Procedūra : 2016/2537(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : B8-0180/2016

Pateikti tekstai :

B8-0180/2016

Debatai :

Balsavimas :

PV 04/02/2016 - 8.6
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :


PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
PDF 426kWORD 93k
1.2.2016
PE576.541v01-00
 
B8-0180/2016

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo

pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį


dėl padėties Libijoje (2016/2537(RSP))


Javier Couso Permuy, Sabine Lösing, Paloma López Bermejo, Neoklis Sylikiotis, Fabio De Masi, Ángela Vallina, Sofia Sakorafa, Kostas Chrysogonos, Stelios Kouloglou, Kostadinka Kuneva GUE/NGL frakcijos vardu

Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Libijoje (2016/2537(RSP))  
B8-0180/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2011 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją 2009 (2011), 2011 m. kovo 17 d. rezoliuciją 1973 (2011), 2011 m. spalio 31 d. rezoliuciją 2017 (2011), 2011 m. gruodžio 2 d. rezoliuciją 2022 (2011), 2012 m. kovo 13 d. rezoliuciją 2040 (2012), 2014 m. rugpjūčio 27 d. rezoliuciją 2174 (2014), 2015 m. rugsėjo 10 d. rezoliuciją 2238 (2015) ir 2015 m. gruodžio 23 d. rezoliuciją 2259 (2015) dėl Libijos,

–  atsižvelgdamas į tai, kad JT Generalinio Sekretoriaus specialiuoju įgaliotiniu Libijai 2015 m. lapkričio 4 d. buvo paskirtas Martin Kobler,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų tarybos 2014 m. rugpjūčio 30 d., spalio 20 d., lapkričio 17 ir 18 d. bei gruodžio 15 d., 2015 m. sausio 19 d., vasario 9 d., kovo 16 d. ir spalio 12 d. ir 2016 m. sausio 18 d. išvadas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini 2015 m. balandžio 30 d., gegužės 26 ir 27 d., birželio 30 d., liepos 12 d., rugpjūčio 17 d., rugsėjo 13 ir 22 d., spalio 9 d. bei lapkričio 19 ir 26 d. ir 2016 m. sausio 7 d. pareiškimus dėl Libijos ir į jos 2015 m. gruodžio 17 d. pareiškimą dėl Libijos politinio susitarimo pasirašymo,

–  atsižvelgdamas į 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų 1977 m. papildomus protokolus, taip pat į ginkluoto konflikto šalių pareigą bet kokiomis aplinkybėmis laikytis tarptautinės humanitarinės teisės ir užtikrinti, kad jos būtų laikomasi,

–  atsižvelgdamas į JT paramos misijos Libijoje (UNSMIL) pareiškimus, UNSMIL ir JT žmogaus teisių biuro 2014 m. rugsėjo 4 d. bendrą ataskaitą dėl tarptautinės žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimų per besitęsiantį smurtą Libijoje ir 2014 m. gruodžio 27 d., 2015 m. sausio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 16 d. atnaujintą informaciją šiuo klausimu,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimą 2013/233/BUSP dėl Europos Sąjungos integruoto sienų valdymo pagalbos misijos Libijoje (EUBAM Libya)(1),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 17 d. pasirašytą Libijos politinį susitarimą, kuris apima susitarimą dėl nacionalinės vienybės vyriausybės,

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 15 d.(2), 2014 m. rugsėjo 18 d.(3) ir 2015 m. sausio 15 d.(4) rezoliucijas dėl padėties Libijoje,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi dėl 2011 m. įvykdytos NATO intervencijos, įskaitant Prancūzijos kariuomenės ir Jungtinės Karalystės specialiųjų oro pajėgų (angl. SAS) dislokavimą Libijoje, žuvo nekalti civiliai gyventojai, kilo humanitarinė krizė ir sunaikinta nepaprastai daug turto ir kadangi tai lėmė visišką Libijos valstybės destabilizavimą; kadangi smurto eskalacija Libijoje sukėlė chaosą ir visuotinį karą ir kadangi tai turi neigiamo poveikio kaimyninėms šalims;

B.  kadangi šalyje kilus konfliktui dvi konkuruojančios vyriausybės skelbiasi teisėtomis: 2012 m. išrinktas Visuotinis Nacionalinis Kongresas, įsikūręs Tripolyje, ir 2014 m. birželį išrinkti Atstovų Rūmai, kurie persikėlė į Tobruką, kai karinės pajėgos perėmė dviejų didžiausių šalies miestų kontrolę, ir kuriuos pripažįsta didžioji tarptautinės bendruomenės dalis;

