Procedūra : 2016/0288(COD)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0318/2017

Pateikti tekstai :

A8-0318/2017

Debatai :

PV 14/11/2018 - 7
CRE 14/11/2018 - 7

Balsavimas :

PV 14/11/2018 - 14.5

Priimti tekstai :

P8_TA(2018)0453

PRANEŠIMAS     ***I
PDF 3441kWORD 495k
19.10.2017
PE 601.017v02-00 A8-0318/2017

dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (EERK) (nauja redakcija)

(COM(2016) 0590 – C8-0379/2016 – 2016/0288(COD))

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas

Pranešėja: Pilar del Castillo Vera

Nuomonės referentė (*):

Dita Charanzová, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas

(*) Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnis

(Išdėstymas nauja redakcija. Darbo tvarkos taisyklių 104 straipsnis)

PAKEITIMAI
EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto NUOMONĖ
 Kultūros ir švietimo komiteto NUOMONĖ
 Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto NUOMONĖ
 PRIEDAS. TEISĖS REIKALŲ KOMITETO LAIŠKAS
 PRIEDAS. EUROPOS PARLAMENTO, TARYBOS IR KOMISIJOS TEISĖS TARNYBŲ KONSULTACINĖS DARBO GRUPĖS NUOMONĖ
 ATSAKINGO KOMITETO PROCEDŪRA
 GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (EERK) (nauja redakcija)

(COM(2016) 0590 – C8-0379/2016 – 2016/0288(COD))

(Įprasta teisėkūros procedūra: nauja redakcija)

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) protokolą (Nr. 1) dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai (COM(2016) 0590),

–  teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgus į jų pagrįstas nuomones,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir 114 straipsnį, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8-0379/2016),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į Švedijos Riksdago pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo pateiktą pagrįstą nuomonę, kurioje tvirtinama, kad teisėkūros procedūra priimamo akto projektas neatitinka subsidiarumo principo,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(1),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 8 d. Regionų komiteto nuomonę(2),

–  atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo(3),

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto 2016 m. spalio 17 d. laišką, pagal Darbo tvarkos taisyklių 104 straipsnio 3 dalį pateiktą Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetui,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 104 ir 59 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones (A8–0318/2017),

A.  kadangi, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, Komisijos pasiūlyme, be nurodytų pakeitimų, kitų esminių pakeitimų nėra ir kadangi, kalbant apie nepakeistų ankstesnių aktų nuostatų ir minėtų pakeitimų kodifikavimą, pasiūlymu siekiama tik kodifikuoti esamus tekstus nekeičiant jų esmės;

1.  priima per pirmąjį svarstymą toliau pateiktą poziciją, atsižvelgęs į Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės rekomendacijas;

2.  ragina Komisiją dar kartą perduoti klausimą svarstyti Parlamentui, jei ji savo pasiūlymą pakeičia nauju tekstu, jį keičia iš esmės arba ketina jį keisti iš esmės;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

Pakeitimas    1

EUROPOS PARLAMENTO PAKEITIMAI(4)**

Komisijos pasiūlymas

---------------------------------------------------------

2016/0288 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas

(Nauja redakcija)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgus į jų pagrįstas nuomones,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(5),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę(6),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)  Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB(7), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB(8), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB(9) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB(10) buvo iš esmės keičiamos. Kadangi reikia padaryti naujų pakeitimų, siekiant aiškumo tos direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija.

(2)  galiojančią elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą sudaro penkios direktyvos (Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB ir 2002/58/EB(11)) ir Komisija turi reguliariai persvarstyti jų veikimą, siekiant visų pirma nustatyti, ar reikia jas iš dalies pakeisti atsižvelgiant į technologijų ir rinkos pokyčius(12);

(3)  bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje Komisija pažymėjo, kad peržiūrint telekomunikacijų reguliavimo sistemą dėmesys bus visų pirma skiriamas priemonėms, kuriomis skatinamos investicijos į sparčiojo plačiajuosčio ryšio tinklus, radijo spektro politikai ir valdymui taikoma nuoseklesnė bendrosios rinkos perspektyva, sudaromos sąlygos tikrai bendrajai rinkai sprendžiant reguliavimo susiskaidymo problemą, užtikrinama veiksminga vartotojų apsauga, vienodos sąlygos visiems rinkos dalyviams ir nuoseklus taisyklių taikymas, taip pat sukuriama veiksmingesnė reguliavimo institucijų sistema. Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje taip pat numatyta peržiūrėti Direktyvą 2002/58/EB, siekiant užtikrinti aukštą elektroninių ryšių paslaugų gavėjų privatumo apsaugos lygį ir visiems rinkos dalyviams vienodas veiklos sąlygas;

(4)  ši direktyva parengta įgyvendinant reglamentavimo kokybės iniciatyvą ir apima keturias (pagrindų, leidimų, prieigos ir universaliųjų paslaugų) direktyvas ir Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI) reglamentą(13). Kiekvienos iš šių direktyvų priemonės šiuo metu taikomos elektroninių ryšių tinklų teikėjams ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į sektoriaus reguliavimo istoriją, kai anksčiau įmonės buvo integruotos vertikaliai, t. y. užsiėmė ir tinklų, ir paslaugų teikimu. Peržiūra suteikia galimybę parengti naują keturių direktyvų redakciją ir taip supaprastinti dabartinę struktūrą, kad laikantis Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programos (REFIT) tikslų ši struktūra taptų nuoseklesnė ir prieinamesnė. Be to, peržiūra suteikia galimybę pritaikyti struktūrą atsižvelgiant į naują padėtį rinkoje, nes dabar ryšio paslaugų teikimas nebūtinai siejamas su tinklų teikimu. 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo numatyta, kad naujos redakcijos rengimo esmė – priimti naują teisės aktą, į kurio bendrą tekstą būtų įtraukti ir ankstesnio teisės akto esminiai pakeitimai, ir to akto nepakeistos nuostatos. Naujos redakcijos parengimo pasiūlymas susijęs, pirma, su esminiais pakeitimais, daromais ankstesniame teisės akte, ir, antra, su tų esminių pakeitimų suderinimu su ankstesnio teisės akto nepakeistomis nuostatomis;

(5)  šia direktyva turėtų būti siekiama sukurti teisinę sistemą, kuri užtikrintų laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis tik šioje direktyvoje nustatytų sąlygų ir apribojimų, atitinkančių Sutarties 52 straipsnio 1 dalį, ypač viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos reikalavimus, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalį;

(6)  šios direktyvos netrukdo kiekvienai valstybei narei imtis būtinų priemonių, grindžiamų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 87 ir 45 straipsniuose nustatytomis priežastimis, siekiant užtikrinti savo esminius saugumo interesus ir viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir leisti vykdyti nusikalstamų veikų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas, atsižvelgiant į tai, kad tokios priemonės turi būti numatytos teisės aktuose, jos turi nepažeisti Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių esmės ir jų atžvilgiu turi būti taikomas proporcingumo principas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį;

(7)  telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių konvergencija reiškia, kad visiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms turėtų būti, kiek įmanoma, taikomas vienas šia direktyva nustatytas Europos elektroninių ryšių kodeksas, išskyrus klausimus, kuriuos geriau spręsti pagal tiesiogiai taikomas reglamentais nustatytas taisykles. Būtina atskirti elektroninių ryšių tinkle ir paslaugų reguliavimą nuo turinio reguliavimo. Todėl šis kodeksas netaikomas paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir todėl jis nedaro poveikio tokioms paslaugoms Sąjungos ar nacionaliniu lygiu taikomoms priemonėms, kuriomis pagal Sąjungos teisę siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmo apsaugą. Televizijos programų turiniui taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES21. Audiovizualinės politikos ir turinio reguliavimu siekiama visuotinės svarbos tikslų, tokių kaip žodžio laisvė, žiniasklaidos pliuralizmas, nešališkumas, kultūrų ir kalbų įvairovė, socialinė įtrauktis, vartotojų apsauga ir nepilnamečių apsauga. Jei nėra aiškiai nustatyta, jog kodeksas netaikomas, elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms jis yra taikomas. Be to, elektroninių ryšių reguliavimo ir turinio reguliavimo atskyrimas neturi trukdyti atsižvelgti į egzistuojančias tarp jų sąsajas, ypač siekiant užtikrinti saviraiškos ir informacijos laisvę, žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų ir kalbų įvairovę, vartotojų apsaugą, privatumą ir asmens duomenų apsaugą;

(7a)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad Sąjungos piliečiai turėtų visuotinę galimybę susipažinti su įvairia informacija ir aukštos kokybės viešosios vertės turiniu, nes taip skatinamas žiniasklaidos pliuralizmas ir kultūrų įvairovė, atsižvelgiant į sparčią platinimo sistemų ir verslo modelių, šiuo metu turinčių įtakos žiniasklaidos sektoriui, raidą;

(8)  ši direktyva neturi įtakos Direktyvos 2014/53/ES taikymui radijo įrenginiams, bet ji taikoma vartotojų įrangai, naudojamai radijo ryšiui ir skaitmeninei televizijai;

(9)  kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų pasiekti šioje direktyvoje nustatytus tikslus, visų pirma susijusius su ištisiniu sąveikumu, į šios direktyvos taikymo sritį turėtų būti įtraukti radijo ryšio įrenginių, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/53/ES(14), tam tikri aspektai bei vartotojams skirti skaitmeninės televizijos įrenginiai, siekiant neįgaliems paslaugų gavėjams sudaryti palankesnes naudojimosi sąlygas. Svarbu, kad reguliavimo institucijos skatintų tinklų operatorius ir įrangos gamintojus bendradarbiauti, kad neįgaliems paslaugų gavėjams prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų būtų lengvesnė. Radijo spektro naudojimas neišimtinėmis teisėmis asmeninių radijo ryšio galinių įrenginių naudojimo tikslais nėra susijęs su ekonomine veikla, tačiau ši direktyva turėtų būti taikoma ir tokiam naudojimui siekiant užtikrinti, kad būtų taikomi suderinti leidimų išdavimo jam tvarkos principai;

(10)  kai kurios elektroninių ryšių paslaugos, kurioms taikoma ši direktyva, gali taip pat atitikti 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, 1 straipsnio sąvoką „informacinės visuomenės paslauga“. Nuostatos, kuriomis reguliuojamos informacinės visuomenės paslaugos, toms elektroninių ryšių paslaugoms taikomos, jei šioje direktyvoje arba kituose Sąjungos teisės aktuose nėra konkretesnių nuostatų, taikomų elektroninių ryšių paslaugoms. Tačiau tokioms elektroninių ryšių paslaugoms, kaip balso telefonija, pranešimų mainų ir elektroninio pašto paslaugos, ši direktyva taikoma. Ta pati įmonė, pavyzdžiui, interneto paslaugų teikėja, gali teikti ir elektroninių ryšių paslaugą, tokią kaip prieiga prie interneto, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, tokias kaip su ryšiais nesusijęs turinio teikimas internetu;

(11)  ta pati įmonė, pavyzdžiui, kabelinio tinklo operatorius, gali siūlyti ir elektroninių ryšių paslaugą, pavyzdžiui, televizijos signalų perdavimą, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai komercinė garso ar televizijos transliacijų turinio paslaugų pasiūla, ir todėl tokios įmonės turinio teikimo ar platinimo veiklai galima taikyti papildomas prievoles pagal ne šios direktyvos nuostatas, nedarant poveikio sąlygų sąrašui, pateiktam šios direktyvos I priede;

(12)  reguliavimo sistema turėtų būti taikoma radijo spektro naudojimui visuose elektroninių ryšių tinkluose, įskaitant naujus radijo spektro asmeninio naudojimo būdus, kai radijo spektras naudojamas naujų rūšių tinkluose, sudarytuose vien iš autonominių judriojo radijo ryšio įrenginių, sujungtų belaidžiais saitais, be centrinio valdymo arba centralizuoto tinklo operatoriaus ir nebūtinai vykdant kokią nors konkrečią ekonominę veiklą. Tikėtina, kad kuriant penktosios kartos mobiliojo ryšio aplinką tokie tinklai bus, be kita ko, diegiami pastatų išorėje ir pakelėse transportui, energetikai, moksliniams tyrimams ir techologinei plėtrai, e. sveikatai, visuomenės saugai ir pagalbai nelaimės atveju, daiktų internetui, įrenginių tarpusavio ryšiui ir susietiesiems automobiliams. Todėl valstybės narės, pagal Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnį taikydamos papildomus nacionalinius tokių radijo įrenginių naudojimo pradžios arba naudojimo (arba ir vienus, ir kitus tokius) reikalavimus, siejamus su veiksmingu ir efektyviu radijo spektro naudojimu ir žalingųjų trukdžių išvengimu, turėtų atsižvelgti į ES vidaus rinkos principus;

(13)  nuolat didėja reikalavimai elektroninių ryšių tinklų pajėgumui. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama dažnių juostos, prieinamos bendrai ir kiekvienam paslaugų gavėjui atskirai, plėtrai, tačiau dabar didėja kitų parametrų, pavyzdžiui, delsos, parengties ir patikimumo, svarba. Reaguojant į tokį poreikį, sudaroma vis daugiau galimybių paslaugų gavėjams naudotis ryšiu per optines skaidulas, o būsimų itin didelio pralaidumo tinklų veikimo charakteristikos turės prilygti tokioms veikimo charakteristikoms, kokios optinių skaidulų elementais grindžiamame tinkle užtikrinamos bent iki aptarnaujamosios vietos skirstomojo taško. Palyginti su fiksuotojo ryšio linijos jungtimi, tokios tinklo veikimo charakteristikos prilygtų veikimo charakteristikoms, kokios užtikrinamos optinę skaidulą įdiegus iki (aptarnaujamąja vieta laikomo) daugiabučio namo, o palyginti su judriojo ryšio jungtimi, tinklo veikimo charakteristikos prilygtų veikimo charakteristikoms, kokios užtikrinamos optinę skaidulą įdiegus iki (aptarnaujamąja vieta laikomos) bazinės stoties. Sprendžiant, ar galima laikyti, kad belaidžio ryšio tinkle užtikrinamos panašios veikimo charakteristikos, neturėtų būti atsižvelgiama į galutinių paslaugų gavėjų įspūdį, priklausomą nuo įvairių terpės, kuria tinklas galiausiai sujungiamas su tinklo galiniu tašku, charakteristikų. Laikantis technologinio neutralumo principo, neturėtų būti draudžiama naudoti kitas technologijas ir perdavimo terpes, jei savo funkcijomis jos prilygsta šiam atskaitos scenarijui. Diegiant itin didelio pralaidumo tinklus, toliau didės tinklų pajėgumas ir atsiras galimybių plėtoti būsimus naujų kartų, grindžiamų tobulesnėmis radijo ryšio sąsajomis ir tankesnio tinklo architektūra, belaidžio ryšio tinklus;

(14)  reikia patikslinti sąvokų apibrėžtis, kad jos atitiktų technologinio neutralumo principą ir atspindėtų technologinę pažangą, siekiant užtikrinti nediskriminacinį šios direktyvos taikymą skirtingiems paslaugų teikėjams. Technologijų ir rinkos raida paskatino tinkluose naudoti interneto protokolo technologiją, o galutiniams paslaugų gavėjams atsirado galimybė rinktis iš įvairių konkuruojančių balso ryšio paslaugos teikėjų. Todėl terminą „viešoji telefono ryšio paslauga“, kuris vartojamas vien tik Direktyvoje 2002/22/EB ir, daugelio manymu, reiškia tradicines analoginio telefono ryšio paslaugas, reikėtų pakeisti naujesniu ir technologijų atžvilgiu neutraliu terminu „kalbinis ryšys“. Paslaugos teikimo sąlygos turėtų būti atskirtos nuo veiksnių, kuriais faktiškai apibrėžiama kalbinio ryšio paslauga, t. y. visuomenei prieinama elektroninių ryšių paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir priimti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame arba tarptautiniame telefono ryšio numeracijos plane, nesvarbu, ar tokia paslauga teikiama naudojant linijų komutavimo ar paketų komutavimo technologiją. Būtent dėl dvikrypčio tokios paslaugos pobūdžio abi šalys gali palaikyti ryšį. Paslauga, neatitinkanti visų šių sąlygų, pavyzdžiui, vartotojų aptarnavimo svetainėje veikianti „paspaudimų“ („click-through“) programa, nėra tokia paslauga. Kalbinio ryšio paslaugos taip pat apima ryšio priemones, specialiai skirtas neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams, besinaudojantiems kalbos perteikimo (angl. „relay“) per tekstą ir vaizdą ar visuminio pokalbio (angl. „total conversation“) paslaugomis (pvz., balso, vaizdo ir realiuoju laiku perduodamo teksto paslaugomis), šias paslaugas teikiant atskirai arba tam tikru deriniu tame pačiame skambutyje;

(15)  ryšiui naudojamos paslaugos ir techninės jų teikimo priemonės gerokai pasikeitusios. Vietoje tradicinių balso telefonijos, trumpųjų žinučių ir elektroninio pašto perdavimo paslaugų galutiniai paslaugų gavėjai vis dažniau naudojasi funkcijų atžvilgiu lygiavertėmis internetinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, interneto telefonija, pranešimų mainų paslauga ir internetinėmis e. pašto paslaugomis. Siekiant užtikrinti, kad funkcijų atžvilgiu lygiavertes paslaugas naudojantys galutiniai paslaugų gavėjai ir jų teisės būtų veiksmingai ir vienodai saugomi, perspektyvi elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtis turi būti grindžiama veikiau funkciniais principais, o ne vien techniniais parametrais. Būtino reguliavimo mastas turėtų būti tinkamas tam, kad būtų pasiekti to reguliavimo viešojo intereso tikslai. Signalų perdavimas ir toliau bus vienas iš svarbių parametrų, kuriais remiantis sprendžiama, ar paslaugą priskirti prie šios direktyvos taikymo srities, tačiau apibrėžtis turėtų apimti ir kitas paslaugas, kuriomis naudojantis įmanoma užmegzti ryšį. Galutinių paslaugų gavėjų ir jų teisių apsaugos atžvilgiu nesvarbu, ar paslaugos teikėjas signalus perduoda pats, ar ryšys užtikrinamas naudojant prieigos prie interneto paslaugą. Pakeistoje elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtyje turėtų būti numatytos trijų rūšių paslaugos, kurios gali iš dalies sutapti, t. y. prieigos prie interneto paslaugos pagal Reglamento (ES) 2015/2120 2 straipsnio 2 dalį, šioje direktyvoje apibrėžtos asmenų tarpusavio ryšio paslaugos ir vien tik arba daugiausia iš signalų perdavimo sudarytos paslaugos. Iš elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties turėtų būti pašalinta dviprasmybė, išaiškėjusi taikant anksčiau apibrėžtą terminą, ir turėtų būti įmanoma įvairių rūšių paslaugoms nustatyti tiksliai pagal paslaugas suderintas konkrečias reguliavimo sistemoje nustatytas teises ir įpareigojimus. Teikiant elektroninių ryšių paslaugas vykdomas asmens duomenų tvarkymas, nepaisant to, ar jis susijęs su atlygiu, turi atitikti Direktyvą 95/46/EB, vietoje kurios nuo 2018 m. gegužės 25 d. bus taikomas Reglamentas (ES) 2016/679 (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas);

(16)  kad patektų į elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties taikymo sritį, paslauga turi būti paprastai teikiama už atlygį. Skaitmeninėje ekonomikoje rinkos dalyviai vis labiau suinteresuoti informacijos apie paslaugų gavėjus pinigine verte. Elektroninių ryšių paslaugos galutiniam paslaugų gavėjui dažnai teikiamos ne už piniginį, bet kitokį atlygį, visų pirma už asmens duomenų arba kitokių duomenų teikimą. Todėl atlygio samprata turėtų aprėpti ir tas situacijas, kuriose paslaugos teikėjas prašo galutinio paslaugų gavėjo pateikti jam tiesiogiai arba netiesiogiai savo asmens duomenis, apibrėžtus Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 1 dalyje, arba kitokius duomenis, o galutinis paslaugų gavėjas juos sąmoningai teikia. Ši samprata turėtų taip pat aprėpti situacijas, kuriose galutinis paslaugų gavėjas sudaro sąlygas gauti informaciją be aktyvios savo pagalbos, pavyzdžiui, asmens duomenis, įskaitant IP adresą, arba kitą automatiškai generuojamą informaciją, kaip antai naudojant slapuką renkamą ir perduodamą informaciją. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 57 straipsnio taikymo praktiką(15) atlygis, laikantis tos Sutarties sampratos, egzistuoja ir tuomet, kai paslaugų teikėjui sumoka ne paslaugos gavėjas, o trečioji šalis. Todėl atlygio samprata turėtų taip pat aprėpti situacijas, kuriose reklamos rodymas galutiniam paslaugų gavėjui yra sąlyga gauti prieigą prie paslaugos arba kuriose paslaugos teikėjas iš surinktų asmens duomenų gauna finansinę naudą;

(17)  asmenų tarpusavio ryšio paslaugos – paslaugos, kurias teikiant įmanomas interaktyvus keitimasis informacija tarp asmenų, o prie tokių paslaugų priskiriami ir tradiciniai vieno asmens balso skambučiai kitam asmeniui, ir visų rūšių e. paštas, pranešimų mainų paslaugos arba grupių pokalbiai. Asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms priskiriamas tik ryšys tarp baigtinio (t. y. ne galimai begalinio) fizinių asmenų skaičiaus, kurį nulemia pranešimo siuntėjas. Prie apibrėžties taikymo srities turėtų būti priskiriamas ir ryšys tarp juridinių asmenų, kai tų juridinių asmenų vardu veikia fiziniai asmenys arba fiziniai asmenys yra bent viena pusių, tarp kurių užmegztas toks ryšys. Interaktyvusis ryšys reiškia, kad naudodamasis paslauga informacijos gavėjas gali pateikti atsakymą. Todėl asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis neturėtų būti laikomos tokių kriterijų neatitinkančios paslaugos, pavyzdžiui, programų transliavimas, užsakomosios vaizdo programos, interneto svetainės, socialiniai tinklai, tinklaraščiai arba informacijos mainai tarp mašinų. Gali būti ypatingų aplinkybių, kuriomis paslauga neturėtų būti laikoma asmenų tarpusavio ryšio paslauga, pavyzdžiui, jei asmenų tarpusavio ryšio arba interaktyviojo ryšio priemonė yra aiškiai šalutinė kitos paslaugos funkcija, todėl objektyviai techniškai neįmanoma ja naudotis be pagrindinės paslaugos, o ta funkcija nėra integruota vien tam, kad būtų įmanoma išvengti taisyklių, kuriomis reguliuojamos elektroninių ryšių paslaugos, taikymo. Tokios išimties pavyzdys galėtų iš esmės būti internetinio žaidimo ryšio kanalas, priklausomai nuo paslaugos ryšio priemonės funkcijų;

(18)  su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms, kurioms naudojami numeriai iš nacionalinio arba tarptautinio telefono ryšio numeracijos plano, turi jungtį su viešuoju (paketų arba kanalų) perjungiamuoju telefono ryšio tinklu. Prie su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų priskiriamos ir paslaugos, kurias teikiant galutiniams paslaugų gavėjams numeriai suteikiami siekiant užtikrinti tiesioginį sujungimą, ir paslaugos, kuriomis naudodamiesi galutiniai paslaugų gavėjai gali susisiekti su asmenimis, kuriems tokie numeriai suteikti. Vien numerio naudojimas neturėtų būti prilyginamas numerio naudojimui siekiant prisijungti prie viešojo perjungiamojo telefono tinklo, todėl numerio naudojimas neturėtų būti savaime laikomas rodikliu, kuriuo remiantis paslaugą būtų galima priskirti prie su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos. Be to, kai teikiama paslauga nėra paremta jos pačios infrastruktūra, todėl neturi didelės tinklo, per kurį sudaromos sąlygos ryšiui, kontrolės, numerio naudojimas taip pat turėtų būti vertinamas skirtingai, nes įpareigojimai nebūtų proporcingi jų galimybei teikti tam tikros kokybės paslaugas.Su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms taikomi įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik jei konkrečius reguliavimo įpareigojimus asmenų tarpusavio ryšio visų rūšių paslaugoms būtina taikyti viešojo intereso tikslais, nesvarbu, ar paslaugoms teikti naudojami numeriai. Su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas pagrįsta traktuoti kitaip, nes jos gyvuoja joms naudingoje visuotinai užtikrinamoje sąveikioje ekosistemoje;

(19)  reguliavimui naudojamo tinklo galinis taškas — riba tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemos ir ryšių terminalo įrangos sistemos. Nustatyti tinklo galinio taško vietą — nacionalinės reguliavimo institucijos atsakomybė. Atsižvelgusi į nacionalinių reguliavimo institucijų praktiką ir į fiksuotojo ir belaidžio ryšio tinklų topologijos įvairovę, Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (EERRI) turėtų, glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, priimti tinklo galinio taško identifikavimo pagal šią direktyvą įvairiomis konkrečiomis aplinkybėmis gaires;

(20)  technika tobulėja, todėl galutiniai paslaugų gavėjai gali su pagalbos tarnybomis susisiekti ne vien kalbiniu ryšiu, bet ir kitomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Todėl skubios pagalbos ryšio samprata turėtų aprėpti visas tas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, kuriomis naudojantis įmanoma prieiga prie pagalbos tarnybų. Ši samprata grindžiama skubios pagalbos sistemos elementais, jau įtvirtintais Sąjungos teisės aktuose (t. y. „bendrasis pagalbos centras“ (BPC), „tinkamiausias bendrasis pagalbos centras“(16) ir „pagalbos tarnybos“(17));

(21)  nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų turėti suderintus tikslus ir principus, kuriais galėtų remtis dirbdamos ir, vykdydamos savo užduotis pagal šią reguliavimo sistemą, prireikus koordinuoti savo veiksmus su kitų valstybių narių institucijomis ir su EERRI;

(22)  kompetentingų institucijų, įsteigtų pagal šią direktyvą, veikla prisideda prie platesnės politikos kultūros, užimtumo, aplinkos, socialinės sanglaudos, miestų bei kaimų planavimo politikos įgyvendinimo;

(23)  ▌turėtų būti numatyta, kad taikant pagrindų dokumentą, be esamų trijų pagrindinių (konkurencijos, vidaus rinkos ir naudos galutiniams paslaugų gavėjams) tikslų, būtų siekiama vieno papildomo▌ tikslo, apibūdinamo šiais rezultatais: visų Sąjungos piliečių ir įmonių plati prieiga prie itin didelio pralaidumo ▌tinklų ir naudojimasis jais. Kartu su esamais bendraisiais tikslais, tuo būtų remiama Sąjungos ekonomikos ir, visų pirma, jos pramonės stiprėjimas, grindžiamas pagrįsta kaina ir pasirinkimu, veiksminga ir sąžininga konkurencija, efektyviu radijo spektro naudojimu, bendromis taisyklėmis ir nuspėjamais reguliavimo principais vidaus rinkoje, taip pat būtinomis sektoriui nustatytoms piliečių interesų apsaugos taisyklėmis. Prisijungimo galimybės tikslas valstybėms narėms, nacionalinėms reguliavimo institucijoms ir kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat suinteresuotosioms šalims reiškia, kad būtina siekti, viena vertus, didžiausio pralaidumo tinklų ir paslaugų tam tikroje vietovėje rentabilumo, kita vertus – teritorinės sanglaudos, t. y., įvairiose vietovėse turimų pajėgumų panašumo; Pažanga siekiant bendrųjų šios direktyvos tikslų turėtų būti remiama tvirta valstybių narių nuolatinio vertinimo ir lyginamosios analizės sistema, kurią naudojant vertinamas itin pralaidžių tinklų prieinamumas visose socialinei ir ekonominei pažangai svarbiausiuose subjektuose (pavyzdžiui, mokyklose, transporto mazguose ir pagrindiniuose viešųjų paslaugų teikėjuose) bei skaitmenines paslaugas intensyviai naudojančiose įmonėse, nepertraukiama 5G aprėptis miesto teritorijose ir sausumos transporto magistralėse, taip pat elektroninio ryšio tinklų, galinčių užtikrinti bent 100 Mbps duomenų perdavimo spartą, kurią būtų galima greitai padidinti iki 1 Gbps ir daugiau, prieinamumas visiems namų ūkiams kiekvienoje valstybėje narėje. Tuo tikslu Komisija turėtų nedelsdama pateikti išsamias politikos gaires, kuriose būtų nustatyti metodai ir objektyvūs, konkretūs ir kiekybiniai kriterijai, kuriais remiantis galima palyginti valstybių narių priemonių, kuriomis siekiama tų tikslų, veiksmingumą, taip pat nustatyta geriausia praktika bei numatytas metinis kiekvienos valstybės narės pažangos būklės kokybinis ir kiekybinis vertinimą;

(24)  principas, kad valstybės narės ES teisės aktus turėtų taikyti neutraliai technologijų atžvilgiu, tai yra, kad nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija tam tikrai technologijų rūšiai neteiktų pranašumo ir neverstų jos naudoti, nekliudo taikyti proporcingas priemones tam tikroms konkrečioms paslaugoms skatinti, kai tai pateisinama siekiant reguliavimo sistemos tikslų, pavyzdžiui, skatinti skaitmeninę televiziją kaip priemonę spektro efektyvumui didinti. Be to, šis principas netrukdo atsižvelgti į skirtingas elektroninių ryšių tinklų, kurie svarbūs siekiant kitų sistemos tikslų, fizines ir architektūros savybes▌;

(25)  siekiant didinti ekonomikos augimą, inovacijas ir vartotojų turimą pasirinkimą, reikėtų kartu skatinti ir veiksmingas investicijas, ir konkurenciją;

(26)  ekonominiu požiūriu veiksmingos investicijos į naują ir esamą infrastruktūrą ir, prireikus, reguliavimas, kurio tikslas yra veiksminga mažmeninių paslaugų sektoriaus konkurencija, – geriausias būdas skatinti konkurenciją. Veiksmingas infrastruktūrų konkurencijos lygis – tai infrastruktūrų daugėjimo mastas, užtikrinantis, kad būtų galima pagrįstai tikėtis, jog investuotojai gaus tinkamą investicijų grąžą, kuri bus grindžiama pagrįstais rinkos pasidalijimo raidos lūkesčiais;

(27)  būtina tinkamai skatinti investicijas į naujus didelės spartos itin didelio pralaidumo tinklus, kurios rems inovacijas didinant turinio įvairovę interneto paslaugų srityje ir stiprins tarptautinį Europos Sąjungos konkurencingumą. Tokie tinklai atveria milžiniškas galimybes suteikti naudos vartotojams ir verslo įmonėms visoje Europos Sąjungoje. Todėl yra gyvybiškai svarbu skatinti tvarias investicijas į šių naujų tinklų plėtojimą, tuo pat metu užtikrinant ilgalaikę konkurenciją (nes infrastruktūros lygmeniu išlieka patekimo į rinką trukdžiai ir fizinės kliūtys) ir reguliavimo nuspėjamumu ir nuoseklumu didinant vartotojų pasirinkimo galimybes;

(28)  plėtojantis konkurencijai rinkose siekiama palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles, o galiausiai siekiama, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinkose pastaraisiais metais labai išaugo konkurencija, labai svarbu, kad ex ante reguliavimo įpareigojimai būtų nustatomi tik tais atvejais, kai nėra veiksmingos ir tvarios konkurencijos atitinkamose rinkose. Intervencinių ex ante reguliavimo priemonių tikslas – duoti naudos galutiniams paslaugų gavėjams užtikrinant, kad mažmeninės rinkos būtų tvariai realiai konkurencingos. Šiuo tikslu nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į vartotojų ir galutinių paslaugų gavėjų interesus, nepaisydama to, kokioje rinkoje nustatyti reguliavimo įpareigojimai, ir apsvarstyti, ar įpareigojimais didmeninėje rinkoje taip pat ginami vartotojų ir galutinių paslaugų gavėjų interesai mažmeninėje rinkoje, kurios, kaip manoma, negalima valdyti ex ante reguliavimu. Įpareigojimai turėtų būti nustatomi didmeniniu lygmeniu, jeigu be tokių įpareigojimų viena ar daugiau mažmeninių rinkų greičiausiai neatsirastų veiksmingos konkurencijos. Tikėtina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos analizuodamos rinkas palaipsniui nustatys, kad mažmeninės rinkų yra konkurencingos net be didmeninių rinkų reguliavimo, ypač atsižvelgiant į tikėtiną inovacijų ir konkurencijos stiprėjimą. Tokiu atveju nacionalinė reguliavimo institucija turėtų padaryti išvadą, kad didmeniniu lygmens reguliavimas nebėra reikalingas, ir įvertinti atitinkamą didmeninę rinką siekiant panaikinti ex ante reguliavimą. Tai darydama ji turėtų atsižvelgti į bet kokį sverto poveikį tarp didmeninių ir susijusių mažmeninių rinkų, nes dėl jo ilgalaikei konkurencijai mažmeninės prekybos lygmeniui užtikrinti gali prireikti pašalinti patekimo į rinką kliūtis infrastruktūros lygmeniu;

(29)  sektorių, kuriuose būtinai reikia elektroninio ryšio, skaičius nuolat didėja. Daiktų internetas – pavyzdys, kaip radijo signalų perdavimas, kuriuo grindžiamas elektroninis ryšys, nuolat keičia ir formuoja visuomenės ir verslo tikrovę. Kad pokyčių nauda būtų kuo didesnė, radijo spektro valdymą reikia organizuoti ir derinti atsižvelgiant į naujas belaidžio ryšio technologijas ir naudojimo būdus. Kitų nuo radijo spektro priklausomų technologijų ir sistemų paklausa gali didėti, o didėjimą gali skatinti jų integravimas į elektroninius ryšius arba derinimas su jais, todėl radijo spektrui valdyti turėtų būti prireikus naudojami tarpsektoriniai principai, kad radijo spektras būtų naudojamas efektyviau;

(30)  strateginis planavimas, koordinavimas ir atitinkamais atvejais derinimas Sąjungos lygiu gali padėti užtikrinti, kad spektro naudotojai pasinaudotų visa vidaus rinkos teikiama nauda ir kad Sąjungos interesus būtų galima veiksmingai ginti pasaulio mastu. Siekiant šių tikslų prireikus gali būti rengiami teisės aktai, pagal kuriuos gali būti priimamos daugiametės radijo spektro politikos programos (pirmoji tokia programa apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 243/2012/ES(18)), kad būtų nustatomos naudojimosi radijo spektru Sąjungoje strateginio planavimo ir derinimo politikos gairės ir tikslai. Šios politikos gairės ir tikslai gali būti susiję su radijo spektro prieinamumu ir efektyviu naudojimu, kuris reikalingos vidaus rinkai sukurti ir veikti pagal šią direktyvą;

(31)   aiškinantis, ar radijo spektras naudojamas optimaliai, vis mažiau atsižvelgiama į valstybių sienas. Dėl pernelyg didelio nacionalinių politikų susiskaidymo radijo spektro naudojimo klausimais, įskaitant nepagrįstas skirtingas prieigos prie radijo spektro ir jo naudojimo sąlygas, taikomas priklausomai nuo operatoriaus rūšies, didėja sąnaudos, spektro naudotojai praranda rinkos galimybes. Susiskaidymas gali sulėtinti inovacijas, riboti investicijas, mažinti masto ekonomiją gamintojams ir operatoriams, taip pat skatinti teisių turėtojų nesutarimus ir prieigos prie spektro kainos skirtumus. Susiskaidymas gali apskritai iškreipti vidaus rinkos veikimą ir bloginti sąlygas visiems vartotojams ir ekonomikai;

(32)  šios direktyvos spektro valdymo nuostatos turėtų būti suderinamos su radijo spektro valdymo srityje veikiančių tarptautinių ir regioninių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) ir Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT), veikla, kad būtų užtikrintas veiksmingas spektro valdymas ir jo naudojimo suderinimas visoje Sąjungoje ir tarp valstybių narių bei kitų ITU narių;

(33)  pagal reguliavimo ir veiklos funkcijų atskyrimo principą valstybės narės turėtų garantuoti nacionalinės reguliavimo institucijos kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumą, kad užtikrintų jų sprendimų nešališkumą. Šis nepriklausomumo reikalavimas nepažeidžia institucijų autonomijos ir valstybių narių konstitucinių įsipareigojimų ar neutralumo principo, taikomo valstybių narių taisyklėms, reglamentuojančioms Sutarties 295 straipsnyje nustatytą turto nuosavybės sistemą. Savo užduotims atlikti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turi turėti visus būtinus išteklius – darbuotojus, kvalifikaciją ir finansines galimybes;

(34)  reikia parengti sąrašą užduočių, kurias valstybės narės gali skirti tik įstaigoms, kurios jų nurodymu atlieka nacionalinės reguliavimo institucijos funkcijas ir kurių politinis nepriklausomumas ir reguliavimo įgaliojimai yra garantuoti, tai yra atskirti jas nuo kitų reguliavimo užduočių, kurias valstybės narės gali skirti nacionalinėms reguliavimo institucijoms arba kitoms kompetentingoms institucijoms. Todėl, jei šioje direktyvoje numatyta, kad valstybė narė turėtų užduotį skirti kompetentingai institucijai arba tokią instituciją įgalioti, valstybė narė gali užduotį skirti arba nacionalinei reguliavimo institucijai, arba kitai kompetentingai institucijai;

(35)  siekiant užtikrinti veiksmingesnį reguliavimo sistemos taikymą, nacionalinių reguliavimo institucijų autoritetą ir pagerinti jų sprendimų nuspėjamumą, po 2009 m. peržiūros sustiprintas šių institucijų nepriklausomumas. Todėl nacionalinėje teisėje turėjo būti įrašyta speciali nuostata, kuria būtų užtikrinta, jog į nacionalinės reguliavimo institucijos atliekamas užduotis nebūtų kišamasi iš išorės ar nebūtų daromas politinis spaudimas, dėl kurio būtų pakenkta institucijos sprendimų nepriklausomumui. Dėl išorės poveikio nacionalinis įstatymų leidžiamasis organas nėra tinkamas pagal šią reguliavimo sistemą veikti kaip reguliavimo institucija. Todėl turėjo būti iš anksto nustatytos nacionalinės reguliavimo institucijos vadovo atleidimo taisyklės, kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl jos neutralumo ar dėl išorės veiksnių poveikio šiai institucijai. Siekiant išvengti nepagrįsto atleidimo, atleistasis narys turėtų turėti teisę prašyti, kad kompetentingas teismas patikrintų, ar atleidimas pagrįstas kuria nors iš šioje direktyvoje numatytų priežasčių. Toks atleidimas turėtų būti susijęs tik su vadovo arba nario asmens savybėmis arba profesine kvalifikacija. Svarbu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nuosavą biudžetą, kurį galėtų naudoti įdarbindamos reikiamą kvalifikuotų darbuotojų skaičių. Skaidrumui užtikrinti tas biudžetas turėtų būti skelbiamas kasmet. Savo žmogiškuosius ir finansinius išteklius nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų valdyti savarankiškai tiek, kiek numatyta jų biudžete. Siekdamos užtikrinti nešališkumą, valstybės narės, kurioms priklauso įmonės, mokančios į nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos biudžetą lėšas, surinktas taikant administravimo mokesčius, arba kurios tokias įmones valdo, turėtų užtikrinti, kad su nuosavybe arba valdymu siejama veikla būtų veiksmingai struktūriškai atskirta nuo biudžeto valdymo;

(36)  kad vadovas ir nariai nebūtų spaudžiami iš išorės, nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą reikia toliau didinti nustačius būtiniausią paskyrimo į pareigas kvalifikaciją ir mažiausią vadovo ir narių įgaliojimų trukmę. Be to, reguliavimo įstaigos įsigalėjimo rizikos, tęstinumo užtikrinimo ir didesnio nepriklausomumo klausimai būtų sprendžiami apribojus galimybę atnaujinti įgaliojimus daugiau nei vieną kartą ir reikalaujant valdybos ir vyresniosios vadovybės pareigoms taikyti rotacijos sistemą. Šiuo tikslu valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos būtų teisiškai atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo pramonės ir valdžios sektoriaus, t. y. nesiektų gauti arba nepriimtų kitų institucijų nurodymų, veiktų skaidriai ir atskaitingai pagal Sąjungos teisę ir nacionalinę teisę bei turėtų pakankamai įgaliojimų;

(37)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti atskaitingos už tai, kaip vykdo savo pareigas, ir teikti ataskaitas. Šis įpareigojimas turėtų būti formuluojamas kaip metinių ataskaitų teikimo įpareigojimas, o ne įpareigojimas teikti ataskaitas pagal ad hoc prašymus, nes dėl neproporcingų prašymų būtų ribojamas tų institucijų nepriklausomumas arba būtų joms trukdoma vykdyti pareigas. Kad dideli arba besąlygiški ataskaitų teikimo įpareigojimai gali netiesiogiai paveikti institucijos nepriklausomumą, rodo pastarojo meto teismo praktikos pavyzdžiai(19);

(38)  valstybės narės turėtų Komisijai pranešti apie nacionalinę reguliavimo instituciją ir kitas kompetentingas institucijas. Jei institucija yra atsakinga už priėjimo teisės suteikimą, pranešimo reikalavimas gali būti įvykdytas nurodžius bendrą informacinį punktą, įsteigtą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/61/ES(20) 7 straipsnio 1 dalį;

(39)  siekiant skatinti naujų elektroninių ryšių paslaugų ir visos Europos ryšių tinklų ir paslaugų plėtotę ir paslaugų teikėjams bei vartotojams suteikti galimybę turėti naudos iš bendrosios rinkos ekonomijos masto, elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui turėtų būti taikoma kuo mažiau sunkumų sudaranti leidimų sistema;

(40)  bendrosios rinkos naudą paslaugų teikėjams ir galutiniams paslaugų naudotojams geriausiai galima pasiekti bendruoju leidimu, suteikiamu elektroninių ryšių tinklams ir elektroninių ryšių paslaugoms,▌ nereikalaujant jokio specialaus nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimo ar administracinio akto;

(40a)  Turėtų būti taikomas tik vienas procedūrinis reikalavimas – reikalavimas pateikti bendrą aiškinamąjį pranešimą. Kai valstybės narės reikalauja, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai pradeda veiklą, tas pranešimas turėtų būti pateiktas EERRI, kuri veikia kaip vienas bendras informacinis punktas. Tinklų arba paslaugų teikėjai dėl šio pranešimo neturėtų patirti jokių administracinių sąnaudų, ir jį turėtų būti galima gauti per tam skirtą sąsają EERRI interneto svetainėje. EERRI turėtų pranešimus nedelsdama perduoti nacionalinėms reguliavimo institucijoms visose pranešimo reikalaujančiose valstybėse narėse, kuriose elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjai ketina teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas. Valstybės narės gali taip pat reikalauti įrodymo, kad pranešimas EERRI buvo pateiktas teisiškai pripažintomis pašto arba elektroninėmis priemonėmis ar elektroninio patvirtinimo, kad pranešimas EERRI gautas. Tačiau toks patvirtinimas neturėtų būti nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos institucijos priimamas administracinis aktas ir jam atlikti neturėtų reikėti tokio administracinio akto;

(41)  pranešimas EERRI turėtų būti laikomas tik teikėjo pareiškimu, kad jis ketina pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas. Iš teikėjo gali būti reikalaujama tik prie tokio pareiškimo pridėti informaciją, nustatytą šios direktyvos 12 straipsnyje, t. y. būtiniausią informacija, kad būtų lengviau nuosekliai įgyvendinti šią direktyvą ir kad EERRI ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms būtų suteikta aktualiausių žinių apie rinką. Valstybės narės neturėtų nustatyti papildomų arba atskirų pranešimo reikalavimų;

(42)  bet kokių elektroninių ryšių paslaugų teikėjas turėtų turėti galimybę pasinaudoti bendrojo leidimo tvarka;

(43)  suteikdamos teises naudoti radijo spektrą, numerius ar teises įrengti įrenginius, kompetentingos institucijos turėtų toms įmonėms pranešti apie atitinkamas sąlygas;

(44)  bendruosiuose leidimuose turėtų būti tik sąlygos, kurios yra specifinės elektroninių ryšių sektoriui. Jiems neturėtų būti taikomi reikalavimai, kurie jau taikytini pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus, visų pirma susijusius su vartotojų apsauga, kurie nėra konkrečiai skirti ryšių sektoriui, be to, neturėtų būti daroma poveikio vartojimo sutarčių nuostatoms, nustatytoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008. Pavyzdžiui, nacionalinės reguliavimo institucijos gali pranešti▌ operatoriams apie taikytinus aplinkos apsaugos ir miesto bei vietovių planavimo reikalavimus;

(45)  bendriesiems leidimams galima nustatyti konkrečias sąlygas dėl prieinamumo neįgaliems paslaugų gavėjams ir galimybės valdžios institucijoms ir pagalbos tarnyboms susisiekti tarpusavyje ir su visa visuomene prieš dideles nelaimes, jų metu ar po jų;

(46)  tokiame leidime būtina aiškiai nurodyti įmonių teises ir pareigas pagal bendrąjį leidimą, kad būtų užtikrintos visoje Sąjungoje vienodos veiklos sąlygos ir būtų lengviau vesti taprvalstybines derybas dėl viešųjų ryšio tinklų sujungimo;

(47)  bendrasis leidimas▌ elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų visuomenei teikėjams suteikia teisę derėtis dėl sujungimo laikantis šios direktyvos sąlygų. ▌Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjai ne visuomenei▌ gali derėtis dėl sujungimo komercinėmis sąlygomis;

(47a)  elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, vykdantiems veiklą daugiau nei vienoje valstybėje narėje, vis dar taikomos skirtingos taisyklės, reikalavimai ir ataskaitų teikimo prievolės, nors jie turi teisę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas bet kurioje Sąjungos vietoje. Tai kliudo vystytis ir augti elektroninių ryšių vidaus rinkai. Todėl turėtų būti įmanoma tokiam paslaugų teikėjui, kurio pagrindinė buveinė Sąjungoje, taikyti vieną bendrą leidimą, išduotą valstybės narės, kurioje yra to teikėjo pagrindinė buveinė Sąjungoje. EERRI turėtų palengvinti koordinavimą ir keitimąsi informacija. Elektroninių ryšių paslaugų teikėjams vis tiek gali prireikti specialių leidimų, suteikiančius jiems teisę naudoti numerius ir radijo spektrą bei suteikiančius teisę įrengti įrangą;

(47b)  tinkamam vidaus rinkos veikimui būtina, kad teikėjai nebūtų skatinami ieškoti palankesnės teisinės padėties darydami žalą galutiniams paslaugų gavėjams (sukčiaujant arba piktnaudžiaujant rinkdamiesi palankesnę jurisdikciją). Todėl pagrindinė buveinė Sąjungoje turėtų atspindėti pagrindinę vietą, kurioje teikėjas yra realiai įsisteigęs, priima strateginius verslo sprendimus ir atlieka didelę dalį veiklos, tiesiogiai susijusios su elektroninių ryšių paslaugų teikimu Sąjungoje;

(48)  tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos nėra teikiamos visuomenei, tikslinga taikyti mažiau ir lengvesnes sąlygas, nei būtų pateisinama taikyti tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos yra teikiamos visuomenei;

(49)  specifiniai įpareigojimai, kuriuos galima nustatyti elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų▌ teikėjams pagal Sąjungos teisę dėl to, kad jie turi didelę įtaką rinkoje, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, turėtų būti taikomi atskirai nuo bendrųjų teisių ir pareigų, nustatytų pagal bendrąjį leidimą;

(50)  elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams gali būti reikalingas jų teisių dėl sujungimo ir priėjimo pagal bendrąjį leidimą patvirtinimas, ypač siekiant palengvinti derybas su kito, regioninio ar vietos, lygio valdžia arba paslaugų teikėjais kitose valstybėse narėse. Šiuo tikslu EERRI, kuriai siunčiami pranešimai apie viešųjų arba privačiųjų tinklų arba paslaugų teikimą, turėtų įmonėms automatiškai reaguodama į pranešimą pagal bendrąjį leidimą pateikti joms pareiškimus. Tokie pareiškimai neturėtų būti savaime laikomi teisių suteikimo dokumentu, ir nuo tokių pareiškimų neturėtų priklausyti jokios teisės pagal bendrąjį leidimą ar naudojimo teisės, ar tokių teisių įgyvendinimas;

(51)  elektroninių ryšių paslaugų teikėjams galima skirti administracinius mokesčius nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos veiklai, kurią ji vykdo valdydama leidimų sistemą ir suteikdama naudojimo teises, finansuoti. Tokių mokesčių dydis neturėtų viršyti tos sumos, kurios reikia faktinėms tokios veiklos sąnaudoms padengti. Dėl to turėtų būti užtikrintas nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos pajamų ir išlaidų skaidrumas pateikiant metines ataskaitas apie visą surinktų mokesčių sumą ir administracines sąnaudas. Tai leis įmonėms patikrinti, ar mokesčiai atitinka administracines sąnaudas;

(52)  administracinių mokesčių sistemos neturėtų iškreipti konkurencijos ar sukurti kliūčių patekti į rinką. Taikant bendrojo leidimo sistemą, nebebus galima administracines sąnaudas ir atitinkamus mokesčius priskirti atskiroms įmonėms, juos bus galima priskirti tik už teisių naudoti numerius, radijo spektrą ar įrengti įrenginius suteikimą. Bet kokie taikomi administraciniai mokesčiai turėtų atitikti bendrojo leidimo sistemos principus. Sąžiningos, paprastos ir skaidrios alternatyvos pavyzdžiu šiems mokesčių skyrimo kriterijams galėtų būti su apyvarta susijęs platinimas. Kai administraciniai mokesčiai labai nedideli, tinkamas sprendimas galėtų būti ir vienodo tarifo mokesčiai arba mokesčiai, nustatomi derinant vienodą tarifą su apyvarta susijusiu elementu. Atsižvelgdamos į tai, kiek bendrojo leidimo tvarka taikoma įmonėms, turinčioms labai mažą rinkos dalį, pavyzdžiui, vietiniams tinklo teikėjams, arba kiek ji taikoma paslaugų teikėjams, kurių verslo modelis duoda labai ribotas pajamas, nors rinkos skverbtis pagal apimtis didelė, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti deramą de minimis ribą, nuo kurios būtų taikomi administraciniai mokesčiai;

(53)  valstybėms narėms gali reikėti pakeisti teises, sąlygas, procedūras, mokesčius ir rinkliavas, susijusias su bendraisiais leidimais ir naudojimosi teisėmis, kai tai yra objektyviai pagrįsta. Apie tokius pakeitimus turėtų būti laiku pranešta visoms suinteresuotoms šalims, kad jos turėtų pakankamą galimybę išreikšti savo nuomonę apie tuos pakeitimus. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti teisinį aiškumą ir skatinti reguliavimo nuspėjamumą, visiems suteiktų teisių naudoti radijo spektrą arba įrengti įrenginius apribojimams arba panaikinimui turėtų būti taikomos nuspėjamos ir skaidrios procedūros; todėl galėtų būti nustatyti griežtesni reikalavimai arba sukurta pranešimo schema, jei naudojimo teisės buvo suteiktos pagal konkurencijos arba lyginamąsias procedūras. Be to, kalbant apie individualias naudojimo teises radijo spektro atveju, tokių licencijų teisės ir sąlygos turėtų būti keičiamos tik iš anksto gavus teisių turėtojo leidimą. Kadangi bendrųjų leidimų arba teisių apribojimai ar panaikinimas gali turėti dideles pasekmes jų turėtojams, kompetentingos nacionalinės institucijos, prieš priimdamos tokias priemones, turėtų skirti tam ypatingą dėmesį ir iš anksto įvertinti galimą žalą, kurią tokios priemonės gali sukelti. Turėtų būti vengiama nebūtinų procedūrų, jei suteiktų teisių įrengti įrangą arba naudoti radijo spektrą pakeitimai nedideli ir jie nedaro įtakos trečiųjų šalių interesams. Jei radijo spektro naudojimas pasikeičia pritaikius technologijų ir paslaugų neutralumo principus, toks pokytis neturėtų būti laikomas pakankama priežastimi atimti teises, nes dėl jo nebūtina suteikti naują teisę;

(54)  nedideli teisių ir įpareigojimų pakeitimai – tai iš esmės administraciniai pakeitimai, dėl kurių bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių pobūdis kinta ne iš esmės, taigi dėl jų kitos įmonės neįgyja lyginamųjų pranašumų;

(55)  nacionalinėms reguliavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms reikia rinkti informaciją iš rinkos dalyvių, kad jos galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis. Tokią informaciją rinkti Komisijos arba EERRI vardu gali būti būtina taip pat tam, kad jos galėtų įvykdyti savo pareigas pagal Sąjungos teisę. Prašymai suteikti informaciją turėtų būti proporcingi ir įmonėms neužkrauti per didelės naštos. Nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų surinkta informacija turėtų būti viešai prieinama, išskyrus tą jos dalį, kuri pagal nacionalines viešo priėjimo prie informacijos taisykles yra konfidenciali, ir laikantis Sąjungos bei nacionalinių įstatymų dėl verslo konfidencialumo;

(56)  siekiant veiksmingai atlikti nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo užduotis, į jų renkamus duomenis turėtų būti įtraukti apskaitos duomenys dėl mažmeninių rinkų, susijusių su didmeninėmis rinkomis, kuriose operatorius turi didelę įtaką, dėl kurios nacionalinė reguliavimo institucija jam taiko reguliavimą. Taip pat turėtų būti įtraukiami duomenys, kuriuos naudodama nacionalinė reguliavimo institucija galėtų įvertinti sąlygų, siejamų su naudojimosi teise, laikymąsi, galimą planuojamų tinklo topologijos atnaujinimų arba pakeitimų poveikį konkurencijos raidai arba didmeniniams produktams, kuriais gali naudotis kiti subjektai. Informacija apie tai, kaip laikomasi su radijo spektro naudojimo teisėmis siejamų aprėpties įpareigojimų, yra būtina siekiant užtikrinti įdiegto tinklo geografinio tyrimo, kurį vykdo nacionalinės reguliavimo institucijos, išsamumą. Todėl jos turėtų galėti reikalauti, kad būtų pateikta tokia išskaidyto vietos lygmens informacija, kurios detalizavimo užtektų tinklų geografiniam tyrimui;

(57)  siekiant nustatyti lengvesnius ataskaitų ir informacijos teikimo reikalavimus, taikomus tinkle ir paslaugų teikėjams, tokie reikalavimai turėtų būti proporcingi, objektyviai pateisinami ir apsiriboti tik tuo, kas tikrai būtina. Visų pirma kompetentingos institucijos ir EERRI turėtų vengti teikti vienodus prašymus dėl informacijos ir reikalauti sistemingai ir reguliariai įrodinėti, kad laikomasi visų bendrojo leidimo arba naudojimo teisių sąlygų. Ataskaitų ir informacijos teikimo prievolės, taikomos kelete valstybių narių veikiančiam elektroninių ryšių paslaugų teikėjui, kurio pagrindinė buveinė yra Sąjungoje ir kuriam taikomas jo pagrindinės buveinės valstybės narės bendrojo leidimo reikalavimas, turėtų būti koordinuojamos šios valstybės narės, nedarant poveikio nuostatoms dėl prašymų pateikti informaciją, susijusių su teisių naudoti numerius ir radijo spektrą bei teisių įrengti įrangą suteikimu. EERRI turėtų palengvinti laisvą informacijos judėjimą tarp atitinkamų valstybių narių. Dėl tokios informacijos turėtų būti kreipiamasi EERRI nustatyta bendra standartizuota forma. Įmonės turėtų žinoti, kam bus naudojama informacija, kurios prašoma pateikti. Informacijos pateikimas neturėtų būti sąlyga patekti į rinką. Statistikos tikslais galima reikalauti, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai nutraukia savo veiklą;

(58)  neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių prievolėms teikti informaciją Sąjungos gynybos interesais pagal tarptautinius susitarimus, taip pat prievolėms teikti ataskaitas pagal teisės aktus, kurie nėra konkrečiai skirti elektroninio ryšio sektoriui, pavyzdžiui, pagal konkurencijos teisės aktus;

(59)  informacija, kurią kompetentinga institucija pagal Sąjungos ir nacionalines taisykles dėl verslo konfidencialumo ir asmens duomenų apsaugos laiko konfidencialia, gali būti apsikeičiama su Komisija ir kitomis nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, taip pat su EERRI, kai toks apsikeitimas būtinas šios direktyvos nuostatų taikymui. Apsikeičiama tik tokia informacija, kuri atitinka apsikeitimo tikslą ir yra jam svarbi;

(60)  elektroninių ryšių plačiajuosčių tinklų įvairovė technologijų, topologijos, naudojamos terpės ir nuosavybės atžvilgiais tik didėja, todėl siekiant reguliavimo priemonių veiksmingumo ir taikymo būtent ten, kur jų reikia, tokios priemonės turi būti grindžiamos išsamia informacija apie tinklo plėtrą. Ta informacija labai svarbi siekiant skatinti investicijas, didinti junglumą visoje Sąjungoje ir teikti informaciją visoms susijusioms valdžios institucijoms ir piliečiams. Prie tokios informacijos turėtų būti priskiriami ir itin didelio pralaidumo tinklų diegimo, ir esamų varinių laidų arba kitokių tinklų esminio atnaujinimo arba išplėtimo (pavyzdžiui, šviesolaidžio nutiesimo iki skirstomųjų spintų, derinamo su aktyviosiomis, pavyzdžiui, vektorizavimo, technologijomis) tyrimai, nors pastarųjų tinklų veikimo charakteristikos nebūtinai visais atžvilgiais prilygsta itin didelio pralaidumo tinklų veikimo charakteristikoms. Informacijos, kurią turėtų rinkti nacionalinės reguliavimo institucijos, išsamumo lygis ir teritorinis detalizavimas turėtų priklausyti nuo reguliavimo tikslo ir ji turėtų būti tinkama tais reguliavimo tikslais, kuriems jos reikia. Todėl teritorinio vieneto dydis valstybėse narėse skirsis, priklausomai nuo reguliavimo poreikių tam tikromis nacionalinėmis aplinkybėmis ir nuo vietinių duomenų buvimo. Teritorinių statistinių vienetų klasifikacijos (NUTS) 3 lygio teritoriniai vienetai daugeliu atvejų bus nepakankamai maži. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų vadovautis EERRI gairėmis, kokia strategija tinkamiausia šiai užduočiai atlikti, o tokios gairės turės būti grindžiamos patirtimi, kurią nacionalinės reguliavimo institucijos įgijo atlikdamos tinklų diegimo geografinius tyrimus. Nedarant poveikio konfidencialumo reikalavimams, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų, kai informacija dar nėra prieinama rinkoje, atviruoju duomenų formatu ir be kartotinio naudojimo apribojimų pateikti tokiuose tyrimuose surinktą informaciją, taip pat turėtų galutiniams paslaugų gavėjams suteikti paslaugos kokybės priemones, kad prisidėtų prie geresnio jų informavimo apie esamas prisijungimo prie tinklo paslaugas. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad tai tinkama, jos taip pat gali rinkti viešai prieinamą informaciją apie planus diegti itin didelio pralaidumo tinklus. Renkant tokią informaciją visos atitinkamos valdžios institucijos turėtų laikytis konfidencialumo principo ir turėtų vengti sukelti nepalankias konkurencines sąlygas bet kokiam operatoriui;

(61)  labai svarbu mažinti skaitmeninę nelygybę Sąjungoje, kad visi Sąjungos piliečiai turėtų galimybę naudotis pažangiausiomis interneto ir skaitmeninėmis paslaugomis. Todėl, jei yra konkreti ir tiksliai apibrėžta skaitmeninės atskirties zona, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti galimybę skelbti kvietimus pareikšti suinteresuotumą, kad sužinotų, kurios įmonės nori investuoti į itin didelio pralaidumo tinklus. Investavimo sąlygų nuspėjamumo tikslais nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti su įmonėmis, pareiškusioms suinteresuotumą įdiegti ypač didelės spartos tinklus, dalytis informacija, ar aptariamoje zonoje yra atliekamas▌ kitoks tinklų, įskaitant mažiau kaip 100 Mbps atsisiuntimo spartos tinklus, atnaujinimas;

(62)  svarbu, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos konsultuotųsi su visomis suinteresuotomis šalimis dėl siūlomų sprendimų, suteiktų joms pakankamai, atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą, laiko pateikti pastabas ir atsižvelgtų į jų nuomonę prieš priimdamos galutinį sprendimą. Siekdamos užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio bendrajai rinkai ar kitiems sutarties tikslams, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat pranešti kai kuriuos sprendimų projektus Komisijai ir kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kad jos turėtų galimybę pateikti pastabas. Tikslinga, kad nacionalinės reguliavimo institucijos konsultuotųsi su suinteresuotomis šalimis dėl visų planuojamų priemonių, darančių poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Atvejai, kai taikomos 24 ir 34 straipsniuose nurodytos procedūros, yra apibrėžti šioje direktyvoje;

(63)  siekdamos tinkamai atsižvelgti į piliečių interesus, valstybės narės turėtų įdiegti tinkamą konsultavimosi mechanizmą. Toks mechanizmas galėtų būti įstaiga, kuri nepriklausomai nuo nacionalinės reguliavimo institucijos ir paslaugų teikėjų atliktų tyrimus su vartotojais susijusiais klausimais, pavyzdžiui, vartotojų įpročių ir paslaugų teikėjų keitimo mechanizmų klausimais, ir kuri veiktų skaidriai bei prisidėtų prie esamų konsultavimosi su suinteresuotaisiais subjektais mechanizmų. Be to, galėtų būti nustatytas mechanizmas siekiant prisidėti prie atitinkamo bendradarbiavimo klausimais, susijusiais su teisėto turinio propagavimu. Tačiau pagal jokias pagal šį mechanizmą sutartas procedūras neturėtų būti leidžiamas sistemingas naudojimosi internetu tiriamasis stebėjimas;

(64)  jei iškyla ginčas tarp tos pačios valstybės narės įmonių šios direktyvos taikymo srityje, pavyzdžiui, susijęs su prieigos ir sujungimo įpareigojimais ar su galutinių paslaugų gavėjų sąrašų perdavimo priemonėmis, sąžiningai vedusi derybas nukentėjusioji šalis, kuriai vis dėlto nepavyko pasiekti susitarimo, turėtų galėti kreiptis į nacionalinę reguliavimo instituciją, kad ši išspręstų ginčą. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti įpareigoti šalis laikytis sprendimo. Spręsdamos ginčą, kilusį tarp elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų kurioje nors valstybėje narėje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų siekti užtikrinti, kad būtų laikomasi prievolių, kylančių pagal šią direktyvą;

(65)  be atgręžtinio reikalavimo teisių, pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę dar reikia paprastos procedūros, kuri bet kurios ginčo šalies prašymu būtų pradėta siekiant išspręsti tarpvalstybinius ginčus, kilusius tarp įmonių, teikiančių arba turinčių leidimą teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas keliose valstybėse narėse;

(66)  viena iš svarbių EERRI skirtų užduočių – prireikus priimti sprendimus dėl tarpvalstybinių ginčų. Todėl tokiais atvejais nacionalinės reguliavimo institucijos, imdamosi priemonių, kuriomis nustato įpareigojimą įmonei arba kitaip išsprendžia ginčą, turėtų visapusiškai vykdyti EERRI priimtą sprendimą;

(67)  jei valstybės narės radijo spektro skyrimo ir naudojimo leidimų išdavimo metodų atžvilgiu, taip pat spręsdamos didelio masto trukdžių problemą nepakankamai bendradarbiautų tarpusavyje, tai galėtų stipriai paveikti bendrosios skaitmeninės rinkos plėtrą. Todėl valstybės narės turėtų bendradarbiauti tarpusavyje, visapusiškai naudodamosi Radijo spektro politikos grupės (RSPG) tarpininkavimu. Be to, valstybių narių bendradarbiavimas tarpusavyje sprendžiant žalingųjų trukdžių problemą turėtų būti efektyvesnis ir vykti naudojantis RSPG kaip priemone palengvinti ginčų sprendimą. Atsižvelgiant į konkrečias Sąjungos problemas ir tikslus, pirmenybė turėtų būti teikiama būtent tokiam valstybių narių tarpusavio ginčų dėl tarpvalstybinių klausimų sprendimo Sąjungos procesui (pirmiau už ginčų sprendimą pagal tarptautinę teisę);

(68)  Radijo spektro politikos grupė – Komisijos aukšto lygio patariamoji grupė, kuri Komisijos sprendimu 2002/622/EB sukurta tam, kad prisidėtų prie vidaus rinkos plėtros ir padėtų rengti Sąjungos lygmens radijo spektro politiką atsižvelgiant į ekonominius, politinius, kultūrinius, strateginius, sveikatos ir visuomeninius aspektus, taip pat į techninius parametrus. Jos vaidmens toliau stiprinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą tikslu RSPG turėtų būti nustatyta šioje direktyvoje. Ji turėtų būti sudaryta iš įstaigų, bendrai politiškai atsakingų už strateginę radijo spektro politiką, vadovų. Valstybėms narėms ir Komisijai ji turėtų padėti ir patarti radijo spektro politikos klausimais. Taip turėtų geriau išaiškėti radijo spektro politika įvairiose ES politikos srityse ir būtų padedama nacionaliniu ir Sąjungos lygmenimis užtikrinti nuoseklumą sektoriuose. Grupė turėtų patarti Europos Parlamentui ir Tarybai, jei to paprašytų šios institucijos. Be to, Radijo spektro politikos grupėje turėtų būti koordinuojamas valstybių narių įpareigojimų, nustatytų šioje direktyvoje, vykdymas, o pati grupė turėtų atlikti pagrindines, pavyzdžiui, tarpvalstybinio koordinavimo arba standartizavimo, funkcijas esminėse vidaus rinkos srityse. Gali būti kuriamos techninės arba ekspertų darbo grupės, padėsiančios spręsti klausimus plenariniuose posėdžiuose, kuriuose valstybių narių ir Komisijos aukšto lygio atstovai rengia strateginę politiką;

(69)  konkurencinėje aplinkoje nacionalinės reguliavimo institucijos, spręsdamos klausimus, susijusius su galutinių paslaugų gavėjų teisėmis, turėtų atsižvelgti į suinteresuotų šalių, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, nuomonę. Neteisminio ginčų sprendimo procedūros gali būti ekonomiška priemonė galutiniams paslaugų gavėjams, visų pirma vartotojams ir ypač mažoms bei mažosioms įmonėms, ginti savo teises. Veiksmingos, nediskriminacinės ir nebrangios procedūros ginčams tarp vartotojų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų nagrinėti jau užtikrintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/11/ES(21), jei atitinkami ginčai kyla dėl sutarčių ir jei vartotojas gyvena, o įmonė įsisteigusi Sąjungoje. Daug valstybių narių yra parengusios ginčių sprendimo procedūras galutiniams paslaugų gavėjams (ne vartotojams), kuriems netaikoma Direktyva 2013/11/ES, todėl racionalu neatsisakyti specialių sektoriaus ginčų sprendimo procedūrų, skirtų ir vartotojams, ir kitiems galutiniams paslaugų gavėjams, visų pirma labai mažoms ir mažosioms įmonėms, jei tokios procedūros taikymą valstybės narės yra išplėtusios. Vartotojams visada turi būti leista spręsti savo ginčus su elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjais konkretaus sektoriaus ginčų sprendimo tvarka, jeigu vartotojai to pageidauja. Atsižvelgdamos į didelę patirtį, kurią sektoriuje yra įgijusios nacionalinės reguliavimo institucijos, valstybės narės turėtų nacionalinėms reguliavimo institucijoms leisti spręsti ginčus – tokiose institucijose tam būtų sukurtos atskiros įstaigos, kurioms neturėtų būti duodama jokių nurodymų. Pagal šią direktyvą vykdomoms ginčų sprendimo procedūroms, susijusioms su vartotojais, turėtų būti taikomos Direktyvos 2013/11/ES II skyriuje nustatytos aiškios ir efektyvios procedūros ir kokybės reikalavimai;

(70)   kompetentingos institucijos turėtų galėti stebėti, kaip laikomasi bendrojo leidimo ir naudojimo teisių sąlygų, ir užtikrinti tą atitiktį, o ypač užtikrinti veiksmingą ir efektyvų naudojimąsi radijo spektru ir aprėpties bei paslaugos kokybės įpareigojimų laikymąsi, taikydamos finansines ar administracines sankcijas, įskaitant ieškinius ir naudojimo teisių atėmimą, tais atvejais, kai šios sąlygos pažeidžiamos. Įmonės turėtų kompetentingoms institucijoms teikti kuo tikslesnę ir išsamesnę informaciją, kad šios galėtų atlikti joms paskirtas stebėjimo užduotis. Kad nebūtų kuriamos kliūtys patekti į rinką, t. y. radijo spektro ištekliai nebūtų kaupiami antikonkurenciniais tikslais, turėtų būti tobulinamos reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygos, kurias valstybės narės susieja su radijo spektro naudojimo teisėmis, o dalyvauti, be nacionalinės reguliavimo institucijos, turėtų visos kompetentingos institucijos. Kaip atsvara ilgalaikiam teisių suteikimui turėtų būti nustatomos tokios reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygos, pagal kurias būtų taikomas „naudok arba neteksi“ principas. Todėl turėtų būti laikoma, kad prekyba radijo spektru arba jo išnuomojimas yra būdai, kuriais pirminis teisių turėtojas užtikrina veiksmingą radijo dažnių naudojimą. Siekiant teisinio aiškumo dėl galimų sankcijų už nepakankamą radijo spektro naudojimą, turėtų būti iš anksto nustatytos naudojimo ribos, apibūdinamos, be kitų dalykų, laiku, kiekiu arba spektro tapatumu;

(70a)  teisės naudoti radijo spektrą 25 ar daugiau metų turėtų būti suteikiamos su tam tikromis sąlygomis, kuriomis siekiama užtikrinti visuotinės svarbos tikslus, pavyzdžiui, veiksmingą ir efektyvų naudojimą bei aspektus, susijusius su viešąja tvarka, saugumu ir gynyba. Tokioms naudojimo teisėms turėtų būti taikomas laikotarpio vidurio vertinimas, atliekamas ne vėliau kaip po dešimt metų;

(71)  sąlygos, kurias galima nustatyti bendruosiuose leidimuose ir individualiose naudojimo teisėse, turėtų griežtai apsiriboti tik tuo, kas būtina, kad būtų laikomasi reikalavimų ir įpareigojimų pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę;

(72)  bet kuri šalis, dėl kurios kompetentinga institucija priėmė sprendimą, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinį skundą institucijai, kuri yra nepriklausoma nuo dalyvaujančių šalių ir kuriai nedaromas išorinis poveikis arba politinis spaudimas, galintys pakenkti nepriklausomam tai institucijai pateiktų klausimų svarstymui. Ta institucija gali būti teismas. Be to, bet kuri įmonė, kuri mano, jog jos prašymas suteikti teisę įrengti įrenginius nebuvo nagrinėjamas pagal šioje direktyvoje nustatytus principus, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinius skundus dėl tokių sprendimų. Ši apeliacijų tvarka neturėtų nepažeisti kompetencijos pasidalijimo principo nacionalinėje teismų sistemoje ir juridinių ar fizinių asmenų teisių pagal nacionalinius įstatymus. Valstybės narės turėtų visada sutikti, kad būtų atlikta veiksminga tokių sprendimų teisminė peržiūra;

(73)  kad rinkos dalyviams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, apeliacinės institucijos turėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas; visų pirma apeliacijų procedūros neturėtų būti nepagrįstai ilgos. Laikinosios priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu reikia skubiai sustabdyti kompetentingos institucijos sprendimo galiojimą tam, kad būtų užkirstas kelias didžiulei ir nepataisomai žalai, kurią gali patirti šių priemonių prašanti šalis, ir jeigu jų reikia interesams suderinti;

(74)  apeliacinės institucijos labai skirtingai taikė laikinąsias priemones sustabdyti nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų galiojimą. Siekiant didesnio nuoseklumo Sąjungos teismų praktikoje turėtų būti taikomas bendras standartas. Apeliacinės institucijos taip pat turėtų galėti prašyti EERRI paskelbtos informacijos. Atsižvelgiant į apeliacijų svarbą bendram reguliavimo sistemos veikimui, turėtų būti nustatytas mechanizmas, kuriuo remiantis būtų renkama informacija apie apeliacinius skundus ir sprendimus sustabdyti visų valstybių narių kompetentingų institucijų priimtus sprendimus ir kuriuo remiantis ta informacija būtų pateikiama Komisijai ir EERRI. Tokiu mechanizmu turėtų būti užtikrinama galimybė Komisijai arba EERRI gauti iš valstybių narių sprendimų ir teismo sprendimų tekstus, kad galiausiai būtų skurta duomenų bazė;

(74a)  turėtų būti padidintas Sąjungos mechanizmo, skirto elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimui, taikymo skaidrumas, siekiant naudos piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams ir sudaryti galimybę suinteresuotosioms šalims pareikšti savo nuomonę, be kita ko, reikalaujant, kad nacionalinės reguliavimo institucijos paskelbtų bet kokios priemonės projektą tuo pačiu metu, kai jis perduodamas Komisijai, EERRI ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms kitose valstybėse narėse. Toks priemonių projektas turėtų būti pagrįstas ir jame turėtų būti pateikta išsami analizė;

(75)  Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atšauktų planuojamą priemonę, susijusią su atitinkamomis rinkomis arba su didelę įtaką rinkoje turinčių įmonių nurodymu ar nenurodymu, jei tokie sprendimai sukurtų kliūtis bendrajai rinkai arba būtų nesuderinami su Sąjungos teise, ypač politikos tikslais, kurių nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų laikytis. Ši procedūra nepažeidžia pranešimų procedūros, numatytos Direktyvoje 2015/1535/ES, ir Komisijos prerogatyvų pagal Sutartį dėl Sąjungos teisės pažeidimų;

(76)  24 straipsnyje numatytos nacionalinės konsultacijos turėtų būti surengtos prieš šios direktyvos 34 ir 35 straipsniuose numatytas Sąjungos konsultacijas tam, kad suinteresuotųjų šalių nuomonė būtų žinoma Sąjungos konsultacijų metu. Taip nereikėtų rengti dar vienų Sąjungos konsultacijų, jeigu dėl nacionalinių konsultacijų rezultatų planuojamą priemonę reikėtų keisti;

(77)  svarbu, kad reguliavimo sistema būtų įgyvendinama laiku. Kai Komisija priima sprendimą, kuriame reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija panaikintų planuojamą priemonę, pastaroji turėtų pateikti Komisijai patikslintą priemonę. Pagal 34 straipsnį turėtų būti nustatytas pranešimo Komisijai apie patikslintą priemonę terminas, kad rinkos dalyviai galėtų žinoti, kokia yra rinkos peržiūros trukmė, ir kad būtų geriau užtikrintas teisinis tikrumas;

(78)  Sąjungos mechanizmas, kuriuo pasinaudodama Komisija gali reikalauti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos panaikintų planuojamas priemones, susijusias su rinkos apibrėžimu ir didelę įtaką rinkoje turinčių operatorių nustatymu, buvo sėkmingai panaudotas taikant aplinkybių, kuriomis būtų galima taikyti ex ante reguliavimą, ir operatorių, kuriems toks reguliavimas taikomas, nuoseklų nustatymo metodą. Iš Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyvos) 7 ir 7a straipsniuose nurodytų procedūrų taikymo patirties matyti, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms panašiomis rinkos sąlygomis nenuosekliai taikant priemones padėčiai ištaisyti apsunkinamas elektroninių ryšių vidaus rinkos veikimas. Todėl Komisija ir EERRI turėtų dalyvauti užtikrinant, kad jų atitinkamų pareigų sričių taisomosios priemonės, susijusios su nacionalinių reguliavimo institucijų pasiūlytais priemonių projektais, būtų taikomos nuosekliau. Be to, jei EERRI sutinka su Komisijos pareikštu susirūpinimu, Komisija turėtų turėti galimybę reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija planuojamos priemonės atsisakytų. Norėdama pasinaudoti nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi rinkos tyrimo srityje, Komisija, prieš priimdama sprendimus ir (arba) rekomendacijas turėtų pasikonsultuoti su EERRI;

(79)  atsižvelgiant į trumpus terminus, taikomus pagal Sąjungos konsultacijų mechanizmą, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti rekomendacijas ir (arba) gaires, pagal kurias būtų supaprastinta Komisijos ir nacionalinių reguliavimo institucijų keitimosi informacija tvarka (pavyzdžiui, tais atvejais, kai rinkos yra stabilios arba kai priemonės, apie kurias buvo pranešta anksčiau, keičiamos nedaug). Komisija taip pat turėtų būti įgaliota numatyti atleidimą nuo pranešimo apie priemonę tam, kad tam tikrais atvejais tvarka būtų supaprastinta;

(80)  siekiant, kad šios direktyvos nuostatos būtų nuosekliai taikomos visose valstybėse narėse, turėtų būti reikalaujama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos skaidriai bendradarbiautų viena su kita, su EERRI ir su Komisija;

(81)  siekiant veiksmingai prisidėti prie vidaus rinkos kūrimo ir užbaigimo reikia, kad nacionalinių reguliavimo institucijų veiksmų laisvė būtų suderinta su nuoseklia reguliavimo tvarka ir su nuosekliu reguliavimo sistemos taikymu. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų remti Komisijos ir EERRI vykdomą veiklą vidaus rinkos srityje;

(82)  priemonės, galinčios daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, – tai priemonės, kurios turi tokios tiesioginės ar netiesioginės, faktinės ar potencialios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, galinčiai sukurti kliūtį bendrajai rinkai. Tai priemonės, darančios didelį poveikį operatoriams ar paslaugų gavėjams kitose valstybėse narėse, įskaitant, be kita ko, priemones, turinčias įtakos paslaugų gavėjų kainoms kitose valstybėse narėse: priemonės, turinčios įtakos kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės galimybei teikti elektroninių ryšių paslaugą, ypač priemonės, turinčios įtakos galimybei siūlyti paslaugas transnacionaliniu mastu; ir priemonės, kurios daro poveikį rinkos struktūrai ar jos prieigai ir sukelia padarinius įmonėse, esančiose kitose valstybėse narėse;

(83)  Komisija, persvarstydama, kaip vykdoma ši direktyva, turėtų vertinti, ar, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje ir siekiant užtikrinti konkurenciją bei vartotojų apsaugą, ir toliau turėtų būti taikomos nuostatos dėl specialaus sektoriaus ex ante reguliavimo, ar šios nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos arba panaikintos;

(84)  atsižvelgiant į nacionalinių reguliavimo institucijų bendrą ekspertinį ekonomikos dalykų išmanymą ir žinias apie rinką, taip pat į jų atliekamo vertinimo objektyvumą bei techninį pobūdį ir siekiant derėjimo su kitomis jų atliekamomis rinkos reguliavimo užduotimis, tos institucijos turėtų nustatyti, kurie atrankos procedūrų elementai ir sąlygos, siejamos su radijo spektro naudojimu, labiausiai veikia rinkos sąlygas ir konkurencinę situaciją, įskaitant patekimo į rinką ir plėtros joje sąlygas. Prie tokių elementų priskiriama, pavyzdžiui, radijo spektro vertės nustatymo pagal šią direktyvą parametrai, reguliavimo ir rinkos formavimo priemonių specifikacija, pavyzdžiui, radijo spektro kiekio ribos naudojimas arba didmeninės prieigos suteikimo įpareigojimo nustatymas, ar su naudojimo teisėmis siejamų aprėpties sąlygų apibrėžimo priemonės. Kuo vienodžiau naudoti ir apibrėžti tokius elementus būtų skatinama tokia koordinavimo tvarka, pagal kurią EERRI, Komisija ir kitų valstybių narių nacionalinės reguliavimo institucijos peržiūrėtų planuojamas priemones pirmiau, nei tam tikra valstybė narė suteiktų naudojimo teises, ir kol vyksta nacionalinės viešos konsultacijos. Nacionalinės reguliavimo institucijos parengta priemonė gali būti tik dalis didesnės nacionalinės priemonės, į kurią apskritai galėtų būti įrašomi radijo spektro naudojimo teisių suteikimo, prekybos jomis, jų nuomos, trukmės, atnaujinimo arba dalinio atnaujinimo nuostatos ir atrankos procedūrų arba su naudojimo teisėmis siejamų sąlygų nuostatos. Todėl pranešdamos apie planuojamą priemonę nacionalinės reguliavimo institucijos gali pateikti informaciją apie kitas planuojamas su atitinkama atrankos procedūra susijusias nacionalines priemones, kuriomis ribojamos radijo spektro naudojimo teisės, jei toms priemonėms netaikoma tarpusavio peržiūros tvarka;

(85)  kai Europos lygiu yra susitarta dėl radijo dažnių suderinto skyrimo tam tikroms įmonėms, valstybės narės, suteikdamos teisę naudoti radijo dažnius pagal nacionalinio dažnių naudojimo planą, turėtų griežtai laikytis tokių susitarimų;

(86)  valstybės narės turėtų būti skatinamos apsvarstyti, ar radijo spektro naudojimo teises jos galėtų suteikti išduodamos bendrus leidimus, jei tikėtina, kad naudojantis radijo spektru reikės atsižvelgti į tarpvalstybines aplinkybes;

(87)  bet koks Komisijos sprendimas, priimtas pagal 38 straipsnio 1 dalį, gali būti susijęs tik su reguliavimo principais, taikymo būdais ir metodologija. Siekiant išvengti abejonių tokio sprendimo nuostatos, kurios paprastai atspindi nacionalines ypatybes, neturi būti išsamios, taip pat pagal tokį sprendimą neturi būti draudžiama taikyti alternatyvių būdų, kurių, kaip galima pagrįstai tikėtis, poveikis būtų panašus. Šis sprendimas turi būti proporcingas, be to, priėmus šį sprendimą neturi būti daroma poveikio nacionalinių reguliavimo institucijų priimtiems sprendimams, dėl kurių neatsiranda vidaus rinkos kliūčių;

(88)  Sąjunga ir valstybės narės yra prisiėmusios įsipareigojimus dėl telekomunikacijų tinklų ir paslaugų standartų ir reguliavimo sistemos Pasaulio prekybos organizacijoje;

(89)  standartizavimo procesą ir toliau turėtų skatinti rinka. Tačiau gali būti situacijų, kai yra tikslinga reikalauti laikytis specifinių standartų Sąjungos lygiu, kad bendrojoje rinkoje būtų padidintas sąveikumas bei pasirinkimo laisvė vartotojams ir skatinamas junglumas. Nacionaliniu lygiu valstybėms narėms taikomos Direktyvos 2015/1535/ES nuostatos. Standartizacijos procedūros pagal šią direktyvą nepažeidžia Radijo įrenginių direktyvos 2014/53/ES, Žemosios įtampos įrenginių direktyvos 2014/35/ES ir Elektromagnetinio suderinamumo direktyvos 2014/30/ES nuostatų;

