PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl taikos proceso Kolumbijoje
14.1.2016 - (2015/3033(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
Javier Couso Permuy, Neoklis Sylikiotis, Paloma López Bermejo, Angela Vallina, Marina Albiol, Sofia Sakorafa, Takis Hadjigeorgiou, Fabio De Masi, Rina Ronja Kari, Helmut Schölz, Katerina Konecna, Jiri Mastalka, Marie-Christine Vergiat, Miguel Urban, Tania González, Xabier Benito, Lola Sánchez, Estefanía Torres, Barbara Spinelli, Inês Zuber, Kostas Chrysogonos, Dimitrios Papadimoulis, Stelios Kouloglou GUE/NGL frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B8-0041/2016
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl padėties Kolumbijoje,
– atsižvelgdamas į Bendrą komunikatą Nr. 60 dėl 2015 m. rugsėjo 23 d. Havanoje pasirašyto susitarimo dėl Specialiojo taikos teismo,
– atsižvelgdamas į bendrus komunikatus Nr. 61, 62, 63 ir ypač į Komunikatą Nr. 64, susijusį su susitarimu dėl konflikto aukų „Visapusiška tiesos, teisingumo, žalos atlyginimo ir konfliktų prevencijos sistema“, įskaitant susitarimą dėl Specialiojo taikos teismo; taip pat į įsipareigojimą dėl Žmogaus teisių, pasirašytą 2015 m. gruodžio 15 d. Havanoje, ir į tą pačią dieną pasirašyto bendro projekto 5 dalį „Susitarimas dėl konflikto aukų“,
– atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. Europos ir Lotynų Amerikos šalių parlamentinėje asamblėjoje Briuselio kairiųjų pažiūrų Parlamento narių pasirašytą deklaraciją, susijusią su Kolumbijos taikos procesu,
– atsižvelgdamas į EP delegacijos Europos ir Lotynų Amerikos šalių parlamentinėje asamblėjoje (EUROLAT) pranešimo, skirto antrajam ES ir CELAC aukščiausiojo lygio susitikimui Briuselyje, 44 dalį dėl konflikto tarp Kolumbijos vyriausybės ir FARC pabaigos,
– atsižvelgdamas į Briuselio deklaraciją, priimtą baigiantis antrajam ES ir CELAC aukščiausiojo lygio susitikimui 2015 m. birželio 11 d.,
– atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės Federicos Mogherini deklaracijas dėl susitarimo dėl Kolumbijos konflikto aukų, 2015 m. rugsėjo 24 d. deklaracijas dėl susitarimo dėl pereinamojo laikotarpio teisingumo Kolumbijoje, taip pat į jos 2015 m. spalio 1 d. deklaraciją dėl Eamono Gilmore’o paskyrimo Europos Sąjungos specialiuoju įgaliotiniu Kolumbijos taikos procese,
– atsižvelgdamas į Daugiašalį Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir į Kolumbijos bei Peru prekybos susitarimą, pasirašytą 2012 m. liepos 26 d. Briuselyje,
– atsižvelgdamas į 2015 m. Astūrijos delegacijos XI pranešimą dėl žmogaus teisių padėties tikrinimo Kolumbijoje,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi 2012 m. lapkričio 19 d., po Bendrojo susitarimo dėl konflikto nutraukimo ir stabilios bei ilgalaikės taikos kūrimo dokumento pasirašymo 2012 m. rugpjūčio 26 d., Havanoje (Kubos Respublika), vyko derybos tarp Kolumbijos vyriausybės ir FARC, taip vykdant Kolumbijos tautos valią gyventi taikoje ir pripažįstant, kad taikos kūrimas yra visų gyventojų reikalas, kad valstybė yra atsakinga už žmogaus teises visoje jos teritorijoje ir kad vienodas ekonominis bei socialinis vystymasis privalo būti taikos garantu;
