Pranešimas - A8-0138/2018Pranešimas
A8-0138/2018

PRANEŠIMAS Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimas Europos Sąjungoje: septintoji Europos Komisijos ataskaita

5.4.2018 - (2017/2279(INI))

Regioninės plėtros komitetas
Pranešėjas: Marc Joulaud


Procedūra : 2017/2279(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A8-0138/2018

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimas Europos Sąjungoje: septintoji Europos Komisijos ataskaita

(2018/2279(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos (ES) sutarties 3 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4, 162, 174–178 ir 349 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006[1],

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1301/2013 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir dėl konkrečių su investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006[2],

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1304/2013 dėl Europos socialinio fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1081/2006[3],

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1300/2013 dėl Sanglaudos fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1084/2006[4],

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1299/2013 dėl konkrečių Europos regioninės plėtros fondo paramos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui nuostatų[5],

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio 9 d. Komisijos septintąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Mano regionas, mano Europa, mano ateitis. Septintoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita“ (COM(2017)0583),

–  atsižvelgdamas į Amsterdamo paktą, kuriuo nustatoma ES miestų darbotvarkė, dėl kurios susitarta 2016 m. gegužės 30 d. Amsterdame vykusiame neoficialiame ES valstybių narių ministrų, atsakingų už miestų klausimus, susitikime,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą[6],

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos paskelbtą Europos socialinių teisių ramstį,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 25 d. Tarybos išvadas dėl sanglaudos politikos veiksmingumo, aktualumo ir matomumo mūsų piliečiams didinimo[7],

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 15 d. Tarybos išvadas dėl sinergijos ir supaprastinimo rengiant sanglaudos politiką po 2020 m.[8],

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 1 d. Komisijos baltąją knygą dėl Europos ateities „Kokia ES 27 bus 2025 m.? Apmąstymai ir scenarijai“ (COM(2017)2025),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 26 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl socialinio Europos aspekto (COM(2017)0206),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 10 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl globalizacijos suvaldymo (COM(2017)0240),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 31 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl ekonominės ir pinigų sąjungos ateities (COM(2017)0291),

  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 28 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl ES finansų ateities,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 10 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Konkurencingumas mažas pajamas gaunančiuose ir lėto augimo regionuose. Atsiliekančių regionų ataskaita“ (SWD(2017)0132),

–  atsižvelgdamas į Komisijos darbo dokumentą „Kodėl regioninė plėtra svarbi Europos ekonomikos ateičiai?“ (WP 07/2017)[9],

  atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 14 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungai, veiksmingai siekiančiai savo prioritetų po 2020 m., skirta nauja, moderni daugiametė finansinė programa“ (COM(2018)0098),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio 24 d. Komisijos komunikatą „Sustiprinta ir atnaujinta strateginė partnerystė su ES atokiausiais regionais“ (COM(2017)0623),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 11 d. Regionų komiteto nuomonę „Sanglaudos politikos ateitis po 2020 m. Už stiprią ir veiksmingą Europos sanglaudos politiką po 2020 m.“[10],

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 25 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą. Kuo geriau panaudoti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšas“[11],

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją „Investicijos į darbo vietų kūrimą ir augimą: ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos Sąjungoje skatinimas“[12],

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl įvairių sričių ES politikos miestų dimensijos[13],

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 10 d. rezoliuciją „Naujos teritorinio vystymosi priemonės 2014–2020 m. sanglaudos politikoje: integruotos teritorinės investicijos (ITI) ir bendruomenės inicijuota vietos plėtra (BIVP)“[14],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. gegužės 18 d. rezoliuciją „Tinkamas Europos regionų finansavimo priemonių derinys: finansinių priemonių ir subsidijų balansavimas ES sanglaudos politikoje“[15],

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos ir mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijų, skirtų pažangiosios specializacijos (RIS3) iniciatyvai[16],

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją „Europos teritorinis bendradarbiavimas. Geriausia patirtis ir naujoviškos priemonės“[17],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą. Kuo geriau panaudoti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšas. Ataskaitos vertinimas pagal Bendrųjų nuostatų reglamento 16 straipsnio 3 dalį“[18],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos politikos po 2020 m. pagrindinių elementų[19],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl didesnio partnerių dalyvavimo ir matomumo užtikrinant Europos struktūrinių ir investicijų fondų veiksmingumą[20],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. liepos 6 d. rezoliuciją „Europos Sąjungos atokiausių regionų sanglaudos ir plėtros skatinimas. SESV 349 straipsnio taikymas“[21],

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl diskusijoms skirto dokumento dėl ES finansų ateities[22],

  atsižvelgdamas į savo 2018 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl mažiau išsivysčiusių regionų ES[23],

–  atsižvelgdamas į savo 2018 m. kovo 14 d. rezoliuciją „Kita DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas“[24],

–  atsižvelgdamas į aukšto lygio darbo grupės, stebinčios supaprastinimo procesą ESI fondų paramos gavėjų atžvilgiu, išvadas ir rekomendacijas,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Kultūros ir švietimo komiteto nuomones (A8-0138/2018),

A.  kadangi sanglaudos politika siekiama skatinti darnią ir subalansuotą visos Sąjungos ir jos regionų plėtrą ir ją vykdant stiprinama Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, vadovaujantis solidarumo principu ir siekiant skatinti darnų augimą, užimtumą, socialinę įtrauktį ir mažinti skirtumus tarp regionų ir jų viduje, taip pat įveikti nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą, laikantis Sutarčių;

B.  kadangi Septintoji sanglaudos ataskaita rodo, kad regionų skirtumai vėl mažėja, bet padėtis labai nevienoda, pvz., kalbant apie vienam gyventojui tenkantį BVP, užimtumo ar kitus rodiklius, ir kad tam tikri skirtumai tarp regionų ir valstybių narių ar regionų ir valstybių viduje, įskaitant euro zoną, išlieka, pasireiškia kitose srityse arba auga;

C.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje nurodyta nerimą kelianti informacija apie nedarbo rodiklius, įskaitant jaunimo nedarbo rodiklius, kurie daugelyje regionų vis dar aukštesni nei prieš krizę, taip pat apie konkurencingumą, skurdą ir socialinę įtrauktį;

D.  kadangi beveik 120 mln. (24 proc.) europiečių yra neturtingi, gyvena ties skurdo riba, patiria didelį materialinį nepriteklių ir (arba) gyvena mažo užimtumo namų ūkiuose; kadangi dirbančių skurstančiųjų skaičius didėja ir bedarbių jaunuolių skaičius tebėra didelis;

E.  kadangi nedarbas ir jaunimo nedarbas Sąjungoje nuo 2013 m. palaipsniui mažėja, tačiau vis dar yra didesnis už 2008 m. buvusį nedarbą – šiuo metu jis siekia atitinkamai 7,3 proc. ir 16,1 proc. (2017 m. gruodžio mėn.)[25], o jo lygis įvairiose valstybėse narėse, ypač labiausiai nuo finansinės krizės nukentėjusiose ES valstybėse narėse, labai skiriasi; kadangi regioniniai skirtumai pradėjo mažėti; kadangi nedarbo rodikliai valstybėse narėse vis dar labai skiriasi ir, naujausiais duomenimis[26], įvairuoja nuo 2,4 proc. Čekijoje ir 3,6 proc. Vokietijoje iki 16,3 proc. Ispanijoje ir 20,9 proc. Graikijoje; kadangi paslėpto nedarbo lygis (rodantis norinčius dirbti, tačiau darbo aktyviai neieškančius bedarbius) 2016 m. buvo 18 proc.;

F.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į didelę regionų ir teritorijų, net ir kalbant apie kiekvieną esamą regionų kategoriją atskirai, įvairovę, kurią lemia jų specifinės sąlygos (atokumas, mažas gyventojų tankumas, mažos pajamos, menkas augimas ir pan.), todėl būtinas atitinkamas regioninis požiūris;

G.  kadangi vienas svarbiausių Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pateiktos naujos informacijos aspektų yra susijęs su tam tikrų regionų, kurie yra patekę į vadinamus vidutinių pajamų spąstus ir kuriems gresia atsilikimas, stagnacija ar nuosmukis, nustatymu;

H.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pabrėžiama, kad esama skurdo salų, gresia teritorinis susiskaidymas ir skirtumų didėjimas regionų viduje, net ir palyginti turtinguose regionuose;

I.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje nurodoma, kad „globalizacijos, migracijos, skurdo ir inovacijų stokos, klimato kaitos, energetikos srities permainų ir oro taršos poveikis būdingas ne tik mažiau išsivysčiusiems regionams“;

J.  kadangi sanglaudos politika atliko svarbų vaidmenį gaivinant ES ekonomiką, nes buvo skatinamas pažangus, tvarus ir integracinis augimas, tačiau viešosios investicijos ES vis dar nesiekia prieškrizinio lygio ir didžiausias jų deficitas atsirado kai kuriose labiausiai nuo krizės nukentėjusiose valstybėse narėse – jose šios investicijos sumažėjo nuo 3,4 proc. BVP 2008 m. iki 2,7 proc. 2016 m.;

K.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje aiškiai pateikiami sanglaudos politikos rezultatai, susiję su augimu, darbo vietomis, transportu, energetika, aplinka ir švietimu bei mokymu, kaip rodo faktai, kad per 2014–2020 m. programavimo laikotarpį parama skirta 1,1 mln. MVĮ ir dėl to tiesiogiai sukurta dar 420 000 naujų darbo vietų, daugiau kaip 7,4 mln. bedarbių padėta rasti darbą ir, be to, daugiau kaip 8,9 mln. žmonių padėta įgyti naują kvalifikaciją – taigi, ši politika yra Europą vienijantis veiksnys;

Sanglaudos politikos pridėtinė vertė

1.  mano, jog būtina, kad per naują programavimo laikotarpį sanglaudos politika ir toliau tinkamai apimtų visus Europos regionus ir liktų pagrindine Sąjungos viešųjų investicijų priemone, grindžiama ilgalaike strategija ir perspektyvomis, ir kad jos biudžetas atitiktų jai šiuo metu keliamus ir naujus uždavinius, taip užtikrinant, kad būtų įgyvendinti pagrindiniai šios politikos tikslai; pabrėžia, kad sanglaudos politikos vykdymas tik mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose trukdytų siekti pažangos visos Sąjungos politinių prioritetų srityse;

2.  pabrėžia, kad sanglaudos politika suteikia Europos pridėtinės vertės, nes prisideda prie Europos viešųjų gėrybių ir prioritetų (pvz., augimo, socialinės įtraukties, inovacijų ir aplinkos apsaugos), taip pat prie viešųjų ir privačiųjų investicijų, ir kad ji yra pagrindinė priemonė siekiant Sutarties tikslo šalinti skirtumus – gerinti pragyvenimo lygį ir mažinti nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą;

3.  pakartoja, kad tvirtai remia pasidalijamojo valdymo ir partnerystės principus – jie turėtų būti išlaikyti ir tvirčiau taikomi po 2020 m., taip pat daugiapakopio valdymo ir subsidiarumo principus, nes jie padeda didinti sanglaudos politikos sukuriamą pridėtinę vertę; pabrėžia, kad šios politikos pridėtinė vertė visų pirma atsiranda dėl gebėjimo atsižvelgti į nacionalinius vystymosi poreikius ir drauge į įvairių regionų ir teritorijų poreikius bei ypatumus ir gebėjimo priartinti Sąjungą prie jos piliečių;

4.  pabrėžia, kad Europos pridėtinė vertė gerai matyti Europos teritoriniame bendradarbiavime visais jo aspektais (tarpvalstybiniame, tarptautiniame ir tarpregioniniame bendradarbiavime, tiek Sąjungos vidaus, tiek išorės) – toks bendradarbiavimas padeda siekti bendrų ekonominių, socialinių ir teritorinių sanglaudos tikslų, taip pat padeda užtikrinti solidarumą; pakartoja raginimą didinti bendradarbiavimui skirtą sanglaudos politikos biudžeto dalį ir gerinti įvairių programų koordinavimą, siekiant išvengti dubliavimosi; primena makroregioninių strategijų įgyvendinimo svarbą siekiant sanglaudos politikos tikslų;

