PRANEŠIMAS dėl ES ekologinio žemės ūkio veiksmų plano

11.4.2022 - (2021/2239(INI))

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas
Pranešėja: Simone Schmiedtbauer

Pakeitimai

• 001-005 (PDF - 136 KB)
• 001-005 (DOC - 81 KB)

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl ES ekologinio žemės ūkio veiksmų plano

(2021/2239INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 39 straipsnį, 192 straipsnio 1 dalį ir 349 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. ir į darnaus vystymosi tikslus (DVT),

– atsižvelgdamas į 21-ojoje Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP 21) pasiektą Paryžiaus susitarimą,

– atsižvelgdamas į 2021 m. kovo 25 d. Komisijos komunikatą dėl ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano (COM(2021)0141),

– atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikatą „Europos žaliasis kursas“ (COM(2019)0640),

– atsižvelgdamas į 2020 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Europos žaliojo kurso[1],

– atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007[2],

– atsižvelgdamas į savo 2021 m. birželio 9 d. rezoliuciją „ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. Gamtos grąžinimas į savo gyvenimą“[3],

– atsižvelgdamas į savo 2020 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl sąžiningos, sveikos ir aplinkai palankios maisto sistemos pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“[4],

– atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/2115, kuriuo nustatomos valstybių narių pagal bendrą žemės ūkio politiką rengtinų strateginių planų (BŽŪP strateginių planų), finansuotinų iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), rėmimo taisyklės ir panaikinami reglamentai (ES) Nr. 1305/2013 ir (ES) Nr. 1307/2013[5],

– atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/2117, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas, (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų, (ES) Nr. 251/2014 dėl aromatizuotų vyno produktų apibrėžties, aprašymo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos ir (ES) Nr. 228/2013, kuriuo nustatomos specialios žemės ūkio priemonės atokiausiems Sąjungos regionams[6],

– atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 19 d. Tarybos išvadas dėl ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano,

– atsižvelgdamas į savo 2018 m. balandžio 17 d. rezoliuciją „Europos baltyminių augalų propagavimo strategija. Baltyminių ir ankštinių augalų auginimo Europos žemės ūkio sektoriuje skatinimas“[7],

– atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 19 d. Tarybos išvadas dėl strategijos „Nuo ūkio iki stalo“,

– atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 22 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl ES ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano,

– atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 2 d. Europos regionų komiteto nuomonę dėl ES ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano,

– atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą (A9-0126/2022),

A. kadangi Komisijos komunikate dėl ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano pabrėžiama, kad žaliasis kursas ir su juo susijusi strategija „Nuo ūkio iki stalo“ bei biologinės įvairovės strategija yra esminiai veiksniai siekiant valdyti perėjimą prie tvaresnės maisto sistemos, visų pirma stiprinant ūkininkų pastangas saugoti aplinką, išsaugoti biologinė įvairovę ir kovoti su klimato kaita; kadangi siekiant šio tikslo apskritai svarbus vaidmuo tenka žemės ūkiui ir ypač ekologiniam žemės ūkiui;

B. kadangi po dvylikos laukimo mėnesių parengti praktiškai visi antrinės teisės aktai, būtini tam, kad įsigaliotų Reglamentas (ES) 2018/848, nors to negalima pasakyti deleguotojo reglamento, kuriuo reglamentuojama ekologiškos druskos gamyba, atveju;

C. kadangi minėtame deleguotajame reglamente pirmenybė turi būti teikiama natūraliems procesams, kuriems vykstant nenaudojami priedai ir neišskiriamas anglies dioksidas ir kurie būdingi jūros druskos gamybai, kad ją būtų galima laikyti ekologiška;

D. kadangi Europos maisto sistema turi tiekti tvariai pagamintą ir maistingą maistą prieinamomis kainomis ir užtikrinti aprūpinimą maistu taip, kad būtų užtikrinta sveika visuomenė ir sveika planeta, prisidedama prie socialinės ir ekonominės gerovės, saugoma ekosistemų ir Europos piliečių sveikata ir užtikrinamas žemės ūkio gamybos pelningumas, taigi ir sąžiningas ūkininkų gyvenimas; kadangi būtina užtikrinti, kad didinama ekologiniam ūkininkavimui naudojamos žemės ūkio paskirties žemės dalis atitiktų rinkos gebėjimą absorbuoti ekologiškus produktus;

E. kadangi pagal Reglamentą (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ūkininkai privalo laikytis perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio, kurio metu turi taikyti visas ekologinei gamybai taikomas taisykles;

F. kadangi šis laikotarpis gali trukti iki trejų metų; kadangi per šį laikotarpį padidėja ūkininkų gamybos išlaidos, bet jie negauna naudos iš didesnės ekologiškų produktų rinkos kainos;

G. kadangi ekologinis ūkininkavimas teikia įvairios aplinkosauginės naudos, įskaitant išmetamą mažesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ir galimybių žemės ūkio sektoriui įnešti savo indėlį kovojant su klimato kaita, prisitaikant prie klimato kaitos ir sprendžiant esmines problemas, tokias kaip darbo vietų praradimas kaimo vietovėse, dirvožemio derlingumas ir biologinės įvairovės nykimas, bei skatinti atsparumą ekonominių problemų akivaizdoje;

H. kadangi žemės ūkio sektoriaus įvairovė ir trumpesnės tiekimo grandinės tarp ūkininko ir vartotojo yra svarbus sveikos ir tvarios maisto sistemos elementas;

I. kadangi ekologinis ūkininkavimas gali padėti pasiekti plataus užmojo tvarumo pusiausvyrą ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriais, skatinant dirvožemio, vandens ir biologinės įvairovės apsaugą bei gyvūnų gerovę ir suteikiant jaunimui galimybių pradėti dirbti pagal ūkininko profesiją;

J. kadangi ES taikomi aplinkos ir gyvūnų gerovės standartai yra vieni aukščiausių pasaulyje; kadangi žemės ūkio paskirties žemėje, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, yra 30 proc. didesnė biologinė įvairovė, ji yra naudinga apdulkintojams ir joje ribojamas dirbtinių trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimas;

K. kadangi ekologinis ūkininkavimas taip pat gali padėti atgaivinti kaimo vietoves, sukurti darbo vietas, užtikrinti smulkiųjų ūkių tvarumą, suartinti vartotojus ir gamintojus, stiprinti ryšius su vietos ekonomika ir skatinti teigiamus ekonominius daugiklius; kadangi naujoje bendroje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) nustatytos naujos plačių užmojų priemonės siekiant paskatinti tvarią gamybą, įskaitant ekologinį ūkininkavimą;

L. kadangi itin svarbu užtikrinti, kad vartotojai, kuriems vis svarbesnė yra jų vartojamo maisto kokybė, ir viešojo maitinimo įstaigų sektorius pirkdami maistą galėtų priimti informacija pagrįstus ir sąmoningus sprendimus;

M. kadangi būtina užtikrinti, kad vartotojai būtų tinkamai informuojami apie ekologiškų produktų vartojimo naudą ir būtų apsaugoti nuo sąmoningai klaidinančių etikečių, pakuočių ir reklamų;

N. kadangi ES žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, bendras plotas 2019 m. išaugo iki 13,8 mln. hektarų; kadangi šiuo metu jis sudaro 8,5 proc. visų ES naudojamų žemės ūkio naudmenų; kadangi 2010–2019 m. ES ekologiškų produktų rinkos vertė padidėjo daugiau kaip du kartus;

O. kadangi 2009–2019 m. laikotarpiu ekologiškų produktų mažmeninės prekybos apimtys padidėjo nuo 18 mlrd. EUR iki 41 mlrd. EUR; kadangi kai kuriose ES dalyse ekologinės gamybos didėjimas yra spartesnis nei ekologiškų produktų rinkos vystymasis ir tarp valstybių narių esama ženklių skirtumų ekologiškų produktų vartojimo srityje; kadangi tam tikrose ES dalyse ekologiškų produktų gamyba yra labai maža arba šių produktų visai negaminama, o tarp valstybių narių esama didelių skirtumų – nuo 0,5 proc. iki 26,5 proc. sektoriui skirto turimo žemės ploto;

P. kadangi ekologinės gamybos plėtros veiksmų planas apima 23 veiksmus ir yra tvirtas pagrindas siekiant tvariai vystyti ekologinį sektorių; kadangi numatyta 2024 m. atlikti ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano laikotarpio vidurio peržiūrą ir nustatyta metinė „ES ekologinės gamybos diena“, kuri suteikia galimybę pagerinti ekologinio ūkininkavimo matomumą ir pripažinimą ir didinti informuotumą apie ekologinės gamybos naudą, nes ekologiniu ūkininkavimu užsiimantys ūkininkai laikomi „tvaraus žemės ūkio iniciatoriais“;

Q. kadangi Reglamentu (ES) 2018/848, kuris bus taikomas nuo 2022 m. sausio 1 d., visų pirma siekiama padidinti vartotojų pasitikėjimą ekologiškais produktais taikant griežtesnę importo kontrolę ir taisykles;

R. kadangi 2021 m. gegužės mėn. paskelbtos tvaresnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros 2021–2030 m. strateginės gairės įgyvendinamos pasitelkiant nacionalinius strateginius planus;