B. kadangi vyriausybė ir FARC per derybas Havanoje parengė šiuos preliminarius susitarimų projektus: „Naujovės Kolumbijos provincijose: žemės ūkio reforma“, „Politinis dalyvavimas: demokratiniai taikos kūrimo principai“, „Neteisėtų narkotikų problemos sprendimas“, „Susitarimas dėl Specialiojo taikos teismo“ ir „Susitarimas dėl konflikto aukų“;
C. kadangi aukų atžvilgiu svarbus paskutinis dalinis susitarimas, kuriame svarstoma įkurti Specialųjį taikos teismą ir tribunolą, kuriuose būtų galima nuteisti visus už konfliktą atsakingus asmenis, įskaitant karininkus, sukarintų organizacijų narius, partizanus ir civilius, laikant susitarimą svarbiausia pažanga per trejus derybų metus;
D. kadangi šiame etape pagrindinės neišspręstos problemos yra sąlygos, pagal kurias bus paskelbtas įsakas dėl dvišalio karo veiksmų nutraukimo, ir mechanizmas, kuris įprastomis priemonėmis įteisins pasiektus susitarimus tarp vyriausybės ir FARC;
E. kadangi sausio 13 d. Havanoje buvo tęsiamos derybos ir, remiantis derybų vadovo iš Kolumbijos vyriausybės deklaracijomis, karo veiksmų nutraukimas privalo būti dvišalis, neribotas, kontroliuojamas bei pasiektas sausio mėnesį;
F. kadangi 2015 m. rugsėjo 23 d. Kolumbijos vyriausybė ir FARC paskelbė nutarimą dėl susitarimo kurti Specialųjį taikos teismą, kuris užtikrintų aukų teises ir prisidėtų prie stabilios bei ilgalaikės taikos kūrimo, šalys susitarė sukurti visapusišką tiesos, teisingumo, žalos atlyginimo ir konfliktų prevencijos sistemą, įskaitant Tiesos nustatymo, gyvenimo kartu ir konfliktų prevencijos komisijos sukūrimą bei garantijas, kad nebus kartojamos priežastys, lėmusios konfliktą ir viktimizaciją;
G. kadangi, pasiekę minėtus susitarimus dėl vadinamojo Taikos teismo ir konflikto aukų, derybininkai žengė svarbų žingsnį taikos link, ir atrodo, kad ši taika neišvengiamai bus pasiekta, nes kai abi šalys taikai pasiekti nustatė ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą nuo dienos, kurią sudarytas susitarimas dėl Specialiojo taikos teismo įsteigimo, kaip orientacinę taikos datą laikant 2016 m. kovo 23 d.;
H. kadangi siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos svarbiausia atlyginti žalą aukoms ir užtikrinti, kad konfliktas nepasikartos;
I. kadangi įsteigus Specialųjį taikos teismą būtų patenkintas poreikis remiantis tarptautine teise sukurti specialią teisingumo sistemą, pagal kurią būtų baudžiami asmenys, atsakingi už žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus per konfliktą, ir būtų atlyginta žala aukoms nutraukus karinius veiksmus;
J. kadangi šis Specialusis taikos teismas:
– pripažįsta būtinybę teisti konflikto metu nusikaltusius asmenis, taikant atkuriamojo ir baudžiamojo teisingumo mechanizmus;
– svarsto tiek laisvės apribojimo, tiek laisvės atėmimo diferencijuotą sistemą, kuri būtų grindžiama ankstyvu ar vėlyvu tiesos ir atsakomybės už sunkius nusikaltimus prisiėmimu arba tokios atsakomybės neprisiėmimu, skiriant laisvės atėmimo bausmes nuo 5–8 metų iki 20 metų, ir paskiriant skirtingas vietas laisvės apribojimo ar atėmimo bausmėms atlikti bei numatant skirtingas sąlygas pagal tiesos ir atsakomybės prisiėmimo laipsnį;
