PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl atliekų krizės Kampanijoje
26.1.2011
pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį
Margrete Auken, Eva Lichtenberger Verts/ALE frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0073/2011
B7‑0085/2011
Europos Parlamento rezoliucija dėl atliekų krizės Kampanijoje
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Direktyvą 75/42/EEB dėl atliekų, ypač į jos 4 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Direktyvą 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų, ypač į jos 2 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Direktyvą 99/31/EB dėl atliekų sąvartynų, ypač į jos 11 straipsnį ir II priedą,
– atsižvelgdamas į Pagrindų direktyvą dėl atliekų 2008/98/EB, ypač į jos 17 ir 18 straipsnius,
– atsižvelgdamas į savo 2003 m. lapkričio 19 d. Pagrindų direktyvą dėl atliekų[1],
– atsižvelgdamas į savo 1998 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl direktyvų dėl atliekų tvarkymo taikymo[2],
– atsižvelgdamas į savo Peticijų komiteto delegacijos, vykusios 2010 m. balandžio 28–30 d. į tiriamąją misiją Kampanijoje, Italija, darbo dokumentą[3],
– atsižvelgdamas į Italijos Respublikos įstatymą Nr. 123/2008, paskelbtą 2008 m. liepos 14 d.,
– atsižvelgdamas į Direktyvą 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę,
– atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje C-135/05,
– atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą byloje C-297/08,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 ir 260 straipsnius,
– atsižvelgdamas į Direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas, ypač į jos 2 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Orhuso konvenciją,
A. kadangi atliekų krizė Kampanijos provincijoje yra dramatiškiausias daugelio Italijos regionų, įskaitant Lacijų, Kalabriją ir Siciliją, probleminio atliekų tvarkymo istorijos skyrius, kadangi visuose šiuose regionuose kritinė padėtis atliekų srityje paskelbta dešimtajame dešimtmetyje ir kadangi paskirti vyriausybės komisarai, kuriems suteikti specialūs įgaliojimai ir lėšos,
B. kadangi po daugelio ilgą laiką gautų peticijų dėl atliekų tvarkymo problemų regione 2010 m. spalio 5 d. Europos Parlamento Peticijų komitetas beveik vienbalsiai priėmė darbo dokumentą, kuriame pateikiama 2010 m. balandžio 28–30 d. tiriamosios misijos Kampanijoje (Italija) ataskaita,
C. kadangi po krizės 2008 m. vasarą ir netrukus po to, kai buvo priimtas Peticijų komiteto pranešimas, ištiko nauja krizė ir vėl paskelbta nepaprastoji padėtis; kadangi paskelbus, jog dėl to bus taikomos išskirtinės priemonės, kaip antai atidaromi nauji sąvartynai, surengti masiniai protestai,
D. kadangi pradinis sprendimas dėl atliekų ekologinių paketų (angl. „Ecobales“) ir organinių atliekų gamybos vis dėlto buvo priimtas deramai nesilaikant teisės nuostatų; kadangi vertinama, jog dėl nepakankamo atliekų filtravimo ar rūšiavimo laikino saugojimo vietose susikaupė daugiau nei 6 mln. nepakankamos kokybės ir galinčių turėti toksiškų atliekų paketų „Ecobales“,