Bendrosios pastabos

1. palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano, tikslą iki 2030 m. padidinti ES žemės ūkio paskirties žemės plotą, kuriame vykdomas ekologinis ūkininkavimas, plėtojant pasiūlą ir paklausą, ir tai, kad Komisija pripažino ekologinį ūkininkavimą kaip vieną iš pagrindinių sudedamųjų dalių ES siekiant tvaresnių maisto sistemų, taikant tvaresnę žemės ūkio praktiką, efektyviau naudojant atsinaujinančiuosius išteklius, užtikrinant aukštesnius gyvūnų gerovės standartus ir padedant užtikrinti didesnes pajamas Europos ūkininkams;

2. ragina Komisiją atlikti poveikio vertinimą, susijusį su ES žemės ūkio paskirties žemės dalimi, kuriai taikomas ekologinis ūkininkavimas; mano, kad ekologinio ūkininkavimo plėtra, kuri daro didelį teigiamą išorinį poveikį ir naudinga klimato kaitos švelninimui, biologinei įvairovei ir dirvožemio apsaugai, taip pat padės siekti strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ir biologinės įvairovės strategijos tikslų; sykiu pripažįsta, kad kiti tvarūs gamybos ir ūkininkavimo metodai, pavyzdžiui, integruota gamyba ir biologinė kontrolė, taip pat gali padėti siekti žaliojo kurso tikslų;

3. pažymi, kad žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, dalis skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi; pabrėžia, kad į tai reikia atsižvelgti rengiant politiką ir priemones, kuriomis siekiama skatinti ekologinę gamybą, ir primygtinai ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti paramai atsiliekančioms valstybėms narėms;

4. primygtinai tvirtina, kad visos šiuo atžvilgiu siūlomos priemonės turėtų būti pagrįstos išsamia analize ir poveikio vertinimu; mano, kad pagal teisės aktus ir ekologinės gamybos plėtros veiksmų planus turi būti suteikta pakankamai lankstumo, kad būtų galima atsižvelgti į ekologinio žemės ūkio pobūdžio ir sąlygų skirtumus valstybėse narėse;

5. pažymi, kad, 2022 m. pradedant taikyti naująjį Reglamentą (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos, Komisija turi užtikrinti tvarkingą ir nuosaikų perėjimą nuo ankstesnių ekologinę gamybą reglamentuojančių ES teisės aktų, kad ekologinis sektorius galėtų greitai ir patikimai susipažinti su naujomis taisyklėmis; ragina Komisiją praėjus penkeriems metams po naujojo reglamento įgyvendinimo atlikti jo poveikio vertinimą, siekiant atlikti būtinus jo pataisymus;

6. pabrėžia, kad ekologinio sektoriaus ir ekologiškų vietovių plėtra ir augimas, kaip numatyta strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“, sykiu atliekant pagrindinį vaidmenį atgaivinant ir išlaikant gyvybingas kaimo vietoves, turi būti orientuoti į rinką ir kartu turi būti vykdomi holistiniai tiekimo grandinės pokyčiai, įskaitant perdirbimą, taip pat turi būti taikomos politikos priemonės, kuriomis būtų skatinama tolesnė ekologiškų maisto produktų pasiūla ir paklausa ir užtikrinamas vartotojų pasitikėjimas;

7. pabrėžia, kad derinant šiuos metodus turėtų būti sudarytos sąlygos harmoningai plėtrai, atsižvelgiant į rinkos gebėjimą absorbuoti ekologiškus produktus, kad ateityje būtų užtikrintas ekologinės rinkos ir ekologinio ūkininkavimo ES pelningumas;

8. atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia panaikinti pernelyg didelę administracinę naštą; pabrėžia, kad ekologinio ūkininkavimo aplinkosauginės naudos neturėtų remti tik ekologiškų produktų vartotojai, kurie yra pasiryžę mokėti didesnę kainą, ir BŽŪP biudžetas turėtų deramai atlyginti ekologinį ūkininkavimą vykdantiems ūkininkams už jų kuriamas ypatingas viešąsias gėrybes saugant aplinką ir gamtos išteklius, sunaudojant mažiau gamybos išteklių ir užtikrinant aukštesnius gyvūnų gerovės standartus;

9. pabrėžia, kad ES maisto sistemos žemės ūkio tvarumo ir atsparumo skatinimas turėtų būti prioritetas ir kad ekologinis ūkininkavimas yra pagrindinis elementas siekiant aplinkos ir klimato tikslų; mano, kad tvarios inovacijos tokiose srityse kaip ekologinis ūkininkavimas ir apskritai agroekologija gali lemti didesnę ūkininkavimo sistemų įvairovę;

10. pabrėžia, kad svarbus yra skirtingų ūkininkavimo sistemų sambūvis, nes įvairovė labai svarbi maisto sistemos saugumui ir atsparumui bei yra naudinga darniam vystymuisi; pažymi, kad nėra vieno ūkininkavimo modelio, kuris tiktų visoms šalims ir regionams, ir pabrėžia, kad reikėtų pripažinti skirtingų tvaraus ūkininkavimo modelių naudą;

11. atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu toliau didinti ekologišką derlių, siekiant užkirsti kelią didesniam maisto gamybos ekologiniam pėdsakui ES nepriklausančiose šalyse, kai ES regionuose labiau pereinama prie ekologinio ūkininkavimo modelio;

12. pabrėžia, jog tam, kad ES veiksmų planas būtų sėkmingas, jis turi skatinti ir mobilizuoti valstybes nares, taip pat regionines ir vietos valdžios institucijas, atsižvelgiant į jų specifiką ir skirtingą pradinę padėtį; mano, kad regioniniai ir vietos ekologinės gamybos plėtros veiksmų planai prireikus taip pat turėtų atlikti vaidmenį ekologinio sektoriaus plėtroje;

13. todėl laikosi nuomonės, kad valstybės narės turėtų būti skatinamos parengti savo nacionalines ekologinio ūkininkavimo strategijas ir parengti savo nacionalinius ir (arba) regioninius ekologinės gamybos plėtros veiksmų planus, derinant juos su nacionaliniais strateginiais planais, kuriais turėtų būti siekiama plataus užmojo ekologinio ūkininkavimo plėtros tikslų, nustatant realistiškus ir konkrečius tikslus, veiksmus, terminus ir biudžetus, įskaitant paskatas ūkininkams, kurios palengvintų pasirinkimą ir remtų principu „iš apačios į viršų“ grindžiamas iniciatyvas;

14. ragina Komisiją užtikrinti, kad tvirtinant valstybių narių pateiktus nacionalinius strateginius planus būtų visapusiškai laikomasi šių sąlygų, ir užtikrinti, kad būtų skirta pakankamai finansinių išteklių ir veiksmingiausių priemonių atitinkamiems sektoriaus plėtros tikslams pasiekti; pabrėžia, kad būtina keistis praktine ir gerąja patirtimi, nes kai kurios valstybės narės turi daugiau patirties kuriant ir įgyvendinant plačių užmojų nacionalinius planus;

15. ragina Komisiją įtraukti tokius mainus į planuojamų viešų pažangos stebėjimo susitikimų programą; pažymi, kad nacionaliniai ekologinės gamybos plėtros veiksmų planai turėtų suteikti ūkininkams ir pramonei nuspėjamumą ir aiškumą ir taip skatinti ekologinio sektoriaus plėtrą ir ekologiškų produktų komercializaciją;

16. palankiai vertina išplėstą ekologinio ūkininkavimo reglamentavimo aprėptį, kad ji apimtų tam tikrus glaudžiai su žemės ūkiu susijusius produktus, kurie nėra išvardyti SESV I priede, pvz., druską; tačiau reiškia susirūpinimą dėl 2021 m. rugpjūčio 6 d. Konsultacinės ekologinės gamybos ekspertų grupės (EGTOP) paskelbtos ataskaitos dėl ekologiškos druskos, nes joje siūloma pratęsti ES ekologinį ženklinimą gamybos metodams, neatitinkantiems Reglamento (ES) 2018/848 principų; todėl ragina Komisiją nesivadovauti EGTOP patarimu;

17. pabrėžia, kad valstybės narės, rengdamos, priimdamos, peržiūrėdamos ir įgyvendindamos savo nacionalinius ir (arba) regioninius ekologinės gamybos plėtros veiksmų planus, į konsultacijų procesą turėtų įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus, ypač ekologinę gamybą vykdančius ūkininkus ir asociacijas, kooperatyvus, vietos ir regionų valdžios institucijas, žemės ūkio ir maisto pramonės, dalyvaujančios vertės grandinėje, atstovus, žemės ūkio maisto produktų didmenininkus, vartotojus ir privačiojo sektoriaus atstovus bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektorių, įskaitant viešojo maitinimo atstovus bei švietimo maisto klausimais asociacijas, taip pat piliečius, kad būtų užtikrinta kuo didesnė sąveika ir būtų pasiektas tikslas padidinti žemės plotą, kuriame vykdomas ekologinis ūkininkavimas, kaip nustatyta jų nacionaliniuose strateginiuose planuose;