C.  kadangi po 14 mėnesių trukusių derybų remiant JT šios dvi šalys 2015 m. gruodžio 17 d. pasirašė Libijos politinį susitarimą, be kita ko, apimantį susitarimą sudaryti nacionalinę vienybės vyriausybę, kurios būstinė turėtų būti Tripolyje; kadangi Libijos Atstovų Rūmai 2016 m. sausio 25 d. nepritarė šiai JT remiamai vyriausybei;

D.  kadangi visoje šalyje tęsiasi ginkluoti konfliktai ir kitas smurtas, nuolat daromi tarptautinių žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimai, dėl kurių žūva šimtai žmonių, labai daug perkeliama ir daugelyje vietovių kilo humanitarinė krizė; kadangi JT nurodo, kad daugiau kaip 2,4 mln. žmonių reikalinga skubi humanitarinė pagalba, kad dėl susirėmimų mažiausiai 435 000 Libijos gyventojų persikėlė šalies viduje ir dar 150 000 gyventojų, įskaitant didelį darbuotojų migrantų skaičių, paliko šalį ieškodami prieglobsčio užsienyje ir bėgdami į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Tunisą, o tai daro spaudimą šios šalies pajėgumams;

E.  kadangi daugelį migrantų, ypač žmones iš Užsachario Afrikos, šalyje neteisėtai sulaiko įvairios ginkluotos grupuotės; kadangi, remiantis turimomis žiniomis, tūkstančiai migrantų ir pabėgėlių, bėgusių nuo smurto Libijoje, žuvo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą ir pasiekti Europą;

F.  kadangi vyraujant šiam chaosui iškilo „Islamo valstybe“ (IS) pasivadinusi grupuotė ir jai ištikimybę deklaravusios grupuotės, grupuotė „Ansar Al-Sharia“ ir kitos ginkluotos grupuotės, susijusios su „Al-Qaeda“, kurios naudojasi po karinės intervencijos šalyje vykdomu ginklų platinimu ir užsitęsusia bevaldyste;

G.  kadangi naftos ištekliais turtinguose šalies rytuose, kuriuose yra dešimti pagal dydį pasaulyje patvirtinti naftos telkiniai ir patys didžiausi telkiniai Afrikoje, vyksta vis stipresni mūšiai dėl naftos saugyklų ir krovos uostų; kadangi 2016 m. sausio 21 d. IS kovotojai, vykdydami išpuolį, nukreiptą prieš Libijos Ras Lanufo naftos terminalą, padegė naftos rezervuarus; kadangi prieš dvi savaites įvykusių IS ir naftos objektus saugančių jėgos struktūrų „Petroleum Facilities Guard“, kontroliuojančių vietovę as Sidros ir Ras Lanufo apylinkėse, susidūrimų pasekmė – septyni ugnies nuniokoti naftos rezervuarai ir mažiausiai 18 žuvusių naftos objektų saugotojų;

H.  kadangi JAV kariniai pareigūnai pareiškė, kad siekiant sustabdyti IS įtakos plitimą Libijoje būtina imtis skubių ir ryžtingų karinių veiksmų; kadangi kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Alžyras, atmeta bet kokią tolesnę užsienio karinę intervenciją Libijoje; kadangi atrodo, kad daugelis Vakarų šalių skatina sudaryti nacionalinę vienybės vyriausybę ne todėl, kad jos suinteresuotos rasti politinį situacijos sprendimą, bet siekdamos pagrįsti dar vieną karinę intervenciją šioje šalyje, šįkart kaip pretekstą pasitelkdamos kovą su IS;

I.  kadangi dar viena karinė intervencija prisidės prie dar didesnio šalies nuniokojimo ir regiono destabilizavimo; kadangi bet kokia užsienio karine intervencija IS pasinaudotų kaip pretekstu vykdyti tolesnį verbavimą;

J.  kadangi manoma, kad apie 3 000 tunisiečių ir šimtai marokiečių prisijungė prie džihadistų Libijoje; kadangi IS neseniai paskelbė, kad ji bando užverbuoti daugiau džihadistų iš Šiaurės Afrikos šalių, siekdama išplėsti savo įtaką visame žemyne; kadangi Alžyro valdžios institucijos, reaguodamos į masinį ir neįprastą iš Kasablankos į Libiją per Alžyrą vykstančių marokiečių srautą, sulaikė šimtus marokiečių, neturinčių oficialios gyvenamosios vietos Libijoje; kadangi Alžyras visai neseniai panaikino visus komercinius skrydžius į Libiją;