(90)  turėtų būti reikalaujama, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai (arba ir vieni, ir kiti teikėjai) imtųsi priemonių užtikrinti savo atitinkamai tinklų ir paslaugų saugumą, siekiant užkirsti kelią su saugumu susijusiems incidentams, įskaitant įrenginių užgrobimą, arba sumažinti jų poveikį. Atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, tomis priemonėmis turėtų būti užtikrinamas tinklų ir paslaugų saugumui kilusią riziką atitinkantis saugumo lygis. Saugumo priemonėse turėtų būti atsižvelgta bent į visus šių elementų aktualius aspektus: kiek tai susiję su tinklų ir įrenginių saugumu – fizinį ir aplinkos saugumą, tiekimo saugumą, prieigos prie tinklų kontrolę ir tinklų vientisumą; kiek tai susiję su incidentų valdymu – incidentų valdymo procedūras, incidentų nustatymo pajėgumą, pranešimą apie incidentus ir informavimą apie juos; kiek tai susiję su verslo tęstinumo valdymu – paslaugų tęstinumo strategiją ir nenumatytų atvejų planus, veiklos atkūrimo po ekstremaliųjų įvykių pajėgumą; kiek tai susiję su stebėsena, auditu ir testavimu – stebėsenos ir registravimo politiką, nenumatytų atvejų planų įgyvendinimą, tinklų ir informacinių sistemų testavimą, saugumo vertinimus ir reikalavimų laikymosi stebėseną; taip pat atitiktį tarptautiniams standartams;

(91)  atsižvelgiant į vis didesnę su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų svarbą būtina užtikrinti, kad ir joms būtų taikomi derami reikalavimai, atitinkantys tokių paslaugų ypatingą pobūdį ir ekonominę reikšmę. Todėl tokių paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris būtų proporcingas jų teikiamų elektroninių ryšių paslaugų saugumui kylančios rizikos laipsniui. Atsižvelgiant į tai, kad su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai paprastai neturi tikrų galimybių valdyti tinklais siunčiamus perdavimo signalus, galima laikyti, kad tam tikrais atžvilgiais tokioms paslaugoms kyla mažesnio laipsnio rizika nei tradicinėms elektroninių ryšių paslaugoms. Todėl su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms turėtų būti taikomi mažesni saugumo reikalavimai, jei susijusios saugumo rizikos vertinimas parodo tokių mažesnių reikalavimų taikymo pagrįstumą. Atsižvelgdami į tokias aplinkybes paslaugų teikėjai turėtų galėti nuspręsti, kokiomis priemonėmis, jų nuomone, dera valdyti jų teikiamoms paslaugoms kylančią riziką. Toks pats principas, mutatis mutandis, turėtų būti taikomas asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms, kurioms teikti naudojami numeriai, bet jų teikėjai neturi tikrų galimybių valdyti tinklais siunčiamų signalų perdavimo;

(91a)  viešųjų ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turėtų informuoti paslaugų gavėjus apie tai, kokias priemones jie galėtų taikyti savo ryšiams apsaugoti, pavyzdžiui, specialią programinę įrangą ar šifravimo technologijas. Reikalavimas pranešti paslaugų gavėjams apie konkretų pavojų saugumui neturėtų atleisti teikėjo nuo įpareigojimo savo lėšomis imtis tinkamų ir skubių priemonių siekiant užkirsti kelią bet kokiai naujai, nenumatytai grėsmei saugumui bei pašalinti tos grėsmės pasekmes, taip pat atkurti įprastą saugumo lygį Informacija apie grėsmes saugumui abonentui turėtų būti teikiama nemokamai;

(91b)  siekiant užtikrinti tinklų ir paslaugų saugumo ir vientisumo apsaugą, reikėtų skatinti naudoti ir prireikus įpareigoti privaloma tvarka vykdyti ištisinį šifravimą, laikantis maksimalios ir visapusiškos (angl. „by default and design“) apsaugos ir privatumo principų;

(92)  kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad būtų išlaikytas viešųjų ryšių tinklų vientisumas ir prieinamumas. Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra (ENISA) turėtų dalyvauti stiprinant elektroninių ryšių saugumo lygį, be kita ko, padėdama valstybėms narėms užkirsti kelią galimoms vidaus rinkos problemoms, kylančioms dėl prieštaringų konkrečių saugumo priemonių, ir jas spręsti, glaudžiai bendradarbiaudama su EERRI ir Komisija parengti gaires dėl saugumo kriterijų, teikdama ekspertinius vertinimus ir patarimus bei skatindama keistis geriausios praktikos pavyzdžiais. Kompetentingos institucijos turėtų turėti reikiamų priemonių savo pareigoms vykdyti, įskaitant įgaliojimus prašyti informacijos, būtinos siekiant įvertinti tinklų arba paslaugų saugumo lygį. Jos taip pat turėtų būti įgaliotos prašyti išsamių ir patikimų duomenų apie faktinius su saugumu susijusius incidentus, kurie padarė didelę įtaką tinklų arba paslaugų veikimui. Prireikus joms turėtų padėti pagal Direktyvos 2016/1148/ES(22) 9 straipsnį sukurtos Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos. Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybų gali būti visų pirma reikalaujama kompetentingoms institucijoms pateikti informaciją apie riziką ir incidentus, darančius įtaką viešiesiems ryšių tinklams ir viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms, ir rekomenduoti, kokių priemonių imtis dėl tos rizikos ir incidentų;

(93)  jei elektroninių ryšių paslaugų teikimas priklauso nuo viešųjų išteklių, kurių naudojimui reikia specialaus leidimo, valstybės narės, siekdamos optimalaus tų išteklių naudojimo ir laikydamosi šioje direktyvoje numatytos procedūros, gali už tokio leidimo suteikimą atsakingą instituciją įgalioti imti mokesčius. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės negali už tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikimą rinkti jokių kitokių mokesčių nei numatytieji šioje direktyvoje. Todėl valstybės narės turėtų tokius mokesčius nustatyti nuosekliais metodais, kad nesukurtų nereikalingos finansinės naštos, susijusios su bendrojo leidimo procedūra arba naudojimo teisėmis, suteikiamomis elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams;

(94)  kad ištekliai būtų naudojami optimaliai, mokesčiai turi atspindėti ekonominę ir techninę situaciją atitinkamoje rinkoje ir kitus reikšmingus veiksnius, nuo kurių priklauso mokesčių dydis. Be to, mokesčiai turėtų būti nustatomi taip, kad būtų įmanomos tinklų ir paslaugų teikimo inovacijos ir konkurencija rinkoje. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad išteklių naudojimo teisių mokesčiai būtų nustatomi laikantis tvarkos, kurioje numatytos deramos priemonės apsisaugoti nuo tokių pasekmių, kuriomis mokesčių dydis būtų iškreipiamas dėl maksimalaus pajamų didinimo politikos, antikonkurencinių pasiūlymų teikimo arba lygiaverčio elgesio. Ši direktyva nenurodo, kam mokesčiai už naudojimo teises mokesčiai už įrangos įrengimo teises turėtų būti naudojami. Tokie mokesčiai gali būti naudojami, pavyzdžiui, nacionalinės reguliavimo institucijos kompetentingų institucijų veiklai finansuoti, kurios sąnaudų negalima padengti iš administracinių mokesčių. Tais atvejais, kai taikomos konkurencinės ar lyginamosios atrankos procedūros, o mokesčiai už radijo spektro naudojimą mokami visi ar iš dalies vienkartine suma, mokėjimo tvarka turėtų užtikrinti, kad tokie mokesčiai praktiškai nesąlygotų atrankos, paremtos kriterijais, nesusijusiais su optimalaus radijo spektro naudojimo užtikrinimu. Komisija gali reguliariai skelbti palyginamuosius radijo spektro ir numerių skyrimo bei priėjimo teisių suteikimo geriausios praktikos tyrimus ir prireikus kitas gaires;

(95)  nuo mokesčių, taikomų įmonėms už radijo spektro naudojimo teises gali priklausyti sprendimai, ar prašyti tokių teisių ir kaip geriausiai panaudoti radijo spektro išteklius. Siekiant užtikrinti optimalų, efektyvų naudojimą, valstybės narės, nustatydamos rezervuojamąsias kainas, turėtų užtikrinti, kad jos atspindėtų alternatyvų išteklių naudojimą ir papildomas sąnaudas, kurios susidaro vykdant leidimo sąlygas, nustatytas siekiant prisidėti prie politikos tikslų įgyvendinimo, jei tie tikslai (pavyzdžiui, geografinės aprėpties sąlygos), kaip pagrįstai manoma, liktų neįgyvendinti vien normaliomis komercinėmis sąlygomis;

(96)  optimalus radijo spektro išteklių naudojimas priklauso nuo tinkamų tinklų ir susijusių priemonių buvimo. Todėl radijo spektro naudojimo teisių mokesčiai ir įrangos įrengimo teisių mokesčiai turėtų būti nustatyti atsižvelgiant į poreikį sudaryti kuo geresnes sąlygas nuolatinei infrastruktūros plėtrai, kad būtų pasiektas efektyviausias išteklių naudojimas. Valstybės narės turėtų numatyti radijo spektro naudojimo teisių mokesčių mokėjimo būdus, siejamus su faktiniu išteklių buvimu, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos investicijoms, būtinoms siekiant skatinti tokią plėtrą. Mokesčiai turėtų būti aiškiai nustatyti ir jų mokėjimo būdai turėtų būti objektyviai, skaidriai, proporcingai ir be diskriminavimo apibrėžti iki radijo spektro naudojimo teisių suteikimo procedūros pradžios;

(97)   siekiant garantuoti sąžiningos ir veiksmingos konkurencijos sąlygas, reikėtų užtikrinti, kad egzistuotų savalaikės, nediskriminacinės ir skaidrios teisių įrengti įrenginius suteikimo procedūros. Ši direktyva nepažeidžia nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių turto eksproprijavimą ar naudojimą, įprastą naudojimąsi turto teisėmis, įprastą naudojimą to, kas priklauso viešajai sričiai, ar valstybėse narėse galiojančių turto nuosavybės taisyklių neutralumo principo;

(98)  elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams išduoti leidimai, kuriais remdamosi jos įgauna teisę pasinaudoti viešuoju ar privačiuoju turtu, yra elektroninių ryšių tinklų arba naujų tinklų elementų sukūrimo esminiai veiksniai. Todėl bereikalingas priėjimo teisių suteikimo procedūrų sudėtingumas ir vilkinimas yra svarbios konkurencijos raidos kliūtys. Taigi atitinkamas teises turinčių įmonių priėjimo teisių įsigijimas turėtų būti supaprastintas. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti galimybę koordinuoti priėjimo teisių įsigijimą, savo interneto svetainėse skelbdamos reikalingą informaciją;

(99)  būtina didinti valstybių narių įgaliojimus priėjimo teisių turėtojų atžvilgiu, kad būtų užtikrinta, jog nauji tinklai būtų diegiami ir plėtojami sąžiningai, veiksmingai bei nekenkiant aplinkai ir nepriklausomai nuo didelę įtaką rinkoje turinčio operatoriaus įsipareigojimų užtikrinti prieigą prie jo elektroninių ryšių tinklo. Pagerinus bendrą įrenginių naudojimą galima sumažinti elektroninių ryšių infrastruktūros diegimo sukuriamas sąnaudas aplinkai ir padėti įgyvendinti visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo, taip pat miestų ir vietovių planavimo tikslus. Kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai reikalauti, kad teisių įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja turėtojai bendrai naudotųsi tokiais įrenginiais ar nuosavybe (įskaitant fizinę bendrą vietą) tam tikrose srityse, kuriose bendras naudojimas būtinas atsižvelgiant į bendrąjį interesą, po tinkamo viešųjų konsultacijų laikotarpio, per kurį visoms suinteresuotosioms šalims būtų suteikiama galimybė pareikšti nuomonę. Toks reikalavimas gali būti nustatomas, jei, pavyzdžiui, požeminėse komunikacijose ankšta arba jei reikia įveikti gamtines kliūtis. Kompetentingos institucijos visų pirma turėtų galėti nustatyti reikalavimą bendrai naudoti tinklo elementus ir susijusius įrenginius, pavyzdžiui, vamzdžius, vamzdynus, stiebus, šulinius, skirstymo spintas, antenas, bokštus ir kitas atramines konstrukcijas, pastatus arba įvadus į pastatus, ir geriau koordinuoti inžinierinius darbus, remdamosi aplinkos apsaugos arba kitais viešosios politikos motyvais. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatyti taisykles, pagal kurias būtų padalijamos įrenginio arba turto bendro naudojimo sąnaudos siekiant užtikrinti, kad atitinkamai įmonei būtų deramai atlyginama rizika. Atsižvelgdamos į Direktyva 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus, kompetentingos institucijos, ypač vietos valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, taip pat turėtų nustatyti tinkamą koordinavimo tvarką, susijusią su viešaisiais darbais ir su kitais atitinkamais viešaisiais įrenginiais ar nuosavybe, kuri gali apimti tvarką, užtikrinančią, kad suinteresuotosios šalys gautų informaciją apie atitinkamus viešuosius įrenginius ar nuosavybę ir vykdomus arba planuojamus viešuosius darbus, kad jiems būtų laiku pranešta apie tokius darbus ir kad bendram naudojimui būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos;

(100)  kai reikalaujama, kad judriojo ryšio operatoriai aplinkosaugos sumetimais bendrai naudotųsi bokštais ar stiebais, toks privalomas bendras naudojimasis gali sąlygoti maksimalaus kiekvienam operatoriui leistino, atsižvelgiant į žmonių sveikatą, perduodamo galingumo sumažėjimą, dėl to operatoriams gali reikėti įrengti daugiau perdavimo vietų, kad jie galėtų užtikrinti nacionalinę aprėptį. Kompetentingos institucijos turėtų ieškoti galimybių suderinti čia aptariamus aplinkos ir žmonių sveikatos veiksnius, deramai atsižvelgdamos į Tarybos rekomendacijoje 1999/519/EB nustatytus atsargumo principus;

(101)  radijo spektras – ribotas, tačiau visuomenei ir rinkai reikšmingas, viešasis išteklius. Jis yra esminis dalykas radiju paremtiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms, todėl, jei jis yra susijęs su tokiais tinklais ir paslaugomis, jis turėtų būti efektyviai skirstomas pagal suderintus jo veikimo tikslus ir principus, taip pat remiantis objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, atsižvelgiant į demokratinius, socialinius, kalbinius ir kultūrinius interesus, susijusius su dažnių naudojimu. 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 676/2002/EB dėl radijo spektro politikos reguliavimo sistemos Europos bendrijoje (Radijo spektro sprendimas)(23) nustatoma radijo spektro derinimo sistema;

(102)  su radijo spektro politika susijusios Sąjungos priemonės neturėtų turėti įtakos priemonėms, kurių imamasi Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu laikantis Sąjungos teisės, kad būtų pasiekti bendrus interesus atspindintys tikslai, visų pirma susiję su turinio reguliavimu ir garso bei vaizdo ir žiniasklaidos politika, taip pat turėtų būti nepažeidžiama valstybių narių teisė organizuoti savo radijo dažnių spektrą ir naudotis juo viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir gynybos tikslais. Radijo spektro naudojimas kariniais ir visuomenės saugumo tikslais turi įtakos radijo spektro prieinamumui vidaus rinkoje, todėl radijo spektro politikoje turėtų būti atsižvelgiama į visus sektorius ir Sąjungos politikos aspektus, o jų atitinkami poreikiai būtų subalansuojami nepažeidžiant valstybių narių teisių;

(103)  užtikrinti maksimalią didžiausio pralaidumo tinklų aprėptį kiekvienoje valstybėje narėje būtina ekonomikos ir visuomenės plėtrai, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir socialinei bei teritorinei sanglaudai. Elektroninių ryšių naudojimas palaipsniui tampa neatsiejamu Europos visuomenės ir gerovės elementu, todėl arti 100 proc. Sąjungos piliečių apimanti visos ES aprėptis turėtų būti užtikrinama remiantis valstybių narių nustatytais tinkamais aprėpties reikalavimais, kurie būtų pritaikyti pagal kiekvieną aptarnaujamą vietovę ir kurių našta būtų proporcinga, kad paslaugų teikėjams netrukdytų užtikrinti aprėpties. Vientisa teritorijų aprėptis▌ turėtų būti kuo didesnė ir patikimesnė, kad būtų propaguojamos tokios paslaugos kaip susietieji automobiliai ir e. sveikata. Todėl kompetentingų institucijų vykdomas aprėpties įpareigojimų nustatymas turėtų būti koordinuojamas Sąjungos lygmeniu. Toks koordinavimas turėtų apsiriboti tik bendraisiais kriterijais, pagal kuriuos nustatomi ir matuojami įpareigojimai, pavyzdžiui, gyventojų tankumas arba topografiniai ir topologiniai požymiai, atsižvelgiant į valstybių specifiką;

(104)  uždavinys pasirūpinti, kad gyventojų neveiktų visuomenės sveikatai žalingi elektromagnetiniai laukai, turėtų būti nuosekliai sprendžiamas visoje Sąjungoje, ypač atsižvelgiant į Tarybos rekomendacijos Nr. 1999/519/EB(24) atsargumo principus, siekiant užtikrinti nuoseklų sąlygų nustatymą. Itin didelio pralaidumo tinklų atžvilgiu valstybės narės prireikus turėtų taikyti Direktyvoje 2015/1535/ES nustatytą procedūrą, atitinkamais atvejais taip pat siekdamos užtikrinti skaidrumą suinteresuotiesiems subjektams ir sudaryti sąlygas kitoms valstybėms narėms ir Komisijai reaguoti;

(105)  radijo spektro naudojimo derinimas ir koordinavimas, taip pat įrangos reguliavimas standartizavimo priemonėmis yra papildomi uždaviniai, kurių sprendimą reikia glaudžiai derinti dalyvaujant Radijo spektro politikos grupei, kad tų uždavinių tikslų būtų siekiama veiksmingai. Jei įgaliojimų, Radijo spektro politikos grupei suteikiamų pagal Radijo spektro sprendimą, turinys ir laikas būtų derinamas su standartizavimo prašymais standartizavimo įstaigoms, pavyzdžiui, Europos telekomunikacijų standartų institutui, be kitų dalykų, radijo imtuvų parametrų atžvilgiu, turėtų būti lengviau įdiegti būsimas sistemas, naudotis dalijimosi radijo spektru galimybėmis ir užtikrinti efektyvų radijo spektro valdymą. Bet kokiais standartais, specifikacijomis ar rekomendacijomis dėl tinklo elementų ir susijusių įrenginių (tiek fiksuotojo, tiek judriojo ryšio), kai įmanoma, turėtų būti atsižvelgiama į galimus prieigos įpareigojimus, kuriuos gali reikėti nustatyti pagal šią direktyvą;

(106)  suderinto radijo spektro paklausa visoje Sąjungoje nevienoda. Jei tam tikrame regione arba visoje valstybėje stinga tam tikros suderintos dažnių juostos paklausos, valstybės narės galėtų išimties sąlygomis leisti tos juostos dažnius naudoti kitokiais tikslais, kol stinga paklausos, jei kitoks juostos dažnių naudojimas nedaro neigiamos įtakos dažnių naudojimui suderintais tikslais toje valstybėje narėje ir jei kitoks juostos dažnių naudojamas nutraukiamas, kai atsiranda paklausa dažnius naudoti suderintais tikslais;

(107)  spektro valdymo ir spektro suteikimo lankstumas užtikrintas naudojant technologijų ir paslaugų atžvilgiu neutralius teisių suteikimo kriterijus, kad spektro naudotojai galėtų pasirinkti geriausias technologijas ir paslaugas, kurias taikytų dažnių juostose, skirtose, kaip paskelbta, elektroninių ryšių paslaugoms pagal atitinkamus nacionalinius dažnių paskirstymo planus laikantis Sąjungos teisės aktų nuostatų (toliau – technologijų ir paslaugų neutralumo principai). Administraciniai sprendimai dėl technologijų ir paslaugų turėtų būti taikomi, tik kai yra bendrojo intereso tikslų, ir jie turėtų būti aiškiai pagrįsti bei reguliariai peržiūrimi;

(108)  technologinio neutralumo principo apribojimai turėtų būti tinkmai ir pagrįsti poreikiu išvengti žalingųjų trukdžių (pavyzdžiui, nustatant spinduliavimo tinklelio ir galingumo lygių reikalavimus), užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą ribojant elektromagnetinių laukų poveikį visuomenei, užtikrintas tinkamą paslaugų veikimą pasitelkiant tinkamą paslaugų techninės kokybės lygį ir nebūtinai ribojant galimybę teikti daugiau nei vieną paslaugą toje pačioje dažnių juostoje, užtikrinti teisingą radijo spektro pasidalijimą, visų pirma kai teisė jį naudoti suteikiama vien bendruoju leidimu, užtikrinti spektro naudojimo efektyvumą arba siekti Sąjungos teisę atitinkančio visuotinės svarbos tikslo;

(109)  spektro naudotojai taip pat turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti paslaugas, kurias jie nori teikti pasinaudodami spektru. Prireikus turėtų būti leidžiama daryti proporcingas paslaugų neutralumo principo išimtis, pagal kurias reikalaujama, kad būtų teikiama konkreti paslauga siekiant įgyvendinti aiškiai apibrėžtus bendrojo intereso tikslus, pavyzdžiui, užtikrinti gyvybės apsaugą, skatinti socialinę, regioninę ir teritorinę sanglaudą, arba kad būtų išvengta neveiksmingo radijo spektro panaudojimo. Į šiuos tikslus turėtų būti įtrauktas kultūrinės bei kalbų įvairovės skatinimas ir žiniasklaidos pliuralizmas, kaip valstybių narių apibrėžta pagal Sąjungos teisę. Išskyrus tuos atvejus, kai būtina užtikrinti gyvybės apsaugą arba išskirtiniais atvejais įvykdyti kitus valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatytus bendrojo intereso tikslus, išimtys neturėtų būti išskirtinai naudojamos tam tikroms paslaugoms teikti, o jomis turėtų būti nustatomas prioritetas, kad būtų palikta kuo daugiau galimybių toje pačioje juostoje teikti kitas paslaugas ar naudoti kitas technologijas. Valstybės narės yra kompetentingos apibrėžti visų kultūrinės bei kalbų įvairovės ir žiniasklaidos pliuralizmo skatinimo išimčių taikymo sritį ir pobūdį;

(110)  kadangi radijo spektro paskirstymas specifinėms technologijoms arba paslaugoms yra technologijų ir paslaugų neutralumo principų išimtis ir sumažina teikiamų paslaugų arba naudojamų technologijų pasirinkimo laisvę, bet kuris pasiūlymas dėl tokio spektro paskirstymo turėtų būti skaidrus ir aptariamas surengus viešąsias konsultacijas;

(111)  jei išskirtiniais atvejais valstybės narės nutartų apriboti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimą dėl viešosios politikos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos motyvų, valstybės narės turėtų paaiškinti tokio ribojimo priežastis;

(112)  radijo spektras turėtų būti valdomas taip, kad būtų išvengta žalingųjų trukdžių. Todėl turėtų būti pateikta derama šios pagrindinės sąvokos apibrėžtis siekiant užtikrinti, kad reguliavimo priemonės būtų naudojamos tik tais atvejais, kai būtina išvengti tokių trukdžių, atsižvelgiant taip pat į tai, kad tinklo įrangoje ir galutinių paslaugų gavėjų prietaisuose turi veikti atspari imtuvo technologija. Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) radijo ryšio reglamentuose žalingi trukdžiai, be kita ko, apibrėžiami kaip trukdžiai, kurie kelia grėsmę saugos tarnybų veikimui, o pastarosios apibrėžiamos kaip radijo ryšio tarnybos, laikinai arba nuolat naudojamos žmogaus gyvybės arba nuosavybės apsaugai; Todėl siekiant apsaugoti gyvybę ar turtą reikėtų vengti žalingųjų trukdžių, ypač kritinėse situacijose, kai saugos tarnybos veikimui yra iškilęs pavojus. Nors pagal ITU apibrėžtį tai apima, be kita ko, nustatymą radijo bangomis, kuri yra būtinas transportui ir navigacijai, apibrėžtis turėtų apimti visus ypatingos svarbos elektroninių ryšių paslaugų ar tinklų veikimui turinčius aspektus tais atvejais, kai kyla pavojus gyvybei ar nuosavybei (ir ne tik transporto srityje, bet ir, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros tarnybų atveju). Transportas turi aiškų tarpvalstybinį aspektą, todėl skaitmeninant šį sektorių tenka spęsti sudėtingus uždavinius. Transporto priemonės (metro, autobusai, automobiliai, sunkvežimiai, traukiniai ir t. t.) tampa vis labiau autonominės ir labiau priklausomos nuo ryšio. ES bendrojoje rinkoje transporto priemonės gali lengvai išvažiuoti už valstybės sienų. Todėl ypač svarbu, kad ryšys veiktų patikimai ir nebūtų žalingųjų trukdžių, o transporto priemones ir jose įdiegtas ryšio sistemas būtų galima naudoti saugiai ir jos gerai veiktų;

(113)  radijo spektro paklausa didėja, o įvairiems naujiems radijo dažnių naudojimo būdams ir technologijoms reikia lanksčios prieigos prie radijo spektro ir jo naudojimo galimybių, todėl valstybės narės, nustačiusios, kokia leidimų išdavimo tvarka tinkamiausia kiekvienam scenarijui, ir apibrėžusios tinkamiausias ir skaidriausias leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas, turėtų skatinti pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą. Radijo spektras pasidalijamai naudojamas veiksmingiau ir efektyviau, nes keliems nepriklausomiems naudotojams arba prietaisams prieiga prie tos pačios dažnių juostos suteikiama pagal skirtingą teisinę tvarką, kad atsirastų papildomų radijo spektro išteklių, būtų efektyviau naudojami dažniai ir lengviau gauti prieigą prie radijo spektro naujiems naudotojams. Pasidalijamasis radijo spektro naudojimas gali būti grindžiamas bendrojo leidimo tvarka arba reikalavimo turėti licenciją išimtimi, kai pritaikius tam tikras dalijimosi radijo spektru sąlygas keli naudotojai prie to paties radijo spektro prieigą gauti ir juo naudotis gali skirtingose geografinėse zonose arba skirtingu laiku. Pasidalijamasis radijo spektro naudojimas gali būti grindžiamas ir individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis, suteiktomis, pavyzdžiui, licencijuotosios pasidalijamosios prieigos tvarka, pagal kurią visi (esami ir nauji) radijo spektro naudotojai, kuriuos prižiūri kompetentingos institucijos, susitaria dėl pasidalijamosios prieigos sąlygų taip, kad užtikrintų minimaliai garantuojamą radijo ryšio kokybę. Jei pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą valstybės narės leidžia taikydamos nevienodą leidimų išdavimo tvarką, tokio naudojimo taikant skirtingą tvarką trukmė neturėtų labai skirtis;

(113a)  bendrieji radijo spektro naudojimo leidimai gali padėti efektyviau išnaudoti spektrą ir kai kuriais atvejais skatinti inovacijas, o individualios radijo spektro naudojimo teisės gali būti tinkamiausia leidimo išdavimo tvarka, esant tam tikroms konkrečioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, individualios naudojimo teisės turėtų būti apsvarstytos, kai palankios radijo spektro sklidimo savybės arba numatomas perdavimo galingumo lygis užtikrina efektyvesnį naudojimą. Tai turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai geografinis naudojimo tankumas yra didelis arba kai radijo spektras yra nuolat naudojamas. Kita situacija, kai turėtų būti apsvarstyta individualių naudojimo teisių galimybė, susidaro tuo atveju, kai reikiama paslaugų kokybė užkerta kelią bendraisiais leidimais spręsti trukdžių problemas. Jei techninės priemonės, skirtos imtuvo atsparumui pagerinti, sudaro sąlygas naudoti bendruosius leidimus arba nustatyti dalijimąsi spektru, jos turėtų būti taikomos ir turėtų būti vengiama sistemingai naudoti apsaugos nebuvimo ir nesikišimo nuostatas;

(114)  kad užtikrintų nuspėjamumą ir išlaikytų teisinį tikrumą bei stabilias investavimo sąlygas, valstybės narės turėtų iš anksto apibrėžti deramus kriterijus, pagal kuriuos vertintų, ar teisių turėtojai, laikydamiesi su individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis ir bendraisiais leidimais siejamų sąlygų, lygiuojasi į radijo spektro efektyvaus naudojimo tikslą. Suinteresuotosios šalys turėtų dalyvauti nustatant tokias sąlygas ir turėtų būti skaidriai informuojamos, kaip bus vertinamas jų įpareigojimų vykdymas;

(115)  atsižvelgiant į techninių inovacijų svarbą, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti radijo spektro eksperimentinio naudojimo teises, siejamas su specialiais apribojimais ir sąlygomis, kurios pateisinamos vien tik eksperimentiniu radijo spektro naudojimo teisių pobūdžiu;

(116)  dalijantis tinklo infrastruktūra, o kai kuriais atvejais – radijo spektru, būtų įmanoma radijo spektru naudotis efektyviau bei veiksmingiau ir užtikrinti spartesnį tinklų įdiegimą, ypač rečiau gyvenamose vietovėse. Spręsdamos dėl sąlygų, kurios turi būti siejamos su radijo spektro naudojimu, kompetentingos institucijos turėtų taip pat apsvarstyti galimybę laikantis konkurencijos teisės principų patvirtinti formas, kuriomis įmonės tarpusavyje dalytųsi radijo spektru arba derintų jo naudojimą, siekiant užtikrinti veiksmingą ir efektyvų radijo spektro naudojimą arba aprėpties įpareigojimų vykdymą;

(117)  rinkos sąlygos, taip pat rinkos dalyvių svarba ir skaičius valstybėse narėse gali skirtis. Poreikis ir galimybės sieti sąlygas su radijo spektro naudojimo teisėmis gali priklausyti nuo valstybių specifikos, į kurią turėtų būti tinkamai atsižvelgiama, tačiau tokių įpareigojimų taikymo būdai turėtų būti koordinuojami ES lygmeniu Komisijos įgyvendinimo priemonėmis, siekiant užtikrinti, kad panašūs uždaviniai būtų visoje Europos Sąjungoje sprendžiami nuoseklia metodika;

(118)  paslaugų ir technologijų neutralumo reikalavimu, taikomu suteikiant radijo spektro naudojimo teises, ir galimybe įmonėms viena kitai perduoti radijo spektro naudojimo teises yra grindžiama veiklos laisvė ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo visuomenei priemonės, todėl neutralumas ir radijo spektro naudojimo teisių perdavimo galimybė padeda siekti bendrojo intereso tikslų. Ši direktyva neturi įtakos tam, ar radijo spektras skiriamas tiesiogiai elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams, ar asmenims, kurie tais tinklais ir paslaugomis naudojasi. Tokie asmenys gali būti radijo ir televizijos laidų transliacijų turinio teikėjai. Atsakomybė už reikalavimų, susijusių su teise naudoti radijo dažnį, ir atitinkamų sąlygų, nustatytų bendrajame leidime, vykdymą bet kuriuo atveju turėtų priklausyti įmonei, kuriai suteikta teisė naudoti radijo spektrą. Dėl kai kurių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo įpareigojimų, nustatytų transliuotojams, gali reikėti taikyti specialius radijo spektro naudojimo teisių suteikimo kriterijus ir procedūras, kad būtų pasiektas tam tikras valstybės narės pagal Sąjungos teisę nustatytas bendrojo intereso tikslas. Vis dėlto tokios teisės suteikimo procedūra bet kuriuo atveju turėtų būti objektyvi, skaidri, nediskriminacinė ir proporcinga. Pagal Teisingumo Teismo precedentų teisę būtina, kad bet kokie tiesių, garantuojamų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsniu, apribojimai būtų objektyviai pagrįsti, proporcingi ir neviršyti to, ko būtinai reikia bendrų interesų tikslams. Be to, jei radijo spektras suteiktas ne atviros procedūros tvarka, toks spektras neturėtų būti naudojamas kitiems tikslams nei bendrojo intereso tikslas, kuriuo radijo spektras buvo suteiktas. Tokiais atvejais suinteresuotosioms šalims turėtų būti sudaryta galimybė per pagrįstą laikotarpį pateikti pastabas. Paraiškos suteikti teisę procedūros metu valstybės narės turėtų tikrinti, ar pareiškėjas galės laikytis tokioms teisėms nustatytų sąlygų. Tokias sąlygas turėtų atspindėti iki konkursinės atrankos procedūros pradžios nustatomi objektyvūs, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai atrankos kriterijai. Šių kriterijų taikymo tikslais galima reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų būtiną informaciją, įrodančią jo galimybes laikytis tų sąlygų. Jei tokia informacija nesuteikiama, paraiška suteikti teisę naudoti radijo dažnį gali būti atmesta;

(119)  prieš suteikdamos teises, valstybės narės turėtų nustatyti tikrinti tik tuos elementus, kuriuos praktiškai galėtų įrodyti įprastas rūpestingumo priemones taikantys pareiškėjai, atsižvelgiant į didelę radijo spektro, riboto viešojo ištekliaus, reikšmę visuomenei ir vertę rinkoje. Toks reikalavimas netrukdo vėliau tikrinti, ar laikomasi atrankos kriterijų, pavyzdžiui, nustačius etapus, jei kriterijų atitikties pasiekti iš pradžių pagrįstai neįmanoma. Kad radijo spektras būtų naudojamas veiksmingai ir efektyviai, valstybės narės jo naudojimo teisių neturėtų suteikti, jeigu iš jų išnagrinėtų duomenų aiškėja, kad pareiškėjas negali laikytis sąlygų; vis dėlto šis reikalavimas neturėtų trukdyti kurti galimybių laikinam eksperimentiniam radijo spektro naudojimui. Pakankamai ilgo galiojimo leidimai naudoti radijo spektrą turėtų padidinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, siekiant prisidėti prie spartesnės tinklų plėtros ir geresnių paslaugų, taip pat užtikrinti stabilias sąlygas prekybai radijo spektru ir jo nuomai. Jei radijo spektro naudojimo leidimas ribotos galiojimo trukmės, tokia trukmė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama, ir turėtų būti pakankama tam, kad sugrįžtų investuotos lėšos. Ilgesnė leidimo galiojimo trukmė gali užtikrinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, tačiau reikia ir radijo spektro veiksmingo ir efektyvaus naudojimo užtikrinimo priemonių, kuriomis būtų užkirstas kelias nederamam radijo spektro kaupimui ir būtų kuriamos galimybės radijo spektro išteklius skirstyti lanksčiau, pavyzdžiui, kompetentingos institucijos būtų įgaliotos iš dalies keisti arba atsiimti suteiktas teises, jei būtų nesilaikoma su tomis teisėmis siejamų įpareigojimų, arba būtų sudaromos geresnės sąlygos prekiauti radijo spektru ar jį nuomoti. Plačiau taikomi metams apskaičiuojami mokesčiai – dar viena priemonė užtikrinti nuolatinį vertinimą, kaip teisių turėtojas naudoja radijo spektrą;

(120)  spręsdamos, ar atnaujinti suteiktas radijo spektro naudojimo teises, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kiek teisių atnaujinimas padės siekti reguliavimo sistemos tikslų, taip pat kitų nacionalinės teisės ir Sąjungos teisės aktuose nustatytų tikslų. Visi tokie sprendimai turėtų būti priimami pagal atvirą, nediskriminacinę ir skaidrią procedūrą ir turėtų būti grindžiami peržiūra, kaip vykdytos su atitinkamomis naudojimo teisėmis siejamos sąlygos. Vertindamos poreikį atnaujinti naudojimo teises, valstybės narės turėtų apsvarstyti anksčiau suteiktų naudojimo teisių poveikį konkurencijai, palyginti su efektyvesnio naudojimo arba naujoviškų naudojimo būdų skatinimu, jei juostos dažniai taptų prieinami naujiems naudotojams. Spręsdamos tokio pobūdžio klausimus, kompetentingos institucijos gali leisti ribotą teisių išplėtimą, kad nebūtų pernelyg trukdoma nusistovėjusiam radijo spektro naudojimui. Sprendimai, ar iki šios direktyvos taikymo suteiktas teises išplėsti, turėtų atitikti taikytinas taisykles, tačiau valstybės narės turėtų taip pat užtikrinti, kad tos taisyklės netrukdytų siekti šios direktyvos tikslų;

(121)  peržiūrėdamos suteiktas naudojimo teises, valstybės narės, be poreikio atnaujinti teises vertinimo, turėtų peržiūrėti ir su tomis teisėmis siejamus mokesčius, kad užtikrintų tolesnį tais mokesčiais skatinamą optimalų radijo spektro naudojimą atsižvelgiant į rinkos ir technologijų raidos pakopą ir kitus aspektus. Dėl teisinio tikrumo dera visą esamų mokesčių derinimą grįsti tokiais pačiais principais, kokie taikomi suteikiant naujas radijo spektro naudojimo teises;

(122)  radijo spektrą galima veiksmingai valdyti sudarius geresnes sąlygas toliau efektyviai naudoti anksčiau paskirtą radijo spektrą. Kad teisių turėtojams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, turėtų būti apsvarstyta galimybė naudojimo teises atnaujinti per deramą laikotarpį iki susijusių teisių galiojimo pabaigos. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę nuolatinio išteklių valdymo tikslais tokį svarstymą pradėti savo iniciatyva, taip pat reaguodamos į naudojimo teisę gavusios šalies prašymą. Naudojimo teisės galiojimas negali būti atnaujintas, jei atnaujinimui prieštarauja naudojimo teisę gavusi šalis;

(123)  radijo spektro naudojimo teisių perdavimas gali būti veiksminga efektyvaus radijo spektro naudojimo užtikrinimo priemonė. Kad būtų skaidriau ir veiksmingiau ir kad spektro vertę nustatytų rinka, valstybės nares turėtų automatiškai leisti spektro naudotojams, prižiūrimiems atsakingos nacionalinės reguliavimo institucijos, perduoti arba nuomoti savo spektro naudojimo teises trečiosioms šalims pagal paprastą procedūrą ir sąlygas, siejamas su tokiomis teisėmis, ir konkurencijos taisykles. Kad sudarytų geresnes tokio perdavimo arba nuomos sąlygas, valstybės narės turėtų taip pat apsvarstyti, jei tik laikomasi pagal Radijo spektro sprendimą priimtų suderinimo priemonių, prašymus radijo spektro naudojimo teises padalyti arba skaidyti, taip pat prašymus tokias teises peržiūrėti;

(124)  dėl priemonių, kurių suteikiant arba atnaujinant radijo spektro naudojimo teises imamasi specialiai dėl konkurencijos skatinimo, turėtų spręsti nacionalinės reguliavimo institucijos, turinčios tam būtinų ekonomikos, technikos ir rinkos žinių. Nuo radijo spektro skyrimo sąlygų gali priklausyti konkurencinė situacija elektroninių ryšių rinkoje ir patekimo į ją sąlygos. Ribota prieiga prie radijo spektro, ypač jei radijo spektro stinga, gali būti kliūtis pateikti į rinką arba trukdyti investuoti, plėtoti tinklus, teikti naujas paslaugas arba diegti naujus naudojimo būdus bei inovacijas ir konkuruoti. Esamą konkurenciją gali paveikti ir naujos naudojimo teisės, įskaitant įgytas perduotas arba išnuomotas teises, taip pat nustatyti nauji radijo spektro lankstaus naudojimo kriterijai. Nepagrįstai taikomos kai kurios konkurencijos skatinimo sąlygos gali turėti kitokio poveikio, pavyzdžiui, radijo spektro kiekio ribos ir rezervavimas gali sukurti dirbtiną stygių, didmeninės prieigos suteikimo įpareigojimas gali nepagrįstai suvaržyti verslo modelius, jei nėra įtakos rinkoje, o naudojimo teisių perdavimo ribojimas gali trukdyti antrinių rinkų plėtrai. Todėl nustatant tokias sąlygas būtinas nuoseklus ir objektyvus konkurencijos bandymas, kuris turėtų būti sistemingai taikomas. Todėl tokių priemonių naudojimas turėtų būti pagrįstas nacionalinių reguliavimo institucijų atliekamu visapusišku ir objektyviu rinkos ir konkurencijos sąlygų joje vertinimu. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos turėtų visada užtikrinti veiksmingą ir efektyvų radijo spektro naudojimą ir išvengti žalos konkurencijai, kai ištekliai kaupiami antikonkurenciniais tikslais;

(125)  atsižvelgus į Radijo spektro politikos grupės nuomones, nustatyti terminus, iki kurių turi būti leista naudoti pagal Sprendimą dėl radijo spektro suderintų juostų dažnius, gali būti būtina siekiant išvengti tarpvalstybinių trukdžių ir naudinga siekiant užtikrinti, kad būtų sudarytos visos sąlygos gauti techninių derinimo priemonių naudą įrangos rinkoms ir labai didelio pralaidumo elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų diegimui. Siekiant svariai prisidėti prie šiuose pagrinduose numatytų tikslų ir sudaryti geresnes koordinavimo sąlygas, tokių bendrų terminų nustatymas turi būti reguliuojamas Komisijos įgyvendinimo aktais. Be 700 MHz juostos, tokie bendri maksimalūs terminai galėtų, visų pirma, būti taikomi 3,4–3,8 GHz ir 24,25–27,5 GHz dažnių juostoms, kurias RSPG savo nuomonėje dėl su spektru susijusių aspektų, skirtų naujos kartos bevielėms sistemoms (5G), apibrėžė kaip „naujas“ juostas, skirtas naudoti iki 2020 m., taip pat papildomoms juostoms virš 24 GHz, kurias RSPG laiko potencialiai naudotinomis 5G ryšiui Europoje, pvz., 31,8–33,4 GHz ir 40,5–43,5 GHz. Papildomų juostų virš 24 GHz skyrimo sąlygose turėtų būti atsižvelgta į galimus dalijimosi spektru su esamas naudotojais scenarijus;

(126)  kai radijo spektro juostos paklausa viršija pasiūlą, o valstybė narė dėl to nusprendžia, kad radijo spektro naudojimo teisės turi būti ribojamos, skiriant tokius dažnius turėtų būti laikomasi tinkamų ir skaidrių tokių teisių suteikimo procedūrų siekiant išvengti bet kokios diskriminacijos ir optimaliai naudoti ribotąjį išteklių;. Toks apribojimas turėtų būti pateisinamas, proporcingas ir grindžiamas rinkos sąlygų įvertinimu, atliktu pakankamai atsižvelgiant į bendrą naudą paslaugų gavėjams ir nacionalinės bei vidaus rinkos tikslams. Tikslai, nuo kurių priklauso apribojimo procedūra, turėtų būti aiškiai apibrėžti iš anksto. Svarstydamos, kuri atrankos procedūra tinkamiausia, ir laikydamosi Sąjungos lygmeniu priimtų koordinavimo priemonių, valstybės narės turėtų pagrįstumo, objektyvumo ir procedūros sąlygų klausimais laiku ir skaidriai konsultuotis su visomis suinteresuotosiomis šalimis. Skirdamos radijo spektrą arba ypatingos ekonominės vertės numerius, valstybės narės gali, be kita ko, naudoti konkurencines ir palyginamąsias atrinkimo procedūras. Administruodamos tokias schemas, nacionalinės reguliavimo institucijos turi atsižvelgti į šios direktyvos tikslus. Nustačiusi, kad gali būti suteikta daugiau dažnių juostos naudojimo teisių, valstybė narė turėtų pradėti tam numatytą procesą;

(127)  radijo spektro paklausa sparčiai didėja, o galutiniams paslaugų gavėjams reikia vis didesnio pralaidumo belaidžio plačiajuosčio ryšio, todėl reikia rasti galimybių įdiegti alternatyvius, papildomus, radijo spektro efektyvaus naudojimo sprendimus, įskaitant, mažos veikimo srities mažos galios belaidės prieigos sistemas, pavyzdžiui, radijo ryšio vietinius tinklus (RLAN) ir mažų mažos galios korinio ryšio prieigos taškų tinklus. Naudojantis tokiomis papildomomis belaidės prieigos sistemomis, ypač viešai prieinamais RLAN prieigos taškais, užtikrinama geresnė prieiga prie interneto galutiniams paslaugų gavėjams, o judriojo ryšio operatoriams sumažinama judriojo ryšio srautų apkrova. Suderintam radijo spektrui naudoti vietinio radijo ryšio tinklams nereikia atskiro leidimo arba radijo spektro naudojimo teisių. Iki šiol prieigos prie RLAN taškus paslaugų gavėjai daugiausiai naudoja kaip vietinę belaidę priemonę savo fiksuotojo ryšio jungčiai išplėsti. Neturėtų būti draudžiama, kad galutiniai paslaugų gavėjai, laikydamiesi jiems nustatytų interneto paslaugos teikimo sąlygų, prieiga prie savo RLAN dalytųsi su kitais, nes taip didėtų veikiančių prieigos taškų, ypač tankiai gyvenamose vietovėse, skaičius, belaidžio duomenų perdavimo ryšio pralaidumas maksimaliai didėtų radijo spektro dažnius naudojant pakartotinai ir būtų kuriama rentabili papildoma plačiajuosčio ryšio infrastruktūra kitiems galutiniams paslaugų gavėjams. Todėl turėtų būti panaikinti nebūtini apribojimai diegti ir tarpusavyje sujungti RLAN prieigos taškus. Valdžios įstaigos arba viešųjų paslaugų teikėjai, kurių patalpose įrengtus RLAN naudoja jų darbuotojai, lankytojai arba klientai, pavyzdžiui, geresnei prieigai prie e. valdžios paslaugų arba prie informacijos apie viešąjį transportą ar kelių eismo valdymą, galėtų prieigą prie tokių taškų teikti kaip tose patalpose teikiamų paslaugų pagalbinę paslaugą visiems piliečiams, kiek tai įmanoma pagal konkurencijos ir viešųjų pirkimų taisykles. Be to, jei vietinė prieiga prie elektroninių ryšių tinklų teikiama privačioje teritorijoje ar aplink ją arba riboto patekimo bendro naudojimo vietoje nekomercinėmis sąlygomis arba kaip kitos veiklos, nepriklausomos nuo tokios prieigos, pagalbinė paslauga (pavyzdžiui, jei galimybė naudotis RLAN suteikiama kitos komercinės veiklos klientams arba visiems asmenims toje vietoje), tokios prieigos teikėjų gali būti reikalaujama laikytis radijo spektro naudojimo bendrojo leidimo tvarkos, tačiau jiems neturėtų būti taikomos jokios sąlygos arba reikalavimai, siejami su bendraisiais leidimais, kurių reikia viešųjų ryšių tinklų arba paslaugų teikėjams, arba reikalavimai, siejami su galutiniais paslaugų gavėjais arba sujungimu. Tačiau tokiam prieigos teikėjui turėtų būti taikomos atsakomybės taisyklės, numatytos Direktyvos 2000/31/EB dėl elektroninės komercijos(25) 12 straipsnyje. Randasi naujų technologijų, pavyzdžiui LiFi, papildysiančių dabartinių RLAN ir belaidės prieigos taškų radijo spektro naudojimo funkcijas, todėl atsiras regimosios šviesos principais veikiančių optinio ryšio prieigos taškų ir bus įmanoma kurti hibridinius vietinius optinio belaidžio ryšio tinklus;

(128)  mažos galios mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškai yra labai nedideli, o į buitinius RLAN maršruto parinktuvus panaši naudojama jų įranga yra mažai pastebima, be to, tokie taškai teigiamai veikia radijo spektro naudojimą ir belaidžio ryšio plėtrą, todėl techninės tokių taškų charakteristikos, pavyzdžiui, atiduodamoji galia, turėtų būti proporcingai vietiniam diegimui nustatomos Sąjungos lygmeniu, o tokių taškų naudojimui turėtų būti taikoma tik bendrojo leidimo tvarka (išskyrus RLAN, nes tokiems tinklams, be būtinų radijo spektro naudojimo reikalavimų, neturėtų būti taikomi jokie leidimo reikalavimai), o visų kitų apribojimų pagal individualius statybos arba kitokius leidimus turėtų būti kuo mažiau;

(128a)  viešuosius pastatus ir kitą viešąją infrastruktūrą kasdien lanko ir naudoja daug galutinių paslaugų gavėjų, kuriems reikalingas prisijungimas prie tinklo, kad jie galėtų naudotis e. vyriausybės, e. transporto ir kitomis paslaugomis. Kita viešoji infrastruktūra (pvz., gatvių lempos, šviesoforai, ir t. t.) yra labai vertingos vietos diegti mažos aprėpties zonas dėl jų tankumo ir pan. Operatoriai turėtų turėti prieigą prie šių viešųjų vietų, kad tinkamai patenkintų paklausą. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokie viešieji pastatai ir kita viešoji infrastruktūra būtų prieinami pagrįstomis sąlygomis mažos aprėpties zonų diegimui siekiant papildyti Direktyvą 2014/61/ES. Pastarojoje direktyvoje vadovaujamasi funkciniu metodu ir nustatomi įpareigojimai dėl prieigos prie fizinės infrastruktūros tik tuo atveju, kad ji yra tinklo dalis ir tik tada, kai priklauso tinklo operatoriui arba yra jo naudojama, o daug pastatų priklauso viešosios valdžios institucijoms arba yra jų naudojami ir nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Tačiau konkretus įsipareigojimas nebūtinas fizinei infrastruktūrai (pavyzdžiui, kabelių kanalams ar stulpams, kuriuos naudoja intelektinės transporto sistemos (ITS)), priklausančiai tinklų operatoriams (transporto paslaugų teikėjams ir (arba) viešųjų ryšių tinklų teikėjams) ir priimančiai tinklo dalis, taigi patenkančiai į Direktyvos 2014/61/ES taikymo sritį;

(129)  šios direktyvos nuostatos, susijusios su prieiga ir sujungimu, taikomos tiems tinklams, kurie naudojami viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms teikti. Neviešieji tinklai jokių prieigos arba sujungimo įpareigojimų pagal šią direktyvą neturi, išskyrus atvejus, kai jie naudojasi prieiga prie viešųjų tinklų, ir jiems gali būti taikomos tam tikros valstybių narių nustatytos sąlygos;

(130)  sąvoka „prieiga“ turi plačią reikšmę, todėl reikia tiksliai apibrėžti, kaip ši sąvoka vartojama šioje direktyvoje nepažeidžiant jos vartojimo galimybių kituose Sąjungos teisės aktuose. Pagrindinis tinklas ir priemonės gali priklausyti operatoriui nuosavybės teise arba jis juos visus ar kai kuriuos jų gali nuomotis;

(131)  atviroje ir konkurencinėje rinkoje neturi būti apribojimų, kurie trukdytų įmonėms tarpusavyje derėtis dėl prieigos ir sujungimo susitarimų, ypač dėl susitarimų su kitų valstybių įmonėmis laikantis Sutartimi nustatytų konkurencijos taisyklių. Tokiomis aplinkybėmis, kai siekiama sukurti našesnę ir tikrai visos Europos rinką su veiksminga konkurencija, didesniu pasirinkimu ir konkurencingomis paslaugomis galutiniams paslaugų gavėjams, įmonės, kurios gauna prašymus dėl prieigos ar sujungimo iš kitų įmonių, kurioms turi būti suteikti bendrieji leidimai, kad galėtų visuomenei teikti elektroninių ryšių rinklus ir paslaugas, turėtų iš principo sudaryti tokius susitarimus komerciniu pagrindu ir derėtis dėl jų sąžiningai;

(132)  rinkose, kur išlieka dideli įmonių derybinės galios skirtumai ir kur kai kurių įmonių paslaugų teikimas priklauso nuo kitų teikiamos infrastruktūros, tikslinga nustatyti sistemą, kuri užtikrintų veiksmingą rinkos funkcionavimą. Komercinėms deryboms nepavykus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti galią užtikrinti galutiniams paslaugų gavėjams pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką. Svarbiausia jos gali užtikrinti tiesioginį sujungimą skirdamos proporcingus įpareigojimus įmonėms, kurioms taikoma bendrojo leidimo tvarka ir kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų. Prieigos priemonių kontrolė gali remtis fizinio ryšio (fiksuoto arba judriojo) su galutiniu paslaugų gavėju nuosavybe ar valdymu ir (arba) galimybe pakeisti ar atimti nacionalinį numerį ar numerius, kurie reikalingi norint pasiekti galutinio paslaugų gavėjo tinklo galinį tašką. Taip būtų, pavyzdžiui, jei tinklo operatoriai nepagrįstai apribotų galutinių paslaugų gavėjų pasirinkimo galimybes prieiti prie interneto portalų ir paslaugų;

(133)  laikydamosi nediskriminavimo principo, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad visi operatoriai, nepriklausomai nuo jų dydžio ir verslo modelio, vertikaliosios integracijos arba atskyrimo, galėtų pagrįstomis sąlygomis sujungti tinklus, kad galėtų užtikrinti tiesioginį sujungimą ir prieigą prie pasaulinio interneto;

(134)  nacionalinės teisinės ar administracinės priemonės, kurios prieigos ar sujungimo sąlygas ir reikalavimus sieja su šalies, siekiančios sujungimo, veikla ir konkrečiai su jos investicijomis į tinklo infrastruktūrą, o ne su teikiama sujungimo ar prieigos paslauga, gali iškreipti rinką, ir todėl šitai negali būti suderinama su konkurencijos taisyklėmis;

(135)  tinklo operatoriai, kurie kontroliuoja prieigą prie savo pačių klientų, tai daro remdamiesi unikaliais numeriais ar adresais iš paskelbto numeracijos ar adresų intervalo. Kiti tinklo operatoriai turi galėti tiems vartotojams perduoti srautą, todėl jie privalo galėti tarpusavyje tiesiogiai ar netiesiogiai susijungti. Todėl dera nustatyti teises ir pareigas derėtis dėl sujungimo;

(136)  sąveika yra naudinga galutiniams paslaugų gavėjams ir yra svarbus šios reguliavimo sistemos tikslas. Skatinti sąveiką – viena iš nacionalinių reguliavimo institucijų užduočių, nustatytų šioje sistemoje, kurioje taip pat numatyta, kad Komisija privalo skelbti sąrašą standartų ir (arba) specifikacijų, taikomų paslaugų teikimui, techninėms sąsajoms ir (arba) tinklų funkcijoms, kurių pagrindu skatinamas elektroninių ryšių derinimas. Valstybės narės turėtų skatinti paskelbtų standartų ir (arba) specifikacijų naudojimą, kiek yra būtina paslaugų sąveikai užtikrinti ir paslaugų gavėjų pasirinkimo laisvei didinti;

(137)  dabartinis tiesioginis sujungimas ir prieiga prie pagalbos tarnybų priklauso nuo to, ar galutiniai paslaugų gavėjai naudojasi su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Ryšio paslaugos gali būti nepakankamai tarpusavyje sąveikios dėl būsimos technologinės plėtros arba didesnio naudojimosi su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Todėl gali atsirasti didelės kliūtys patekti į rinką arba kliūtys toliau diegti inovacijas ir šios kliūtys gali gerokai trukdyti veiksmingam ištisiniam galutinių paslaugų gavėjų tarpusavio sujungimui▌;

(138)  jei atsirastų tokių sąveikos problemų, Komisija galėtų paprašyti EERRI ataskaitos, kurioje būtų pateiktas rinkos padėties faktų vertinimas Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis. Remdamasi EERRI ataskaita ir kitais turimais įrodymais, taip pat atsižvelgdama į poveikį vidaus rinkai, Komisija turėtų nuspręsti, ar reikia, kad nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi reguliavimo priemonių. Jei, Komisijos nuomone, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti tokių reguliavimo priemonių taikymą, Komisija galėtų priimti įgyvendinimo priemones, kuriose nustatytų nacionalinių reguliavimo institucijų galimų reguliavimo priemonių pobūdį ir taikymo sritį, įskaitant visų pirma priemones, kuriomis visiems konkretiems teikėjams būtų nustatyta privalomai laikytis standartų arba specifikacijų. Terminai „Europos standartas“ ir „tarptautinis standartas“ apibrėžti Reglamento (ES) Nr. 1025/2012(26) 2 straipsnyje. Atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įvertinti, ar priemonių reikia ir ar jų taikymas siekiant užtikrinti ištisinį sujungimą▌ būtų pagrįstas, ir, jei reikia ir pagrįsta, laikydamosi Komisijos priimtų įgyvendinimo priemonių, turėtų nustatyti proporcingus įpareigojimus. Siekiant nekurti kliūčių vidaus rinkoje, valstybės narės neturėtų nustatyti jokių įpareigojimų, papildančių tokias įgyvendinimo priemones;

(139)  tais atvejais, kai iš įmonių atimamos lygiavertės alternatyvos prieiti prie neatkartojamo turto iki pirmo skirstomojo taško, taip pat skatinant galutiniams paslaugų gavėjams naudingus su konkurencija susietus veiklos rezultatus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos nustatyti prieigos įpareigojimus visiems operatoriams, nesvarbu, kokia jų atitinkama įtaka rinkoje. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į visas technines ir ekonomines kliūtis, trukdysiančias atkartoti tinklus. Tačiau tokie įpareigojimai gali būti intervenciniai, sumažinti paskatas investuoti ir turėti priešingą poveikį, t. y. dar labiau sustiprinti dominuojančių rinkos dalyvių padėtį, todėl juos reikėtų taikyti tik pagrįstais atvejais ir kai jie proporcingi tikslui užtikrinti ilgalaikę tvarią konkurenciją atitinkamose rinkose. Vien tik iš fakto, kad yra daugiau nei viena infrastruktūra, neturėtų būti daroma išvada, kad tos infrastruktūros turtas gali būti atkartojamas. Pirmas skirstomasis taškas neturėtų būti nustatomas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus;

(139a)  turėtų būti galima nustatyti įpareigojimus teikti prieigą prie susijusių papildomų paslaugų, t. y. prieinamumo paslaugų, leidžiančių užtikrinti tinkamą prieigą neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams, taip pat duomenų, palaikančių išmaniosios televizijos paslaugas ir elektroninius programų vadovus, jei tai būtina užtikrinti tam tikrų transliavimo paslaugų prieinamumą galutiniams paslaugų gavėjams;

(140)  gali būti pagrįsta prieigos įpareigojimą išplėsti iki instaliacijos ir kabelių už pirmo koncentracijos taško vietovėse, kuriose gyventojų tankumas mažesnis, ir tokius įpareigojimus nustatyti iki taškų, esančių kuo arčiau galutinių paslaugų gavėjų, jei įrodoma, kad atkartojimas būtų neįmanomas ir už pirmo sutelkimo taško;

(141)  kad būtų laikomasi proporcingumo principo, tokiais atvejais gali būti verta, kad nacionalinės reguliavimo institucijos nenustatytų įpareigojimų, taikomų už pirmo skirstomojo taško, remiantis tuo, kad didele įtaka rinkoje nepagrįstas prieigos įpareigojimas galėtų suardyti neseniai įdiegtų tinklo elementų ekonominį pagrindą, arba tuo, kad esama perspektyvių alternatyvių prieigos priemonių, tinkamų teikti itin didelio pralaidumo tinklus;

(142)  kad būtų sudaryta kuo daugiau galimybių visoje Sąjungoje prisijungti prie itin pralaidžių tinklų, ypač jei mažo gyventojų tankumo vietovėse būtų neįmanoma atkartoti tinklo ir kiltų rizika galutiniams paslaugų gavėjams likti be tokios prisijungimo galimybės, gali būti ypač naudinga, laikantis konkurencijos teisės principų, dalytis pasyviąja▌ infrastruktūra, naudojama teikiant belaidžių elektroninių ryšių paslaugas▌ Nacionalinėms reguliavimo institucijoms išimties tvarka turėtų būti suteikta galimybė nustatyti tokį dalijimąsi arba vietinę tarptinklinio ryšio prieigą pagal Sąjungos teisę, jeigu tokia galimybė buvo aiškiai numatyta pradinėse sąlygose, kuriomis suteikta naudojimosi teisė, ir tos institucijos pagrindžia tokio dalijimosi naudą, susijusią su neįveikiamų ekonominių arba fizinių kliūčių pašalinimu ir dėl tų kliūčių labai apribota arba atimta galimybe naudotis tinklais ar paslaugomis, taip pat atsižvelgiant į keletą aspektų, įskaitant visų aprėpties palei pagrindinius transporto kelius poreikį, aukštesnę paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams kokybę ir jų didesnį pasirinkimą, taip pat į poreikį išlaikyti infrastruktūros plėtojimo paskatas. Tokiomis aplinkybėmis, kai nėra jokios galutinių paslaugų gavėjų prieigos ir nepakanka vien dalytis pasyviąja infrastruktūra šiai problemai spręsti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus dalytis aktyviąja infrastruktūra;

(143)  nors tikslinga, kad kai kuriomis aplinkybėmis nacionalinė reguliavimo agentūra nustatytų įpareigojimus operatoriams, kurie neturi didelės įtakos rinkoje tam, kad būtų pasiekti tam tikri tikslai, pavyzdžiui, ryšys tarp galutinių paslaugos gavėjų arba paslaugų sąveikumą, tačiau būtina užtikrinti, kad tokie įpareigojimai būtų nustatyti pagal reguliavimo sistemą ir visų pirma laikantis joje numatytų pranešimo procedūrų;

(144)  vien konkurencijos taisyklių nepakanka kultūrų įvairovei ir žiniasklaidos pliuralizmui skaitmeninės televizijos srityje užtikrinti. Technologijų ir rinkos plėtra reikalauja, kad valstybės narės sąlyginės prieigos teikimo sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis įpareigojimus reguliariai persvarstytų savo nacionalinėje rinkoje, o Komisija –Sąjungoje; ypač siekiant nustatyti, ar būtų pagrįsta įpareigojimus taikyti elektroninių programų vadovams (EPG) ir taikomųjų programų sąsajoms (API), kad galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinamos konkrečios skaitmeninės transliavimo paslaugos. Valstybės narės gali nurodyti skaitmeninės transliavimo paslaugas, kurių prieigą galutiniams paslaugų gavėjams turi užtikrinti, jų manymu, būtini įstatymai ar administracinės priemonės;

(145)  valstybės narės savo nacionalinėms reguliavimo institucijoms taip pat gali leisti persvarstyti įpareigojimus, susijusius su sąlygine prieiga prie skaitmeninių transliavimo paslaugų, kad, atlikusios rinkos tyrimą, jos galėtų nustatyti, ar operatoriams, neturintiems didelės įtakos atitinkamoje rinkoje, taikomus įpareigojimus panaikinti, ar iš dalies pakeisti. Toks panaikinimas ar pakeitimas neturėtų neigiamai paveikti galutinių paslaugų gavėjų prieigos prie tokių paslaugų ar veiksmingos konkurencijos perspektyvų;

(146)  tam tikromis aplinkybėmis reikalingi ex ante įsipareigojimai, kad būtų galima užtikrinti konkurencingos rinkos plėtrą, kurios sąlygos būtų palankios diegti ir įsisavinti itin didelio pralaidumo tinklų galimybes ir kuo labiau didinti naudą galutiniams paslaugų gavėjams. Didelės įtakos rinkoje apibrėžimas vartojama šioje direktyvoje sutampa su dominavimo sąvoka, apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje;

(147)  gali būti nustatyta, kad dviejų ar kelių įmonių yra bendra dominuojanti padėtis ne tik dėl jų struktūrinių ar kitokių ryšių, bet ir tais atvejais, kai atitinkamos rinkos struktūra padeda koordinuotiems veiksmams ir leidžia būti gana dideliu mastu nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ar galų gale nuo vartotojų, tai yra skatina lygiagretų ar asocijuotą antikonkurencinį elgesį rinkoje. Tokia struktūra galėtų būti įrodyta buvimu tokių savybių kaip aukštas koncentracijos lygis ir pakankamai rinkos skaidrumas, kuris užtikrina ilgalaikį veiklos koordinavimo ir bendros politikos tvarumą, bei didelės kliūtys patekti į rinką, kurios užkertą kelią potencialiems konkurentams patekti į rinką, taip pat pasirinkimo stoka, trukdanti reaguoti vartotojams. Konkrečiomis elektroninių ryšių rinkų, kuriose kliūtys patekti į rinką naujiems dalyviams įprastai yra didelės, ex ante reguliavimo aplinkybėmis, nesant ex ante reguliavimo stebimas arba numatomas tinklų savininkų atsisakymas pagrįstomis sąlygomis teikti didmeninę prieigą, kuria tvariai stiprinama konkurencijos dinamika, kartu atsižvelgiant į bendrą interesą išlaikyti žemesnėse grandies ar gretimose mažmeninėse rinkose didelį viršpelnį, neproporcingą atliktoms investicijomis arba prisiimtai riziką, gali savaime būti rodikliu, jog esama nekonkurencingos oligopolijos narių vykdomos bendros politikos;

(148)   labai svarbu, kad ex ante reguliavimo įsipareigojimai būtų taikomi tik didmeninei rinkai, kurioje yra viena ar kelios įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, siekiant užtikrinti stabilią konkurenciją▌, ir kurioje nacionalinės ar Sąjungos konkurencijos teisės priemonių nepakanka šiai problemai išspręsti. Remdamasi konkurencijos teisės principais, Komisija Sąjungos lygiu parengė gaires, kuriomis nacionalinės reguliavimo institucijos vadovautųsi vertindamos, ar tam tikroje rinkoje konkurencija yra veiksminga, ir vertindamos didelę įtaką rinkoje. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų analizuoti, ar konkretaus produkto ar paslaugos rinka yra veiksmingai konkurencinga konkrečioje geografinėje srityje, kuri gali būti apibrėžta kaip visa atitinkamos valstybės narės teritorija ar tik jos dalis arba kaip valstybių narių teritorijų kaimyninių dalių bendra teritorija. Veiksmingos konkurencijos analizėje turėtų būti tiriama, ar rinka turi perspektyvų ateityje tapti konkurencine, taigi ar veiksmingos konkurencijos nebuvimas yra ilgalaikis. Šiose gairėse taip pat turėtų būti kreipiamas dėmesys į naujai atsirandančias rinkas, kur faktiškasis rinkos lyderis tikriausiai turės žymią rinkos dalį, tačiau jam neturėtų būti taikomi netikslingi įpareigojimai. Komisija turėtų reguliariai, ypač kai, atsižvelgus į teismo praktikos pokyčius, ekonomikos supratimą ir faktinę rinkos patirtį, peržiūrimi galiojantys teisės aktai, persvarstyti gaires siekdama užtikrinti, kad greitai besiplėtojančioje rinkoje jos išliktų tikslingos. Tais atvejais, kai bus nustatyta, kad atitinkama rinka yra transnacionalinė, nacionalinės reguliavimo institucijos privalės tarpusavyje bendradarbiauti;

(149)  nustatydamos, ar įmonė turi didelę įtaką tam tikroje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų spręsti pagal Sąjungos teisę, ypač atsižvelgti į Komisijos rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires;

(150)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apibrėžti atitinkamas geografines rinkas savo teritorijose, kuo labiau atsižvelgdamos į Komisijos rekomendaciją dėl produktų ir paslaugų rinkų, priimtą pagal šią direktyvą, ir atsižvelgdamos į nacionalines ir vietines aplinkybes. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų išanalizuoti bent tas rinkas, kurios įrašytos į rekomendaciją, įskaitant rinkas, kurios į sąrašus įrašytos, tačiau nebereguliuojamos atsižvelgus į konkrečias nacionalines arba vietines aplinkybes. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat išnagrinėti rinkas, kurios į rekomendaciją neįrašytos, tačiau tų institucijų jurisdikcijos teritorijoje yra reguliuojamos remiantis ankstesniais rinkos tyrimais, arba kitas rinkas, jei tos institucijos turi pakankamų motyvų laikyti, kad tos rinkos gali atitikti tris šioje direktyvoje numatytus kriterijus;

(151)  transnacionalines rinkas galima nustatyti, jei tai motyvuojama geografinės rinkos apibrėžtimi, atsižvelgiant į visus pasiūlos ir paklausos pusių veiksnius ir laikantis konkurencijos teisės aktų principų. Geriausiai tokią analizę galinti atlikti įstaiga yra EERRI, nes būtent ji gali pasinaudoti didele bendra nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi, įgyta nustatant rinkas nacionaliniu lygmeniu. Jei transnacionalinės rinkos yra nustatytos ir joms reikia taikyti reguliavimo priemones, susijusios nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų bendradarbiauti, be kitų dalykų, informuoti Komisiją, kad nustatytų tinkamas taikyti reguliavimo priemones. Tokiais pačiais principais jos galėtų bendradarbiauti, jei transnacionalinės rinkos nenustatytos, tačiau rinkos sąlygos jų teritorijose yra pakankamai vienodos (pavyzdžiui, jei sąnaudos, rinkos struktūros arba operatoriai panašūs arba jei galutinių paslaugų gavėjų paklausa yra transnacionalinė arba palyginama), todėl būtų naudinga taikyti koordinuoto reguliavimo metodus;

(152)  yra aplinkybių, kuriomis geografinės rinkos yra apibrėžiamos kaip nacionalinės arba subnacionalinės (pavyzdžiui, jei nacionalinis arba vietinis tinklo plėtros pobūdis lemia galimos įmonių įtakos rinkoje, susijusios su didmenine pasiūla, ribas), tačiau vis tiek yra didelė transnacionalinė paklausa, kurią sukuria vienos arba kelių kategorijų galutiniai paslaugų gavėjai. Tai ypač pasakytina apie paklausą, kurią sukuria verslo srities galutiniai paslaugų gavėjai, kurių filialai veikia skirtingose valstybėse narėse. Jei paslaugų teikėjai negali pakankamai patenkinti tokios transnacionalinės paklausos, pavyzdžiui, jeigu jų veiklos teritorija baigiasi ties valstybės siena arba rajono ribomis, vidaus rinkoje gali atsirasti kliūčių. Todėl EERRI turėtų būti įgaliota nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti bendrų reguliavimo metodų gaires siekiant užtikrinti, kad transnacionalinė paklausa būtų pakankamai tenkinama, sudarant pagrindą visoje Sąjungos tiekti didmeninės prieigos produktus, ir kad būtų galimybių veiklą vykdyti efektyviai bei pasiekti masto ekonomiją, nepaisant pasiūlos susiskaidymo. EERRI gairės turėtų formuoti tai, kokiomis priemonėmis nacionaliniu lygmeniu nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos vidaus rinkos tikslo, didelę įtaką rinkoje turintiems operatoriams nustato reguliuojamuosius įpareigojimus;

(153)  ▌.

(154)  ▌.

(155)  ▌.

(156)  palaipsniui pereinant prie nereguliuojamosios rinkos, įprastesniais taps komerciniai operatorių susitarimai (be kita ko, dėl bendro investavimo ir prieigos) ir, jeigu jie stabilūs ir teigiamai veikia konkurencijos dinamiką, remiantis jais galima iš dalis pagrįsti išvadą, kad ex ante reguliavimo priemonių tam tikrai didmeninei rinkai nereikia. Panaši logika galiotų ir atvirkštine tvarka, t. y. jei komerciniai susitarimai, taikomi nereguliuojamojoje rinkoje, būtų netikėtai nutraukiami. Nagrinėjant tokius susitarimus turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad reguliavimo priemonių taikymo tikimybė galėtų tinklų savininkus paskatinti pradėti komercines derybas. Kad būtų deramai apsvarstytas reguliavimo priemonių poveikis susijusioms rinkoms, kai sprendžiama, ar tam tikrai rinkai reikia ex ante reguliavimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad rinkos būtų išnagrinėtos nuosekliai ir, jei įmanoma, tuo pačiu arba kuo artimesniu metu;

(157)  svarstydamos, ar mažmeninio lygmens problemas spręsti didmeninio reguliavimo priemonėmis, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kad tam tikrai mažmeninei rinkai gali turėti įtakos kelių didmeninių rinkų pirminiai veiksniai, ir atvirkščiai – vienos didmeninės rinkos pirminiai veiksniai gali turėti įtakos kelioms mažmeninėms rinkoms. Be to, konkurencijos dinamiką tam tikroje rinkoje gali veikti gretutinės, tačiau vertikaliai nesusietos, rinkos, pavyzdžiui, toks poveikis gali reikštis tarp kai kurių fiksuotojo ir judriojo ryšio rinkų. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pirmiausia (pradedant nuo taisomųjų priemonių, susijusių su prieiga prie civilinės infrastruktūros, nes tokios taisomosios priemonės paprastai labiau padeda subalansuotai konkurencijai, įskaitant konkurenciją infrastruktūros srityje) įvertinti kiekvieną didmeninę rinką, kurią svarstoma reguliuoti, o paskui, išrikiavusios tas didmenines rinkas pagal jų tikėtiną tinkamumą spręsti išaiškėjusias mažmeninio lygmens problemas, išnagrinėti kiekvieną didmeninę rinką, kuriai, kaip manoma, gali reikėti ex ante reguliavimo priemonių. Spręsdamos dėl konkrečios taisomosios priemonės, kurią rengiasi taikyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įvertinti techninio tos priemonės įgyvendinimo galimybę, atlikti jos naudos ir sąnaudų analizę, atsižvelgiant į tos priemonės tinkamumo spręsti išaiškėjusias mažmeninio lygmens problemas lygį ir kaip ta priemonė sudarytų galimybes konkurencijai remiantis diferencijavimo ir technologinio neutralumo principais. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti, kokių pasekmių tikėtis nustačius konkrečią taisomąją priemonę, kuri, jeigu ją įmanoma pritaikyti tik tam tikros topologijos tinkluose, veikiausiai stabdytų itin didelio pralaidumo tinklų diegimą galutiniams paslaugų gavėjams. Be to, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taikomomis priemonėmis pasiūlyti paskatų, jei įmanoma, prieš įdiegiant infrastruktūrą, kad būtų plėtojama lanksti ir atvira tinklo struktūra, nes tai sumažintų vėlesniu etapu taikytinų priemonių naštą ir sudėtingumą. Prieš nuspręsdama, ar didelę įtaka rinkoje turinčiam operatoriui turėtų būti nustatyta papildomų, didesnę naštą sukeliančių taisomųjų priemonių, nacionalinė reguliavimo institucija kiekviename vertinimo etape turėtų išsiaiškinti, ar jau aptartos taisomosios priemonės būtų pakankamos tam, kad susijusi rinka taptų faktiškai konkurencinga, taip pat atsižvelgiant į atitinkamus komercinius planus arba kitas didmeninės rinkos aplinkybes (įskaitant kitų rūšių galiojančias reguliavimo priemones, pavyzdžiui, bendruosius prieigos prie neatkartojamo turto įpareigojimus arba pagal Direktyvą 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus) arba▌ kitas reguliavimo priemones, kurios, nacionalinės reguliavimo institucijos manymu, jau tinkamos didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui. Toks pakopinis įvertinimas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų taikomos tinkamiausios taisomosios priemonės, būtinos siekiant veiksmingai spręsti visas problemas, nustatytas atliekant rinkos analizę, nedraudžia nacionalinės reguliavimo institucijai daryti išvada, kad tokių taisomųjų priemonių derinys, nors juo nepasiekiamas tas pats konkurencijos lygis, yra mažiausiai įsikišimo reikalaujantis problemos sprendimo būdas. Jei remiantis tokiais skirtumais atskira geografinė rinka neapibrėžiama, tais skirtumais vis tiek galima motyvuoti atitinkamų taisomųjų priemonių, nustatytų atsižvelgiant į skirtingą konkurencijos suvaržymo laipsnį, diferencijavimą;

(158)  laikoma, kad nustatytų didmeninio lygmens ex ante reguliavimo priemonių (jos, manoma, yra mažiau intervencinės už mažmeninės rinkos reguliavimą) užtenka tikėtinoms konkurencijos problemoms spręsti susijusioje (-iose) mažmeninėje (-ėse) rinkoje (-ose). Konkurencijos pažangą po elektroninių ryšių reguliavimo pagrindų nustatymo įrodo vis plačiau visoje Sąjungoje panaikinamas mažmeninių rinkų reguliavimas. Taisyklės, pagal kurias ex ante taisomosios priemonės nustatomos didelę įtaką rinkoje turinčioms įmonėms, turėtų būti, jei įmanoma, toliau paprastinamos ir būti labiau nuspėjamos. Todėl turėtų būti panaikinti įgaliojimai nustatyti ex ante reguliavimo priemones, grindžiamas didelės įtakos rinkoje buvimu mažmeninėse rinkose;

(159)  jei nacionalinė reguliavimo institucija nuspręstų atšaukti didmenines reguliavimo priemones, ji turėtų nustatyti tinkamą įspėjimo laikotarpį, kad prie nereguliuojamosios rinkos būtų pereinama darniai. Nustatydama tokį laikotarpį, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atsižvelgti į galiojančius susitarimus, kuriuos pagal nustatytus reguliuojamuosius įpareigojimus sudarė prieigos paslaugų teikėjai ir prieigos paslaugų naudotojai. Tokiuose susitarimuose gali būti sutartinės teisinės apsaugos nuostatų, kuriomis prieigos paslaugų naudotojai apsaugomi tam tikrą laikotarpį. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat atsižvelgti į faktines galimybes, kuriomis naudodamiesi rinkos dalyviai įsisavintų komercinę didmeninę prieigą arba priimtų rinkoje esančius bendro investavimo pasiūlymus, ir į poreikį išvengti ilgų laikotarpių, kuriais būtų įmanoma reguliavimo skirtumais naudotis savanaudiškai. Nacionalinė reguliavimo institucija parengtoje pereinamojo laikotarpio tvarkoje turėtų numatyti reguliuojamosios anksčiau sudarytų susitarimų priežiūros mastą ir laiką po įspėjimo laikotarpio pradžios;

(160)  siekiant užtikrinti, kad rinkos dalyviai neabejotų reguliavimo sąlygomis, reikia nustatyti rinkos tyrimų terminą. Svarbu reguliariai atlikti rinkos tyrimus per pagrįstą ir tinkamą laikotarpį. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija per nustatytą terminą neatlieka rinkos tyrimo, gali kilti pavojus vidaus rinkai, o įprastinė pažeidimų procedūra laiku gali neduoti norimų rezultatų. Kita vertus, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų turėti galimybę prašyti EERRI pagalbos rinkos tyrimui užbaigti. Pavyzdžiui, tokia pagalba galėtų būti teikiama iš kitų nacionalinių reguliavimo institucijų atstovų sudarius specialią darbo grupę;

(161)  elektroninių ryšių sektoriuje technologinės inovacijos yra labai aukšto lygio, o rinkos labai dinamiškos, todėl svarbu greitai, koordinuotai ir suderintai pritaikyti reguliavimą Sąjungos lygiu, nes, kaip rodo patirtis, nacionalinėms reguliavimo institucijoms skirtingai taikant reguliavimo sistemą gali kilti kliūčių vidaus rinkos raidai;

(162)  tačiau, siekiant didesnio reguliavimo priemonių stabilumo ir nuspėjamumo, stabilių arba nuspėjamų rinkų atžvilgiu maksimalus leistinas laikotarpis tarp rinkos tyrimų turėtų būti padidintas nuo trejų iki penkerių metų, jei tą laikotarpį neįvyksta tokių rinkos pokyčių, dėl kurių reikėtų atlikti tyrimą. Sprendžiant, ar nacionalinė reguliavimo institucija laikėsi įpareigojimo bent kas penkerius metus tirti rinkas ir pranešti apie atitinkamų priemonių projektus, naujo penkerių metų rinkos ciklo pradžia bus laikomas tik pranešimas, kuriame pateikiamas naujas rinkos apibrėžties vertinimas, ir pranešimas apie didelę įtaką rinkoje. Nebus laikoma, kad šis įpareigojimas įvykdytas pateikus paprastą pranešimą apie naujas arba iš dalies pakeistas reguliavimo taisomąsias priemones, nustatytas remiantis ankstesniais arba neperžiūrėtais rinkos tyrimais. Dinamiškų rinkų atveju maksimaliu leistinu laikotarpiu tarp rinkos tyrimų vis dėlto turėtų išlikti treji metai. Rinka turėtų būti laikoma dinamiška, kai parametrai, naudojami nustatant, ar turi būti taikomi ar panaikinami įpareigojimai, įskaitant technologijų raidą ir galutinių paslaugų gavėjų paklausos tendencijas, gali plėtotis taip, jog analizės išvados galėtų pasikeisti per trumpiau nei vienerius metus daugeliui geografinių vietovių, sudarančių ne mažiau kaip 10 proc. rinkos;

(163)  skiriant įmonei, turinčiai didelę įtaką rinkoje, konkrečius įpareigojimus, papildomo rinkos tyrimo atlikti nereikia, tačiau būtina pagrįsti, kad būtent toks įpareigojimas yra tikslingas ir pagal problemos, nustatytos nagrinėjamoje rinkoje▌, pobūdį proporcingas;

(164)  vertindamos planuojamų nustatyti įpareigojimų ir privalomų sąlygų proporcingumą, nacionalinės valstybių narių reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į įvairiuose valstybės narės regionuose esančią skirtingą konkurencinę padėtį ir ypač į geografinio tyrimo, atlikto pagal šią direktyvą, rezultatus;

(165)  kai nacionalinės reguliavimo institucijos sprendžia, ar taikyti taisomąsias kainų kontrolės priemones, o jei taikyti, kokia forma, jos turi stengtis sudaryti investuotojui sąlygas gauti tinkamą investicijų į tam tikrą naują projektą grąžą. Visų pirma rizika gali būti susijusi su investicijų į naujus prieigos tinklus, kuriais galima teikti paslaugas, kurių paklausa investavimo metu dar nežinoma, projektais;

(166)  įpareigojimų, kurie per rinkos tyrimo laikotarpį nustatyti didelę įtaką rinkoje turintiems operatoriams, peržiūra turėtų suteikti galimybę nacionalinėms reguliavimo institucijoms atsižvelgti į naujų pokyčių (pavyzdžiui, savanoriškai operatorių sudarytų naujų susitarimų, kaip antai prieigos arba bendro investavimo susitarimų) įtaką konkurencijos sąlygoms, todėl turėtų būti įmanoma veikti lanksčiai, o tai ypač būtina, kai reguliavimo ciklai ilgi. Panaši logika galiotų ir tuo atveju, jei komerciniai susitarimai būtų netikėtai nutraukiami. Jei toks susitarimų nutraukimas įvyktų nereguliuojamojoje rinkoje, gali reikėti atlikti naują rinkos tyrimą;

(167)  prieigos ir sujungimo sąlygų bei reikalavimų, įskaitant kainas, skaidrumas padeda paspartinti derybas, išvengti ginčų ir rinkos dalyviams suteikia pasitikėjimo, kad paslauga nėra teikiama diskriminacinėmis sąlygomis. Techninių sąsajų atvirumas ir skaidrumas gali būti ypač svarbus sąveikai užtikrinti. Tais atvejais, kai nacionalinė reguliavimo institucija įpareigoja informaciją teikti viešai, ji taip pat gali nurodyti, kokiu būdu toji informacija turi būti skelbiama, pavyzdžiui, atsižvelgdama į informacijos pobūdį ir tikslą, ji gali nurodyti, ar ji mokama, ar nemokama;

(168)  atsižvelgiant į tinklų topologijos įvairovę, prieigos produktus ir po 2002 m. susiklosčiusias rinkos aplinkybes, Direktyvos 2002/19/EB II priede numatytų tikslų, susijusių su atsieta prieiga prie vietinės linijos ir su prieigos produktais skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugų teikėjams, geriau siekti lankstesnėmis priemonėmis, nustačius minimalių standartinio pasiūlymo kriterijų gaires, kurias parengtų ir reguliariai atnaujintų EERRI. Todėl Direktyvos 2002/19/EB II priedas turėtų būti išbrauktas;

(169)  nediskriminavimo principas užtikrina, kad įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, neiškraipys konkurencijos, ypač jei tai vertikaliai integruotos įmonės, teikiančios paslaugas įmonėms, su kuriomis jos konkuruoja vertikaliai žemyn susijusioje rinkoje;

(170)  siekiant spręsti su kainomis nesusijusios diskriminacijos problemas ir jai užkirsti kelią, indėlio lygiavertiškumo principo taikymas yra iš esmės tikriausias būdas sukurti veiksmingą apsaugą nuo diskriminavimo. Tačiau tikėtina, kad reguliuojamą didmeninį indėlį nustačius pagal indėlio lygiavertiškumo principą, reikalavimų laikymosi išlaidos būtų didesnės, nei taikant kitokias nediskriminavimo įpareigojimų formas. Didesnės reikalavimų laikymosi išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į naudą, kurią duotų aktyvesnė konkurencija mažmeninėse rinkose, ir į nediskriminavimo garantijų aktualumą, jei didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui nebūtų nustatyta tiesioginė kainos kontrolė. Nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų atsižvelgti visų pirma į tai, kad didmeninius produktus tiekiant naujomis sistemomis tikėtina gauti pakankamai grynosios naudos, todėl priemonė būtų proporcinga vertinant pagal papildomas išlaidas dėl reikalavimų užtikrinti naujų sistemų indėlio lygiavertiškumą, kurios palyginti nedidelės. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti, ar tokios priemonės netrukdys diegti naujų sistemų, palyginti su labiau laipsniškais atnaujinimais, jei toms sistemoms būtų taikomi griežtesni reguliuojamieji įpareigojimai. Valstybėse narėse, kuriose veiklą vykdo daug nedidelių operatorių, kurių įtaka rinkoje didelė, taikyti indėlio lygiavertiškumo principą kiekvienam tų operatorių gali būti neproporcinga;

(171)  apskaitos atskyrimas leidžia aiškiai pamatyti vidines kainas, o nacionalinėms reguliavimo institucijoms tikrinti, kaip laikomasi taikomų nediskriminuojančių įpareigojimų. Šioje srityje Komisija paskelbė 2005 m. rugsėjo 19 d. Rekomendaciją 2005/698/EB dėl apskaitos atskyrimo ir sąnaudų apskaitos sistemų;

(172)  inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriuose gali būti įrengiami elektroninių ryšių tinklai, ypač svarbūs naujų▌ tinklų plėtrai, nes statyti kelis tokius pačius objektus brangu, todėl galima daug sutaupyti, jeigu jie naudojami pakartotinai. Todėl, be konkrečių Direktyvoje 2014/61/ES nustatytų fizinės infrastruktūros taisyklių, būtina speciali taisomoji priemonė, kuri būtų taikoma, jei inžinerinės infrastruktūros objektai priklausytų didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui. Jei inžinerinės infrastruktūros objektai egzistuoja ir yra naudojami pakartotinai, teigiamas veiksmingos prieigos prie tų objektų poveikis konkuruojančios infrastruktūros diegimui, yra labai didelis, todėl būtina užtikrinti, kad prieiga prie tokių objektų būtų galima pasinaudoti kaip savarankiška taisomąja priemone siekiant geresnės konkurencinės ir diegimo dinamikos bet kurioje mažmeninėje rinkoje; turėtų būti svarstoma galimybė tokią taisomąją priemonę taikyti pirmiau už kitas taisomąsias priemones, o ne kaip pagalbinę kitų produktų arba paslaugų priemonę arba ne kaip priemonę, skirtą vien tik įmonėms, kurioms tokie didmeniniai produktai arba paslaugos yra naudingi. Esamas turtas neturėtų būti laikomas prieinamu pakartotiniam naudojimui, kai techninės ar fizines kliūtys užkerta kelią funkcinėms prieigos prie jo galimybėms. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakartotinai naudojamus senuosius inžinerinės infrastruktūros objektus įvertinti pagal reguliuojamąją balansinę vertę, iš kurios atimtas skaičiavimo momentu susikaupęs nusidėvėjimas ir kuriai pritaikytas atitinkamas kainų indeksas, pavyzdžiui, mažmeninės prekybos kainų indeksas, tačiau į kurią neįskaičiuoti per ne mažiau kaip 40 metų visiškai nusidėvėję, bet tebenaudojami, objektai;

(173)  nustatydamos prieigos prie naujos ir patobulintos infrastruktūros įpareigojimus, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad prieigos sąlygos atspindėtų aplinkybes, kuriomis priimamas sprendimas investuoti, atsižvelgdamos, be kita ko, į plėtros sąnaudas, į tai, kokia vartotojų dalis, tikėtina, naudosis naujais produktais ir paslaugomis, taip pat į tai, kokių mažmeninių kainų galima tikėtis. Be to, siekdamos užtikrinti tam tikrą aiškumo lygį, taip pat užtikrinti, kad investuotojai galėtų rengti ilgalaikius planus, nacionalinės reguliavimo institucijos turi turėti galimybių nustatyti, jei reikia, atitinkamais peržiūros etapais tarp savęs derančias prieigos sąlygas. Jei būtų nuspręsta, kad dera kontroliuoti kainas, šios sąlygos gali apimti kainodaros susitarimus, atsižvelgiant į jų apimtis arba sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu šie susitarimai atitinka Sąjungos teisės aktų nuostatas ir neturi diskriminuojamo poveikio. Nustatant bet kokias prieigos sąlygas turi būti atsižvelgiama į tai, kad reikia išsaugoti veiksmingą konkurenciją, kai teikiamos paslaugos vartotojams ir verslininkams;

(174)  prieigos prie tinklo infrastruktūros (pavyzdžiui, nenaudojamų šviesolaidžio skaidulų) reikalavimą galima pateisinti kaip konkurencijos didinimo priemonę, bet nacionalinės reguliavimo institucijos privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp infrastruktūros savininko teisių naudoti tą infrastruktūrą savo naudai ir kitų paslaugų teikėjų teisių prieiti prie priemonių, absoliučiai būtinų konkurencinėms paslaugoms teikti;

(175)  ▌.

(176)  kai operatoriams yra nustatomi įpareigojimai tenkinti pagrįstus prašymus suteikti prieigą prie jų tinklų elementų ir susijusių priemonių bei leisti jais naudotis, tokie prašymai turėtų būti atmetami tik remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai techninės galimybės ar būtinybė išlaikyti tinklo vientisumą. Jei prieiga nesuteikiama, prašymą pateikusi šalis gali tokį atvejį perduoti ginčų sprendimo procedūrai, nurodytai 27 ir 28 straipsniuose. Negalima reikalauti, kad operatorius, kuriam yra taikomi privalomos prieigos įpareigojimai, teiktų tokių rūšių prieigą, kurios jis neturi galimybių teikti. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustatyti privalomos prieigos įpareigojimai, kurie padidina konkurenciją per trumpą laiką, neturėtų mažinti konkurentų iniciatyvos investuoti į alternatyvias priemones, kurios užtikrins didesnę subalansuotą konkurenciją ir (arba) geresnį veikimą bei didesnę naudą galutiniams paslaugų veikėjams per ilgesnį laikotarpį. Nacionalinės reguliavimo institucijos privalomos prieigos teikėjui ir (arba) gavėjui technines ir veiklos sąlygas gali nustatyti pagal Sąjungos teisę. Be kita ko, nustatant techninius standartus būtina laikytis Direktyvos 1535/2015/ES;

(177)  jei tam tikros rinkos tyrimas rodo, kad konkurencija joje yra neveiksminga, gali reikėti taikyti kainų kontrolę. Svarbu, kad operatoriai, turintys didelę įtaką rinkoje, vengtų kainų spaudimo, kai jų mažmeninių kainų ir sujungimo ir (arba) prieigos kainų, kurias jie nustato konkurentams, teikiantiems panašias mažmenines paslaugas, skirtumas yra nepakankamas subalansuotai konkurencijai užtikrinti. Tais atvejais, kai nacionalinė reguliavimo institucija nustato šia direktyva įpareigotos teikti paslaugos sąnaudas, yra tikslinga numatyti protingumo kriterijų atitinkančią kapitalo, įskaitant atitinkamas darbo bei statybos sąnaudas, naudojamo pajamoms uždirbti, grąžą. Tais atvejais, kai būtina, kapitalo vertė patikslinama, atsižvelgiant į einamąją turto vertę ir veiklos efektyvumą. Sąnaudų padengimo metodas turi atitikti aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad reikia skatinti veiklos efektyvumą, tvarią konkurenciją ir itin didelio pralaidumo tinklo diegimą ir tokiu būdu kuo labiau didinti naudą galutiniams paslaugų gavėjams, be to, tas metodas pagal Komisijos gaires(27) turėtų atspindėti poreikį užtikrinti nuspėjamas ir stabilias didmenines kainas, kurios būtų naudingos visiems operatoriams, siekiantiems diegti naujus ir tobulesnius tinklus;

(178)  kokiais tempais reikšis naujos kartos plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimo paklausa, neaišku, todėl svarbu, kad operatoriams, investuojantiems į naujus arba atnaujinamus tinklus, būtų palikta tam tikra laisvė lanksčiai nustatyti kainas, kad būtų skatinamas efektyvus investavimas ir inovacijos. Kad rinkose, kuriose yra didelę įtaką rinkoje turinčių operatorių, nustatytos kainos nebūtų pernelyg didelės, lankstus kainų nustatymas turėtų būti siejamas su papildomomis konkurencijos ir galutinių paslaugų gavėjų interesų apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, su griežtu nediskriminavimo įpareigojimu, reikalavimu užtikrinti techninį ir ekonominį mažmeninių produktų atkartojamumą ir įrodymą, kad mažmenines kainas riboja infrastruktūros konkurencija arba (ir) kad kainos priklausomos nuo kitų reguliuojamųjų prieigos produktų. Tokios konkurencijos apsaugos priemonės netrukdo nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti kitų aplinkybių, kuriomis derėtų reguliuojamųjų prieigos kainų nenustatyti tam tikriems didmeniniams produktams, pavyzdžiui, jei dėl labai didelės kainos priklausomybės nuo galutinių paslaugų gavėjų paklausos didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui nenaudinga nustatyti už konkurencingas kainas gerokai didesnių kainų;

(179)  tais atvejais, kai nacionalinė reguliavimo institucija įpareigoja įdiegti sąnaudų apskaitos sistemą kainų kontrolei remti norėdama užtikrinti, jog tos sąnaudų apskaitos sistemos laikomasi, ji pati gali imtis atlikti metinį auditą, jei turi būtinos kvalifikacijos darbuotojų, arba gali reikalauti, kad auditą atliktų kita kvalifikuota nuo atitinkamo operatoriaus nepriklausoma organizacija;

(180)  Sąjungoje veikianti didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų apmokestinimo sistema grindžiama principu „moka skambinančio asmens tinklas“. Paklausos ir pasiūlos pakeičiamumo analizė rodo, kad didmeninio lygmens pakaitalų, kurie tam tikrame tinkle galėtų varžyti skambučių užbaigimo paslaugos mokesčių nustatymą, nėra ir nebus artimiausioje ateityje. Atsižvelgiant į dvišalę skambučių užbaigimo rinkų prieigą, kitos galimos konkurencijos problemos susijusios su operatorių kryžminėmis subsidijomis. Ši galima konkurencijos problema būdinga ir balso skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle rinkai, ir balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkle rinkai. Todėl, atsižvelgiant į skambučius užbaigiančių operatorių galimybes ir paskatas padidinti kainas gerokai daugiau nei patiriama sąnaudų, laikoma, kad nurodymas kainas pagrįsti sąnaudomis yra tinkamiausia intervencinė priemonė šiai problemai išspręsti vidutiniuoju laikotarpiu;

(181)  kad visoje Sąjungoje nuosekliai sprendžiant konkurencijos problemas, susijusias su didmeninėmis balso skambučių užbaigimo paslaugomis, susidaranti administracinė našta būtų kuo mažesnė, šioje direktyvoje turėtų būti numatytas bendrasis kainų kontrolės įpareigojimo nustatymo principas, kuris vėliau būtų papildytas privaloma Komisijos nustatyta bendrąja metodika ir techninėmis gairėmis, kurias turėtų parengti EERRI;

(182)  kad būtų paprasčiau nustatyti didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų tarifus, Sąjungoje taikomus fiksuotojo ir judriojo ryšio tinkluose, ir kad prireikus juos būtų lengviau taikyti, tie tarifai turi būti nustatomi deleguotuoju aktu. Šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti išsamūs kriterijai ir parametrai, kuriais remiantis būtų apskaičiuojamos balso skambučių užbaigimo paslaugų tarifų vertės. Taikydama tuos kriterijus ir parametrus, Komisija turėtų atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad: turėtų būti padengiamos tik tos sąnaudos, kurios yra papildomosios teikiant didmeninę skambučio užbaigimo paslaugą; radijo spektro mokesčiai yra orientuoti į abonentus, bet ne į srautą, todėl jie neturėtų būti įskaičiuojami, o papildomas radijo spektras dažniausiai skiriamas duomenų perdavimui, todėl neaktualus skambučių užbaigimo apimčiai; pripažįstama, kad mažiausias efektyvios veiklos mastas judriojo ryšio tinkluose pasiekiamas turint bent 20 proc. rinkos, tačiau fiksuotojo ryšio tinkluose maži operatoriai, nepaisant jų dydžio, gali pasiekti tokį patį efektyvumą ir vieneto sąnaudas kaip efektyviai veiklą vykdančio operatoriaus. Siekdama tiksliai nustatyti didžiausią tarifą, Komisija turėtų taikyti svorinį koeficientą, kad būtų atsižvelgiama į visą galutinių paslaugų gavėjų kiekvienoje valstybėje narėje skaičių, jei to reikia dėl likusio sąnaudų skirtumo. Komisija turėtų tarifą nustatyti atsižvelgdama į EERRI ir nacionalinių reguliavimo institucijų vertingą tinkamų sąnaudų modelių kūrimo patirtį. Ryšio užbaigimo tarifai visoje Sąjungoje nuosekliai mažėjo ir tikimasi, kad taip bus ir ateityje. Kai Komisija pirmajame deleguotajame akte, kurį priims pagal šią direktyvą, nustatys maksimalius ryšio užbaigimo tarifus, ji turėtų nepaisyti nepagrįstų išskirtinių nacionalinių nukrypimų nuo tos tendencijos;

(183)  ▌.

(184)  šiuo metu neaišku, kokia apimtimi plėtosis itin didelio pralaidumo plačiajuosčio ryšio paslaugų paklausa ir kokia bus masto ekonomija ir tankis, todėl sąnaudų ir rizikos sutelkimo atžvilgiu gali būti ypač naudinga pasinaudoti bendro investavimo susitarimais, kad mažesnieji operatoriai galėtų investuoti ekonomiškai racionaliomis sąlygomis ir taip būtų skatinama stabili ilgalaikė konkurencija, įskaitant vietoves, kuriose infrastruktūra grindžiama konkurencija galėtų būti neefektyvi▌;

(185)  funkcinio atskyrimo, pagal kurį reikalaujama, kad vertikaliai integruotas operatorius steigtų verslo subjektus, kurių veikla yra atskirta, tikslas – užtikrinti, kad visiems teikėjams, įskaitant vertikaliai integruoto operatoriaus tiekimo skyrius, būtų sudarytos visiškai lygiavertės galimybės pasinaudoti paslaugomis (produktais). Funkcinis atskyrimas gali pagerinti konkurenciją keliose svarbiose rinkose, nes smarkiai sumažėja diskriminavimo paskatos, lengviau patikrinti, kaip vykdomi nediskriminavimo įpareigojimai, taip pat lengviau priversti šiuos įpareigojimus vykdyti. Išskirtiniais atvejais funkcinį atskyrimą galima pateisinti kaip priemonę padėčiai ištaisyti, kai vis nepavyksta išvengti diskriminavimo keliose atitinkamose rinkose ir kai mažai tikimasi arba visai nesitikima, kad per pagrįstą laikotarpį atsiras infrastruktūros konkurencija po to, kai buvo imtasi vienos ar daugiau priemonių padėčiai ištaisyti, kurios, kaip manoma, buvo tinkamos. Tačiau labai svarbu užtikrinti, kad įmonė, kuriai taikomas funkcinis atskyrimas, neprarastų paskatų investuoti į savo tinklą ir kad tai neturėtų galimo neigiamo poveikio vartotojų gerovei. Taikant funkcinį atskyrimą reikalaujama, kad būtų atliekamas suderintas skirtingų rinkų, susijusių su prieigos tinklu, tyrimas pagal 67 straipsnyje nustatytą rinkos tyrimo procedūrą. Atlikdamos rinkos tyrimą ir išsamiai planuodamos priemonę padėčiai ištaisyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų ypač daug dėmesio skirti produktams, kuriuos valdys atskiri verslo subjektai, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tinklo plėtojimo mastą ir technologinės pažangos laipsnį, nes šie veiksniai gali turėti įtakos fiksuotojo ryšio ir bevielių paslaugų pakeičiamumui. Tam, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje, funkcinio atskyrimo pasiūlymus turėtų iš anksto patvirtinti Komisija;

(186)  funkcinio atskyrimo įgyvendinimas neturėtų trukdyti veikti atitinkamiems skirtingų verslo subjektų koordinavimo mechanizmams siekiant užtikrinti, kad būtų ginamos patronuojančiosios bendrovės ekonominės ir valdymo priežiūros teisės;

(187)  jei vertikaliai integruota įmonė nutaria perduoti didelę dalį arba visą savo vartotojų prijungimo tinklą atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam savininkui, arba atskirai įsteigtam verslo subjektui, kuris užsiims vartotojų prijungimo paslaugomis, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų įvertinti numatomo sandorio poveikį, įskaitant visus įmonės prisiimamus prieigos įsipareigojimus, visiems galiojantiems reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimams, kurie buvo nustatyti vertikaliai integruotam operatoriui siekiant užtikrinti, kad nauja tvarka atitiktų šią direktyvą. Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atlikti naują rinkų, kuriose veikia atskirtas subjektas, tyrimą ir atitinkamai nustatyti, palikti tuos pačius, pakeisti arba panaikinti įpareigojimus. Šiuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti prašyti įmonės pateikti informaciją;

(188)  vertikaliosios integracijos įmonės, kuri pripažinta turinti didelę įtaką vienoje arba daugiau rinkų, savanoriškas atskyrimo procesas būtų labiau nuspėjamas ir skaidresnis, jei būtų nustatyti privalomieji įpareigojimai, kuriais būtų apibrėžiamas planuojamo atskyrimo procesas, pavyzdžiui, nustatomos įgyvendinimo aiškiais etapais gairės ir iš anksto žinomos pasekmės, jei nebūtų laikomasi įgyvendinimo etapų. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatomus įpareigojimus apsvarstyti iš ilgalaikės stabilumo perspektyvos, ypač tada, kai renkasi laikotarpį, kurį tie įpareigojimai bus privalomi, ir turėtų atsižvelgti į reikšmę, kurią viešose konsultacijose suinteresuotosios šalys teikia stabilioms ir nuspėjamoms rinkos sąlygoms;

(189)  įpareigojimu gali būti stebėjimo patikėtinio, kurio asmenį ir įgaliojimus turėtų patvirtinti nacionalinė reguliavimo institucija, paskyrimas ir operatoriaus įpareigojimas patikėtiniui reguliariai teikti įgyvendinimo ataskaitas;

(190)  mažmeninės rinkos veiklos nevykdantys tinklo savininkai, kurių verslo modeliai sudaryti tik iš didmeninių paslaugų teikimo kitiems, gali būti naudingi siekiant sukurti klestinčią didmeninę rinką, kuri teigiamai paveiktų konkurenciją mažmeninėse rinkose. Be to, jų verslo modeliai gali sudominti potencialius investuotojus, kurie ieško galimybės investuoti į patikimesnius infrastruktūros objektus ir orientuojasi į ilgalaikes itin didelio pralaidumo tinklo įdiegimo perspektyvas. Vien tik didmenines paslaugas teikiančių operatorių buvimas nebūtinai lemia veiksmingą konkurenciją mažmeninėse rinkose, o tam tikrų produktų ir geografinėse rinkose jie gali būti pripažinti turinčiais didelę įtaką. Operatorių, kurie laikosi vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelio, elgsenos rizika gali būti mažesnė nei vertikaliosios integracijos operatorių, jei vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelis yra tikras ir nėra paskatų diskriminuoti paslaugų teikėjus mažmeninėse rinkose. Todėl reguliavimas turėtų būti proporcingai mažiau intervencinis. Kita vartus, nacionalinėms reguliavimo institucijoms būtina galimybė imtis priemonių dėl atsiradusių konkurencijos problemų, neigiamai veikiančių galutinius paslaugų gavėjus;

(191)  kad būtų lengviau pereiti nuo senųjų varinių laidų tinklų prie naujos kartos tinklų (to reikia galutinių paslaugų gavėjų interesais), nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti stebėti tokias pačių tinklo operatorių iniciatyvas ir, jei reikia, parengti deramo migravimo procesą, pavyzdžiui, nustatyti išankstinio pranešimo, skaidrumo ir tinkamos▌ prieigos produktų reikalavimus, kai tinklo operatorius aiškiai įrodo ketinąs ir esąs pasirengęs išjungti varinių laidų tinklus. Kad migravimas nebūtų nepagrįstai atidėliojamas, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos atšaukti prieigos įpareigojimus, susijusius sus varinių laidų tinklais, kai yra parengtas deramas migravimo procesas. Norintiems gauti prieigą subjektams, pereinantiems nuo senosios infrastruktūros prieigos produktų prie technologiškai arba terpės atžvilgiu pažangesnių prieigos produktų, turėtų būti suteikta galimybė savo pageidavimu patobulinti savo prieigą pereidami prie bet kokio reglamentuojamo didesnio pralaidumo produktų, tačiau iš jų neturėtų būti reikalaujama tai daryti. Tokio patobulinimo atveju norintys gauti prieigą subjektai turėtų laikytis reguliavimo sąlygų, taikomų prieigai prie didesnio pralaidumo prieigos produkto ir nustatomų nacionalinės reguliavimo institucijos atliktoje rinkos analizėje;.

(192)   telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas ir didėjanti ryšių paslaugų konkurencija bei pasirinkimas eina koja į koją su pastangomis sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą. Universaliųjų paslaugų sąvoka turėtų plėtotis ir atspindėti technologijos, rinkos ir paslaugų gavėjų paklausos pokyčius;

(193)  pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 169 straipsnį Sąjunga turi prisidėti prie vartotojų apsaugos;

(194)  universalioji paslauga – viena iš priemonių užtikrinti galimybę visiems vartotojams naudotis minimalaus rinkinio įperkamomis paslaugomis, jei kyla socialinės atskirties rizika, kad be prieigos prie tokių paslaugų piliečiai negalės visapusiškai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame visuomenės gyvenime;

(195)  bazinė prieiga prie plačiajuosčio interneto veikia beveik visur Sąjungoje ir daug naudojama įvairių rūšių veiklai. Tačiau bendri naudojimosi tokia prieiga rodikliai vis tiek mažesni už tokios prieigos prieinamumo rodiklius, nes yra žmonių, kurie prieiga nesinaudoja dėl informuotumo stokos, kainos, įgūdžių priežasčių arba tiesiog nenoro. Įperkama veiksminga interneto prieiga tapo ypač svarbi visuomenei ir ekonomikai apskritai. Ja prieinamos esminės elektroninės interneto paslaugos yra dalyvavimo skaitmeninėje ekonomikoje ir visuomenėje pagrindas;

(196)  pagrindinis universaliųjų paslaugų reikalavimas – užtikrinti, kad visi vartotojai turėtų įperkamą prieigą prie▌ interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų bent fiksuotoje vietoje▌. Tačiau neturėtų būti jokių apribojimų dėl techninių priemonių, kuriomis teikiamas sujungimas fiksuotoje vietoje, leidžiant naudoti ir laidines, ir nelaidines technologijas, ir jokių apribojimų dėl operatorių, vykdančių kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kategorijų. Šioje srityje ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad būtų užtikrinta, jog neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai turėtų lygiavertę prieigą. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę užtikrinti įperkamumą nesėsliems piliečiams, jei mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti visapusišką jų socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenės gyvenime;

(197)   greitis, kuriuo konkretus paslaugų gavėjas gali prisijungti prie interneto, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant interneto ryšio teikėją (-us) ir tam tikrą taikomąją programą, kuriai šis ryšys naudojamas. Įperkama prieigos prie interneto paslauga, teikiama pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimą, turėtų turėti pakankamai pajėgumų palaikyti prieigą prie minimalaus rinkinio pagrindinių interneto paslaugų ir bent minimalaus dažnių juostos pločio ir šių paslaugų ir dažnių naudojimą, atsižvelgiant į tokių paslaugų naudojimo didžioje dalyje visuomenės vidutinį lygį, siekiant užtikrinti tinkamo lygio socialinę įtrauktį ir dalyvavimą skaitmeninės visuomenės ir ekonomikos veikloje. Nacionalinės reguliavimo institucijos, remdamosi EERRI gairėmis, turi nustatyti tinkamiausią būdą garantuoti, kad bent tokiam minimaliam paslaugų rinkiniui būtų užtikrinama plačiajuosčio ryšio prieiga, taip pat siekdamos atsižvelgti į interneto prieigos paslaugų lygį, teikiamą gyventojams valstybių narių teritorijose ar jų dalyse. Pavyzdžiui, jos gali nustatyti tam tikrą paslaugų lygį, atitinkantį mažiausius paslaugų kokybės reikalavimus, įskaitant minimalų dažnių juostos plotį ir minimalų duomenų kiekį. Sąjungos teisės reikalavimai dėl atviro interneto, visų pirma numatyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 2015/2120(28), turėtų būti taikomi bet kokiai tokiai interneto prieigos paslaugai įskaitant bet kokį paslaugų sąrašą arba minimalų dažnių juostos plotį, patvirtintą pagal universaliųjų paslaugų įsipareigojimą;

(198)  vartotojai neturėtų būti įpareigoti naudotis paslaugomis, kurių jie nenori, todėl turėtų būti įmanoma reikalavimus atitinkantiems vartotojams jų prašymu iš visų įperkamų universaliųjų paslaugų teikti tik kalbinio ryšio paslaugą;

(199)   nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti stebėti į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas taikymo sritį patenkančių paslaugų mažmeninių tarifų pokyčius ir dydį. Kontrolė turėtų būti vykdoma tokiu būdu, kad ji nesudarytų pernelyg didelės administracinės naštos tiek nacionalinėms reguliavimo institucijoms, tiek tokios paslaugos teikėjams;

(200)  įperkamumas reiškia kainą, kurią nustato valstybės narės nacionaliniu lygiu atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines sąlygas. Turėtų būti nustatomi specialūs socialiniai tarifų planai arba paketai mažas pajamas gaunantiems paslaugų gavėjams arba specialių socialinių poreikių turintiems▌ paslaugų gavėjams. Šie galutiniai paslaugų vartotajai gali apimti senyvus žmones, neįgaliuosius ir vartotojus, gyvenančius kaimo arba geografiškai izoliuotose vietovėse. Šiuose planuose turėtų būti numatytos bazinės funkcijos, kad nebūtų iškreiptas rinkos veikimas ir kad būtų užtikrinta jų teisė naudotis viešai prieinamomis elektroninių ryšių paslaugomis. Įperkamumas pavieniams vartotojams turėtų būti siejamas su jų teise sudaryti sutartis su paslaugų teikėju, galimybe gauti numerį, nuolatine paslaugos jungtimi ir jų galėjimu tvarkyti ir valdyti savo išlaidas;

(201)  neturėtų likti galimybės atsakyti vartotojui suteikti prieigą prie minimalaus rinkinio ryšio paslaugų. Teisė sudaryti sutartį su paslaugų teikėju turėtų reikšti, kad vartotojai, kuriems veikiausiai būtų atsakyta sudaryti sutartį, ypač jeigu jų pajamos mažos arba jie turi specialių socialinių poreikių, turėtų galimybę sudaryti įperkamos veiksmingos interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo fiksuotoje vietoje sutartis su bet kuriuo paslaugas toje vietovėje teikiančiu paslaugų teikėju. Kad finansinė sąskaitų nesumokėjimo rizika būtų kuo mažesnė, paslaugų teikėjams turėtų būti leidžiama sutartis sudaryti išankstinio mokėjimo sąlygomis, grindžiamomis įperkamais pavieniais iš anksto apmokėtais paslaugos vienetais;

(202)  kad su piliečiais būtų įmanoma susisiekti naudojantis kalbinio ryšio paslaugomis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad telefono numeris liktų prieinamas pagrįstai ilgą laikotarpį, net laikotarpiais, kai balso ryšio paslauga nesinaudojama. Paslaugų teikėjai turėtų turėti galimybę nustatyti priemones, kuriomis galėtų patikrinti, ar vartotojui vis dar rūpi, kad numeris veiktų;

(203)  kompensuojant tokių paslaugų teikėjų sąnaudas tokiomis aplinkybėmis nebūtinai iškraipoma konkurencija, jei tokioms įmonėms kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu;

(204)  kad įvertintų, ar reikia įperkamumo užtikrinimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti stebėti, kaip keičiasi mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams skirtos tarifų pasirinkimo galimybės arba paketai ir koks jų turinys;

(205)  jei vien paslaugų teikėjų suteiktų socialinio tarifo pasirinkimo galimybių arba paketų ir papildomų priemonių neužtenka tam, kad visiems mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams būtų užtikrintas įperkamumas, valstybės narės turėtų turėti galimybę suteikti tiesioginę papildomą paramą tokiems vartotojams, pavyzdžiui, tokiems vartotojams dalijant kuponus arba tiesioginėmis išmokomis paslaugų teikėjams. Tai gali būti tinkama alternatyva kitoms priemonėms, atsižvelgiant į būtinybę kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus;

(206)  valstybės narės turėtų nustatyti priemones, skirtas įperkamų produktų ir paslaugų, apimančių priemones neįgaliems vartotojams, laikantis universalaus dizaino metodo, įskaitant, kai tinkama, įrangą su pagalbinėmis technologijomis, sąveikią su viešai prieinamomis elektroninių ryšių įranga ir paslaugomis, rinkos kūrimui. Tai gali būti pasiekta, be kita ko, remiantis Europos standartais, pavyzdžiui, Europos standartu EN 301 549 V1.1.2 (2015-04), arba nustačius reikalavimus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą .../.../ES▌(29). Atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes, valstybės narės turėtų nustatyti deramas priemones, kuriomis jos galėtų lanksčiai imtis konkrečių veiksmų, jei įprastomis ekonomikos sąlygomis rinkoje neįmanoma gauti įperkamų produktų ir paslaugų su neįgaliems vartotojams skirtomis funkcijomis. Vidutinė perteikimo neįgaliems vartotojams paslaugų kaina turėtų būti lygiavertė kalbinio ryšio paslaugų kainai siekiant, kad nebūtų daromas poveikis neįgaliems vartotojams. Paslaugų teikėjams grynosios sąnaudos turėtų būti kompensuojamos pagal 84 straipsnio nuostatas.

(207)  fiksuotojo ryšio linijų jungtys, kuriose duomenų siuntimo spartos pakanka interneto prieigai, veikia beveik visur Sąjungoje ir jomis naudojasi dauguma piliečių. 2015 m. duomenimis, standartinis plačiajuostis ryšys aprėpė ir veikė 97 proc. namų, vidutinis naudojimosi rodiklis buvo 72 proc., o belaidžio ryšio technologijomis grindžiamos paslaugos išplitusios dar plačiau. Vis dėlto galimybės naudotis fiksuotuoju plačiajuosčiu ryšiu ir jo įperkamumas valstybių narių kaimo ir miesto vietovėse skiriasi;

(208)  rinka yra svarbiausias veiksnys siekiant užtikrinti galimybę naudotis prieiga prie interneto plačiajuosčiu ryšiu, kurio pralaidumas būtų nuolat didinamas. Ten, kur pageidaujamo rezultato neduotų rinkos jėgos, veikiausiai kitos politikos priemonės, kuriomis užtikrinamas▌ interneto prieigos jungčių buvimas, būtų ekonomiškai efektyvesnės ir mažiau iškreipiančios rinką už įpareigojimą teikti universaliąsias paslaugas, pavyzdžiui, Europos strateginių investicijų fondo ir Europos infrastruktūros tinklų priemonės finansiniai instrumentai, viešasis finansavimas iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų, aprėpties įpareigojimų siejimas su radijo spektro naudojimo sąlygomis siekiant prisidėti prie plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo rečiau gyvenamose vietovėse ir Sąjungos valstybės pagalbos taisykles atitinkančios valstybės investicijos. Tačiau šia direktyva valstybėms narėms turėtų būti vis tiek suteikiama galimybė taikyti universaliųjų paslaugų įsipareigojimą, kaip galimą priemonę užtikrinti, kad interneto prieiga būtų prieinama, jei atitinkama valstybė narė nusprendžia, kad tai būtina;

(209)  jei atlikus reikiamą vertinimą ir atsižvelgiant į nacionalinės reguliavimo institucijos atlikto tinklų diegimo geografinio tyrimo rezultatus būtų įrodyta, kad tam tikroje vietovėje pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtos▌ interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugų, vartotojams teikiamų fiksuotoje vietoje, veikiausiai neužtikrins nei rinkos jėgos, nei valstybės intervencijos priemonės, valstybės narės turėtų galėti daryti išimtį ir paskirti kitus paslaugų teikėjus arba šių paslaugų teikėjų grupes atitinkamose įvairiose nacionalinės teritorijos dalyse. Universaliosios paslaugos teikimo įpareigojimą, kurio reikia siekiant užtikrinti veiksmingos interneto prieigos paslaugos buvimą, valstybės narės gali apriboti vartotojo nuolatine arba kita gyvenamąja vieta. Neturėtų būti jokių suvaržymų dėl techninių priemonių, kuriomis fiksuotoje vietoje teikiamos veiksmingos interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos, leidžiant naudoti ir laidines, ir belaides technologijas, ir jokių suvaržymų dėl priemonių, kuriomis operatoriai vykdo kai kuriuos ar visus įsipareigojimus teikti universaliąsias paslaugas;

(210)  laikantis subsidiarumo principo, valstybės narės sprendžia, kuo grindžiami objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos ūkio subjektai skiriami teikti universaliąsias paslaugas, tam tikrais atvejais atsižvelgdamos į ūkio subjektų galimybes ir pageidavimą prisiimti įpareigojimus teikti visas universaliąsias paslaugas ar tik jų dalį. Tai netrukdo valstybėms narėms paskyrimo procese numatyti specialias sąlygas, pagrįstas efektyvumo kriterijais, įskaitant, be kita ko, geografinių teritorijų ar komponentų skirstymą į grupes ar minimalių paskyrimo laikotarpių nustatymą;

(211)  turėtų būti įvertinta, kiek pagal universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimus kainuos užtikrinti prisijungimo galimybę, kurios užtektų fiksuotoje vietoje teikiamai įperkamai pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtai▌ interneto prieigos paslaugai ir kalbinio ryšio paslaugai. Visų pirma, turėtų būti vertinama tikėtina finansinė našta elektroninių ryšių sektoriuje paslaugų teikėjams ir paslaugų gavėjams;

(212)  pagal paskyrimo procedūrą nustatyti reikalavimai užtikrinti visos valstybės teritorijos aprėptį veikiausiai a priori neleis kai kurioms įmonėms arba jų neskatins teikti prašymų paskirti jas universaliųjų paslaugų teikėjomis. Jei paslaugų teikėjai paskiriami universaliųjų paslaugų teikėjais ilgam arba neterminuotai, gali būti, kad kai kurios įmonės a priori liks neįtrauktos;

(213)  kai paskirtasis paslaugų teikėjas, užtikrinantis veiksmingos interneto prieigos arba kalbinio ryšio paslaugų teikimą fiksuotoje vietoje pagal šios direktyvos 81 straipsnį, atsižvelgdamas į nustatytus universaliųjų paslaugų įpareigojimus, nutaria perduoti didelę savo nacionalinėje teritorijoje esančio vietos prieigos tinklo dalį ar jį visą atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam tikrajam savininkui, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų įvertinti sandorio poveikį, kad būtų užtikrintas tolimesnis universaliųjų paslaugų teikimas visoje nacionalinėje teritorijoje arba jos dalyje. Dėl to paslaugų teikėjas apie perdavimą turi iš anksto pranešti universaliųjų paslaugų įpareigojimus nustačiusiai nacionalinei reguliavimo institucijai. Nacionalinės reguliavimo institucijos vertinimas neturėtų daryti poveikio sandorio vykdymui;

(214)  siekiant sudaryti stabilias ir palankias sąlygas laipsniškiems pokyčiams, valstybės narės turėtų toliau galėti užtikrinti kitas nei fiksuotoje vietoje teikiamos▌ interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos universaliąsias paslaugas savo teritorijoje, kurias pagal Direktyvą 2002/22/EB jos buvo įrašiusios į universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimus šios direktyvos įsigaliojimo dieną, jei tokia paslauga arba jai prilygstančios paslaugos neteikiamos įprastomis komercinėmis sąlygomis. Valstybės narės turėtų galėti užtikrinti, kad būtų įrengti taksofonai ir prieigos prie ryšių punktai svarbiose atvykimo į šalį vietose, pvz., oro uostuose ar geležinkelio ir autobusų stotyse, taip pat ekstremaliųjų situacijų atveju žmonių naudojamose vietose, pvz., ligoninėse, policijos nuovadose ir avarinėse greitkelių vietose, kad būtų patenkinti pagrįsti galutinių paslaugos gavėjų, įskaitant neįgalius galutinius paslaugos gavėjus, poreikiai. Jei valstybės narės leistų taksofonų, abonentų knygų ir informacijos teikimo telefonu paslaugas toliau teikti pagal universaliųjų paslaugų tvarką tol, kol yra tokių paslaugų poreikis, jos galėtų lanksčiai atsižvelgti į skirtingas nacionalines aplinkybes. Tačiau tokios paslaugos turėtų būti finansuojamos viešosiomis lėšomis kaip ir kitos pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimą teikiamos paslaugos;

(215)  valstybės narės turėtų stebėti vartotojų padėtį, kaip jie naudojasi▌ prieigos prie interneto ir kalbinio ryšio paslaugomis, ypač kreipti dėmesį į tai, ar jos yra įperkamos. ▌Interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos įperkamumas yra susijęs su vartotojų gaunama informacija apie naudojimo išlaidas ir naudojimo kaina palyginti su kitomis paslaugomis, taip pat susijęs ir su jų galimybe kontroliuoti savo išlaidas. Todėl įperkamumas reiškia tam tikros galios suteikimą vartotojams, nustatant tam tikrus įpareigojimus paslaugų teikėjams. Tokie įpareigojimai — iki tam tikro lygio detalizuotos sąskaitos, galimybė vartotojams blokuoti tam tikrus skambučius (pavyzdžiui, brangius skambučius į papildomai apmokamas paslaugų tarnybas), galimybė vartotojams kontroliuoti savo išlaidas taikant išankstinį apmokėjimą ir galimybė vartotojams iš anksto žinoti sujungimo mokestį. Tokias priemones, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, gali reikėti persvarstyti ir keisti;

(216)  išskyrus atvejus, kai nuolatos vėluojama apmokėti telefono sąskaitas ar jos visai neapmokamos, vartotojus, turinčius teisę naudotis specialiais tarifais, būtina apsaugoti, kad jie nebūtų iškart atjungiami nuo tinklo už tai, kad neapmokėjo sąskaitos, ypač tais atvejais, kai kyla ginčai dėl didelių sąskaitų už brangias paslaugas, vartotojams turėtų būti ir toliau prieinamos pagrindinės kalbinio ryšio paslaugos, kol bus išspręstas ginčas. Valstybės narės gali nuspręsti, kad tokia prieiga gali būti ir toliau teikiama, jei abonentas mokės linijos nuomos mokestį;

(217)  kai dėl▌ interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo arba kitų universaliųjų paslaugų teikimo pagal 82 straipsnį atsiranda nepagrįstai didelė finansinė našta paslaugų teikėjui, ta našta gali būti įskaičiuota į universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimo grynąsias sąnaudas, tinkamai atsižvelgus į sąnaudas ir pajamas, taip pat į nematerialią naudą, kurią duoda teikiamos tos paslaugos;

(218)  tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. Svarbu užtikrinti, kad įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir kad jų finansavimas kuo mažiau iškraipytų rinką bei įmonėms taikomas sąlygas ir neprieštarautų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsniams;

(219)  apskaičiuojant universaliųjų paslaugų grynąsias sąnaudas, reikėtų tinkamai atsižvelgti į sąnaudas ir pajamas bei nematerialią naudą, kurią įmonė gauna teikdama universaliąsias paslaugas, bet tai neturėtų trukdyti siekti bendro tikslo — kad kainų struktūros turi atitikti sąnaudas. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turėtų būti apskaičiuojamos skaidriai;

(220)  atsižvelgti į nematerialią naudą reiškia, kad, siekiant nustatyti bendras sąnaudų prievoles, reikėtų iš tiesioginių grynųjų sąnaudų teikiant universaliąsias paslaugas atimti pinigais įvertintą netiesioginę naudą, kurią įmonė gauna būdama universaliųjų paslaugų teikėja;

(221)  kai universaliosios paslaugos įpareigojimas įmonei yra nesąžininga prievolė, tikslinga valstybėms narėms leisti nustatyti veiksmingus grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus. Universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimo grynosios sąnaudos turėtų būti padengiamos viešosiomis lėšomis. Išskirtiniais atvejais valstybės narės gali patvirtinti arba išlaikyti mechanizmus, pagal kuriuos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bei informacinės visuomenės paslaugų teikėjai pasidalija įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas. Tokie mechanizmai turėtų būti peržiūrimi kas trejus metus siekiant nustatyti, kurias grynąsias sąnaudas reikėtų toliau dalytis, o kurios jų turėtų būti kompensuojamos iš viešųjų lėšų. Veiksminga interneto prieiga naudinga elektroninių ryšių sektoriui, taip pat platesnei skaitmeninei ekonomikai ir visai visuomenei. Jei galimybę prisijungti prie plačiajuosčio ryšio turėtų daugiau galutinių paslaugų gavėjų, jie galėtų, naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis, aktyviai dalyvauti skaitmeninėje visuomenėje. Tokios galimybės užtikrinimas remiantis universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimu vienodai svarbus ir visuomenės, ir elektroninio ryšio paslaugų teikėjų interesais. Todėl valstybės narės turėtų kompensuoti tokių jungčių, kuriomis įmanomas plačiajuostis ryšys, sąnaudas viešosiomis lėšomis kaip universaliosios paslaugos sąnaudas, t. y. kompensavimui turėtų būti naudojamos valdžios sektoriaus biudžetų lėšos;

(222)  įmonės, turinčios naudos iš universaliųjų paslaugų finansavimo, turėtų nacionalinėms reguliavimo institucijoms pateikti pakankamai išsamią informaciją apie konkrečius elementus, kuriems tokio finansavimo reikia, tam, kad būtų pagrįsti jų prašymai. Valstybių narių taikomos universaliųjų paslaugų įpareigojimų sąnaudų apskaičiavimo ir finansavimo schemos turėtų būti pateikiamos Komisijai patikrinti, ar jos neprieštarauja Sutarčiai. Valstybės narės turėtų užtikrinti įpareigojimams teikti universaliąsias paslaugas priskirtų sumų skaidrumą ir kontrolę. Universaliosios paslaugos teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas turėtų būti grindžiamas objektyvia ir skaidria metodika siekiant užtikrinti rentabilų universaliosios paslaugos teikimą ir sudaryti vienodas sąlygas rinkos dalyviams. Būtų skaidriau, jei pavienių universaliosios paslaugos elementų sąnaudų apskaičiavimo metodika būtų paskelbta iš anksto prieš skaičiavimą;

(223)  siekiant veiksmingai skatinti laisvą prekių, paslaugų ir asmenų judėjimą Sąjungoje, turėtų būti įmanoma tam tikrus nacionalinius numeracijos išteklius, visų pirma, negeografinius numerius, naudoti be teritorijos ribojimo. t. y. visoje Sąjungoje, o ne vien valstybės narės, paskyrusios numerį, teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimas susijęs su didele sukčiavimo rizika, naudoti numerį be teritorijos ribojimo turėtų būti leidžiama elektroninių ryšių paslaugoms, išskyrus asmenų tarpusavio ryšio paslaugas. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atitinkamų nacionalinės teisės aktų, ypač vartotojų apsaugos taisyklių ir kitų su numerių naudojimu susijusių taisyklių, laikymasis būtų užtikrinamas nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje suteiktos numerio naudojimo teisės. Be kitų dalykų, tai reiškia, kad valstybių narių, kuriose numeris naudojamas, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos galėtų savo nacionalinės teisės aktus taikyti įmonei, kuriai tas numeris paskirtas. Tų valstybių narių nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų turėti galimybę prašyti už numerio paskyrimą atsakingos nacionalinės reguliavimo institucijos, kad pastaroji joms padėtų užtikrinti taisyklių, taikomų valstybėse narėse, kuriose numeris naudojamas, taisyklių laikymąsi. Prie tokių pagalbos priemonių turėtų būti priskiriamos atgrasomosios sankcijos, ypač teisės be teritorijos ribojimo naudoti numerius, paskirtus atitinkamai įmonei, atėmimas šiurkštaus pažeidimo atveju. Todėl valstybės narės neturėtų nustatyti papildomų reikalavimų tokių numerių naudojimui už šalies teritorijos ribų, nes tai kliudytų tarpvalstybiniam jų naudojimui ir sudarytų kliūčių vidaus rinkai, nedarant poveikio valstybių narių galimybei konkrečiais atvejais blokuoti prieigą prie numerių arba paslaugų, jei tai pateisinama dėl sukčiavimo arba netinkamo naudojimo. Numerių naudojimas be teritorijos ribojimo neturėtų daryti įtakos Sąjungos taisyklėms, susijusioms su tarptinklinio ryšio paslaugų teikimu, įskaitant taisykles, kuriomis užkertamas kelias neįprastam naudojimuisi tarptinklinio ryšio paslaugomis, kurių mažmeninės kainos reguliuojamos ir kurioms naudingi reguliuojamieji didmeniniai tarptinklinio ryšio tarifai, arba piktnaudžiavimui tokiomis paslaugomis. Valstybės narės ir toliau turėtų turėti galimybę specialius susitarimus dėl numeracijos išteklių naudojimo be teritorijos ribojimo sudaryti su trečiosiomis šalimis;

(224)  valstybės narės turėtų skatinti numeracijos išteklių teikimą radijo bangomis, kad būtų lengviau pakeisti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus. Jei numeracijos ištekliai teikiami radijo bangomis, įmanoma ryšių įrangos identifikatorius perprogramuoti be fizinės prieigos prie susijusių įrenginių. Ši galimybė ypač svarbi įrenginių tarpusavio ryšio paslaugoms, t. y. paslaugoms, kurias teikiant duomenys ir informacija automatiškai (beveik arba visai be žmogaus dalyvavimo) perduodami iš vienų įrenginių į kitus arba iš vienos programinės įrangos į kitą. Įrenginių tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai gali neturėti galimybių fiziškai prieiti prie savo įrenginių, nes jie naudojami tolimose vietovėse arba tokių įrenginių įdiegta labai daug arba prieigai trukdo įrenginių naudojimo modeliai. Atsižvelgusios į naują įrenginių tarpusavio ryšio rinką ir naujas technologijas, valstybės narės turėtų stengtis technologinį neutralumą užtikrinti skatindamos konfigūravimą radijo bangomis;

(225)  kad įmonės galėtų konkuruoti elektroninių ryšių sektoriuje, esminis dalykas – numeracijos sistemos prieiga remiantis skaidriais, objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais. Valstybės narės turėtų turėti galimybę numerių naudojimo teises suteikti įmonėms, kurios nėra elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjos, nes numerių naudojimo įvairioms daiktų interneto paslaugoms svarba didėja. Visus nacionalinių numeracijos planų elementus turėtų valdyti nacionalinės reguliavimo institucijos, įskaitant taškinius kodus, naudojamus tinklo adresams. Jei reikia Sąjungoje suderinti numeracijos išteklius, kad būtų galima padėti plėtoti paslaugas visoje Europoje arba tarpvalstybines paslaugas, ypač naująsias įrenginių tarpusavio ryšiu grindžiamas paslaugas (pavyzdžiui, susietųjų automobilių paslaugas), ir jei paslaugos nebūtų įmanoma patenkinti turimais numeracijos ištekliais, Komisija, kuriai padeda EERRI, gali taikyti įgyvendinimo priemones;

(226)  reikalavimą skelbti sprendimus dėl teisių naudoti numerius galima įvykdyti paskelbiant šiuos sprendimus interneto svetainėje;

(227)   atsižvelgiant į specialius aspektus, susijusius su pranešimu apie dingusius vaikus, valstybės narės turėtų toliau laikytis savo įsipareigojimo užtikrinti, kad gerai veikianti paslauga, skirta pranešti apie dingusius vaikus, būtų teikiama jų teritorijose numeriu „116000“. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų atliekama jų nacionalinių sistemų peržiūra, atsižvelgiant į direktyvos perkėlimą ir įgyvendinimą, įvertinant priemones, kurių reikia norint pasiekti pakankamą paslaugų kokybės lygį, kad veiktų 116 000 numeris, taip pat pasitelkiant finansinius išteklius, kurie reikalingi tam, kad veiktų karštoji linija. Dingusių vaikų, kuriems skirtas 116000 numeris, apibrėžtis turėtų apimti toliau nurodytas vaikų kategorijas: pabėgusius vaikus, tarptautiniu mastu pagrobtus vaikus, dingusius vaikus, tėvų pagrobtus vaikus, dingusius migrantų vaikus, kriminalinio vaikų grobimo ir dingimo atvejus, seksualiai išnaudojamus vaikus ir vaikus, kurių gyvybei gresia pavojus;

(227a)  nors ir stengtasi didinti informuotumą nuo tada, kai pradėjo veikti pirmosios karštosios linijos, priėmus 2007 m. Europos Komisijos sprendimą, karštosios linijos vis dar skirtingu mastu ir dažnai labai menkai žinomos jų šalyse. Karštųjų linijų stiprinimo pastangos, didinant informuotumą apie numerį ir teikiamas paslaugas, yra svarbus žingsnis siekiant geriau apsaugoti dingusius vaikus, juos remti ir užkirsti kelią jų dingimui. Šiuo tikslu valstybės narės ir Komisija toliau turėtų remti pastangas, skatinančias naudoti 116000 numerį plačiojoje visuomenėje ir tarp kitų suinteresuotųjų subjektų nacionalinėse vaiko teisių apsaugos sistemose;

(228)  viena bendra rinka reiškia, kad galutiniai paslaugų gavėjai gali naudotis visais numeriais, įtrauktais į kitų valstybių narių nacionalinius numeracijos planus, ir gauti paslaugas, naudodamiesi negeografiniais, įskaitant nemokamo telefono ryšio ir padidinto tarifo, numeriais Sąjungoje, išskyrus atvejus, kai galutinis paslaugų gavėjas, kuriam skambinama, nutarė dėl komercinių priežasčių apriboti prieigą prie tam tikrų geografinių vietovių. Galutiniai paslaugų gavėjai taip pat turėtų turėti galimybę naudotis nemokamo tarptautinio telefono ryšio numeriais (UIFN). Neturėtų būti užkertamas kelias galimybei naudotis numeracijos ištekliais ir susijusiomis paslaugomis tarpvalstybiniu mastu, išskyrus objektyviai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, kai tai būtina kovojant su sukčiavimu ar neteisėtu naudojimu, pavyzdžiui, tam tikrų padidinto tarifo paslaugų atveju, kai apibrėžiama, kad telefono ryšio numeris yra tik nacionalinis (pvz., nacionalinis trumpasis numeris) arba kai tai techniniu ar ekonominiu požiūriu yra neįmanoma. Tarifai, taikomi skambinant iš vietovės už atitinkamos valstybės narės ribų, nebūtinai turi būti tokie patys kaip skambinant iš valstybės narės teritorijos. Paslaugų gavėjai turėtų būti išsamiai ir aiškiai iš anksto informuojami apie visus nemokamo telefono ryšio numeriams taikomus mokesčius, pavyzdžiui, apie mokestį už skambučius tarptautiniais numeriais, kurie inicijuojami surenkant standartinius tarptautinius kodus;

(229)  siekiant sukurti bendrąją elektroninių ryšių rinką būtina pašalinti kliūtis galutinių paslaugų gavėjams gauti tarptautinę prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų visoje Sąjungoje. Elektroninių ryšių visuomenei teikėjai neturėtų nesuteikti prieigos galutinių paslaugų gavėjams ar ją riboti arba juos diskriminuoti dėl jų pilietybės arba valstybės narės, kurioje jie gyvena ar yra įsisteigę. Vis dėlto turėtų būti įmanomas sąnaudų ir rizikos skirtumais motyvuojamas diferencijavimas, kuris gali būti platesnis už Reglamente (ES) Nr. 531/2012 nustatytas priemones, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis arba neįprastam naudojimuisi jomis;

(229a)  išlieka labai dideli ir fiksuotojo, ir judriojo ryšio pokalbių ir SMS žinučių šalies viduje ir tų, kurie užbaigiami kitoje valstybėje narėje, kainų skirtumai. Nors yra didelių skirtumų tarp šalių, operatorių ir tarifų paketų, taip pat judriojo ryšio ir fiksuotojo ryšio paslaugų, tai ir toliau daro poveikį labiau pažeidžiamoms klientų grupėms ir sudaro kliūčių palaikyti vientisą ryšį visoje ES. Todėl bet kokie dideli mažmeninių kainų skirtumai tarp elektroninių ryšių paslaugų, kurios užbaigiamos toje pačioje valstybėje narėje, ir paslaugų, kurios užbaigiamos kitoje valstybėje narėje, turėtų būti pateisinami remiantis objektyviais kriterijais;

(230)  galutinių paslaugų gavėjų apsaugos taisyklės įgyvendintos nevienodai, todėl vidaus rinkoje atsirado didelių kliūčių, trukdančių ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, ir galutinių paslaugų gavėjams. Tų kliūčių turėtų sumažėti taikant tas pačias taisykles, užtikrinančias aukštą bendrą apsaugos lygį visoje Sąjungoje. Tiksliai visiškai suderinus galutinių paslaugų gavėjų teises pagal šią direktyvą turėtų padidėti teisinis tikrumas ir galutiniams paslaugų gavėjams, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, taip pat turėtų likti kur kas mažiau kliūčių patekti į rinką ir sumažėti atitikties užtikrinimo našta, atsirandanti dėl taisyklių suskaidymo. Visiškas taisyklių suderinimas padėtų įveikti bendrajai rinkai trukdančias kliūtis, kurios atsirado dėl tokių su galutiniais paslaugų gavėjais susijusių nuostatų, kuriomis nacionaliniai paslaugų teikėjai saugomi ir nuo konkurencijos iš kitų valstybių narių. Kad būtų pasiektas aukštas bendras apsaugos lygis, kelios šios direktyvos nuostatos, susijusios su galutiniais paslaugų gavėjais, turėtų būti nuosakiai sugriežtintos atsižvelgiant į geriausią valstybėse narėse taikomą praktiką. Jei galutinių paslaugų gavėjų teisės būtų visiškai suderintos, jie labiau pasitikėtų vidaus rinka, nes vienodai aukšto lygio apsauga, suteikiama elektroninių ryšių paslaugų naudotojams, būtų naudinga ne vien jų valstybėje narėje, bet ir gyvenant, dirbant arba keliaujant kitose valstybėse narėse. Be to, elektroninių ryšių paslaugų teikėjams turėtų būti užtikrinta, kad galutiniams paslaugų gavėjams skirtos nuostatos ir bendrojo leidimo sąlygos būtų tokios pačios, atsižvelgiant į galutiniams paslaugų gavėjams skirtas nuostatas. Valstybės narės turėtų ir toliau turėti galimybę nustatyti aukštesnio lygio galutinių paslaugų gavėjų apsaugą, jei tokia išimtis aiškiai numatyta šioje direktyvoje, ir imtis veiksmų tose srityse, kurioms ši direktyva netaikoma;

(231)  sutartys — galutiniams paslaugų gavėjams svarbi priemonė, užtikrinanti informacijos skaidrumą ir teisinį tikrumą. Konkurencinėje aplinkoje dauguma paslaugų teikėjų sudaro su savo klientais sutartis todėl, kad taip pageidautina dėl komercinių priežasčių. Neskaitant šios direktyvos nuostatų, vartotojų sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Sąjungos vartotojų apsaugos teisės reikalavimai sutartims, ypač Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių(30) ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Įtraukus informavimo reikalavimus į šią direktyvą – to taip pat galėtų būti reikalaujama pagal Direktyvą 2011/83/ES – ta pati informacija neturėtų būti dubliuojama ikisutartiniuose ir sutartiniuose dokumentuose. Pagal šią direktyvą pateikta informacija, įskaitant bet kokius griežtesnius ir išsamesnius informacijos teikimo reikalavimus, turėtų būti laikoma atitinkančia visus tokius reikalavimus pagal Direktyvą 2011/83/ES;

(232)  Šios direktyvos nuostatos dėl sutarčių turėtų būti taikomos▌ ne tik vartotojams, bet ir labai mažoms ir mažosioms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB, bei ne pelno siekiančioms organizacijoms, kaip apibrėžta valstybių narių teisėje, kurių derybinė padėtis prilygsta vartotojų derybinei padėčiai todėl joms turėtų būti užtikrinama tokio paties lygmens apsauga. Nuostatos dėl sutarčių, įskaitant Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių nuostatas, toms įmonėms turėtų būti taikomos automatiškai, nebent jos pačios nutartų dėl individualių sutarties sąlygų verčiau derėtis su elektroninių ryšių paslaugų teikėjais. Kitaip nei labai mažos ir mažosios įmonės, didelės įmonės paprastai turi daugiau derybinės galios, todėl nėra priklausomos nuo tokių pačių sutarties informacijos reikalavimų kaip vartotojai. Kitos didelėms įmonėms svarbios nuostatos, pavyzdžiui, numerio perkeliamumo, turėtų ir toliau būti taikomos visiems galutiniams paslaugų gavėjams. Ne pelno siekiančios organizacijos yra teisiniai subjektai, kurie neuždirba pelno jų savininkams arba nariams. Paprastai ne pelno siekiančios organizacijos būna labdaros organizacijos ar kitų rūšių viešojo intereso organizacijos. Todėl, kadangi ne pelno siekiančių organizacijų padėtis yra panaši į labai mažų ir mažųjų įmonių, teisėta pagal šią direktyvą tokioms organizacijoms taikyti tokias pat sąlygas dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių kaip labai mažoms ir mažosioms įmonėms;

(233)  dėl elektroninių ryšių sektoriaus specifikos, be horizontaliųjų sutarties taisyklių, būtinos kelios papildomos galutinių paslaugų gavėjų apsaugos nuostatos. Galutiniai paslaugų gavėjai turėtų būti, be kita ko, informuojami apie siūlomus paslaugos kokybės lygius, reklaminių akcijų sąlygas, sutarčių nutraukimo sąlygas, taikomų tarifų planus ir paslaugų, kurių kainos nustatomos pagal specialias sąlygas, tarifus. Tokia informacija aktuali prieigos prie interneto paslaugų, viešųjų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, atvejais. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjui neturėtų būti taikomos prievolės dėl informacijos reikalavimų, taikomų sutartims, kai paslaugų teikėjas ir su juo susijusios bendrovės arba asmenys negauna jokio atlygio, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusio su elektroninių ryšių paslaugų teikimu. Pavyzdžiui, tokia padėtis galėtų atsirasti, kai universitetas lankytojams savo teritorijoje suteikia laisvą prieigą prie savo belaidžio tinklo, negaudamas jokio atlygio už savo elektroninių ryšių paslaugos teikimą nei naudotojų mokesčių, nei pajamų iš reklamos pavidalu. Kad galutiniai paslaugų gavėjai galėtų rinktis gerai informuoti, ypač svarbu, kad aktuali būtina informacija būtų aiškiai ir suprantama kalba pateikiama iki sutarties sudarymo. Todėl paslaugų teikėjai turėtų pateikti esminių sutarties sąlygų santrauką. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, pasikonsultavusi su EERRI, Komisija turėtų priimti tokios sutarties santraukos šabloną. Ikisutartinė informacija ir šabloninė santrauka turėtų sudaryti neatsiejamą galutinės sutarties dalį;

(234)  po Reglamento (ES) 2015/2120 priėmimo šios direktyvos nuostatos, susijusios su informavimu apie sąlygas, kuriomis ribojama prieiga prie paslaugų ir programų, taip pat apie srautų formavimo sąlygas, tapo neaktualiomis, todėl turėtų būti panaikintos;

(235)   sutartyje su vartotoju turėtų būti nurodyti visi teikėjo nustatyti apribojimai naudotis galiniais įrenginiais, pavyzdžiui, mobiliųjų įrenginių SIM kortelės užrakinimas, jei tokie apribojimai nedraudžiami pagal nacionalinės teisės aktus, ir visi mokesčiai, mokėtini dėl sutarties nutraukimo iki jos galiojimo pabaigos dienos ar nustatytą galiojimo pabaigos dieną, įskaitant visas nustatytas sąnaudas įrenginiams išlaikyti. Jei galutinis paslaugų gavėjas nusprendžia pasilikti sudarant tą sutartį susietus galinius įrenginius, mokėtina kompensacija neturėtų būti didesnė nei jų proporcinga vertė tos sutarties sudarymo metu, arba iki sutarties pabaigos likusi paslaugų mokesčio dalis (pasirenkama mažesnė iš sumų). Valstybės narės gali nuspręsti taikyti kitokius kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodus, jei tas dydis yra lygus tos apskaičiuotos kompensacijos dydžiui arba už jį mažesnis. Bet kokį apribojimą naudoti galinį įrenginį kituose tinkluose teikėjas nemokamai turėtų panaikinti ne vėliau kaip sumokėjus tokią kompensaciją;

(236)  nedarant įtakos esminiam pagal šią direktyvą nustatytam su saugumu susijusiam teikėjo įpareigojimui, sutartyje turėtų būti nurodyta, kokių veiksmų gali imtis teikėjas dėl su saugumu susijusių įvykių arba grėsmių ir pažeidžiamumo atvejais, ir kokie tie veiksmai gali būti;

(237)   galimybė gauti skaidrią, naujausią ir palyginamą informaciją apie pasiūlymus ir paslaugas – labai svarbus veiksnys vartotojams konkurencinėse rinkose, kuriose paslaugas siūlo keli paslaugų teikėjai. Galutiniai paslaugų gavėjai turėtų galėti lengvai palyginti įvairių rinkoje siūlomų paslaugų kainas remdamiesi lengvai prieinama forma skelbiama informacija. Kad jie galėtų lengvai palyginti kainas ir paslaugas, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti įgaliojimus reikalauti, kad elektroninių ryšių tinklų ir (arba) prieigos prie interneto paslaugų, viešųjų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, teikėjai užtikrintų didesnį informacijos skaidrumą (įskaitant tarifus, paslaugos kokybę, suteiktos galinės įrangos apribojimus ir kitus susijusius statistinius duomenis). Nustatant tokius reikalavimus turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į tų tinklų ir paslaugų charakteristikas. Jos turėtų taip pat užtikrinti, kad tretieji asmenys turėtų teisę nemokamai naudoti viešą informaciją, kurią skelbia tokios įmonės, kad būtų suteikiamos palyginimo priemonės;

(238)  galutiniai paslaugų gavėjai dažnai nežino, kiek turės sumokėti už paslaugas priklausomai nuo naudojimosi jomis įpročių, arba jiems sunku apskaičiuoti, kiek laiko naudojosi elektroninių ryšių paslaugomis arba kiek duomenų perdavė. Siekiant užtikrinti daugiau skaidrumo ir daugiau galimybių galutiniams paslaugų gavėjams valdyti savo išlaidas ryšių paslaugoms, svarbu jiems suteikti priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų laiku stebėti savo naudojimąsi paslaugomis;

(239)  naudodamiesi veiksmingomis nepriklausomo palyginimo priemonėmis, pavyzdžiui, interneto svetainėmis, galutiniai paslaugų gavėjai gali įvertinti įvairių viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų (išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugą) teikėjų privalumus ir gauti nešališką informaciją, visų pirma palyginti kainas, tarifus ir kokybės parametrus viena priemone. Turėtų būti siekiama tokiomis priemonėmis teikti aiškią, glaustą, visą ir išsamią informaciją. Turėtų būti taip pat siekiama į jas įtraukti kuo daugiau pasiūlymų, kad būtų galima pateikti kuo labiau tipinę apžvalgą ir aprėpti didelę rinkos dalį. Tokiomis priemonėmis pateikiama informacija turėtų būti patikima, nešališka ir skaidri. Galutiniai paslaugų gavėjai turėtų būti informuojami apie tokių priemonių buvimą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų atitinkamose teritorijose galutiniai paslaugų gavėjai turėtų nemokamą prieigą bent prie vienos tokios priemonės;

(240)  nepriklausomo palyginimo priemonės turėtų veikti nepriklausomai nuo viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų. Kompetentingų institucijų vardu tas priemones gali teikti privačiosios įmonės, tačiau priemonės turėtų būti teikiamos pagal nustatytus kokybės kriterijus, įskaitant reikalavimą teikti duomenis apie jų savininkus, teikti tikslią ir naujausią informaciją, rodyti paskutinio informacijos atnaujinimo laiką, nustatyti aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais bus grindžiamas palyginimas, ir įtraukti kuo daugiau viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugą, pasiūlymų, kurie aprėptų didelę rinkos dalį. Nė vienam paslaugų teikėjui neturėtų būti teikiama pirmenybė paieškos rezultatuose, išskyrus šių aiškių ir objektyvių kriterijų atveju. Valstybės narės turėtų nustatyti, kaip dažnai palyginimo priemones būtina peržiūrėti ir atnaujinti informaciją, kuri tomis priemonėmis teikiama galutiniams paslaugų gavėjams, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugą, teikėjai paprastai atnaujina savo tarifų ir kokybės informaciją. Jei valstybėje narėje veikia tik viena palyginimo priemonė ir jei ta priemonė nustoja veikusi arba nebeatitinka kokybės kriterijų, valstybė narė turėtų pasirūpinti, kad galutiniams paslaugų gavėjams per pagrįstą laikotarpį būtų nacionaliniu lygmeniu užtikrinta prieiga prie kitos palyginimo priemonės;

(241)  siekdamos spręsti viešųjų interesų klausimus, susijusius su naudojimusi viešųjų elektroninių ryšių paslaugomis, ir skatinti kitų subjektų teisių ir laisvių apsaugą, kompetentingos nacionalinės institucijos pasitelkdamos teikėjus turėtų turėti galimybę parengti ir išplatinti viešojo intereso informaciją, susijusią su naudojimusi šiomis paslaugomis. Galėtų būti pateikiama visuomenei svarbi informacija apie dažniausius pažeidimus ir teisines jų pasekmes,▌ konsultacijos apie apsaugą nuo pavojų asmens saugumui, kurie, pavyzdžiui, gali kilti tam tikromis aplinkybėmis atskleidus asmens informaciją, taip pat nuo pavojų privatumui ir asmens duomenų saugumui, ir nurodomos apsaugos priemonės, ir informuojama apie esamą lengvai naudojamą ir konfigūruojamą programinę įrangą ar jos parinktis, kurias naudojant galima apsaugoti vaikus ar pažeidžiamus asmenis. Informacijos teikimas galėtų būti koordinuojamas taikant bendradarbiavimo procedūrą, nustatytą šioje direktyvoje. Tokia viešojo intereso informacija prireikus turėtų būti atnaujinama ir pateikiama kiekvienos valstybės narės nustatyta lengvai suprantama forma bei nacionalinių institucijų svetainėse. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti įpareigoti teikėjus skleisti šią standartinės formos informaciją visiems kitiems vartotojams tokiu būdu, kurį nacionalinės reguliavimo institucijos laiko tinkamu. Vis dėlto šios informacijos skleidimas paslaugų teikėjams neturėtų būti pernelyg didelė našta. Valstybės narės turėtų reikalauti, kad informacija būtų skleidžiama priemonėmis, kurias paslaugų teikėjai naudoja bendraudami su galutiniais paslaugų gavėjais, vykdant įprastinę verslo veiklą;

(242)  jei nenustatytos atitinkamos taisyklės Sąjungos teisėje, turinys, programos ir paslaugos laikomos teisėtomis arba žalingomis remiantis nacionaline materialine ir procesine teise. Valstybės narės, o ne elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai turi nuspręsti pagal tam tikrą procedūrą, ar turinys, programos arba paslaugos yra teisėti arba žalingi. Ši direktyva ir Direktyva 2002/58/EB dėl privatumo ir elektroninių ryšių nedaro poveikio 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva)(31), kurioje, be kita ko, nustatyta „paprasto perdavimo kanalo“ taisyklė dėl tarpinių paslaugų teikėjų, kurie joje apibrėžti;

(243)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos stebėti paslaugų kokybę ir sistemingai rinkti informaciją apie siūlomų paslaugų įskaitant neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams teikiamas paslaugas, kokybę. Tokią informaciją jos turėtų rinkti remdamosi kriterijais, leidžiančiais lyginti paslaugos teikėjus ir valstybes nares. Tikėtina, kad elektroninių ryšių paslaugų teikėjai konkurencinėje aplinkoje▌ dėl komercinių priežasčių teiks pakankamą ir naujausią informaciją apie viešai prieinamas savo paslaugas. Kai elektroninių ryšių paslaugų teikėjas dėl priežasčių, susijusių su paslaugos techniniu teikimu, negali kontroliuoti paslaugos kokybės ar nesuteikia mažiausios kokybės paslaugų, jis neturėtų privalėti pateikti informacijos apie paslaugų kokybę. Vis dėlto nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti reikalauti, kad tokia informacija būtų skelbiama, jei aišku, kad tokia informacija nėra lengvai prieinama visuomenei. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat nustatyti matavimo metodus, kuriuos taikytų paslaugų teikėjas, kad padidintų teikiamų duomenų palyginamumą. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, EERRI turėtų priimti gaires dėl paslaugos kokybės parametrų, į kurias turėtų kuo labiau atsižvelgti nacionalinės reguliavimo institucijos;

(244)  siekdami visapusiškai pasinaudoti konkurencinės aplinkos teikiamais privalumais, vartotojai, remdamiesi turima informacija ir kai jiems tai naudinga, turėtų turėti galimybę rinktis ir keisti paslaugų teikėjus. Itin svarbu užtikrinti, kad jie galėtų tai daryti netrukdomi teisinių, techninių arba praktinių kliūčių, įskaitant sutartines sąlygas, procedūras, mokesčius ir t. t. Paslaugų teikėjams tai netrukdo nustatyti pagrįstą minimalų daugiausiai 24 mėnesių sutarties laikotarpį sutartyse su vartotojais Tačiau, valstybės narės turėtų turėti galimybę atsižvelgusios į nacionalines sąlygas, pavyzdžiui, į konkurencijos lygius ir investavimo į tinklą stabilumą, nustatyti trumpesnę ilgiausią trukmę, o paslaugų teikėjai turėtų pasiūlyti bent vieną sutartį, kurios trukmė – 12 mėnesių ar trumpesnė. Nepriklausomai nuo elektroninių ryšių paslaugos sutarties, vartotojai galėtų pirmenybę teikti jiems naudingesniam ilgesniam kompensavimo už fizines jungtis laikotarpiui. Tokie vartotojų įsipareigojimai gali būti reikšmingas veiksnys siekiant sudaryti geresnes sąlygas (įskaitant paklausos sutelkimo sistemas, kuriomis naudodamiesi investuotojai į tinklą gali sumažinti pradinio naudojimosi riziką) įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus iki arba kuo arčiau galutinių paslaugų gavėjų patalpų. Tačiau tokiais kompensavimo laikotarpiais, nustatytais fizinių jungčių sutartyse, neturėtų būti varžomos šioje direktyvoje nustatytos vartotojų teisės rinktis kitus elektroninių ryšių paslaugų teikėjus ir tokios sutartis neturėtų būti taikomos galiniams ar vidaus prieigos įrenginiams, pavyzdžiui, nešiojamiesiems aparatams, maršruto parinktuvams ar modemams;

(245)  vartotojai turėtų taip pat turėti galimybę be jokių išlaidų nutraukti tas savo sutartis, kurių galiojimas automatiškai pratęstas pasibaigus▌ sutarties galiojimui;

(246)  turėtų būti laikoma, kad visi galutiniam paslaugų gavėjui nenaudingi sutarties sąlygų pakeitimai, kuriuos pasiūlo prieigos viešai prieinamų interneto paslaugų ar su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, teikėjai, pavyzdžiui, pakeitimai, susiję su mokesčiais, tarifais, duomenų kiekio apribojimu, duomenų perdavimo sparta, aprėptimi arba asmens duomenų tvarkymu, suteikia galutiniams paslaugų gavėjams teisę nutraukti sutartį be jokių išlaidų, net jei tie pakeitimai siejami su tam tikrais naudingais pakeitimais; Galutiniams paslaugų gavėjams turėtų būti pranešta apie visus sutarties sąlygų pakeitimus naudojant patvarią laikmeną, pavyzdžiui, popierių, USB raktą, pastoviosios atminties kompaktinį diską, DVD, atminties kortelę, kompiuterio standųjį diską arba el. paštą;

(247)  galimybė rinktis kitus paslaugų teikėjus konkurencinėje aplinkoje yra esminė veiksmingai konkurencijai. Gaudami skaidrią, tikslią ir naujausią informaciją apie rinkimosi galimybes, galutiniai paslaugų gavėjai turėtų labiau pasitikėti galimybe rinktis kitus paslaugų teikėjus ir turėtų būti labiau linkę aktyviai dalyvauti konkurencijos procese. Paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti paslaugos tęstinumą, kad rinkdamiesi kitus paslaugų teikėjus galutiniai paslaugų gavėjai nerizikuotų netekti paslaugos;

(248)  numerio perkeliamumas yra pagrindinė priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėje elektroninių ryšių rinkose. ▌Galutiniai paslaugų gavėjai, kurie to prašo, turėtų galėti išlaikyti savo numerį (-ius) viešajame telefono ryšio tinkle, nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo ir ribotą laiko tarpą tarp paslaugų teikėjų keitimo. Ši direktyva netaikoma tokiai priemonei, kuri taikoma tarp prijungimų prie viešųjų telefono ryšio tinklų fiksuotose ar nefiksuotose vietose. Tačiau valstybės narės gali taikyti nuostatas dėl numerių perkėlimo tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje ir judriojo ryšio tinklų;

(249)  numerių perkeliamumo poveikis yra žymiai didesnis, kai informacija apie tarifus, kurią gauna galutiniai paslaugų gavėjai, perkeliantys savo numerius, ir galutiniai paslaugų gavėjai, skambinantys tiems, kurie yra perkėlę savo numerius, yra skaidri. Įgyvendinant numerių perkeliamumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą;

(250)  užtikrindamos, kad kaina už sujungimą, susijusį su numerių perkeliamumu, būtų pagrįsta sąnaudomis, nacionalinės reguliavimo institucijos gali taip pat atsižvelgti į kainas panašiose rinkose;

(251)   Numerio perkeliamumas▌ turėtų būti įgyvendinamas kuo greičiau, kad šis numeris būtų aktyvuojamas per vieną darbo dieną, o vartotojas liktų be paslaugos ne ilgiau kaip vieną darbo dieną nuo sutartos datos. Siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas „vieno langelio“ sistemai, kuria naudodamiesi vartotojai galėtų sklandžiai pasirinkti kitą paslaugų teikėją, šiam procesui turėtų vadovauti numerį priimantis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti bendrą numerių perkėlimo procesą, atsižvelgdamos į nacionalines nuostatas dėl sutarčių ir technologijų naujoves. Kai galima, tai turėtų apimti reikalavimą perkėlimą atlikti belaidžiu būdu, nebent galutinis paslaugų gavėjas pageidauja kitaip. Kai kurių valstybių narių patirtis rodo, kad iškyla pavojus, jog vartotojų perkėlimas kitam paslaugų teikėjui gali būti atliktas neturint jų sutikimo. Nors šį klausimą turi spręsti visų pirma teisėtvarkos institucijos, valstybės narės turėtų turėti galimybę įvesti tokias minimalias proporcingas priemones, susijusias su perkėlimo procesu, kadangi būtina kiek galima sumažinti tokius pavojus ir užtikrinti vartotojų apsaugą perkėlimo metu, taip pat ir taikant tinkamas sankcijas, nesumažinant proceso patrauklumo vartotojams; Pagal sutarties sąlygas teisė perkelti numerius neturėtų būti ribojama;

(251a)  siekiant užtikrinti, kad paslaugų teikėjo keitimas ir numerių perkėlimas vyktų atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus terminus, valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad paslaugų teikėjas imtųsi kompensacinių priemonių tais atvejais, kai susitarimo su galutiniu paslaugų gavėju nesilaikoma. Tokios priemonės turėtų būti proporcingos vėlavimo laikytis susitarimo nuostatų trukmei;

(252)  sparčiai paplito ir svarbus konkurencijos elementas yra bent viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, ir kitų paslaugų, pavyzdžiui, linijinio transliavimo, arba galinių įrenginių, pavyzdžiui, prietaisų, kuriuos siūlo tas pats paslaugų teikėjas ir kurie įtraukti į tą pačią sutartį, paketai. Šio straipsnio tikslais rinkinys suprantamas kaip sudarantis prieigos prie interneto paslaugą kartu su numeriu siejama asmenų tarpusavio ryšio paslauga arba prieigos prie interneto paslaugą ir (arba) su numeriu siejamą asmenų tarpusavio ryšio paslaugą su skirtingomis, tačiau papildomomis paslaugomis, išskyrus perdavimo paslaugas, naudojamas teikiant mašinų tarpusavio sąveikos paslaugas, ir (arba) galiniu įrenginiu, kuriuos teikia tas pats teikėjas arba i) pagal tą pačią sutartį, arba ii) pagal tas pačias ir papildomas sutartis, arba iii) pagal tas pačias ir pagal susijusias sutartis, teikiamas už vieną bendrą kainą. Vartotojams rinkiniai yra dažniausiai naudingi, tačiau dėl jų sunkiau arba brangiau pasirinkti kitą paslaugų teikėją ir kyla rizika, kad galutiniai paslaugų gavėjai bus visiškai susaistyti sutarties nuostatomis. Jei skirtingoms paslaugoms ir bet kuriam sutartiniam įsipareigojimui, susijusiam su produktų, iš kurių sudarytas paketas, įsigijimu taikomos nevienodos sutarties nutraukimo ir kito paslaugų teikėjo pasirinkimo sąlygos, vartotojams faktiškai trukdoma naudotis teisėmis pagal šią direktyvą pasirinkti kitus viso paketo arba jo dalių konkurencinius pasiūlymus. Todėl šios direktyvos nuostatos dėl sutarčių, skaidrumo, sutarties galiojimo trukmės ir nutraukimo, taip pat dėl galimybės rinktis kitus paslaugų teikėjus turėtų būti taikomos visiems paketo elementams, bet ne daugiau už kitas vartotojui palankesnes taisykles, taikomas paketo ne elektroninių ryšių elementams. Kiti sutarčių klausimai, pavyzdžiui, netesybos už sutarties sąlygų nesilaikymą, turėtų būti reguliuojami atitinkamam paketo elementui taikomomis taisyklėmis, pavyzdžiui, prekių pardavimo arba skaitmeninio turinio teikimo sutarčių taisyklėmis. Dėl tų pačių priežasčių vartotojai neturėtų būti susaistomi su paslaugų teikėjais sutarčių sąlygomis, kuriomis faktiškai pratęsiamas▌ sutarties galiojimo laikotarpis. Valstybės narės turėtų išsaugoti veiksmų laisvę priimti papildomas teisės nuostatas dėl rinkinių tais atvejais, kai jų pobūdis sukelia skirtingą reguliavimo režimą, pvz., kai šiems elementams yra taikomas kitų konkrečių sektorių reguliavimas, arba siekiant prisitaikyti prie rinkos praktikos pokyčių;

(253)  su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų, teikėjai yra įpareigoti skubios pagalbos ryšiais suteikti prieigą prie pagalbos tarnybų. Ypatingomis aplinkybėmis, t. y. kai neįmanoma techniškai, jie gali neturėti galimybės suteikti prieigos prie pagalbos tarnybų arba (ir) informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą. Tokiais atvejais jie turėtų savo klientus tinkamai apie tai informuoti sutartyje. Tokie paslaugų teikėjai savo klientams turėtų teikti aiškią ir skaidrią informaciją pradinėje paslaugų teikimo sutartyje ir vėliau, pavyzdžiui, pateikiamose sąskaitose, ją atnaujinti, jei keičiamas prieigos prie pagalbos tarnybų teikimas,. Šioje informacijoje turėtų būti nurodyti visi su teritorine aprėptimi susiję apribojimai, remiantis numatomais techniniais ryšių paslaugos teikimo parametrais ir esama infrastruktūra. Jei paslauga teikiama ne jungtimi, kuri valdoma siekiant užtikrinti nustatytą paslaugos kokybę, informacijoje taip pat turėtų būti nurodytas prieigos ir skambinančiojo vietos nustatymo duomenų patikimumo lygis, palyginti su paslauga, kuri teikiama tokia jungtimi, atsižvelgiant į galiojančius technologijų ir kokybės standartus, taip pat visus paslaugų kokybės parametrus, nurodytus šioje direktyvoje;