5.  pažymi, kad įgyvendinant sanglaudos politiką konkrečiame regione gali atsirasti poveikis kitiems regionams ir tiesioginė ar netiesioginė nauda visai ES, be kita ko, dėl padidėjusios prekybos, stiprėjant bendrajai rinkai; vis dėlto pažymi, kad ši nauda įvairioms valstybėms narėms labai skiriasi, priklausomai visų pirma nuo valstybių narių ekonomikos geografinio artumo ir struktūros;

6.  pabrėžia, kad reikia parengti nuostolio dėl sanglaudos politikos veiksmų nebuvimo apskaičiavimo metodiką, siekiant pateikti papildomų sanglaudos politika kuriamos Europos pridėtinės vertės įrodymų, pasinaudojant Europos Parlamento veiklos klausimais, susijusiais su nuostoliu dėl Europos masto veiksmų nebuvimo, pavyzdžiu;

Teritorinis aspektas

7.  atkreipia dėmesį į tai, kad miesto vietovės, viena vertus, turi didelių augimo, investicijų ir inovacijų galimybių, tačiau, kita vertus, susiduria su įvairiais aplinkos, ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, be kita ko, dėl žmonių koncentracijos ir skurdo salų, įskaitant ir palyginti turtingus miestus; todėl pabrėžia, kad pagrindinis iššūkis tebėra skurdo ar socialinės atskirties rizika;

8.  pabrėžia, kad, siekiant sustiprinti sanglaudos politikos teritorinį aspektą, daugiau dėmesio reikia skirti priemiesčių ir kaimo vietovių problemoms, remtis vietos valdžios institucijų ekspertinėmis žiniomis ir ypač atkreipti dėmesį į kiekvienos valstybės narės vidutinio dydžio miestus;

9.  pabrėžia, kad svarbu remti visokeriopą kaimo vietovių įvairovę vertinant jų potencialą, skatinant investicijas į projektus, kuriais remiama vietos ekonomika, taip pat geresnės transporto jungtys, prieinamumas ir labai didelės spartos plačiajuostis ryšys, ir padėti toms vietovėms įveikti joms kylančius iššūkius, susijusius su konkrečiai kaimo tuštėjimu, socialine įtrauktimi, darbo galimybių, verslumo paskatų ir įperkamo būsto trūkumu, gyventojų skaičiaus mažėjimu, miestelių centrų negyvybingumu, vietovėmis, kuriose nėra sveikatos priežiūros, ir t. t.; į tai atsižvelgdamas pabrėžia, kad skatinant darnų kaimo vystymąsi labai svarbus antrasis BŽŪP ramstis;

10.  ragina nustatant investavimo prioritetus labiau atsižvelgti į tam tikrus specifinius teritorinius ypatumus, pvz., SESV 174 straipsnio 3 dalyje nurodytų ypatumų turinčius regionus, tokius kaip salų, kalnų, kaimo, pasienio, šiauriausi, pakrančių ar nuošalūs regionai; pabrėžia, kad labai svarbu sukurti šiems skirtingiems regionams pritaikytas strategijas, programas ir veiksmus, arba netgi būtų galima išnagrinėti galimybes įgyvendinti naujas specialias darbotvarkes, remiantis ES miestų darbotvarkės ir Amsterdamo pakto pavyzdžiu;

11.  primena, kad pagal SESV 349 straipsnį specialios priemonės, įskaitant priemones, susijusias su tiems regionams taikomomis struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sąlygomis, pagrįstai taikomos dėl ypatingos atokiausių regionų struktūrinės, ekonominės ir socialinės padėties; pabrėžia, kad reikia išlaikyti visas leidžiančias nukrypti nuostatas, kad būtų kompensuojami nepalankūs struktūriniai veiksniai, taip pat tobulinti šiems regionams skirtas specialias priemones, prireikus jas koreguojant; ragina Komisiją ir valstybes nares, vadovaujantis ES Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu, užtikrinti, kad nustatant struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sąlygas būtų tinkamai taikomas SESV 349 straipsnis; visų pirma siūlo išplėsti atokiausiems regionams skiriamo finansavimo taikymo sritį, įtraukiant socialinę sferą, išsaugoti dabartinį Sąjungos bendro finansavimo, skiriamo šiems regionams, lygį ir geriau individualizuoti šių lėšų teminę koncentraciją; pabrėžia atokiausių regionų potencialą, pvz., jie gali būti palanki vieta bandomiesiems projektams įgyvendinti;

12.  mano, kad integruotų darnios miestų plėtros strategijų taikymas davė gerų rezultatų ir todėl vertėtų jas stiprinti, taikyti ir kitose subregionų teritorijose, pvz., šalia teminių tikslų nustatant ir integruotą teritorinę koncepciją, tačiau nedarant poveikio lėšų koncentracijai teminėse srityse; pabrėžia bendruomenės inicijuotos vietos plėtros svarbą, stiprinant sanglaudos politikos galimybes įtraukti vietos dalyvius; pabrėžia, kad reikia išnagrinėti galimybę pradėti rengti nacionalines ir regionines veiklos programas, grindžiamas integruotomis teritorinėmis strategijomis ir pažangiosios specializacijos strategijomis;

Vadinamieji vidutinių pajamų regionai: atsparumo didinimas ir pažeidžiamų teritorijų ekonomikos nuosmukio prevencija

13.  pabrėžia, kad vadinamųjų vidutinių pajamų regionų ekonomika augo ne taip sparčiai kaip mažų pajamų regionų (nors šiems vis dar reikia pasivyti kitus ES regionus) ir labai didelių pajamų regionų, nes jie susiduria su vadinamųjų vidutinių pajamų spąstų iššūkiu, kadangi jų sąnaudos gerokai didesnės, palyginti su mažų pajamų regionais, o inovacijų sistemos pernelyg menkos, palyginti su labai didelių pajamų regionais; be to, pažymi, kad šiems regionams būdinga silpna gamybos pramonė ir didelis neatsparumas globalizacijos sukeliamiems sukrėtimams ir dėl to vykstantiems socialiniams ir ekonominiams pokyčiams;

14.  yra įsitikinęs, kad pagrindinis būsimosios sanglaudos politikos uždavinys – teikti tinkamą paramą vidutinių pajamų regionams, siekiant, be kita ko, sukurti investicijoms palankią aplinką, ir kad sanglaudos politika turi būti siekiama tiek sumažinti skirtumus ir nelygybę, tiek išvengti pažeidžiamų regionų ekonomikos nuosmukio, atsižvelgiant į įvairias tendencijas, dinamiką ir sąlygas;

15.  ragina Komisiją spręsti problemas, kylančias vidutinių pajamų regionams, kuriems būdingas mažas augimo tempas, palyginti su ES vidurkiu, taip, kad būtų skatinamas darnus bendras Sąjungos vystymasis; primena, kad siekiant paremti vidutinių pajamų regionus ir pasiūlyti jų problemų sprendimo būdus, būsimoje sanglaudos politikoje jie turėtų būti tinkamai numatyti, remiami ir įtraukiami į kitą programavimo laikotarpį, be kita ko, sukuriant ir įgyvendinant jiems pritaikytas strategijas, programas ir veiksmus; atsižvelgdamas į tai, primena, kad labai svarbūs papildomi rodikliai, ne tik BVP, kad būtų tiksliau apibūdinamos šių specifinių regionų socialinės ir ekonominės sąlygos; mano, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad pažeidžiamos sritys būtų anksti nustatytos, siekiant sudaryti sąlygas pagal sanglaudos politiką didinti regionų atsparumą ir visų tipų regionuose neleisti atsirasti naujiems skirtumams;

16.  teigiamai vertina tai, kad Komisija pradėjo įgyvendinti bandomąjį projektą, pagal kurį siekiama teikti pritaikytą paramą specifinėms pramonės pereinamojo laikotarpio regionų problemoms spręsti; ragina Komisiją pasisemti patirties iš bandomojo projekto ir tikisi kuo greičiau pamatyti numatytus rezultatus; mano, kad pažangiosios specializacijos strategijos teikia galimybių, taikant holistinį požiūrį, geriau padėti šiems regionams vykdant jų plėtros strategijas ir apskritai skatinti diferencijuotą įgyvendinimą regionų lygmeniu, tačiau prie jų taip pat galėtų prisidėti papildomas bendradarbiavimas ir regionų žinių bei patirties mainai; palankiai vertina tokius veiksmus kaip iniciatyva „Vanguard“, nes naudojamasi pažangiosios specializacijos strategija, kad būtų skatinamas ekonomikos augimas ir pramonės atnaujinimas prioritetinėse ES vietovėse;

17.  pabrėžia, kad konvergencija socialinės apsaugos ir mokesčių srityse padeda siekti sanglaudos ir sykiu gerina bendrosios rinkos veikimą; mano, kad skirtinga šių sričių praktika gali būti kliūtis siekiant sanglaudos tikslo ir gali tapti dar pavojingesnė teritorijoms, kurios atsilieka arba gali labiausiai nukentėti nuo globalizacijos, ir atkreipia dėmesį į tai, kad mažiau išsivysčiusiems regionams reikia nuolat vytis likusią Sąjungos dalį; mano, kad sanglaudos politika galėtų padėti paskatinti socialinę ir fiskalinę konvergenciją (neskaitant ekonominės ir teritorinės konvergencijos) teikdama teigiamas paskatas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia galimybę remtis, pvz., Europos socialinių teisių ramsčiu; ragina Komisiją geriau atsižvelgti į šį aspektą per Europos semestrą, kad socialinis sanglaudos politikos aspektas būtų geriau integruotas į ekonomikos politiką, ir drauge tinkamai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, siekiant padidinti proceso veiksmingumą ir sustiprinti atsakomybę už jį;

Veiksmų sritys

18.  remia tvirtą teminę riboto skaičiaus prioritetų, susijusių su pagrindiniais Europos politikos tikslais, koncentraciją, drauge suteikiant laisvės valdymo institucijoms rengti teritorines strategijas pagal savo poreikius ir galimybes, partnerystės susitarimų parengiamuosius darbus atliekant po bendrų vietos ir regioninių konsultacijų; pabrėžia, kad užimtumas (įskaitant jaunimo nedarbą), socialinė įtrauktis, kova su skurdu, parama inovacijoms, skaitmenizacija, parama MVĮ ir startuoliams, kova su klimato kaita, žiedinė ekonomika ir infrastruktūra yra prioritetinės būsimosios sanglaudos politikos veiksmų sritys;

19.  palankiai vertina tai, kad priimtas Europos socialinių teisių ramstis, nes tai žingsnis į priekį kuriant socialinę Europą; pakartoja, kad remia ESF, kaip tvirtą integruotą ESI fondų dalį, Jaunimo garantijų iniciatyvą ir Jaunimo užimtumo iniciatyvą ir Europos solidarumo korpusą, atsižvelgdamas į jų vaidmenį siekiant spręsti uždavinius, susijusius su užimtumu, ekonomikos augimu, socialine įtrauktimi, mokymusi ir profesiniu mokymu;

20.  pabrėžia, kad būsimojoje sanglaudos politikoje turėtų būti labiau akcentuojama bendruomenių ir teritorijų, kurias neigiamai veikia globalizacija (gamyklų išsikėlimas, darbo vietų praradimas), taip pat panašios tendencijos ES viduje, apsauga ir parama joms; ragina išnagrinėti galimybę pradėti koordinuoti struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo paramą atitinkamais atvejais, siekiant apimti, be kita ko, įmonių perkėlimo ES viduje atvejus;

21.  pažymi, kad skirtingi regionai yra labai nevienodai atsparūs klimato kaitai; mano, kad ESI fondų lėšomis turėtų būti kuo veiksmingiau naudojamasi siekiant padėti ES vykdyti įsipareigojimus pagal Paryžiaus klimato susitarimą (COP21), pvz., kalbant apie atsinaujinančiųjų išteklių energiją, energijos vartojimo efektyvumą arba keitimąsi gerąja patirtimi, visų pirma būsto sektoriuje, ir atsižvelgti į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus; primygtinai nurodo, kad gaivalinės nelaimės atveju turėtų būti galima kuo skubiau, atsižvelgiant į aplinkybes, panaudoti solidarumo priemones, visą laiką užtikrinant jų koordinavimą;

