu griežtu sąrašu, vykdydami savo veiklą kelia ar galėtų sukelti žalą aplinkai.

    Kalbant apie kitą veiklą, būtina įrodyti, kad subjekto, vykdančio profesinę veiklą, kuri apibrėžiama kaip „bet kokia veikla, vykdoma kaip ūkinė veikla, verslas arba įmonė, nepriklausomai nuo to, ar ji yra privati, viešoji, siekianti arba nesiekianti pelno“, elgesys buvo sąmoningas ar neatsargus.

    Šios objektyviosios atsakomybės tvarkos taikymas yra labai ribotas, nes ji taikoma tik tam tikros žalos aplinkai (vandeniui, žemei, biologinei įvairovei) atveju ir tik vykdant veiklą, kuri laikoma pavojinga ir yra įtraukta į siaurą sąrašą.

    Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritį taip pat riboja visiškai neaiški žalos aplinkai reikšmingumo ribos sąvoka ir atsakomybės tvarkos išimtys, nurodytos 4 straipsnyje.

    Šio itin neaiškaus ir neišsamaus reglamentavimo pasekmės buvo analizuojamos įvairiuose Komisijos atliekamuose tyrimuose ir ataskaitoje, parengtoje pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 18 straipsnio 2 dalį: visoje Sąjungoje direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos netolygiai, padrikai ir dažnai taikant taisykles, kurios, kaip rodo faktai, yra neveiksmingos.

    IV.  Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo ribos

    Be jau minėto vartojamų terminų nekonkretumo, nustatyta, kad pagrindinės spragos susijusios su tuo, kad nenustatyta konkreti administracinė tvarka, kurią turėtų taikyti įvairių šalių vyriausybės, siekdamos įvykdyti įsipareigojimą imtis priemonių žalos aplinkai atveju, kaip numatyta šioje direktyvoje.

    Be to, iš Komisijos atliktų tyrimų matyti, kad daugelis valstybių narių būtent dėl sunkumų, patiriamų taikant ir įgyvendinant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, jų teritorijoje padarytos žalos aplinkai atvejais toliau taiko nacionalinės teisės nuostatas.

    Todėl rezultatai, susiję su žalos aplinkai atvejų registravimu, yra prieštaringi ir neišsamūs, o tai kelia sunkumų nustatant galimą vienodą finansinio užtikrinimo tvarką.

    Kai kuriose valstybėse narėse itin opi problema yra tai, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje visiškai nėra nuostatų, kurios būtų taikomos tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti už padarytą žalą nustatyto subjekto arba kai tas subjektas yra nemokus. Tokiais atvejais nėra laikomasi principo „teršėjas moka“ ir visos žalos aplinkai atlyginimo išlaidos tenka valdžios sektoriui, t. y. ES piliečiams.

    V.  Pasiūlymai dėl geresnio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos suderinimo

    Nors Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva netrukdo valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų, į direktyvą reikėtų įtraukti taisyklę, pagal kurią būtų sukurta netiesioginės atsakomybės tvarka, remiantis kai kurių valstybių, pvz., Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės, patirtimi ir jose jau priimtais įvairiais modeliais.

    Be to, siekiant užtikrinti, kad būtų geriau atlyginama už žalos aplinkai atvejus, kuriems netaikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje nustatyta dabartinė tvarka arba už kuriuos negali būti atlyginta panaudojant įprastas finansines garantijas (pvz., didelių nelaimių atveju), būtų tikslinga įsteigti Europos žalos aplinkai atlyginimo fondą.

    Nauji atradimai technologijų ir medicinos srityje rodo, kad tarša, kurią sukelia pramoninė veikla, gali veikti žmogaus organizmą tokiais būdais, apie kuriuos iki šiol nėra žinoma. Į aplinką išmesti teršalai kelia pavojų labai sudėtingai biologinei ir biologinės evoliucijos pusiausvyrai, kadangi vos per kelis dešimtmečius aplinkoje atsirado daugybė anksčiau nebuvusių veiksnių, kurie gali padaryti sudėtingą poveikį žmogaus organizmui.

    Dėl visų šių priežasčių teisės aktų leidėjas turėtų pasinaudoti proga iš naujo suformuluoti veiksmingą, vienodą ir prie sparčiai besikeičiančių pramonės veiklos sukeliamos taršos veiksnių pritaikytą žalos aplinkai apibrėžtį, taip pat apsvarstyti galimybę išplėsti direktyvos taikymo sritį ir įtraukti į ją ir žalą orui, gyvūnijai, augalijai bei kraštovaizdžiui, stengiantis nustatyti naujas pavojingos veiklos rūšis, kurios turėtų būti įtrauktos į veiklos, kuriai taikoma vykdytojo objektyvioji atsakomybė, kaip nustatyta III priede.

    Iš Komisijos atliktų tyrimų ir suinteresuotųjų subjektų parodymų matyti, kad dauguma pramonės šakų, kuriose vykdoma veikla, kuriai galima taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje nustatytą tvarką, jau priėmė finansinio užtikrinimo priemonių sistemas, taigi, matyti, kad rinka susireguliuoja pati. Draudimo bendrovių atstovai patvirtino šią tendenciją ir pabrėžė, kad būtų galima padidinti teikiamas finansines garantijas didinant duomenų apie ES padarytos žalos aplinkai atvejus apimtį, taip pat nustatant aiškesnę direktyvos taikymo teisinę sistemą.

    Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, teisės aktų leidėjas galėtų apsvarstyti galimybę nustatyti taisykles, kuriomis būtų sumažinta veiklos vykdytojų ir draudimo bendrovių našta, siekiant plačiau taikyti draudimo sistemą žalos aplinkai atvejais, taip pat įvertinant galimybę nustatyti privalomą finansinę garantiją tiems veiklos vykdytojams, kuriems taikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva.

    Be šios galimybės galima nustatyti kitų elementų, kurie galėtų būti naudingi siekiant gerinti žalos aplinkai atlyginimo garantijų sistemą: įsteigti atvejų, kuriems taikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, Europos registrą, įsteigti direktyvos III priede nurodytą pavojingą veiklą vykdančių subjektų nacionalinį ir Europos registrą, taip pat nustatyti finansų kontrolės sistemą, taikytiną pavojingą veiklą vykdantiems subjektams.

