Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B7-0009/2014Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B7-0009/2014

    PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl ES benamystės strategijos

    8.1.2014 - (2013/2994(RSP))

    pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pareiškimo
    pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį

    Niccolò Rinaldi, Marielle de Sarnez ALDE frakcijos vardu

    Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0008/2014

    Procedūra : 2013/2994(RSP)
    Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
    Dokumento priėmimo eiga :  
    B7-0009/2014

    B7‑0009/2014

    Europos Parlamento rezoliucija dėl ES benamystės strategijos

    (2013/2994(RSP))

    Europos Parlamentas,

    –   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 2 ir 3 straipsnius,

    –   atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 9 straipsnį,

    –   atsižvelgdamas į pataisytą Europos Tarybos Europos socialinę chartiją, ypač į jos 31 straipsnį,

    –   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 34 straipsnį,

    –   atsižvelgdamas į savo 2008 m. balandžio 22 d. rašytinį pareiškimą dėl benamių klausimo sprendimo[1],

    –   atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl ES benamystės strategijos[2],

    –   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

    A. kadangi pagal strategiją „Europa 2020“ ir ES socialinių investicijų srities dokumentų rinkinį benamystė tapo neabejotinu ES kovos su skurdu politikos prioritetu;

    B.  kadangi benamystė ir toliau daro poveikį žmonėms visose valstybės narėse ir yra nepriimtinas žmogaus orumo ir žmogaus teisių pažeidimas;

    C. kadangi benamystė – viena iš ekstremaliausių skurdo ir nepritekliaus formų ir pastaraisiais metais jos mastas išaugo beveik visose valstybėse narėse;

    D. kadangi tos valstybės narės, kurios patiria didžiausią ekonomikos ir finansų krizę, susiduria su beprecedenčiu benamystės didėjimu;

    E.  kadangi 2011 m. rugsėjo 14 d. Parlamentas didžiąja balsų dauguma priėmė rezoliuciją, kurioje raginama parengti nacionalinėmis ir regioninėmis strategijomis pagrįstą integruotą ES strategiją, kurios ilgalaikis tikslas – panaikinti benamystę;

    F.  kadangi 2013 m. kovo 1 d. Levene surengtoje ministrų apskritojo stalo diskusijoje dėl benamystės susitarta dėl šešių principų;

    G. kadangi kai kurios ES institucijos, pvz., Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų taryba (EPSCO), Regionų komitetas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Parlamentas ragino Komisiją parengti ES benamystės strategiją ar panašų dokumentą;

    H. kadangi taikant atviro koordinavimo metodą socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties srityse ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ bei ES lygmeniu koordinuojant politiką benamystės klausimu per pastarąjį dešimtmetį pastangoms nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis suteikta pridėtinė vertė ir kadangi yra poreikis toliau plėtoti veiklą šia kryptimi siekiant labiau strateginio ir ilgalaikio požiūrio;

    I.   kadangi benamystė dėl jos pobūdžio yra daugialypė problema ir jai reikalingas daugialypės politikos atsakas;

    J.   kadangi esama vis daugiau įrodymų, kad su būsto užtikrinimu susijęs požiūris į benamystę yra pats veiksmingiausias;

    K. kadangi strategijai „Europa 2020“ ir jos pagrindiniam tikslui iki 2020 m. panaikinti skurdo ir socialinės atskirties riziką bent 20 mln. žmonių, pagal kurią taip pat turėtų būti siekiama sumažinti benamystę, įgyvendinti reikia atnaujintų valstybių narių ir ES pastangų;

    L.  kadangi pagrindinis strategijos „Europa 2020“ elementas yra pavyzdinė iniciatyva „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas“, kuri apima keletą veiksmų, susijusių su benamyste, kurie dar neįgyvendinti;

    M. kadangi įgyvendinant ES semestrą benamystei skiriama vis daugiau dėmesio, o keletas valstybių narių įtraukė benamystę kaip kovos su skurdu prioritetą į savo 2012 ir 2013 m. nacionalines reformų programas;

    N. kadangi dabartinė ES politikos sistema ir socialinės realijos vietoje lemia tai, kad ES lygmeniu reikia įgyvendinti daugiau platesnio užmojo veiksmų benamystės klausimais;

    O. kadangi 2010 m. gruodžio mėn. vykusi Europos konsensuso konferencija yra tvirtas pagrindas imtis platesnio užmojo ES veiksmų benamystės klausimais;

    P.  kadangi tiesioginė atsakomybė už kovą su benamyste tenka valstybėms narėms ir ypač regionų ir vietos valdžios institucijoms ir kadangi ES strategija atlieka papildomą vaidmenį;

    Q. kadangi didesnis Komisijos vaidmuo galimas pagal jos dabartines kompetencijos sritis ir laikantis subsidiarumo principo;

    R.  kadangi Užimtumo GD yra tinkamiausias padalinys atlikti vadovaujamą vaidmenį benamystės klausimais, tačiau keletas kitų GD savo kompetencijos srityse taip pat turėtų spręsti su benamyste susijusius klausimus;

    S.  kadangi vis daugiau valstybių narių turi holistinę benamystės strategiją ir galėtų gauti naudos iš Europos lygmens bendradarbiavimo, kad galėtų toliau plėtoti savo politiką;

    T.  kadangi kai kurių valstybių narių viešojo sektoriaus institucijos ėmėsi priemonių už benamystę skirti nuobaudas arba taikyti baudžiamąją atsakomybę, o tai yra benamių žmonių pagrindinių teisių negerbimas;