18. primena, kad ekologinė gamyba užtikrina ūkininkams geresnę ekonominę grąžą, tačiau tokios gamybos sąnaudos dažnai yra didesnės, todėl norint padengti šias sąnaudas rinkos kainos ir tiesioginė parama turi būti pakankamos, kad ūkininkai galėtų gauti pakankamas pajamas;

19. atkreipia dėmesį į tai, kad aukštesnės vartotojų kainos gali būti kliūtis plėstis, tačiau šiuo metu jos reikalingos siekiant išlaikyti ekologinį sektorių; primena, kad kai kuriais atvejais ekologiški žemės ūkio produktai nėra realizuojami rinkoje, todėl ūkininkai yra priversti parduoti juos kaip tradicinius žemės ūkio produktus už mažesnę kainą;

20. primena, kad ekologiniam ūkininkavimui taikomi labai aukšti gamybos standartai; pabrėžia, kad reikia spręsti ekologiškų produktų įperkamumo, taigi ir prieinamumo, klausimą; ypač pabrėžia, kad gamintojai turi būti remiami perėjimo prie ekologinės gamybos procese ir turi gauti naudos iš ekologinio ūkininkavimo pridėtinės vertės; pažymi, kad, kaip ir įprastinių produktų atveju, geresnis vertės perskirstymas tarp ekologiško maisto grandinės veikėjų būtų naudingas ir ūkininkams, ir vartotojams;

21. pripažįsta, kad ekologinės gamybos sektoriaus plėtra sudarys sąlygas masto ekonomijai perdirbimo ir logistikos srityse, o tai padidins veiksmingumą ir sumažins išlaidas; pabrėžia Direktyvos dėl nesąžiningos prekybos praktikos svarbą sektoriaus plėtrai ir jog svarbu užtikrinti, kad mažmenininkai neturėtų pernelyg didelių pelno maržų už ekologiškus produktus; taip pat mano, kad ekologiški produktai galėtų būti įtraukti į Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo programas, jei bus užtikrinta pakankama pasiūla;

22. palankiai vertina tai, kad Komisija siekia pagerinti bendrą gyvūnų gerovę, ir atkreipia dėmesį į tai, jog 2020 m. „Eurobarometro“ apklausa dėl žemės ūkio ir BŽŪP parodė, kad 80 proc. ES piliečių ekologinio ūkininkavimo veiklą sieja su didesniu gyvūnų gerovės paisymu; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad svarbu remti ekologinę gyvulininkystę;

23. pabrėžia, kad svarbu paspartinti ekologinės akvakultūros ir jos rinkos plėtrą ES ir stiprinti šių produktų paklausą ir vartotojų pasitikėjimą jais; pabrėžia, kad vienas žuvininkystės produktas iš keturių gaunamas iš akvakultūros; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, jog kadangi didžioji šių produktų vartojimo dalis užtikrinama iš importo, sudarančio 60 proc. visos pasiūlos, esama didžiulio augimo potencialo, kuriuo turime pasinaudoti, kad plėtotume Europos akvakultūrą apskritai ir ypač ekologinę akvakultūrą;

24. pabrėžia, kad veiksmus ekologinės akvakultūros srityje būtina derinti su naujomis tvaresnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros 2021–2030 m. strateginėmis gairėmis ir šio sektoriaus plėtra valstybėse narėse ir regionuose;

Paklausos skatinimas ir vartotojų pasitikėjimo užtikrinimas

25. remia Komisijos pastangas toliau skatinti vartotojus ir teikti jiems informaciją apie ES ekologinį logotipą, be kita ko, pasitelkiant mokykloms skirtas programas, kuriose, persvarstant mokykloms skirtas programas, ekologiškiems produktams turėtų būti skiriama didesnė dalis, taip pat kitose institucijose, pvz., slaugos namuose; pritaria tam, kad būtų populiarinami keliose valstybėse narėse esantys vietos ekologinės gamybos logotipai, kurie suteikia bent jau tokias pačias garantijas kaip ir ES ekologinės gamybos logotipas ir kurie naudojami kartu su juo; pažymi, kad mokykloms skirtos programos turėtų būti pagrindas pedagoginėms diskusijoms apie mitybą ir tinkamą maistą ir jas turėtų lydėti priemonės, kuriomis siekiama informuoti ir šviesti vaikus apie geresnę mitybą;

26. pabrėžia, jog labai svarbu, kad atlikus vartotojų apklausas ekologiškų produktų tema būtų imamasi veiksmų, kuriais būtų siekiama toliau didinti informuotumą apie ekologinio ūkininkavimo naudą sveikatai, gerovei ir aukštai gyvenimo kokybei, sykiu užtikrinant, kad nebūtų pakenkta vartotojų pasitikėjimui tradicinių ūkininkavimo metodų sauga ir tvarumu sąjungoje; pabrėžia, jog reikia teikti tikslią informaciją siekiant užtikrinti, kad naujai parengtos tvaraus maisto ženklinimo iniciatyvos nesilpnintų ES ekologinio logotipo ar nekeltų painiavos vartotojams dėl atitinkamos jų taikymo srities ir prasmės;

27. reiškia susirūpinimą dėl klaidinančio ženklinimo, pakuočių ir reklamos, dėl kurių vartotojams sunku atskirti įprastus produktus nuo ekologiškų produktų; pažymi, kad Reglamentas (ES) 2018/848 ir dažna nepriklausoma kontrolė yra vartotojų pasitikėjimo ekologiškais produktais pagrindas, ir ragina valstybes nares aiškiai informuoti apie ES ekologinį logotipą;

28. pabrėžia prekybos centrų ir įvairių maisto tiekimo grandinių vaidmenį skatinant ir remiant ES ekologinį logotipą; laukia būsimų Komisijos iniciatyvų, kuriomis siekiama geriau informuoti vartotojus apie jų maisto pasirinkimą, rengiant ženklinimo, skatinimo ir informavimo kampanijas, pagrįstas patikimais, nepriklausomais ir veikiančiais moksliniais pagrindais ir išsamiomis bei nuosekliomis metodikomis; pažymi, kad privalomas ženklinimas, nurodant visų ES maisto produktų kilmę, gali reikšmingai padidinti skaidrumą ir atsekamumą, taigi padėti kovoti su sukčiavimu ir neteisėtais gamybos būdais, taip pat padidinti vartotojų pasitikėjimą;

29. primena, kad profesionalų virtuvių reikalavimai skiriasi nuo namų ūkių poreikių; pabrėžia, kad svarbu kurti pridėtinę vertę tiekimo grandinei ir reaguojant į profesionalų virtuvių poreikius didinti ekologiškų produktų perdirbimo lygį;

30. mano, kad 2019 m. žaliųjų viešųjų pirkimų (ŽVP) peržiūra turėtų būti geriau viešinama valstybėse narėse, siekiant didinti informuotumą ir tapti stipria paskata imtis veiksmų, kuriais siekiama skatinti ekologinę gamybą ir remti sveikesnę, labiau aplinką tausojančią mitybą tokiose įstaigose kaip mokyklos, ligoninės, senelių namai ir kalėjimai, taip pat siekiant sumažinti ekologiškų produktų atliekų kiekį pertekliaus turinčiose valstybėse narėse; mano, kad ES institucijos turėtų rodyti pavyzdį savo pačių patalpose; mano, kad norint padidinti žaliųjų viešųjų pirkimų mastą būtina derinti veiksmus su šiuo sektoriumi per jo atstovaujamąsias organizacijas, siekiant užtikrinti, kad tiekimas vyktų be incidentų;

31. ragina Komisiją toliau tirti esamas struktūrines ir logistikos kliūtis ir skatinti taikyti žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijus valstybėse narėse, taip pat vykdyti su ekologiškais produktais susijusius informavimo, švietimo ir propagavimo veiksmus, kad ši priemonė būtų kuo veiksmingesnė; pabrėžia, kad dėl žaliųjų viešųjų pirkimo masto didinimo turėtų būti sprendžiama nacionaliniu lygmeniu atsižvelgiant į nacionalinį poreikį ir nacionaliniuose ekologinės gamybos plėtros planuose nustatytus tikslus; mano, kad žaliuosiuose viešuosiuose pirkimuose turi būti skiriamas didelis dėmesys ES ekologiškiems produktams, kurie skatintų gamybą ir padėtų ES pasiekti savo klimato srities tikslus;

32. pabrėžia, kad ekologinė gamyba ir perdirbimas turi būti tinkamai plėtojami regionų ir vietos lygmenimis, įtraukiant vietos ekologiškai ūkininkaujančius ūkininkus; remia tvarių regioninių maisto sistemų plėtojimą remiantis visų maisto srities suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimu; apgailestauja dėl to, kad stokojama patikrintų duomenų apie ekologiškų produktų naudojimą viešosiose valgyklose ir restoranuose;

33. atkreipia dėmesį į tai, kad vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijos kartu su ūkininkų asociacijomis ir žemės ūkio maisto produktų didmenininkais atlieka svarbų vaidmenį remiant ekologinio sektoriaus struktūros nustatymą gamybos, kolektyvinio perdirbimo, logistikos bei prekybos srityse, sudarant palankesnes sąlygas ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme, palengvinant gamintojų tarpusavio, gamintojų ir vartotojų bendradarbiavimą, taip pat bendradarbiavimą su maisto paslaugų subjektais;

