PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl seksualinės prievartos naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose
4.4.2011
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
Barbara Lochbihler, Raül Romeva i Rueda, Nicole Kiil-Nielsen, Heidi Hautala, Franziska Katharina Brantner, Frieda Brepoels, Hélène Flautre, Jean Lambert, Ulrike Lunacek, Judith Sargentini, Malika Benarab-Attou Verts/ALE frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0244/2011
B7‑0244/2011
Europos Parlamento rezoliucija dėl seksualinės prievartos naudojimo per konfliktus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo,
– atsižvelgdamas į 2008 m. sausio 17 d. rezoliuciją dėl padėties Kongo Demokratinėje Respublikoje ir išžaginimo kaip karo nusikaltimo[1],
– atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl padėties Egipte,
– atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl kaimyninių pietų šalių, ypač Libijos,
– atsižvelgdamas į Vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton deklaraciją Europos Sąjungos vardu dėl 2010 m. lapkričio 25 d. – Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos,
– atsižvelgdamas į Vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton deklaraciją Europos Sąjungos vardu dėl 2011 m. kovo 8 d. – Tarptautinės moterų dienos,
– atsižvelgdamas į JT žmogaus teisių, ypač moterų teisių, srities teisines priemones, pvz., JT Chartiją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Konvenciją dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslams, Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. CEDAW) ir jos fakultatyvinį protokolą, Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir asmens negrąžinimo principą,
– atsižvelgdamas į kitas JT priemones dėl smurto prieš moteris, pvz., Vienos deklaraciją, Pasaulio žmogaus teisių konferencijos 1993 m. birželio 25 d. priimtą veiksmų programą (A/CONF. 157/23) ir 1993 m. gruodžio 20 d. deklaraciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo (A/RES/48/104),
– atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 1997 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl nusikalstamumo prevencijos ir baudžiamosios teisenos priemonių smurtui prieš moteris panaikinimo (A/RES/52/86), 2002 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl nusikaltimus prieš moteris dėl garbės (A/RES/57/179) ir 2003 m. gruodžio 22 d. rezoliuciją dėl smurto prieš moteris namuose panaikinimo (A/RES/58/147),
– atsižvelgdamas į JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro specialiųjų pranešėjų pranešimus dėl smurto prieš moteris ir į Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto Bendrąją rekomendaciją Nr. 19 (11-oji sesija, 1992 m.),
– atsižvelgdamas į 1995 m. rugsėjo 15 d. Pekine vykusioje ketvirtojoje pasaulinėje moterų konferencijoje priimtą deklaraciją ir veiksmų platformą ir į 2000 m. gegužės 18 d. Parlamento rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų, susijusių su Pekino veiksmų platforma, 2005 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų po Ketvirtosios pasaulinės konferencijos moterų klausimais – veiksmų platforma (Pekinas +10)[2] ir 2010 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų, susijusių su Pekino veiksmų platforma (Pekinas +15),
– atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl pastangų panaikinti visų formų smurtą prieš moteris suintensyvinimo (A/RES/61/143) ir į JT Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1325 ir Nr. 1820 dėl moterų, taikos ir saugumo,
– atsižvelgdamas į 1998 m. priimtą Romos statutą, pagal kurį įsteigiamas Tarptautinis baudžiamasis teismas, ir ypač į jo 7 ir 8 straipsnius, kuriuose išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos sunkios seksualinės prievartos formos apibrėžiami kaip nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai ir prilyginami kankinimams bei sunkiems karo nusikaltimams, nesvarbu ar jie sistemingai, ar nesistemingai vykdomi tarptautinių arba vidaus konfliktų metu,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi moterys aktyviai dalyvavo sukilimuose, kuriais reikalauta daugiau demokratijos, teisių ir laisvių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose,
B. kadangi tuometiniai valdžios režimai Libijoje ir Egipte, pasinaudodami konfliktais, kilusiais šių revoliucijų metu, griebėsi seksualinio smurto prieš moteris, kad, visų pirma, jos būtų pažeidžiamos,