22.  ragina pasinaudoti ESI fondais siekiant darniai spręsti demografijos (senėjimo, gyventojų skaičiaus mažėjimo, demografinio spaudimo, nepajėgumo pritraukti ar išlaikyti pakankamo žmogiškojo kapitalo) problemas, kurios labai įvairiai slegia Europos regionus; visų pirma pabrėžia, kad būtina teikti tinkamą paramą tokioms teritorijoms, kaip atokiausi regionai;

23.  pabrėžia, kad pagal SESV 349 straipsnį turi būti sukurtas naujas laikotarpio po 2020 m. finansavimo mechanizmas, skirtas migrantams integruoti atokiausiuose regionuose, kurie dėl savo specifinių ypatumų turi susidoroti su didesniu migracijos spaudimu, ir taip prisidedama prie darnaus šių regionų vystymosi;

24.  laikosi nuomonės, kad ES fondai turi būti valdomi laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jų veikla turėtų būti siekiama ir toliau skatinti deinstitucionalizavimą;

25.  pabrėžia galimybę toliau investuoti į kultūrą, švietimą, paveldą, jaunimą, sportą ir darnų turizmą, kad būtų kuriamos darbo vietos, visų pirma jaunimui skirtos kokybiškos darbo vietos, taip pat užtikrinamas ekonomikos augimas ir didinama socialinė sanglauda, sykiu kovojant su skurdu ir diskriminacija, nes tai itin svarbu, pvz., atokiausiems, kaimo ir nuošaliems regionams; remia kultūros ir kūrybos sektorių, glaudžiai susijusių su inovacijomis ir kūrybiškumu, plėtrą;

Programavimo po 2020 m. principai

26.  pažymi, kad Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pabrėžiama, kad, siekiant paskirstyti lėšas pagal nustatytus iššūkius ir poreikius ir susidaryti tikslesnį socioekonominių sąlygų vaizdą, taip pat subregioniniu lygmeniu, būtina atsižvelgti į papildomus rodiklius, ne tik į BVP vienam gyventojui, kuris turėtų išlikti pagrindiniu rodikliu; pabrėžia, kad svarbu remtis kokybiškais, patikimais, atnaujintais, susistemintais ir prieinamais duomenimis; todėl prašo Komisijos ir Eurostato pateikti kuo išsamesnę ir geografiniu požiūriu išskaidytą sanglaudos politikai svarbią statistiką, kad būtų tinkamai atsižvelgta į regionų poreikius programavimo procese; pritaria tam, kad būtų atsižvelgiama į socialinius, aplinkosauginius ir demografinius kriterijus, visų pirma į nedarbo lygį ir jaunimo nedarbo lygį;

27.  pritaria platesniam integruoto požiūrio taikymui ir primygtinai pabrėžia, kad ESF ir toliau turi būti neatskiriama ES regioninės politikos dalimi, nes pagrindinis jos aspektas yra sanglaudos aspektas;

28.  pabrėžia, kad dotacijos turėtų ir toliau būti pagrindinė sanglaudos politikos finansavimo priemonė, tačiau pripažįsta, kad finansinės priemonės gali būti veiksmingu svertu ir turėtų būti taikomos, jeigu jos sukuria pridėtinę vertę, remiantis tinkamu išankstiniu vertinimu; tačiau pabrėžia, kad jų panaudojimas turi nebūti savitikslis, kad jų veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių (projekto, teritorijos ar rizikos pobūdžio) ir kad visi regionai, nepaisant jų išsivystymo lygio, turi turėti galimybę laisvai nusistatyti tinkamiausią finansavimo būdą; nepritaria jokiems privalomiems finansinių priemonių panaudojimo tiksliniams rodikliams;

29.  ragina supaprastinti finansinių priemonių naudojimo sąlygas ir paskatinti derinti šias priemones su dotacijomis, atsižvelgiant į papildomumą, efektyvumą ir teritorijos realijas; pabrėžia, kad svarbu administracinis pajėgumas ir valdymo kokybė, taip pat papildomas nacionalinių plėtros bankų ir institucijų vaidmuo įgyvendinant prie vietos poreikių pritaikytas finansines priemones; mano, kad būtina kuo labiau suderinti finansinėms priemonėms taikomas taisykles, neatsižvelgiant į jų valdymo būdą; siūlo papildomai prie jau esamų sanglaudos politikos finansavimo priemonių propaguoti ir kapitalo finansines priemones;

30.  mano, kad sanglaudos politikos susiejimas su aplinkos, kuri būtų palanki investavimui, lėšų panaudojimo veiksmingumui ir tinkamumui, užtikrinimu taip pat padėtų siekti sanglaudos politikos tikslų, ir sykiu pabrėžia, kad sanglaudos politika negali būti vien priemonė įgyvendinti su jos tikslais nesusijusius prioritetus; pabrėžia, kad reikia laikytis sutartos pozicijos dėl Stabilumo ir augimo pakto, kalbant apie lankstumą dėl ciklinių sąlygų, struktūrinių reformų ir valdžios sektoriaus investicijų; mano, kad reikėtų kruopščiai išanalizuoti priemones, kuriomis ESI fondų efektyvumas susiejamas su patikimu ekonomikos valdymu, kaip išdėstyta Reglamente (ES) Nr. 1303/2013, be kita ko, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus; mano, kad Komisija turėtų svarstyti, kaip pakoreguoti sanglaudos politikos ir Europos semestro sąsajas, siekiant sustiprinti teritorinį ir socialinį semestro aspektą, taip pat atsižvelgti į kitus veiksnius, kurie padeda siekti sanglaudos tikslų, pvz., realią konvergenciją; ragina Komisiją, atsižvelgiant į tai ir įgyvendinant Europos semestrą, išnagrinėti galimybę teikti bendrą regioninį ir nacionalinį finansavimą iš ESI fondų ir išnagrinėti, kaip jis veikia nacionalinį deficitą;

31.  ragina, kad pažangiosios specializacijos strategijos būtų sustiprintos kaip naujas būdas siekti investicijų į ilgalaikio ekonomikos augimo potencialą spartaus technologijų kitimo ir globalizacijos sąlygomis; pripažįsta išankstinių sąlygų naudą, tačiau pabrėžia, kad kai kuriais atvejais dėl jų tapo sudėtinga parengti programas ir vėluota pradėti jas įgyvendinti; atkreipia dėmesį į Audito Rūmų pastabas dėl išankstinių sąlygų, išsakytas Specialiojoje ataskaitoje Nr. 15/2017; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę atitinkamais atvejais sumažinti išankstinių sąlygų skaičių ir šioje srityje griežčiau taikyti proporcingumo ir subsidiarumo principus, kuo labiau remiantis esamais strateginiais dokumentais, kuriais būtų galima užtikrinti, kad būtų laikomasi išankstinių sąlygų ateityje; pabrėžia, kad išankstinės sąlygos turėtų būti glaudžiai susietos su investicijų veiksmingumu ir sykiu užtikrinti vienodą požiūrį į visas valstybes nares;

32.  atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo administravimo kokybė ir stabilumas, kuriuos lemia geras išsilavinimas, mokymas ir teikiama vietos konsultavimo pagalba, tebėra pagrindinis regioninės plėtros ir ESI fondų veiksmingumo veiksnys; pabrėžia, kad būtina gerinti valdymo kokybę ir užtikrinti, kad būtų teikiama pakankama techninė pagalba, nes tai turi didelės įtakos patikimam sanglaudos politikos įgyvendinimui ir gali labai skirtis valstybėse narėse, kaip yra ypač matoma, pvz., atsiliekančiuose regionuose; ragina Komisiją visų pirma įvertinti būsimą JASPERS programą atsižvelgiant į Europos Audito Rūmų rekomendacijas;

33.  remia sanglaudos politikos krypties pakeitimą, kad ji būtų labiau orientuota į rezultatus ir turinį, pereinant nuo buhalterinės logikos prie rezultatyvumo logikos ir paliekant valdymo institucijoms didesnę veiksmų laisvę rinktis, kaip siekti tikslų, sykiu laikantis horizontaliųjų, be kita ko, partnerystės, skaidrumo ir atskaitomybės principų;

34.  mano, kad būtina kovoti su sukčiavimu ir primygtinai ragina visiškai netoleruoti korupcijos;

Supaprastinta sanglaudos politika

35.  ragina Komisiją, rengiant būsimus pasiūlymus dėl teisės aktų, atsižvelgti į aukšto lygio darbo grupės, stebinčios supaprastinimo procesą, rekomendacijas;

36.  pabrėžia, kad reikia sukurti sistemą, kuri užtikrintų teisinį stabilumą paprastomis, aiškiomis ir nuspėjamomis taisyklėmis, visų pirma valdymo ir audito srityje, siekiant užtikrinti tinkamą rezultatyvumo ir supaprastinimo tikslų pusiausvyrą; ragina per kitą programavimo laikotarpį sumažinti teisės aktų ir gairių apimtį (atsargiai, kad, glaudžiai bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais, būtų užtikrintas būtinas taisyklių ir procedūrų, su kuriais suinteresuotieji subjektai ir valdymo institucijos yra susipažinę, tęstinumas); ragina, kad atitinkami dokumentai būtų išversti į visas ES kalbas ir kad būtų kiek įmanoma vengiama bet kokio taisyklių taikymo ir interpretavimo atgaline data; ragina nustatyti suvienodintą tarpvalstybinių projektų teisinę sistemą ir gaires;

37.  kartu pabrėžia, kad būtina vengti pernelyg didelio reguliavimo ir kad reikia veiksmų programas paversti tikrai glaustesniais ir lankstesniais strateginiais dokumentais, programavimo metu nustatant supaprastintą jų tikslinio keitimo procedūrą (pvz., gaivalinių nelaimių atveju), siekiant tinkamai reaguoti į kintančias pasaulines realijas ir regioninius poreikius;

38.  ragina įvesti tikrai bendrą ESI fondams taikytinų taisyklių sąvadą, be kita ko, dar labiau suderinti bendras taisykles, taikomas priemonėms, kurios padeda siekti to paties teminio tikslo; mano, kad reikia supaprastinti ESI fondų viešuosius pirkimus ir paspartinti valstybės pagalbos procedūrą, kai privaloma atitikti reikalavimus; pritaria tam, kad nuoseklus požiūris į tiesiogiai valdomus ES fondus ir į sanglaudos politikos lėšas būtų nuosekliau taikomas tais atvejais, kai reikalinga valstybės pagalba, ir apskritai pritaria suderintoms ES priemonių, skirtų tokiems patiems paramos gavėjams, taisyklėms; pabrėžia, jog svarbu, kad sanglaudos politika ir būsima ES mokslinių tyrimų programa geriau papildytų viena kitą, siekiant geriau aprėpti visą ciklą, pradedant nuo pamatinių tyrimų ir baigiant komercinėmis prietaikomis; mano, kad ir toliau reikėtų išlaikyti teminę koncentraciją, siekiant užtikrinti skirtingų finansavimo šaltinių sinergiją projektų lygmeniu;

39.  atkreipia dėmesį į tai, kad įsteigta Subsidiarumo ir proporcingumo darbo grupė, ir tikisi, kad ši darbo grupė pateiks konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti šių dviejų principų laikymąsi vykdant sanglaudos politiką; pritaria tam, kad šie principai būtų taikomi siekiant tikro daugiapakopio valdymo – tam reikia, kad būtų suteiktos atitinkamos galios vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams;