    Kliūtys visapusiškam Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimui kyla ir dėl prasto nacionalinių institucijų pasiruošimo, kadangi jos ne visada pajėgios veiksmingai įgyvendinti procedūras, kad išspręstų situaciją žalos aplinkai atvejais. Todėl Komisija turėtų plėtoti ir tobulinti rengimo programą, skirtą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvai įgyvendinti, ir rengti daugiau naudingų reguliarių susitikimų su įvairiomis nacionalinių ekspertų grupėmis.

    • [1]  „BIO Intelligence Service“ (2014 m.), „Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo tyrimas: taikymo sritis ir išimtys“, galutinė ataskaita, parengta Europos Komisijos Aplinkos GD užsakymu.
    • [2]  „BIO Intelligence Service“ ir kt. (2012 m.), „Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“, galutinė ataskaita, parengta Europos Komisijos Aplinkos GD užsakymu.
    • [3]  „Milieu Ltd.“, IUCN (2014 m.), „Patirtis, įgyta taikant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, kuria reglamentuojama žala biologinei įvairovei“, galutinė ataskaita, parengta Europos Komisijos Aplinkos GD užsakymu.
    • [4]  COM(2016) 0204.
    • [5]  SWD(2016) 0121.
    • [6]  PE 556.943.

    PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

    dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)

    (2016/2251(INI))

    Europos Parlamentas,

    –  atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva)[1],

    –  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį (COM(2016) 0204),

    –  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 ir 191 straipsnius,

    –  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį,

    –  atsižvelgdamas į 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančią Tarybos direktyvą 90/220/EEB[2],

    –  atsižvelgdamas į Direktyvą 2004/35/EB, iš dalies pakeistą Direktyva 2006/21/EB[3] dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo, Direktyva 2009/31/EB[4] dėl anglies dioksido geologinio saugojimo ir Direktyva 2013/30/ES[5] dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos,

    –  atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą REFIT vertinimo, kuris pridedamas prie Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį (SWD(2016) 0121),

    –  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 15 d. Europos Parlamento tyrimų tarnybos pranešimą „Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą įgyvendinimas: Komisijos atlikta vertinimo proceso apžvalga“[6],

    –  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 3 priedo 1 straipsnio 1 dalies e punktą,

    –  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0297/2017),

    A.  kadangi, remiantis SESV 191 straipsnio 1 dalimi, įgyvendinant Sąjungos aplinkos politiką turi būti padedama siekti tokių tikslų, kaip žmonių sveikatos apsauga, aplinkos kokybės apsauga ir gerinimas, apdairaus ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo skatinimas bei skatinimas taikyti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti;

    B.  kadangi SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendinant Sąjungos aplinkos politiką, turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio ir ji turi būti grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas;

    C.  kadangi SESV 11 straipsnyje pažymima, kad, nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus;

    D.  kadangi SESV 192 straipsniu Europos Parlamentui ir Tarybai patikėta užduotis nustatyti priemones, kurių turėtų būti imamasi siekiant bendrųjų Sąjungos tikslų, susijusių su aplinka[7];

    E.  kadangi pagal Pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį reikalaujama, kad aukštas aplinkosaugos lygis ir aplinkos kokybės gerinimas būtų integruotas į Sąjungos politiką ir užtikrintas pagal tvaraus vystymosi principus;

    F.  kadangi koordinuojama visos Sąjungos aplinkos apsaugos strategija – tai būdas skatinti bendradarbiavimą ir užtikrinti, kad Sąjungos politikos kryptys derėtų tarpusavyje;

    G.  kadangi dabartinės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritis apima tik tą subjektų padaryta žalą aplinkai, kuri susijusi su biologine įvairove (saugomomis rūšimis ir natūralioms buveinėms), vandeniu ir žeme;

    H.  kadangi, siekiant užtikrinti atsakomybę už žalą aplinkai, spontaniškai išaugo finansinio užtikrinimo priemonių rinka, tačiau šito gali nepakakti norint užtikrinti atsakomybę specifiniais atvejais, pvz., susijusiais su MVĮ arba konkretaus pobūdžio (jūroje veikiančių platformų, branduolinių įrenginių ir t. t.) veikla;

    I.  kadangi nevienodą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimą, be kita ko, lemia sunkumai vertinant, ar žala gamtos ištekliams peržengia nustatytą ribą, taip pat tai, kad daugelyje valstybių narių netaikoma tvarka, pagal kurią būtų nagrinėjamos aplinkos apsaugos NVO ir kitų suinteresuotųjų šalių organizacijų pastabos ir kritika;

    J.  kadangi daugelyje valstybių narių nemaža dalis suinteresuotųjų šalių (aplinkos apsaugos NVO, draudimo bendrovių, subjektų ir ypač susijusių institucijų) menkai išmano – o kartais visiškai neišmano – Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos niuansų ir tokią padėtį lemia tai, kad nesama gairių, kurios būtų naudingos perkeliant teisės aktą į nacionalinę teisę;

    K.  kadangi nemažai valstybių narių pažengė veiksmingai siekdamos pagrindinių žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo (atlyginimo) tikslų; kadangi, nežiūrint į tai, kai kuriose valstybėse narėse Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva vykdoma nepakankamai gerai;

    L.  kadangi naujos mokslinės išvados rodo, kad pramoninės veiklos sukeliama tarša gali pakenkti tiek aplinkai, tiek žmonėms būdais, apie kuriuos iki šiol neįtarta, ir kad tai kelia pavojų žmonių sveikatai, tvarumui ir biologinių bei bioevoliucinių procesų pusiausvyrai;

    1.  pripažįsta Komisijos tyrimų ir ataskaitų, susijusių su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo vertinimu, ir jų poveikio valstybėms narėms, taip pat jos rekomendacijų dėl veiksmingo ir nuoseklaus direktyvos įgyvendinimo prioritetą teikiant nacionalinių sprendimų ir praktikos derinimui vadovaujantis platesniu teisinės atsakomybės pagrindu svarbą; atsižvelgdamas į tai teigiamai vertina daugiametės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos darbo programos sukūrimą 2017–2020 m. laikotarpiui;

    2.  susirūpinęs pažymi, kad, remiantis šių ataskaitų išvadomis, galima susidaryti nerimą keliantį faktinio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo įspūdį, ir pažymi, kad nemažai valstybių narių šią direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė padrikai ir paviršutiniškai;

    Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo padėtis

    3.  pažymi, kad ne viena valstybė narė laiku neperkėlė Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos į savo nacionalinę teisę ir kad tik 2010 m. viduryje šią direktyvą į savo nacionalinę teisę buvo perkėlusios visos 27 valstybės narės;

    4.  mano, kad dėl Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje suteikiamos veiksmų laisvės ir didelės aiškumo stokos bei nevienodo svarbiausių sampratų taikymo, taip pat dėl nepakankamai išvystytų pajėgumų ir ekspertinių žinių Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą perkėlus į nacionalines atsakomybės sistemas nebuvo sudarytos vienodos sąlygos ir kad šiuo metu, kaip patvirtinama Komisijos ataskaitoje, teisiniu ir praktiniu požiūriais ši direktyva taikoma absoliučiai nevienodai, o atvejų skaičius valstybėse narėse labai skiriasi; todėl laikosi nuomonės, jog būtina dėti daugiau pastangų, kad visoje ES būtų įmanoma užtikrinti standartizuotą reglamentavimą;

    5.  pažymi, jog darnos stoką lemia ir tai, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, parengta remiantis pagrindų direktyvos modeliu, yra bendro pobūdžio;

    6.  apgailestauja, kad septynios valstybės narės, nepaisydamos veiksmų, kurių Komisija ėmėsi atsižvelgdama į vėlavimą perkelti direktyvą į nacionalinę teisę ir problemas dėl neatitikties, taip pat nepaisydamos itin didelio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos lankstumo, dar nėra išsprendusios įvairių su reikalavimų nesilaikymu susijusių klausimų;

    7.  pažymi, jog tai, kad valstybės narės nenuosekliai taiko pranešimo apie žalos aplinkai atvejį, dėl kurio kilo būtinybė taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą[8], tvarką, sietina su jų nacionalinės teisės aktų, o ne minėtosios direktyvos taikymu;

    Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo ribos

    8.  pažymi, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumas skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi;

    9.  pažymi, kad skirtingas žalos aplinkai reikšmingumo ribos aiškinimas ir taikymas yra viena pagrindinių veiksmingo ir vienodo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo kliūčių, o tikslūs duomenys apie valdžios institucijų administracines išlaidas, įskaitant duomenis apie papildomą ir kompensuojamąjį ištaisymą (atlyginimą), riboti, ganėtinai skiriasi, o duomenys apie įmones apskritai neprieinami;

    10.  apgailestauja, kad, vadovaujantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, įvykis apibrėžiamas kaip rimtas tik jeigu tampa mirties ar sunkaus sužalojimo priežastimi, visiškai neužsimenant apie pasekmes aplinkai; todėl pabrėžia, kad net jeigu įvykis netapo mirties ar sunkaus sužalojimo priežastimi, jo poveikis aplinkai gali būti rimtas dėl masto arba padarytos žalos, nes jo metu gali nukentėti, pvz., saugomos teritorijos, saugomos rūšys arba itin pažeidžiamos buveinės;

    11.  apgailestauja, kad esama veiklos rūšių, potencialiai galinčių daryti neigiamą poveikį biologinei įvairovei ir aplinkai – pvz., vamzdyninis pavojingųjų medžiagų transportas, kasyba ir invazinių svetimų rūšių diegimas – kurioms šiuo metu netaikomas griežtos atsakomybės reikalavimas; pažymi, kad, pirmiausia kalbant apie biologinę įvairovę, III priede išvardytos veiklos rūšys pakankamai neapima sektorių, potencialiai galinčių sukelti žalą;

    12.    mano, kad 1 straipsnyje nurodyta atsakomybės už aplinkos apsaugą sistema turėtų būti išplėsta įtraukiant aplinkos būklės gerinimą ir ekologinį atkūrimą iki pirminės būklės, kai baigiama vykdyti profesinę veiklą – net kai žala aplinkai padaroma dėl veiklos ar išmetalų, kuriems buvo išduotas aiškus kompetentingų institucijų leidimas;

    13.  pabrėžia, kad visos suinteresuotosios šalys yra informavusios apie problemas, kurių kyla reikalaujant griežtos subjektų atsakomybės už Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos III priede nurodytą pavojingą veiklą, kai ją vykdo atsakingųjų šalių teisių perėmėjai[9];

    14.  primena patirtį įgyvendinant esamas finansinio užtikrinimo priemones: kaip buvo įsitikinta, jos pritrūko užtikrinant, kad subjektai pajėgtų veiksmingai padengti finansinius įsipareigojimus tais atvejais, kai jie atsakingi už žalą aplinkai, ir reiškia susirūpinimą dėl atvejų, kai subjektai neturėjo galimybės padengti žalos ištaisymo (atlyginimo) išlaidų;

    15.  pabrėžia, kad tebesusiduriama su problemomis, kai direktyvą siekiama taikyti įvykus didelio masto avarijai, ypač kai neįmanoma nustatyti atsakingo teršėjo ir (arba) teršėjas tampa nemokus ar bankrutuoja;

    16.  pažymi, kad atsakingiems subjektams tenkančios išlaidos už žalą aplinkai gali būti sumažintos panaudojant finansinio užtikrinimo priemones (apimančias draudimą ir tokias alternatyvias priemones, kaip banko garantijos, obligacijos, fondai ar vertybiniai popieriai); mano, kad nedidelę paklausą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos finansinio užtikrinimo priemonių rinkoje lemia mažas atvejų, su kuriais susiduriama daugelyje valstybių narių, skaičius, nepakankamas kai kurių direktyvoje išdėstytų sampratų aiškumas ir tai, kad daugelyje valstybių narių – priklausomai nuo tokių priemonių rinkos brandos – draudimo modeliai, kaip matyti, apskritai formuojasi lėtai;

    17.  pažymi, kad galimybę gerinti finansinio užtikrinimo priemonių teikimą varžo tai, kad ES disponuoja menkais duomenimis apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo atvejus ir prieštaringas šių duomenų pobūdis;

    18.    ragina valstybes nares imtis priemonių, kad atitinkami ekonominiai ir finansiniai subjektai sparčiau vystytų finansinio užtikrinimo priemones ir rinkas, įskaitant finansinius mechanizmus nemokumo atveju, siekiant sudaryti subjektams galimybę naudotis finansinėmis garantijomis savo atsakomybei užtikrinti;