C. kadangi atrodo, kad seksualinis smurtas nuolat naudojamas siekiant įbauginti ir pažeminti moteris,
D. kadangi libanietė Iman-al-Obeidi, kuri Tripolio viešbutyje žurnalistams sakė tapusi grupinio išprievartavimo ir kareivių piktnaudžiavimo auka, 2011 m. kovo 26 d. buvo sulaikyta nežinomoje vietoje, o dabar vyrai, kuriuos ji kaltina išprievartavimu, jai iškėlė baudžiamąją bylą dėl šmeižto,
E. kadangi egiptietės protestuotojos tvirtina, kad kariškiai joms surengė nekaltybės testą, 2011 m. kovo 9 d. apsupę jas Tahriro aikštėje, vėliau kankino ir žagino, o nekaltybės testai buvo atliekami ir fotografuojami dalyvaujant kariams,
F. kadangi kai kurioms egiptietėms buvo grasinama kaltinimais dėl prostitucijos, o kai kurios turės stoti prieš karinį teismą dėl neigiamų nekaltybės testo rezultatų,
1. ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, Komisiją ir valstybių narių vyriausybes griežtai pasmerkti seksualinės prievartos, bauginimo ir prieš moteris nukreiptų veiksmų Libijoje ir Egipte naudojimą;
2. griežtai smerkia Egipto armijos Tahriro aikštėje vykdytus priverstinius moterų protestuotojų nekaltybės testus ir mano, kad tokie veiksmai nepriimtini, nes jie prilygsta kankinimui; ragina Egipto Aukščiausiąją karinę tarybą nedelsiant imtis priemonių, kad būtų nutraukta ši žeminanti veikla, ir užtikrinti, jog visoms saugumo ir karinėms pajėgoms būtų aiškiai nurodyta, kad kankinimai ir kitoks netinkamas elgesys, įskaitant priverstinius nekaltybės testus, nebebus toleruojami;
3. ragina Egipto valdžios institucijas imtis skubių veiksmų, kad būtų nutraukti kankinimai, ištirti visi prievartos prieš taikius protestuotojus atvejai ir civiliai gyventojai nebebūtų teisiami kariniuose teismuose; reiškia ypatingą susirūpinimą dėl žmogaus teisių organizacijų pranešimų, kuriuose nurodoma, kad nepilnamečiai buvo sulaikomi ir nuteisiami kariniuose teismuose;
4. rekomenduoja, kad būtų atliktas nepriklausomas tyrimas ir kad nusikaltimų vykdytojai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ypatingai atidžiai ištiriant Muamaro al Kadafio padarytus nusikaltimus pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo nuostatas;
5. pabrėžia, kad kiekvienam turėtų būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl demokratinės savo šalies ateities ir už tai asmuo neturi būti sulaikytas, kankinamas, žeminamas arba diskriminuojamas;
6. tvirtai įsitikinęs, kad Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykstantys pokyčiai turi padėti panaikinti moterų diskriminaciją ir pasiekti, kad jos galėtų visapusiškai dalyvauti visuomenėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir vyrai, laikantis Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. CEDAW);
7. pabrėžia, kad reikia bendrai užtikrinti moterų teises naujose šių visuomenių demokratinėse ir teisinėse struktūrose;
8. pabrėžia, kad moterų vaidmuo revoliucijose turėtų būti pripažintas, įskaitant grėsmes, kurias jos patiria, ir būdus, kuriais jos gali ginti savo teises;
9. pabrėžia, kad reikia integruoti žmogaus teises ir Europos kaimynystės politiką (EKP) ir aktyviai dalytis ES patirtimi lyčių smurto ir lygybės srityse, suvokiant tai kaip neatskiriamą demokratizacijos proceso dalį; taip pat pabrėžia būtinybę veiksmingai įgyvendinti ES gaires dėl smurto prieš moteris bei mergaites ir kovoti su visų formų jų diskriminacija, ypač siekiant užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš moteris, apsaugoti ir paremti aukas bei patraukti šio smurto kaltininkus atsakomybėn;
10. pabrėžia, jog reikia įgyvendinti lyčių aspekto integravimą ir remti konkrečius veiksmus, kuriais EKP šalyse būtų užtikrintas veiksmingas ir sistemingai taikomas lyčių lygybės principas; primygtinai ragina vyriausybes ir pilietinę visuomenę didinti moterų socialinę įtrauktį, kovoti su moterų neraštingumu ir skatinti moterų užimtumą ir finansinį savarankiškumą, siekiant užtikrinti tinkamą moterų dalyvavimą visais lygmenimis;
11. ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę, Europos išorės veiksmų tarnybą ir Komisiją bendraujant su pietinėmis EKP šalimis pirmenybę teikti ES politikos prioritetams dėl mirties bausmės panaikinimo, pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant moterų teises, pagarbos pagrindinėms laisvėms ir keleto tarptautinių teisinių priemonių ratifikavimo, įskaitant Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą ir 1951 m. konvenciją dėl pabėgėlių statuso;
12. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai.