PRANEŠIMAS dėl ES regionų ir miestų vaidmens įgyvendinant Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos (COP 21)
27.2.2018 - (2017/2006(INI))
Regioninės plėtros komitetas
Pranešėja: Ángela Vallina
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl ES regionų ir miestų vaidmens įgyvendinant Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos (COP 21)
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK) ir į JTBKKK Kioto protokolą,
– atsižvelgdamas į Paryžiaus susitarimą, Sprendimą 1/CP.21 ir 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 11 d. Paryžiuje, Prancūzijoje, vykusias 21-ąją JT bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferenciją (COP 21) ir 11-ąją šalių konferenciją, kuri laikoma Kioto protokolo šalių susitikimu (CMP 11),
– atsižvelgdamas į Paryžiaus susitarimo, kuriuo pripažįstami vietos, subnacionalinio ir regioninio lygmens klimato kaitos ir klimato politikos veiksmų aspektai, 7 straipsnio 2 dalį ir 11 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 4 d. teisėkūros rezoliuciją dėl Paryžiaus susitarimo, priimto pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, sudarymo Europos Sąjungos vardu[1],
– atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 6 d. rezoliuciją dėl Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo ir 2016 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Marakeše, Maroke (COP 22)[2],
– atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 4 d. rezoliuciją dėl 2017 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Bonoje, Vokietijoje (COP 23)[3],
– atsižvelgdamas į naujus JT darnaus vystymosi tikslus, ypač į 11 tikslą „miestus padaryti įtraukius, saugius, atsparius ir tvarius“,
– atsižvelgdamas į Amsterdamo pakto, kuriuo nustatoma ES miestų darbotvarkė, nuostatas,
– atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl įvairių sričių ES politikos miestų dimensijos[4],
– atsižvelgdamas į Europos aplinkos agentūros (EAA) ataskaitas Nr. 12/2016 „Miestų prisitaikymas prie klimato kaitos Europoje 2016 m.“ ir Nr. 1/2017 „Europa 2016 m. – klimato kaita, padariniai ir pažeidžiamumas“,
– atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 2 d. Komisijos komunikatą „Po Paryžiaus konferencijos. Paryžiaus susitarimo poveikio vertinimas“ (COM(2016)0110),
– atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 16 d. Komisijos komunikatą „ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ (COM(2013)0216),
– atsižvelgdamas į Europos regionų komiteto nuomonę „Nauja ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija. Integruotas požiūris“ (CDR 2430/2016, 2017 m. vasario 8 d.),
– atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 18 d. Komisijos komunikatą „Įvairių sričių ES politikos miestų dimensija. Pagrindiniai ES miestų darbotvarkės ypatumai“ (COM(2014)0490),
– atsižvelgdamas į Bendrųjų nuostatų reglamento (BNR) (2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013) 8 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „ESI fondų tikslų siekiama atsižvelgiant į darnaus vystymosi principą“[5],
– atsižvelgdamas į partnerystės sutartis ir programas pagal BNR, kuriomis pagal BNR 8 straipsnį reikia skatinti laikytis „lėšų naudojimo veiksmingumo, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos“ principų,
– atsižvelgdamas į kiekvieno ESI fondų konkrečius teminius tikslus, įskaitant technologinę plėtrą ir inovacijas, perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, prisitaikymą prie klimato kaitos ir efektyvaus išteklių naudojimo skatinimą,
– atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),
– atsižvelgdamas į penktąją Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimo ataskaitą,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0045/2018),
A. kadangi dažnesni ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai yra tiesioginis žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos padarinys ir šie reiškiniai ir toliau vis dažniau darys neigiamą poveikį daugeliui Europos dalių, todėl jų apgyvendintos ekosistemos taps pažeidžiamesnės; kadangi pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos scenarijus iki 2100 m. planetos temperatūra nuo 0,9 ºC galėtų padidėti iki 5,8 ºC;
B. kadangi 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje, kuria bus vadovaujamasi vykdant Europos aplinkos politiką iki 2020 m., Sąjungos miestų tvarumo didinimas nustatytas kaip prioritetinis tikslas, taip pat nustatyti trys pagrindiniai horizontalieji tikslai: saugoti, tausoti ir puoselėti Sąjungos gamtinį kapitalą, pasiekti, kad Sąjungos ekonomika taptų efektyviai išteklius naudojančia, žaliąja ir konkurencinga mažą anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika, ir apsaugoti Sąjungos piliečius nuo neigiamo su aplinka susijusio spaudimo ir rizikos sveikatai bei gerovei;
C. kadangi nesiėmus tolesnių veiksmų klimato kaita galėtų dar labiau padidinti visuomenėje vykstančius pokyčius; kadangi reikėtų atsižvelgti į didelius migracijos srautus, kurie, kaip numatoma, susidarys dėl šių klimato pokyčių pasaulyje ir kurie, kaip galima numanyti, bus gyventojų judėjimo padariniai, ir dėl jų miestų infrastruktūrai bus keliami nauji reikalavimai;
D. kadangi, remiantis Europos aplinkos agentūros (EAA) ataskaitos Nr. 12/2016 pagrindinėmis išvadomis, klimato kaitos poveikis jau jaučiamas ES – tai ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai ir palaipsniui pasireiškiantis ilgalaikis poveikis, pvz., uraganai, audros, dykumėjimas, sausros, žemės ir pakrančių korozija, smarkios liūtys, karščio bangos, potvyniai, kylantis jūrų lygis, vandens trūkumas, miškų gaisrai ir tropinių ligų plitimas;
E. kadangi dėl klimato kaitos yra padidėjusi kai kurių augalų ir gyvūnų rūšių išnykimo rizika, be to, labiau plinta klimato veiksnių sukeliamos infekcinės ligos; kadangi tokios teritorijos kaip atokiausi regionai ir kiti ES regionai, kurie gali būti pažeidžiami topografiniu požiūriu, klimato kaitos poveikį patiria dar stipriau;
F. kadangi, be to, iš naujausių tyrimų matyti, kad įvairius pastebėtus aplinkos ir visuomenės pokyčius, pvz., miško rūšių pokyčius, invazinių svetimų rūšių atsiradimą ir ligų protrūkius, lėmė arba paskatino visuotinė klimato kaita, todėl žmonių, jų apgyvendintos gamtos ir ekosistemų pažeidžiamumas didės, jeigu nebus imtasi konkrečių priemonių; kadangi integruota ES parama solidarumui didinti ir valstybių narių keitimuisi gerąja patirtimi gerinti padėtų užtikrinti, kad labiausiai klimato kaitos paveikti regionai galėtų imtis būtinų prisitaikymo priemonių;
G. kadangi dėl klimato kaitos daromas poveikis socialinei nelygybei, kuri pastarąjį dešimtmetį ES jau ir taip augo, taip pat didėja silpniausių socialinių gyventojų sluoksnių, kurie yra mažiau pajėgūs ir turi mažiau išteklių pasipriešinti klimato kaitos poveikiui, pažeidžiamumas; kadangi asmenų pažeidžiamumas dėl klimato kaitos poveikio didele dalimi priklauso nuo jų galimybių gauti pagrindinių išteklių ir kadangi valdžios institucijos turėtų užtikrinti prieigą prie tų pagrindinių išteklių;
H. kadangi beveik 72,5 % ES gyventojų, t. y. maždaug 359 mln. žmonių, gyvena miestuose; be to, kadangi ES atsakinga už 9 % pasaulyje išmetamo teršalų kiekio, o miestų teritorijose suvartojama 60–80 % viso pasaulyje suvartojamo energijos kiekio ir jose išmetamo CO2 kiekio dalis yra panašaus dydžio;
I. kadangi miesto infrastruktūros pasirinkimas turės įtakos miestų pajėgumui atsilaikyti prieš klimato kaitą; kadangi miestai, įmonės ir kiti nevalstybiniai subjektai turi galimybių iki 2020 m. sušvelninti klimato kaitą 2,5–4 milijardais tonų CO2; kadangi regionai ir miestai yra pajėgūs 5 % sumažinti pasaulyje išmetamą teršalų kiekį, kad pasiektų Paryžiaus susitarimo tikslus, ir kadangi jie turi galimybių gerokai sumažinti pasaulyje išmetamą teršalų kiekį;
J. kadangi 11-uoju darnaus vystymosi tikslu (DVT) („pasiekti, kad miestai ir gyvenvietės taptų įtraukūs, saugūs, atsparūs ir darnūs“) siekiama, kad iki 2020 m. smarkiai padaugėtų miestų ir gyvenviečių, priimančių ir įgyvendinančių integruotą politiką ir planus siekti įtraukumo, efektyvaus išteklių naudojimo, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos bei atsparumo nelaimėms, taip pat, laikantis 2015–2030 m. Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programos, kurti ir įgyvendinti holistinį nelaimių rizikos valdymą visais lygmenimis;
K. kadangi savivaldos institucijos yra tarp pagrindinių Europos finansavimo gavėjų;
L. kadangi Paryžiaus susitarimo 7 straipsnio 2 dalyje pripažįstama, kad prisitaikymas yra visuotinis uždavinys, kurį būtina spręsti vietos, subnacionaliniu, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis; kadangi vietos valdžios institucijų ir nevalstybinių subjektų veiksmai yra pagrindinė sąlyga, kad vyriausybės galėtų įgyvendinti savo įsipareigojimus dėl pasaulinių klimato politikos veiksmų;
M. kadangi ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje (COM(2013)0216), taip pat atitinkamuose ES reglamentuose dėl Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų apibrėžiami pagrindiniai tikslai ir susiję politikos veiksmai, t. y. 2014–2020 m. sanglaudos politikos programoje nustatomi tokie mechanizmai kaip ex ante sąlygos ir su klimatu susiję teminiai tikslai, pvz., teminiai tikslai (TT) Nr. 4 „Perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos visuose sektoriuose rėmimas“, Nr. 5 „Prisitaikymo prie klimato kaitos skatinimas, rizikos prevencija ir valdymas“ ir Nr. 6 „Aplinkos išsaugojimas ir apsauga ir tausaus išteklių naudojimo skatinimas“, dėl kurių buvo skirtas didesnis ir tikslingesnis klimato politikos veiksmų finansavimas bent iš keleto ESI fondų;
N. kadangi regionai ir miestai, prisidėdami prie darbotvarkės „Lima. Paryžius“ ir Nevalstybinių subjektų kovos su klimato kaita platformos iniciatyvų, parodė savo įsipareigojimą dalyvauti JTBKKK procese;
Bendrosios aplinkybės
1. palankiai vertina ES vaidmenį, atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimą ir (arba) 21-ąją Klimato kaitos konferenciją (COP 21), ir pritaria jos, kaip pasaulinės lyderės, vaidmeniui kovojant su klimato kaita; pabrėžia, kad Europa užsibrėžė vienus iš aukščiausių kovos su klimato kaita tikslų pasaulyje; primygtinai ragina klimato kaitos švelninimą laikyti svarbiu ES sanglaudos politikos prioritetu siekiant įvykdyti Paryžiaus susitarimo (COP 21) įsipareigojimus ir jų laikytis, t.y. skatinti su švaria energija susijusias inovacijas, žiedinę ekonomiką, atsinaujinančiųjų išteklių energetiką ir energijos vartojimo efektyvumą nedarant poveikio būtinoms prisitaikymo priemonėms, tačiau išlaikant pagrindinį sanglaudos politikos vaidmenį ir tikslus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį;
2. pritaria požiūriui į kovą su klimato kaita, pasiūlytam darnaus vystymosi tiksluose (Jungtinės Tautos) ir Amsterdamo pakte (ES miestų darbotvarkė); pabrėžia, kad Europa turi tapti tikra pasauline lydere atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje, kaip pasiūlyta Komisijos, ir dar kartą pabrėžia, kad ES miestų darbotvarkė, pagal kurią siekiama įtraukių, saugių ir tvarių miestų tikslo, padeda įgyvendinti Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m.; šiuo klausimu atsižvelgia į didelius Europos vietos valdžios institucijų skirtumus ir skirtingas jų galimybes; ragina įgyvendinant Miestų darbotvarkę vadovautis lanksčiu, poreikiams pritaikytu požiūriu, kurio laikantis būtų teikiamos paskatos ir gairės siekiant visapusiškai išnaudoti miestų teikiamas galimybes;
