Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B6-0046/2007Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B6-0046/2007

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

8.2.2007

siekiant užbaigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų
pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį
pateikė Francis Wurtz, Ilda Figueiredo, Helmuth Markov
GUE/NGL frakcijos vardu,
dėl 2007 m. pavasarį vyksiančiam Vadovų tarybos susitikimui perduodamos nuomonės apie Lisabonos strategiją

Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B6-0046/2007
Pateikti tekstai :
B6-0046/2007
Priimti tekstai :

B6‑0046/2007

Europos Parlamento rezoliucija dėl 2007 m. pavasarį vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui perduodamos Europos Parlamento nuomonės apie Lisabonos strategiją

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2005 m. balandžio 12 d. komunikatą dėl integruotos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių (2005–2008 m.) (COM(2005)0141),

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2005 m. liepos 20 d. komunikatą „Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti: Bendrijos Lisabonos programa“ (COM(2005)0330),

–  atsižvelgdamas į 25 nacionalines Lisabonos reformų programas, kurias pristatė valstybės narės,

–  atsižvelgdamas į Komisijos Bendrijos Lisabonos programos vykdytą įgyvendinimą 2006 m.,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 6 d. Komisijos dokumentą „Užimtumas Europoje 2006“,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 6 d. Komisijos dokumentą „Ekonominės prognozės 2006 m. ruduo“,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą, pavadintą „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant 21–ojo amžiaus uždavinius“ (COM (2006) 708),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. sausio 10 d. Komisijos pasiūlymą dėl energetikos politikos ir klimato kaitos,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Lisabonoje vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui, 2001 m. kovo 23 ir 24 d. Stokholme vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui, 2002 m. kovo 15 ir 16 d. Barselonoje vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui, 2005 m. kovo 22 ir 23 d., 2005 m. gruodžio 15 ir 16 d. ir 2006 m. kovo 23 ir 24 d. Briuselyje vykusiems Europos Vadovų Tarybos susitikimams pirmininkavusių valstybių išvadas,

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2005 m. kovo 9 d. ir 2006 m. kovo 15 d. rezoliucijas dėl Lisabonos strategijos tarpinio persvarstymo,

–  atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,

Lėtas ekonomikos augimas, aukštas nedarbo lygis, didėjantis skurdas ir nelygybė – ES vaizdas, praėjus 7 metams po Lisabonos Europos Vadovų Tarybos susitikimo

1.  labai susirūpinęs pažymi, kad nuo 2000 metų Europos Sąjungą slegia lėtas ekonomikos ir užimtumo augimas, iš produktyvumo gauto pelno perkėlimas iš darbuotojų darbdaviams, nuolatinis aukštas nedarbo lygis, skurdas, socialinė atskirtis, nesaugios darbo vietos ir pajamų nelygybė; pažymi, kad šiuo metu euro zonoje BVP pelno dalis beveik pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 25 metus, o darbo užmokesčio dalis jau kelis dešimtmečius vis mažėja;

2.  atkreipia dėmesį į tai, kad vidutinis ekonomikos augimas ES-15 lėtėjo dešimtmetis po dešimtmečio; primena, kad nuo 2000 m. vidutinis ekonomikos augimas ES buvo 1,4%, t. y. mažesnis už 2,6%, kurie buvo užregistruoti 1991–2000 m.; atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2006 m. naujo ekonomikos augimo sulėtėjimo prognozės rodo, jog tikėtis pagyvėjimo neverta;

3.  pažymi, kad nuo 2000 m. iki 2005 m. ES bedarbių skaičius padidėjo vienu milijonu, tuo pat metu nepaprastai padaugėjo nesaugių darbo vietų, atsirado daugiau kaip 4,7 milijono darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, ir mažiausiai 1,1 milijono darbuotojų priverstinai dirba ne visą darbo dieną; pabrėžia, kad net jeigu prognozuojamas nedarbo lygio sumažėjimas ir pasitvirtintų, vis dėlto jo lygis – 17 milijonų bedarbių Europos Sąjungoje – būtų nepriimtinas; pažymi, kad 25% darbo jėgos dirba pagal netipines darbo sutartis (terminuotas, ne visą darbo dieną, pagal iškvietimą, nefiksuoto darbo laiko, laikinąsias ir laisvai samdomų darbuotojų darbo sutartis) ir 41% darbo jėgos, jei į šį skaičių būtų įtraukti savarankiškai dirbantys asmenys, – tai skaičiai, rodantys darbo sąlygų ES nesaugumo laipsnį;

4.  pažymi, kad nuo 2000 m. padidėjo pajamų nelygybė, 20% turtingiausiųjų ir 20% neturtingiausiųjų santykis padidėjo nuo 4,5 iki 4,8 kartų; primena, kad nuo 2000 m. vidutinio realaus darbo užmokesčio augimas Europos Sąjungoje sumažėjo iki 0,7%, palyginti su 1,2% vidutinio darbo užmokesčio augimu 1995–2000 m.; pabrėžia, kad nuo 2000 m. iš darbuotojų darbdaviams perkeliama 33% iš produktyvumo gauto pelno;

5.  labai susirūpinęs pažymi, kad ties skurdo riba ES-15 gyvenančių žmonių procentas padidėjo nuo 15% 2000 m. iki 17% 2004 m., vadinasi, turtingesnėse ES šalyse skurdžiai gyvenančių žmonių skaičius padidėjo beveik 9 milijonais; nurodo, kad ES beveik 72 milijonai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir beveik pusė jų gyvena nuolatinio skurdo pavojaus sąlygomis, nepriimtinai daug iš jų yra skurdžiai gyvenantys vaikai ir pagyvenę asmenys;

Neoliberalizmo pasekmės – būtinybė nutraukti dabartinę ekonominę ir pinigų politiką

6.  pabrėžia, kad Europos Vadovų Tarybos 2000 m. kovo mėn. patvirtinta Lisabonos strategija, kuriai aiškiai pritarė didžiausios Europos darbdavių organizacijos, t. y. Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų Sąjunga (UNICE) ir Europos pramonininkų apskritasis stalas (ERT), yra pagrindinė Europos Sąjungos priemonė, kuria siekiama skatinti komunalinių įmonių liberalizavimą ir privatizavimą, darbo rinkų lankstumą ir pritaikomumą, nuosaikų darbo užmokesčio kėlimą ir didžiosios socialinės apsaugos sistemos dalies, įskaitant pensijas ir sveikatos apsaugą, atvėrimą privatiems interesams; apgailestauja, kad vadinamajame sprendime atnaujinti Lisabonos strategiją 2005 m. dar labiau pabrėžiamas neoliberalusis turinys ir primena, kad sprendimo turinys visų valstybių narių buvo perkeltas į konkrečias nacionalių reformų programas, ir dėlto kilo pavojus socialiniam lygmeniui ir buvo nepaisoma ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių problemų, su kuriomis susiduria įvairios ES valstybės narės;

