PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

7.2.2007

siekiant baigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų
pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį
pateikė Karl-Heinz Florenz
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu,
dėl klimato kaitos

B6‑0045/2007

Europos Parlamento rezoliucija dėl klimato kaitos

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 6–17 d. Nairobyje (Kenija) vykusią 12-ąją JTBKKK šalių konferenciją (angl. COP 12) ir į 2-ąjį Kioto protokolo šalių susitikimą (angl. COP/MOP 2),

–  atsižvelgdamas į ankstesnes rezoliucijas dėl klimato kaitos, ypač į 2005 m. lapkričio 16 d. rezoliuciją „Kaip užkirsti kelią pasaulio klimato kaitai“ [1] ir į 2006 m. sausio 18 d. rezoliuciją dėl ES strategijos klimato kaitos konferencijoje Nairobyje (12-oji Konvencijos šalių konferencija ir 2-asis Kioto protokolo šalių susitikimas)[2],

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pasaulio klimato kaitos apribojimas iki 2 Celsijaus laipsnių. Gairės 2020 metams ir vėliau“[3],

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,

–   kadangi paskutiniai su ekstremaliomis oro sąlygomis susiję įvykiai, pvz., tūžmingas uraganas Kirilas, skatina dar intensyviau diskutuoti apie klimato kaitą,

–   kadangi vienas su ekstremaliomis oro sąlygomis susijęs įvykis negali būti tiesiogiai siejamas su klimato kaita, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, daugelio mokslininkų nuomone, reiškinys, jog su ekstremaliomis oro sąlygomis susijusių įvykių pasitaiko vis dažniau, neatsiejamas nuo klimato kaitos;

1.  pabrėžia, kad reikia skubiai pasaulio mastu imtis konkrečių kovos su klimato kaita priemonių, ir kad reikia politinių vadovų, kurie skatintų šį procesą;

2.  šiomis aplinkybėmis džiaugiasi tuo, kad Europos Komisija ir ES Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti valstybė narė savo politinėje darbotvarkėje teikia klimato kaitai didelę svarbą;

3.  ragina Europos Sąjungą išlaikyti vadovaujamą vaidmenį per derybas, susijusias su tarptautinėmis kovos su klimato kaita nuo 2012 m. gairėmis , ir neatsisakyti savo ambicingų užmojų būsimose diskusijose su tarptautiniais partneriais;

4.  ragina Europos Sąjungą parodyti, kad ji pasiryžusi spręsti klimato kaitos sukeliamas problemas, ir siekti pakankamos pažangos mažinant išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį bei įgyvendinant su išmetamųjų teršalų kiekio mažinimu susijusius tikslus;

5.  pripažįsta, kad ES išmetamų ŠESD dalis – 14 proc.[4] – gali pasirodyti nedidelė; tačiau pabrėžia, kad skaičiuojant išmetamųjų teršalų kiekį vienam gyventojui ES dalis – viena didžiausių pasaulyje; siekdamas, kad šie skirtumai būtų sumažinti, primena Komisijai ir valstybėms narėms apie jų pagal Kioto protokolą ir Marakešo susitarimus prisiimtus įsipareigojimus užtikrinti savo naudojamų lankstumo priemonių papildomumą;

6.  pabrėžia, kad reikia labai paspartinti tarptautines derybas dėl veiklos nuo 2012 m. gairių, siekiant užtikrinti, kad nebūtų atotrūkio tarp Kioto protokole nustatytų pirmojo ir antrojo įsipareigojimų laikotarpio ir kad tarptautinė bendruomenė turėtų laiko parengti reikiamas priemones; dar kartą pabrėžia raginimą pasiekti susitarimą iki 2008 m. pabaigos, vėliausiai – 2009 m.;

7.  pabrėžia, kad ES turėtų grįsti savo strategiją prielaida, kad bus pasiektas tarptautinio masto susitarimas dėl veiklos nuo 2012 m. gairių; todėl mano, kad šiuo etapu per anksti diskutuoti dėl alternatyvios strategijos, kuri būtų taikoma tuo atveju, jei tarptautinis susitarimas nebus pasiektas;

8.  primena, kad, kaip nurodė Europos Parlamentas savo 2005 m. lapkričio 16 d. ir 2006 m. spalio 26 d. rezoliucijose ir iš dalies pripažino Komisija savo komunikate, ES klimato kaitos strategija turėtų būti grindžiama šiais tikslais:

• i)užtikrinti, kad vidutinė pasaulinė temperatūra nekiltų daugiau kaip 2°C, palyginti su ikiindustrinio laikotarpio lygiu;

     ii) įsipareigoti iki 2020 m. sumažinti išmetamų ŠESD kiekį 30 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, taip siekiant iki 2050 m. 80 proc. sumažinti išmetamų ŠESD kiekį;

