PRANEŠIMAS dėl Tarybos rekomendacijos dėl Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nario skyrimo

6.12.2019 - (C9‑0173/2019 – 2019/0818(NLE))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėja: Irene Tinagli

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO SPRENDIMO

dėl Tarybos rekomendacijos dėl Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nario skyrimo

(C9‑0173/2019 – 2019/0818 (NLE))

(Konsultavimasis)

Europos Parlamentas

– atsižvelgdamas į 2019 m. lapkričio 8 d. Tarybos rekomendaciją (13651/2019)[1],

– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, pagal kurią Europos Vadovų Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C9‑0173/2019),

– atsižvelgdamas į savo 2019 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl lyčių pusiausvyros skiriant į ES ekonomikos ir pinigų politikos srities pareigybes[2],

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 130 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A9-0046/2019),

A. kadangi 2019 m. lapkričio 14 d. laišku Europos Vadovų Taryba konsultavosi su Europos Parlamentu dėl Isabelės Schnabel skyrimo Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nare aštuonerių metų kadencijai nuo 2020 m. sausio 1 d.;

B. kadangi Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas įvertino siūlomos kandidatės kvalifikaciją, visų pirma atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir į visiško ECB nepriklausomumo reikalavimą pagal Sutarties 130 straipsnį; kadangi atlikdamas vertinimą komitetas gavo kandidatės gyvenimo aprašymą ir jos atsakymus į jai raštu pateiktus klausimus;

C. kadangi vėliau, 2019 m. gruodžio 3 d., komitetas surengė kandidatės klausymą, kurio metu ji pasakė įžanginę kalbą ir atsakė į komiteto narių užduotus klausimus;

D. kadangi Europos Centrinio Banko valdančioji taryba susideda iš Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos narių ir valstybių narių, kurių valiuta yra euras, devyniolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojų; kadangi iki šiol valdytojų pareigas užima vien vyrai;

E. kadangi Parlamentas ne kartą reiškė nepasitenkinimą dėl Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos narių skyrimo procedūros ir ragino patobulinti su tuo susijusias procedūras; kadangi Parlamentas prašė, kad jam būtų laiku pateikiamas lyčių požiūriu proporcingas trumpasis sąrašas, kuriame būtų ne mažiau kaip du asmenys;

F. kadangi 2019 m. rugsėjo 17 d. Parlamentas pateikė palankią nuomonę dėl Tarybos rekomendacijos pirmą kartą į Europos Centrinio Banko pirmininko pareigas paskirti moterį, Christine Lagarde;

G.  kadangi Europos Centrinio Banko valdančiojoje taryboje moterų ir toliau yra mažai; kadangi Parlamentas apgailestauja dėl to, kad valstybės narės rimtai neatsižvelgė į šį prašymą, ir ragina nacionalines ir ES institucijas aktyviai siekti lyčių pusiausvyros iškeliant kitus kandidatus;

H. kadangi visos ES ir nacionalinės institucijos ir įstaigos turėtų įgyvendinti konkrečias priemones lyčių pusiausvyrai užtikrinti;

1. teikia palankią nuomonę dėl Tarybos rekomendacijos skirti Isabelę Schnabel Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nare;

2. paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms.

 

 

1 PRIEDAS. Isabelės Schnabel GYVENIMO APRAŠYMAS

2019 m. lapkričio mėn.

Išsami versija: https://www.finance.uni-bonn.de/members/schnabel/vita/

 

Finansų ekonomikos profesorė

Finansų ir statistikos institutas

Bonos universitetas

53012 Bona

Vokietija
Tel. nr.: +49-(0) 228 / 73 9202

E. paštas: [e-mail]

Svetainė: http://www.finance.uni-bonn.de/schnabel
Twitter: @Isabel_Schnabel

Asmens duomenys

Gimimo data: 1971 m. rugpjūčio 9 d.

Gimimo vieta: Dortmundas, Vokietija

Mergautinė pavardė: Gödde

Pilietybė: Vokietijos

Vaikai trys vaikai (2004, 2006, 2008 m.)

 

Dabartinės pareigos Bonos universiteto Ekonomikos katedros finansų ekonomikos profesorė (W3 kriterijus), nuo 2015 m. gruodžio mėn.

Vokietijos Ekonomikos ekspertų tarybos (Sachverständigenrat zur Begutachtung der gesamtwirtschaftlichen Entwicklung) narė nuo 2014 m. birželio mėn.

Kompetencijos grupės 2126 „ECONtribute – Markets & Public Policy“ (Bonos ir Kelno universitetai) atstovė spaudai nuo 2019 m. sausio mėn.

Prancūzijos ir Vokietijos Ekonomikos ekspertų tarybos bendrapirmininkė nuo 2019 m. spalio mėn.

Bonos „Max Planck“ kolektyvinių prekių mokslinių tyrimų instituto mokslo darbuotoja nuo 2007 m. rugsėjo mėn.

 Ekonominės politikos tyrimų centro (CEPR) programos srities „Finansų ekonomika“ mokslinė bendradarbė nuo 2015 m. sausio mėn. (mokslo darbuotoja nuo 2006 m. gruodžio mėn.).

Bonos ir Kelno Reinhardo Selteno instituto mokslo darbuotoja ir vykdomosios valdybos narė nuo 2017 m. balandžio mėn.

Mokslinių tyrimų interesai Bankininkystė (bankų stabilumas ir reguliavimas, „pernelyg dideli, kad jiems būtų leista žlugti“, sisteminė rizika)

Tarptautiniai finansai (finansų krizės, finansinė integracija, kapitalo srautai)

Ekonomikos istorija (finansų krizės ir institucijos)

Finansų teisė ir ekonomika

Akademinė karjera ir išsilavinimas

2009 m. kovo mėn. – 2015 m. lapkričio mėn. Johaneso Gutenbergo universiteto (Maincas) Vadybos ir ekonomikos katedros Teisės fakulteto Finansų ekonomikos profesorė (W3 kriterijus)

2007 m. balandžio mėn. – 2009 m. vasario mėn.  Johaneso Gutenbergo universiteto (Maincas) Vadybos ir ekonomikos katedros Teisės fakulteto Finansų ekonomikos profesorė (W2 kriterijus)

2004 m. gegužės mėn. – 2007 m. rugpjūčio mėn.  Bonos „Max Planck“ kolektyvinių prekių mokslinių tyrimų instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė (Postdoc)

2004 m. rugsėjo mėn. – 2005 m. kovo mėn. Harvardo universiteto Ekonomikos katedros vizituojanti mokslų daktarė, Kembridžas, JAV

2003 m. vasario mėn. – 2004 m. balandžio mėn. Manheimo universiteto Ekonomikos katedros ekonomikos docentė

2003 m. vasario mėn. Disertacija (Doctor rerum politicarum, Dr. rer. pol.), Manheimo universiteto Ekonomikos katedra (summa cum laude), disertacijos pavadinimas: „Makroekonominė rizika ir finansų krizės. Istorinė perspektyva“ (angl. Macroeconomic Risks and Financial Crises – A Historical Perspective), pirmasis darbo vadovas: Martin Hellwig

1998–2003 m. DFG aukštojo mokslo programos „Paskirstymas finansų rinkose“ (angl. Allocation on financial markets) doktorantūros studijos Manheimo universiteto Ekonomikos katedroje

 Manheimo universiteto Ekonomikos teorijos (Martino Hellwigo) katedros vedėjo mokslinių tyrimų ir studijų padėjėja

1998 m. lapkričio mėn.  Manheimo universiteto Ekonomikos diplomas („Diplom–Volkswirtin“) (aukščiausia pozicija) 

1997–1998 m. Kalifornijos universiteto (Berklis, JAV) (vienų metų trukmės studijos) Ekonomikos katedros mokslų daktarės laipsnis,

1995–1997 m. Ekonomikos studijos Manheimo universiteto Ekonomikos fakultete

1995 Rusų kalbos studijos Sankt Peterburge, Rusijoje (vienas semestras)

1994–1995 m. Ekonomikos studijos Sorbonos universitete (Paryžius I), (Paryžiaus universitetas), Prancūzija (vienas semestras)

1992–1994 m. Ekonomikos studijos Manheimo universiteto Ekonomikos fakultete

1990–1992 m.  Profesinis mokymas („Banklehre“) „Deutsche Bank“, Dortmundas

1990 Vidurinės mokyklos baigimo diplomas („Abitur“)

Kita profesinė veikla (tik dabartinė veikla)

Nuo 2019 m. rugsėjo mėn. Darbo ekonomikos instituto IZA mokslinės patariamosios tarybos ir „Deutsche Post Stiftung“ narė

Nuo 2019 m. birželio mėn. Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) Patariamojo mokslinio komiteto (ASC) pirmininko pavaduotoja (narė nuo 2015 m. kovo mėn.)

Nuo 2017 m. sausio mėn. „Deutsche Bundesbank“ Mokslinių tyrimų duomenų ir paslaugų centro (RDSC) mokslinės patariamosios tarybos pirmininko pavaduotoja (narė nuo 2016 m. birželio mėn.)

Nuo 2019 m. balandžio mėn. „BaFin“ (Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht) patariamosios tarybos (Fachbeirat) pirmininkė (narė nuo 2008 m. sausio mėn.)

Nuo 2014 m. kovo mėn. „CESifo“ tinklo bendradarbė

Nuo 2013 m. gegužės mėn. „BaFin“ (Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht) administracinės tarybos (Verwaltungsrat) narė

Nuo 2012 m. liepos mėn. Manheimo Europos ekonomikos tyrimų centro (ZEW) mokslinės patariamosios tarybos narė (šiuo metu neaktyvi)

Kai kurios nominacijos ir apdovanojimai 

Nuo 2019 m. Šiaurės Reino-Vestfalijos mokslų ir menų akademijos humanitarinių mokslų srities narė

Nuo 2018 m. Berlyno ir Brandenburgo mokslų ir humanitarinių mokslų akademijos narė

2018 „Stolper“ apdovanojimas, „Verein für Socialpolitik“

2018 „Pinigų seminaro“ apdovanojimas „už indėlį į finansų rinkos teoriją ir bankų reguliavimą bei sisteminių finansų krizių analizę“

2010 Geriausios dėstytojos apdovanojimas, Frankfurto J. W. Goethe’s universiteto Ekonomikos fakultetas

2000 Geriausios dėstytojos apdovanojimas, Manheimo universiteto Ekonomikos fakultetas

1993 – 1998 Vokietijos nacionalinio akademinio fondo („Studienstiftung des Deutschen Volkes“) stipendija

 

Kalbos: vokiečių k. (gimtoji), anglų k. (laisvai), prancūzų k. (labai gerai), rusų k. (pagrindai)

PUBLIKACIJOS

Publikacijos recenzuojamuose žurnaluose (atrinktos)

„Turto kainų burbulai ir sisteminė rizika“ (angl. Asset Price Bubbles and Systemic Risk), su Markusu K. Brunnermeier’iu ir Simonu Rother’iu, Finansinių tyrimų apžvalga (Review of Financial Studies), bus paskelbta.

„Foreign banks, financial crises and economic growth in Europe“su Christianu Seckingeriu, Journal of International Money and Finance, 2019 m., 95, p. 70–94.

„A new IV approach for estimating the efficacy of macroprudential measures“, su Niklasu Gadatschu ir Lukasu Mannu, Economics Letters, 2018 m., 168, p. 107–109.

„Financial Sector Reform After the Crisis: Has Anything Happened?“, su Alexanderiu Schäferiu ir Beatrice Weder di Mauro, Review of Finance, 2016 m., 20(1), p. 77–125.

„Financial Integration and Growth – Why Is Emerging Europe Different?“, su Christianu Friedrichu ir Jerominu Zettelmeyeriu, Journal of International Economics, 2013 m., 89, p. 522–538.

„Competition, Risk-Shifting, and Public Bail-out Policies“, su Reintu Groppu ir Hendriku Hakenesu, Review of Financial Studies, 2011 m., 24(6), p. 2084–2120.

„Bank Size and Risk-Taking under Basel II“, su Hendriku Hakenesu, Journal of Banking and Finance, 2011 m., 35, p. 1436–1449.

„The Threat of Capital Drain: A Rationale for Regional Public Banks?“, su Hendriku Hakenesu, Journal of Institutional and Theoretical Economics, 2010 m., 166(4), p. 662–689.

„How Do Official Bailouts Affect the Risk of Investing in Emerging Markets?“, su Giovanni dell'Ariccia ir Jerominu Zettelmeyeriu, Journal of Money, Credit, and Banking, 38(7), 2006 m. spalio mėn., p. 1689–1714.

„Liquidity and Contagion: The Crisis of 1763“, su Hyun Song Shinu, Journal of the European Economic Association, 2(6), 2004 m. gruodžio mėn., p. 929–968.

„The German Twin Crisis of 1931“, Journal of Economic History, 64(3), 2004 m. rugsėjo mėn., p. 822–871.

Su politika susijusios publikacijos (atrinktos)

„Target-Salden, Leistungsbilanzsalden, Geldschöpfung, Banken und Kapitalmärkte“ [Tiksliniai balansai, einamosios sąskaitos balansai, pinigų kūrimas, bankai ir kapitalo rinkos], su Martinu Hellwigu, Wirtschaftsdienst, 99(9), 2019 m., p. 632–640.

„Verursachen Target-Salden Risiken für die Steuerzahler?“ [Ar tiksliniai balansai sukuria riziką mokesčių mokėtojams?], su Martinu Hellwigu, Wirtschaftsdienst, 99(8), 2019 m., p. 553–561.

„Completing Europe’s Banking Union means breaking the bank-sovereign vicious circle“, su Nicolasu Véronu, VoxEU column, 2018 m. gegužės 16 d., galima rasti adresu http://www.voxeu.org.

„Breaking the stalemate on European deposit insurance“, su Nicolasu Véronu, VoxEU column, 2018 m. balandžio 6 d., galima rasti adresu http://www.voxeu.org.

„Reconciling risk sharing with market discipline: A constructive approach to euro area reform“, su Agnèse Bénassy-Quéré, Markusu K. Brunnermeieriu, Henriku Enderleinu, Emmanueliu Farhi, Marceliu Fratzscheriu, Clemensu Fuestu, Pierre-Olivieriu Gourinchasu, Philippe Martinu, Jeanu Pisani-Ferry, Hélène Rey, Nicolasu Véronu, Beatrice Weder di Mauro, Jerominu Zettelmeyeriu, CEPR Policy Insight, Nr. 91.

 

2 PRIEDAS. Isabelės Schnabel ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

A. Biografija ir profesinis pasirengimas

1. Nurodykite svarbiausius savo profesinių įgūdžių pinigų politikos, finansų ir verslo srityse aspektus, taip pat pagrindinius savo europinės ir tarptautinės patirties aspektus.

Nuo 2007 m. esu finansų ekonomikos profesorė, iš pradžių dirbau Mainco universitete, o dabar – Bonos universitete. Mano moksliniai tyrimai visada buvo glaudžiai susiję su pinigų ir finansinėmis temomis.

Be daugelio kitų temų, nagrinėjau finansų krizių priežastis ir atsaką į jas, ypač daug dėmesio skirdama bankų, kurie yra „pernelyg dideli, kad jiems būtų leista žlugti“, problemai ir jos poveikiui bankų reguliavimui. Be to, analizavau finansinių burbulų atsiradimą ir padarinius bei atskleidžiau, kaip finansų sektoriaus silpnumas prisideda prie pažeidžiamumo, kylančio dėl išpūstų nekilnojamojo turto kainų. Taip pat nagrinėjau, kokį vaidmenį atlieka centriniai bankai ir makrolygio rizikos ribojimo politika kovojant su finansiniais burbulais. Kituose dokumentuose stengiausi išsiaiškinti, kaip didėja finansiniai sunkumai dėl skubaus turto pardavimo ir kaip centriniai bankai gali įveikti tokią nepageidaujamą rinkos dinamiką. Kita mano mokslinių tyrimų sritis susijusi su finansinės integracijos įtaka ekonomikos augimui. Viename iš mano dokumentų atkreipiamas dėmesys į ekonominę žalą, kurią sukėlė finansinės integracijos žlugimas vykstant euro zonos krizei. Galiausiai dalis mano mokslinių tyrimų buvo sutelkti į su bankų sąjunga glaudžiai susijusias temas, kaip antai valstybinių bankų ryšius kuriančius veiksnius ir bankų pertvarkymo režimų poveikį sisteminei rizikai.

Mano darbas buvo tiek teorinis, tiek empirinis, labiau pabrėžiant pastarąjį. Daug dėmesio skyriau istoriniams epizodams, siekiantiems XVII a., ir nagrinėjau, pavyzdžiui, ankstyvųjų bankų ir centrinių bankų vaidmenį užtikrinant pinigų ir finansinį stabilumą. Mano tyrimas, kurį kartu vykdė daug nacionalinių ir tarptautinių tyrėjų, buvo paskelbtas tarptautiniu mastu garsiuose mokslo žurnaluose ir sulaukė svarbaus trečiųjų šalių akademinio finansavimo, pavyzdžiui, pasitelkiant Kompetencijos grupę „ECONtribute – Markets & Public Policy“, kurią finansuoja Vokietijos mokslinių tyrimų fondas įgyvendinant Vokietijos kompetencijos strategiją.

Be to, daug politinės patirties įgijau nuo 2014 m. kaip narė dalyvaudama Vokietijos ekonomikos ekspertų taryboje, kuri yra pagrindinė nepriklausoma Vokietijos vyriausybės patariamoji struktūra. Eidama šias pareigas intensyviai dirbau sprendžiant klausimus, susijusius su finansiniu ir pinigų stabilumu, ypač su euro zonos struktūros reforma (bankų sąjungos, kapitalo rinkų sąjungos ir ESM reforma). Pavyzdžiui, parengėme pasiūlymus, kaip būtų galima reguliuoti valstybės garantija užtikrintų skolų poziciją, ir tai, regis, yra viena iš pagrindinių sudedamųjų dokumentų rinkinio, kurio tikslas – sukurti bankų sąjungą, dalių. Kitos temos apėmė uždavinius, su kuriais susiduriama Vokietijos ir Europos bankų sektoriuose, įskaitant tuos, kurie kyla dėl struktūrinių pokyčių vykstant skaitmeninimui.

Buvau daugelio kitų pinigų ir finansų ekonomikos komitetų narė. Nuo 2015 m. esu Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) Patariamojo mokslinio komiteto (PMK) narė, o nuo 2019 m. – šio komiteto pirmininko pavaduotoja. Eidama šias pareigas buvau mažų palūkanų normų darbo grupės narė ir viena iš neseniai paskelbtos PMK ataskaitos, kurioje nagrinėjamas (potencialiai per didelis) finansinio reguliavimo sudėtingumas, autorių. Nuo 2016 m. sausio mėn. esu „Deutsche Bundesbank“ Mokslinių tyrimų duomenų ir paslaugų centro (MTDPC) Mokslinės patariamosios tarybos narė, o nuo 2017 m. – šios tarybos pirmininko pavaduotoja. Nuo 2008 m. esu Vokietijos finansų priežiūros institucijos „BaFin“ (Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht) Patariamosios tarybos (Fachbeirat) narė, o nuo 2016 m. – šios tarybos pirmininkė. Vykdydama šią ir kitą veiklą sugebėjau sukurti platų tinklą centrinės bankininkystės ir priežiūros srityje visoje Europoje ir už jos ribų.

