Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B7-0029/2011/REV1Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B7-0029/2011/REV1

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl tarptautinio įvaikinimo Europos Sąjungoje

12.1.2011

pateiktas uždavus klausimą, į kurį atsakoma žodžiu B7‑0670/2010
pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį

Roberta Angelilli, Manfred Weber, Simon Busuttil, Edit Bauer PPE frakcijos vardu
Lorenzo Fontana, Fiorello Provera, Oreste Rossi, Francesco Enrico Speroni, Claudio Morganti

Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0029/2011

Procedūra : 2010/2960(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B7-0029/2011
Pateikti tekstai :
B7-0029/2011
Debatai :
Priimti tekstai :

B7‑0029/2011

Europos Parlamento rezoliucija dėl tarptautinio įvaikinimo Europos Sąjungoje

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurią JT Generalinė Asamblėja priėmė 1989 m. lapkričio 20 d., ypač į jos 21 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (1993 m. pasirašytą Hagoje) ir į 1996 m. sausio 25 d. Europos konvenciją dėl vaikų teisių įgyvendinimo (Europos sutarčių serija Nr. 160),

–   atsižvelgdamas į Europos Parlamento rezoliuciją dėl su įvaikinimu susijusių teisės aktų tobulinimo ir valstybių narių bendradarbiavimo gerinimo (A4-0392/1996),

–   atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2008 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl ES vaiko teisių strategijos (2007/2093 (INI)),

–   atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 16 d. klausimą Komisijai dėl tarptautinio įvaikinimo Europos Sąjungoje (O-0193/2010 – B7-0670/2010),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi valstybių narių požiūriai dėl principų, kuriais turėtų būti vadovaujamasi priimant su įvaikinimu susijusius sprendimus, įvaikinimo procedūros ir teisinės įvaikinimo pasekmės skiriasi,

B.  kadangi priėmus bendrus persvarstytus principus ir taikant bendrą įvaikinimo praktiką sumažėtų sunkumų, kylančių dėl nacionalinių teisės aktų skirtumų, taip pat būtų labiau atsižvelgiama į įvaikinamų vaikų interesus,

C. kadangi Europoje tėvų paliktų vaikų problema vis labiau aštrėja ir ją reikia skubiai spręsti, o siekiant tai padaryti svarbu apginti vaiko teisę būti įvaikintam, taip pat ir kitoje šalyje, kad jis nebūtų priverstas gyventi našlaičių prieglaudoje,

D. kadangi galioja vaikų teisių apsaugos ir tėvų atsakomybės konvencijos, būtent: 1967 m. Europos konvencija dėl mažamečių įvaikinimo, kuria buvo siekiama priartėti prie valstybių narių teisės aktų, susijusių su įvaikinimo klausimais, kai vaikas perkeliamas iš vienos šalies į kitą, ir 1993 m. Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje,

E.  kadangi, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Pagrindinių teisių chartija tapo teisiškai privaloma: pagal 24 straipsnį „vaikai turi teisę į jų gerovei būtiną apsaugą ir globą“. Be to, Lisabonos sutarties 3 straipsnyje teigiama, kad „vaiko teisių apsauga yra vienas iš Sąjungos tikslų“,

F.  kadangi veikų teisių pažeidimai, smurtas prieš juos ir prekyba jais siekiant nelegaliai įvaikinti, įtraukti juos į prostituciją, taip pat nelegalus darbas, priverstinės santuokos, išmaldos prašymas gatvėse ir kiti neteisėti veiksmai ES išlieka problema,

G. kadangi vaikų interesai yra pirmaeilės svarbos dalykas,

1.  ragina išnagrinėti galimybę Europos lygmeniu suderinti su tarptautiniu įvaikinimu susijusių priemonių politiką ir strategiją atsižvelgiant į JT Vaiko teisių konvenciją ir kitas tarptautines normas siekiant pagerinti informacijos paslaugų, tarptautinio įvaikinimo parengimo, tarptautinio įvaikinimo prašymų tvarkymo ir po įvaikinimo teikiamų paslaugų kokybę atsižvelgiant į tai, kad visose tarptautinėse vaiko teisių apsaugos konvencijose pripažįstama našlaičių arba paliktų vaikų teisė turėti šeimą ir būti saugiems;

2.  siekiant pateikti nacionalinių sistemų veikimo apžvalgą ragina sukurti Europos lygmens kontrolės mechanizmą

3.  mano, kad vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir tarptautinėmis konvencijomis vaikas gali būti įvaikintas savo gimtojoje šalyje arba per tarptautines įvaikinimo tarnybas suradus įvaikinti norinčią šeimą užsienyje; vaikų apgyvendinimas prieglaudose ar vaikų namuose turėtų būti taikomas tik kaip laikinas sprendimo būdas; kaip alternatyvų vaiko priežiūros šeimoje variantą reikėtų apsvarstyti globėjų šeimą;

4.  ragina valstybes nares ir Komisiją, bendradarbiaujant su Hagos konferencija, Europos Taryba ir vaikų organizacijomis, sukurti sistemą, kuri užtikrintų skaidrumą ir veiksmingą paliktų ir įvaikintų vaikų vystymosi stebėseną bei padėtų koordinuoti veiksmus, siekiant užkirsti kelią prekybai vaikais;

5.  primygtinai ragina valstybes nares kreipti ypatingą dėmesį į specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kaip antai vaikus, kuriems reikalinga medicininė priežiūra ir neįgalius vaikus;

6.  pripažįsta, kad gimimo liudijimai padeda apsaugoti nuo vaikų teisių pažeidimų, susijusių su abejonėmis dėl vaikų amžiaus ar tapatybės; mano, kad patikima gimimų registravimo sistema galėtų užkirsti kelią nelegaliam įvaikinimui;

7.  ragina ES institucijas ir visas valstybes nares aktyviai dalyvauti kovojant su nelegaliu įvaikinimu;

8.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.