PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
27.8.2008
pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį
pateikė Francis Wurtz, Gabriele Zimmer, Dimitrios Papadimoulis, Eva-Britt Svensson, Roberto Musacchio ir Umberto Guidoni
GUE/NGL frakcijos vardu
dėl socialinių priemonių rinkinio
Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinių priemonių rinkinio
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Atnaujinta socialinė darbotvarkė: galimybės, prieinamumas ir solidarumas XXI amžiaus Europoje“ (COM(2008)412) ir į daugelį ne teisėkūros dokumentų, pridėtų prie šio komunikato,
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo (COM(2008)414),
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos darbo tarybų steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo (nauja redakcija) (COM(2008)419),
– atsižvelgdamas į savo 2001 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl Komisijos pranešimo dėl direktyvos dėl Europos darbo tarybų steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo taikymo,
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos, pagal kurią įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008) 426),
– atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų tarybos politinį susitarimą dėl Darbo laiko direktyvos ir dėl 2008 m. birželio 9 d. Laikinųjų darbuotojų direktyvos persvarstymo,
– atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimus Viking Line, Laval, Rüffert ir Komisija prieš Liuksemburgą bylose bei į prieštaringas politines diskusijas šiais klausimais,
– atsižvelgdamas į šias Jungtinių Tautų konvencijas: TDO-94, Išlygos dėl darbo (Viešųjų pirkimų sutartys); TDO-87, Asociacijų laisvė ir teisės jungtis į organizacijas gynimas; TDO-98, Teisė jungtis į organizacijas ir kolektyvinės derybos; TDO-117, Pagrindiniai socialinės politikos tikslai ir standartai, ypač į jos IV dalį; TDO-154, Kolektyvinės derybos; TDO-DJK, Darbo jūroje konvencija; taip pat atsižvelgdamas į TDO tinkamo darbo skatinimo darbotvarkę,
– atsižvelgdamas į 2008–2010 m. Integruotąsias ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires ir į ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategiją,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi dabartinės Parlamento kadencijos metu Komisija ir Taryba iki šiol labai nenorėjo siūlyti ir priimti jokių socialinės politikos srities teisės aktų, kurie padėtų skatinti Europos Sąjungos socialinę pažangą,
B. kadangi užimtumas ir į socialinę pažangą orientuota socialinė politika nėra vienas iš keturių oficialių Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Prancūzijos prioritetų; ir kadangi Tarybai pirmininkaujančios Prancūzijos tvirtinimai, kad ji 2008 m. pavadins vadinamaisiais socialinės Europos atkūrimo metais, nėra labai įtikimi,
C. kadangi 2008 m. birželio 9 d. pasiektu Užimtumo ir socialinių reikalų tarybos politiniu susitarimu dėl Darbo laiko direktyvos persvarstymo siekiama toliau liberalizuoti ir taip jau negriežtus minimalius standartus dėl darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugumo neteisėtų ir ilgų darbo valandų atžvilgiu; kadangi dabartiniai Prancūzijos vyriausybės bandymai atšaukti nacionalinį įstatymą dėl 35 valandų darbo savaitės ir panašaus pobūdžio kampanijos dėl ilgesnių darbo valandų kitose valstybėse narėse yra to paties socialinės regresijos pobūdžio,
