PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl Pitsburge 2009 m. rugsėjo 24–25 d. vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikimo
30.9.2009
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
Daniel Cohn-Bendit, Rebecca Harms Verts/ALE frakcijos vardu
B7‑0084/2009
Europos Parlamento rezoliucija dėl Pitsburge 2009 m. rugsėjo 24–25 d. vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikimo
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 24–25 d. Pitsburge vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G 20) aukščiausiojo lygio susitikimo išvadas,
– atsižvelgdamas į bendrą Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos atstovų laišką, kuriame raginama nustatyti privalomas bankininkų premijų ribojimo taisykles,
– atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 4 d. paskelbtą bendrą septynių Europos valstybių finansų ministrų (Prancūzijos, Švedijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Ispanijos, Vokietijos ir Italijos) pareiškimą, kuriame Didžiojo dvidešimtuko valstybės raginamos prisijungti prie jų ir priimti griežtas taisykles dėl atlyginimo finansinių operacijų vykdytojams,
– atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 4–5 d. Londone vykusio Didžiojo dvidešimtuko valstybių finansų ministrų susitikimo rezultatus,
– atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 1–2 d. Meksikoje vykusio EBPO pasaulinio forumo susitikimo skaidrumo ir keitimosi informacija mokesčių klausimais rezultatus,
– atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 2–3 d. Londone vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G 20) aukščiausiojo lygio susitikimo išvadas,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi finansų ir ekonomikos krizę sukėlė turtingiausios pasaulio valstybės, tačiau ji turi poveikį visoms šalims; kadangi Didžiojo dvidešimtuko valstybės yra bendrai atsakingos už socialinių krizės padarinių sušvelninimą, ypač besivystančiose šalyse, kurios labai nukentėjo nuo šalutinio krizės poveikio,
B. kadangi su klimato kaita susijusių veiksmų finansavimo suteikimas yra svarbi pastangų skatinti pasaulinį ekonomikos atkūrimą ir kurti tvarios XXI amžiaus ekonomikos pagrindą sudedamoji dalis,
C. kadangi už besivystančių šalių su klimato kaita susijusių veiksmų finansavimą atsakingos pramoninės šalys, nes dėl jų ilgalaikio teršalų išmetimo kilo jau pastebima klimato kaita, ir kadangi tai yra investicija į pasaulinį kolektyvinį saugumą,
D. kadangi didėjantis pasaulio prekybos disbalansas ir vis gilesnis atotrūkis tarp nominaliųjų valiutos kursų svyravimų ir infliacijos lygio skirtumų skirtingose šalyse buvo pagrindinė dabartinės finansų ir ekonomikos krizės priežastis,
E. kadangi dėl neapmokestinamos veiklos centrų sudaromos sąlygos neteisėtai vengti mokėti mokesčius ir juos slėpti bei nesilaikyti finansinių reglamentų ir kadangi mokesčių vengimas ir slėpimas tarptautiniu mastu labai trukdo siekti Tūkstantmečio tikslų,
F. kadangi dėl neapmokestinamos veiklos centrų ir mokesčių lengvatų zonų sudaromos geresnės sąlygos metiniams 1 trilijono JAV dolerių vertės neteisėto kapitalo srautams; kadangi apie du trečdalius šios sumos sudaro sandoriai, kuriuos vykdo tarptautinės bendrovės pasinaudodamos mokesčių vengimo ir mokesčių slėpimo sistemomis,
G. kadangi ypač svarbu spręsti problemas, kurios kilo dėl mokesčių vengimo, mokesčių lengvatų zonų ir lengvatinių mokesčių centrų; kadangi reikia pasaulinės bendradarbiavimo ir keitimosi informacija mokesčių klausimais sistemos,