E. kadangi pirmasis deginimo įrenginys Ačeroje pradėjo veikti tik 2010 m. kovo mėn., tačiau jam veikti trukdė tai, kad nebuvo tinkamos atliekų atskyrimo ir tvarkymo infrastruktūros; kadangi atrodo, kad nesama aiškių ribų, kokios atliekos gali būti deginamos, be to, susirūpinimą ir toliau kelia toksiniai pelenai, išmetami deginant,
F. kadangi padaryta minimali pažanga mažinat atliekų kiekį ir perdirbant buitines atliekas ir buitinės ir kitos atliekos ir toliau vežamos į sąvartynus nerūšiuojant, o kai kuriais atvejais, manoma, ir kartu su įvairių rūšių pramoninėmis atliekomis,
G. kadangi daugelis sąvartynų paskelbti strateginės svarbos vietomis, taigi piliečiai ir vietos valdžios institucijos, įskaitant policiją, negali patikrinti, kas iš tikrųjų ten gabenama; kadangi didžiąją daugumą sąvartynų administruoja privatūs subjektai be tinkamos licencijos ar leidimo ir jų tvarkymui netaikoma jokia valstybės kontrolė,
H. kadangi pagrindinis komisarų atliekamo kritinės padėties valdymo bruožas tas, kad jiems leidžiama nukrypti nuo teisės aktų ir kontrolės priemonių nuostatų, pvz., jiems neprivaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimo ir laikytis viešųjų pirkimų teisės aktų, ir atrodo, kad jie turi beveik nekontroliuojamas galimybes gauti valstybės lėšų; kadangi jiems buvo suteikta teisė nuspręsti dėl įrenginių, sąvartynų ir deginimo įrenginių vietos bei dėl sutarčių su darbus atliekančiomis bendrovėmis ir jie neprivalėjo pranešti vietos valdžios institucijoms ir gyventojams apie priimtus sprendimus; kadangi pati komisarų sistema buvo stipriai kritikuojama iš šiuo metu vykdoma keletas teisminių tyrimų, o daugelis gyventojų tai, kad atliekas tvarko kritinės padėties komisarai, laiko problemos dalimi, o ne sprendimu,
I. kadangi pagal Orhuso konvenciją piliečiai turi teisę būti informuoti apie padėtį jų teritorijoje, o valdžios institucijos privalo teikti informaciją ir motyvuoti piliečius pradėti vadovautis atsakingu požiūriu ir atsakingai elgtis; kadangi remiantis Direktyva 2003/35/EB valstybės narės užtikrina, kad visuomenei iš anksto ir veiksmingai būtų suteiktos galimybės dalyvauti rengiant ir keičiant ar peržiūrint reikalaujamus parengti planus ir programas,
J. kadangi prieš šią padėtį protestavusių arba alternatyvias koncepcijas bandžiusių siūlyti piliečių buvo nepaisoma arba jie buvo viešai sumenkinti; kadangi pagrindinis nacionalinių politinių institucijų atsakas – pavesti kariuomenei griežtai kontroliuoti sąvartynų teritorijas ir Ačeros atliekų deginimo įrenginį; kadangi pastaruoju metu per viešas demonstracijas buvo suimta keletas asmenų ir akivaizdu, kad stipriai pakenkta piliečių ir valdžios institucijų santykiams ir kad laikui bėgant piliečių nepasitenkinimas auga,
K. kadangi komisarams administruojant šią sritį kaip kritinę padėtį ir jiems nesugebant įveikti problemų, be to, padėtį dar labiau pabloginus tuo, kad nesama institucinės kontrolės, susidarė naujų galimybių organizuotam nusikalstamumui,
L. kadangi esama aiškių įrodymų, kad organizuotos nusikalstamos grupuotės, pvz., Kamora, jau seniai yra įsitraukusios į pelningą atliekų tvarkymo procesą, įskaitant nuodingų atliekų iš Šiaurės Italijos pramoninių objektų išvertimą šimtuose nelegalių sąvartynų arba netgi jūroje; kadangi neįtikima, kad jokia valdžios institucija nežinojo apie tokio masto veiklą,
