PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl strategijos „ES 2020“. Tolesni veiksmai, susiję su neoficialiu Europos Vadovų Tarybos 2010 m. vasario 11 d. susitikimu
4.3.2010
pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį
Ilda Figueiredo, Patrick Le Hyaric, Kyriacos Triantaphyllides, Nikolaos Chountis GUE/NGL frakcijos vardu
B7‑0165/2010
Europos Parlamento rezoliucija dėl strategijos „ES 2020“. Tolesni veiksmai, susiję su neoficialiu Europos Vadovų Tarybos 2010 m. vasario 11 d. susitikimu
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 24 d. Komisijos darbinį dokumentą „Konsultacijos dėl būsimosios 2020 m. Europos Sąjungos strategijos“ (COM(2009)0647),
- atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 2 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Lisabonos strategijos vertinimo dokumentas“ (SEC(2010)0114),
- atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 11 d. Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovų pareiškimą dėl Graikijos,
– atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 23 d. Komisijai pateiktą klausimą dėl žemės ūkio ir būsimosios strategijos „ES 2020“ (O-0023/2010 – B7‑0000/2010),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,
I. Lisabonos strategijos (2000–2010) vertinimas ir konsultacijos dėl būsimosios 2020 m. Europos Sąjungos strategijos
1. atkreipia dėmesį į Komisijos parengtą Lisabonos strategijos (2000–2010) vertinimo dokumentą, tačiau smerkia tai, kad šiuo klausimu nebuvo surengta išsamių viešų diskusijų, ir tai, kad Taryba nepateikė išvadų dėl Lisabonos strategijos vertinimo;
2. vis dėlto mano, kad būtina surengti plataus masto viešas konsultacijas ir parengti išsamų Lisabonos strategijos rezultatų vertinimą siekiant padaryti išvadas dėl naujosios strategijos „ES 2020“, kuriose pagrįstai atsispindėtų metodų, kurie buvo taikomi per praėjusį dešimtmetį, trūkumai ir privalumai siekiant nustatyti strategiją, kurios bus laikomasi ateinantį dešimtmetį;
3. smerkia tai, kad viešos konsultacijos dėl Komisijos komunikato dėl būsimosios 2020 m. Europos Sąjungos strategijos buvo baigtos jau 2010 m. sausio 15 d., ir kad dėl to sulaukiama pilietinės visuomenės subjektų nusiskundimų, jog nebuvo pakankamai laiko tinkamai atsakyti į sudėtingus klausimus, kuriais buvo diskutuojama;
4. atkreipia dėmesį į socialinės ir aplinkosaugos srities NVO bei profesinių sąjungų pareiškimus, kad į pirmąją Komisijos šių konsultacijų rezultatų apžvalgą neįtrauktas jų požiūris ir indėlis į viešąją konsultaciją;
5. pažymi, kad neoficialus Europos Vadovų Tarybos 2010 m. vasario 11 d. susitikimas iš pradžių buvo sušauktas tam, kad būtų surengtos plataus masto diskusijos dėl laikotarpio iki 2020 m. ES vizijos, įskaitant ekonomikos strategiją ir klimato kaitą, tačiau iš tiesų jame tik šiek tiek paliestas tolesnių veiksmų, susijusių su pasauline klimato kaitos konferencija, kuri įvyko 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje, klausimas, turėjęs būti svarbiausias ES vystymosi dalykas, ir didžiausias dėmesys skirtas Graikijos biudžeto deficito procedūrai;
6. mano, kad reikia kitų, platesnio masto ir visa apimančių viešųjų konsultacijų dėl naujojo 2010 m. kovo mėn. pateikto Komisijos pasiūlymo dėl strategijos „ES 2020“, kad rengiant naująją darbotvarkę dar aktyviau dalyvautų pilietinė visuomenė;