H. kadangi spekuliacine veikla užsiimantys finansinių operacijų vykdytojai, pvz., rizikos draudimo fondai ir privataus kapitalo įmonės, prisidėjo skatinant didelį naftos, metalo, maisto ir kitų prekių kainų svyravimą; kadangi turėtų būti uždrausta finansinė spekuliacija maisto, naftos, žemės ir kitų pagrindinių prekių kainomis,
I. kadangi būtina reguliuoti itin daug skolintų lėšų naudojančių institucijų veiklą, inter alia, nustatant griežtesnius kapitalo pakankamumo reikalavimus,
J. kadangi tokio dydžio finansų institucijoms, kurios daro įtaką visai sistemai, turėtų būti taikomi aukštesni kapitalo reikalavimai negu mažesnėms finansų institucijoms, kad viešosios gelbėjimo operacijos būtų mažiau tikėtinos,
K. kadangi pagrindinės priemonės, kurių reikia imtis siekiant ateityje išvengti finansų krizės, apima su įmonių vadovų atlyginimais ir premijomis susijusius veiksmus; kadangi šios priemonės yra tikrai būtinos, nes mokesčių mokėtojų lėšos buvo panaudotos paramai finansų sektoriui,
L. kadangi su įmonių vadovų atlyginimais ir premijomis susiję veiksmai bus mažiau veiksmingi, jeigu nebus vykdomi didžiausiuose pasaulio finansų centruose,
M. kadangi ES finansų ministrai susitarė dėl būtinybės suardyti didelių premijų ir rizikos kultūros, kuri, jų požiūriu, paskatino finansinę sumaištį, sąsajas,
N. kadangi globalizacijos sąlygomis būtinas bendradarbiavimas ekonomikos ir finansų srityse ir reikia rasti visuotinius atsakymus į tokius klausimus kaip mokėjimų balanso sureguliavimas, finansų reguliavimas ir priežiūra, skolų valdymas ir atleidimas nuo skolų; kadangi už tarptautinio masto koordinavimą turėtų būti atsakingos institucijos, atitinkančios keturis pagrindinius kriterijus: efektyvumas, teisėtumas, atstovaujamumas ir atskaitingumas,
O. kadangi ypač svarbu užpildyti spragą tarp reguliuojamų ir nereguliuojamų finansų rinkų; kadangi visomis priemonėmis reikia išvengti reguliuojamojo arbitražo arba reguliavimo vengimo,
Ekologiško ir visuotinio ekonomikos atkūrimo sistema
1. primena, kad finansų ir ekonomikos krizė turi neproporcingai didelį poveikį pažeidžiamiems gyventojams skurdžiausiose šalyse, kuriose dėl jos didėjo skurdas ir skolos ir gilėjo maisto krizė; todėl išreiškia savo susirūpinimą, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės visiškai neatsižvelgia į kitas „G 172“ valstybes, kurios labiausiai kenčia dėl finansų, maisto, energijos ir aplinkos krizės; atsižvelgdamas į tai mano, kad G 20 valstybių statusas vis dar nėra pakankamai pagrįstas, kad jos galėtų pačios sureguliuoti ekonomikos ir finansų krizę arba nustatyti naujos pasaulio ekonomikos tvarkos taisykles; mano, kad būtina išplėsti Didžiojo dvidešimtuko valstybių grupę, kad būtų galima veiksmingai atsižvelgti į kitų sparčiai augančios ekonomikos ir besivystančių šalių, įskaitant skurdžiausias, problemas;
2. ypač pakartoja savo įsitikinimą, kad de facto sprendimus pasauliniu mastu priimantys organai ilgainiui turėtų būti integruoti į JT, galbūt toliau plėtojant esamas JT organizacijas, pvz., Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybą, su sąlyga, kad nė viena šalis neturėtų veto teisės;
3. pritaria tam, kad vis dar reikia įgyvendinti skatinimo programas, kad būtų remiama ekonominė veikla, kol ekonomikos atkūrimas taps pastebimas; vis dėlto apgailestauja, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės remia 5 000 mlrd. JAV dolerių panaudojimą anticiklinėms išlaidoms iki 2010 m. pabaigos be įtikinamo įsipareigojimo ekologinėms investicijoms;
