PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu
23.11.2009
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
James Nicholson ECR frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0168/2009
B7‑0168/2009
Europos Parlamento rezoliucija dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,
– atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo[1] ir į 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse[2],
– atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 29 d. Parlamento rezoliuciją „Afrikos žemės ūkio skatinimas. Pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos“[3],
– atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (COM(2008)0450),
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų“ (COM(2008)0321),
– atsižvelgdamas į pranešimą dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos (M. McGuiness pranešimas (2008/2153(INI)),
– atsižvelgdamas į 1996 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą dėl maisto,
– atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktas „2008–2017 m. žemės ūkio perspektyvas“,
– atsižvelgdamas į Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas,
– atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos būklės patikrinimo rezultatus,
– atsižvelgdamas į tebesitęsiantį PPO Dohos plėtros derybų raundą,
– atsižvelgdamas į Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,
– atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 16–18 d. Romos aukščiausiojo lygio susitikime dėl aprūpinimo maistu priimtą deklaraciją,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi prognozuojama, kad pasaulio gyventojų skaičius 2050 m. viršys 9 mlrd. ir kad pasaulinė maisto paklausa per tą patį laikotarpį išaus dvigubai; kadangi FAO prognozuoja, kad nuo šiol iki 2050 m. pasaulinė žemės ūkio gamyba turės būti padidinta 70 %; kadangi dėl klimato kaitos poveikio gamybą reikės didinti naudojant mažiau vandens ir pestidicų bei turint mažiau ūkininkavimui tinkamos žemės,
B. kadangi Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje plėtros ir humanitarinės pagalbos teikėja, bet nuo 1980-ųjų metų tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriamos, ypač Europos Sąjungos, pagalbos dalis vis mažėja,
C. kadangi dabartinė krizė labiausiai veikia mažas pajamas gaunančius namų ūkius tiek Europos Sąjungoje, tiek besivystančiame pasaulyje, kur maistui išleidžiamų namų ūkių pajamų dalis sudaro 60–80 % visų pajamų, palyginti su ES vidurkiu, kuris mažesnis kaip 20 %,
D. kadangi Europos Sąjunga išlieka pagrindine maisto gamintoja, pagaminančia 17 % pasaulio kviečių, 25 % pasaulio pieno, 13 % pasaulio paukštienos, 20 % pasaulio kiaulienos ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; kadangi ji taip pat yra viena svarbiausių žemės ūkio produktų importuotojų, o jos daugelio pagrindinių žemės ūkio produktų tiekimo lygis yra daug žemesnis už savarankiško apsirūpinimo maistu lygį;
E. kadangi pašarų kainų augimas didina gamybos išlaidas ir dėl to kyla pavojus, kad sumažės gyvulininkystės produktų, kurių paklausa didėja ir turėtų didėti, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, gamyba;
F. kadangi dideli pagrindinių produktų kainų svyravimai gali tapti vis ryškesniu ir įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiai gaus didesnes pajamas, nes labai sparčiai didėja ūkių sąnaudų kaštai, taip pat vis labiau didėja gamintojų ir vartotojų kainų skirtumas;
G. kadangi pasaulio maisto atsargos yra sumažėjusios iki kritiškai žemo lygio – po Antrojo pasaulinio karo vienerių metų maisto atsargos sumažėjo taip, kad 2007 m. jų užtektų tik 57 dienoms, o 2008 m. – tik 40 dienų;