II. Vadinamoji ES krizės įveikimo strategija ir jos pasekmės (ne tik Graikijai)
7. įspėja per daug nesivadovauti vadinamosiomis krizės įveikimo strategijomis siekiant atnaujinti darbo rinkų ir socialinės paramos sistemų struktūrinio dereguliavimo darbotvarkę; atkreipia dėmesį į tai, kad politika, pagal kurią siekiama sumažinti socialines išmokas, darbo užmokestį, bedarbių pašalpas, pensijas, viešąsias paslaugas ir darbo vietų apsaugą, ir politika, pagal kurią siekiama ilginti pensinį amžių, darbuotojų įnašus į socialinės apsaugos sistemą ir PVM, daro neigiamą įtaką viešosioms investicijoms ir vidaus paklausai ir dėl to pailgės recesijos trukmė; griežtai kritikuoja tai, kad ši neoliberali politika dabar vėl taikoma daugelyje ES valstybių narių įgyvendinant ES krizės įveikimo strategiją ir ji ypač primetama Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai kaip bendro ES ir TVF finansinės pagalbos paketo dalis ir ji turi pražūtingas ekonomines ir socialines pasekmes;
8. yra susirūpinęs, kad pasaulinė ekonomikos krizė pakenks ES ekonomikai ir pažymi, kad kai kurioms valstybėms narėms, pvz., Graikijai, ji padarė labai didelę įtaką ir šiose valstybėse pastebimas didelis įsiskolinimas, aukštas nedarbingumo lygis ir blogėjantis gyvenimo lygis;
9. kritikuoja ES pasiryžimą laikytis deficito kriterijų ir priemonių, nustatytų pagal Mastrichto sutartį bei patvirtintų pagal Lisabonos sutartį, nes dėl to Graikijos ekonomiką gali apimti gili recesija ir rastųsi labai neigiamų pasekmių ne tik Graikijos gyventojams, bet ir kitų Europos šalių ekonomikai; pabrėžia, kad neatsakinga reikalauti taip greitai sumažinti Graikijos valstybės biudžeto deficitą ir kad tai tik pagilins krizę;
10. mano, kad pagal pastarąjį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 126 straipsnio 9 dalimi grindžiamą Europos Vadovų Tarybos sprendimą (2010 m. vasario 11 d.) numatoma, jog tai yra paskutinė ir precedento neturinti priemonė prieš imantis sankcijų prieš Graikiją; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos, ECB ir TVF primetama Graikijos ekonomikos priežiūra ir griežta taupymo politika, kurią skatino vykdyti Ekonomikos ir finansų reikalų taryba, lemia tai, kad Graikijos ekonomiką grimzta į gilią recesiją;
11. pabrėžia, kad nors Graikijos įsiskolinimo lygis yra aukštas (2009 m. 12,7 proc.), tai taip pat pasakytina ir apie kitas valstybes, pvz., JK (12 proc.), Airiją (14,7 proc.) ir Ispaniją (10 proc.); pabrėžia, kad beveik visos euro zonos valstybės nesilaiko Stabilumo ir augimo pakte (SAP) nustatytų kriterijų ir kad galima padaryti akivaizdžią išvadą, jog SAP yra neveiksmingas; atkreipia dėmesį į tai, kad didžiulis finansavimas siekiant išsaugoti bankus, ekonomikos atkūrimo programos ir mažėjančios pajamos iš mokesčių daro itin didelę įtaką visų šalių biudžetams;
12. smerkia tai, kad TVF įtrauktas į euro zonos ekonominius reikalus ir tvirtina, kad šis sprendimas susijęs su griežtesniu SAP įgyvendinimu ir nepalankaus institucinio precedento sukūrimu;