7.   pabrėžia, kad Bendrijos Lisabonos programa ir nacionalinės reformų programos, parengtos atsižvelgiant į atnaujintą Lisabonos Strategiją, yra nacionalinių struktūrinių reformų pagrindimo ir tų pačių reformų įgyvendinimo pagreitinimo priemonė visose valstybėse narėse, ypač darbo rinkos ir socialinio draudimo reformų, kurios turės didelių ekonominių ir socialinių pasekmių, kurias dar labiau sustiprins integruotosios gairės ir Stabilumo ir augimo paktas; mano, kad šios reformos sukels pavojų darbuotojų, pensininkų ir viešųjų paslaugų vartotojų teisėms;

8.  atkreipia dėmesį į Komisijos metinę pažangos ataskaitą ir apgailestauja dėl Komisijos pateiktų pagrindinių prioritetų, pagal kuriuos siekiama išnaudoti verslo potencialą ir skatinti privačias investicijas, tendencingumo, kuris matyti iš:

   i)   

   pateikiamo pagrindimo, kad reikia toliau privatizuoti socialinės apsaugos sistemą, mažinti socialines išmokas, padidinti įstatyminį ir realųjį pensinį amžių,

  • ii)primygtinio tvirtinimo, kad reikia didesnio darbo rinko lankstumo, vartojant naujus lankstumo ir užimtumo saugumo bei gebėjimo įsidarbinti terminus, kurie dera su Komisijos Žaliojoje knygoje dėl darbo teisės pateiktomis rekomendacijomis,
  • iii)investicijų tyrimams, plėtrai ir švietimui susiejimo su laisvos rinkos poreikiais ir taip pateisinamo vartotojiško požiūrio į žinias, švietimą ir mokslinius tyrimus (Bolonijos procesas);
  • iv)primygtinio reikalavimo visiškai liberalizuoti energijos rinką, kai visuotinis prioritetas teikiamas paslaugų vidaus rinkos kūrimui;

9.  pabrėžia, kad įgyvendinant Lisabonos strategiją tikrai nepavyko pasiekti iškeltų tikslų, t. y. 3% vidutinio ekonomikos augimo, visiško užimtumo sukuriant 20 mln. naujų darbo vietų ir bendrų išlaidų moksliniams tyrimams ir plėtrai padidinimo iki 3% nuo Bendrijos BVP; pažymi, kad remiantis Komisijos duomenimis vidutinis ekonomikos augimas pasiekė maždaug pusę numatyto tikslo, sukurta maždaug ketvirtadalis užsibrėžtų sukurti darbo vietų (neatsižvelgiant į sukurtų darbo vietų kokybę, darbo jėgos augimą ir aukštą nedarbo lygį), o mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos buvo mažesnės negu 2% nuo BNP, t. y. išliko to paties lygio kaip 2000 m.;

10.  pabrėžia, kad vykstantis rinkų liberalizavimo ir komunalinių paslaugų privatizavimo procesas nedavė regimos naudos kainų, paslaugų kokybės arba viešųjų išlaidų sumažėjimo požiūriu; pažymi, kad, priešingai, vartotojų ir viešųjų paslaugų užsakovų asociacijos pranešė apie kainų didėjimą, paslaugų kokybės mažėjimą ir paslaugų teikimo kainų didėjimą; dar daugiau, pažymi, kad liberalizavus atitinkamus sektorius buvo panaikintos darbo vietos juose ir sukurtas privatus monopolis, keliantis pavojų darbuotojų, viešųjų paslaugų užsakovų ir vartotojų teisėms;

11.  mano, kad ekoniminė ir pinigų politika ES buvo ribojanti, ja siekta aukščiausių tikslų – kainų stabilumo ir biudžeto konsolidavimo, remiantis Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis; pabrėžia, kad nominalios konvergencijos procesas siekiant euro įvedimo ir jį įvedus turėjo neigiamų pasekmių ekonomikos ir užimtumo augimui, socialinei ir ekonominei sanglaudai ir realiai ES valstybių narių konvergencijai, viešosioms investicijoms, ir kilo pavojus dabartiniam nepakankamam ekonominiam pagyvėjimui ir kovai su nedarbu;

12.  atkreipia dėmesį į labai įsišaknijusią darbuotojų, vartotojų ir viešųjų paslaugų užsakovų kovą ir pasipriešinimą besitęsiančiam liberalizacijos ir darbo bei socialinės apsaugos reformos procesui ir ragina Europos Vadovų Tarybą pavasario susitikimo metu atsižvelgti į tai ir į profsąjungų, viešųjų paslaugų užsakovų asociacijų ir vartotojų organizacijų pateiktus pasiūlymus;

13.  apgailestauja, kad 2005 m. gruodžio mėn. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtintas 2007–2013 m. finansinės programos pakeitimas, kuriuo sumažintas struktūrinių fondų biudžetas (nuo 0,41% iki 0,37% nuo ES BNP) ir sumažinti asignavimai socialinėms, aplinkosaugos, mokslinių tyrimų, kultūros ir švietimo programoms; apgailestauja dėl to, kad pasikeitė neratifikuotoje Europos Konstitucijoje numatyti su konkurencija (konkurencingumu), saugumu ir militarizacija susiję tikslai, ir perkelta mažiausiai du trečdaliai sanglaudos politikai numatytų lėšų Lisabonos tikslams finansuoti; mano, kad vidutinis išlaidų lygis 1,045% nuo ES BNP yra visiškai nepakankamas siekiant spręsti socialines, ekonomines ir aplinkosaugos problemas, su kuriomis susiduria išsiplėtusi ES, ir patenkinti jos sanglaudos reikmes;