3. primena, kad 2015 m. spalio 14 d. Europos Parlamento rezoliucijoje „Siekiant naujo tarptautinio klimato kaitos susitarimo Paryžiuje“[6] valstybės narės raginamos apsvarstyti galimybę prisiimti papildomus įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio mažinimo; pabrėžia, kad reikia užtikrinti didžiausią 21-osios Klimato kaitos konferencijos (COP 21) proceso skaidrumą ir kontrolę;
4. ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti plataus užmojo klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos tikslus, atsižvelgiant į galiojančius ES klimato politikos srities teisės aktus ir Regionų komiteto prašymą, pateiktą jo 2017 m. vasario 9 d. nuomonėje „Nauja ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija. Integruotas požiūris“;
5. apgailestauja dėl neatsakingų strategijų, keliančių pavojų aplinkai, pvz., tam tikros ekonominės veiklos ir konkrečių pramonės sektorių, sukeliančių didelę taršą, ir pabrėžia visų visuomenės segmentų atsakomybę už tai, kad būtų prisidedama prie priemonių, kurios yra itin svarbios siekiant priešinga linkme pakreipti tendenciją, keliančią grėsmę gyvybei planetoje; pabrėžia, kad trūksta informacijos apie priemones, kurių ėmėsi kai kurie pramonės sektoriai siekdami kovoti su taršos poveikiu, ir apie tai, kaip ieškoma mažiau taršių sprendimų; tačiau apgailestauja, kad kai kurie nuomonės formuotojai mokslo, žiniasklaidos ir politikos srityse toliau neigia akivaizdžią klimato kaitą;
6. apgailestauja dėl JAV pareikšto ketinimo pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo ir palankiai vertina tai, kad esama daug nefederalinių subjektų, visų pirma JAV valstijų ir miestų, kurie dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą pasiekti Paryžiaus susitarime nustatytus tikslus; ragina Jungtinių Amerikos Valstijų vietos ir regionų valdžios institucijas, norinčias dalyvauti kovoje su klimato kaita, vykdant projektus bendradarbiauti ir užmegzti partnerystę su kitais viešais ir privačiais partneriais ir keistis gerąja patirtimi šioje srityje; ragina sukurti naują valdymą, galintį užtikrinti lėšas klimato politikos veiksmams, ir geriau integruoti regionus ir miestus ir jiems atstovaujančias institucijas;
7. pabrėžia, kad miestai, derindami veiksmus su nacionalinės valdžios institucijomis ir juos supančiais regionais, turi atlikti lemiamą vaidmenį kovojant su klimato kaita; ragina subnacionalinio lygmens vadovus ir nacionalines vyriausybes labiau bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu pasitelkiant platformas, pavyzdžiui, „Friends of Cities“; mano, kad konkrečiu integruotos tvarios miestų plėtros atveju vietos valdžios institucijos turėtų turėti įgaliojimus ne tik atrinkti projektus, bet ir rengti, projektuoti ir įgyvendinti vietos plėtros programas; pabrėžia galimus teigiamus ekonomikos augimo ir žaliųjų darbo vietų aspektus;
8. pažymi, kad vietos valdžios institucijos yra atsakingos už daugumos klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių ir už daugelio šios srities ES teisės aktų įgyvendinimą; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą reikia imtis veiksmų miestų planavimo, judumo, viešojo transporto ir infrastruktūros, pastatų energinio naudingumo, švietimo kampanijų, išmaniųjų miestų, pažangiųjų tinklų ir regioninių subsidijų srityse;
9. pažymi, kad miestų merai už savo sprendimus yra tiesiogiai atskaitingi savo rinkėjams ir gali veikti efektyviau ir greičiau, be to, dažnai jų veiksmai greitai duoda paveikių rezultatų;
10. ragina nacionalines vyriausybes padėti miestams ir regionams įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus remti klimato ir energetikos iniciatyvas vietos ir regionų lygmenimis;
11. pažymi, kad klimato kaita susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais, taigi reikalingas integracinis požiūris, kuris yra veiksmingas vietos ir regionų lygmeniu;
12. įspėja, kad dėl išmetamo ŠESD kiekio patiriamos visuomenės sąnaudos ir ekonominis poveikis šiuo metu daro įtaką miestų infrastruktūrai ir viešosioms sveikatos priežiūros bei socialinės rūpybos sistemoms, kurioms – tam tikru metu ir tam tikruose miestuose ir regionuose – užkraunama pernelyg didelė našta ir kurios yra rizikingoje ekonominėje padėtyje; pažymi, kad dėl to šioms sistemos bus užkraunama papildoma našta ir reikalaujama, kad jos patenkintų vis didesnius ir labiau kompleksinius poreikius; palankiai vertina galimą ekonominę naudą miestams, pirmaujantiems diegiant mažo anglies dioksido kiekio infrastruktūrą, įskaitant mažesnes energijos kainas, sumažėjusias priežiūros sąnaudas ir mažesnes išlaidas visuomenės sveikatai, kuri pagerėja sumažėjus teršalų;
13. pripažįsta, kad klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas prie jos yra ilgalaikiai procesai, trunkantys ilgiau negu rinkimų ciklai ir vietos bei regionų lygmeniu priimtų sprendimų įgyvendinimas, ir ragina klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos laikyti galimybių šaltiniu sprendžiant kitas problemas, pvz., susijusias su užimtumu ir veiksmais siekiant gerinti sveikatą, gyvenimo kokybę ir viešąsias paslaugas; pažymi, jog Paryžiaus susitarime numatytas aktyvus suinteresuotųjų subjektų, kurie nėra susitarimo šalys, dalyvavimas pasitelkiant techninio klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos nagrinėjimo procesus;
14. pripažįsta labai svarbų regionų, miestų ir miestelių vaidmenį skatinant prisiimti atsakomybę už energetikos pertvarką ir siekti su klimatu ir energetika susijusių tikslų pagal principą „iš apačios į viršų“; atkreipia dėmesį į tai, kad regionai ir miestų teritorijos labiausiai tinka išbandyti ir įgyvendinti integruotus energetikos sprendimus tiesiogiai bendradarbiaujant su piliečiais; pabrėžia poreikį skatinti energetikos pertvarką ir vietos investicijas į klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemones; pabrėžia, kad švarios energijos srities inovacijoms ir nedidelės apimties atsinaujinančiųjų išteklių energetikos projektams galėtų tekti labai svarbus vaidmuo siekiant Paryžiaus susitarimo tikslų; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares imtis veiksmų siekiant suteikti galimybių pasinaudoti finansinėmis priemonėmis, kuriomis būtų atsižvelgiama į vietos energetikos bendrijų ypatumus ir jų teikiamą ilgalaikę vertę energijos rinkai, aplinkai ir visuomenei, taip pat skatinti pavienių gaminančių vartotojų vaidmenį atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje, siekiant didesnio savarankiškumo ir savarankiškos energijos gamybos; ragina miestus ir regionus imtis vadovaujamo vaidmens skatinant efektyviai vartoti energiją ir gaminti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, kad būtų galima sumažinti išmetamą ŠESD kiekį ir oro taršą;
15. pabrėžia, jog būtina, kad regionai įgyvendintų Direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo ir Direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, ir sutelkti arba padidinti struktūrinių fondų lėšas, skirtas energijos vartojimo efektyvumui viešuosiuose pastatuose ir savarankiškam savivaldybių apsirūpinimui atsinaujinančiųjų išteklių energija skatinti; taip pat ragina remti bendruomeninius piliečių energetikos projektus ES struktūrinių fondų lėšomis ir sumažinant administracinę naštą nacionaliniu ir regionų lygmenimis;
16. pažymi, kad, naujausiais statistiniais duomenimis, ES tenkanti pasaulyje išmetamo ŠESD kiekio dalis yra apie 10 %., taigi nesiimant pasaulinio masto veiksmų neigiamų klimato kaitos tendencijų negalima nukreipti kita linkme; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ES šioje srityje galėtų atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų, visų pirma skatindama švarios energijos sprendimus ir technologijas;
17. primena, kad ES miestų darbotvarkėje skatinama taikyti naują darbo metodą, pagal kurį miestų potencialas būtų visiškai išnaudojamas siekiant spręsti visuotines klimato kaitos problemas ir taip pat būtų skiriamas ypatingas dėmesys geresniam reglamentavimui, galimybėms gauti finansavimą ir keistis žiniomis;
ES ir sanglaudos politika
18. mano, kad būsimoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP) tam tikrais atvejais reikėtų padidinti užmojį siekti klimato tikslų ir šiam tikslui skiriamų išlaidų dalį;
19. primena įsipareigojimą bent 20 % 2014–2020 m. ES biudžeto lėšų (maždaug 212 mlrd. EUR) skirti su klimatu susijusiems veiksmams; prašo Komisijos ir valstybių narių tinkamai atsižvelgti į 2016 m. Europos Audito Rūmų specialiosios ataskaitos Nr. 31 išvadas, kuriose perspėjama, jog esama rimto pavojaus, kad 20 % tikslas nebus pasiektas, jei nebus imtasi papildomų priemonių, ir ragina Komisiją informuoti Parlamentą apie pažangą šioje svarbioje srityje; pabrėžia, kad Europos socialinio fondo, taip pat žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės srityse reikšmingo perėjimo prie klimato politikos veiksmų nenustatyta ir kad nevisiškai išnagrinėtos visos galimybės finansuoti su klimatu susijusius veiksmus;
20. pabrėžia, kad sanglaudos politika turi atlikti esminį vaidmenį sprendžiant klimato kaitos problemas regionų ir vietos mastu; pakartoja, kad būtina didinti sanglaudos politikos biudžetą po 2020 m.; pabrėžia, kad įgyvendinant sanglaudos politiką ypatingą dėmesį reikėtų skirti miestų investicijoms į oro kokybę, žiedinę ekonomiką, prisitaikymą prie klimato kaitos, žaliosios infrastruktūros plėtros sprendimus, energetikos pertvarką ir perėjimą prie skaitmeninių technologijų;
21. pritaria, jog reikia kurti sąnaudų ir naudos analizės priemonę, kad vietos valdžia galėtų suvokti projektų, kuriais siekiama sumažinti išmetamą anglies dioksido kiekį, poveikį ir visapusiškai pasinaudoti ES lygmeniu prieinamomis finansavimo galimybėmis;
22. mano, kad sanglaudos politika turėtų apimti ir klimato kaitos švelninimo, ir prisitaikymo prie jos požiūrius ir juos atskirti, kartu atsižvelgiant į būtinybę juos koordinuoti, ir taikyti aiškius finansavimo mechanizmus, kuriais būtų suteikiamas impulsas ir skatinama vykdyti politiką ir taikyti priemones abiejose srityse; laikosi nuomonės, kad šie mechanizmai galėtų būti įgyvendinami remiantis aiškiais ir išmatuojamais investicijų planais ir dalyvaujant miestams bei regionams (įskaitant viešosios valdžios institucijas, pramonę, suinteresuotuosius subjektus ir pilietinę visuomenę) ir kad šis dalyvavimas turėtų apimti taip pat ir taikymo bei vertinimo etapus;
23. pažymi, kad tik penkiolika valstybių narių yra patvirtinusios veiksmų planus ir prisitaikymo strategijas, kuriose nurodytos vos kelios konkrečios priemonės, taikomos vietos lygmeniu; mano, kad būsimas ESI fondų planavimas turėtų būti labiau siejamas su nacionaliniais 2030 m. energetikos ir klimato planais; pabrėžia, kad būsimoje daugiametėje finansinėje programoje turėtų būti dar geriau integruoti klimato srities tikslai, pavyzdžiui, sanglaudos politikos investicijas labiau susiejant su bendrais valstybių narių planais įgyvendinti 2030 m. tikslą; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to partnerystės susitarimai turės būti vertinami atsižvelgiant į ES klimato politikos tikslus, o veiksmų programos turės būti glaudžiai susijusios su kiekvienos valstybės prisitaikymo prie klimato kaitos strategijomis ir planais, kad būtų užtikrintas visų lygmenų planavimo ir valdymo koordinavimas ir nuoseklumas, ypač tais atvejais, kai ES lėšos sudaro didelę prieinamų viešųjų išlaidų dalį; pažymi, kad dėl šios priežasties vertinant veiksmų programas reikės įvertinti, kaip veiksmingai jos padėjo mažinti išmetamą ŠESD kiekį, drauge siekiant nustatyti bendrą atsekamumo metodiką ir stebėjimo tvarką, kad būtų išvengta ekologinio manipuliavimo;
