PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl pereinamojo laikotarpio Arabų pavasario šalių turto grąžinimo
15.5.2013 - (2013/2612(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
Willy Meyer, Patrick Le Hyaric, Marie-Christine Vergiat, Jacky Hénin, Sabine Lösing, Younous Omarjee, Alda Sousa, Marisa Matias, Paul Murphy GUE/NGL frakcijos vardu
B7‑0191/2013
Europos Parlamento rezoliucija dėl pereinamojo laikotarpio Arabų pavasario šalių turto grąžinimo
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos kaimynystės politikos, Viduržemio jūros šalių sąjungos ir pietinės kaimynystės šalių, pavyzdžiui, Tuniso, Egipto, Libijos ir Maroko,
– atsižvelgdamas į 2003 m. Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, kuri įsigaliojo 2005 m. ir kuriai Europos Sąjungos vardu buvo pritarta 2008 m. rugsėjo 25 d. Tarybos sprendimu 2008/801/EB,
– atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 19 d. JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją 19/38 dėl neigiamo į kilmės šalis nerepatrijuotų neteisėtos kilmės lėšų poveikio naudojimuisi žmogaus teisėmis ir tarptautinio bendradarbiavimo gerinimo svarbos,
– atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 13 d. arabų šalių turto sugrąžinimo forumo galutinę ataskaitą,
– atsižvelgdamas į teisinius principus, susijusius su neteisėtos ir odiozinės skolos panaikinimu pagal tarptautinės teisės aktus,
– atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 10 d. rezoliuciją „Prekyba siekiant pokyčių: ES prekybos ir investicijų strategija pietinėse Viduržemio jūros regiono šalyse po Arabų pavasario revoliucijų[1] , ypač į jos 6 konstatuojamąją dalį,
– atsižvelgdamas į 2007 m. ES ir Egipto veiksmų planą ir į 2004 m. birželio 1 d. įsigaliojusį ES ir Egipto asociacijos susitarimą,
– atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 270/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Egipte ir į Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1099/2012, kuris iš dalies keičia minėtą reglamentą,
– atsižvelgdamas į pirmininkų išvadas, patvirtintas po 2012 m. lapkričio 14 d. ES ir Egipto darbo grupės posėdžio,
– atsižvelgdamas į ES ir Tuniso patvirtintą Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimą, įsigaliojusį 1998 m. kovo 1 d., ir į ES ir Tuniso veiksmų planą, įsigaliojusį 2005 m. liepos 4 d.,
– atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 4 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 101/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Tunise ir į Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1100/2012, kuris iš dalies keičia minėtą reglamentą,
– atsižvelgdamas į darbo grupės pirmininkų išvadas, patvirtintas po 2011 m. rugsėjo 28–29 d. ES ir Tuniso darbo grupės posėdžio,
– atsižvelgdamas į vykstančias ES ir Tuniso derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo,
– atsižvelgdamas į ES ir Libijos derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo, kurios vyko esant Muammaro Kaddafi režimui ir buvo laikinai nutrauktos 2011 m.,
– atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą Nr. 2011/137/BUSP dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ir į Tarybos sprendimus 2011/625/BUSP ir 2011/178/BUSP, iš dalies keičiančius minėtą sprendimą, ir į 2011 kovo 2 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ir į Tarybos reglamentą (ES) Nr. 965/2011, iš dalies keičiantį minėtą reglamentą, taip pat į Tarybos įgyvendinimo reglamentus (ES) Nr. 364/2013 ir Nr. 50/2013, kuriais nustatomas Reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje 16 straipsnio 2 dalies įgyvendinamas,
– atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros šalių susitarimą, pagal kurį įkuriama ES ir jos valstybių narių ir Maroko Karalystės asociacija, ypač į šio susitarimo 2 straipsnį,
– atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. Marokui suteiktą aukštesnio lygio statusą,
– atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 1 d. pradėtas ir šiuo metu vykstančias ES ir Maroko derybas dėl glaudaus bendradarbiavimo ir visapusiškos laisvosios prekybos zonos,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi vykdant Barselonos procesą, pradėtą 1995 m., ES sudarė asociacijos susitarimus su maždaug dvylika pietinių Viduržemio jūros regiono šalių; kadangi 2005 m. parengtame Rabato veiksmų plane pagrindinis dėmesys skiriamas laisvosios prekybos susitarimų sudarymo skatinimui ir tolesnei liberalizacijai, o ne subalansuotam regiono vystymuisi, kuris duotų naudos dirbantiems žmonėms ir neturtingiesiems;
B. kadangi keliose Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Arabijos pusiasalio šalyse vyko ir tebevyksta svarbus darbininkų ir piliečių judėjimas ir reikalaujama sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas, imtis veiksmų prieš neteisybę, nedarbą ir korupciją, taip pat reikalaujama daugiau demokratijos ir teisių, socialinio teisingumo, nutraukti eksploataciją, priespaudą bei karą,
C. kadangi įvairūs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir tarptautinių organizacijų primesti struktūrinio koregavimo politikos veiksmai (maisto produktų kainų reguliavimo panaikinimas, privatizacijos ir griežto taupymo priemonės), ištisus dešimtmečius labai prisideda prie socialinių ir ekonominių problemų, kaip antai nedarbas ir skurdas, kurios paskatino visuotinius maištus šiose šalyse,
D. kadangi pereinamojo laikotarpio Arabų pavasario šalių turto grąžinimas yra moralinė pareiga ir labai svarbus politinis klausimas atsižvelgiant į ES santykius su pietinėmis kaimyninėmis šalimis; kadangi tai taip pat svarbus ekonominis klausimas atitinkamoms pietinėms kaimyninėms šalims, atsižvelgiant į galimybes, kurias suteiktų minėtas turtas, jei jis būtų grąžintas ir skaidriai bei veiksmingai naudojamas siekiant prisidėti prie minėtų šalių ekonomikos atgaivinimo; kadangi turto grąžinimas turi didelį prevencinį poveikį, nes taip parodomas aiškus nepritarimas į korupcija įsivėlusių asmenų nebaudžiamumui;
E. kadangi Europos Sąjungai ir ypač kai kurių valstybių narių vyriausybėms ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios ištisus dešimtmečius rėmė nedemokratinius režimus, tenka itin didelė atsakomybė už socialinę ir ekonominę padėtį, dėl kurios kilo visuotiniai maištai, kadangi įvykiai Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Arabų pusiasalyje nuo 2011 m. rodo, kad ES politika, taikoma pietinėms Viduržemio jūros regiono šalims, iš esmės yra nesėkminga; kadangi naujosios Europos kaimynystės politikos (EKP) principai yra tokie patys, kaip ir tie, dėl kurių ankstesnė EKP, pavyzdžiui, derybos dėl glaudaus bendradarbiavimo ir visapusiškos laisvosios prekybos susitarimų ir trečiųjų šalių ekonomikos liberalizavimo, buvo nesėkmingi;
F. kadangi skola yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio užsienio ir finansų galybės, bendrininkaudamos su vietos valdančiuoju elitu, gali kištis į šalies gyvenimą ir taip pažeisti nacionalinį suverenitetą, nuskurdinti daugybę žmonių ir labai pabloginti gyventojų ekonomines ir socialines teises; kadangi odiozinę ir neteisėtą skolą diktatūros naudojo kaip priemonę politiniam paklusnumui užtikrinti ir kaip pajamų iš darbo pavertimo kapitalu, ypač pasauliniu kapitalu, mechanizmą; kadangi šiuo metu skolos naudojamos siekiant išsaugoti neokolonijinį pietinių Viduržemio jūros šalių ekonomikų valdymą;
G. kadangi tarptautinėje teisėje odiozinė skola apibrėžiama naudojant tris kriterijus: pasiskolinusios valstybės gyventojai nesutinka, kad būtų skolinamasi; pasiskolinusios valstybės gyventojai negauna iš to naudos; be to, kreditoriai žino, kad jų suteikiamos paskolos nenaudojamos gyventojų interesams ir gyventojai joms nepritarė; kadangi pasaulio Pietų šalių skola apmokėta jau keletą kartų; kadangi Pietuose, kaip ir Šiaurėje, skola yra galinga produktyvios gerovės pavertimo kapitalu priemonė;