(254)  laikantis▌ Chartijos ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, taikant reguliavimo sistemą turėtų būti užtikrinta, kad visi galutiniai paslaugų gavėjai, įskaitant neįgalius, vyresnio amžiaus ir specialių socialinių poreikių turinčius galutinius paslaugų gavėjus, galėtų lengvai ir vienodai naudotis nebrangiomis ir prieinamomis kokybiškomis paslaugomis, nepaisant jų gyvenamosios vietos Sąjungoje. Amsterdamo sutarties baigiamojo akto 22 deklaracijoje numatyta, kad rengiant priemones pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsnį, Sąjungos institucijos atsižvelgtų į neįgalių asmenų poreikius;

(255)  galutiniai paslaugų gavėjai prieigą prie pagalbos tarnybų per skubios pagalbos ryšius turėtų gauti iš bet kurio prietaiso, kuriuo įmanoma gauti su numeriu siejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, nemokamai ir nenaudodami jokių mokėjimo priemonių, įskaitant tuomet, kai galutiniai paslaugų gavėjai naudojasi tarptinkliniu ryšiu kurioje nors iš valstybių narių arba privačiais telekomunikacijos tinklais. Skubios pagalbos ryšiai – ryšio priemonės, prie kurių priskiriama ne tik kalbinio ryšio paslauga, tačiau taip pat realiuoju laiku perduodamas tekstas, vaizdo ir kitoks ryšys, be kita ko, naudojant trečiųjų subjektų teikiamas perteikimo paslaugas, kuriomis naudojantis valstybėje narėje galima kreiptis į pagalbos tarnybas. Skubios pagalbos ryšį už asmenį gali suaktyvinti transporto priemonės sistema „eCall“, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2015/758(32). Vis dėlto, valstybės narės turėtų pačios spręsti, kurios su numeriu siejamos asmenų tarpusavio ryšio paslaugos yra tinkamos skubiosios pagalbos tarnyboms, įskaitant galimybę apriboti šias galimybes balso pranešimais ir jų atitikmeniu neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams, arba suteikti papildomų galimybių pagal susitarimą su nacionaliniu BPC. Siekiant atsižvelgti į būsimą technologinę plėtrą ar didesnį naudojimąsi su numeriu nesiejamomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, Komisija, pasikonsultavusi su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, skubios pagalbos tarnybomis, standartizacijos institucijomis ir kitais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais, turėtų įvertinti, ar su numeriu nesiejamomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis įmanoma suteikti tikslią ir patikimą prieigą prie skubios pagalbos tarnybų;

(256)  valstybės narės turėtų užtikrinti, kad galutinių paslaugų gavėjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, laikydamiesi nacionalinių specifikacijų ir kriterijų bei atsižvelgdami į nacionalinių bendrųjų pagalbos centrų pajėgumus, patikimai ir tiksliai teiktų prieigą prie pagalbos tarnybų. Jei su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga teikiama ne tokiu ryšiu, kuris valdomas nustatytai paslaugos kokybei užtikrinti, paslaugos teikėjas gali nepajėgti užtikrinti, kad naudojantis jo teikiama paslauga pagalbos skambučiai būtų taip pat patikimai nukreipiami į tinkamiausią bendrąjį pagalbos centrą. Tokie su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, t. y. paslaugų teikėjai, kurie nėra integruoti su viešojo ryšių tinklo teikėju, gali būti techniškai nepajėgūs informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad standartai, kuriais garantuojamas tikslus ir patikimas skambučių nukreipimas pagalbos tarnyboms ir ryšys su jomis, būtų įgyvendinti kuo greičiau, kad su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, teikiantys su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, įvykdytų įpareigojimus, susijusius su prieiga prie pagalbos tarnybų ir informavimu apie skambinančio asmens buvimo vietą, tokiu lygiu, kuris prilygtų iš kitų tokių ryšio paslaugų teikėjų reikalaujamam lygiui; Jeigu tokie standartai ir susijusios bendrų pagalbos centrų sistemos dar nebuvo įgyvendintos, iš nuo tinklo nepriklausomų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšių paslaugų teikėjų neturėtų būti reikalaujama suteikti prieigą prie pagalbos tarnybų, išskyrus tokiu būdu, kuris yra techniškai įmanomas ar ekonomiškai perspektyvus. Pavyzdžiui, tai gali apimti galimybę valstybei narei paskirtą vieną bendrą pagalbos centrą, skirtą priimti skubios pagalbos pranešimus. Vis dėlto, tokie paslaugų teikėjai turėtų informuoti galutinius paslaugų gavėjus, jei prieiga prie „112“ ar informacijos apie skambinančiojo vietą nepalaikoma;

(256b)  šiuo metu yra atsiliepimo į pagalbos skambučius ir jų valdymo trūkumų, susijusių su ataskaitų teikimu ir veiklos vertinimu valstybėse narėse. Todėl Komisija, pasikonsultavusi su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir pagalbos tarnybomis, patvirtina veiklos rodiklius, taikomus valstybių narių pagalbos tarnyboms, ir pateikia ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos pagalbos telefono numerio „112“ įgyvendinimo veiksmingumo ir dėl veiklos rodiklių taikymo;

(257)  valstybės narės turėtų imtis specialių priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai, ypač kurti, turintys klausos arba kalbos negalią bei kurti ir akli paslaugų gavėjai turėtų lygias galimybes išsikviesti pagalbos tarnybas, taip pat ir numeriu „112“, naudojant visuminio pokalbio paslaugas ir trečiųjų subjektų teikiamas perteikimo paslaugas, sąveikias su telefonijos tinklais visoje ES. Tai taip pat galėtų apimti specialius neįgaliems paslaugų gavėjams skirtus galinius įrenginius, kai pirmiau minėtos ryšio priemonės jiems nėra tinkamos;

(258)  siekiant pagerinti Europos Sąjungoje keliaujančių piliečių apsaugą ir saugumą, svarbu gerinti informuotumą apie telefono ryšio numerį „112“. Šiuo tikslu piliečiai, keliaujantys bet kurioje valstybėje narėje, turėtų būti visapusiškai informuojami, visų pirma, pateikiant informaciją tarptautinėse autobusų stotyse, geležinkelio stotyse, uostuose arba oro uostuose ir abonentų sąrašuose, galutiniams paslaugų gavėjams skirtoje informacijoje ir pateikiant informaciją su sąskaita, kad numeris „112“ gali būti naudojamas kaip bendrasis skubios pagalbos iškvietimo numeris visoje Sąjungoje. Tai visų pirma yra valstybių narių atsakomybė, tačiau Komisija turėtų toliau remti ir papildyti valstybių narių iniciatyvas, skirtas didinti informuotumą apie numerį „112“ ir periodiškai įvertinti visuomenės informuotumą apie šį numerį;

(259)  informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą didina galutinių paslaugų gavėjų apsaugą bei saugumą ir padeda pagalbos tarnyboms atlikti darbą, jei skubios pagalbos pranešimo ir susijusios informacijos perdavimą atitinkamoms pagalbos tarnyboms garantuoja nacionalinė bendrųjų pagalbos centrų sistema. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą, apimančios ir tinklo priemonėmis gautą informaciją, ir, jei įmanoma, išplėstinius skambinančiojo vietos nustatymo pagal telefoną duomenis, priėmimas ir naudojimas turėtų atitikti aktualius Sąjungos teisės aktus dėl asmens duomenų tvarkymo ir saugumo priemonių. Įmonės, kurios buvimo vietą nustato tinklo priemonėmis, turėtų pagalbos tarnyboms pateikti skambinančio asmens buvimo vietos duomenis iš karto, kai tik ta tarnyba gauna pagalbos skambutį, nepriklausomai nuo naudojamos technologijos. Tačiau įsitikinta, kad skambinančio asmens buvimo vieta pagal nešiojamojo aparato buvimo vietą nustatoma kur kas tiksliau ir pigiau, nes tam naudojami iš EGNOS ir palydovinės sistemos „Galileo“, taip pat iš kitų pasaulinių palydovinės navigacijos sistemų ir belaidžių vietinių tinklų gaunami duomenys. Todėl informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą, išvesta iš nešiojamojo aparato duomenų, turėtų papildyti tinklo priemonėmis gautą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą, net jei informacija pagal nešiojamojo aparato duomenis nustatoma tik po skubios pagalbos ryšio užmezgimo. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad bendrieji pagalbos centrai galėtų išgauti ir valdyti, kai įmanoma, esamą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą parengimas ir perdavimas turėtų būti nemokamas ir galutiniam paslaugų gavėjui, ir valdžios įstaigai, apdorojančiai skubios pagalbos pranešimus, nesvarbu, kaip (pavyzdžiui, iš nešiojamojo aparato duomenų ar tinklo priemonėmis) ta informacija rengiama arba perduodama (pavyzdžiui, kalbinio ryšio kanalu, SMS arba interneto protokolu grindžiama priemone);

(260)  kad galėtų reaguoti į technologijų pokyčius, susijusius su tikslia skambinančio asmens buvimo vietos nustatymo informacija, lygiaverte prieiga neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams ir skambučių nukreipimu į tinkamiausią bendrąjį pagalbos centrą, Komisija turėtų būti įgaliota priimti priemones, būtinas norint Sąjungoje užtikrinti skubios pagalbos ryšio suderinamumą, sąveiką, kokybę ir tęstinumą. Tos priemonės gali būti sudarytos iš funkcinių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos įvairių subjektų (pavyzdžiui, su numeriu siejamos asmenų tarpusavio ryšio paslaugos teikėjų, elektroninių ryšių tinklų operatorių ir bendrųjų pagalbos centrų) funkcijos ryšio grandinėje, ir techninių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos funkcinių nuostatų įgyvendinimo techninės priemonės. Šios priemonės neturėtų pakenkti pagalbos tarnybų iškvietimo organizavimui valstybėse narėse;

(260a)  šiuo metu pilietis, esantis A šalyje, kuriam reikia susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis B šalyje, negali to padaryti, nes pagalbos tarnybos neturi galimybės susisiekti viena su kita. Šios problemos sprendimas – sukurti visoje ES veikiančią saugią kiekvienos šalies pagrindinės (-ių) pagalbos tarnybos (-ų) telefono numerių duomenų bazę. Todėl Komisija turi tvarkyti saugią Europos skubios pagalbos numerių „E.164“ duomenų bazę, siekiant užtikrinti, kad jais būtų galima susisiekti tarp valstybių narių;

(260b)  naujausi teroristų išpuoliai Europoje pabrėžė efektyvių viešojo perspėjimo sistemų trūkumą valstybėse narėse ir visoje Europoje. Labai svarbu, kad valstybės narės galėtų informuoti visus gyventojus nustatytoje teritorijoje apie vykstančias nelaimes ir (ar) išpuolius ar artėjančias grėsmes, naudojant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, įsteigiant nacionalinę veiksmingą „atvirkštinę pagalbos telefono numerio 112 ryšio sistemą“, skirtą piliečiams įspėti ir perspėti, esant artėjančioms ar vykstančioms gamtos ir (arba) žmogaus sukeltoms didelio masto ekstremalioms situacijoms ir nelaimėms, atsižvelgiant į esamas nacionalines ir regionines sistemas ir nepažeidžiant privatumo bei duomenų apsaugos taisyklių. Komisija taip pat turėtų įvertinti, ar įmanoma sukurti universalią, prieinamą, tarpvalstybinę, visoje ES veikiančią „atvirkštinę pagalbos telefono numerio 112 ryšio sistemą“, kuria būtų galima įspėti visuomenę apie gresiančias ar vykstančias nelaimes arba apie plačios apimties nepaprastąją padėtį skirtingose valstybėse narėse;

(261)   valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai turėtų lygiavertes galimybes naudotis elektroninių ryšių paslaugomis ir jas pasirinkti, laikantis JT neįgaliųjų teisių konvencijos (JTNTK) ir taikant universalioj dizaino metodą. Be kita ko, siekdamos užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai galėtų pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda ir rinktis paslaugų teikėjus, kuo naudojasi dauguma galutinių paslaugų gavėjų, atitinkamos nacionalinės institucijos turėtų tinkamais atvejais bei atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, pasikonsultavusios su neįgaliuosius atstovaujančiomis organizacijomis, nustatyti neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams taikomus vartotojų apsaugos reikalavimus, kurių turi laikytis viešąsias elektroninių ryšių paslaugas ir susijusius galinius įrenginius teikiantys paslaugų teikėjai. Tokiais reikalavimais, be kita ko, gali būti numatyta, jog paslaugų teikėjai turi užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis jų paslaugomis tomis pačiomis sąlygomis, įskaitant kainas, tarifus ir kokybę bei prieigą prie susijusių galinių įrenginių, kokios siūlomos ir kitiems galutiniams jų paslaugų gavėjams, nors tie paslaugų teikėjai ir patirtų papildomų išlaidų. Kiti reikalavimai gali būti susiję su paslaugų teikėjų tarpusavio susitarimais dėl didmeninės veiklos. Kad paslaugų teikėjams neužkrautų per didelės naštos, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų patikrinti, ar lygiavertės prieigos ir pasirinkimo tikslus galima pasiekti ir be tokių priemonių;

(262)  ▌

(262a)  nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad įmonės, teikiančios viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, prieinamu formatu skelbtų informaciją apie siūlomų paslaugų veikimą ir jų prieinamumo ypatybes. Tai reiškia, kad informacijos turinys turi būti pateikiamas tokiu teksto formatu, kurį būtų galima naudoti, norint sukurti alternatyvius pagalbinius formatus ir netekstinio turinio alternatyvas;

(262b)  neįgalių galutinius paslaugų gavėjų atžvilgiu šia direktyva turėtų būti siekiama atspindėti kitus Sąjungos teisės aktus, kuriais įgyvendinama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija. Šios priemonės apima principus ir standartus, nustatytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/2102(33). Keturi prieinamumo principai yra šie: suvokimas – tai reiškia, kad informacija ir naudotojo sąsajos komponentai turi būti pateikiami naudotojams jiems suvokiamais būdais; galimybė naudoti – tai reiškia, kad naudotojo sąsajos komponentus ir navigaciją turi būti įmanoma naudoti; suprantamumas – tai reiškia, kad informacija ir naudotojo sąsajos veikimas turi būti suprantami; patvarumas – tai reiškia, kad turinys turi būti pakankamai patvarus, kad jis būtų patikimai aiškinamas naudojant įvairią naudotojo programinę įrangą, įskaitant pagalbines technologijas. Tie prieinamumo principai išreiškiami sėkmės kriterijais, kuriuos galima išbandyti, kaip antai kriterijais, kurie yra Europos standarto EN 301 549 V1.1.2 „Prieinamumo reikalavimai, skirti viešiesiems IRT produktų ir paslaugų pirkimams Europoje“ (2015-04) (toliau – Europos standartas EN 301 549 V1.1.2 (2015-04)) pagrindas taikant darniuosius standartus ir bendrą metodiką, skirtą interneto svetainių ir mobiliųjų programų turinio atitikčiai tiems principams patikrinti. Tas Europos standartas buvo priimtas remiantis įgaliojimu M/376, kurį Komisija suteikė Europos standartizacijos organizacijoms. Laukiant, kol Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje bus paskelbtos nuorodos į darniuosius standartus ar į jų dalis, reikėtų apsvarstyti atitinkamas Europos standarto EN 301 549 V1.1.2 (2015–04) nuostatas, kaip minimalias priemones tiems praktiškai principams įgyvendinti šios direktyvos atžvilgiu, taip pat lygiavertę prieigą ir pasirinkimą neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams;

(263)  informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugose išsivystė veiksminga konkurencija, užtikrinama, be kita ko, pagal Komisijos direktyvos 2002/77/EB(34) 5 straipsnį Siekiant šią veiksmingą konkurenciją išlaikyti, visi paslaugos teikėjai, kurie skiria telefono numerius savo galutiniams paslaugų gavėjams turėtų ir toliau privalėti, užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų prieinama sąžiningu, nediskriminavimo ir sąnaudas atitinkančiu būdu;

(264)  galutiniai paslaugų gavėjai turėtų būti informuojami apie jų teisę spręsti, ar jie nori, kad jų duomenys būtų įtraukti į abonentų informacijos sąrašą. Su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai turėtų laikytis galutinių paslaugų gavėjų sprendimų ir pagal juos teikti duomenis abonentų informacijos tarnyboms. Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsniu užtikrinama, kad galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis privatumo apsaugos teise dėl jų asmens duomenų įrašymo į viešus abonentų sąrašus;

(265)  galutiniams paslaugų gavėjams turėtų būti užtikrinta visos Sąjungoje parduodamos įrangos sąveikumas priimant skaitmeninio radijo ir skaitmeninės televizijos signalus. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokiai įrangai būtų taikomi minimalūs suderinti standartai. Retkarčiais tokie standartai galėtų būti keičiami derinant juos su technologijos ir rinkos pokyčiais;

(266)  pageidautina, kad vartotojai turėtų visas galimybes prijungti savo radijo imtuvus ir televizorius. Sąveika dinamiškose rinkose — kintama sąvoka. Standartizacijos institucijos turėtų stengtis kuo labiau užtikrinti, kad atitinkami standartai keistųsi kartu su atitinkamomis technologijomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad skaitmeniniuose televizoriuose būtų konektoriai, kurie galėtų perduoti visus skaitmeninio signalo elementus, įskaitant garso ir vaizdo srautus, sąlyginę informacijos prieigą, informaciją apie paslaugas, taikomųjų programų sąsajos (API) informaciją ir kopijos apsaugos informaciją. Todėl ši direktyva turėtų būti užtikrinama, kad su konektoriais susijusio ir (arba) juose įdiegto funkcionalumo neribotų tinklų operatoriai, paslaugų teikėjai ir įrangos gamintojai, ir jis galėtų plėtotis kartu su technologijų plėtra. Teikiant išmaniosios televizijos vaizdo ir pristatymo paslaugas, pripažįstama, kad bendro standarto įdiegimas per rinkos mechanizmą yra naudingas vartotojui. Valstybės narės ir Komisija gali imtis su sutartimi suderintų iniciatyvų, kad taip viskas ir vyktų. Tam, kad būtų užtikrintas tarpvalstybinis sąveikumas, vartotojų radijo imtuvai turėtų galėti priimti bent jau analogines ir skaitmenines radijo transliacijas. Ši nuostata neturėtų būti taikoma pigiems vartotojų radijo imtuvams arba radijo imtuvams, kuriuose radijo transliacijų priėmimas yra tik papildoma funkcija, pvz., mobiliesiems telefonams, kuriuose yra FM imtuvas. Ji taip pat neturėtų būti taikoma radijo mėgėjų naudojamai radijo įrangai, įskaitant, pvz., radijo mėgėjams susirinkti ir naudoti patiems skirtus radijo imtuvų dalių rinkinius arba atskirų radijo mėgėjų eksperimentiniais ir moksliniais tikslais, susijusiais su mėgėjų radiju, sukonstruotą įrangą;

(267)  didmeninės priemonės, kuriomis užtikrinamas galutinio paslaugų gavėjo duomenų (fiksuoto ir judriojo ryšio) įtraukimas į duomenų bazes, turėtų atitikti asmens duomenų apsaugos nuostatas pagal Direktyvą 95/46/EB, vietoje kurios nuo 2018 m. gegužės 25 d. bus taikomas Reglamentas (ES) 2016/679(35), ir Direktyvos 2002/58/EB (Privatumo ir elektroninių ryšių direktyvos) 12 straipsnį. Sąnaudomis pagrįstas tokių duomenų teikimas paslaugų teikėjams, sudarantis valstybėms narėms galimybę parengti išsamios sukauptos informacijos teikimo informacijos paslaugų teikėjams mechanizmą ir teikti prieigą prie tinklo prieinamomis ir skaidriomis sąlygomis, įgyvendinamas siekiant užtikrinti, kad galutiniai paslaugų gavėjai visapusiškai pasinaudotų konkurencijos teikiama nauda, todėl atsirado galimybė paslaugoms nebetaikyti mažmeninės prekybos taisyklių ir teikti informavimo paslaugas pagrįstomis ir skaidriomis sąlygomis;

(268)  panaikinus universaliosios paslaugos įpareigojimą teikti abonentų informaciją telefonu ir atsižvelgiant į tai, kad veikia tokių paslaugų rinka, teisė gauti abonentų informacijos teikimo telefonu paslaugą tapo nebūtina. Tačiau nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus ir sąlygas įmonėms, kontroliuojančioms prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų, kad būtų išlaikyta galimybė patekti į rinką ir konkurencija joje;

(269)  valstybės narės, atsižvelgdamos į teisėtus visuomenės interesus, turėtų nustatyti proporcingus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus jų jurisdikcijoje esančioms įmonėms, bet tokie įpareigojimai turėtų būti taikomi tik tais atvejais, kai yra būtina valstybių narių pagal Sąjungos teisę aiškiai nustatytiems visuotinės svarbos tikslams pasiekti, ir jie turėtų būti proporcingi ir skaidrūs. Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai gali būti taikomi konkretiems radijo ir televizijos programų transliavimo kanalams ir papildomosioms paslaugoms, kurias teikia tam tikras žiniasklaidos paslaugų teikėjas. Valstybių narių nustatyti įpareigojimai turėtų būti pagrįsti, tai yra turėtų būti proporcingi ir skaidrūs atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus visuotinės svarbos tikslus, pvz., žiniasklaidos pliuralizmą ir kultūros įvairovę. Jei valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose yra nustačiusios privalomojo programų siuntimo įpareigojimų, tuos įpareigojimus jos turėtų objektyviai pagrįsti, kad jie būtų skaidrūs, proporcingi ir aiškiai apibrėžti. Įpareigojimai turėtų būti parengti taip, kad suteiktų pakankamai paskatų efektyviai investuoti į infrastruktūrą. Įpareigojimai turėtų būti reguliariai, bent kas penkerius metus, peržiūrimi, kad atitiktų technologijų ir rinkos raidą ir siekiant užtikrinti, kad jie ir toliau būtų proporcingi tikslams, kuriuos reikia pasiekti. Įpareigojimuose atitinkamais atvejais turėtų būti galima numatyti proporcingą atlygį;

(269a)  kadangi dauguma šiuo metu naudojamos vartotojų skaitmeninės televizijos ir radijo įrangos priima ir analogines, ir skaitmenines transliacijas, valstybėms narėms nebeliko ekonominių ar socialinių priežasčių toliau taikyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus ir analoginės, ir skaitmeninės televizijos transliacijoms. Tačiau tokiu būdu neturėtų būti kliudoma taikyti tokių analoginės transliacijos įpareigojimų, jei didelis skaičius naudotojų iki šiol naudoja analoginius kanalus arba analoginė transliacija yra vienintelė transliavimo priemonė;

(270)  radijo ir televizijos transliacijos skirstymui naudojami elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos apima kabelinius, IPTV, palydovinius ir antžeminius transliacijos tinklus. Jie gali apimti ir kitus tinklus, jei nemažas galutinių paslaugų gavėjų skaičius naudoja tokius tinklus kaip pagrindinę priemonę radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Prie privalomojo programų siuntimo įpareigojimo turėtų būti priskiriamas specialių paslaugų, kurias teikiant užtikrinama lygiavertė prieiga neįgaliems paslaugų gavėjams, transliavimas. Taigi prie papildomų paslaugų gali būti atitinkamai priskiriamos, be kitų paslaugų, paslaugos, sukurtos siekiant geresnės prieigos neįgaliems galutinių paslaugų gavėjams, pavyzdžiui, televizinis tekstas, subtitrai kurtiesiems ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms, garso komentaras, įgarsinti subtitrai ir vertimas į gestų kalbą. Didėja išmaniesiems televizoriams pritaikytų paslaugų teikimas ir naudojimasis jomis, o paslaugų gavėjams pasirinkimo atžvilgiu tebėra aktualūs elektroniniai programų vadovai, todėl duomenų apie programą perdavimas, būtinas elektroninių programų vadovų, teleteksto ir su programomis susijusių IP adresų funkcionalumui užtikrinti, gali būti priskiriamas prie privalomojo programų siuntimo įpareigojimo;

(271)  šiuolaikiniai telefono komutatoriai paprastai turi skambinančios linijos nustatymo priemones ir todėl galimybę naudoti šias priemones vis dažniau suteikia už nedidelį mokestį ar visai be jokio mokesčio. Nereikalaujama, kad valstybės narės suteikti įpareigojimą teikti šias priemones, jei jos jau yra prieinamos. Direktyva 2002/58/EB apsaugo paslaugų gavėjų privatumą, kai jie gauna detalias sąskaitas, suteikdama jiems priemones apsaugoti savo teisę į privatumą, kai nustatoma skambinančioji linija. Šių paslaugų plėtra visoje Europoje būtų naudinga vartotojams, ir todėl ši direktyva ją skatina;

(272)  valstybėms narėms skelbiant informaciją, būtina užtikrinti, kad rinkos dalyviai ir potencialūs rinkos dalyviai suprastų savo teises ir pareigas ir žinotų, kur rasti jiems svarbią išsamią informaciją. Skelbiant informaciją oficialiame valstybės žinių biuletenyje, suinteresuotoms šalims kitose valstybėse narėse yra lengviau surasti reikiamą informaciją;

(273)  siekdama užtikrinti visos Europos elektroninių ryšių rinkos veiksmingumą ir efektyvumą, Komisija turėtų stebėti ir skelbti imamus mokesčius, kurie turi įtakos nustatant kainas galutiniams paslaugų gavėjams;

(274)  kad Komisija galėtų nustatyti, kaip teisingai taikyti Sąjungos teisę, ji turi žinoti, kurios įmonės yra paskelbtos turinčiomis didelę įtaką rinkoje ir kokius įpareigojimus nacionalinės reguliavimo institucijos yra nustačiusios rinkos dalyviams. Todėl būtina, kad valstybės narės ne tik skelbtų šią informaciją valstybės mastu, bet siųstų ją ir Komisijai. Tais atvejais, kai valstybės narės privalo Komisijai siųsti informaciją, jos tai gali daryti elektronine forma taikydamos tam tikras sutartas autentiškumą patvirtinančias procedūras.

(275)  kad galėtų atsižvelgti į rinkos, visuomenės ir technologijų pokyčius, valdyti tinklų ir paslaugų saugumui keliamą riziką ir užtikrinti veiksmingą prieigą skubios pagalbos ryšiais prie pagalbos tarnybų, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį priimti teisės aktus šiais klausimais: saugumo rizikos šalinimo priemonių nustatymas; prieigos prie skaitmeninės televizijos ir radijo programų paslaugų suderinimas; bendro didmeninių balso skambučio užbaigimo fiksuotojo ir judriojo ryšio tinkluose paslaugų tarifo nustatymas; priemonių, susijusių su skubios pagalbos ryšiu Sąjungoje, priėmimas; šios direktyvos II, IV, V, VI, VIII, IX ir X priedų suderinimas. Ypač svarbu, kad Komisija, atlikdama parengiamąjį darbą, vykdytų deramas, įskaitant ekspertų lygmens, konsultacijas ir kad konsultacijos būtų vykdomos pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytus principus. Siekiant užtikrinti lygiavertį dalyvavimą rengiant deleguotuosius teisės aktus, visi dokumentai Europos Parlamentui ir Tarybai turėtų būti pateikiami tuo pačiu metu kaip valstybių narių ekspertams, o jų ekspertai turėtų sistemingai dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, užsiimančių deleguotųjų aktų rengimu, posėdžiuose;

(276)  kad šios direktyvos įgyvendinimo sąlygos būtų vienodos, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti sprendimus dėl tarptautinių žalingųjų trukdžių tarp valstybių narių šalinimo; dėl privalomo standartų įgyvendinimo arba dėl standartų ir (arba) specifikacijų išbraukimo iš privalomosios standartų sąrašo dalies; dėl teisių naudotis suderintų juostų dažniais suteikimo bendrojo leidimo tvarka arba dėl individualaus teisių naudotis suderintų juostų dažniais suteikimo; dėl suderinto radijo spektro kriterijų, taisyklių ir sąlygų taikymo būdų; dėl valstybių narių sąlygų, siejamų su leidimais naudotis suderintu radijo spektru, taikymo būdų; dėl juostų, kurių radijo dažnių naudojimo teises įmonės gali perleisti arba išnuomoti viena kitai, nustatymo; dėl bendro vėliausių terminų, iki kurių turi būti duotas leidimas naudotis konkretaus suderinto radijo spektro juostomis, apribojimo nustatymo; dėl teisių naudotis radijo spektru trukmės reguliavimo laikinųjų priemonių priėmimo; dėl kriterijų, pagal kuriuos koordinuojamas tam tikrų įpareigojimų vykdymas, nustatymo; dėl mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų konstrukcijos, įrengimo ir veikimo specifikacijos; dėl tarptautinių arba visos Europos numerių paklausos patenkinimo; ir dėl įpareigojimų, kuriais užtikrinama veiksminga prieiga prie pagalbos tarnybų arba prie tiesioginio galutinių paslaugų gavėjų sujungimo vienoje arba keliose valstybėse narėse ar visoje Europos Sąjungoje, pobūdžio ir apimties nustatymo. Įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai;

(277)  pagaliau Komisija turėtų turėti galimybę, kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, prireikus priimti rekomendacijas dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų nustatymo, pranešimo pagal vidaus rinkos stiprinimo procedūrą ir suderinto reguliavimo sistemos nuostatų taikymo;

(278)  šios direktyvos nuostatos turėtų būti reguliariai peržiūrimos, visų pirma siekiant nustatyti, ar reikia jas pakeisti atsižvelgiant į besikeičiančias technologines ir rinkos sąlygas. Kadangi vietoje monopolinių rinkos struktūrų gali susiformuoti nekonkurencingos oligopolinės rinkos struktūros, atliekant peržiūrą ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama nuostatoms dėl nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimams nustatyti individualiai ar kolektyviai didelę įtaką rinkoje turintiems operatoriams prieigos prievoles, taikomas kartu su kitomis galimomis nustatyti prievolėmis, siekiant užtikrinti, kad įgaliojimai būtų pakankami siekiant veiksmingai įgyvendinti šios direktyvos tikslus;

(279)  tam tikros šios srities direktyvos ir sprendimai turėtų būti panaikinti;

(280)  Komisija turėtų stebėti perėjimą nuo esamos prie naujos sistemos;

(281)  kadangi valstybės narės negali visiškai pasiekti siūlomų veiksmų tikslo, būtent: nustatyti elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo, taip pat sąlygų, kuriomis suteikiami tinklų ir paslaugų, radijo spektro ir numerių naudojimo leidimai, ir prieigos prie elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių bei jų sujungimo, taip pat galutinių paslaugų gavėjų apsaugos suderintą ir paprastesnę sistemą, ir dėl šių veiksmų masto bei poveikio jį geriau galima pasiekti Sąjungos lygiu, Sąjunga gali taikyti priemones pagal subsidiarumo principą, nustatytą Sutarties 5 straipsnyje. Atsižvelgiant į tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šia direktyva nesiekiama toliau, nei būtina tiems tikslams įgyvendinti;

(282)  pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų(36) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną arba daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos;

(283)  pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnių direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas kyla iš ankstesnių direktyvų;

(284)  ši direktyva neturėtų turėti įtakos valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios terminais, nustatytais XI priedo B dalyje,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I dalis. PAGRINDAS (sektoriaus organizavimo bendrosios taisyklės)

I antraštinė dalis. Taikymo sritis, tikslas ir apibrėžtys

I SKYRIUS

DALYKAS, TIKSLAS IR APIBRĖŽTYS

1 straipsnis

Dalykas ir tikslas

1. Ši direktyva nustato suderintą sistemą, pagal kurią reguliuojamos elektroninių ryšių paslaugos, elektroninių ryšių tinklai, susijusios priemonės ir susijusios paslaugos bei tam tikri galinių įrenginių aspektai. Ja nustatomos nacionalinių reguliavimo ir, kai taikytina, kitų kompetentingų institucijų užduotys ir procedūros, skirtos užtikrinti, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Sąjungoje.

2. Viena vertus, šia direktyva siekiama elektroninių ryšių tinkluose ir paslaugose įdiegti vidaus rinkos principus, siekiant įdiegti ir naudoti itin didelio pralaidumo saugius tinklus, užtikrinti subalansuotą konkurenciją, elektroninių ryšių paslaugų sąveikumą, prieinamumą ir naudą galutiniams paslaugų gavėjams.

Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, visoje Sąjungoje veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis būtų teikiamos kokybiškos, įperkamos ir viešai prieinamos paslaugos, reglamentuojant tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant neįgalius paslaugų gavėjus, poreikius naudotis paslaugomis vienodomis sąlygomis su kitais, taip pat nustatyti reikiamas galutinių paslaugų gavėjų teises.

3. Šia direktyva nedaroma poveikio:

– Sąjungos teisėje arba nacionalinėje teisėje pagal Sąjungos teisę nustatytoms prievolėms, taikomoms paslaugoms, teikiamoms naudojant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas; – Sąjungos lygmeniu arba nacionaliniu lygmeniu pagal Sąjungos teisę taikomoms priemonėms, kuriomis siekiama visuotinės svarbos tikslų, ypač susijusių su asmens duomenų ir privatumo apsauga, turinio reguliavimu ir audiovizualine politika;

– Sąjungos lygmeniu arba nacionaliniu lygmeniu pagal Sąjungos teisę taikomoms priemonėms, kuriomis siekiama visuotinės svarbos tikslų, ypač susijusių su asmens duomenų ir privatumo apsauga, turinio reguliavimu ir audiovizualine politika;

– Reglamento (ES) Nr. 531/2012 ir Reglamento (ES) 2015/2120 taikymui.

3a. Jei informacija apima asmens duomenis, Komisija, Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (EERRI) ir susijusios valdžios institucijos užtikrina, kad duomenys būtų tvarkomi laikantis Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių.

4. Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nedarant poveikio Sąjungos taisyklėms dėl vartotojų apsaugos, ypač Direktyvoms 93/13/EEB ir 2011/83/ES bei Sąjungos teisę atitinkančioms nacionalinėms taisyklėms.

2 straipsnis

Apibrėžtys

Šioje direktyvoje:

1) elektroninių ryšių tinklas – perdavimo sistemos (tiek grindžiamos, tiek negrindžiamos nuolatine infrastruktūra arba centralizuoto administravimo pajėgumais), taip pat atitinkamais atvejais perjungimo ar nukreipimo įranga bei kiti ištekliai (įskaitant neaktyvius tinklo elementus), kurie leidžia perduoti signalus laidais, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuoto (linijų ir paketų perjungiamojo, įskaitant internetą) ir judriojo ryšio antžeminius tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas, kai jos naudojamos signalams perduoti, radijo ir televizijos programų transliavimui naudojamus tinklus ir kabelinės televizijos tinklus, neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį; jis neapima tinklo elementų, kuriuos valdo privatūs asmenys vykdydami ne pelno veiklą;

2) itin didelio pralaidumo tinklas – elektroninių ryšių tinklas, kurį bent jau iki skirstomojo taško aptarnaujamoje vietoje visą sudaro optinių skaidulų elementai, arba kitos rūšies tinklas, kuris yra pajėgus įprastinėmis piko tarpsnių sąlygomis užtikrinti panašų tinklo efektyvumą (prieinamo aukštynkrypčio ir žemynkrypčio dažnių juostos pločio, ryšio atsparumo, su klaidomis susijusių parametrų, delsos ir jos svyravimų atžvilgiu). Tinklo efektyvumas vertinamas remiantis techniniais parametrais, nepriklausomai nuo to, ar galutinio paslaugų gavėjo patirtis skiriasi dėl konkrečioms terpėms, per kurias tinklas galiausiai sujungiamas su tinklo galiniu tašku, būdingų savybių skirtumų;

(3)transnacionalinės rinkos – pagal 63 straipsnį nustatytos rinkos, apimančios visą Sąjungą ar didelę jos dalį, esančią daugiau nei vienoje valstybėje narėje;

4) elektroninių ryšių paslauga – paslauga, ▌teikiama už atlygį elektroninių ryšių tinklais ir apimanti interneto prieigos paslaugą, apibrėžtą Reglamento (ES) 2015/2120 2 straipsnio 2 dalyje, taip pat (arba) asmenų tarpusavio ryšio paslaugą ir (ar) paslaugas, kurias visas ar didžiąja dalimi sudaro signalų perdavimas, pavyzdžiui, perdavimo paslaugas, naudojamas teikti mašinų sąveikos paslaugas ir transliavimui, išskyrus naudojant elektroninius ryšių tinklus ir paslaugas perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas bei asmenų ne pelno tikslais teikiamas paslaugas;

5) asmenų tarpusavio ryšio paslauga – ▌už atlygį teikiama paslauga, leidžianti tiesiogiai ir interaktyviai elektroninių ryšių tinklais keistis informacija tarp nustatyto skaičiaus asmenų, kai ryšį inicijuojantys ar jame dalyvaujantys asmenys nustato jo adresatą (-us); ji neapima paslaugų, kurias teikiant galimas asmenų tarpusavio ir interaktyvus ryšys vien tik kaip nesvarbi šalutinė funkcija, neatsiejama nuo kitos paslaugos;

6) su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga – asmenų tarpusavio ryšio paslauga, kurią teikiant sujungiama su viešuoju perjungiamojo telefono tinklu naudojant priskirtosios numeracijos išteklius (t. y. nacionalinio ar tarptautinio telefono ryšio numeracijos plano numerį (-ius)) arba sudarant sąlygas ryšiui su nacionalinio ar tarptautinio telefono ryšio numeracijos plano numeriu (-iais), kai paslaugos teikėjas ženkliai kontroliuoja tinklą, per kurį sudaromos sąlygos ryšiui;

7) su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga – asmenų tarpusavio ryšio paslauga, kurią teikiant nesujungiama su viešuoju perjungiamojo telefono tinklu nei naudojant priskirtosios numeracijos išteklius (t. y. nacionalinio ar tarptautinio telefono ryšio numeracijos plano numerį (-ius)) nei sudarant sąlygas ryšiui su nacionalinio ar tarptautinio telefono ryšio numeracijos plano numeriu (-iais);

8) viešasis ryšių tinklas – elektroninių ryšių tinklas, kuris naudojamas vien tik ar didžiąja dalimi viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms teikti ir kuriuo informaciją galima perduoti iš vieno galinio tinklo taško į kitą;

9) tinklo galinis taškas – fizinis taškas, kuriame galutiniam paslaugų gavėjui suteikiama prieiga prie viešojo ryšių tinklo; tinkluose, kuriose atliekamas perjungimas ar nukreipimas, tinklo galinis taškas nustatomas pagal konkretų tinklo adresą, kuris gali būti susietas su galutinio paslaugų gavėjo numeriu ar vardu;

10) susijusios priemonės – susijusios paslaugos, su elektroninių ryšių tinklu ir (arba) elektroninių ryšių paslauga susijusi fizinė infrastruktūra ir kitos priemonės ar elementai, kurie leidžia ir (arba) padeda teikti paslaugas per tą tinklą ir (arba) paslaugą arba galėtų tai daryti ir kurie apima, be kita ko, pastatus ar įėjimus į pastatus, pastatų elektros laidų sistemas, antenas, bokštus ir kitas atramines konstrukcijas, vamzdynus, kanalus, stiebus, šulinius ir skirstomąsias spintas;

11) susijusios paslaugos – su elektroninių ryšių tinklu ir (arba) elektroninių ryšių paslauga susijusios paslaugos, kurios leidžia ir (arba) padeda teikti paslaugas▌ naudojant tą tinklą ir (arba) paslaugą arba galėtų tai daryti ir kurios apima, be kita ko, numerių susiejimo ar lygiavertes funkcijas atliekančias sistemas, sąlyginės prieigos sistemas, elektroninius programų vadovus▌ ir kitas paslaugas, pavyzdžiui, galimybės nustatyti tapatybę, vietą ir prisijungimo būvį paslaugas;

12) sąlyginės prieigos sistema – techninė priemonė, patikros sistema ir (arba) tvarka, leidžiantys naudotis apsaugotąja radijo ar televizijos transliavimo paslauga, teikiama suprantama forma tik gavus abonementinį ar kitokios formos išankstinį individualų leidimą;

13) paslaugų gavėjas – juridinis ar fizinis asmuo, kuris naudoja ar pareiškia norą naudoti viešąsias elektroninių ryšių paslaugas;

14) galutinis paslaugų gavėjas – paslaugų gavėjas, neteikiantis viešųjų ryšių tinklų ar viešųjų elektroninių ryšių paslaugų;

15) vartotojas – fizinis asmuo, kuris naudoja ar pareiškia norą naudoti viešąsias elektroninių ryšių paslaugas ne verslo, amato ar profesijos tikslais;

16) elektroninių ryšių tinklo teikimas – tokio tinklo sukūrimas, eksploatavimas, kontrolė ar galimybės juo naudotis suteikimas;

17) patobulinta skaitmeninės televizijos įranga – prijungti prie televizorių skirti priedėliai arba integruota skaitmeninės televizijos įranga, galintys priimti skaitmeninės interaktyvios televizijos paslaugas;

18) taikomųjų programų sąsaja (angl. API) – programinės įrangos sąsajos tarp taikomųjų programų, kurias teikia transliuotojai ar paslaugos teikėjai, ir išteklių skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugoms skirtoje patobulintoje skaitmeninės televizijos įrangoje;

19) spektro paskyrimas – tam tikros dažnių juostos skyrimas vienos ar, jei tinkama, daugiau rūšių radijo ryšio tarnybų naudojimui nustatytomis sąlygomis;

20) žalingieji trukdžiai – trukdžiai, kurie kelia pavojų radijo navigacijos tarnybos ar kitų saugos tarnybų veikimui arba kitaip smarkiai pablogina, trukdo ar nuolat pertraukia radijo ryšio tarnybos, veikiančios pagal taikytinas tarptautinės, Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatas, veiklą;

21) skambutis – viešosiomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugų priemonėmis sukurtas sujungimas, sudarantis dvipusio kalbinio ryšio galimybę;

22) tinklų ir paslaugų saugumas – elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų pajėgumas tam tikru patikimumo lygiu išlikti atspariems bet kokiems veiksmams, keliantiems pavojų saugomų, perduodamų ar tvarkomų duomenų, arba atitinkamų teikiamų ar per tuos tinklus ir teikiant tas paslaugas gaunamų paslaugų prieinamumui, autentiškumui, vientisumui ar konfidencialumui;

23) bendrasis leidimas – pagal šią direktyvą valstybių narių sukurta teisinė sistema, kuria užtikrinamos teisės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir specialiai sektoriui nustatomi įpareigojimai, kurie gali būti taikomi visiems ar tik tam tikros rūšies elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms, išskyrus fizinių asmenų ne pelno tikslais teikiamas paslaugas;

24) mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškas – nedidelė, mažos galios, nedideliu atstumu veikianti belaidžio tinklo prieigos įranga, naudojanti licencijuotą radijo spektrą, nelicencinį radijo spektrą arba jų derinį, kuri gali, bet nebūtinai, būti viešojo antžeminio judriojo ryšio tinklo dalis ir gali turėti vieną ar daugiau nedidelio vizualaus poveikio antenų, ir kurią naudodami pasalugų gavėjais gali belaidžiu būdu prisijungti prie bet kokios topologijos – tiek judriojo, tiek fiksuotojo ryšio – elektroninių ryšių tinklų;

25) radijo ryšio vietinis tinklas (angl. RLAN) – mažos galios, nedideliu atstumu veikianti belaidžio tinklo prieigos sistema, kuri nekelia didelės rizikos, kad atsiras trukdžių kitoms tokioms pat kitų paslaugų gavėjų netoliese naudojamoms sistemoms, ne išskirtinėmis teisėmis naudojanti radijo spektrą, kuriam taikomos Sąjungos lygmeniu suderintos prieinamumo ir efektyvaus naudojimo šiuo tikslu taisyklės;

26) pasidalijamasis naudojimasis radijo spektru – dviejų arba daugiau paslaugų gavėjų naudojimasis tais pačiais dažniais pagal konkretų bendro naudojimosi susitarimą, kurį nacionalinė kompetentinga institucija leido pagal bendrąjį leidimą, individualias naudojimo teises ar jų derinį, įskaitant tokias reguliavimo priemones kaip licencijuota bendra prieiga, kuria siekiama palengvinti dažnių juostos bendrą naudojimą vadovaujantis visiems susijusiems subjektams privalomu susitarimu, laikantis į jų naudojimo teises įtrauktas bendro naudojimo taisykles, siekiant visiems pasalugų gavėjams užtikrinti nuspėjamą ir patikimą bendro naudojimosi tvarką, nedarant poveikio konkurencijos teisės aktų taikymui;

27) suderintas radijo spektras – radijo spektras, kurio prieinamumą ir efektyvų naudojimą užtikrinančios suderintosios sąlygos nustatytos technine įgyvendinimo priemone pagal Sprendimo Nr. 676/2002/EB (Sprendimas dėl radijo spektro) 4 straipsnį;

28) prieiga – kitai įmonei apibrėžtomis sąlygomis suteikiama išskirtinė arba neišskirtinė teisė naudotis įrenginiais ir (arba) paslaugomis elektroninių ryšių paslaugoms teikti, be kita ko, tais atvejais, kai jomis naudojamasi siekiant teikti informacinės visuomenės paslaugas arba transliacijų turinio paslaugas. Ji apima, be kita ko: teisę naudotis tinklo elementais ir susijusiais įrenginiais, kuri gali apimti įrangos sujungimą fiksuoto arba judriojo ryšio priemonėmis (pirmiausia – tai teisė naudotis vietos linija ir įrenginiais bei paslaugomis, būtinomis elektroninių ryšių paslaugoms vietos linija teikti); teisę naudotis fizine infrastruktūra, įskaitant pastatus, kabelių kanalus ir stiebus; teisę naudotis atitinkamomis programinės įrangos sistemomis, įskaitant veiklos palaikymo sistemas; teisę naudotis informacijos sistemomis ar duomenų bazėmis, skirtomis išankstiniams užsakymams, tiekimui, užsakymams, priežiūros ir remonto prašymams bei sąskaitų rengimui; teisę naudotis numerių susiejimo ar lygiavertes funkcijas atliekančiomis sistemomis; teisę naudotis fiksuotojo ir judriojo ryšio tinklais,▌ visų pirma tarptinklinio ryšio paslaugoms teikti; teisę naudotis sąlyginės prieigos sistemomis skaitmeninės televizijos paslaugoms teikti, taip pat teisę naudotis virtualaus tinklo paslaugomis;

29) sujungimas – fizinis ar loginis viešųjų ryšių tinklų, naudojamų tos pačios įmonės ar skirtingų įmonių, sujungimas, kad vienos įmonės paslaugų gavėjai galėtų naudotis tarpusavio ryšiu ar ryšiu su kitos įmonės paslaugų gavėjais arba kitos įmonės teikiamomis prieigos paslaugomis. Paslaugas gali teikti tie patys dalyvaujantys subjektai ar kiti subjektai, kurie turi prieigą prie tinklo. Sujungimas yra speciali prieigos rūšis, taikoma tarp viešųjų tinklų operatorių;

30) operatorius – įmonė, teikianti ar turinti leidimą teikti viešąjį ryšių tinklą ar susijusias priemones;

31) vietinė linija – fizinis elektroninio ryšio signalų maršrutas, jungiantis tinklo galinį tašką su viešojo fiksuoto elektroninio ryšio tinklo skirstomuoju stovu ar jam lygiaverčiu įrenginiu;

31a) taksofonas – plačiajai visuomenei prieinamas telefonas, už kurio naudojimą galima mokėti monetomis ir (arba) kredito (debeto) kortelėmis, ir (arba) išankstinio mokėjimo kortelėmis, įskaitant korteles, naudojamas surenkant kodą;

32) kalbinis ryšys – visuomenei teikiama elektroninių ryšių paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir gauti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį (-ius), nurodytą (-us) nacionaliniame arba tarptautiniame telefono ryšio numeracijos plane, kaip kalbinio ryšio alternatyvą apimanti kitas ryšio priemones, skirtas specialiai neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams, pvz., visuminio pokalbio (angl. „total conversation“) paslaugas (balso, vaizdo ir realiuoju laiku perduodamo teksto paslaugas) bei kalbos perteikimo (angl. „relay“) per tekstą ir vaizdą paslaugas;

33) geografinis numeris – nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano numeris, kurio skaitmeninės struktūros dalis yra geografinė nuoroda, naudojama skambučiams į fizinę tinklo galinio taško (angl. NTP) vietą nukreipti;

34) negeografinis numeris – nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano numeris, kuris nėra geografinis numeris, pavyzdžiui, judriojo telefono ryšio, nemokami ir padidinto tarifo telefono ryšio numeriai;

35) bendrasis pagalbos centras (BPC) – fizinė vieta, kurioje pirmiausia priimamas skubios pagalbos pranešimas ir už kurią atsakinga valdžios institucija arba valstybės narės pripažinta privačioji organizacija;

35a) perteikimo paslaugos – paslaugos teikiamos kurtiesiems, neprigirdintiems ar turintiems kalbos sutrikimų, kad jie telefonu galėtų bendrauti per vertėją žodžiu, naudojantį tekstą ar gestų kalbą, su kitais asmenimis taip, kad šis bendravimas funkciškai būtų lygiavertis negalios neturinčių asmenų galimybėms;

36) tinkamiausias BPC – atsakingų institucijų iš anksto nurodytas BPC, kuris reaguoja į skubios pagalbos pranešimus, gaunamus iš tam tikros vietovės, arba į tam tikros rūšies skubios pagalbos pranešimus;

36a) realiuoju laiku perduodamas tekstas – ryšys, kurio metu teksto simboliai perduodami terminalu dar juos spausdinant ir paslaugos gavėjas nejaučia ryšio delsos;

37) skubios pagalbos ryšys – ryšys, palaikomas naudojantis kalbinio ryšio paslaugomis ir atitinkama su numeriu siejama asmenų tarpusavio ryšio paslauga tarp galutinio paslaugų gavėjo ir BPC, siekiant skubios pagalbos tarnybų prašyti suteikti skubią pagalbą ir ją gauti;

(38) skubios pagalbos tarnyba – valstybės narės pripažinta kaip tokia tarnyba, kuri pagal nacionalinės teisės aktus tiesiogiai teikia skubią pagalbą tokiose situacijose, kai gresia, visų pirma, tiesioginis pavojus gyvybei ar sunkaus sužeidimo pavojus, pavojus asmens arba visuomenės sveikatai arba saugai, privačiajam arba viešajam turtui arba aplinkai;

38a) skambinančiojo vietos nustatymo duomenys – viešajame judriojo ryšio tinkle tvarkomi duomenys, gauti iš tinklo infrastruktūros ir (arba) mobiliojo telefono, nurodantys galutinio paslaugų gavėjo judriojo ryšio galinio įrenginio geografinę padėtį, o viešojo fiksuotojo ryšio tinklo atveju – tinklo galinio taško fizinio adreso duomenys.

II SKYRIUS

TIKSLAI

3 straipsnis

Bendrieji tikslai

1. Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos imtųsi visų pagrįstų priemonių, kurios būtinos ir proporcingos siekiant šio straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. Valstybės narės, Komisija ir EERRI taip pat prisideda prie šių tikslų siekimo.

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, padeda užtikrinti saviraiškos ir informacijos laisvę, kultūrų ir kalbų įvairovę bei žiniasklaidos pliuralizmą skatinančios politikos įgyvendinimą.

2. Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, EERRI, Komisija ir valstybės narės siekia kiekvieno iš toliau nurodytų bendrųjų tikslų, jų išvardijimo tvarkos nelaikant pirmumo tvarka:

a) skatina visų Sąjungos piliečių ir įmonių prieigą prie itin didelio pralaidumo ▌tinklų ir naudojimąsi jais;

b) skatina konkurenciją teikiant elektroninių ryšių tinklus ir susijusias priemones (be kita ko, efektyvia infrastruktūra grindžiamą konkurenciją) bei teikiant elektroninių ryšių paslaugas ir susijusias paslaugas;

c) prisideda prie vidaus rinkos plėtros šalindamos likusias kliūtis ir padėdamos užtikrinti vienodėjančias sąlygas investuoti į elektroninių ryšių tinklus, susijusias priemones ir paslaugas, taip pat elektroninių ryšių paslaugas visoje Sąjungoje ir juos teikti, rengdamos bendras taisykles ir nuspėjamus reguliavimo metodus, skatindamos veiksmingą, efektyvų ir koordinuotą spektro naudojimą, inovacijų atvirumą, transeuropinių tinklų kūrimą ir plėtojimą, Europos masto paslaugų teikimą, prieinamumą ir sąveiką bei ištisinį junglumą;

d) rūpinasi Sąjungos piliečių interesais▌ užtikrindamos itin didelio pralaidumo ▌tinklų bei elektroninio ryšio paslaugų prieinamumą ir naudojimą, remiantis veiksminga konkurencija užtikrindamos kuo didesnę naudą pasirinkimo, kainos ir kokybės atžvilgiu, išlaikydamos tinklų ir paslaugų saugumą, užtikrindamos aukštą ir vienodą galutinių paslaugų gavėjų apsaugą nustačius reikiamas sektoriui skirtas taisykles, užtikrindamos lygiavertę prieigą ir pasirinkimo galimybes neįgaliems galutiniams naudotojams bei tenkindamos specifinių socialinių grupių, ypač neįgalių, vyresnio amžiaus ir turinčių specialių socialinių poreikių paslaugų gavėjų, poreikius.

2a. Komisija gali pateikti išsamias politikos gaires 2 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatyti metodus ir objektyvius, konkrečius ir kiekybinius kriterijus, kuriais remiantis galima palyginti valstybių narių priemonių, kuriomis siekiama tų tikslų, veiksmingumą, taip pat nustatyti geriausią praktiką. Politikos gairėse taip pat turi būti numatytas metinis kiekvienos valstybės narės pasiektos pažangos kokybinis ir kiekybinis vertinimas. Politikos gairės neturi daryti poveikio nacionalinių reguliavimo institucijų ir kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumui.

3. Siekdamos 2 dalyje nurodytų ir šioje dalyje išdėstytų politikos tikslų nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos▌, be kita ko:

a) skatina reguliavimo nuspėjamumą užtikrindamos nuoseklų reguliavimo principų taikymą atitinkamais peržiūros laikotarpiais ir bendradarbiaudamos tarpusavyje, su EERRI ir Komisija;

b) užtikrina, kad panašiomis aplinkybėmis nebūtų sudaromos skirtingos sąlygos skirtingiems elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams;

c) technologijų atžvilgiu neutraliai taiko ES teisę (tiek, kiek tai netrukdo pasiekti 1 dalies tikslų);

d) skatina efektyvias investicijas į naujas ir pagerintas infrastruktūras bei su jomis susijusias inovacijas, be kita ko, užtikrindamos, kad nustatant bet kokias prieigos prievoles būtų tinkamai atsižvelgta į investuojančioms įmonėms tenkančią riziką, taip pat leisdamos investuotojams ir subjektams, norintiesiems turėti prieigą, sudaryti įvairius bendradarbiavimo susitarimus, kad būtų įvairinama investicijų rizika, tačiau užtikrindamos, kad būtų išsaugoma konkurencija rinkoje ir laikomasi nediskriminavimo principo;

e) deramai atsižvelgia į įvairias su infrastruktūra, konkurencija, galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų padėtimi susijusias sąlygas įvairiose valstybės narės geografinėse vietovėse, be kita ko, į vietos infrastruktūrą, kurią ne pelno tikslais valdo fiziniai asmenys;

f) nustato ex ante reguliuojamuosius įpareigojimus tik tokia apimtimi, kokia reikalinga siekiant užtikrinti realią ir tvarią konkurenciją galutinių paslaugų gavėjų labui, ir sušvelnina arba atšaukia tokius įpareigojimus, kai tik ši sąlyga įvykdoma.

Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos veiktų nešališkai, objektyviai, skaidriai, be diskriminacijos ir proporcingai.

4 straipsnis

Radijo spektro politikos strateginis planavimas ir koordinavimas

1. Valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir su Komisija vykdydamos radijo spektro naudojimo Sąjungoje strateginį planavimą, koordinavimą ir derinimą. Šiuo tikslu jos atsižvelgia, be kita ko, į ES politikos priemonių ekonominius, saugos, sveikatos, viešojo intereso, visuomenės saugumo ir gynybos, saviraiškos laivės, kultūrinius, mokslinius, socialinius ir techninius aspektus, taip pat į įvairius radijo spektro naudotojų bendruomenių interesus, kad būtų optimizuotas radijo spektro naudojimas ir išvengta žalingųjų trukdžių.

2. Bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija, valstybės narės skatina radijo spektro politikos priemonių derinimą Europos Sąjungoje ir, kai tinkama, radijo spektro prieinamumo ir efektyvaus naudojimo, kuris būtinas norint sukurti elektroninių ryšių vidaus rinką ir užtikrinti jos veikimą, sąlygų suderinimą.

3. Valstybės narės Radijo spektro politikos grupėje▌ bendradarbiauja tarpusavyje ir su Komisija, o Radijo spektro politikos grupė padeda ir pataria Europos Parlamentui ir Tarybai, jų prašymu, siekiant remti Sąjungos radijo spektro politikos priemonių strateginį planavimą ir derinimą. EERRI toje veikloje dalyvauja su reguliavimu ir konkurencija susijusiais klausimais.

4. Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į Radijo spektro politikos grupės nuomonę, gali teikti Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymus dėl teisės aktų, kuriais nustatomos daugiametės radijo spektro politikos programos, taip pat leidžiamas pasidalijamasis ir nelicencijuotas radijo spektro naudojimas. Tokiose programose nustatomos naudojimosi radijo spektru strateginio planavimo ir derinimo pagal šios direktyvos nuostatas politikos gairės ir tikslai.

II antraštinė dalis. Institucinė struktūra ir valdymas

I SKYRIUS

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos

5 straipsnis

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos

1. Valstybės narės užtikrina, kad visas šioje direktyvoje nustatytas užduotis vykdytų kompetentinga institucija.

Pagal šios direktyvos taikymo sritį nacionalinė reguliavimo institucija yra atsakinga bent už šias užduotis:

–  ex ante rinkos reguliavimo įgyvendinimą, be kita ko, prieigos ir sujungimo įpareigojimų nustatymą;

–  22 straipsnyje nurodytų geografinių tyrimų vykdymą;

–  įmonių tarpusavio▌ ginčų sprendimą;

–  rinkos formavimo, konkurencijos ir reguliavimo elementus apimančių nacionalinių procesų, susijusių su radijo spektro naudojimo teisių suteikimu, keitimu arba atnaujinimu pagal šią direktyvą, nustatymą;

–  bendrojo leidimo suteikimą;

–  vartotojų apsaugos ir galutinių paslaugų gavėjų teisių elektroninių ryšių sektoriuje užtikrinimą savo kompetencijos srityse pagal sektoriaus reguliavimo nuostatas ir, kai taikytina, bendravimą su susijusiomis kompetentingomis institucijomis;

–  atidžią daiktų interneto raidos stebėseną siekiant užtikrinti konkurenciją, vartotojų apsaugą ir kibernetinį saugumą;

–  finansavimo tvarkos mechanizmų nustatymą bei naštos nepagrįstumo vertinimą, taip pat universaliosios paslaugos teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimą;

–  užtikrinimą, kad būtų laikomasi atviros prieigos prie interneto taisyklių pagal Reglamentą (ES) Nr. 2015/2120;

–  numeracijos išteklių suteikimą ir numeracijos planų valdymą;

–  numerių perkeliamumo užtikrinimą;

–  bet kokios kitos užduoties, kuri pagal direktyvą skiriama nacionalinėms reguliavimo institucijoms, vykdymą.

Valstybės narės nacionalinėms reguliavimo institucijoms gali skirti kitas šioje direktyvoje numatytas užduotis.

2. Tų pačių valstybių narių arba kitų valstybių narių nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos prireikus sudaro tarpusavio bendradarbiavimo susitarimus siekiant skatinti bendradarbiavimą reguliavimo srityje.

3. Valstybės narės užduotis, kurias turi atlikti nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos, viešai paskelbia lengvai prieinama forma, ypač tais atvejais, kai užduotys skiriamos kelioms institucijoms. Valstybės narės atitinkamais atvejais užtikrina, kad bendrai rūpimais klausimais tos institucijos konsultuotųsi ir bendradarbiautų tarpusavyje ir su nacionalinėmis institucijomis, kurioms pavesta taikyti konkurencijos teisę arba vartotojų teisę. Kai kompetencija tokiais klausimais priklauso kelioms institucijoms, valstybės narės užtikrina, kad kiekvienos institucijos atitinkamos užduotys būtų viešai paskelbtos lengvai prieinama forma.

4. Valstybės narės nurodo Komisijai visas nacionalines reguliavimo institucijas ir kitas kompetentingas institucijas, kurioms pagal šią direktyvą yra pavestos užduotys, ir jų atitinkamą atsakomybę, taip pat bet kokius jų pakeitimus.

6 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumas

1. Valstybės narės garantuoja nacionalinių reguliavimo institucijų ir kitų kompetentingų institucijų savarankiškumą užtikrindamos, kad jos teisiškai būtų atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo visų organizacijų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus, įrenginius ir paslaugas. Valstybės narės, kurioms nuosavybės teise priklauso elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai arba kurios tuos teikėjus valdo, užtikrina, kad reguliavimo funkcija būtų veiksmingai struktūriškai atskirta nuo veiklos, susijusios su nuosavybės teise ar valdymu.

2. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos vykdytų savo įgaliojimus nešališkai, skaidriai ir laiku. Valstybės narės užtikrina, kad tos institucijos turėtų pakankamai techninių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių joms pavestoms užduotims vykdyti.

7 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų narių skyrimas ir atleidimas

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos vadovas arba, kai taikytina, šią funkciją nacionalinėje reguliavimo institucijoje vykdančios kolegijos nariai ar jo (jų) pavaduotojas (-ai) skiriamas (-i) ne trumpesnei nei ketverių metų kadencijai iš pripažintą reputaciją ir profesinę patirtį turinčių asmenų, atsižvelgiant į jų nuopelnus, gebėjimus, žinias bei patirtį ir taikant atvirą ir skaidrią atrankos procedūrą. Jie negali eiti pareigų daugiau kaip dvi iš eilės arba ne iš eilės einančias kadencijas. Valstybės narės sprendimų priėmimo proceso tęstinumą užtikrina numatydamos tinkamą kolegijos narių ar vyriausiosios vadovybės rotacijos sistemą, pavyzdžiui, paskirdamos pirmuosius kolegijos narius skirtingiems laikotarpiams, kad jų ir jų pareigas perimsiančių narių įgaliojimai nepasibaigtų tuo pačiu metu.

2. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos vadovas arba, kai taikytina, šią funkciją nacionalinėje reguliavimo institucijoje vykdančios kolegijos atitinkami nariai ar jo (jų) pavaduotojas (-ai) būtų atleistas (-i) iš pareigų jų kadencijos metu tik tuomet, jei nebeatitinka šiame straipsnyje nustatytų sąlygų.

3. Sprendimas atleisti atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos vadovą arba, kai taikytina, šią funkciją vykdančios kolegijos narius iš pareigų paskelbiamas viešai jų atleidimo metu. Atleistam nacionalinės reguliavimo institucijos vadovui arba, kai taikytina, šią funkciją vykdančios kolegijos nariams nurodomos atleidimo priežastys, ir jis (jie), jei bendrąja tvarka priežastys neskelbiamos, turi teisę reikalauti, kad jos būtų viešai paskelbtos, ir tos priežastys tokiu atveju turi būti paskelbtos. Valstybės narės užtikrina, kad šiam sprendimui galėtų būtų taikoma teisminė peržiūra (tiek faktinių, tiek teisinių aplinkybių atžvilgiu).

8 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų politinis nepriklausomumas ir atskaitomybė

1. Nedarant poveikio 10 straipsnio nuostatų taikymui, nacionalinės reguliavimo institucijos, vykdydamos užduotis, kurios yra joms pavestos pagal nacionalinę teisę, įgyvendinančią Sąjungos teisę, veikia nepriklausomai ir objektyviai, skaidriai ir atskaitingai pagal Sąjungos teisę ir nacionalinę teisę, turi pakankamai įgaliojimų ir nesiekia gauti arba nepriima kitų institucijų nurodymų. Tai nekliudo vykdyti jų priežiūrą pagal nacionalinę konstitucinę teisę. Tik pagal 31 straipsnį įsteigtos apeliacinės institucijos gali sustabdyti nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų galiojimą arba juos panaikinti.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos kasmet teikia ataskaitas, be kita ko, dėl elektroninių ryšių rinkos būklės, jų priimtų sprendimų, jų žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei jų priskyrimo, taip pat dėl būsimų planų. Jų ataskaitos skelbiamos viešai.

9 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo galios

1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atskirus metinius biudžetus ir galėtų savarankiškai vykdyti skirtą biudžetą. Biudžetai skelbiami viešai.

2. Nedarant poveikio įpareigojimui užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakankamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių joms pavestoms užduotims vykdyti, finansinis savarankiškumas neturėtų kliudyti vykdyti jų priežiūrą arba kontrolę pagal nacionalinę konstitucinę teisę. Bet kokia nacionalinių reguliavimo institucijų biudžeto kontrolė vykdoma skaidriai ir skelbiama viešai.

3. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių tam, kad galėtų aktyviai dalyvauti Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI)(37) veikloje ir prie jos prisidėti.

10 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų dalyvavimas EERRI

1. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos aktyviai remtų EERRI tikslus skatinti didesnį reguliavimo veiklos koordinavimą ir nuoseklumą.

2. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, priimdamos savo sprendimus dėl nacionalinių rinkų, kuo atidžiai atsižvelgtų į EERRI priimtas nuomones, bendrąsias pozicijas ir sprendimus.

2a. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos taikytų Reglamentą 2015/2120 ir EERRI gaires, priimtas pagal to reglamento 5 straipsnio 3 dalį ir jas įgyvendindamos savo veiklą koordinuotų su EERRI ir kitomis nacionalinėmis reguliavimo institucijomis.

11 straipsnis

Bendradarbiavimas su nacionalinėmis institucijomis

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos, kitos kompetentingos institucijos pagal šią direktyvą ir nacionalinės konkurencijos institucijos teikia viena kitai informaciją, būtiną šios direktyvos nuostatoms taikyti. Keičiantis informacija taikomos Sąjungos duomenų apsaugos taisyklės ir informaciją gaunanti institucija užtikrina tokį pat informacijos slaptumą kaip ir siunčiančioji institucija.

II SKYRIUS

Bendrasis leidimas

1 skirsnis. Bendroji dalis

12 straipsnis

Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrasis leidimas

1. Valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų. Šiuo tikslu valstybės narės nekliudo įmonei teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl Sutarties 52 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Bet koks toks laisvės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ribojimas turi būti tinkamai pagrįstas, nepažeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir apie jį turi būti pranešta Komisijai.

2. Elektroninių ryšių tinklų ar elektroninių ryšių paslaugų▌ teikimui gali būti taikomas tik bendrasis leidimas, nedarant poveikio specifiniams įpareigojimams, nurodytiems 13 straipsnio 2 dalyje, ar naudojimo teisėms, nurodytoms 46 ir 88 straipsniuose. Įmonėms negali būti taikomos nuostatos dėl išankstinio leidimo ar kitokie administraciniai aktai.

2a. Jei įmonės, teikiančios elektroninių ryšių paslaugas daugiau nei vienoje valstybėje narėje, pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, tokiai įmonei taikomas bendrasis tos valstybės narės leidimas ir ši įmonė turi teisę teikti elektroninių ryšių paslaugas visose valstybėse narėse.

Taikant šią direktyvą, pagrindinė buveinė – vieta, kurioje įmonė tenkina visus šiuos kriterijus:

a) vykdo didelę veiklos dalį, neskaitant vien administracinio pobūdžio veiklos, pavyzdžiui, verslo plėtros, apskaitos ir žmogiškųjų išteklių padalinių;

b) priima strateginius verslo sprendimus, kaip teikti elektroninių ryšių paslaugas Sąjungoje, taip pat

  c) sukuria didelę dalį savo apyvartos.

2b. Pagrindinės buveinės valstybės narės kompetentinga institucija, be kita ko, remdamasi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu, imasi priemonių, būtinų stebėti ir prižiūrėti, kaip laikomasi bendrojo leidimo sąlygų, ir teikti informaciją pagal 21 straipsnį. Jei būtina, EERRI palengvina ir koordinuoja tokį keitimąsi informacija.

Jei įrodoma, kad kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje veikia pagrindinė buveinė, pažeistos atitinkamos taisyklės, pagrindinės buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą dėl atitinkamų priemonių pagal 30 straipsnį.

Nesutarus dėl priemonių, kurių ėmėsi pagrindinės buveinės valstybės narės valdžios institucijos, arba esant prieštaringoms nuomonėms dėl pagrindinės buveinės, EERRI gali veikti kaip tarpininkė ir, prireikus neišspręsto nesutarimo atveju, gali dviejų trečdalių Reguliuotojų valdybos narių balsų dauguma priimti atitinkamą sprendimą.

3. Jei valstybė narė mano, kad pranešimo reikalavimas pagrįstas, ta valstybė narė gali reikalauti iš įmonių tik pateikti pranešimą EERRI, tačiau negali reikalauti, kad įmonės, prieš pradėdamos naudotis teisėmis pagal leidimą, gautų nacionalinės reguliavimo institucijos ar bet kurios kitos valdžios institucijos atskirą sprendimą ar kitą kokį administracinį aktą. Valstybės narės per 12 mėnesių po ... m. ... ... d. [nuostatų perkėlimo data] teikia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagrįstą pranešimą, jei mano, kad reikalavimas teikti pranešimą yra pagrįstas. Komisija išnagrinėja pranešimą ir, kai tinkama, per tris mėnesius nuo pranešimo pateikimo datos priima sprendimą, kuriame reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė atšauktų pranešimo reikalavimą.

Pranešimo reikalaujančios valstybės narės leidžia elektroninių ryšių paslaugų teikėjui, kuris siūlo šias paslaugas mažiau nei [trijose] valstybėse narėse ir kurio bendra įmonių grupės apyvarta Sąjungoje yra mažesnė nei [100] mln. EUR, pateikti pranešimą, bet negali jo reikalauti.

Pranešusi EERRI (jei pranešimo reikalaujama), įmonė gali pradėti veiklą, prireikus, laikantis nuostatų dėl naudojimo teisių pagal šią direktyvą. Jei pranešime nėra nurodyta viena ar daugiau susijusių valstybių narių, laikoma, kad jis apima visas valstybes nares. EERRI nedelsdama elektroninėmis priemonėmis pateikia kiekvieną pranešimą visų susijusių valstybių narių, kuriose teikiami elektroninių ryšių tinklai arba elektroninių ryšių paslaugos, nacionalinei reguliavimo institucijai.

Informacija pagal šią dalį apie šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dieną nacionalinei reguliavimo institucijai jau pateiktus pranešimus turėtų būti pateikta EERRI ne vėliau kaip [perkėlimo į nacionalinę teisę data].

4. Šio straipsnio 3 dalyje minėtas pranešimas – tai tik juridinio ar fizinio asmens pareiškimas EERRI apie ketinimą pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir būtiniausia informacija, kurios reikia, kad EERRI ir nacionalinė reguliavimo institucija galėtų sudaryti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų registrą ar sąrašą. Ši informacija turi apimti tik tokius duomenis:

1)  teikėjo pavadinimas (vardas ir pavardė);

2)  teikėjo teisinis statusas, forma ir ES vietos, kur teikėjas yra registruotas prekybos ar kitame panašiame viešajame registre, registracijos numeris;

3)  teikėjo pagrindinės buveinės ir, jei taikytina, bet kokio antrinio filialo valstybėje narėje, geografinis adresas▌;(38)

3a)  teikėjo interneto svetainė (jei yra), susijusi su elektroninių ryšių tinklų ir (arba) paslaugų teikimu;

4)  asmuo ir duomenys ryšiams;

5)  trumpas tinklų arba paslaugų, kuriuos ketinama teikti, aprašymas;

6)  atitinkamos valstybės narės, taip pat

7)  data, kurią numatoma pradėti veiklą.

Valstybės narės negali nustatyti papildomų arba atskirų pranešimo reikalavimų.

13 straipsnis

Bendrojo leidimo ir radijo spektro bei numerių naudojimo teisių sąlygos ir specifiniai įpareigojimai

-1. Jeigu šioje direktyvoje nenumatyta kitaip, elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, kurių pagrindinė buveinė yra valstybėje narėje ir kurie vykdo veiklą daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taikomos tik pagrindinės buveinės valstybėje narėje taikytinos sąlygos, susijusios su bendruoju leidimu. Tos valstybės narės nacionalinė reguliavimo institucija yra atsakinga už vykdymo užtikrinimą, susijusį su bendrojo leidimo sąlygomis, nedarant poveikio kitoms prievolėms, kurioms ši direktyva netaikoma, bei teikėjo pareigai laikytis valstybės narės, kurioje jis teikia elektroninių ryšių paslaugas, teisės aktų.

1. Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, radijo spektro naudojimo teisėms ir numerių naudojimo teisėms gali būti taikomos tik I priede išvardytos sąlygos. Tokios sąlygos turi būti nediskriminuojančios, pritaikytos tinklo arba paslaugos ypatumams, proporcingos bei skaidrios ir radijo spektro naudojimo atžvilgiu atitikti 45 ir 51 straipsnius, o numerių naudojimo atžvilgiu atitikti 88 straipsnį.

2. Specifiniai įpareigojimai, kuriuos pagal▌ 36 straipsnį, 46 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 2 dalį ir 59 straipsnio 1 dalį galima nustatyti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams ar pagal šią direktyvą paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams, turi būti teisiškai atskirti nuo teisių ir įpareigojimų pagal bendrąjį leidimą. Siekiant skaidrumo tokių specifinių įpareigojimų atskiroms įmonėms nustatymo kriterijai ir tvarka turi būti nurodyti bendrajame leidime.

3. Bendrajame leidime nurodomos tik tos sąlygos, kurios yra specifinės tam sektoriui ir išvardytos I priedo A, B ir C dalyse; jame neturi būti dubliuojamos sąlygos, taikomos įmonėms pagal kitus nacionalinės teisės aktus.

4. Suteikdamos radijo dažnių ar numerių naudojimo teisę, valstybės narės nedubliuoja bendrojo leidimo sąlygų.

14 straipsnis

Pareiškimai, padedantys naudotis įrenginių įrengimo ir sujungimo teisėmis

▌EERRI▌ išduoda standartinį pareiškimą, patvirtinantį, kad įmonė pagal 12 straipsnio 3 dalį yra pateikusi pranešimą, ir nurodantį, kokiomis sąlygomis bet kuri įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas pagal bendrąjį leidimą, turi teisę pateikti paraišką dėl teisių įrengti įrenginius, derėtis dėl sujungimo ir (arba) gauti prieigą ar sujungimą, kad įmonėms būtų lengviau naudotis tomis teisėmis, pavyzdžiui, kitu valdžios lygiu ar santykiuose su kitomis įmonėmis. ▌Tokie pareiškimai▌ išduodami automatiškai kaip atsakymas į 12 straipsnio 3 dalyje nurodytą pranešimą.

2 skirsnis. Bendruoju leidimu nustatytos teisės ir įpareigojimai

15 straipsnis

Pagrindinių teisių pagal bendrąjį leidimą sąrašas

1. Pagal 12 straipsnį leidimą gavusios įmonės turi teisę:

a) teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas;

b) reikalauti, kad jų prašymas suteikti joms būtinas teises įrengti įrenginius būtų svarstomas pagal šios direktyvos 43 straipsnį;

c) naudoti radijo spektrą teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas pagal 13, 46 ir 54 straipsnius;

d) reikalauti, kad jų prašymas suteikti joms numerių naudojimo teises būtų svarstomas pagal 88 straipsnį.

2. Kai tokios įmonės elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikia visuomenei, bendrasis leidimas joms taip pat suteikia teisę:

a) derėtis dėl sujungimo ar atitinkamais atvejais gauti prieigą prie kitų viešųjų elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų, kuriems taikomas bendrasis leidimas, ar sujungimą per juos bet kurioje Sąjungos vietoje laikantis šios direktyvos sąlygų ir nuostatų;

b) reikalauti, kad jiems būtų suteikta galimybė būti paskirtiems teikti įvairius universaliųjų paslaugų elementus ir (arba) aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis pagal 81 arba 82 straipsnį.

16 straipsnis

Administraciniai mokesčiai

1. Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi paslaugos ar tinklo teikėjams pagal bendrąjį leidimą arba▌ naudojimo teisės turėtojams, turi:

  dengti bendra suma tik administracines sąnaudas, susidarančias valdant, kontroliuojant ir vykdant bendrojo leidimo schemą ir naudojimo teises bei 13 straipsnio 2 dalyje nurodytus specifinius įpareigojimus, į kurias gali įeiti tarptautinio bendradarbiavimo, derinimo ir standartizacijos, rinkos analizės, reikalavimų laikymosi priežiūros ir kitokios rinkos kontrolės sąnaudos bei sąnaudos, susijusios su antrinės teisės aktų ir administracinių sprendimų, tokių kaip sprendimai dėl prieigos ar sujungimo, rengimu ir vykdymu, ir

  būti taikomi konkrečioms įmonėms objektyviai, skaidriai ir proporcingai, stengiantis mažinti papildomas administracines sąnaudas ir susijusias išlaidas. Valstybės narės gali netaikyti administracinių mokesčių įmonėms, kurių apyvarta yra mažesnė už tam tikrą ribą arba kurių veikla nesiekia minimalios rinkos dalies arba yra labai ribotos teritorinės apimties. Valstybės narės negali elektroninių ryšių paslaugų teikėjui, veikiančiam mažiau nei [trijose] valstybėse narėse, kai jo bendra metinė apyvarta Sąjungoje yra mažesnė nei [100] mln. EUR, taikyti administracinių mokesčių, viršijančių ne didesnį nei [10] EUR vienkartinį mokestį.

2. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos taiko administracinius mokesčius, jos skelbia metines savo administracinių sąnaudų apžvalgas ir surinktų mokesčių bendrą sumą. Atitinkami koregavimai atliekami atsižvelgiant į mokesčių bendros sumos ir administracinių sąnaudų skirtumą.

17 straipsnis

Apskaitos atskyrimas ir finansinės ataskaitos

1. Valstybės narės reikalauja, kad viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, turintys specialias ar išimtines teises teikti paslaugas kituose tos pačios ar kitos valstybės narės sektoriuose:

  turėtų atskiras su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu susijusias sąskaitas, kurių būtų reikalaujama, jei šią veiklą vykdytų teisiškai savarankiškos įmonės, kad būtų galima nustatyti visus sąnaudų ir pajamų elementus bei jų apskaičiavimo pagrindą ir taikomus sąnaudų bei pajamų priskyrimo metodus, susijusius su jų veikla teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, įskaitant ilgalaikio turto bei struktūrinių sąnaudų suskirstymą pagal straipsnius, arba

  struktūriškai atskirtų veiklą, susijusią su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu.

Valstybės narės šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų gali netaikyti įmonėms, kurių veiklos, susijusios su elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikimu valstybėse narėse, metinė apyvarta sudaro mažiau kaip 50 milijonų eurų.

2. Jei viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams netaikomi bendrovių teisės reikalavimai arba jie neatitinka mažų ir vidutinių įmonių, kurioms taikomos Sąjungos teisės apskaitos taisyklės, kriterijų, jų finansinės ataskaitos sudaromos ir pateikiamos nepriklausomam auditui bei skelbiamos. Auditas atliekamas pagal atitinkamas Sąjungos ir nacionalines taisykles.

Šis reikalavimas taikomas ir atskiroms sąskaitoms, kurių reikalaujama pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą.

3 skirsnis. Keitimas ir panaikinimas

18 straipsnis

Teisių ir įpareigojimų pakeitimai

1. Valstybės narės užtikrina, kad teisės, sąlygos ir procedūros, susijusios su bendraisiais leidimais ir radijo spektro arba numerių naudojimo teisėmis arba teisėmis įrengti įrenginius, gali būti iš dalies keičiamos tik objektyviai pagrįstais atvejais ir proporcingai, prireikus atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, taikomas perduodamoms radijo spektro ir numerių naudojimo teisėms.

2. Išskyrus atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra nedideli ir dėl jų buvo susitarta su teisių arba bendrojo leidimo turėtoju, ir nedarant poveikio 35 straipsniui apie ketinimą daryti tokius pakeitimus tinkamai pranešama, o suinteresuotosioms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, suteikiama pakankamai laiko (ne mažiau kaip keturios savaitės, išskyrus išimtinius atvejus) savo nuomonei apie siūlomus pakeitimus pareikšti.

Bet kokie pakeitimai skelbiami nurodant keitimo priežastis.

19 straipsnis

Teisių apribojimas ar panaikinimas

1. Valstybės narės neapriboja ir nepanaikina teisių įrengti įrenginius arba radijo spektro arba numerių naudojimo teisių, kol nėra praėjęs jų galiojimo laikas, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama remiantis 2 dalimi ir taikoma pagal I priedą ir atitinkamas nacionalines nuostatas dėl kompensacijos už panaikintas teises.

2. Atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti, kad radijo spektras būtų naudojamas efektyviai ir veiksmingai arba kad būtų įgyvendintos pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB priimtos suderintosios sąlygos, valstybės narės gali leisti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms apriboti ar panaikinti teises, suteiktas po [115 straipsnyje nurodytos datos], pagal iš anksto nustatytą išsamią tvarką ir aiškiai nustatytas naudojimo sąlygas ir ribas teisių suteikimo ar atnaujinimo metu, laikydamosi proporcingumo ir nediskriminavimo principų.

3. Radijo spektro naudojimo teisės panaikinimas negali būti savaime grindžiamas tuo, kad dėl 45 straipsnio 4 ar 5 dalių taikymo pakeičiamas radijo spektro naudojimas.

4. Dėl bet kokio ketinimo apriboti ar panaikinti leidimus ar individualias radijo spektro ar numerių naudojimo teises negavus teisių turėtojo sutikimo turi būti rengiamos viešos konsultacijos pagal 23 straipsnį.

III SKYRIUS.

Informacijos teikimas, tyrimai ir konsultacijų mechanizmas

20 straipsnis

Prašymas įmonėms pateikti informaciją

1. Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų, susijusių priemonių arba susijusių paslaugų teikėjai pateiktų visą informaciją, įskaitant finansinę, kurios reikia, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, kitos kompetentingos institucijos ir EERRI galėtų užtikrinti atitiktį šios direktyvos nuostatomis ar pagal jas priimtiems sprendimams. Visų pirma nacionalinės reguliavimo institucijos turi turėti įgaliojimus iš tų įmonių taip pat reikalauti pateikti informaciją, susijusią su būsimu tinklo plėtojimu ar paslaugų raida, kurie galėtų turėti įtakos didmeninėms paslaugoms, kurias jos teikia konkurentams. Jos taip pat gali prašyti informacijos apie elektroninių ryšių tinklus ir susijusias priemones, kuri būtų išskaidyta vietos lygmeniu ir pakankamai detalizuota, kad nacionalinė reguliavimo institucija galėtų atlikti geografinį tyrimą ir nustatyti skaitmeninės atskirties zonas pagal 22 straipsnį. ▌

Iš įmonių, kurios turi didelę įtaką didmeninėms rinkoms, taip pat gali būti reikalaujama pateikti apskaitos duomenis apie su tomis didmeninėmis rinkomis susijusias mažmenines rinkas.

Nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos gali prašyti informacijos iš bendrų informacinių punktų, įsteigtų pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES dėl priemonių sparčiųjų elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti.

Gavusios prašymą, įmonės reikiamo išsamumo informaciją pateikia tiksliai reikalaujamais terminais ir nedelsdamos. Prašoma informacija turi atitikti vykdomą užduotį. Kompetentinga institucija nurodo priežastis, kodėl prašo informacijos, ir informaciją tvarko laikydamasi 3 dalies.

2. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos Komisijai jos pagrįstu prašymu teiktų informaciją, kurios jai reikia savo užduotims pagal sutartį atlikti. Komisijos prašoma informacija turi atitikti jos vykdomas užduotis. Kai teikiama informacija yra susijusi su informacija, įmonių anksčiau pateikta institucijos prašymu, įmonėms apie tai pranešama. Tiek, kiek būtina, ir jei informaciją suteikusi institucija nepateikė aiškaus ir pagrįsto priešingo prašymo, Komisija pateiktą informaciją pateikia kitai tokiai institucijai kitoje valstybėje narėje.

Atsižvelgdamos į 3 dalies reikalavimus, valstybės narės užtikrina, kad, gavus pagrįstą prašymą, informacija, pateikta vienai institucijai, galėtų būti pateikta kitai tokiai institucijai toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje ir EERRI, kad prireikus tos institucijos arba EERRI galėtų įvykdyti savo pareigas pagal Sąjungos teisę.

3. Kai nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija, remdamasi Sąjungos ir nacionalinėmis taisyklėmis dėl verslo konfidencialumo, nacionalinio saugumo arba asmens duomenų apsaugos, mano, kad informacija yra konfidenciali, Komisija, EERRI ir atitinkamos institucijos užtikrina tokį konfidencialumą. Pagal lojalaus bendradarbiavimo principą nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos neatsisako suteikti prašomos informacijos Komisijai, EERRI arba kitai institucijai siekiant užtikrinti konfidencialumą ar dėl būtinybės pasikonsultuoti su informaciją suteikusiomis šalimis. Kai Komisija, EERRI ar kompetentinga institucija prisiima užtikrinti informacijos, kurią ją turinti institucija nustatė kaip konfidencialią, konfidencialumą, paprašyta ši institucija suteikia informaciją nustatytu tikslu ir jai daugiau konsultuotis su informaciją suteikusiomis šalimis nebereikia.

4. Valstybės narės užtikrina, kad, laikydamosi nacionalinių taisyklių dėl informacijos viešumo ir atsižvelgdamos į Sąjungos ir nacionalines taisykles dėl verslo konfidencialumo ir asmens duomenų apsaugos, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skelbtų tokią informaciją, kuri prisidėtų prie rinkos atvirumo ir konkurencingumo.

5. Nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos skelbia informacijos viešumo sąlygas, kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje, įskaitant tokios informacijos gavimo procedūras.

21 straipsnis

Bendrojo leidimo, naudojimo teisių ir specifinių įpareigojimų tikslais pateiktina informacija

1. Nedarant poveikio pagal 20 straipsnį prašomai pateikti informacijai bei informacijos ir ataskaitų teikimo įpareigojimams pagal kitokius nei bendrasis leidimas nacionalinius teisės aktus, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos gali iš įmonių reikalauti tik proporcingos ir pagrįstos informacijos pagal bendrąjį leidimą ryšium su naudojimo teisėmis ir specifiniais 13 straipsnio 2 dalyje nurodytais įpareigojimais, kai jos, be kita ko, reikia:

  sistemingai arba kiekvienu konkrečiu atveju tikrinant, kaip laikomasi I priedo A dalies 1 sąlygos, D dalies 2 ir 6 sąlygų ir E dalies 2 ir 7 sąlygų bei įpareigojimų, nurodytų 13 straipsnio 2 dalyje;

  kiekvienu konkrečiu atveju tikrinant, kaip laikomasi I priede nurodytų sąlygų, kai gaunamas skundas arba kai kompetentinga institucija turi kitų priežasčių manyti, kad nesilaikoma kokios nors sąlygos, arba savo pačios iniciatyva atlikdama tyrimą;

  paraiškų suteikti naudojimo teises procedūroms ar vertinimui atlikti;

  skelbiant vartotojams lyginamąsias paslaugų kokybės ir kainų apžvalgas;

  aiškiai apibrėžtais statistikos, ataskaitų arba tyrimų tikslais;

  rinkos tyrimui šios direktyvos tikslais, įskaitant duomenis apie žemesnės grandies ar mažmenines rinkas, susijusias su analizuojamomis rinkomis;

  radijo spektro ir numeracijos išteklių efektyviam naudojimui ir veiksmingam valdymui užtikrinti;

  siekiant įvertinti būsimus tinklų ar paslaugų pokyčius, galinčius turėti įtakos didmeninėms paslaugoms, kuriomis gali naudotis konkurentaiterritorial coverage connectivity available to end-users or on the designation of digital exclusion areas ▌;

ha) geografiniams tyrimams atlikti;

hb) atsakymui į EERRI pagrįstus prašymus pateikti informaciją.

Pirmos pastraipos a, b, d, e, f, g ir h punktuose nurodytos informacijos negalima reikalauti prieš patekimą į rinką ar nustatyti, kad jos pateikimas yra patekimo į rinką sąlyga.

EERRI ne vėliau kaip [data] nustato standartizuotas formas, naudojamas prašymams pateikti informaciją.

2. Kalbant apie radijo spektro naudojimo teises, tokia informacija visų pirma yra susijusi su efektyviu ir veiksmingu radijo spektro naudojimu, taip pat su paslaugos aprėpties ir kokybės įpareigojimų, susijusių su radijo spektro naudojimo teisėmis, laikymusi ir to laikymosi tikrinimu.

3. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos reikalauja, kad įmonės pateiktų šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją, jos praneša įmonėms, kam toji informacija konkrečiai bus naudojama.

4. Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos negali dubliuoti EERRI pagal Reglamento [xxxx/xxxx/EB (EERRI reglamentas)](39) 30 straipsnį jau pateiktų prašymų pateikti informaciją.

4a. Nedarant poveikio informavimo ir ataskaitų teikimo prievolėms, susijusioms su naudojimo teisėmis ir specifiniais įpareigojimais, jei įmonės, teikiančios elektroninių ryšių paslaugas daugiau nei vienoje valstybėje narėje, pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, pareikalauti pateikti 1 dalyje nurodytą informaciją gali tik pagrindinė buveinės valstybės narės nacionalinė reguliavimo institucija. Kitų susijusių valstybių narių nacionalinės reguliavimo institucijos gali prašyti pateikti informaciją minėtos nacionalinės reguliavimo institucijos arba EERRI. EERRI palengvina nacionalinių reguliavimo institucijų tarpusavio keitimąsi informacija ir veiklos koordinavimą pasinaudodama keitimusi informacija, nustatytu pagal Reglamento [xxxx/xxxx/ES (EERRI reglamentas)] 30 straipsnį.

22 straipsnis

Įdiegtų tinklų geografiniai tyrimai

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos per trejus metus nuo [direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas] atlieka elektroninių ryšių tinklų, kuriais galima teikti bent plačiajuosčio ryšio paslaugas (toliau – plačiajuosčio ryšio tinklai), aprėpties geografinį tyrimą ir jį atnaujina ne rečiau nei kas trejus metus.

Šį geografinį tyrimą sudaro▌ dabartinės tokių tinklų geografinės aprėpties jų teritorijoje tyrimas,▌ būtinas tam, kad būtų galima įvykdyti šioje direktyvoje reikalaujamas užduotis ir atlikti valstybės pagalbos taisyklių taikymo tyrimus.

Atliekant tyrimą turi būti surinkta pakankamai išsamios vietos lygmens informacijos, kuri apimtų pakankamai duomenų apie paslaugos kokybę ir jos parametrus.

5. Valstybės narės užtikrina, kad už valstybinių lėšų skyrimą elektroninių ryšių tinklams diegti, už nacionalinių plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo planų rengimą, už su radijo spektro naudojimo teisėmis siejamų aprėpties įpareigojimų nustatymą ir už galimybės naudotis paslaugomis, teikiamomis pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimus jų teritorijoje, tikrinimą atsakingos vietos, regioninės ir nacionalinės valdžios institucijos atsižvelgtų į tyrimo pagal 1 dalį rezultatus ir kad nacionalinės reguliavimo institucijos tuos rezultatus teiktų su sąlyga, kad gaunančioji institucija užtikrins tokį pat informacijos konfidencialumą ir verslo paslapčių apsaugą kaip ir informaciją teikiančioji institucija bei informuos subjektus, kurie pateikė informaciją. Šie rezultatai taip pat turėtų būti prieinami EERRI ir Komisijai jų prašymu ir tokiomis pačiomis sąlygomis.

6. Jei atitinkamos informacijos nėra rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos geografinių tyrimų duomenis, kuriems nėra taikomi konfidencialumo reikalavimai, tiesiogiai pateikia internete atviru kompiuterio skaitomu formatu, kad juos būtų galima naudoti pakartotinai. Jei tokios priemonės nėra prieinamos rinkoje, jos taip pat suteikia informavimo priemones siekdamos sudaryti galimybes galutiniams paslaugų gavėjams nustatyti prisijungimo įvairiose vietovėse galimybes, pateikiant informaciją pakankamai išsamiai, kad galėtų padėti galutiniams paslaugų gavėjams pasirinkti operatorių arba paslaugų teikėją, nedarant poveikio nacionalinės reguliavimo institucijos prievolėms, susijusioms su konfidencialios informacijos ir verslo paslapčių apsauga.

7. Siekdama prisidėti prie nuoseklaus geografinių tyrimų ir prognozių taikymo, EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, iki [data] pateikia šiame straipsnyje nustatytų nacionalinių reguliavimo institucijų įpareigojimų vykdymo gaires.

22a straipsnis

Geografinės prognozės

1. Į 22 straipsnyje nurodytą geografinį tyrimą nacionalinės reguliavimo institucijos gali įtraukti trejų metų prognozę dėl itin didelio pralaidumo tinklų pasiekiamumo jų teritorijoje.

Ši prognozė gali taip pat apimti informaciją apie bet kokios įmonės ar viešosios valdžios institucijos planuojamą diegimo veiklą, visų pirma apie itin didelio pralaidumo tinklų diegimą ir esminį senųjų plačiajuosčio ryšio tinklų atnaujinimą arba išplėtimą, kad jie atitiktų bent naujos kartos prieigos tinklų efektyvumą.

Atliekant tyrimą turi būti surinkta pakankamai išsamios vietos lygmens informacijos, kuri apimtų pakankamai duomenų apie paslaugos kokybę ir jos parametrus.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti skaitmeninės atskirties zoną – vietovę su aiškiomis teritorinėmis ribomis, kurioje, kaip nustatyta remiantis pagal 1 dalį surinkta informacija, jokia įmonė ar viešosios valdžios institucija per atitinkamą prognozės laikotarpį neįdiegė ir neketina įdiegti itin didelio pralaidumo tinklo arba iš esmės neatnaujino ir neišplėtė savo tinklo tiek, kad jo duomenų atsisiuntimo sparta būtų bent 100 Mbps, ir neketina to daryti. Nacionalinės reguliavimo institucijos skelbia nustatytąsias skaitmeninės atskirties zonas.

3. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali skelbti visoms įmonėms skirtą kvietimą pareikšti ketinimą nustatytoje skaitmeninės atskirties zonoje per atitinkamą prognozės laikotarpį įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus. Nacionalinė reguliavimo institucija nurodo, kokią informaciją reikia įtraukti į tokias paraiškas, kad teikiama informacija būtų bent jau ne mažiau išsami nei informacija, į kurią atsižvelgiama prognozėje. Ta institucija, remdamasi surinkta informacija, taip pat informuoja suinteresuotumą pareiškusią įmonę apie tai, ar nustatytoje skaitmeninės atskirties zonoje yra įdiegtas arba, tikėtina, bus įdiegtas naujos kartos prieigos tinklas, kurio duomenų atsisiuntimo sparta yra mažesnė nei 100 Mbps.

4. Imdamosi priemonių pagal 3 dalį, nacionalinės reguliavimo institucijos taiko efektyvią, objektyvią, skaidrią ir nediskriminacinę procedūrą, kad iš jokios įmonės nebūtų iš anksto atimta galimybė dalyvauti.

23 straipsnis

Konsultacijų ir skaidrumo mechanizmas

Išskyrus atvejus, kai taikoma 32 straipsnio 9 dalis, 26, ar 27 straipsnis, valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos pagal šią direktyvą ketina taikyti priemones arba kai jos ketina numatyti apribojimus pagal 45 straipsnio 4 ir 5 dalis, kurie turi didelį poveikį atitinkamai rinkai, tos institucijos suinteresuotiesiems subjektams suteiktų galimybę per pagrįstos trukmės laiką (atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą ir bet kuriuo atveju ne greičiau nei per 30 dienų, išskyrus ypatingas aplinkybes) pateikti pastabas dėl planuojamos priemonės.

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skelbia savo konsultacijų procedūras.

Valstybės narės užtikrina, kad būtų įsteigtas vienas informacijos punktas, per kurį būtų galima sužinoti apie visas vykstančias konsultacijas.

Konsultacijų procedūros rezultatai skelbiami viešai, išskyrus atvejus, kai pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl verslo slaptumo informacija yra konfidenciali.

24 straipsnis

Konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais

1. Valstybės narės užtikrina, kiek tai tikslinga, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgtų į galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų (įskaitant pirmiausia neįgaliuosius vartotojus), gamintojų ir elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančių įmonių nuomonę klausimais, susijusiais su visomis galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų teisėmis, įskaitant vienodą prieinamumą ir pasirinkimą neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams, viešųjų elektroninių ryšių paslaugų srityje, ypač kai jie turi didelę įtaką rinkoje.

Visų pirma, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos įsteigtų konsultavimosi mechanizmą, kuriuo galėtų naudotis neįgalieji ir kuriuo būtų užtikrinta, kad jos savo sprendimais, kurie priimami klausimais, susijusiais su galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų teisėmis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų srityje, tinkamai atsižvelgtų į vartotojų interesus elektroninių ryšių srityje.

2. Atitinkamais atvejais suinteresuotieji subjektai, vadovaujami nacionalinių reguliavimo institucijų, gali sukurti mechanizmus, kuriuose dalyvauja vartotojai, paslaugų gavėjų grupės ir paslaugų teikėjai, bendrai paslaugų kokybei pagerinti, be kita ko, nustatant ir stebint elgesio kodeksus ir veiklos normas.

3. Nedarant poveikio Sąjungos teisei neprieštaraujančioms nacionalinėms taisyklėms, susijusiomis su kultūros ir žiniasklaidos politikos tikslais, pavyzdžiui, kultūros ir kalbų įvairove bei žiniasklaidos pliuralizmu, nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos atitinkamos institucijos gali skatinti elektroninių ryšių tinklų ir (arba) paslaugų teikėjų ir sektorių, suinteresuotų teisėto turinio propagavimu teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, bendradarbiavimą. Toks bendradarbiavimas taip pat gali apimti pagal 96 straipsnio 3 dalies a punktą ir 95 straipsnio 1 dalį skelbtinos viešojo intereso informacijos koordinavimą.

25 straipsnis

Neteisminis ginčų sprendimas

1. Valstybės narės užtikrina galimybes vartotojams, įskaitant neįgaliuosius, naudotis skaidriomis, nediskriminuojančiomis, paprastomis, greitomis, sąžiningomis ir nebrangiomis ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūromis spręsti neišspręstus ginčus su viešųjų ryšių tinklų ir paslaugų teikėjais pagal šią direktyvą dėl tokių tinklų ir (arba) paslaugų teikimo sutarčių sąlygų ir (arba) jų vykdymo. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjai neatmeta vartotojo prašymo išspręsti ginčą su vartotoju pasitelkiant neteisminį ginčų sprendimą, pagrįstą aiškiomis ir efektyviomis procedūromis ir gairėmis. Tokios procedūros turi atitikti Direktyvos 2013/11/ES II skyriuje nustatytus kokybės reikalavimus. Valstybės narės gali suteikti galimybę naudotis tokiomis procedūromis ir kitiems galutiniams paslaugų gavėjams, visų pirma labai mažoms ir mažosioms įmonėms.

2. Valstybės narės užtikrina, kad jų teisės aktai netrukdytų įsteigti skundų nagrinėjimo tarnybas ir numatyti operatyvias kompiuteriniu ryšiu teikiamas atitinkamo teritorinio lygio paslaugas, kad vartotojams ir kitiems galutiniams paslaugų gavėjams būtų lengviau išspręsti ginčą. Jei nacionalinė reguliavimo institucija yra įtraukta į sąrašą pagal Direktyvos 2013/11/ES 20 straipsnio 2 dalį, Reglamento (ES) 524/2013 nuostatos taikomos ginčams, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kylantiems dėl internetu sudaromų sutarčių.

3. Nepažeidžiant Direktyvos 2013/11/ES nuostatų, kai tokiuose ginčuose dalyvauja skirtingų valstybių narių šalys, valstybės narės koordinuoja savo pastangas ginčui išspręsti.

4. Šis straipsnis nepažeidžia nacionalinių teismo procedūrų.

26 straipsnis

Įmonių tarpusavio ginčų sprendimas

1. Tais atvejais, kai dėl galiojančių įpareigojimų pagal šią direktyvą tarp elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjų valstybėje narėje arba tarp tokių įmonių ir kitų įmonių valstybėje narėje, kurios naudojasi prieigos prievolėmis ir (arba) tarpusavio sąsaja, arba tarp elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjų valstybėje narėje ir susijusių priemonių teikėjų, kyla ginčas, atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija bet kurios ginčo šalies prašymu ir nepažeisdama 2 dalies priima sprendimą, įpareigojantį taikant aiškias ir veiksmingas procedūras ir gaires išspręsti ginčą per kuo trumpesnį laiką, tačiau bet kuriuo atveju per keturis mėnesius, išskyrus ypatingas aplinkybes. Atitinkama valstybė narė reikalauja, kad visos šalys visiškai bendradarbiautų su nacionaline reguliavimo institucija.

2. Valstybės narės gali numatyti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsisakytų spręsti ginčą įpareigojančiu sprendimu, kai yra kiti mechanizmai, įskaitant tarpininkavimą, kurie geriau ir laiku pagal 3 straipsnį išspręstų ginčą. Apie tai jos nedelsdamos praneša šalims. Jei per keturis mėnesius ginčas neišsprendžiamas ir nukentėjusioji šalis jo neperduoda teismui, nacionalinė reguliavimo institucija bet kurios šalies prašymu priima sprendimą, įpareigojantį ginčą išspręsti per kuo trumpesnį laiką, bet kuriuo atveju per keturis mėnesius.

3. Spręsdama ginčą nacionalinė reguliavimo institucija priima sprendimus, kuriais siekiama 3 straipsnyje išdėstytų tikslų. Visi įpareigojimai, kuriuos nacionalinė reguliavimo institucija nustato įmonei spręsdama ginčą, turi atitikti šios direktyvos nuostatas.

4. Nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas skelbiamas viešai atsižvelgiant į verslo slaptumo reikalavimus. Suinteresuotoms šalims pateikiami išsamūs sprendimo motyvai.

5. Šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodyta tvarka nekliudo bet kuriai šaliai pareikšti ieškinį teisme.

27 straipsnis

Tarpvalstybinių ginčų sprendimas

1. Jei tarp įmonių skirtingose valstybėse narėse kyla ginčas dėl šios direktyvos, taikomos šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos. Šios nuostatos netaikomos ginčams, susijusiems su radijo spektro koordinavimu, kuriam taikomas 28 straipsnis.

2. Ginčą atitinkamai (-oms) nacionalinei (-ėms) reguliavimo institucijai ar institucijoms gali pateikti bet kuri šalis. Kompetentinga (-os) nacionalinė (-s) reguliavimo institucija arba institucijos apie ginčą turi pranešti EERRI, kad ginčas būtų išspręstas darniai pagal 3 straipsnyje išdėstytus tikslus.

3. Per kuo trumpesnį laiką, bet kuriuo atveju per keturis mėnesius, išskyrus ypatingas aplinkybes, EERRI pareiškia nuomonę, kurioje atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai ar institucijoms nurodo imtis konkrečių veiksmų siekiant išspręsti ginčą (arba nesiimti veiksmų).

4. Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija ar institucijos, prieš imdamosi veiksmų ginčui išspręsti, laukia, kol EERRI priims nuomonę. Išskirtinėmis aplinkybėmis, kai reikia skubiai veikti, kad būtų galima išsaugoti konkurenciją ir apsaugoti galutinių paslaugų gavėjų interesus, bet kuri nacionalinė reguliavimo institucija gali šalių prašymu arba savo iniciatyva priimti laikinąsias priemones.

4a. Tarpvalstybinių ginčų, kurių sprendime dalyvauja daugiau nei viena nacionalinė reguliavimo institucija atveju, kai kompetentingos nacionalinės reguliavimo institucijos nepasiekia sutarimo per tris mėnesius nuo tada, kai tuo klausimu kreipiamasi į paskutinę iš tų reguliavimo institucijų, siekiant nuoseklaus ginčų sprendimo, EERRI suteikiami įgaliojimai priimti privalomus vykdyti sprendimus.

5. Bet kokie sprendžiant ginčą nacionalinės reguliavimo institucijos įmonei nustatyti įpareigojimai turi atitikti šią direktyvą, juos nustatant turi būti kuo labiau atsižvelgiama į EERRI priimtą nuomonę ir jie turi būti priimti per vieną mėnesį nuo tokios nuomonės patekimo.

6. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka netrukdo bet kuriai šaliai pateikti ieškinį.

28 straipsnis

Radijo spektro koordinavimas tarp valstybių narių

1. Valstybės narės ir jų kompetentingos institucijos užtikrina, kad radijo spektro naudojimas jų teritorijoje būtų organizuojamas taip, kad jokiai kitai valstybei narei nebūtų kliudoma▌ leisti savo teritorijoje naudoti▌ radijo spektrą, ypač suderintą radijo spektrą, pagal Sąjungos teisės aktus, ypač dėl tarpvalstybinių žalingųjų trukdžių, atsirandančių tarp valstybių narių.

Jos imasi visų šiam tikslui pasiekti būtinų priemonių, nepažeisdamos savo įpareigojimų pagal tarptautinę teisę ir atitinkamus tarptautinius susitarimus, pvz., ITU radijo ryšio reglamentus.

2. Tarpvalstybiniu mastu koordinuodamos radijo spektro naudojimą, valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje bei pagal 4a dalį įsteigtoje Radijo spektro politikos grupėje ir taip siekia užtikrinti, kad:

a)  būtų laikomasi 1 dalies reikalavimų,

b)  būtų išspręstos su tarpvalstybiniu koordinavimu arba tarpvalstybiniais žalingaisiais trukdžiais susijusios problemos arba ginčai;

ba)  būtų prisidedama prie vidaus rinkos plėtros.

2a. Valstybės narės taip pat bendradarbiauja tarpusavyje bei Radijo spektro politikos grupėje, derindamos savo metodus dėl radijo spektro skyrimo ir naudojimo leidimų išdavimo.

3. Atitinkama valstybė narė ir Komisija gali paprašyti Radijo spektro politikos grupės pasinaudoti savo, kaip tarpininkės, įgaliojimais ir, jei reikia, pateikti nuomonę, kurioje siūlomas suderintas sprendimas, kad padėtų valstybėms narėms laikytis 1 ir 2 dalių reikalavimų, taip pat ir tais atvejais, kai problema arba ginčas susijęs su trečiosiomis valstybėmis. Valstybės narės perduoda bet kokį neišspręstą tarpusavio ginčą svarstyti Radijo spektro politikos grupei pirmiau už galimą ginčų sprendimo procedūrą, numatytą pagal tarptautinę teisę.

4. Valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į Radijo spektro politikos grupės nuomonę, gali priimti įgyvendinimo priemones, kuriomis siekiama panaikinti tarpvalstybinius dviejų ar kelių valstybių narių žalinguosius trukdžius, neleidžiančius joms savo teritorijoje naudoti suderinto radijo spektro. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4a. Įsteigiama patariamoji radijo spektro politikos grupė, vadinama Radijo spektro politikos grupe, kurią sudaro po vieną aukšto lygio vyriausybės ekspertą iš kiekvienos valstybės narės, taip pat aukšto lygio atstovas iš Komisijos.

Grupė padeda ir pataria valstybėms narėms ir Komisijai tarpvalstybinio koordinavimo radijo spektro naudojimo srityje, radijo spektro skyrimo ir naudojimo leidimų išdavimo metodų derinimo, taip pat kitais radijo spektro politikos ir koordinavimo klausimais.

Sekretoriato paslaugas suteikia [EERRI biuras / EERRI].

III antraštinė dalis. Įgyvendinimas

29 straipsnis

Sankcijos ir kompensacija

1. Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, be kita ko, prireikus, baudų ir periodinių sankcijų, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių nuostatų, priimtų remiantis šia direktyva▌, pažeidimams, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Nedarant poveikio 30 straipsniui, tomis taisyklėmis užtikrinama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus, jei tinkama nustatant įpareigojimą, taikyti iš anksto nustatytas pinigines baudas, kurios atlikus atitinkamo įsipareigojimo pažeidimą būtų mokamos atitinkamai institucijai, galutiniams paslaugos gavėjams ir (arba) kitoms įmonėms. Numatytos sankcijos turi būti tinkamos, veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. ▌

2. Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų gavėjas, dėl šios direktyvos nuostatų pažeidimų patyręs materialinę ir nematerialinę žalą, turėtų teisę iš pažeidėjo gauti kompensaciją už patirtą žalą, nebent pažeidėjas įrodytų, kad jis nėra niekaip atsakingas už veiksmus, dėl kurių buvo patirta žala. Bet kurios iš anksto nustatytos piniginės baudos, mokėtinos paslaugos gavėjui pagal 1 dalį, atimamos iš šioje dalyje nurodytos kompensacijos.

3. Radijo spektro naudojimo teisių turėtojui kompensuojama už investicijas, atliktas po bet kokio tokių teisių pakeitimo, apribojimo arba panaikinimo pažeidžiant 18 arba 19 straipsnį.

30 straipsnis

Bendrojo leidimo ar naudojimo teisių sąlygų ir specifinių įpareigojimų laikymasis

1. Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos stebėtų ir prižiūrėtų, kaip laikomasi bendrojo leidimo arba radijo spektro ir numerių naudojimo teisių sąlygų ir 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų konkrečių įpareigojimų bei įpareigojimo naudoti radijo spektrą veiksmingai ir efektyviai pagal 4 ir 45 straipsnius ir 47 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turi įgaliojimą reikalauti, kad įmonės, kurioms taikomas bendrasis leidimas arba kurios turi radijo spektro ar numerių naudojimo teises, pagal 21 straipsnį pateiktų informaciją, būtiną patikrinimui, kaip laikomasi bendrųjų ar panaudos teisių sąlygų bei konkrečių 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų įpareigojimų.

2. Jeigu nacionalinė kompetentinga institucija nustato, kad įmonė nesilaiko vienos ar daugiau bendrųjų ar panaudos teisių sąlygų ar konkrečių 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpareigojimų, ji apie tai praneša įmonei ir suteikia galimybę per pagrįstą laiką pareikšti savo nuomonę.

3. Atitinkama institucija turi turėti įgaliojimą reikalauti, kad 2 dalyje nurodytas pažeidinėjimas būtų nutrauktas nedelsiant arba per pagrįstą laiką, ir imasi atitinkamų proporcingų priemonių atitikčiai užtikrinti.

Valstybės narės atitinkamoms institucijoms suteikia įgaliojimus atitinkamais atvejais:

  a) skirti, prireikus, atgrasančias finansines baudas, kurios gali apimti periodines baudas, taikomas atgaline data; taip pat

  b) nurodyti nutraukti arba atidėti paslaugų arba į paslaugų rinkinį įeinančių paslaugų teikimą, nes, jei šios paslaugos ir toliau būtų teikiamos, būtų daroma didelė žala konkurencijai, iki tol, kol bus patenkinami prieigos įpareigojimai, nustatyti atliekant 65 straipsnyje minimą rinkos tyrimą.

  Apie priemones ir priežastis, kodėl jų imamasi, nedelsiant pranešama atitinkamai įmonei ir nustatomas pagrįstas laikas įmonei tą priemonę įvykdyti.

4. Nedarant poveikio 2 ir 3 dalims, valstybės narės suteikia įgaliojimus atitinkamai institucijai prireikus skirti finansines baudas įmonėms už įpareigojimo pateikti informaciją pagal 21 straipsnio 1 dalies a arba b punktus arba 67 straipsnį neįvykdymą per pagrįstą laikotarpį, kurį nurodė nacionalinė kompetentinga institucija.

5. Rimto 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnio 1 arba 2 dalyse nurodytų bendrojo leidimo arba naudojimo teisių sąlygų pažeidimo arba pasikartojančių pažeidimų arba konkrečių įpareigojimų pažeidimų atvejais, kai šio straipsnio 3 dalyje nurodytos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų, neduoda rezultatų, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos gali nebeleisti įmonei teikti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų arba sustabdyti ar atimti naudojimo teises. Valstybės narės suteikia įgaliojimus atitinkamai institucijai skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas ir baudas. Tokios sankcijos ir baudos gali būti taikomos pažeidimų laikotarpiu net ir tais atvejais, jei vėliau padėtis buvo ištaisyta.

6. Nepaisant 2, 3 ir 5 dalių nuostatų, jeigu atitinkama institucija turi įrodymų apie 13 straipsnio 2 dalyje arba 47 straipsnio 1 arba 2 dalyse nurodytų bendrojo leidimo arba naudojimo teisių sąlygų ar konkrečių įpareigojimų pažeidimus, keliančius tiesioginį ir rimtą pavojų visuomenės saugai ir saugumui ar visuomenės sveikatai arba sudarančius didelių ekonominių ar eksploatavimo problemų kitiems elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjams ar naudotojams ar kitiems radijo spektro paslaugų gavėjams, ji gali imtis skubių laikinų priemonių padėčiai ištaisyti dar nepriėmusi galutinio sprendimo. Po to atitinkamai įmonei suteikiama pagrįsta galimybė pareikšti savo nuomonę ir pasiūlyti priemones padėčiai ištaisyti. Prireikus atitinkama institucija gali patvirtinti laikinąsias priemones, kurios galioja ne ilgiau kaip 3 mėnesius, tačiau kurios tais atvejais, kai vykdymo procedūros dar nėra užbaigtos, gali būti pratęstos dar ne ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui.

7. Įmonės turi teisę paduoti skundus dėl priemonių, taikomų pagal šį straipsnį, šios direktyvos 31 straipsnyje nurodyta tvarka.

31 straipsnis

Teisė pateikti apeliacinį skundą

1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų veiksmingi mechanizmai, pagal kuriuos bet kuris paslaugų gavėjas ar įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, kuriai turi įtakos kompetentingos institucijos sprendimas, turėtų teisę paduoti apeliacinei institucijai, visiškai nepriklausomai nuo suinteresuotų šalių ir kuriai atliekant užduotis nebūtų kišamasi iš išorės ar nebūtų daromas politinis spaudimas, dėl kurio būtų pakenkta institucijos sprendimų nepriklausomumui, apeliacinį skundą dėl to sprendimo. Ši institucija, kuri gali būti teismas, turi turėti atitinkamas kvalifikacijas, kad galėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į bylos sudėtį ir kad veiktų veiksmingas apeliacijų mechanizmas.

Kol nagrinėjamas apeliacinis skundas, galioja kompetentingos institucijos sprendimas, išskyrus tuos atvejus, kai pagal nacionalinę teisę nustatomos laikinosios priemonės.

2. Kai 1 dalyje nurodyta apeliacinė institucija nėra teismo institucija, jos sprendimo pagrindas visuomet pateikiamas raštu. Be to, tokiu atveju jos sprendimą peržiūri teismas, apibrėžtas Sutarties 267 straipsnyje.

3. Valstybės narės renka informaciją apie apeliacijų bendrąjį turinį, apeliacijų prašymų skaičių, apeliacijų procedūrų trukmę ir priimtų sprendimų nustatyti laikinąsias priemones skaičių. Valstybės narės tokią informaciją, taip pat sprendimus arba teismo sprendimus, teikia Komisijai ir EERRI joms pateikus pagrįstą prašymą.

IV antraštinė dalis. Vidaus rinkos procedūros

32 straipsnis

Elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimas

1. Atlikdamos savo užduotis pagal šią direktyvą, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo labiau atsižvelgia į 3 straipsnyje nustatytus tikslus, įskaitant ir tai, kiek jie susiję su vidaus rinkos veikimu.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos prisideda prie vidaus rinkos plėtros skaidriai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija bei EERRI, kad visose valstybėse narėse šios direktyvos nuostatos būtų taikomos nuosekliai. Dėl to jos pirmiausia bendradarbiauja su Komisija ir EERRI, kad nustatytų, kokie teisės aktai ir kokios priemonės padėčiai ištaisyti geriausiai tinka vienai ar kitai situacijai rinkoje.

3. Išskyrus atvejus, kai pagal 34 straipsnį priimtose rekomendacijose arba gairėse numatyta kitaip, pasibaigus 23 straipsnyje nurodytoms konsultacijoms, kai nacionalinė reguliavimo institucija ketina imtis priemonių

  a) kurioms taikomi šios direktyvos 59, 62, 65 ar 66 straipsniai ir

  b) kurios daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai,

ji tuo pat metu paskelbia priemonės projektą ir pateikia jį Komisijai, EERRI ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms kitose valstybėse narėse, tuo pačiu metu kartu pagal 20 straipsnio 3 dalį nurodo, kuo priemonė yra paremta, pateikia išsamią analizę ir apie tai praneša Komisijai, EERRI bei kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms. Nacionalinės reguliavimo institucijos, EERRI ir Komisija pastabas atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai gali pateikti ne vėliau kaip per mėnesį. Vieno mėnesio termino pratęsti negalima.

4. Kai planuojama priemone, kuriai taikoma šio straipsnio 3 dalis, siekiama

  a) apibūdinti atitinkamą rinką, kuri skiriasi nuo rinkų, apibūdintų rekomendacijoje pagal 62 straipsnio 1 dalį, arba

  b) spręsti, ar pagal 65 straipsnio 3 arba 4 dalis laikyti įmonę, atskirai ar kartu su kitomis įmonėmis, turint didelę įtaką rinkoje,

ir kai ši planuojama priemonė galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ir kai Komisija yra nacionalinei reguliavimo institucijai pranešė, kad planuojama priemonė sukurs kliūtį bendrojoje rinkoje, arba jei Komisija turi rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su 3 straipsnyje nurodytais tikslais, planuojama priemonė netaikoma dar du mėnesius. Šio termino pratęsti negalima. Tokiu atveju Komisija informuoja EERRI ir nacionalines reguliavimo institucijas apie šias abejones bei viešai paskelbia jas.

4a. Per 4 dalyje nurodyto dviejų mėnesių laikotarpio pirmąsias šešias savaites EERRI priima nuomonę dėl 4 dalyje minimo Komisijos pranešimo, nurodo, ar, jos manymu, reikėtų iš dalies pakeisti arba panaikinti planuojamą priemonę, ir, kai tikslinga, pateikia konkrečių pasiūlymų, kaip tai padaryti. Ši nuomonė turi būti pagrįsta ir skelbiama viešai.

5. Per 4 dalyje nurodytą dviejų mėnesių laikotarpį Komisija gali

  a) priimti sprendimą, kuriuo reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija panaikintų planuojamą priemonę, ir (arba)

  b) priimti sprendimą panaikinti savo išlygas dėl 4 dalyje nurodytos priemonės projekto.

Prieš priimdama sprendimą Komisija kuo labiau atsižvelgia į EERRI nuomonę. Kartu su šiuo sprendimu pateikiama išsami ir objektyvi analizė, kodėl Komisija mano, kad planuojama priemonė neturėtų būti patvirtinta, ir konkretūs pasiūlymai, kaip planuojama priemonė turėtų būti pakeista.

6. Per šešis mėnesius po to, kai pagal 5 dalį Komisija priėmė sprendimą, kuriame reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija panaikintų planuojamą priemonę, nacionalinė reguliavimo institucija planuojamą priemonę iš dalies pakeičia arba panaikina. Jeigu planuojama priemonė iš dalies keičiama, nacionalinė reguliavimo institucija 23 straipsnyje nurodyta tvarka surengia viešąsias konsultacijas ir pagal 3 dalies nuostatas vėl praneša Komisijai apie iš dalies pakeistą planuojamą priemonę.

7. Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija kuo labiau atsižvelgia į kitų nacionalinių reguliavimo institucijų, EERRI ir Komisijos pastabas ir po to, išskyrus atvejus, kai taikomi 4 dalis ir 5 dalies a punktas, gali priimti planuojamą priemonę, o tai padariusi apie ją informuoja Komisiją.

8. Nacionalinė reguliavimo institucija Komisijai ir EERRI pateikia visas patvirtintas galutines priemones, kurioms taikomos šio straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytos sąlygos.

9. Išskirtinėmis aplinkybėmis, kai nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad nukrypstant nuo 3 ir 4 dalyse numatytų procedūrų reikia skubiai veikti, kad būtų galima išsaugoti konkurenciją ir apsaugoti paslaugų gavėjų interesus, ji gali nedelsdama imtis proporcingų ir laikinų priemonių. Apie tokias priemones ji nedelsdama praneša Komisijai, kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms ir EERRI, kartu išsamiai nurodydama priežastis. Sprendimą tokias priemones taikyti nuolat ar pratęsti jų galiojimo laiką, nacionalinė reguliavimo institucija priima pagal 3 ir 4 dalių nuostatas.

9a.  Nacionalinė reguliavimo institucija gali bet kuriuo metu atšaukti savo planuojamą priemonę.

33 straipsnis

Taisomųjų priemonių nuoseklaus taikymo tvarka

1. Jeigu pagal planuojamą priemonę, kuriai galioja 32 straipsnio 3 dalis, taikant 65 straipsnį kartu su 59 ir 67– 74 straipsniais, siekiama nustatyti, iš dalies pakeisti arba panaikinti operatoriaus pareigas, Komisija per 32 straipsnio 3 dalyje numatytą vieno mėnesio laikotarpį gali nurodyti atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai ir EERRI priežastis, kodėl ji mano, kad taikant planuojamą priemonę bus sukuriamos kliūtys bendrojoje rinkoje, arba kad ji turi rimtų abejonių dėl to, ar ši priemonė suderinama su Sąjungos teise. Tokiu atveju planuojamos priemonės negalima priimti dar tris mėnesius nuo Komisijos pranešimo.

Jeigu tokio pranešimo negauta, atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija gali priimti planuojamą priemonę, kuo labiau atsižvelgdama į visas Komisijos, EERRI arba kitų nacionalinių reguliavimo institucijų pateiktas pastabas.

2. Per 1 dalyje nurodytą trijų mėnesių laikotarpį Komisija, EERRI ir atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija glaudžiai bendradarbiauja siekdamos nustatyti tinkamiausią ir veiksmingiausią priemonę, atsižvelgdamos į 3 straipsnyje nustatytus tikslus, kartu tinkamai atsižvelgdamos į rinkos dalyvių nuomonę ir į poreikį užtikrinti nuoseklios reguliavimo praktikos plėtrą.

3. Per 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių laikotarpio pirmąsias šešias savaites EERRI dviejų trečdalių Reguliuotojų valdybos narių balsų dauguma priima nuomonę dėl pirmoje dalyje minimo Komisijos pranešimo, nurodo, ar, jos manymu, reikėtų iš dalies pakeisti arba panaikinti planuojamą priemonę, ir, kai tikslinga, pateikia konkrečių pasiūlymų, kaip tai padaryti. Ši nuomonė turi būti pagrįsta ir skelbiama viešai.

4. Jei savo nuomonėje EERRI sutinka su Komisijos pateiktomis rimtomis abejonėmis, ji glaudžiai bendradarbiauja su atitinkama nacionaline reguliavimo institucija, kad būtų nustatyta pati tinkamiausia ir veiksmingiausia priemonė. Prieš baigiantis 1 dalyje nurodytam trijų mėnesių laikotarpiui nacionalinė reguliavimo institucija gali:

  a) kuo labiau atsižvelgdama į 1 dalyje nurodytą Komisijos pranešimą ir EERRI nuomonę ir patarimus, iš dalies pakeisti arba panaikinti planuojamą priemonę;

  b) nekeisti savo planuojamos priemonės.

5. Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, jei tokios būta, per vieną mėnesį nuo 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių laikotarpio pabaigos gali:

  a) priimti rekomendaciją, pagal kurią būtų reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija iš dalies pakeistų arba atsiimtų siūlomos priemonės projektą, atitinkamais atvejais pateikiant konkrečių priemonės projekto pakeitimų pasiūlymų, ir nurodo šios rekomendacijos priėmimo priežastis, visų pirma tais atvejais, jei EERRI nesutinka su Komisijos pateiktomis rimtomis abejonėmis;

  b) priimti sprendimą panaikinti savo išlygas pagal 1 dalį.

c) priimti sprendimą, kuriuo atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija būtų įpareigota panaikinti planuojamą priemonę, jeigu EERRI sutinka su rimtu Komisijos susirūpinimu. Kartu su šiuo sprendimu pateikiama išsami ir objektyvi analizė, kodėl Komisija mano, kad planuojama priemonė neturėtų būti patvirtinta, ir konkretūs pasiūlymai, kaip planuojama priemonė turėtų būti pakeista. Šiuo atveju mutatis mutandis taikoma 32 straipsnio 6 dalyje nurodyta procedūra

6. Per vieną mėnesį nuo Komisijos rekomendacijos priėmimo pagal šio straipsnio 5 dalies a punktą arba po jos išlygų panaikinimo pagal 5 dalies b punktą atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija atšaukia planuojamą priemonę arba priima, paskelbia viešai ir praneša Komisijai ir EERRI apie patvirtintą galutinę priemonę.

Šis laikotarpis gali būti pratęstas, kad nacionalinė reguliavimo institucija, vadovaudamasi 23 straipsnyje nurodyta procedūra, galėtų surengti viešąją konsultaciją.

7. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija, remdamasi pagal 5 dalies a punktą priimta rekomendacija, nusprendžia iš dalies nekeisti planuojamos priemonės arba jos nepanaikinti, ji pateikia pagrįstą paaiškinimą.

8. Nacionalinė reguliavimo institucija gali atsiimti siūlomos priemonės projektą bet kuriuo procedūros etapu.

34 straipsnis

Įgyvendinimo nuostatos

Surengusi viešąsias konsultacijas bei konsultacijas su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, Komisija gali priimti su 32 straipsniu susijusias rekomendacijas ir (arba) gaires, kuriomis nustatoma pagal 32 straipsnio 3 dalį reikalaujamų pranešimų forma, turinys ir pateiktinos informacijos išsamumas, aplinkybės, kuriomis pranešimo nebūtina pateikti, ir terminų apskaičiavimas.

II SKYRIUS

Suderintas radijo spektro skyrimas

35 straipsnis

Tarpusavio peržiūra

1. Nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikiami įgaliojimai bent nustatyti šias su radijo spektro valdymu susijusias priemones:

a)  individualių radijo spektro naudojimo teisių atveju – atrankos procesą, atsižvelgiant į 54 straipsnį,

b)  paraiškos teikėjo atitikties reikalavimams kriterijus, jei taikoma, atsižvelgiant į 48 straipsnio 4 dalį,

c)  radijo spektro ekonominės vertės nustatymo priemonių parametrus, pvz., rezervuojamąją kainą, atsižvelgiant į 42 straipsnį,

d)  naudojimo teisių galiojimo trukmę ir jų atnaujinimo sąlygas pagal 49 ir 50 straipsnius,

e)  kai būtina, konkurencijos skatinimo priemones pagal 52 straipsnį,

f)  sąlygas, susijusias su radijo spektro naudojimo teisių skyrimu ir perdavimu, įskaitant prekybą tomis teisėmis ir jų nuomą, atsižvelgiant į 51 straipsnį, pasidalijamuoju radijo spektro ar belaidžio ryšio infrastruktūros naudojimu, atsižvelgiant į 59 straipsnio 3 dalį, arba naudojimo teisių kaupimu, atsižvelgiant į 52 straipsnio 2 dalies c ir e punktus, taip pat

g)  aprėpties sąlygų parametrus pagal bendrus su tuo susijusius valstybių narių politikos tikslus, atsižvelgiant į 47 straipsnį.

Nustatydama šias priemones, nacionalinė reguliavimo institucija atsižvelgia į poreikį bendradarbiauti su kitų valstybių narių nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, Komisija ir EERRI, siekiant užtikrinti nuoseklumą visoje Sąjungoje, atitinkamus nacionalinius valstybės narės nustatytus politikos tikslus, taip pat į kitas atitinkamas nacionalines su radijo spektro valdymu pagal Sąjungos teisę susijusias priemones ir šias priemones grindžia išsamiu ir objektyviu konkurencinės, techninės ir ekonominės padėties rinkoje vertinimu.

2. Siekiant palengvinti tarpvalstybinį koordinavimą ir efektyvų radijo spektro naudojimą, jei nacionalinė reguliavimo institucija ketina nustatyti priemonę pagal 1 dalies a–g punktus, ji viešai paskelbia planuojamą priemonę ir sudaro sąlygas su ja susipažinti, kartu nurodydama, kuo priemonė yra pagrįsta, taip apie tai vienu metu praneša EERRI, Radijo spektro politikos grupei, Komisijai ir kitų valstybių narių nacionalinėms reguliavimo institucijoms.

3. Per tris mėnesius po planuojamos priemonės paskelbimo EERRI priima pagrįstą nuomonę dėl planuojamos priemonės, kurioje išanalizuoja, ar ši priemonė geriausiai padėtų:

a)  skatinti vidaus rinkos plėtrą, įskaitant tarpvalstybinį paslaugų teikimą, ir konkurenciją, užtikrinti kuo didesnę naudą vartotojams ir, apskritai, siekti 3 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų▌,

b)  užtikrinti veiksmingą ir efektyvų radijo spektro naudojimą, taip pat

c)  diegiant nuo radijo spektro priklausančioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti skirtus tinklus užtikrinti stabilias ir nuspėjamas investavimo sąlygas esamiems ir būsimiems radijo spektro naudotojams.

Pagrįstoje nuomonėje nurodoma, ar planuojamą priemonę reikėtų iš dalies pakeisti ar panaikinti. Atitinkamais atvejais EERRI tuo tikslu pateikia konkrečias rekomendacijas. Nacionalinės reguliavimo institucijos ir Komisija atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai taip pat gali teikti pastabas apie sprendimo projektą.

EERRI priima ir viešai skelbia kriterijus, kuriuos ji taikys vertindama bet kokią planuojamą priemonę.

4. Vykdydamos savo užduotis pagal šį straipsnį, EERRI ir nacionalinės reguliavimo institucijos visų pirma atsižvelgia į:

a)  šioje direktyvoje numatytus tikslus ir principus, taip pat į visus atitinkamus Komisijos įgyvendinimo sprendimus, priimtus pagal šią direktyvą, taip pat sprendimus 676/2002/EB ir 243/2012/EB,

b)  visus konkrečius Sąjungos teisę atitinkančius valstybės narės nustatytus nacionalinius tikslus,

c)  būtinybę išvengti konkurencijos iškraipymo priimant tokias priemones,

ca)  paslaugų ir technologijų neutralumo principus,

d)  naujausio pagal 22 straipsnį atliekamo tinklų geografinio tyrimo rezultatus,

e)  būtinybę užtikrinti suderinamumą su dabartinėmis ir būsimomis skyrimo procedūromis kitose valstybėse narėse ir į galimą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, taip pat

f)  atitinkamą Radijo spektro politikos grupės nuomonę, visų pirma dėl veiksmingo ir efektyvaus radijo spektro naudojimo.

5. Prieš priimdama galutinį sprendimą atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija kuo labiau atsižvelgia į EERRI nuomonę ir Komisijos bei kitų nacionalinių reguliavimo institucijų pastabas. Savo priimtą galutinį sprendimą ji praneša EERRI ir Komisijai.

Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija, remdamasi pagal šio straipsnio 2 dalį pateikta pagrįsta nuomone, nusprendžia iš dalies nekeisti planuojamos priemonės arba jos nepanaikinti, ji pateikia pagrįstą paaiškinimą.

Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija gali panaikinti savo planuojamą priemonę bet kuriuo procedūros etapu.

6. Rengdamos savo planuojamą priemonę pagal šį straipsnį, nacionalinės reguliavimo institucijos gali prašyti EERRI ir Radijo spektro politikos grupės paramos.

7. EERRI, Radijo spektro politikos grupė, Komisija ir atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija glaudžiai bendradarbiauja siekdamos rasti tinkamiausią ir veiksmingiausią šioje direktyvoje nustatytus tikslus ir principus atitinkantį sprendimą, deramai atsižvelgdamos į rinkos dalyvių nuomonę ir į būtinybę užtikrinti nuoseklios reguliavimo praktikos plėtrą.

8. Nacionalinės reguliavimo institucijos priimtas galutinis sprendimas paskelbiamas.

36 straipsnis

Radijo dažnių suderintas skyrimas

Jei dėl radijo dažnių naudojimo yra susitarta, prieigos sąlygos ir procedūros suderintos, o įmonės, kurioms turi būti paskirti radijo dažniai, parinktos pagal tarptautinius susitarimus ir Sąjungos taisykles, valstybės narės tokių radijo dažnių naudojimo teisę suteikia pagal tuos sutarimus ir taisykles. Jei visos tam tikro radijo dažnio naudojimo nacionalinės sąlygos yra įvykdytos taikant bendrą atrankos procedūrą, valstybės narės nenustato jokių kitų sąlygų, papildomų kriterijų ar procedūrų, kurios apribotų, pakeistų ar uždelstų tokių radijo dažnių teisingą bendrą skyrimą.

37 straipsnis

Bendras leidimų, kuriais suteikiamos individualios radijo spektro naudojimo teisės, išdavimo procesas

1. Tais atvejais, kai yra didelė tarpvalstybinių žalingų trukdžių rizika, dvi arba kelios valstybės narės, siekdamos įvykdyti savo įpareigojimus pagal 13, 46 ir 54 straipsnius, bendradarbiauja (gali bendradarbiauti) viena su kita ir su Komisija, Radijo spektro politikos grupe bei EERRI, bendrai nustatydamos bendrus leidimų išdavimo proceso aspektus ir bendrai vykdydamos atrankos procesą, pagal kurį suteikiamos individualios radijo spektro naudojimo teisės, kai tinkama, laikydamosi bendro pagal 53 straipsnį nustatyto tvarkaraščio.

Bet kuris rinkos dalyvis gali paprašyti vykdyti bendrą atrankos procesą, jei pateikia pakankamų įrodymų, kad dėl koordinavimo trūkumo sukuriama didelė vidaus rinkos kliūtis.

Bendras leidimų išdavimo procesas turi atitikti šiuos kriterijus:

a)  individualius nacionalinius leidimų išdavimo procesus turi pradėti ir įgyvendinti kompetentingos institucijos pagal bendrai sutartą tvarkaraštį,

b)  jį taikant, kai tinkama, numatomos bendros individualių teisių atrankos ir suteikimo atitinkamose valstybėse narėse sąlygos ir procedūros,

c)  jį taikant, kai tinkama, numatomos bendros arba panašios individualių naudojimo teisių sąlygos atitinkamose valstybėse narėse, kuriomis, be kita ko, galima skirti paslaugų gavėjams panašius radijo spektro blokus,

d)  jis turi būti atviras kitoms valstybėms narėms iki kol bus baigtas vykdyti leidimų išdavimo procesas.

2. Jeigu priemonės, kurių buvo imtasi 1 dalies nuostatoms įgyvendinti, patenka į 35 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tame straipsnyje numatytą procedūrą atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos vykdo vienu metu.

III SKYRIUS.

Suderinimo procedūros

38 straipsnis

Suderinimo procedūros

1. Nepažeidžiant 37 ir 45 straipsnių, 46 straipsnio 3 dalies, 47 straipsnio 3 dalies ir 53 straipsnio, jei Komisija nustato, kad nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kompetentingos institucijos skirtingai atlieka šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis ir dėl to gali kilti kliūčių vidaus rinkai, Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, gali priimti rekomendaciją arba sprendimą dėl suderinto šios direktyvos nuostatų taikymo tam, kad būtų įgyvendinami 3 straipsnyje išdėstyti tikslai.

2. Valstybės narės užtikrina, kad atlikdamos užduotis nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos kuo labiau atsižvelgtų į rekomendacijas pagal 1 dalį. Jei nacionalinė reguliavimo institucija arba kita kompetentinga institucija nusprendžia rekomendacijos nesilaikyti, ji apie tai praneša Komisijai pagrįsdama savo poziciją.

3. Pagal 1 dalį priimti sprendimai gali apimti tik suderinto arba koordinuoto metodo, kuris taikomas sprendžiant toliau išvardytus klausimus, nustatymą:

a)  tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos, taikydamos 62 ir 65 straipsnių nuostatas ir reguliuodamos elektroninių ryšių rinkas, nenuosekliai taiko bendruosius reguliavimo metodus, taigi kyla kliūčių vidaus rinkai. Šie sprendimai nėra susiję su nacionalinių reguliavimo institucijų specialiaisiais pranešimais pagal 33 straipsnį.

  Tokiu atveju Komisija pateikia sprendimo projektą tik:

–  praėjus mažiausiai dvejiems metams po Komisijos rekomendacijos, skirtos tai pačiai problemai spręsti, priėmimo, ir

–  kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę dėl tokio sprendimo priėmimo tvarkos, kurią, Komisijos paprašyta, EERRI pateikia per 3 mėn.;

b)  numeracijos, įskaitant numerių intervalus, numerių ir identifikatorių perkėlimo, numerių ir adresų transliavimo sistemų ir prieigos prie 112 skubios pagalbos iškvietimo tarnybų klausimus.

4. 1 dalyje nurodytas sprendimas, priimamas taikant 110 straipsnio 4 dalyje nustatytą nagrinėjimo procedūrą.

5. EERRI gali savo iniciatyva, be kita ko, elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas teikiančiai įmonei pateikus skundą, patarti Komisijai, ar turėtų būti patvirtinta priemonė pagal 1 dalį.

5a. Nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams pagal 1, 2 ir 3 dalis ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, jei EERRI priima nuomonę, kurioje nurodyta, kad nacionalinių reguliavimo institucijų arba kitų kompetentingų institucijų skirtingai įgyvendina šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis ir kad tokie skirtumai gali sudaryti kliūčių vidaus rinkai, Komisija priima rekomendaciją pagal 1 dalį arba, jei ji daugiau negu prieš dvejus metus priėmė rekomendaciją dėl to paties klausimo, priima sprendimą pagal 3 dalį, neprašydama EERRI pateikti papildomą nuomonę.

Jei Komisija nepriėmė pagal 1 dalį rekomendacijos arba sprendimo per vienus metus nuo EERRI nuomonės priėmimo dienos, Komisija informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie motyvus nepriimti rekomendacijos ar sprendimo ir paskelbia tas priežastis viešai.

Jeigu Komisija priėmė rekomendaciją, tačiau nenuoseklus įgyvendinimas, keliantis kliūčių vidaus rinkai, trunka dar dvejus metus po to, Komisija per kitus metus priima sprendimą pagal 3 dalį, arba, jei Komisija nuspręstų nepriimti sprendimo, ji informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie motyvus nepriimti sprendimo ir paskelbia tas priežastis viešai.

39 straipsnis

Standartizacija

1. Komisija sudaro ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbia 1 neprivalomų standartų ir (arba) specifikacijų sąrašą, kurio pagrindu būtų skatinama suderintai teikti elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas ir susijusias priemones bei paslaugas. Prireikus konsultuodamasi su komitetu, įsteigtu Direktyva 2015/1535/ES, Komisija gali reikalauti, kad Europos standartų organizacijos (Europos standartizacijos komitetas (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI)) parengtų standartus.

2. Valstybės narės skatina, kad teikiamoms paslaugoms, techninėms sąsajoms ir (arba) tinklų funkcijoms būtų taikomi 1 dalyje minėti standartai ir (arba) specifikacijos tokiu mastu, kokio būtinai reikia paslaugų sąveikumui ir junglumui bei ištisiniam sujungimui užtikrinti, taip pat paslaugos teikėjo keitimui palengvinti ir paslaugų gavėjams suteikti daugiau pasirinkimo laisvės.

Kol nėra pagal 1 dalį paskelbtų standartų ir (arba) specifikacijų, valstybės narės skatina įgyvendinti Europos standartų organizacijų priimtus standartus ir (arba) specifikacijas.

Jei tokių standartų ir (arba) specifikacijų nėra, valstybės narės skatina įgyvendinti Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU), Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT), Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) ir Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) priimtus tarptautinius standartus ir rekomendacijas.

Jei tarptautiniai standartai yra, valstybės narės skatina, kad Europos standartų organizacijos juos arba jų atitinkamas dalis imtų kaip pagrindą savo sudaromiems standartams, išskyrus atvejus, jei tokie tarptautiniai standartai ar jų atitinkamos dalys būtų neveiksmingos.

Visais 1 dalyje ar šioje dalyje nurodytais standartais, kai įmanoma, palengvinama prieiga, kaip tai gali būti reikalaujama pagal šios direktyvos nuostatas.

3. Jei 1 dalyje minėti standartai ir (arba) specifikacijos nėra pakankamai įdiegtos ir paslaugų sąveika vienoje ar keliose valstybėse narėse negali būti užtikrinta, tokių standartų ir (arba) specifikacijų įgyvendinimas 4 dalyje nustatyta tvarka gali būti privalomas tokiu mastu, kokio būtinai reikia tokiai sąveikai užtikrinti ir paslaugų gavėjams suteikti daugiau pasirinkimo laisvės.

4. Tais atvejais, kai Komisija ketina tam tikrų standartų ir (arba) specifikacijų įgyvendinimą padaryti privalomą, ji apie tai paskelbia pranešimą Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje ir paragina visas suinteresuotas šalis viešai pareikšti pastabas. Komisija imasi tinkamų įgyvendinamųjų priemonių ir atitinkamų standartų įgyvendinimą paskelbia privalomą, o Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje skelbiamame standartų ir (arba) specifikacijų sąraše juos pavadina privalomaisiais standartais.

5. Kai Komisija mano, kad 1 dalyje minėti standartai ir (arba) specifikacijos nebeprisideda prie suderinto elektroninių ryšių paslaugų teikimo arba kad jie nebetenkina vartotojų poreikių ar kliudo technologijų plėtotei, Komisija išbraukia juos iš 1 dalyje minėto standartų ir (arba) specifikacijų sąrašo.

6. Kai Komisija mano, kad 4 dalyje minėti standartai ir (arba) specifikacijos nebeprisideda prie suderinto elektroninių ryšių paslaugų teikimo arba kad jie nebetenkina vartotojų poreikių ar kliudo technologijų plėtotei, Komisija 1 imasi atitinkamų įgyvendinimo priemonių ir iš 1 dalyje minėto standartų ir (arba) specifikacijų sąrašo šiuos standartus ir (arba) specifikacijas išbraukia.

7. 4 ir 6 dalyje nurodytos įgyvendinamosios priemonės, priimamos taikant 110 straipsnio 4 dalyje numatytą nagrinėjimo procedūrą.

8. Šis straipsnis netaikomas jokiems esminiams reikalavimams, sąsajų specifikacijoms ir suderintiems standartams, kuriems taikoma Direktyva 2014/53/ES.

V antraštinė dalis. Saugumas ir vientisumas

40 straipsnis

Tinklų ir paslaugų saugumas

1. Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų ryšių tinklų ar viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai imtųsi tinkamų ir proporcingų techninių ir organizacinių priemonių teikiamų tinklų ir paslaugų saugumui kylančios rizikos tinkamam valdymui užtikrinti. Atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, šiomis priemonėmis užtikrinamas saugumo lygis, atitinkantis atsiradusią riziką. Visų pirma imamasi priemonių užtikrinti, kad, kai to reikia konfidencialumui užtikrinti, elektroninių komunikacijų turinys būtų pagal nutylėjimą užšifruotas visoje ryšio linijoje, siekiant užkirsti kelią su saugumu susijusiems incidentams arba sumažinti jų poveikį paslaugų gavėjams, kitiems tinklams ar paslaugoms.

1a. Valstybės narės viešųjų ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nenustato jokių įpareigojimų, dėl kurių susilpnėtų jų tinklų ar paslaugų saugumas.

Kai valstybės narės nustato papildomus saugumo reikalavimus teikėjams, teikiantiems viešuosius ryšių tinklus ar viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas daugiau nei vienoje valstybėje narėje, jos apie šias priemones praneša Komisijai ir Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūrai (ENISA). ENISA padeda valstybėms narėms koordinuoti šias priemones, kurių imtasi, siekiant išvengti reikalavimų dubliavimosi ar prieštaravimo, dėl kurio gali kilti saugumo rizika ir atsirasti vidaus rinkos kliūčių.

2. Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų ryšių tinklų teikėjai imtųsi visų tinkamų priemonių savo tinklų vientisumui garantuoti, ir tokiu būdu užtikrintų šiais tinklais teikiamų paslaugų nepertraukiamumą.

3. Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai nedelsiant praneštų kompetentingai institucijai apie saugumo incidentus arba vientisumo pažeidimus, kurie turėjo didelės įtakos tinklų veikimui arba paslaugų teikimui.

Siekiant nustatyti su saugumu susijusio incidento poveikio mastą, atsižvelgiama visų pirma į šiuos parametrus:

a)  naudotojų, kuriuos paveikė incidentas, skaičių;

b)  incidento trukmę;

c)  geografinę teritoriją, kurioje incidentas daro poveikį;

d)  poveikio tinklui arba paslaugos teikimui apimtį;

e)  poveikį ekonominei ir socialinei veiklai.

Prireikus atitinkama kompetentinga institucija informuoja kitų valstybių narių kompetentingas institucijas ir ENISA. Atitinkama kompetentinga institucija gali informuoti visuomenę arba reikalauti, kad tai padarytų paslaugų teikėjai, jei ji nustato, kad incidento atskleidimas atitinka visuomenės interesus.

Kartą per metus atitinkama kompetentinga institucija pateikia Komisijai ir ENISA apibendrintą pagal šią dalį gautų pranešimų ir įvykdytų veiksmų ataskaitą.

Valstybės narės užtiktina, kad esant ypatingai viešųjų ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų saugumo incidento rizikai tokių tinklų ar paslaugų teikėjai informuoja savo paslaugų gavėjus apie tokią riziką ir galimas apsaugos ar taisomąsias priemones, kurių gali imtis paslaugų gavėjai.

4. Šis straipsnis nedaro įtakos Reglamentui (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje.

5. Komisija yra įgaliota priimti deleguotuosius aktus pagal 109 straipsnį, kad išdėstytų 1 ir 2 dalyse nurodytas priemones, įskaitant priemones, kuriomis apibrėžiamos aplinkybės, forma ir procedūros, taikomos nustatant pranešimo reikalavimus. Deleguotieji aktai kuo labiau grindžiami Europos ir tarptautiniais standartais ir netrukdo valstybėms narėms patvirtinti papildomus reikalavimus siekiant 1 ir 2 dalyse nurodytų tikslų. Pirmieji tokie deleguotieji aktai priimami ne vėliau kaip [įrašyti datą].

5a. Siekdama padėti nuosekliai taikyti tinklų ir paslaugų saugumo priemones, ENISA, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija ir EERRI, ne vėliau ...[data] turi paskelbti gaires dėl minimalių kriterijų ir bendrų metodų, susijusių su tinklų ir paslaugų saugumu ir ištisinio šifravimo naudojimo skatinimu.

41 straipsnis

Įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimą duoti privalomus nurodymus, įskaitant ir tuos, kurie susiję su priemonėmis, reikalingomis išvengti incidento arba pašalinti jo poveikį, ir įgyvendinimo terminu, viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, tam, kad būtų įgyvendintas 40 straipsnis.

2. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimą reikalauti, kad viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai:

  a) teiktų informaciją, reikalingą paslaugų ir tinklų saugumui ir (arba) vientisumui įvertinti, įskaitant dokumentus, susijusius su jų saugumo politika ir

  b) leistų kvalifikuotai nepriklausomai įstaigai arba kompetentingai institucijai atlikti jų saugumo auditą ir pateiktų šio audito rezultatus kompetentingai institucijai. Audito išlaidas apmoka įmonė.

3. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų visus reikalingus įgaliojimus tirti nurodymų nesilaikymo atvejus, taip pat atvejus, susijusius su nesilaikymo poveikiu tinklų ir paslaugų saugumui.

4. Valstybės narės užtikrina, kad, siekiant įgyvendinti 40 straipsnį, kompetentingos institucijos būtų įgaliotos gauti Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybų (CSIRT), įsteigtų pagal Direktyvos 2016/1148/ES 9 straipsnį, pagalbą klausimais, susijusiais su CSIRT užduotimis pagal tos direktyvos I priedo 2 punktą.

5. Kai tinkama, kompetentingos institucijos, remdamosi nacionaline teise, konsultuojasi ir bendradarbiauja su atitinkamomis nacionalinėmis teisėsaugos institucijomis, kompetentingomis institucijomis, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2016/1148 8 straipsnio 1 dalyje, ir nacionalinėmis duomenų apsaugos institucijomis.

II dalis. TINKLAI

I antraštinė dalis. Patekimas į rinką ir diegimas

42 straipsnis

Mokesčiai už radijo spektro naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius

Valstybės narės gali leisti kompetentingai institucijai taikyti tokius mokesčius už radijo spektro naudojimą ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, naudojamos elektroninių ryšių paslaugoms arba tinklams ir susijusioms priemonėms teikti, virš jos ar po ja, kuriais užtikrinamas optimalus tokių išteklių naudojimas. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai bei proporcingi savo paskirčiai, ir jais būtų atsižvelgiama į 3 ir 4 straipsnių bei 45 straipsnio 2 dalies tikslus, taip pat:

a)  būtų neutralūs technologijų ir paslaugų atžvilgiu, jiems būtų taikomi tik 45 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyti apribojimai ir jie skatintų efektyvų ir veiksmingą radijo spektro naudojimą bei kuo labiau didintų socialinį ir ekonominį radijo spektro naudingumą;

b)  būtų atsižvelgiama į būtinybę skatinti naujoviškų paslaugų kūrimą taip pat

c)  būtų atsižvelgiama į galimą išteklių alternatyvų panaudojimą.

2. Valstybės narės užtikrina, kad rezervuojamosiose kainose, nustatytose kaip minimalūs radijo spektro naudojimo teisių mokesčiai, būtų atsižvelgta į teisių vertę galimai alternatyviai jas naudojant ir atspindėtos papildomos sąnaudos, atsirandančios dėl su šiomis teisėmis susijusių sąlygų, siekiant 3 ir 4 straipsniuose bei 45 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, kaip antai aprėpties įpareigojimų, kurie nepatektų į įprastus komercinius standartus▌.

3. Valstybės narės taiko mokėjimo sąlygas, susijusias su faktiniu atitinkamo radijo spektro buvimu, kuriomis per daug neapsunkinamos jokios papildomos investicijos į tinklus ir susijusias priemones, reikalingas efektyviam radijo spektro naudojimui ir susijusių paslaugų teikimui.

4. Valstybės narės užtikrina, kad jeigu kompetentingos institucijos nustato mokesčius, jos turėtų atsižvelgti į kitus mokesčius ar administracinius mokesčius, susijusius bendruoju leidimu arba naudojimosi teisėmis pagal šią direktyvą, kad nebūtų sukurta nereikalingos finansinės naštos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams ir paskatinti optimalų skirtų išteklių panaudojimą.

5. Nustatant mokesčius pagal šį straipsnį laikomasi 23 straipsnio ir, kai taikomi, 35 straipsnio, 48 straipsnio 6 dalies ir 54 straipsnio reikalavimų.

I SKYRIUS

PRIEIGA PRIE ŽEMĖS

43 straipsnis

Priėjimo teisė

1. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga institucija svarstydama:

–  paraišką dėl įmonei, turinčiai leidimą teikti viešuosius ryšių tinklus, teisių suteikimo įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja,

–  paraišką dėl įmonei, turinčiai leidimą teikti visus kitus, ne tik viešuosius elektroninių ryšių tinklus, teisių suteikimo įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja,

toji kompetentinga institucija:

–  nedelsdama ir be jokios diskriminacijos veiktų laikydamasi paprastų, veiksmingų, skaidrių ir viešų procedūrų ir bet kuriuo atveju priimtų sprendimą per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo, išskyrus ekspropriacijos atvejus, ir

–  numatydama tam tikras tokių teisių sąlygas, laikytųsi skaidrumo ir nediskriminacinių principų.

Minėta tvarka gali būti skirtinga priklausomai nuo to, ar pareiškėjas teikia viešuosius ryšių tinklus, ar ne.

2. Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai viešosioms ar vietinės valdžios institucijoms nuosavybės teise priklauso ar jos kontroliuoja įmones, teikiančias viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, 1 dalyje nurodytų teisių suteikimo funkcija ir su nuosavybe ar kontrole susijusi veikla būtų veiksmingai struktūriškai atskirtos.

2a. Valstybės narės paskiria arba sukuria veiksmingą mechanizmą, leidžiantį įmonėms pateikti apeliacinius skundus dėl sprendimų suteikti teises įrengti įrenginius institucijai, nepriklausomai nuo suinteresuotų šalių. Ši institucija priima sprendimą per pagrįstos trukmės laikotarpį.

44 straipsnis

Elektroninių ryšių tinklų teikėjų dalijimasis vieta ir tinklo elementais bei susijusiais įrenginiais

1. Tais atvejais, kai operatorius pasinaudoja nacionalinės teisės aktais jam suteikta teise įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja arba nuosavybės eksproprijavimo ar naudojimo procedūra, kompetentingos institucijos turi galėti įvesti reikalavimą dalytis vieta ir įrengtais tinklo elementais ir susijusiais įrenginiais, kad būtų apsaugota aplinka, visuomenės sveikata, užtikrintas visuomenės saugumas arba įgyvendinti miesto ir šalies planavimo tikslai. Reikalavimas dalytis vieta, įrengtais tinklo elementais bei įrenginiais ir nuosavybe gali būti įvestas tik po tinkamo viešųjų konsultacijų laikotarpio, per kurį visoms suinteresuotosioms šalims suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę, ir tik konkrečiose vietovėse, kuriose toks dalijimasis yra būtinas siekiant šiame straipsnyje numatytų tikslų. Kompetentingos institucijos turi galėti įvesti reikalavimą dalytis tokiais įrenginiais ar nuosavybe, įskaitant žemę, pastatus, pastatų įėjimus, pastatų elektros laidų sistemas, stiebus, antenas, bokštus ir kitas atramines konstrukcijas, kanalus, vamzdžius, šulinius, skirstymo spintas ar priemones viešųjų darbų koordinavimui palengvinti. Jei reikia, nacionalinės reguliavimo institucijos numato pasidalijamojo naudojimosi įrenginiu ar nuosavybe ir inžinerinių darbų koordinavimo sąnaudų pasidalijimo taisykles.

2. Pagal šį straipsnį kompetentingų institucijų taikomos priemonės turi būti objektyvios, skaidrios, nediskriminacinės ir proporcingos. Jei įmanoma, šios priemonės turi būti įgyvendinamos derinant su nacionalinėmis reguliavimo valdžios institucijomis.

II SKYRIUS

PRIEIGA PRIE RADIJO SPEKTRO

1 skirsnis. Leidimai

45 straipsnis

Radijo spektro valdymas

1. Deramai atsižvelgdamos į tai, kad radijo spektras yra viešoji gėrybė, turinti svarbią socialinę, kultūrinę ir ekonominę vertę, valstybės narės pagal 3 ir 4 straipsnius savo teritorijoje užtikrina veiksmingą elektroninių ryšių paslaugoms ir tinklams teikti skirtų radijo spektro valdymą. Jos užtikrina, kad kompetentingos institucijos skirstytų elektroninių ryšių paslaugoms ir tinklams naudojamą radijo spektrą ir suteiktų bendrąsias arba individualias teises naudoti tokį radijo spektrą remdamosi objektyviais, skaidriais, konkurenciją skatinančiais, nediskriminuojančiais ir proporcingais kriterijais.

Įgyvendindamos šio straipsnio nuostatas valstybės narės turi laikytis atitinkamų tarptautinių susitarimų, įskaitant ITU radijo ryšio reglamentą ir kitus pagal ITU priimtus susitarimus, ir gali atsižvelgti į viešosios tvarkos sumetimus.

2. Valstybės narės, atsižvelgdamos į tai, kad radijo spektrą reikia efektyviai ir veiksmingai naudoti, taip pat siekiant konkurencijos ir kitos naudos vartotojams, pavyzdžiui, masto ekonomijos ir paslaugų ir tinklų sąveikumo, skatina derinti radijo spektro naudojimą visoje Sąjungoje. Tai darydamos jos veikia laikydamosi 4 straipsnio ir Sprendimo 676/2002/EB, be kita ko :

a)  užtikrina, kad gyventojams būtų teikiamas aukštos kokybės ir spartos ryšys ir tokio ryšio aprėptį jų nacionalinėje teritorijoje, tiek pastatų viduje, tiek išorėje, taip pat aprėptį palei pagrindines nacionalines ir europines transporto magistrales, įskaitant priklausančias transeuropiniam transporto tinklui, kaip apibrėžta Reglamente Nr. 1315/2013;

b)  užtikrina, kad panašias savybes turinčiose srityse, visų pirma, kiek tai susiję su įdiegtu tinklu ir gyventojų tankiu, būtų taikomos nuoseklios aprėpties sąlygos;

c)  skatina greitą naujų belaidžio ryšio technologijų ir taikomųjų sistemų diegimą Sąjungoje, įskaitant, kai tinkama, laikantis tarpsektorinio metodo;

ca)   užtikrina teisių suteikimo, atnaujinimo, pakeitimo, apribojimo ir panaikinimo nuspėjamumą ir nuoseklumą siekiant skatinti ilgalaikes investicijas;

d)  užtikrina tarpvalstybinių ir nacionalinių žalingųjų trukdžių prevenciją atitinkamai pagal 28 ir 46 straipsnius ir šiuo tikslu imasi tinkamų prevencinių ir taisomųjų priemonių;

e)  skatina pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą panašiu ir (arba) skirtingu spektro naudojimo tikslu, pagal tinkamas nustatytas bendro naudojimo taisykles ir sąlygas, įskaitant esamų naudojimo teisių apsaugą, remiantis Sąjungos teise;

f)  taiko kuo tinkamesnę ir paprastesnę leidimų sistemą pagal 46 straipsnį, kad būtų užtikrintas kuo didesnis radijo spektro naudojimo lankstumas, pasidalijamasis naudojimas ir veiksmingumas;

g)  siekdamos užtikrinti reguliavimo tikrumą, nuoseklumą ir nuspėjamumą, garantuoja, kad radijo spektro naudojimo teisių suteikimas, perdavimas, atnaujinimas, keitimas ir panaikinimas būtų aiškiai bei skaidriai apibrėžtas ir taikomas;

h)  užtikrina nuoseklumą ir nuspėjamumą visoje Sąjungoje, kiek tai susiję su leidimu naudoti radijo spektrą saugant visuomenės sveikatą nuo žalingų elektromagnetinių laukų.

Priimdama techninio derinimo priemones pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, Komisija turi, kuo labiau atsižvelgdama į Radijo spektro politikos grupės nuomonę, priimti įgyvendinimo priemonę, kurioje nustatoma, ar, remiantis šios direktyvos 46 straipsniu, suderintos juostos teisėms taikomas bendrasis leidimas arba individualios naudojimo teisės. Tos įgyvendinimo priemonės priimamos laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Jeigu Komisija ketina veikti siekdama numatyti priemones pagal 39 straipsnį, ji turi prašyti Radijo spektro politikos grupės patarimo dėl bet kokio tokio standarto ar specifikacijos poveikio radijo spektro koordinavimui, suderinimui ir prieinamumui. Imdamasi bet kokių tolesnių priemonių, Komisija kuo labiau atsižvelgia į Radijo spektro politikos grupės nuomonę.

3. Kai rinkoje nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu nėra suderintos juostos naudojimo paklausos, kai ji pasiūloma naudojimui vadovaujantis Sprendimu Nr. 676/2002/EB priimta derinimo priemone, valstybės narės gali leisti alternatyvų visos ar dalies tos juostos naudojimą, įskaitant esamą naudojimą, remiantis 4 ir 5 dalimis, jeigu:

a)  suderintos juostos naudojimo paklausos rinkoje nebuvimas nustatytas remiantis vieša konsultacija pagal 23 straipsnį, įskaitant išankstine rinkos paklausos vertinimo priemone;

b)  toks alternatyvus naudojimas neužkerta kelio naudotis suderinta juosta ir jos naudojimui kitose valstybėse narėse ir tam netrukdo ir

c)  atitinkama valstybė narė deramai atsižvelgia į ilgalaikę galimybę naudotis suderinta juosta arba jos naudojimą Sąjungoje bei įrangos masto ekonomiją, atsirandančią dėl suderinto radijo spektro naudojimo Sąjungoje.

Alternatyvus naudojimas leidžiamas tik išimties tvarka, jei tuo metu, kai juosta pirmą kartą pasiūloma naudojimui, juostos paklausos rinkoje nėra. Bet koks sprendimas išimties tvarka leisti alternatyvų naudojimą persvarstomas kas trejus metus arba skubiai, jei galimas naudotojas pateikia kompetentingai institucijai prašymą naudoti juostą, remdamasis derinimo priemone. Valstybės narės informuoja Komisiją ir kitas valstybes nares apie priimtą sprendimą ir bet kokios peržiūros rezultatus, taip pat pateikdamos pagrindimą.

4. Išskyrus atvejus, kai antroje pastraipoje numatyta kitaip, valstybės narės užtikrina, kad visų rūšių technologijas, naudojamas elektroninių ryšių paslaugoms arba tinklams, būtų galima naudoti radijo spektre, kuris laikantis Sąjungos teisės aktų nuostatų jų nacionaliniame dažnių paskirstymo plane paskelbiamas prieinamu elektroninių ryšių paslaugoms.

Tačiau valstybės narės atskiriems radijo ryšio tinklams ar bevielio prisijungimo technologijos rūšims, naudojamoms elektroninių ryšių paslaugoms, gali pritaikyti proporcingus ir nediskriminuojančius apribojimus tik tuo atveju, jei būtina:

a) išvengti žalingųjų trukdžių,

  b) apsaugoti visuomenės sveikatą nuo elektromagnetinių laukų poveikio, kuo labiau atsižvelgdamos į Tarybos rekomendaciją Nr. 1999/519/EB(40),

  c) užtikrinti techninę paslaugos kokybę,

  d) užtikrinti kuo didesnį radijo spektro▌ pasidalijamąjį naudojimą, remiantis Sąjungos teise;

  e) užtikrinti efektyvų radijo spektro naudojimą; arba

  f) pasiekti bendrojo intereso tikslą pagal ... dalį.

5. Išskyrus atvejus, kai antroje pastraipoje numatyta kitaip, valstybės narės užtikrina, kad visų rūšių elektroninių ryšių paslaugas būtų galima teikti radijo spektre, kuris laikantis Sąjungos teisės aktų nuostatų jų nacionaliniame dažnių paskirstymo plane paskelbiamas prieinamu elektroninių ryšių paslaugoms. Tačiau valstybės narės gali numatyti proporcingus ir nediskriminacinius teikiamų elektroninių ryšių paslaugų rūšių apribojimus, įskaitant, prireikus, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos radijo ryšio reglamentų reikalavimų patenkinimą.

Priemonės, pagal kurias reikalaujama, kad elektroninių ryšių paslauga būtų teikiama konkrečioje elektroninių ryšių paslaugoms skirtoje juostoje, turi būti pagrindžiamos būtinybe užtikrinti valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatyto bendrojo intereso tikslui pasiekti, pavyzdžiui vienas iš toliau išvardytų tikslų, tačiau jais neapsiribojant:

a) gyvybės apsauga,

  b) socialinės, regioninės ar teritorinės sanglaudos skatinimas,

  c) neefektyvaus radijo spektro naudojimo išvengimas arba ▌

  d) kultūrinės bei kalbų įvairovės ir žiniasklaidos pliuralizmo skatinimas, pavyzdžiui, teikiant radijo ir televizijos transliavimo paslaugas.

da) itin aukštos kokybės junglumo palei transporto magistrales skatinimas.

Priemonė, pagal kurią draudžiama teikti kitas elektroninių ryšių paslaugas konkrečioje juostoje, gali būti numatyta tik tuomet, jei ją galima pagrįsti poreikiu teikti gyvybės apsaugos paslaugas. Valstybės narės taip pat gali išskirtiniais atvejais išplėsti tokios priemonės taikymą, kad būtų įvykdyti kiti Sąjungos arba valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatyti visuotinės svarbos tikslai.

6. Valstybės narės reguliariai peržiūri, ar 4 ir 5 dalyje nurodyti apribojimai yra būtini, ir viešai skelbia šių peržiūrų rezultatus.

7. Iki 2011 m. gegužės 25 d. nustatyti apribojimai turi atitikti 4 ir 5 dalis iki šios direktyvos taikymo datos.

46 straipsnis

Radijo spektro naudojimo leidimas

1. Valstybės narės nusprendžia dėl tinkamiausios radijo spektro naudojimo leidimų išdavimo tvarkos, siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas naudoti radijo spektrą, įskaitant pasidalijamojo naudojimo forma, pagal bendruosius leidimus ir▌ individualias radijo spektro naudojimo teises suteikia tik tada, kai tai būtina siekiant:

a)  ▌

b)  apsaugoti nuo žalingųjų trukdžių arba jų išvengti;

c)  ▌

d)  ▌užtikrinti techninę ryšių arba paslaugos kokybę;

e)  įgyvendinti kitus visuotinės svarbos tikslus, kuriuos nustatė valstybė narė laikydamasi Sąjungos teisės;

ea)  užtikrinti efektyvų radijo spektro naudojimą.