    19.    atkreipia dėmesį į Komisijos galimybių studiją, susijusią su ES masto pramoninių nelaimių rizikos pasidalijimo priemonės samprata[10], ir pabrėžia, kad būtina atlikti tolesnę esminių teisinių ir finansinių klausimų analizę bei išsamesnę jų galimybių studiją;

    20.  palankiai vertina tai, kad, kalbant apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymą saugomų rūšių ir natūralių buveinių atžvilgiu, taikymo sritį yra išplėtusios pusė valstybių narių (Belgija, Kipras, Čekijos Respublika, Estija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė);

    21.  mano, jog viena iš daugybės nepakankamo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos suderinimo priežasčių yra ir tai, kad nenumatytas standartinės administracinės pranešimo kompetentingoms institucijoms apie neišvengiamą žalos aplinkai grėsmę arba faktinę žalą aplinkai tvarkos taikymas; tačiau apgailestauja, kad nenustatyta pareiga skelbti tokius pranešimus arba informaciją apie tai, kaip buvo reaguota atitinkamais atvejais; pažymi, kad kai kurios valstybės narės yra įvardijusios šį trūkumą savo nacionalinės teisės aktuose ir, savo ruožtu, sukūrusios duomenų, susijusių su pranešimais, įvykiais ir atvejais, bazes; tačiau pažymi, kad skirtingų valstybių narių praktika labai skiriasi ir yra gana ribota;

    22.  pabrėžia, kad taikant kompensavimo tvarką turi būti įmanoma tarpvalstybinius ieškinius nagrinėti veiksmingai, greitai, per deramą laiką ir nediskriminuojant ieškovų iš įvairių Europos ekonominės erdvės valstybių; rekomenduoja į ją įtraukti tiek pirminę, tiek antrinę žalą, padarytą visose nukentėjusiose zonose, nes tokie įvykiai paveikia didesnes teritorijas, o jų poveikis gali būti ilgalaikis; pabrėžia, kad ypač kaimyninės šalys, kurios nėra Europos ekonominės erdvės narės, turi paisyti tarptautinės teisės nuostatų, susijusių su aplinkos apsauga ir atsakomybe;

    23.  pakartoja, kad pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 4 straipsnio 5 dalį ši direktyva žalos aplinkai ar neišvengiamos tokios žalos grėsmės, kurią sukelia išplitusi tarša, atveju taikoma tik jei įmanoma nustatyti priežastinį šios žalos ir konkrečių subjektų veiklos ryšį; taip pat pakartoja, kad Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) dar savo 2013 m. ataskaitoje nustatė tvirtą priežastinį išmetamų dujų ir su klimato kaita bei aplinka susijusios žalos ryšį[11];

    Pasiūlymai dėl geresnio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos suderinimo

    24.  ragina kuo greičiau peržiūrėti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą ir žalos aplinkai apibrėžtį, nustatytą direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, ypač atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su neigiamo poveikio saugomoms rūšims ir buveinėms nustatymu (I priedas), taip pat į žalos vandeniui ir žemei riziką, kad ji taptų pakankamai veiksminga, nuosekli ir suderinta bei nebūtų atsiliekama stebint sparčius pramoninės veiklos teršalų pokyčius;

    25.  ragina Komisiją išaiškinti, apibrėžti ir išsamiai išdėstyti reikšmingumo ribos sampratą bei įvertinti diferencijuotas maksimalios atsakomybės ribas už įvairią veiklą, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų taikoma standartizuotai ir vienodai visose valstybėse narėse;

    26.  ragina Komisiją pateikti aiškų ir nuoseklų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje nurodytos palankios apsaugos būklės geografinės aprėpties išaiškinimą (ES teritorija, nacionalinė teritorija, gamtos kraštovaizdžio zona); atsižvelgdamas į tai mano, kad, norint užtikrinti teisingą ir veiksmingą įgyvendinimą, būtina vadovautis konkrečiai vietai pritaikytu požiūriu;

    27.  prašo Komisijos nustatyti, kokios taisyklės būtinos norint apibrėžti aiškų nepaneigiamą skirtumą tarp atvejų, kai taikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, ir atvejų, kai turėtų būti taikomi nacionaliniai standartai, jeigu jie griežtesni;

    28.  pažymi, kad oro tarša kenkia žmonių sveikatai ir aplinkai ir kad, pasak Eurostato, azoto dioksidų ir kietųjų dalelių tarša kelia rimtą pavojų sveikatai; atsižvelgdamas į tai ragina į 2 straipsnyje pateiktas žalos aplinkai ir gamtos ištekliaus apibrėžtis įtraukti ekosistemas; be to, ragina Komisiją svarstyti galimybę išplėsti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritį ir nustatyti atsakomybę už žalą žmonių sveikatai ir aplinkai, įskaitant žalą orui[12];

    29.  ragina Komisiją nustatyti privalomas finansinio užtikrinimo priemones, pvz., privalomą atsakomybės už žalą aplinkai draudimą subjektams, ir parengti suderintą ES metodiką, pagal kurią būtų apskaičiuojamos maksimalios atsakomybės ribos, atsižvelgiant į kiekvienos veiklos ir ją supančios vietovės specifiką; be to, ragina Komisiją svarstyti galimybę įsteigti Europos aplinkos apsaugos nuo pramoninės veiklos daromos žalos fondą, kuris būtų reglamentuojamas pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą[13], nedarant poveikio principui „teršėjas moka“, kuriuo būtų naudojamasi kilus nemokumo pavojui ir tik tais atvejais, kai nepasiteisina finansinio užtikrinimo priemonių rinka; mano, kad tas pats turėtų būti taikoma didelio masto avarijų atvejais, kai neįmanoma atsekti už žalą atsakingo subjekto;

    30.    ragina visus subjektus, kuriems vykdoma veikla naudinga, prisiimti atsakomybę ir už bet kokią žalą aplinkai ar taršą, padaromą (sukeliamą) vykdant šią veiklą;