4. įspėja neįgyvendinti susidariusių problemų sprendimo strategijos per greitai; patvirtina savo įsitikinimą, kad suderintos susidariusių problemų sprendimo strategijos vadovaujantis Jungtinių Tautų aplinkos programos (JTAP) 2009 m. vasario 16 d. pranešimu „Išeinant iš krizės. Galimybės“, kuriame G 20 grupė raginama parengti naują visuotinio masto susitarimą dėl ekologinių priemonių, turėtų įgauti visuotinio naujo susitarimo dėl ekologinių priemonių pavidalą, kad būtų galima visapusiškai spręsti trejopos (ekonominės, socialinės ir aplinkos) krizės klausimą;
5. mano, kad be BVP reikalingi nauji tvaraus vystymosi rodikliai ir atskaitomybės sistemos siekiant įvertinti gerovę ir žmogaus veiklos poveikį aplinkai ir visuotinio ekonomikos atkūrimo krypčių nustatymo ir vertinimo gairės; atkreipia dėmesį į galutinę J. Stiglitzo ir A. Seno komisijos ataskaitą dėl alternatyvių rodiklių ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. Europos Komisijos komunikatą „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (COM(2009)433); ragina Europos Vadovų Tarybą ir Komisiją iškelti šiuos klausimus per kitą G 20 aukščiausiojo lygio susitikimą Kanadoje;
6. džiaugiasi tuo, kad Pitsburgo aukščiausiojo lygio susitikime buvo iškeltos tam tikros pasaulinio masto pusiausvyros sutrikimo problemos, kurios yra finansų krizės priežastys, ir kad bus sukurta tvirto, tvaraus ir subalansuoto augimo sistema, kurią taikant skatinamas bendradarbiavimo procesas abipusiai vertinant nacionalinės politikos sistemas ir tų sistemų poveikį pasaulinio masto augimo struktūrai ir tvarumui;
7. primena, kad siekiant užkirsti kelią finansų krizėms ateityje, turi būti veiksmingai šalinamos esminės priežastys, ypač per didelis privatus įsiskolinimas, didėjanti nelygybė ir prekybos bei einamosios sąskaitos disbalansas;
8. mano, kad siekiant rasti sėkmingą daugiašalį atsaką į krizę reikia vykdyti sisteminę įvairiapusę reguliavimo reformą, kad būtų išspręstas valiutų kursų ir prekių kainų svyravimo klausimas; apgailestauja, kad šie klausimai nebuvo iškelti Pitsburgo aukščiausiojo lygio susitikime; taigi ragina Europos Vadovų Tarybą priimti bendrąją poziciją siekiant, kad šie klausimai būtų sprendžiami per kitą G 20 aukščiausiojo lygio susitikimą Kanadoje;
9. ragina Europos Vadovų Tarybą per kitą G 20 aukščiausiojo lygio susitikimą Kanadoje iškelti naujo daugiašalio valiutų kursų valdymo režimo klausimą siekiant išvengti spekuliacijų valiutomis, apriboti pasaulinio masto pusiausvyros sutrikimus ir suteikti visoms šalims pakankamai veiksmų laisvės, kad ekonomikos nuosmukio arba finansų krizės metu jos galėtų vykdyti atitinkamą anticiklinę fiskalinę ir pinigų politiką;
10. ragina Europos Vadovų Tarybą paremti Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (JTPPK) pasiūlymą dėl naujo daugiašalio valiutų kursų valdymo režimo ir ragina Komisiją nustatyti ir įvertinti įvairius politinius sprendimus šioje srityje;
11. vis dar labai susirūpinęs dėl to, kad TVF paskolų krizės ištiktoms šalims (įskaitant Vengriją, Latviją ir Islandiją) neseniai numatytose sąlygose nurodė laikytis tokios pat visiškai prociklinės fiskalinės ir pinigų politikos, kuri Azijos šalis dar giliau įklampino į 1997–1998 m.ekonomikos krizę; primena, kad būtina pertvarkyti pagal Bretono Vudso sistemą įsteigtų institucijų balsavimo tvarką siekiant parengti dvigubos daugumos pagal valstybių narių skaičių ir kapitalo dalį balsavimo sistemą;