Taip pat prisidėjau rengiant daug su politika susijusių publikacijų. Norėčiau pabrėžti, kad dalyvavau rengiant Prancūzijos ir Vokietijos ataskaitą „7 plius 7“, kurioje siūlomas išsamus euro zonos reformų rinkinys ir kurią palankiai įvertino tiek mokslininkai, tiek politikos formuotojai. Ši ataskaita pabrėžia mano įsipareigojimus Europai, kurie taip pat pabrėžiami daugelyje kitų mano su politika susijusių publikacijų. Pavyzdžiui, sukūriau Europos indėlių draudimo modelį (kartu su Nicolasu Véronu). Atsižvelgiant į mano ankstesnį darbą, susijusį su Europos klausimais, neseniai buvau paskirta Prancūzijos ir Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos, kurią, remdamosi Acheno sutartimi, įsteigė Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės, nare ir išrinkta jos bendrapirmininke.

Gavau nemažai apdovanojimų už mokslinį ir politinį darbą, įskaitant, be kita ko, apdovanojimus už narystę Šiaurės Reino-Vestfalijos mokslų ir menų akademijoje, taip pat Berlyno ir Brandenburgo mokslų ir humanitarinių mokslų akademijoje, Stolperio apdovanojimą „Verein für Socialpolitik“ (vokiškai kalbančių ekonomistų asociacija) už indėlį į ekonomikos politiką atliekant mokslinius tyrimus, taip pat „Pinigų seminaro“ apdovanojimą, kuris skiriamas kaip metinis apdovanojimas už išskirtinius mokslinius ar praktinius laimėjimus pinigų srityje.

Visuomet aktyviai dalyvavau viešose diskusijose, ir tai patvirtina daugybė interviu ir laikraščių straipsnių, taip pat diskusijose „Twitter“ paskyroje. Neseniai vokiečių laikraštis FAZ priskyrė mane prie įtakingiausių moterų ekonomisčių vokiškai kalbančiose šalyse. Svarbiausia tai, kad visada buvau atvira svariems argumentams, gindama požiūrį, kurį laikiau tinkamu.

Ar turite verslo, finansinio turto ar kitokių įsipareigojimų, kurie galėtų būti nesuderinami su numatomomis Jūsų pareigomis? Ar yra kokių nors svarbių kitų asmeninių arba kitokių veiksnių, į kuriuos Parlamentui būtina atsižvelgti svarstant Jūsų kandidatūrą?

Ne.

3. Kokių pagrindinių tikslų sieksite per savo kadenciją Europos Centriniame Banke?

Mano pagrindinis tikslas per kadenciją ECB būtų užtikrinti kainų stabilumą, išsaugant centrinio banko nepriklausomybę. Antrasis tikslas būtų prisidėti prie kruopščios, duomenimis pagrįstos analizės kultūros puoselėjimo, siekiant atspindėti ir patobulinti pinigų politiką bei atsižvelgti į naujus pokyčius, pavyzdžiui, skaitmeninius ar klimato pokyčius. Toks požiūris būtų naudingas atliekant būsimą pinigų politikos sistemos peržiūrą. Galiausiai norėčiau geriau informuoti visuomenę apie ECB politiką, kad žmonės geriau suprastų ECB sprendimus ir jų pagrindines priežastis, kartu išlikdama atvira kritikai.

B. ECB pinigų politika

4. Kaip, Jūsų nuomone, dabartinėmis makroekonominėmis sąlygomis ECB turėtų vykdyti savo pinigų politiką? Kaip vertinate ECB veiklos rezultatus siekiant pagrindinio tikslo – užtikrinti kainų stabilumą? Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba nuo 2017 m. pasisako už „pinigų politikos pertvarką“. Kokia jūsų nuomonė? Ar galėtumėte paaiškinti šią pertvarką?  

Per pastaruosius 20 metų ECB labai sėkmingai siekė savo pagrindinio tikslo – kainų stabilumo. Tiesą sakant, vidutinė SVKI infliacija per šį laikotarpį buvo 1,7 procento, o tai iš esmės atitinka infliacijos lygį, kuris yra mažesnis, bet artimas 2 procentams. Tai įspūdinga, nes laikotarpis buvo sunkus ir apėmė didžiausias finansų krizes nuo Didžiosios depresijos laikų. Pagrindinė grėsmė tuo laikotarpiu buvo ne per didelė infliacija, kaip kai kurie iš pradžių baiminosi, bet defliacinis spaudimas po finansų krizės. Įgyvendinant ryžtingą ECB politiką, šios defliacinės rizikos buvo išvengta. Kai palūkanų normos pasiekė „nulinę žemiausią ribą“, ECB turėjo grįžti prie „netradicinės pinigų politikos“, kuri iš esmės pasirodė labai sėkminga. Per visus šiuos metus ECB politika buvo grindžiama jo įgaliojimais ir visada išliko jo kompetencijos ribose. Tyrimai parodė, kad ECB politika prisidėjo ne tik prie didesnės infliacijos, bet ir prie didesnio ekonomikos augimo bei mažesnio nedarbo.

Skiriamasis dabartinės padėties bruožas – pasaulinis nuosmukis, susijęs su didėjančiu netikrumu reaguojant į prekybos konfliktą ir artėjančiu „Brexit’u“. Lėtėjimą atspindi pramonės silpnumas ir investicijų paklausos mažėjimas. Dėl to augimas euro zonoje taip pat sulėtėjo. Iki šiol daugelyje šalių augimas paslaugų sektoriuje vis dar stabilus, o vartojimo augimas ir darbo rinka yra tvirti. Tačiau kyla pavojus, kad silpnumas gamybos sektoriuje gali išplisti į kitus ekonomikos sektorius ir taip sumažinti vartotojų ir įmonių pasitikėjimą, taigi ir vartojimą bei investicijas.

Kadangi ECB įsipareigojęs išlaikyti kainų stabilumą euro zonoje, jis turi labai atidžiai stebėti šiuos pokyčius. Infliacinis spaudimas buvo sumažintas, o dabartinė ekonomikos raida gali dar labiau padidinti neigiamą įtaką. Dabartinės prognozės ateinantiems keleriems metams rodo, kad infliacija vis dar neatitinka ECB tikslo. Todėl toliau reikalinga palanki pinigų politika. Kartu reikia atidžiai stebėti šalutinį poveikį, kad būtume tikri, jog teigiamo poveikio ir šalutinio poveikio pusiausvyra išliks priimtina.

Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos 2017 ir 2018 metų ekonominės perspektyvos labai skyrėsi nuo realybės, kurioje gyvename šiandien. Tuo metu Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba spėjo, kad artimiausiu metu smarkiai išaugs vartotojų kainos. 2017 m. euro zonos infliacijos prognozė padidėjo 0,6 procentinio punkto (nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo mėn.), t. y. nuo 1,3 proc. iki 1,9 proc.

Dėl žymiai sulėtėjusio euro zonos ekonomikos augimo dinamikos šis kainų dinamikos pagreitis nepasireiškė. Tai pripažino ir Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba savo naujausioje ataskaitoje, paskelbtoje 2019 m. lapkričio mėn. Todėl pinigų politikos pertvarka šiuo etapu nebūtų tinkama. Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos pateiktas Pinigų politikos taisykles (pvz., įprastinę Taylor taisyklę) reikėtų vertinti kaip teigiamas, o ne kaip normines sąvokas. Visų pirma, šių taisyklių įvertinimas priklauso nuo stabilios pagrindinės struktūros. Jei pagrindinėje struktūroje yra struktūrinis lūžis, taisyklėmis negalima remtis vertinant, ar dabartinė politikos pozicija yra tinkama.

Vokietijos taryba pabrėžė galimą šalutinį pinigų politikos poveikį, kuris taip pat buvo aptartas Valdančiojoje taryboje, nes jis gali turėti įtakos pinigų politikos poveikiui. Vienas iš pavyzdžių – galimas šalutinis poveikis finansiniam stabilumui. Ilgas žemų palūkanų normų laikotarpis daro įtaką nekilnojamojo turto kainoms, todėl ESRV paskelbė įspėjimus ir rekomendacijas kelioms valstybėms narėms dėl galimų iškraipymų gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkoje. Tokį pažeidžiamumą pirmiausia reikia pašalinti vykdant makroprudencinę politiką, kuri taip pat gali būti pritaikyta atsižvelgiant į konkrečią padėtį atskirose valstybėse. Be to, turto pervertinimai, ypač didmiesčiuose, taip pat atspindi migraciją į didelius miestus ir nepakankamą būsto pasiūlą. Taigi reikalingas daug platesnis politinis atsakas, įskaitant makroprudencinę ir būsto politiką.

5. Ką manote apie rugsėjo 12 d. ECB valdančiosios tarybos priimtą paskatų rinkinį ir sprendimą dėl išankstinių gairių? Kaip vertinate tai, kaip priimtas šis sprendimas, ypač atsižvelgiant į viešai išreikštą kai kurių ECB valdančiosios tarybos narių nepritarimą po to, kai sprendimas buvo priimtas? Apskritai, kaip vertinate tai, kaip sprendimai dėl pinigų politikos buvo priimti praeityje, ir ar manote, kad tai reikėtų pakeisti? Jei taip, kaip?

Rugsėjo mėn. ECB valdančiosios tarybos sprendimai atspindėjo ekonomikos augimo sulėtėjimą per pastaruosius mėnesius. Atsižvelgiant į mažesnį infliacinį spaudimą, šie sprendimai gali būti pagrindžiami dabartiniais infliacijos duomenimis ir vidutinės trukmės infliacijos perspektyva, kuri dar neatitinka mažesnės nei 2 proc., bet jai artimos infliacijos tikslo.

Sprendimuose taip pat atsispindi sunkumas išlaikyti pinigų politikos skatinimą, kai palūkanų normos yra artimos faktinei žemutinei ribai. Pasirinktas priemonių rinkinys turėtų padėti toliau remti nekilnojamojo turto sektorių išlaikant palankias finansavimo sąlygas. Išankstinės gairės buvo protingai pakoreguotos, tiesiogiai susiejant būsimas priemones su infliacijos prognozėmis, o tai suteikia daugiau skaidrumo ECB reakcijos funkcijai ir rinkos dalyviams padeda lengviau numatyti, kaip ECB reaguos į pagrindinių duomenų pokyčius. Sprendimai dėl palūkanų normų aptariami kitame klausime.

Remdamasi žiniasklaidos pranešimais, manau, kad Valdančioji taryba vieningai sutarė, jog dabartinėje situacijoje reikalinga palanki pinigų politika. Visiškai sutinku su šia nuomone. Tačiau nuomonės dėl konkrečių pinigų politikos priemonių skyrėsi, ypač dėl poreikio vėl pradėti turto pirkimą. Tokie nesutarimai atspindi iš esmės sunkią padėtį, o ne problemas priimant sprendimus. Iš tikrųjų Valdančiosios tarybos sprendimų priėmimo procesą vertinu labai palankiai. Suprantu, kad sprendimai buvo priimti vadovaujantis taisyklėmis, išklausius visus, įskaitant balsavimo teisės neturinčius, Tarybos narius.

6. Kaip vertinate žemų palūkanų normų poveikį? Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba ne vieną kartą perspėjo apie infliacinį spaudimą dėl ECB pinigų politikos pozicijų ir rekomenduojamų palūkanų normų didinimo. Kaip paaiškintumėte, kad infliacinis spaudimas nepasitvirtino, ir kokias išvadas darytumėte iš šių priešingų prognozių?

Apskritai, atrodo, kad patirtis, susijusi su žemomis ir net neigiamomis palūkanų normomis euro zonoje, buvo teigiama. Pinigų politikos normų perkėlimas į finansavimo sąlygas įvyko sklandžiai ir buvo naudingas ekonomikai.

Tačiau žemos palūkanų normos kelia susirūpinimą gyventojams, kurie bijo, kad dėl žemų palūkanų normų iškils pavojus jų galimybėms taupyti, ypač senatvei. Tiesą sakant, žemos palūkanų normos atspindi ilgalaikes pagrindines tendencijas, tokias kaip visuomenės senėjimas ir perėjimas prie mažiau kapitalo reikalaujančių sektorių, todėl jų negalima priskirti vien tik pinigų politikai. Bet kokiu atveju padidintos ECB pinigų politikos normos vargu ar prisidėtų prie žmonių padėties pagerėjimo.

Valdančioji taryba įdėmiai stebi neigiamą šalutinį poveikį ir parodė norą jį neutralizuoti. Šiuo atveju gali būti vertinamas ECB sprendimas įvesti pakopinę atsargų atlyginimo sistemą, nes ji sumažina bankų naštą laikyti neigiamai atlygintinus perteklinius rezervus centriniame banke.

Pastarųjų metų patirtis parodė, kad faktinė nulinė žemutinė riba yra mažesnė už nominalią nulinę normą. Tačiau galima pasiekti palūkanų normą, žemiau kurios pinigų politika gali tapti mažiau veiksminga. Tai atspindi galimą neigiamą žemų ir neigiamų palūkanų normų poveikį bankų pelningumui, kuris gali apriboti pinigų politikos poveikį realiajai ekonomikai. Be abejo, šis poveikis priklauso nuo to, ar neigiamos palūkanų normos gali būti perduotos įmonėms ir namų ūkiams, o tai atrodo sudėtinga, ypač mažmeniniams klientams. Apskritai pelningumui greičiausiai įtakos turės pelningumo kreivės nuolydis, o ne palūkanų normų dydis. Be to, kaip rodo naujausi tyrimai, tikėtina, kad bankų pelningumui bus naudingas mažesnis neįvykdytų paskolų įsipareigojimų skaičius dėl palankesnės ekonominės aplinkos. Nors bankų pelningumas nėra pinigų politikos tikslas, nuostolingas bankų sektorius gali tapti pinigų politikos poveikio mechanizmo kliūtimi.

2017 ir 2018 metų perspektyvos – kai Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba pasisakė už nekilnojamojo turto pirkimo nutraukimą anksčiau laiko ir normalizavimo strategijos paskelbimą – labai skyrėsi nuo šiandieninių. Tuo metu gamybos apimties augimas buvo pasiektas arba galbūt net viršijo potencialų lygį. Laikui bėgant tai galėjo paskatinti patikimesnę vartotojų kainų dinamiką, kuri, jei būtų buvusi patvari ir ilgalaikė, taip pat būtų pateisinusi pinigų politikos griežtinimą tam tikru momentu. Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kad tuo metu Vokietijos taryba nepritarė palūkanų normos didinimui. Ji tik baiminosi, kad ateityje toks padidėjimas gali įvykti per vėlai. Vokietijos tarybos infliacijos prognozės iš esmės buvo tokio paties lygio kaip ir kitos (įskaitant ECB) prognozės.

Kadangi buvo pateikta mano kandidatūra, nepasirašiau tų naujausio pranešimo dalių, kuriose kalbama apie pinigų politiką. Nepamirškite, kad šį kartą pranešime nebuvo pritarta normalizavimui. Tačiau Vokietijos taryba nepritarė turto pirkimo proceso atnaujinimui.

7. Ar manote, kad praėjus dvidešimčiai metų nuo euro įvedimo atėjo laikas persvarstyti ECB pinigų politikos sistemą?

Nuo euro įvedimo ECB pinigų politikos sistema pasirodė esanti labai sėkminga. ECB sugebėjo išlaikyti kainų stabilumo tikslą net gilių krizių, rinkos susiskaidymo ir bankų žlugimų metu. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų makroekonomika ir pinigų politika labai pasikeitė. Pinigų priemonių rinkinys išsiplėtė, kad būtų galima spręsti pinigų politikos uždavinius, kai palūkanų norma buvo artima nulinei žemiausiai ribai. Nors pagal dabartinę sistemą pavyko išlaikyti kainų stabilumą euro zonoje, priemonių kalibravimas tapo sudėtingesnis.

Paskutinė ECB pinigų politikos sistemos peržiūra buvo atlikta 2003 m. Taigi, atrodo, tikslinga atlikti išsamią apžvalgą, siekiant įsitikinti, ar ECB piniginės operacijos bus geriausias būdas siekiant kainų stabilumo tikslo. Todėl visiškai pritariu Christine Lagarde ketinimui artimiausiu metu pradėti strateginę apžvalgą ir mielai prie jos prisidėsiu. Svarbu tai, kad tokia apžvalga turi būti pagrįsta kruopščiu ankstesnių pinigų politikos priemonių vertinimu, atsižvelgiant į jų galimybes padėti įvykdyti įgaliojimus. Ji taip pat turėtų apimti galimo šalutinio poveikio, kuris gali turėti įtakos pinigų politikos poveikio mechanizmui, analizę.

Kaip Vykdomosios valdybos narė mielai atvirai aptarčiau šiuos klausimus Valdančiojoje taryboje ir kartu su ECB darbuotojais. Svarbu tai, kad bet kokie pinigų politikos sistemos pakeitimai iš tikrųjų lemtų pagerėjimą. Kai kuriais atvejais gali reikėti paaiškinimų. Apskritai reikėtų nepamiršti, kad centrinio banko patikimumui gali būti pakenkta, jeigu jo tikslas koreguojamas tuo metu, kai jį sunku pasiekti. Todėl bet kokius pakeitimus reikia atlikti labai atsargiai ir remiantis tvirtu empiriniu pagrindu.

8. Kaip užtikrinsite turto pirkimo programos įgyvendinimo skaidrumą? Ar sutinkate, kad būtų galima užtikrinti daugiau skaidrumo, susijusio su turtu užtikrintų vertybinių popierių pirkimo programa ir trečiąja padengtų obligacijų pirkimo programa?

Skaidrumas yra gyvybiškai svarbus atliekant bet kokią centrinio banko operaciją ir užtikrina atskaitomybę, kaip visada pripažino ECB. Tačiau užtikrinant tinkamą skaidrumo lygį ECB tenka užduotis išlaikyti pusiausvyrą.

Viena vertus, skaidrumo apribojimai yra pateisinami, jei yra rizika, kad skaidrumas gali apriboti pinigų politikos veiksmingumą. Ypač reikia vengti, kad finansų subjektai aplenktų centrinį banką, o taip gali nutikti, jei skelbiama informacija apie atskirų vertybinių popierių atsargas.

Kita vertus, ECB turėtų pateikti informaciją, reikalingą jo veiksmams įvertinti. Dėl šios priežasties ECB užtikrina aukšto lygio skaidrumą, susijusį su pinigų politikos, įskaitant Turto pirkimo programą (TPP), įgyvendinimu. Visų pirma ECB savo interneto svetainėje skelbia mėnesines pirkimų apimtis, bendrą turimą sumą ir išpirkimus pagal kiekvieną programą.