– numatant, kad pasibaigus kariniams veiksmams, Kolumbijos valstybė, remdamasi tarptautine teise, paskelbs kuo platesnio masto amnestiją už politinius ir susijusius nusikaltimus, neleis amnestija pasinaudoti asmenims, vykdžiusiems nusikaltimus prieš žmoniškumą, genocidą, sunkius karo nusikaltimus ir kitus sunkius nusikaltimus, kaip antai žmogaus pagrobimas įkaitu, kankinimas, priverstinis iškeldinimas, priverstinis dingimas, savavališkas mirties bausmės vykdymas, vaiko pagrobimas ir seksualinė prievarta;
K. kadangi 2014 m. ir 2015 m. Kolumbijoje padaugėjo priverstinių dingimų ir nėra apibendrintų duomenų apie šalyje dingusius žmones, kurių skaičius pagal Nacionalinį dingusiųjų registrą siekia iki 21 000, pagal Bendrąjį nukentėjusių asmenų registrą – 44 841, o Nacionalinės generalinės prokuratūros duomenimis – 69 000 žmonių; kadangi, atsižvelgiant į tai, kad 80 proc. skundų yra pirminiame etape ir neatrodo, kad judėtų į priekį, pažanga aiškinantis priverstinio dingimo atvejus yra nepakankama;
L. kadangi šiuo metu Kolumbijoje paramilitarizmas yra paplitusi ekonominės, politinės bei socialinės valdžios forma, o ginkluotos paramilitaristinės grupuotės buvo ir yra pasitelkiamos svarbiausių Kolumbijos politikos ir ekonomikos atstovų bei užsienio įmonių, su kuriomis galėjo būti vykdomi projektai, susiję su per dideliu išteklių išnaudojimu (didelio masto kalnakasyba), ekstensyviuoju ūkininkavimu ir monokultūros ūkiais, naudojant iškeldinimą ir priverstinį žemių pardavimą, o tai nulėmė masinį gyventojų perkėlimą Ramiojo vandenyno regione;
M. kadangi Kolumbija yra antra šalis po Afganistano, kurioje pareikalaujama daugiausia civilių aukų dėl priešpėstinių minų, pasiekus taiką šalyje būtina greitai ir veiksmingai likviduoti minas, norint išvengti daugiau aukų ir panaikinti konflikto padarinius;
N. kadangi nuo 2013 m. ES ir Kolumbija laikosi Daugiašalio prekybos susitarimo, kuris susilaukė kritikos ir prieštaravimų iš visuomeninių judėjimų bei profesinių sąjungų tiek Lotynų Amerikoje, tiek Europos Sąjungoje;
O. kadangi pagal JTVP Kolumbija, kurioje gyvena daugiau nei 47 mln. gyventojų, įskaitant 102 čiabuvių gentis, kurios kalba 64 oficialiomis jų teritorijose vartojamomis kalbomis, 4,4 mln. afrokolumbiečių ir 5 000 romų, yra viena iš didžiausią nelygybę patiriančių šalių, ir kad nelygybė yra linkusi didėti dėl laisvosios prekybos susitarimų bei investicinių kalnakasybos ir energetikos projektų;
P. kadangi ekonominis augimas šalyje, kurioje dauguma gyventojų gyvena nepalankiomis sąlygomis, didina socialinį konfliktą, lemiantį didesnį nei 30,7 proc. skurdo lygį, o atskirtis ir nelygybė kartu su valstybės prievarta yra vienos iš ginkluoto konflikto tiesioginių priežasčių;
Q. kadangi socialinis konfliktas šalyje didėja dėl vyriausybės sprendimų suteikti leidimus dideliems investavimo projektams, neužtikrinant nei skaidrumo, nei informuojant visuomenę apie poveikį jai bei aplinkai, taip pat iš anksto nekonsultuojant gyventojų ir bendruomenių, kaip tai buvo numatyta TDO Konvencijoje Nr. 169;