Energetinis saugumas ir klimato kaita
12. apgailestauja, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybių (G20) aukščiausiojo lygio susitikime nepasiekta pažangos pagal Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos JTBKKK proceso nutarimą, kad pramoninės šalys bendrai skirtų lėšų padengti išlaidoms, susijusioms su pasaulio klimato kaita ir reikalingų klimato kaitai mažinti ir prie jos prisitaikyti besivystančiose šalyse, siekiant apriboti klimato kaitą iki +2°C; mano, kad reikės, jog tarptautinis viešasis finansavimas klimato kaitos priemonėms besivystančiose šalyse finansuoti kasmet būtų ne mažesnis kaip 120 mlrd. eurų; primena, kad šie įsipareigojimai turi būti nauji ir turi papildyti pramoninių šalių tikslus, taip pat esamus oficialios paramos vystymuisi (OPV) įsipareigojimus;
13. mano, kad tinkamas ES indėlis siekiant remti šias pastangas iki 2020 m.turėtų būti bent jau 35 mln. eurų per metus;
14. siekiant įgyvendinti būsimą susitarimą dėl klimato kaitos, ragina ieškoti naujų, nuspėjamų ir pakankamų viešojo finansavimo šaltinių, pvz., pramoninėms šalims pagal klimato kaitos režimą, įsigaliosiantį po 2012 m., nustatyti mokesčiai už leidimus išmesti teršalus; rinkliavos, mokesčiai ar aukcionų pajamos, gautos pagal tarptautinės laivybos ir aviacijos ribojimo ir prekybos (angl. cap-and-trade) sistemą, taip pat finansinių sandorių mokesčiai;
15. ragina Didžiojo dvidešimtuko valstybių finansų ministrus sutelkti išteklius siekiant artimiausiu laiku besivystančiose šalyse remti veiksmus, susijusius su klimato kaita, nes tai būtų svarbus bendro atsako į pasaulio ekonomikos krizę elementas;
Tarptautinės finansų valdymo sistemos stiprinimas
16. džiaugiasi Didžiojo dvidešimtuko valstybių padaryta pažanga ir įsipareigojimais stiprinti tarptautinę finansų valdymo sistemą rizikos priežiūros, rizikos valdymo, skaidrumo ir tarptautinio bendradarbiavimo aspektais; vis dėlto šiuo etapu ragina Didžiojo dvidešimtuko valstybes skubiai sudaryti susitarimą dėl tarptautinio reformos plano siekiant kuo labiau sumažinti visų rūšių riziką, kylančią dėl esamos vadinamosios lygiagrečios bankų sistemos, išvestinių finansinių priemonių rinkų, nebiržinės prekybos rinkų, pakeitimo vertybiniais popieriais rinkų, pernelyg didelio įsiskolinimo lygio ir kt., tokiu būdu, kad pagrindinius principus, dėl kurių jau sutarta per anksčiau vykusį Didžiojo dvidešimtuko valstybių aukščiausiojo lygio susitikimą, būtų galima taikyti kuo greičiau ir būtų galima išvengti reguliuojamojo arbitražo; ypač ragina Didžiojo dvidešimtuko valstybes užtikrinti, kad būtų reikalaujama, jog finansų srities veikėjai patikimai valdytų nebalansinius atvejus ir apie juos praneštų, ir primena, kad visoms įstaigoms ar veiklai, galinčioms sukelti sisteminę riziką, turėtų būti taikomos tos pačios rizikos ribojimo taisyklės;
17. apgailestauja, kad be Didžiojo dvidešimtuko valstybių pažado reikalauti didesnio bankų ir kitų finansinių institucijų kapitalo apimties, nepasiekta jokio susitarimo klausimu, kaip didelius kapitalo rezervus reikėtų panaudoti siekiant sumažinti riziką; be to, mano, kad įsipareigojus iki 2012 m. parengti taisykles, dėl kurių būtų susitarta tarptautiniu mastu, siekiant pagerinti banko kapitalo apimtį ir kokybę ir neskatinti pernelyg didelio įsiskolinimo lygio, ypač bankams, problema lieka nesprendžiama pernelyg ilgai;