9.  apgailestauja dėl Komisijos energijos ir klimato kaitos priemonių paketo, susijusio su išmetamų ŠESD kiekio sumažinimo tikslu iki 2020 m., aiškumo trūkumo; pabrėžia, kad, norint turėti realių galimybių įgyvendinti ES tikslą užtikrinti, vidutinė pasaulinė temperatūra nekiltų daugiau kaip 2°C, išmetamų teršalų kiekį reikia sumažinti mažiausia 30 proc.;

10.  pabrėžia, kad, norint pasiekti tarptautinio masto susitarimą visose pramoninėse šalyse sumažinti išmetamų ŠESD kiekį 30 proc., Europos Sąjunga turi sutelkti dėmesį ne tik į aplinkos, bet ir į užsienio bei tarptautinės prekybos politiką ir į norą pakeisti energijos ir kitų gamtos išteklių paklausos pobūdį;

11.  mano, kad ekonomiškai išsivysčiusios valstybės narės didelę savo veiklos ir technologijų, susijusių su energijos ir gamtos išteklių naudojimu, dalį perkėlė į mažiau išsivysčiusias šalis, kuriose ta pat veikla gali lemti didesnį išmetamų ŠESD kiekį; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares imtis politinių veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokiai veiklai;

12.  pabrėžia išskirtinę išsivysčiusių šalių atsakomybę už kovą su klimato kaita tarptautiniu mastu; atsižvelgdamas į tai, ragina Kioto protokolo I priede išvardytas šalis vykdyti dabartinius savo įsipareigojimus ir siekti plataus užmojo tikslų nuo 2012 m. prasidėsiančiu antruoju įsipareigojimų laikotarpiu; be to, ragina išsivysčiusias šalis, kurios nėra ratifikavusios Kioto protokolo, iš naujo apsvarstyti savo poziciją, imtis ryžtingų vietos masto priemonių, aktyviai dalyvauti būsimose tarptautinėse derybose ir ilgainiui įsitraukti į būsimą kovos su klimato kaita sistemą;

13.  ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant kompensuoti galimus pramoninių šalių, kuriose netaikomi anglies dioksido apribojimai, gamintojų trumpojo laikotarpio konkurencinius pranašumus, apsvarstyti galimybę priimti prekybai taikomas pasienio koreguojamąsias priemones;

14.  pakartoja savo pasiūlymą iš naujo apsvarstyti prekybos išmetamųjų teršalų leidimais sistemą, siekiant suderinti lėšų paskirstymo metodą, pagrįstą lyginamąja analize ir pardavimu aukcionuose;

15.  sutinka su Komisija, kad Kioto protokolo I priede neišvardytos šalys ir toliau turi dalyvauti procese, bet pabrėžia, kad besivystančių šalių negalima traktuoti kaip vieno bloko ir kad besivystančių šalių ar jose vykdoma veikla turi būti diferencijuojama atsižvelgiant į išskirtines kiekvienos šalies aplinkybes; dar kartą pabrėžia, kad neturėtų būti reikalaujama, jog mažiausiai išsivysčiusios šalys prisiimtų kokių nors įsipareigojimų;

16.  siekiant, kad visiems tarptautinio masto veikėjams būtų užtikrintos vienodos sąlygos, ragina Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti, ar šalių, neprisiėmusių privalomų išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimų, intensyviai energiją naudojančioms eksporto pramonėms nereikėtų pasiūlyti įgyvendinti tikslus, susijusius su atskirais sektoriais, ir taip papildyti pramoninėms šalims taikomus privalomus išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslus;

17.  pabrėžia, kad energetikos politika yra svarbi ES pasaulio klimato kaitos strategijos dalis; energijos šaltinių įvairinimas ir perėjimas prie alternatyvių technologijų, kai neišskiriama arba išskiriama mažai anglies dvideginio, suteiktų daugiau galimybių sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir užtikrinti mažesnę energetinę priklausomybę nuo išorės šaltinių;

18.  mano, kad energijos naudojimo efektyvumas sukuria didelį išmetamų teršalų kiekio mažinimo potencialą; ragina, kad Komisija ir valstybės narės šioje srityje patvirtintų ambicingas priemones ir tikslus ir ištirtų galimybes viršyti Komisijos pasiūlytą 20 proc. sumažinimo normą;

19.  mano, kad tinkamai suderinta mokesčių (rinkliavų) sistema gali padėti padidinti energijos naudojimo efektyvumą valstybėse narėse ir užkirsti kelią nereikalingam energijos naudojimui;

