PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
7.1.2009
pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį
pateikė Salvatore Tatarella, Ryszard Czarnecki, Konrad Szymański, Hanna Foltyn-Kubicka ir Adam Bielan
UEN frakcijos vardu
dėl liepos 11-osios, Srebrenicos žudynių aukų atminimo dienos, minėjimo
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B6-0022/2009
B6‑0025/2009
Europos Parlamento rezoliucija dėl liepos 11-osios, Srebrenicos žudynių aukų atminimo dienos, minėjimo
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį,
– atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją,
– atsižvelgdamas į JT konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį,
– atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos 1993 m. gegužės 25 d. rezoliuciją Nr. 827, 1999 m. birželio 10 d. rezoliuciją Nr. 1244 ir 2004 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją Nr. 1575,
– atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai (TBTJ) vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte 2005 m. birželio 13 d. pranešimą Saugumo Tarybai,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Bosnijos ir Hercegovinos ir ypač į savo 2005 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl Balkanų praėjus 10-čiai metų po Srebrenicos įvykių,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi 1995 m. liepos 11 d. rytinėje Bosnijos dalyje esantį Srebrenicos miestą, kuris 1993 m. balandžio 16 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje buvo paskelbtas saugia zona, užėmė generolo Ratko Mladičiaus vadovaujamos ir tuometiniam Serbijos Respublikos prezidentui Radovanui Karadžičiui pavaldžios Bosnijos serbų pajėgos,
B. kadangi pasidavus Srebrenicai per kelias skerdynių dienas generolo Mladičiaus vadovaujamos Bosnijos serbų pajėgos ir sukarinti daliniai, įskaitant nereguliariąsias Serbijos policijos pajėgas, patekusias į Bosnijos teritoriją iš Serbijos, išžudė daugiau kaip 8 tūkstančius musulmonų tikėjimo vyrų ir berniukų, ieškojusių saugios prieglaudos JT apsaugos pajėgų (UNPROFOR) saugomoje zonoje,
C. kadangi Bosnijos serbų pajėgos taip pat įvykdė daugybę Ženevos konvencijos pažeidimų Srebrenicos civilių musulmonų atžvilgiu, įskaitant tūkstančių moterų, vaikų ir senelių deportaciją bei daugybės moterų prievartavimą,
D. kadangi šios žudynės, kurias TBTJ paskelbė genocido aktu, parodo tarptautinės bendruomenės negebėjimą įsikišti į konfliktą ir apsaugoti nekaltus žmones, taip pat ypatingą žiaurumą ir žmogaus gyvybės nepaisymą, kuris gali rastis ginkluoto konflikto metu,
E. kadangi oficialiai paskelbti atminimo dieną yra geriausias būdas pagerbti žudynių aukas ir duoti aiškią žinią ateities kartoms,
1. griežčiausiai smerkia Srebrenicos žudynes; mena ir gerbia šio žvėriško žiaurumo aukas; reiškia užuojautą aukų šeimoms, kurių dauguma iki šiol gyvena negavusios galutinio patvirtinimo apie jų artimųjų likimą, ir solidarumą su jomis;
2. pabrėžia, kad visos šiame tragiškame įvykyje nors kiek dalyvavusios šalys, įskaitant NATO, gali pasimokyti iš Srebrenicos žudynių ir ateityje vengti kartoti klaidas ir žiaurumus, kurie vyko 1995 m. liepos mėnesį;
3. ragina Tarybą ir Komisiją deramai paminėti Srebrenicos ir Potočarų genocido metines ir siūlo paskelbti liepos 11-ąją Srebrenicos žudynių aukų atminimo diena;
4. tikisi, kad šios minėjimo dienos paskelbimas padės užkirsti kelią tokiems kraštutiniams nežmoniškiems aktams visuose būsimuose konfliktuose ir kad Bosnijoje ir Hercegovinoje tai galėtų būti interpretuojama kaip pastangos atsigręžti į šalies praeitį ir iki galo sutaikyti dvi etnines bendruomenes, kurios iki šiol yra viena kitai priešiškos ir laikosi skirtingų nuomonių dėl Bosnijos ir Hercegovinos būsimos politinės sąrangos;
5. pripažįsta TBTJ sunkiai dirbant padarytą pažangą – baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti kai kurie už žudynes atsakingi asmenys; vis dėlto mano, kad šis darbas turi būti užbaigtas, ir ragina naująsias demokratines Balkanų vyriausybes, ypač Serbijos ir Bosnijos, visapusiškai bendradarbiauti su TBTJ, ir primena, kad šis bendradarbiavimas yra viena iš sąlygų visoms šio regiono šalims palaikyti glaudesnius ryšius su ES;
6. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybei ir parlamentui, kitų vakarų Balkanų šalių parlamentams ir vyriausybėms ir JT Generaliniam Sekretoriui.