H. kadangi Egiptas jau kelis mėnesius neranda išeities iš politinės ir ekonominės krizės; kadangi 2012 m. visame Egipte įvyko daugiau kaip 3400 protestų dėl ekonominių ir socialinių klausimų – dažniausiai streikai ir pastatų užėmimas; kadangi Egiptas 1981–2012 m. sumokėjo daugiau kaip 80 mlrd. JAV dolerių užsienio skolos ir palūkanų; kadangi Egiptas spaudžiamas vykdyti griežto ekonominio taupymo reformas, kad galėtų gauti 4,8 mlrd. JAV dolerių TVF paskolos paketą; kadangi šios griežto taupymo reformos, susijusios su deficito kontrole, pablogins Egipto gyventojų darbo, socialines ir gyvenimo sąlygas;
I. kadangi tuo metu, kai Tuniso diktatorius Zine El Abidine Ben Ali buvo pašalintas iš valdžios, šalis turėjo 14,4 mlrd. JAV dolerių užsienio skolos naštą, kuri šiuo metu nepaprastai trukdo Tuniso tautos vystymuisi; kadangi pagal Tuniso centrinio banko duomenis 1970–2009 m. Tunisas sumokėjo 2,47 mlrd. JAV dolerių daugiau, nei buvo pasiskolinęs; kadangi dėl tokio įsiskolinimo lygio žmonių gyvenimo sąlygos negerėja ir kadangi Ben Ali klano per 23 valdymo metus sukaupti turtai įrodo, kad daugelis kreditorių bendrininkavo;
J. kadangi po diktatorių Ben Ali ir Hosni Mubarako pašalinimo į valdžią atėjusios Tuniso ir Egipto vyriausybės pačios iš naujo pasiskolino daug naudingesnėmis kreditoriams, nei gyventojams, sąlygomis siekdamos grąžinti iš buvusių diktatoriškų režimų paveldėtas odiozines skolas, kadangi Tunisas ir Egiptas šiuo metu derasi su TVF dėl naujų sąlygų, kurių reikėtų laikytis toliau grąžinant odiozinę skolą;
K. kadangi Libijos ekonomika, išskyrus naftos sektorių, dar neatsigavo po karo; kadangi politinis ir ekonominis šalies padalijimas nustatytas daugiausia užsienio investuotojų naudai; kadangi naujoji vyriausybė atnaujino dar 2003 m. prasidėjusį tolesnio šalies liberalizavimo procesą;
L. kadangi iš pietinių Viduržemio jūros šalių Marokas yra didžiausias ES lėšų gavėjas; kadangi Maroko karaliui Mohammedui VI priklauso didžioji Nacionalinės investicijų bendrovės – didžiausios privačios Maroko investicinės bendrovės, dalis; kadangi daugiau kaip 50 proc. į Kasablankos biržos sąrašą įtrauktų įmonių susijusios su Maroko kareliškąja šeima; kadangi 2012 m. Maroko valstybės skola siekė 71 proc. jos BVP; kadangi 1983–2011 m. Marokas sumokėjo daugiau kaip 115 mlrd. JAV dolerių užsienio skolos, tai yra aštuonis kartus daugiau, nei pradinė Maroko skola, ir dar turi sumokėti 23 mlrd. JAV dolerių; kadangi Marokas yra neteisėtai okupavęs Vakarų Sacharą;
M. kadangi, nors Maroke ar Bahreine režimas nepasikeitė, abi šalys yra pavyzdys, kad ES skolina pinigus autoritariniams ir represiniams režimams, kurie smurtu slopina protestuotojus;
1. pabrėžia, kad buvusių ir esamų diktatorių ir jų režimų metu neteisėtai užgrobto turto grąžinimas pereinamojo laikotarpio Arabų pavasario šalims turi ne tik ekonominę reikšmę, bet yra morališkai būtinas ir didelės politinės reikšmės klausimas, nes jis simbolizuoja teisingumo ir atskaitomybės atstatymą remiantis demokratijos ir teisinės valstybės principais; mano, kad šių šalių skolos klausimas yra itin svarbus ir kad turto grąžinimas yra odiozinės ir neteisėtos skolos problemos dalis;
2. mano, kad tarptautinė bendruomenė turėtų sukurti tvirtą tarptautinių susitarimų ir standartų sistemą, skirtą klausimams, susijusiems su korupcija, pinigų plovimu ir teisėsauga, spręsti, ypač atsižvelgiant į 2003 m. Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją; ragina tarptautinę bendruomenę imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytas ir įšaldytas Tunise, Egipte, Libijoje ir Maroke korupcijos būdu įgytas turtas;
3. smerkia tai, kad ES ir ypač kai kurių valstybių narių vyriausybės dešimtmečius rėmė šiuos režimus; atkreipia dėmesį į Jungtinių Valstijų ir ES nuolaidžiavimą ir bendrininkavimą, kuriais naudojosi šie režimai apsaugos nuo islamiškojo fundamentalizmo užtikrinimo dingstimi;
4. primena Parlamento 2012 m. gegužės 10 d. rezoliucijos 6 konstatuojamąją dalį, kurioje Parlamentas tvirtina, kad Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių užsienio skolą laiko odiozine skola, kadangi ją sukaupė diktatoriški režimai, visų pirma siekdami asmeninio politinio ir ekonominio elito atstovų praturtėjimo, pirkdami ginklus, kurie daugeliu atvejų buvo naudojami vykdant represijas prieš savo šalių gyventojus; todėl ragina persvarstyti šias skolas, ypač tas, kurios susijusios su išlaidomis ginklams;
