PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl pagarbos pagrindinei teisei laisvai judėti ES
13.1.2014 - (2013/2960(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
Cornelia Ernst, Paul Murphy, Alda Sousa, Marisa Matias, Marie-Christine Vergiat GUE/NGL frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0016/2014
B7‑0023/2014
Europos Parlamento rezoliucija dėl pagarbos pagrindinei teisei laisvai judėti ES
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21, 45 ir 47 straipsnius ir į Pagrindinių teisių chartijos 15, 21, 29, 34 ir 45 straipsnius,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 151 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnį dėl teisės į socialinę apsaugą,
– atsižvelgdamas į Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje[1],
– atsižvelgdamas į 1991 m. spalio 14 d. Tarybos Direktyvą Nr. 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas[2],
– atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos nustatytus pagrindinius darbo standartus ir JT bei TDO „Deramo darbo darbotvarkę“,
– atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo[3],
– atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje[4],
– atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Tarybai dėl laisvo darbuotojų iš Bulgarijos ir Rumunijos judėjimo pereinamojo laikotarpio nuostatų veikimo (COM(2011)0729),
– atsižvelgdamas į Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-140/12,
– atsižvelgdamas 2013 m. lapkričio 25 d. Komisijos komunikatą „Laisvas ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimas. Penki veiksmai, kuriais siekiama pokyčių (COM(2013) 0837),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi teisė gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje nei asmens kilmės valstybė narė yra viena iš pagrindinių Sąjungos laisvių ir Sutartimis pripažinta Sąjungos pilietybės sudėtinė dalis;
B. kadangi darbuotojų laisvo judėjimo apribojimai gali būti nustatyti tik išimtiniais atvejais pereinamojo laikotarpio metu; kadangi Bulgarijai ir Rumunijai taikomas pereinamasis laikotarpis baigėsi ir todėl tų šalių piliečiai gali naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir kiti Sąjungoje gyvenantys piliečiai; kadangi pagal laisvo darbuotojų judėjimo principą Europos piliečiams suteikiama teisė laisvai judėti ES darbo tikslais ir jie turi būti traktuojami vienodai, taip pat apsaugomos darbuotojų ir jų šeimos narių socialinės teisės;
C. kadangi pagal SESV 45 straipsnį draudžiama bet kokia su užimtumo, darbo užmokesčio ir kitomis darbo sąlygomis susijusi diskriminacija dėl pilietybės;
D. kadangi Direktyvos 2004/38/EB 16 konstatuojamoje dalyje yra nustatyta, kad tol, kol turintieji teisę gyventi šalyje netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies;
E. kadangi tos pačios direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė;
F. kadangi Direktyva 2004/38/EB turėtų būti įgyvendinta šios nediskriminuojant dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;
G. kadangi Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnyje nustatomas vienodo elgesio su priimančiosios valstybės narės piliečiais ir kitais ES piliečiais principas;
H. kadangi tam tikros valstybės narės pasirinko riboti darbuotojų iš Bulgarijos ir Rumunijos laisvo judėjimo teisę pagal pereinamojo laikotarpio nuostatas, kurios apima tris etapus ir kurios pagaliau nustojo galioti 2013 m. gruodžio 31 d.;
I. kadangi Vokietijos žiniasklaida pranešė, kad Europos Parlamento narys ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas yra paraginęs kad į būtų imami Vokietiją atvykstančių ES imigrantų, norinčių gauti socialinę paramą, pirštų anspaudai;
J kadangi kai kurios valstybės narės ir spaudos organai pateikė tikrovės neatspindintį minėtų dviejų valstybių piliečių masinio išvykimo panaikinus apribojimus paveikslą, taip skatindami nepagrįstas prielaidas dėl šių darbuotojų, atvykstančių pasipelnyti iš kitų valstybių narių darbo rinkų, o kai kuriais atvejais pasigirdo net diskriminacinės retorikos;