13. nerimauja dėl investicinių bankų (Goldman Sachs, JP Morgan ir kt.), rizikos draudimo fondų ir kreditų reitingų agentūrų vykdomų spekuliacinių išpuolių prieš Graikijos vyriausybės obligacijas; ragina parengti bendrą ir koordinuotą visos ES ir jos valstybių narių atsaką į šiuos išpuolius; šiuo požiūriu pabrėžia, kad reikia griežtai kontroliuoti ES veikiančius rizikos draudimo ir privataus kapitalo fondus ir uždrausti vadinamąją nebiržinę komercinę veiklą;
14. labai nerimauja dėl precedento neturinčios kampanijos, nukreiptos prieš Graikiją ir jos gyventojus, kurią vykdant naudojamasi sudėtinga šalies padėtimi siekiant priminti įsisenėjusį išankstinį nusistatymą; taip pat nerimauja dėl to, kad Graikijos tema aptariama žiniasklaidoje ir politikos pasaulyje, nes kartu su Portugalija, Italija, Airija ir Ispanija ji pasmerkta būti viena iš vadinamųjų „PIIGS“ grupės valstybių; pabrėžia, kad ši kampanija neatitinka pagrindinių Europos solidarumo principų;
15. kritikuoja tai, kad sudėtinga Graikijos padėtimi naudojasi finansų rinkų atstovai, Komisija ir neoliberalios ES šalių vyriausybės, kad būtų skatinama mažinti socialines išmokas; supranta, kad pagrindinis šių išpuolių tikslas yra itin susilpninti Graikijos darbo žmonių judėjimą, palengvinti darbo užmokesčio mažinimo politikos taikymą ir ilginti pensinį amžių;
16. pabrėžia, kad makrolygmeniu reikia spręsti didelio disbalanso ES viduje klausimą; pabrėžia, kad kai kurios ES valstybės narės, pvz., Vokietija, turinčios didelį perteklių, privalo paskatinti savo vidaus paklausą, o šių šalių įmonės privalo nutraukti agresyvią eksporto strategiją; dar kartą pakartoja, kad per Pitsburge vykusį Didžiojo dvidešimtuko (G-20) aukščiausiojo lygio susitikimą jau nustatytas įpareigojimas valstybėms, turinčioms perteklių, skatinant savo vidaus paklausą kuo labiau sumažinti disbalansą;
III. ES ekonominė ir socialinė padėtis ir reikalavimai, susiję su naująja 2020 m. Europos Sąjungos strategija
17. pabrėžia tai, kad dabartinė ekonomikos ir socialinė krizė taip pat yra rezultatas Europos Sąjungos neoliberalios politikos, kuri įtvirtinta Lisabonos sutartyje ir senojoje Lisabonos strategijoje, ir kuria vadovaujantis skatinama panaikinti finansų rinkų reguliavimą, liberalizuoti produktų ir paslaugų rinkas ir didinti finansų rinkų vaidmenį ekonomikoje, mažinti viešąsias investicijas, didinti išnaudojimą visuotinai mažinant darbo užmokestį ir panaikinant darbo santykių reguliavimą bei skatinant liberalizuoti ir privatizuoti viešąsias paslaugas;
18. atkreipia dėmesį į tai, kad tokia politika paskatino didelių ekonominių ir finansinių grupių didžiulio pelno kaupimą ir didelių oligopolijų susiformavimą pakilimo laikotarpiais, t. y. pelno, kuris nebuvo vėl investuotas į tikrąją ekonomiką, tačiau toliau skatino spekuliacijas liberalizuotose finansų rinkose, kol šis spekuliacinių kainų burbulas sprogo; taigi mano, kad giliai įsišaknijusi paskirstomojo teisingumo problema yra pagrindinė dabartinės finansų krizės priežastis;
19. mano, kad Lisabonos sutartyje įtvirtintas dėmesys konkurencingumui ir išlaidų mažinimui taip pat padidino didelį euro zonos (pvz., atsižvelgiant į šalis, turinčias didelį eksporto perteklių, ir į šalis, turinčias didelį einamosios sąskaitos deficitą) ir apskritai ES ekonomikos disbalansą, kuris kenkia ES ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai;