40.  apgailestauja dėl to, kad Komisija neatliko labiau integruoto tarpsektorinės politikos vertinimo ir nepateikė informacijos apie įvairių Europos politikos priemonių sinergiją; ragina įgyvendinti plataus užmojo strategijas, finansavimą ir veiksmus, kurie padidintų sinergiją su kitais ES fondais ir pritrauktų papildomą finansinę paramą; pabrėžia, kad reikia toliau optimizuoti ESI fondų ir kitų priemonių, įskaitant Europos strateginių investicijų fondą (EFSI), sinergiją, taip pat sinergiją su kitomis centralizuotai valdomomis programomis, pvz., programa „Horizontas 2020“, kuri papildo sanglaudos politiką remiant mokslinius tyrimus ir inovacijas;

41.  ragina, kad ESI fondų programavimui, įgyvendinimui ir kontrolei taikomi reikalavimai ateityje būtų grindžiami skaidriais ir teisingais kriterijais pagrįstais diferencijavimo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į programoms skirtas sumas, rizikos profilį, administravimo kokybę ir pačių paramos gavėjų teikiamo finansavimo lygį;

42.  mano esant būtina, kad Komisijos ir valdymo institucijų santykiai taptų pasitikėjimu grindžiamais sutartiniais santykiais; į tai atsižvelgdamas primena, kad svarbu turėti tinkamą ir veikiančią daugiapakopio valdymo sistemą; ragina Komisiją remtis jau nuveiktu darbu patikimo viešųjų finansų valdymo srityje, įvedant principą, kad valdymo institucijoms, kurios įrodė, jog sugeba laikytis taisyklių, būtų suteikiamas tam tikras naujas ženklas; ragina kontrolės srityje labiau vadovautis nacionalinėmis ir regioninėmis taisyklėmis, jeigu jų veiksmingumas patikrintas ir patvirtintas;

43.  ragina griežtinti bendro audito principo taikymą, spartinti e. sanglaudos įgyvendinimą ir įdiegti visuotinę supaprastintą ir standartizuotą sąnaudų apskaitą, nes jau patvirtinta, kad šiuos elementus, be kita ko, lengva įgyvendinti ir jie nelemia jokių klaidų; pabrėžia skaitmenizacijos teikiamas galimybes, susijusias su kontrolės ir ataskaitų teikimo veikla; mano, kad turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos keistis ekspertinėmis žiniomis sukuriant keitimosi gerąja patirtimi portalą;

44.  ragina Komisiją pateikti idėjų, kaip pagal sanglaudos politiką būtų galima geriau reaguoti į nenumatytus įvykius; atsižvelgdamas į tai primena savo raginimą sukurti tam tikro pobūdžio rezervą, kad regionams būtų galima suteikti papildomos veiksmų laisvės nepakenkiant ilgalaikiams veiksmų programų tikslams;

Uždaviniai ir perspektyvos

45.  yra ypatingai susirūpinęs dėl pastarųjų Komisijos pateiktų variantų, susijusių su galimu sanglaudos politikos biudžeto mažinimu kitoje DFP, nes sumažinus biudžetą daug regionų sanglaudos politika nebebūtų taikoma; pritaria pakankamai dideliam biudžetui, kuris atitiktų iššūkius, su kuriais susiduria regionai, ir ragina nepaversti sanglaudos politikos koreguojamu kintamuoju; primena, kad, Europos Parlamento požiūriu, absoliučiai privaloma aprėpti visus Sąjungos regionus; pabrėžia, kad vadinamųjų ekonominės plėtros centrų teorija patvirtina, jog labai svarbi diferencijuota parama visiems ES regionams, neišskiriant labai didelių pajamų regionų, nes jie turi likti konkurencingi atitinkamų pasaulio regionų atžvilgiu;

46.  mano, kad sanglaudos politika gali padėti išspręsti naujas problemas, pvz., susijusias su saugumu ar pabėgėlių integracija teikiant tarptautinę apsaugą; tačiau pabrėžia, jog negalima tikėtis, kad sanglaudos politika padės įveikti visas krizes, prieštarauja tam, kad sanglaudos politikos lėšos būtų naudojamos su jos taikymo sritimi nesusijusiems trumpalaikio finansavimo poreikiams, ir primena, kad sanglaudos politikos tikslas – vidutinio laikotarpio ir ilgalaikis socioekonominis ES vystymasis;

47.  atkreipia dėmesį į teigiamus EFSI rezultatus, tačiau turi būti investuojama dar skaidriau ir tikslingiau; pabrėžia, kad, neatsižvelgiant į regionų išsivystymo lygį, sanglaudos politika ir Europos strateginių investicijų fondo (EFSI) veikla yra grindžiamos skirtingomis koncepcijomis ir tikslais, kurie tam tikrais atvejais gali papildyti vienas kitą, bet negali pakeisti vienas kito, visų pirma dėl to, kad EFSI, priešingai nei struktūrinių fondų, veikla daugiau grindžiama paskolomis; primena, kad svarbu tinkamai atskirti EFSI ir sanglaudos politiką, taip pat nustatyti aiškias jų derinimo galimybes;

48.  pakartoja, kad pasisako už ilgalaikį programavimą; mano, kad vienintelė tinkama esamos septynerių metų programos alternatyva galėtų būti 5+5 metų trukmės DFP su laikotarpio vidurio peržiūra; ragina Komisiją parengti aiškų pasiūlymą, kuriame būtų nustatyti praktinio 5+5 metų trukmės finansinės programos įgyvendinimo metodai;

49.  ragina dėti visas pastangas siekiant išvengti naujo laikotarpio programavimo vėlavimų, kad būtų išvengta vėluojančių mokėjimų ir įsipareigojimų panaikinimo, nes jie trukdo siekti teigiamų sanglaudos politikos rezultatų; pabrėžia, kad svarbu laiku pateikti visus būsimosios teisinės sistemos dokumentus visomis oficialiosiomis kalbomis, siekiant užtikrinti, kad visi paramos gavėjai būtų teisingai ir laiku informuoti;

50.  ragina pagerinti Sąjungos piliečiams skirtą komunikaciją ir taip didinti visuomenės informuotumą apie konkrečius sanglaudos politikos pasiekimus; ragina Komisiją sustiprinti valdymo institucijų ir projektų rengėjų, kurie naudoja novatoriškus vietos komunikacijos metodus, siekdami informuoti žmones apie lėšų panaudojimą teritorijoje, vaidmenį; pabrėžia, kad reikia gerinti informavimą ir komunikaciją ne tik galutiniame etape (apie ESI fondų pasiekimus), bet ir pradiniame (apie finansavimo galimybes), visų pirma smulkiųjų projektų rengėjų atžvilgiu; ragina Komisiją ir valstybes nares įdiegti bendradarbiavimo mechanizmus ir didelės aprėpties institucines platformas, kad būtų užtikrinamas geresnis matomumas ir didinamas informuotumas;

51.  pažymi, kad tam tikrus ES regionus ypač paveiks „Brexit“ padariniai; pabrėžia, kad būsimąja sanglaudos politika reikės kuo labiau sumažinti neigiamą „Brexit“ poveikį kitiems Europos regionams, ir ragina atidžiai išnagrinėti galimybę tęsti partnerystes vykdant teritorinį bendradarbiavimą;

°

°  °

52.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

AIŠKINAMOJI DALIS

Kaip nurodyta Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo, „Komisija kas treji metai pateikia <...> pranešimą apie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos linkme pasiektą pažangą <...>“.

Septintąją sanglaudos ataskaitą Europos Komisija paskelbė 2017 m. spalio 9 d., t. y. keliais mėnesiais anksčiau nei pasiūlymą dėl būsimosios Daugiametės finansinės programos ir pasiūlymus dėl Europos struktūrinių ir investicijų fondų reglamentavimo sistemos po 2020 metų.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pranešėjas siekė padaryti išvadas iš Komisijos paskelbtos ataskaitos ir jomis remtis konkretiems pasiūlymams dėl būsimosios sanglaudos politikos suformuluoti.

Kadangi šiuo metu ypač aktuali sąvoka „Europos pridėtinė vertė“, pranešėjas laikosi nuomonės, kad jos pagrindinė išraiška yra sanglaudos politikos gebėjimas priartinti Europos Sąjungą prie jos piliečių, ją įgyvendinant žemiausiu lygmeniu ir laikantis subsidiarumo principo, kuris turi būti taikomas griežčiau. Taigi sanglaudos politika turėtų tapti konkrečios ir naudingos Europos įsikūnijimu regionuose.

Komisijos dokumente nurodyta, kad „globalizacijos, migracijos, skurdo ir inovacijų stokos, klimato kaitos, energetikos srities permainų ir oro taršos poveikis būdingas ne tik mažiau išsivysčiusiems regionams“. Pranešėjas pritaria šiai nuostatai, todėl yra įsitikinęs, kad būtina būsimajai sanglaudos politikai skirti jos uždavinius atitinkantį biudžetą ir toliau įgyvendinti ją visuose Europos regionuose.

Nors reikia aprėpti visus regionus, iš Komisijos ataskaitos gerai matyti, kad Sąjungos regionai ir jų poreikiai gerokai skiriasi. Tokiomis aplinkybėmis reikia stiprinti sanglaudos politikos teritorinį aspektą, siekiant užtikrinti individualų požiūrį, kurį taikant būtų galima geriau išspręsti skirtingų miesto, priemiesčių, kaimo, salų, kalnų ar pasienio teritorijų problemas. Be to, kaip nustatyta Sutartyse, dėl ypatingos atokiausių regionų struktūrinės ekonominės ir socialinės padėties turi būti taikomos konkrečios priemonės, kurios turėtų būti tobulinamos ir pritaikomos kiekvienu atveju, kai to reikia.

Nors Septintoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita rodo, kad regionų skirtumai vėl mažėja, iš jos taip pat matyti, kad skirtingose teritorijose padėtis nevienoda, nes tam tikri skirtumai tarp regionų ir regionų viduje išlieka, persikelia į kitas sritis arba auga.

Dėl to vienas iš svarbiausių Septintosios sanglaudos ataskaitos aspektų, pranešėjo nuomone, yra susijęs su tam tikrų teritorijų, kurios pateko į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus ir kurioms gresia nuosmukis, nustatymu. Šių teritorijų ekonomika auga ne tokia pat sparta kaip mažų pajamų regionų ir labai didelių pajamų regionų, nes jų sąnaudos gerokai didesnės nei pirmųjų, o inovacijų sistemos pernelyg menkos, palyginti su antraisiais.

Siekiant reaguoti į šią padėtį, sanglaudos politikos priemonėmis ateityje reikės ne tik mažinti skirtumus, bet ir didinti nestabilių teritorijų atsparumą ir padėti joms išvengti nuosmukio, labiau atsižvelgiant į tendencijas ir dinamiką.

Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pabrėžiama, kad esama skurdo salų, gresia teritorinis susiskaidymas ir didėja skirtumai regionų viduje, net palyginti turtinguose regionuose. Šioms problemoms reikėtų skirti ypatingą dėmesį, pvz., šalia teminių tikslų nustatant vieną integruotą teritorinį tikslą.

Vertindamas veiksmų sritis, pranešėjas palankiai vertina stiprią teminę koncentraciją, kai nustatomas nedidelis skaičius prioritetų, atitinkančių svarbiausius Europos politikos tikslus, o valdymo institucijoms pavedama parengti savo teritorines strategijas. Užimtumas, inovacijos, parama MVĮ, kova su klimato kaita ir žiedinė ekonomika turėtų tapti prioritetinėmis būsimos sanglaudos politikos veiksmų sritimis.

Siekiant išspręsti šiuos uždavinius, paskirstant lėšas, būtina atsižvelgti į rodiklius, kurie papildytų BVP vienam gyventojui rodiklį. Šie rodikliai turėtų atitikti nustatytus tikslus ir uždavinius, visų pirma susijusius su užimtumu, todėl pranešėjas laikosi nuomonės, kad reikia atsižvelgti į socialinius rodiklius, visų pirma nedarbo lygį ir jaunimo nedarbo lygį.