5. remia visus skolų auditus, kuriuos vykdo piliečiai siekdami nustatyti ir besąlygiškai panaikinti visas odiozines ir neteisėtas skolas; atsižvelgdamas į tai, nepritaria bet kokiems skolos keitimams ar konvertavimams, kurie naudojami tokioms lėšoms išplauti; mano, kad vyriausybės taip pat turėtų reikalauti, kad jų kreditoriai atsiskaitytų už savo neteisėtus veiksmus ir atlygintų padarytą žalą; ragina visas Pietų ir Šiaurės šalių vyriausybes dalyvauti atliekant tokių skolų auditą, kaip 2006 m. tai padarė Norvegija ir Ekvadoras;
6. ragina nedelsiant sustabdyti Tuniso ir Egipto skolų grąžinimą Europos Sąjungai (nustatant fiksuotas palūkanas) ir atlikti skolų auditą, kuriame turi dalyvauti pilietinė visuomenė, kadangi tai vienintelis būdas išsiaiškinti, kam buvo naudojami pasiskolinti pinigai, kokiomis aplinkybėmis pasirašytos paskolos sutartys, kokios sąlygos buvo nustatytos ir kokios šių skolų aplinkosauginės, socialinės ir ekonominės pasekmės; pabrėžia, kad svarbu atlikti tokių skolų auditą, kadangi taip bus galima nustatyti, kokio dydžio yra neteisėta Tuniso ir Egipto skolos dalis, ir užkirsti kelią naujam neteisėtos ir nepakeliamos skolos atsiradimui, kartu atkreipiant dėmesį į Europos kreditorių ir tarptautinių finansų institucijų, kuriose ES valstybės narės atlieka svarbų vaidmenį, atsakomybę;
7. dar kartą primena, kad solidariai palaiko Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Arabijos pusiasalyje vykstančią kovą ir visuotinius sukilimus dėl geresnių gyvenimo sąlygų, socialinių ir darbo teisių, laisvės ir demokratijos;
8. nurodo, kad šie maištai atkreipė dėmesį į tai, kad Europos kaimynystės politika nesėkminga ir kad reikia skubiai persvarstyti ES išorės politiką; ragina ES, užuot sudarius naujus asociacijos susitarimus, kurie visų pirma nukreipti į laisvosios prekybos zonų, naudingų Europos bendrovių interesams, kūrimą, nustatyti naują santykių su šiomis šalimis ir regionais sistemą, paremtą nesikišimu į vidaus reikalus ir pagarba jų suverenumui ir skirtą kaimyninių regionų vystymuisi remti ir užimtumui bei švietimui skatinti;
9. griežtai nepritaria su TVF paskolomis susietoms sąlygoms, nes dėl tokių sąlygų pablogės darbuotojų ir pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių atstovų, ypač moterų, kurių vaidmuo šių šalių perėjimo prie demokratijos procese yra lemiamas, gyvenimo sąlygos;
10. primena, kad smerkia karinę intervenciją Libijoje, kurią vykdė Prancūzija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Kanada remiant NATO; pabrėžia, kad prieš Muammaro Kaddafi režimą susitelkusių gyventojų keliami politiniai, ekonominiai ir socialiniai reikalavimai toli gražu dar nėra patenkinti; be to, yra susirūpinęs dėl dabartinio ekonominio ir politinio šalies pasidalijimo, dėl kurio blogėja pažeidžiama gyventojų padėtis, ir dar kartą tvirtina, kad remia neginčytiną tautos teisę naudotis savo šalies ištekliais ir juos kontroliuoti;
11. Maroko režimą laiko korumpuotu, represiniu ir panašiu į H. Mubarako ir Z. A. Ben Ali režimus; remia Maroko moterų judėjimą, kovojantį prieš TVF finansuojamas piktnaudžiaujančias mikrofinansų organizacijas; primena, kad tarptautinė teisė niekada nepripažino Maroko suverenių teisių į Vakarų Sacharą; reikalauja, kad Komisija ir Taryba laikinai sustabdytų ES ir Maroko Karalystės asociacijos susitarimo ir Marokui suteikto aukštesnio lygio statuso galiojimą iki to laiko, kai Karalystė pradės laikytis tarptautinės teisės, ypač JT rezoliucijų, kuriose raginama surengti referendumą dėl Vakarų Sacharos suverenaus apsisprendimo ir dekolonizavimo proceso užbaigimo, ir taip baigti Maroko vykdomą okupaciją;
12. griežtai kritikuoja aktyvią ES valstybių narių prekybą ginklais su Libija, Egiptu ir kitomis represinio režimo šalimis, pavyzdžiui, Maroku, Bahreinu ir Saudo Arabija;
13. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinei asamblėjai, Afrikos Sąjungai ir Egipto, Tuniso, Libijos ir Maroko vyriausybėms bei parlamentams.
- [1] Priimti tekstai, P7_TA(2012)0201.