20. atkreipia dėmesį į tai, kad dar neišsipildė optimistiniai Komisijos lūkesčiai dėl savarankiško atsigavimo, kuris turėjo prasidėti 2009 m. ketvirtame ketvirtyje ir įsibėgėti 2010 m.; taigi pabrėžia, kad reikia kitų skatinamųjų fiskalinių priemonių siekiant įveikti dabartinę ES apėmusią stagnaciją ar net defliaciją, nes privatus sektorius (namų ūkiai ir įmonės) vis dar labai įsiskolinęs ir nepajėgia imtis iniciatyvos investuoti; taip pat mano, kad būtina nustatyti biudžetinės paramos priemones, skirtas toms šalims, kurių padėtis sudėtingesnė, ypač paspartinti Bendrijos lėšų išmokėjimą nereikalaujant nacionalinio bendro finansavimo;
21. stipriai kritikuoja tai, kad nevykdomas tikras Europos masto įvairių nacionalinių ekonomikos atkūrimo planų koordinavimas, bet vykdoma prieš kaimynines valstybes nukreipta politika, apimanti konkuruojančias nacionalines sistemas; ragina Komisiją ir Tarybą, siekiant stabilizuoti ekonomiką, įveikti klimato kaitą ir skatinti visišką užimtumą, padedantį užtikrinti kokybiškas darbo vietas ir socialines teises, parengti papildomą Europos investicijų programą, pagal kurią būtų skatinamas tvarus vystymasis, užimtumas ir socialinė įtrauktis, kuriai skubos tvarka pasinaudojant Europos lygmens priemonėmis (EIB, ERBP, ES biudžetų ir kt.) būtų skiriama bent 1 proc. ES BVP ir kurią turėtų papildyti panašios valstybių narių viešųjų investicijų programos;
22. mano, kad reikia parengti naują strategiją, kuri padėtų skatinti ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu patikimą visos ES tvarų vystymąsi ir padėtų spręsti pasaulines problemas – t. y. integruotą ES strategiją, skirtą skatinti socialiniam teisingumui, tvarumui ir solidarumui, kurie grindžiami vienas kitą papildančiais ekonominiais, socialiniais ir aplinkosaugos srities ramsčiais, kuriuos valdant reikėtų vykdyti demokratinį ir dalyvaujamąjį socialinio ir ekonominio valdymo procesą;
23. atkreipia dėmesį į tai, kad naujosios strategijos pagrindas turėtų būti alternatyvi programa, pagal kurią būtų pertvarkytos ir sustiprintos valstybių narių ekonomikos atkūrimo programos ir jos būtų suderintos pasitelkiant sisteminę Europos ekonomikos atkūrimo iniciatyvą, skirtą kapitalui, visiškam užimtumui skatinant deramą darbą, ekonomikos ekologiškumui, socialinei gerovei, skurdo ir socialinės atskirties mažinimui ir didesnei socialinei ir teritorinei sanglaudai visoje ES skatinti, t. y. programa, kurios visos sudedamosios dalys taip pat atitiktų lyčių lygybės aspekto principus;
24. pabrėžia, kad naujoji integruotoji strategija turės turėti ne tik vidaus (ES ir valstybės narės), bet ir išorės aspektą (užsienio politika, prekyba ir kaimynystės politika), kuris atitiktų tuos pačius tikslus, kaip ir vidaus aspektas, taigi, reikia atsisakyti neoliberalios vadinamosios globaliosios Europos darbotvarkės;
25. pabrėžia, kad reikia nustatyti plataus užmojo tikslus, gaires ir rodiklius, skirtus skirtingoms naujosios strategijos sudedamosios dalims; jai reikės rodiklių, kurie būtų išsamesni nei BVP, įskaitant daugialypius su gerove, skurdo ir socialinės atskirties panaikinimu, lyčių lygybe, visų nešališku traktavimu ir lygybe (įskaitant regionų nelygybę ir siekį panaikinti nelygybę, grindžiamą pajamomis ir socialinėmis išmokomis) ir energetika, gamtos išteklių naudojimu ir reikalavimu išsaugoti ekosistemas susijusius rodiklius; taip pat mano, kad jai itin reikės pasinaudoti ES teisėkūros pajėgumais ir pertvarkyti bei perorientuoti savo priemones (pvz., Finansinį reglamentą, struktūrinius fondus ir kt.), o ne vien pasikliauti savanoriškomis procedūromis, pvz., atviruoju koordinavimo metodu;