D. kadangi pagal neseniai priimtus Europos Teisingumo Teismo sprendimus bylose Viking Line, Laval, Rüffert ir Liuksemburgas buvo apribota teisė streikuoti ir kolektyvinių derybų teisė ir yra tvirtinama, kad vidaus rinkos laisvės yra viršesnės nei pagrindinės socialinės teisės; kadangi Direktyvoje dėl darbuotojų komandiravimo nustatyti minimalūs socialinės apsaugos standartai šiuose sprendimuose aiškinami kaip maksimalūs standartai, pagal kuriuos leidžiama nepalanki konkurencija dėl darbo užmokesčio toje pačioje darbo vietoje, ir valstybėms narėms atimama teisė komandiruotiems darbuotojams nacionaliniuose įstatymuose nustatyti palankesnes darbo sąlygas ir atlyginimą,
E. kadangi šie veiksmai itin prisidėjo prie plačiai išplitusio visuomenės suvokimo, kad ES per daug linkusi remti laisva rinka ir konkurencija grindžiamą politiką bei atsisako solidarumo ir socialinės pažangos; kadangi ši stiprėjanti Europos Sąjungos teisėtumo krizė lėmė didėjantį atotrūkį tarp rinkos principais paremto Europos projekto, kurį remia jos elitas, ir skeptiško daugelio Europos piliečių požiūrio į Europos politikos naudą jų kasdieniame gyvenime ir teigiamą įtaką jų socialinei gerovei, pvz., vėl neseniai airių ištartas „ne“ Lisabonos sutarčiai,
F. kadangi, atsižvelgiant į šiuos faktus, Komisijos pateikta atnaujinta socialinė darbotvarkė turi būti suprantama kaip bandymas numalšinti didelės visuomenės dalies pyktį ir nepasitenkinimą dėl dabartinės Europos integracijos projekto naujojo liberalizmo krypties; tačiau kadangi vadinamąjį socialinių priemonių rinkinį daugiausia sudaro ne teisėkūros komunikatai, pranešimai ir rekomendacijos, kurių poveikis skatinant pastebimą Europos Sąjungos socialinę pažangą abejotinas,
1. mano, kad socialinių priemonių rinkinys yra blogai suplanuotas bandymas nukreipti visuomenės dėmesį nuo socialiai nepalankios Komisijos ir Tarybos politinės pozicijos, pvz., planuojamas Darbo laiko direktyvos liberalizavimas ir pražūtingas neseniai priimtų Europos Teisingumo Teismo sprendimų poveikis pagrindinėms teisėms ir kolektyvinėms deryboms;
2. atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas savo pirmojo svarstymo dėl Darbo laiko direktyvos persvarstymo metu paragino palaipsniui panaikinti atsisakymo galimybę reglamentuojančią nuostatą; griežtai kritikuoja tai, kad pagal Tarybos politinį susitarimą šis reikalavimas buvo atmestas; taigi, pareiškia savo nepritarimą Tarybos susitarimui;
3. primygtinai reikalauja, kad socialiniu požiūriu prasmingai persvarstant Darbo laiko direktyvą didžiausią dėmesį reikėtų skirti darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyros užtikrinimui nustatant mažesnį maksimalų dienos ir savaitės darbo valandų skaičių; pabrėžia, kad reikia visiškai panaikinti atsisakymo galimybę reglamentuojančią nuostatą, kad ETT praktika dėl budėjimo valandų darbo vietoje ir kompensuojamųjų poilsio laikotarpių turi būti visiškai įgyvendinta ir įtraukta į direktyvą ir kad bet koks apsaugos lygio, kuris užtikrinamas pagal esamą direktyvą, mažinimas neturi būti leidžiamas;
4. ragina Tarybą ir valstybes nares išsamiai apsvarstyti klausimus, kilusius priėmus pastaruosius Teismo sprendimus; primygtinai ragina Tarybą imtis veiksmų siekiant užtikrinti socialinių teisių viršenybę vidaus rinkos laisvių atžvilgiu; taigi, prašo išsamiai persvarstyti Sutartis siekiant sudaryti sąlygas kurti socialiniais principais grindžiamą Europą; mano, kad, jei Europos institucijos neatliks šių veiksmų, itin sustiprės didelė dabartinio Europos ekonominio ir socialinio modelio teisėtumo krizė;