24. primygtinai ragina užtikrinti, kad pagal sanglaudos politiką vykdomos investicijos būtų suderintos su veiksminga klimato politika siekiant užtikrinti aplinkos tvarumą;
25. pabrėžia, kad inovacijų politika ir miestų aspektas yra tinkamos sritys siekiant užtikrinti sinergiją tarp klimato srities tikslų ir platesnio užmojo ekonominių tikslų pagal sanglaudos politiką; todėl ragina parengti konkrečias nuostatas, susijusias su tvaria miestų plėtra ir miestų inovacijomis, kad įgyvendinant sanglaudos politiką po 2020 m. šios sritys taptų akivaizdžiai finansiškai stipresnės;
26. ragina nedelsiant priimti ir pateikti įvairių partnerysčių, kurios vykdomos pagal ES miestų darbotvarkę ir kuriomis sprendžiamos su klimato kaitos švelninimu susijusios problemos, veiksmų planus; be to, ragina Komisiją teikiant būsimus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų atsižvelgti į planuose pateiktus pasiūlymus, ypač tuos, kurie susiję su geresniu reglamentavimu, finansavimu ir žiniomis;
27. pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti ilgalaikius Paryžiaus susitarimo tikslus reikia didesnio nuoseklumo, susijusio su investicijomis, kuriomis siekiama ilgalaikių priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslų, visoje regionų, valstybių narių ir ES rinkoje, ir ragina imtis priemonių siekiant supaprastinti galimybes gauti finansavimą, kad mažesni miestai ir regionai galėtų gauti finansavimą; be to, pabrėžia, kad prioritetinis finansavimas turėtų būti skiriamas nuo anglies priklausantiems regionams, siekiant sudaryti sąlygas sklandžiai pereiti prie mažataršės ekonomikos, ir kad pirmenybė turėtų būti teikiama daug anglies dioksido išskiriančių pramonės šakų darbuotojų perėjimui prie alternatyvaus užimtumo; ragina Komisiją siūlyti, kad sanglaudos politikos po 2020 m. programoje išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas (kartu su kitais veiksmais, pvz., atstatymo darbais ar veikla, kuria siekiama atkurti ir nukenksminti urbanistines dykras) būtų vienas iš svarbiausių veiksmų programų rezultatų vertinimo aspektų;
28. pabrėžia, kad, siekiant finansuoti projektus, padėsiančius sušvelninti klimato kaitą arba prie jos prisitaikyti, svarbu naudoti papildomas finansines ir politikos priemones, tokias kaip Europos strateginių investicijų fondas, Europos infrastruktūros tinklų priemonė ir iniciatyva „Horizontas 2020“;
29. pabrėžia, kad subsidijos regionams ir miestams ir toliau turi būti pagrindinė ES teikiamo finansavimo priemonė įgyvendinant sanglaudos politiką ir ypač klimato politikos veiksmus; vis dėlto pabrėžia, jog, nepaisant nuoseklesnių ir tikslesnių klimato kaitos poveikio ir rezultatų rodiklių, jų nepakanka, kad būtų užtikrintas atitinkamas sanglaudos politikos indėlis siekiant bendrų ES klimato politikos tikslų, ir mano, kad reikia tobulinti išlaidų klimato srityje stebėjimo ir atsekimo sistemą siekiant užtikrinti, kad ES išlaidomis būtų konkrečiai ir išmatuojamai prisidedama prie ES tikslų įgyvendinimo; ragina pritaikyti veiksmų planą siekiant stebėti regioninius ir vietos klimato politikos veiksmus ir ragina Komisiją apskaičiuoti, kokią procentinę lėšų dalį vietos lygmeniu valstybės narės išleidžia išmetamo ŠESD kiekio mažinimui ir teritorijų prisitaikymo prie klimato kaitos užtikrinimui;
30. pripažįsta integruotos teritorinės plėtros priemonių, pavyzdžiui, integruotų teritorinių investicijų ir bendruomenės inicijuotos vietos plėtros, kurias miestai gali naudoti kaip papildomas darnios miesto plėtros strategijų ar funkcinių sričių finansavimo priemones, vaidmenį; ragina vietos lygmeniu integruotai taikyti principus „iš apačios į viršų“ ir strategijas, kad būtų galima veiksmingiau naudoti išteklius, didinti atsparumą ir prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio labiausiai jos paveiktose vietovėse;
31. pripažįsta, kad ES miestuose sutelkta didžioji dalis Europos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sektoriaus, dirbančio klimato kaitos klausimais; ragina Komisiją teikti didesnę paramą miestams ir regionams mokymo ir informuotumo didinimo, finansinio orientavimo, praktinės patirties, komunikacijos, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, švietimo klimato apsaugos klausimais ir konsultacijų tiek klimato kaitos švelninimo, tiek prisitaikymo prie jos srityse, visų pirma stiprinant esamas priemones, tokias kaip investavimo miestuose konsultacijų platforma URBIS, URBACT ir iniciatyva „Inovatyvūs miestų sprendimai“; ragina Komisiją užtikrinti, kad šie sektoriai visapusiškai išnaudotų pasaulinio masto bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje privalumus, ir stiprinti šias priemones, kad vietos valdžiai būtų lengviau vykdyti paskirtį atitinkančius projektus ir naudotis finansavimo galimybėmis siekiant išbandyti naujoviškus miestų plėtros strategijų sprendimus; ragina ES nepriklausančių šalių subnacionalinėms valdžios institucijoms suteikti galimybę ir oficialiai, ir neoficialiai savanoriškai dalyvauti įgyvendinant Europos mokslo, mokslinių tyrimų ir technologijų iniciatyvas, pavyzdžiui, iniciatyvą „Horizontas 2020“, siekiant bendrų tikslų; mano, kad vietos valdžios institucijos turėtų turėti galimybę tiesiogiai naudotis finansinėmis priemonėmis, tokiomis kaip pasauliniai klimato fondai; mano, kad siekiant užtikrinti greitą naujų mažo anglies dioksido technologijų diegimą turėtų būti stiprinama sanglaudos politikos ir mokslinių tyrimų bei inovacijų politikos sąveika;
32. ragina Komisiją užtikrinti, kad programoje „Horizontas 2020“ daugiau dėmesio ir lėšų būtų skiriama inovacijų ir mokslinių tyrimų projektams žiedinės ekonomikos ir tvarių miestų srityje; ragina valstybes nares, remiant Komisijai ir Europos investicijų bankui (EIB) regionų ir miestų administracinius gebėjimus siekiant sudaryti jiems sąlygas visapusiškai pasinaudoti ES lygmeniu prieinamomis viešojo ir privačiojo finansavimo galimybėmis;
33. ragina kompetentingas institucijas spręsti atliekų problemą, siekiant įgyvendinti žiedinę ekonomiką ir skatinti deginimui alternatyvius pakartotinai nepanaudojamų ar neperdirbamų atliekų šalinimo metodus;
34. mano, kad būsimuoju programavimo laikotarpiu klimato kaitą reikės įtraukti į teritorinio bendradarbiavimo programas; pabrėžia, kad regionams ir miestams vykdant veiklą svarbų vaidmenį atlieka teritorinis bendradarbiavimas, tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir makroregioninės strategijos tiek ES, tiek už jos ribų, ir dar kartą teigia, kad šią priemonę būtina stiprinti politiškai ir finansiškai tiek klimato kaitos švelninimo, tiek prisitaikymo prie jos srityje; pabrėžia, kad bendrų veiksmų įgyvendinimo ir įvairių valstybių narių nacionalinių, regioninių bei vietos subjektų politikos mainų sistema, pavyzdžiui, INTERREG, yra ypač tinkama siekiant kovoti su klimato kaita ir imtis tinkamų veiksmų, kuriais būtų siekiama švelninti jos poveikį; šiuo atžvilgiu palankiai vertina tai, kad pagal septynias iš 15 tarptautinių INTERREG programų visoje Europoje finansuojamos strategijos, bandomieji veiksmai, mokymai ir priemonės, siekiant padėti miestams stiprinti išmetamo CO2 kiekio mažinimo pajėgumus ir švelninti klimato kaitą, kad būtų pasiekti ES tikslai;
Miestai ir regionai
35. palankiai vertina tokias iniciatyvas kaip Pasaulinis merų paktas dėl klimato ir energetikos ir daugelio miestų ir regionų vaidmenį kovojant su klimato kaita ir saugant aplinką; primygtinai ragina miestus ir regionus bendradarbiauti ir nedelsiant dar labiau įtraukti kovą su klimato kaita į institucinę darbotvarkę; rekomenduoja miesto valdžios institucijoms įgyvendinti ir nuolat atnaujinti ilgalaikes pažangaus miestų planavimo strategijas ir naujoviškus metodus, pavyzdžiui, iniciatyvą „Pažangieji miestai“; pabrėžia, kad reikia kurti tvarių būstų, kuriuose efektyviai vartojama energija, projektus ir statyti išmaniuosius pastatus, padėsiančius taupyti energiją, investuoti į atsinaujinančiųjų išteklių energiją, diegti ekologiško viešojo transporto sistemas, toliau remti mažai anglies dioksido išskiriančių miestų ir regionų skatinimo projektus, taip pat miestų ir vietos bei regionų valdžios institucijų, bendradarbiaujančių siekiant kovoti su visuotiniu atšilimu, aljansus;
36. pažymi, kad svarbu įgyvendinti objektyviais parametrais ir išbandyta metodika pagrįstą atskaitomybės sistemą ir stebėti miestų ir regionų vykdomą klimato politiką siekiant dalytis duomenimis apie klimato srities įsipareigojimus ir padidinti skaidrumą subjektams, kad būtų galima pasiekti klimato politikos tikslus;
37. primena, kad transporto sektoriuje taip pat išmetama tiek ŠESD, tiek sveikatai kenksmingų oro teršalų, kurių koncentracija miestų ore reglamentuojama Direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo; mano, kad regionai ir miestai turi didžiulį potencialą sumažinti transporto išmetamų ŠESD kiekį, ir pabrėžia, kad būtina finansuoti iniciatyvas, pagal kurias sudaromos palankesnės sąlygos mažataršiam judumui vietos ir regionų lygmenimis; pabrėžia, jog svarbu, kad miestai prisiimtų vadovaujamą vaidmenį skatinant naudotis viešuoju transportu ir skatinant viešojo ir privačiojo transporto elektrifikaciją, ir ragina atrinkti keletą pavyzdinių regionų, kuriuose būtų atliekami pažangių ir tarpusavyje susietų, miesto ir kaimo regionus jungiančių transporto sistemų tyrimai;
38. palankiai vertina miestų iniciatyvas, tokias kaip pažangiųjų miestų ir pažangiųjų tinklų iniciatyvos, kuriomis siekiama sumažinti išmetamą ŠESD kiekį ir padidinti efektyvų išteklių naudojimą; pabrėžia, kad regionai turi sudaryti palankesnes sąlygas kurti žaliuosius miestus skatindami energetikos pertvarką ir skaitmeninę transformaciją ir kad tokie sprendimai kaip pažangieji tinklai gali padėti efektyviau tiekti energiją namų ūkiams ir pastatams; pripažįsta, kad įmonių ir miestų bendradarbiavimas padeda kurti naujoviškus ir įtraukius sprendimus, ir ragina juos skatinti; pabrėžia, kad reikia daugiau investuoti į kitus tvarius problemos sprendimus, pavyzdžiui, į žaliąją infrastruktūrą, ir didinti sumedėjusios augmenijos dangos plotą miestuose; primena, kad reikia ne tik sumažinti išmetamą teršalų kiekį, bet ir didinti dirvožemio pajėgumą sugerti CO2, ir ragina stiprinti esamų ir naujai pasodintų miestų miškų apsaugą ES regionuose;