14.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES biudžeto naštos sumažėjimas jau pasireiškė paskutinėje finansinėje perspektyvoje 2000–2006 m. (Darbotvarkė 2000), kuomet nepaisant ES plėtros, kai įstojo 10 naujų šalių, kurių vieno gyventojo pajamų lygis siekia maždaug 40% ES lygio, pirmą kartą buvo išlaikytos nuosavųjų išteklių viršutinės ribos; apgailestauja, kad 2007 m. biudžete laikomasi tos pačios krypties kaip ir kituose nuo 1997 m. priimtuose biudžetuose, kuriuose siekiama sumažinti ES biudžeto išlaidų lygį iki 1% nuo ES BNP ir išlaikyti šias išlaidas mažesnes kaip pagal finansinę programą numatyta viršutinė riba; primena, kad JAV federalinio biudžeto dydis yra maždaug 18–20% nuo jos BNP ir kad įvairūs ekonomistai nurodo, jog ES biudžetas turėtų būti du ar keturis kartus didesnis siekiant, kad jis būtų vertingai panaudotas investuojant ir perskirstant lėšas ES viduje;

Nauja strategija, naujas Europos kelias – visiškas užimtumas, padorūs darbai, pragyvenimui pakankami darbo užmokesčiai, socialinė ir ekonominė sanglauda ir visų asmenų socialinė apsauga

15.  mano, kad būtina nutraukti dabartinę ES politiką, jei iš tiesų norime spręsti tvaraus ekonominio augimo, nedarbo, socialinės atskirties ir (pajamų) nelygybės problemas; pabrėžia, kad norint nukreipti Europą nauju keliu – visiško užimtumo, padorių darbų, pragyvenimui pakankamų darbo užmokesčių, socialinės ir ekonominės sanglaudos ir visų asmenų socialinės apsaugos keliu, kuris padėtų užtikrinti aukščiausią gyvenimo lygį, reikia parengti naują strategiją, numatyti kelią, atsižvelgiant į visų valstybių narių, ypač mažiau išsivysčiusių, vystymosi poreikius, skatinant realią konvergenciją, padedant mažinti išsivystymo skirtumus tarp valstybių narių ir ekonominius, socialinius bei regioninius skirtumus;

16.  mano, kad ES privalo į svarbiausių savo politinės darbotvarkės klausimų sąrašą įtraukti geroovės kūrimo (padidintas našumas), perskirstymo (kova su pajamų nelygybe) ir atskirties (kova su nedarbu) klausimus; pažymi, kad darbas yra visų šių klausimų sprendimo pagrindas;

17.  taigi ragina Lisabonos strategiją pakeisti Europos solidarumo ir tvaraus vystymosi strategija, kuri būtų pagrįsta minėtais principais ir nauja ekonomikos, socialine ir aplinkosaugos politika, kuri skatintų investicijas:

  • i)į visus su darbo kokybe susijusius dalykus (darbo užmokestį, darbo sąlygas ir mokymą), gerinant kvalifikaciją, siekiant turėti gerai išmokytą ir kvalifikuotą darbo jėgą,
  • ii)į pagrindines infrastruktūras ir pramonės infrastruktūras,
  • iii)į viešąsias paslaugas siekiant pagerinti jų kokybę,
  • iv)į tvirtą sanglaudos politiką siekiant skatinti socialinę ir ekonominę sanglaudą,
  • v)į aplinkos apsaugą ir ekologines technologijas,
  • vi)į darbo, socialinius, aplinkosaugos ir saugos standartų tobulinimą siekiant suvienodinti pagal aukščiausio lygio standartus,
  • vii)į socialinę ekonomiką,

   viii)   į socialinę apsaugą siekiant panaikinti skurdą ir kovoti su socialine atskirtimi,

  • ix)į (viešuosius) mokslinius tyrimus ir naujoves siekiant užtikrinti šios veiklos naudą visiems,
  • x)į kultūros ir pilietinio aktyvumo skatinimą,
  • xi)į palaipsnę ekonomikos dematerializaciją;

18.  pabrėžia, kad šiai naujai ES strategijai reikalingas makroekonomikos pamatas, remiantis tvarią plėtrą, augančią vidaus paklausą, nedarančią žalos aplinkai, pagrįstą progresiniu darbo užmokesčiu, visišku užimtumu, įskaitant su tuo susijusias teises, ir socialine bei ekonomine sanglauda; taigi reikalauja parengti augimą ir užimtumą remiančią pinigų ir mokesčių politiką, kuri skatintų ekspansyvią bendrą, lanksčią ir koordinuotą ES ir jos valstybių narių mokesčių politiką, pagrįstą šiomis priemonėmis:

  • i)ECB pinigų politikos sušvelninimu, pagrįstu demokratine atskaitomybe, politine kontrole, ekonominiais ir socialiniais aspektais, perkeltais į specifinius augimo ir užimtumo tikslus, kurių turi būti paisoma kartu su pakeistu visa apimančiu tikslu – kainų stabilumo palaikymu;
  • ii)Stabilumo ir augimo pakto panaikinimu tuo pat metu parengiant Užimtumo ir augimo paktą, kuris skatintų viešąsias investicijas, gerintų jų veiksmingumą ir nustatytų ypatingus ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos kriterijus, pritaikytus prie kiekvienos valstybės narės poreikių, ypatingą dėmesį skiriant nedarbo mažinimui,

   iii)   nuoseklia Europos investicijų strategija, parengiant „ES tvariosios plėtros ir užimtumo investicijų programą“, kuriai būtų skirta bent 1% nuo ES BVP suma, kurią papildytų panašios valstybių narių viešųjų investicijų pastangos; pabrėžia, kad sudarant 2007–2013 m. finansinę programą ES biudžetas turi būti padidintas, siekiant prisidėti prie šios programos, ir reikalauja, kad ji būtų persvarstyta,

  • iv)euro zonos piniginių kompensacijų fondo sukūrimu siekiant reaguoti į asimetrinius ekonominius sukrėtimus;   

19.  ragina parengti naują socialinės politikos darbotvarkę, kurios tikslai turėtų būti:

  • i)sukurti darnią savo narių neatmetančią visuomenę, o to siekiant reikia imtis priemonių nuolatiniam užimtumui sukurti ir gerbti darbuotojų teises;
  • ii)skatinti kurti lyčių lygybe grįstą ir su bet kokios formos diskriminacija kovojančią visuomenę;
  • iii)sukurtas gėrybes paskirstyti taip, kad būtų padidinta visų gerovė, o tam iš anksto reikia viešojo sektoriaus teikiamų visuotinių gerovės sistemų ir užtikrintos visuotinės prieigos prie aukštos kokybės viešųjų paslaugų, įskaitant sveikatos priežiūrą, švietimą ir būstą;
  • iv)socialinė politika, kurią įgyvendinant atsižvelgiama į visas grupes;
  • v)dalyvavimu grįsta demokratija kaip įvairių socialinės ir užimtumo politikos sričių sudedamoji dalis;