34. be to, pabrėžia vietos, regionų ir nacionalinių valdžios institucijų vaidmenį didinant visuomenės informuotumą apie visų rūšių tvaraus ūkininkavimo metodus, tiekiant ekologiškus produktus valgyklose ir rengiant ikimokyklinio ugdymo ir mokyklų švietimo programas;

35. atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį, kad vietos ir regionų ūkininkų turgūs yra veiksminga priemonė atotrūkiui tarp gamintojų ir vartotojų mažinti ir turėtų būti skatinami; taip pat primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos bei ūkininkų asociacijos teikia labai vertingą techninę pagalbą ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams ir perėjimo prie ekologinės gamybos procese dalyvaujantiems ūkininkams, kuri yra nepaprastai svarbi įgyvendinant šią praktiką, ir dėl to reikia numatyti tinkamą finansavimą pagal BŽŪP ir iš kitų šaltinių;

36. pabrėžia, jog visos valdžios institucijos turi užtikrinti, kad reglamentavimo sistema ir toliau būtų sudarytos sąlygos sektoriaus plėtrai ir ji būtų skatinama, kartu užtikrinant kuo mažesnę administracinę naštą; primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos daugelyje valstybių narių jau seniai remia ekologinio ūkininkavimo plėtrą, visų pirma valdydamos ir įgyvendindamos kaimo plėtros programas;

37. pabrėžia, kad įtraukiant vietos ir regionų valdžios institucijas būtina laikytis vietai atžvalgaus požiūrio pagal 2030 m. teritorinės darbotvarkės principus, kad būtų atsižvelgta į skirtingus kaimo, priemiesčių ir miesto teritorijų poreikius visoje Europoje;

38. pabrėžia, kad ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano sėkmė priklausys nuo to, kiek padidės privačiojo sektoriaus dalyvavimas siekiant skatinti paklausą ir užtikrinti teisingas ūkininkų pajamas, ypač šalyse, kuriose ekologiškų produktų rinkos ir gamyba yra mažiau išvystytos; ragina Komisiją nustatyti tam tikras priemones, kad valstybės narės galėtų skatinti mažmeninės prekybos grandines aktyviai padėti populiarinant ir teikiant informaciją apie ekologiškų produktų vartojimo svarbą bei kurti vietos ekologinio ūkininkavimo tiekimo grandines; pabrėžia, kad ekologinės gamybos masto augimas visų pirma turi kilti dėl didesnės privačių asmenų paklausos, o ne vien tik iš politinių paskatų;

39. pabrėžia, kad svarbu didinti ekologiškų maisto produktų tiekimo grandinės skaidrumą ir visų gamybos bei paskirstymo procesų atsekamumą paisant Europos vartotojų reikalavimų turėti daugiau informacijos apie vartojamų maisto produktų kilmę ir gamybos būdus; palankiai vertina savanoriškas mažmenininkų iniciatyvas pirkti pereinamųjų ūkių produktus už didesnę kainą ir mano, kad tokias iniciatyvas reikėtų skatinti;

40. deramai atsižvelgia į sunkumus, kurių mažmenininkams kyla parduodant šiuos pereinamųjų ūkių produktus vartotojams, nes nėra suderintų prekybos taisyklių, ir ragina Komisiją įvertinti priemones, kuriomis būtų galima palengvinti jų pardavimą, pvz., taikant suderintą ženklinimą;

41. pabrėžia, jog itin svarbu, kad Komisija, valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai aktyviai dalyvautų nustatant būdus, kaip pasiekti, kad esami sertifikavimo ir kontrolės mechanizmai būtų tvirtesni, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui ekologinės gamybos ir prekybos srityje;

42. mano, kad sertifikavimo ir kontrolės mechanizmai turi būti labiau pritaikyti prie realios ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų padėties vietoje ir kad šis procesas turi būti supaprastintas, be kita ko, pasitelkiant IT sprendimus;

43. pabrėžia, kad ypatingą dėmesį būtina skirti leidimų suteikimo sertifikavimo įstaigoms procedūroms; pabrėžia, kad sertifikavimo procesas pereinant prie ekologinio ūkininkavimo vis dar yra sudėtingas bei sunkiai įgyvendinamas ir turėtų būti palengvintas, ypač smulkiesiems ūkininkams; mano, kad ūkininkai turėtų būti remiami padengiant sertifikavimo išlaidas;

44. pabrėžia, kad būtina sukurti Europos masto suderintas ekologiniam ūkininkavimui skirtų išteklių sertifikavimo sistemas, kurios padėtų išvengti privačių sertifikatų, kurių atveju taikomi skirtingi reikalavimai ir kontrolės sistemos, platinimo; ragina Komisiją, pasitelkiant ekologinės gamybos plėtros veiksmų planą, skatinti jų derinimą ES mastu;

45. primygtinai ragina Komisiją stiprinti muitinėse atliekamus patikrinimus koordinuotai su valstybėmis narėmis taikant tiesioginius, vienodus kontrolės mechanizmus ir visapusiškai laikantis subsidiarumo principo, kad būtų išvengta sukčiavimo maisto produktų srityje, klastojimo ir ES ekologinės gamybos standartų neatitinkančių produktų importo, taip pat, kad būtų išvengta rizikos, kad ES ekologinės gamybos sektorius atsidurs konkurenciniu požiūriu nepalankioje padėtyje dėl skirtingų pasaulinių standartų ir išaugusios kainos vartotojams; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad reikia labiau įtraukti atitinkamas muitines, kad būtų užtikrinta ekologiškų produktų kokybė ir sauga ir sąžininga gamintojų konkurencija ES ir už jos ribų;

46. apgailestauja dėl to, kad ekologinės gamybos plėtros veiksmų plane nėra kalbama apie sunkumus ir dideles išlaidas, kurių sektoriui kyla dėl būtinybės taikyti tinkamas priemones žemės dirbimo, derliaus nuėmimo, transportavimo, sandėliavimo ir perdirbimo metu, kad į ekologinės gamybos grandinę nepatektų neleistini produktai, pavyzdžiui, GMO;

47. pabrėžia, kad ES kilmės žemės ūkio produktai tarptautiniu mastu pripažįstami už jų aukštą kokybę; mano, kad siekiant tarptautiniu mastu toliau populiarinti ES ekologiškus produktus reikia imtis pozityvių ir prekybą skatinančių veiksmų; šiuo atžvilgiu pripažįsta vaidmenį, kurį gali atlikti ES ekologinės gamybos rėmimo politika; pabrėžia, kad ja turėtų būti pripažįstama plati tvarių gamybos metodų, praktikų ir produktų įvairovė Europos Sąjungoje;

48. atkreipia dėmesį į tai, kad ES pardavimo skatinimo politika remiamos geografinės nuorodos labai padeda skatinti ekonomikos augimą daugelyje kaimo vietovių ir yra Europos žemės ūkio pavyzdinė iniciatyva; prašo Komisijos informuoti Parlamentą apie ekologiškų produktų rinkos plėtros potencialą ir paspartinti vykstančias derybas siekiant pereiti nuo lygiavertiškumo prie atitikties ES ekologiškų produktų importo standartams;

49. pritaria visuotiniam perėjimui prie tvarių maisto sistemų; mano, kad ES lygmens veiksmais, įskaitant visų pirma Žaliojo kurso strategiją, turėtų būti siekiama nuolat didinant aplinkosauginį informuotumą pasaulio mastu; apgailestauja dėl to, kad laisvosios prekybos susitarimuose kartais nepakankamai dėmesio skiriama dideliems ES ir trečiųjų šalių žemės ūkio produkcijos standartų skirtumams, susijusiems su aplinkos apsauga ir gyvūnų gerove, kurie neskatina ES ūkininkų papildomai investuoti į aplinką, įskaitant į ekologinę gamybą;

Perėjimo prie ekologinės gamybos skatinimas ir visos vertės grandinės stiprinimas

50. mano, kad, siekiant įgyvendinti nacionalinių strateginių planų užmojus, būtina numatyti tinkamą BŽŪP biudžetą ir užtikrinti suderinamumą su kitais Europos fondais ar programomis, kad būtų sukurtos paskatos ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo praktikos ir ją išlaikyti, pasitelkiant pakankamais ištekliais aprūpintas kaimo plėtros priemones ar finansiniu požiūriu patrauklias ekologines sistemas arba jų abiejų derinį;

51. ragina užtikrinti, kad ekologinės sistemos būtų prieinamos ir tradiciniams, ir ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams ir kad šių sistemų struktūra būtų suderinama su agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonėmis ir jas papildytų; primena, kad svarbu ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams teikti paramą ir po pereinamojo etapo; ragina valstybes nares remti kartų kaitą ekologinio ūkininkavimo sektoriuje įgyvendinant atitinkamą viešąją politiką, skatinti moterų verslininkystę ūkininkavimo srityje ir remti perspektyvių mažųjų ir vidutinių ekologinių ūkių plėtrą;