39. pabrėžia, kad vietoje gaminant sezoninį maistą galima sumažinti transporto priemonių išmetamą ŠESD kiekį ir taip sumažinti bendrą maisto produktų anglies pėdsaką; ragina Komisiją bendradarbiauti su maisto sektoriumi siekiant padidinti vietos ir regionų tvarią maisto gamybą ir palankiai vertina savanoriškas priemones (pvz., šviesoforo spalvų principu pagrįstą ženklinimą), kurias taikant siekiama užtikrinti maisto ir kitų produktų poveikio klimatui ir anglies pėdsako matomumą; ragina sukurti bendrus ES rodiklius siekiant sudaryti sąlygas taikyti savanorišką, tačiau palyginamą ženklinimą, ir ragina vietos valdžios institucijas rengti informavimo kampanijas, kuriomis būtų didinamas informuotumas apie maisto produktų anglies pėdsaką;
40. pažymi, kad klimato kaitos švelninimo priemonės turi būti planuojamos teisingai paskirsčius darbus ir pelną įvairiems subjektams ir kad prisitaikymo priemonėse daugiausia dėmesio turi būti skiriama pažeidžiamiausių gyventojų grupių apsaugai;
41. pripažįsta įvairų ir ypatingą regionų pažeidžiamumą ir potencialą, taip pat pažymi, kad kiekvienos teritorijos problemos, ištekliai ir veiksmingiausios priemonės gali skirtis; todėl dar kartą teigia, jog laikosi subsidiarumo principo, ir pabrėžia, kad miestai ir regionai privalo turėti būtinus įgaliojimus ir būti pakankamai savarankiški politiniu, administraciniu ir finansiniu požiūriu, kad suplanuotų ir įgyvendintų atskirus veiksmus; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Paryžiaus susitarime nustatytus tikslus miestai, investuodami į žaliąją infrastruktūrą, judumą, viešąjį transportą ir pažangiuosius elektros energijos tinklus, turi vykdyti savo poreikiams tinkamą mietų planavimą; kartoja, kad regioninės ir vietos valdžios institucijos, kaip valdymo pakopa, esanti arčiausiai piliečių, taigi labiausiai patirianti su klimato kaita susijusių problemų poveikį, yra išsamiausiai susipažinusios su daug problemų, todėl pabrėžia, kad svarbu aprūpinti regioninės ir vietos valdžios institucijas administraciniais gebėjimais ir finansinėmis priemonėmis siekiant parengti poreikiams pritaikytus klimato kaitos švelninimo sprendimus;
42. ragina veiksmingiau įgyvendinti daugiapakopį valdymą ir užtikrinti visišką skaidrumą, kad būtų galima labiau įtraukti vietos valdžią, regionus ir miestus bei jiems atstovaujančius organus į ES sprendimų priėmimo procesus ir JTBKKK procesą; primygtinai ragina skatinti ir užtikrinti visų valdžios institucijų veiklos koordinavimą, taip pat skatinti visuomenės ir suinteresuotųjų socialinių bei ekonominių subjektų dalyvavimą ir ragina Komisiją skatinti valstybių narių, regionų, vietos bendruomenių ir miestų veiklos koordinavimą ir informacijos bei geriausios praktikos mainus; atkreipia dėmesį į tai, kad turėtų būti skatinami dalyvaujamieji vietos lygmens valdymo modeliai;
43. palankiai vertina Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos sprendimą 2023 m. parengti specialų pranešimą dėl miestų ir klimato – šis įsipareigojimas taps akstinu vykdyti daugiau mokslinių tyrimų miestų svarbos kovojant su klimato kaita srityje; mano, kad miestai turėtų prisidėti rengiant 2018 m. pasaulinę klimato ataskaitą; be to, mano, kad priėmus Paryžiaus susitarimą miestai ir regionai gali daryti įtaką politikos formavimui įgyvendindami strateginį požiūrį, kurio laikantis būtų kovojama su klimato kaita ir remiamos klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonės miestų teritorijose, kuriose gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų; ragina Komisiją šiame procese palaikyti daugiapakopę klimato politikos veiksmų viziją siekiant skatinti įtraukų klimato režimą, kuriuo būtų pripažįstami veiksmai, kurių imasi vietos ir subnacionalinės valdžios institucijos;
44. ragina nacionalinės valdžios institucijas siekti decentralizuoti valdymą ir geriau įgyvendinti subsidiarumo principą suteikiant vietos ir regionų valdžios institucijoms galimybę atlikti svarbesnį vaidmenį kovoje su klimato kaita;
45. pažymi, kad daugelis pramonės sektoriaus subjektų investuoja į žaliąją pertvarką ir įsipareigojo vykdyti priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo politiką; pripažįsta, kad bendradarbiaujant įmonėms ir miestams kuriami naujoviški ir įtraukūs su klimato politikos sprendimai ir padedama ES siekti tikslų; primena, kad pramonė atlieka esminį vaidmenį finansuojant investicijas ir šalinant jų trūkumą miestų teritorijose; ragina skatinti miestų ir įmonių partnerystes;
46. pabrėžia, kad pažangusis planavimas ir investicijos į klimato kaitos poveikiui atsparią mažo anglies dioksido kiekio miesto infrastruktūrą gali padėti pagerinti aplinką ir piliečių gyvenimo kokybę, kurti darbo vietas ir skatinti vietos ir regionų ekonomiką;
47. ragina miestus ir regionus pasinaudoti ES iniciatyvomis, pavyzdžiui, iniciatyva „Inovatyvūs miestų sprendimai“, siekiant vykdyti bandomuosius projektus tvarios miestų plėtros srityje;
48. palankiai vertina iniciatyvą „Women4Climate“ ir privačiojo sektoriaus dalyvavimą vykdant šią iniciatyvą, nes tai turėtų padėti skatinti vadovaujančias moteris aktyviau dalyvauti kovoje su klimato kaita, siekiant sustiprinti jų vadovavimo įgūdžius ir skatinti vadovaujančias naujos kartos moteris kovoti su klimato kaita;
49. pripažįsta, kad miestams tenka ypatinga atsakomybė kovojant su klimato kaita, nes juose išmetama 70 % visame pasaulyje išmetamo CO2 kiekio, ir dar kartą nurodo Parlamento įsipareigojimą užtikrinti, kad sėkmingai visuotiniu mastu būtų įgyvendintas Merų paktas dėl klimato ir energetikos, įskaitant iniciatyvą dėl prisitaikymo prie klimato kaitos (iniciatyva „Merai prisitaiko“), susitarimo memorandumas „Ne daugiau kaip 2°C“ ir iniciatyva „Regionai prisitaiko“; mano, kad įsipareigojimus, prisiimtus 2015 m. Paryžiaus miesto rotušės deklaracijoje, bus galima įgyvendinti tik tuomet, jei bus laikomasi Pasaulinio merų pakto dėl klimato kaitos ir energetikos, ir ragina visus ES ir ne ES miestus prisijungti prie Merų pakto –tai netrukdo dalyvauti kituose tų pačių tikslų siekiančiuose sektorių ar institucijų tinkluose– siekiant įsipareigoti vykdyti plataus užmojo klimato politikos veiksmus ir organizuoti patirties ir gerosios praktikos mainus; pažymi, kad ne viename iš miestų pateiktų veiksmų planų yra įsipareigojimų iki 2020 m., todėl primygtinai ragina šiuos miestus iki 2030 m. atlikti papildomų darbų; mano, kad ES turėtų ir toliau leisti miestams savarankiškai planuoti savo klimato kaitos švelninimo strategijas, nes taip dažnai nustatomi platesnio užmojo tikslai;
50. pabrėžia būtinybę Paryžiaus susitarime aiškiai paminėti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, kad būtų užtikrintas ilgalaikis atsakas į klimato kaitą; pabrėžia, kad ES turi vietoje bendradarbiauti su miestais ir regionais siekiant, kad Europos regionai ir miestai būtų labiau susieti ir tvaresni ir kad būtų sukurtos efektyviai energiją vartojančios savivaldybės bei plėtojami pažangesni miestų transporto tinklai;
51. mano, kad vietos ir regionų lygmenimis reikėtų skatinti perduoti žinias ir patirtį, turint omenyje tai, kad pavieniai regionai ir miestai, taip pat tam tikros regioninės aplinkos apsaugos arba energetikos agentūros turi daug patirties;
52. mano, kad, siekiant užtikrinti geresnį bendradarbiavimą sprendžiant klimato kaitos problemas vietos ir regionų lygmenimis, turėtų būti naudojamasi Europos ir tarptautinėmis arba pasaulinėmis organizacijomis ir asociacijomis arba miestų, savivaldybių ir regionų tinklais;
53. pažymi, kad per Marakeše vykusią 22-ąją Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferenciją (COP 22) vietos ir regioninės valdžios institucijos parengė Marakešo veiksmų gaires, kuriose pabrėžiama, jog reikėtų labiau tiesiogiai įsitraukti vietos valdžios institucijoms, kurias derėtų laikyti oficialių diskusijų dėl klimato kaitos dalimi, užuot jas laikius tik nevalstybiniais subjektais kaip kitas nevyriausybines organizacijas ir privatųjį sektorių;
°
° °
54. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos regionų komitetui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, valstybėms narėms ir valstybių narių nacionaliniams bei regioniniams parlamentams.
- [1] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0363.
- [2] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0383.
- [3] Priimti tekstai, P8_TA(2017)0380.
- [4] Priimti tekstai, P8_TA(2015)0307.
- [5] OL L 347, 2013 12 20, p. 342.
- [6] Priimti tekstai, P8_TA(2015)0359.
AIŠKINAMOJI DALIS
ĮŽANGA
Klimato kaita – tai akivaizdus moksliniais duomenimis pagrįstas faktas, kurio požymius ir padarinius piliečiai ir sprendimus priimantys viešieji subjektai pastebi vis labiau. Per pastarąjį dešimtmetį temperatūra ES didėjo greičiau nei likusioje planetos dalyje[1]; didėja kraštutinės temperatūros, daugėja miškų gaisrų, sausrų, potvynių ir audrų, vis labiau skverbiasi invazinės svetimos rūšys, prarandama biologinė įvairovė, didėja konkurencija dėl vandens[2] ir energijos poreikis.
Poveikis daromas daugeliui sektorių: pirminiam sektoriui ir turizmui, viešosioms paslaugoms, kaip antai sveikatos priežiūrai, taip pat vandens ir energijos tiekimui. Klimato kaitos ekonominės sąnaudos labai didelės, net ir tuo atveju, kai klimato kaitos lygis vidutinis. Be to, Europos Viduržemio jūros regiono šalys yra pažeidžiamesnės ir jų susijusios sąnaudos didesnės, t. y. klimato kaita turi poveikį ES teritorinei sanglaudai[3].
Be to, dėl klimato kaitos Europos Sąjungoje didėja socialiniai skirtumai: yra socialinių grupių, patiriančių didesnę riziką negu kitos grupės (be kita ko, dėl silpnos sveikatos, mažų pajamų, netinkamo būsto, nepakankamo judumo, lyties). Energijos nepriteklius jau yra neatsiejama daugelio europiečių gyvenimo dalis. Europa taip pat atsako už tai, kad būtų šalinami humanitariniai padariniai, kurie dėl klimato kaitos atsirado ne Europoje: ieškodami oraus gyvenimo, dėl bado, sausrų, uraganų ir neteisingo vystymosi modelio į ES, ypač į jos miestus, atvyksta daugybė pabėgėlių dėl klimato kaitos.
STRATEGIJOS IR SUSITARIMAI
ES išmetamų teršalų kiekis sudaro 9 % pasaulinio kiekio, o jos miestų išmetamų teršalų kiekis – 75 % pasaulinio kiekio. Spręsdama šią problemą Sąjunga 2013 m. jau pradėjo įgyvendinti Prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją. Pasirašius Paryžiaus susitarimą (COP 21) padidėjo ES įsipareigojimas kovoti su klimato kaita[4] (šis pasirašymas susijęs su darnaus vystymosi tikslais, dėl kurių ES taip pat yra prisiėmusi įsipareigojimą) ir kartu nustatyta tinkama sistema, taikoma siekiant formuoti ES politiką, kuri vėliau turi apimti ir likusius lygmenis: valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų, privačiojo sektoriaus ir piliečių.
Taigi šio susitarimo priėmimas yra galimybė užtikrinti gerovę ir vystymąsi pasaulyje. Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, išmetančių didžiausią pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, nesolidarumo ir pasitraukimo iš susitarimo veiksmus įgyvendinti sunkiau, tačiau dėl to neturime jų atsisakyti.
ES jau padarė pažangą eidama šiuo keliu – priėmė savo klimato ir energetikos dokumentų rinkinį: jame numatyta iki 2030 m. 40 % sumažinti išmetamą ŠESD kiekį, 27 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir užtikrinti, kad 40 % pagaminamos energijos būtų atsinaujinančiųjų išteklių energija. Šie tikslai įvairiuose regionuose įgyvendinami labai skirtingai ir artimiausių kelerių metų uždavinys yra ypač padėti pažeidžiamiausiems regionams. Bet kuriuo atveju, norint pasiekti bendrus Paryžiaus susitarimo tikslus reikės remti platesnio užmojo sektorių tikslus.