18. be to, labai apgailestauja, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės, manydamos, kad dėl būtinų priemonių stokos šiuo metu reguliavimo lenktynės pasiekė kritinę padėtį, nenumatė jokių konkrečių priemonių dėl rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo fondų;
19. apgailestauja dėl to, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės nepateikė svarių pasiūlymų tam tikrai praktikai, kaip antai skolintų vertybinių popierių pardavimas, uždrausti ir nesutarė dėl kitų priemonių financinėms spekuliacijoms sulaikyti, pvz., aiškiai nepasiūlė finansinių sandorių mokesčio, taip pat nesiekė sudaryti tarptautinį susitarimą, pagal kurį visos pasirašiusios šalys įsipareigotų įvesti tokį finansinių sandorių mokestį;
20. džiaugiasi tuo, kad TVF įpareigotas kitam aukščiausiojo lygio vadovų susitikimui parengti ataskaitą apie priemones, kurias taikant būtų reikalaujama, kad finansų pramonė įneštų „teisingą ir svarbų indėlį norint padengti išlaidas, susijusias su valstybės kišimusi siekiant pataisyti bankų sistemą“; mano, kad dėl šio įpareigojimo netrukus taps būtina parengti sandorių mokestį;
21. ypač pabrėžia, kad Tobino tipo finansinių sandorių mokestis būtų pageidautinas, be kita ko, ne vien tik siekiant pažaboti pernelyg didelę spekuliaciją, bet taip pat kaip finansinio stabilumo ir ilgalaikių investicijų skatinimo priemonė ir teisingos viešųjų išlaidų finansavimo sistemos užtikrinimo priemonė; be to, pabrėžia, kad net jei pageidautina, jog toks mokestis būtų taikomas visame pasaulyje, jį būtų galima pradėti taikyti vienašaliai ES mastu;
22. atkreipia dėmesį į Didžiojo dvidešimtuko valstybių pažadą stiprinti priežiūrą, tačiau apgailestauja, kad nepateikta išsamių pasiūlymų, kuriais būtų siekiama ambicingų tikslų, siekiant turėti veiksmingą rizikos ribojimo priežiūrą; šiomis aplinkybėmis dar kartą pabrėžia, kad reikia stiprios ES priežiūros sistemos, kurią taikant kartu su centriniais bankais būtų renkama ir analizuojama informacija apie rizikos ribojimo mikro- ir makrorodiklius ir kuri krizių, galinčių daryti sisteminį poveikį ES, atvejais turėtų veikti kaip greitojo reagavimo priemonė;
Mokesčių lengvatų zonos ir bendradarbiauti atsisakančios juridikcijos
23. mano, kad padidėjusi pajamų ir turto pasiskirstymo nelygybė gana daug prisidėjo pučiantis burbului, dėl kurio kilo krizė.
24. patvirtina, kad pajamų iš kapitalo ir turto, kuris itin nelygiai pasiskirstęs, apmokestinimas – pagrindinė priemonė siekiant riboti nelygybę;
25. apgailestauja dėl to, kad ekonomikos globalizacijos, prisidėjusios prie to, kad labai padidėjo pajamos iš kapitalo, sąlygomis šias pajamas dėl paplitusio tarpvalstybinių mokesčių apėjimo, mokesčių vengimo ir konkurencijos mokesčių srityje tapo kur kas sunkiau apmokestinti;
26. šiomis aplinkybėmis yra labai susirūpinęs dėl to, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės nepadarė jokios pažangos sprendžiant mokesčių lengvatų zonų ir bendradarbiauti atsisakančių jurisdikcijų klausimus; mano, kad aukščiausiojo lygio susitikimo išvados ir šį kartą yra tik jokios įtakos nedaranti retorinė mokesčių lengvatų zonų ir bendradarbiauti nenorinčių neapmokestinamos veiklos centrų kritika;