    31.  laikosi nuomonės, jog, turint galvoje pramoninio pobūdžio nelaimių svarbą ir galimą poveikį bei grėsmę žmonių sveikatai, gamtinei aplinkai ir turtui, būtina nustatyti papildomas apsaugos priemones, kad ES piliečiams būtų užtikrinta saugi ir patikima nelaimių prevencijos ir valdymo sistema, pagrįsta rizikos pasidalijimu, didesne pramonės subjektų atsakomybe ir principu „teršėjas moka“; ragina įvertinti, ar būtina į Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą įtraukti civilinės atsakomybės už žmonių sveikatai ir aplinkai padarytą žalą tvarką[14];

    32.  ragina priimti antrinės atsakomybės tvarką, kuri būtų taikoma atsakingųjų šalių teisių perėmėjams;

    33.    rekomenduoja galimybę reikalauti papildomos valstybės atsakomybės paversti privaloma tvarka, siekiant užtikrinti veiksmingą ir iniciatyvų teisės akto įgyvendinimą;

    34.  taip pat ragina atsisakyti galimybių leisti pasinaudoti leidimu grindžiamu apsigynimu ir pažangiausiais metodais grindžiamu apsigynimu, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, skatinti principą „teršėjas moka“ ir padidinti teisės akto veiksmingumą;

    35.  ragina Komisiją nebedelsti ir pateikti pasiūlymą dėl Europos lygmens aplinkosauginių tikrinimų;

    36.  mano, kad, peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, prioritetas turėtų būti teikiamas griežtos atsakomybės už bet kokią žalą, neigiamai veikiančią aplinką, išplėtimui įtraukiant veiklą, kurios neapima III priedas, siekiant pagerinti teisės akto veiksmingumą įgyvendinant principą „teršėjas moka“ bei numatyti paskatą subjektams užtikrinti deramą savo veiklos rizikos valdymą; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją sukurti pavojingą veiklą vykdančių subjektų registrą ir finansinės stebėsenos sistemą, siekiant užtikrinti subjektų mokumą;

    37.  ragina Komisiją užtikrinti, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų taikoma žalos aplinkai, kuri padaroma vykdant profesinę veiklą, atvejais, ir pasirūpinti griežta gamintojo atsakomybe;

    38.  ragina sukurti Europos duomenų bazę Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos nuostatomis reglamentuojamiems žalos aplinkai atvejams, kuri būtų prieinama viešai ir remtųsi, pvz., Airijos pranešimo sistema – naudojantis ja apie žalos aplinkai atvejus galima pranešti internetu – siekiant užtikrinti didesnį pasitikėjimą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos sistema ir geresnį įgyvendinimą; mano, kad naudojant tokią viešą duomenų bazę suinteresuotosios šalys, subjektai ir piliečiai būtų geriau informuoti apie galiojančią Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos sistemą ir jos taikymą bei taip prisidėtų prie geresnės žalos aplinkai prevencijos ir jos ištaisymo (atlyginimo);

    39.  kad viešos su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos nuostatomis reglamentuojamais atvejais susijusios duomenų bazės būtų lengvai prieinamos ir veiksmingos, rekomenduoja jas kurti remiantis šiais kriterijais:

    –  jos turėtų būti prieinamos internetu, o papildoma informacija, susijusi su šiais atvejais, turėtų būti teikiama pateikus prašymą,

    –  kiekviena šalis turėtų turėti centralizuotą duomenų bazę, o ne atskiras duomenų bazes kiekvienam regionui,

    –  pranešimai apie naujus įvykius turėtų būti nedelsiant skelbiami internetu,

    –  kiekvienas duomenų bazėje registruotas atvejis turėtų apimti tokią informaciją, kaip teršėjo vardas ir pavardė (pavadinimas), padarytos žalos pobūdis ir mastas, prevencijos ar žalos ištaisymo (atlyginimo) priemonės, kurių imtasi arba ketinama imtis, ir veiksmai, kurių ėmėsi valdžios institucijos ir (arba) kurių buvo imtasi kartu su jomis;

    40.  prašo išplėsti III priede išvardytų pavojingos veiklos rūšių kategorijas įtraukiant visas aplinkai ir žmonių sveikatai potencialiai pavojingas veiklos rūšis;

    41.  pabrėžia, jog svarbi žalos aplinkai prevencijos kultūra, sistemingai vykdant informavimo kampaniją, kurios metu valstybės narės užtikrintų, kad potencialūs teršėjai ir potencialūs nukentėjusieji būtų informuoti apie jiems gresiantį pavojų, apie galimybes apsidrausti arba kitas finansines ir teisines priemones, kuriomis jie būtų apsaugoti nuo šios rizikos, taip pat apie jų teikiamą naudą;

    42.  mano, jog visi atvejai, kuriais įrodoma atsakomybė, ir išsami informacija apie paskirtas baudas turėtų būti viešinama, kad tikroji žalos aplinkai kaina būtų skaidriai paaiškinta visiems;

    43.  siūlo sukurti kanalą, siekiant paskatinti aplinkos apsaugos NVO ir kitas suinteresuotųjų šalių organizacijas teikti pastabas ir kritiką;

    44.  siūlo numatyti mokesčių lengvatas ar kitokias palankias priemones įmonėms, vykdančioms sėkmingą žalos aplinkai prevencijos veiklą;

    45.  rekomenduoja kurti specialias nepriklausomas institucijas, kurioms būtų patikėti valdymo ir stebėsenos įgaliojimai, taip pat įgaliojimas taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje numatytas sankcijas, įskaitant galimybę reikalauti finansinių garantijų iš potencialiai atsakingų šalių, atsižvelgiant į konkrečią atskiro potencialaus teršėjo padėtį, pvz., aplinkosaugos leidimų požiūriu;

    46.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad, vadovaujantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, būtų deramai remiamos pastangos siekti ES Paukščių ir Buveinių direktyvų tikslų; yra tvirtai įsitikinęs, kad už aplinkosauginį tikrinimą atsakingos valdžios institucijos turi dalyvauti įgyvendinant ir vykdant atsakomybės už žalą aplinkai teisės nuostatas;

    47.  ragina Komisiją pažangiau įgyvendinti savo mokymų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo srityje programą valstybėse narėse ir kurti pagalbos tarnybas specialistams, kurios teiktų informaciją, pagalbą ir padėtų vertinti riziką ir žalą; be to, rekomenduoja priimti gaires, siekiant padėti valstybėms narėms teisingai perkelti teisės aktą į nacionalinę teisę