R. kadangi užsienio įmonės šalyje pelnosi, teisėtai veikdamos išvien su institucijomis, kurios įteisina priverstinį žemių pardavimą, savavališkus sulaikymus ir fiktyvius kaltinimus;
S. kadangi ten, kur politinę ir ginkluotą valdžią išlaiko suinteresuotųjų subjektų grupės, trūksta politinės valios, per prievartą atimtų žemių grąžinimas vyksta per lėtai;
T. kadangi šalyje kontrrevoliucinės pajėgos yra nusiteikusios prieš profesines sąjungas ir tęsiasi jų narių persekiojimai įvairiomis formomis, tai sudarė sąlygas susiformuoti nuomonei, kad profesinės sąjungos kelia grėsmę šalies stabilumui iš vidaus; Jungtinės darbuotojų federacijos duomenimis, nuo 1986 m. Kolumbijoje nužudyta daugiausia profesinių sąjungų narių, jų skaičius gali siekti keturis tūkstančius, taip pat nužudyta daug valstiečių lyderių; pastarųjų metų protestai susidūrė su represyviu ir kai kuriais atvejais brutaliu šalies pareigūnų atsaku;
U. kadangi Kolumbijoje vyksta nuolatinis priverstinis gyventojų iškeldinimas, dėl kurio nukentėjo daugiau nei šeši milijonai žmonių, ir, remiantis UNHCR duomenimis, Kolumbija po Sirijos yra antra šalis pasaulyje pagal humanitarinės krizės mastą;
V. kadangi, remiantis Bendruoju nukentėjusių asmenų registru, 1985–2012 m. priverstinai iškeldinti 2 520 000 nepilnamečiai, o per paskutiniuosius metus ginkluotosios grupuotės užverbavo 13 000 nepilnamečių;
1. pakartotinai išreiškia savo visišką paramą kuriant taiką tarp Kolumbijos vyriausybės ir FARC; laiko tai svarbiu žingsniu siekiant galutinio susitarimo, kuris lemtų ginkluoto konflikto Kolumbijoje pabaigą;
2. remia politines konflikto sureguliavimo priemones, kurios užtikrintų teisingumą ir žalos atlyginimą aukoms, įskaitant būtinybę spręsti pagrindinę konflikto problemą dėl žemės grąžinimo, tikintis tvirtos, ilgalaikės taikos, užtikrinant socialinį teisingumą ir konfliktų prevenciją;
3. išreiškia norą, kad derybos netrukus pasibaigtų ir būtų susitarta dėl visų priemonių, kuriomis būtų užtikrintas teisingumas ir atlyginta žala aukoms;
4. ragina artimiausiu metu susitarti dėl abipusio karo veiksmų tarp vyriausybės ir FARC nutraukimo, taip sukuriant palankią atmosferą galutiniam susitarimui, kuris atitiktų įvairius Kolumbijos visuomeninio judėjimo reikalavimus;
5. prašo tiek vyriausybės, tiek FARC atsisakyti prievartos bei ginklų naudojimo politiniuose veiksmuose ir ginti savo įsitikinimus ir siekius vadovaujantis demokratijos ir teisinės valstybės principais;
6. vertina tiek Kolumbijos Vyriausybės, tiek FARC politines pastangas ir atkaklumą ir pripažįsta, kad pagalbos organizacijos ir visuomeniniai judėjimai atliko svarbų vaidmenį, kad būtų pasiektas dialogas ir pamažu būtų sukurta erdvė kompromisui, užtikrinančiam derybų pažangą;
7. ragina į vykdomą procesą įtraukti ir Nacionalinę išlaisvinimo armiją arba vykdyti panašias derybas;
8. kartoja įsitikinimą, kad į šį taikos procesą privaloma įtraukti visus šalies piliečius, ir ne tik abi derybininkų puses, bet ir visuomeninius šalies judėjimus;
9. taip pat pripažįsta, kad Kuba ir Norvegija atliko svarbų laiduotojų vaidmenį, o Čilė ir Venesuela − taip pat svarbios taikos proceso dalyvės;