20.  ragina parengti naują aplinkos apsaugos politikos darbotvarkę, kurios tikslai turėtų būti:

  • i)atskirti ekonomikos augimą ir energijos naudojimo, gamtos išteklių ir žaliavų naudojimo augimą, ir kartu mažinti šį naudojimą,
  • ii)remti valstybių narių reglamentavimo ir kontrolės sistemų veiklą, stabdant išorinį ekonominį poveikį aplinkai, būtent taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą,
  • iii)remti investicijas, skatinančias atliekų mažinimą, daugkartinį medžiagų panaudojimą ir jų perdirbimą, taip pat pavojingų pramoninių ir toksinių atliekų mažinimą,
  • iii)skatinti švaresnes ir saugesnes transporto sistemas ir investicijas į kokybišką viešąjį transportą,
  • iv)investuoti į ekologines technologijas, ekologines inovacijas ir ekologinį efektyvumą;

Nauja geresnių darbo užmokesčių, mažesnės pajamų nelygybės ir skurdo panaikinimo strategija

21.  primena progresinio darbo užmokesčio politikos svarbą skatinant vidaus paklausą, socialinę įtrauktį ir panaikinant pajamų nelygybę; apgailestauja, kad ES politikoje darbo užmokestis vertinamas kaip išlaidos, o ne kaip nacionalinių pajamų dalis, kurią išleidžiant galėtų būti palaikomas ekonominis ir užimtumo augimas; kartu apgailestauja, kad nuosaikus darbo užmokesčio kėlimas tebelieka vienas iš integruotųjų gairių tikslų, kuris remiasi ECB apibrėžtu kainų stabilumu, siekiant išlaikyti infliacijos ribą;

22.  mano, kad įstatymo nustatyti minimalūs darbo užmokesčiai yra pagrindinė pajamų perskirstymo politikos priemonė, užtikrinanti minimalų darbo užmokesčio ir pajamų lygį ir padedanti kovoti su darbo užmokesčio ir pajamų nelygybe, „dirbančių neturtingųjų“ reiškiniu ir skurdu; reikalauja tvirto visų ES valstybių narių įsipareigojimo įdiegti minimalų įstatymo nustatytą darbo užmokestį; ragina vykdyti koordinuotą įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio kėlimą visose valstybėse narėse;

23.  susirūpinęs dėl didelio skaičiaus darbuotojų, kurie, nepaisant to, kad gauna darbo užmokestį, gyvena žemiau skurdo ribos; ragina ES įsipareigoti iki 2010 m. panaikinti vadinamąjį dirbančių neturtingųjų reiškinį;

24.  atkreipia dėmesį į aukštą pajamų nelygybės lygį Europos Sąjungoje ir pabrėžia jos ryšį su aukštu darbo užmokesčio nelygybės lygiu; ragina ES įsipareigoti iki 2010 m. perpus sumažinti S80/S20 ir S90/10 struktūriniais rodikliais išreikštą pajamų nelygybės lygį;

25.  pažymi aukštą skurdo lygį ES ir būtinybę jį panaikinti; ragina ES įsipareigoti perpus sumažinti ES ties skurdo riba gyvenančių asmenų procentą ir iki 2010 m. panaikinti vaikų patiriamą skurdą; apgailestauja, kad pagal naujos Komisijos pavasario ataskaitos ir pavasario Europos Vadovų Tarybos išvadas ir nacionalinių reformų programą neteikiama pirmenybės socialinei įtraukčiai; prašo įtraukti į struktūrinius rodiklius ties skurdo riba gyvenančių asmenų, kurių pajamos sudaro mažiau kaip 70% vidutinių pajamų, procentą;

26.  pažymi, kad su materialiniu skurdu galima būtų kovoti pasitelkiant tokias priemones kaip valstybių narių mokamos minimalios socialinės išmokos ir pabrėžia, kad nustačius minimalių socialinių išmokų dydį, kuris atitiktų skurdo ribą, būtų panaikintas materialinis skurdas; prašo Komisiją pateikti specialų komunikatą dėl skurdo, kovos su juo priemonių ir kaip ES biudžetas galėtų papildyti šias priemones valstybių narių lygmeniu;

Nauja visiško užimtumo, darbo kokybės ir darbo apsaugos strategija

27.  mano, kad su užimtumo tikslas turi būti visų ES politikos sričių integruota dalis ir labai svarbus ekonomikos ir pinigų politikos tikslas; pabrėžia, kad darbas nėra tik pajamų šaltinis, bet labai svarbus socialinės įtraukties į visas visuomenines sritis aspektas ir asmens vystymosi faktorius; pabrėžia, kad 15 ES šalių užimtumo lygis 2005 m. sudarė 65,2 proc, o visoje ES – 63,8 proc, šie skaičiai yra gana toli nuo Lisabonos strategijoje nustatyto tikslo 70 proc. – 2010 m.; prašo ES įsipareigoti pasiekti šį tikslą ir prašo, kad pavasario Vadovų Tarybos susitikime tikslas pasiekti 70 proc. būtų padidintas 5 procentiniais punktais; pabrėžia, kad užimtumo didėjimas nebūtinai lemia nedarbo mažėjimą, todėl mano, kad užimtumo mažinimo tikslas turėtų taip pat būti ES prioritetas ir prašo ES įsipareigoti sumažinti ES nedarbo vidurkį 4 procentiniais punktais iki 2010 m.;

28.  atmeta naują Komisijos pateiktą lankstaus saugumo (angl. flexicurity) sąvoką kaip dalį strategijos, susijusios su Lisabonos strategija ir Žaliąja knyga dėl darbo teisės reformos, toji sąvoka apibrėžiama kaip pakankamai lanksčių darbo sutarčių derinimas su darbo rinkos politika, pagal kurią skatinama keltis iš vienos darbo vietos į kitą, t.y., vykdomas dirbančiųjų (ir atlyginimų) priderinimas prie konjunktūros vystymosi, o valstybių narių viešosios darbo administravimo įstaigos, apmoka darbuotų persikvalifikavimo ir rotacijos sąnaudas; mano, kad ši sąvoka yra lygiareikšmė „tinkamumo įdarbinti“ (angl. employability) sąvokai, kuri reiškia, kad atsakomybė susirasti darbą tenka darbuotojui; pabrėžia, kad abi sąvokos vartojamos, kai skatinama panaikinti darbo rinkos reglamentavimą ir liberalizuoti atleidimą iš darbo, taip keliant pavojų socialinei sanglaudai ir darbo kokybei; įspėja, kad šia strategija siekiama persvarstyti bedarbių pašalpų sistemą, siekiant sumažinti pašalpas ir jų mokėjimo trukmę; ;