    48.  pakartoja, kad, remiantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, asmenys, nukentėję dėl žalos aplinkai, turi teisę prašyti kompetentingų institucijų imtis veiksmų; taip pat pažymi, kad, remiantis Sąjungos teisės nuostatomis, ES piliečiams turėtų būti užtikrinta galimybė veiksmingai ir laiku kreiptis į teismą (Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, ES sutarties 6 straipsnis ir atitinkamos Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos nuostatos) ir kad išlaidas, patirtas dėl žalos aplinkai, turėtų padengti teršėjas (SESV 191 straipsnis); todėl ragina Komisiją parengti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl minimalių Orhuso konvencijos ramsčio, susijusio su teise kreiptis į teismą, įgyvendinimo standartų; prašo Komisijos įvertinti galimybę pradėti taikyti kolektyvinio teisių gynimo mechanizmus Sąjungos aplinkos teisės pažeidimo atvejais;

    49.  ragina Komisiją peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą apsvarstyti, ar ji galėtų valstybėms narėms nustatyti pareigą kas dvejus metus pateikti direktyvos taikymo ataskaitas;

    50.  mano, kad dar viena svarbi atgrasomoji priemonė siekiant apsisaugoti nuo žalos aplinkai yra baudžiamosios sankcijos, ir apgailestaudamas pažymi, kad neatnaujinta 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę; ragina Komisiją nebedelsti ir imtis veiksmų, siekiant peržiūrėti šios direktyvos taikymo sritį, kad ji apimtų visus taikomus Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktus;

    51.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

    • [1] OL L 143, 2004 4 30, p. 56.
    • [2] OL L 106, 2001 04 17, p. 1.
    • [3]  OL L 102, 2006 4 11, p. 15.
    • [4]  OL L 140, 2009 6 5, p. 114.
    • [5]  OL L 178, 2013 6 28, p. 66.
    • [6]  PE 556.943.
    • [7]  2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas ERG ir kt., C-378/08, ECLI:EU:C:2010:126, 45 punktas. 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas ERG ir kt., C-379/08 ir C-380/08, ECLI:EU:C:2010:127, 38 punktas. 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Buzzi Unicem SpA ir kt., C-478/08 ir C-479/08, ECLI:EU:C:2010:129, 35 punktas.
    • [8]  Remiantis Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui, pateikta vadovaujantis Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. balandžio mėn. – 2013 m. balandžio mėn. valstybės narės pranešė apie maždaug 1 245 patvirtintus žalos aplinkai atvejus, dėl kurių kilo būtinybė taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą. Be to, remiantis ta pačia ataskaita, atvejų skaičius skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi. Per 86 proc. visų atvejų, apie kuriuos pranešta, sudaro dviejų valstybių narių pranešimai (Vengrija: 563, Lenkija: 506), apie didžiąją dalį likusių atvejų pranešė šešios valstybės narės (Vokietija: 60, Graikija: 40, Italija: 17, Latvija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė: po 8). 11 valstybių narių pranešė, kad 2007 m. tokių atvejų nebuvo – galimai dėl to, kad juos nagrinėja remdamosi išimtinai savo nacionaline sistema.
    • [9]  2015 m. kovo 4 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas Ministero dell'Ambiente e della Tutela del Territorio e del Mare ir kt. prieš Fipa Group srl ir kt., C-534/13, ECLI:EU:C:2015:140.
    • [10]  Study to explore the feasibility of creating a fund to cover environmental liability and losses occurring from industrial accidents („Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“), galutinė ataskaita, Europos Komisijos Aplinkos GD, 2013 m. balandžio 17 d.
    • [11]  IPCC, 2013 m. Climate Change 2013: The Physical Science Basis. Contribution of Working Group I to the Fifth Assessment Report of the Intergovernmental Panel on Climate Change („Klimato kaita 2013. Pagrindimas remiantis fizikos mokslu. I darbo grupės indėlis į penktąją Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimo ataskaitą“) (Stocker, T. F. et al. Cambridge University Press, Cambridge, United Kingdom and New York, NY, USA, 1535 pp, doi:10.1017/CBO9781107415324).
    • [12]  Ši galimybė buvo svarstoma 2014 m. vasario 19 d. Komisijos dokumente Study on ELD Effectiveness: Scope and Exceptions („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo tyrimas: taikymo sritis ir išimtys“), p. 84.
    • [13]  Kalbant apie šią galimybę, žr. Komisijos 2013 m. balandžio 17 d. paskelbtą dokumentą „Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“.
    • [14]  Kaip jau numatyta Portugalijoje ir įvertinta 2013 m. gegužės 16 d. Komisijos atliktame tyrime Implementation challenges and obstacles of the Environmental Liability Directive (ELD) („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo iššūkiai ir kliūtys“), p. 75.

    Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (20.6.2017)

    pateikta Teisės reikalų komitetui

    dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) taikymo
    (2016/2251(INI))

    Nuomonės referentas (*): Benedek Jávor

    (*)  Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnis

    PASIŪLYMAI

    Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Teisės reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

    1.  pažymi, kad dėl diskrecijos, kuri užtikrinama pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, pastarosios įgyvendinimas valstybėse narėse nebuvo koordinuojamas ir buvo nepakankamai suderintas bei veiksmingas, o tai lėmė įgyvendinimo trūkumus, didelį valstybių narių bylų skaičiaus svyravimą ir nevienodas sąlygas subjektams;

    2.  ragina kuo greičiau peržiūrėti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą;

    3.  atliekant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos peržiūrą ragina aiškiau apibrėžti 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą aplinkai, ypač kriterijus, susijusius su neigiamo poveikio saugomoms rūšims ir buveinėms nustatymu (I priedas), ir žalos vandeniui ir žalos žemei (2 straipsnio 1 dalis) grėsmę; ragina parengti naujas apibrėžtis, kad būtų įtraukta visa žala aplinkai;

    4.  be to, ragina Komisiją į 2 straipsnyje pateiktas žalos aplinkai ir gamtos ištekliaus apibrėžtis įtraukti ekosistemas;

    5.  pažymi, jog panašu, kad žalos aplinkai įvykio atveju kai kurios valstybės narės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva naudojasi santykinai dažnai, o kitos, kaip matyti, žalos aplinkai įvykio atveju vietoj Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taiko nacionalinius teisės aktus;