H. kadangi nemažai žmonių patyrė tiesiogines ir rimtas šių ir kitų veiksnių pasekmes; kadangi visame pasaulyje dėl maisto kainų krizės milijonai žmonių dar labiau skursta ir badauja; kadangi dėl šių pokyčių visame pasaulyje kilo riaušių ir neramumų ir šalyse bei regionuose susidarė nestabili padėtis;
I. kadangi pagal naujausius organizacijų, kovojančių su badu pasaulyje, duomenis šiuo metu besivystančiose šalyse kas penktas žmogus blogai maitinasi ir nuolat badauja, o visame pasaulyje daugiau negu 30 000 vaikų kasdien miršta nuo bado ir skurdo;
J. kadangi sveikata yra būtina vystymosi ir ekonominės gerovės sąlyga, nes prasta sveikata užkrauna didžiulę socialinę ir ekonominę naštą šeimai ir visuomenei, ir kadangi prieiga prie saugaus geriamojo vandens, sanitarija ir aprūpinimas maistu yra gyvybiškai svarbūs sveikatinimui visame pasaulyje,
K. kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 70 % besivystančių šalių ir daugiau kaip 80 % daugelio Afrikos šalių dirbančių žmonių ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbi yra kaimo plėtros politika,
L. kadangi Europos Sąjunga paprastai finansuoja apie 10 % pasaulio vystomojo bendradarbiavimo, papildomai prisidėdama prie valstybių narių įnašų; tai patvirtina naujausių įnašų taikant EB priemones skaičiai (maždaug 1,8 mlrd. eurų: 1 mlrd. eurų pagal naująją greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę ir likusios sumos pagal esamas plėtros ir humanitarinės pagalbos priemones),
M. kadangi MŽŪO nuomone pakaktų investuoti 30 mlrd. eurų per metus tam, kad būtų užtikrintas aprūpinimas maistu pasaulio gyventojams, kurių skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd.,
N. kadangi paaiškėjo, jog iki šiol sudarytų tarptautinių ir regioninių susitarimų nepakanka, kad būtų sureguliuotas rinkos tiekimas ir prekyba, daugiausia dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje vis dar yra didelių kliūčių prekybai, kurios išryškėja daugeliui šalių taikant protekcionistines priemones pastaruoju metu išaugusių maisto kainų problemai spręsti; kadangi pastarojo meto maisto kainų augimas turėtų paskatinti viso pasaulio vyriausybes susimąstyti, kad žemės ūkio gamyba nėra savaime suprantamas dalykas, ir kad nepagrįstos kliūtys prekybai žymia dalimi sąlygoja pasaulinio žemės ūkio produktų tiekimo neveiksmingumą,
1. pabrėžia, kad aprūpinimas maistu ir nepriklausomas apsirūpinimas maistu yra ne tas pats ir kad, nors ir turi būti skatinama dėti pastangas pasaulyje didinti gamybą, pačiu svarbiausiu prioritetu turi išlikti efektyvus žemės ūkio produktų tiekimas vartotojams visame pasaulyje;
2. pabrėžia, kad žemės ūkis kartu su prekyba, migracija ir žuvininkyste priklauso toms ES politikos sritims, kurios turi tiesioginį poveikį besivystančioms šalims, ir todėl mes turime nuolat siekti užtikrinti, kad šių sričių politika būtų kiek įmanoma labiau palanki vystymuisi, ir kad ji derėtų su vystomuoju bendradarbiavimu;
3. pabrėžia, kad milijonai skurstančių žmonių gyvena regionuose, kuriuose tikėtinos gamtinės nelaimės, ir kad būtina atsižvelgti į šių nelaimių pasekmes žemės ūkio gamybai; pažymi, kad dėl visuotinio atšilimo tokių nelaimių dažnumas ir stiprumas gali padidėti, o tai gali sąlygoti didesnius sveikatos, maisto gamybos ir vandens prieigos sunkumus, o taip pat didelio masto migraciją ir grėsmę saugumui; pabrėžia, kad nelaimių rizikos valdymas turėtų būti integrali vystymosi planavimo dalis, o ne tik humanitarinės pagalbos klausimas;
4. pabrėžia, kad aprūpinimo maistu saugumo, geros sveikatos, geriamojo vandens prieigos ir sanitarijos užtikrinimas yra svarbūs prioritetai rengiant vystymosi politiką, nes visi šie faktoriai yra būtinos vystymosi ir ekonominės gerovės sąlygos;
5. pabrėžia, kad pastaruoju metu maisto, finansinės ir ekonominės krizės, be kitų veiksnių, dar labiau blogina nuolat nepakankamų investicijų į žemės ūkį ir kaimo plėtrą rezultatus; pabrėžia, kad nors pasiekta pažangos, bendromis pastangomis iki šiol nepavyko pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir įgyvendinti pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimuose dėl maisto priimtų įsipareigojimų; pabrėžia, kad siekiant pakeisti šias tendencijas, reikia imtis bendrų veiksmų;
6. pabrėžia, kad pasaulinis aprūpinimas maistu Europos Sąjungai yra ypatingai skubus klausimas, todėl ragina imtis skubių ir nuoseklių veiksmų siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu ES piliečiams ir visame pasaulyje; mano, kad svarbu pripažinti visų pasaulio ūkininkavimo ir maisto kultūrų vertę; pabrėžia, kad vartotojams turėtų būti prieinamas maistas priimtinomis kainomis;
7. ragina visoms šalims dirbti kartu siekiant užtikrinti sėkmingą PPO Dohos raundo baigtį ir mano, kad tarptautinio lygmens susitarimas būtų nepaprastai svarbus sėkmingai besivystančių pasaulio šalių žemės ūkio sektorių plėtrai;
8. pabrėžia bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP), kaip priemonės, užtikrinančios maisto gamybą Europos Sąjungoje, svarbą; mano, kad BŽŪP garantuoja ES piliečiams užtikrintą maisto tiekimą, be to, saugo ir gerina kaimo aplinką ir ES maisto produkcijos standartus, kurie aukščiausi pasaulyje;
9. pabrėžia, kad nuo 2007 m. pagrindinių žemės ūkio produktų kainos labai keitėsi ir kad nuo antrojo 2007 m. pusmečio iki antrojo 2008 m. pusmečio kainos labai išaugo, o po to žymiai išaugo vartotojų kainos; pastebi, kad po šio staigaus pagrindinių produktų bazinių kainų padidėjimo pagrindinių produktų kainos staiga nukrito;
10. susirūpinęs pastebi, kad labai didėja ūkių sąnaudų kaštai (padidėjusios trąšų, sėklų ir kuro kainos) ir dėl to didėja išlaidos, kurios ne visiems ūkininkams (visų pirma gyvulininkystės sektoriuje) kompensuojamos vienodai, ir tai žymiai sumažino galimybes didinti ūkių pajamas dėl didesnių pagrindinių produktų ir maisto kainų, todėl gali nebelikti akstino didinti gamybą; susirūpinęs, kad dėl labai didėjančių išteklių kainų gali sumažėti naudojimas ir netgi produkcija, o dėl to maisto krizė Europoje ir pasaulyje tik didės;
11. dar kartą patvirtina, kad ES ūkiai gamina 17 % pasaulio kviečių, 25 % pasaulio pieno ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; pabrėžia, kad pasaulinio lygmens maisto tiekimui užtikrinti ateinančiais metais bus nepaprastai svarbu ES ūkius išlaikyti perspektyvius, ypač atsižvelgiant į tikėtinas klimato kaitos pasekmes, dėl kurių ES taps vienu svarbiausių pasaulio žemės ūkio regionų;
12. atkreipia dėmesį į ilgesnio laikotarpio struktūrines priežastis, susijusias su dabartiniu žemės ūkio produktų kainų didėjimu, įskaitant nuolat augančią pasaulinę paklausą ir nuolat mažinamas investicijas į žemės ūkio gamybą; pastebi, kad, be šių veiksnių, energijos kainos, ypač naftos kainos, padidėjimas turėjo didelį poveikį pasaulinei žemės ūkio produkcijai (lėmė ūkių gamybos ir maisto paskirstymo sąnaudų padidėjimą) ir maisto krizėms skurdžiose šalyse (dėl maisto produktų transportavimo kaštų valstybių viduje);
13. atsižvelgia į tai, kad norint aprūpinti maistu pasaulį, kurio gyventojų skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd., nuo šiol iki 2050 m. žemės ūkio gamyba turės būti padidinta 70 proc., naudojant mažiau žemės, vandens ir pesticidų;
14. pabrėžia, kad BŽŪP turėtų būti toliau tikslinama, kad atitiktų Europos ir pasaulio aprūpinimo maistu poreikius, siekiant užtikrinti, kad ūkininkai galėtų geriau pasinaudoti padidėjusia pasaulinio lygmens paklausa;
15. pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo svarbą, o taip pat būtinybę netaikyti vienašališkų priemonių, kurios neatitinka tarptautinių įstatymų, Jungtinių Tautų chartijos ir kelia grėsmę aprūpinimo maistu saugumui;