M. kadangi Europos Komisija 2007 m. nusprendė sustabdyti 2006–2013 m. finansavimo laikotarpio 135 mln. EUR vertės ir 2000–2006 m. finansavimo laikotarpio 10,5 mln. EUR vertės įnašų mokėjimą su atliekomis susijusiems projektams, kol nebus panaikinta komisarų sistema,
N. kadangi dabartinis atliekų tvarkymo ciklas vis dar labai priklauso nuo sąvartynų ir deginimo, o tai neatitinka naujos Pagrindų direktyvos dėl atliekų (2008/98/EB) gairių; kadangi vis dar nesama nuoseklaus atliekų tvarkymo regione plano, kuris atitiktų ES teisės aktų dėl atliekų principus ir pagal kurį būtų laikomasi atliekų tvarkymo eiliškumo ir užtikrinamas saugus sąvartynų ar deginimo įrenginių naudojimas,
O. kadangi tai, jog pavojingos atliekos yra maišomos ir (arba) šalinamos kartu su buitinėmis ar organinėmis atliekomis, o priimant sprendimus dėl sąvartynų vietos, pvz., Kjajano rajone, pakankamai neatsižvelgta į geologinius ir hidrologinius veiksnius, iškilo didelis aplinkinio dirvožemio ir požeminio vandens išteklių užteršimo pavojus; kadangi tai pažeidžia Pagrindų direktyvos dėl atliekų 17 ir 18 straipsnius bei Direktyvą dėl sąvartynų,
P. kadangi sąvartynas „Cava Sari“ (Terzigno) yra Vezuvijaus nacionalinio parko (tinklo „Natura 2000“ dalis) teritorijoje ir taip pat UNESCO paveldo teritorijoje, o tai pažeidžia Sąvartynų direktyvos atliekų priėmimo procedūrų reikalavimus,
Q. kadangi Teisingumo Teismas savo 2007 m. balandžio 26 d. sprendime (byla C-135/05 ) paskelbė, kad Italijos Respublika, nepatvirtinusi visų reikiamų priemonių, kad visų pirma būtų galima užtikrinti, jog atliekos būtų utilizuojamos ir šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar metodų, galinčių pakenkti aplinkai, ir uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę; kadangi Teismas savo 2010 m. kovo 4 d. sprendime (byla C-297/08) paskelbė, kad Italijos Respublika, nepriėmusi visų būtinų priemonių, skirtų Kampanijos regionui, neįvykdė savo įsipareigojimų, numatytų Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsniuose,
R. kadangi Parlamentas jau savo 1998 m. lapkričio 19 d. rezoliucijoje dėl direktyvų dėl atliekų tvarkymo taikymo ragino sistemingai pradėti teisės aktų pažeidimo procedūras prieš valstybes nares, kurios nesilaikė visų minėtųjų direktyvų nuostatų, ir kas ketvirtį pateikti prieš įsipareigojimų nesilaikančias valstybes nares Teisingumo Teisme inicijuotų bylų sąrašą, taip pat bylų, kuriose Teismas jau priėmė sprendimą, sąrašą ir Teismo jau paskirtų baudų sąrašą, ir kadangi Parlamentas savo 2003 m. lapkričio 19 d. rezoliucijoje dėl ataskaitos dėl tolesnių veiksmų įgyvendinant Pagrindų direktyvą dėl atliekų ragino visapusiškai ir nuosekliai stebėti ir koordinuoti galiojančių teisės aktų dėl atliekų įgyvendinimą;
1. ragina skubiai rasti ilgalaikį sprendimą, kuris atitiktų ES kriterijus, visų pirma įgyvendinti atliekų tvarkymo planą, pagal kurį laikantis Direktyvos 2008/98/EB nuostatų atliekų tvarkymo ciklo eiliškumas yra svarbiausias dalykas; prašo nedelsiant suteikti visą informaciją apie planą, kurį Italija pateikė Komisijai, įskaitant šio plano įgyvendinimo tvarkaraštį, taip pat ragina Italijos valdžios institucijas pateikti visą informaciją apie šį pateiktą planą Italijos visuomenei;