    6.   palankiai vertina Komisijos pastangas įvertinti ir užpildyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo valstybėse narėse spragas;

    7.  teigiamai vertina daugiametės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos darbo programos sukūrimą 2017–2020 m. laikotarpiui;

    8.  primena patirtį įgyvendinant esamas finansinio užtikrinimo priemones, kuri atskleidė iššūkius, susijusius su subjektų atsakomybės už žalą aplinkai užtikrinimu, ir reiškia susirūpinimą dėl atvejų, kai subjektai neturėjo galimybės padengti žalos ištaisymo (atlyginimo) išlaidų;

    9.  primena, kad, subjektams nenustačius pareigos taikyti finansinio užtikrinimo priemones atsakomybės už aplinkos apsaugą tikslu, visapusiškas išlaidų atlyginimas kilus rimtam įvykiui gali būti neįmanomas;

    10.  ragina visus subjektus, kuriems vykdyti veiklą naudinga, prisiimti atsakomybę ir už bet kokią žalą aplinkai ar taršą, kuri padaroma / sukeliama vykdant šią veiklą;

    11.  mano, kad 1 straipsnyje nurodyta atsakomybės už aplinkos apsaugą sistema turėtų būti išplėsta įtraukiant aplinkos būklės gerinimą ir ekologinį atkūrimą iki pirminės būklės baigus profesinę veiklą – net kai žalą aplinkai padaro veikla ar išmesti teršalai, kuriems buvo išduotas aiškus kompetentingų institucijų leidimas;

    12.  apgailestauja, kad esama biologinei įvairovei ir aplinkai potencialiai žalingų veiklos rūšių – pvz., vamzdyninis pavojingųjų medžiagų transportas, kasyba ir invazinių svetimų rūšių naudojimas – kurioms griežtos atsakomybės reikalavimai šiuo metu netaikomi; pažymi, kad, ypač kalbant apie biologinę įvairovę, veiklos, kurią vykdant gali būti padaroma žala, požiūriu III priede pateiktas veiklos sričių sąrašas nepakankamas;

    13.  mano, kad, peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, prioritetas turėtų būti teikiamas griežtos atsakomybės už bet kokią žalą aplinkai, kuri turi neigiamo poveikio, išplėtimui įtraukiant III priede nenurodytas veiklos sritis, siekiant pagerinti teisės aktų veiksmingumą įgyvendinant principą „teršėjas moka“ ir numatyti subjektams paskatas užtikrinti deramą savo veiklos rizikos valdymą;

    14.  ragina Komisiją peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą išplėsti direktyvos taikymo sritį ir taip pat nustatyti atsakomybę už žalą žmonių sveikatai ir aplinkai, pvz., orui ir šlapžemėms; mano, kad taip Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų suderinta su kitais ES teisės aktais dėl žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos bei būtų palengvintas papildomų nuostatų, pvz., reikalavimo taikyti prevencines priemones ir imtis skubių ištaisymo (atlyginimo) veiksmų, įtraukimas arba į pačią Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, arba į nacionalinį teisės aktą, kuriuo ji įgyvendinama;

    15.  ragina Komisiją užtikrinti, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų taikoma žalos aplinkai, kuri padaroma vykdant profesinę veiklą, atvejais, ir užtikrinti griežtą gamintojo atsakomybę;

    16.  ragina Komisiją į kitą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos peržiūrą įtraukti žalą žmonių sveikatai ir aplinkai dėl oro taršos, kurią pažeidžiant ES automobilių išmetamuosius teršalus reglamentuojančius teisės aktus sukelia automobiliai, nes taip būtų galima užtikrinti geresnes prevencijos ir atsargumo priemones;

    17.  be to, ragina panaikinti leidimu grindžiamo apsigynimo ir pažangiausios gynybos galimybes, siekiant sudaryti vienodas sąlygas ir skatinti vadovautis principu „teršėjas moka“ bei kartu užtikrinant didesnį teisės akto veiksmingumą;

    18.  rekomenduoja privaloma tvarka taikyti papildomos valstybės atsakomybės reikalavimą, siekiant užtikrinti veiksmingą ir iniciatyvų teisės akto įgyvendinimą;

    19.  laikosi nuomonės, jog, turint galvoje su pramone susijusių nelaimių aktualumą ir galimą poveikį bei grėsmę žmonių sveikatai, gamtinei aplinkai ir turtui, būtina nustatyti papildomas apsaugos priemones, kad ES piliečiai galėtų naudotis saugia ir patikima nelaimių prevencijos bei valdymo sistema, pagrįsta rizikos pasidalijimu, didesne pramonės subjektų atsakomybe ir principu „teršėjas moka“;

    20.  peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą ragina Komisiją apsvarstyti, ar ji galėtų valstybėms narėms nustatyti pareigą kas dvejus metus teikti direktyvos taikymo ataskaitas;

    21.  Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos peržiūros kontekste pakartoja savo raginimą taikyti finansinio užtikrinimo priemones, pvz., privalomą atsakomybės už žalą aplinkai draudimą; ragina Komisiją sukurti suderintą ES metodologiją maksimaliai atsakomybės ribinei vertei apskaičiuoti atsižvelgiant į kiekvienos rūšies veiklos ir vietovės, kurioje ji vykdoma, ypatybes bei įvertinti galimybę papildyti jos taikymą sukuriant ES lygmens fondą arba draudimu pagrįstą rizikos pasidalijimo priemonę, kurie būtų skirti žalos ištaisymo (atlyginimo) išlaidų problemai spręsti šalia privalomo finansinio užtikrinimo priemonių, koordinuojant su visais esamais tarptautiniais atsakomybės už aplinką fondais;

    22.  ragina Komisiją parengti privalomą atsakomybės už aplinkos apsaugą draudimo polisą, kuris apimtų visus ES subjektus, ir įpareigoti kiekvieną valstybę narę imtis visų priemonių, reikalingų visų jų teritorijoje veikiančių subjektų atsakomybei už aplinkos apsaugą užtikrinti;

    23.  ragina valstybes nares imtis priemonių, kad atitinkami ekonomikos ir finansų subjektai greičiau kurtų finansinio užtikrinimo instrumentus ir rinkas, įskaitant finansinius mechanizmus nemokumo atveju, kad subjektai galėtų naudoti finansines garantijas savo atsakomybei užtikrinti;