26. pabrėžia, kad šiai naujajai ES strategijai reikia tokios makroekonominės sistemos, kuri padėtų remti tvarų vystymąsi, padidintą ekologišką vidaus paklausą, grindžiamą progresyviniu darbo užmokesčiu, visišką užimtumą gerbiant teises ir socialinę ir ekonominę sanglaudą; taigi ragina taikyti ekonomikos augimą ir užimtumą padedančią skatinti monetarinę ir fiskalinę politiką, kuri lemtų suderintą, lanksčią ir koordinuotą ekspansyvią ES ir jos valstybių narių fiskalinę politiką, grindžiamą:
(i) ECB vykdomos monetarinės politikos švelninimu ir jo institucine reforma, kuri remtųsi demokratine atskaitomybe, politine kontrole ir ekonominiais ir socialiniais poreikiais siekiant nustatyti augimo ir užimtumo tikslus ir kartu pakeisti svarbiausią kainų stabilumo tikslą;
(ii) Stabilumo ir augimo pakto panaikinimu ir tuo pat metu parengimu Užimtumo ir augimo pakto, pagal kurį būtų skatinamos viešosios investicijos, didinama vidaus paklausa, remiamos mikroįmonės, taip pat mažos ir vidutinės įmonės ir nustatomi specialūs ekonominiai, socialiniai ir aplinkosaugos kriterijai, pritaikyti prie konkrečių kiekvienos valstybės narės poreikių, ypatingą dėmesį skiriant nedarbo ir skurdo mažinimui;
(iii) euro zonos monetarinio kompensavimo fondo sukūrimu siekiant reaguoti į asimetrinius ekonomikos sukrėtimus;
27. ragina parengti naują socialinės politikos darbotvarkę, kuri turėtų apimti toliau išvardytus tikslus:
(i) vystymą įtraukios ir darnios visuomenės, kurioje būtų numatytos priemonės, padedančios skatinti stabilų užimtumą ir ginti darbuotojų teises,
(ii) visuomenės, grindžiamos lyčių lygybe, kūrimo skatinimą ir kovą su visų rūšių diskriminacija,
(iii) uždirbto turto paskirstymą siekiant didinti visų gerovę ir numatant viešai teikiamas universaliąsias socialinės apsaugos sistemų paslaugas ir užtikrintą visuotinę prieigą prie aukštos kokybės viešųjų paslaugų, įskaitant sveikatos apsaugos, švietimo ir būsto paslaugas,
(iv) socialinę politiką, kurią vykdant atsižvelgiama į visas gyventojų grupes,
(v) dalyvaujamąją demokratiją kaip sudedamąją įvairių socialinės ir užimtumo politikos sričių dalį;
28. ragina parengti naują aplinkos apsaugos politikos darbotvarkę, kuri turėtų apimti toliau išvardytus tikslus:
(i) ekonominio augimo atskyrimą nuo tuo pačiu metu didėjančio energetikos, gamtinių išteklių ir žaliavų vartojimo siekiant pastarąjį mažinti,
(ii) rėmimą valstybių narių reguliavimo ir stebėsenos sistemų, kurios padėtų išvengti išorės ekonominio ir ekologinio poveikio, ypač taršos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo,
(iii) rėmimą investicijų, kuriomis skatinamas atliekų mažinimas, pakartotinis medžiagų naudojimas ir jų perdirbimas ir pavojingų pramonės ir toksinių atliekų mažinimas ir tvarkymas,
(iv) švaresnių ir saugesnių transporto sistemų skatinimą investuojant į kokybišką viešąjį transportą,
(v) investicijas į ekologines technologijas, ekologines naujoves ir ekologinį efektyvumą;
29. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.