Prireikus valstybės narės apsvarsto galimybę leisti naudoti radijo spektrą, remiantis bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių deriniu, atsižvelgiant į galimą įvairių derinių bei laipsniško perkėlimo iš vienos kategorijos į kitą poveikį konkurencijai, inovacijoms ir patekimo į rinką galimybėms.

–  ▌

–  ▌

–  ▌

–  ▌

Valstybės narės minimaliai sumažina apribojimus naudoti radijo spektrą, visapusiškai atsižvelgdamos į technologinius sprendimus, kuriais šalinami žalingieji trukdžiai, kad sukurtų kuo lengvesnę leidimų išdavimo tvarką.

2. Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai leidžiamas pasidalinamasis naudojimas, būtų aiškiai nustatytos ir aktuose, kuriais suteikiamas leidimas, nurodytos pasidalijamojo radijo spektro naudojimo taisyklės ir sąlygos. Tokios taisyklės ir sąlygos turi palengvinti efektyvų naudojimą, konkurenciją ir inovacijas ir apimti sąžiningos ir nediskriminacinės didmeninės prieigos sąlygas.

3. Kuo labiau atsižvelgdama į Radijo spektro politikos grupės nuomonę, Komisija patvirtina įgyvendinamąsias priemones dėl 1 ir 2 dalyse nurodytų kriterijų, taisyklių ir sąlygų, susijusių su suderintu radijo spektru, taikymo sąlygų. Ji priima tas priemones laikydamasi 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Šios priemonės priimamos ne vėliau kaip [įterpti datą].

47 straipsnis

Bendrųjų leidimų ir teisių naudoti radijo spektrą sąlygos

1. Kompetentingos institucijos pagal 13 straipsnio 1 dalį nustato tokias individualių teisių ir bendrųjų leidimų naudoti radijo spektrą sąlygas, kuriomis užtikrinama, kad bendrojo leidimo ar individualių teisių turėtojai arba bet kuri trečioji šalis, kuriai individuali teisė arba jos dalis buvo parduota arba išnuomota, optimaliai ir efektyviai naudotų radijo spektrą. Jos aiškiai apibrėžia visas tokias sąlygas, įskaitant reikalaujamą naudojimo lygį ir galimybę prekiauti ir nuomoti laikantis šio įpareigojimo, kad būtų užtikrintas šių sąlygų vykdymas pagal 30 straipsnį. Individualių teisių atveju tokios sąlygos turi būti aiškiai apibrėžtos prieš jų suteikimą, skyrimą ar atnaujinimą. Sąlygos gali būti kompetentingos institucijos keičiamos atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą, jei tokio reikia siekiant visuotinės svarbos tikslų pagal 3 straipsnį. Radijo spektro naudojimo teisių atnaujinimo sąlygomis negali būti suteikiami nepagrįsti pranašumai esamiems šių teisių turėtojams.

Nustatant tokią tvarką nurodomi visi taikomi parametrai, įskaitant naudojimosi teisėmis pradžios laikotarpį, kuriam praėjus ir teisėmis nepasinaudojus kompetentinga institucija įgytų teisę panaikinti naudojimosi teisę arba taikyti kitas priemones, pvz., pasidalijamąjį naudojimą.

Siekdama kuo labiau padidinti radijo spektro efektyvumą, kompetentinga institucija, nustatydama skirtino radijo spektro dalį ir tipą, visų pirma atsižvelgia į:

a) galimybę viename skyrimo procese derinti papildomąsias juostas ir

b) radijo spektro blokų dydžio svarbą arba galimybę derinti tokius blokus atsižvelgiant į galimą jų naudojimą, visų pirma į atsirandančių naujų ryšių sistemų reikmes.

Kompetentingos institucijos laiku konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis ir jas laiku informuoja apie individualių naudojimo teisių ir bendrųjų leidimų sąlygas, kol tos sąlygos dar nepradėtos taikyti. Jos iš anksto nustato šių sąlygų laikymosi vertinimo kriterijus ir apie tai skaidriai informuoja suinteresuotąsias šalis.

2. Nustatydamos individualių teisių naudoti radijo spektrą sąlygas, kompetentingos institucijos gali leisti dalytis pasyviąja ar aktyviąja infrastruktūra arba radijo spektru, taip pat gali leisti sudaryti komercinius tarptinklinio ryšio prieigos susitarimus arba bendrai diegti paslaugoms arba tinklams, kurie priklauso nuo radijo spektro naudojimo, būtinas infrastruktūras, visų pirma siekdamos užtikrinti veiksmingą ir efektyvų radijo spektro naudojimą arba skatinti plėsti aprėptį. Naudojimo teisių sąlygos neturi trukdyti dalytis radijo spektru. Pagal šią pastraipą nustatytas sąlygas įmonės vykdo laikydamosi konkurencijos teisės nuostatų.

3. Komisija priima įgyvendinimo priemones, kuriomis siekiama nustatyti sąlygų, kurias valstybės narės gali susieti su leidimais naudoti suderintą radijo spektrą pagal 1 ir 2 dalis, išskyrus mokesčius pagal 42 straipsnį, taikymo būdus.

Kalbant apie I priedo D dalyje nustatytą aprėpties reikalavimą, įgyvendinimo priemonėje nurodomi tik kriterijai, kuriais turi vadovautis kompetentinga institucija apibrėždama ir vertindama aprėpties įpareigojimus, atsižvelgiant į regionų geografinių savybių panašumus, gyventojų tankį, tam tikrų rūšių elektroninių ryšių ekonominę ar tinklo plėtrą ir paklausos raidą. Įgyvendinimo priemonėse negali būti apibrėžiami konkretūs aprėpties įpareigojimai.

Šios įgyvendinimo priemonės priimamos laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros ir kuo labiau atsižvelgiant į Radijo spektro politikos grupės nuomonę. Šios priemonės priimamos ne vėliau kaip [įterpti datą].

2 skirsnis. Naudojimo teisės

48 straipsnis

Individualių radijo spektro naudojimo teisių suteikimas

1. Tais atvejais, kai radijo spektro naudojimui būtina suteikti individualias naudojimo teises, valstybės narės įmonės prašymu suteikia tokias teises įmonėms, kad jos galėtų teikti tinklus ar paslaugas pagal 12 straipsnyje nurodytas bendrąsias teises pagal 13, 54 straipsnių ir 21 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas ir pagal kitas taisykles, užtikrinančias tų išteklių veiksmingą naudojimą pagal šią direktyvą.

2. Nepažeidžiant valstybių narių nustatytų konkrečių kriterijų ir procedūrų, pagal kuriuos radijo ir televizijos transliacijų turinio teikėjams suteikiamos radijo spektro naudojimo teisės, kad pagal Sąjungos teisę būtų pasiekti visuotinės svarbos tikslai, radijo spektro naudojimo teisės suteikiamos laikantis atvirų, objektyvių, skaidrių, nediskriminuojančių ir proporcingų procedūrų, o radijo dažnių atveju laikomasi 45 straipsnio nuostatų.

3. Reikalavimo taikyti atvirą procedūrą galėtų būti nesilaikoma tais atvejais, kai norint pasiekti visuotinės svarbos tikslą, kurį nustatė Sąjunga arba valstybės narės laikydamosi Sąjungos teisės, radijo ir televizijos transliacijų turinio teikėjams svarbu suteikti individualias radijo spektro naudojimo teises.

4. Kompetentingos institucijos turėtų svarstyti galimybę nagrinėti individualių radijo spektro naudojimo teisių paraiškas pagal iš anksto nustatytus objektyvius, skaidrius, proporcingus ir nediskriminacinius tinkamumo kriterijus, kuriuose atspindimos su tokiomis teisėmis susijusios sąlygos. Jos turėtų galėti pareikalauti, kad paraiškos teikėjai pateiktų visą reikiamą informaciją, reikalingą pagal minėtus kriterijus įvertinti paraiškos teikėjo gebėjimą laikytis sąlygų. Jeigu atlikus vertinimą valdžios institucija nusprendžia, kad paraiškos teikėjas neturi reikiamo gebėjimo, ji turi pateikti deramai pagrįstą sprendimą.

5. Suteikdamos naudojimo teises, valstybės narės išsamiai nurodo, ar šias teises teisių turėtojas gali perduoti arba išnuomoti ir kokiomis sąlygomis. Radijo spektro atveju tokios nuostatos atitinka šios direktyvos 45 ir 51 straipsnius.

6. Sprendimai dėl naudojimo teisių suteikimo priimami, pranešami ir viešai paskelbiami kuo greičiau, kai tik nacionalinė reguliavimo institucija gauna visą paraišką (radijo spektro, skirto nacionaliniame dažnių plane elektroninių ryšių paslaugoms, atveju – per šešias savaites). Šis terminas turi nepažeisti jokių taikytinų tarptautinių susitarimų, susijusių su radijo spektro naudojimu ar orbitinėmis padėtimis.

49 straipsnis

Teisių galiojimo trukmė

1. Jeigu valstybės narės leidžia naudoti radijo spektrą pagal individualias naudojimo teises ribotam laikui, jos užtikrina, kad leidimas būtų suteiktas atitinkamam laikotarpiui, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, taip pat deramai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti konkurenciją, taip pat veiksmingą ir efektyvų naudojimą ir skatinti efektyvias investicijas, be kita ko, skiriant pakankamai laiko investicijų amortizacijai, taip pat inovacijas.

2. Jeigu valstybės narės suteikia suderinto radijo spektro naudojimo teises ribotam laikotarpiui, tos suderinto radijo spektro naudojimo teisės laikantis 47 straipsnio sąlygų galioja bent 25 metus, o ne vėliau kaip 10 metų po naudojimo teisių suteikimo atliekama laikotarpio vidurio peržiūrą, išskyrus laikinas teises, laikinai pratęstas teises pagal 3 dalį ir antrinio naudojimo suderintose juostose teises.

Po laikotarpio vidurio vertinimo valstybės narės gali panaikinti ar pakoreguoti naudojimosi teises, jei dėl suteiktų teisių negali:

a)  užtikrinti efektyvų ir veiksmingą radijo spektro naudojimą, ypač atsižvelgiant į technologijų arba rinkos raidą,

b)  siekti visuotinės svarbos tikslo, kaip antai Sąjungos junglumo tikslų įgyvendinimas, arba

c)  organizuoti ir naudoti radijo spektro viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar gynybos tikslais.

Naudojimosi teisės gali būti panaikintos tik po pereinamojo laikotarpio.

3. Valstybės narės gali pratęsti naudojimo teisių trukmę trumpam laikotarpiui, siekdamos užtikrinti, kad teisių galiojimas baigtųsi vienu metu vienoje ar keliose dažnių juostose.

50 straipsnis

Teisių atnaujinimas

1. Nepažeidžiant esamoms teisėms taikytinų atnaujinimo sąlygų, kompetentingos institucijos apsvarstoe samų individualių suderinto radijo spektro naudojimo teisių atnaujinimą savo iniciatyva arba teisių turėtojo prašymu▌.

2. ▌

3. Svarstydamos galimą individualių suderinto radijo spektro naudojimo teisių atnaujinimą, kompetentingos institucijos:

a) suteikia visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, galimybę pareikšti savo nuomonę per viešas konsultacijas, vykdomas pagal 23 straipsnį, taip pat

b) atsižvelgia į šiuos aspektus:

i)  3 straipsnyje, 45 straipsnio 2 dalyje ir 48 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, taip pat nacionalinę ar Sąjungos teisę atitinkančių viešosios politikos tikslų įgyvendinimą,

ii)  priemonės, priimtos pagal Sprendimo Nr. 676/2002/EB 4 straipsnį, įgyvendinimą,

iii)  deramo atitinkamos teisės sąlygų vykdymo peržiūrą,

iv)  būtinybę skatinti konkurenciją arba išvengti jos iškraipymo pagal 52 straipsnį,

v)  efektyvesnį radijo spektro naudojimą atsižvelgiant į technologijų arba rinkos raidą,

vi)  būtinybę išvengti rimtų paslaugų teikimo sutrikimų;

vii)  rinkos paklausos įrodymus iš įmonių, neturinčių atitinkamos juostos radijo spektro naudojimo teisių;

viii)  būtinybę apriboti teisių skaičių pagal 46 straipsnį.

Bent prieš 3 metus iki susijusių teisių galiojimo pabaigos kompetentinga institucija sprendžia, ar atnaujinti esamas teises, remdamasi viešų konsultacijų rezultatais ir aspektų pagal 3 dalies b punktą apžvalga, bei atitinkamai pagrindžia savo sprendimą.

Tais atvejais, kai kompetentinga institucija nusprendžia, kad spektro teisės negali būti atnaujintos ir kad teisių skaičius turi būti ribotas, kompetentinga institucija suteikia teises pagal 54 straipsnį.

51 straipsnis

Individualių radijo spektro naudojimo teisių perdavimas ar nuoma

1. Valstybės narės užtikrina, kad įmonės▌ galėtų kitoms įmonėms▌ perduoti arba išnuomoti individualias radijo spektro naudojimo teises▌.

2. Valstybės narės užtikrina, kad apie įmonės ketinimą perduoti teises naudoti radijo spektrą ir apie faktinį jų perdavimą pagal nacionalines procedūras būtų pranešta nacionalinei reguliavimo institucijai ir kompetentingai institucijai, atsakingai už individualių naudojimo teisių suteikimą, ir kad apie tai būtų paskelbta viešai, įrašant duomenis į registrą, tvarkomą pagal 3 dalį. Jeigu radijo spektro naudojimas buvo suderintas taikant Sprendimą Nr. 676/2002/EB (Sprendimą dėl radijo spektro) arba kitas Sąjungos priemones, toks perdavimas turi atitikti tokį suderintą naudojimą.

3. Valstybės narės leidžia perduoti ar išnuomoti radijo spektro naudojimo teises, jeigu išlaikomos pirminės su naudojimo teisėmis susijusios sąlygos. Nedarant poveikio būtinybei užtikrinti, kad nebūtų iškraipoma konkurencija, visų pirma pagal šios direktyvos 52 straipsnį, valstybės narės:

a)  perdavimui ir nuomai taiko kuo mažiau sunkumų sudarančią procedūrą;

b)  neatsisako išnuomoti radijo spektro naudojimo teises, kai nuomotojas prisiima atsakomybę laikytis pirminių su naudojimo teisėmis susijusių sąlygų;

c)  neatsisako perduoti radijo spektro naudojimo teisių, išskyrus atvejus, kai yra aiškus pavojus, jog naujas teisių turėtojas nesugeba laikytis su naudojimo teisėmis susijusių sąlygų;

ca)  neatsisako perduoti ar išnuomoti radijo spektro naudojimo teisių esamam teisių turėtojui.

Bet koks įmonei nustatytas administracinis mokestis, susijęs su paraiškos dėl radijo spektro naudojimo teisių perdavimo ar nuomos nagrinėjimu, apima tik administracines išlaidas, įskaitant papildomus veiksmus, dėl kurių buvo patirtos išlaidos nagrinėjant paraišką, ir atitinka 16 straipsnį.

Šios dalies a–ca punktai neturi įtakos valstybių narių kompetencijai, laikantis nacionalinės teisės, bet kuriuo metu užtikrinti su naudojimo teisėmis susijusių sąlygų laikymąsi tiek nuomotojo, tiek nuomininko atžvilgiu.

Kompetentingos institucijos lengvina radijo spektro naudojimo teisių perdavimą arba išnuomojimą laiku apsvarstydamos bet kokį prašymą iš dalies pakeisti su teise susijusias sąlygas ir užtikrindamos, kad su jomis susijusios teisės arba radijo spektras kuo labiau galėtų būti dalinami arba išskaidomi.

Atsižvelgdamos į bet kokį radijo spektro naudojimo teisių perdavimą arba išnuomojimą, kai teisės yra sukuriamos, kompetentingos institucijos standartizuotu elektroniniu formatu skelbia visus su viešosiomis individualiomis teisėmis, kuriomis prekiaujama, susijusius duomenis ir tuos duomenis nuolat atnaujina tol, kol teisės egzistuoja.

4. Komisija priima tinkamų įgyvendinamųjų priemonių, kad būtų nustatytos dažnių juostos, kurių radijo dažnių naudojimo teises įmonės gali perleisti arba išnuomoti vienos kitoms. Šios priemonės neapima dažnių, kurie naudojami transliavimui.

Šios techninės įgyvendinamosios priemonės tvirtinamos laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Šios priemonės priimamos ne vėliau kaip [įterpti datą].

52 straipsnis

Konkurencija

1. Priimdamos sprendimą dėl radijo spektro naudojimo elektroninių ryšių paslaugoms ir tinklams teikti teisių suteikimo, pakeitimo ar atnaujinimo pagal šią direktyvą, nacionalinės reguliavimo institucijos skatina veiksmingą konkurenciją ir užtikrina, kad nebūtų konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje.

2. Kai valstybės narės suteikia, pakeičia arba atnaujina radijo spektro naudojimo teises, jų nacionalinės reguliavimo institucijos, kuo labiau atsižvelgdamas į rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo gaires, kurias skelbia Komisija pagal 62 straipsnio 2 dalį, atlieka objektyvų ir į ateitį orientuotą rinkos konkurencinių sąlygų vertinimą ir imasi priemonių, nurodytų a–e punktuose, tačiau tik tuo atveju, kai tokia priemonė būtina veiksmingai konkurencijai išlaikyti arba užtikrinti:

a)  apriboti radijo spektro, kurio naudojimo teisės suteikiamos bet kuriai įmonei, dalį arba išimtiniais atvejais nustatyti tokių naudojimo teisių sąlygas, pvz., didmeninės prieigos, nacionalinio ar regioninio tarptinklinio ryšio suteikimą tam tikrose juostose arba tam tikrose panašių charakteristikų juostų grupėse,

b)  rezervuoti, jeigu tai yra tinkama atsižvelgiant į išskirtinę padėtį nacionalinėje rinkoje, tam tikrą radijo dažnių juostos arba juostų grupės dalį naujiems rinkos dalyviams,

c)  atsisakyti suteikti naujas radijo spektro naudojimo teises arba atsisakyti leisti naudoti radijo spektrą pagal naują paskirtį tam tikrose juostose, arba nustatyti naujų radijo spektro naudojimo teisių suteikimo arba leidimo naudoti radijo spektrą pagal naują paskirtį sąlygas, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo dėl naudojimo teisių skyrimo, perdavimo arba kaupimo,

d)  uždrausti perduoti radijo spektro naudojimo teises, kurioms netaikomos nacionalinės arba Sąjungos bendrovių susijungimo kontrolės priemonės, arba nustatyti tų teisių perdavimo sąlygas, jeigu tokie perdavimai galėtų padaryti didelę žalą konkurencijai,

e)  pakeisti esamas teises pagal šią direktyvą, kai to reikia siekiant ex post ištaisyti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl radijo spektro naudojimo teisių perdavimo arba kaupimo.

3. Taikydamos 2 dalį, nacionalinės reguliavimo institucijos veikia laikydamosi šios direktyvos 18, 19, 23 ir 35 straipsniuose numatytų procedūrų.

3 skirsnis. Procedūros

53 straipsnis

Suderintas skyrimo laikas

Siekdama užtikrinti efektyvų ir koordinuotą suderinto radijo spektro naudojimą Sąjungoje ir deramai atsižvelgdama į padėtį skirtingose nacionalinėse rinkose, Komisija, priimdama įgyvendinimo priemonę:

a)  nustato vieną arba, jei reikia, kelis bendrus ilgiausius terminus, iki kurių turi būti suteiktas leidimas naudotis konkrečiomis suderinto radijo spektro juostomis,

b)  jei būtina, užtikrina veiksmingą koordinavimą, priima su teisių galiojimo trukme susijusią laikinąją priemonę pagal 49 straipsnį, pvz., pratęsia arba sutrumpina teisių galiojimo trukmę, kad esamas teises arba leidimus būtų galima priderinti prie šios suderintos datos.

Šios įgyvendinimo priemonės priimamos laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros ir kuo labiau atsižvelgiant į Radijo spektro politikos grupės nuomonę. Šios priemonės priimamos ne vėliau kaip [įterpti datą].

54 straipsnis

Suteikiamų radijo spektro naudojimo teisių skaičiaus ribojimo tvarka

1. Nedarant įtakos pagal 53 straipsnį priimtiems įgyvendinimo aktams, jeigu valstybė narė nusprendžia, kad radijo spektro naudojimo teisė negali būti suteikta pagal 46 straipsnį ir jeigu ji svarsto, ar apriboti išduodamų radijo spektro naudojimo teisių skaičių, ji, be kita ko:

  a) aiškiai išdėsto naudojimo teisių ribojimo priežastis, visų pirma deramai atsižvelgdama į poreikį kuo labiau didinti paslaugų gavėjų gaunamą naudą ir skatinti konkurencijos plėtrą, ir tinkamu metu ar remdamasi pagrįstais suinteresuotų įmonių prašymais persvarsto apribojimą;

  b) suteikia visoms suinteresuotoms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, galimybę viešose konsultacijose pareikšti savo nuomonę dėl apribojimo pagal 23 straipsnį. Suderinto radijo spektro atveju šios viešos konsultacijos pradedamos per šešis mėnesius nuo įgyvendinimo priemonės pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB priėmimo, išskyrus atvejus, kai vėlesnio termino reikia dėl techninių priežasčių.

2. Kai valstybė narė nusprendžia, kad naudojimo teisių skaičius turi būti ribotas, ji turi aiškiai apibrėžti ir pagrįsti atrankos procedūra siekiamus tikslus ir kai įmanoma nustatyti teisių kiekį, deramai atsižvelgdama į būtinybę siekti nacionalinių ir tarptautinių rinkos tikslų. Tikslai, kuriuos valstybė narė gali nustatyti siekdama parengti specifinę atrankos procedūrą, gali būti vienas ar daugiau iš šių tikslų:

a) skatinti aprėptį;

b) užtikrinti reikiamą paslaugos kokybę;

c) skatinti konkurenciją;

d) skatinti inovacijas ir verslo plėtrą ir

e) užtikrinti, kad mokesčiai skatintų optimalų radijo spektro naudojimą pagal 42 straipsnį.

Nacionalinė reguliavimo institucija aiškiai apibrėžia ir pagrindžia atrankos procedūros pasirinkimą, įskaitant bet kokį preliminarų prieigos prie atrankos procedūros etapą. Ji taip pat aiškiai nustato bet kokio susijusio konkurencinės, techninės ir ekonominės rinkos padėties vertinimą ir pateikia galimo priemonių pagal 35 straipsnį naudojimo ir pasirinkimo priežastis.

3. Valstybės narės paskelbia bet kokį sprendimą dėl pasirinktos atrankos procedūros ir susijusių elementų, aiškiai išdėstydamos priežastis ir kaip jos atsižvelgė į nacionalinės reguliavimo institucijos pagal 35 straipsnį priimtą priemonę. Jos taip pat paskelbia su naudojimo teisėmis susijusias sąlygas.

4. Nustačiusi tvarką valstybė narė paskelbia priimanti paraiškas dėl naudojimo teisės.

5. Kai valstybė narė padaro išvadą, kad galima suteikti daugiau radijo spektro arba įvairių teisių derinio naudojimo teisių, atsižvelgiant į pažangius apsaugos nuo žalingųjų trukdžių metodus, ji tą išvadą paskelbia ir pradeda tokių teisių suteikimo procesą.

6. Kai radijo spektro naudojimo teisių suteikimą reikia riboti, valstybės narės tokias teises teikia remdamosi atrankos kriterijais, kurie turi būti objektyvūs, skaidrūs, nediskriminuojantys ir proporcingi, ir jų nacionalinių reguliavimo institucijų pagal 35 straipsnį nustatyta procedūra. Į tokius kriterijus būtina tinkamai atsižvelgti siekiant 3, 4, 28 ir 45 straipsniuose nurodytų tikslų ir reikalavimų.

7. Komisija priima įgyvendinimo priemones, kuriose nustatyti kriterijai siekiant koordinuoti valstybių narių įsipareigojimų pagal 1–3 dalis įgyvendinimą. Įgyvendinimo priemonės priimamos remiantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodyta procedūra ir kuo labiau atsižvelgiant į Radijo spektro politikos grupės nuomonę. Šios priemonės priimamos ne vėliau kaip [įterpti datą].

8. Kai taikoma konkurencinė arba lyginamoji atrankos procedūra, valstybės narės 48 straipsnio 6 dalyje nurodytą ilgiausią šešių savaičių laikotarpį gali pratęsti tiek, kiek reikia užtikrinti, kad tokios procedūros visoms suinteresuotoms šalims būtų sąžininga, pagrįsta, atvira ir skaidri, bet ne ilgiau kaip aštuonis mėnesius, remiantis bet kokiu konkrečiu pagal 53 straipsnį nustatytu tvarkaraščiu.

Šie terminai turi nepažeisti jokių taikytinų tarptautinių susitarimų dėl radijo spektro ir palydovų koordinavimo.

9. Šis straipsnis nedaro poveikio radijo spektro naudojimo teisių perdavimui pagal šios direktyvos 1 51 straipsnį.

III SKYRIUS.

BELAIDŽIO TINKLO ĮRANGOS DIEGIMAS IR NAUDOJIMAS

55 straipsnis

Prieiga prie radijo ryšio vietinių tinklų

1. Kompetentingos institucijos leidžia teikti prieigą radijo ryšio vietiniais tinklais prie viešojo ryšių tinklo ir tuo tikslu naudotis suderintu radijo spektru tik pagal taikytinas bendrojo leidimo sąlygas.

Jei teikiama prieiga nėra komercinio pobūdžio arba papildo kitą komercinę veiklą ar viešąją paslaugą, kuri nėra priklausoma nuo signalų perdavimo tais tinklais, tokią prieigą teikiančiai įmonei, valdžios institucijai arba galutiniam paslaugų gavėjui neturi būti suteiktas joks bendrasis leidimas teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas pagal 12 straipsnį, jiems neturi būti taikomi įpareigojimai, susiję su galutinių paslaugų gavėjų teisėmis pagal šios direktyvos III dalies III antraštinę dalį ir įpareigojimai sujungti savo tinklus pagal 59 straipsnio 1 dalį.

1a. Visais atvejais taikomas Direktyvos 2000/31/ES 12 straipsnis.

2. Kompetentingos institucijos nedraudžia viešųjų ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams leisti visuomenei naudotis prieiga prie savo tinklų per vietinius radijo ryšio tinklus, kurie gali būti įdiegti galutinio paslaugų gavėjo patalpose, jei laikomasi taikomų bendrojo leidimo sąlygų ir jei iš anksto informuotas galutinis paslaugų gavėjas su tuo sutinka.

3. Kompetentingos institucijos, visų pirma remdamosi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2015/2120(41) 3 straipsnio 1 dalimi, užtikrina, kad viešųjų ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai vienašališkai neapribotų:

a) galutinių paslaugų gavėjų teisės prisijungti prie pasirinktų trečiųjų šalių teikiamų radijo ryšio vietinių tinklų,

b) galutinių paslaugų gavėjų teisės suteikti kitiems galutiniams paslaugų gavėjams abipusę ar platesnę prieigą prie tokių teikėjų tinklų per radijo ryšio vietinius tinklus, be kita ko, remiantis trečiųjų šalių iniciatyvomis sujungti ir padaryti viešai prieinamus įvairių galutinių paslaugų gavėjų radijo ryšio vietinius tinklus.

Tuo tikslu viešųjų ryšių tinklų arba viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai suteikia galimybę naudotis produktais ar konkrečiais pasiūlymais, leidžiančiais galutiniams jų paslaugų gavėjams suteikti trečiosioms šalims prieigą per radijo ryšio vietinius tinklus, ir aktyviai, aiškiai ir skaidriai juos siūlo.

4. Kompetentingos institucijos neriboja galutinių paslaugų gavėjų teisės leisti kitiems galutiniams paslaugų gavėjams abipusę arba platesnę prieigą prie savo radijo ryšio vietinių tinklų, be kita ko, remiantis trečiųjų šalių iniciatyvomis sujungti ir padaryti viešai prieinamus įvairių galutinių paslaugų gavėjų radijo ryšio vietinius tinklus.

5. Kompetentingos institucijos neriboja teisės teikti visuomenei prieigą prie radijo ryšio vietinių tinklų:

a) valdžios institucijoms jų užimamose patalpose ar artimiausioje tų patalpų aplinkoje, kai tokia paslauga papildo tose patalpose teikiamas viešąsias paslaugas,

b) nevyriausybinėms organizacijoms arba valdžios institucijoms, kai jų iniciatyva sujungiami įvairių galutinių paslaugų gavėjų radijo ryšio vietiniai tinklai ir teikiama abipusė ar platesnė prieiga prie jų, įskaitant, kai taikoma, radijo ryšio vietinius tinklus, prie kurių prieiga visuomenei teikiama pagal a punktą.

56 straipsnis

Mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų įrengimas ir eksploatavimas

1. Kompetentingos institucijos, taikydamos bendrojo leidimo išdavimo tvarką, leidžia įrengti, prijungti ir eksploatuoti mažai pastebimus mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškus ir tokio įrengimo, prijungimo ar eksploatavimo be reikalo neriboja individualiais gyvenviečių planavimo leidimais ar bet kokiu kitu būdu, jei toks naudojimas atitinka pagal 2 dalį priimtas įgyvendinimo priemones. Tokiems mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškams netaikomi jokie mokesčiai ar rinkliavos, didesni nei administracinis mokestis, kuris gali būti susijęs su bendruoju leidimu pagal 16 straipsnį.

Ši dalis nedaro poveikio leidimų naudoti radijo spektrą, skirtą mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškams eksploatuoti, išdavimo tvarkai.

2. Siekdama užtikrinti, kad bendrojo leidimo išdavimo tvarka būtų vienodai įgyvendinama įrengiant, prijungiant ir eksploatuojant mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškus, Komisija gali įgyvendinimo aktu nustatyti technines mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų projektavimo, įrengimo ir eksploatavimo charakteristikas, kurios atitinka bent Direktyvos 2013/35/ES(42) reikalavimus ir Tarybos rekomendacijoje Nr. 1999/519/EB(43) nustatytas ribas. Tomis techninėmis charakteristikomis Komisija nustato įrengiamų mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų didžiausią dydį, galią ir elektromagnetines savybes, taip pat jų vizualų poveikį. Laikantis nustatytų charakteristikų užtikrinama, kad mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškai būtų mažai pastebimi, kai jie naudojami įvairiomis vietos sąlygomis.

Techninės charakteristikos, nustatytos, kad įrengiant, prijungiant ir eksploatuojant mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškus būtų galima taikyti 1 dalį, taikomos nepažeidžiant esminių Direktyvos 2014/53/ES(44) reikalavimų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2a. Valstybės narės atitinkamais atvejais taikydamos Direktyvoje 2015/1535/ES nustatytą procedūrą užtikrina, kad operatoriai turėtų teisę prieiti prie nacionalinių, regioninių ar vietos valdžios institucijų kontroliuojamos fizinės infrastruktūros, kuri techniškai yra tinkama įrengti mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškus, ar kurios reikia tokius prieigos taškus prijungiant prie pagrindinio tinklo, įskaitant tokius gatvės įrengimus kaip apšvietimo stulpai, gatvių ženklai, šviesoforai, informaciniai stendai, autobusų, tramvajų stotelės ir metro stotys. Viešosios valdžios institucijos tenkina visus pagrįstus prašymus suteikti prieigą, nustatydamos teisingai pagrįstas ir nediskriminacines sąlygas ir nuostatas, kurios būtų skaidrios pagrindiniame prieigos taške. Finansiniai mokesčiai turėtų atspindėti tik viešosios valdžios institucijos patiriamas išlaidas dėl tokios prieigos suteikimo.

56a straipsnis

Techniniai elektromagnetinių laukų reglamentai

Visoms valstybių narių planuojamoms priemonėms, pagal kurias įvedami griežtesni reikalavimai dėl elektromagnetinių laukų nei numatyti Tarybos rekomendacijoje Nr. 1999/519/EB taikomos procedūros, išdėstytos Direktyvoje 2015/1535/ES.

II antraštinė dalis. Prieiga

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS, PRIEIGOS PRINCIPAI

57 straipsnis

Bendroji prieigos ir sujungimo sistema

1. Valstybės narės užtikrina, kad nebūtų jokių apribojimų, kurie įmonėms toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje neleistų tarpusavyje pagal Sąjungos teisę derėtis dėl susitarimų techniniais ar komerciniais prieigos ir (ar) sujungimo klausimais. Įmonei, prašančiai prieigos ar sujungimo, nereikia turėti leidimo veiklai vykdyti toje valstybėje narėje, kurioje prašoma prieigos ar sujungimo, jei ji toje valstybėje narėje neteikia paslaugų ir neeksploatuoja tinklo.

2. Nepažeisdamos 106 straipsnio, valstybės narės panaikina teisines ar administracines priemones, kurios įpareigoja operatorius suteikiant prieigą ar sujungiant taikyti skirtingas sąlygas skirtingoms įmonėms už lygiavertes paslaugas ir (arba) nustatyti įpareigojimus, nesusijusius su faktinėmis prieigos ar sujungimo paslaugomis, kurios teikiamos nepažeidžiant sąlygų, nustatytų šios direktyvos I priede.

58 straipsnis

Įmonių teisės ir įpareigojimai

1. Siekiant užtikrinti paslaugų teikimą ir sąveikumą visoje Sąjungoje, viešųjų ryšių tinklų operatoriai turi teisę (gavę kitų pagal šios direktyvos 15 straipsnį taip pat įgaliotų įmonių prašymą, yra įpareigoti) derėtis dėl tarpusavio sujungimo viešųjų elektroninių ryšių paslaugoms teikti. Operatoriai kitoms įmonėms prieigą ir sujungimą teikia tokiomis sąlygomis, kurios atitinka nacionalinės reguliavimo institucijos jiems nustatytus įpareigojimus pagal 59, 60 ir 66 straipsnius.

2. Nepažeisdamos šios direktyvos 21 straipsnio, valstybės narės reikalauja, kad įmonės, gaunančios informaciją iš kitos įmonės prieš derybas dėl prieigos ar sujungimo, joms vykstant ar pasibaigus, naudotų tą informaciją tik tuo tikslu, kuriam ji suteikta, ir visuomet išlaikytų perduotos ar saugomos informacijos slaptumą. Gaunamos informacijos negalima perduoti jokiai kitai šaliai, ypač kitiems skyriams, dukterinėms įmonėms ar partneriams, kuriems tokia informacija suteiktų konkurencijos atžvilgiu palankią padėtį.

2a. Jei to reikalauja konkurencijos sąlygos, valstybės narės gali numatyti, kad derybos vyksta per nešališkus tarpininkus.

II SKYRIUS

PRIEIGA IR SUJUNGIMAS

59 straipsnis

Nacionalinių reguliavimo institucijų galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos 3 straipsnyje išdėstytų tikslų, įskaitant žiniasklaidos pliuralizmą ir kultūrų įvairovę, skatina ir atitinkamais atvejais užtikrina pagal šios direktyvos nuostatas tinkamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką, vykdydamos savo pareigas taip, kad būtų skatinamas veiklos efektyvumas, tvari konkurencija, itin didelio pralaidumo tinklų diegimas, investicijų efektyvumas ir inovacijos bei kuo didesnė nauda galutiniams paslaugų gavėjams. Jos teikia gaires ir viešai skelbia procedūras, taikomas prieigai ir tarpusavio sujungimui užtikrinti, kad nustatyti įpareigojimai duotų naudos ribotą geografinę aprėptį turinčioms mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms ir operatoriams.

Visų pirma, nepažeisdamos priemonių, kurios pagal 66 straipsnį gali būti taikomos įmonėms, turinčioms didelę įtaką rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos turi galėti nemažindamos saugumo standartų taikyti:

  a) tokiu mastu, koks būtinas užtikrinti tiesioginį sujungimą, įpareigojimus toms įmonėms, kurioms taikomas bendrasis leidimas, išskyrus su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, ir kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant pateisinamais atvejais įpareigojimą sujungti savo tinklus, jei tai dar nepadaryta;

  b) pagrįstais atvejais ir tokiu mastu, koks būtinas, įpareigojimus įmonėms, kurioms taikomas bendrasis leidimas ir kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų, kad jos galėtų teikti sąveikiąsias paslaugas;

c) pagrįstais atvejais, kai pasiekiamumas, aprėptis, paslaugų kokybė ir priimtinumas naudotojams yra kaip su numeriu siejamų paslaugų atveju ir kai siekiant užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų tarpusavio ištisinį ryšį tai griežtai būtina, įpareigojimus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjams savo paslaugas padaryti sąveikias;

d) tokiu mastu, koks būtinas užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų prieinamumą prie valstybių narių nurodytų skaitmeninių radijo ir televizijos transliavimo paslaugų ir susijusių papildomų paslaugų, įpareigojimus operatoriams, kad jie teiktų prieigą prie kitų priemonių, nurodytų II priedo II dalyje, sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.

Antros pastraipos c punkte minėti įpareigojimai gali būti nustatyti tik:

i) kiek to reikia asmenų tarpusavio ryšio paslaugų sąveikumui užtikrinti ir gali apimti proporcingą įpareigojimą asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjui paskelbti atitinkamą informaciją ir leisti naudotis atitinkama informacija, ją keisti ir platinti arba įpareigojimą naudoti ar įgyvendinti 39 straipsnio 1 dalyje išvardytus standartus ar specifikacijas arba bet kokius kitus atitinkamus Europos ar tarptautinius standartus, taip pat

ii) jeigu Komisija, pasikonsultavusi su EERRI ir kuo labiau atsižvelgdama į jos nuomonę, nustatė, kad yra didelė grėsmė▌ visos Europos Sąjungos galutinių paslaugų gavėjų ištisiniam sujungimui, ir priėmė įgyvendinimo priemones, kuriose nurodomas įpareigojimų, kurie gali būti nustatyti laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros, pobūdis ir apimtis. Valstybės narės nenustato įpareigojimų dėl tas įgyvendinimo priemones viršijančių prievolių pobūdžio ir aprėpties.

2. Nedarant poveikio 59 straipsnio 1 dalies taikymui, gavusios pagrįstus prašymus nacionalinės reguliavimo institucijos nustato dėl jų įpareigojimus suteikti prieigą prie laidų ir kabelių pastatų viduje arba iki pirmojo koncentracijos arba skirstymo taško, jei jis yra pastato išorėje, tų laidų ir kabelių savininkams arba įmonėms, kurios turi teisę naudoti tokius laidus ir kabelius, jei tai pagrįsta tuo, kad naujų tokių pačių tinklo elementų kūrimas ekonominiu požiūriu yra ekonomiškai neefektyvus arba fiziškai neįmanomas ir prieiga prie tokių elementų yra būtina tvariai konkurencijai puoselėti. Nustatytos prieigos sąlygos turi būti objektyvios, skaidrios, nediskriminuojančios ir proporcingos, atitikti Direktyvą 2014/61 ir gali apimti specialias prieigos, skaidrumo ir nediskriminavimo bei prieigos sąnaudų paskirstymo taisykles, atsižvelgiant į rizikos veiksnius.

Nacionalinės reguliavimo institucijos tiems savininkams arba įmonėms nustatytus tokius prieigos įpareigojimus gali sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis išplėsti už pirmojo koncentracijos arba skirstymo taško iki kuo arčiau prie galutinių paslaugų gavėjų esančio koncentracijos taško, tik jei to reikia, kad būtų panaikintos neįveikiamos ekonominės arba fizinės tokios pačios infrastruktūros kūrimo kliūtys mažesnio gyventojų tankio vietovėse.

Nacionalinės reguliavimo institucijos nenustato įpareigojimų pagal antrą pastraipą, jeigu tenkinama vien iš šių sąlygų:

a) tinklo operatorius suteikia perspektyvių alternatyvių galutinių paslaugų gavėjų prieigos priemonių, tinkamų teikti itin didelio pralaidumo tinklus, su sąlyga, kad tokia prieiga teikiama sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis, arba

b) neseniai įdiegtų tinklo elementų atveju, visų pirma vykdant mažesnio masto vietos projektus, jeigu tokios prieigos suteikimas pažeistų jų diegimo ekonominį arba finansinį perspektyvumą.

3. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos būtų įgaliotos įmonėms, teikiančioms ar turinčioms leidimą teikti elektroninių ryšių tinklus, nustatyti įpareigojimus dėl bendro naudojimosi pasyviąja▌ infrastruktūra arba įpareigojimus sudaryti lokalizuotus tarptinklinio ryšio prieigos susitarimus dėl itin didelio pralaidumo tinklų teikimo, abiem atvejais tiesiogiai reikalingus paslaugoms, grindžiamoms radijo spektro naudojimu, teikti vietoje laikantis Sąjungos teisės, jei jokiai įmonei neteikiamos perspektyvios ir panašios alternatyvios galutinių paslaugų gavėjų prieigos priemonės, laikantis sąžiningų ir pagrįstų sąlygų.Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti tokius įpareigojimus tik tuo atveju, jei tokia galimybė buvo aiškiai numatyta suteikiant radijo spektro naudojimo teises, ir jeigu tai pateisinama tuo, kad vietovėje, kurioje taikomi šie įpareigojimai, rinkos veikla grindžiamam nuo radijo spektro naudojimo priklausomų paslaugų arba tinklų teikimo infrastruktūros diegimui kyla neįveikiamos ekonominės arba fizinės kliūtys ir todėl galutinių paslaugų gavėjų prieiga prie tinklų arba paslaugų yra labai nepakankamai arba jos visai nėra. Tokiomis aplinkybėmis, kai šiai problemai spręsti nepakanka vien prieigos ir dalijimosi pasyviąja infrastruktūra, nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti įpareigojimus dalytis aktyviąja infrastruktūra. Nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į:

a) būtinybę kuo labiau didinti junglumą visoje Sąjungoje, palei transporto magistrales ir tam tikrose teritorinėse srityse, taip pat į galimybę gerokai padidinti pasirinkimą ir paslaugų kokybę galutiniams paslaugų gavėjams;

b) veiksmingą radijo spektro naudojimą,

c) bendro naudojimosi technines galimybes ir susijusias sąlygas,

d) infrastruktūra grindžiamos ir paslaugomis grindžiamos konkurencijos būklę,

f) technologines inovacijas,

g) svarbiausią poreikį paremti infrastruktūros šeimininko paskatą pirmiausia įdiegti infrastruktūrą.

Tokie bendro naudojimosi, prieigos ar koordinavimo įpareigojimai nustatomi pagal susitarimus, sudarytus sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis. Ginčo sprendimo atveju nacionalinės reguliavimo institucijos subjektui, kuriam nustatomas bendro naudojimosi arba prieigos įpareigojimas, gali be kita ko nustatyti įpareigojimą bendrai naudotis jam skirtu radijo spektru su infrastruktūros šeimininku tam tikroje vietovėje.

4. Pagal 1, 2 ir 3 dalis nustatomi įpareigojimai ir sąlygos turi būti objektyvūs, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminuojantys. Jie turi būti taikomi 23, 32 ir 33 straipsniuose nustatyta tvarka. Nacionalinės reguliavimo institucijos per penkerius metus nuo ankstesnės tiems patiems operatoriams taikomos priemonės priėmimo įvertina tokių įpareigojimų ir sąlygų taikymo rezultatus ir ar būtų tinkama juos panaikinti arba pakeisti atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas. Nacionalinės reguliavimo institucijos praneša savo vertinimo rezultatus laikydamasi tų pačių procedūrų.

5. 1 dalyje paminėtu prieigos ir sujungimo aspektu valstybės narės užtikrina, kad nacionalinei reguliavimo institucijai būtų suteikti įgaliojimai įsikišti savo iniciatyva, kai tai pateisinama siekiant užtikrinti 3 straipsnio politikos tikslus, laikantis šios direktyvos nuostatų ir 23, 32, 26 ir 27 straipsniuose nurodytos tvarkos.

6. EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis, glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija ir siekdama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos nuosekliai nustatytų tinklo galinių taškų vietą, iki [18 mėnesių po įsigaliojimo datos priima tinklo galinio taško identifikavimo skirtingose tinklo topologijose bendrų metodų gaires. Nustatydamos tinklo galinių taškų vietą nacionalinės reguliavimo institucijos kuo labiau atsižvelgia į tas gaires.

60 straipsnis

Sąlyginės prieigos sistemos ir kitos priemonės

1. Valstybės narės užtikrina, kad sąlyginei prieigai prie skaitmeninių televizijos ir radijo paslaugų, transliuojamų žiūrovams ir klausytojams Sąjungoje, neatsižvelgiant į perdavimo būdus būtų taikomos II priedo I dalyje nustatytos sąlygos.

2. Atsižvelgdama į rinkos raidą ir technologinę pažangą, Komisija įgaliojama priimti deleguotuosius aktus pagal 109 straipsnį, kad iš dalies pakeistų II priedą.

3. Nepaisydamos 1 dalies nuostatų, valstybės narės savo nacionalinei reguliavimo institucijai gali leisti persvarstyti pagal šį straipsnį taikomas sąlygas kuo greičiau po šios direktyvos įsigaliojimo, o po to – periodiškai, atliekant rinkos tyrimą pagal 65 straipsnio pirmą pastraipą, siekiant nuspręsti, ar taikomas sąlygas palikti, keisti ar panaikinti.

Kai, atlikusi tokį rinkos tyrimą, nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad kuris vienas ar keli operatoriai neturi didelės įtakos atitinkamoje rinkoje, tiems operatoriams 23 ir 32 straipsniuose nustatyta tvarka ji gali tas sąlygas pakeisti ar panaikinti tik tokiu mastu, kad:

  a) galutinių paslaugų gavėjų priėjimui prie radijo ir televizijos programų transliavimo ir transliavimo kanalų bei paslaugų, nurodytų pagal 106 straipsnį, ir

  b) veiksmingos konkurencijos perspektyvoms rinkose, susijusiose su

  i) mažmeninėmis skaitmeninės televizijos ir radijo transliavimo paslaugomis ir

  ii) sąlyginės prieigos sistemomis ir kitomis susijusiomis priemonėmis,

toks pakeitimas ar panaikinimas nedarytų neigiamo poveikio.

Šalims, kurioms toks sąlygų pakeitimas ar panaikinimas daro poveikį, pranešama gerokai iš anksto.

4. Pagal šį straipsnį taikomos sąlygos nepažeidžia valstybių narių galimybės nustatyti įpareigojimus, susijusius su elektroninių programų vadovų, panašių sąrašų ir navigacinių priemonių pateikimu.

III SKYRIUS.

RINKOS TYRIMAS IR DIDELĖ ĮTAKA RINKOJE

61 straipsnis

Įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje

1. Tais atvejais, kai šia direktyva reikalaujama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos 65 straipsnyje numatyta tvarka nustatytų, ar operatoriai turi didelę įtaką rinkoje, taikoma šio straipsnio 2 dalis.

2. Laikoma, kad įmonė turi didelę įtaką rinkoje, jei jos vienos ar bendrai su kitomis įmonėmis padėtis prilygsta dominuojančiai, tai yra ji turi ekonominę galią, kuri jai leidžia būti gana dideliu mastu nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ar galų gale nuo vartotojų.

Spręsdamos, ar vienos ar kelių įmonių bendra padėtis rinkoje yra dominuojanti, nacionalinės reguliavimo institucijos visų pirma laikosi Sąjungos teisės normų ir su didžiausiu atidumu atsižvelgia į rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires, kurias Komisija paskelbia pagal 62 straipsnį.

Gali būti nustatyta, jog dviejų ar daugiau įmonių bendra padėtis rinkoje yra dominuojanti, net ir tuo atveju, jei tarp jų nėra struktūrinių ar kitokių ryšių, tačiau rinkos struktūra leidžia joms veikti gana dideliu mastu nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir galų gale vartotojų. Taip gali būti tais atvejais, kai rinka pasižymi tokiomis savybėmis kaip:

a)  aukštas koncentracijos lygis;

b)  didelis rinkos skaidrumas, suteikiantis paskatų lygiagrečiam arba suderintam antikonkurenciniam elgesiui;

c)  didelė patekimo į rinką kliūtys;

d)  numatoma konkurentų ir vartotojų reakcija nekeltų grėsmės lygiagrečiam arba suderintam antikonkurenciniam elgesiui.

Nacionalinės reguliavimo institucijos įvertina tokias rinkos savybes, atsižvelgdamos į atitinkamus konkurencijos teisės principus, kartu atsižvelgdamos į specifines ex ante reguliavimo aplinkybes ir 3 straipsnyje nustatytus tikslus.

3. Kai įmonė turi didelę įtaką tam tikroje rinkoje (pirminėje rinkoje), gali būti laikoma, kad ji turi didelę įtaką ir glaudžiai susijusioje rinkoje (antrinėje rinkoje), jei tų dviejų rinkų ryšiai yra tokie, kad įtaka pirminėje rinkoje galima padidinti įtaką antrinėje rinkoje, ir taip dar labiau sustiprėja įmonės įtaka rinkoje. Todėl antrinėje rinkoje pagal šią direktyvą gali būti taikomos taisomosios priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią tokiai netiesioginei įtakai.

62 straipsnis

Rinkų nustatymo ir apibrėžimo procedūra

1. Po viešųjų konsultacijų, įskaitant konsultacijas su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, bei kuo labiau atsižvelgdama į EERRI nuomonę, Komisija priima rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų (toliau – rekomendacija). Rekomendacijoje bus nurodytos tos elektroninių ryšių sektoriaus produktų ir paslaugų rinkos, kurių charakteristikos pagrįstai leidžia joms taikyti šioje direktyvoje nurodytus reguliuojamuosius įpareigojimus, jų netaikant rinkoms, kurios konkrečiais atvejais gali būti apibrėžtos pagal konkurencijos teisę. Komisija rinkas apibrėžia pagal konkurencijos teisės principus.

Jeigu, stebėdama bendras Sąjungos tendencijas, Komisija nustato, kad tenkinami visi 65 straipsnio 1 dalyje išvardyti kriterijai, ji į rekomendaciją įtraukia produktų ir paslaugų rinkas.

Rekomendacija persvarstoma ne vėliau kaip [perkėlimo data]. Komisija vėliau reguliariai persvarsto rekomendaciją.

2. Pasikonsultavusi su EERRI, ne vėliau kaip šios direktyvos įsigaliojimo dieną Komisija paskelbia rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo gaires (toliau – DĮR gairės), kurios turi atitikti atitinkamus konkurencijos teisės principus.

3. Kuo labiau atsižvelgdamos į rekomendaciją ir DĮR gaires, nacionalinės reguliavimo institucijos pagal nacionalines aplinkybes ir konkurencijos teisės principus apibrėžia atitinkamas rinkas, pirmiausia atitinkamas geografines rinkas savo teritorijoje, be kita ko atsižvelgdamos į infrastruktūros konkurencijos lygį tose vietovėse. ▌Prieš apibrėždamos rinkas, kurios skiriasi nuo rekomendacijoje apibrėžtų rinkų, jos laikosi 23 ir 32 straipsniuose nurodytos tvarkos.

63 straipsnis

Transnacionalinių rinkų nustatymo procedūra

1. Pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija EERRI dviejų trečdalių Reguliuotojų valdybos narių balsų dauguma gali priimti sprendimą, kuriuo nustatomos transnacionalinės rinkos remiantis konkurencijos teisės principais ir kuo labiau atsižvelgiant į rekomendaciją bei pagal 62 straipsnį priimtas DĮR gaires. EERRI atlieka potencialios transnacionalinės rinkos tyrimą, jei Komisija arba bent dvi atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos pateikia pagrįstą prašymą ir patvirtinamuosius dokumentus.

2. Pagal 1 dalį nustatytų transnacionalinių rinkų atveju rinkos tyrimą atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos atlieka kartu, kuo labiau atsižvelgdamos į DĮR gaires, ir bendrai sprendžia, ar pradėti taikyti, palikti galioti, keisti ar panaikinti 65 straipsnio 4 dalyje minėtus reguliuojamuosius įpareigojimus. Atitinkamos nacionalinės reguliavimo institucijos bendrai praneša Komisijai savo planuojamas priemones, susijusias su rinkos tyrimu ir bet kokiais reguliuojamaisiais įpareigojimais pagal 32 ir 33 straipsnius.

Jeigu transnacionalinių rinkų nėra, dvi ar daugiau nacionalinių reguliavimo institucijų taip pat gali bendrai pranešti savo planuojamas priemones, susijusias su rinkos tyrimu ir bet kokiais reguliuojamaisiais įpareigojimais, jeigu jos mano, kad rinkos sąlygos atitinkamose jų jurisdikcijose yra pakankamai vienodos.

64 straipsnis

Transnacionalinės paklausos nustatymo procedūra

1. Gavusi pagrįstą Komisijos arba bent dviejų nacionalinių reguliavimo institucijų prašymą su patvirtinamaisiais dokumentais arba gavusi pagrįstą rinkos dalyvių prašymą, kuriame nurodoma, kad esami didmeniniai ar mažmeniniai produktai ir paslaugos neleidžia patenkinti tarpvalstybinės paklausos, ir manydama, kad egzistuoja didelė spręstina paklausos problema, EERRI atlieka▌ produktų ir paslaugų transnacionalinės paklausos tyrimą.

Remdamosi ta analize, nacionalinės reguliavimo institucijos tolesniuose rinkos tyrimuose, atliekamuose pagal 63 straipsnio 2 dalį ar 65 straipsnį, svarsto, ar iš dalies keisti reguliuojamus didmeninės prieigos produktus, kad būtų patenkinta transnacionalinė paklausa.

2. EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotaisiais subjektais ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, pateikia gaires nacionalinėms reguliavimo institucijoms dėl bendrų metodų, kuriais būtų patenkinta nustatyta tarptautinė paklausa, nustatant pagrindą didmeninės prieigos produktų konvergencijai visoje Sąjungoje.Nacionalinės reguliavimo institucijos kiek įmanoma atsižvelgia į šias gaires vykdydamos savo reguliavimo užduotis pagal savo jurisdikciją, nedarant poveikio nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimui dėl didmeninės prieigos produktų tinkamumo, kurį reikėtų taikyti konkrečiomis vietos aplinkybėmis.

65 straipsnis

Rinkos tyrimo procedūra

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, ar pagal 62 straipsnio 3 dalį apibrėžta atitinkama rinka gali būti tokia, kuri pagrįstų šioje direktyvoje išdėstytų reguliuojamųjų įpareigojimų nustatymą. Valstybės narės užtikrina, kad tyrimas atitinkamais atvejais būtų atliekamas kartu su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos kuo labiau atsižvelgia į DĮR gaires ir vykdydamos tokį tyrimą laikosi 23 ir 32 straipsniuose nurodytų procedūrų.

Rinka gali būti tokia, kuri pagrįstų šioje direktyvoje išdėstytų reguliuojamųjų įpareigojimų nustatymą, jeigu tenkinami visi šie trys kriterijai:

a) esama didelių ilgalaikių struktūrinių, teisinių ar reguliavimo kliūčių patekti į rinką;

b) atsižvelgiant į infrastruktūra grindžiamos konkurencijos ir kitų konkurencijos šaltinių būklę, kuri kelia kliūčių patekti į rinką, veiksmingos konkurencijos per nagrinėjamą laikotarpį esamos struktūros rinkoje neatsiras;

c) vien konkurencijos teisės nepakanka, kad būtų tinkamai išspręsta (-os) nustatyta (-os) rinkos nepakankamumo problema (-os).

Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija atlieka į rekomendaciją įtrauktos rinkos tyrimą, ji laiko, kad tenkinami antros pastraipos a, b ir c punktų reikalavimai, išskyrus atvejus, kai nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia, kad konkrečiomis nacionalinėmis aplinkybėmis vienas ar daugiau tokių kriterijų netenkinami.

2. Kai nacionalinė reguliavimo institucija atlieka 1 dalyje reikalaujamą tyrimą, ji vertina pokyčius atsižvelgdama į ateities perspektyvą, jei nėra reguliavimo, taikomo remiantis šiuo straipsniu toje atitinkamoje rinkoje, ir atsižvelgia į:

a) esamus rinkos pokyčius, kurie gali didinti tikimybę, kad atitinkamoje rinkoje atsiras veiksminga konkurencija▌;

b) visus susijusius konkurencijos apribojimus didmeniniu ir mažmeniniu lygmeniu, nepriklausomai nuo to, ar laikoma, kad tie apribojimai atsiranda dėl elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ar kitų rūšių paslaugų ar taikomųjų programų, kurios, galutinio paslaugų gavėjo požiūriu, yra palyginamos, ir nepriklausomai nuo to, ar tokie apribojimai yra atitinkamos rinkos dalis;

c) kitų rūšių reglamentavimą arba priimtas priemones, kurios daro poveikį atitinkamai rinkai arba susijusiai mažmeninei rinkai ar rinkoms atitinkamu laikotarpiu, įskaitant, be kita ko, pagal 44, 58 ir 59 straipsnius nustatytus įpareigojimus, ir

d) pagal šį straipsnį nustatytą kitų aktualių rinkų reguliavimą.

3. Jei nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad atitinkama rinka gali nebūti tokia, kad būtų pagrįstas reguliuojamųjų įpareigojimų nustatymas pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą procedūrą arba jeigu neįvykdomos šio straipsnio 4 dalies sąlygos, ji neskiria ir nepalieka galioti jokių specifinių reguliuojamųjų įpareigojimų pagal 66 straipsnį. Tais atvejais, kai įpareigojimai konkretiems sektoriams jau paskirti pagal 66 straipsnį, nacionalinė reguliavimo institucija atitinkamos rinkos įmonėms tokius įpareigojimus panaikina.

Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad šalims, kurioms toks įpareigojimų panaikinimas turi įtakos, apie tai būtų pranešama prieš pakankamą laiką, kuris nustatomas suderinant poreikį šių įpareigojimų vykdytojams bei galutiniams paslaugų gavėjams užtikrinti tvarų perėjimą ir galutinių paslaugų gavėjų pasirinkimą, ir kad reglamentavimas nesitęstų ilgiau už būtiną laikotarpį. Nustatydamos tokį pranešimo laikotarpį nacionalinės reguliavimo institucijos konkrečias sąlygas ir pranešimo laikotarpius gali nustatyti esamuose prieigos susitarimuose.

4. Jei nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad atitinkamoje rinkoje reguliuojamųjų įpareigojimų nustatymas pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis yra pagrįstas, ji pagal 61 straipsnį nustato visas įmones, atskirai arba kartu su kitomis įmonėmis turinčias didelę įtaką toje atitinkamoje rinkoje. Nacionalinė reguliavimo institucija joms nustato atitinkamus konkrečius reguliuojamuosius įpareigojimus pagal 66 straipsnį arba jei jie jau nustatyti, juos palieka galioti ar iš dalies pakeičia, jei mano, kad, nesant šių įpareigojimų, vienoje ar daugiau▌ rinkų nebūtų veiksmingos konkurencijos.

5. Pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis taikant priemones laikomasi 23 ir 32 straipsniuose nurodytos tvarkos. Nacionalinės reguliavimo institucijos atlieka atitinkamos rinkos tyrimą ir praneša apie atitinkamą planuojamą priemonę pagal 32 straipsnį:

  a) per penkerius metus nuo ankstesnės priemonės patvirtinimo, jeigu nacionalinė reguliavimo institucija nustatė atitinkamą rinką ir didelę įtaką rinkoje turinčias įmones. Išimtiniais atvejais šis penkerių metų laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau negu vienais papildomais metais, jei nacionalinė reguliavimo institucija Komisijai ne vėliau nei prieš keturis mėnesius iki penkerių metų laikotarpio pabaigos praneša apie siūlomo pratęsimo priežastis, o Komisija per vieną mėnesį nuo pranešimo apie pratęsimą nepareiškia prieštaravimų. Tuo atveju, kai rinkoms būdingi spartūs technologijų ir paklausos tendencijų pokyčiai, rinkos tyrimas turi būti atliekamas kas trejus metus, taikant tokią pačią vienu metų pratęsimo galimybę;

  b) tų rinkų, apie kurias anksčiau nebuvo pranešta Komisijai, atveju – per dvejus metus po patikslintos rekomendacijos dėl atitinkamų rinkų priėmimo arba

  c) naujųjų valstybių narių, kurios įstojo į Sąjungą, atveju – per trejus metus po jų įstojimo.

6. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad ji gali nepabaigti, arba nepabaigia rekomendacijoje nurodytos atitinkamos rinkos tyrimo per 6 dalyje nustatytą terminą, EERRI, esant prašymui, padeda atitinkamai nacionalinei reguliavimo institucijai pabaigti konkrečios rinkos tyrimą ir nustatyti taikytinus konkrečius įpareigojimus. Gavusi pagalbą, atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija per šešis 5 dalyje nurodyto termino mėnesius praneša Komisijai apie planuojamą priemonę pagal 32 straipsnį.

IV SKYRIUS

PRIEIGOS GERINIMO PRIEMONĖS IR DIDELĖ ĮTAKA RINKOJE

66 straipsnis

Įpareigojimų nustatymas, keitimas ar panaikinimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įgaliojimus nustatyti 1 67–78 straipsniuose nurodytus įpareigojimus.

2. Kai, atlikus rinkos tyrimą pagal šios direktyvos 65 straipsnį, nustatoma, kad operatorius turi didelę įtaką tam tikroje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos skiria bet kuriuos atitinkamus šios direktyvos 67– 75 ir 77 straipsniuose nurodytus įpareigojimus. Pagal proporcingumo principą nacionalinė reguliavimo institucija nenustato įpareigojimų, susijusių su aukštesnio laipsnio įsikišimu, jei siekiant spręsti problemas, nustatytas atliekant rinkos tyrimą, užtektų mažiau apsunkinančių įpareigojimų.

3. Nedarydamos poveikio

–  59 ir 60 straipsnių nuostatoms,

–  šios direktyvos 44 ir 17 straipsnių nuostatoms, I priedo D dalies 7 sąlygai, taikomai pagal šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalį, šios direktyvos 91 ir 99 straipsniams ir atitinkamoms Direktyvos 2002/58/EB(45) nuostatoms, kuriose nurodyti įpareigojimai įmonėms, neturinčioms didelės įtakos rinkoje, arba

–  poreikiui laikytis tarptautinių įsipareigojimų,

nacionalinės reguliavimo institucijos neskiria 67–75 ir 77 straipsniuose išdėstytų įpareigojimų operatoriams, kurie nėra nustatyti pagal šio straipsnio 2 dalį.

Išimtinėmis aplinkybėmis, kai nacionalinė reguliavimo institucija ketina operatoriams, turintiems didelę įtaką rinkoje, nustatyti kitus, 67–75 ir 77 straipsniuose nenurodytus prieigos ar sujungimo įpareigojimus, ji tokį prašymą pateikia Komisijai. Komisija kuo labiau atsižvelgia į EERRI nuomonę. Komisija, laikydamasi 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, priima sprendimą, kuriuo nacionalinei reguliavimo institucijai leidžia ar neleidžia taikyti tokių priemonių.

4. Pagal šį straipsnį nustatyti įpareigojimai turi būti pagrįsti nustatytos problemos atitinkamose rinkose pobūdžiu siekiant ilguoju laikotarpiu užtikrinti tvarią konkurenciją ir, kai tinkama, atsižvelgiant į transnacionalinės paklausos nustatymą pagal 64 straipsnį. Jie turi būti proporcingi, atsižvelgiant į sąnaudas ir naudą, ir pagrįsti atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnyje nustatytus tikslus. Tokius įpareigojimus galima skirti tik po įvykusių pagal 23 ir 32 straipsnius konsultacijų.

5. Tais atvejais, kai taikoma 3 dalies pirmos pastraipos trečia įtrauka, nacionalinės reguliavimo institucijos 32 straipsnyje nurodyta tvarka praneša Komisijai apie savo sprendimus rinkos dalyviams nustatyti, keisti ar panaikinti įpareigojimus.

6. Nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į naujų pokyčių rinkoje, kurie pagrįstai gali daryti įtaką konkurencijos dinamikai, poveikį.

Jeigu šie pokyčiai yra nepakankamai svarbūs, kad būtų galima reikalauti atlikti naują rinkos tyrimą pagal 65 straipsnį, nacionalinė reguliavimo institucija nedelsdama įvertina, ar būtina peržiūrėti įpareigojimus ir iš dalies pakeisti ankstesnį sprendimą, be kita ko, panaikinant įpareigojimus arba nustatant naujus įpareigojimus didelę įtaką rinkoje turintiems operatoriams, kad tokie įpareigojimai toliau atitiktų šios direktyvos reikalavimus, ir atlikus konsultacijos pagal 23 ir 32 straipsnius priimti sprendimą, kad nebus nustatyta įpareigojimų, jų bus nustatyta mažiau arba jie bus paprastesni.

67 straipsnis

Skaidrumo įpareigojimas

1. Pagal 66 straipsnio nuostatas nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti sujungimui ir (arba) prieigai taikomus skaidrumo įpareigojimus ir reikalauti, kad operatoriai viešai skelbtų konkrečią informaciją, kaip, pavyzdžiui, apskaitos informacija, techninės specifikacijos, tinklo charakteristikos, paslaugų teikimo ir naudojimo sąlygos, įskaitant bet kokias prieigos prie paslaugų ir programų ir (arba) jų naudojimo suvaržymo sąlygas, jei tokias sąlygas leidžia taikyti valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės aktų, bei kainas.

2. Tais atvejais, kai operatoriui nustatomi nediskriminavimo įpareigojimai, nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad operatorius paskelbtų standartinį pasiūlymą, kuriame įvairūs elementai būtų pakankamai atsieti, kad įmonei nereikėtų mokėti už priemones, kurios prašomai paslaugai nėra būtinos, ir atitinkami pasiūlymai būtų apibūdinti ir išskaidyti į komponentus pagal rinkos poreikius, taip pat būtų nurodytos susijusios sąlygos, įskaitant kainas. Nacionalinė reguliavimo institucija, be kita ko, gali standartiniame pasiūlyme nustatyti pakeitimus, kad būtų vykdomi pagal šią direktyvą nustatyti įpareigojimai.

3. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali tiksliai nurodyti skelbtiną informaciją, jos išsamumo laipsnį ir skelbimo būdą.

3a. Jei operatorius turi įpareigojimų dėl prieigos prie inžinerinių infrastruktūros objektų ir (arba) prieigos prie konkrečių tinklų priemonių ir naudojimosi jomis, nacionalinės reguliavimo institucijos apibrėžia pagrindinius veiklos rodiklius, taip pat atitinkamus susitarimus dėl paslaugų lygio ir susijusias pinigines nuobaudas, kurie turi būti susiję su prieiga, teikiama paties operatoriaus žemesnės grandies veiklai ir prieigos įpareigojimų naudos gavėjams.

4. Kad skaidrumo įpareigojimai būtų nuosekliai taikomi, EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, iki [vieni metai po direktyvos priėmimo priima minimalių standartinio pasiūlymo kriterijų gaires ir prireikus jas peržiūri, siekdama pritaikyti prie technologinės pažangos ir rinkos raidos. Nustatydama tokius minimalius kriterijus EERRI siekia 3 straipsnio tikslų ir atsižvelgia į prieigos įpareigojimų vykdytojų ir galutinių paslaugų gavėjų, veikiančių daugiau nei vienoje valstybėje narėje, poreikius, taip pat į EERRI gaires, kuriose nustatoma transnacionalinė paklausa pagal 64 straipsnį, bei į susijusius Komisijos sprendimus.

Nepaisydamos 3 dalies, kai operatoriui pagal 70 arba 71 straipsnį taikomas įpareigojimas, susijęs su didmeniniu pagrindu teikiama prieiga prie tinklo infrastruktūros, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad būtų skelbiamas standartinis pasiūlymas, kuo labiau atsižvelgiant į EERRI gaires dėl minimalių standartinio pasiūlymo kriterijų.

68 straipsnis

Nediskriminavimo įpareigojimas

1. Pagal 66 straipsnio nuostatas, nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti nediskriminavimo įpareigojimus, kiek tai susiję su sujungimu ir (arba) prieiga.

2. Nediskriminavimo įpareigojimai užtikrina visų pirma, kad operatorius lygiaverčių paslaugų teikėjams taikytų lygiavertėmis aplinkybėmis lygiavertes sąlygas ir kitiems tokiomis pat sąlygomis teiktų tokios pat kokybės paslaugas bei informaciją, kokias jis nustato savo paslaugoms ar savo dukterinių įmonių ar partnerių paslaugoms. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali tam operatoriui nustatyti įpareigojimus teikti prieigos produktus ir paslaugas visoms įmonėms, taip pat sau, per tokius pačius terminus ir tokiomis pačiomis sąlygomis, įskaitant kainas ir paslaugų lygį, taip pat naudojant tas pačias sistemas ir procesus, kad būtų užtikrinta lygiavertė prieiga.

69 straipsnis

Apskaitos atskyrimo įpareigojimas

1. Pagal 66 straipsnio nuostatas nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti įpareigojimus atskirti tam tikros konkrečios su sujungimu ir (arba) prieiga susijusios veiklos apskaitą.

Visų pirma nacionalinė reguliavimo institucija, be kita ko, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimo nediskriminuoti pagal 68 straipsnį, jei jis yra taikomas, arba prireikus būtų užkirstas kelias nesąžiningam kryžminiam subsidijavimui, gali reikalauti, kad vertikaliai integruotos bendrovės didmeninės ir vidinių pervedimų kainos būtų skaidrios. Nacionalinė reguliavimo institucija gali konkrečiai nurodyti, kokį formatą ir apskaitos metodiką naudoti.

2. Norėdamos patikrinti, kaip laikomasi skaidrumo ir nediskriminavimo įpareigojimų, ir nedarant poveikio 20 straipsniui, nacionalinės reguliavimo institucijos turi įgaliojimus reikalauti, kad jų prašymu joms būtų pateikti apskaitos įrašai, įskaitant duomenis apie pajamas, gautas iš trečiųjų asmenų. Nacionalinės reguliavimo institucijos, laikydamosi nacionalinių ir Sąjungos taisyklių dėl verslo slaptumo, tokią informaciją gali skelbti, nes tai prisidėtų prie rinkos atvirumo ir konkurencingumo.

70 straipsnis

Prieiga prie inžinerinių infrastruktūros objektų

1. Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 66 straipsnį gali nustatyti įpareigojimus operatoriams, kad patenkintų pagrįstus prašymus dėl prieigos prie inžinerinių infrastruktūros objektų, įskaitant, be kita ko, prieigą prie pastatų arba įėjimų į pastatus, pastatų vidaus kabelių, įskaitant elektros laidų sistemas, antenų, bokštų ir kitų atraminių konstrukcijų, stulpų, stiebų, vamzdynų, kanalų, apžiūros ir surenkamųjų šulinių, skirstymo spintų ir dėl jų naudojimo, tais atvejais, kai rinkos tyrimas rodo, kad atsisakymas suteikti prieigą arba panašų poveikį turintis prieigos suteikimas nepagrįstomis sąlygomis trukdytų formuotis tvariai konkurencingai▌ rinkai ir neatitiktų galutinio paslaugų gavėjo interesų.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti įpareigojimus operatoriams užtikrinti prieigą pagal šį straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar infrastruktūros objektai, su kuriais susijęs įpareigojimas, yra atitinkamos rinkos dalis pagal rinkos tyrimą, su sąlyga, kad įpareigojimas yra būtinas 3 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti ir jiems proporcingas.

71 straipsnis

Įpareigojimas dėl prieigos prie konkrečių tinklo priemonių ir jų naudojimo

1. ▌Nacionalinė reguliavimo institucija▌ pagal 66 straipsnio nuostatas gali nustatyti reikalavimus operatoriams, kad jie tenkintų pagrįstus prašymus dėl prieigos prie konkrečių tinklo elementų ir susijusių priemonių bei jų naudojimo tokiomis aplinkybėmis, kai nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad tokio prašymo atmetimas ar panašų poveikį turintis nepagrįstų sąlygų taikymas trukdytų atsirasti subalansuotos konkurencijos▌ rinkai ar prieštarautų galutinio paslaugų gavėjo interesams. Prieš nustatydamos tokius įpareigojimus nacionalinės reguliavimo institucijos turi įvertinti, ar vien įpareigojimas pagal 70 straipsnį būtų pakankamas, kad būtų galima spręsti problemas, nustatytas atliekant rinkos tyrimą.

Galima, be kita ko, reikalauti, kad operatoriai:

a)  suteiktų tretiesiems asmenims tinkamą, įskaitant fizinę (išskyrus pagal 70 straipsnį), prieigą prie konkrečių ištisų fizinių tinklo elementų ir (arba) susijusių priemonių, įskaitant atsietą prieigą prie metalinės vietinės linijos ir smulkesnės linijos, taip pat atsietą prieigą prie šviesolaidinių linijų ir šviesolaidinių baigiamųjų segmentų, ir jų naudojimo;

b)  dalytųsi su trečiosiomis šalimis konkrečiais tinklo elementais, įskaitant bendrą prieigą prie metalinės vietinės linijos ir smulkesnės linijos, taip pat bendrą prieigą prie šviesolaidinių linijų ir baigiamųjų segmentų, įskaitant tankinimo pagal bangos ilgį būdą ir panašius bendro naudojimo įpareigojimus;

c)  suteiktų trečiosioms šalims prieigą prie konkrečių aktyvių arba virtualių tinklo elementų ir paslaugų;

d)  sąžiningai derėtųsi su įmonėmis, prašančiomis prieigos;

e)  nenutrauktų prieigos prie priemonių, prie kurių prieiga jau suteikta;

f)  didmeniniu pagrindu teiktų trečiosioms šalims perpardavimui skirtas paslaugas;

g)  suteiktų atvirą prieigą prie techninių sąsajų, protokolų ar kitų pagrindinių technologijų, kurios yra būtinos paslaugų sąveikai ar virtualaus tinklo paslaugoms;

h)  leistų naudotis bendra vieta ar kitaip bendrai naudotis įrenginiais;

i)  teiktų nustatytas paslaugas, būtinas ištisinio sujungimo paslaugų gavėjams sąveikumui▌ ar tarptinkliniams ryšiams judriojo ryšio tinkluose užtikrinti;

j)  teiktų prieigą prie veiklos palaikymo sistemų ar panašių programinės įrangos sistemų, kurios būtinos užtikrinti sąžiningą konkurenciją teikiant paslaugas;

k)  sujungtų tinklus ar tinklų priemones;

l)  teiktų susijusių paslaugų, pavyzdžiui, tapatybės, vietos ir prisijungimo statuso nustatymo, prieigą.

Nacionalinės reguliavimo institucijos gali tiems įpareigojimams nustatyti tam tikras sąlygas, susijusias su sąžiningumu, pagrįstumu ir savalaikiškumu.

2. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos svarsto 1 dalyje nurodytų galimų konkrečių įpareigojimų nustatymo tinkamumą, ypač kai jos vertina, laikydamosi proporcingumo principo, ar tokie įpareigojimai turėtų būti nustatyti, o jei taip, kaip jie turėtų būti nustatyti, jos analizuoja, ar kitų formų prieiga prie didmeninių paslaugų produktų toje pačioje arba susijusioje didmeninėje rinkoje jau būtų pakankama nustatytai problemai▌ išspręsti. Vertinimas turi apimti▌ komercinės prieigos pasiūlymus, reguliuojamą prieigą pagal 59 straipsnį arba esamą ar svarstomą reguliuojamą prieigą prie kitų didmeninių paslaugų produktų pagal šį straipsnį. Jos visų pirma atsižvelgia į šiuos veiksnius:

  a) techninį ir ekonominį tikslingumą naudoti ar įrengti alternatyvias priemones atsižvelgiant į rinkos plėtrą ir konkretaus sujungimo ir (arba) prieigos pobūdį ir tipą, be kita ko, į kitų pirminės prieigos produktų, pavyzdžiui, kanalų prieigos, patikimumą;

b) numatomą technologijų raidą, darančią poveikį tinklo struktūrai ir valdymui;

ba) poreikį užtikrinti technologinį neutralumą, kuris sudarytų sąlygas atitinkamiems subjektams kurti ir valdyti savo tinklą;

  c) esamų pajėgumų galimybes teikti prašomą prieigą;

  d) pradines įrenginio savininko investicijas, atsižvelgiant į bet kokias padarytas viešąsias investicijas ir riziką, susijusią su investicinių projektų vykdymu, ypatingą dėmesį skiriant investicijoms į itin didelio pralaidumo tinklus ir susijusiai rizikai;

  e) ilgalaikės konkurencijos apsaugos poreikį, ypatingą dėmesį skiriant ekonomiškai efektyviai konkurencijai infrastruktūrų atžvilgiu ir naujoviškiems komerciniams verslo modeliams, kuriais remiama tvari konkurencija, pavyzdžiui, verslo modeliams, grindžiamiems bendromis investicijomis į tinklus;

  f) prireikus atitinkamas intelektinės nuosavybės teises;

  g) visos Europos paslaugų teikimą.

3. Taikydamos operatoriui įpareigojimus teikti prieigą pagal šio straipsnio nuostatas, nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti technines ar eksploatacines sąlygas, kurių tokios prieigos teikėjas ir (arba) gavėjas privalo laikytis, kai būtina užtikrinti normalų tinklo darbą. Įpareigojimai laikytis specialių techninių standartų arba specifikacijų turi atitikti pagal 39 straipsnį nustatytus standartus ir specifikacijas.

72 straipsnis

Kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimas

1. Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 66 straipsnio nuostatas gali nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis, ir reikalavimus dėl sąnaudų apskaitos sistemų, reikalavimus, susijusius su konkrečiu sujungimo ir (arba) prieigos rūšimi, kai rinkos tyrimas rodo, kad veiksmingos konkurencijos nebuvimas reiškia, jog atitinkamas operatorius gali išlaikyti pernelyg dideles kainas ar daryti kainų spaudimą, tuo darant žalą galutiniams paslaugų gavėjams.

Siekdamos nustatyti, ar kainų kontrolės įpareigojimai būtų tinkami, nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į ilgalaikius galutinių paslaugų gavėjų interesus, susijusius su kitos kartos tinklų, visų pirma itin didelio pralaidumo tinklų, diegimu ir pateikimu. Siekdamos skatinti operatorių investuoti, taip pat į naujos kartos tinklus, nacionalinės reguliavimo institucijos visų pirma atsižvelgia į operatoriaus investicijas. Jeigu nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad kainų kontrolė yra tinkama priemonė, jos sudaro sąlygas operatoriui gauti tam tikrą pagrįstą panaudoto kapitalo grąžos normą, atsižvelgiant į bet kokią konkrečią tam tikram naujų investicijų į tinklus projektui būdingą riziką.

Nacionalinės reguliavimo institucijos nenustato ir neišlaiko įpareigojimų pagal šį straipsnį, jeigu jos nustatė, kad egzistuoja įrodomas mažmeninės kainos apribojimas ir kad bet kokiais pagal 67–71 straipsnius nustatytais įpareigojimais, įskaitant visų pirma pagal 68 straipsnį nustatytą įpareigojimą atlikti ekonominio atkartojimo bandymą, užtikrinama veiksminga ir nediskriminacinė prieiga.

Kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad yra tikslinga įvesti kainų kontrolę, taikomą prieigai prie esamų tinklo elementų, jos taip pat atsižvelgia į nuspėjamų ir stabilių didmeninių kainų teikiamą naudą užtikrinant veiksmingą patekimą ir pakankamas paskatas visiems operatoriams diegti naujus ir patobulintus tinklus.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad privalomai nustatytas sąnaudų padengimo mechanizmas ar kainų nustatymo metodika tarnautų naujų ir patobulintų tinklų diegimui, veiklos efektyvumo bei subalansuotos konkurencijos skatinimui ir kiek įmanoma padidintų vartotojams teikiamą tvarią naudą. Nacionalinė reguliavimo institucija taip pat gali atsižvelgti į kainas, siūlomas palyginamose konkurencingose rinkose.

3. Kai operatorius įpareigojamas kainas pagrįsti sąnaudomis, prievolė įrodyti, kad kainos nustatytos pagal sąnaudas ir pagrįstą investicijų grąžos normą, tenka atitinkamam operatoriui. Siekdama apskaičiuoti veiksmingų paslaugų teikimo sąnaudas, nacionalinė reguliavimo institucija gali taikyti sąnaudų apskaitos metodus nepriklausomai nuo įmonės taikomų metodų. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad operatorius visiškai pagrįstų savo kainas, ir prireikus gali reikalauti kainas koreguoti.

4. Nacionalinės reguliavimo institucijos tais atvejais, kai kainų kontrolės užtikrinimo tikslais reikalaujama taikyti sąnaudų apskaitos sistemą, užtikrina, kad sąnaudų apskaitos sistemos aprašymas būtų viešas ir jame būtų matyti bent pagrindinės kategorijos, pagal kurias suskirstomos sąnaudos, ir taisyklės, taikomos sąnaudų paskirstymui. Ar laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, tikrina nepriklausoma kvalifikuota institucija. Kasmet skelbiamas pareiškimas apie tai, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos.

73 straipsnis

Skambučių užbaigimo paslaugų tarifai

1. Ne vėliau kaip [perkėlimo data] Komisija, pasikonsultavusi su EERRI, pagal 109 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl bendrų didžiausių skambučių užbaigimo paslaugų kainų, kurias nacionalinės reguliavimo institucijos taiko didelę įtaką atitinkamai fiksuotojo ir judriojo ryšio balso skambučių užbaigimo paslaugų Sąjungos rinkose turinčioms įmonėms.

2. 1 dalyje nurodytos skambučių užbaigimo paslaugų kainos nustatomos kaip didžiausi simetriniai skambučių užbaigimo tarifai, atsižvelgiant į efektyviai veikiančio operatoriaus patiriamas sąnaudas, ir turi atitikti III priede nustatytus kriterijus bei parametrus. Efektyvių sąnaudų vertinimas grindžiamas einamųjų sąnaudų vertėmis. Efektyvių sąnaudų apskaičiavimo metodika grindžiama modeliavimo metodu „iš apačios į viršų“, kurį taikant remiamasi ilgalaikėmis laipsniškai padidėjusiomis su srautu susijusiomis didmeninės skambučių užbaigimo paslaugos teikimo trečiosioms šalims sąnaudomis. Priimdama tokius deleguotuosius aktus, Komisija atsižvelgia į nacionalines aplinkybes, kurios lemia didelius skirtumus tarp valstybių narių. Pirmuosiuose deleguotuosiuose aktuose nustatyti maksimalūs skambučių užbaigimo tarifai neturi būti didesni nei bet kurioje valstybėje narėje galiojantys užbaigimo tarifai, kai įgyvendinami reikalingi pokyčiai dėl išskirtinių nacionalinių aplinkybių, likus [šešiems] mėnesiams iki deleguotųjų aktų priėmimo.