2. primena, jog reikia dėti labai daug pastangų siekiant, kad Kampanijoje būtų laikomasi ES teisės aktų dėl atliekų ir kad būtų sumažintas atliekų kiekis, taip pat kad daugiau būtų vykdoma atliekų prevencija, mažinimas, kad jos būtų pakartotinai naudojamos ir perdirbamos užtikrinus tinkamą infrastruktūrą, ir pažymi, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama organinių atliekų utilizavimui, ypač minėtame regione, kuriame vyrauja žemės ūkis ir šiam aspektui, atrodo, ligi šiol skirta mažai dėmesio;
3. mano, kad Italijos valdžios institucijų numatytos ilgalaikės išskirtinės priemonės, įskaitant specialiųjų komisarų skyrimą ir strateginės svarbos statuso suteikimą atliekų tvarkymo vietoms numatant kariuomenės kontrolę, buvo nenaudingos, ir bijo, kad dėl viešųjų institucijų kaltės atsirado neskaidrumas atliekų tvarkymo sektoriuje ir kad tai ne varžė, o paskatino intensyvesnį organizuotų nusikalstamų grupuočių dalyvavimą regiono oficialaus atliekų tvarkymo sektoriuje ir neteisėtai šalinant pramonines atliekas; taigi ragina įvairias atsakingas institucijas užtikrinti didesnį skaidrumą;
4. pabrėžia, kad svarbu atkurti pasitikėjimą vykdant struktūrinį dialogą, kuriame dalyvautų piliečiai ir skirtingos valdžios institucijos, taip pat skirtingų lygmenų valdžia, ir kuris vyktų pagal struktūriškai apibrėžtą sistemą, apgailestauja, kad valdžios institucijos nusikaltusiais laiko kai kuriuos taikiose demonstracijose dalyvavusius ir prieš naujų sąvartynų atidarymą protestavusius piliečius, ir dėl to, kad šiems piliečiams teko patirti apsaugos pajėgų smurtą; yra įsitikinęs, kad ilgalaikį su atliekomis susijusių problemų šiame regione sprendimą ilgainiui galima rasti tik aktyviai įtraukiant piliečius į visą procesą;
5. reikalauja, kad Komisija neapibrėžtam laikui pratęstų atliekų projektams šiame regione skirtų ES lėšų sulaikymą, užšaldant jas iki tol, kol bus parengtas patikrinamas atliekų tvarkymo planas ir dėl jo susitars visi suinteresuotieji subjektai;
6. atkreipia dėmesį į tai, jog saugojimo aikštelėse, ypač Tavernos del Ré sąvartyne, sukaupta 7 mln. tonų ekologinių atliekų paketų (angl. „Ecobales“) ir pabrėžia, jog svarbu skubos tvarka juos išvežti ir pašalinti, kai tik bus tinkamai įvertintas tikslus jų turinys; primygtinai ragina, kad ekologiniai atliekų paketai būtų deramai šalinami[4] pagal atliekų tvarkymo planą, kuriame būtų aiškiai apibrėžtos visų atliekų tvarkymo etapų vietos ir kuris būtų grindžiamas teisine praktika;
7. pažymi, kad reikia skubiai skirti dėmesį atvirai ir nelegaliai išmetamoms mišrioms ir nenustatytoms atliekoms netoli Ferandelės sąvartyno, ir ragina užtikrinti griežtą atliekų tvarkymo kontrolę; primena kompetentingoms institucijoms, kad jos griežtai laikydamosi Direktyvos dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (2008/1, patikslintos Direktyva 2010/7575)[5] nuostatų turi užtikrinti, kad būtų vykdoma specifinių pramonės atliekų tvarkymo kontrolė, nepriklausomai nuo šių atliekų kilmės; taip pat primena, kad turi būti sukurti specialieji sąvartynai, atitinkantys ES direktyvų nuostatas, ir taip užtikrintas deramos infrastruktūros, skirtos pramonės, specialiosioms ir toksinėms atliekoms, kūrimas; prašo paaiškinti, kodėl mažai naudojamasi organinėms atliekoms laikyti skirtu sąvartynu, ir ragina pradėti jį eksploatuoti, jei jis atitinka Atliekų tvarkymo direktyvoje nustatytus kriterijus;