Apskritai, mano požiūriu, dabartinis skaidrumo lygis yra kompromisas tarp atskaitomybės ir abejonių dėl pagrįsto pinigų politikos veiksmingumo ribojimo.

9. Koks Jūsų požiūris į riziką, siejamą su bendrovių sektoriaus pirkimo programa? Kaip vertinate dabar pirminėje rinkoje didėjančią bendrovių sektoriaus pirkimo programai tekančią dalį ir kartu dabar antrinėje rinkoje mažėjančią viešojo sektoriaus pirkimo programai tenkančią dalį?

Nuo 2016 m. ECB perka privačiojo, nefinansinio sektoriaus obligacijas pagal Bendrovių sektoriaus pirkimo programą (BSPP). Apskritai BSPP siekiama tiesiogiai pagerinti bendrovių finansavimo sąlygas euro zonoje ir taip daryti poveikį investicijoms, taigi ir realiajai ekonomikai.

Pirkimai vykdomi tiek pirminėje, tiek antrinėje rinkoje, remiantis tam tikrais tinkamumo kriterijais, įskaitant ribas, taikomas akcijų emisijų dalims ir emitentams. Tai užtikrina, kad bus perkamas tik pakankamos kredito kokybės turtas.

Atsižvelgiant į rinkos sąlygas, pirkimų dalis pirminėje ir antrinėje rinkose bei naudojant kitas ECB priemones gali skirtis. Tokie svyravimai atspindi lankstumą, kuris reikalingas siekiant sklandžiai įgyvendinti TPP, visų pirma atsižvelgiant į rinkos likvidumo aplinkybes ir emisijos modelius. Tam, kad būtų užtikrintos tvarkingos rinkos sąlygos, politikos priemonių ir programos parametrų jurisdikcijų portfelis turi būti koreguojamas laipsniškai. Šie svyravimai nereiškia, kad pasikeitė TPP kalibravimas: ECB pranešė, kad pagal dabartinius programos parametrus jis gali dar ilgai tęsti savo grynuosius pirkimus.

Tačiau, vertinant BSPP, kyla pavojus, kad tam tikroms įmonėms bus teikiama pirmenybė nei kitoms, ypač didesnėms, palyginti su mažesnėmis įmonėmis. Todėl ECB privalo įsigyti plataus asortimento įmonių obligacijų, įskaitant mažesnes emisijas. Kita vertus, mažesnės įmonės paprastai neišleidžia obligacijų. Tačiau yra įrodymų, kad teigiamas poveikis finansavimo sąnaudoms turi šalutinį poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

Apskritai BSPP taikymo sritis priklauso nuo vaidmens, kurį atlieka rinkoje prieinamas finansavimas euro zonos įmonėms. Atsižvelgiant į santykinai nedidelį obligacijų vaidmenį įmonių finansavimui, BSPP taikymo sritis taip pat yra ribota.

10. Kaip, Jūsų nuomone, ECB galėtų padėti skatinti ekonomikos augimą, ekologinę pertvarką ir visišką užimtumą, sykiu visapusiškai laikydamasis savo pagrindinio tikslo užtikrinti kainų stabilumą? Ar, Jūsų nuomone, galimos papildomos pinigų politikos priemonės, kuriomis būtų didinamas teigiamas poveikis realiajai ekonomikai?

Nors ECB politika visų pirma turi būti grindžiama jos pagrindiniu tikslu išlaikyti kainų stabilumą, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 127 straipsnio 1 dalyje, tame pačiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad „[n]epažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų Sąjungos tikslų“.

Apskritai tikėtina, kad įgyvendinant kainų stabilumą skatinančią pinigų politiką taip pat bus remiamas ekonomikos augimas ir užimtumas. Pastaraisiais metais euro zonoje buvo sukurta milijonai darbo vietų, ir to nebūtų buvę įmanoma padaryti be ECB politikos. ECB skatinamoji pinigų politika sustiprino vartojimo išlaidas ir privačiojo sektoriaus investicijas euro zonoje, taip skatindama ekonomikos augimą ir mažindama nedarbą. Rugsėjo mėn. ECB pinigų politikos priemonėmis dar labiau prisidėta užtikrinant labai palankias finansavimo sąlygas. Taigi ECB priemonės ir toliau naudingos realiajai ekonomikai.

Šiuo metu ECB sprendžia, kaip galėtų paremti klimato politiką. Šiuo tikslu jis dalyvauja Finansų sistemos žalinimo tinklo (FSŽT) veikloje, bendradarbiaudamas su didele centrinių bankų, priežiūros institucijų ir tarptautinių institucijų grupe. Šioje grupėje jis susipažįsta su svarbiais klimato kaitos aspektais ir tuo, kaip centrinis bankas ir priežiūros politika gali prisitaikyti ir padėti sušvelninti klimato kaitą. Kadangi šis darbas, regis, dar tik pradiniame etape, tikiuosi įsitraukti į šias diskusijas.

Nors šiuo etapu vykstantys svarstymai centriniuose bankuose, atrodo, yra labiau skirti rizikos, susijusios su klimato kaita, stebėsenai ir valdymui, ECB pinigų politikoje keliamas klausimas, kaip į analizę įtraukti su klimato kaita susijusius pokyčius, ir ar ji gali prisidėti prie klimato kaitos švelninimo, be kita ko, įgyvendinant Turto pirkimo programą, ir kaip tai būtų galima padaryti.

Vienas aspektas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, yra turto rizikos vertinimas, atsižvelgiant į su klimatu susijusią riziką, taip pat pasekmės finansiniam stabilumui. Su klimato kaita susijusią riziką būtina įtraukti į rizikos modelius. Reikia įdėti daugiau pastangų norint suprasti, kaip tai galima padaryti. Remdamasis tokiais modeliais, ECB turėtų apsvarstyti tokius rizikos veiksnius, vykdydamas mikrolygio ir makrolygio rizikos ribojimo priežiūros užduotis, taip pat vertindamas turto įsigijimo programų koregavimus. Sudėtingesnis klausimas yra tai, ar ECB savo turto pirkimo programose turėtų teikti pirmenybę „žaliosioms“, o ne „netvarioms“ obligacijoms (žr. kitą atsakymą šiuo klausimu).

11. Kokių, Jūsų nuomone, reikia veiksmų finansuojant Europos žaliąjį kursą?  Kokia Jūsų nuomonė apie ECB politikos poveikį klimato kaitai? Ar, Jūsų nuomone, ECB turėtų stengtis, kad turto pirkimas atitiktų Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus ir Paryžiaus klimato susitarimą? Ar ECB turto pirkimo programos turėtų atitikti ES taksonomijos sistemą? Kokį vaidmenį ECB atliktų Finansų sistemos žalinimo tinkle?

Naujos kadencijos Europos Komisija teisingai nustatė Europos žaliąjį kursą kaip vieną iš pagrindinių prioritetų. Atsižvelgiant į visuotinį problemos pobūdį, bendradarbiauti reikia ne tik Europos, bet ir pasauliniu lygmeniu. Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į klausimo skubumą, visi ekonominės politikos veikėjai, įskaitant centrinius bankus, turi įtraukti kovą su klimato kaita į savo darbotvarkes.

Vadinasi, Europos politikos formuotojai gali pasiekti pokyčių, kartu spręsdami šį uždavinį. Pavyzdžiui, EIB atliks svarbų vaidmenį finansuojant su klimatu susijusias investicijas. Kaip planuoja Komisija, šie veiksmai bus remiami iš ES biudžeto, kuris, taip pat atsižvelgiant į Tvarios Europos investicijų planą, gali suteikti gyvybiškai svarbų pagrindą pertvarkai finansuoti. Reikės papildomų pastangų sutelkiant privačiojo sektoriaus lėšas, ir tai būtų galima pasiekti pasitelkiant bendro finansavimo struktūras. ES tvaraus finansavimo veiksmų planas yra dar vienas svarbus elementas prisidedant prie Europos žaliojo kurso finansavimo.

Tinkamas turto klasifikavimas pagal jo tvarumą labai svarbus priimant sprendimus dėl investavimo. Žaliųjų investicijų taksonomija yra šios veiklos pagrindas ir padeda apsisaugoti nuo „ekologinio manipuliavimo“. Patvirtinus ir įgyvendinus šią taksonomiją, ji bus pagrindas tvariai investavimo politikai ir tolesnėms priemonėms šioje srityje.

Dauguma ekonomistų sutinka, kad anglies dioksido apmokestinimas yra veiksmingiausias būdas klimato politikai įgyvendinti ir Paryžiaus susitarimo tikslams pasiekti (taip pat žr. šių metų specialiąją Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos ataskaitą dėl anglies dioksido apmokestinimo). Dėl brangesnės didelį anglies dioksido kiekį išskiriančios veiklos anglies dioksido apmokestinimas sukuria tinkamas paskatas asmenims ir įmonėms bei inovacijoms. Be to, ekologinei pertvarkai reikalingos privačiojo sektoriaus ir valstybės investicijos (pvz., į infrastruktūrą bei mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą), taip pat socialinių nepageidaujamo pasiskirstymo poveikio pasekmių sušvelninimas. Dėl šios priežasties taip pat plačiai sutariama, kad didelė dalis pajamų, gautų iš anglies dioksido apmokestinimo, turėtų būti grąžinta perskirstant išlaidas. Išsami anglies dioksido apmokestinimo sistema iš esmės suteikia tinkamas paskatas nukreipti kapitalo srautus pageidaujama linkme. Todėl vyriausybių prioritetas turėtų būti anglies dioksido apmokestinimas visuose ekonomikos sektoriuose.

Ekologinė pertvarka turės įtakos makroekonominei aplinkai, kurioje veikia ECB. Todėl jis turi apsvarstyti savo vaidmenį šioje kintančioje aplinkoje, kad neperžengtų savo įgaliojimų ribų. Kaip minėta, sprendimas prisijungti prie Finansų sistemos žalinimo tinklo yra pirmas žingsnis šia kryptimi ir aiškiai parodo ECB pasiryžimą prisidėti prie dialogo ir plėtoti centrinių bankų ir priežiūros institucijų politiką. Suprantu ir palankiai vertinu tai, kad ECB imasi aktyvaus vaidmens tinkle. Christine Lagarde labai atvirai žvelgia į klimato kaitos klausimą ir tikrai pradės diskusijas apie tai, kaip ECB galėtų prisidėti sprendžiant klimato kaitos problemą pagal savo įgaliojimus. Mielai prisidėsiu prie šių diskusijų.

Iki šiol ECB turto pirkimas grindžiamas rinkos neutralumo principu. Kaip neseniai rašte, skirtame Europos Parlamento nariui E. Urtasunui, rašė Christine Lagarde, „rinkos neutralumo veiklos koncepcija buvo laikoma tinkamiausia koncepcija, pirma, siekiant užtikrinti ECB pinigų politikos priemonių veiksmingumą iš kainų stabilumo perspektyvos ir, antra, siekiant laikytis atviros rinkos ekonomikos principo“. Kaip minėta tame rašte, pinigų politikos sistemos peržiūra taip pat bus pasinaudota svarstant klausimą, kaip gali būti integruoti tvarumo aspektai.

Vertėtų pažymėti, kad dabartinė turto pirkimo programa jau suteikia palankias finansavimo sąlygas įmonėms ir vyriausybėms finansuoti ekologinę pertvarką. Iš tikrųjų ECB įsigyja nemažą kiekį valstybinių ir privačių žaliųjų obligacijų. Didėjant žaliųjų obligacijų svarbai rinkoje, pagerės kai kurių rinkų likvidumas ir automatiškai išaugs žaliųjų obligacijų svarba TPP.

Reikėtų atidžiai įvertinti pirmenybės žaliosioms obligacijoms teikimo poveikį. Tai gali lemti pernelyg didelę naštą centriniam bankui, kurio sprendimai grindžiami jo įgaliojimais užtikrinti kainų stabilumą.

12. Ar, Jūsų asmeniniu požiūriu, ECB turėtų įsigyti daugiau EIB obligacijų, kad būtų lengviau finansuoti Europos investicijas, laikantis ECB pagrindinių ir antrinių tikslų?

EIB ir kitų viršvalstybinių institucijų išleistos obligacijos jau yra viešojo sektoriaus pirkimo programos dalis ir taip pat bus įsigyjamos atnaujinus turto pirkimus. Kaip numatyta pagal taisykles, ECB įsigyja šias obligacijas antrinėje rinkoje, laikydamasis maksimalių pirkimo limitų, kurie dabar yra 50 proc. Šiuo metu tokios obligacijos sudaro 12 proc. visų pirkimų. Padidėjus EIB obligacijų emisijoms, EIB obligacijų dalis įsigyjant turtą galėtų būti padidinta pagal minėtas taisykles.

13. Ką manote apie skubios paramos likvidumui padidinti teikimą? Kaip būtų galima patobulinti sprendimų dėl skubios paramos likvidumui padidinti teikimo priėmimo procesą?

Skubi parama likvidumui padidinti (angl. ELA) atlieka lemiamą vaidmenį krizinėse situacijose. Ji išimtinai teikiama mokiems bankams, kurie susiduria su trumpalaikėmis likvidumo problemomis ir kurie negali pasikliauti pagrindinėmis refinansavimo operacijomis, pvz., dėl tinkamo užstato trūkumo.

Nuspręsta, kad ELA veikla vykdoma nacionaliniu lygmeniu (žr. ECBS statuto 14 straipsnio 4 dalį). Tai reiškia, kad ELA išlaidos ir rizika taip pat prisiimamos nacionaliniu lygmeniu. Siekiant išvengti, kad ELA nekliudytų siekti ECB tikslų, numatyta keletas apsaugos priemonių, atsižvelgiant į numatomos paramos dydį, dėl kurių net gali būti draudžiama vykdyti operacijas, jeigu manoma, kad jos trukdo bendrai Eurosistemos pinigų politikai. 2017 m. liepos mėn. priimtame susitarime dėl ELA apibrėžtas pareigų paskirstymas ir dalijimosi informacija sistema, siekiant užkirsti kelią tokiems trukdžiams.

Apskritai ELA pasirodė esanti veiksminga kovojant su trumpalaikiu likvidumo trūkumu euro zonos finansų įstaigose. Ateityje, atsižvelgiant į tarpvalstybinio šalutinio poveikio svarbą, visų pirma likvidumo sunkumus, būtų galima aptarti, ar ELA turėtų būti teikiama ES lygmeniu. Kadangi Europos bankininkystės ir kapitalo rinka vis labiau integruojama į bankų sąjungos užbaigimo ir kapitalo rinkų sąjungos kūrimo procesą, yra papildomų argumentų, kodėl reikia perkelti svarbų skubios paramos likvidumui padidinti teikimo vaidmenį į viršvalstybinį lygmenį. Tai irgi galėtų supaprastinti koordinavimą su kitomis institucijomis, pvz., Bendra pertvarkymo valdyba (BPV), ištikus krizinėms situacijoms. Kai kas baiminosi, kad tai gali sulėtinti likvidumo teikimą krizės įkarštyje. Į tokį susirūpinimą turėtų būti atsižvelgta.

14. Koks vaidmuo, Jūsų nuomone, turėtų tekti ECB sprendžiant su virtualiosiomis valiutomis susijusius klausimus? Kokias su virtualiuoju turtu susijusias galimybes ir riziką įžvelgiate? Kokią virtualiųjų valiutų (visų pirma vadinamųjų stabilizuotųjų kriptovaliutų) reguliavimo sistemą laikytumėte tinkama?  

Per pastaruosius dešimtmečius buvo sukurta daugybė virtualiųjų valiutų, pagrįstų blokų grandinėmis ir paskirstytojo registro technologija. Iki šiol šios virtualiosios valiutos neatliko pinigų funkcijų, daugiausia dėl didelio jų vertės svyravimo. Todėl dauguma virtualiųjų valiutų nėra veiksmingai naudojamos kaip mainų priemonė ir veikiau laikomos spekuliaciniu turtu.

Įgyvendinant naujesnes privačiojo sektoriaus iniciatyvas, visų pirma „Facebook“ ir „Libra Association“ iniciatyvą „Libra“, ankstesnės virtualiosios valiutos, kaip antai „Bitcoin“, buvo patobulintos dviem aspektais: jos užtikrinamos turtu, kuris stabilizuoja jų vertę (todėl vadinamos stabilizuotosiomis kriptovaliutomis); jos grindžiamos didžiuliais tiekėjų tinklais, pvz., „Facebook“. Stabilizuotųjų kriptovaliutų pranašumas yra tas, kad jos supaprastina mokėjimus, ypač pasauliniu mastu, todėl mažėja išlaidos ir padidėja sparta. Be to, jos gali atlikti naudingą vaidmenį besivystančiame pasaulyje, kai daugelis žmonių neturi prieigos prie bankų, tačiau gali naudoti savo mobiliuosius įrenginius mokėjimams atlikti.

Tačiau stabilizuotosios kriptovaliutos kelia didelę riziką. Stabilizuotosios kriptovaliutos yra nauja technologija, kuri dar nėra išsamiai patikrinta. Norint išnaudoti jų teikiamas galimybes, būtina atkreipti dėmesį į joms būdingą riziką. Vartotojai susiduria su įvairių rūšių rizika dėl valiutos vertės ir likvidumo bei privatumo, nes mokėjimo operacijos iš esmės gali būti susijusios su kita informacija atitinkamame tinkle. Kita didelė rizika susijusi su neteisėtų mokėjimų, pvz., terorizmo finansavimo ar pinigų plovimo, pavojumi, kurį tokiais atvejais gali būti sunku kontroliuoti. Dar vienos rūšies rizika susijusi su finansiniu stabilumu. Priklausomai nuo tikslaus įgyvendinimo gali kilti indėlių išėmimo pavojus, lemiantis skubų turto pardavimą ir galimą išplitimą į likusią finansų sistemą. Galiausiai, turint omenyje tikslią struktūrą, stabilizuotosios kriptovaliutos gali paveikti pinigų politikos poveikio mechanizmą.

Todėl svarbu apibrėžti tinkamą reguliavimą. Svarbios sritys yra susijusios su valdymu, finansiniu patikimumu, sauga (įskaitant apsaugą nuo kibernetinės rizikos), duomenų ir vartotojų apsauga, taip pat su finansiniu stabilumu. Tačiau toks reguliavimas neturi slopinti inovacijų ir turėtų atitikti principą „tas pats verslas, tos pačios taisyklės“, technologinio neutralumo ir proporcingumo principus.

Atsižvelgiant į galimą mastą ir visuotinį išplitimą, stabilizuotųjų kriptovaliutų veikimas gali lengvai tapti sisteminis. Tai reiškia, kad jų priežiūra turėtų priklausyti Eurosistemos kompetencijai. ECB taip pat yra atsakingas už sklandų mokėjimo sistemos veikimą, saugumą ir veiksmingumą. Atsižvelgiant į pasaulinį stabilizuotųjų kriptovaliutų priemonių, sudaromų tarpvalstybiniu lygmeniu, mastą, bet koks reguliavimo metodas turi būti grindžiamas visuotiniu bendradarbiavimu. Todėl labai svarbios G 7 lygmeniu įgyvendinamos iniciatyvos.