20.  ragina valstybes nares įvykdyti savo įsipareigojimus ir imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas greitas Direktyvos 2002/91/EB dėl pastatų energetinio naudingumo, kuri įsigalioja 2003 m. sausio 4 d. ir pagal kurią numatoma, kad rentabili taupymo norma pastatų sektoriuje sudarytų maždaug 22 proc., įgyvendinimas; todėl ragina Komisiją pradėti bylas prieš tas valstybes nares, kurios dar nesiėmė adekvačių priemonių, reikalingų Direktyvai 2002/91/EB įgyvendinti;

21.  pabrėžia, kad transporto sektoriuje labiausiai didėja energijos sunaudojimas; kelių transporto priemonių išmetamas CO2 kiekis sudaro apie 25 proc. Bendrijos CO2 emisijos; taigi ragina plėsti viešojo transporto sektorių;

22.  džiaugiasi pasiūlymu dėl būtino tikslo iki 2020 m. ES energetikos sistemoje padidinti atsinaujinančios energijos šaltinių dalį iki 25 proc.;

23.  apgailestauja, kad nėra privalomų tam tikriems sektoriams numatytų su atsinaujinančios energijos šaltiniais susijusių tikslų, kadangi tik privalomi pavieniams sektoriams numatyti su atsinaujinančios energijos šaltiniais susiję tikslai gali realiai pagerinti padėtį, siekiant sustabdyti klimato kaitą; ragina, kad Komisija pareikalautų, kad valstybės narės be pagrindinio tikslo išsikeltų tam tikriems sektoriams numatytus tikslus, susijusius su atsinaujinančios energijos šaltiniais, kaip siūloma atlikus poveikio įvertinimus pagal atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimo planą;

24.  pakartoja, kad šildymas ir aušinimas pasitelkus atsinaujinančios energijos šaltinius turi didelį potencialą rentabiliai mažinant anglies dioksido kiekį ir priklausomybę nuo iškastinio kuro; apgailestauja, kad Europos Komisija nepateikė jokio pasiūlymo dėl direktyvos dėl šildymo ir aušinimo naudojantis atsinaujinančios energijos šaltiniais skatinimo, nors tai buvo žadėta Europos Parlamentui, tačiau nurodo, kad Komisija dar planuoja šios srities teisėkūros priemones;

25.  laikosi savo pasiūlymo, pateikto 2006 m. vasario 14 d. rezoliucijoje [5];

26.  apgailestauja, kad Komisija neskuba pateikti pasiūlymų dėl automobilių išmetamų teršalų privalomų ribinių verčių, nepaisant to, kad Parlamentas pakartotinai reikalauja nurodyti tokias ribines vertes, kurios būtų plataus priemonių paketo, skirto šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms transporto sektoriuje mažinti, dalis; atsižvelgia į Komisijos pasiūlymą dėl privalomo minimalaus tikslo, kad iki 2020 m. biokuro kiekis sudarytų 10 proc. transporto priemonių degalų; pabrėžia ilgalaikės biokuro gamybos svarbą; mano, kad biokuras atlieka svarbų vaidmenį mažinant mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro, bet jo kiekio didėjimas neturi vykti maisto produktų gamybos sąskaita ar būti miškų nykimo visame pasaulyje priežastis; pabrėžia, kad būtina vykdyti biokuro sertifikavimą, atsižvelgiant į aplinkos ir socialiniais aspektus, ir kad visos paskatos turi būti diferencijuojamos remiantis su viso gyvenimo ciklu susijusiu klimato naudingumo veiksniu ;

27.  remia siūlomą partnerystę su Afrika energetikos srityje; griežtai rekomenduoja užmegzti tokią partnerystę su Kinija ir Indija, kadangi šiose šalyse staigiai didėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija ir šias šalis būtina paremti, kad jos galėtų kurti pajėgumus ir investuoti į technologijas, kurias taikant išskiriama mažai anglies dvideginio ar jis visai neišskiriamas, ir kurios pasižymėtų energijos naudojimo efektyvumu (pirmenybė – atsinaujinančios energijos šaltiniai), ir reikalauja, kad ES bendradarbiautų su atitinkamais regionais, kad būtų sustabdytas atogrąžų miškų nykimas ir skatinamas miškų auginimas ir atkūrimas; be to, siūlo stiprinti bendradarbiavimą su Rusija energetikos srityje;