5. atkreipia dėmesį į Komisijos pirmąjį dvimetį pranešimą dėl ES visuotinės svarbos socialinių paslaugų padėties; primygtinai reikalauja, kad visuotinės svarbos paslaugų klausimas būtų kitas svarbus dalykas persvarstant Sutartis; taigi, pabrėžia, kad ES pirminiuose teisės aktuose reikia įtvirtinti aiškias nuostatas siekiant užtikrinti, kad viešosioms gėrybėms, viešosioms paslaugoms, visuotinės svarbos paslaugoms ir ne pelno sektoriui nebūtų taikomos konkurencijos, valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų ir vidaus rinkos taisyklės, tačiau tai turėtų būti tik visuotine svarba grindžiamas sektorius, kuris būtų organizuojamas vadovaujantis subsidiarumo principu esant išimtinei valstybių narių ir atitinkamų jų regioninių ir vietos valdžios institucijų kompetencijai siekiant užtikrinti jų tinkamą veikimą;
6. ragina Tarybą sustabdyti Lisabonos sutarties, kuri jau buvo atmesta po Airijos referendumo, ratifikavimo procesą ir žengiant pirmą žingsnį siekiant pataisyti padėtį kaip privalomą Sutarties protokolą pateikti vadinamąją socialinės pažangos nuostatą, kurioje būtų paaiškinta:
- –kad Sutartis negali būti traktuojama kaip kokiu nors būdu daranti poveikį naudojimuisi pagrindinėmis teisėmis, kurias pripažįsta valstybės narės, įskaitant teisę streikuoti ir imtis kolektyvinių priemonių valstybės narės lygmeniu ir tarpvalstybiniu mastu;
- –kad šios teisės gali apimti ir teisę arba laisvę imtis kitų veiksmų, numatytų konkrečiose valstybių narių darbo santykių sistemose, įskaitant veiksmus, kuriais siekiama inicijuoti kolektyvinių susitarimų sudarymą – pagal šiuos susitarimus būtų nustatyti didesni negu minimalūs atlyginimai ir standartai;
- –kad Sutartis negali būti aiškinama kaip daranti kokį nors poveikį valstybėse narėse pripažintoms darbo santykių ir kolektyvinių derybų sistemoms;
- –kad Sutartis negali būti aiškinama kaip daranti kokį nors poveikį valstybių narių kompetencijai priimti socialinės politikos teisės aktus, kuriais būtų numatomi aukštesni standartai ir reikalavimai, negu ES direktyvose nustatyti minimalūs standartai;
- –kad visais atvejais, kai šios minėtosios teisės ir valstybių narių kompetencija socialinės politikos srityje arba darbo santykių sistemos prieštarauja vidaus rinkos reguliavimui arba pagrindinėms vidaus rinkos laisvėms, minėtosios teisės (pagrindinės teisės ir kt.) turi viršenybę šio reguliavimo ir laisvių atžvilgiu;
7. atkreipia dėmesį į tai, kad pagal į socialinių priemonių rinkinį įeinančius teisėkūros projektus arba siekiama didinti vidaus rinkos liberalizavimą, kaip siūlomos Direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo atveju, kuri grindžiama senais svarstant paslaugų direktyvą pateiktais F. Bolkešteino pasiūlymais dėl sveikatos apsaugos, arba nepakankamai skatinama socialinė pažanga, kaip pasiūlymo dėl Europos darbo tarybų direktyvos persvarstymo atveju; taigi mano, kad šių priemonių nepakanka siekiant, kaip Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija teigia, atkurti socialinę Europą;
8. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pateisinamų priežasčių sveikatos apsaugos paslaugos nebuvo įtrauktos į direktyvą dėl vidaus rinkos paslaugų, nes sveikatos apsauga yra socialinio saugumo sistemų dalis, o ne rinkos klausimas; pabrėžia, kad nėra poreikio reglamentuoti sveikatos apsaugą remiantis vidaus rinkos taisyklėmis ir tai neįeina į ES kompetenciją; primygtinai reikalauja, kad Komisijos pasiūlyme dėl direktyvos išdėstyti klausimai būtų sprendžiami ir reguliuojami koordinuojant socialinio saugumo sistemas (Reglamentas 883/2004);