    U. kadangi šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje už benamystę negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir dėl to jau ir taip socialiai atskirti ir skurdžiai gyvenantys asmenys baudžiami du kartus;

    1.  ragina Komisiją nedelsiant parengti ES benamystės strategiją laikantis 2011 m. rugsėjo 14 d. Parlamento rezoliucijos dėl ES benamystės strategijos ir kitų ES institucijų bei įstaigų pasiūlymų;

    2.  laikosi nuomonės, kad įgyvendinant ES benamystės strategiją turėtų būti visapusiškai laikomasi Lisabonos sutarties, kurioje patvirtinamas „svarbus nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmuo ir didelė veiksmų laisvė teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau vartotojų poreikius atitinkančias bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas“; mano, kad atsakomybė už kovą su benamyste tenka valstybėms narėms ir kad todėl ES benamystės strategija turėtų padėti valstybėms narėms šią atsakomybę kuo veiksmingiau prisiimti visapusiškai laikantis subsidiarumo principo;

    3.  ragina Komisiją įsteigti aukšto lygio ekspertų grupę, kuri padėtų jai rengti ir toliau tobulinti ES benamystės strategiją;

    4.  ragina Komisiją deramai apsvarstyti tų valstybių narių konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose pateikiamas nuorodas dėl benamystės, kuriose būtina skubi pažanga benamystės klausimu; ragina valstybes nares toliau į savo nacionalines reformų programas vis dažniau įtraukti klausimus dėl benamystės;

    5.  kviečia Komisiją pasinaudoti Užimtumo ir socialinių inovacijų programa (EaSI) kaip pagrindiniu ES strategijos, skirtos moksliniams tyrimams ir tarpvalstybiniams mainams finansuoti, finansavimo šaltiniu ir toliau didinti savo bendradarbiavimą su pagrindiniais Europos partneriais, pvz., Europos nacionalinių asociacijų, dirbančių su benamiais, federacija (FEANTSA) ir Europos keitimosi informacija apie vietos benamystės strategijas forumu (HABITACT);

    6.  ragina Komisiją įtraukti benamystę į visas susijusias ES politikos sritis; ir ragina Komisiją į ES benamystės strategijos rengimą ir įgyvendinimą įtraukti įvairius generalinius direktoratus ir nustatyti, kad šiam procesui vadovautų Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinis direktoratas;

    7.  kviečia Komisiją atkreipti dėmesį į šiuos dalykus kaip prioritetines ES benamystės strategijos temas:

    •    požiūrį į benamystę, kurį taikant visų pirma užtikrinamas būstas,

    •    laisvo judėjimo ir benamystės ryšį,

    •    benamystės paslaugų kokybę,

    •    benamystės prevenciją,

    •    jaunimo benamystę;

    8.  ragina Komisiją ir Tarybą apsvarstyti galimybę pradėti taikyti ES garantiją, kad būtų galima užtikrinti, jog niekas ES nebūtų priverstas nakvoti gatvėje dėl to, kad stinga prie benamių poreikių pritaikytų (skubios pagalbos) paslaugų; mano, kad tokia garantija galėtų būti sukurta pagal Jaunimo garantijų iniciatyvos, kuri grindžiama Tarybos rekomendacija, pavyzdį ir jai galėtų būti taikoma ta pati valdymo struktūra;

    9.  primena savo 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl benamystės dėl pagrindinių ES benamystės strategijos elementų ir norėtų ypač atkreipti dėmesį į šiuos elementus:

    •    reguliarią valstybių narių pažangos benamystės srityje stebėseną,

    •    ES benamystės rodiklį,

    •    benamystės politikos ir paslaugų mokslinius tyrimus, įskaitant išlaidų efektyvumo tyrimus, ir šios srities žinių kaupimą,

    •    benamystės politikos ir paslaugų socialinę inovaciją, įskaitant naujoviškų sprendimų išbandymą ir jų platesnį diegimą,

    •    sąsajas su ES fondais, ypač Europos socialiniu fondu, Europos regioninės plėtros fondu ir Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondu;

    10. ragina valstybes nares ir ES pirmininkaujančią valstybę narę reguliariai rengti už benamystę atsakingų ES ministrų Europos apskritojo stalo diskusijas, kaip tai 2013 m. kovo mėn. pradėjo daryti ES pirmininkavusi Airija; kviečia Komisiją šiam susirinkimui teikti praktinę ir finansinę paramą;

    11. ragina valstybes nares rengti visapusiškas benamystės strategijas, kurios visų pirma būtų nukreiptos į būsto užtikrinimą, kuriose didelis dėmesys būtų skiriamas prevencijai ir kuriose būtų atsižvelgiama į gaires, pateiktas Komisijos komunikate „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą“ ir Komisijos tarnybų darbo dokumente „Kova su benamyste Europoje“ (angl. Confronting Homelessness in Europe);

    12. ragina ES pagrindinių teisių agentūrą (FRA) aktyviau spręsti didelio skurdo poveikio galimybei naudotis pagrindinėmis teisėmis klausimą, turint mintyje tai, jog tik užtikrinus teisę į būstą bus garantuojamos įvairios kitos teisės, įskaitant kai kurias politines ir socialines teises; siūlo, kad FRA didžiausią dėmesį skirtų baudžiamajai atsakomybei už benamystę, nes tai yra žmogaus teisių pažeidimas;

    13. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Regionų komitetui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Socialinės apsaugos komitetui ir Europos Tarybai.