29.  pabrėžia, kad lanksčios darbo rinkos ir nesaugių darbo vietų skatinimas akivaizdžiai prieštarauja poreikiui pagerinti visus darbo vietų kokybės aspektus; pažymi, kad darbo rinkos reformų padarinys buvo produktyvumo augimo sumažėjimas; ragina Komisiją parengti pranešimą apie darbo vietos kokybės ir produktyvumo ryšį;

30.  apgailestauja, kad daugelyje nacionalinių reformų planų dėmesys sutelkiamas tik į didesnį darbo vietų skaičių, bet nekalbama apie kitą medalio pusę – jų kokybę; pabrėžia, kad metinėje pažangos ataskaitoje ir nacionalinių reformų planuose nebuvo pakankamai išnagrinėta, kaip skatinti darbo kokybę visais požiūriais, ir mano, kad ES turėtų teikti tam pirmenybę, nes darbo kokybė glaudžiai susijusi su gyvenimo kokybe, socialine įtrauktimi ir produktyvumu; ragina Komisiją nustatyti specialią Bendrijos programą, kuri papildytų veiksmus nacionaliniu lygiu darbo kokybei skatinti ir suteiktų galimybę keistis pažangiąja patirtimi, tam skiriant atitinkamų finansinių išteklių;

31.  ragina, kad pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikime būtų patvirtintų tikslas, kad pusė ES darbuotojų, turinčių terminuotas sutartis, iki 2010 m. turėtų nuolatinio darbo sutartis, ir kad būtų sukurta speciali stabilių darbo vietų kūrimo paskatų sistema, kuri būtų papildomai finansuojama iš ES biudžeto; reikalauja, kad ES ir valstybės narės darbo rinkos politikos srityje plėtotų priemones, kurios leistų sukurti darbo vietas visai darbo dienai priverstinai ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams; ragina ES įsipareigoti sumažinti priverstinio ne visą darbo dieną trunkančio darbo vietų kiekį;

32.  pabrėžia, kad vykdant aktyvią darbo rinkos politiką tik mokymas turi ženklų poveikį bendriems darbo rinkos rezultatams; pabrėžia, kad būtina, kad ESF toliau teiktų pirmenybę mokymams, kurie būtų pritaikyti prie kiekvienos valstybės narės specialių poreikių, ir išreiškia susirūpinimą, kad skirstant struktūrinių fondų lėšas ir į atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, mokymams numatyti pinigai gali būti perkelti kitoms aktyvioms darbo politikos sritims finansuoti; ypatingai pabrėžia, kad besimokančių darbuotojų kiekis yra dar vis per mažas, o privatusis verslas nepakankamai prisideda prie mokymosi skatinimo; skatina darbdavius pirmenybę skirti mokymuisi ir sukurti sąlygas mokytis darbo vietoje; mano, kad mokymosi laikas turi būti laikomos darbo laiku;

33.  pabrėžia, kad darbo sąlygų gerinimas yra esminis darbo kokybės užtikrinimo aspektas; yra labai susirūpinęs dėl lanksčių darbo susitarimų, pagal kuriuos darbuotojai prisiderina prie gamybos ciklo, ?? paspartėjusio darbo tempo pasekmių darbuotojų sveikatai ir įvykių darbo vietose; mano, kad jei bus patvirtintas Komisijos pasiūlymas peržiūrėti darbo laiko direktyvą, tai pablogins esamą padėtį; ragina Komisiją išleisti komunikatą dėl dabartinių ES su darbu susijusių pasiūlymų poveikio darbuotojų sveikatai;

34.  ragina, kad ES rimtai įsipareigotų trumpinti darbo laiką, o atlyginimai nebūtų mažinami, kurti naujas darbo vietas ir didinti produktyvumą, todėl ragina Komisiją atsiimti pasiūlymą dėl darbo laiko direktyvos persvarstymo; ragina valstybes nares koordinuoti pastangas palaipsniui trumpinant darbo laiką iki 2010 m. ir akcentuoja greitu laiku siektiną tikslą dėl 35 darbo valandų per savaitę; mano, kad darbo laiko trumpinimas nemažinant atlyginimų, turi būti suprantamas kaip savaiminis tikslas ir gerovės socialinis matas;

35.  mano, kad vykdomi darbo teisės persvarstymai, netipinės darbo sutartys, kapitalo mobilumas ir didelis nedarbo lygis kenkia profesinių sąjungų galioms; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti tvirtų profesinių sąjungų buvimą ir jų teises, tai yra būtinas procesas, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp nepastovaus kapitalo ir darbo santykio ir būtų remiami ekonomikos ir pinigų politikos tikslai, susiję su užimtumu;

Nauja solidarumo ir tobulesnės gerovės valstybės strategija

36.  pabrėžia, kad norint sukurti plačią pokyčiams pritariančią koaliciją, naujoje strategijoje turi būtų siekiama pagerinti, o ne susilpninti, kaip numatyta Lisabonoje strategijoje, gerovių sistemas (garantuojančias socialinę apsaugą ligos, nedarbo, išėjimo į pensiją ir kitais socialinių reikmių atvejais) ir nedidinti mažėjančios įtampos, susijusios su socialiniai standartais; mano, kad tai turi būti tvirtas įsipareigojimas siekiant solidarumo Europos Sąjungoje;

37.  pabrėžia, kad gerovės valstybės pagrindas turėtų būti valstybinė ir pakankamai finansuojama socialinės apsaugos sistema, apimanti su gyvenimu ir darbu susijusią riziką, su valstybine pensijos sistema, pagrįsta apibrėžtų įmokų pensijų kaupimu, kad būtų garantuota socialinė apsauga ir solidarumas tarp kartų; labai susirūpinęs dėl to, kad pagrindinės antrosios kartos nacionalinių strateginių programų gairės rodo socialinių sistemų privatizavimo, pensinio amžiaus padidinimo ir socialinių išmokų mažinimo tendenciją;