27. primena, kad neapmokestinamos veiklos finansiniai centrai, įsteigti mokesčių lengvatų zonose, labai prisidėjo prie finansų krizės ir mano, kad neįmanoma pasiekti finansų stabilumo tikslo tol, kol ES ir valstybės, dalyvausiančios Kanadoje kitame Didžiojo dvidešimtuko valstybių aukščiausiojo lygio susitikime, vienodai ir veiksmingai neišspręs uždavinių, iškilusių dėl mokesčių vengimo, mokesčių lengvatų zonų ir neapmokestinamos veiklos centrų;
28. pabrėžia, kad reikalinga pasaulinė bendradarbiavimo ir keitimosi informacija mokesčių klausimais sistema, parengta daugiašalių nuostatų forma; šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į pažangą, padarytą EBPO pasaulinio forumo susitikime skaidrumo ir keitimosi informacija mokesčių klausimais;
29. visų pirma mano, kad nuodugnus tarpusavio vertinimas, pradėtas vykdyti norint stebėti ir tikrinti pažangą, daromą siekiant visapusiško ir veiksmingo keitimosi informacija – nemažas žingsnis tinkama linkme, tačiau laikosi nuomonės, kad ši sistema, atsižvelgiant į įvairius jos trūkumus, turi būti iš esmės stiprinama; be kita ko, yra susirūpinęs dėl to, kad EBPO nuomone šiuo metu jokia jurisdikcija nėra vadinamoji mokesčių rojaus teritorija ir kad EPBO suteikia vyriausybėms galimybę išvengti įrašymo į vadinamąjį juodąjį sąrašą vien tik davus pažadą laikytis informacijos keitimosi informacija principų; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad reikalavimas pasirinktinai sudaryti 12 susitarimų su kitomis šalimis yra nepamatuotas ir negali būti laikomas pakankama išbraukimo iš vadinamojo juodojo sąrašo sąlyga;
30. ragina ES imtis veiksmų siekiant panaikinti piktnaudžiavimą mokesčių lengvatų zonose, kovoti su mokesčių vengimui ir neteisėto kapitalo srautais iš besivystančių šalių, nes tai labai kenkia jų vystimuisi, ir todėl ragina parengti naują privalomą visuotinį susitarimą, pagal kurį tarptautinės bendrovės būtų priverstos savaime atskleisti savo pelnus ir sumokėtus mokesčius pagal šalis siekiant, kad būtų galima palyginti jų mokesčius visose besivystančiose šalyse, kuriose jos veikia;
31. atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją iki 2010 m. pabaigos pateikti konkrečius pasiūlymus, pagal kuriuos galimybė vykdyti lengvatines vystymosi programas būtų susieta su tinkamu valdymu mokesčių srityje; mano, kad šiuose pasiūlymuose turi būti nurodyti kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai, pagal kuriuos būtų galima objektyviai įvertinti, ar besivystančios šalys taiko tinkamo valdymo praktiką;
32. apgailestauja dėl to, kad Didžiojo dvidešimtuko valstybės iki šiol nepasiūlė jokių paskatų, taip pat ir sankcijų, siekiant mokesčių lengvatų zonas priversti veiksmingai laikytis tarptautinių mokesčių valdymo standartų, ir ragina ES bei valstybes, susitiksiančias per kitą Didžiojo dvidešimtuko valstybių aukščiausiojo lygio susitikimą Kanadoje, nedelsiant parengti kalendorinį planą ir konkrečių sankcijų sistemą siekiant, kad kova su mokesčių lengvatų zonomis taptų veiksminga; atsižvelgdamas į tai primena, kad labai svarbu nutraukti praktiką, kai siekiant išvengti mokesčių naudojami suklastoti fiziniai asmenys;
33. ypač apgailestauja, kad Didysis dvidešimtukas nepatvirtino bankų slaptumo, kuriuo kaip skydu naudojasi besistengiantieji vengti mokėti mokesčius, pabaigos; taip pat pabrėžia, kad vietoje bankų slaptumo visomis aplinkybėmis turėtų būti naudojama automatinio keitimosi informacija sistema, veikianti visose ES šalyse ir joms priklausančiose teritorijose; pritaria Europos Komisijos pasiūlymui, kad būtų nustatyta administracinio bendradarbiavimo mokesčių srityje taisyklė – automatiškai keistis informacija; ragina, kad Europos Komisijai būtų suteiktas didesnis vaidmuo rengiant ES kovos su mokesčių lengvatų zonomis pasauliniu lygmeniu strategiją;