16. pritaria MŽŪO požiūriui, kad labiausiai didėjančios maisto kainos paveiks daugiausiai maisto produktų importuojančias šalis, o didžiąją šių šalių dalį sudaro mažiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys; dar kartą patvirtina tai, kad skurdas ir priklausomybė nuo importuojamo maisto yra pagrindinės priežastys, dėl kurių neužtikrinamas aprūpinimo maistu saugumas;
17. yra ypatingai sunerimęs dėl dabartinės pasaulio finansinės krizės; ragina Europos Komisiją išanalizuoti finansinės krizės poveikį žemės ūkio sektoriui ir apsvarstyti pasiūlymus užtikrinti sektoriaus stabilumą, taip pat ir galimybių gauti paskolas bei kredito garantijas požiūriu;
18. mano, kad BŽŪP turėtų būti svarbi ES aprūpinimo maistu politikos dalis tiek dabar, tiek po 2013 m.; mano, kad užtikrinant ilgalaikį aprūpinimo maistu saugumą itin svarbūs yra veikiančios ekosistemos, derlingas dirvožemis, tvarūs vandens ištekliai ir daugialypė žemės ūkio ekonomika;
19. dar kartą patvirtina, kad už aprūpinimą maistu atsakingos pačios valstybės ir kad bet kokius planus aprūpinimo maistu problemoms spręsti turi parengti, sudaryti, administruoti ir vykdyti valstybės, atsižvelgdamos į konsultacijas su pagrindiniais suinteresuotais asmenimis; pabrėžia, kad aprūpinimui maistu teikiamas itin svarbus prioritetas ir kad tai turi atsispindėti nacionalinėse programose ir biudžetuose;
20. skatina vykdyti mokslinius maisto ir žemės ūkio tyrimus, įskaitant tyrimus siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos ir ją sušvelninti, ir nacionaliniu, regioniniu bei tarptautiniu lygmenimis suteikti prieigą prie mokslinių tyrimų rezultatų ir technologijų; skatina vykdyti nacionalines mokslinių tyrimų programas, ypač Afrikoje, siekiant dalintis informacija ir gerąja patirtimi; ragina suteikti prieigą prie žinių; ragina gerinti nacionalinių žemės ūkio statistikų kokybę ir tobulinti išankstinio perspėjimo ir prognozių dėl galimos grėsmės aprūpinimui maistu ir jo saugumo pažeidžiamumo sistemas, taip sudarant svarų pagrindą žemės ūkio politikai ir strategijoms;
21. dar kartą patvirtina įsipareigojimą investuoti į žemės ūkio ir ūkių gamybos technologijas ir inovacijas;
22. pabrėžia viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų svarbą, nes šie tyrimai padeda gerinti aprūpinimo maistu saugumą; ragina investuoti ne tik į atskirų naujų technologijų, bet ir į įvairialypių ūkininkavimo sistemų, kurios padėtų užtikrinti ilgalaikį aprūpinimo maistu saugumą, mokslinius tyrimus; tuo pačiu pabrėžia novatorišką vaidmenį, kurį, pavyzdžiui, šioje srityje galėtų atlikti ES ekologinės žemdirbystės mokslinių tyrimų technologijų platforma;
23. mano, kad viena didelė kliūtis, neleidžianti didinti žemės ūkio produkcijos besivystančiose šalyse, – galimybių mažiems ūkininkams gauti paskolas ir mikrokreditus investicijoms į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus nebuvimas; toliau pabrėžia paskolų garantijų, kurios daugeliu atvejų neprieinamos, suteikimo klausimą; ragina Europos investicijų banką rasti lėšų vietos maisto gamintojų rėminimo programoms besivystančiose šalyse, teikiant paskolų garantijas, kad būtų galimybių gauti kreditus ir mikrokreditus;
24. suvokia, kad nuolat mažėja jaunų ūkininkų; ragina dėti daugiau pastangų ir skatinti jaunimą imtis žemės ūkio veiklos ir ragina imtis veiksmų, kad jiems būtų prieinama finansinė pagalba;
25. mano, kad reikia atlikti daugiau žemės ūkio tyrimų, siekiant didinti tvaraus ūkio produktyvumą, ir ragina valstybes nares iki galo išnaudoti šioje srityje Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos teikiamas galimybes;
26. paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.
- [1] OL C 263E, 2008 16 10, p. 621.
- [2] Priimti tekstai, P6_TA(2008)0229.
- [3] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0577.