38.  mano, kad Komisijos ir Tarybos panaudojant Lisabonos strategiją daromas spaudimas toliau griauti (privatizuoti) valstybinių pensijų ramstį ir padidinti įstatyminį ir realųjį pensinį amžių yra nepagrįstas; atmeta visus pasiūlymus dėl įstatyminio pensinio amžiaus padidinimo; neigia mitą dėl gresiančio pensijos sistemos žlugimo, ir mano, kad problemų, kurios gali iškilti, bus taip pat ir visose kapitalu grindžiamose ar privačiose socialinės sistemose, šias problemas sustiprins padidėjusi finansinė rizika dėl finansinių rinkų nepastovumo, kadangi joms turi įtakos ekonominis ir su užimtumu susijęs spaudimas;

39.  pabrėžia, kad geriausi būdai spręsti su socialinės apsaugos ilgalaikiu išlaikymu susijusias problemas yra visiško užimtumo užtikrinimas suteikiant darbuotojams teises, progresyvi atlyginimų politika, darbuotojų migrantų visiška integracija (įteisinimas), lygesnis pajamų paskirstymas, pakankamas produktyvumo augimas ir koordinuojama kova su šešėliniu darbu; mano, kad svarbu užtikrinti ir padidinti darbdavių įnašus į socialinės apsaugos sistemą; pabrėžia, kad reikia naujų priemonių valstybinėms socialinėms apsaugos sistemoms finansuoti, pavyzdžiui, apmokestinti finansines operacijas kapitalo rinkose;

40.  pabrėžia, kad socialinės apsaugos finansavimo priemonės turi būti atnaujinamos, atsižvelgiant į technologijų raidą ir į aktyviai kapitalu besinaudojančio verslo šakų įnašą prisidedant prie nacionalinių pajamų; mano, kad darbui imlus verslas patiria sunkumų tik dėl atlyginimais pagrįstos įnašų į socialinę apsaugą sistemos; mano, kad papildomos lėšos, susijusios su įmonių pridėtine verte, gali padėti užtikrinti didesnį fiskalinį teisingumą ir naujas socialinės apsaugos sistemos finansavimo priemones;

41.  pabrėžia, kad reikia politikos, kuria būtų siekiama moterų ir vyrų lygybės (pvz., vienodų atlyginimų, tėvystės ir motinystės atostogų, galimybės gauti gerą darbą) ir sudaromos geresnės sąlygos derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą; pažymi, kad reikia tobulesnės švietimo ir socialinės infrastruktūros, skirtos jauniems ir pagyvenusiems žmonėms, įskaitant gausesnes (ir geresnes) mokymosi, (prieinamas) vaikų priežiūros, pagyvenusių asmenų slaugos ir priežiūros paslaugas; primena valstybėms narėms apie 2002 m. Barselonos vadovų susitikime jų prisiimtus įsipareigojimus, kad iki 2010 m. jos turi sukurti vaikų priežiūros vietas daugiau kaip 33 proc. vaikų iki trejų metų amžiaus ir 90 proc. vaikų nuo trejų metų iki mokyklinio amžiaus, ir prašo, kad šis įsipareigojimas būtų iki galo įvykdytas ir patobulintas;

42.  reikalauja, kad būtų imamasi priemonių kovoti su diskriminacija, ypač imantis naujų teisėkūros iniciatyvų moterų, imigrantų ir žmonių su negalia teisių srityje ir pabrėžia poreikį stiprinti sąsajas su ESF, kad nacionaliniai parlamentai, pirmiau minėtose srityse dirbančios nevyriausybinės organizacijos ir darbo rinkos dalyviai galėtų iš tikrųjų bendradarbiauti;

43.  primena apie Komisijos strategiją, skirtą naujiems darbo šaltiniams kurti, ypač skatinant teikti vietines Bendrijoje teikiamas paslaugas, viešąsias paslaugas, socialines paslaugas, asmenines paslaugas, kultūros paslaugas ir rinktis su aplinkos apsauga susijusias profesijas; yra labai susirūpinęs, kad ši strategija gali būti panaudota kurti netiesioginį užimtumą ir darbo už mažus atlyginimus vietas, siekiant užmaskuoti nedarbą; mano, kad šioje strategijoje dėmesys turėtų būti skiriamas sukurtų darbo vietų kokybei ir stabilumui tam, kad tai netaptų mažai mokamų darbo vietų kūrimu;

44.  mano, kad vykdant imigracijos politiką turėtų būti siekiama sėkmingai ekonomiškai, socialiai ir teisiškai integruoti imigrantus, o tai galėtų prisidėti prie socialinio saugumo tvarumo; mano, kad imigracijos politikos sėkmė priklauso nuo visuotinės ir veikti skatinančios strategijos, kuria siekiama visiškos integracijos ir kuri apima socialines, ekonomines ir pilietines priemones;

Nauja sustiprintų viešųjų paslaugų ir reguliuojamų kapitalo rinkų strategija

45.  atmeta ES lygiu Komisijos ir Tarybos skatinamą reguliavimo panaikinimo, privatizavimo ir liberalizavimo strategiją; mano, kad naujoje strategijoje dėmesys turi būti skiriamas geresnėms viešosioms paslaugoms, valstybės vaidmens stiprinimui vykdant rinkos reguliavimą, dalyvaujant ir vykdant intervencijas joje bei geresnei kapitalo rinkų reguliavimo sistemai;

46.  pripažįsta viešųjų paslaugų ir jų teikimo svarbą siekiant skatinti socialinę, ekonominę ir regioninę sanglaudą Europos Sąjungoje; griežtai kritikuoja nusiteikimą prieš valstybę, kaip visuotinės svarbos paslaugų teikėją, ir ragina, kad viešąjį turtą valdytų viešasis sektorius; apgailestauja, kad plečiamas viešojo ir privataus sektorių partnerytės formų taikymas ir skatinimas ES lygmeniu būtent su struktūriniais fondais susijusiose srityse; pabrėžia, kad tokia partneryste naudojamasi privatizavimo procesams užmaskuoti ir pakenkti viešųjų paslaugų teikimui;