Nors pranešėjas pritaria Europos Sąjungos socialinio aspekto stiprinimui ir remia geresnį atitinkamų priemonių koordinavimą, jis mano, kad Europos socialinis fondas ir toliau turi būti sanglaudos politikos sudedamoji dalis. Iš tikrųjų šio fondo veiklos teritorinis aspektas yra nenuginčijamas. Jį atitolinti nuo sanglaudos politikos ir pirmenybę teikti ne veiksmingumui, o afišavimui, būtų strateginė klaida.

Remdamasis Sutartyse nustatytu konkrečiu šios politikos pagrindu, pranešėjas laikosi nuomonės, kad sanglaudos politika negali būti laikoma tik priemone įgyvendinti su tikslais nesusietus prioritetus ir neturėtų būti naudojama kaip baudžiamoji priemonė. Tačiau jis mano, kad teisėta sanglaudos politiką susieti su investavimui, veiksmingumui ir tinkamam lėšų panaudojimui palankios aplinkos užtikrinimu.

Todėl pranešėjas mano, kad būtina, nepaisant jokių tabu, išnagrinėti klausimą, kas sanglaudą sieja su socialinės apsaugos ir mokesčių sistemų konvergencija, nes socialinės apsaugos ir mokesčių konvergencija yra vienos iš priemonių siekti sanglaudos, gerinant bendrosios rinkos veikimą. Ir priešingai, nevienoda šios srities praktika gali trukdyti sanglaudos siekiui, o atsiliekančios arba labiausiai globalizacijai neatsparios teritorijos, pvz., Komisijos ataskaitoje apibūdintos teritorijos, kurios atsidūrė vadinamuosiuose vidutinių pajamų spąstuose, gali dar labiau nukentėti.

Vertinant finansavimo būdus, finansinės priemonės turėtų būti taikomos, jeigu jos turi pridėtinę vertę, tačiau jų panaudojimą reikia supaprastinti. Be to, valdymo institucijos turi turėti galimybę laisvai nustatyti tinkamiausią finansavimo būdą, todėl turėtų būti vengiama bet kokių privalomų finansinių priemonių panaudojimo tikslinių rodiklių.

Pranešėjas mano, kad pagrindinis sanglaudos politikos reformos uždavinys yra supaprastinimas. Tuo metu, kai daugelis potencialių paramos gavėjų ES finansavimo nebesirenka, kvestionuojamas būtent ES patikimumas. Siekiant jį užtikrinti, reikės užkirsti kelią taisyklių, kurios tapo be galo sudėtingos, gausėjimui. Taip pat reikės sukurti įvairiems fondams taikytiną bendrą taisyklių sąvadą ir visų pirma valstybės pagalbos srityje užtikrinti vienodą požiūrį į tiesiogiai valdomus fondus ir sanglaudos politikos fondus. Būtina pasielgti pragmatiškai ir užtikrinti, kad programavimo ir kontrolės srityse taikomi reikalavimai ateityje būtų grindžiami diferenciacijos ir proporcingumo principais, visų pirma atsižvelgiant į programų įgyvendinimo administravimo kokybę ir į joms skiriamas sumas.

Biudžeto komiteto NUOMONĖ (21.3.2018)

pateikta Regioninės plėtros komitetui

Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimas Europos Sąjungoje: 7-oji Europos Komisijos ataskaita
(2017/2279(INI))

Nuomonės referentas: Younous Omarjee

Pasiūlymai

Biudžeto komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  pabrėžia, kad sanglaudos politika atliko nepaprastai svarbų vaidmenį siekiant ekonominės, socialinės ir teritorinės konvergencijos ES ir JT darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo; tačiau reiškia susirūpinimą dėl užsitęsusios turtingų ir skurstančių regionų nelygybės bei dėl to, kad gilėja skirtingoms socialinėms kategorijoms priskiriamų piliečių socioekonominiai skirtumai, susiję su pajamomis ir galimybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis; reiškia susirūpinimą dėl to, kad nuo 2008 m. finansų krizės bendro pobūdžio nuskurdimas fiksuojamas ne viename regione, įskaitant pereinamojo laikotarpio regionus; atkreipia ypatingą dėmesį į sanglaudos politikos potencialą pritaikant Europos ekonomikas prie technologijų revoliucijos, kad jos būtų pajėgios atremti gyventojų senėjimo bei Europos ir pasaulio rinkų atsivėrimo iššūkį; pabrėžia, kad tvirta sanglaudos politikos parama turėtų būti užtikrinama investicijoms į naujas technologijas, modernizavimą, naujus įgūdžius ir žinias, inovacijas bei mokslinius tyrimus ir plėtrą – tai padės mažiau išsivysčiusiems regionams pakilti vertės grandinėje; pabrėžia, kad neturėtų būti ribojami nei sanglaudos politikos tikslai, nei jai skiriamas ES finansavimas; pabrėžia, kad sanglaudos politika turėtų toliau naudotis visi regionai;

2.  atkreipia dėmesį į finansų planavimo ir įgyvendinimo sistemos trūkumus, dėl kurių vėlavo mokėjimo prašymai ir mokėjimai bei kaupėsi nesumokėtos sąskaitos, o tai prieštarauja Sutarčių dvasiai; reiškia susirūpinimą dėl to, kad smarkiai vėluojama priimti su sanglaudos politika susijusias veiksmų programas ir paskirti valdymo, mokėjimų ir sertifikavimo institucijas: šią problemą pagilino vėlai pasibaigusios derybos dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) ir vėlavimas priimti Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų reglamentus – tai lėmė nepaprastai žemą įsisavinimo lygį sanglaudos politikos srityje einamuoju programavimo laikotarpiu, o didžiausią smūgį patyrė patys projektų rengėjai; atsižvelgdamas į tai, ragina stiprinti supaprastinimą, kuris buvo pradėtas atliekant nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančio Finansinio reglamento peržiūrą[1], visų pirma daugiau dėmesio skiriant ex post patikrinimams, suderinimo procedūroms ir didesnio lankstumo užtikrinimui kitoje DFP; pabrėžia, kad mokėjimų asignavimų dydis turėtų bent atitikti ankstesnius įsipareigojimus; be to, atkreipia dėmesį į aukšto lygio nepriklausomų ekspertų grupės supaprastinimo ESI fondų paramos gavėjams stebėsenos klausimais rekomendacijas;

3.  pažymi, kad numatomos ir faktinės ES biudžeto išmokos sanglaudos politikai kasmet nepaprastai skiriasi, ir ragina Komisiją apibrėžti metodiką geresniam ES biudžeto vykdymo planavimui užtikrinti artimai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis; pabrėžia, kad sukūrus e. sanglaudos sistemą, į kurią valstybės narės vestų duomenis apie suplanuotus projektus, pirkimo planus, įskaitant planuojamas ir faktines konkursų rengimo, sutarčių sudarymo ir įgyvendinimo datas, ir visus finansinius ir apskaitos duomenis, susijusius su sąskaitomis faktūromis, bendru finansavimu, išlaidų tinkamumu finansuoti ir t. t., būtų svariai prisidėta prie geresnio sanglaudos politikos įgyvendinimo valstybėse narėse valdymo ir stebėsenos, o ES biudžeto išmokų įverčiai būtų tikslesni;

4.  pabrėžia, kad įgyvendinant ES sanglaudos politiką finansinės priemonės turėtų ne pakeisti tiesiogines dotacijas ir pagalbą, o būti naudojamos kaip papildomos priemonės, taikytinos už projektų taikymo srities ar srities, kurioje projektai generuoja pajamas, ribų; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad ESI fondai ir Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) yra valdomi vadovaujantis įvairiais požiūriais ir kad šių fondų bendradarbiavimas galėtų būti naudingas stambaus masto projektams, tačiau tokios sąsajos jokiu būdu negali pakenkti strateginiam nuoseklumui, teritorinei koncentracijai ir ilgalaikėms sanglaudos politikos perspektyvoms;

5.  primygtinai ragina pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų kitai DFP pateikti kuo greičiau, kad būtų išvengta vėlavimo programuojant kitam laikotarpiui; laikosi nuomonės, jog sanglaudos politikos lubos 27-ioms ES valstybėms narėms kitu programavimo laikotarpiu turėtų likti tokios pat, kartu toliau didinant jų veiksmingumą ir paprastinant susijusias procedūras, kad ES pagaliau disponuotų visomis lėšomis, kurios jai būtinos savo tikslams ir prioritetams, išdėstytiems Sutartyse, įgyvendinti; pažymi, kad įgyvendinant sanglaudos politiką ES piliečiai saugomi nuo tam tikro globalizacijos poveikio, finansinė pagalba teikiama mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), remiami mokslinių tyrimų ir bendradarbiavimo projektai bei skatinama dalyvauti iniciatyvose, skirtose žmogiškajam kapitalui vystyti, taigi ji turi likti stipri, veiksminga ir matoma piliečių;

6.  atkreipia ypatingą dėmesį į ryšį tarp valdymo kokybės ir sėkmingo viešojo ir privačiojo investavimo, inovacijų bei augimo; teigiamai vertina holistinį požiūrį, kuriuo vadovautasi Komisijos 7-ojoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje, ir ragina visapusiškai atsižvelgti į šiuos punktus skirstant sanglaudos finansavimą ateityje;

7.  laikosi nuomonės, kad ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politika turėtų toliau naudotis visi ES regionai, visų pirma tie, kurių vystymasis vėluoja labiausiai, ir atokiausi regionai, ir kad labiausiai išsivysčiusiuose regionuose ji turėtų būti nukreipiama į periferines vietoves, kurios yra labiausiai paveiktos skurdo ir vystymosi bei darbo galimybių požiūriu yra mažiausiai patrauklios, o ypač į pagalbos teikimą infrastruktūros reikmėms, siekiant nutraukti jų izoliaciją;

8.  ragina siekti didesnės darnos tarp sanglaudos ir kitų sričių ES politikos, kuri, pvz., prekybos susitarimai, pakerta pastangas, įgyvendinant regioninę politiką įdėtas tam, kad būtų pasiektas konvergencijos ES tikslas;

9.  pabrėžia, kad būtina tęsti ir stiprinti sanglaudos politiką kitu DFP programavimo laikotarpiu; nepritaria jokiems mėginimams mažinti biudžetą ar iškreipti regioninę politiką, kuri tebėra vienintelė ES didelės svarbos solidarumo politika.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

Priėmimo data

21.3.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

29

4

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Nedzhmi Ali, Jean Arthuis, Richard Ashworth, Gérard Deprez, Manuel dos Santos, André Elissen, Eider Gardiazabal Rubial, Ingeborg Gräßle, Iris Hoffmann, Monika Hohlmeier, John Howarth, Bernd Kölmel, Zbigniew Kuźmiuk, Vladimír Maňka, Liadh Ní Riada, Jan Olbrycht, Younous Omarjee, Urmas Paet, Pina Picierno, Răzvan Popa, Paul Rübig, Jordi Solé, Patricija Šulin, Eleftherios Synadinos, Indrek Tarand, Inese Vaidere, Daniele Viotti, Tiemo Wölken, Marco Zanni

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Jean-Paul Denanot, Georgios Kyrtsos, Ivana Maletić, Tomáš Zdechovský

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

29

+

ALDE

Nedzhmi Ali, Jean Arthuis, Gérard Deprez, Urmas Paet

ECR

Zbigniew Kuźmiuk

GUE/NGL

Liadh Ní Riada, Younous Omarjee

PPE

Richard Ashworth, Ingeborg Gräßle, Monika Hohlmeier, Georgios Kyrtsos, Ivana Maletić, Jan Olbrycht, Paul Rübig, Patricija Šulin, Inese Vaidere, Tomáš Zdechovský

S&D

Jean-Paul Denanot, Eider Gardiazabal Rubial, Iris Hoffmann, John Howarth, Vladimír Maňka, Pina Picierno, Răzvan Popa, Manuel dos Santos, Daniele Viotti, Tiemo Wölken

VERTS/ALE

Jordi Solé, Indrek Tarand

4

-

ECR

Bernd Kölmel

ENF

André Elissen, Marco Zanni

NI

Eleftherios Synadinos

0

0

 

 

Sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

  • [1]  OL L 286, 2015 10 30, p. 1.

Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ (22.3.2018)

pateikta Regioninės plėtros komitetui

dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo Europos Sąjungoje. 7-oji Europos Komisijos ataskaita
(2017/2279(INI))

Nuomonės referentė: Marita Ulvskog

PASIŪLYMAI

Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A.  kadangi nedarbas ir jaunimo nedarbas Sąjungoje nuo 2013 m. palaipsniui mažėjo, tačiau vis dar yra didesnis už 2008 m. buvusį nedarbą – šiuo metu jis siekia atitinkamai 7,3 proc. ir 16,1 proc. (2017 m. gruodžio mėn.)[1], o jo lygis įvairiose valstybėse narėse, ypač labiausiai nuo finansinės krizės nukentėjusiose ES valstybėse narėse, labai skiriasi; kadangi pradėjo mažėti regioniniai skirtumai; kadangi nedarbo rodikliai valstybėse narėse vis dar labai skiriasi ir, pagal paskutinius duomenis, įvairuoja nuo 2,4 proc. Čekijoje ir 3,6 proc. Vokietijoje iki 16,3 proc. Ispanijoje ir 20,9 proc. Graikijoje[2]; kadangi paslėpto nedarbo lygis (rodantis norinčius dirbti, tačiau darbo aktyviai neieškančius bedarbius) 2016 m. sudarė 18 proc.;

B.  kadangi nemažėja ilgalaikio nedarbo lygis, kai kuriose valstybėse narėse sudarydamas daugiau kaip 50 proc. viso nedarbo, ir siekia 45,6 proc. ES ir 49,7 proc. – euro zonoje; kadangi nedarbo lygis rodo tik asmenis, kurie neturi darbo ir aktyviai ieškojo darbo per keturias paskutines savaites, o ilgalaikio nedarbo lygis tik nurodo, kiek 15–74 metų amžiaus ekonomiškai aktyvių gyventojų neturėjo darbo 12 ar daugiau mėnesių;

C.  kadangi užimtumo lygis ES didėjo ketverius metus iš eilės ir dabar siekia 72,3 proc., viršydamas 2008 m. rodiklį, tačiau keliose valstybėse narėse jis vis dar yra mažesnis už rodiklį prieš krizę[3]; kadangi vidutinis užimtumo lygis vis dar labai skiriasi daugiau ir mažiau išsivysčiusiuose regionuose, tačiau regioniniai skirtumai pradėjo mažėti; kadangi užimtumo lygis skiriasi – kai kuriose valstybėse narėse jis gerokai žemesnis nei ES vidurkis (58 proc. Graikijoje, 64 proc. Kroatijoje, 63 proc. Italijoje ir 66 proc. Ispanijoje), o Nyderlanduose, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Čekijoje, Estijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Austrijoje ir Švedijoje jis siekia daugiau kaip 75 proc.[4]; kadangi užimtumas, matuojamas pagal vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičių, vis dar yra 3 proc., o euro zonoje – 4 proc. mažesnis už užimtumo lygį prieš krizę[5]; kadangi jaunimas vis dažniau įdarbinamas nestandartinių ir netipinių formų darbo vietose[6]; kadangi reikėtų smerkti piktnaudžiavimą darbo ne visą darbo laiką sutartimis;

D.  kadangi daugelyje mažiau išsivysčiusių regionų BVP vienam gyventojui priartėjo prie ES vidurkio, nes sparčiau augo našumas, bet užimtumas sumažėjo; kadangi keliose valstybėse narėse bendrosios disponuojamosios namų ūkių pajamos vienam gyventojui vis dar nesugrįžo į prieš krizę buvusį lygį; kadangi padidėjusi pajamų nelygybė keliose valstybėse narėse nuo krizės pradžios nebuvo ištaisyta, o kai kurias atvejais padėtis net pablogėjo[7]; kadangi nedarbo lygio ir pajamų skirtumai visoje ES – tai veiksnys, skatinantis gyventojus judėti ir ieškoti geresnių galimybių; kadangi nesubalansuotas ir spartus gyventojų skaičiaus pokytis, susijęs su protų nutekėjimo reiškiniu, kelia sunkumų, pirmiausia ES 13 valstybių narių kaimo regionams;

E.  kadangi mažėjantys skirtumai užimtumo srityje ir mažėjantys BVP vienam gyventojui rodiklio skirtumai yra akivaizdūs regioniniu lygmeniu visoje ES;

F.  kadangi vyrų ir moterų užimtumo lygio skirtumas ES vis dar yra didesnis nei 10 proc. punktų (11,6 proc.) – vyrų užimtumo lygis siekia 76,9 proc., o moterų – 65,3 proc., o ne ES gimusių ir romų tautybės moterų užimtumo lygio skirtumas yra dar didesnis;

G.  kadangi nepaisant to, kad skurdo arba socialinės atskirties rizika sumažėjo iki tokio lygio, koks buvo prieš krizę, ji vis tiek dar yra per didelė, taip pat ir labiau išsivysčiusiuose regionuose, o strategijos „Europa 2020 m.“ tikslas, susijęs su skurdo ir socialinės atskirties rodikliais, toli gražu nepasiektas; kadangi nelygybė toliau didėja; kadangi 2015 m. buvo 118,8 mln. žmonių, kuriems grėsė skurdo ar socialinės atskirties rizika, t. y. 1,7 mln. žmonių daugiau nei 2008 m., ir toks rodiklis toli gražu neatitinka strategijos „Europa 2020“ tikslo sumažinti 20 mln. žmonių skurdo ar socialinės atskirties riziką; kadangi 2016 m. vaikų (0–17 m. amžiaus) skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygis siekė 26,4 proc. ir buvo didesnis nei suaugusių gyventojų (16–64 m. amžiaus, 24,2 proc.) ir beveik 10 proc. punktų didesnis nei 18,3 proc. siekęs pagyvenusių žmonių (daugiau kaip 65 m. amžiaus) skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygis[8]; kadangi vaikų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, skaičius Europoje vis dar yra pavojingai didelis – 2016 m. jis siekė 24,8 mln.[9]; kadangi visos ES valstybės narės pasižadėjo laikytis Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų, kurie apima ir tikslą panaikinti visų formų skurdą visose šalyse;

H.  kadangi pagrindinis sanglaudos politikos uždavinys – stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą mažinant regioninius skirtumus tiek valstybių narių viduje, tiek tarp jų, gerinti Europos Sąjungos piliečių gerovę ir užtikrinti jiems vienodas galimybes, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos; kadangi sanglaudos politika atliko svarbų vaidmenį mažinant pastarųjų metų finansinę, ekonominę ir socialinę krizę, nes suteikė itin reikalingų galimybių viešosioms investicijoms; kadangi dabartiniu finansiniu laikotarpiu sanglaudos politika turėtų sudaryti galimybes paremti 1,1 mln. MVĮ, padėti 7,4 mln. žmonių susirasti darbą, 8,9 mln. žmonių – įgyti naują kvalifikaciją, padėti investuoti 16 mlrd. EUR į skaitmeninę ekonomiką ir skirti dideles investicijas socialinei infrastruktūrai;

I.  kadangi subregioniniai skirtumai didėja, įskaitant labiau pasiturinčius regionus, kuriuose esama skurdo salų; kadangi labiausiai pasiturintys regionai sudaro sąlygas skatinti augimą;

J.  kadangi Komisija ir valstybės narės turi prisiimti tvirtesnį įsipareigojimą taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174 ir 175 straipsnius;

1.  pabrėžia, kad sanglaudos politika yra didesnės socialinės konvergencijos ir bendros gerovės ES užtikrinimo pagrindas ir turėtų būti sutelkta į svarbiausius visuomenės uždavinius, kaip antai gyvenimo sąlygos, nedarbas, nesaugumas, skurdas, atskirtis, diskriminacija, migracija ir klimato kaita; laikosi nuomonės, kad sanglaudos politikai, kaip vienai iš svarbiausių Sąjungos viešųjų investicijų politikos sričių, kitoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP) turėtų būti išlaikytas bent tokio paties lygio biudžetas;

2.  pabrėžia, kad reikia gerokai padidinti Europos socialinio fondo (ESF) lėšas, nes jis yra pagrindinė ES priemonė, skirta socialinei sanglaudai ir Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimui, įskaitant darbuotojų integraciją ir reintegraciją į darbo rinką, taip pat socialinės įtraukties, kovos su skurdu ir nelygybe, lygių galimybių sudarymo priemonių rėmimui, ir kad kovai su skurdu ir socialine atskirtimi toliau turėtų būti skiriama 20 proc. lėšų; mano, kad scenarijus, pagal kurį ESF sujungiamas į vieną bendrą socialinių investicijų fondą, keltų grėsmę sanglaudos politikos vientisumui, nes pagal ją numatytas ir Sutartyse įtvirtintas socialinės sanglaudos tikslas iš esmės įgyvendinamas per ESF finansavimą; pabrėžia, kad dėl to ESF turi ir toliau būti neatsiejama sanglaudos politikos dalis, siekiant užtikrinti, kad ES vėl sutelktų dėmesį į socialinę Europą ir įgyvendintų šį prioritetą praktiškai;

3.  mano, kad ES socialinės pažangos indeksas turėtų būti įvertintas kaip BVP papildantis rodiklis, atsižvelgiant į tai, kad BVP vienam gyventojui augimas nereiškia atitinkamo užimtumo didėjimo visuose regionuose ir vien jo neužtenka siekiant išmatuoti naujų tipų nelygybę tarp ES regionų, ir į tai, kad ekonomikos augimas neturi įtakos tam tikriems socialinės pažangos ir įtraukties veiksniams; ragina Komisiją taip pat atsižvelgti į naujų socialinių kriterijų naudojimą, kai sprendžiama dėl ES finansavimo skyrimo socialinį aspektą turintiems teminiams tikslams, ir socialinę politiką labiau susieti su sritims, kuriose šiuo metu numatyta imtis ES veiksmų; mano, kad socialiniai rodikliai galėtų būti naudojami kaip ex post vertinimo priemonė siekiant įvertinti ES finansavimo sėkmę siekiant geresnių socialinių rezultatų;

4.  primena, kad viešosios investicijos ES vis dar nesiekia iki krizės buvusio lygio, todėl regionams ir valstybėms narėms reikia daugiau paramos, kad jie galėtų įveikti esamus ir būsimus uždavinius; mano, kad, atsižvelgiant į didėjančius socialinius skirtumus visoje ES, socialinių investicijų strategija turi tapti nuoseklios politikos strategijos, pagal kurią ES valdymo sistema ir jos biudžetas suderinami su socialinių investicijų būtinybe, pagrindu; pabrėžia, kad šios ilgalaikę grąžą teikiančios investicijos yra labai svarbios būsimam ES regionų konkurencingumui;

5.  atkreipia dėmesį į 7-ojoje sanglaudos ataskaitoje pateiktus duomenis, rodančius bendrą socialinės padėties pagerėjimą, tačiau taip pat ir išliekančius valstybių narių socialinius skirtumus, kuriuos dar labiau didina ekonomikos krizės ir kelerius metus taikomų griežtų taupymo priemonių daromas neigiamas poveikis; susirūpinęs pažymi, kad nepaisant teigiamų požymių, skurdo ar socialinės atskirties rizika išlieka pagrindiniu uždaviniu, nes, kartu su nelygybės didėjimu daugelyje valstybių narių, tai yra viena iš pagrindinių socialinės sanglaudos problemų;

6.  mano, kad privalomas sanglaudos politikos programavimas, siekiant kiekybiškai įvertinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, pvz., skurdo mažinimą, yra vienas iš pagrindinių 2014–2020 m. programavimo laikotarpio laimėjimų; mano, kad indėlis į ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ES turėtų būti pagrindinis strategijos „Europa po 2020 m.“ tikslas, grindžiamas tarptautiniu mastu priimtais darnaus vystymosi tikslais;