K. kadangi Rumunijos piliečiai sudaro 80 proc. abiejų šalių (Rumunijos ir Bulgarijos) piliečių, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje, ir daugiausia jų yra Italijoje (41 proc.) ir Ispanijoje (38 proc.), taip pat Vokietijoje (5 proc.), o Bulgarijos piliečiai daugiausia gyvena Ispanijoje (38 proc.), Vokietijoje (15 proc.), Graikijoje (12 proc.), Italijoje (10 proc.) ir Jungtinėje Karalystėje (7 proc.);
L. kadangi Bulgariją ir Rumuniją smarkiai paveikė ekonomikos nuosmukis, o atlyginimų jose ir 15-oje ES valstybių narių skirtumas vis dar yra stiprus traukos veiksnys; kadangi dėl griežto taupymo priemonių, kurios taikomos trejeto – Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ir Tarptautinio valiutos fondo – nurodymu (Rumunijoje) ar pagal nacionalinės vyriausybės (Bulgarijoje) sprendimus, nuosmukis abiejose šalyse didėja ir yra stiprus išvykimo iš šalies veiksnys;
1. mano, kad iš principo laisvo darbuotojų judėjimo teisė turėtų būti suteikiama nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą dienos ir kad reikėtų vengti nustatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas;
2. Tvirtai remia darbuotojų teisę į laisvą judėjimą; pabrėžia, kad priimančiųjų valstybių narių kolektyvinių derybų teisės turi būti gerbiamos ir taikomos visiems darbuotojams nepriklausomai nuo jų kilmės;
3. pažymi labai svarbų profesinių sąjungų vaidmenį įgyvendinant šias pagrindines teises ir priešinantis darbo užmokesčio mažėjimui ir darbo blogėjimui; atsižvelgdamas į tai, ragina panaikinti esamus prieš profesines sąjungas nukreiptus valstybių narių įstatymus, kurie kenkia darbuotojų solidarumui ir mažina darbuotojų gebėjimą ginti savo darbo užmokestį ir sąlygas;
4. pakartoja, kad tvirtai laikosi nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principo, nustatyto SESV 45 straipsnyje ir Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnyje;
5. primena, kad pereinamojo laikotarpio kontrolės priemonių panaikinimas yra automatinė Rumunijos ir Bulgarijos stojimo sąlygų, kurioms valstybės narės pačios pritarė stojimo metu, galiojimo pabaigos pasekmė; taip pat primena, kad tos pereinamojo laikotarpio priemonės nuo pat jų sukūrimo buvo numatytos kaip pagrindinės taisyklės dėl asmenų judėjimo ES laisvės, kuri yra visų Sąjungos piliečių pagrindinė laisvė, laikina išimtis;
6. griežtai smerkia bet kokią nepagrįstą retoriką, kuria ekonominiai migrantai apibūdinami kaip parazitai, besinaudojantys vietos socialinės apsaugos sistemomis; primena, kad daugybė nepriklausomų tyrimų nuolatos parodė, kad judūs ES darbuotojai apskritai prisideda prie socialinės apsaugos sistemos;
7. atsižvelgdamas į tai, smerkia Užsienio reikalų komiteto pirmininko Elmaro Broko pareiškimus, kuriuos, kaip pranešama, jis padarė pastaruoju metu; ragina E. Broką nedelsiant atsiimti savo populistines pastabas;
8. ragina valdžios institucijas ir visas suinteresuotąsias šalis stengtis geriau informuoti darbuotojus apie jų teises ir įvairias priemones (darbo teisę, kolektyvines sutartis, socialinės apsaugos nuostatas, būstą, švietimą, vaikų priežiūrą ir kt.), kuriomis reglamentuojami darbo santykiai ir darbo bei gyvenimo sąlygos;
9. atkreipia dėmesį į Komisijos bendrosios 2012 m. užimtumo ataskaitos projektą, kuriame numatoma, kad dėl tebesitęsiančios ekonominės ir finansinės krizės nedarbas ir skurdas Sąjungoje toliau didės; pabrėžia, kad padaugėjo laikino darbo ir darbo ne visą darbo dieną, padidėjo jaunimo, ilgalaikis ir žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbas, ir tau, kad ir toliau išlieka nedeklaruojamas darbas ir kad jis sudaro daugiau kaip 20 proc. kai kurių valstybių narių ekonomikos; pažymi, kad dėl dabartinės krizės sukelto didėjančio nedarbo itin padidėjo priverstinis daugelio valstybių narių darbuotojų judumas ir kad jis tapo būtinybe; mano, kad vienintelis būdas kovoti su šiuo reiškiniu – sukurti pakankamai kokybiškų darbo vietų visose susijusiose valstybėse narėse ir didinti jų skaičių, kad bet koks laisvas judėjimas būtų pasirenkamas, o ne dėl būtinybės;
10. atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad labai tikėtina, jog Rumunijos ir Bulgarijos darbuotojai patirs spaudimą „prisitaikyti“ prie šios padėties ir turės sutikti su įdarbinimo sąlygomis, kurios prieštarauja vienodo požiūrio principui ir ES teisės aktuose dėl laisvo darbuotojų ir jų šeimų judėjimo įtvirtintoms teisėms;
11. griežtai kritikuoja ES ekonomikos valdysenos koncepciją ir jos užimtumo politiką, pagal kurias skatinamos lanksčios darbo rinkos, jomis abiem siekiama suardyti socialinę apsaugą ir gerovės valstybę, darbuotojų teises, kolektyvines derybas ir kt., dėl jų taip pat blokuojami bet kokie reikšmingi bandymai įveikti finansinę ir ekonominę krizę mobilizuojant investicijas į aplinkos ir socialiniu požiūriu tvarų vystymąsi; pabrėžia, kad dėl tokios griežto taupymo politikos ir struktūrinių reformų, kokias vykdo ES ir valstybės narės, susidaro padėtis, kai darbuotojai (nesvarbu, kokia jų pilietybė ar etninė kilmė) ima rungtyniauti dėl to, kas sutiks su nepalankesnėmis darbo, užmokesčio, socialinės apsaugos ir kt. sąlygomis; pabrėžia, kad todėl dabartinė ES ekonomikos valdysenos ir užimtumo politika yra žalinga norint užtikrinti darbuotojų teises vykstant laisvam judėjimui;
12. pakartoja savo 2008 m. reikalavimą, kad Taryba skubiai susitartų dėl ES tikslo nustatyti minimalų darbo užmokestį (numatytą teisės aktais, kolektyvinėmis sutartimis nacionaliniu, regionų ar sektorių lygmeniu), kad būtų nustatytas atlyginimas, lygus bent 60 proc. atitinkamo (nacionalinio, sektoriaus ir t. t.) vidutinio darbo užmokesčio, be to, dėl tvarkaraščio šiam tikslui visose valstybėse narėse pasiekti; pažymi, kad veiksminga minimalaus darbo užmokesčio politika yra esminis dalykas siekiant neleisti, kad darbdaviai pasinaudotų laisvu darbuotojų judėjimu socialinio dempingo tikslais; todėl mano, kad darbo inspekcijos ir profesinės sąjungos tokią politiką turėtų tinkamai įgyvendinti;
13. pažymi, kad valstybės narės privalo tinkamai įgyvendinti JT bei TDO „Deramo darbo darbotvarkę; tvirtina, kad ES ir valstybių narių užimtumo politikos kryptys turi būti nustatytos iš naujo, kad būtų propaguojama „gero darbo“ koncepcija visais jos aspektais; pabrėžia, kad tai būtina sąlyga norint užtikrinti darbuotojų ir jų šeimų socialines teises vykstant laisvam judėjimui;
14. ragina valstybes nares priimti teisės aktus, kuriais darbdaviams būtų efektyviai uždraudžiama versti darbuotojus gyventi tarnybiniame būste ir iš darbo užmokesčio vykdyti lupikiškus ir išnaudojančius išskaitymus už nuomą ar dėl kitų priežasčių;
15. reikalauja griežtai laikytis vienodo užmokesčio mokėjimo už vienodos vertės darbą moterims ir vyrams, dirbantiems toje pačioje darbo vietoje arba vietovėje, ir vienodų jų darbo sąlygų principo;
16. pabrėžia, kad veiksminga darbo inspekcijos įstaigų kontrolė yra esminė priemonė siekiant užtikrinti vienodą požiūrį ir kovoti su nedeklaruojamu darbu ir socialiniu dempingu; ragina valstybes nares didinti darbo kontrolę ir numatyti pakankamai išteklių darbo inspekcijos įstaigoms; ragina Komisiją tobulinti darbo inspekcijos įstaigų bendradarbiavimą ir koordinavimą pasienio regionuose;
17. ragina valstybes nares kovoti su netikru judžių darbuotojų savarankišku darbu ir pabrėžia, kad reikia darbuotojams, atsidūrusiems tokioje padėtyje, suteikti galimybę pasinaudoti savo teisėmis ir juos apsaugoti;
18. ragina valstybes nares užtikrinti, kad visų lygmenų administracijos būtų aprūpintos tinkamomis priemonėmis, įskaitant finansines priemones, kad galėtų įveikti iššūkius, susijusius su ES piliečių judėjimo laisve;
19. pažymi, kad Direktyva 2004/38/EB apskritai netrukdo kitoje valstybėje nuolat gyvenantiems ES piliečiams gauti tam tikras išmokas;
20. dar kartą pakartoja, kad socialinės paramos ir socialinės apsaugos sistemų koncepcija, struktūra ir administravimas yra ir turėtų likti svarbiausia valstybių narių kompetencijos sritis ir nesutinka su jokiu Komisijos brovimusi į šią sritį, ypač nustatant ekonomines griežto taupymo priemones ir iš to išplaukiantį nedemokratišką nacionalinių biudžetų koordinavimą ir kontrolę;
21. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.