PRANEŠIME PATEIKIAMOS REKOMENDACIJOS
Miestai – tinkamiausias kovos lygmuo
Klimato kaita yra sisteminė ir susijusi su socialiniais bei ekonominiais veiksniais: demografinėmis problemomis, socialine segregacija, migracija, urbanizacija, technologiniais pokyčiais ir perėjimu prie mažo anglies dioksido kiekio energetikos modelio. Todėl labiau nei kada nors reikia integracinio požiūrio, pagal kurį būtų derinamos sektorinės ir horizontaliosios, daugiapakopės, materialiosios ir nematerialiosios, viešosios ir privačiosios, technologinės ir ekosisteminės priemonės. Šį integracinį požiūrį daug geriau galima įgyvendinti ir jis yra daug veiksmingesnis vietos mastu. Vietos valdžios institucijos visada yra arčiausiai piliečių esanti valdymo pakopa[5].
Daugiau kaip 70 % europiečių gyvena miestų teritorijose, kuriose sukurta 73 % darbo vietų: miestams tenka didelė atsakomybė už visuotinį atšilimą ir kartu juose yra daug galimybių spręsti problemas. Pagrindinės veiksmų sritys yra: judumas ir transportas; pastatų energinis naudingumas; prekių ir paslaugų gamyba, platinimas ir vartojimas (įskaitant maistą, kuris yra svarbus veiksnys); atliekų tvarkymas; oro kokybė; teritorijų planavimas ir miestų planavimas. Visi šie aspektai jau nustatyti kaip prioritetai ES miestų darbotvarkėje (Amsterdamo pakte).
Siekdami įgyvendinti klimato kaitos problemos sprendimus, miestai ne kartą pažymėjo, kad ES paramos reikia šiose srityse: privalomos teisinės sistemos, gebėjimų stiprinimo, informuotumo didinimo ir mokymo, pagrindinių techninių ir mokslinių žinių, taip pat finansavimo.
Pirmenybė – klimato kaitos švelninimui, nepamirštant prisitaikymo prie jos
Galimi sprendimai apima dvi veiklos kryptis: prisitaikymą prie klimato kaitos ir jos švelninimą. Kartu abi šios kryptys nustatytos taikant tris galimus metodus[6]:
• spontaniškąjį: prisitaikoma reaguojant į klimatą ir patiriamą jo kaitos poveikį, aiškus planavimas nevykdomas arba vykdant šį planavimą sąmoningai nesiorientuojama į klimato kaitą;
• plėtros: pagrindinis prisitaikymo tikslas – išlaikyti sistemos esmę ir vientisumą;
• pertvarkymo: prisitaikant pakeičiamos pagrindinės sistemos savybės reaguojant į klimatą, kad būtų sušvelnintas jo kaitos poveikis.
Spontaniškasis ir plėtros metodas grindžiami išbandytomis technologijomis ir patirtimi, pagal šiuos metodus išlaikomas dabartinis paslaugų lygis ir neginčijamas dabartinis gyvenimo būdas. Šiuos metodus reikia susieti su pertvarkymo sprendimais, pagal kuriuos sprendžiami su klimato kaitos sisteminiu pobūdžiu susiję klausimai, orientuojantis į pagrindines priežastis.
Vis dėlto iki šiol vykdydami veiklą miestai visų pirma orientuodavosi į prisitaikymą, ypač taikydami spontaniškąjį metodą. Buvo imamasi prisitaikymo priemonių, nors jos taip nevadinamos ir nėra bendros strategijos (gaivalinių nelaimių mažinimas, vandentvarka, miestų žaliųjų zonų kūrimas ir kt.) dalis. Tačiau šios priemonės gali būti labai veiksmingos: dėl kiekvieno euro, investuoto siekiant išvengti potvynių, ilguoju laikotarpiu išvengiama 6 EUR žalos. Vis dėlto spontaniškasis ir plėtros metodai yra riboti atsižvelgiant į technologinius pajėgumus ir galutinį ŠESD balansą. Be to, tokie skandalai kaip „Dieselgate“ prisideda prie to, kad visuomenė skeptiškiau vertina šiuos metodus.
Nerimą kelia tai, kad daugiau kaip 75 % Europos miestų beveik nesiėmė ryžtingų priemonių siekdami prisitaikyti prie klimato kaitos. Be to, nustatyta aiški geografinė takoskyra tarp Europos šiaurinės ir vakarinės dalies miestų ir pietinės bei rytinės dalies miestų. Tai reiškia, kad būtent tie miestai, kurie dėl klimato kaitos yra pažeidžiamiausiuose regionuose, patiria daugiausia sunkumų siekdami prisitaikyti prie klimato kaitos.
Pagrindiniai nustatyti sunkumai yra šie: politikai ir sprendimus priimantys asmenys yra nepakankamai informuoti, trūksta techninių žinių ir sunku gauti finansavimą[7]. Prie viso to prisideda tai, kad nacionalinės ir regioninės institucijos atlieka prieštaringą vaidmenį: aktyviai neremia naujoviškų priemonių (paprastai dėl teisinių ar su sektoriais susijusių priežasčių); kyla netechnologinių kliūčių diegti naujus miestų planavimo, judumo arba atsinaujinančiųjų išteklių energetikos modelius.
Prioritetas turi būti ne tik prisitaikymas prie klimato kaitos, bet ir jos švelninimas. Todėl reikia pakeisti mąstyseną, įskaitant gyvenimo ir darbo organizavimo būdą. Pokyčiai yra įvairialypiai ir apima įvairias sritis, todėl klimato kaitos švelninimas – tai ilgalaikis procesas, prasidedantis miestų planavimu ir trunkantis ilgiau negu rinkimų ciklai bei vietos lygmens sprendimų priėmimo terminai, jau nekalbant apie tai, kad jis apima ne tik miestus, nes jie yra susiję su juos supančiais regionais.
Norint užtikrinti visos miesto visuomenės dalyvavimą trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu gali būti labai naudinga klimato kaitos švelninimą susieti su kitomis piliečiams aktualiomis problemomis (tokiomis kaip sveikatos gerinimas arba naujų ekonominių galimybių paieška). Šiuo tikslu labai svarbu didinti informuotumą ir vykdyti mokymą.
Tinkamomis priemonėmis pagrįstas ir aktyvus įvairius subjektus apimantis valdymas, kurį vykdant prisiimami vertikalieji ir horizontalieji įsipareigojimai, yra pagrindinė sąlyga siekiant planuoti ir tinkamai plėtoti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos procesus. Šis valdymas apima aktyvų miestų dalyvavimą formuojant politiką, kuri vėliau taikoma privalomai. Pasaulinis merų paktas dėl klimato ir energetikos yra pavyzdys siekiant stiprinti šį valdymą.
Problemos įvairiapusiškumo pripažinimas
Norint įgyvendinti pokyčius, susijusius su mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos kūrimu, reikalingi technologijų, energetikos, ekonomikos, finansų ir visuomenės pokyčiai. Tai reiškia, kad reikia dėti daugiau pastangų siekiant išspręsti klausimus, susijusius su klimato kaitos, gamtos išteklių, klestėjimo, stabilumo ir migracijos ryšiu.
Todėl į šį tikslą turėtų būti atsižvelgiama vykdant visų sričių ES politiką. Šiame pranešime daugiausia dėmesio skiriama sanglaudos politikos pokyčiams, tačiau, siekiant visais (pradedant nuo vietos lygmens) lygmenimis įgyvendinti Paryžiaus susitarimą, labai svarbi ir kitų sričių politika (BŽŪP, „Horizontas 2020“, energetika, aplinka).
Vietos lygmens prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmai turi būti horizontalūs ir neapsiriboti aplinkos sritimi: klimato kaitą miestai turi sieti su kitų sričių miestų politika, pavyzdžiui, ekonomine plėtra, miestų atkūrimu ir gyvenimo kokybės gerinimu. Labai svarbu turėti pakankamai pajėgumų siekiant išspręsti kovos su klimato kaita įvairiapusiškumo klausimą, pagerinti šios srities valdymą aktyviai dalyvaujant visiems vietos subjektams (įskaitant piliečius ir privatųjį sektorių) ir geriau panaudoti skirtus išteklius.
Nuoseklumo užtikrinimas ir galimybių gauti finansavimą gerinimas bei lengvinimas
Kaip Europos socialinio fondo ir EJRŽF atveju jau nustatė[8] Europos Audito Rūmai, kai kurios ES finansinės priemonės vis dėlto galėtų labiau padėti kovoti su klimato kaita. Dėl kitų paskolų arba draudimo priemonių pažymėtina, kad miestus būtinai reikės geriau informuoti, kaip gauti įvairių fondų lėšų ir jas derinti. Reikia skatinti išmetamo anglies dioksido kainodarą, sumažinti subsidijas iškastiniam kurui, skatinti atsinaujinančiųjų išteklių energiją ir energijos vartojimo efektyvumą, visada atsižvelgiant į užimtumą, kad pertvarkant energetiką darnus vystymasis būtų užtikrintas ne tik aplinkos, bet ir socialinėje srityje.
Pagrindinių žinių plėtra, gerinimas ir sklaida
Siekiant sužinoti, kokia yra miestų pradinė pozicija klimato kaitos atžvilgiu, ir patikrinti priemonių veiksmingumą, taip pat tai, ar pageidaujama jas įgyvendinti, labai svarbu sukurti atitinkamus metodus ir kaupti žinias.
Darbas, atliekamas naudojantis tokiais Europos mechanizmais kaip platforma ADAPT, Europos aplinkos agentūra (EAA), Jungtinis tyrimų centras (JRC) arba Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklas (ESPON), vertas pripažinimo ir pagyrimo. Dėl šio darbo turime daug ES lygmens informacijos, tačiau miestų lygmeniu trūksta informacijos ir tinkamų rodiklių, susijusių tiek su klimato kaitos poveikiu, tiek su jos keliamu pavojumi: trūksta regioninių prognozių ir rodiklių, susijusių su poveikiu, pažeidžiamumu ir rezultatais, taip pat prisitaikymo sąnaudų ir naudos apskaičiavimų. Be to, vis dar nepakankamai gerai palaikomi ryšiai siekiant skleisti geriausią praktiką ir rezultatus.
- [1] ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, COM(2013)0216 final.
- [2] Climate change, impacts and vulnerability in Europe 2016, key findings (liet. Klimato kaita, poveikis ir pažeidžiamiausios Europos vietos 2016 m. Pagrindinės išvados), Europos aplinkos agentūra (EAA), 2016 m.
- [3] COM(2013)0216 final.
- [4] Po Paryžiaus konferencijos. Paryžiaus susitarimo poveikio vertinimas..., COM(2016)0110 final.
- [5] Urban Agenda for the EU „Pact of Amsterdam“ (liet. ES miestų darbotvarkė (Amsterdamo paktas), 2016 m.
- [6] Urban adaptation to climate change in Europe 2016, transforming cities in a changing climate (liet. Miestų prisitaikymas prie klimato kaitos Europoje 2016 m. Miestų pertvarka keičiantis klimatui), Europos aplinkos agentūra, 2016 m.
- [7] Adaptation Strategies for European Cities (liet. Europos miestų prisitaikymo strategijos), EK, Klimato politikos generalinis direktoratas, 2013 m.
- [8] Panaudoti kas penktą ES biudžeto eurą klimato politikai: vykdomas ambicingas darbas, tačiau yra rimta rizika, kad tikslai nebus pasiekti, Europos Audito Rūmai, Liuksemburgas, 2016 m.