52. apgailestauja dėl to, kad per pastaruosius du dešimtmečius BŽŪP biudžetas sumažėjo, o tuo pačiu metu žemės ūkio sektoriui keliami reikalavimai padidėjo; pažymi, kad pagal dabartinę BŽŪP tik 1,8 proc. biudžeto panaudojama priemonėms, skirtoms ekologiniam ūkininkavimui remti, ir palankiai vertina tai, kad naujoji BŽŪP, visų pirma taikant ekologines sistemas ir kaimo plėtros priemones, suteikia valstybėms narėms daugiau lankstumo padidinti ekologinės gamybos sektoriui skiriamas sumas;

53. atkreipia dėmesį į trumpų, vietos ir sezoninio maisto, taip pat pažangių maisto tiekimo grandinių potencialą ir tiesioginio pardavimo galimybes, įskaitant ūkininkų turgų, kuriais gali pasinaudoti ekologiškų produktų gamintojai ir kaimo ekonomika, siekiant gauti naudos aplinkosauginiu ir gyvūnų gerovės požiūriu, sykiu taip pat užtikrinant pajamas, išsaugant ir kuriant darbo vietas, užtikrinant kaimo vietovių gyvybingumą ir mažinant ES gamintojų ir vartotojų atotrūkį; pažymi, kad rinkos plėtra yra nepaprastai svarbi siekiant tvaraus ekologinės gamybos sektoriaus vystymo;

54. ragina valstybes nares skirti pakankamai išteklių investicijoms remti, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos plėtoti trumpas maisto tiekimo grandines, pavyzdžiui, didinant mobiliųjų skerdyklų arba perdirbimo cechų ūkiuose skaičių; mano, kad naudojimasis vietos tiekimo grandinėmis turi būti skatinamas viešųjų pirkimų procedūromis; pabrėžia, kad dėmesys vietos produkcijai ir trumpoms grandinėms neturėtų lemti papildomų kliūčių ES vidaus rinkoje;

55. ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviai dalyvauti gerinant ekologiškų produktų tiekimo grandinių struktūrą ir stiprinant ekologiškų produktų gamintojų organizacijų pajėgumą; primygtinai ragina valstybes nares naudoti „sektoriaus intervencijas“ ir visas turimas priemones siekiant visuose susijusiuose sektoriuose geriau organizuoti ekologiškų produktų gamintojus ir padėti jiems laikino produkcijos pertekliaus atveju;

56. pažymi, kad ekologiniai ūkiai, kurių gamybos apimtys yra mažesnės ir todėl gamyba yra brangesnė, gali turėti mažesnę derybinę galią komercinių sutarčių atžvilgiu ir todėl gali būti ypač pažeidžiami nesąžiningos komercinės praktikos atvejais, ypač dėl vėluojančių mokėjimų už greitai gendančias prekes, atšaukimų paskutinę minutę ar verčiant tiekėjus mokėti už neparduotus ar prarastus produktus; pabrėžia, kad būtinos aiškios sutartinės sąlygos ir teisingas ekologiškų žemės ūkio produktų gamintojų darbo pripažinimas, ir mano, kad reikėtų skatinti tokias priemones kaip tiekimo grandinės sutartys;

57. palankiai vertina Komisijos paramą ekologinio ūkininkavimo zonų, vadinamųjų ekoregionų, valstybėse narėse vystymui, nes jos yra daugiafunkcio pobūdžio, skatina trumpas tiekimo grandines ir sukuria, be kita ko, ūkininkų, vartotojų, perdirbimo įmonių, mažmenininkų, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriaus bei kultūros įmonių sąveiką; ragina Komisiją pateikti valstybėms narėms informacijos apie priemones, kurias naudodamos jos galėtų remti ekologinio ūkininkavimo zonų plėtrą, ypač daug dėmesio skirdamos urbanizuotoms vietovėms; pažymi, kad jų sėkmė priklauso nuo stiprios regioninės integracijos bei vietos bei regionų valdžios institucijų įsitraukimo;

58. pabrėžia, kad itin svarbu plėsti valstybių narių ir ūkininkų struktūrinius žinių ir geriausios praktikos ekologinio ūkininkavimo srityje mainus; akcentuoja intensyvesnio mokslininkų, žemės ūkio mokslo universitetų ir platesnio švietimo sektoriaus, konsultavimo tarnybų ar konsultantų, ūkininkų ir jų asociacijų bei organizacijų ir visuomenės bendradarbiavimo naudą; pabrėžia, kad plėtojant ekologinę gamybą svarbų vaidmenį turi atlikti nepriklausomos ūkių konsultavimo tarnybos, kurias valstybės narės turi įtraukti į savo BŽŪP strateginius planus, ir pabrėžia, kad reikia joms skirti pakankamai finansinių išteklių;

59. pažymi, kad Jungtinio tyrimų centro ataskaitoje „Aplinkos ir klimato srities užmojų žemės ūkio sektoriuje modeliavimas taikant CAPRI modelį“ (angl. „Modeling environmental and climate ambition in the agricultural sector with the CAPRI model“)[8] nurodyta, kad ekologinio ūkininkavimo ir maisto medžiagų valdymo srityje būtinas didesnis produktyvumas, kurį galima padidinti, be kita ko, tiksliojo ūkininkavimo metodais, naujomis skaitmeninėmis technologijomis ir kitais novatoriškais metodais;

60. pažymi, kad naujoviškos skaitmeninės priemonės gali reikšmingai padidinti skaidrumą ir atsekamumą, taigi padėti kovoti su sukčiavimu ir neteisėtais gamybos būdais, taip pat padidinti vartotojų pasitikėjimą; todėl ragina Komisiją, be kita ko, įgyvendinant BŽŪP strateginius planus, užtikrinti, kad ekologinio ūkininkavimo srityje būtų plačiau diegiamos skaitmeninės technologijos, pvz., tikslusis ūkininkavimas ir blokų grandinė; vis dėlto pabrėžia, kad šios technologijos papildo sisteminį tvarumo metodą ekologinio ūkininkavimo srityje ir kad, kalbant apie duomenis, turi būti užtikrintas ūkininkų privatumas, pelningumas ir nepriklausomumas;

Didesnis ekologinio ūkininkavimo indėlis į tvarumą

61. pakartoja, kokie svarbūs yra moksliniai tyrimai ir inovacijos siekiant ekologinio ūkininkavimo sektoriaus tvarumo ir tenkinant visuomenės lūkesčius, susijusius su biologine įvairove, klimato kaita ir prisitaikymu prie klimato kaitos, gyvūnų gerove bei veiksmingu išteklių naudojimu, ir palankiai vertina Komisijos ketinimą skirti programos „Europos horizontas“ lėšų šiems tikslams remti; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, jog reikia, kad moksliniais tyrimais ir inovacijomis būtų skatinamas perėjimas prie ekologinio žemės ūkio, įskaitant gyvulininkystės produkciją, būtų randamos alternatyvos tam tikriems ūkininkavimo ir perdirbimo ištekliams, kad būtų padidintas derlingumas ir užtikrinta galimybė gauti reikiamų baltyminių pašarų, vitaminų, augalų apsaugos produktų, visų pirma biologinės kontrolės sprendimų, trąšų ir genetinių išteklių, siekiant toliau plėtoti tvirtas ūkininkavimo sistemas ir didinti atsparumą sausroms, kenkėjams ir ligoms; ragina Komisiją suteikti postūmį ir skatinti mokslinių tyrimų bendruomenių, dirbančių ekologiško ir įprasto maisto ir ūkininkavimo srityje, bendradarbiavimą, visų pirma per Europos inovacijų partnerystę žemės ūkio srityje (EIP-AGRI);

62. ragina laikytis mokslu pagrįsto požiūrio į dirvožemio derlingumą ir atsižvelgti į poreikį išvystyti, priimti ir skatinti naujoviškų augalų maisto medžiagų šaltinių inovacijas ekologinio ūkininkavimo srityje, įskaitant didesnių apimčių maisto medžiagų perdirbimą vykdant deramą perdirbimą ir maisto medžiagų atskyrimą ir, kai tinkama ir derama, tręšiamuosius produktus, pagamintus iš atsinaujinančiųjų išteklių, pvz., biomasės atliekas ir gyvulių mėšlą, kad būtų išvengta ilgalaikio maisto medžiagų trūkumo; primena apie mėšlo, kaip ekologiškų trąšų, svarbą ir skatina tvariai jį naudoti žemės dirbimo cikle; ragina Komisiją įvertinti naujas perdirbtas medžiagas, kuriose yra būtinų augalams maisto medžiagų (fosforo, kalio ir azoto), kad jas ateityje būtų galima įtraukti į Reglamento (ES) 2018/848 išteklių medžiagų sąrašą, atsižvelgiant į ekologinio ūkininkavimo principus ir užtikrinant kokybę, saugumą ir vartotojų pasitikėjimą;