7. Komisija kas penkerius metus peržiūri pagal šį straipsnį priimtus deleguotuosius aktus.

74 straipsnis

Naujų itin didelio pralaidumo tinklų elementų reguliavimo tvarka

1. Nedarant poveikio nacionalinių reguliavimo institucijų atliekamam bendrų investicijų į kitų rūšių tinklus vertinimui, nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti nenustatyti su naujais itin didelio pralaidumo tinklais, kurie nutiesti iki aptarnaujamos vietos patalpų fiksuotojo ryšio atveju arba bazinės stoties judriojo ryšio atveju ir kurie yra atitinkamos rinkos dalis, kuriai ji ketina nustatyti ar išlaikyti įpareigojimus pagal 70, 71 ir 72 straipsnius, ir kuriuos atitinkamas turintis operatorius įdiegė arba planuoja įdiegti, susijusių įpareigojimų, jei ta institucija nusprendžia, kad įvykdomos visos šios sąlygos:

a) naujiems tinklo elementams diegti bet kokiame jų naudojimo etape bet koks operatorius gali teikti bendro investavimo pasiūlymus taikant skaidrų procesą ir sąlygas, kuriomis užtikrinama tvari ilgalaikė konkurencija, įskaitant, be kita ko, galimiems investavimo dalininkams siūlomas sąžiningas, pagrįstas ir nediskriminacines sąlygas, su kiekvieno investavimo dalininko įsipareigojimo verte ir įvykdymo laiku susijusį lankstumą, galimybę ateityje šį įsipareigojimą padidinti, investavimo dalininkų po infrastruktūros, į kurią bendrai investuojama, įdiegimo suteikiamas abipuses teises;

aa) sudarytas bent vienas bendro investavimo susitarimas, pagrįstas pasiūlymu pagal a punktą, o bendri investuotojai yra paslaugų teikėjai arba ketina jais būti, arba ketina teikti jiems prieglobą atitinkamoje mažmeninėje rinkoje bei turi realias galimybes veiksmingai konkuruoti;

c) prieigą gauti norintiems subjektams, nedalyvaujantiems bendro investavimo procese, gali būti suteikiamos sąžiningos pagrįstos ir nediskriminacinės prieigos sąlygos, atsižvelgiant į bendrų investuotojų prisiimtą tinkamą riziką, remiantis sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis grindžiamais komerciniais susitarimais arba kaip reguliuojama prieiga, kurią išlaiko arba pritaiko nacionalinė reguliavimo institucija.

Nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, ar tenkinamos pirmiau išdėstytos sąlygos, be kita ko, konsultuodamosi su atitinkamais rinkos dalyviais pagal 65 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Vertindamos pirmoje pastraipoje nurodytus bendro investavimo pasiūlymus, procesus ir susitarimus, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tie pasiūlymai, procesai ir susitarimai atitiktų IV priede nustatytus kriterijus.

2. 1 dalis nedaro poveikio nacionalinės reguliavimo institucijos įgaliojimams priimti sprendimus pagal 26 straipsnio 1 dalį kilus ginčui tarp įmonių dėl bendro investavimo susitarimo, kuris, institucijos nuomone, atitinka toje dalyje nustatytas sąlygas ir IV priede nustatytus kriterijus.

75 straipsnis

Funkcinis atskyrimas

1. Kai nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad pagal 67–72 straipsnius nustatytais atitinkamais įpareigojimais nepavyko užtikrinti veiksmingos konkurencijos ir kad esama svarbių, nuolatos pasikartojančių konkurencijos problemų ir (arba) rinkos trūkumų, susijusių su tam tikrų prieigos produktų didmeninėmis rinkomis, ji gali, laikydamasi 66 straipsnio 3 dalies antros pastraipos nuostatų, išimties tvarka nustatyti įpareigojimą vertikaliai integruotoms įmonėms, kad pastarosios skirtų visą su didmeniniu atitinkamų prieigos produktų teikimu susijusią veiklą vykdyti savarankiškai veikiantiems verslo subjektams.

Toks verslo subjektas teikia prieigos produktus ir paslaugas visoms įmonėms, įskaitant kitus patronuojančiosios bendrovės verslo skyrius, per tokius pačius terminus, tokiomis pačiomis sąlygomis, įskaitant kainas ir paslaugų lygį, taip pat naudodamas tas pačias sistemas ir procesus.

2. Nacionalinė reguliavimo institucija, ketindama nustatyti funkcinio atskyrimo įpareigojimą, pateikia Komisijai prašymą, į kurį įtraukia:

  a) įrodymą, kuriuo grindžiama 1 dalyje nurodyta nacionalinės reguliavimo institucijos išvada;

  b) pagrįstą įvertinimą, kad per pagrįstą laikotarpį nevyks veiksminga bei tvari infrastruktūrų konkurencija arba ji bus silpna;

  c) tikėtino poveikio reguliavimo institucijai, įmonei, visų pirma atskirtosios įmonės darbuotojams, ir apskritai visam elektroninių ryšių sektoriui, ir paskatoms investuoti į visą sektorių, visų pirma poreikiui užtikrinti socialinę ir teritorinę sanglaudą 1 ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams tyrimą, pirmiausia įskaitant tikėtiną poveikį konkurencijai ir potencialius atitinkamus padarinius vartotojams;

  d) priežasčių, kuriomis pagrindžiama, kodėl šis įpareigojimas būtų pats veiksmingiausias priemonių padėčiai ištaisyti, kurias taikant siekiama spręsti nustatytas konkurencijos ir (arba) rinkos nepakankamumo problemas, taikymo būdas, analizę;

3. Į planuojamas priemones įtraukiami šie aspektai:

  a) tikslus atskyrimo pobūdis ir lygis, pirmiausia nurodant atskiro verslo subjekto statusą;

  b) atskiro verslo subjekto turtas ir produktai bei paslaugos, kurias teiks tas subjektas;

  b) valdymo tvarka siekiant užtikrinti atskiro verslo subjekto samdomų darbuotojų nepriklausomumą, taip pat atitinkamų paskatų struktūrą;

  d) įpareigojimų laikymosi užtikrinimo taisyklės;

  e) veikimo procedūrų skaidrumo užtikrinimo taisyklės, pirmiausia suinteresuotųjų šalių atžvilgiu;

  f) atitikties užtikrinimo stebėsenos programą, įskaitant metinės ataskaitos skelbimą.

4. Vadovaudamasi Komisijos sprendimu dėl pagal 66 straipsnio 3 dalį priimtų planuojamų priemonių, nacionalinė reguliavimo institucija atlieka koordinuotą įvairių su vartotojų prijungimo tinklu susijusių rinkų tyrimą 65 straipsnyje nustatyta tvarka. Remdamasi šiuo įvertinimu, nacionalinė reguliavimo institucija skiria, palieka galioti, pakeičia ar panaikina įpareigojimus pagal šios direktyvos 23 ir 32 straipsnius.

5. Įmonei, kuriai taikomas funkcinis atskyrimas, gali būti nustatyti 67–72 straipsniuose nurodyti įpareigojimai bet kurioje konkrečioje rinkoje, jeigu pagal 65 straipsnį buvo nustatyta, kad ji turi didelę įtaką toje rinkoje, arba nustatyti bet kurie kiti įpareigojimai, kuriuos nustatyti leido Komisija pagal 66 straipsnio 3 dalį.

76 straipsnis

Vertikaliai integruotos įmonės savanoriškas atskyrimas

1. Jeigu pagal šios direktyvos 65 straipsnį buvo nustatyta, kad įmonės turi didelę įtaką vienoje ar keliose atitinkamose rinkose, jei įmonės ketina perduoti vietinio prieigos tinklo aktyvus arba didesnę jų dalį atskiram juridiniam subjektui, priklausančiam skirtingiems savininkams, ar įsteigti atskirą verslo subjektą tam, kad galėtų teikti visiems mažmeniniams teikėjams, įskaitant savo mažmeninės prekybos skyrius, visiškai lygiaverčius prieigos produktus, tai tokios įmonės iš anksto turi apie tai informuoti nacionalinę reguliavimo instituciją, ir tinkamais terminais, kad nacionalinė reguliavimo institucija galėtų įvertinti numatomo sandorio poveikį.

Įmonės taip pat praneša nacionalinei reguliavimo institucijai apie visus šių ketinimų pasikeitimus ir apie galutinius atskyrimo proceso rezultatus.

Įmonės taip pat gali pasiūlyti įsipareigojimų, susijusių su prieigos sąlygomis, kurie galios jų tinkle įgyvendinimo laikotarpiu ir įgyvendinus pasiūlytos formos atskyrimą, siekiant užtikrinti veiksmingą ir nediskriminacinę trečiųjų šalių prieigą. Įsipareigojimų pasiūlymas turėtų būti pakankamai išsamus ir jame, be kita ko, turėtų būti nustatytas įgyvendinimo laikas ir trukmė, kad nacionalinė reguliavimo institucija galėtų vykdyti savo užduotis pagal šio straipsnio 2 dalį. Tokie įsipareigojimai gali galioti ilgiau už 65 straipsnio 5 dalyje nustatytą ilgiausią rinkos apžvalgų laikotarpį.

2. Nacionalinė reguliavimo institucija įvertina, kokį poveikį numatytas sandoris ir atitinkamais atvejais pasiūlyti įpareigojimai turės galiojantiems reguliuojamiesiems įpareigojimams pagal šią direktyvą.

Šiuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija pagal 65 straipsnyje nurodytą procedūrą atlieka su prieigos tinklu susijusių skirtingų rinkų tyrimą.

Nacionalinė reguliavimo institucija atsižvelgia į visus įmonės pasiūlytus įsipareigojimus, visų pirma atsižvelgdama į 3 straipsnyje nustatytus tikslus. Tuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija konsultuojasi su trečiosiomis šalimis pagal 23 straipsnį, visų pirma su tomis trečiosiomis šalimis (tačiau jomis neapsiribojant), kurioms numatomas sandoris daro tiesioginį poveikį.

Remdamasi šiuo įvertinimu, nacionalinė reguliavimo institucija skiria, palieka galioti, pakeičia ar panaikina įpareigojimus pagal 23 ir 327 straipsnius, jei tinkama, taikydama 77 straipsnio nuostatas. Savo sprendime nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti iš dalies ar visiškai privalomus įsipareigojimus. Nukrypdama nuo 65 straipsnio 5 dalies, nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti, kad visi ar dalis įsipareigojimų būtų privalomi visu laikotarpiu, kuriam jie yra pasiūlyti.

3. Nepažeidžiant 77 straipsnio nuostatų teisiškai atskiram ir (arba) savarankiškai veiklą vykdančiam verslo subjektui prireikus gali būti nustatyti be kurie 67–72 straipsniuose nurodyti įpareigojimai konkrečioje rinkoje, jeigu pagal 65 straipsnį buvo nustatyta, kad ji turi didelę įtaką rinkoje, arba nustatyti bet kurie kiti įpareigojimai, kuriuos nustatyti leido Komisija pagal 66 straipsnio 3 dalį, ir jeigu pasiūlytų įsipareigojimų nepakanka siekiant 3 straipsnio tikslų.

4. Nacionalinė reguliavimo institucija stebi įmonių pasiūlytų įsipareigojimų, kuriuos ji pagal šio straipsnio 2 dalį nustatė kaip privalomus, įgyvendinimą ir pasibaigus pirminiam laikotarpiui, kuriam jie buvo pasiūlyti, sprendžia dėl jų vykdymo laikotarpio pratęsimo galimybės.

77 straipsnis

Tik didmeninę veiklą vykdančios įmonės

1. Nacionalinė reguliavimo institucija, pagal 65 straipsnį nustačiusi, kad įmonė, nevykdanti veiklos mažmeninėse elektroninių ryšių paslaugų rinkose, turi didelę įtaką vienoje ar keliose didmeninėse rinkose, apsvarsto, ar tai įmonei būdingos šios savybės:

a) visos vienos įmonės bendrovės ir verslo padaliniai, įskaitant visas bendroves, kurios yra kontroliuojamos to (tų) paties (-čių) pagrindinio (-ių) savininko (-ų), bet nebūtinai visiškai jam (jiems) priklauso, dabartinę veiklą vykdo ir būsimą veiklą planuoja vykdyti tik didmeninėse elektroninių ryšių paslaugų rinkose ir todėl veiklos nevykdo mažmeninėse galutiniams paslaugų gavėjams teikiamų elektroninių ryšių paslaugų Sąjungos rinkose,

b) įmonė nėra sudariusi išimtinio susitarimo arba susitarimo, kuris de facto prilygsta išimtiniam susitarimui, su viena atskira vartotojų grandies įmone, kuri vykdo veiklą mažmeninėse privatiems ar komerciniams galutiniams paslaugų gavėjams teikiamų elektroninių ryšių paslaugų rinkose.

2. Jei nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad įvykdytos šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytos sąlygos, ji gali tai įmonei nustatyti įpareigojimus tik pagal 70 arba 71 straipsnį.

3. Jei nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytos sąlygos nebetenkinamos, ji bet kuriuo metu apsvarsto įmonei pagal šį straipsnį nustatytus įpareigojimus ir atitinkamais atvejais taiko 65–72 straipsnius.

4. Nacionalinė reguliavimo institucija taip pat peržiūri įmonei pagal šį straipsnį nustatytus įpareigojimus, jei, remdamasi sąlygomis, kurias įmonė siūlo savo tolesniems klientams, institucija padaro išvadą, kad iškilo galutiniams paslaugų gavėjams neigiamą poveikį darančių konkurencijos problemų, dėl kurių reikia taikyti vieną ar daugiau 67, 68, 69 arba 72 straipsnyje nustatytų įpareigojimų arba pakeisti pagal 2 dalį nustatytus įpareigojimus.

5. Šiame straipsnyje numatyti įpareigojimai nustatomi ir jų peržiūra atliekama 23, 32 ir 33 straipsniuose nustatyta tvarka.

    78 straipsnis

Perėjimas nuo senosios infrastruktūros

1. Didelę įtaką vienoje ar keliose atitinkamose rinkose pagal 65 straipsnį turinčios įmonės nacionalinei reguliavimo institucijai iš anksto ir laiku praneša, kada jos planuoja nustoti eksploatuoti tinklo dalis, įskaitant senąją infrastruktūrą, būtiną varinių laidų tinklui, kuriam taikomi įpareigojimai pagal 66–77 straipsnius, eksploatuoti.

2. Nacionalinė reguliavimo institucija užtikrina, kad eksploatavimo nutraukimo proceso tvarkaraštis ir sąlygos, įskaitant, be kita ko, tinkamą išankstinio pranešimo ir pereinamąjį laikotarpius, būtų skaidrūs ir nustato galimybę gauti alternatyvių bent panašios kokybės produktų, teikiančių prieigą prie modernizuotos tinklo infrastruktūros, kuria pakeičiami nebeeksploatuojami elementai, jei reikia užtikrinti konkurencijos ir galutinių paslaugų gavėjų teisių apsaugą.

Kalbant apie turtą, kurio eksploatavimą siūloma nutraukti, nacionalinė reguliavimo institucija gali panaikinti įpareigojimus nustačiusi, kad:

a) prieigos teikėjas aiškiai nustatė tinkamas perėjimo sąlygas, įskaitant galimybę gauti bent panašios kokybės alternatyvų prieigos produktą, leidžiantį pasiekti tuos pačius galutinius paslaugų gavėjus, kokį buvo galima gauti naudojantis senąja infrastruktūra, ir

b) prieigos teikėjas laikosi visų sąlygų ir tvarkos, nacionalinei reguliavimo institucijai pateiktų pagal šį straipsnį.

Įpareigojimai panaikinami laikantis 23, 32 ir 33 straipsniuose nustatytos tvarkos. Šiomis nuostatomis nedaroma poveikio nacionalinės reguliavimo institucijos galimybei 65 ir 66 straipsniuose nustatyta tvarka modernizuotai tinklo infrastruktūrai nustatyti reguliuojamų produktų prieinamumo reikalavimus.

    78a straipsnis

Paklausos sutelkimas

Valstybės narės operatoriui, finansuojančiam itin didelio pralaidumo fizinę sąsają su galutinio vartotojo patalpomis, neturėtų taikyti sudėtingesnių nuostatų, ar tai būtų susiję su trukme, palūkanų norma ar kitomis priežastimis, negu finansinėms institucijoms, taip pat tais atvejais, kai operatorius pasirašo įrengimo sutartį.

    78b straipsnis

EERRI gairės dėl itin didelio pralaidumo tinklų

Ne vėliau kaip [perkėlimo į nacionalinę teisę diena] EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, parengia gaires dėl kriterijų, kuriuos tinklas turi atitikti, kad būtų laikomas itin didelio pralaidumo tinklu. Nacionalinės reguliavimo institucijos turi kuo labiau atsižvelgti į šias gaires. EERRI atnaujina gaires ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d., o vėliau kas [tris metus].

III dalis. PASLAUGOS

I antraštinė dalis. Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas

79 straipsnis

Įperkamos universaliosios paslaugos

1. Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje visiems vartotojams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas, būtų suteikta galimybė naudotis jų teritorijoje teikiamomis nustatytos kokybės plačiajuosčio ryšio interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugomis, įskaitant pagrindinio sujungimo paslaugas, teikiamomis bent fiksuotoje vietoje.

Be to, valstybės narės taip pat gali užtikrinti fiksuotoje vietoje neteikiamų paslaugų įperkamumą, jei jos mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti visapusišką vartotojo socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenėje.2.Vadovaudamosi EERRI gairėmis nacionalinės reguliavimo institucijos apibrėžia 1 dalyje nurodytą minimalų interneto prieigos paslaugos pajėgumą, kad jis atitiktų paslaugas, kuriomis fiksuotoje vietoje jų teritorijoje ar atitinkamose jų teritorijos dalyse naudojasi dauguma vartotojų ir kurios būtinos norint užtikrinti socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenėje. Tuo tikslu▌ interneto prieigos paslauga turi galėti užtikrinti dažnių juostos plotį, kurio pakaktų palaikyti bent V priede nustatytą minimalų paslaugų rinkinį.

Kad šis straipsnis būtų nuosekliai taikomas, EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, atsižvelgdama į turimus Komisijos (Eurostato) duomenis, iki [18 mėnesių po šios direktyvos įsigaliojimo datos] priima gaires, kuriomis nacionalinėms reguliavimo institucijoms leidžiama nustatyti būtinuosius paslaugų kokybės reikalavimus, įskaitant minimalų dažnių juostos plotį, kurio pakaktų užtikrinti bent V priede nustatytą minimalų paslaugų rinkinį ir kuris atitiktų daugumai gyventojų kiekvienoje valstybėje narėje prieinamo dažnio juostos pločio vidurkį. Šios gairės kas dvejus metus atnaujinamos, kad atitiktų technologijų pažangą ir vartotojų elgsenos pokyčius.

3. Kai to pageidauja vartotojas, 1 ir 1a dalyse nurodyta jungtis gali būti skirta tik kalbinio ryšio paslaugoms teikti.

3a. Valstybės narės gali išplėsti šio straipsnio nuostatų taikymą visoms labai mažoms ir mažosioms įmonėms ir ne pelno organizacijoms, kurios yra galutiniai paslaugų gavėjai.

80 straipsnis

Įperkamų universaliųjų paslaugų teikimas

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos stebi 79 straipsnio 1 dalyje nurodytų rinkoje teikiamų paslaugų mažmeninių tarifų pokyčius ir dydį, ypač atsižvelgdamos į nacionalines kainas ir nacionalinių vartotojų pajamas.

2. Jei valstybės narės nustato, kad, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas, 79 straipsnio 1 dalyje nurodytų paslaugų mažmeninės kainos yra neįperkamos, nes mažas pajamas gaunantiems ar specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams nesudarytos sąlygos naudotis tokiomis paslaugomis, jos reikalauja, kad tokias paslaugas teikiantys paslaugų teikėjai tiems vartotojams siūlytų tarifų pasirinkimo galimybes ar paketus, kurie skiriasi nuo taikomų įprastomis komercinėmis sąlygomis. Šiuo tikslu valstybės narės reikalauja, kad tokios įmonės visoje teritorijoje taikytų bendrus tarifus, įskaitant vidutines pagal geografinius rajonus kainas. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai, kuriems siūlomos tokios tarifų pasirinkimo galimybės arba paketai, turėtų teisę sudaryti sutartį su įmone, teikiančia 79 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad šios įmonės nustatytų joms pakankamą numerio galiojimo laiką ir vengtų nepagrįsto paslaugos teikimo nutraukimo.

3. Valstybės narės užtikrina, kad įmonės, pagal 2 dalį teikiančios paslaugas mažas pajamas gaunantiems ar specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams, nacionalinėms reguliavimo institucijoms praneštų išsamią informaciją apie tokius pasiūlymus. Nepažeisdamos vartotojų teisės pasirinkti paslaugų teikėją, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad sąlygos, kuriomis įmonės teikia tarifų pasirinkimo galimybes ar paketus pagal 2 dalį, būtų visiškai skaidrios, skelbiamos ir taikomos laikantis 92 straipsnio ir nediskriminavimo principo. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad būtų pakeistos ar panaikintos konkrečios schemos.

4. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, užtikrina, kad mažas pajamas gaunantiems ar specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams būtų teikiama papildoma parama, kuria siekiama užtikrinti įperkamą ir veiksmingą bent fiksuotoje vietoje teikiamą interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugą.Be to, valstybės narės taip pat užtikrina, kad mažas pajamas gaunantiems ar specialių socialinių poreikių turintiems judriojo ryšio paslaugų vartotojams būtų teikiama parama, jei jos mano, kad tokia prieiga būtina siekiant užtikrinti visapusišką vartotojo socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenėje.

5. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, užtikrina, kad prireikus būtų teikiama parama neįgaliems vartotojams ir būtų imamasi kitų konkrečių priemonių užtikrinti, kad susiję galiniai įrenginiai būtų prieinami neįgaliesiems, o speciali įranga ir specialios paslaugos, kuriomis gerinama lygiavertė prieiga, būtų prieinami ir įperkami. Vidutinė perteikimo paslaugų neįgaliems vartotojams kaina turi būti lygiavertė kalbinio ryšio paslaugų kainoms pagal 79 straipsnį.

6. Taikydamos šį straipsnį, valstybės narės siekia kuo labiau sumažinti rinkos iškraipymus.

6a. Valstybės narės gali išplėsti šio straipsnio nuostatų taikymą visoms labai mažoms ir mažosioms įmonėms ir ne pelno organizacijoms, kurios yra galutiniai paslaugų gavėjai.

81 straipsnis

Universaliųjų paslaugų prieinamumas

1. Kai valstybė narė atsižvelgdama į pagal 22 straipsnio 1 dalį atlikto geografinio tyrimo rezultatus (jei jis atliktas) arba esant nacionalinę reguliavimo instituciją patenkinantiems alternatyviems įrodymams nustato, kad fiksuotoje vietoje negalima užtikrinti pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtos veiksmingos interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugos įprastomis komercinėmis sąlygomis arba taikant kitas galimas viešosios politikos priemones jos nacionalinėje teritorijoje ar skirtingose jos dalyse, ji gali nustatyti atitinkamus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kad būtų patenkinti visi pagrįsti prašymai dėl galimybės naudotis šiomis paslaugomis atitinkamose jos teritorijos dalyse.

2. Valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų, nustato efektyviausią ir tinkamiausią būdą užtikrinti galimybę fiksuotoje vietoje naudotis pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžta veiksmingos interneto prieigos paslauga ir kalbinio ryšio paslauga. Tai gali būti daroma teikiant interneto prieigos paslaugą ir kalbinio ryšio paslaugą laidinio arba belaidžio ryšio technologijomis. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus ir ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.

3. Visų pirma, kai valstybės narės nusprendžia nustatyti įpareigojimus užtikrinti fiksuotoje vietoje pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtą▌ interneto prieigos paslaugą ir kalbinio ryšio paslaugą, jos gali paskirti vieną arba kelias įmones užtikrinti fiksuotoje vietoje pagal 79 straipsnio 2 dalį nurodytą veiksmingos interneto prieigos paslaugą ir kalbinio ryšio paslaugą, kad jos būtų teikiamos visoje nacionalinėje teritorijoje. Valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes▌ interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugoms fiksuotoje vietoje ir (arba) skirtingose nacionalinės teritorijos dalyse teikti.

4. Skirdamos paslaugų teikėjus, kuriems taikomas įpareigojimas visoje nacionalinėje teritorijoje ar jos dalyje užtikrinti pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtą▌ interneto prieigos paslaugą ir kalbinio ryšio paslaugą, teikiamas fiksuotoje vietoje, valstybės narės taiko efektyvų, objektyvų, skaidrų ir nediskriminacinį skyrimo mechanizmą, kad iš jokio paslaugų teikėjo nebūtų a priori atimta galimybė būti paskirtam. Tokiais paskyrimo metodais turi būti užtikrinama, kad▌ interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos fiksuotoje vietoje bus teikiamos ekonomiškai efektyviai, ir tie metodai gali būti naudojami kaip priemonė įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosioms sąnaudoms apskaičiuoti pagal 84 straipsnį.

5. Kai pagal 3 dalį paskirtas paslaugų teikėjas ketina perleisti visą savo vietinio prieigos tinklo nuosavybę arba didelę jos dalį atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam savininkui, jis iš anksto laiku apie tai praneša nacionalinei reguliavimo institucijai, kad ta institucija galėtų įvertinti numatyto sandorio poveikį pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtos▌ interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugos teikimui fiksuotoje vietoje. Nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti, iš dalies keisti ar panaikinti specifinius įpareigojimus pagal 13 straipsnio 2 dalį.

82 straipsnis

Esamų universaliųjų paslaugų teikimo statusas

1. Valstybės narės gali toliau užtikrinti galimybę naudotis kitomis paslaugomis nei pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžta fiksuotoje vietoje teikiama▌ interneto prieigos paslauga ir kalbinio ryšio paslauga, kurios galiojo iki [data], arba jų gauti už prieinamą kainą, jei, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes, nustatomas tokių paslaugų poreikis. Skirdamos paslaugų teikėjus toms paslaugoms teikti visoje nacionalinėje teritorijoje ar jos dalyje, valstybės narės taiko 81 straipsnį. Šie įpareigojimai finansuojami laikantis 85 straipsnio.

2. Ne vėliau kaip ... [3 metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo], o vėliau – ne rečiau kaip kas trejus metus valstybės narės peržiūri pagal šį straipsnį nustatytus įpareigojimus.

83 straipsnis

Išlaidų kontrolė

1. Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai, teikiantys balso ryšio ir interneto prieigos paslaugas pagal 79, 81 ir 82 straipsnius, teikdamos papildomas priemones ir paslaugas šalia tų, kurios yra nurodytos 79 straipsnyje , nustatytų tokias sąlygas ir reikalavimus, kad galutiniam paslaugų gavėjui nereikėtų mokėti už priemones ir paslaugas, kurios nėra būtinos arba kurios nėra būtinos tai paslaugai, kurios abonentas prašo.

2. Valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjai, teikiantys 79 straipsnyje nustatytas ir pagal 80 straipsnį įgyvendinamas balso ryšio paslaugas, vartotojams, kuriems tokios paslaugos priklauso, teiktų specifines VI priedo A dalyje nurodytas priemones ir paslaugas, įskaitant tinkamą mechanizmą sekti suinteresuotumą naudotis paslauga, kad vartotojai galėtų stebėti ir kontroliuoti išlaidas ir įdiegti sistemą, kuri padėtų išvengti nepagrįsto kalbinio ryšio paslaugos nutraukimo.

3. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga institucija visoje teritorijoje ar tam tikroje jos dalyje galėtų atsisakyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų, jei įsitikina, kad tokios priemonės yra plačiai prieinamos.

84 straipsnis

Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas

1. Jeigu nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtos▌ interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugos teikimas, kaip nustatyta 79, 80 ir 81 straipsniuose, arba 82 straipsnyje nustatytų esamų universaliųjų paslaugų teikimo tęsimas gali būti nepagrįstai didelė našta paslaugų teikėjams, teikiantiems tokias paslaugas ir prašantiems kompensacijos, jos apskaičiuoja teikiamų paslaugų grynąsias sąnaudas.

Tuo tikslu nacionalinės reguliavimo institucijos:

  a) apskaičiuoja universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas atsižvelgdamos į rinkos naudą, kurią gauna paslaugų teikėjas, teikiantis pagal 79 straipsnio 2 dalį apibrėžtą interneto prieigos paslaugą ir kalbinio ryšio paslaugą, kaip nustatyta 79, 80 ir 81 straipsniuose, arba tęsdamas 82 straipsnyje nustatytos esamos universaliosios paslaugos teikimą pagal VII priedą; arba

  b) pasinaudoja universaliųjų paslaugų teikimo grynosiomis sąnaudomis, kurios yra nustatytos taikant skyrimo mechanizmą pagal 81 straipsnio 3 dalį, 81 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 5 dalį.

2. Sąskaitas ir (arba) kitą informaciją, kuria remiantis apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą, patikrina arba auditą atlieka nacionalinė reguliavimo institucija arba nuo suinteresuotų šalių nepriklausoma įstaiga ir patvirtina nacionalinė reguliavimo institucija. Sąnaudų apskaičiavimo rezultatai ir audito išvados turi būti viešai prieinami.

85 straipsnis

Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas

Kai, remdamosi 84 straipsnyje nurodytu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, kad įmonei universaliosios paslaugos įpareigojimai yra nepagrįstai didelė našta, valstybės narės atitinkamos įmonės prašymu nusprendžia pradėti skaidriai taikyti tai įmonei nustatytų grynųjų sąnaudų kompensavimo iš viešųjų lėšų mechanizmą.▌

1a.   Nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali patvirtinti arba išlaikyti mechanizmą, pagal kurį universaliųjų paslaugų įpareigojimų, kylančių pagal 81 straipsnyje nustatytas pareigas, grynosios sąnaudos paskirstomos tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjų ir informacinės visuomenės paslaugas teikiančių įmonių, apibrėžtomis Direktyvoje 2000/31/EB.

1b.   Tokį mechanizmą patvirtinusios ar išlaikiusios valstybės narės ne rečiau kaip kas trejus metus peržiūri, kaip jis veikia, siekiant nustatyti, kurias grynąsias sąnaudas ir toliau reikia paskirstyti pagal mechanizmą ir kurias sąnaudas kompensuoti iš viešųjų lėšų.

1c.   Finansuoti galima tik 79, 81 ir 82 straipsniuose nustatytų įpareigojimų grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas pagal 84 straipsnį.

1d.   Kai grynosios sąnaudos paskirstomos pagal šio straipsnio 1a dalį, valstybės narės užtikrina, kad sąnaudų paskirstymo mechanizmas veiktų ir kad jį administruotų nacionalinė reguliavimo institucija arba nuo naudos gavėjų nepriklausoma įstaiga, prižiūrint nacionalinei reguliavimo institucijai.

1e.   Sąnaudų paskirstymo mechanizmas taikomas laikantis skaidrumo, kuo mažesnio rinkos iškraipymo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų pagal IV priedo B dalies nuostatas. Valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti įnašų iš tam tikrų rūšių įmonių arba įmonių, kurių nacionalinė apyvarta yra mažesnė už nustatytą ribą.

1f.   Visi mokesčiai, susiję su universaliųjų paslaugų įpareigojimų sąnaudų paskirstymu, turi būti išskaidyti ir kiekvienai įmonei nurodyti atskirai. Tokie mokesčiai neturi būti taikomi arba renkami iš įmonių, kurios valstybės narės, nustačiusios sąnaudų paskirstymo mechanizmą, teritorijoje paslaugų neteikia.

86 straipsnis

Skaidrumas

1. Kai universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos apskaičiuojamos pagal 84 straipsnį, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad grynųjų sąnaudų apskaičiavimas, įskaitant išsamią informaciją apie naudotiną metodiką būtų vieši.

2. Atsižvelgdamos į Sąjungos ir nacionalines verslo slaptumo taisykles, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad būtų skelbiama metinė ataskaita, kurioje būtų pateikta universaliųjų paslaugų įpareigojimų apskaičiuotų sąnaudų išsami informacija, įskaitant informaciją apie bet kokią rinkos naudą, kurią įmonė (-s) gauna pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimus, nustatytus 79, 81 ir 82 straipsniuose.

II antraštinė dalis. Numeriai

87 straipsnis

Numeracijos ištekliai

1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos kontroliuotų visų nacionalinių numeracijos išteklių naudojimo teisių suteikimą ir nacionalinių numeracijos planų valdymą ir kad visoms viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms jos teiktų pakankamai numerių ir numerių intervalų. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustato nacionalinių numeracijos išteklių naudojimo teisių suteikimo objektyvią, skaidrią ir nediskriminacinę tvarką.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali suteikti teises naudoti nacionaliniame numeracijos plane nurodytus numerius teikiant specifines paslaugas elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų neteikiančioms įmonėms, jei tos įmonės įrodo, jog sugeba tvarkyti tuos numerius, ir jei suteikiama pakankamų ir tinkamų numeracijos išteklių dabartiniams ir numatomiems ateities poreikiams patenkinti. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali sustabdyti numeracijos išteklių skyrimą tokioms įmonėms, jei įrodoma, kad kyla rizika, jog numeracijos ištekliai bus išnaudoti. Kad ši dalis būtų nuosekliai taikoma, EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, iki [18 mėnesių po įsigaliojimo datos] priima bendrųjų gebėjimo tvarkyti numeracijos išteklius ir numeracijos išteklių išnaudojimo rizikos vertinimo kriterijų gaires.

3. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad nacionaliniai numeracijos planai ir procedūros būtų taikomi vienodai visiems viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams ir kitoms įmonėms, jei jie joms taikomi pagal 2 dalį. Svarbiausia valstybės narės užtikrina, kad įmonė, kuriai buvo suteikta teisė naudotis numerių intervalu, nediskriminuotų kitų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų nustatydama numerių sekas, kuriomis pasiekiamos jų paslaugos.

4. Kiekviena valstybė narė nustato savo negeografinių numeracijos išteklių, kurie gali būti naudojami kitoms nei asmenų tarpusavio ryšio paslaugos elektroninių ryšių paslaugoms Sąjungos teritorijoje teikti, intervalą, nepažeisdamos Reglamento (ES) Nr. 531/2012 ir juo grindžiamų įgyvendinimo aktų bei šios direktyvos 91 straipsnio 2 dalies. Jeigu numerių naudojimo teisės buvo suteiktos pagal 2 dalį kitoms įmonėms nei elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikiančios įmonės, ši dalis taikoma konkrečioms tų įmonių teikiamoms paslaugoms. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad numerių, naudojamų paslaugoms už valstybės narės, kuriai taikomas atitinkamas šalies kodas, ribų teikti, naudojimo teisių sąlygos ir jų laikymosi užtikrinimas būtų ne mažiau griežti nei valstybėje narėje, kuriai taikomas tas šalies kodas, teikiamoms paslaugoms taikomos sąlygos ir jų laikymosi užtikrinimas. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat užtikrina, kad paslaugų teikėjai, naudojantys savo šalies kodo numerius kitose valstybėse narėse, laikytųsi vartotojų apsaugos ir kitų nacionalinių taisyklių, susijusių su valstybėse narėse, kuriose tie numeriai yra naudojami, galiojančių numerių naudojimu. Šiam įpareigojimui nedaro poveikio tų valstybių narių kompetentingų institucijų vykdymo užtikrinimo įgaliojimai.

EERRI padeda nacionalinėms reguliavimo institucijoms koordinuoti jų veiklą, siekdama užtikrinti, kad numeracijos ištekliai būtų veiksmingai valdomi ir naudojami už teritorijos ribų, laikantis reguliavimo sistemos.

5. Valstybės narės užtikrina, kad kodas „00“ būtų standartinis tarptautinės prieigos kodas. Skambučiams tarp skirtingose valstybėse narėse esančių kaimyninių vietovių galima nustatyti specialią tvarką arba toliau taikyti esamą specialią tvarką. Galutiniai paslaugų gavėjai tose vietovėse turi būti išsamiai informuoti apie tokią tvarką.

Valstybės narės gali susitarti dalytis visų ar konkrečių numerių kategorijų bendru numeracijos planu.

6. Kai techniškai įmanoma, valstybės narės skatina belaidį numeracijos išteklių teikimą, siekdamos▌ galutiniams paslaugų gavėjams sudaryti palankesnes sąlygas keisti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjus, visų pirma mašinų sąveikos paslaugų teikėjus ir gavėjus.

7. Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniai numeracijos planai ir visi vėlesni jų papildymai ir pakeitimai būtų skelbiami ir jiems būtų taikomi tik nacionalinio saugumo sumetimais pateisinami apribojimai.

8. Valstybės narės remia konkrečių numerių ar numeracijos intervalų suderinimą Sąjungoje, jei tuo kartu skatinamas vidaus rinkos veikimas ir visoje Europoje teikiamų paslaugų plėtojimas. Komisija toliau stebi pokyčius rinkoje ir dalyvauja tarptautinių organizacijų ir forumų, kuriuose priimami sprendimai dėl numeracijos, veikloje. Jeigu Komisija mano, kad tai yra pagrįsta ir tinkama, ji, bendrosios rinkos labui imasi atitinkamų techninių įgyvendinamųjų priemonių, kad išspręstų nepatenkintos tarpvalstybinės ar europinės numerių paklausos klausimą, kuris kitu atveju būtų kliūtis valstybių narių prekybai.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

88 straipsnis

Numerių naudojimo teisių suteikimas

1. Tais atvejais, kai numerių naudojimui būtina suteikti individualias naudojimo teises, nacionalinės reguliavimo institucijos įmonės prašymu suteikia tokias teises įmonėms, kad jos galėtų teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, kurioms taikomas 12 straipsnyje nurodytas bendrasis leidimas pagal 13 straipsnio ir 21 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas ir pagal kitas taisykles, užtikrinančias tų išteklių veiksmingą naudojimą pagal šią direktyvą. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat gali pagal 87 straipsnio 2 dalį suteikti numerių naudojimo teises kitoms įmonėms nei elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikiančios įmonės.2. Numerių naudojimo teisės suteikiamos laikantis atvirų, objektyvių, skaidrių, nediskriminuojančių ir proporcingų procedūrų.

Suteikdamos numerių naudojimo teises, nacionalinės reguliavimo institucijos išsamiai nurodo, ar šias teises teisių turėtojas gali perduoti ir kokiomis sąlygomis.

Jeigu nacionalinės reguliavimo institucijos suteikia naudojimo teises ribotam laikui, teisių galiojimo trukmė pritaikoma pagal atitinkamą paslaugą, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, taip pat deramai atsižvelgiant į būtinybę skirti pakankamai laiko investicijų amortizacijai.

3. Sprendimai dėl numerių naudojimo teisių suteikimo priimami, pranešami ir paskelbiami kuo greičiau, kai tik nacionalinė reguliavimo institucija gauna visą paraišką: numerių, kurie skiriami specialiais tikslais nacionaliniame numeracijos plane, atveju – per tris savaites.

4. Jei, pasikonsultavus su suinteresuotosiomis šalimis pagal 23 straipsnį, nusprendžiama, kad išskirtinės ekonominės vertės numerių naudojimo teisė turi būti suteikiama konkurencinės ar lyginamosios atrankos tvarka, nacionalinės reguliavimo institucijos valstybės narės ilgiausią trijų savaičių laikotarpį gali pratęsti dar iki trijų savaičių.

5. Nacionalinės reguliavimo institucijos neriboja suteikiamų naudojimo teisių skaičiaus, išskyrus atvejus, kai tai būtina veiksmingam numeracijos išteklių naudojimui užtikrinti.

6. Jeigu numerių naudojimo teisė apima jų naudojimą Sąjungoje už šalies teritorijos ribų pagal 87 straipsnio 4 dalį, nacionalinė reguliavimo institucija naudojimo teisei nustato specialias sąlygas, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi visų atitinkamų nacionalinių vartotojų apsaugos taisyklių ir valstybėse narėse, kuriose numeriai yra naudojami, galiojančių numerių naudojimą reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų. Vėliau valstybės narės negali nustatyti papildomų su šiomis naudojimo teisėmis susijusių įpareigojimų.

Gavusi kitos valstybės narės nacionalinės reguliavimo institucijos prašymą, kuriame įrodoma, kad buvo pažeistos atitinkamos tos valstybės narės vartotojų apsaugos taisyklės arba numerių naudojimą reglamentuojanti nacionalinė teisė, valstybės narės, kurioje buvo suteiktos numerių naudojimo teisės, nacionalinė reguliavimo institucija pagal 30 straipsnį užtikrina pagal 1 dalį nustatytų sąlygų vykdymą, be kita ko, rimtais atvejais pašalindama atitinkamai įmonei suteiktą teisę naudoti numerius už šalies teritorijos ribų.

EERRI palengvina ir koordinuoja skirtingų susijusių valstybių narių nacionalinių reguliavimo institucijų keitimąsi informacija ir užtikrina tinkamą jų tarpusavio darbo koordinavimą.

89 straipsnis

Mokesčiai už numerių naudojimo teises

Valstybės narės gali leisti nacionalinei reguliavimo institucijai taikyti tokius mokesčius už numerių naudojimą, kurie atitinka būtinybę užtikrinti tokių išteklių optimalų naudojimą. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai ir proporcingi savo paskirčiai, ir atsižvelgia į 3 straipsnio tikslus.

90 straipsnis

Karštosios pranešimų apie dingusius vaikus ir pagalbos vaikams linijos

1. Valstybės narės užtikrina, kad piliečiams būtų suteikta galimybė naudotis paslauga, kuri skirta nemokamai pranešti apie dingusius vaikus pagalbos telefono linija. Šios pagalbos telefono linijos numeris yra „116000“. Valstybės narės užtikrina, kad vaikai galėtų naudotis vaiko interesus atitinkančia pagalbos linija. Šios pagalbos telefono linijos numeris yra „116111“.

2. Valstybės narės užtikrina, kad neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams būtų suteikiama galimybė lygiomis galimybėmis su kitais galutiniais paslaugų gavėjais naudotis paslaugomis, teikiamomis skambinant telefono numeriais „116000“ ir „116111“, visų pirma naudojant visuminio pokalbio paslaugas. Priemonės, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis tokiomis paslaugomis keliaujant kitose valstybėse narėse, turi būti grindžiamos atitinkamų standartų arba specifikacijų, paskelbtų pagal 39 straipsnį, laikymusi.

3. Valstybės narės užtikrina, kad būtų priimtos deramos priemonės, kurių reikia norint pasiekti tinkamą paslaugų kokybės lygį skambinant 116 000 numerius, taip pat užtikrinant reikiamus finansinius išteklius, skirtus pagalbos linijai valdyti.

4. Valstybės narės ir Komisija užtikrina, kad piliečiams būtų deramai pranešta apie paslaugų, teikiamų skambinant telefono numeriais „116000“ ir „116111“, egzistavimą ir naudojimą.

91 straipsnis

Galimybė naudotis numeriais ir paslaugomis

1. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamos nacionalinės institucijos, kiek tai techniniu ir ekonominiu požiūriu įmanoma, išskyrus atvejus, kai galutinis paslaugų gavėjas, kuriam skambina, dėl komercinių priežasčių yra apribojęs skambučius iš tam tikrų geografinių vietovių, imtųsi visų būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad galutiniai paslaugų gavėjai:

  a) galėtų užsisakyti ir naudotis paslaugomis skambinant negeografiniais numeriais Sąjungoje ir

  b) galėtų, nepriklausomai nuo operatoriaus naudojamų technologijų ir įrenginių rūšies, naudotis visais Sąjungoje teikiamais telefono ryšio numeriais, įskaitant nurodytuosius valstybių narių nacionaliniuose telefono ryšio numeracijos planuose ir nemokamo tarptautinio telefono ryšio numerius (UIFN).

2. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms būtų sudaryta galimybė reikalauti, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjai kiekvienu atskiru atveju blokuotų galimybę naudotis telefono ryšio numeriais arba paslaugomis, kai tai pagrindžiama sukčiavimo arba neteisėto naudojimo motyvais, ir reikalauti, kad tokiais atvejais elektroninių ryšių paslaugų teikėjai neteiktų atitinkamo sujungimo ar atsisakytų kitų pajamų už paslaugas.

III antraštinė dalis. Galutinių paslaugų gavėjų teisės

(91a straipsnis)

Išlyga dėl netaikymo

III antraštinė dalis, išskyrus 92 ir 93 straipsnius, netaikoma su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio teikėjams, kurie yra labai mažos ir mažosios įmonės, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB.

92 straipsnis

Nediskriminavimas

Elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams Sąjungoje netaiko jokių diskriminacinių reikalavimų ar sąlygų, susijusių su prieiga ar naudojimu, dėl jų pilietybės ar gyvenamosios ar įsisteigimo vietos, išskyrus atvejus, kai tokius skirtumus galima objektyviai pateisinti.

92a straipsnis

1. Viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai netaiko Sąjungoje teikiamoms fiksuotojo ir judriojo ryšio paslaugoms, kurios baigiasi kitoje valstybėje narėje tarifų, kurie didesni už tarifus už paslaugas, kurios užbaigiamos toje pačioje valstybėje narėje, nebent tai pagrįsta dėl ryšio užbaigimo tarifų skirtumų.

2. Ne vėliau kaip ...(šeši mėnesiai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos), EERRI po konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais ir glaudaus bendradarbiavimo su Komisija priima gaires dėl tokių objektyviai pagrįstų skirtingų sąnaudų atgavimo pagal 1 dalį. Tokiomis gairėmis užtikrinama, kad visi skirtumai būtų griežtai pagrįsti dabartinėmis tiesioginėmis sąnaudomis, kurias patiria paslaugų teikėjas, teikdamas tarpvalstybines paslaugas;

3. Ne vėliau kaip ... (vieni metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos) ir po to kasmet Europos Komisija pateikia 1 dalyje nustatytų įpareigojimų įgyvendinimo ataskaitą, įskaitant Sąjungos vidaus ryšių tarifų raidos įvertinimą.

93 straipsnis

Pagrindinių teisių apsaugos priemonės

1. Nacionalinės priemonės, susijusios su galutinių paslaugų gavėjų prieiga prie paslaugų bei programų bei naudojimusi jomis pasitelkiant elektroninių ryšių tinklus, turi atitikti pagrindines teises ir laisves, garantuojamas Sąjungos pagrindinių teisių chartija ir bendraisiais Sąjungos teisės principais.

2. Šios galutinių paslaugų gavėjų prieigą prie paslaugų bei programinės įrangos ir galimybes jas naudoti elektroninių ryšių tinkluose nustatančios priemonės, galinčios apriboti tas pagrindines teises ar laisves, gali būti nustatytos tik tuo atveju, jei jos yra numatytos teisės aktais ir jomis nekeičiama tų teisių ar laisvių esmė, yra tinkamos, proporcingos ir būtinos demokratinėje visuomenėje ir jos iš tikrųjų atitinka Sąjungos pripažįstamus bendro intereso tikslus arba būtinybę apsaugoti kitų teises ir laisves pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį ir bendruosius Sąjungos teisės principus, įskaitant veiksmingą teisminę apsaugą ir teisingą procesą. Atitinkamai šių priemonių galima imtis tik deramai laikantis nekaltumo prezumpcijos principo ir užtikrinant teisę į privatumą. Turi būti garantuojamas išankstinis teisingas ir nešališkas procesas, įskaitant atitinkamo asmens ar asmenų teisę būti išklausytiems, esant būtinybei – tinkamai pagrįstais skubos atvejais turi būti taikomos atitinkamos sąlygos ir procedūrinės priemonės, atitinkančios nustatytąsias Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Turi būti garantuojama veiksminga ir tinkamu laiku atlikta teisminė peržiūra.

2a. Laikantis ES pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 11 straipsnių ir 52 straipsnio 1 dalies, valstybės narės netaiko bendro ir nediferencijuoto viso prenumeratorių ir registruotų naudotojų eismo ir vietos nustatymo duomenų išsaugojimo, susijusio su jų elektroniniais ryšiais.

94 straipsnis

Suderinimo lygis

Valstybės narės neturi palikti galioti ar priimti su šios antraštinės dalies dalyku susijusių nacionalinės teisės nuostatų dėl galutinių paslaugų gavėjų apsaugos ar bendrojo leidimo sąlygų, kuriomis nukrypstama nuo šios antraštinės dalies nuostatų, įskaitant griežtesnes ar švelnesnes nuostatas, kuriomis užtikrinama skirtingo lygio apsauga, išskyrus tuos atvejus, kai šioje antraštinėje dalyje numatyta kitaip.

95 straipsnis

Sutartims taikomi informacijos reikalavimai

-1.  Šiame straipsnyje numatyti reikalavimai įskaitant sutarties santrauką, sudaro neatskiriamą sutarties dalį, ir papildo informacijos reikalavimus, nustatytus Direktyvoje 2011/83/ES. Valstybės narės užtikrina, kad šiame straipsnyje nurodyta informacija būtų pateikiama aiškiai, išsamiai ir lengvai suprantamu būdu. Vartotojo ar kitų galutinių naudotojų prašymu, informacijos kopija neįgaliems galutiniams vartotojams taip pat pateikiama patvariojoje laikmenoje ir jiems prieinamais formatais.

1. Prieš vartotojui įsipareigojant pagal sutartį ar bet kurį atitinkamą pasiūlymą, pagal kurį teikiamas bet koks atlygis, prieigos prie interneto paslaugų, viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, teikėjai, kai taikytina, vartotojui pateikia toliau nurodytą informaciją, kiek ji susijusi su jų teikiama paslauga.

  a) kaip dalį informacijos apie kiekvienos teikiamos paslaugos pagrindines charakteristikas:

i) minimalų paslaugų kokybės lygį, jei tos paslaugos teikiamos, ir, vadovaujantis EERRI gairėmis, kurios bus priimtos pagal 97 straipsnio 2 dalį pasikonsultavus su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaujant su Komisija, yra susijusios su:

–   interneto prieigos paslaugomis – bent gaištį, drebėjimą, paketų praradimą,

–   viešosiomis su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis – bent pradinio sujungimo laiką, sujungimo nesėkmės tikimybę, signalų perdavimo vėlavimą pagal šios direktyvos IX priedą ir

–   paslaugomis, kurios nėra interneto prieigos paslaugos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2015/2120 3 straipsnio 5 dalyje, – konkrečius užtikrinamus kokybės parametrus,

Tais atvejais, kai suteikiama būtiniausios kokybės neatitinkanti paslauga, apie tai pateikiamas pareiškimas.

ii) nepažeidžiant galutinių paslaugų gavėjų teisės naudotis pasirinktais galiniais įrenginiais pagal Reglamento 2015/2120/EB 3 straipsnio 1 dalį, visus teikėjo nustatytus pateiktų galinių įrenginių naudojimo mokesčius ir apribojimus, taip pat, kai tinkama, glaustą techninę informaciją, susijusią su tinkamu vartotojo pasirinktos įrangos veikimu;

  b) kompensavimo ir grąžinimo tvarką, įskaitant, kai taikoma, aiškią nuorodą į įstatymais numatytas vartotojų teises, kuri bus taikoma tuo atveju, kai paslaugų kokybė neatitinka sutartyje numatytos kokybės arba jeigu saugumo incidentas, apie kurį buvo pranešta paslaugų teikėjui, įvyksta dėl žinomų programinės ar techninės įrangos trūkumų, kuriems gamintojas arba kūrėjas išleido pataisas, tačiau paslaugų teikėjas jų nepritaikė ir nesiėmė kitokių taisomųjų priemonių;

  c) kaip dalį informacijos apie kainas ir atlygio priemones:

i) išsamią informaciją apie konkretų sutartyje numatytą tarifų planą ar planus ir, kiekvienam tokiam tarifų planui – siūlomų paslaugų rūšis, įskaitant, kai taikoma, ryšių duomenų kiekį (MB, minutės, SMS) per sąskaitų pateikimo laikotarpį ir papildomų ryšio vienetų kainą,

ia) tarifų plano ar planų atveju, kai yra iš anksto nustatyta ryšių apimtis, galimybę vartotojams perkelti nepanaudotą apimtį iš praėjusio sąskaitų pateikimo laikotarpio į kitą sąskaitų pateikimo laikotarpį tais atvejais, kai ši galimybė įtraukta į sutartį,

ib) sąskaitų skaidrumo užtikrinimo ir suvartojimo lygio stebėjimo priemones,

ic) nedarant poveikio Reglamento 2016/679 13 straipsnio taikymui, informaciją apie tai, kokius asmens duomenis privaloma pateikti prieš teikiant paslaugą arba kokie asmens duomenys renkami teikiant paslaugą,

ii) informaciją apie telefono ryšio numeriams ar paslaugoms, kuriems taikomos tam tikros kainodaros sąlygos, nustatytus tarifus; atskirų kategorijų paslaugų atveju nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad tokia informacija būtų suteikiama prieš pat skambučio sujungimą,

iii) susietųjų paslaugų arba paslaugų rinkinių, kurie apima ir paslaugas, ir įrangą, atveju – atskirų rinkinio elementų (su sąlyga, kad jie taip pat parduodami atskirai) kainą,

iv) informaciją apie garantinį aptarnavimą, techninę priežiūrą, pagalbos vartotojams paslaugas bei techninės priežiūros mokesčius ir

v) priemones, kuriomis galima gauti naujausią informaciją apie taikomus tarifus ir techninės priežiūros mokesčius;

  d) kaip dalį informacijos apie sutarties trukmę ir jos pratęsimo bei nutraukimo sąlygas:

i) visą trumpiausią naudojimo trukmę arba laikotarpį, kurie būtini norint pasinaudoti reklamine akcija,

ii) su teikėjo keitimu ir numerių bei kitų identifikatorių perkeliamumu susijusias procedūras ir mokesčius, taip pat kompensavimo ir grąžinimo tvarką, taikomą tuo atveju, kai delsiama pakeisti teikėją ar tuo piktnaudžiaujama;

iii) mokesčius, mokėtinus anksčiau laiko nutraukiant sutartį, įskaitant informaciją apie galinių įrenginių atblokavimą ir su galiniais įrenginiais susijusių sąnaudų padengimą,

iv) susietųjų paslaugų atveju – paslaugų rinkinio arba jo elementų teikimo nutraukimo sąlygas (kai taikytina);

  e) išsamią informaciją apie neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams skirtus produktus ir paslaugas ir apie tai, kaip galima gauti naujausią tokią informaciją;

  f) ginčų, įskaitant nacionalinius ir tarpvalstybinius ginčus, sprendimo procedūrų taikymo priemones pagal 25 straipsnį;

  g) veiksmų, kurių gali imtis įmonė, reaguodama į su saugumu ar vientisumu susijusius įvykius arba į grėsmes ir pažeidžiamumą, rūšį.

2. Be 1 dalyje reikalaujamos informacijos, viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai aiškiai ir suprantamai pateikia šią informaciją:

–  visus prieigos prie skubios pagalbos iškvietimo paslaugų ir skambinančio asmens vietos nustatymo duomenų apribojimus dėl techninių galimybių trūkumo, jeigu paslauga leidžia galutiniams vartotojams inicijuoti nacionalinius skambučius į numerį, esantį nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane;

–  galutinio paslaugų gavėjo teisę pasirinkti, ar įtraukti jo asmens duomenis į abonentų sąrašą, ir atitinkamų duomenų rūšis pagal Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsnį.

3. 1, 2 ir 6 dalys taip pat taikomos tokiems galutiniams paslaugų gavėjams kaip labai mažos arba mažos įmonės ir ne pelno organizacijos, išskyrus tuos atvejus, kai jos aiškiai sutiko netaikyti visų ar dalies šių nuostatų.

4. Be Reglamento (ES) 2015/2120 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos, interneto prieigos paslaugų teikėjai pateikia 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją.

5. Ne vėliau kaip [12 mėnesių po įsigaliojimo] Komisija, pasikonsultavusi su EERRI, priima sutarties santraukos formą, kurioje nustatomi pagrindiniai informacijos reikalavimų elementai pagal 1 ir 2 dalis. Šie pagrindiniai elementai apima bent šią santraukos informaciją:

a)  teikėjo pavadinimą, adresą ir kontaktinę informaciją ir, jei skiriasi nuo kontaktinės informacijos, kur galima siųsti bet kokius skundus;

b)  kiekvienos teikiamos paslaugos pagrindines charakteristikas,

c)  atitinkamas kainas,

d)  sutarties trukmę ir jos pratęsimo bei nutraukimo sąlygas,

e)  informaciją apie tai, kiek produktai ir paslaugos yra skirti neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams,

f)  pagal Reglamento (ES) 2015/2120 4 straipsnio 1 dalį reikalaujamą informaciją apie interneto prieigos paslaugas.

Ši forma nėra ilgesnė nei vieno A4 formato puslapio. Ji turi būti lengvai įskaitoma. Jei viena sutartis apima kelias skirtingas paslaugas, gali prireikti papildomų puslapių, tačiau dokumentas negali būti ilgesnis nei trijų puslapių.

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktą, kuriuo nustatoma šioje dalyje nurodyta santraukos forma. Tas įgyvendinimo aktas priimamas laikantis 110 straipsnio 4 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Teikėjai, kuriems taikomi 1–4 dalyse nustatyti įpareigojimai, tinkamai užpildo šią sutarties santraukos formą tinkama informacija ir prieš sudarant sutartį ją pateikia vartotojams,▌ labai mažoms bei mažoms įmonėms ir ne pelno organizacijoms, kai taikytina, prieš sudarant sutartį arba, kai to padaryti neįmanoma, nedelsiant po jos sudarymo.

6. Interneto prieigos paslaugų teikėjai ir viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai suteikia vartotojams galimybę stebėti ir kontroliuoti, kaip naudojama kiekviena iš tų paslaugų, už kurias sąskaitos teikiamos pagal naudojimosi laiką arba naudojamų duomenų kiekį. Tai apima galimybę laiku gauti informaciją apie naudojimosi į tarifų planą įtrauktomis paslaugomis lygį. Prieigos prie interneto paslaugų ar viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai vartotojams paprašius ir ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos jiems suteikia konsultaciją apie geriausius tarifus, susijusią su jų teikiamomis paslaugomis.

6a. Valstybės narės gali savo nacionalinėje teisėje išlaikyti arba nustatyti papildomus reikalavimus, taikomus prieigos prie interneto paslaugoms, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms ir perdavimo paslaugoms, naudojamoms transliavimui, siekdamos užtikrinti didesnio lygio vartotojų apsaugą, susijusią su informavimo reikalavimais, nustatytais šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. Valstybės narės taip pat gali savo nacionalinėje teisėje išlaikyti arba nustatyti nuostatas, kuriomis laikinai neleidžiama toliau naudotis atitinkama paslauga, kai viršijama finansinė arba duomenų kiekio riba, kurią nustato kompetentinga valdžios institucija.

96 straipsnis

Skaidrumas, pasiūlymų palyginimas ir informacijos skelbimas

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tais atvejais, kai atitinkamų paslaugų teikimui taikomos sąlygos, VIII priede nurodyta interneto prieigos paslaugų teikėjų, viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, teikėjų skelbiama informacija būtų aiški, išsami, kompiuterio skaitoma ir lengvai prieinama, ypač neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams. Tokia informacija nuolat atnaujinama. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali savo nacionalinėje teisėje išlaikyti arba nustatyti papildomus reikalavimus dėl šioje dalyje nustatytų skaidrumo reikalavimų.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad galutiniai paslaugų gavėjai galėtų nemokamai naudotis bent viena nepriklausoma palyginimo priemone, kuri leistų jiems palyginti ir įvertinti kainas bei tarifus ir, kai tinkama, orientacinius duomenis apie įvairių prieigos prie interneto paslaugų ir viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų kokybę.

Palyginimo priemonė turi:

a)  veikti nepriklausomai – ja turi būti užtikrinama, kad paslaugų teikėjams būtų taikomos vienodos rezultatų paieškos sąlygos,

b)  aiškiai atskleisti palyginimo priemonės savininkus ir naudotojus,

c)  nurodyti aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais bus grindžiamas palyginimas,

d)  teikti informaciją paprasta ir nedviprasmiška kalba,

e)  teikti tikslią naujausią informaciją ir nurodyti, kada ji buvo paskutinį kartą atnaujinta,

f)  teikti platų didelę rinkos dalį apimantį pasiūlymų pasirinkimą ir, jei pateikta informacija nėra išsami rinkos apžvalga, tai aiškiai nurodyti prieš pateikiant rezultatus,

g)  joje turi būti įdiegta veiksminga pranešimo apie neteisingą informaciją procedūra.

ga)  nurodyti ir galutiniams paslaugų gavėjams, kurie yra įmonės, ir galutiniams paslaugų gavėjams, kurie yra vartotojai, taikomas kainas bei tarifus ir paslaugų kokybę.

Palyginimo priemones, atitinkančias a–g punktų reikalavimus, priemonės teikėjui paprašius sertifikuoja nacionalinės reguliavimo institucijos. Trečiosioms šalims turi būti suteikta teisė nemokamai ir atviru duomenų formatu naudotis interneto prieigos paslaugų arba viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų skelbiama informacija, kad jos galėtų sukurti tokias nepriklausomas palyginimo priemones.

3. Valstybės narės gali reikalauti, kad tiek nacionalinės institucijos, tiek interneto prieigos paslaugų ir (arba) viešąsias su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai nemokamai platintų viešojo intereso informaciją esamiems ir būsimiems galutiniams paslaugų gavėjams, kai taikoma, tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis jie paprastai naudojasi palaikydami ryšius su galutiniais paslaugų gavėjais. Tokiu atveju viešojo intereso informaciją teikia atitinkamos valdžios institucijos – ji teikiama standartine forma ir, be kita ko, apima šiuos aspektus:

a)  dažniausius interneto prieigos paslaugų ir viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimo neteisėtai veiklai vykdyti ar žalingam turiniui platinti, būdus, ypač jei tokiais būdais gali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės, įskaitant duomenų apsaugos teisių, autorių ir gretutinių teisių pažeidimus bei jų teisines pasekmes, ir apsaugos nuo pavojų asmens saugumui, privatumui ir asmens duomenų saugumui naudojantis interneto prieigos paslaugomis ir viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis priemones.

97 straipsnis

Paslaugų kokybė

1. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad interneto prieigos paslaugų ir viešųjų▌ asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai skelbtų galutiniams paslaugų gavėjams skirtą išsamią, palyginamą, patikimą, patogią naudoti ir naujausią informaciją apie savo paslaugų kokybę, jei jos atitinka būtiniausios kokybės paslaugų lygį, ir apie priemones, kurių imtasi siekiant užtikrinti lygiavertes galimybes neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis paslaugomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos prašymu tokia informacija jai teikiama prieš ją paskelbiant. Tokiomis priemonėmis užtikrinama, kad paslauga atitiktų Reglamento (ES) 2015/2120 nuostatas. Viešųjų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai informuoja vartotoją, jeigu jų teikiamų paslaugų kokybė priklauso nuo išorinių veiksnių, pvz., signalo perdavimo kontrolės ar tinklo ryšio.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos, kuo labiau atsižvelgdamos į EERRI nuomonę, nurodo paslaugos kokybės parametrus, kuriuos reikia vertinti, taikomus vertinimo metodus ir skelbtinos informacijos turinį, formą bei skelbimo būdą, įskaitant galimus kokybės sertifikavimo mechanizmus. Atitinkamais atvejais taikomi IX priede pateikti parametrai, apibrėžimai ir matavimo metodai.

Kad ši dalis ir IX priedas būtų nuosekliai taikomi, EERRI, pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis ir glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, ne vėliau kaip [18 mėnesių po įsigaliojimo datos] priima gaires, kuriose išsamiai išdėsto atitinkamus paslaugos kokybės parametrus, įskaitant neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams svarbius parametrus, taikomus vertinimo metodus, skelbiamos informacijos turinį bei formatą ir kokybės sertifikavimo mechanizmus.

98 straipsnis

Sutarties galiojimo trukmė ir nutraukimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad sutarties nutraukimo sąlygos ir procedūros neatgrasytų nuo paslaugų teikėjo pakeitimo ir kad vartotojų ir viešųjų prieigos prie interneto paslaugų, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimu, teikėjų sudarytose sutartyse nebūtų numatytas ilgesnis nei 24 mėnesių pradinis įsipareigojimo laikotarpis. Valstybės narės gali nustatyti arba toliau taikyti trumpesnius ilgiausius sutartinius įsipareigojimo laikotarpius. Valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad paslaugų teikėjai pasiūlytų vartotojams galimybę sudaryti daugiausia 12 mėnesių ar trumpesnį laikotarpį galiojančią sutartį.

Ši dalis netaikoma mokėjimo dalimis sutarties trukmei, kai vartotojas atskiroje sutartyje sutinka dalimis mokėti už fizinės jungties prie itin didelio pralaidumo tinklų įdiegimą. Į mokėjimo dalimis už fizinės jungties įdiegimą sutartį neįtraukiami galiniai įrenginiai arba interneto prieigos paslaugos įrenginiai, pvz., maršruto parinktuvas arba modemas, ir ji netrukdo vartotojams naudotis savo teisėmis pagal šį straipsnį.

2. Jei sutartyje arba nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad terminuota sutartis pratęsiama automatiškai, valstybė narė užtikrina, kad, pasibaigus tokiam automatiškai pratęstam laikotarpiui, vartotojas turėtų teisę bet kada nutraukti sutartį, pranešęs apie tai daugiausia prieš mėnesį, be jokių išlaidų, išskyrus mokesčius už gautas paslaugas pranešimo apie sutarties nutraukimą laikotarpiu. Prieš sutartį pratęsiant automatiškai, paslaugų teikėjai aiškiai informuoja vartotoją apie pradinio sutarties laikotarpio pabaigą ir apie sutarties nutraukimo būtus, jei to prašoma. Paslaugų teikėjai naudojasi tomis pačiomis priemonėmis, kurios įprastai naudojamos bendraujant su vartotojais.

2a. 1 ir 2 dalys taip pat taikomos tokiems galutiniams paslaugų gavėjams kaip labai mažos bei mažos įmonės ir ne pelno organizacijos, išskyrus tuos atvejus, kai jos aiškiai sutiko netaikyti šių nuostatų.

3. Galutiniams paslaugų gavėjams turi būti suteikta teisė nutraukti sutartį be jokių išlaidų, kai jiems pranešama apie prieigos prie interneto paslaugų, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų ir perdavimo paslaugų, naudojamų transliavimui, teikėjų siūlomus sutarties sąlygų pakeitimus, išskyrus tuos atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra naudingi tik galutiniam paslaugų gavėjui arba jie yra vien techninio pobūdžio ir jų poveikis vartotojui yra neutralus, arba jie yra griežtai būtini teisės aktų ar reglamentavimo pakeitimams įgyvendinti. Teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams ne vėliau kaip prieš mėnesį praneša apie numatomus sutarties sąlygų pakeitimus ir kartu praneša apie jų teisę nutraukti tokią sutartį be jokių išlaidų, jei naujos sąlygos jiems nepriimtinos. Valstybės narės užtikrina, kad pranešimas būtų aiškus, suprantamas ir teikiamas patvariojoje laikmenoje tomis pačiomis priemonėmis, kurias paslaugų teikėjas paprastai naudoja bendraudamas su vartotojais.

3a. Bet koks reikšmingas nuolatinis ar reguliariai pasikartojantis skirtumas tarp faktinio elektroninio ryšio paslaugos veikimo ir sutartyje nurodyto paslaugos veikimo laikomas veikimo neatitikimu, kai siekiama nustatyti teisių gynimo priemones, kuriomis vartotojas gali naudotis pagal nacionalinę teisę, įskaitant teisę nutraukti sutartį be jokių išlaidų.

4. Jei pagal šią direktyvą arba kitas Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatas galutinis paslaugų gavėjas turi teisę nutraukti sutartį dėl prieigos prie interneto paslaugos, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos ir perdavimo paslaugos, naudojamos transliavimui, prieš pasibaigiant sutarties galiojimo terminui, jis nemoka jokios baudos ar kompensacijos, išskyrus už kompensaciją už pasiliktus subsidijuojamus galinius įrenginius. Jei galutinis paslaugų gavėjas nusprendžia pasilikti sudarant tą sutartį susietus galutinius įrenginius, mokėtina kompensacija negali būti didesnė nei jų pro rata temporis vertė tos sutarties sudarymo metu, arba iki sutarties pabaigos likusia paslaugų mokesčio dalimi, priklausomai nuo to, kuri suma yra mažesnė. Valstybės narės gali nuspręsti taikyti kitokius kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodus, jei tas dydis yra lygus pirmiau apskaičiuotos kompensacijos dydžiui arba už jį mažesnis. Bet kokį apribojimą naudoti galinį įrenginį kituose tinkluose teikėjas nemokamai panaikina ne vėliau kaip sumokėjus tokią kompensaciją. Valstybės narės gali patvirtinti arba išlaikyti papildomus reikalavimus, susijusius su šia dalimi, siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį.

99 straipsnis

Paslaugų teikėjo keitimas ir numerio perkeliamumas

1. Interneto prieigos paslaugų teikėjų keitimo atveju atitinkami teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams suteikia reikiamą informaciją prieš keitimo procesą ir jo metu, kad būtų užtikrintas paslaugos teikimo tęstinumas. Naujasis paslaugos teikėjas vadovauja teikėjo keitimo procesui siekiant užtikrinti, kad paslauga būtų pradėta teikti su galutiniu paslaugų gavėju sutartą dieną per aiškiai sutartą laikotarpį. Paslaugos teikimą perduodantis teikėjas tęsia paslaugų teikimą tokiomis pačiomis sąlygomis iki kol paslaugas pradeda teikti naujasis paslaugų teikėjas. Dėl keitimo proceso paslaugų gavėjas negali likti be paslaugos ilgiau kaip vieną darbo dieną, jei abu paslaugų teikėjai naudoja tokias pačias technologines priemones. Jei paslaugų teikėjai naudoja skirtingas technologines priemones, jie stengiasi užtikrinti, kad dėl keitimo proceso paslaugų gavėjas neliktų be paslaugos ilgiau kaip vieną darbo dieną, nebent ilgesnis laikotarpis, kuris negali būti ilgesnis nei dvi darbo dienos, būtų deramai pagrįstas.

Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad keitimo procesas galutiniams paslaugų gavėjams būtų efektyvus ir paprastas.

2. Valstybės narės užtikrina, kad visi nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane nurodytus telefono ryšio numerius turintys galutiniai paslaugų gavėjai, kurie to pageidauja, turėtų teisę išlaikyti savo telefono ryšio numerį (-ius) nepriklausomai nuo paslaugą teikiančios įmonės pagal VI priedo C dalies nuostatas.

2a. Jei galutinis paslaugų gavėjas nutraukia sutartį su paslaugų teikėju, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę perkelti numerį kitam paslaugų teikėjui praėjus šešiems mėnesiams po sutarties nutraukimo dienos, nebent šios teisės atsisako pats galutinis paslaugų gavėjas.

3. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad su telefono ryšio numerių perkėlimu susijusi kainodara, kurią nustato operatoriai ir (arba) paslaugų teikėjai, būtų pagrįsta sąnaudomis ir kad galutiniams paslaugų gavėjams nebūtų taikoma jokių tiesioginių mokesčių.

4. Nacionalinės reguliavimo institucijos mažmeninių tarifų už telefono ryšio numerių perkėlimą nenustato tokiu būdu, kuris iškreiptų konkurenciją, pavyzdžiui, nustatydamos specialius arba bendrus mažmeninius tarifus.

5. Telefono ryšio numerių perkėlimas ir jų aktyvavimas po perkėlimo vykdomi kuo greičiau. Bet kokiu atveju, galutiniams paslaugų gavėjams, kurie sudarė sutartį dėl telefono ryšio numerio perkėlimo pas naują įmonę, tas telefono ryšio numeris aktyvuojamas per vieną darbo dieną nuo tokios sutarties sudarymo. Paslaugos teikimą perduodantis teikėjas tęsia paslaugų teikimą tokiomis pačiomis sąlygomis iki kol paslaugas pradeda teikti naujasis paslaugų teikėjas.

Ši dalis taip pat taikomos tokiems galutiniams paslaugų gavėjams kaip labai mažos arba mažos įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos aiškiai sutiko netaikyti visų ar dalies šių nuostatų.

5a. Teikėjo keitimo ir perkėlimo procesui turėtų vadovauti naujasis paslaugų teikėjas ir naujasis paslaugų teikėjas ir buvęs paslaugų teikėjas turi sąžiningai bendradarbiauti. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nustatyti bendrą keitimo ir telefono ryšio numerių perkėlimo procedūrą, atsižvelgdamos į nacionalines nuostatas dėl sutarčių, technines galimybes ir poreikį toliau teikti paslaugas galutiniam paslaugų gavėjui. Kai galima, tai apima reikalavimą perkėlimą atlikti belaidžiu būdu, nebent galutinis paslaugų gavėjas pageidauja kitaip.

Bet kuriuo atveju, dėl telefono ryšio numerio perkėlimo paslaugų gavėjas negali likti be paslaugos ilgiau kaip vieną darbo dieną.

Galutinių paslaugų gavėjų sutartys su paslaugos teikimą perduodančiu teikėju automatiškai nutraukiamos, kai baigiamas teikėjo keitimo procesas. Paslaugos teikimą perduodantys teikėjai grąžina likusį kreditą vartotojams, kurie naudojasi išankstinio mokėjimo paslaugomis. Kredito grąžinimui mokestis gali būti taikomas tik tuomet, kai tai nurodyta sutartyje. Bet koks toks mokestis turi būti proporcingas ir atitikti faktines paslaugos teikimą perduodančio teikėjo išlaidas, susijusias su kredito grąžinimu. Nepavykus perkelti numerio ankstesnis paslaugų teikėjas iš naujo aktyvina galutinio paslaugų gavėjo numerį arba paslaugą tais pačiais terminais ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo taikomos galutiniam paslaugos gavėjui prieš jam pradedant teikėjo pakeitimo procesą, iki kol tą numerį pavyksta perkelti arba iki kol pavyksta pakeisti teikėją. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat imasi tinkamų priemonių, kad galutiniai paslaugų gavėjai būtų tinkamai informuoti ir apsaugoti paslaugų teikėjo keitimo ir perkėlimo metu ir kad jie nebūtų priversti keisti paslaugų teikėjo be jų sutikimo.

6. Valstybės narės užtikrina, kad būtų numatytos atitinkamos sankcijos▌ įmonėms už perkėlimo vilkinimą arba netinkamą perkėlimą dėl paslaugų teikėjų arba jų įgaliotinių kaltės.

6a. Valstybės narės užtikrina, kad galutiniai paslaugų gavėjai vėlavimo atveju turėtų teisę iš paslaugų teikėjų gauti kompensaciją už perkėlimo ar keitimo vilkinimą arba netinkamą perkėlimą ar keitimą. Minimali kompensacija už vilkinimą:

a)   suma už papildomą dieną, jei atlikti perkėlimą vėluojama ilgiau nei vieną arba dvi darbo dienas, kaip nustatyta atitinkamai 99 straipsnio 1 dalyje ir 99 straipsnio 5 dalyje;

b)   suma už papildomą dieną, jei be paslaugos liekama ilgiau nei vieną darbo dieną;

c)   suma už kiekvieną dieną po sutartos paslaugos aktyvavimo dienos, jei vėluojama aktyvuoti paslaugą; taip pat

d)   suma už kiekvieną paskirtą apsilankymą, jei apsilankymas dėl paslaugos įdiegimo neįvyksta arba atšaukiamas įspėjus apie tai mažiau kaip prieš 24 valandas.

Sumas pagal šią dalį nustato nacionalinės reguliavimo institucijos.

6b. 6a dalyje nurodyta kompensacija mokama atliekant išskaičiavimą iš būsimos sąskaitos faktūros, grynaisiais, elektroniniu būdu arba, susitarus su galutiniu paslaugų gavėju, paslaugų čekiais.

6c. 6a dalies nuostatos nepažeidžia teisės gauti papildomą kompensaciją pagal nacionalinę arba Sąjungos teisę. Valstybės narės gali nustatyti papildomas taisykles, kuriomis užtikrinama, kad galutinis vartotojas, kuris patyrė materialinės arba nematerialinės žalos pagal šį straipsnį, gali iš įmonės reikalauti kompensaciją už patirtą žalą ir ją gauti. Pagal 6a dalį mokama minimali kompensacija gali būti atimta iš tokios kompensacijos sumos. Mokant kompensaciją pagal 6a dalį naujajam paslaugų teikėjui nedraudžiama, kai taikoma, siekti gauti kompensaciją iš buvusiojo paslaugų teikėjo.

100 straipsnis

Pasiūlymų rinkiniai

1. Jei vartotojui siūlomame paslaugų rinkinyje ar paslaugų ir galinių įrengimų rinkinyje yra bent prieigos prie interneto prieigos paslauga arba viešoji su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, 95 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis ir 99 straipsnis mutatis mutandis taikomi visiems rinkinio elementams, išskyrus atvejus, kai vartotojui yra palankesnės kitam rinkinio elementui taikomos nuostatos.

2. Pasirašius abonentinę sutartį dėl papildomų paslaugų ar galutinių įrenginių, kurias teikia ar platina tas pats viešųjų interneto prieigos paslaugų arba su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjas, sutarties galiojimo terminas nepratęsiamas, išskyrus tuo atveju, jei vartotojas, pasirašydamas abonentinę sutartį dėl papildomų paslaugų ar galinių įrenginių, suteikia aiškių sutikimą.

2a. Elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, suteikia vartotojams galimybę atšaukti arba pakeisti atskiras sutarties dėl paslaugų rinkinio dalis, kai ši galimybė yra įtraukta į sutartį.

2b. 1 ir 2 dalys taip pat taikomos tokiems galutiniams paslaugų gavėjams kaip labai mažos arba mažos įmonės ar ne pelno organizacijos, išskyrus tuos atvejus, kai jos aiškiai sutiko netaikyti visų ar dalies šių nuostatų.

2c. Valstybės narės 1 dalies taikymą gali išplėsti ir ją taikyti vartotojui siūlomiems paslaugų rinkiniams ar paslaugų ir galinių įrenginių rinkiniams, kuriuose yra bent viešoji elektroninių ryšių paslauga. Valstybės narės 1 dalį gali taikyti ir kitoms šios antraštinės dalies nuostatoms.

101 straipsnis

Galimybė gauti paslaugas

Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų visas įmanomas galimybes gauti balso ryšio ir interneto prieigos paslaugas, teikiamas viešaisiais ryšių tinklais, tinklo gedimo katastrofos arba force majeure atvejais. Valstybės narės užtikrina, kad balso ryšio ir interneto prieigos paslaugų teikėjai imtųsi visų reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė nepertraukiamai naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis.

102 straipsnis

Skubios pagalbos ryšys ir bendrasis Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeris

1. Valstybės narės užtikrina, kad visi 2 dalyje nurodytų paslaugų galutiniai gavėjai, įskaitant taksofonų ir privačiųjų elektroninių ryšių tinklų naudotojus, galėtų nemokamai ir nenaudodami jokios mokėjimo priemonės gauti skubios pagalbos tarnybų paslaugas skubios pagalbos ryšiais, paskambinę bendruoju Europos skubios pagalbos telefono ryšio numeriu „112“, taip pat valstybių narių nurodytais nacionaliniais skubios pagalbos telefono ryšio numeriais.

2. Valstybės narės, pasikonsultavusios su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, skubios pagalbos tarnybomis ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjais, užtikrina, kad paslaugų teikėjai, teikiantys galutiniams paslaugų gavėjams su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšių paslaugas, jeigu ta paslauga leidžia galutiniams vartotojams inicijuoti nacionalinius skambučius į numerį, esantį nacionaliniame arba tarptautiniame telefono ryšio numeracijos plane, suteiktų galimybę skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis naudotis tinkamiausiam BPC užtikrinant skubios pagalbos ryšį naudojant vietos nustatymo informaciją, kuri yra prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjams ir tokiu būdu, kuris būtų suderinamas su valstybių narių skubios pagalbos iškvietimo infrastruktūromis.

Tokios prieigos neteikiantys su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, informuoja galutinius paslaugų gavėjus, kad galimybės naudotis skubios pagalbos numeriu 112 nėra.

3. Valstybės narės užtikrina, kad į visus skubios pagalbos ryšius Europos skubios pagalbos telefono numeriu „112“ būtų tinkamai atsakoma, ir jie būtų tvarkomi taip, kad geriausiai atitiktų nacionalinę skubios pagalbos iškvietimo tarnybų sistemos darbo organizavimo tvarką, atsižvelgiant į poreikį tvarkyti skambučius daugeliu kalbų. Į tokius skubios pagalbos ryšius atsakoma ir į juos reaguojama bent jau taip pat greitai ir veiksmingai, kaip atsakoma ir reaguojama į skubios pagalbos ryšius nacionaliniu skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu arba numeriais, jei šie ir toliau naudojami.

3a. Komisija, pasitarusi su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir skubios pagalbos tarnybomis, priima valstybių narių skubios pagalbos tarnyboms taikomus veiksmingumo rodiklius. Komisija kas dveji metai pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl Europos pagalbos telefono numerio „112“ įgyvendinimo veiksmingumo ir dėl veiklos rodiklių funkcionavimo.

4. Valstybės narės užtikrina, kad neįgalių galutinių paslaugų gavėjų galimybės naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis būtų užtikrintos skubios pagalbos ryšiais ir būtų lygiavertės galimybėms gauti paslaugas, kuriomis naudojasi kiti galutiniai paslaugų gavėjai, įskaitant visuminio pokalbio paslaugas arba trečiųjų šalių perdavimo paslaugas. Komisija ir nacionalinės reguliavimo institucijos bei kitos kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų imtasi tinkamų priemonių, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai, keliaudami kitoje valstybėje narėje, galėtų naudotis skubios pagalbos paslaugomis lygiavertėmis sąlygomis su kitais asmenimis, kai įmanoma, be jokios išankstinės registracijos. Šiomis priemonėmis turi būti siekiama užtikrinti sąveikumą valstybėse narėse, ir jos kiek įmanoma grindžiamos Europos standartais arba specifikacijomis, paskelbtomis pagal 39 straipsnio nuostatas, ir jomis nebus trukdoma valstybėms narėms patvirtinti papildomų reikalavimų siekiant šiame straipsnyje nustatytų tikslų.

5. Valstybės narės užtikrina, kad užtikrinus skubios pagalbos ryšį su tinkamiausiu BPC nedelsiant būtų pateikta skambintojo vietos informacija. Ji apima ir tinklo priemonėmis gautą informaciją, ir, jei įmanoma, skambinančiojo vietos nustatymo duomenis. Valstybės narės užtikrina, kad visų skubios pagalbos ryšių bendruoju Europos skubios pagalbos telefono ryšio numeriu „112“ atveju galutinio paslaugų gavėjo vietos informacija būtų nustatoma ir galutiniams paslaugų gavėjams bei BPC pranešama nemokamai. Valstybės narės tą įpareigojimą gali taikyti ir skubios pagalbos ryšiui nacionaliniais skubios pagalbos iškvietimo numeriais. Tai netrukdo kompetentingoms institucijoms, pasikonsultavus su EERRI, nustatyti informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus.