10. mano, kad, nors siekiant taikos susitarimas tarp vyriausybės ir FARC yra būtinas ir neišvengiamas, konfliktas yra daugiau nei tik susirėmimas tarp partizanų ir vyriausybės, todėl veiksmingai taikai pasiekti reikės daug priemonių, kuriomis būtų mažinama nelygybė ir stiprinama taika po konflikto;
11. išreiškia susirūpinimą dėl besitęsiančios paramilitaristinės prievartos, kurią remia svarbiausi šalies ir užsienio, įskaitant Europą, ekonominiai dalyviai; pabrėžia būtinybę Kolumbijoje sunaikinti paramilitaristines grupuotes, trukdančias siekti taikos;
12. primena Kolumbijos valstybei, kad ji turi saugoti savo gyventojus ir ypač visuomeninių ir politinių judėjimų aktyvistus, profesinių sąjungų narius ir žmogaus teisių gynėjus nuo grėsmės, kurią jiems kelia jų pačių veikla;
13. primygtinai prašo visas Kolumbijoje veikiančias pajėgas, visuomenines organizacijas ir judėjimus prisidėti prie taikos atkūrimo;
14. palaiko nutarimą taikyti plataus masto amnestiją ar malonę politiniams nusikaltėliams ir asmenims, vykdžiusiems su konfliktu susijusius nusikaltimus, taip pat ragina Kolumbijos vyriausybę priimti įstatymą, kuriame būtų tiksliai apibrėžti įprastomis aplinkybėmis padaryti nusikaltimai ir kuris įneštų skaidrumo dėl kitų nusikaltimų, kaip antai neteisėtos prekybos narkotikais ir jos ryšio su politiniais nusikaltimais;
15. pažymi, kad susitarimas netaikyti amnestijos ar malonės asmenims, nusikaltusiems žmoniškumui, prisidėjusiems prie genocido ir sunkių karo nusikaltimų, atitinka Tarptautinę baudžiamąją ir humanitarinę teisę, tarptautines priemones ir normas, taikomas žmogaus teisių srityje;
16. mano, jog būtina, kad nusikaltėliams skirtomis bausmėmis būtų padedama atlyginti žalą aukoms ir prisidedama prie politinio susitaikymo, ir palaiko sumanymą atkurti teisingumą, kurį vykdant būtų nuteisti už sunkius nusikaltimus atsakingi asmenys, pripažįstantys bausmės teisingumą ir savo atsakomybę, kad būtų galima prisidėti prie žalos atlyginimo aukoms ir ryšių visuomenėje atstatymo;
17. kartoja savo nepritarimą nuomonei, kad Daugiašalis Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kolumbijos bei Peru prekybos susitarimas yra ne naudingas žmonėms, o priešingai – kad juo prisidedama prie vis didesnio iškeldinimo atvejų skaičiaus ir žmonių skurdo, taip pat profesinių sąjungų narių ir valstiečių lyderių persekiojimo; mano, kad šis susitarimas turi būti vykdomas veiksmingai ir remiantis žmogaus teisėmis bei teisinės valstybės principu, kaip nurodyta šio susitarimo 1 straipsnyje;
18. mano, kad bet kokia finansinė parama taikos procesui iš Europos Sąjungos turi būti teikiama patenkinus dvi sąlygas – pasirašius galutinį taikos susitarimą ir sukūrus tarptautinį mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinamas šio susitarimo įgyvendinimas;
19. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, rotacijos tvarka ES pirmininkaujančiai valstybei narei, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos Pirmininko pavaduotojai, Europos ir Lotynų Amerikos šalių parlamentinei asamblėjai, Pietų Amerikos tautų sąjungai, Lotynų Amerikos ir Karibų valstybių bendrijai, Kolumbijos Respublikos Vyriausybei ir kongresui.