Apskritai virtualiųjų valiutų ir ypač stabilizuotųjų kriptovaliutų atsiradimas gali būti vertinamas kaip požymis, kad dabartinė mokėjimo sistema turi trūkumų, ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Pirmiau ECB buvo įsipareigojęs tobulinti mokėjimo sistemas ir turėtų to siekti ateityje, vykdydamas savo kaip mokėjimo sistemos valdytojo, prižiūrėtojo ir pokyčių skatintojo funkcijas.

15. Kaip vertinate mokėjimo sistemų ir pinigų politikos sąsajas? Koks turėtų būti ECB, emisijos centrinio banko, vaidmuo vykdant pagrindinių sandorio šalių tarpuskaitos centrų priežiūrą?

Mokėjimo sistemos atlieka svarbų vaidmenį pinigų politikoje. Pavyzdžiui, jei stabilizuotosios kriptovaliutos vis dažniau būtų naudojamos kaip vertės kaupiklis, o skolinimas taip pat vyktų naudojant stabilizuotąsias kriptovaliutas, vidaus pinigų politikos poveikis gerokai susilpnėtų. Laipsnis šiuo konkrečiu atveju iš esmės priklausytų nuo to, kurios valiutos būtų įtrauktos į atsargų krepšelį. Bet kokiu atveju, siekiant išlaikyti pinigų politikos kontrolę, ECB yra itin suinteresuotas stebėti privačių mokėjimo sistemų plėtrą.

Pagrindinės sandorio šalys – dar vienas svarbus finansų sistemos veikėjas. Per pastarąjį dešimtmetį centrinės tarpuskaitos plėtra padidino pagrindinių sandorio šalių svarbą daugelyje jurisdikcijų. Todėl persvarstyta reguliavimo sistema (EMIR 2) bus svarbiausia siekiant sumažinti riziką ir padėti išvengti būsimos finansų sistemos žlugimo. Visų pirma, EMIR 2 sustiprins sistemiškai svarbių pagrindinių sandorio šalių, esančių už euro zonos ribų, priežiūrą ir pašalins nemažą kiekį eurais išreikštų priemonių. Tai užtikrins emisijos centrinių bankų (t. y. ECB euro zonoje), kurie galės vykdyti priežiūros veiklą, dalyvavimą.

BPM reglamente aiškiai nurodyta, kad ECB nėra pagrindinių sandorio šalių priežiūros institucija. Nepaisant to, centrinė tarpuskaita, mokėjimo sistema ir ECB įgaliojimai yra glaudžiai susiję.

Pirma, euro atpirkimo rinkos veikimas, kuris yra labai svarbus pinigų politikos poveikiui, iš esmės priklauso nuo pagrindinių sandorio šalių. Todėl ECB yra itin suinteresuotas išvengti iškraipymų euro atpirkimo rinkoje, susijusių su pagrindinėmis sandorio šalimis ar turinčių jiems įtakos, ar juos sušvelninti. Antra, pagrindinės sandorio šalys atlieka svarbų vaidmenį mokėjimų sistemoje, nes sutelkia didelį kiekį likvidumo, kartu veikdamos kaip finansų rinkos centrai, per kuriuos gali sparčiai išplisti neigiamas poveikis. Trečia, ECB galima prašyti suteikti skubią likvidumo paramą bankams, dalyvaujantiems pagrindinių sandorio šalių veikloje, arba pačioms pagrindinėms sandorio šalims.

16. Koks vaidmuo, palyginti su skaitmeninėmis operacijomis, ateityje tenka grynųjų pinigų operacijoms?

Nors grynųjų pinigų vartojimas greičiausiai toliau mažės, nemanau, kad jis išnyks per ateinančius metus.

Duomenys aiškiai rodo, kad grynųjų pinigų operacijų per pastaruosius metus labai padaugėjo. Skaitmeninimas ir inovacijos buvo pagrindiniai skatinamieji veiksniai. Kartu valstybės narės yra nevienalytės, ir grynieji pinigai išlieka mėgstamiausia mokėjimo priemonė atliekant tam tikrų rūšių operacijas. Šį grynųjų pinigų naudojimo atsparumą lemia jo unikalios savybės, pavyzdžiui, privatumas. Be to, juos naudojant nereikalinga IT infrastruktūra. Kultūriniai veiksniai taip pat gali atlikti tam tikrą vaidmenį.

Todėl manau, kad nors mokėjimo įpročiai gali greitai pasikeisti, ypač dėl vis dažnesnių skaitmeninių piniginių naudojimo, grynieji pinigai greičiausiai išliks populiarūs tam tikrose šalyse ir tarp tam tikrų vartotojų grupių.

17. Koks Jūsų požiūris į didelio nominalo euro banknotus?

Kasdieniame paprastų piliečių gyvenime didelio nominalo banknotai atlieka nedidelį vaidmenį. Tačiau jie gali būti svarbūs kaip vertės kaupiklis ir kaip atsiskaitymo priemonė brangiems daiktams įsigyti. Tuo pat metu jie gali palengvinti neteisėtą veiklą dėl galimybės perduoti dideles sumas mažomis transportavimo sąnaudomis.

Todėl visi Eurosistemos centriniai bankai metų pradžioje sustabdė 500 eurų banknotų leidimą. Svarbu patikslinti, kad 500 eurų banknotai išlaiko savo vertę ir yra teisėta mokėjimo priemonė. Tokių banknotų apyvarta laipsniškai mažės ir galiausiai šie banknotai bus išimti iš apyvartos.

Apskritai piliečiams šio išėmimo iš apyvartos pasekmės bus nedidelės. Teisėta veikla bus vykdoma naudojant mažesnio nominalo banknotus, o neteisėta veikla gali persikelti į skaitmeninę erdvę. Todėl skaitmeninių mokėjimo sistemų kontrolė ateityje gali atlikti didesnį vaidmenį kovojant su neteisėtomis mokėjimo operacijomis nei didelių banknotų atsisakymas.

18. Kokia Jūsų nuomonė apie euro zonos pinigų politikos sąlygų ir galimybių naudotis kredito paslaugomis euro zonoje nevienalytiškumą ir jo poveikį bendrai ECB pinigų politikai?  

Prieš pasaulinę finansų krizę atrodė, kad pinigų politikos sąlygos ir galimybė gauti kreditą iš esmės susiliejo, supaprastindamos pinigų politikos poveikio mechanizmo veikimą. Tačiau dėl krizės skolinimo sąlygos valstybėse narėse pradėjo smarkiai skirtis, o tai apsunkino pinigų politikos poveikį įmonėms ir namų ūkiams.

Pastaraisiais metais pastebėjome, kad euro zonoje labai pagerėjo pinigų politikos sąlygos ir galimybės gauti kreditą, ir tai iš esmės lėmė ECB taikomos palankios priemonės. 2014 m. viduryje pradėtos taikyti švelninimo priemonės galėjo smarkiai sumažinti bankų skolinimo palūkanų normas euro zonoje. Be to, sumažėjo ir jų skirtumai skirtingose valstybėse, o tai reiškia, kad žymiai pagerėjo finansinės sąlygos įmonėms ir namų ūkiams visoje euro zonoje. Šios palankios finansavimo sąlygos prisidėjo prie bankų paskolų augimo, ir tai savo ruožtu turėjo teigiamą poveikį privačiojo sektoriaus investicijoms ir vartojimui bei paskatino ekonomikos augimą.

Apskritai dėl ECB priemonių buvo atkurta bendra euro zonos pinigų politika, kuri buvo prislopinta krizės laikotarpiu. Vienodesnės pinigų politikos sąlygos padėjo ECB apsaugoti savo pinigų politikos poveikio mechanizmą.

19. Kelios ES valstybės narės rengiasi prisijungti prie euro zonos. Kaip tikitės per ateinantį dešimtmetį išvengti dar didesnių skirtumų tarp euro zonos valstybių narių, atsižvelgiant į šalių kandidačių ekonomikos sąlygas? Koks būtų tinkamiausias ekonominis euro zonos plėtros scenarijus?  

Euro įvedimui reikalingas tinkamas konvergencijos laipsnis. Todėl ECB ir Europos Komisija reguliariai skelbia ataskaitas, kuriose aptariama ne euro zonos šalių pažanga konvergencijos srityje. Tai apima kiekvienos šalies pažangą siekiant Mastrichto kriterijų. Be to, ataskaitose taip pat svarstoma, ar konvergencijos procesas yra tvarus, o tai taip pat priklauso nuo institucinių veiksnių.

Be to, turint omenyje bankų sąjungos kūrimą, euro įvedimas taip pat reiškia dalyvavimą bendroje bankų priežiūroje, t. y. BPM. Todėl tikimasi, kad šalys, norinčios prisijungti prie euro zonos, prieš įvesdamos eurą glaudžiai bendradarbiaus su ECB Bankų priežiūros tarnyba ir įvykdys konkrečius reformų reikalavimus. Glaudaus bendradarbiavimo užmezgimo procesas apibrėžtas BPM reglamente ir ECB sprendime šiuo klausimu. Užmezgus glaudų bendradarbiavimą svarbius šalies bankus prižiūrės ECB, teikdamas nurodymus nacionalinei kompetentingai institucijai. Šis atidus ir kruopštus pasirengimas turi užtikrinti sklandų perėjimą prie valiutų kurso mechanizmo ir galiausiai – prie euro.

Remiantis Sutartimis, tikimasi, kad visos ES valstybės narės įsives eurą, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Daniją, kurioms taikoma galimybės pasirinkti sąlyga.

20. Kokia yra didžiausia rizika ir (arba) galimybės, susijusios su euru?  

Per pirmuosius dvidešimt euro metų bendrai valiutai buvo iškilę rimtų sunkumų. Tačiau Europos ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) sėkmingai juos įveikė. Po 20 metų piliečių pritarimas eurui yra rekordiškai aukštas – 76 proc. piliečių išreiškė pritarimą bendrai valiutai. Net ir krizės įkarštyje gyventojų ir daugumos Europos lyderių pritarimas bendrai valiutai išliko aukštas.

Euras valstybėms narėms ir jų piliečiams suteikė daugybę pranašumų: didelėje vidaus rinkoje vyrauja pinigų stabilumas, mažesnės finansavimo išlaidos, taip pat mažesnės operacijų išlaidos, o tarpvalstybinėje prekyboje ir investicijose nėra valiutos kurso rizikos. Be abejo, krizė atskleidė rimtus euro zonos struktūros trūkumus finansų, fiskalinėje ir ekonominėje srityse. Finansų susiskaidymas, nepakankama anticiklinė fiskalinė politika ir lėtas struktūrinių reformų įgyvendinimo tempas buvo rimtas uždavinys euro zonai. Tačiau pasiekta didelės pažangos, ypač įsteigiant bankų sąjungą, įskaitant bendrą priežiūrą ir bendrą pertvarkymo mechanizmą, taip pat ESM.

Vis dėlto siekiant tvariai stabilizuoti euro zoną ir visapusiškai pasinaudoti bendrosios rinkos teikiama nauda, reikia imtis papildomų veiksmų. Kaip pabrėžėme vadinamojoje „7 plius 7“ ataskaitoje, tam reikalingas suderintas požiūris, apimantis rizikos pasidalijimą ir rinkos drausmę. Konkrečiai kalbant, tai apima bankų sąjungos užbaigimą, įskaitant bendrą indėlių draudimo sistemą ir atitinkamą valstybės garantija užtikrintų skolų pozicijos reguliavimą, gilesnę kapitalo rinkų sąjungą, taip pat pakeistą fiskalinę sistemą. Tokios reformos turi būti vykdomos kartu su patikima ir tvaria ekonomikos politika, skatinančia inovacijas, įtrauktį ir ekonomikos augimą, kartu nustatant prioritetą klimato politikai.

Geopolitiniai uždaviniai, atsirandantys dėl besikeičiančių pasaulio jėgų, reiškia, kad Europai ir euro zonai reikia sukurti stiprią vidaus bazę, kad būtų galima toliau skatinti daugiašalės tvarkos išsaugojimą.

Euro zonoje taip pat susiduriama su daugeliu struktūrinių pokyčių, susijusių su kriptovaliutų atsiradimu, skaitmeninimu, kibernetiniu saugumu ir kova su pinigų plovimu.

Vykdydamas savo įgaliojimus, ECB gali prisidėti sprendžiant tuos uždavinius, pasinaudodamas pokyčiais ir atlikdamas pagrįstą analizę bei teikdamas patarimus.

21. Kokie didžiausi pavojai ir iššūkiai, Jūsų nuomone, laukia ECB?

Žvelgiant į trumpąjį laikotarpį, euro zonoje ilgą laiką vyko augimas, tačiau ekonomika pradėjo silpnėti. Padidėjęs netikrumas pasaulio ekonomikoje, atrodo, yra esminis šių pokyčių veiksnys. Pasireiškus bet kokiai padėties pablogėjimo rizikai, pavyzdžiui, dėl naujo prekybos konflikto paaštrėjimo, nuosmukio gali būti sunkiau išvengti. Tačiau dėl aukšto skatinamosios pinigų politikos apribojimo laipsnio toks scenarijus yra mažiau tikėtinas.

Ilguoju laikotarpiu ECB turės prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių, kaip ir bet kuris kitas ekonomikos veikėjas. Tai labiausiai susiję su skaitmeninimu ir klimato kaita, taip pat su struktūriniu palūkanų normų mažėjimu – globaliu reiškiniu – dėl senėjančios visuomenės ir gamybos struktūrų pokyčių.

Dėl padidėjusios perspektyvų rizikos ir struktūriškai žemų palūkanų normų derinio tampa sudėtingiau įgyvendinti pinigų politiką. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės pinigų politikos normos jau yra žemos, galimybės įgyvendinti įprastas ECB pinigų politikos priemones yra ribotos.

Taigi, ECB pinigų politikos priemonės turės būti pagrįstos kruopščiu jų naudos ir sąnaudų vertinimu, atsižvelgiant į jų poveikį ekonominei ir infliacinei perspektyvai bei finansiniam stabilumui. Siekdamas spręsti ilgalaikius uždavinius, ECB turės apsvarstyti, kaip jis gali prisidėti sprendžiant struktūrinius pokyčius pagal savo įgaliojimus. Artėjanti ECB pinigų politikos strategijos ir veiklos sistemos peržiūra suteikia puikią galimybę apmąstyti šiuos klausimus.

Galiausiai aplinkos sudėtingumas taip pat reiškia, kad ateityje visuomenės vaidmuo turės būti didesnis. Kai kuriose valstybėse žemos palūkanų normos vertinamos labai kritiškai, ir dėl šių pokyčių kaltinamas ECB. Rizika slypi tame, kad tai ilgainiui menkina pasitikėjimą bendra valiuta. Anksčiau komunikacija buvo nukreipta daugiausia į finansų rinkas. Ateityje didesnį vaidmenį turėtų atlikti bendravimas su plačiąja visuomene. Turint omenyje pinigų politikos poveikį žmonėms, jie turi geriau suprasti centrinio banko politikos vaidmenį ir apribojimus. Tai apima ir geresnio ekonominės politikos derinio poreikį siekiant skatinti euro zonos ekonominę plėtrą.

 

22. Kokia su „Brexit’u“ siejama rizika kyla finansiniam stabilumui? Koks, Jūsų manymu, turi būti ECB vaidmuo valdant šią riziką?

Ilgos ir neišsamios derybos dėl „Brexit’o“ sukėlė daug netikrumo ES ekonomikoje. Greičiausiai tai sumažino investicijas ir ekonomikos augimą Jungtinėje Karalystėje, ir tai turėjo tam tikros įtakos euro zonai. Nepaisant JK narystės pratęsimo iki 2020 m. sausio 31 d., politinis netikrumas išlieka, ir vis dar negalima atmesti galimybės, kad nebus jokio susitarimo dėl „Brexit’o“. Toks scenarijus gali lemti didelį rinkos nepastovumą, ir negalima visiškai atmesti sisteminių padarinių.

Atrodo, kad centriniai bankai ir finansų įstaigos yra gerai pasirengusios tokiam scenarijui, todėl sisteminio įvykio rizika laikoma maža. ES ir nacionalinės vyriausybės ėmėsi apsaugos priemonių, kad pašalintų galimus sutrikimus, visų pirma susijusius su tarpvalstybinėmis finansinėmis paslaugomis. Kritinės problemos yra sutarčių tęstinumas ir tarpuskaitos veikla per pagrindines sandorio šalis.

ECB dalyvavo šiame procese ir turėtų toliau atidžiai stebėti pokyčius bei vertinti riziką euro zonos ekonomikai ir finansų sistemai. Bankų ir kitų privačių subjektų buvo paprašyta įgyvendinti nenumatytų atvejų planus ir pasiruošti atvejui, kad gali būti nepasiektas joks susitarimas. Apsaugos priemonės turėtų būti išsaugotos, kol nebus visiško aiškumo dėl „Brexit’o“. Bet kokiu atveju, ECB išlaiko palankias likvidumo sąlygas ir pakankamą skatinamosios pinigų politikos apribojimo laipsnį bei gali imtis tinkamų veiksmų, kad apsaugotų finansinį stabilumą, jei pablogėtų finansavimo ir likvidumo sąlygos.

23. Ar manote, kad dabartinė ekonomikos valdymo sistema skatina prociklišką fiskalinę politiką? Ar ja sukuriamos teigiamos paskatos viešosioms investicijoms? Kokios šios sistemos reformos, Jūsų nuomone, būtų reikalingos? Koks Jūsų požiūris į tolesnį derinimo procesą Europoje pelno mokesčių srityje?

Makroekonominio stabilumo pagrindas – veiksminga anticiklinė fiskalinė politika. Valiutų sąjungoje fiskalinė politika – pagrindinė priemonė kovoti su asimetriniais sukrėtimais, atsižvelgiant į tai, kad bendra pinigų politika yra nukreipta į visą euro zoną, ir valiutos kurso nebegalima naudoti šiam tikslui. Šiuo tikslu fiskalinės taisyklės turi būti pakankamai lanksčios, kad būtų galima vykdyti anticiklinę politiką, kartu užkertant kelią pernelyg didelei ir netvariai valstybės skolai ir užtikrinant finansinės pagalbos neteikimo nuostatos (SESV 125 straipsnis) patikimumą.

Apskritai dabartinė padėtis atrodo palanki. Daugelis euro zonos valstybių pasiekė savo vidutinės trukmės biudžeto (VTB) tikslus, nustatytus Stabilumo ir augimo pakte, ir šiuo metu nė vienai valstybei nėra vykdoma perviršinio deficito procedūra (PDP). Tačiau kai kuriose valstybėse pažanga mažinant skolos lygį buvo nepakankama, nes fiskalinių taisyklių laikymasis ir vykdymas nebuvo optimalus. Nors vyriausybės obligacijų palūkanų normos, palyginti su ankstesniais laikais, labai sumažėjo, politinių ar ekonominių sukrėtimų atveju tokie pokyčiai gali sparčiai pasikeisti.