7.  dar kartą pabrėžia, kad reikia didinti ES biudžetą, grindžiamą valstybių narių įnašais pagal bendrąsias nacionalines pajamas, siekiant skatinti viešąsias investicijas, kuriomis būtų remiami nacionaliniai gamybos sektoriai, mažinti daugialypę struktūrinę priklausomybę, skatinti užimtumą užtikrinant teises ir kokybiškas viešąsias paslaugas bei visapusiškai išnaudoti valstybių narių pasaulinį potencialą;

8.  pažymi, kad kai kurie svarbesni užimtumo ir socialinės pusiausvyros sutrikimai ir socialiniai skirtumai Europoje, pvz., darbo rinkos segmentacija, darbo užmokesčio skirtumai ir vaikų skurdas, ne tik nebuvo išspręsti, tačiau net pablogėjo, o tai rodo, kad nacionalinio lygmens viešosios politikos ir Europos mechanizmų nepakanka, kad būtų sukurta tvirtesnė socialinė sanglauda ir teisingesnė Europos darbo rinka; pabrėžia, kad reikia stipresnių ir išsamesnių ES politinių strategijų, kad būtų papildomos dabartinės valstybių narių pastangos; pažymi, kad socialinėms investicijoms į socialines teises paremti gyvybiškai reikia fiskalinio lankstumo ir visais etapais turi būti efektyviai taikomi visi Europos socialinių teisių ramsčio principai;

9.  pabrėžia šeimos ir profesinio gyvenimo suderinamumo svarbą siekiant visų regionų pažangos ir sanglaudos;

10.  apgailestauja dėl lėto 2014–2020 m. programų įgyvendinimo – iki 2017 m. liepos mėn. buvo skirta tik 39 proc. visų lėšų[10]; mano, kad yra būtinas greitesnis įgyvendinimas, sklandesnis perėjimas iš vieno programavimo laikotarpio į kitą, aiškūs tikslai, lyginamieji indeksai ir rezultatų rodikliai, tikras supaprastinimas ir gebėjimų stiprinimas;

11.  šiuo atžvilgiu pažymi, kad Komisijos diskusijoms skirtame dokumente dėl ES finansų ateities[11] siūloma padidinti nuoseklumą sudarant bendrą sanglaudos politikos bei kitų finansavimo priemonių pagal tos pačios rūšies programas arba projektus taisyklių sąvadą, pagal kurį būtų užtikrintas didesnis sanglaudos politikos ir inovacijų bei infrastruktūros išlaidų papildomumas ir taisyklių paramos gavėjams supaprastinimas; mano, kad veiksmingas ir lankstus fondų įgyvendinimas bus itin svarbus naujuoju DFP laikotarpiu;

12.  mano, kad prieš susiejant socialinį finansavimą su politikos prioritetais, dėl kurių sutarta su valstybėmis narėmis vykdant Europos semestrą, turi būti įtrauktos regionų valdžios institucijos ir pakeisti sanglaudos politikos socialinės pažangos rodikliai; pabrėžia, kad šalių ataskaitos ir konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos negali tapti vieninteliais informaciniais dokumentais, kuriais remiamasi vietos lygmeniu programuojant ES investicijas, visų pirma socialines investicijas;

13.  ragina Komisiją nustatyti politiką, skirtą kovoti su gyventojų skaičiaus mažėjimu ir retu gyventojų pasiskirstymu; akcentuoja, kad vykdant sanglaudos politiką didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas regionams, kuriuose mažėja gyventojų skaičius; dėl to ragina tuose regionuose vykdyti strategines investicijas , visų pirma į plačiajuostę prieigą, siekiant padidinti jų konkurencingumą, sustiprinti pramonę ir pagerinti teritorinę struktūrą;

14.  primena, kad valdant ir kontroliuojant sanglaudos programas pirmenybė turi būti teikiama proporcingumo principui; ragina Komisiją ir valstybes nares išnagrinėti galimybes įdiegti internetinę paraiškų teikimo sistemą, kuri labiau padėtų projektų vadovams supaprastinti administracines procedūras;

15.  pabrėžia, kad iš daugybės problemų, su kuriomis artimiausiais metais susidurs Europos regionai, socialinė įtrauktis ir skurdas, taip pat didėjanti nelygybė tarp regionų ir jų viduje yra ypač aktualios sanglaudos politikai; primena, kad nelygybė kelia grėsmę Europos projekto ateičiai, mažina jo pagrįstumą ir gali pakirsti pasitikėjimą ES kaip varomąja socialinės pažangos jėga ir kad nelygybės mažinimas privalo būti vienas iš Europos lygmens prioritetų, kaip neseniai nurodė Parlamentas; mano, kad labai svarbu pagerinti politikos koordinavimo procesą nacionaliniu lygmeniu, siekiant geriau stebėti neigiamas tendencijas, kurios gali didinti nelygybę ir silpninti socialinę pažangą arba neigiamai veikti socialinį teisingumą, užkirsti joms kelią ir jas koreguoti, prireikus įvedant prevencines ir taisomąsias priemones; pabrėžia, kad, siekiant veiksmingai kovoti su socialinėmis problemomis, pvz., skurdu ir socialine atskirtimi bendruomenėse, būtina laikytis principo „iš apačios į viršų“, nes šioms problemoms spręsti reikia specialiai pritaikyto atsako ir aktyvaus tiesiogiai susijusių vyriausybių dalyvavimo;

16.  laikosi nuomonės, kad Sąjungos fondų darbo vietų kūrimo potencialas vis dar nepakankamai išnaudojamas, todėl jis turėtų būti stiprinamas formuojant ir įgyvendinant veiksmingesnę ir labiau į rezultatus orientuotą politiką, remiamą veiksmingomis techninėmis priemonėmis, ir daugiausia dėmesio skiriant į ateitį orientuotiems sektoriams, turintiems grynąjį kokybiškų darbo vietų kūrimo potencialą, visų pirma žaliajai ir žiedinei ekonomikai, priežiūros sektoriui ir skaitmeniniam sektoriui; taip pat mano, kad visiems naudos gavėjams, visų pirma socialinės ekonomikos subjektams, MVĮ, NVO, mažesnėms savivaldybėms ir savarankiškai dirbantiems asmenims turėtų būti pagerintos galimybės gauti finansavimą;

17.  ragina valstybes nares daugiau investuoti į įgūdžius, kurie skatina ekonomikos augimą, mažinant gebėjimų trūkumą ir vaikų skurdą bei socialinę atskirtį; ragina valstybes nares skirti daugiau dėmesio kaimo regionams, kurie negavo pakankamai naudos iš ekonomikos augimo;

18.  ragina valstybes nares, ypač tas, kuriose yra žemas produktyvumas, pradėti arba tęsti struktūrines reformas siekiant pagerinti konkurenciją, verslo aplinką ir įgūdžių potencialą;

19.  tvirtina, kad skaidrūs viešieji pirkimai yra itin svarbūs siekiant skatinti vystymąsi ir sąžiningą konkurenciją; laikosi nuomonės, kad viešieji pirkimai yra geriausia priemonė siekiant užtikrinti socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu naudingas investicijas;

20.  ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti iniciatyvas, kuriomis siekiama gerinti prieigą prie kokybiško ir įtraukaus valstybinio švietimo ir mokymo, įskaitant aukštąjį mokslą, profesinį rengimą ir mokymą, mokymąsi darbo vietoje ir įgūdžių, visų pirma skaitmeninių, įgijimą ir atnaujinimą, taip pat prieigą prie kokybiško, tvaraus ir įtraukaus užimtumo, ypač jaunimui, žemos kvalifikacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojams; pažymi Naujos Europos įgūdžių darbotvarkės ir ypač jos Kvalifikacijos kėlimo galimybių iniciatyvos svarbą šiuo klausimu; pabrėžia, kad pagal ESF finansuojamos mokymo programos turėtų būti pritaikytos darbuotojų ir bedarbių poreikiams ir jas rengiant turėtų būti atsižvelgta į darbo rinkos galimybes;

21.  dar kartą reiškia susirūpinimą dėl augančios nepakankamo užimtumo ir paslėpto nedarbo tendencijos, įsisenėjusios ilgalaikio nedarbo problemos ir jaunimo ir ilgalaikio nedarbo masto; primena, kad svarbu investuoti į planus, kuriuose pirmenybė teikiama ilgalaikio nedarbo mažinimui derinant profesinį mokymą su asmeniniu orientavimu;

22.  ragina padidinti biudžeto eilutes, kuriomis skatinamas veiksmingas atsakas į pabėgėlių ir migrantų priėmimo ir socialinės įtraukties problemas;

23.  pabrėžia, kad socialinė ir fiskalinė konvergencija padeda siekti sanglaudos tikslo ir kad kitokia praktika šioje srityje sukelia tolesnių problemų teritorijoms, kurios yra labiausiai pažeidžiamos dėl globalizacijos;

24.  pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad mokyklos ir švietimo įstaigos būtų arti namų, ir reikalauja tuo tikslu vykdyti valstybės masto politiką, jei įmanoma, gaunant paramą iš Europos struktūrinių fondų;

25.  laikosi nuomonės, kad ES fondai turi būti valdomi laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (JTNTK) ir jais turėtų būti siekiama skatinti deinstitucionalizavimą.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

Priėmimo data

21.3.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

34

6

5

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Laura Agea, Guillaume Balas, Brando Benifei, Enrique Calvet Chambon, David Casa, Michael Detjen, Lampros Fountoulis, Czesław Hoc, Danuta Jazłowiecka, Agnes Jongerius, Ádám Kósa, Agnieszka Kozłowska-Rajewicz, Jean Lambert, Jeroen Lenaers, Thomas Mann, Dominique Martin, Anthea McIntyre, Joëlle Mélin, Miroslavs Mitrofanovs, Elisabeth Morin-Chartier, Emilian Pavel, Georgi Pirinski, Marek Plura, Dennis Radtke, Sofia Ribeiro, Robert Rochefort, Claude Rolin, Siôn Simon, Romana Tomc, Yana Toom, Ulrike Trebesius, Renate Weber

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Maria Arena, Georges Bach, Amjad Bashir, Lynn Boylan, Tania González Peñas, Sergio Gutiérrez Prieto, Paloma López Bermejo, Ivari Padar, Sven Schulze, Jasenko Selimovic, Tom Vandenkendelaere, Flavio Zanonato

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Jytte Guteland

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

34

+

ALDE

Enrique Calvet Chambon, Robert Rochefort, Jasenko Selimovic, Yana Toom, Renate Weber

EFDD

Laura Agea

PPE

Georges Bach, David Casa, Danuta Jazłowiecka, Agnieszka Kozłowska-Rajewicz, Thomas Mann, Elisabeth Morin-Chartier, Marek Plura, Dennis Radtke, Sofia Ribeiro, Claude Rolin, Sven Schulze, Romana Tomc, Tom Vandenkendelaere

S&D

Maria Arena, Guillaume Balas, Brando Benifei, Michael Detjen, Jytte Guteland, Sergio Gutiérrez Prieto, Agnes Jongerius, Ivari Padar, Emilian Pavel, Georgi Pirinski, Siôn Simon, Flavio Zanonato

VERTS/ALE

Jean Lambert, Miroslavs Mitrofanovs

NI

Lampros Fountoulis

6

-

PPE

Jeroen Lenaers

GUE/NGL

Lynn Boylan, Tania González Peñas, Paloma López Bermejo

ENF

Dominique Martin, Joëlle Mélin

5

0

PPE

Ádám Kósa

ECR

Amjad Bashir, Czesław Hoc, Anthea McIntyre, Ulrike Trebesius

Sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

Kultūros ir švietimo komiteto NUOMONĖ (20.3.2018)

pateikta Regioninės plėtros komitetui

dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo Europos Sąjungoje: septintoji Europos Komisijos ataskaita
(2017/2279(INI))

Nuomonės referentas: Mircea Diaconu

PASIŪLYMAI

Kultūros ir švietimo komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  mano, kad kultūra, švietimas, jaunimas ir sportas atlieka esminį vaidmenį skatinant socialinę sanglaudą ir formuojant ES ateitį, ypač siekiant kurti piliečių, solidarumo saitais vienijamų įvairovės, bendriją, ir, be kita ko, turi didžiulį Europos pridėtinės vertės kūrimo ir ekonominio klestėjimo skatinimo potencialą visuose ES regionuose, visų pirma įgyvendinant sanglaudos politiką;