    24.  atkreipia dėmesį į Komisijos atliktą ES masto pramoninių nelaimių rizikos pasidalijimo priemonės galimybių studiją[1] ir pabrėžia, kad būtina tolesnė esminių teisinių ir finansinių klausimų analizė ir nuodugnesnė su jais susijusi galimybių studija;

    25.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad, vadovaujantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, būtų deramai remiamos pastangos pasiekti ES Paukščių ir Buveinių direktyvų tikslus; yra tvirtai įsitikinęs, kad už aplinkosauginį tikrinimą atsakingos valdžios institucijos turi dalyvauti įgyvendinant ir vykdant atsakomybės už aplinkos apsaugą teisės nuostatas;

    26.  mano, kad kita svarbi atgrasomoji priemonė siekiant apsisaugoti nuo žalos aplinkai yra baudžiamosios sankcijos, ir apgailestaudamas pažymi, kad nėra atnaujinta 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę; ragina Komisiją nebedelsti ir imtis veiksmų siekiant peržiūrėti direktyvos taikymo sritį, kad ji apimtų visus taikytinus Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktus;

    27.  pabrėžia, jog būtina skubiai parengti ES teisės aktus dėl minimalių standartų pagal Orhuso konvenciją numatytam teisės kreiptis į teismą ramsčiui įgyvendinti;

    28.  pakartoja savo raginimą Komisijai nedelsiant pateikti pasiūlymą dėl ES lygmens aplinkosauginių tikrinimų.

    INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

    Priėmimo data

    8.6.2017

     

     

     

    Galutinio balsavimo rezultatai

    +:

    –:

    0:

    46

    4

    3

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

    Margrete Auken, Pilar Ayuso, Zoltán Balczó, Ivo Belet, Biljana Borzan, Lynn Boylan, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Birgit Collin-Langen, Mireille D’Ornano, Miriam Dalli, Mark Demesmaeker, Bas Eickhout, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Arne Gericke, Jens Gieseke, Julie Girling, Françoise Grossetête, Jytte Guteland, György Hölvényi, Jean-François Jalkh, Benedek Jávor, Jo Leinen, Peter Liese, Norbert Lins, Valentinas Mazuronis, Susanne Melior, Bolesław G. Piecha, Pavel Poc, Frédérique Ries, Davor Škrlec, Renate Sommer, Ivica Tolić, Adina-Ioana Vălean, Jadwiga Wiśniewska

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

    Jørn Dohrmann, Ismail Ertug, Eleonora Evi, Jan Huitema, Urszula Krupa, Gesine Meissner, Ulrike Müller, Younous Omarjee, Sirpa Pietikäinen, Carolina Punset, Bart Staes, Tiemo Wölken, Carlos Zorrinho

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

    Arnaud Danjean, Wim van de Camp

    GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

    46

    +

    ALDE

    Jan Huitema, Valentinas Mazuronis, Gesine Meissner, Ulrike Müller, Carolina Punset, Frédérique Ries

    ECR

    Jørn Dohrmann, Arne Gericke

    EFDD

    Eleonora Evi

    GUE/NGL

    Lynn Boylan, Younous Omarjee

    NI

    Zoltán Balczó

    PPE

    Pilar Ayuso, Ivo Belet, Birgit Collin-Langen, Arnaud Danjean, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Jens Gieseke, Françoise Grossetête, György Hölvényi, Peter Liese, Norbert Lins, Sirpa Pietikäinen, Renate Sommer, Ivica Tolić, Adina-Ioana Vălean, Wim van de Camp

    S&D

    Biljana Borzan, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Miriam Dalli, Ismail Ertug, Jytte Guteland, Jo Leinen, Susanne Melior, Pavel Poc Tiemo Wölken, Flavio Zanonato, Carlos Zorrinho

    VERTS/ALE

    Margrete Auken, Bas Eickhout, Benedek Jávor, Davor Škrlec, Bart Staes

    4

    -

    ECR

    Julie Girling, Urszula Krupa, Bolesław G. Piecha, Jadwiga Wiśniewska

    3

    0

    ECR

    Mark Demesmaeker

    ENF

    Mireille D’Ornano, Jean-François Jalkh

    • [1]  Study to explore the feasibility of creating a fund to cover environmental liability and losses occurring from industrial accidents („Galimybių sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos išlaidos, susijusios su atsakomybe už aplinkos apsaugą kilus pramoninei nelaimei ir jos padaryta žala, studija“), galutinė ataskaita, Europos Komisija, Aplinkos GD, 2013 m. balandžio 17 d.

    INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE

    Priėmimo data

    2.10.2017

     

     

     

    Galutinio balsavimo rezultatai

    +:

    –:

    0:

    21

    1

    2

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

    Max Andersson, Joëlle Bergeron, Marie-Christine Boutonnet, Jean-Marie Cavada, Rosa Estaràs Ferragut, Laura Ferrara, Mary Honeyball, Sylvia-Yvonne Kaufmann, Gilles Lebreton, Jiří Maštálka, Emil Radev, Julia Reda, Evelyn Regner, Pavel Svoboda, József Szájer, Axel Voss, Tadeusz Zwiefka

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

    Isabella Adinolfi, Angel Dzhambazki, Jens Rohde, Virginie Rozière, Tiemo Wölken

    Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

    Kateřina Konečná, Jens Nilsson

    GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

    21

    +

    ALDE

    EFDD

    GUE/NGL

    PPE

     

    S&D

    Verts/ALE

    Jean-Marie Cavada, Jens Rohde

    Joëlle Bergeron, Laura Ferrara

    Kateřina Konečná, Jiří Maštálka

    Rosa Estaràs Ferragut, Emil Radev, Pavel Svoboda, József Szájer, Axel Voss, Francis Zammit Dimech, Tadeusz Zwiefka

    Mary Honeyball, Sylvia-Yvonne Kaufmann, Jens Nilsson, Evelyn Regner, Virginie Rozière, Tiemo Wölken

    Max Andersson, Julia Reda

    1

    -

    ECR

    Angel Dzhambazki

    2

    0

    ENF

    Marie-Christine Boutonnet, Gilles Lebreton

    Sutartiniai ženklai:

    +  :  už

    -  :  prieš

    0  :  susilaikė