Apskritai ES fiskalinė sistema, įskaitant SAP taisykles, nevisiškai pateisino lūkesčius. Be pernelyg didelio sudėtingumo, pasirodė sunku patikimai įvertinti struktūrinį deficitą realiu laiku. Todėl sunkiais laikais fiskalinės taisyklės gali būti pernelyg griežtos, o palankiu laikotarpiu – pernelyg švelnios. Be to, akivaizdu, kad finansinės pagalbos neteikimo taisyklė nėra patikima, nes valstybės įsipareigojimų neįvykdymo išlaidos būtų nemažos. Galiausiai EPS trūksta rizikos pasidalijimo ir stabilizavimo priemonių. Visi šie klausimai yra tarpusavyje susiję: atsižvelgiant į ataskaitos „7 plius 7“ temą, rinkos drausmė negali būti patikima, nes per mažai dalijamasi rizika, siekiant apriboti plitimą ir sumažinti skolos restruktūrizavimo išlaidas.

ES fiskalinės sistemos reformos atrodo pagrįstos trimis aspektais. Pirma, aptariant pačias taisykles, svarbiausias siūlomas pasirinkimas yra pereiti prie ilgalaikio skolos tikslo kartu su išlaidų taisykle. Antra, labai svarbu, kad vyriausybės padidintų produktyvumą skatinančių investicijų dalį savo bendrose išlaidose. Trečia, šias reformas turėtų papildyti euro zonos fiskaliniai pajėgumai numatyti rizikos pasidalijimą. Tokie pajėgumai galėtų būti sukurti kaip su paskatomis suderinama draudimo nuo nedarbo sistema, bet yra ir kitų variantų. Svarbus aspektas yra tas, kad euro zonos lygio priemonė padeda internalizuoti išorinį poveikį valstybėse narėse, į kurį pačios valstybės narės neatsižvelgia.

Galiausiai, iniciatyvos, kuriomis siekiama nustatyti minimalius pelno mokesčius, gali būti naudingos siekiant išvengti pernelyg agresyvios mokesčių praktikos ir mokesčių bazės erozijos. Tačiau konkurencija mokesčių srityje vis dar gali būti naudinga, ir jos nereikėtų visiškai atsisakyti.

24. Ar manote, kad euro zonai būtų reikalingas Europos saugus turtas ne tik tam, kad padėtų stabilizuoti finansų rinkas ir sudarytų bankams sąlygas sumažinti savo pozicijas, susijusias su valstybės skola, bet ir kaip priemonė, sudaranti sąlygas tinkamam pinigų politikos poveikiui? Kaip būtų galima tai pasiekti?

Saugus turtas turi nemažai pranašumų: jis nustato orientacinę palūkanų normą visai pelningumo kreivei, yra vertės kaupiklis ir pigus finansavimo šaltinis emitentui. Kita pagrindinė savybė yra ta, kad tinkamai suplanuotas saugus turtas užtikrina saugumą krizės laikotarpiu.

Nestandartinė pinigų politika galėtų būti naudinga, jeigu ją įgyvendinant būtų galima pasikliauti vienu saugiu euro zonos turtu. Saugus turtas taip pat galėtų prisidėti prie vienodesnio ECB pinigų politikos poveikio visose valstybėse narėse, išvengiant susiskaidymo. Galiausiai saugus turtas, kuris nėra jautrus atskirų valstybių narių valstybės skolos rizikos pokyčiams, taip pat galėtų padėti nepakliūti į per pastarąją krizę pastebėtą užburtą ratą, į kurį pateko bankai ir valstybės – taip pat siekti saugumo – ir supaprastinti finansinę integraciją. Be to, tai gali sudaryti sąlygas baigti kurti bankų sąjungą, nes susirūpinimas dėl valstybės garantija užtikrintų skolų pozicijų reguliavimo yra ne toks reikšmingas, jeigu yra saugus euro zonos turtas.

Dėl ankstesnės finansų krizės reikėjo vėl iš esmės įvertinti riziką, todėl gerokai sumažėjo saugaus turto pasiūla. Kartu dėl įvairių veiksnių (pvz., naujų reglamentavimo taisyklių, kaip antai bankų likvidumo reikalavimai ar demografiniai pokyčiai išsivysčiusios ekonomikos šalyse) padidėjo saugaus turto paklausa. Dėl šių priežasčių dabartinėmis sąlygomis saugus turtas laikomas ribotu, ir jo trūkumas gali turėti neigiamos įtakos finansų rinkoms ir bankų sektoriui, pinigų politikos įgyvendinimui bei ekonomikos augimui.

Bendras saugus turtas galėtų veiksmingai sumažinti saugaus turto trūkumą euro zonoje, galėtų būti naudingas EPS struktūrai ir sustiprinti euro tarptautinį vaidmenį. Vis dėlto, reikia itin kruopščiai kurti saugų euro zonos turtą, kad būtų išvengta rizikos pasidalijimo, nes tai būtų netinkama atsižvelgiant į dabartinę EPS, kaip suverenių valstybių sąjungos, struktūrą. Labiausiai aptariami pasiūlymai dėl saugaus turto yra valstybės obligacijomis užtikrinti vertybiniai popieriai ir elektroninės obligacijos. Pirmas pasiūlymas grindžiamas segmentavimu, o antras – subordinacija. Abu pasiūlymai turi trūkumų, tačiau jie parodo, kad įmanoma įgyvendinti sumanius planus, kurie nereikalauja skolos pertvarkymo. Reikia padaryti daugiau.

Nors ECB gali atlikti saugaus turto analizę ir teikti patarimus, jo diegimas ir kūrimas nėra ECB kompetencija.

25. Koks Jūsų požiūris į vykstančius debatus dėl nuolat aukšto euro zonos valstybių ir privačiojo sektoriaus skolos lygio? Ką manote apie Europos Komisijos numatomą galimybę įkurti euro zonos iždą, skirtą iždo narių prieigai prie finansų rinkų, iš kurio būtų finansuojama dalis jų nuolatinių refinansavimo poreikių?

Aukštas privačiojo ir viešojo sektorių skolos lygis yra bene didžiausias euro zonos pažeidžiamumas. Šiuo metu padėtis yra šiek tiek geresnė nei iškart po krizės. Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis sumažėjo nuo aukščiausio lygio – 147 proc. 2015 m. – iki maždaug 137 proc. šiuo metu, o bendras euro zonos viešojo sektoriaus skolos ir BVP santykis sumažėjo iki maždaug 87 proc. BVP 2018 m., palyginti su 94,4 proc. 2014 m. Tačiau šie skaičiai vis dar yra dideli.

Todėl nurimti nederėtų. Aukštas viešojo ir privačiojo sektorių skolos lygis prieš finansų krizę pasirodė esąs didelis pažeidžiamumas daugelyje valstybių narių. Be to, iš esmės gerėjanti padėtis nusveria stiprų esminį nevienalytiškumą. Privačiojo sektoriaus skolos lygis ir toliau yra didesnis negu pagrįstas pagal makroekonominio disbalanso procedūrą, o valdžios sektoriaus skola ir toliau viršija pagal Stabilumo ir augimo paktą leistiną lygį keliose šalyse; kai kuriose valstybėse narėse valdžios sektoriaus skolos santykis yra didesnis negu 100 proc. BVP. Kelios valstybės narės nepakankamai pasinaudojo ankstesniais žemų palūkanų normų ir spartaus augimo laikotarpio privalumais, kad sumažintų savo vadžios sektoriaus skolos lygį. Tai gali kelti grėsmę euro zonos stabilumui, jei nuosmukio metu padėtis pablogės.

Valdžios ir privačiojo sektorių skolos santykio sumažinimas yra neišvengiamas. Nacionaliniu lygmeniu tam reikalinga patikima fiskalinė politika ir makrolygio rizikos ribojimo priemonių naudojimas. Konsolidavimo etapais svarbu, kokios išlaidos yra mažinamos. Labiau ekonomikos augimą skatinanti viešųjų finansų sudėtis reikštų išteklių perkėlimą į valstybės investicijas. Privačiajame sektoriuje tai padėtų sudaryti palankesnes pagrindines sąlygas, kad sumažėtų privačiajam sektoriui kylanti skolų rizika.

Svarbiausia, kad norint padidinti skolos santykio vardiklį, reikia skatinti ekonomikos augimą. Todėl labai svarbu įgyvendinti produktyvumą skatinančias struktūrines reformas, kuriomis užtikrinamas ilgalaikis klestėjimas. Bendrosios rinkos rėmimas – svarbus produktyvumo skatinimo būdas.

Nacionalinę politiką galima remti Europos lygmeniu, didinant paskatas nacionaliniams politikos formuotojams vykdyti patikimą fiskalinę ir ekonominę politiką. Tačiau euro zonos iždo tarnybos sukūrimas būtų labai plataus masto užmojis. Norint išlaikyti atsakomybės ir kontrolės vieningumą, tolesnis suverenumas turėtų būti perkeltas iš nacionalinio lygmens į Europinį.

26. Ką manote apie kritiką, kad ECB užstato sistema nėra pakankamai laipsniška ir per daug pasitikima išorės kredito reitingų agentūrų vertinimais?

Užstato reikalavimai yra svarbus bet kurios ECB kredito operacijos aspektas. Iš tikrųjų tai privaloma pagal ECBS 18 straipsnio 1 dalį ir ECB statutą. Be to, būtų pagrįsta, kad ECB reikalautų užstato, kad apsisaugotų nuo finansinės rizikos, susijusios su šiomis operacijomis. Dabartinė užstato sistema leidžia ECB priimti įvairių rūšių turtą ir, atsižvelgiant į rizikos vertinimą, jam taiko specialų vertės mažinimą. Šiuo tikslu ECB remiasi ne tik išorinėmis kredito reitingų agentūromis, bet ir nacionalinių centrinių bankų vidinėmis kredito vertinimo sistemomis ir sandorių šalių vidaus reitingais pagrįstomis sistemomis. Atrodo, kad jos pakankamai gerai atspindi pagrindinę riziką.

Kartu ECB turėtų ir toliau remti iniciatyvas, siekdamas dar labiau padidinti išorinių kredito rizikos vertinimų ar vidaus kredito rizikos vertinimų skaidrumą, nes jomis gali būti dar geriau apsaugotas ECB balansas.

27. Kaip vertinate pastarojo meto euro ir JAV dolerio keitimo kurso pokyčius?  Kokiu mastu prekybos aspektai turėtų daryti įtaką vykdant pinigų politiką?

Reikia stebėti valiutos kurso pokyčius, nes jie gali paveikti infliaciją. ECB nedaro įtakos valiutos kursui. Tai atitinka tarptautinį sutarimą ir padeda išvengti žalingo valiutų karų poveikio. Kitaip tariant, prekybos aspektai neturėtų būti svarbūs priimant pinigų politikos sprendimus, išskyrus jų analitinį indėlį siekiant suprasti ekonominę perspektyvą. Atvirkščiai, valiutos kursą turėtų nustatyti rinkos jėgos ekonominiu pagrindu, kad būtų sudarytos sąlygos sąžiningai konkurencijai ir skatinama tarptautinė prekyba.

28. Kaip vertinate G 20 laimėjimus? Koks jūsų požiūris į dabartinį pagrindinių centrinių bankų koordinavimo lygį?

Dėl įvairių ir glaudžių pasaulio ekonomikos sąsajų tarptautinis bendradarbiavimas yra labai svarbus norint padidinti bendrą gerovę. Prekybos konfliktas parodė, kokia žala gali būti padaryta, jei daugiašaliai susitarimai pakeičiami „pirmiausia – mano šalis“ politika. Dabartinis sulėtėjimas euro zonoje daugiausia susijęs su išorės veiksniais, kurie rodo pasaulinės ekonomikos ir finansų sistemos stabilumo svarbą euro zonai. Tokiam stabilumui savo ruožtu reikalingas tvirtas tarptautinis bendradarbiavimas, įskaitant stiprias tarptautines organizacijas, kad būtų galima stebėti ir sumažinti disbalansą, sustiprinti krizių valdymo priemones ir analizuoti ilgalaikes tendencijas, turinčias įtakos pasaulinei ekonomikos perspektyvai.

Visų pirma, G 20 ir Finansinio stabilumo taryba atlieka esminį vaidmenį koordinuojant ekonominės politikos atsaką į pasaulinę finansų krizę ir formuojant reformų darbotvarkę. Naujos G 20 užduotys apims klausimą, kaip spręsti globalius uždavinius, kylančius dėl prekybos ir geopolitinio netikrumo, skaitmeninimo ir inovacijų mokėjimų srityje.

G 20 kartu su G 7 ir Tarptautinių atsiskaitymų banku (TAB) taip pat yra svarbi centrinių bankų sąveikos forma. Tokiu būdu jie suteikia galimybę keistis įgyta patirtimi, kuri kai kuriais atvejais gali atspindėti bendrą požiūrį.

29. Ar ECB turėtų imtis konkrečių veiksmų, kad sustiprėtų euro kaip tarptautinės valiutos vaidmuo? Jei taip, kokias priemones numatote taikyti?

Euro tarptautinio vaidmens padidinimas greičiausiai turėtų svarbių pasekmių pinigų politikai. Tai apima galbūt stipresnį pinigų politikos poveikį, silpnesnį valiutos kurso pokyčių poveikį infliacijai, taip pat poveikį valiutos kurso lygiui ir vyriausybės obligacijų palūkanų normoms. Apskritai, ECB išvados byloja apie stipresnį bendros valiutos tarptautinio vaidmens grynąjį teigiamą poveikį euro zonos ekonomikai.

Euro tarptautiniam vaidmeniui būtų naudinga labiau integruota ekonominė ir pinigų sąjunga su stipresnėmis kapitalo rinkomis. Didesnis atsparumas tarptautinių investuotojų akivaizdoje dėl visiškai išsivysčiusios bankų sąjungos ir patikimos nacionalinės fiskalinės padėties bei ekonominių struktūrų taip pat sustiprintų tarptautinį euro vaidmenį. Tai būtų galima dar labiau paremti įvedus saugų turtą.

30. Kokius matote pagrindinius centrinio banko komunikacijos uždavinius ir galimybes artimiausiu laikotarpiu?  

Pagrindiniais lūkesčiais ir pasitikėjimo skatinimu paremta komunikacija palaiko ECB politikos veiksmingumą. Patikimos centrinių bankų komunikacijos poreikis labai išaugo per krizę ir pradėjus taikyti sudėtingesnes, nestandartines priemones. Iš tikrųjų, nustačius išankstines gaires komunikacija tapo savarankiška pinigų politikos priemone.

Centrinių bankų dėmesys ir naujų priemonių sudėtingumas lėmė poreikį sustiprinti ryšius ne tik su finansų rinkomis, bet ir su visuomene. Svarbu tai, kad reikia ir toliau reikės tvirtos centrinių bankų atskaitomybės savo parlamentams. Siekdamas patenkinti didesnio skaidrumo reikalavimus, ECB pradėjo skelbti pinigų politikos ataskaitas ir pagerino savo turimo turto atskleidimą.

Norėdama pasiekti platesnę visuomenę institucija turi stengtis paaiškinti savo veiksmus paprastesniais būdais. Ji taip pat turės parodyti, kaip jie susiję su kasdieniu piliečiu gyvenimu ir kaip galėtų jį pakeisti teigiama linkme. Be to, reikia dalyvauti diskusijose apie tai, kaip ECB, vykdydamas savo įgaliojimus, gali prisidėti prie kylančių uždavinių sprendimo.

31. Kaip Jūs vertintumėte pinigų politikos, ypač JAV vykdomos politikos, šalutinį poveikį vykdant pinigų politiką euro zonoje?

Visos išsivysčiusios ekonomikos šalys per pasaulines finansų rinkas, kuriose prekiaujama visų valstybių turtu, ir prekybos ryšius yra tarpusavyje susijusios. Tai reiškia, kad JAV pinigų politika, veikdama JAV finansų rinkas ir valiutos kursą, taip pat daro įtaką euro zonai. Šis poveikis ypač pastebimas finansų rinkose, bet pasireiškia ir visose kitose rinkose.

ECB, vertindamas euro zonos augimo ir infliacijos perspektyvas, turėtų atsižvelgti į šalutinį poveikį ir įtraukti jį į pinigų politikos formavimo procesą. Tačiau visada turėtų būti aišku, kad valiutos kursas nėra pinigų politikos tikslas ir kad ECB yra susitelkęs į vidaus kainų stabilumo palaikymą euro zonoje.

32. Vokietijos ekonomikos ekspertų taryba, pabrėždama Graikijos atvejį, tvirtino, jog turėtų būti numatyta pasitraukimo iš euro zonos galimybė, kad pasitraukiančioji šalis negalėtų šantažuoti kitų euro zonos narių. Kokia jūsų nuomonė? Kaip apibrėžtumėte Europos solidarumą šiuo atžvilgiu? Kaip vertintumėte galimą netikrumo poveikį finansų rinkose?

Euras buvo sukurtas kaip negrįžtama valiuta. Šis negrįžtamumas, kartu su pinigų politikos išskirtinumu, išskiria eurą iš kitų susitarimų dėl valiutų kursų, kaip antai valiutų valdybos ar neformalios valiutų sąjungos. Kol jis patikimas, euro zona yra apsaugota nuo spekuliacinių išpuolių. Vienos valstybės narės pasitraukimas iš euro zonos galėtų smarkiai pakenkti tokiam patikimumui ir sukelti spekuliacijas kitų valstybių narių atžvilgiu. Todėl valstybės narės pasitraukimas neturėtų būti vertinamas kaip perspektyvus pasirinkimas.

C. Finansinis stabilumas ir priežiūra

33. Koks Jūsų požiūris į poreikį užtikrinti, kad pinigų politika ir bankų priežiūra būtų griežtai atskirtos, ir kokios, Jūsų nuomone, reformos būtų palankios šiam atskyrimui ir jį sustiprintų?

Kai buvo įsteigtas BPM, sprendimą pavesti priežiūros užduotis ECB iš esmės lėmė poreikis nustatyti Europos priežiūrą atsižvelgiant į dabartinės Sutarties apribojimus. Tai suteikė galimybę BPM greitai pradėti savo veiklą dėl esamos ECB ir ECBS struktūros ir pajėgumų.

A priori nėra aišku, ar pirmenybė turėtų būti teikiama atskirai tvarkai, ar jų deriniui vienoje institucijoje. Viena vertus, pinigų politikos ir bankų priežiūros derinys gali suteikti su informacija susijusių pranašumų. Paskutinės skolinančios institucijos veikla ir pinigų politika gali būti patobulinta, jeigu jos gali būti pagrįstos priežiūros informacija. Tai gali skatinti finansinį stabilumą ir pagerinti pinigų politiką. Kita vertus, pinigų politikos ir bankų priežiūros tikslai gali būti prieštaringi, todėl, jeigu jie bus apjungti vienoje institucijoje, gali būti pakenkta vienam ar kitam tikslui. Be to, gali kilti reputacijos rizika, kai su priežiūra susijusios nesėkmės daro įtaką pinigų politikos patikimumui.

BPM kūrimo procese pasirenkamas vidurinis kelias apjungiant pinigų politiką ir bankų priežiūrą vienoje institucijoje ir kartu išlaikant atskyrimo principą. Šis principas užtikrina personalo organizacinį atskyrimą, dalijimosi informacija konfidencialumo taisykles, taip pat skirtingas sprendimų priėmimo procedūras, susijusias su ECB bankų priežiūros ir pinigų politikos aspektais. Manau, kad šios apsaugos priemonės yra labai svarbios ir tinkamos. Nepaisant to, labai svarbu reguliariai stebėti, ar galima patobulinti dabartinę sistemą. Atskyrimo principo įgyvendinimui turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Iki šiol neįžvelgiau jokių požymių, kad reikėtų keisti vyraujančią tvarką.

34. Koks Jūsų požiūris į esamą institucinę Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) struktūrą, įsteigtą ECB viduje, vertinant pagal jos konkrečius makrolygio rizikos ribojimo priežiūros srities laimėjimus?  

Makrolygio rizikos ribojimo reguliavimo ir priežiūros sukūrimas buvo vienas iš pagrindinių žingsnių pertvarkant finansų struktūrą po pasaulinės finansų krizės. Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) atlieka pagrindinį vaidmenį Europos priežiūros struktūroje ir yra įsitvirtinusi kaip naudinga institucija finansinio stabilumo rizikai, atsirandančiai dėl makroekonominių pokyčių ir finansų sistemos, stebėti.

Dabartinė institucinė struktūra, kurioje pagrindinė sprendimų priėmimo įstaiga yra generalinė valdyba ir kurią papildo iniciatyvinis komitetas, sekretoriatas, patariamasis techninis komitetas ir patariamasis mokslinis komitetas, iš esmės pasirodė esanti sėkminga. Be to, įrodyta, kad ESRV veiklai labai naudingas akademinės kompetencijos derinimas, ECB mokslinių tyrimų ir analizės panaudojimas bei daugybės finansų politikos formuotojų dalyvavimas. Nepaisant to, ESRV gali būti naudingi didesni ištekliai ir tiesioginė prieiga prie duomenų, kad ji galėtų būti labiau nepriklausoma, vykdydama savo užduotis. Be to, nors pageidautinas glaudus bendradarbiavimas su ECB, didesnis nepriklausomumas galėtų užtikrinti, kad finansinio stabilumo grėsmėms būtų skiriama pakankamai dėmesio, net jei jos kyla iš pačios pinigų politikos.

Aptariant konkrečius laimėjimus, tarpsektorinis ESRV, įskaitant bankus, draudimo bendroves, taip pat finansų rinkas ir rinkos infrastruktūrą, požiūris buvo labai veiksmingas. Jos atlikta analizė ir paskelbtos publikacijos suteikė svarbų pagrindą formuojant makrolygio rizikos ribojimo politiką ES. Kylančios ir esamos sisteminės rizikos nustatymas buvo pagrindas daugybei rekomendacijų, įspėjimų ir nuomonių, kuriose nacionalinės valdžios institucijos raginamos imtis veiksmų.

35. Kaip galėtume spręsti didelio kiekio neveiksnių paskolų klausimą ir kaip galėtume susidoroti su neveiksnių paskolų srauto rizika? Kaip vertinate neveiksnių paskolų problemą vidutinių ir mažų kredito įstaigų balansuose? Kaip vertinate ECB / BPM vaidmenį sprendžiant šią problemą?  

ECB atliko svarbų vaidmenį mažinant neveiksnių paskolų skaičių, o bendras priežiūros mechanizmas (BPM) neveiksnių paskolų sumažinimą nustatė kaip prioritetą dar ankstyvuoju etapu. Pirmas svarbus žingsnis buvo neveiksnių paskolų apibrėžčių suderinimas visoje euro zonoje. Vykdydamas mikrolygio rizikos ribojimo priežiūrą, ECB nustatė aiškius lūkesčius, kaip bankai turėtų spręsti problemą, ir sėkmingai skatino bankus įgyvendinti neveiksnių paskolų mažinimo strategijas. BPM veiklos pradžioje bankų neveiksnios paskolos sudarė beveik 1 trilijoną eurų. Dėl palankios ekonominės aplinkos ir ryžtingų priežiūros veiksmų neveiksnių paskolų atsargos sumažėjo iki 560 milijardų eurų.

Tačiau neveiksnių paskolų skaičius visose valstybėse narėse vis dar labai skiriasi, ir ypač daugumoje valstybių, kurias labiausiai paveikė krizė, neveiksnių paskolų skaičius vis dar viršija ikikrizinį lygį. Todėl tolesnis neveiksnių paskolų mažinimas išlieka svarbi užduotis. Be to, svarbu neleisti neveiksnioms paskoloms kauptis ateityje. Naujos taisyklės, susijusios su spartesniu naujų neveiksnių paskolų teikimu, yra nukreiptos teisinga linkme.

Iki šiol pernelyg mažai dėmesio buvo skiriama neveiksnių paskolų problemai mažiau svarbiose institucijose, kurių tiesiogiai neprižiūri ECB, todėl joms netaikomos ECB rekomendacijos dėl neveiksnių paskolų. Atsižvelgiant į tai, kad išsamus vertinimas prieš BPM taikymo pradžią buvo taikomas tik svarbioms institucijoms, problemos mastas iki šiol mažai žinomas. Todėl gali būti svarstomas išsamus mažiau svarbių institucijų vertinimas, ypač kai reikia įvertinti, ar mažiau svarbūs bankai atitinka būtinas veiklos bankų sąjungoje sąlygas.

Bet kokiu atveju mažesniems bankams taip pat taikoma 1-ojo ramsčio finansinio stabilumo stiprinimo priemonė persvarstytame Kapitalo reikalavimų reglamente (KRR), siekiant užtikrinti adekvačias lėšų atsargas naujoms neveiksnioms paskoloms. Tai tinkamai atspindi poreikį užtikrinti vienodas sąlygas visiems bankų sąjungos bankams, įskaitant mažiau svarbias institucijas, kartu laikantis proporcingumo principo.

36. Kaip vertinate tai, kad daugelio bankų balansuose yra daug 2 ir 3 lygio turto? Ar į tą turtą deramai atsižvelgiama pagal dabartinę priežiūros sistemą?

Banko balansuose esanti 2 ir 3-io lygio turto apimtis yra nemaža. Per antrąjį 2019 m. ketvirtį, remiantis ECB priežiūros statistika, 3-io lygio BPM bankų turtas sudarė 194 mlrd. EUR, o 2-o lygio turtas – 3,174 mlrd. EUR. Turint omenyje tokias apimtis, 2 ir 3-io lygio turto vertinimo rizika turėtų būti atidžiai prižiūrima. Regis, taikant BPM laikomasi šio požiūrio, nes prekybos rizika ir turto vertinimas ir toliau yra priežiūros prioritetas 2020 m.

Turto, kurio rinkos kainos nėra patikimos, apskaitos tvarka buvo problema ilgą laiką. 2-o lygio turtu (arba įsipareigojimais) nėra dažnai prekiaujama, tačiau jų tikrąją vertę vis tiek galima nustatyti remiantis stebėjimų pagrindu gautais duomenimis. Tai labai sunku 3-io lygio turto, kuris yra vertinamas „pagal modelį“ remiantis nestebimais pradiniais duomenimis ir prielaidomis, atveju. Vadinasi, yra daug netikrumo dėl to, ar jo vertinimas tinkamas. Tai nebūtinai reiškia, kad jis iš esmės yra pavojingas ar kelia grėsmę finansiniam stabilumui. Tačiau atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su 2 ir 3-io lygio turto vertinimu, nuolatinė stebėsena yra pagrįsta.

37. Ką manote apie šešėlinės bankininkystės subjektų reguliavimą? Kokias, Jūsų nuomone, reguliavimo ir priežiūros spragas teisėkūros institucijos turėtų pašalinti trumpuoju laikotarpiu?  

Po finansų krizės labai padidėjo nebankinių finansinių tarpininkų, ypač turto valdytojų, svarba. Iš esmės pageidautina labiau įvairinti finansų sistemą, nes finansų sistemos, kuriose dominuoja bankai, rodė menką atsparumą krizės metu. Taigi nebankinių finansinių tarpininkų svarbos didėjimas iš dalies atspindi norimą perėjimą prie labiau rinka grindžiamo finansavimo, kuris gali padėti padidinti bendrą realiosios ekonomikos atsparumą.

Vis dėlto kilo susirūpinimas dėl reglamentavimo arbitražo, nes rizikinga veikla galėjo persikelti iš griežčiau reglamentuojamo bankų sektoriaus į šešėlinius bankus. Netiesa, kad kitos finansų sistemos dalys nereglamentuojamos, tačiau tik visai neseniai atkreiptas dėmesys į galimą sisteminę riziką, kylančią iš šių sektorių. Finansinio stabilumo taryba (FST), ESRV ir EVPRI atliko naudingą darbą nustatant ir šalinant sisteminę riziką nebankinių finansinių tarpininkų įstaigose, ypač atsižvelgiant į likvidumo riziką ir skolų turinčių institucijų patiriamą riziką. Reikia toliau dirbti, kad būtų galima geriau suprasti nebankinių finansinių tarpininkų daromą šalutinį poveikį, kuris perduodamas kitoms finansų sektoriaus dalims, įskaitant tradicinį bankų sektorių.

Šios įžvalgos galėtų būti naudingos nustatant ir šalinant mikrolygio ir makrolygio rizikos ribojimo reguliavimo spragas nebankinių finansinių tarpininkų sektoriuje.

38. Koks Jūsų požiūris į veiksmus, kuriais siekiama užbaigti bankų sąjungos kūrimą įdiegiant Europos indėlių garantijų sistemą ir nustatant finansinio stabilumo stiprinimo priemonę, įskaitant būtiną esamų bankų sąjungos teisės aktų įgyvendinimą?  

Europos indėlių garantijų sistema (EIGS) – neatsiejama ir būtina bankų sąjungos dalis. Pagrindinis bankų sąjungos tikslas buvo sumažinti valstybių ir bankų ryšių poveikį. Pageidautina, kad šiuo atveju būtų vykdoma bendra priežiūra ir pertvarkymas. Tačiau vis dar yra svarbių spragų. Todėl labai palankiai vertinu atnaujintas pastangas susitarti dėl EIGS gairių.

Per nacionalines indėlių garantijų sistemas bankai yra glaudžiai susiję su savo valstybių vyriausybėmis, nes indėlių garantijų patikimumas galiausiai priklauso nuo netiesioginės finansinio stabilumo stiprinimo priemonės. Taigi indėlių draudimo patikimumas priklauso nuo valstybės padėties, nes ir valstybei gali būti daromas neigiamas poveikis esant neramumams bankų sektoriuje. Nacionalinis indėlių draudimas yra kliūtis bankų sektoriaus integracijai, nes sukuria paskatas imtis atskyrimo (angl. ring-fencing) veiksmų krizių metu. Dėl suskaidyto bankų sektoriaus bankams sunkiau išnaudoti didelės Europos rinkos, kuri tapo dar aktualesnė kuriantis skaitmeniniams verslo modeliams, privalumus.

EIGS turėtų būti kuriama kaip perdraudimo sistema, turinti nuolatinius nacionalinius skyrius, kuriais turi būti pasinaudota pirmiausia, prieš pradedant naudotis Europos lėšomis. Draudimo įmokos turėtų priklausyti nuo konkrečių bankų ir valstybių rizikos veiksnių. Ateityje gairės taip pat turėtų padėti sukurti bendrą viešąją finansinio stabilumo stiprinimo priemonę, skirtą EIGS, kuri būtų paskutinis žingsnis, reikalingas nacionalinių bankų sistemų ir jų valstybių ryšiui nutraukti.

EIGS reikės papildyti tolesniais reglamentavimo veiksmais. Tai apima, svarbiausia, tinkamą valstybės garantija užtikrintų skolų pozicijų reguliavimą, siekiant išvengti, kad valstybės įsipareigojimų neįvykdymo rizika būtų perkelta į Europos lygmenį per bendrą indėlių draudimą. Tai galėtų būti rizika pagrįstos valstybės koncentracijos rinkliavos, kurios taikomos tik viršijus tam tikrą valstybės garantija užtikrintų skolų pozicijų lygį tam tikros valstybės atžvilgiu.

Be to, norint baigti kurti bankų sąjungą, reikia toliau mažinti riziką, pavyzdžiui, toliau mažinti neveiksnių paskolų skaičių ir kaupti gelbėjimo privačiomis lėšomis kapitalą (TLAC ir MREL). Europos saugus turtas (kaip aptarta pirmiau) galėtų padėti supaprastinti perėjimą prie naujos tvarkos, siūlant saugų ir tinkamai diversifikuotą turtą bankams, ir gali sušvelninti susirūpinimą dėl poveikio, kurį kintantis reglamentavimas sukelia valstybės skolos rinkų stabilumui.

Nors naujasis pertvarkymo režimas išlaikė pirmuosius bandymus, pertvarkymo sistemoje vis dar liko spragų. Atsižvelgiant į dabartinę sistemą, tik didesnio masto pertvarkymo atvejai yra nagrinėjami Europos lygmeniu, o už mažiau sistemiškus atvejus yra atsakingos valstybės narės. Tačiau nacionaliniai bankų nemokumo režimai nėra suderinti, ir tai reiškia, kad egzistuoja ne vienas pertvarkymo režimas, o de facto 19 atskirų režimų. Todėl nacionalinių bankų nemokumo režimų suderinimas turėtų būti svarbiausias darbotvarkės klausimas. Kitas klausimas yra susijęs su likvidumo teikimu pertvarkymo metu. Nors susitarimas dėl finansinio stabilumo stiprinimo priemonės Bendram pertvarkymo fondui (BPF) buvo svarbus žingsnis, BPF vis tiek negalės patenkinti likvidumo poreikių, nes jie lengvai pasiekia mastą, kuris gerokai viršija BPF dydį, įskaitant finansinio stabilumo stiprinimo priemonę.

39. Kokią riziką, susijusią su finansinio sverto paskolomis, matote kaip keliančią grėsmę finansiniam stabilumui, ir kaip reikėtų spręsti šią problemą?

Vyraujant žemoms palūkanų normoms pastebėjome, kad investuotojai ieško didesnio pelningumo investicijų. Finansinio sverto paskolos teikiamos jau daug įsiskolinusioms įmonėms ar asmenims, kurių kredito istorija yra palyginti prasta. Taigi jos lemia iš esmės didesnę kredito riziką ir didesnę grąžą.

Remiantis 2019 m. gegužės mėn. ECB bankų priežiūros informaciniu biuleteniu, 18 aktyviausių ECB prižiūrimų bankų šioje rinkoje praėjusių metų pabaigoje pasiekė 321 mlrd. EUR poziciją. Tai vis dar žymiai mažesnė nei finansinio sverto paskolų rinkos JAV pozicija. Tačiau ECB ne kartą pabrėžė neteisingo įvertinimo ir susilpnėjusių rizikos prisiėmimo standartų pavojų finansinio sverto paskolų rinkoje. Todėl 2017 m. ECB paskelbė finansinio sverto paskolų gaires ir įtraukė finansavimo skolintomis lėšomis klausimą į savo 2020 m. priežiūros prioritetus. Iš tikrųjų, nuosmukio metu finansinio sverto paskolų srityje galima pastebėti sparčiai didėjantį įsipareigojimų nevykdymo procentą. Be to, yra potencialus sisteminės rizikos elementas, nes investuotojai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, o bankai patiria netiesioginį poveikį, įskaitant poveikį per garantuotus paskolų įsipareigojimus.

40. Kaip vertinate ECB kylančius uždavinius, jeigu Europos stabilumo mechanizmas (ESM) būtų transformuotas į Europos valiutos fondą (EVF)? Kokį vaidmenį priskiriate finansų rinkos drausmei nustatant valstybių skolos riziką?  

Euro zonos krizių valdymo srityje pagrindinį vaidmenį atliko Europos stabilumo mechanizmas (ESM) ir jo pirmtakas – Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF). Bendra išmokėta 295 mlrd. EUR finansinės paramos suma nuo 2010 m. pabrėžia svarbų ESM vaidmenį.

Nepaisant veiksmingo vaidmens, krizė taip pat parodė, kad ESM veikimą galima dar labiau pagerinti. Šios reformos vyksta dviem kryptimis. Pirma, šiuo metu svarstomos reformos, kuriomis siekiama sustiprinti ESM valdymą ir papildyti jo taikomų priemonių rinkinį. Tai susiję su didesniu ESM vaidmeniu finansinės pagalbos programose ir ESM prevencinių kredito linijų, kurios iki šiol niekada nebuvo naudojamos, koregavimais. (Tai nebūtinai reiškia, kad jos yra neveiksmingos – vienakrypčiai pinigų politikos sandoriai taip pat nebuvo naudojami, bet akivaizdžiai turėjo stabilizuojantį poveikį.) Antra, vykdomos įvairios reformos, kurių metu keičiamas ESM vaidmuo, kad būtų galima teikti paramą kitoms euro zonos struktūros dalims. Tai visų pirma apima vaidmenį, kurį ESM atliks kaip stabilumo stiprinimo priemonė Bendram pertvarkymo fondui, taip sustiprinant bankų pertvarkymo sistemą.

Atsižvelgiant į numatomą abiejų aspektų patobulinimą, geriausia išeitis būtų politinis susitarimas dėl ESM reformos 2019 m. gruodžio mėn., po kurio vyktų nacionaliniai ratifikavimo procesai 2020 m.

Tačiau, aptariant ESM pertvarką, manau, būtų klaidinga vadinti pertvarkytą ESM Europos valiutos fondu, nes tai netinkamai apibūdintų ESM funkcijas.

Patikima fiskalinė politika yra labai svarbi užtikrinant, kad valstybės skolos lygis išliktų tvarus ir kad nacionalinės vyriausybės turėtų pakankamai fiskalinių galimybių reaguoti į ekonomikos krizes. Didėjančios rizikos priemokos gali būti įspėjimas, kad kyla pavojus valstybės skolos tvarumui. Tačiau ankstesnė patirtis parodė, kad rinkos ne visada veikia tobulai ir kad krizės metu gali atsirasti rinkos nepakankamumas, dėl kurio kyla neigiama augimo ir staigaus to augimo nuosmukio dinamika. Todėl į bet kokią fiskalinę sistemą turėtų būti įtraukti rinkos drausmės aspektai, kad būtų išvengta fiskalinio disbalanso susidarymo, bet kartu turėtų būti numatyta veiksminga krizių valdymo sistema. Abi priemonės turi esminę reikšmę euro zonos stabilumui.