Apskaitos standartai
34. primena, kad finansinių ataskaitų kokybė – tai svarbiausias spręstinas klausimas ir siekiant užtikrinti finansinį stabilumą, ir veiksmingai kovojant su mokesčių vengimu; atsižvelgdamas į šias aplinkybes primygtinai prašo, kad Tarptautinė apskaitos standartų valdyba (TASV) į savo tarptautinius finansinių ataskaitų standartus, susijusius su atskirų sektorių duomenimis, įtrauktų tarptautinėms įmonių grupėms taikomą reikalavimą atsiskaityti už savo sandorius kiekvienoje šalyje (darbo sąnaudos, finansavimo sąnaudos, pelnas nesumokėjus mokesčių ir kt.); mano, kad tai leistų investuotojams, suinteresuotosioms šalims ir mokesčių institucijoms susidaryti išsamų vaizdą apie kiekvieną grupę ir padėtų veiksmingiau ir skaidriau skirstyti mokesčių bazę tarptautiniu mastu;
35. pakartoja, jog yra įsitikinęs, kad TASV struktūra turėtų būti pertvarkyta, siekiant užtikrinti jos demokratinį atskaitingumą ir veiklos skaidrumą;
Atlygio sistema ir bankinės premijos
36. džiaugiasi, kad Didžiojo dvidešimtuko duotu su kompensacijų praktika susijusiu įsipareigojimu remti finansinį stabilumą, pagal tai premijų mokėjimas turėtų būti paskirstytas keleriems metams, o mokamos premijos turi būti pagrįstos atsižvelgiant į atitinkamų asmenų atliktą realų darbą ir bankų veiklą atitinkamu laikotarpiu; labai apgailestauja, kad Didžiojo dvidešimtuko sutartuose principuose neminima galimybė taikyti tikslinius mokesčius arba remtis absoliučia viršutine riba;
37. pakartoja, kad didesnio kapitalo reikalavimai prekybos veiklai vykdyti – tai svarbi priemonė siekiant, kad nebūtų vaikomasi pernelyg didelio pelno; taip pat mano atsižvelgdamas į tai, kad dėl to pernelyg didelis įsiskolinimas labai pakenkė finansiniam stabilumui, vienodai naudingas būtų ir finansinių sandorių mokestis; ragina ES ir Didįjį dvidešimtuką pateikti ryžtingų pasiūlymų šiais klausimais, nes abi šios priemonės reikalingos kuriant stabilesnę finansų sistemą ir papildo šį procesą;
Valiutinių sandorių mokesčiai
38. palankiai vertina Britanijos finansinių paslaugų institucijos pirmininko Adairo Turnerio pareiškimą apie tai, kad jis svarsto galimybę vadinamuoju J. Tobino mokesčiu apmokestinti banko sandorius; mano, kad valiutinių sandorių mokesčiai – tai veiksminga priemonė siekiant apriboti spekuliacinius trumpalaikiu kapitalo judėjimus; ypač ragina kitų ES valstybių narių finansinių paslaugų institucijas apvarstyti britų pasiūlymą ir savo vyriausybėms rekomenduoti pradėti taikyti šį mokestį;
39. ragina Komisiją teikti pasiūlymų dėl bendro ES finansinių sandorių mokesčio nustatymo, nes tai taip pat padėtų finansuoti investicijas į besivystančias šalis, kad būtų įveiktos blogiausios krizės pasekmės ir toliau siekiama tūkstantmečio vystymosi tikslų;
Pasaulinė finansų sistema
40. pakartoja, jog yra įsitikinęs, kad būtina nedelsiant pradėti radikalią politikos reformą, siekiant pašalinti esmines maisto ir finansų krizės priežastis sukuriant naujas demokratines ir skaidrias tarptautinės prekybos ir tarptautinės finansų sistemos taisykles;