2.  primena kultūros ir kultūros paveldo svarbą – taip pat ir miestų bei regionų ekonominio klestėjimo požiūriu; todėl ragina valstybes nares priimti visas būtinas priemones materialiajam ir nematerialiajam kultūros paveldui veiksmingai apsaugoti bei šiuo tikslu panaudoti visas prieinamas sanglaudos politikos priemones; rekomenduoja kultūros paveldą laikyti horizontaliuoju prioritetu visuose sanglaudos politikos ramsčiuose rengiant naujos kartos programas ir atsižvelgti į per 2018 m. Europos kultūros paveldo metus ir jų išvadose pateiktas rekomendacijas;

3.  pabrėžia, kad svarbu užtikrinti lygias galimybes asmenims, kurie gali būti fiziškai arba geografiniu požiūriu nepalankioje padėtyje, siekiant užtikrinti, kad jie turėtų lygiavertę prieigą ir prie kultūros, ir prie švietimo;

4.  pabrėžia, kad investicijomis į kultūrą, švietimą, jaunimą ir sportą iš esmės gerinama socialinė sanglauda ES, ypač padedant Europos piliečiams socialiai integruotis;

5.  pripažįsta, kad svarbu apsaugoti ir gamtos, ir kultūros paveldą bei pasinaudoti jų, kaip ekonomikos varomosios jėgos, potencialu;

6.  apgailestauja dėl to, kad 7-ojoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje nepabrėžiamos investicijos į kultūrą ir nepateikta jokių kiekybinių ar kokybinių nuorodų į pagal sektorius suskirstytus su kultūra susijusius projektus, kuriems skirtos sanglaudos politikos išlaidos 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. programavimo laikotarpiais sudarė mažiausiai 11 mlrd. EUR, kuriuos buvo įsipareigota skirti iš Europos regioninės plėtros fondo;

7.  pažymi, kad ES sanglaudos ir kaimo plėtros politika gali būti naudinga skatinant kultūros paveldo atkūrimą, remiant kultūros ir kūrybos pramonę bei finansuojant kultūros srities specialistų pajėgumų ugdymą;

8.  atkreipia ypatingą dėmesį į vienodos prieigos prie švietimo, mokymo ir kultūrinės veiklos svarbą užtikrinant tikrą konvergenciją ir mažinant Europos regionų skirtumus bei socialinę ir ekonominę nelygybę;

9.  primygtinai ragina Komisiją toliau investuoti į kultūrą, švietimą, jaunimą ir sportą bei remtis dviejų ankstesnių kartų programų (2007–2013 m. ir 2014–2020 m.) teigiamais rezultatais;

10.  ragina per kitą programavimo laikotarpį kurti kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto finansavimo galimybes ir šito siekti Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų investicijoms nustatant specialius teminius tikslus;

11.  atkreipia dėmesį į kultūros ir kūrybos sektorių potencialą jaunimo užimtumo požiūriu; pabrėžia, kad toliau remiant kultūros ir kūrybos sektorių ir į jį investuojant galima iš esmės prisidėti prie investicijų, augimo, inovacijų ir užimtumo gerinimo; todėl ragina Komisiją atsižvelgti į unikalias viso kultūros ir kūrybos sektoriaus, įskaitant NVO ir smulkiąsias asociacijas, siūlomas galimybes;

12.  ragina Komisiją į kito programavimo laikotarpio prioritetinius ir strateginius tikslus įtraukti kultūrą ir švietimą kaip regioninės plėtros politikos priemonių sritis ir horizontalius apsektus;

13.  ragina valstybes nares sanglaudos politikos srityje kurti ilgalaikes ir tvarias strategijas kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto srityse, kurios galėtų būti strateginių investicijų pagrindas 2021–2027 m. programavimo laikotarpiu;

14.  primygtinai reikalauja, kad atrinkti projektai papildytų vienas kitą ir ragina Komisiją visapusiškai išnaudoti galimas ESI fondų, Europos investicijų banko turimų finansinių priemonių (Europos strateginių investicijų fondo (ESIF)) ir kitų Europos programų, numatytų 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu, sinergijas, ypač kai tai susiję su programomis „Erasmus+“ ir „Kūrybiška Europa“, užtikrinant geresnį informavimą ES mastu ir taikant kur kas ryžtingesnio įgyvendinimo būdus valstybėse narėse ir jų regionuose; pabrėžia, kad dotacijomis turėtų būti siekiama ne tik vystyti infrastruktūrą, bet ir kurti vadinamuosius kultūrinius branduolius, kurie telktų keletą susijusių sričių, pvz., kultūros paveldą, kultūros ir kūrybos pramonę, mokymų programas, kultūros turizmą ir vietos menus bei amatus;

15.  ragina per kitą programavimo laikotarpį imtis konkrečių veiksmų siekiant nustatyti konkrečias priemones ir atidėti išteklius tokiai materialiai infrastruktūrai kaip inkubatoriai, skaitmeninei infrastruktūrai (pvz., plačiajuosčiui ryšiui), ir nematerialiajai infrastruktūrai švietimo, kultūros ir mokslinių tyrimų įstaigoms;

16.  mano, kad po 2020 m. sanglaudos politikos investicijos kultūros ir švietimo srityse turėtų būti veiksmingesnės ir efektyvesnės ir įgyvendintų projektų kokybės, ir kiekybės atžvilgiu;

17.  ragina Komisiją ir valstybes nares remti žinių partnerystes tarp universitetų, švietimo, profesinių ir mokslinių tyrimų įstaigų bei kultūros institutų siekiant patenkinti augantį naujų įgūdžių ir kultūros bei kūrybos sektorių perkvalifikavimo poreikį;

18.  prašo Komisijos į persvarstytą Bendrųjų nuostatų reglamentą įtraukti su kultūros paveldu susijusių investicijų kokybės rodiklius, kurių taip pat reikalaujama 2015 m. rugsėjo 8 d. Parlamento rezoliucijoje „Integruotas požiūris į Europos kultūros paveldą“;

19.  primena kultūros ir kūrybos pramonės vaidmenį ir dar kartą ragina Komisiją nustatyti, kad kultūros ir kūrybos pramonė yra horizontalus prioritetas; pabrėžia, jog įrodyta, kad regionai pajėgūs vystyti branduolius ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą šioje srityje, ir atkreipia dėmesį į teigimą kultūros ir kūrybos pramonės sričių pažangiosios specializacijos poveikį, kaip liudija reikšmingi iki šiol užfiksuoti rezultatai; ragina Komisiją ir valstybes nares išsaugoti ir stiprinti šios srities politiką ir veiksmingai panaudoti ES programų ir ESI fondų lėšas;

20.  ragina vidutinės ir ilgos trukmės projektams kultūros, audiovizualinėje ir kūrybos srityje sudaryti daugiau teorinių ir praktinių galimybių suteikiant galimybę kartu pasinaudoti ir ESI fondais, ir ESIF;

21.  ragina įgyvendinant sanglaudos politikos priemones didesnį dėmesį skirti investicijoms į kultūros ir švietimo sektorius, visų pirma miesto ir priemiesčių teritorijose, panaudojant perkvalifikavimo ir įtraukties priemones;

22.  ragina Komisiją panaudoti ERPF pajėgumus sporto infrastruktūros vystymui paremti bei tvariai sporto ir aktyvaus poilsio veiklai, kaip regioninės ir kaimo plėtros priemonei, taip pat pasinaudoti Europos socialiniu fondu sporto sektoriaus darbuotojų įgūdžiams ir įsidarbinamumui stiprinti;

23.  skatina valstybes nares atidėti dalį sanglaudos politikos lėšų aukštos kokybės kultūros ir švietimo projektams, kurie, nors ir yra tinkami, negauna ES paramos dėl lėšų trūkumo;

24.  ragina valstybes nares remti tokius integruotus teritorinius kultūros projektus kaip kultūriniai maršrutai, nes jais skatinama kokybiška teritorinė plėtra bei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės kultūrinio turizmo srityje.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

Priėmimo data

20.3.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

23

0

4

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Isabella Adinolfi, Dominique Bilde, Andrea Bocskor, Nikolaos Chountis, Silvia Costa, Mircea Diaconu, Jill Evans, María Teresa Giménez Barbat, Petra Kammerevert, Svetoslav Hristov Malinov, Curzio Maltese, Rupert Matthews, Morten Messerschmidt, Luigi Morgano, John Procter, Yana Toom, Sabine Verheyen, Bogdan Brunon Wenta, Theodoros Zagorakis, Bogdan Andrzej Zdrojewski, Milan Zver, Krystyna Łybacka

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Elena Gentile, Liliana Rodrigues, Algirdas Saudargas

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

John Howarth, Luděk Niedermayer

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE

23

+

ALDE

Mircea Diaconu, María Teresa Giménez Barbat, Yana Toom

EFDD

Isabella Adinolfi

ENF

Dominique Bilde

GUE/NGL

Nikolaos Chountis, Curzio Maltese

PPE

Andrea Bocskor, Svetoslav Hristov Malinov, Luděk Niedermayer, Algirdas Saudargas, Sabine Verheyen, Bogdan Brunon Wenta, Theodoros Zagorakis, Bogdan Andrzej Zdrojewski, Milan Zver

S&D

Silvia Costa, Elena Gentile, John Howarth, Petra Kammerevert, Luigi Morgano, Liliana Rodrigues, Krystyna Łybacka

0

-

4

0

ECR

Rupert Matthews, Morten Messerschmidt, John Procter

Verts/ALE

Jill Evans

Sutartiniai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE

Priėmimo data

27.3.2018

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

35

4

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Pascal Arimont, Franc Bogovič, Victor Boştinaru, Mercedes Bresso, Steeve Briois, Rosa D’Amato, Raymond Finch, Michela Giuffrida, Krzysztof Hetman, Ivan Jakovčić, Marc Joulaud, Constanze Krehl, Martina Michels, Iskra Mihaylova, Andrey Novakov, Paul Nuttall, Younous Omarjee, Konstantinos Papadakis, Mirosław Piotrowski, Stanislav Polčák, Liliana Rodrigues, Fernando Ruas, Monika Smolková, Ruža Tomašić, Ramón Luis Valcárcel Siso, Ángela Vallina, Matthijs van Miltenburg, Lambert van Nistelrooij, Derek Vaughan, Kerstin Westphal, Joachim Zeller

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Daniel Buda, Elena Gentile, Elsi Katainen, Ivana Maletić, Tonino Picula, Bronis Ropė, Davor Škrlec, Damiano Zoffoli

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Ricardo Serrão Santos

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

35

+

ALDE

Ivan Jakovčić, Elsi Katainen, Iskra Mihaylova, Matthijs van Miltenburg

ECR

Mirosław Piotrowski, Ruža Tomašić

GUE/NGL

Martina Michels, Younous Omarjee, Ángela Vallina

PPE

Pascal Arimont, Franc Bogovič, Daniel Buda, Krzysztof Hetman, Marc Joulaud, Ivana Maletić, Lambert van Nistelrooij, Andrey Novakov, Stanislav Polčák, Fernando Ruas, Ramón Luis Valcárcel Siso, Joachim Zeller

S&D

Victor Boştinaru, Mercedes Bresso, Elena Gentile, Michela Giuffrida, Constanze Krehl, Tonino Picula, Liliana Rodrigues, Ricardo Serrão Santos, Monika Smolková, Derek Vaughan, Kerstin Westphal, Damiano Zoffoli

VERTS/ALE

Bronis Ropė, Davor Škrlec

4

-

EFDD

Raymond Finch, Paul Nuttall

ENF

Steeve Briois

NI

Konstantinos Papadakis

1

0

EFDD

Rosa D'Amato

Sutartinai ženklai:

+  :  už

-  :  prieš

0  :  susilaikė

Atnaujinta: 2018 m. balandžio 13 d.
Teisinė informacija - Privatumo politika