47.  apgailestauja, kad buvo patvirtinta paslaugų direktyva dėl paslaugų Europos Sąjungoje liberalizavimo, ir įspėja dėl pasekmių, susijusių su jos įgyvendinimu; prižįsta paslaugų sektoriaus svarbą ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, tačiau laikosi nuomonės, kad paslaugų rinkos liberalizavimas skatintų darbo reguliavimo panaikinimą, socialinį ir aplinkosauginį dempingą, viešosios paslaugos, darbo vietos, socialinės ir vartotojų teisės atsidurtų pavojuje; pabrėžia, kad vyriausybės netektų savo reglamentuojančio ir kontroliuojančio vaidmens užsienio įmonių jų teritorijoje suteiktų paslaugų atžvilgiu, o tai prisidėtų prie tolesnio rinkos reguliavimo panaikinimo; atmeta dirbtinį suskirstymą į visuotinės svarbos ekonomines ir neekonomines paslaugas ir pabrėžia, kad tai yra būdas išstumti viešąsias paslaugas už direktyvos taikymo ribų;

48.  reikalauja nedelsiant sustabdyti vykdomą viešųjų paslaugų ir komunalinių įstaigų liberalizavimą; prašo Komisijos pateikti išsamų tyrimą dėl liberalizavimo poveikio paslaugų kainoms ir kokybei bei darbo vietoms;

49.  mano, kad teikiant iniciatyvą dėl geresnės teisėkūros pasiūlytuose ekonominės naudos ir konkurencingumo vertinimuose paisoma verslo interesų, o jų pagrindinis tikslas – panaikinti visus konkurencijai ir pelningumui trukdančius bei reguliavimo panaikinimą skatinančius teisės aktus; mano, kad poveikio vertinimuose neturėtų būti abejojama pradiniais pasiūlytų ar priimtų teisės aktų tikslais, būtent darbo, socialinių, aplinkos ir vartotojų teisių apsaugos srityse;

50.  reikalauja sukurti reguliavimo sistemą ES lygiu, kad apsunkintų įmonių perkėlimo Europos Sąjungoje ir už jos ribų procesus; mano, kad valstybės parama įmonėms nacionaliniu ir ES lygiu turi būti susijusi su ilgalaikiais jų įsipareigojimais dėl regionų plėtros ir užimtumo, ir parama neturi būti teikiama įmonių perkėlimams remti; prašo stiprinti darbuotojų atstovų vaidmenį įmonių vykdomuosiuose organuose ir priimant struktūrinius valdymo sprendimus;

51.  pabrėžia padidėjusią finansinių krizių grėsmę dėl kapitalo rinkų reguliavimo panaikinimo ir šių procesų nepastovumo stiprėjimą pasauliniu mastu, tai susiję ir su padidėjusia kazino įstaigų veiklos apimtimi, kuri kelia nuolatinę grėsmę ekonomikai; atmeta reguliavimo panaikinimą, numatytą į Lisabonos strategiją įtrauktame finansinių paslaugų veiksmų plane;

52.  pabrėžia, kad nedideli pardavimo mokesčiai visoms finansinėms operacijoms su akcijomis, obligacijomis, valiuta ir išvestiniais vertybiniais popieriais (šie mokesčiai atitinka Tobino pasiūlymo dėl valiutų rinkų dvasią) apsunkintų trumpalaikius įsigijimus, sumažintų spekuliacijas ir finansinių rinkų nepastovumą; mano, kad šis pasiūlymas taip pat vyriausybėms numato tiesioginės intervencijos į finansų rinkas priemonę; pabrėžia, kad šis dalykas gali būti papildomas mokesčio bazės mažėjimo finansavimas ir palengvinti darbo sektoriui tenkančią mokesčių naštą; primena, kad kiekvienos finansinės operacijos, atsižvelgiant į nevienodą finansinės priemonės rizikos lygį, apmokestinimas 0,5 proc. galėtų prilygti sumai, atitinkančiai ES metinį biudžetą; ragina valstybes nares koordinuoti pastangas kuriant tokį mokestį;

53.  ragina taikyti geresnę ir griežtesnę bankų ir kitų finansinių institucijų reguliavimo sistemą; mano, kad svarbios yra su grynųjų pinigų rezervais susijusios priemonės arba maržų reikalavimai, kadangi dėl to finansinės institucijos dalį paskolų ir investicijų turi užtikrinti grynaisiais pinigais; mano, kad tokio pobūdžio priemonės gali būti naudojamos intervencijai į bankų paskolų politiką, būtent, leidžiant pasinaudoti šiais grynųjų pinigų rezervais, taikant sumažintas palūkanų normas, nedideliems kreditams, mažoms ir smulkioms įmonėms bei socialiniams projektams, pavyzdžiui, susijusiems su socialiniu būstu, finansuoti;

54.  pažymi vengimo mokėti mokesčius ir jų negavimo problemą bei pasekmes dėl pajamų netekimo ir pasekmes biudžetui nacionaliniu lygiu; ragina valstybes nares įsipareigoti panaikinti „mokesčių rojų“ ir neapmokestinamą veiklą Europos Sąjungoje iki 2010 m. ir reikalauja, kad Komisija ir valstybės narės tvirtai pasižadėtų siekti, kad būtų panaikintas „mokesčių rojai“ ir neapmokestinama veikla pasauliniu mastu;

Nauja investicijų į visų labui skirtus tyrimus, švietimą ir naujoves strategija

55.  tiki, kad reikia vykdyti ekspansyvią makroekonominę politiką skatinant diegti ekologines naujoves, vykdyti tyrimus ir plėtrą, tai padeda vykdyti bendrą tvaraus vystymosi politiką, prisidėti prie gerovės ir darbo vietų kūrimo; pabrėžia valstybės lėšomis šiuo tikslu finansuojamų teorinių ir taikomųjų tyrimų svarbą; tiki, kad tvarus vystymais įmanomas tik tuomet, jei padidėjusią paklausą ir ekonomikos augimą bus galima susieti su ženkliai mažesniu energijos, natūralių išteklių ir žaliavų naudojimu;

56.  nepritaria žinių, šveitimo ir tyrimų sukomercinimui ir yra susirūpinęs, kad Komisija ir Taryba tam dalykui skiria dėmesį; įspėja dėl pavojaus, kad dienos šviesą išvys tik tie taikomųjų tyrimų rezultatai, kurie galėtų būti pelningi ir kuriuos būtų galima parduoti rinkoje;