41. Kaip vertinate tai, kad ECB dalyvauja įgyvendinant finansinės pagalbos programas? Kaip, Jūsų nuomone, ateityje keisis galimas ECB dalyvavimas finansinės pagalbos programose ir priežiūra po programos įgyvendinimo?

Euro zonos krizės metu ECB aktyviai dalyvavo finansinės pagalbos programose. Kita vertus, jis neturėjo oficialios sprendimų priėmimo galios dėl veiksmų ir sprendimų, priimamų įgyvendinant programas, ir nepasirašė susitarimo memorandumų su šalimis, gaunančiomis finansinę paramą. Priminsiu teisinį pagrindą: tiek „dviejų dokumentų rinkinio“ reglamente, tiek ESM sutartyje ECB numatyta užduotis patarti Europos Komisijai klausimais, susijusiais su finansinės pagalbos programomis. ECB dalyvavimas priežiūroje, vykdomoje įgyvendinus programas, taip pat užtikrina, kad ECB galėtų įvertinti savo užduočių poveikį ir perteiktų savo patirtį visoms susijusioms šalims.

Tačiau, mano manymu, ECB dalyvavimas finansinės pagalbos programose ir stebėsenoje po šių programų įgyvendinimo galėtų sukelti interesų konfliktų, nors jo vaidmuo yra tik patariamasis. Be to, ECB veikla tokiose programose turėtų būti kiek įmanoma susijusi su jo įgaliojimais.

Todėl palankiai vertintina tai, kad ECB apribojo savo veiklos sritį, daugiau dėmesio skirdamas makroekonomikos ir finansų sektoriaus problemoms. Tai suteikia galimybę ECB geriausiai panaudoti savo patirtį ir poveikį finansinio sektoriaus politikai programose dalyvaujančiose šalyse, taip palengvinant pinigų politikos vykdymą.

42. Kaip vertinate bankų pertvarkymo mechanizmo įgyvendinimą ES? Ką manote apie „pernelyg dideles, kad joms būtų leista žlugti“ ar „pernelyg susijusias, kad joms būtų leista žlugti“ institucijas, taupomuosius ir kooperatinius bankus, ir apskritai apie bendrą ES bankų sektoriaus pelningumo problemą, ir kokia Jūsų nuomonė apie tolesnę jo kryptį siekiant patenkinti realiosios ekonomikos ir ilgalaikio finansavimo poreikius?

Vienas iš pagrindinių reformų po krizės tikslų buvo pertvarkyti bankus nesukeliant sisteminių sutrikimų ir nenaudojant mokesčių mokėtojų pinigų. Šiuo tikslu ES sukūrė naują bankų pertvarkymo procedūrą, pagrįstą Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyva (BGPD), kuri įsigaliojo 2015 m. (pagal ją gelbėjimo privačiomis lėšomis procedūros buvo taikomos nuo 2016 m. sausio 1 d.). Euro zonoje tai buvo oficialiai įgyvendinama naudojant Bendrą pertvarkymo mechanizmą (BPM), taip pat Bendrą pertvarkymo fondą (BPF). Pagrindinis paradigmos pokytis – pakeisti įprastą bankų gelbėjimo valstybės lėšomis praktiką gelbėjimu privačiomis kreditorių lėšomis.

Naujasis pertvarkymo režimas yra didelis žingsnis teisinga linkme. Tačiau praėjusieji metai parodė, kad to nepakanka. Nors pastebėjome keletą subordinuotosios skolos išpirkimo privačiomis lėšomis atvejų, tai nebuvo būdinga pirmaeilėms skoloms. Nacionaliniai nemokumo režimai galėjo būti naudojami siekiant apeiti griežtesnes Europos taisykles. Ir greitai paaiškėjo, kad BPF buvo pernelyg mažas, kad galėtų įveikti didesnes krizes, todėl buvo pasiūlyta finansinio stabilumo stiprinimo priemonė.

Todėl pertvarkymo procedūrą reikia toliau tobulinti, stengiantis derinti nacionalinius bankų nemokumo režimus ir sukuriant finansinio stabilumo stiprinimo priemonę, taip pat likvidumo priemonę pertvarkymo metu.

Patirtis taip pat parodė, kad palyginti mažų bankų gelbėjimas privačiomis lėšomis gali būti prieštaringas netgi ne krizės metu. Tai rodo, kad didelio banko gelbėjimas privačiomis lėšomis krizės metu gali būti daug sudėtingesnis. Šis galimas didesnių bankų pertvarkymo trūkumas (dėl jų dydžio – „pernelyg dideli, kad jiems būtų leista žlugti“ – arba dėl jų tarpusavio sąsajų – „pernelyg susiję, kad jiems būtų leista žlugti“) turėtų būti panaikintas nustatant daug didesnius kapitalo reikalavimus bankams, kuriuos sunku pertvarkyti. Nustačius papildomų nuostolių padengimo pajėgumų ir papildomų kapitalo rezervų reikalavimus sistemiškai svarbiuose bankuose jau prisidėta prie šios problemos sprendimo. Tačiau, mano nuomone, sistemiškai svarbiems bankams taikomi papildomi kapitalo reikalavimai vis dar yra pernelyg maži.

Euro zonos bankų pelningumas yra palyginti žemas tarptautiniu mastu. Tai kelia susirūpinimą finansinio stabilumo požiūriu, nes mažo pelningumo bankams sunku kaupti kapitalą iš nepaskirstytojo pelno. Dėl to bankams taip pat gali būti sunku konkuruoti su naujais rinkos dalyviais skaitmeninėje ekonomikoje, nes mažas pelnas trukdo investuoti į skaitmeninius verslo modelius ir IT sistemas, o tai dar labiau mažina bankų konkurencingumą.

Žemas pelningumas nėra naujas reiškinys, jis pasireiškė jau prieš krizę ir byloja apie struktūrines priežastis. Išlaidų ir pajamų santykis paprastai yra aukštas, o pastaraisiais metais netgi padidėjo. Tai iš dalies lema didelė konkurencija, rodanti per didelį bankų skaičių. Iš tikrųjų tai iš dalies lėmė nenorėjimas leisti bankams pasitraukti iš rinkos po finansų krizės. Išgelbėjus daugumą bankų ir į rinką įžengus naujiems konkurentams, įskaitant ne bankus, pelno dydis turėjo tendenciją mažėti, nepaisant vykstančio Europos bankų sektoriaus konsolidavimo proceso.

Kad būtų išvengta bankų pertekliaus, tolesnis konsolidavimas yra neišvengiamas. Be to, silpniems bankams turėtų būti leista pasitraukti iš rinkos, o ne stengtis juos išsaugoti mokesčių mokėtojų pinigais. Europos bankų rinkoje tarpvalstybiniai susijungimai galėtų būti patraukli galimybė. Tačiau tokius susijungimus apsunkina taikoma užsienio bankų vietos dukterinių įmonių veiklos atskyrimo praktika. Bankų sąjungos sukūrimas padėtų sušvelninti tarpvalstybinio susijungimo problemas. Tai padėtų stiprinti bankus, taigi padėtų bankų sektoriui įvykdyti savo uždavinį finansuoti realiąją ekonomiką.

43. Kaip būtų galima veiksmingiau kovoti su pinigų plovimu, mokesčių vengimu ir teroristų finansavimu visoje bankų sąjungoje?  Kaip turėtų būti atsižvelgiama į pinigų plovimo riziką, kai ECB vertina bankų finansinį stabilumą? Ar reikia centralizuoti kovos su pinigų plovimu priežiūrą vienoje ES agentūroje ar mechanizme?  

Pinigų plovimas pasirodė esanti bene didžiausia operacinė rizika bankų rinkose. Kai bankai įsitraukia į pinigų plovimą, tai nėra tik nusikalstama veika, bet ir gali sukelti banko žlugimą, kaip patvirtina naujausi atvejai.

Per finansų krizę supratome, kad finansinė rizika nesibaigia nacionalinėmis sienomis, ir į tai reagavome sukurdami integruotą Europos bankų priežiūros sistemą. Panašūs veiksmai gali būti reikalingi siekiant pagerinti kovos su pinigų plovimu ir kovos su terorizmo finansavimu sistemos veiksmingumą. Neteisėti finansavimo sandoriai iš esmės yra tarpvalstybinė problema, kurią reikia spręsti viršnacionaliniu lygmeniu. Dabartinė sistema vis dar kenčia nuo per didelio susiskaidymo, ir tai nėra teisinga integruotos Europos bankų rinkos realybės atžvilgiu. Būsimi veiksmai turėtų apimti ne tik centralizuotos ES įstaigos, atsakingos už pinigų plovimo ir kovos su terorizmu priežiūrą, įsteigimą, bet ir tolesnį reglamentavimo derinimą, visų pirma iš dalies pakeičiant kovos su pinigų plovimu direktyvą.

Be to, ES ir ECB taip pat turi laikytis nuoseklaus požiūrio, kaip pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo riziką būtų galima integruoti į prudencinę priežiūrą. Kai bankai įsitraukia į neteisėtą veiklą, tai byloja ir apie silpnas valdymo sistemas bei netinkamas atitikties, kontrolės ir rizikos valdymo sistemas. ECB taip pat išsamiai paaiškino, kokių veiksmų ėmėsi, kad sustiprintų savo įsipareigojimus kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu srityje.

Tačiau kova su pinigų plovimo nėra prudencinė užduotis, ir tai reiškia, kad prudencinės priežiūros pareigūnas neturi tiesioginės prieigos prie informacijos, o turi remtis kitų institucijų pateikta informacija. Neseniai pasirašyti ECB ir nacionalinio lygmens kovos su pinigų plovimu tarnybų bendradarbiavimo susitarimai, kad būtų galima laiku keistis informacija, yra labai teigiami pokyčiai.

Tarybos veiksmų plane taip pat išdėstyta keletas svarbių su teisėkūra nesusijusių veiksmų problemoms spręsti, o EBI nuomonėje perduodama aiški žinia apie pinigų plovimo rizikos svarbą prudencinei priežiūrai visoje bendrojoje rinkoje.

44. Ar manote, kad euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms turėtų būti taikomos papildomos sąlygos prieš prisijungiant prie euro zonos ir atitinkamai bankų sąjungos, pavyzdžiui, reikalavimas veiksmingai kontroliuoti pinigų plovimo riziką, užtikrinti palyginti stabilias nekilnojamojo turto rinkas, veiksmingai kontroliuoti korupciją?

Kaip aptarta pirmiau, ECB ir Europos Komisija reguliariai skelbia konvergencijos ataskaitas, kad įvertintų, kiek pažangos pasiekta kiekvienoje ne euro zonos valstybėje siekiant Sutartyje nustatytų kriterijų ir ar ši konvergencija yra tvari. Kadangi euro įvedimas taip pat reiškia dalyvavimą BPM, valstybių, norinčių prisijungti prie euro, prašoma glaudžiai bendradarbiauti su ECB Bankų priežiūros tarnyba prieš įvedant eurą. Tai jau apima nacionalinės teisinės sistemos vertinimą, kad ECB galėtų vykdyti savo priežiūros užduotis, taip pat išsamų bankų, kurie bus tiesiogiai prižiūrimi, vertinimą. Svarbu, kad šiuos procesus lydėtų aktyvus bendradarbiavimas su visomis susijusiomis šalimis. Tai gali apimti ir diskusijas dėl neprudencinių aspektų, pavyzdžiui, kovos su pinigų plovimu, nes jie gali turėti didelę įtaką bankų rizikai.

45. Ar didesnė finansinė integracija visuomet dera su finansinio stabilumo tikslu? Ar manote, kad galimi tarpvalstybiniai bankų susijungimai sustiprina problemą, susijusią su bankais, kurie laikomi pernelyg dideliais, kad jiems būtų leista žlugti? Kokie turėtų būti kapitalo rinkų sąjungos tikslai?  

Ryšys tarp finansinės integracijos ir finansinio stabilumo gali plėtotis abiem kryptimis.

Viena vertus, finansinė integracija gali pakenkti finansiniam stabilumui. Kai finansų rinkos yra tvirtai integruotos, padidėja ir jų galimybės skleisti riziką. Tai skatina finansinių krizių plitimo riziką ir, savo ruožtu, padidina sisteminių krizių tikimybę. Tačiau tai priklauso nuo tarpvalstybinių kapitalo srautų atsparumo. Tyrimai parodė, kad nuosavo kapitalo srautai paprastai yra atsparesni nei skolų srautai – ilgalaikiai labiau nei trumpalaikiai, ir mažmeniniai labiau nei didmeniniai.

Kita vertus, skatinant dalijimąsi rizika, finansinė integracija galėtų pagerinti finansų sistemos atsparumą ir stabilumą. Tai taip pat galėtų padidinti produktyvumą ir ekonomikos augimą, skatinant veiksmingesnį išteklių paskirstymą tarp valstybių. Galiausiai, vertinant iš centrinių bankų perspektyvos, stipresnė tarpvalstybinė integracija pagerintų pinigų politikos poveikio mechanizmą.

Štai kodėl bankų sąjungos ir kapitalo rinkos sąjungos projektai yra tokie svarbūs, kad gerai veiktų ekonominė ir pinigų sąjunga. Iš tikrųjų, įgyvendinus šiuos projektus, bus įmanoma sukurti itin sunkiai pasiekiamą pusiausvyrą tarp didesnės integracijos ir didesnio finansinio stabilumo. Kad gautume šią naudą, svarbu turėti gerai veikiančią institucinę sąrangą Europos lygmeniu.

Bankų sąjungoje, perkeliant tiek bankų priežiūrą, tiek bankų pertvarkymą iš nacionalinio lygmens į Europinį, dabar įmanoma pradėti eiti iš tiesų integruotos Europos bankų rinkos link, kartu valdant riziką, susijusią su problema, ką daryti su dideliais tarpvalstybiniais bankais krizės metu. Tikroje Europos bankų rinkoje tarpvalstybiniai susijungimai turėtų tapti norma. Kadangi tokios įstaigos gali lengvai tapti labai didelėmis, gali iškilti problema dėl jų tapimo „pernelyg didelėmis, kad joms būtų leista žlugt“. Užuot uždraudus tokius susijungimus, šiems bankams turėtų būti taikomas griežtesnis reguliavimas ir priežiūra, pavyzdžiui, nustatant didesnius kapitalo reikalavimus. Be to, reikėtų nepamiršti, kad, palyginti su Europos bankų sektoriumi, net ir susijungę bankai būtų ganėtinai maži. Nebaigus kurti Bankų sąjungos nebus sukurta tikra Europos bankų rinka.

Analogiškai tikra kapitalo rinkų sąjunga sumažintų priklausomybę nuo bankų ir paskatintų rinkos principais grindžiamus finansavimo šaltinius. Tai padidintų finansų sistemos atsparumą ir pagerintų privačių rizikos pasidalijimo kanalų veikimą, kai sukrėtimai smogtų ekonomikai. Norint pasiekti šiuos tikslus, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas atsparioms finansavimo formoms, visų pirma nuosavo kapitalo srautams. Šiuo tikslu svarbu įgyvendinti plataus užmojo kapitalo rinkų sąjungos darbotvarkę. Šis projektas turėtų tapti konkrečiais politikos pasiūlymais, kurie būtų veiksmingai įgyvendinami, nes finansinės aplinkos pakeitimas, be abejonės, nėra lengva užduotis. Iki šiol pasiekta pažanga yra palankiai vertintina, bet reikia nuveikti dar daugiau. Svarbu turėti plataus užmojo planą, kaip sustiprinti priežiūros konvergenciją visoje ES. Galiausiai gali reikėti centralizuotos priežiūros institucijos, kad būtų nuosekliai įgyvendinamas sustiprintas bendras ES kapitalo rinkų taisyklių rinkinys. Be to, reikia toliau derinti nacionalines nemokumo sistemas. Galiausiai, siekiant skatinti nuosavo kapitalo finansavimą, reikėtų spręsti įsiskolinimui palankaus mokestinio iškraipymo klausimą.

46. Nemažai svarbių privačiojo ir viešojo sektoriaus obligacijų Europoje pasižymi neigiamu pelningumu. Ar tai turi įtakos finansiniam stabilumui ir, jei taip, kaip tai turėtų būti sprendžiama?  

Dabartinė mažo pelningumo aplinka daro spaudimą finansų įstaigų pelnui ir didina pagrindines struktūrines problemas. Be to, tai lemia pelno paieškas, dėl kurių gali sumažėti rizikos priedai. „Ilgą laiką mažo pelno“ sąlygos kelia grėsmę tradicinių finansų tarpininkų verslo modeliams.

Bankams, kurie užsiima tradiciniu bankininkystės verslu, svarbiausia yra ne palūkanų normų lygis, o pelningumo kreivės nuolydis. Be to, svarbu, kokiu mastu neigiamos normos gali būti perkeltos bankų klientams. Apskritai bankų sektoriuje galima pastebėti didėjantį terminų neatitikimą, dėl kurio šie bankai taip pat patiria didelę palūkanų normos riziką. Ši rizika neįtraukta į Bazelio reglamento pirmąjį ramstį, todėl turėtų būti šalinama taikant antrojo ramsčio priemones.

Kad apmokėtų už įsipareigojimus ir nustatytų išmokų schemas, kylančias iš ankstesnių įsipareigojimų, pensijų fondai ir gyvybės draudimo bendrovės turi turėti pakankamai didelę investicijų grąžą, o tai gali būti sudėtinga žemų nominalių palūkanų normų sąlygomis. Todėl toliau mažėjant pelningumui, mažėja būsimiems pinigų srautams taikoma diskonto norma, ir tai didina dabartinę turto ir įsipareigojimų vertę. Tačiau padidėjimas paprastai yra labiau pastebimas pastarųjų atveju. ES draudikų įsipareigojimų trukmė paprastai yra vidutiniškai 11 metų, o turto – maždaug 6,7 metų. Atsižvelgiant į tai, mažas pelningumas iš tikrųjų gali kelti didelių sunkumų draudikams ir pensijų fondams, ir tai paskatino daugelį įmonių pereiti prie fiksuotų įmokų modelių.

Tačiau tiek draudikai, tiek bankai pasinaudojo tuo, kad žemos palūkanų normos teigiamai paveikė ekonomikos augimą ir padėjo sumažinti riziką ekonomikoje. Pavyzdžiui, mažesnis nedarbas ir stabili infliacijos perspektyva sumažina netikrumą dėl namų ūkių pajamų ir santaupų, o tai palengvina naujų gyvybės draudimo ir pensijų fondų produktų pardavimą. Tos pačios jėgos taip pat naudingos rizikai bankų balansuose, daugiausia mažinant neapmokėtų paskolų skaičių.

Apskritai, ECB politikos poveikis finansų sektoriui turi būti analizuojamas gana atidžiai ir suderintai. Galiausiai svarbu nepamiršti, kad ECB nėra atsakingas už finansų sektoriaus pelno užtikrinimą, bet už tai, kad sektorius veiktų kaip pinigų politikos ir kainų stabilumo kanalas. Iš tikrųjų jo politika iš dalies siekiama paskatinti finansų pareigūnus ieškoti rizikingesnio ir nelikvidaus turto, kad būtų supaprastintos nefinansinių bendrovių finansavimo sąlygos.