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (24.11.2017)
pateikta Regioninės plėtros komitetui
dėl ES regionų ir miestų vaidmens įgyvendinant Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos (COP 21)
(2017/2006(INI))
Nuomonės referentas: Gilles Pargneaux
PASIŪLYMAI
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. atkreipia dėmesį į tai, kad regionai ir miestai, kaip subjektai, labiausiai prisidedantys prie Limos ir Paryžiaus veiksmų darbotvarkės ir Nevalstybinių subjektų kovos su klimato kaita platformos iniciatyvų, jau pademonstravo savo įsipareigojimą kovoti su klimato kaita; palankiai vertina tokias iniciatyvas kaip Merų paktas dėl klimato ir energetikos, įskaitant iniciatyvą dėl prisitaikymo prie klimato kaitos (iniciatyva „Merai prisitaiko“), susitarimo memorandumas „Ne daugiau kaip 2°C“ ir iniciatyva „Regionai prisitaiko“; ragina daugiau miestų prisijungti prie šios iniciatyvos ir įsipareigoti imtis plataus užmojo klimato politikos veiksmų; mano, kad žemesnio nei nacionalinio lygmens ir nacionalinės valdžios institucijos, taip pat tarpvyriausybinės organizacijos turėtų pripažinti tokių iniciatyvų indėlį ir jį skatinti;
2. pažymi, kad vietos valdžios institucijos yra atsakingos už daugumos klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių ir už daugelio šios srities ES teisės aktų įgyvendinimą; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Paryžiaus klimato susitarimą reikia imtis veiksmų dėl miestų planavimo, judumo, viešojo transporto ir infrastruktūros, pastatų energinio naudingumo, švietimo kampanijų, išmaniųjų miestų, išmaniųjų elektros tinklų ir regioninių subsidijų;
3. pažymi, kad dabar dauguma europiečių gyvena miestuose; pažymi, kad už miestus atsakingų asmenų priimti sprendimai dėl miestų infrastruktūros turės poveikį miestų gebėjimui atsilaikyti prieš klimato kaitą, nes dažnesnės liūtys, potvyniai ir karščio bangos gali tapti vienais iš iššūkių, su kuriais dėl klimato kaitos susidurs Europos miestai;
4. pabrėžia, kad miestai, bendrovės ir kiti nevalstybiniai subjektai turi galimybių iki 2020 m. sušvelninti klimato kaitą 2,5–4 milijardais tonų CO2[1] – šis kiekis yra didesnis nei tas, kurį per metus išmeta Indija, taip pat pabrėžia, kad šis kiekis savo apimtimi panašus į JT prognozes, kad dėl Paryžiuje priimtų numatomų nacionaliniu lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų po dešimtmečio, iki 2030 m., šių dujų bus išmetama 4–6 milijardais tonų mažiau;
5. pabrėžia, kad regionai ir miestai atlieka pagrindinį vaidmenį kovojant su klimato kaita ir patys vieni gali 5 proc. sumažinti viso pasaulio išmetamų teršalų kiekį, kad būtų pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslai, o veikdami kartu su kitais valdžios lygmenimis ir privačiuoju sektoriumi viso pasaulio išmetamų teršalų kiekį jie galėtų sumažinti 46 proc.[2];
6. primena, kad transporto sektoriuje išmetama tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tiek sveikatai kenksmingų oro teršalų, kurių koncentracija miestų ore reglamentuojama Direktyva 2012/2016/EB dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo[3];
7. primena, kad Paryžiaus susitarimo 7 straipsnio 2 dalimi pripažįstama, kad „prisitaikymas yra visuotinis uždavinys, kurį būtina spręsti vietos, žemesnio nei nacionalinio lygmens, nacionaliniais, regioniniais ir tarptautiniais mastais“;
8. pripažįsta, kad vietos valdžios institucijų veiksmai yra pagrindinė sąlyga vyriausybių galimybei įgyvendinti savo įsipareigojimus dėl pasaulinių klimato politikos veiksmų;
9. pabrėžia, kad nevalstybiniai subjektai tampa pagrindiniu po Paryžiaus susitarimo įsigaliojusios kovos su klimato kaita tvarkos ir JT bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) proceso elementu; pabrėžia, kad šie subjektai galėtų reikšmingai prisidėti prie dialogo, kuriuo siekiama sudaryti palankesnes sąlygas, ir bendros pažangos įvertinimo, taip pat prie veiksmingesnio peržiūros proceso pagal Paryžiaus susitarimą;
10. ragina stiprinti pavienius ir suderintus veiksmus ES regionų ir vietos lygmenimis siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių;
11. pabrėžia, kad miestai suteikia akstiną miestų politikos formavimui ir kartu turi galimybę sujungti iniciatyvas su nacionaliniais veiksmų planais ir sutelkti dėmesį į didžiausią poveikį turinčias iniciatyvas; ragina į ES sprendimų priėmimo procesą labiau įtraukti vietos valdžios institucijas;
12. pažymi, kad miestų merai už savo sprendimus yra tiesiogiai atskaitingi savo rinkėjams ir gali veikti efektyviau ir greičiau, be to, dažnai jų veiksmai turi greitų ir paveikių rezultatų;
13. ragina sukurti naują valdymą, galintį užtikrinti lėšas su klimatu susijusiems veiksmams, ir geriau integruoti regionus ir miestus ir jiems ES lygmeniu atstovaujančias institucijas, pvz., Regionų komitetą, į JTBKKK procesą tam, kad būtų užmegztas nuolatinis tiesioginis dialogas tarp įvairių lygmenų, pradedant vietos ir regionų lygmeniu; pažymi, kad pranešimas apie JAV pasitraukimą iš Paryžiaus susitarimo paskatino daugelį JAV valstijų ir miestų pakartoti savo įsipareigojimą laikytis JAV nacionaliniu lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų siekiant iki 2025 m. sumažinti JAV išmetamųjų teršalų kiekį 26–28 %, palyginti su 2005 m. lygiu, ir kad, atsižvelgiant į konkretų kontekstą, vietos ir žemesnio nei nacionalinio lygmens valdžios institucijos turėtų būti neatsiejama JTBKKK proceso dalis, nes taip šiame procese būtų atstovaujama ir jų pozicijoms ir būtų palengvinta geriausios vietos praktikos, susijusios su klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmais, sklaida;
14. pasisako už būtinybę Paryžiaus susitarime aiškiai paminėti vietos ir regioninės valdžios vaidmenį, kad būtų užtikrinti ilgalaikiai veiksmai klimato kaitos srityje; pabrėžia, kad ES turi vietoje bendradarbiauti su miestais ir regionais siekiant, kad Europos regionai ir miestai būtų labiau susieti ir tvaresni ir kad būtų sukurtos efektyviai energiją vartojančios savivaldybės bei plėtojami pažangesni miestų transporto tinklai;
15. nurodo, kad iki 2030 m. beveik 60 proc. pasaulio gyventojų gyvens miestų teritorijose; pažymi, kad 11-uoju darnaus vystymosi tikslu (DVT) („pasiekti, kad miestai ir gyvenvietės taptų įtraukūs, saugūs, atsparūs ir darnūs“) siekiama, kad iki 2020 m. smarkiai padaugėtų miestų ir gyvenviečių, priimančių ir įgyvendinančių integruotą politiką ir planus siekti įtraukumo, efektyvaus išteklių naudojimo, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos bei atsparumo nelaimėms, taip pat, laikantis 2015–2030 m. Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programos, kurti ir įgyvendinti holistinį nelaimių rizikos valdymą visais lygmenimis; pažymi, kad, remiantis 2014 m. JT pasaulio urbanizacijos perspektyvomis, 2014 m. 54 proc. pasaulio gyventojų gyveno miestų teritorijose – daugiau nei 1950 m., kai šis rodiklis siekė 30 proc.; pažymi, kad 2050 m. šis rodiklis turėtų pasiekti 66 proc.;
16. ragina sukurti naują pasaulinio masto struktūrą siekiant oficialiai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į aiškaus klimato kaitos politikos veiksmų plano dėl Paryžiaus susitarimo rengimą ir įgyvendinimą; pabrėžia, kad ši struktūra turi vykdyti privalomų tikslų stebėseną, stebėti pažangą taikant vertinimo mechanizmus ir teikti pritaikytas finansines priemones, kuriomis įsipareigojimai paverčiami apčiuopiamais rezultatais;
17. primygtinai ragina skatinti ir užtikrinti visų valdžios institucijų veiklos derinimą, taip pat skatinti piliečių ir suinteresuotų socialinių bei ekonominių subjektų dalyvavimą;
18. ragina parengti prisitaikymo veiksmų planą, skirtą regioninių ir vietos klimato veiksmų stebėsenai vykdyti, į kurį būtų įtraukti naujausi duomenys apie prisitaikymo veiksmus ES, įskaitant ataskaitų apie nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus ES teikimą;
19. reiškia susirūpinimą dėl to, jog dažnesni ekstremalūs oro sąlygų reiškiniai, tokie kaip karščio bangos, didelės audros, potvyniai, ir sausros, yra tiesioginė žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos pasekmė, jie ir toliau darys žalą daugeliui Europos teritorijų ir vis dažniau kartosis, todėl žmonių, jų apgyvendintos gamtos ir ekosistemų pažeidžiamumas didės, jeigu nebus priimtos konkrečios prisitaikymo priemonės ir atstatytas vandens apytakos ciklas; pabrėžia, kad reikia stiprinti investicijas į žaliąją infrastruktūrą, kuria miestuose galima išlaikyti žemą temperatūrą ir teikti apsaugą ar pagalbą vykstant ekstremaliems oro sąlygų reiškiniams; pažymi, kad miestai ir regionai yra tarpusavyje susiję ir priklauso nuo kitų miestų ir regionų, kai reikia apsirūpinti pagrindinėmis paslaugomis, t. y. maistu, vandeniu ir energija, ir nuo infrastruktūros, skirtos tokioms paslaugoms teikti; pabrėžia, kad veiksmingam prisitaikymo planavimui ir plėtrai būtina patikima informacija apie miestui gresiančius su klimatu susijusius pavojus ir apie tai, kaip jie lemia fizinį ir ekonominį pažeidžiamumą; primena, kad dar vis esama miestų, neturinčių konkrečios informacijos apie klimato pavojus, skirtos planams rengti ir sprendimams dėl plėtros vietos lygmeniu priimti, ir kad dėl to būtina taikyti bendrą ir visapusišką metodą, kuris apjungia skirtingus sektorius ir valdžios lygmenis apimantį dialogą ir partnerystes; ragina teikti integruotą ES paramą solidarumui didinti ir keitimuisi gerąja patirtimi tarp valstybių narių gerinti, ir užtikrinti, kad labiausiai klimato kaitos paveikti regionai galėtų imtis būtinų prisitaikymo priemonių;
20. primygtinai ragina regionus ir miestus parengti konkrečius prisitaikymo planus, kad būtų užtikrintas mažesnis jų pažeidžiamumas dėl klimato kaitos;
21. pabrėžia, kad reikia didinti investicijas į žaliąją infrastruktūrą, kuri gali padėti miestuose sumažinti temperatūrą ir teikti apsaugą ir pagalbą vykstant ekstremaliems oro sąlygų reiškiniams;
22. pažymi, kad miestuose didinant sumedėjusios augmenijos dangos plotą, atitinkamai teritorijai kruopščiai parenkant tinkamas rūšis, sumažėja juntamas karštis ir oro temperatūra ir taip veiksmingai gerinamas miestų mikroklimatas ir žmonių šiluminis komfortas; mano, kad šia nuostata turėtų būti remiamasi ES miestuose planuojant žemės naudojimą ir kuriant miesto projektus;
23. pabrėžia, kad regionai turi įgyvendinti ir reguliariai atnaujinti regionines programas, į kurias įtrauktos priemonės, skirtos tinkamam prisitaikymui palengvinti, kad būtų galima kovoti su klimato kaitos poveikiu, ir kad visi regionai privalo bendradarbiauti rengdami prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių planus ir kurdami integruotus pakrančių zonų valdymo ir vandens išteklių planus;
24. primena, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje (COM(2013)0216) nustatyti trys pagrindiniai tikslai ir susiję veiksmai: 1) skatinti valstybių narių veiksmus; 2) skatinti valstybes nares priimti visapusiškas prisitaikymo strategijas ir 3) programos LIFE lėšomis remti gebėjimų ir prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų stiprinimą Europoje (2013–2020 m.);
25. primena, kad norint laikytis Paryžiaus susitarimu prisiimtų įsipareigojimų reikia ne tik sumažinti išmetamą teršalų kiekį, bet ir didinti dirvožemio pajėgumą sugerti CO2, kad antroje šio amžiaus pusėje būtų galima tikėtis gerokai sumažinti CO2 kiekį atmosferoje;