9. griežtai kritikuoja Komisijos pasiūlymą dėl direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo; atkreipia dėmesį į tai, kad šis pasiūlymas grindžiamas vidaus rinkos metodu ir juo iš esmės siekiama, kad labiau pasiturintys ir išsilavinę žmonės pirktų pigesnes sveikatos apsaugos paslaugas užsienyje; pabrėžia, kad šiame pasiūlyme pažeidžiamas lygybės sveikatos apsaugos sistemose principas, nes neturtingesnių valstybių narių pacientams priklausanti kompensacija už sveikatos apsaugos paslaugas nepadengtų turtingesnėse valstybėse narėse suteiktų aukštos kokybės sveikatos apsaugos paslaugų išlaidų;
10. griežtai kritikuoja tai, kad Komisijos pasiūlymas dėl Europos darbo tarybų (EDT) direktyvos persvarstymo nepakankamai ambicingas; primena Komisijai Parlamento jau prieš septynerius metus savo 2001 m. rugsėjo 4 d. rezoliucijoje pateiktus reikalavimus dėl šios direktyvos persvarstymo, į kuriuos nebuvo atsižvelgta;
11. atkreipia dėmesį į šiuos pagrindinius reikalavimus, susijusius su EDT direktyvos persvarstymu: dėl geresnio terminų „informavimas“ ir „konsultavimas“ (tinkamu laiku pateikiama išsami informacija raštu) ir tarpvalstybinių klausimų apibrėžimo; dėl reikalavimų EDT steigimui sumažinimo; dėl profesinių sąjungų vaidmens ir teisių pripažinimo; dėl geresnių EDT darbo sąlygų; dėl veiksmingesnių, atitinkamų ir atgrasomųjų baudų įmonėms, nesilaikančioms šios direktyvos reikalavimų; ir dėl EDT teisės vetuoti administracijos pateiktus planus dėl restruktūrizavimo, susijungimo ir įmonių perėmimo arba gamybos nutraukimo įtvirtinimo sudarant galimybę atidėti galutinius sprendimus, kol EDT pateiks pasiūlymų dėl alternatyvių sprendimų ir juos išsamiai apsvarstys su administracija;
12. palankiai vertina tai, kad Komisija siūlo horizontaliąją direktyvą dėl kovos su diskriminavimu ne užimtumo srityje; griežtai kritikuoja tai, kad į direktyvą nebus įtraukti draudimo ir kiti finansiniai produktai, o tai finansų ir draudimo įmonėms suteikia teisę toliau vykdyti šališką veiklą ir reikalauti didesnių įnašų dėl su sveikata, amžiumi, lytimi ir negalia susijusios rizikos;
13. atkreipia dėmesį į Komisijos tikslą padidinti ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategijos matomumą ir darbo metodus ir stiprinti jos sąveiką su kitomis politikos sritimis; tačiau pažymi, kad Komisija ir Taryba atmetė Parlamento raginimus į 2008–2010 m. užimtumo gaires įrašyti naują socialinės įtraukties gairę ir dėl to nepadidėjo matomumas ir nesustiprėjo sąveika su kitomis politikos sritimis;
14. remia Komisijos pasiūlymą kitą ES socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos strategijos galiojimo laikotarpį nustatyti skurdo mažinimo (apskritai skurdas, vaikų skurdas, skurdas darbe ir nuolatinis ilgalaikis skurdas), minimalaus pensijų pajamų lygio ir prieigos prie kokybiškų sveikatos apsaugos paslaugų (kūdikių mirtingumo mažinimas, sveikatos būklės gerinimas ir gyvenimo trukmės ilginimas ir t. t.) tikslus; primygtinai reikalauja, kad siekiant kovoti su skurdu ir skatinti socialinę įtrauktį tokie tikslai taip pat būtų nustatyti minimalioms pajamų sistemoms (60 procentų vidutinių nacionalinių pajamų) ir minimaliam darbo užmokesčiui (60 procentų nacionalinio arba konkretaus sektoriaus vidutinio darbo užmokesčio);