28.  mano, kad tuo pat metu galima energingai stengtis sumažinti išmetamų dujų kiekį ir skatinti ekonominį vystymąsi ir kad tokios pastangos ateinančiais dešimtmečiais padės sukurti tvaraus ekonominio vystymosi sąlygas; pakartoja, kad aplinką tausojančios technologijos gali suteikti Europos Sąjungai pranašumą konkurencijos srityje ir labai prisidėti prie išmetamųjų dujų kiekio mažinimo; nurodo, kad aplinką tausojančios technologijos yra labai svarbi tvaraus vystymosi strategijos dalis, atitinkanti ES su Kioto protokolu ir Lisabonos strategija susijusius įsipareigojimus;

29.  pabrėžia, kokia baisi yra kaina, kurią reikia mokėti dėl ligšiolinio neveiklumo ekonominėje, socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse, inter alia, tai nurodyta ir Sterno klimato kaitos ekonomių pasekmių ataskaitoje; primena, kad žalos mastai dėl tolesnio neveiklumo gali siekti 5–20 proc. pasaulinio BVP kasmet, o tuo tarpu tinkamos klimato ir investicijų į švarias technologijas politikos sąnaudos iki 2050 m. sudarytų 0,5–1 proc. pasaulinio metinio BVP ir tai dar duotų papildomos naudos gamtai ir sveikatai; pripažįsta, kad delsimas imtis veiksmų turės tolesnių neigiamų pasekmių aplinkai ir dėl jo didės išmetamųjų dujų mažinimo sąnaudos;

30.  mano, kad šioje srityje reikėtų aktyvinti tyrimus ir patvirtinti aiškius aplinkosaugos tikslus, kad būtų galima skatinti kurti ir naudoti geresnes ir labiau aplinką tausojančias technologijas;

31.  toliau laikosi nuomonės, kad išmetamųjų dujų kiekio mažinimas pasauliniu mastu neturi kelti kitos grėsmės, pavyzdžiui, susijusios su branduolinių ginklų plitimu ar terorizmu; todėl mano, kad branduolinis sektorius turi būti pašalintas iš švarios plėtros ir bendro įgyvendinimo sistemų (angl. CDM/JI ) ar kitų sistemų, pagal kurias numatomi apdovanojimai už išmetamųjų dujų kiekio mažinimą;

32.  skatina Europos piliečius aktyviau tiesiogiai dalyvauti mažinant išmetamųjų dujų kiekį;

33.  pakartotinai ragina, kad Europos Sąjunga ir jos valstybės narės patvirtintų ambicingą technologijų partnerystės ir švarių technologijų perkėlimo į trečiąsias šalis politiką, nes tai šioms šalims padėtų tvaresniu būdu stiprinti ekonomiką ir gerovę;

34.  yra susirūpinęs dėl rizikos, susijusios su branduoliniais objektais, esančiais pakrančių zonose, ir kylančios dėl klimato kaitos bei cunamių, ir ragina Komisiją ir Tarybą atlikti tokios rizikos įvertinimą, pasiruošti tokiai rizikai ir vengti statyti branduolinius objektus pakrančių zonose;

35.  ragina Komisija įvertinti klimato kaitos poveikį, atsižvelgiant į žemės temperatūros padidėjimą, lietaus kritulių sumažėjimą ir požeminio vandens būklę; mano, kad labai svarbu įvertinti dirbamų plotų kaip biomasės ir anglies sankaupų šaltinio mažėjimo pasekmes; pabrėžia tam tikros žemės ūkio veiklos valdymo patirties svarbą;

36.  ragina visus atitinkamus Parlamento komitetus ir delegacijas glaudžiau bendradarbiauti klimato kaitos klausimu, kad politinės priemonės pramonės, energetikos, transporto, žemės ūkio, tyrimų ir vystymosi srityse bei kitos iniciatyvos būtų labiau suderintos siekiant su klimato kaita susijusių tikslų ir kad klimato kaitos klausimas būtų reguliariai svarstomas tarpparlamentinių delegacijų lygmeniu ir palaikant transatlantinį teisininkų dialogą;

37.  reikalauja, kad abi 2007 m. Tarybai pirmininkaujančios šalys užtikrintų spartesnį su klimato kaita susijusių priemonių taikymą, padidintų tarptautinius įsipareigojimus ir į tarptautiniu mastu vykstantį procesą įtrauktų daugiau tarptautinių partnerių;

38.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos sekretoriatui, prašydamas toliau perduoti šią rezoliuciją visoms Konvencijos šalims narėms, kurios nėra ES šalys narės.

• [1]     Priimti tekstai, P6_TA(2005)0433.
• [2]     Priimti tekstai, P6_TA(2006)0460.
• [3]        COM(2007)2.
• [4] Šaltinis: Ketvirtoji nacionalinė Europos bendrijos ataskaita dėl JT bendrosios klimato kaitos konvencijos (COM(2006)40).
• [5]  Priimti tekstai – P6-TA (2006)0058