26. ragina stiprinti esamų ir naujai pasodintų miestų miškų apsaugą ES regionuose, atsižvelgiant į jų reikšmingą vaidmenį vietos gyventojų laisvalaikiui, o kai kuriose teritorijose – geriamojo vandens išteklių teikimui ir apsaugai; mano, kad savivaldybės turėtų teikti visokeriopą paramą, būtiną tokioms ekosistemoms ir jų funkcijoms išsaugoti bei užkirsti kelią bet kokiai veiklai, dėl kurios jos blogėtų;
27. pažymi, kad, siekiant didinti visuomenės ir žmonių apgyvendintų teritorijų atsparumą neišvengiamam klimato kaitos poveikiui, ragina imtis keleto priemonių, įskaitant efektyvesnį ir racionalesnį vandens naudojimą (su vandeniu susijusioms prisitaikymo priemonėms turėtų būti teikiama pirmenybė, panašiai kaip ji teikiama švelninimo priemonėms, jau taikomoms anglies dioksido srityje) ir veiksmus pakrančių zonose; ragina plėtoti strategijas, grindžiamas ekologišku miestų planavimu, ypatingą dėmesį skiriant apsaugai nuo potvynių; telkti žinias ir išteklius, kad žemės ūkio kultūros ir miškotvarka būtų pritaikytos atsižvelgiant į sausras ir potvynius; taip pat labiau tarpusavyje sujungti ekosistemas siekiant skatinti rūšių migraciją;
28. pripažįsta prisitaikymo priemonių koordinavimo ir derinimo visais planavimo ir valdymo lygmenimis būtinybę ir tai, kad svarbu užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrų metodų ir visiško suderinamumo tarp nacionalinių prisitaikymo strategijų ir vietos rizikos valdymo planų;
29. pažymi, kad žmonių pažeidžiamumas dėl klimato kaitos poveikio, ypač dėl vadinamųjų ekstremalių reiškinių, daugiausia atsiranda dėl to, kad jie negali gauti pagrindinių išteklių, pavyzdžiui, elektros energijos ir vandens; todėl ragina valdžios institucijas užtikrinti galimybes gauti šių dviejų pagrindinių išteklių;
30. pažymi, kad tik penkiolika valstybių narių yra patvirtinusios veiksmų planus ir prisitaikymo strategijas, kuriose nurodytos vos kelios konkrečios priemonės, taikomos vietos lygmeniu; pabrėžia, kad reikia stebėti ir įvertinti visas prisitaikymo strategijas ir veiksmų planus dėl rizikos prevencijos, potvynių arba vandens išteklių valdymo;
31. pripažįsta, kad veiksmingas išteklių valdymas yra būtina sąlyga klimato kaitos švelninimui ir prisitaikymo tikslams, kad būtų galima nustatyti bendrus prioritetus; ragina parengti integruotas vietos strategijas tam, kad būtų galima veiksmingiau naudoti išteklius ir didinti atsparumą bei prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių labiausiai paveiktose vietovėse;
32. mano, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos turėtų imtis integruotų ir ilgalaikių klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo veiksmų vietos lygmeniu;
33. mano, kad vietos ir žemesnio nei nacionalinio lygmens institucijos turėtų galėti aiškiai nustatyti savo klimato švelninimo ir prisitaikymo įsipareigojimus, panašius į valstybių nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, ir taip kurti svarų ir skaidrų indėlį, pradedant tvirtais stebėsenos, ataskaitų teikimo ir tikrinimo procesais ir pasitelkiant tokias iniciatyvas kaip Pasaulinis merų paktas dėl klimato ir energetikos; ragina sukurti vietos lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų sistemą, kuri būtų įgyvendinama palaikant tiesioginę sąsają su nacionaliniu lygmeniu nustatytais įpareigojančiais veiksmais ir juos papildant; mano, kad šie įpareigojantys veiksmai, nesvarbu, ar jie yra nacionalinio, žemesnio nei nacionalinio, regioninio arba vietos lygmens, turėtų atitikti bendras nuostatas, procedūras ir gaires, siekiant užtikrinti veiksmų ir paramos skaidruma;
34. primena, kad bent 20 proc. 2014–2020 m. ES biudžeto (maždaug 212 mlrd. EUR) lėšų turėtų būti skirta su klimatu susijusiems veiksmams; pabrėžia, kad Europos Audito Rūmai specialiojoje ataskaitoje Nr. 31/2016 teigia, kad esama didelės rizikos, kad 20 proc. tikslas nebus pasiektas, jeigu nebus dedama papildomų kovos su klimato kaita pastangų, kartu pripažindami, kad išsikėlus šį tikslą buvo skirtas didesnis ir tikslingesnis klimato politikos veiksmų finansavimas iš kai kurių Europos struktūrinių ir investicijų fondų, t. y. Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo, tačiau kitose srityse, kaip antai Europos socialinio fondo, žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės, iš esmės niekas nepasikeitė (t. y. nebuvo apčiuopiamo perėjimo prie klimato politikos);
35. palankiai vertina tai, kad į sanglaudos fondų lėšų paskirstymo sistemą įtraukti 4, 5 ir 6 teminiai tikslai; primena, jog, Europos Audito Rūmų duomenimis, įsipareigojimas užtikrinti, kad bent 20 proc. pagal daugiametę finansinę programą skirtų lėšų 2014–2020 m. laikotarpiu būtų išleista kovos su klimato kaita priemonėms, gali būti nepasiektas, jeigu nebus imtasi papildomų priemonių;
36. pabrėžia, kad nėra ataskaitų teikimo apie struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšų dalį, vietos valdžios institucijų skiriamą klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmams, sistemos;
37. ragina Komisiją nustatyti įpareigojimą valstybėms narėms nurodyti Europos lėšų, kurios vietos lygmeniu išleidžiamos išmetamam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui mažinti ir teritorijos prisitaikymui prie klimato kaitos užtikrinti, dalį;
38. ragina Komisiją, EIB ir valstybes nares stiprinti regionų ir miestų administracinius gebėjimus siekiant sudaryti jiems sąlygas visapusiškai pasinaudoti viešojo ir privataus finansavimo galimybėmis ES lygmeniu; pabrėžia, kad reikia didinti finansinę paramą, skirtą padėti vietos ir regioninėms valdžios institucijoms įgyvendinti nuoseklias klimato politikos priemones; mano, kad vietos valdžios institucijos turėtų galėti naudotis galimybe tiesiogiai naudotis finansinėmis priemonėmis, tokiomis kaip pasauliniai klimato fondai;
39. supranta problemas, su kuriomis susiduria savivaldybės ir regionai, kurių ekonomika iki šiol buvo visiškai priklausoma nuo tradicinių energijos šaltinių, kaip antai anglių gavybos, ir ragina pagal ES finansavimo programas remti jų struktūrinius pokyčius;
40. primygtinai ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pagal savo galimybes sukurti viešuosius fondus, kuriais, be kita ko, galėtų būti naudojamasi siekiant skatinti atsinaujinančiosios energijos šaltinius, decentralizuoti tinklus ir pačių vartotojų pasigamintos elektros energijos vartojimą;
41. primygtinai ragina valdžios institucijas fiksuoti veiklą, dėl kurios didėja pažeidžiamumas ar išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, taip pat taikyti mokesčių paskatas veiklai, kuria skatinama prisitaikyti prie klimato kaitos arba sumažinti išmetamą teršalų kiekį;
42. pabrėžia poreikį skatinti energetikos pertvarką ir vietos investicijas į klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemones, šiuo tikslu supaprastinant teisės aktus, mažinant biurokratiją, sudarant sąlygas novatoriškiems sprendimams ir skatinant partnerystę su vietinėmis bendruomenėmis ir pilietine visuomene, siekiant propaguoti veiksmus klimato kaitos srityje; ragina kurti nacionalines iniciatyvas, skirtas piliečių informuotumui apie klimato kaitos poveikį didinti;
43. pabrėžia švietimo klimato apsaugos klausimais reikšmę ir ragina savivaldybėms ir mokykloms suteikti pakankamų priemonių, siekiant užtikrinti reikiamą kompetenciją;
44. palankiai vertina miestų iniciatyvas, tokias kaip išmanieji miestai ir pažangieji elektros energijos tinklai, kuriomis siekiama sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir padidinti efektyvų išteklių naudojimą kovojant su klimato kaita, siekiant žaliojo augimo ir populiarinant viešojo transporto sistemomis sujungtas vietoves; pabrėžia, kad regionai turi kurti žalesnius miestus siekiant ekologiškai tvaraus augimo miestuose nacionaliniu mastu, atsižvelgiant į tai, kad miestuose išmetama daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ir pabrėžia, kad tokie sprendimai kaip pažangieji tinklai siūlo galimybę efektyviau tiekti energiją namų ūkiams ir pastatams, taigi ir didinti energijos vartojimo efektyvumą ir gerinti vartojimą;
45. ragina kompetentingas valdžios institucijas užtikrinti, kad gaminant žemės ūkio ir miškininkystės produkciją būtų renkamasi veikla, kuria mažinamas tiesiogiai ir netiesiogiai išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, taip pat parengti planus, kuriais būtų palaipsniui didinami dirvožemio CO2 sugėrimo pajėgumai;
46. palankiai vertina galimą neplanuotą ekonominę naudą miestams, pirmaujantiems diegiant mažo anglies dioksido kiekio infrastruktūrą, įskaitant mažesnes energijos kainas, sumažėjusias priežiūros sąnaudas ir mažesnes išlaidas visuomenės sveikatai, kuri pagerėja sumažėjus teršalų;
47. primena, kad mažos apimties atsinaujinančiosios energijos projektais, tokiais kaip atsinaujinančiosios energijos bendruomenės ir pačių vartotojų gaminamos atsinaujinančiosios energijos projektai, galima padėti siekti Paryžiaus susitarimo tikslų;
48. pažymi kad miestams svarbu imtis vadovaujamo vaidmens kovojant su klimato kaita, skatinant naudotis viešuoju transportu, įskaitant geležinkelių transportą; pažymi, kad eismo spūstys yra pagrindinis išmetamo anglies dioksido šaltinis; pabrėžia, kad ES turi vietoje dirbti su miestais ir regionais siekdama, kad ES regionuose ir miestuose būtų efektyviau vartojama energija, tarp jų būtų geresnis susisiekimas ir taip būtų galima kurti išmanesnius miestų transporto tinklus, skirtus atsparesniam klimato kaitai pasauliui;
49. primena, kad transporto priemonės išmeta ne tik teršalus, turinčius didelės įtakos sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančias dujas; mano, kad regionai ir miestai turi puikių galimybių sumažinti transporto priemonių išmetamą ŠESD kiekį labiau į tai atsižvelgdami, kai rengiami transporto planai; pabrėžia, kad reikia finansuoti iniciatyvas, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes sąlygas mažataršiam judumui vietos ir regionų lygmenimis;
50. ragina vietos valdžios institucijas įgyvendinti transporto ir logistikos sričių planus, kuriais skatinama naudoti elektra varomą viešąjį ir nuosavą transportą, be kita ko, tam tikras zonas skiriant tik dviračiams ir elektra varomoms transporto priemonėms, ir įrengiant pakankamą skaičių lengvai prieinamų įkrovimo taškų;
51. pripažindamas ypatingą transporto sektoriaus reikšmę ragina atrinkti keletą pavyzdinių regionų, kuriuose būtų atliekami pažangios ir tarpusavyje susietos, miesto ir kaimo regionus jungiančios transporto sistemos tyrimai;
52. ragina Komisiją užtikrinti, kad programoje „Horizontas 2020“ daugiau dėmesio ir lėšų būtų skiriama inovacijų ir mokslinių tyrimų projektams žiedinės ekonomikos ir tvarių miestų srityje;
53. dar kartą pabrėžia būtinybę, kad regionai įgyvendintų Direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo[4] ir Direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo[5];
54. ragina vietos valdžios institucijas, be kita ko, bendradarbiaujant su maitinimo įstaigomis, rengti informavimo kampanijas, kuriomis būtų didinamas informuotumas apie maisto produktų anglies pėdsaką, siekiant šviesti žmones apie sveiką mitybą ir raginti juos vartoti maistą, kuris turi nedidelį poveikį klimatui;
55. pabrėžia, kad dėl sezoniškai gaminamų maisto produktų sumažėja transporto priemonių išmetamas ŠESD kiekis ir taip sumažėja bendras maisto produktų anglies pėdsakas; ragina Komisiją didinti tausią vietos ir regioninių maisto produktų gamybą;