63. ragina atlikti daugiau mokslinių tyrimų ir gauti daugiau informacijos apie galimą augalų biostimuliatorių ir biologinių dirvožemio gerinimo medžiagų naudojimo ekologinio ūkininkavimo sistemose naudą ir jų indėlį įsisavinant maisto medžiagas ir didinant derlingumą šiame gamybos modelyje, kad būtų sudarytos sąlygos platesniam jų naudojimui ir padedama sumažinti atotrūkį tarp ekologinio ir tradicinio derlingumo; atkreipia dėmesį į tai, kad skatinant naudoti tinkamą konkrečiam ūkiui skirtingų išorinių maitinimo šaltinių derinį, papildantį biologinę azoto fiksaciją, būtų galima išspręsti maisto medžiagų biudžetų disbalanso ekologinio ūkininkavimo sistemose problemą;

64. pabrėžia, kad Europos Sąjungoje skubiai reikia plėtoti ekologiškų augalų baltymų gamybą ir skatinti ekologiškų ankštinių augalų auginimą, įskaitant pašarų sistemose, kad būtų sumažinta ekologinės gamybos sektoriaus priklausomybė nuo importo; primygtinai ragina Komisiją šiuo atžvilgiu parengti specialų strateginį planą;

65. palankiai vertina ekologinio ūkininkavimo indėlį mažinant sintetinių pesticidų naudojimą ir ragina Komisiją rengiant naujus teisės aktus dėl tausiojo pesticidų naudojimo apibrėžti biologinės kontrolės produktus ir padidinti biologinės kontrolės sprendimų bei natūralių medžiagų, kurios gali būti naudojamos daug plačiau, prieinamumą gerinant ir spartinant vertinimo bei leidimų suteikimo procesą;

66. primena Komisijai ir valstybėms narėms 2017 m. vasario 15 d. Parlamento rezoliuciją dėl nedidelės rizikos biologinės kilmės pesticidų[9] ir pabrėžia, kad reikia remti saugių, veiksmingų ir įperkamų alternatyvių augalų apsaugos produktų kūrimą ir skatinti juos plačiau naudoti, visų pirma supaprastinant pagrindinių medžiagų leidimų procedūrą ir jų naudojimo pratęsimą, nes tai yra svarbus ekologinės gamybos plėtros komponentas; pabrėžia, kad reikia sukurti vienodas sąlygas gauti ekologiškų augalų apsaugos produktų ir trąšų visose valstybėse narėse; pabrėžia, kad pesticidų liekanos aplinkoje gali paveikti ir ekologiškus produktus;

67. atkreipia dėmesį į tai, kad ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai, kurie gamybos srityje užtikrina aukštus aplinkos apsaugos standartus, neturi būti laikomi atsakingais už riziką, kurios jie negali kontroliuoti, ir ragina Komisiją toliau skatinti randamų pesticidų liekanų tvarkymo derinimą;

68. pabrėžia, kad svarbu turėti pakankamai aukštos kokybės ekologiškų sėklų, įvairiarūšės medžiagos ir didelio derlingumo augalų veislių, vietinių veislių ir vietovei pritaikytų veislių; atkreipia dėmesį į jų galimybes atsparumo augalų ligoms didinimo ir poveikio klimato kaitai srityse; ragina Komisiją ir valstybes nares dėti daugiau pastangų, be kita ko, imantis konkrečių veiksmų, siekiant pagerinti ekologiškų sėklų rinkos veikimą ir mano, kad šiuo tikslu būtų naudinga nustatyti pereinamuosius laikotarpius; ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų skiriama pakankamai finansinių išteklių ekologiškų sėklų ir gyvūnų veisimo moksliniams tyrimams;

69. pabrėžia, kad svarbu remti programas, skirtas vietos veislių išsaugojimui ir atrankai, nes dėl jų atsparumo jos yra ypač tinkamos ekologiniam ūkininkavimui; pabrėžia, kad reikia remti tradicinę augalų selekciją siekiant sukurti sveikas ir atsparias veisles, taip pat rengiant naujas ekologinių sėklų ir žemės ūkio praktikas būtini šiuolaikiški, tvarūs ir novatoriški metodai, išlaikantys aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį;

70. atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad mokslo inovacijos augalų selekcijos srityje gali atlikti svarbų vaidmenį, visų pirma gerinant veislių atsparumą, skatinant genetinių išteklių įvairovę ir stiprinant maisto gamybos sistemas, kartu primindamas, kad ekologiškame žemės ūkyje neleidžiama naudoti genetiškai modifikuotų sėklų;

71. pritaria Komisijos ketinimui į ES rinkos stebėjimo centrų analizės sritį įtraukti ekologiškus produktus; pabrėžia, kad svarbu intensyviau rinkti tikslius ir savalaikius duomenis apie ekologinės gamybos sektorių ir gerinti jų prieinamumą, be kita ko, regioniniu lygmeniu, kad būtų galima geriau įvertinti jo poveikį aplinkai, ekonomikai ir socialinį poveikį;

72. mano, kad tai turėtų apimti duomenis apie sektoriaus indėlį siekiant aplinkos tvarumo, taip pat duomenis apie gamybą, perdirbimą, vartojimą, be kita ko, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje ir viešosiose valgyklose, prekybą Europos Sąjungoje ir su ES nepriklausančiomis šalimis, taip pat apie supirkimo iš ūkių ir mažmenines kainas, vartotojų pageidavimus, tiekimo grandinės struktūras, pridėtinę vertę ir ūkininkų dalį tiekimo grandinėse; yra įsitikinęs, kad šie duomenys yra nepaprastai svarbūs formuojant ir stebint ES ekologinės gamybos politiką ir imantis veiksmų pasiūlos bei paklausos disbalansui ištaisyti, vartojimo ir gamybos tendencijoms įvertinti ir skaidrumui bei pasitikėjimui šiame sektoriuje didinti;

73. pripažįsta bendros Europos žemės ūkio duomenų erdvės galimybes padidinti vartotojų žinias ir pasitikėjimą bei pagerinti ekologiškų produktų tiekimo grandinės atsekamumą; pabrėžia, kad, siekiant skatinti paklausą, labai svarbu nustatyti vartotojų poreikius atliekant atitinkamus vertinimus; ragina valstybes nares geriau informuoti apie ekologinės gamybos sektoriaus ekonominius rezultatus; ragina Komisiją atlikti išsamius tyrimus ir analizę dėl to, kokį poveikį ekologinio ūkininkavimo apimties didinimas turėtų klimato kaitai ir apsirūpinimo maistu saugumui Europos Sąjungoje;

°

° °

74. paveda Pirmininkei perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

 

AIŠKINAMOJI DALIS

2021 m. kovo 25 d. Komisija paskelbė ES ekologinės gamybos plėtros veiksmų planą, apie kurį buvo pranešta strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijoje. Jame Komisija nustatė tikslą, kokia ES žemės ūkio paskirties žemės dalis iki 2030 m. turi būti skirta ekologiniam ūkininkavimui, ir numatė iki tų pačių metų gerokai padidinti ekologinės akvakultūros mastą. Šios strategijos yra Europos žaliojo kurso – Komisijos politikos darbotvarkės, kuria siekiama, kad ne vėliau kaip 2050 m. Europa būtų tvari ir jos poveikis klimatui būtų neutralus, – dalis. Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) komitetas nusprendė parengti pranešimą savo iniciatyva dėl šio veiksmų plano.

 

Ekologinės gamybos plėtros veiksmų plane pabrėžiama, kad ekologinis ūkininkavimas, kurį vykdant gaminamas aukštos kokybės mažo poveikio aplinkai maistas, ir kiti tvarūs ūkininkavimo metodai atliks esminį vaidmenį plėtojant tvarią ES maisto sistemą. Ekologinės gamybos plėtros veiksmų plane nustatyti konkretūs veiksmai, apimantys visą tiekimo grandinę, nuo maisto gamybos iki vartojimo.

 

Ekologinės gamybos plėtros veiksmų planas suskirstytas į tris tarpusavyje susietas kryptis, kurių laikantis siekiama žaliajame kurse užsibrėžtų tvarumo tikslų: 1. paklausos skatinimas ir vartotojų pasitikėjimo užtikrinimas; 2. perėjimo prie ekologinės gamybos skatinimas ir visos vertės grandinės stiprinimas; 3. didesnis ekologinio ūkininkavimo indėlis į tvarumą. Šios trys kryptys bus remiamos 23 veiksmais – jais bus toliau įgyvendinami kai kurie 2014–2020 m. ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano veiksmai, taip pat siūlant daug naujų veiksmų ir sutelkiant įvairius finansavimo šaltinius. 2024 m. numatoma atlikti ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano laikotarpio vidurio peržiūrą, taip pat nustatyta kasmetinė ES ekologiškų produktų diena, kuri bus švenčiama rugsėjo 23 d.

 

Sertifikuoti ekologiški produktai paprastai yra brangesni nei įprastai pagaminti jų atitikmenys, nes vykdant ekologinę gamybą gamybos sąnaudos dažnai yra didesnės, todėl norint padengti šias sąnaudas reikia nustatyti aukštesnes rinkos kainas. Tai gali trukdyti ekologinio sektoriaus plėtrai, tačiau tuo pačiu tai yra išankstinė ekonominė sąlyga siekiant tęsti ekologinį ūkininkavimą ir toliau vykdyti perėjimą prie jo.