57.  mano, kad investicijomis į mokslinius tyrimus ir naujoves turėtų būti siekiama pagerinti gyvenimo kokybę bei skatinti tvarųjį vystymąsi ir kad 7-ojoje mokslinių tyrimų pagrindų programoje (2007–2013) pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas socialiniams mokslams, žinių visuomenei (įskaitant laisvąją ir atviro kodo programinę įrangą), sveikatos profilaktikai ir priežiūrai, maisto saugai, cheminių medžiagų kontrolei, ekologiškoms technologijoms ir su tvariuoju vystymusi susijusioms sritims, pvz., atsinaujinančios energijos šaltiniams ir aplinką tausojančiam žemės ūkiui, ekologiškam ūkininkavimui; apgailestauja, kad 7-ojoje mokslinių tyrimų pagrindų programoje (2007–2013) prioritetų kryptys išsiskiria ir kad per 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą buvo sumažintos šiai sričiai finansuoti skiriamos lėšos;

58.  ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų ir skatinti vidutinio dydžio įmones diegti naujoves, vykdyti tyrimus ir plėtrą, taip pat ir 20 mln. mažų įmonių, kurios yra pagrindinės ES ekonominio augimo ir darbo vietos kūrėjos; mano, kad geresnė MVĮ prieiga prie 7-osios mokslinių tyrimų pagrindų programos yra nepaprastai svarbi siekiant stiprinti MVĮ galimybes kurti darbo vietas;

59.  pabrėžia, kad svarbu pakelti bendrą gyventojų švietimo ir įgūdžių lygį ir skatinti tyrimus bei plėtrą, ir mano, kad šiuo tikslu būtina daugiau investuoti į švietimą visais lygiais ir mokymąsi; mano, kad reikia gerinti švietimo ir mokymo įvairiais gyvenimo tarpsniais sistemas bei padaryti aukštąjį išsilavinimą visiems lengviau prieinamą,

60.  ragina valstybes nares visų pirma skirti dėmesio pradinės ar vidurinės mokyklos nebaigusių žmonių problemoms; mano, kad ES mokyklos nebaigusių žmonių skaičius (1 iš 5 mokinių) ES yra nepriimtinai gausus; ragina per pavasarį vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą padidinti ankstesnius įsipareigojimus ir iki 2010 m. perpus sumažinti šį skaičių; yra susirūpinęs dėl to, kad per paskutinį pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą Komisija pateikė pasiūlymus ir nurodė specialius tikslus – rasti darbą mokyklos nebaigusiems žmonėms, užuot stengusis sumažinti tokių žmonių skaičių;

Nauja nuoseklios energetikos politikos strategija – vartojimo mažinimas, veiksmingumo didinimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas

61.  mano, kad energija ir aprūpinimas ja yra gyvybiškai svarbūs, siekiant ekonominio vystymosi ir gyventojų gerovės; pabrėžia, kad energija yra viešasis turtas, o aprūpinimas energija – viešoji paslauga; apgailestauja, kad daugelyje nacionalinių reformų programų planų ir metinėje pažangos ataskaitoje pirmenybė teikiama energijos rinkos liberalizavimui iki 2007 m., kaip per Vadovų Tarybos susitikimą nusprendė valstybės narės; dar kartą primena, kad dėl šio liberalizavimo gali pakilti kainos ir kilti rizika, kad tokios paslaugos nebus teikiamos;

62.  mano, kad valstybės narės ir ES turi labai stengtis tapti nepriklausomos nuo iškastinio kuro ir sustabdyti šią netinkamą tendenciją; primena, kad naftos pikas buvo pasiektas 2004 m., pabrėžia, kad ekologinis ir socialinis tvarumas turi būti pagrindinis ES ir valstybių narių viešųjų investicijų programų tikslas; pažymi, kad reikėtų padidinti investicijas skatinant naudoti atsinaujinančios energijos šaltinius, atskirti ekonomikos augimą nuo energijos naudojimo didėjimo; pagerinti energijos naudojimo efektyvumą ir taupyti energiją mažinant bendrą energijos sunaudojimą ir ragina per pavasario Europos Vadovų susitikimą numatyti konkrečius veiksmus šiose srityse;

63.  pabrėžia, kad ES privalo investuoti nemažai lėšų norėdama išnaudoti itin svarbų energijos taupymo potencialą ir tuo pat metu kurti darbo vietas sektoriuose, kuriuose artimiausiu metu galima pasiekti geriausių rezultatų, ypač statybos sektoriuje, kuriame sunaudojama daugiau kaip 40 proc. viso 25 ES šalyse sunaudojamos energijos kiekio; pripažįsta, kad pakeitus požiūrį į energijos naudojimą dabartinis energijos sunaudojimas ES būtų sumažintas 20 proc.;

64.  supranta, kad nuosekli energetikos politika ir ilgalaikis energijos saugumas neįmanomas, jei nebus artimiausiu metu pradėti naudoti atsinaujinančios energijos šaltiniai, ir ragina labiau stengtis užtikrinti, kad būtų visiškai įgyvendinti užsibrėžti tikslai dėl atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamos elektros energijos, biodegalų ir energijos naudojimo efektyvumo; apgailestauja dėl 2007 m. sausio 10 d. Komisijos pasiūlymo trūkumų ir ragina valstybes nares ir Komisiją skatinti ir investuot į atsinaujinančios energijos šaltinius, kad būtų įvykdyti ir viršyti su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susiję tikslai; todėl yra labai susirūpinęs, kad atsinaujinančių energijos šaltinių energijos procentinė išraiška, vertinant bendrą energijos sunaudojimą, yra tokia pati kaip 2000 m.; mano, kad atsinaujinančios energijos šaltiniai 7-ojoje Bendrijos mokslinių tyrimų pagrindų programoje turi būti vienas iš svarbiausių prioritetų;

mano, kad kova su klimato kaita lemia ekonomines ir socialines galimybes padėti palaikyti tvaraus vystymosi strategiją; pabrėžia, kad reikia užsibrėžti šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus ir juos įteisinti; ragina Komisiją ir valstybes nares pabrėžti klimato apsaugos poveikį, užmezgant dialogą su tarptautiniais partneriais, ypač JAV;

66.  atkreipia dėmesį, į tai, kad esama pajėgumų alternatyviems sprendimams priimti ir energijos, aplinkos ir žemės ūkio sąsajų įgyvendinant tvarųjį vystymąsį ir siekiant didžiausios naudos piliečiams ir jų gyvenimo kokybei, taip pat dalyvaujantiems ekonomikos sektoriams; vis dėlto mano, kad reikėtų siekti tinkamos maistinių ir energijai gauti naudojamų augalų auginimo pusiausvyros norint, kad nekiltų aprūpinimo maistu ir maisto saugos pavojus;

*

*  *

67.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.