56. ragina stiprinti ES ir vietos bei regioninių valdžios institucijų partnerystes, siekiant sustiprinti procedūras, kad vietos lygmens klimato politikos veiksmai taikant žiedinę ekonomiką būti vykdomi sparčiau ir kad būtų galima sumažinti atliekų kiekį, kontroliuoti klimato kaitą ir efektyviau naudoti išteklius;
57. pabrėžia, kad žiedinė ekonomika yra priemonė, teikianti labai didelių galimybių tvarumui miestuose stiprinti, ir ragina Komisiją įtraukti miestus į kuriamą žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinį;
58. ragina kompetentingas valdžios institucijas spręsti atliekų problemą, siekiant įgyvendinti žiedinę ekonomiką ir skatinti deginimui alternatyvius pakartotinai nepanaudojamų ar neperdirbamų atliekų šalinimo metodus;
59. prašo Komisijos ieškoti būdų stiprinti tarptautinį regionų ir vietos lygmens subjektų bendradarbiavimą, kad jie galėtų keistis gerąja praktika ir įgyta patirtimi bei siekti Paryžiaus susitarimo tikslų;
60. ragina nacionalines vyriausybes padėti miestams ir regionams įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus remti klimato ir energetikos iniciatyvas vietos ir regionų lygmenimis;
61. ragina miestus ir regionus imtis vadovaujamo vaidmens skatinant efektyviai vartoti energiją ir naudoti atsinaujinančiosios energijos išteklius, kad būtų galima sumažinti išmetamą ŠESD kiekį ir oro taršą; pažymi, kad regionai ir miestai gali atlikti pagrindinį vaidmenį mažinant visuomenės priklausomybę nuo iškastinio kuro ir kad ES ir atskiros valstybės narės turi teikti pirmenybę jų dalyvavimui kuriant atsinaujinančiaisiais ištekliais grindžiamą energijos sistemą;
62. palankiai vertina Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos sprendimą 2023 m. parengti specialų pranešimą dėl miestų ir klimato – šis įsipareigojimas taps akstinu vykdyti daugiau mokslinių tyrimų apie miestų svarbą kovojant su klimato kaita; ragina Komisiją aktyviai dalyvauti rengiant šį pranešimą bei palaikyti daugiapakopę teritorinę klimato politikos viziją; mano, kad miestai turėtų prisidėti prie kitos 2018 m. pasaulinės klimato ataskaitos; mano, kad priėmus Paryžiaus susitarimą, kuriuo įgyvendinamas strateginis požiūris į kovą su visuotiniu atšilimu ir paramą klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo veiksmams miesto teritorijose, kuriose gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų, miestai ir regionai gali daryti įtaką politikos formavimui;
63. pripažįsta, kad miestams tenka ypatinga atsakomybė kovojant su klimato kaita, nes juose išmetama 70 proc. visame pasaulyje išmetamo CO2 kiekio; mano, kad įsipareigojimus, prisiimtus 2015 m. Paryžiaus miesto rotušės deklaracijoje, bus galima įgyvendinti tik tuomet, jei kartu bus taikomas Pasaulinis merų paktas dėl klimato kaitos ir energetikos ir jei dauguma Europos Sąjungos miestų priims veiksmų planus; ragina Komisiją prireikus padėti užtikrinti sėkmingą Merų susitarimo ir Merų pakto integravimą, pradėtą 2016 m. birželio 22 d.;
64. pažymi, kad per Marakeše vykusią 22-ąją Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferenciją (COP 22) vietos ir regioninės valdžios institucijos parengė Marakešo veiksmų gaires, kuriose pabrėžiama, jog reikėtų labiau tiesiogiai įsitraukti vietos valdžios institucijoms, kurias derėtų laikyti oficialių diskusijų dėl klimato kaitos dalimi, užuot jas laikius tik nevalstybiniais subjektais kaip kitas nevyriausybines organizacijas ir privatųjį sektorių;
65. pabrėžia, kad valstybinės institucijos turėtų rodyti pavyzdį kaip energijos vartotojos, ir ragina sutelkti arba padidinti struktūrinių fondų lėšas, skirtas energijos vartojimo efektyvumui viešuosiuose pastatuose ir savarankiškam savivaldybių apsirūpinimui energija iš atsinaujinančiųjų išteklių skatinti;
66. primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti bandomąsias savarankiško energijos išteklių valdymo vietos lygmeniu sistemas ir modelius, grindžiamus skirstymo sistemomis, kurių ekonominis pelnas naudojamas naujiems poveikį aplinkai mažinantiems įrenginiams finansuoti;
67. ragina Komisiją skatinti, kad valstybės narės, regionai, vietos bendruomenės ir miestai koordinuotų savo veiksmus ir keistųsi informacija bei geriausia patirtimi;
68. yra sunerimęs dėl 2016 m. Europos Audito Rūmų vertinimo, kad ES nepasieks nustatyto tikslo – 20 proc. savo dabartinio programavimo laikotarpio biudžeto lėšų skirti klimato politikos veiksmams; pripažįsta, kad esama daug sunkumų apskaičiuojant ir vertinant ES projektus, kuriais siekiama mažinti klimato kaitą ir jos padarinius; ragina Komisiją nuolat teikti informaciją Parlamentui apie pažangą šioje svarbioje srityje;
69. pabrėžia decentralizuotų, bendruomeninių piliečių energetikos projektų reikšmę ir ragina juos remti iš ES struktūrinių fondų lėšų, taip pat panaikinti biurokratines kliūtis nacionaliniu ir regionų lygmenimis;
70. pripažįsta, kad svarbu taikyti principus „iš apačios į viršų“ siekiant, kad suinteresuotieji subjektai pritartų klimato kaitos švelninimui; pripažįsta, kad Bendrųjų nuostatų reglamentu[6] nustatytos priemonės, kaip antai integruotos teritorinės investicijos ir bendruomenės inicijuota vietos plėtra, gali padėti pasiekti ES tikslus šioje srityje; ragina Komisiją dirbti su suinteresuotaisiais subjektais nacionaliniu ir vietos lygmenimis, siekiant užtikrinti, kad šie suinteresuotieji subjektai naudotųsi visomis turimomis priemonėmis;
71. pakartoja savo įsipareigojimą užtikrinti, kad sėkmingai visuotiniu mastu būtų įgyvendintas Merų paktas dėl klimato ir energetikos; pabrėžia, kad svarbu išsikelti tikslus, kurie būtų visapusiškai išmatuojami; be to, pažymi, kad ne viename iš pateiktų veiksmų planų numatyti įsipareigojimai iki 2020 m. ir kad dėl to šie miestai turės papildomo darbo iki 2030 m.;
72. palankiai vertina savanoriškas priemones (pvz., šviesoforo spalvų principu pagrįstą ženklinimą), kurias taikant iš maisto ir kitų produktų ženklinimo matyti klimatui padarytas poveikis ir anglies pėdsakas, ir ragina sukurti bendrus ES rodiklius, pagal kuriuos būtų galima taikyti savanorišką, bet palyginamąją ženklinimo sistemą, ypač regioninės prekybos srityje.
INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE
|
Priėmimo data |
21.11.2017 |
|
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
59 0 2 |
|||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Margrete Auken, Pilar Ayuso, Zoltán Balczó, Catherine Bearder, Ivo Belet, Simona Bonafè, Lynn Boylan, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Alberto Cirio, Birgit Collin-Langen, Miriam Dalli, Seb Dance, Angélique Delahaye, Mark Demesmaeker, Bas Eickhout, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Arne Gericke, Jens Gieseke, Julie Girling, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, Anneli Jäätteenmäki, Jean-François Jalkh, Benedek Jávor, Josu Juaristi Abaunz, Kateřina Konečná, Urszula Krupa, Giovanni La Via, Peter Liese, Norbert Lins, Valentinas Mazuronis, Joëlle Mélin, Susanne Melior, Rory Palmer, Gilles Pargneaux, Piernicola Pedicini, Bolesław G. Piecha, Pavel Poc, Frédérique Ries, Daciana Octavia Sârbu, Annie Schreijer-Pierik, Davor Škrlec, Renate Sommer, Ivica Tolić, Nils Torvalds, Adina-Ioana Vălean, Damiano Zoffoli |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Jørn Dohrmann, Herbert Dorfmann, Eleonora Evi, Martin Häusling, Rupert Matthews, Stanislav Polčák, Christel Schaldemose, Bart Staes, Dubravka Šuica, Carlos Zorrinho |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis) |
Maria Noichl |
||||
GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE
|
59 |
+ |
|
|
ALDE |
Catherine Bearder, Gerben-Jan Gerbrandy, Anneli Jäätteenmäki, Valentinas Mazuronis, Frédérique Ries, Nils Torvalds |
|
|
ECR |
Mark Demesmaeker, Jørn Dohrmann, Arne Gericke, Julie Girling, Urszula Krupa, Rupert Matthews, Bolesław G. Piecha |
|
|
EFDD |
Eleonora Evi, Piernicola Pedicini |
|
|
GUE/NGL |
Lynn Boylan, Josu Juaristi Abaunz, Kateřina Konečná |
|
|
NI |
Zoltán Balczó |
|
|
PPE |
Pilar Ayuso, Ivo Belet, Alberto Cirio, Birgit Collin-Langen, Angélique Delahaye, Herbert Dorfmann, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Jens Gieseke, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, Giovanni La Via, Peter Liese, Norbert Lins, Stanislav Polčák, Annie Schreijer-Pierik, Renate Sommer, Dubravka Šuica, Ivica Tolić, Adina-Ioana Vălean |
|
|
S&D |
Simona Bonafè, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Miriam Dalli, Seb Dance, Susanne Melior, Maria Noichl, Rory Palmer, Gilles Pargneaux, Pavel Poc, Christel Schaldemose, Daciana Octavia Sârbu, Damiano Zoffoli, Carlos Zorrinho |
|
|
VERTS/ALE |
Margrete Auken, Bas Eickhout, Martin Häusling, Benedek Jávor, Davor Škrlec, Bart Staes |
|
|
0 |
- |
|
|
|
|
|
|
2 |
0 |
|
|
ENF |
Jean-François Jalkh, Joëlle Mélin |
|
Sutartiniai ženklai:
+ : už
- : prieš
0 : susilaikė
- [1] Organizacijos „Global Gender and Climate Alliance“ pranešimas, 2015 m. gruodžio mėn.
- [2] Bendrovės „Arup“ tyrimas „Deadline 2020. How cities will get the job done’ (liet. „2020 m. terminas. Kaip miestai susidoros su užduotimi“),
http://www.c40.org/researches/deadline-2020. - [3] 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB ir panaikinama Direktyva 2001/81/EB (OL L 344, 2016 12 17, p. 1).
- [4] 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL L 153, 2010 6 18, p. 13).
- [5] 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL L 315, 2012 11 14, p. 1).
- [6] 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013 12 20, p. 320).
INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE
|
Priėmimo data |
20.2.2018 |
|
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
33 4 1 |
|||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Mercedes Bresso, Steeve Briois, Andrea Cozzolino, Raymond Finch, John Flack, Iratxe García Pérez, Michela Giuffrida, Krzysztof Hetman, Ivan Jakovčić, Constanze Krehl, Sławomir Kłosowski, Louis-Joseph Manscour, Martina Michels, Iskra Mihaylova, Andrey Novakov, Paul Nuttall, Mirosław Piotrowski, Stanislav Polčák, Liliana Rodrigues, Fernando Ruas, Monika Smolková, Ruža Tomašić, Ramón Luis Valcárcel Siso, Ángela Vallina, Lambert van Nistelrooij, Kerstin Westphal, Joachim Zeller |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Daniel Buda, Andor Deli, Ivana Maletić, Urmas Paet, Tonino Picula, Georgi Pirinski, Bronis Ropė, Milan Zver |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis) |
Eleonora Evi, Anna Hedh, Bogdan Brunon Wenta |
||||
GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE
|
33 |
+ |
|
|
ALDE |
Ivan Jakovčić, Iskra Mihaylova, Urmas Paet |
|
|
ECR |
John Flack, Mirosław Piotrowski, Ruža Tomašić |
|
|
EFDD |
Eleonora Evi |
|
|
GUE/NGL |
Martina Michels, Ángela Vallina |
|
|
PPE |
Daniel Buda, Andor Deli, Krzysztof Hetman, Ivana Maletić, Lambert van Nistelrooij, Andrey Novakov, Stanislav Polčák, Fernando Ruas, Ramón Luis Valcárcel Siso, Bogdan Brunon Wenta, Milan Zver |
|
|
S&D |
Mercedes Bresso, Andrea Cozzolino, Iratxe García Pérez, Michela Giuffrida, Anna Hedh, Constanze Krehl, Louis-Joseph Manscour, Tonino Picula, Georgi Pirinski, Liliana Rodrigues, Monika Smolková, Kerstin Westphal |
|
|
VERTS/ALE |
Bronis Ropė |
|
|
4 |
- |
|
|
EFDD |
Raymond Finch, Paul Nuttall |
|
|
ENF |
Steeve Briois |
|
|
PPE |
Joachim Zeller |
|
|
1 |
0 |
|
|
ECR |
Sławomir Kłosowski |
|
Sutartiniai ženklai:
+ : už
- : prieš
0 : susilaikė