Bendras ES žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, plotas 2019 m. išaugo iki 13,8 mln. hektarų ir šiuo metu sudaro 8,5 proc. visų ES naudojamų žemės ūkio naudmenų. Valstybių narių ekologinės gamybos mastas labai skirtingas – žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, plotas įvairuoja nuo 0,5 iki 26 proc. Dėl ES 2030 m. ekologinės gamybos tikslo ekologiniame sektoriuje vos per aštuonerius metus turi būti pasiektas didelis augimas, todėl valstybėms narėms kyla nemažas iššūkis pritaikyti savo ekologinės gamybos užmojus.

Siekiant sudaryti valstybėms narėms galimybę sukurti poreikiams pritaikytus nacionalinius ekologinės gamybos plėtros veiksmų planus, kurie veiktų kaip paramos priemonių rinkinys ir įtvirtintų jų nacionalinius ekologinės gamybos užmojus bendros žemės ūkio (BŽŪP) politikos sistemoje, ES ekologinės gamybos plėtros veiksmų planuose turi būti pasiūlyta tinkamų priemonių, paskatų, lankstumo ir atsvarų, kad būtų galima atsižvelgti į įvairias skirtingų Europos regionų sąlygas.

 

ES ekologinės gamybos plėtros veiksmų planuose turi būti laikomasi holistinio požiūrio, kuris būtų grindžiamas daugiafunkciu ekologinio žemės ūkio poveikiu ir pagal kurį būtų vienodu mastu skatinamas ekonominis, ekologinis ir socialinis tvarumas ir valstybės narės būtų skatinamos ir mobilizuojamos parengti savo nacionalinius ekologinės gamybos plėtros veiksmų planus su konkrečiais per nustatytą laiką įvykdytinais veiksmais. Šie nacionaliniai ekologinės gamybos plėtros veiksmų planai turėtų apimti veiksmus, kuriais būtų siekiama remti pažangą visoje ekologinėje tiekimo grandinėje, skatinti žaliuosius viešuosius pirkimus, stiprinti gebėjimą skatinti rinkos pokyčius ir padėti ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo ir jį vykdant taikyti geriausią praktiką, taip pat kitus valstybių narių poreikiams pritaikytus veiksmus.

 

Visų pirma, ES ekologinio sektoriaus plėtra ir augimas turi vykti kartu su į rinką orientuotu holistiniu tiekimo grandinės plėtojimu, be kita ko, taikant priemones, kuriomis būtų skatinama tolesnė ekologiško maisto paklausa ir užtikrinamas vartotojų pasitikėjimas. Ekologinės gamybos perteklius galėtų nulemti ekologiškų produktų kainų sumažėjimą, o tai galiausiai galėtų ekonomiškai susilpninti ekologiškai ūkininkaujančius ūkininkus, sumažinti ūkininkų motyvaciją pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, taigi žaliojo kurso klimato ir aplinkos tikslai nebūtų pasiekti norimu mastu. Dėl to ateityje numatomas ekologiško maisto pasiūlos padidėjimas turi derėti su atitinkamai didele paklausa, kad būtų išsaugotas ekologiškų produktų rinkos ir ekologinio ūkininkavimo ES pelningumas ateityje.

 

Paklausos skatinimas ir vartotojų pasitikėjimo užtikrinimas

 

Siekiant, kad ekologinės gamybos plėtros veiksmų planas galėtų atlikti savo funkciją – t. y. būtų priemonių, kurios padėtų valstybėms narėms siekti atitinkamų ekologinės gamybos užmojų pagal BŽŪP, rinkiniu, – turėtų būti numatytas pakankamas nacionalinio lygmens bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžetas, pasitelkiant kaimo plėtros priemones ar neseniai pradėtas taikyti ekologines sistemas arba jų abiejų derinį, kad būtų sukurtos paskatos ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo praktikos ir ją išlaikyti; Šiuo požiūriu labai svarbi valstybių narių parama siekiant užtikrinti kartų kaitą.

 

Ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano sėkmė priklausys nuo didesnio privačiojo sektoriaus dalyvavimo siekiant skatinti paklausą, ypač šalyse, kuriose ekologiškų produktų rinkos ir gamyba yra mažiau išvystytos.

 

Didesni valstybių narių žaliųjų viešųjų pirkimų užmojai gali padidinti ekologiškų produktų paklausą ir paskatinti siekti ekologinės gamybos tikslo. Komisija turėtų rodyti pavyzdį ir taikyti žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijus ES institucijų ir agentūrų valgykloms, restoranams ir kavinėms. Dar viena svarbi Komisijai tenkanti užduotis yra ištirti dabartines struktūrines ir logistikos kliūtis, trukdančias plėsti žaliųjų viešųjų pirkimų kriterijų taikymo mastą, ir pasiūlyti sprendimų, siekiant prisidėti prie būsimos ekologiškų produktų vartojimo plėtros. Valstybės narės taip pat turėtų įtraukti ekologiškų produktų platinimą į ES mokykloms skirtą programą.

 

Labai svarbu užtikrinti, kad vartotojai, pirkdami maistą, galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus. Siekiant, kad ES ekologinis logotipas padėtų vartotojams priimti pirkimo sprendimus, labai svarbu toliau jį populiarinti. Jis turi būti naudojamas siekiant parodyti, kad užtikrinami pagrindiniai ES ekologiniams produktams taikomos reglamentavimo sistemos aspektai, tokie kaip bendri standartai, sertifikavimas, patikimas vykdymo užtikrinimas ir aiškus ženklinimas.

 

Ekologišką maistą perkantys vartotojai turi tam tikrų su kokybe susijusių lūkesčių ir tiki, kad sertifikavimo įstaigos bei ekologiškų produktų kontrolė gali užtikrinti šią kokybę ir pateikti informacijos apie ekologiškų produktų kilmę. Nepasitikėjimas ES ekologiniu sertifikavimu ir abejonės ES ekologiškų produktų logotipu gali visam laikui pakenkti pastangoms toliau stiprinti ekologinį sektorių. Todėl skaidrumas labai svarbus vartotojams ir tam reikia privalomos nepriklausomų kontrolės įstaigų vykdomos kontrolės. Atsižvelgiant į ekologiškų produktų tiekimo grandinės sudėtingumą, svarbu, kad Komisija, valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai aktyviai dalyvautų nustatant būdus, kaip pasiekti, kad esami sertifikavimo ir kontrolės mechanizmai būtų tvirtesni, kad ir ES, ir ES nepriklausančiose šalyse būtų užkirstas kelias sukčiavimui ekologinės gamybos ir prekybos srityje ir ūkininkams neatsirastų papildomos administracinės naštos ir išlaidų. Šiuo klausimu turėtų būti pasinaudota IT sprendimais.

 

Vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas yra esminis veiksnys siekiant užtikrinti maksimalią ekologinio sektoriaus plėtrą. Vietos ir regionų atstovai dažnai aiškiai mato atitinkamo savo regiono ar bendruomenės trūkumus ir gali nustatyti tobulinimo galimybes ir konkrečius veiksmus. Miestai, miesteliai ir regionai atlieka vis svarbesnį vaidmenį remiant ekologinio sektoriaus struktūros nustatymą gamybos ir logistikos bei prekybos srityse ir palengvinant organizuoto gamintojų ir vartotojų bendradarbiavimo nustatymą. Informuotumo didinimas, informavimo veiksmai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms ir mokykloms skirtų švietimo programų rengimas, įskaitant apsilankymus ekologiniuose ūkiuose siekiant išugdyti stipresnį ryšį su žemės ūkiu ir maisto verte, gali būtų veiksmai, padedantys šviesti vartotojus ir būsimus vartotojus vietos lygmeniu.

 

Kai kuriose ES dalyse ekologinės gamybos didėjimas yra spartesnis nei ekologiškų produktų rinkos vystymasis. Siekiant išvengti perteklinės gamybos ir išsaugoti ekologiškų produktų rinkos ir ekologinio ūkininkavimo pelningumą ES, gali prireikti ES ekologiškų produktų eksporto skatinimo veiksmų.

 

Be to, tam, kad ES išnaudotų savo potencialą pasaulinių tvaraus žemės ūkio standartų nustatymo srityje, svarbios informavimo apie ES ekologiškus produktus ir jų skatinimo programos, taip pat didesnis informuotumas apie ES ekologiškų produktų logotipą ir jo pripažinimas ES nepriklausančiose šalyse. Logotipas suteiktų vartotojams garantijų produktų ir naudotų gamybos procesų tvarumo, kokybės ir ypatybių klausimais.

 

Ekologinė akvakultūra yra santykinai naujas sektorius, turintis didelį augimo potencialą, ir valstybės narės bei suinteresuotieji subjektai turėtų užtikrinti spartesnę jo plėtrą.

 

Perėjimo prie ekologinės gamybos skatinimas ir visos vertės grandinės stiprinimas

 

Rinkos pusiausvyros sąlygomis trumpose ir vietos maisto tiekimo grandinėse taip pat galima atsižvelgti į sezoniškumą, o tiesioginio pardavimo (kai jis įmanomas) galimybės turi didelį potencialą duoti ekonominės ir aplinkosauginės naudos ekologiškų produktų gamintojams ir kaimo ekonomikai užtikrinant pajamas ir kuriant darbo vietas, sykiu prisidedant prie gyvūnų gerovės ir aplinkos, biologinės įvairovės bei klimato apsaugos.