Vertėtų žinoti, kad tai gali prisidėti ir prie rizikos bei pažeidžiamumo didinimo bankų ir ne bankų balansuose, o tai savo ruožtu reikalauja bankų sektoriuje taikyti makrolygio rizikos ribojimo priemones ir sukurti tokią sistemą ne bankų sektoriui, įskaitant draudimo bendroves.

47. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę ECB politiką, susijusią su interesų konfliktų prevencija ECB? Ar reikia ką nors keisti?

Pagrindinis ECB turtas yra pasitikėjimas. Todėl nepaprastai svarbu, kad būtų laikomasi aukščiausių standartų, susijusių su vientisumu, atskaitomybe ir skaidrumu. Tai turėtų būti taikoma visais lygmenimis, t. y. jo sprendimus priimantiems organams (Valdančiajai tarybai ir Vykdomajai valdybai), taip pat visam ECB personalui. ECB turėtų nuolat gerinti savo etikos standartus ir stengtis atspindėti geriausią patirtį savo vidaus etikos sistemoje, kartu atsižvelgdamas į ECB, kaip centrinio banko, bankų priežiūros institucijos ir ES institucijos, ypatumus.

Manau, kad ECB gerokai patobulino savo taisykles, kad būtų išvengta interesų konfliktų. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje ECB priėmė bendrą elgesio kodeksą, kuris vienodai taikomas Valdančiosios tarybos, vykdomosios ir stebėtojų tarybos nariams. Be abejo, tai buvo iš dalies reakcija į Europos Parlamento gautus atsiliepimus, Europos ombudsmeno rekomendacijas ir Europos NVO paskelbtas nepriklausomas ataskaitas.

D. ECB veikimas ir demokratinis atskaitingumas bei skaidrumas

48. Koks bus Jūsų asmeninis požiūris į socialinį dialogą Europos Centriniame Banke?

ECB yra patrauklus pritraukiant darbuotojus ir užtikrina geras darbo sąlygas. Tačiau manau, kad darbo aplinka taip pat yra labai reikli. Tam, kad institucija sėkmingai dirbtų, labai svarbu, kad darbuotojai būtų patenkinti savo darbo sąlygomis. Jei to nėra, reikia palaikyti atvirą ir konstruktyvų dialogą tarp darbuotojų, įskaitant jų atstovus, ir vadovybės, todėl mielai dalyvausiu šiame procese. Kadangi ECB yra įsipareigojęs siekti aukštos kokybės rezultatų, jis taip pat turi užtikrinti aukštos kokybės darbo aplinką savo darbuotojams. Kaip suprantu, ECB jau ėmėsi priemonių savo darbuotojų darbo krūvio, darbo laiko ir lankstumo nuostatoms pagerinti, ir tai vertinu palankiai.

49. Europos Parlamentas atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant ECB atskaitomybę. Prie kokių išvadų prieinate, lygindama jį su kitomis jurisdikcijomis (pvz., JAV Kongresą / JAV federalinį rezervą su Europos Parlamentu, ECB su JK parlamentu / Anglijos banku)? Kokiomis priemonėmis ir būsimomis reformomis galima būtų padidinti ECB atskaitomybę Europos Parlamentui?  

Nepriklausomų centrinių bankų poreikis yra gerai žinomas. Tačiau tam reikalinga atsvara atskaitomybės forma. Todėl ECB paaiškina savo sprendimus ir pagrindines priežastis tiek ES piliečiams, tiek jų išrinktiems atstovams. Tuo remdamiesi, jie gali susidaryti nuomonę apie ECB veiklą ir kaip įgyvendinami tikslai, visų pirma kainų stabilumo tikslai, nurodyti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV).

Pagal Sutartį ECB pirmiausia atsiskaito Europos Parlamentui kaip ES piliečiams atstovaujančiai institucijai, tačiau taip pat turi reguliariai atsiskaityti ES Tarybai, kuri atstovauja valstybių narių vyriausybėms. Pagal SESV 284 straipsnio 3 dalį ir ECBS statuto 15 straipsnio 3 dalį atskaitomybės sistemą sudaro šie elementai:

- metinė ECBS veiklos ir pinigų politikos ataskaita, kuri skirta Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai ir kurią Europos Centrinio Banko pirmininkas pateikia Tarybai ir Europos Parlamentui;

- galimi Europos Centrinio Banko pirmininko ir kitų Vykdomosios valdybos narių klausymai, kuriuos rengia kompetentingi Europos Parlamento komitetai Europos Parlamento prašymu arba savo iniciatyva.

Praktiškai ECB atskaitomybės kanalai yra gerokai platesni ir viršija Sutartyje nustatytus reikalavimus; jie apima:

- kas ketvirtį vykstančius ECB pirmininko klausymus Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitete, kuriuos galima klausyti per tiesioginę transliaciją internetu ir kurių išsamūs nuorašai skelbiami raštu;

- atsakymus į Europos Parlamento narių raštu pateiktus klausimus ECB, kuriuos galima atsisiųsti ECB interneto svetainėje;

- rašytinius atsiliepimus apie Europos Parlamento rezoliuciją dėl ECB metinės ataskaitos, skelbiamus ECB tinklalapyje.

Be to, ECB atskaitomybei už savo bankų priežiūros užduotis taikoma speciali tvarka, nustatyta Bendro priežiūros mechanizmo (BPM) reglamente.

Ši plati atskaitomybės sistema užtikrina, kad išrinkti atstovai turėtų galimybę gauti informacijos ir išreikšti kritiką. Tai svarbus centrinių bankų teisėtumo ir veiksmingumo vykdant savo įgaliojimus pagrindas.

Nors tarptautiniai palyginimai kelia sunkumų, nėra didelių ECB, Anglijos banko (angl. BoE) ar Federalinio rezervo atskaitomybės laipsnio skirtumų, remiantis literatūriniais šaltiniais. Tai apima kas ketvirtį rengiamus viešus klausymus atsakingame komitete. Vienas skirtumas yra tas, kad ECB pirmininkas taip pat kartą per metus atvyksta į plenarinį posėdį aptarti ECB metinės ataskaitos. Kitaip nei ECB ir Federalinio rezervo atveju, Anglijos banko valdytoją komiteto posėdžiuose lydi kiti Pinigų politikos komiteto nariai.

Be šios oficialios atskaitomybės sistemos, Vykdomosios valdybos nariams tenka atsakomybė už nuolatinį plačiosios visuomenės informavimą. Žiniasklaida taip pat gali atlikti vaidmenį kaip bendravimo su plačiąja visuomene priemonė. Tai laikyčiau savo asmeninės komunikacijos (ir atskaitomybės) strategijos dalimi.

50. Kokių konkrečių veiksmų turės imtis ECB, kad ateityje būtų sudarytos sąlygos lyčių pusiausvyra paremtai atrankai į aukščiausias ECB pareigybes ir apskritai padidėtų lyčių įvairovė ECB, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu tik du iš 25 ECB valdančiosios tarybos narių yra moterys? Kaip asmeniškai ketinate pagerinti lyčių pusiausvyrą ECB? Kada tikitės sulaukti pirmų rezultatų šioje srityje?

Lyčių lygybės skatinimas – pagrindinis visuomenės, įskaitant centrinius bankus, tikslas. Tyrimai parodė, kad įvairių lyčių komandos pasiekia geresnių rezultatų, ir nėra pagrindo manyti, kad centrinių bankų veikloje turėtų būti kitaip. Todėl lyčių lygybės skatinimas turėtų būti svarbus ECB darbotvarkės klausimas.

Centriniai bankai susiduria su sunkumais, kad ne tik centriniuose bankuose, bet ir apskritai ekonomikos specialistų srityje yra pernelyg mažas moterų skaičius. Štai kodėl lygių galimybių skatinimas turi prasidėti ankstyvoje karjeros stadijoje. Programos, kuriomis bandoma anksti pritraukti moteris, atrodo ypač perspektyvios. Todėl entuziastingai palaikau naująją ECB stipendiją moterims, dirbančioms ekonomikos srityje. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip nuo pat pradžių galima remti moterų karjerą. Mielai panaudosiu savo žinias, įgytas akademinėje aplinkoje, kad galėčiau plėtoti kitas programas šia kryptimi.

Kartu svarbu suvokti lyčių nelygybės priežastis. Kai kurie tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį gali atlikti netiesioginis šališkumas; tai reiškia, kad moterys dėl tam tikro elgesio laikomos mažiau kompetentingomis tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės. Norint atsikratyti tokio šališkumo, gali būti naudingi darbdavių mokymai, kad būtų padidintas supratimas apie galimus iškraipymus. Be to, yra daugybė įrodymų, kad vaidmenų modeliai gali būti naudingi motyvuojant jaunas moteris siekti karjeros. Tai reiškia, kad sprendimų dėl įdarbinimo poveikis turi gerokai didesnę reikšmę nei atitinkamas asmuo. Galiausiai galima būtų apsvarstyti politiką, pagal kurią nė vienas Valdančiosios tarybos narys negalėtų dalyvauti vien tik iš vyrų sudarytose politikos grupėse. Kai kurios kitos institucijos laikosi tokios politikos. Be abejo, toks įsipareigojimas gali būti prisiimamas ir individualiai.

Apskritai, atrodo, svarbu, kad gabių moterų pritraukimas ir ugdymas visais lygmenimis būtų strateginis prioritetas, ir nuoširdžiai pritariu tokiai strategijai.

Organizaciniu lygmeniu įdiegti ir išlaikyti lyčių įvairovę nėra lengva, ir tam nėra trumpiausio kelio, tačiau privalome toliau dirbti šiuo klausimu. Svarbu, kad ECB ir toliau visais lygmenimis pritrauktų ir ugdytų gabias moteris.

Reikėtų pabrėžti, kad ECB turi ribotą įtaką skiriant nacionalinių centrinių bankų valdytojus. Šiuo metu visi jie yra vyrai. Valdančioji taryba turėtų aiškiai nurodyti, kad lyčių lygybė yra svarbus tikslas ir kad ji turėtų būti didinama ir Valdančiojoje taryboje.

ECB taip pat turėtų skatinti kitus įvairovės aspektus, pradedant tautybe ir etnine priklausomybe ir baigiant išsilavinimu, taip pat įtraukiant minčių įvairovę. Įvairios ir įtraukios komandos paprastai veikia geriausiai, nes padeda išvengti grupinio mąstymo. Iš tikrųjų negalime tikėtis puikių rezultatų, jei įstaigos darbuotojai aklai vadovaujasi tuo, kas suprantama kaip „vidinė nuomonė“. Vietoj to turėtų būti taikomi procesai, suteikiantys galimybę keistis nuomonėmis institucijos viduje.

51. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų pagerinti ECB atskaitomybę Europos Audito Rūmams jo veiklos efektyvumo požiūriu? Kur, Jūsų nuomone, turėtų baigtis Audito Rūmų įgaliojimai?

Kaip ir bet kuri kita viešoji institucija, ECB turėtų užtikrinti, kad jo veikla būtų veiksminga, kad jis nešvaistytų mokesčių mokėtojų pinigų ir kad jo veiklos struktūros laikytųsi savo įgaliojimų. Todėl geriausia, kad ECB veiklos efektyvumą reguliariai vertintų Europos Audito Rūmai (EAR).

Tačiau ECB pinigų ir kitų politikos sričių pagrindas iš esmės ir yra ECB vaidmuo. Šios sritys nėra Audito Rūmų audito įgaliojimų dalis. Mano nuomone, EAR teikia didžiausią papildomą naudą, jei vertina tai, kaip veiksmingai ECB vykdo procesus, kad galėtų priimti savo sprendimus.

52. Ar, Jūsų nuomone, ECB turėtų būti taikomi naujojoje direktyvoje dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos nustatyti standartai? Kada planuojate ECB nustatyti konkrečias informatorių apsaugos procedūras?  

Mano manymu, ECB vykdomoji valdyba nustatė, kad jos informavimo apie pažeidimus sistemos tobulinimas yra strateginis prioritetas, ir pareiškė, kad tai taip pat suteikia galimybę apsvarstyti naujojoje „Informatorių direktyvoje“ nustatytus standartus, sykiu su geriausia patirtimi, kitų institucijų politika ir procesais. Saugūs pranešimų kanalai ir informatorių apsauga yra gyvybiškai svarbūs užtikrinant rizikos valdymą ir gerinant darbo kultūrą.

53. Ką manote apie tai, kad Taryba anksčiau jau yra nepaisiusi Europos Parlamento nuomonės dėl ECB vykdomosios valdybos nario skyrimo? Ar sutiktumėte būti paskirta į vykdomosios valdybos narės pareigas, jei Europos Parlamentas balsuotų prieš?

Europos Parlamentas atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant ECB atskaitomybę. Be tokios atskaitomybės centrinis bankas negalėtų būti nepriklausomas. Todėl labai svarbus Europos Parlamento dalyvavimas skiriant vykdomosios valdybos narius.

Labai vertinu keitimąsi nuomonėmis su Europos Parlamentu kaip svarbią narių skyrimo procedūros dalį, ir tikiuosi, kad jis palankiai įvertins mano kompetenciją ir tinkamumą eiti ECB vykdomosios valdybos narės pareigas. Tai suteiktų pagrindą plėtoti atvirus ir patikimus santykius.

54. Ar manote, kad Jums arba kitiems ECB aukščiausiosios vadovybės darbuotojams tinkama būti tarptautinės centrinių bankų ir finansų sektoriaus vadovų organizacijos „Group of Thirty“ ar panašių grupių ar asociacijų nariais?  

Kiekvienas ECB atstovas turėtų laikytis ECB etikos standartų, kurie savo ruožtu turėtų atitikti geriausią tarptautinę praktiką.

Be abejo, gali vis tiek reikėti bendrauti su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant viešojo ir privačiojo sektoriaus atstovus, kad būtų galima keistis nuomonėmis ir dalytis informacija. Iš tikrųjų, tai gali būti labai svarbu vykdant įgaliojimus.

2019 m. ECB priimtas bendras elgesio kodeksas pagerino galimų interesų konfliktų valdymą nustatant specialias santykių su įvairiomis interesų grupėmis taisykles. Visi vykdomosios valdybos nariai turėtų visada, ypač bendraudami su interesų grupėmis, atsižvelgti į savo nepriklausomumą ir profesinės paslapties įsipareigojimus. Tikrai skrupulingai laikysiuosi taisyklių, nustatytų bendrame elgesio kodekse.

55. Praeityje ECB ėmėsi tokių iniciatyvų, kaip „AnaCredit“ ir Europos skolų paskirstymo iniciatyva (ESPI), kurios neįėjo į svarbiausius ECB įgaliojimus. Kaip vertinate ECB vaidmenį įgyvendinant tokias iniciatyvas ir kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti atskirtos teisės aktų leidėjo prerogatyvos?  

Kaip tyrėja, puikiai suprantu, kad duomenys yra visa ko pagrindas. Visų pirma, didelės mikroduomenų duomenų bazės suteikia galimybę atskleisti naujus ekonominius ir finansinius ryšius, išskaidant informaciją iki bet kokio reikiamo lygio. Be to, galima atidžiai stebėti tam tikrų sukrėtimų poveikį ekonomikai.

Jei geriau suvokiamas pagrindinis mechanizmas, aukštos kokybės duomenys padeda politikos formuotojams priimti geresnius sprendimus. Kuo geresni duomenys, tuo daugiau žinių bus įgyta ir tuo geresni bus priimami politiniai sprendimai.

Tai, be abejo, galioja ir ECB. Todėl pagal Statutą reikalaujama, kad ECB rinktų statistinę informaciją, reikalingą jo užduotims atlikti. „AnaCredit“ bus pateikta išsami informacija apie atskiras banko paskolas euro zonoje. Dėl tokios išsamios informacijos būtų galima sumaniai patobulinti ECB galimybes suprasti kredito dinamiką euro zonos ekonomikoje. Tai savo ruožtu padės ECB priimant pinigų politikos sprendimus.

Sutartyje numatyti ECB ir Eurosistemos įgaliojimai finansų rinkų srityje suteikia galimybę imtis reglamentavimo iniciatyvų mokėjimo sistemose. Šiuo atžvilgiu ECB nagrinėja galimybę remti suderintą euro skolos priemonių išleidimą ir platinimą ES (ESPI iniciatyva).

Manau, kad ECB turėtų – ir, kiek žinau, abiem atvejais ėmėsi tokių veiksmų – rinkti informaciją apie pagrindinių suinteresuotųjų subjektų nuomonę ir indėlį į statistikos ir rinkos infrastruktūros projektus. Be to, įgyvendinant šias iniciatyvas turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į ES teisės aktus ir Sutartyje apibrėžtą kompetenciją.

ATSAKINGO KOMITETO PROCEDŪRA

Pavadinimas	Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nario skyrimas
Nuorodos	13651/2019 – C9-0173/2019 – 2019/0818(NLE)
Konsultavimosi data / prašymas dėl pritarimo	14.11.2019
Atsakingas komitetas  Paskelbimo plenariniame posėdyje data	ECON 25.11.2019
Pranešėjai  Paskyrimo data	Irene Tinagli 14.11.2019
Svarstymas komitete	3.12.2019
Priėmimo data	3.12.2019
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	41 13 4
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Gunnar Beck, Marek Belka, Stefan Berger, Gilles Boyer, Cristian-Silviu Buşoi, Derk Jan Eppink, Engin Eroglu, Markus Ferber, Jonás Fernández, Raffaele Fitto, Frances Fitzgerald, Luis Garicano, Valentino Grant, José Gusmão, Enikő Győri, Danuta Maria Hübner, Stasys Jakeliūnas, Othmar Karas, Billy Kelleher, Ondřej Kovařík, Philippe Lamberts, Aušra Maldeikienė, Jörg Meuthen, Csaba Molnár, Luděk Niedermayer, Dimitrios Papadimoulis, Piernicola Pedicini, Lídia Pereira, Jake Pugh, Evelyn Regner, Antonio Maria Rinaldi, Robert Rowland, Martin Schirdewan, Pedro Silva Pereira, Paul Tang, Irene Tinagli, Inese Vaidere, Johan Van Overtveldt, Stéphanie Yon-Courtin, Marco Zanni
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai	Carmen Avram, Gabriele Bischoff, Damien Carême, Fabio Massimo Castaldo, Richard Corbett, Agnès Evren, Eugen Jurzyca, Pedro Marques, Fulvio Martusciello, Ville Niinistö, Bogdan Rzońca, Stéphane Séjourné, Monica Semedo, Antonio Tajani, Julie Ward
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (209 straipsnio 7 dalis)	Rosa D’Amato, Anna Deparnay-Grunenberg, Dino Giarrusso
Pateikimo data	6.12.2019

 

 

• [1] Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.
• [2] Priimti tekstai, P8_TA(2019)0211.