6. Valstybės narės užtikrina, kad piliečiai būtų pakankamai informuoti apie bendrąjį Europos skubios pagalbos telefono ryšio numerį „112“ ir jo naudojimą, taip pat prieinamumo savybes, įskaitant priemonėmis, konkrečiai skirtomis asmenims, keliaujantiems iš vienos valstybės narės į kitą, ir neįgaliesiems. Ta informacija pateikiama prieinamais formatais, atsižvelgiant į įvairių tipų negalią. Komisija remia ir papildo valstybių narių veiksmus.

7. Kad skubios pagalbos ryšiu būtų užtikrinta veiksminga skubios pagalbos skambinant telefono numeriu „112“ paslaugų prieiga valstybėse narėse, Komisija, pasikonsultavusi su EERRI, priima deleguotuosius aktus pagal 109 straipsnį dėl priemonių, susijusių su skambintojo vietos nustatymo sprendimais, galutinių paslaugų gavėjų prieiga, prieinamumu neįgaliesiems ir maršruto prie tinkamiausio BCP parinkimu, kurių reikia siekiant užtikrinti skubios pagalbos ryšių Sąjungoje suderinamumą, sąveiką, kokybę, patikimumą ir tęstinumą. Pirmieji tokie deleguotieji aktai priimami ne vėliau kaip [įrašyti datą].

Komisija tvarko Europos skubios pagalbos tarnybų E.164 numerių duomenų bazę, siekdama užtikrinti, kad vienos valstybės narės tarnybos galėtų susisiekti su kitos valstybės narės tarnybomis.

Šios priemonės priimamos nepažeidžiant skubios pagalbos iškvietimo paslaugų organizavimo ir neturi daryti jam įtakos, kadangi šių paslaugų organizavimas priklauso išskirtinei valstybių narių kompetencijai.

102a straipsnis

Atvirkštinė „112“ numerio sistema

1. Valstybės narės užtikrina, kad naudojant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas būtų įsteigta veiksminga „atvirkštinė pagalbos telefono numerio 112 ryšio sistema“, skirta piliečiams įspėti ir perspėti, esant artėjančioms ar vykstančioms gamtos ir (arba) žmogaus sukeltoms didelio masto ekstremalioms situacijoms ir stichinėms nelaimėms, atsižvelgiant į esamas nacionalines ir regionines sistemas ir nepažeidžiant privatumo ir duomenų apsaugos taisyklių.

103 straipsnis

Lygiavertės neįgalių galutinių paslaugų gavėjų galimybės naudotis paslaugomis ir pasirinkimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos nurodytų reikalavimus, kurių turi laikytis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, siekdami užtikrinti, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai:

  a) turėtų galimybę naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, įskaitant susijusią pagal 95 straipsnį pateiktą sutarties informaciją, kurios būtų lygiavertės paslaugoms, kuriomis naudojasi dauguma galutinių paslaugų gavėjų. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai imtųsi reikiamų priemonių, kad jų interneto svetainės ir mobiliųjų įrenginių programinė įranga būtų prieinamesnės, užtikrindami, kad jos būtų pastebimos, galimos naudoti, suprantamos ir patvarios;

  b) galėtų naudotis daugumos galutinių paslaugų gavėjų pasirinktų įmonių bei jų paslaugų teikiamais privalumais.

Todėl valstybės narės užtikrina susijusios vartotojų galutinės įrangos ir specialios įrangos, užtikrinančios būtinas paslaugas ir funkcijas, skirtos neįgaliems galutiniams vartotojams, prieinamumą, stengdamosi, kad dėl to galutinės įrangos ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjai nepatirtų neproporcingos naštos. Vertinimas to, kad laikoma neproporcinga našta, atliekamas pagal procedūrą, nustatytą Direktyvos .../.../ES 12 straipsnyje.

2. Imdamosi 1 dalyje nurodytų priemonių, valstybės narės skatina laikytis atitinkamų standartų arba specifikacijų, paskelbtų pagal 39 straipsnį.

Jei šio straipsnio nuostatos prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos .../.../ES(46) nuostatoms, viršesnėmis laikomos Direktyvos .../.../ES nuostatos.

104 straipsnis

Informacijos apie telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugos

1. Valstybės narės užtikrina, kad visi balso ryšio paslaugų teikėjai tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su viešosiomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, suteikti atitinkamą informaciją sutarta forma sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos turi galėti nustatyti įpareigojimus ir sąlygas įmonėms, kurios kontroliuoja galutinių paslaugų gavėjų galimybes pasinaudoti informacijos apie abonentus teikimo paslauga pagal 59 straipsnio nuostatas. Tokie įpareigojimai ir sąlygos turi būti objektyvūs, nešališki, nediskriminuojantys ir skaidrūs.

3. Valstybės narės netaiko norminių apribojimų, dėl kurių vienoje valstybėje narėje esantys galutiniai paslaugų gavėjai negalėtų, naudodamiesi balso skambučiais ar siųsdami trumpąsias tekstines žinutes (SMS), tiesiogiai gauti informacijos apie abonentus kitoje valstybėje narėje, ir imasi priemonių tokiai galimybei užtikrinti pagal 91 straipsnį.

4. 1–3 dalys taikomos laikantis Sąjungos teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsnio.

105 straipsnis

Vartotojų skaitmeninės televizijos įrangos sąveikumas

Pagal X priedą valstybės narės užtikrina ten nurodytos vartotojų radijo ir televizijos įrangos sąveikumą.

Skaitmeninės televizijos paslaugų teikėjai užtikrina galinių įrenginių sąveikumą, kad, jei tai techniškai įmanoma, galinis įrenginys būtų pakartotinai naudojamas su kitų teikėjų paslaugomis, o jeigu taip nėra, vartotojams turi būti suteikta galimybė nemokamai ir lengvai grąžinti galinius įrenginius.

106 straipsnis

Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai

1. Valstybės narės savo jurisdikcijoje esančioms įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, skirtus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei, jeigu didelė dalis tokių tinklų ir paslaugų galutinių paslaugų gavėjų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos programoms priimti, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo (angl. „must carry“) įpareigojimus perduoti nurodytas radijo ir televizijos programas bei susijusias jas papildančias paslaugas, visų pirma siekdamos neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams sudaryti tinkamas galimybes naudotis tomis paslaugomis, turiniu ir elektroninių programų vadovu, ir duomenis, kuriais grindžiamos televizijos su ryšio galimybėmis paslaugos, bei elektroninių programų vadovus. Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini kiekvienos valstybės narės aiškiai apibrėžtiems bendrojo intereso tikslams pasiekti;

Valstybės narės privalomojo programų siuntimo įpareigojimus taiko tik analoginėms televizijos transliacijoms, jei netaikant tokių įpareigojimų didelis skaičius galutinių paslaugų gavėjų patirtų reikšmingų trikdymų arba jei nėra kitų konkrečių televizijos transliavimo kanalų perdavimo priemonių.

Pirmoje pastraipoje nurodytus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini kiekvienos valstybės narės aiškiai apibrėžtiems bendrojo intereso tikslams pasiekti. Šie įpareigojimai turi būti proporcingi ir skaidrūs.

1a. Valstybės narės peržiūri pirmoje pastraipoje nurodytus įpareigojimus ne vėliau kaip per vienerius metus nuo [ šios direktyvos įsigaliojimo data], išskyrus atvejus, kai valstybės narės atliko tokią peržiūrą per praėjusius ketverius metus.

Valstybės narės bent kas penkerius metus peržiūri privalomojo programų siuntimo įpareigojimus.

1b. Valstybės narės gali taip pat nustatyti įmonių, kurioms taikomi privalomojo programų siuntimo įpareigojimai jų jurisdikcijoje, naudai pagrįstas privalomojo pasiūlymo (angl. „must offer“) teises dėl konkrečių visuotinės svarbos radijo ir televizijos kanalų.

2. Nei šio straipsnio 1 dalis, nei 57 straipsnio 2 dalis nedaro poveikio valstybių narių teisei savo teisės aktuose nustatyti atitinkamą atlygį, jei reikia, už priemones, taikomas pagal šį straipsnį, užtikrinant, kad panašiomis aplinkybėmis kiti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjai nebūtų diskriminuojami. Jei turi būti nustatytas atlygis, reikalavimas dėl jo ir jo dydis gali būti nustatytas teisės aktu, ir jis taikomas proporcingai ir skaidriai.

107 straipsnis

Galimybė naudotis papildomomis priemonėmis

1. Nepažeisdamos 83 straipsnio 2 dalies valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, jog visi interneto prieigos paslaugas ir (arba) viešąsias su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas teikiantys paslaugų teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams tam tikrais atvejais nemokamai suteiktų galimybę naudotis visomis arba kai kuriomis VI priedo B dalyje išvardytomis papildomomis priemonėmis, jei tai techniniu požiūriu yra įmanoma, ir VI priedo A dalyje išvardytomis visomis arba kai kuriomis papildomomis priemonėmis.

2. Valstybė narė gali nuspręsti visoje savo teritorijoje ar tam tikroje jos dalyje atsisakyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės, jei, atsižvelgusi į suinteresuotų šalių nuomonę, ji mano, kad yra pakankamos galimybės naudotis tokiomis priemonėmis.

108 straipsnis

Priedų keitimas

Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 109 straipsnį dėl V, VI, VIII, IX ir X priedų pakeitimo siekiant atsižvelgti į technologinę ir socialinę raidą arba rinkos paklausos pokyčius.

IV dalis. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

109 straipsnis

Įgaliojimų delegavimas

1. Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2. 40, 60, 73, 102 ir 108 straipsniuose nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami neribotam laikotarpiui nuo ... [pagrindinio teisėkūros procedūra priimamo akto įsigaliojimo data arba bet kokia kita teisėkūros institucijų nustatyta data].

3. Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada atšaukti 40, 60, 73, 102 ir 108 straipsniuose nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4. Prieš priimdama deleguotąjį aktą, Komisija konsultuojasi su kiekvienos valstybės narės paskirtais ekspertais vadovaudamasi 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais.

5. Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

6. Pagal 40, 60, 73,102 ir 108 straipsnius priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per [du mėnesius] nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas [dviem mėnesiais].

110 straipsnis

Komitetas

1. Komisijai padeda komitetas (Ryšių komitetas), įsteigtas pagal Direktyvą 2002/21/EB. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2. 45 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodytų įgyvendinimo priemonių atveju tas komitetas – tai Radijo spektro komitetas, įsteigtas pagal Sprendimo Nr.676/2002/EB 3 straipsnio 1 dalį.

3. Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 4 straipsnis. Kai komiteto nuomonei gauti būtina rašytinė procedūra, tokia procedūra laikoma baigta be rezultato, jei per nuomonei pateikti nustatytą laikotarpį taip nusprendžia komiteto pirmininkas arba to prašo komiteto narys. Tokiais atvejais pirmininkas per priimtiną laikotarpį surengia komiteto posėdį

4. Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

5. Kai komiteto nuomonei gauti būtina rašytinė procedūra, tokia procedūra laikoma baigta be rezultato, jei per nuomonei pateikti nustatytą laikotarpį taip nusprendžia komiteto pirmininkas arba to prašo komiteto narys. Tokiais atvejais pirmininkas per priimtiną laikotarpį surengia komiteto posėdį

111 straipsnis

Apsikeitimas informacija

1. Komisija Ryšių komitetui pateikia visą svarbią informaciją apie reguliarių konsultacijų su tinklų operatorių, paslaugų teikėjų, paslaugų gavėjų, vartotojų, gamintojų ir profsąjungų, taip pat trečiųjų šalių ir tarptautinių organizacijų atstovais rezultatus.

2. Atsižvelgdamas į Sąjungos elektroninių ryšių politiką, Ryšių komitetas skatina, kad valstybės narės tarpusavyje ir su Komisija keistųsi informacija apie elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų padėtį bei jų reguliavimo veiklą.

112 straipsnis

Informacijos skelbimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad naujausia informacija apie šios direktyvos taikymą būtų viešai skelbiama taip, kad būtų lengvai prieinama visoms suinteresuotoms šalims. Savo nacionaliniuose oficialiuose leidiniuose jos skelbia pranešimus, kuriuose nurodo, kur ir kaip toji informacija yra paskelbta. Pirmas toks pranešimas skelbiamas prieš 118 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytą taikymo datą, o po to pranešimas skelbiamas visais atvejais, jei skelbiamoje informacijoje yra pakeitimų.

2. Skelbdamos pranešimą, valstybės narės Komisijai nusiunčia tokių skelbimų kopiją. Komisija informaciją atitinkamai pateikia Ryšių komitetui.

3. Valstybės narės užtikrina, kad visa svarbi informacija apie teises, sąlygas, procedūras, mokesčius, rinkliavas ir sprendimus dėl bendrųjų teisių, naudojimo teisių ir teisių įrengti įrenginius būtų skelbiama ir nuolat tinkamai atnaujinama ir kad ji būtų lengvai prieinama visoms suinteresuotoms šalims.

4. Kai šio straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją turi įvairaus lygio valdžios institucijos, ypač informaciją apie procedūras ir sąlygas, taikomas teisėms įrengti įrenginius, nacionalinė reguliavimo institucija, atsižvelgdama į sąnaudas, deda visas pastangas sukurti lengvai prieinamą ir suprantamą tokios informacijos, įskaitant informaciją apie atitinkamo lygio valdžios ir atsakingas institucijas, apžvalgą, kad būtų lengviau pateikti paraiškas dėl teisių įrengti įrenginius.

5. Valstybės narės užtikrina, kad pagal šią direktyvą įmonėms nustatyti konkretūs įpareigojimai būtų skelbiami ir kad būtų įvardytas konkretus produktas (paslauga) ir geografinė rinka. Jei informacija nėra slapta ir visų pirma nekenkia verslo paslaptims, jos užtikrina, kad naujausia informacija būtų viešai ir lengvai prieinama visoms suinteresuotoms šalims.

6. Valstybės narės Komisijai siunčia tokios paskelbtos informacijos kopiją. Komisija šią informaciją paskelbia lengvai prieinama forma ir atitinkamai nusiunčia Ryšių komitetui.

113 straipsnis

Pranešimai ir stebėsena

1. Ne vėliau kaip 115 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytą taikymo dieną, o vėliau iškart po to, kai pasikeičia įmonių, paskirtų vykdyti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas pagal 81 straipsnį, pavadinimai, nacionalinės reguliavimo institucijos apie tai praneša Komisijai.

Komisija tą informaciją paskelbia lengvai prieinama forma ir pateikia Ryšių komitetui, nurodytam 111 straipsnyje.

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos Komisijai praneša operatorių, kurie pagal šią direktyvą laikomi turintys didelę įtaką rinkoje, pavadinimus ir jiems pagal šią direktyvą taikomus įpareigojimus. Apie visus pakeitimus, darančius poveikį įpareigojimams, nustatytiems įmonėms, ir apie įmones, kurioms daro poveikį šios direktyvos nuostatos, nedelsiant pranešama Komisijai.

114 straipsnis

Peržiūros procedūros

1. Komisija reguliariai peržiūri šios direktyvos veikimą ir pirmą kartą ne vėliau kaip po penkerių metų nuo 115 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytos taikymo datos pateikia ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai, o vėliau ją teikia kas penki metai.

Tos peržiūros metu visų pirma įvertina, ar ex ante intervencijos įgaliojimai pagal šią direktyvą yra pakankami, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų užtikrinti, kad esant nekonkurencinėms oligopolinėms rinkos struktūroms ir proporcingai taikant kitus įpareigojimus pagal šią direktyvą elektroninių ryšių rinkose toliau klestėtų konkurencija, suteikiant galutiniams paslaugų gavėjams naudos kokybės, pasirinkimo ir kainos atžvilgiu, taip pat vystytųsi ir klestėtų didmeninės rinkos, suteikiančios prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros, nes tai būtina siekiant užtikrinti konkurencinius rezultatus galutiniams paslaugų gavėjams ir itin didelio pralaidumo ryšį.

Šiuo tikslu Komisija gali prašyti valstybių narių informacijos, kurią šios turi pateikti nedelsdamos.

115 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1. Valstybės narės ne vėliau kaip [metai / mėnuo / diena] priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės ir administracinius aktus, būtinus, kad būtų laikomasi [...] straipsnių ir [...] priedų. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių tekstą.

Jos taiko tas priemones nuo [metai / mėnuo / diena].

Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Jos taip pat turi įtraukti teiginį, kad galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į direktyvas, kurias panaikina ši direktyva, laikomos nuorodomis į šią direktyvą. Valstybės narės nustato nuorodos darymo tvarką ir suformuluoja minėtą teiginį.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

116 straipsnis

Panaikinimas

Direktyvos 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB, nurodytos XI priedo A dalyje, panaikinamos nuo [...] nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais, nustatytais XI priedo B dalyje.

Sprendimo 243/2012/ES 5 straipsnis panaikinamas nuo [...].

Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal XII priede pateiktą atitikties lentelę.

117 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

118 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje

Europos Parlamento vardu  Tarybos vardu

Pirmininkas  Pirmininkas

(1)

OL C ..., 2017 3 2, p. ....

(2)

OL C ..., 2017 3 2, p. ....

(3)

OL C 77, 2002 3 28, p. 1.

(4)

* Pakeitimai: naujas ar pakeistas tekstas žymimas pusjuodžiu kursyvu, o išbrauktas tekstas nurodomas simboliu ▌.

(5)

  OL C ..., ... , p. ....

(6)

  OL C ..., ... , p. ....

(7)

  2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 7).

(8)

  2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 21).

(9)

  2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 33).

(10)

  2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 51).

(11)

  2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Privatumo ir elektroninių ryšių direktyva) (OL L 201, 2002 7 31, p. 37).

(12)

  Prie Sąjungos elektroninių ryšių reguliavimo pagrindų taip pat priskiriamas 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje (OL L 172, 2012 6 30, p. 10), 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2120, kuriuo nustatomos priemonės, susijusios su atvira interneto prieiga, ir kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, ir Reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Sąjungoje (OL L 310, 2015 11 26, p. 1) ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/61 dėl priemonių sparčiojo elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (OL L 155, 2014 5 23, p. 1), taip pat keli teisėkūros institucijų ir Komisijos sprendimai.

(13)

  2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1211/2009 dėl Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI) ir Biuro įsteigimo (OL L 337, 2009 12 18, p. 1).

(14)

  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/53/ES dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su radijo įrenginių tiekimu rinkai, suderinimo, kuria panaikinama Direktyva 1999/5/EB (OL L 153, 2014 5 22, p. 62).

(15)

1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-352/85 Bond van Adverteerders ir kt. prieš Nyderlandų valstybę. ECLI: EU:C:1988:196.

(16)

  Abi apibrėžtys pateiktos 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2015/758 dėl tipo patvirtinimo reikalavimų transporto priemonėse montuojamos numeriu 112 grindžiamos „eCall“ iškvietos sistemos įdiegimo atžvilgiu, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2007/46/EB, (OL L 123, 2015 05 19, p. 77) ir 2012 m. lapkričio 26 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 305/2013, kuriuo dėl sąveikios europinės pagalbos iškvietos paslaugos suderinto teikimo papildoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/40/ES (OL L 91, 2013 04 03, p. 1).

(17)

  Apibrėžtis pateikta Reglamente (ES) 2015/758.

(18)

  OL L 81, 2012 3 21, p. 7.

(19)

  Byla C-614/10, Europos Komisija prieš Austrijos Respubliką, EU:C:2012:631.

(20)

  2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/61/ES dėl priemonių sparčiojo elektroninių ryšių tinklų diegimo sąnaudoms mažinti (OL L 155, 2014 5 23, p. 1.)

(21)

  2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS) (OL L 165, 2013 6 18, p. 63).

(22)

  2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1148 dėl priemonių aukštam bendram tinklų ir informacinių sistemų saugumo lygiui visoje Sąjungoje užtikrinti (OL L 194, 2016 7 19, p. 1).

(23)

  2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 676/2002/EB dėl radijo spektro politikos teisinio reguliavimo pagrindų Europos bendrijoje (Sprendimas dėl radijo spektro) (OL L 108, 2002 4 24).

(24)

  1999 m. liepos 12 d. Tarybos rekomendacija 1999/519/EB dėl elektromagnetinių laukų (0 Hz–300 GHz) poveikio žmonėms apribojimo (OL L 199, 1999 7 30, p. 59–70).

(25)

  2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000 7 17, p. 1).

(26)

  2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 89/686/EEB ir 93/15/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/9/EB, 94/25/EB, 95/16/EB, 97/23/EB, 98/34/EB, 2004/22/EB, 2007/23/EB, 2009/23/EB ir 2009/105/EB ir panaikinamas Tarybos sprendimas 87/95/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1673/2006/EB (OL L 364, 2012 11 14, p. 12).

(27)

  2013 m. rugsėjo 11 d. Komisijos rekomendacija 2013/466/ES dėl nuoseklaus nediskriminavimo įpareigojimų ir sąnaudų apskaičiavimo metodikų, skirtų konkurencijai skatinti ir geresnei investicijų į plačiajuostį ryšį aplinkai sukurti, taikymo (OL L 251, 2013 9 21, p. 13)

(28)

2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2120, kuriuo nustatomos priemonės, susijusios su atvira interneto prieiga, ir kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, ir Reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Sąjungoje (OL L 310, 2015 11 26, p. 1).

(29)

... m. … .. d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva .../.../ES dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimais, suderinimo (OL L …, …, p. ...).

(30)

  2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(31)

  OL L 178, 2000 7 17, p. 1.

(32)

  Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/758 dėl tipo patvirtinimo reikalavimų transporto priemonėse montuojamos numeriu 112 grindžiamos „eCall“ iškvietos sistemos įdiegimo atžvilgiu, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2007/46/EB (OL L 123, 2015 5 19, p. 77).

(33)

2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2102 dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo (OL L 327, 2016 12 2, p. 1).

(34)

  2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyva 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose (OL L 249, 2002 9 17, p. 21).

(35)

  2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas); OL L 119, 2016 5 4, p. 1.

(36)

  OL C 369, 2011 12 17, p. 14.

(37)

  2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1211/2009 dėl Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI) ir Biuro įsteigimo.

(38)

EERRI reglamentas (su pakeitimais).

(39)

  Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. xxxx/xxxx dėl Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI) ir Biuro įsteigimo (OL L []).

(40)

  1999 m. liepos 12 d. Tarybos rekomendacija 1999/519/EB dėl elektromagnetinių laukų (nuo 0 iki 300 GHz) poveikio žmonėms ribojimo (OL L 199, 1999 7 30, p. 59).

(41)

  2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2120, kuriuo nustatomos priemonės, susijusios su atvira interneto prieiga, ir kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, ir Reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Sąjungoje (OL L 310, 2015 11 26, p. 1).

(42)

  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/35/ES dėl būtiniausių sveikatos ir saugos reikalavimų, susijusių su fizikinių veiksnių (elektromagnetinių laukų) keliama rizika darbuotojams (dvidešimtoji atskira direktyva, kaip apibrėžta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje), ir kuria panaikinama Direktyva 2004/40/EB (OL L 179, 2013 6 29, p. 1).

(43)

  1999 m. liepos 12 d. Tarybos rekomendacija 1999/519/EB dėl elektromagnetinių laukų (nuo 0 iki 300 GHz) poveikio žmonėms ribojimo (OL L 199, 1999 7 30, p. 59).

(44)

  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/53/ES dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su radijo įrenginių tiekimu rinkai, suderinimo, kuria panaikinama Direktyva 1999/5/EB (OL L 153, 2014 5 22, p. 62).

(45)

  OL L 201, 2002 7 31, p. 37.

(46)

... m. … .. d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva .../.../ES dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimais, suderinimo (OL L …, …, p. ...).


AIŠKINAMOJI DALIS

Šis momentas yra lemiamas, siekiant išnaudoti pažangesnių skaitmeninių technologijų teikiamas galimybes. Po 2009 m. atliktos apžvalgos rinka drastiškai pasikeitė. Iškilo nauji veikėjai, nes vartotojai ir įmonės vis labiau pasikliauna duomenų paslaugomis.

Šiandienos išmaniesiems automobiliams, miestams, energetikai, pramonei, sveikatos, bankininkystės, švietimo, mokslinių tyrimų, viešosioms ir pan. paslaugoms reikia didesnio jungiamumo ir bangų ilgio, o tai reiškia, kad reikia itin didelio pralaidumo fiksuotojo ir judriojo ryšio tinklų. Sistema yra būtina, kad ES taptų junglumu paremta gigabaitų visuomene. Tačiau prognozuojama, kad tam reikėtų 500–600 mlrd. EUR investicijų; maždaug 90 proc. šios sumos turi skirti privatusis sektorius. Svarbiausia tai, kad reikalinga sistema, kuri užtikrintų nuspėjamumą ir skatintų prisiimti riziką ir skirti ilgalaikes investicijas. Todėl Komisijos pasiūlymas papildyti infrastruktūrą pagrindinėje sistemoje yra tinkamas metodas.

Investicijos, konkurencija ir reguliavimas turi sukurti teigiamą visur veikiančios itin didelio pralaidumo tinklų ir 5G plačiajuostės infrastruktūros ciklą. Tam reikia visapusiškai plėtoti bendrąją skaitmeninę rinką, kad į ekonomiką būtų pritraukta 16,5 trln. EUR, ir ji sudarytų 23 proc. pasaulinio BVP su 500 mln. vartotojų, taip pat būtų sukurtas stiprus pasaulinis konkurencingas pramonės sektorius. Turime reikalingų išteklių ir masto ekonomiją, kad galėtume plėtoti debesų kompiuteriją, didelį duomenų kiekį, duomenimis grindžiamą mokslą, robotiką, dirbtinį intelektą ir daiktų internetą.

Su itin didelio pralaidumo fiksuotojo ir judriojo ryšio tikslais ES bus puikiai pasirengusi būti duomenų ekonomikos lydere, o tai yra pagrindinis šio amžiaus konkurencinis pranašumas.

Tai nėra tik svajonės, tai – reali galimybė.

TAIKYMO SRITIS IR TIKSLAI

a) Itin didelio pralaidumo tinklai

Elektroninio bendravimo kaip ekonomikos įgalintojo vaidmuo smarkiai išaugo. Duomenų paslaugos keičia tradicines paslaugas ir tampa pagrindiniais visų vartotojų produktais. Tai reiškia, kad sektorius turi patenkinti didėjančią paklausą ir socialinės ir ekonominės plėtros poreikius.

Pranešėja pritaria itin didelio pralaidumo tinklų diegimui ir įsisavinimui, įskaitant judriųjų tinklų sukūrimą naudojant tobulesnes radijo ryšio sąsajas ir didesnį tankį, kaip vienam iš pagrindinių sistemos tikslų, kartu su esamos konkurencijos, vidaus rinkos ir naudos galutiniam vartotojui tikslais. Ji skatina siekti šio tikslo.

Pranešėja siūlo suteikti daugiau aiškumo ir padidinti priemonių matomumą konkrečiai pasitelkiant itin didelio pralaidumo tinklus, kaip nurodyta naujojoje kodekso antraštinėje dalyje.

Reikėtų pakeisti itin didelio pralaidumo tinklų apibrėžtį padidinant technologinį neutralumą ir suteikiant daugiau orientavimosi į ateitį, pagrindinį dėmesį sutelkiant į dinamines tinklų galimybes, kad būtų galima patenkinti kylantį nevaržomo naudojimo poreikį. Tai susiję su veiklos parametrais, kuriais galima iki 2025 m. pasiekti ryšio tikslus, ir su EERRI gairėmis dėl vėlesnių reikalavimų.

b) Elektroninių ryšių paslaugos (ERP)

Šiandien „OTT“ paslaugos, pvz., IP telefonija, žinučių siuntimas, keičia tradicinę balso telefoniją, trumpąsias žinutes ir pan.

Tokia ypatinga raida daro teigiamą įtaką konkurencijai, naujovėms ir augimui. Bet ji taip pat sukuria iššūkius: naujosios paslaugos de facto nėra reguliuojamos pagal taikomas taisykles arba jos nėra nuosekliai taikomos ES teritorijoje. Todėl apibrėžtys turi būti patikslintos, kad būtų galima remtis vartotojo perspektyva pagrįstu funkciniu metodu. Komisijos pasiūlyta elektroninių ryšių paslaugų apibrėžtis (2 straipsnio 4 dalyje) yra pirmas suderintas požiūris, kurį galima naudoti diskusijoms.

c) Bendrasis leidimas

Bendruoju leidimu užtikrinama laisvė teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas visoje ES. Neturi būti kliudoma pasinaudoti šiais privalumais teikiant elektroninių ryšių paslaugas ir neturi kilti pavojus, kad bus taikomi 28 skirtingi režimai.

Todėl pranešėja siūlo įtraukti visas elektroninių ryšių paslaugas, nepamirštant atsižvelgti į jų įvairovę ir daugelio šių paslaugų novatorišką pobūdį. Raginama nustatyti ribas, kad nedidelio masto paslaugoms nebūtų taikoma nereikalinga našta. Atsižvelgiant į konkurencijos teisėje esančią „bendrijos mąsto“ sąvoką, riboto ES masto ir mažų įplaukų elektroninės ryšių paslaugos galėtų būti pašalintos iš informacijos teikimo prievolės taikymo srities, kartu suteikiant galimybę paslaugų teikėjams, jeigu jie to pageidauja, pasinaudoti bendrųjų leidimų teikiama nauda pranešimo reikalaujančiose valstybėse narėse už nedidelį mokestį.

PRIEIGA

a) Bendrasis metodas

Sistema yra pagrįsta trimis pagrindiniais tikslais: konkurencija, vidaus rinka ir galutinio vartotojo interesais. Šie tikslai išlieka pagrindiniais kodekso principais. Konkurencinis modelis, kuris grindžiamas didele įtaka rinkoje (DĮR), nuo dešimtojo dešimtmečio liberalizacijos procese pasitvirtino kaip sėkmingas ir turi likti pagrindiniu kodekso modeliu. Nacionalinės reguliavimo institucijos (NRI) turi ir toliau naudotis visapusiu priemonių rinkiniu, pradedant skaidrumo įsipareigojimais ir baigiant funkciniu atskyrimu.

Todėl pranešėja pritaria Komisijos pasiūlymui, kad naujas itin didelio pralaidumo tinklų tikslas turi apimti dabartinius tikslus. Atitinkamai, naujasis tikslas kodekse padeda sukurti lengviau prognozuojamą investicinę aplinką, taip pat taikant įvairias papildomas priemones siekiant įveikti diegimo iššūkius.

Ex ante reguliavimas pats savaime nėra tikslas – siekiant proporcingumo prieigos įpareigojimus reikia taikyti tik tada, jei kitu atveju mažmeninės rinkos negalėtų būti efektyviai konkurencingos, panašiai kaip dabartinės sistemos atveju.

Pranešėja pritaria rinkos sprendimams, kurie įgyvendinami komercinių susitarimų forma, pvz., jungtinėms investicijoms arba patekimo į rinką susitarimams, kurie turi teigiamą įtaką konkurencijai.

b) Proporcingas taisomųjų priemonių taikymas

Proporcingumas ir Chartijoje numatyta nuosavybės apsauga ir laisvė užsiimti verslu reiškia, kad įpareigojimai turėtų būti apriboti iki minimalių, kokių reikia esamai problemai išspręsti. Kiekvienu vertinimo etapu, prieš nacionalinei reguliavimo institucijai įvedant papildomas, sudėtingesnes taisomąsias priemones, turi būti apsvarstytas šių priemonių būtinumas, kad mažmeninė rinka būtų efektyviai konkurencinga, atsižvelgiant į visus susijusius veiksnius.

c) Rinkos peržiūra

Pasiūlyme iš dalies keičiama esama rinkos analizės procedūra, pratęsiant laikotarpį nuo 3 iki 5 metų. Papildomi metai investicijoms, kurioms būdingas ilgas atsiperkamumo laikotarpis, nesuteiks daug reguliavimo stabilumo ir gali atsitikti taip, kad reguliavimas viršys „geriausias iki“ datą ir tai turės neigiamą poveikį investicijoms.

Todėl pranešėja mano, kad 5 metų apžvalgos ciklas labai dinamiškose rinkose yra per ilgas ir siūlo įpareigoti nacionalines reguliavimo institucijas tokiose rinkose apžvalgas atlikti per trumpesnį laikotarpį.

Be to, lankstumo elementas, kurį nacionalinės reguliavimo institucijos įvedė ex officio, lemia, kad rinkos plėtra turėtų atitikti nacionalinių reguliavimo institucijų įsipareigojimą atlikti pakartotinį vertinimą, jei buvo gautas pagrįstas operatoriaus prašymas.

Vengiant neužtikrintumo ir užsitęsusių įpareigojimų užbaigti rinkos apžvalgą, visi ankstesni įpareigojimai turėtų nustoti galioti, jei rinkos apžvalga nebuvo atlikta laiku. Siekiant, kad šis kodeksas kuo greičiau ir vienodai įsigaliotų visoje ES, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų kuo greičiau po perkėlimo datos persvarstyti esamus įpareigojimus ir įvertinti juos pagal naują teisinę sistemą.

d) Geografiniai tyrimai

Geografiniai tyrimai yra svarbi jau dabar nacionalinių reguliavimo institucijų naudojama priemonė. Operatoriams taikomas įpareigojimas pateikti investicijų prognozę, numatant galimas sankcijas, yra neproporcingas ir nesuderinamas su rinka paremtais investiciniais sprendimais. Pranešėja siūlo išbraukti šias nuostatas.

e) Simetriniai įpareigojimai

Simetrinių įpareigojimų išplėtimas esant tam tikroms aplinkybėms, kai siekiama palengvinti alternatyvių tinklų diegimą menkai apgyvendintose srityse, kuriose infrastruktūrinė konkurencija yra mažai tikėtina, yra naudingas, ir pranešėja tam pritaria. Tačiau simetrinių įpareigojimų nereikėtų taikyti tuo atveju, jei tuo būtų pažeidžiama pradinio diegimo ekonomika.

f) Skambučių užbaigimo paslaugų tarifai

Siekiant išvengti nepagrįstų mokesčių ir suskaidytų modelių, dėl kurių tarptautinių skambučių kainos skiriasi priklausomai nuo šalies, kurioje skambutis užbaigiamas, Komisija, taikydama paprastą mechanizmą, turėtų nustatyti maksimalius fiksuotojo ir judriojo ryšio užbaigimo tarifus ir atsižvelgti į didžiausius bet kurioje valstybėje narėje galiojančius tarifus.

g) „Dvigubo blokavimo“ principas

„Dvigubo blokavimo“ priemonių diegimas turi akivaizdžią logiką. Komisija šiuo metu yra vetavusi nacionalinių reguliavimo institucijų pateiktą rinkos apibrėžtį ir DĮR vertinimą, kurie abu buvo pagrįsti Europos konkurencijos teisės taikymu ir ekonominiais principais, kaip ir visa sistema. Pagrindinis siekis – panaikinti ex ante reguliavimą, kai tik užtikrinama konkurencija, toliau rinkos reguliavimą grindžiant vien tik konkurencijos teisės principais. Tokiu atveju Komisija taip pat turėtų visus įgaliojimus dėl taisomųjų priemonių.

RADIJO SPEKTRAS

a) Bendrasis metodas

Radijo spektras yra esminis elektroninių ryšių paslaugų teikimo, didinant dalyvių skaičių, išteklius. Ateityje paklausa proporcingai didės. 5 kartos mobiliajam ryšiui reikės iki 56 GHz papildomo radijo spektro. Todėl reikia laiku įdiegti spektrą ir atlikti tikslinius jo valdymo patobulinimus.

Taigi pranešėja pritaria pasiūlymams užtikrinti pažangesnį ryšį laiku įdiegiant spektrą, supaprastinant intervencines reguliavimo priemones, suteikiant daugiau nuoseklumo ir nuspėjamumo ryšio paskyrimui ir atsakingiau sprendžiant radijo spektro valdymo problemas.

b) Investicijų tikrumas

Pranešėjos siūlomas minimalus 30 metų laikotarpis užtikrintų investicijų grąžą ir suteiktų nuspėjamumo, tuo skatinant spartesnį pažangių tinklų diegimą. Siekiant išvengti spekuliavimo pavojaus, prailgintas laikotarpis reiškia griežtesnius reikalavimus ir priemones, kurios padėtų užtikrinti, kad radijo spektras būtų naudojamas efektyviai ir veiksmingai, pritaikant „naudok arba neteksi“ principą.

Siekiant ir toliau užtikrinti optimalų naudojimą ir investicijas, pranešėja siūlo atlikti pakeitimus, kurie garantuotų, kad individualių teisių sąlygos be susitarimo nebūtų keičiamos, būtų panaikinti netinkami dalijimosi įpareigojimai, sustiprinta prekyba radijo spektru ir užtikrinta, kad mokesčiai ir rezervinės kainos būtų paremtos tinkamu rinkos sąlygų įvertinimu. Siekiant užtikrinti konkurencingą radijo spektro aplinką ir išvengti nenuoseklių modelių, šiomis aplinkybėmis taip pat reikėtų atsižvelgti į rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires.

c) Prieiga prie viešųjų pastatų

Siekiant užtikrinti, kad viešieji pastatai, kurie yra socialiniai ir ekonominiai skatinamieji veiksniai ir yra išlaikomi mokesčių mokėtojų pinigais, galėtų būti panaudoti itin didelio pralaidumo tinklams, pranešėja siūlo įtraukti mažos aprėpties zonų diegimo įpareigojimą, tuo papildant sąnaudų mažinimo direktyvą.

d) Radijo spektro politikos grupė (RSPG)

Pranešėja išplečia Radijo spektro politikos grupės (RSPG) vaidmenį stiprinant bendradarbiavimą tarp valstybių narių bendrais radijo spektro valdymo klausimais, ne tik vengiant žalingų trukdžių. Išplėtus RSPG vaidmenį būtina, kad šios grupės sukūrimas atsispindėtų pačiame kodekse, ir reikia aptarti sekretoriato (šiuo metu šias paslaugas teikia Komisija) klausimą.

PRIEDAI

prie

pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas

I PRIEDAS

SĄLYGŲ, KURIOS GALI BŪTI NUSTATOMOS BENDRIESIEMS LEIDIMAMS, TEISĖMS NAUDOTI RADIJO SPEKTRĄ IR TEISĖMS NAUDOTI NUMERIUS, SĄRAŠAS

Šiame priede išvardytos sąlygos – pats didžiausias sąrašas sąlygų, kurios gali būti nustatomos bendriesiems elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų▌ (A dalis), elektroninių ryšių tinklų (B dalis), elektroninių ryšių paslaugų▌ (C dalis) leidimams, teisėms naudoti radijo dažnius (D dalis) ir teisėms naudoti numerius (E dalis).

A. Bendrosios sąlygos, kurias galima nustatyti bendrajam leidimui

1. Administraciniai mokesčiai pagal šios direktyvos 16 straipsnį.

2. Asmens duomenų ir privatumo apsauga, skirta elektroninių ryšių sektoriui, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB (Direktyvą dėl privatumo ir elektroninių ryšių)(1).

3. Informacija, kuri turi būti pateikta laikantis pranešimų teikimo tvarkos pagal šios direktyvos 12 straipsnį ir kitais tikslais, kaip nurodyta šios direktyvos 21 straipsnyje.

4. Leidimas nacionalinėms kompetentingoms institucijoms teisėtai perimti informaciją pagal Direktyvą 2002/58/EB ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo(2).

5. Valdžios institucijų pranešimų plačiajai visuomenei, skirtų įspėti visuomenę apie tiesioginį pavojų arba sumažinti didžiulių katastrofų pasekmes naudojimo sąlygos.

6. Naudojimo sąlygos didelių nelaimių ar nacionalinių ekstremalių situacijų atveju siekiant užtikrinti ryšį tarp pagalbos tarnybų ir valdžios institucijų.

7. Prieigos įpareigojimai, išskyrus įpareigojimus, numatytus šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje, taikomi elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjams.

8. Priemonės, kuriomis siekiama, kad būtų laikomasi standartų ir (arba) specifikacijų, nurodytų 39 straipsnyje.

9. Skaidrumo įpareigojimai, nustatyti viešuosius ryšių tinklus teikiančioms įmonėms, kurios teikia elektroninių ryšių paslaugas, kuriomis gali naudotis visuomenė, siekiant užtikrinti ryšių galutinę sąveiką pagal 3 straipsnyje išdėstytus tikslus ir principus, ir kai tinkama ir proporcinga – galimybė nacionalinėms reguliavimo institucijoms gauti šią informaciją, būtiną šios atskleistos informacijos tikslumui patikrinti.

B. Konkrečios sąlygos, kurios gali būti nustatomos elektroninių ryšių tinklų teikimo bendriesiems leidimams

1. Tinklų sujungimas pagal šią direktyvą.

2. „Privalomojo programų siuntimo“ įpareigojimai pagal šią direktyvą.

3. Priemonės, kuriomis visuomenės sveikata saugoma nuo elektroninių ryšių tinklų elektromagnetinio lauko pagal Sąjungos teisę, siekiant kuo labiau atsižvelgti į Tarybos rekomendaciją Nr. 1999/519/EB.

4. Viešųjų ryšio tinklų vientisumo palaikymas pagal šią direktyvą, įskaitant reikalavimus užkirsti kelią elektromagnetiniams trukdžiams tarp elektroninių ryšių tinklų ir (arba) paslaugų pagal 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyvą 89/336/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su elektromagnetiniu suderinamumu, suderinimo(3).

5. Viešųjų tinklų apsauga nuo neteisėto prisijungimo pagal Direktyvą 2002/58/EB (Direktyvą dėl privatumo ir elektroninių ryšių).

6. Radijo spektro naudojimo sąlygos pagal Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnio 2 dalį, kai tokiam naudojimui netaikomos individualios naudojimo teisės pagal šios direktyvos 46 straipsnio 1 dalį ir 48 straipsnį.

C. Konkrečios sąlygos, kurios gali būti nustatomos elektroninių ryšių paslaugų▌ teikimo bendriesiems leidimams

1. Paslaugų sąveika pagal šią direktyvą.

2. Galimybė galutiniams paslaugų gavėjams paskambinti į Europos telefonijos numeracijos erdvės numerius, nemokamo tarptautinio telefono ryšio ir, kai tai įmanoma techniniu ir ekonominiu požiūriu, kitų valstybių narių numeracijos planuose galiojančius numerius bei sąlygos pagal šią direktyvą.

3. Vartotojų apsaugos taisyklės, skirtos elektroninių ryšių sektoriui.

4. Apribojimai, susiję su neteisėto turinio perdavimu, pagal 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje(4) ir apribojimai, susiję su žalingo turinio perdavimu, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES(5).

D. Bendrųjų leidimų ir teisių naudoti radijo spektrą sąlygos

1. Įpareigojimas teikti paslaugą ar naudoti tam tikros rūšies technologiją laikantis šios direktyvos 49 straipsnyje nustatytų apribojimų,, atitinkamais atvejais įskaitant aprėpties ir paslaugos kokybės reikalavimus.

2. Veiksmingas ir efektyvus radijo spektro naudojimas pagal šią direktyvą.

3. Techninės ir eksploatacinės sąlygos, būtinos siekiant išvengti žalingųjų trukdžių ir apsaugoti visuomenės sveikatą nuo elektromagnetinio lauko, kuo labiau atsižvelgiant į Tarybos rekomendaciją Nr. 1999/519/EB(6), kai tokios sąlygos skiriasi nuo sąlygų, įrašytų į bendrąjį leidimą.

4. Trukmė ir sąlygos pagal šios direktyvos 49 straipsnį▌.

5. Teisių perleidimas arba išnuomojimas teisės turėtojo iniciatyva ir sąlygos tokiam perleidimui pagal šią direktyvą.

6. Naudojimo mokesčiai pagal šios direktyvos 42 straipsnį.

7. Bet kokie įsipareigojimai, kuriuos įmonė prisiėmė gaudama naudojimo teisę taikant leidimo arba leidimo atnaujinimo procesą iki leidimo išdavimo arba, jei dera, iki kvietimo teikti prašymus naudojimo teisėms gauti.

8. Įpareigojimai sutelkti radijo spektrą ar juo dalytis arba leisti prie radijo spektro prieiti kitiems naudotojams konkrečiuose regionuose arba nacionaliniu lygmeniu.

9. Įpareigojimai pagal atitinkamus tarptautinius susitarimus, susijusius su dažnių naudojimu.

10. Įpareigojimai, būdingi eksperimentiniam radijo dažnių naudojimui.

E. Sąlygos, kurias galima nustatyti teisėms naudoti numerius

1. Paslaugos, kuriai bus naudojamas numeris, nurodymas, įskaitant visus reikalavimus, susijusius su tos paslaugos teikimu ir, siekiant išvengti abejonių, tarifų nustatymo principai ir didžiausios kainos, kurie gali būti taikomi konkrečiam numerių intervalui, siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies d punktą.

2. Veiksmingas ir efektyvus numerių naudojimas pagal šią direktyvą.

3. Numerio perkeliamumo reikalavimai pagal šią direktyvą.

4. Įpareigojimas teikti viešosios galutinių paslaugų gavėjų knygos informaciją šios direktyvos 104 straipsnio tikslais.

5. Ilgiausia trukmė pagal šios direktyvos 46 straipsnį atsižvelgiant į nacionalinio numeracijos plano pakeitimus.

6. Teisių perleidimas teisės turėtojo iniciatyva ir sąlygos tokiam perleidimui pagal šią direktyvą.

7. Naudojimo mokesčiai pagal šios direktyvos 42 straipsnį.

8. Bet kokie įsipareigojimai, kuriuos įmonė prisiėmė gaudama naudojimo teisę taikant konkurencinę ir lyginamąją atrankos procedūrą.

9. Įpareigojimai pagal atitinkamus tarptautinius susitarimus, susijusius su numerių naudojimu.

10. Įpareigojimai, susiję su numerių naudojimu be teritorijos ribojimo Sąjungoje, siekiant užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų laikomasi vartotojų apsaugos ir kitų su numeriu susijusių (ne šalies kodo) taisyklių.

II PRIEDAS

PRIEIGOS PRIE SKAITMENINĖS TELEVIZIJOS IR RADIJO PASLAUGŲ, TRANSLIUOJAMŲ ŽIŪROVAMS IR KLAUSYTOJAMS SĄJUNGOJE, SĄLYGOS

I dalis. Sąlyginės prieigos sistemų sąlygos, taikomos pagal 60 straipsnio 1 dalį

Pagal 60 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad sąlyginei prieigai prie skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugų, transliuojamų žiūrovams ir klausytojams Sąjungoje, nepriklausomai nuo šių paslaugų perdavimo būdo, būtų taikomos šios sąlygos:

  a) nepriklausomai nuo perdavimo būdo visi sąlyginės prieigos paslaugų operatoriai, kurie teikia prieigą prie skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugų ir nuo kurių prieigos paslaugų priklauso transliuotojai norėdami pasiekti bet kurią potencialių žiūrovų ar klausytojų grupę, privalo:

–  visiems transliuotojams sąžiningais, pagrįstais ir nediskriminavimo pagrindais, suderintais su Sąjungos konkurencijos teise, siūlyti technines paslaugas, kurios žiūrovams ir klausytojams, turintiems paslaugų operatorių administruojamus teisėtus dekoderius, leistų priimti transliuotojų skaitmeniniu būdu perduodamas paslaugas ir laikytis Sąjungos konkurencijos teisės,

–  sąlyginės prieigos teikimo veiklai turėti atskiras finansines sąskaitas;

  b) suteikiant vartotojų įrangos gamintojams, pramoninės nuosavybės teisių turėtojams licencijas sąlyginei prieigai, produktai ir sistemos turi užtikrinti, kad tai būtų daroma sąžiningais, pagrįstais ir nediskriminavimo pagrindais. Atsižvelgdami į techninius ir komercinius veiksnius, teisių turėtojai licencijų teikimui neturi taikyti sąlygų, kurios draustų, trukdytų ar neskatintų į tą patį produktą įtraukti:

–  bendrą sąsają, leidžiančią susijungti su keliomis kitomis prieigos sistemomis, arba

–  priemonę, būdingą kitai prieigos sistemai, jei licencijos turėtojas laikosi atitinkamų ir pagrįstų sąlygų, užtikrinančių sąlyginės prieigos sistemos operatorių sandorių saugumą.

II dalis. Kitos priemonės, kurioms gali būti taikomos sąlygos pagal 59 straipsnio 1 dalies d punktą

  a) prieiga prie taikomųjų programų sąsajų (API);

  b) prieiga prie elektroninių programų vadovų (EPG).  

c) Su prieiga susijusios papildomos paslaugos, t. y. paslaugos, kuriomis užtikrinamas tinkamas prieinamumas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams, taip pat duomenys, palaikantys išmaniosios televizijos paslaugas ir elektroninius programų vadovus.

III PRIEDAS

Didmeninių skambučio užbaigimo tarifų nustatymo kriterijai

73 straipsnio 4 dalyje nurodyti didmeninių skambučio užbaigimo tarifų, taikomų fiksuotojo ir judriojo ryšio rinkose, nustatymo kriterijai ir parametrai:

c)  didmeninės balso skambučių užbaigimo paslaugos atitinkamos papildomos sąnaudos turi būti nustatomos remiantis operatoriaus, teikiančio visas paslaugas, visų ilgalaikių sąnaudų ir operatoriaus, neteikiančio didmeninės balso skambučių užbaigimo paslaugos trečiosioms šalims, visų ilgalaikių sąnaudų skirtumu;

d)  prie atitinkamo skambučių užbaigimo priedo priskiriamos tik tos su srautu susijusios sąnaudos, kurių nebūtų, jei didmeninė balso skambučių užbaigimo paslauga nebūtų teikiama;

e)  su papildomu tinklo pajėgumu susijusių sąnaudų turi būti pridedama tik tiek, kiek jų reikia tinklo pajėgumui padidinti, kad būtų galima tinklu siųsti papildomą dėl didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų susidarantį duomenų srautą;

f)  radijo spektro mokesčiai į judriojo ryšio skambučių užbaigimo priedą neįskaičiuojami;

g)  įskaičiuojamos tik tos didmeninės komercinės sąnaudos, kurios yra tiesiogiai susijusios su trečiosioms šalims teikiamomis didmeninėmis balso skambučių užbaigimo paslaugomis;

h)  turi būti laikoma, kad visi fiksuotojo ryšio tinklo operatoriai, nesvarbu, kokio jie dydžio, teikdami balso skambučių užbaigimo paslaugas turi tokias pačias vieneto sąnaudas kaip efektyviai veiklą vykdantis operatorius;

i)  judriojo ryšio tinklų operatoriams taikomas mažiausias efektyvios veiklos mastas turi būti ne mažiau kaip 20 proc. rinkos dalis;

j)  atitinkamas turto dėvėjimosi metodas turi būti ekonominio nuvertėjimo metodas ir taip pat

k)  perspektyvios modeliuojamų tinklų technologijos turi būti pasirenkamos remiantis IP pagrindiniu tinklu ir atsižvelgiant į įvairias technologijas, kurios, veikiausiai, bus naudojamos visą didžiausio tarifo galiojimo laikotarpį. Jei tinklas yra fiksuotojo ryšio tinklas, turi būti laikoma, kad skambučiams naudojamas tik paketinis ryšys.

IV PRIEDAS

BENDRO INVESTAVIMO PASIŪLYMŲ VERTINIMO KRITERIJAI

Pagal 74 straipsnio 1 dalį siūlomą bendrą investavimą nacionalinė reguliavimo institucija vertina tikrindama jo atitiktį pagal šiuos kriterijus:

l)  bendras investavimas turi būti be diskriminacinių sąlygų atviras visoms įmonėms, kol eksploatuojamas pagal bendro investavimo pasiūlymą sukurtas tinklas. Didelę įtaką rinkoje turintis operatorius gali nustatyti pagrįstas sąlygas, taikomas kiekvienos įmonės finansiniam pajėgumui, pavyzdžiui, kad galimi investavimo dalininkai įrodytų, kad yra pajėgūs sumokėti nuo planuojamo diegimo priklausomas periodines įmokas, sutiktų su strateginiu planu atsižvelgiant į rengiamus vidutinio laikotarpio diegimo planus ir t. t.;

m)  bendras investavimas turi būti skaidrus:

–  sąlygos skelbiamos ir lengvai atpažįstamos didelę įtaką rinkoje turinčio operatoriaus svetainėje,

–  visos išsamios sąlygos (be kitų dalykų, teisinė bendro investavimo susitarimo forma ir, jei aktualu, bendro investavimo priemonės valdymo taisyklės) turi būti nedelsiant pateikiamos kiekvienam besidominčiam potencialiam investavimo pretendentui ir taip pat

–  procesas, kaip bendro investavimo projekto parengimo ir plėtros planas, turi būti nustatytas iš anksto, jis turi būti raštu paaiškintas kiekvienam potencialiam investavimo dalininkui, o apie reikšmingiausius etapus turi būti be diskriminacijos pranešama visoms įmonėms;

n)  bendrai investuojant turi būti potencialiems investavimo dalininkams taikomos sąlygos, kuriomis būtų skatinama subalansuota ilgalaikė konkurencija, ypač:

–  visoms įmonėms turi būti siūlomos sąžiningos, pagrįstos ir nediskriminacinės dalyvavimo bendro investavimo sutartyje sąlygos, kurios būtų priklausomos nuo laiko, kada tos įmonės prisijungia prie sutarties, be kitų dalykų, koks finansinis įnašas būtinas tam tikroms teisėms gauti, kokia apsauga tomis teisėmis užtikrinama investavimo dalininkams statybos ir eksploatavimo etapais, pavyzdžiui, visam tinklo, sukurto bendromis investicijomis, eksploatavimo laikui suteikiamos neatimamos naudojimo teisės, ir kokios prisijungimo prie bendro investavimo sutarties ir jos nutraukimo sąlygos. Reikalavimas, kad teisės būtų nediskriminacinės, šiame kontekste reiškia ne tai, kad visiems potencialiems investavimo dalininkams turi būti pasiūlytos visiškai vienodos sąlygos, įskaitant finansines sąlygas, o tai, kad visi pasiūlytų sąlygų variantai turi būti grindžiami tais pačiais objektyviais, skaidriais, nediskriminaciniais ir nuspėjamais kriterijais, pavyzdžiui, galutinio paslaugų gavėjo linijų, dėl kurių įsipareigota, skaičiumi;

–  bendro investavimo dalininkų įsipareigojimo vertės ir terminų atžvilgiais jis turėtų būti lankstus, pavyzdžiui, nustačius sutartą ir galimą didesnį galutinio paslaugų gavėjo linijų tam tikroje vietovėje procentą, dėl kurio investavimo dalininkai galėtų įsipareigoti palaipsniui ir kuris būtų nustatomas vieneto lygmeniu, kad mažieji investavimo dalininkai savo dalyvavimą galėtų didinti palaipsniui, tačiau būtų užtikrinti pakankami pradinio įsipareigojimo lygiai. Sprendžiant, kokio dydžio finansinį įnašą turi suteikti kiekvienas investavimo dalininkas, reikia atsižvelgti į tai, kad pirmutiniai investuotojai prisiima didesnę riziką ir paskiria kapitalą anksčiau;

–  reikia laikyti pagrįsta, kad įsipareigojimams, kurių prisiimama vėlesniais etapais, ir naujiems investavimo dalininkams, kurie prie bendro investavimo dedasi po projekto pradžios, yra taikomas ilgainiui didėjantis priedas, siekiant atsižvelgti į mąžtančią riziką ir užkirsti kelią visoms paskatoms neskirti kapitalo ankstyvaisiais etapais;

–  pagal bendro investavimo susitarimą investavimo dalininkai turi galėti savo gautas teises perduoti kitiems investavimo dalininkams arba trečiosioms šalims, norinčioms prisijungti prie bendro investavimo sutarties, jei teises gausianti įmonė įsipareigoja įvykdyti visus pirminius teisių perdavėjo įsipareigojimus pagal bendro investavimo susitarimą;

–  laikydamiesi skaidrių sąlygų, kurios turi būti išaiškintos bendro investavimo pasiūlyme ir paskesniame susitarime, ypač jei investavimo dalininkai yra pavieniui ir atskirai atsakingi už tam tikrų tinklo dalių įdiegimą, investavimo dalininkai turi vieni kitiems suteikti lygiavertes teises sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis gauti prieigą prie infrastruktūros, sukurtos bendromis investicijomis, kad galėtų teikti mažmenines paslaugas, įskaitant paslaugas galutiniams paslaugų gavėjams. Jei sukuriama bendro investavimo priemonė, pagal ją prieiga prie tinklo visiems investavimo dalininkams turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai suteikiama laikantis sąžiningų ir pagrįstų sąlygų, įskaitant finansines sąlygas, nustatytas atsižvelgiant į pavienių bendro investavimo dalininkų prisiimtą įvairių lygmenų riziką.

o)  Bendru investavimu, kuriuo remiantis būtų diegiami nauji tinklo elementai, kuriais reikšmingai prisidedama prie itin didelio pralaidumo tinklų diegimo, užtikrinamas subalansuotas investavimas, kurio veikiausiai užteks būsimiems poreikiams.

V PRIEDAS

SĄRAŠAS PASLAUGŲ, KURIOMS PAGAL 79 STRAIPSNIO 2 DALĮ TURI BŪTI TINKAMA PRIEIGOS PRIE INTERNETO PASLAUGA

2)  E. paštas

3)  Paieškos sistemos, kuriomis naudojantis galima ieškoti ir surasti visų rūšių informaciją

4)  Bazinio mokymo ir švietimo elektroninės priemonės

5)  Elektroniniai laikraščiai ir naujienos

6)  Elektroninis prekių arba paslaugų pirkimas / užsakymas

7)  Darbo paieška ir darbo paieškos priemonės

8)  Profesinių ryšių tinklai

9)  Elektroninė bankininkystė

10)  Naudojimasis e. valdžios paslaugomis

11)  Socialiniai tinklai ir akimirkinis pranešimų perdavimas

12)  Skambučiai ir (standartinės kokybės) vaizdo skambučiai

VI PRIEDAS

83 STRAIPSNYJE (IŠLAIDŲ KONTROLĖ), 107 STRAIPSNYJE (GALIMYBĖ NAUDOTIS PAPILDOMOMIS PRIEMONĖMIS) IR 99 STRAIPSNYJE ( SĄLYGŲ PAKEISTI PASLAUGŲ TEIKĖJĄ SUDARYMAS IR NUMERIO PERKELIAMUMAS) NURODYTŲ PRIEMONIŲ IR PASLAUGŲ APIBŪDINIMAS

A dalis. 83 straipsnyje nurodytos priemonės ir paslaugos

a) Detalios sąskaitos

Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, laikydamosi atitinkamų įstatymų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos reikalavimų, galėtų nustatyti sąskaitų, kurias įmonės nemokamai teikia galutiniams paslaugų gavėjams, pagrindinį detalizavimo lygį, kad jie galėtų:

  i) patikrinti ir kontroliuoti mokesčius už naudojimąsi viešuoju ryšių tinklu fiksuotoje vietoje ir (arba) už kalbinio ryšio paslaugas arba su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, jei taikomas 107 straipsnis, ir

  ii) tinkamai stebėti šių paslaugų naudojimą ir išlaidas ir taip galėtų pakankamai gerai kontroliuoti savo sąskaitas.

Tam tikrais atvejais taikant pagrįstus tarifus arba nemokamai, galutiniams paslaugų gavėjams gali būti pasiūlyta sąskaitą papildomai detalizuoti.

Tokiose detalizuotose sąskaitose aiškiai nurodomi tiekėjo asmens tapatybės duomenys ir galutiniams vartotojams už padidinto tarifo numerius suteiktų paslaugų tipas ir trukmė.

Nemokami skambinančio galutinio paslaugų gavėjo skambučiai, įskaitant skambučius į pagalbos linijas, tokioje galutinio paslaugų gavėjo detalioje sąskaitoje nenurodomi, tačiau gali būti pateikiami kitomis priemonėmis, pvz., elektroninėmis sąsajomis.

Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad operatoriai nemokamai nurodytų liniją, iš kurios skambinama.

b) Atrankinis siunčiamų skambučių ar padidinto tarifo SMS ar MMS ar, jei techniškai įmanoma, kitų panašių programų blokavimas nemokamai

T. y. priemonė, kuria galutinis paslaugų gavėjas gali, paprašęs įmonės, kuri teikia kalbinio ryšio paslaugas arba su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, jei taikomas 107 straipsnis, nemokamai blokuoti siunčiamus nustatytų rūšių skambučius, padidinto tarifo SMS ar MMS ar kitas panašias programas arba skambučius į tam tikrus numerius

c) c) Išankstinio apmokėjimo sistemos

Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, kad įmonės teiktų vartotojams galimybę sumokėti už prisijungimą prie viešojo ryšių tinklo ir už naudojimąsi kalbinio ryšio paslaugomis arba su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, jei taikomas 107 straipsnis, išankstinio apmokėjimo būdu

d) Prijungimo mokesčio mokėjimas dalimis

Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, kad įmonės leistų vartotojams dalimis sumokėti mokestį už prijungimą prie viešojo ryšių tinklo.

e) Sąskaitų neapmokėjimas

Valstybės narės turi leisti taikyti tam tikras proporcingas, nediskriminuojančias ir skelbiamas priemones, kai neapmokamos įmonių išrašytos telefono ryšio sąskaitos. Šiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad galutiniai paslaugų gavėjai iš anksto būtų tinkamai įspėjami apie galimą paslaugos teikimo nutraukimą arba atjungimą nuo tinklo. Išskyrus sukčiavimo atvejus, nuolatinį vėlavimą apmokėti sąskaitas ar sąskaitų neapmokėjimą, šios priemonės turi užtikrinti, kiek tai techniškai įmanoma, kad paslaugos nutraukimas būtų taikomas tik tai paslaugai. Nuo tinklo už sąskaitų neapmokėjimą turėtų būti atjungiama tik po to, kai galutinis paslaugų gavėjas apie tai tinkamai įspėjamas. Prieš visišką atjungimą valstybės narės gali leisti tam tikrą laiką teikti tam tikras paslaugas, kai galutiniam paslaugų gavėjui leidžiami tik tokie skambučiai, už kuriuos nereikia mokėti (pavyzdžiui, numeriu „112“).

f) Konsultacijos dėl tarifų

T. y. paslauga, naudodamiesi kuria galutiniai paslaugų gavėjai gali prašyti įmonės pranešti apie alternatyvius mažesnius tarifus, jei tokių yra.

g) Kainų kontrolė

T. y. įmonių galimybė siūlyti kitų priemonių, jei nacionalinės reguliavimo institucijos nusprendžia, kad šios priemonės tinkamos kalbinio ryšio paslaugų arba su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų, jei taikomas 107 straipsnis, išlaidoms kontroliuoti, pvz., nemokamai pranešti vartotojams apie neįprastą ar per intensyvų naudojimąsi paslaugomis.

B dalis 107 straipsnyje nurodytų priemonių sąrašas

Linijos, iš kurios skambinama, nurodymas

T. y. prieš sujungiant, asmeniui, kuriam skambinama, parodomas skambinančiojo numeris.

Galimybė naudotis šia priemone suteikiama laikantis atitinkamų teisės aktų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, visų pirma Direktyvos 2002/58/EB (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių).

Kiek techniškai įmanoma, operatoriai turėtų perduoti duomenis ir signalus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos nurodyti linijos, iš kurios skambinama, numerį ir užtikrinti toninį numerio rinkimą skambinant į kitas valstybes nares.

C dalis. 99 straipsnyje nurodytų telefono ryšio numerio perkeliamumo nuostatų įgyvendinimas

Reikalavimas, kad visi nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane nurodytus telefono ryšio numerius turintys galutiniai paslaugų gavėjai, kurie to pageidauja, galėtų išlaikyti savo telefono ryšio numerį (-ius) nepriklausomai nuo paslaugą teikiančios įmonės, taikomas:

  a) geografinių numerių atveju – konkrečioje vietoje ir

  b) negeografinių numerių atveju – bet kurioje vietoje.

Ši dalis netaikoma telefono ryšio numerių perkėlimui tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų.

VII PRIEDAS

ĮPAREIGOJIMŲ TEIKTI UNIVERSALIĄSIAS PASLAUGAS GRYNŲJŲ SĄNAUDŲ APSKAIČIAVIMAS IR SĄNAUDŲ SUSIGRĄŽINIMO AR PASKIRSTYMO MECHANIZMO NUSTATYMAS PAGAL 84 IR 85 STRAIPSNIUS

A DALIS. GRYNŲJŲ SĄNAUDŲ APSKAIČIAVIMAS

Universaliųjų paslaugų įpareigojimai — valstybės narės reikalaujamos iš įmonės paslaugos, susijusios su universaliosios paslaugos, kaip nustatyta 79, 81 ir 82 straipsniuose, teikimu.

Nacionalinės reguliavimo institucijos privalo apsvarstyti visas priemones, kurios užtikrintų įmonių (paskirtų ar nepaskirtų) paskatas ekonomiškai vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos – tai įmonės grynosios sąnaudos, kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynosios sąnaudos, kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos sąnaudos, kurių įmonė būtų nusprendusi vengti, jei jai nebūtų nustatytas universaliųjų paslaugų įpareigojimas. Apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia įvertinti ir naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna universaliųjų paslaugų operatorius.

Apskaičiuojama remiantis sąnaudomis, priskiriamomis:

  i) konkrečių paslaugų elementams, kurie gali būti teikiami tik nuostolingai arba tokiomis sąlygomis, kurios peržengia įprastų komercinių normų ribas.

  Į šią kategoriją gali įeiti tokie paslaugos elementai: prieiga prie telefono ryšio paslaugų ypatingais atvejais, galimybė naudotis tam tikrais taksofonais, tam tikros paslaugos ar įranga neįgaliems žmonėms ir t. t;

  ii) konkretiems galutiniams paslaugų gavėjams ar jų grupėms, kurie, atsižvelgiant į konkretaus tinklo ir paslaugos teikimo sąnaudas, gaunamas pajamas ir valstybės narės nustatytas vidutines kainas geografiniu pagrindu, gali būti aptarnaujami tik su nuostoliu ar tokiomis sąnaudomis, kurios viršija įprastas komercines normas.

  Į šią kategoriją įeina tie galutiniai paslaugų gavėjai ar jų grupės, kurių komercinis operatorius, neturintis įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas, neaptarnautų.

Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas specifinių aspektų grynosios sąnaudos apskaičiuojamos atskirai, kad būtų išvengta dvigubo tiesioginės ar netiesioginės naudos ir sąnaudų apskaitymo. Bendros įmonės patiriamos universaliųjų paslaugų grynosios sąnaudos – universaliųjų paslaugų visų konkrečių komponentų grynųjų sąnaudų suma atsižvelgiant į nematerialią naudą. Nacionalinė reguliavimo institucija atsako už grynųjų sąnaudų patikrinimą.

B DALIS. ĮPAREIGOJIMŲ TEIKTI UNIVERSALIĄSIAS PASLAUGAS GRYNŲJŲ SĄNAUDŲ SUSIGRĄŽINIMAS

Grąžinant ar finansuojant įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas paskirtosioms įmonėms, kurioms nustatyti įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, kompensuojama už paslaugas, kurias jos teikia nekomercinėmis sąlygomis. Kadangi kompensuojant pervedami pinigai, valstybės narės privalo užtikrinti, kad pervedimai būtų vykdomi objektyviai, skaidriai, be diskriminacijos ir proporcingai. Tai reiškia, kad tokie pervedimai turi kuo mažiau iškraipyti konkurenciją ir paslaugų gavėjų paklausą.

Pagal 13 straipsnio 3 dalį sąnaudų paskirstymo mechanizmas, paremtas fondu, turėtų taikyti skaidrias ir neutralias įnašų surinkimo priemones ir taip išvengti, kad įnašai nebūtų renkami du kartus, apskaičiuojant pagal įmonių produkciją ir sąnaudas.

Fondą administruojanti nepriklausoma institucija privalo būti atsakinga už įnašų, kurie yra apskaičiuoti taip, kad galėtų padengti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas valstybėje narėje, surinkimą iš įmonių, ir privalo prižiūrėti sumų ir (arba) administracinių mokesčių pervedimą įmonėms, turinčioms teisę gauti išmokas iš fondo.

VIII PRIEDAS

PAGAL 96 STRAIPSNĮ SKELBTINA INFORMACIJA

(INFORMACIJOS SKAIDRUMAS IR SKELBIMAS)

Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 96 straipsnį turi užtikrinti, kad šiame priede nurodyta informacija būtų skelbiama. Kad visi galutiniai paslaugų gavėjai galėtų rinktis remdamiesi informacija, nacionalinė reguliavimo institucija turi nustatyti, kokią aktualią informaciją turi skelbti interneto prieigos paslaugų teikėjai ir viešųjų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai ir kokią informaciją turi skelbti pati nacionalinė reguliavimo institucija. Nacionalinės reguliavimo institucijos prieš nustatydamos įpareigojimą gali skatinti taikyti savireguliavimo ar bendrai vykdomo reguliavimo priemones, jei mano tai esant reikalinga.

1. Įmonės duomenys ryšiams

2. Teikiamų paslaugų apibūdinimas

2.1.  Teikiamų paslaugų apimtis ir pagrindinės kiekvienos teikiamos paslaugos charakteristikos, įskaitant visus užtikrinamus siūlomos paslaugos minimalius kokybės lygius ir visus paslaugos teikėjo nustatytus suteiktų galinių įrenginių naudojimo apribojimus, ir prieinama informacija apie paslaugos veikimą bei jos prieigos charakteristikas ir priemones

2.2.  Siūlomų paslaugų tarifai, įskaitant informaciją apie konkrečiame tarifų plane nustatytą ryšio apimtį (pvz., duomenų naudojimo apribojimus, balso ryšio minučių skaičių, SMS skaičių) ir tarifus, taikomus už papildomus ryšio vienetus, apie numerius arba paslaugas, kuriems nustatytos specialios kainos sąlygos, prisijungimo ir techninės priežiūros mokesčiai, visų rūšių mokesčiai už naudojimąsi paslaugomis, specialios ar tikslinės tarifų schemos ir visi papildomi mokesčiai, taip pat su galiniais įrenginiais susijusios sąnaudos

2.3. Po pardavimo teikiamos paslaugos ir techninės priežiūros paslaugos ir tokių paslaugų teikimo punktų duomenys ryšiams

2.4. Standartinės sutarčių sąlygos, įskaitant, kai tinka, sutarties galiojimo trukmę, sutarties nutraukimo prieš terminą mokesčius, teises atsisakyti paslaugų paketų arba jų dalių bei su telefono ryšio numerių perkeliamumu ir kitais identifikatoriais susijusias procedūras ir tiesioginius mokesčius

2.5.  Galutiniams paslaugų gavėjams teikiama informacija apie galimybę naudotis skubios pagalbos paslaugomis ir skambintojo vietos nustatymą Jei įmonė teikia su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, informacija apie prieigą prie pagalbos tarnybų ar bet kokie apribojimai teikiant šias paslaugas ir informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą

2.6.  Duomenys apie produktus ir paslaugas, pritaikytus neįgaliems paslaugų gavėjams, įskaitant funkcijas, veiklą, strategijas ir procedūras bei paslaugos teikimo pakeitimus, kuriais atsižvelgiama į funkcinių sutrikimų turinčių asmenų poreikius

2.6a.  Prieinama informacija, siekiant sudaryti sąlygas užtikrinti papildomumą su pagalbinėmis paslaugomis

3. Ginčų sprendimo mechanizmai, įskaitant pačios įmonės sukurtus mechanizmus.

IX PRIEDAS

PASLAUGOS KOKYBĖS PARAMETRAI

97 straipsnyje nurodyti paslaugos kokybės parametrai, apibūdinimai ir matavimo metodai

Prieigos prie viešojo ryšių tinklo teikėjams

PARAMETRAS

(1 pastaba)

APIBŪDINIMAS

MATAVIMO METODAS

Pirmo sujungimo trukmė

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Gedimų kiekis vienoje prieigos linijoje

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Gedimų šalinimo trukmė

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms

PARAMETRAS

(2 pastaba)

APIBŪDINIMAS

MATAVIMO METODAS

Skambučio sujungimo trukmė (f)

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Skundai dėl klaidų sąskaitose

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Kalbinio ryšio sujungimo kokybė

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Nutrūkusių skambučių dalis

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057 

Nesėkmingų skambučių dalis

(2 pastaba)

ETSI EG 202 057

ETSI EG 202 057

Trikties tikimybė

 

 

Skambučio signalizavimo delsa

 

 

  ETSI EG 202 057-1 versijos numeris yra 1.3.1 (2008 m. liepos mėn.).

Interneto prieigos paslaugų

PARAMETRAS

APIBŪDINIMAS

MATAVIMO METODAS

Gaištis (delsa)

ITU-T Y.2617

ITU-T Y.2617

Drebėjimas

ITU-T Y.2617

ITU-T Y.2617

Paketų praradimas

ITU-T Y.2617

ITU-T Y.2617

1 pastaba

Pagal parametrus turėtų būti galima analizuoti veiklos rezultatus regiono lygmeniu (t. y. ne žemesniu nei Eurostato nustatytos Teritorinių statistinių vienetų klasifikacijos (NUTS) 2 lygmeniu).

2 pastaba

Valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti naujausios informacijos, susijusios su šiais dviem parametrais, jei turima įrodymų, kad šiose dviejose srityse rezultatai yra patenkinami.

X PRIEDAS

VARTOTOJŲ ĮRANGOS SĄVEIKA, NURODYTA 105 STRAIPSNYJE

1. Įprastas kodavimo algoritmas ir laisvas priėmimas

Visa vartotojams skirta įranga įprastiems skaitmeniniams televizijos signalams priimti (t. y. transliavimas antžemine, kabeline ar palydovine perdavimo sistema, kuri visų pirma skirta fiksuotam priėmimui, pavyzdžiui, DVB-T, DVB-C arba DVB-S), parduodama, nuomojama ar kitaip teikiama Sąjungoje, galinti iškoduoti skaitmeninius televizijos signalus, turi galėti:

–  leisti iškoduoti tokius signalus bendruoju Europos kodavimo algoritmu, kurį administruoja pripažinta Europos standartų organizacija, šiuo metu – ETSI;

–  rodyti ekrane aiškiai perduotus signalus, jei tais atvejais, kai įranga yra nuomojama, nuomininkas laikosi atitinkamo nuomos susitarimo.

2. Skaitmeninių televizorių sąveikumas

Visi skaitmeniniai televizoriai su integruotu ekranu, kurio įstrižainė didesnė kaip 30 cm, parduodami ar nuomojami Sąjungoje, turi turėti bent vieną atviros sąsajos lizdą (kurio standartą nustatė pripažinta Europos standartų organizacija arba kuris atitinka tos organizacijos standartus, arba kuris atitinka visoje pramonės šakoje taikomas specifikacijas), per kurį galima paprastai prijungti periferinę įrangą ir kuris gali perduoti visus reikiamus skaitmeninės televizijos signalų elementus, įskaitant informaciją apie interaktyvias ir tam tikromis sąlygomis prieinamas paslaugas. Skaitmeninės televizijos galiniai įrenginiai turi būti sąveikūs, jei tai techniškai įmanoma, kad jie galėtų būti lengvai pakartotinai naudojami su kitų teikėjų paslaugomis.

2a.  RADIJO IMTUVŲ FUNKCINĖS SAVYBĖS

Visi radijo imtuvai, pateikti rinkai Sąjungoje nuo [perkėlimo į nacionalinę teisę data], turi priimti skaitmeninius ir analoginius antžeminius radijo transliacijos signalus. Ši dalis netaikoma mažos vertės mažiems vartotojams skirtai radijo įrangai ar produktams, kuriuose imtuvas yra tik papildoma funkcija. Ji taip pat netaikoma radijo mėgėjų naudojamai radijo ryšio įrangai, kaip apibrėžta Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) radijo reglamento 1 straipsnio 56 apibrėžtyje.

XI PRIEDAS

A dalis

Panaikinamos direktyvosir [jų vėlesnių pakeitimų sąrašas / pakeitimas]

(kaip nurodyta 116 straipsnyje)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB

(OL L 108, 2002 4 24, p. 33)

 

 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB

(OL L 337, 2009 12 18, p. 37)

 

1 straipsnis

 

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 544/2009

(OL L 167, 2009 6 29, p. 12)

 

2 straipsnis

 

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 717/2007

(OL L 171, 2007 6 29, p. 32)

 

10 straipsnis

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB

(OL L 108, 2002 4 24, p. 21)

 

 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB

(OL L 337, 2009 12 18, p. 37)

 

3 straipsnis ir priedas

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB

(OL L 108, 2002 4 24, p. 7)

 

 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB

(OL L 337, 2009 12 18, p. 37)

 

2 straipsnis

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB

(OL L 108, 2002 4 24, p. 51)

 

 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB

(OL L 337, 2009 12 18, p. 11)

 

1 straipsnis ir I priedas

 

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2015/2120

(OL L 310, 2015 11 26, p. 1)

 

8 straipsnis

B dalis

Perkėlimo į nacionalinę teisę terminai [ir taikymo pradžios data (-os)]

(kaip nurodyta 116 straipsnyje)

Direktyva

Perkėlimo į nacionalinę teisę terminas

Taikymo pradžios data

 

2002/19/EB

2003 m. liepos 24 d.

2003 m. liepos 25 d.

2002/20/EB

2002/21/EB

2003 m. liepos 24 d.

2003 m. liepos 24 d.

2003 m. liepos 25 d.

2003 m. liepos 25 d.

2002/22/EB

2003 m. liepos 24 d.

2003 m. liepos 25 d.

XII PRIEDAS

Atitikmenų lentelė

Direktyva 2002/21/EB

Direktyva 2002/20/EB

Direktyva 2002/19/EB

Direktyva 2002/22/EB

Ši direktyva

1 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys

 

 

 

1 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys

1 straipsnio 3a dalis

 

 

 

1 straipsnio 4 dalis

1 straipsnio 4 ir 5 dalys

 

 

 

1 straipsnio 5 ir 6 dalys

2 straipsnio a punktas

 

 

 

2 straipsnio 1 dalis

-

-

-

-

2 straipsnio 2 dalis

2 straipsnio b punktas

 

 

 

2 straipsnio 3 dalis

2 straipsnio c punktas

 

 

 

2 straipsnio 4 dalis

-

-

-

-

2 straipsnio 5 dalis

-

-

-

-

2 straipsnio 6 dalis

2 straipsnio 7 dalis

2 straipsnio d punktas

 

 

 

2 straipsnio 8 dalis

2 straipsnio da punktas

 

 

 

2 straipsnio 9 dalis

2 straipsnio e punktas

 

 

 

2 straipsnio 10 dalis

2 straipsnio ea punktas

 

 

 

2 straipsnio 11 dalis

2 straipsnio f punktas

 

 

 

2 straipsnio 12 dalis

2 straipsnio g punktas

 

 

 

-

2 straipsnio h punktas

 

 

 

2 straipsnio 13 dalis

2 straipsnio i punktas

 

 

 

2 straipsnio 14 dalis

2 straipsnio j punktas

 

 

 

-

2 straipsnio k punktas

 

 

 

-

2 straipsnio l punktas

 

 

 

-

2 straipsnio m punktas

 

 

 

2 straipsnio 15 dalis

2 straipsnio n punktas

 

 

 

2 straipsnio 16 dalis

2 straipsnio o punktas

 

 

 

2 straipsnio 17 dalis

2 straipsnio p punktas

 

 

 

2 straipsnio 18 dalis

2 straipsnio q punktas

 

 

 

2 straipsnio 19 dalis

2 straipsnio r punktas

 

 

 

2 straipsnio 20 dalis

2 straipsnio s punktas

 

 

 

2 straipsnio 21 dalis

-

-

-

-

2 straipsnio 22 dalis

3 straipsnio 1 dalis

 

 

 

5 straipsnio 1 dalis

-

-

-

-

5 straipsnio 2 dalis

3 straipsnio 2 dalis

 

 

 

6 straipsnio 1 dalis

3 straipsnio 3 dalis

 

 

 

6 straipsnio 2 dalis

3 straipsnio 3a dalies pirma pastraipa

 

 

 

8 straipsnio 1 dalis

-

-

-

-

8 straipsnio 2 dalis

-

-

-

-

7 straipsnio 1 dalis

3 straipsnio 3a dalies antra pastraipa

 

 

 

7 straipsnio 2 ir 3 dalys

3 straipsnio 3a dalies trečia pastraipa

 

 

 

9 straipsnio 1 ir 3 dalys

-

-

-

-

9 straipsnio 2 dalis

3 straipsnio 3b dalis

 

 

 

10 straipsnio 1 dalis

3 straipsnio 3c dalis

 

 

 

10 straipsnio 2 dalis

3 straipsnio 4 dalis

 

 

 

5 straipsnio 3 dalis

3 straipsnio 5 dalis

 

 

 

11 straipsnis

3 straipsnio 6 dalis

 

 

 

5 straipsnio 4 dalis

4 straipsnis

 

 

 

31 straipsnis

5 straipsnis

 

 

 

20 straipsnis

-

-

-

-

22 straipsnis

6 straipsnis

 

 

 

23 straipsnis

7 straipsnis

 

 

 

32 straipsnis

7a straipsnis

 

 

 

33 straipsnis

-

-

-

-

33 straipsnio 5 dalies c punktas

8 straipsnio 1 ir 2 dalys

 

 

 

3 straipsnio 1 ir 2 dalys

8 straipsnio 5 dalis

 

 

 

3 straipsnio 3 dalis

8a straipsnio 1 ir 2 dalys

 

 

 

4 straipsnio 1 ir 2 dalys

-

-

-

-

4 straipsnio 3 dalis

8a straipsnio 3 dalis

 

 

 

4 straipsnio 4 dalis

-

-

-

-

29 straipsnis

9 straipsnio 1 ir 2 dalys

 

 

 

45 straipsnio 1 ir 2 dalys

-

-

-

-

45 straipsnio 3 dalis

9 straipsnio 3 dalis

 

 

 

45 straipsnio 4 dalis

9 straipsnio 4 ir 5 dalys

 

 

 

45 straipsnio 5 ir 6 dalys

9 straipsnio 6 ir 7 dalys

 

 

 

-

9a straipsnis

 

 

 

-

9b straipsnio 1 ir 2 dalys

 

 

 

51 straipsnio 1 ir 2 dalys

9b straipsnio 3 dalis

 

 

 

51 straipsnio 4 dalis

-

-

-

-

51 straipsnio 3 dalis

10 straipsnio 1 dalis

 

 

 

89 straipsnio 1 dalis

10 straipsnio 2 dalis

 

 

 

89 straipsnio 3 dalis

-

-

-

-

89 straipsnio 2 dalis

-

-

-