 

Vystant ekologinio ūkininkavimo zonas valstybėse narėse kuriama ūkininkų, vartotojų, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriaus bei kultūros įmonių sąveika, nes šios zonos yra daugiafunkcio pobūdžio ir skatina regionų ekonominį ir socialinį bei kultūros potencialą. Esami tinklai turėtų būti skatinami padidinti jų veikloje dalyvaujančių kaimų, miestelių ar miestų skaičių.

 

Siekiant skatinti perėjimą prie ekologinės gamybos ir stiprinti visą vertės grandinę itin svarbu plėsti valstybių narių ir ūkininkų struktūrinius žinių ir geriausios praktikos ekologinio ūkininkavimo srityje mainus ir stiprinti ūkių konsultavimo paslaugas. Didesnis mokslininkų, konsultavimo tarnybų, švietimo sektoriaus, ūkininkų ir visuomenės bendradarbiavimas yra naudingas ekologinio sektoriaus plėtrai.

 

Skaitmeninių technologijų, įskaitant tikslųjį ūkininkavimą ir blokų grandinę, naudojimas gali būti svarbus plėtojant ekologinį ūkininkavimą. Technologijų naudojimo srityje esama atotrūkio tarp mažųjų ir didžiųjų įmonių, perdirbimo įmonių ir ūkių, jis skiriasi priklausomai nuo valstybės narės. Didelio masto technologijų ir skaitmeninių sprendimų pritaikymas smulkiųjų ekologinių ūkių, perdirbimo įmonių ir ūkių reikmėms ir inovacijos siekiant rasti naujus mažo masto gamybai pritaikytus sprendimus teigiamai paveiktų ekologinę gamybą, pvz., efektyvaus išteklių naudojimo srityje.

 

Didesnis ekologinio ūkininkavimo indėlis į tvarumą

 

Plataus masto žemės ūkio paskirties žemės, kurioje vykdomas ekologinis ūkininkavimas, ploto didinimas turi būti vykdomas drauge iš esmės vykdant, skatinant ir remiant tvirtą mokslinių tyrimų ir inovacijų politiką. Esamos kliūtys turi būti pašalintos, o apribojimai – panaikinti. Siekiant įveikti ekologinio žemės ūkio suvaržymus, pvz., ekologiškų baltyminių pašarų, vitaminų, augalų apsaugos produktų, trąšų ir genetinių išteklių prieinamumo problemas, ir paskatinti pateisinti visuomenės lūkesčius gyvūnų gerovės ir efektyvaus išteklių naudojimo srityse, reikia nedelsiant imtis mokslinių tyrimų ir inovacijų. Programos „Europos Horizontas“ finansavimo skyrimas ir mokslinių tyrimų bendruomenių, dirbančių ekologiško ir įprasto maisto ir ūkininkavimo srityje, bendradarbiavimo skatinimas, kad jos pasimokytų vienos iš kitų, gali turėti didelį poveikį ekologinio ūkininkavimo indėlio į tvarumą didinimui.

 

Pavyzdžiui, mums reikia turėti pakankamai aukštos kokybės ekologiškų sėklų, įvairiarūšės medžiagos ir didelio derlingumo augalų veislių, kurios būtų atsparesnės augalų ligomis ir klimato kaitai. Be to, reikia rasti ir skatinti alternatyvius augalų apsaugos produktus ir apsaugos metodus, nes natūralių medžiagų rinkos segmentas mažas ir ne toks pelningas, o registracijos procesas brangus ir užima daug laiko. Komisija ir valstybės narės turi dėti daugiau pastangų, kad užtikrintų geresnį ekologiškų sėklų ir augalų apsaugos produktų rinkos veikimą, ir numatyti jų įsitvirtinimui ir plėtojimui reikalingus pereinamuosius laikotarpius.

 

Svarbus veiksnys siekiant užtikrinti tolesnę ekologinio sektoriaus plėtrą yra intensyvus tikslių, savalaikių ir palyginamų duomenų rinkimas ir prieinamumas. Siekiant stebėti ir formuoti ES politiką ekologinės gamybos srityje ir įvertinti vartojimo bei gamybos tendencijas, ypač svarbūs duomenys apie gamybą, vartojimą, prekybą ES viduje ir su ES nepriklausančiomis šalimis, pažangą tvarumo srityje, įskaitant supirkimo iš ūkių ir mažmeninės prekybos kainas, vartotojų prioritetus, tiekimo grandinės struktūrą, pridėtinę vertę ir ūkininkų dalį tiekimo grandinėse. Tokiu būdu galima parodyti ES ekologinio sektoriaus poveikį aplinkai ir ekonominį bei socialinį poveikį, o pasitikėjimas ES ekologiškais produktais gali būti padidintas padidinus duomenų skaidrumą. Todėl Komisijos ketinimas į ES rinkos stebėjimo centrų analizės sritį įtraukti ekologiškus produktus yra sveikintinas.

 

Baigiant pasakytina, kad regionuose ir santarvėje su gamta pagamintas aukštos kokybės maistas yra svarbus ES piliečių gyvenimo kokybei ir aplinkai, biologinei įvairovei bei klimato apsaugai. Tai ir yra ekologinio žemės ūkio paskirtis. Suteikiame ekologiniam modeliui daugiau vietos Europoje, sykiu atsižvelgdami į kitų tvarių ūkininkavimo metodų galimybes padėti siekti žaliojo kurso tikslų.

INFORMACIJA APIE PRIĖMIMĄ ATSAKINGAME KOMITETE

Priėmimo data	31.3.2022
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	45 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Mazaly Aguilar, Clara Aguilera, Atidzhe Alieva-Veli, Álvaro Amaro, Attila Ara-Kovács, Carmen Avram, Adrian-Dragoş Benea, Benoît Biteau, Mara Bizzotto, Daniel Buda, Isabel Carvalhais, Asger Christensen, Angelo Ciocca, Dacian Cioloş, Paolo De Castro, Jérémy Decerle, Salvatore De Meo, Herbert Dorfmann, Luke Ming Flanagan, Dino Giarrusso, Martin Häusling, Martin Hlaváček, Elsi Katainen, Camilla Laureti, Gilles Lebreton, Julie Lechanteux, Norbert Lins, Chris MacManus, Colm Markey, Marlene Mortler, Ulrike Müller, Bronis Ropė, Bert-Jan Ruissen, Anne Sander, Petri Sarvamaa, Simone Schmiedtbauer, Annie Schreijer-Pierik, Marc Tarabella, Veronika Vrecionová, Sarah Wiener
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai	Anna Deparnay-Grunenberg, Anja Hazekamp, Tonino Picula, Michaela Šojdrová, Tom Vandenkendelaere

 

 

GALUTINIS VARDINIS BALSAVIMAS ATSAKINGAME KOMITETE

45	+
ECR	Mazaly Aguilar, Bert-Jan Ruissen, Veronika Vrecionová
ID	Mara Bizzotto, Angelo Ciocca, Gilles Lebreton, Julie Lechanteux
NI	Dino Giarrusso
PPE	Álvaro Amaro, Daniel Buda, Salvatore De Meo, Herbert Dorfmann, Norbert Lins, Colm Markey, Marlene Mortler, Anne Sander, Petri Sarvamaa, Simone Schmiedtbauer, Annie Schreijer-Pierik, Michaela Šojdrová, Tom Vandenkendelaere
Renew	Atidzhe Alieva-Veli, Asger Christensen, Dacian Cioloş, Jérémy Decerle, Martin Hlaváček, Elsi Katainen, Ulrike Müller
S&D	Clara Aguilera, Attila Ara-Kovács, Carmen Avram, Adrian-Dragoş Benea, Isabel Carvalhais, Paolo De Castro, Camilla Laureti, Tonino Picula, Marc Tarabella
The Left	Luke Ming Flanagan, Anja Hazekamp, Chris MacManus
Verts/ALE	Benoît Biteau, Anna Deparnay-Grunenberg, Martin Häusling, Bronis Ropė, Sarah Wiener

 

0

-

 

0

0

 

Sutartiniai ženklai:

+ : už

- : prieš

0 : susilaikė

 

 

 

• [1] OL C 270, 2021 7 7, p. 2.
• [2] OL L 150, 2018 6 14, p. 1.
• [3] OL L 67, 2022 2 8, p. 25.
• [4] Priimti tekstai, P9_TA(2021)0425.
• [5] OL L 435, 2021 12 6, p. 1.
• [6] OL L 435, 2021 12 6, p. 262.
• [7] OL C 390, 2019 11 18, p. 2.
• [8] Barreiro Hurle, J., Bogonos, M., Himics, M., Hristov, J., Perez Dominguez, I., Sahoo, A., Salputra, G., Weiss, F., Baldoni, E. ir Elleby, C., „Aplinkos ir klimato srities užmojų žemės ūkio sektoriuje modeliavimas taikant CAPRI modelį“ (angl. Modeling environmental and climate ambition in the agricultural sector with the CAPRI model), Europos Sąjungos leidinių biuras, Liuksemburgas, 2021.
• [9] OL C 252, 2018 7 18, p. 184.