41. palankiai vertina Pitsburgo aukščiausio lygio susitikime išreikštą ryžtą reformuoti tarptautinių finansų institucijų įgaliojimus, kompetenciją ir valdymą siekiant atsižvelgti į pasaulio ekonomikos pokyčius; mano, jog nėra pakankama, kad besivystančių šalių, kurios nepakanakamai atsovaujamos, naudai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kvotos pakeistos ne mažiau kaip 5 proc. šalių, kurioms pakankamai atstovaujama, sąskaita; vertina, kad JAV ir Europos vyriausybės Pitsburgo aukščiausio lygio susitikime sudarė ilgai atidėliotą susitarimą, kad visų tarptautinių institucijų vadovai ir aukšto rango pareigūnai turėtų būti skiriami atvira, skaidrią ir rezultatais grindžiama atrankos tvarka;
42. ragina ESvalstybes nares sutarti dėl bendros pozicijos dėl jų atstovavimo Pasaulio banko ir TVF valdyboje, kad būtų galima lengviau atlikti pakeitimus, būtinus siekiant užtikrinti teisingesnę atstovavimo tarptautinėse finansų institucijose sistemą;
43. visų pirma ragina, kad pagal naują finansų sistemą besivystančioms šalims atstovautų atitinkamos regioninės organizacijos ir taip būtų atsižvelgiama į jų teisėtus tvaraus vystymosi lūkesčius, pagrįstus jų konkrečia padėtimi, ir ragina, kad Didysis dvidešimtukas pradėtų būtinas tarptautinių finansų institucijų, ypač TVF ir Pasaulio banko, reformas siekiant pašalinti netinkamas jose susiklosčiusias sąlygas;
Besivystančių šalių ES ir pasaulio finansavimo poreikiai
44. pripažįsta, kad G20 narės, siekdamos stabilizuoti besivystančių šalių ekonomiką, itin greitai įsipareigojo TVF skirti papildomų lėšų, ypač suteikdamos papildomų specialiųjų skolinimosi teisių, ir palankiai vertina tai, kad TVF šias lėšas greitai paskirstė toms šalims, kurioms jų reika; tačiau primena tai, kad G20 valstybės iki šiol neparodė pakankamai iniciatyvos ir skyrė mažiau kaip 10 proc. besivystančioms šalims 2009 m. numatomai trūkstamų lėšų sumos, kuri, remiantis Pasaulio banko prognozėmis, sudaro 700 mlrd. JAV dolerių;
45. ragina ES valstybes nares susitarti dėl bendrųjų pozicijų TVF klausimu siekiant palengvinti TVF priklausančių turtingesnių valstybių specialiųjų skolinimosi teisių perdavimą skurdesnėms TVF valstybėms narėms, t. y. priimti sprendimą, kad mažas pajamas turinčios šalys, kurias paveikė krizė, turėtų gauti lėšų dotacijų ar itin lengvatinių paskolų forma, ir penkeriems metams būtų įšaldyti visi krizės apimtų besivystančių šalių paskolų grąžinimo mokėjimai, taip pat mokėjimo atidėjimo metu nebūtų keliamos palūkanos; primygtinai reikalauja, kad ES dvišaliai įnašai į TVF krizių paketus papildytų pagalbai skiriamus biudžetus;
Pasaulio ekonomikos krizė ir prekyba
46. ir toliau nėra įsitikinęs G20 raginimu iki 2010 m. pabaigos užbaigti PPO Dohos plėtros raundo derybas dėl prekybos; tačiau su pasitenkinimu pažymi, kad Pitsburge pasaulio vadovai jau nebekartojo balandžio mėnesį Londone vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo metu vyravusios nuomonės, kad į Dohos raundo užbaigimą turėtų būti žiūrima kaip į pasaulio ekonomikos stabilizavimo veiksnį, kadangi bet kokie Dohos raundo rezultatai būtų pasiekti tik daug vėliau;
47. primena tai, kad svarbiausias Dohos raundo uždavinys yra papildomos liberalizavimo, įskaitant finansinių paslaugų operacijas, pastangos tuo metu, kai tolesnio liberalizavimo nauda yra stipriai abejojama; ragina atidėti tolesnį pasitelkiant PPO vykdomą liberalizavimą pasaulyje, kol bus išsamiau išnagrinėtas liberalizavimo ir pasaulio ekonomikos ir finansų stabilumo bei kovos su klimato kaita pastangų ryšys;
48. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.