15. remia Komisijos tikslą ES vidaus ir išorės politikos srityse skatinti tinkamo darbo idėją; atkreipia dėmesį į tai, kad vienas svarbus tinkamo darbo idėjos aspektas yra laisvai pasirenkamo darbo galimybė, kuri turėtų būti užtikrinama; taigi primygtinai reikalauja, kad valstybės narės persvarstytų darbo rinkos politiką, kuri lemia tai, kad bedarbiai priverčiami dirbti mažai apmokamą, pavojingą darbą, kurio jie nepasirenka laisva valia, ar dirbti mainais už socialinę apsaugą (socialinio aprūpinimo sistemos programos);
16. remia Komisijos pasiūlymą, kuris grindžiamas Europos šio sektoriaus darbdavių ir profesinių sąjungų susitarimu, į Europos darbo teisę įtraukti tarptautinius darbo jūroje standartus (2006 m. TDO DJK); taip pat remia Komisijos siekį pirmumo tvarka įgyvendinti TDO konvencijas; tačiau pabrėžia, kad ETT sprendimas Rüffert byloje prieštarauja TDO konvencijai Nr. 94, kurioje aiškiai reikalaujama laikytis kolektyvinių sutarčių taikant viešųjų pirkimų nuostatas; ragina Tarybą ir Komisiją nustatyti, kad TDO konvencijos Nr. 94 įgyvendinimas būtų prioritetas;
17. pritaria Komisijai, kad reikia imtis daugiau priemonių siekiant sumažinti ir panaikinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus Europos Sąjungoje; ragina Komisiją ir Tarybą toliau tobulinti teisinę sistemą, nustatyti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumų mažinimo tikslą atsižvelgiant ir į prieigą prie profesinio mokymo, ir į moterų kvalifikacijos ir įgūdžių pripažinimą bei į moterų ir vyrų darbo užmokesčio už ne visą darbo dieną skirtumus, taip pat į moterų ir vyrų pensijos skirtumus bei skatinti į viešąsias sutartis įtraukti nuostatas dėl moterų ir vyrų lygybės;
18. atkreipia dėmesį į Komisijos pranešimą dėl Bendrijos romų įtraukties skatinimo priemonių ir politikos; pabrėžia, kad, kaip prašoma Parlamento rezoliucijose šiuo klausimu, reikia imtis tvirtų romų įtraukties srities veiksmų (veiksmų planas dėl romų);
19. atkreipia dėmesį į tai, kad bet koks prasmingas socialinių priemonių rinkinys, pagal kurį būtų skatinama socialinė pažanga, turi būti papildytas pagalbinėmis ekonominės ir struktūrinės politikos priemonėmis; mano, kad ECB monetarinė politika turi būti ne tokia griežta siekiant sušvelninti dabartinio ekonominio nuosmukio Europoje poveikį; ragina Komisiją ir Tarybą parengti Europos investicijų programą siekiant skatinti tvarų vystymąsi, užimtumą ir socialinę įtrauktį ir skirti jai bent 1 proc. ES BVP bei šią programą papildyti panašaus pobūdžio valstybių narių investicijų programomis, kad būtų stabilizuojama ekonomika ir kovojama su klimato kaita; siūlo, kad valstybės narės taip pat parengtų priemones, kuriomis būtų siekiama stabilizuoti ir didinti mažas pajamas turinčių žmonių perkamąją galią (didėjančios maisto, energijos, transporto kainos), t. y. dujoms, elektros energijai, telekomunikacijų paslaugoms, viešajam transportui ir kt. nustatyti mokesčių nuolaidas;
20. atkreipia dėmesį į tai, kad dabartinė Europos Sąjungos Lisabonos strategija baigs galioti 2010 m. pabaigoje; mano, kad jau dabar reikia pradėti išsamiai svarstyti būsimą strategiją nuo 2010 m.; pabrėžia, kad reikėtų atsisakyti dabartinio požiūrio, grindžiamo liberalizavimo ir konkurencingumo principais, ir pakeisti jį nauja suderinta Europos solidarumo ir tvaraus vystymosi strategija, kuri būtų grindžiama keturiais vienodos svarbos pamatiniais dalykais (ekonomika, aplinka, užimtumas, socialinė apsauga ir socialinė įtrauktis);
21. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.