8. apgailestauja, kad atidaryti sąvartynai saugomose Vezuvijaus nacionalinio parko gamtinėse zonose, pavyzdžiui, Terzigno; griežtai prieštarauja dėl šių sąvartynų teritorijų plėtros planų ir mano, kad pasiūlymas atidaryti antrąjį sąvartyną Terigno vietovėje („Cava Vitiello“) yra klaida, kuriai negalima pritarti; siūlo Komisijai pateikti Teisingumo Teismui ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, jei saugomose gamtinėse teritorijose esantys sąvartynai bus plečiami arba atidaromi nauji sąvartynai Natura 2000 teritorijose;
9. primygtinai ragina Italijos vyriausybę šiuo klausimu veikti laikantis ES teisės, o ypač dvejų pastarųjų Europos Teisingumo Teismo sprendimų, ir ištaisyti visus nustatytus ES teisės pažeidimus; taip pat primena įsipareigojimą imtis priemonių ir užtikrinti, kad visais lygmenimis būtų laikomasi ES teisyno;
10. ragina Komisiją padaryti viską, kas įmanoma jos kompetencijos ribose, prižiūrint, kad atsakingos Italijos valdžios institucijos veiksmingai užtikrintų, kad atliekos būtų tinkamai surenkamos, atskiriamos ir tvarkomos, pavyzdžiui, vykdyti sisteminius patikrinimus, o regiono valdžios institucijos pateiktų patikimą planą;
11. mano, kad Kampanijos teritorijų, kurios užterštos įvairių rūšių atliekomis, valymo našta turėtų tekti ne mokesčių mokėtojams, o, laikantis principo „teršėjas moka“, tiems, kurie atsakingi už šią taršą;
12. pažymi, kad Italija nepranešė apie Direktyvos 2008/99 dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę perkėlimą į nacionalinę teisę per nustatytą terminą, t. y. iki 2010 m. gruodžio 26 d., tačiau tikisi, kad Italija visapusiškai laikysis šios direktyvos nuostatų ir atitinkamai taikys sankcijas dėl nusikaltimų, susijusių su atliekomis, išvardytų minėtoje direktyvoje, įskaitant juridinius asmenis, kai tenkinamos joje nustatytos sąlygos;
13. ragina Komisiją, vadovaujantis SESV 260 straipsniu pradėti prieš Italiją pažeidimo procedūras, siekiant nustatyti nuobaudas, kuriomis būtų užtikrinta, kad Italijos valdžios institucijos laikytųsi Teisingumo Teismo sprendimo, ypač užtikrinant, kad veikiantys sąvartynai atitiktų ES įstatymus; mano, kad būtų tinkama ir derėtų su EB Teisingumo Teismo sprendimu C-304/02 nurodyti Italijai sumokėti tam tikrą fiksuoto dydžio sumą kaip baudą už ilgalaikį ES direktyvų pažeidinėjimą pastaraisiais metais ir nuo šiol taikyti skirti baudą, mokėtiną už kiekvieną šių direktyvų nesilaikymo dieną;
14. paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai ir Italijos vyriausybei bei abejiems jos parlamento rūmams.
- [1] Priimti tekstai, P5_TA(2003)0508.
- [2] OL C 313, 1998 10 12, p. 53.
- [3] PETI_DT(2010)442870.
- [4] Dabar, atrodo, vienintelis praktiškas būdas yra deginti pačias šviežiausias atliekas specialiuose įrenginiuose, o dabartinė sąvartyno teritorija turi būti deramai atkurta; sudžiūvusių atliekų deginti neįmanoma, todėl jas būtina atiduoti tvarkyti tik į sertifikuotus sąvartynus, atitinkančius ES sąvartynų direktyvos reikalavimus.
- [5] OL L 024, 2008 01 29 ir OL L 334, 2010 12 17.