K.  kadangi vadinamiesiems sukilėliams tiekti ginklai dabar paplito visoje Šiaurės Afrikoje, jie naudojami konfliktuose ir siekiant destabilizuoti tokias šalis, kaip Centrinės Afrikos Respublika ir Malis; be to, šie ginklai taip pat pasirodė Alžyre;

L.  kadangi 2011 m. NATO narės Libijos konflikte tvirtai parėmė vieną iš šalių (o tai yra tarptautinės teisės pažeidimas) ir teigė, kad neskraidymo zona ir ginklų tiekimas (vadinamiesiems) sukilėliams yra suderinami su atsakomybės užtikrinti apsaugą (angl. R2P) principu;

M.  kadangi Libijai vis dar taikomas 2011 m. JT Saugumo Tarybos nustatytas tarptautinis ginklų embargas; kadangi NATO narės ir sąjungininkės (konkrečiai JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai) tą ginklų embargą pažeidė; kadangi nepaisant embargo į Libiją ir toliau tiekiami ginklai;

N.  kadangi Ministrų Taryba savo 2016 m. sausio 18 d. išvadose nurodė, kad ES yra pasirengusi paremti nacionalinės vienybės vyriausybės sukurtas Libijos valdžios institucijas vykdant saugumo sektoriaus reformą; kadangi 2013 m. gegužės mėn. ES įsteigė ES sienų valdymo pagalbos misiją Libijoje (EUBAM Libya), siekdama teikti karinę paramą Libijos valdžios institucijoms sienų apsaugos ir kontrolės srityje; kadangi šios misijos prioritetas – užkirsti kelią pabėgėlių ir migrantų srautui į Europą ir užtikrinti, kad naftos telkinius ir gamyklas kontroliuotų valstybė; kadangi misija „EUBAM Libya“, kuriai numatytos 30 mln. EUR išlaidos, yra brangiausia kada nors ES vykdyta misija; kadangi pusė šio biudžeto lėšų skiriama privačioms apsaugos bendrovėms;

O.  kadangi Libijos valstybės vientisumui iškilo pavojus ir esama realaus atsiskyrimo pavojaus, jeigu netrukus nebus įgyvendintas kompromisinis sprendimas ir įtraukus susitaikymo procesas;

P.  kadangi 80 proc. Libijos BVP priklauso nuo jos naftos sektoriaus; kadangi prieš NATO intervenciją buvo išgaunama 1,6 mln. barelių naftos per dieną, o dabar – apie 360 000 barelių per dieną ir tikėtina, kad dėl naujausių išpuolių, nukreiptų prieš naftos talpyklas ir infrastruktūrą, išgaunamas kiekis dar gerokai sumažės; kadangi, remiantis Nacionalinės naftos korporacijos vertinimu, Libija vien tik nuo 2013 m. neteko daugiau kaip 68 mlrd. JAV dolerių pajamų iš naftos;

1.  atkreipia dėmesį į tai, kad pasirašytas Libijos politinis susitarimas siekiant sudaryti nacionalinę vienybės vyriausybę; susirūpinęs pažymi, kad Libijos Atstovų Rūmai jau nepritarė šiai vyriausybei;

2.  yra labai susirūpinęs dėl dabartinio šalies ekonominio ir politinio susiskaldymo, dėl kurio nestabili gyventojų padėtis tik blogėja; pakartoja, kad smerkia NATO remiant 2011 m. įvykdytą karinę intervenciją Libijoje, kuriai vadovavo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Kanada, kaip pretekstu naudojantis vadinamąja „atsakomybės užtikrinti apsaugą“ doktrina, nes dėl šios intervencijos susidarė dabartinė situacija; yra įsitikinęs, kad ši užsienio jėgų karinė intervencija sudarė sąlygas dabartiniam Libijos niokojimui ir regiono destabilizavimui;

3.  yra labai susirūpinęs dėl IS veiklos Libijoje, visų pirma Sirto apylinkėse; smerkia visus IS ištikimybę deklaruojančių grupuočių Libijoje įvykdytus teroro aktus, įskaitant teroro aktus, kuriuos įvykdė su IS arba „Al-Qaeda“ susiję asmenys arba grupuotės;

4.  griežtai prieštarauja bet kokiai tolesnei išorės pajėgų vykdomai karinei intervencijai šioje šalyje; yra labai susirūpinęs dėl pranešimų apie JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos planuojamą dar vieną karinę intervenciją šalyje; įspėja dėl naujos užsienio jėgų intervencijos pasekmių; pakartoja savo įsipareigojimą siekti Libijos suverenumo, nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo;

5.  nepritaria principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą‟ taikymui, nes juo pažeidžiama tarptautinė teisė ir nesuteikiamas tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo būtų galima pagrįsti vienašalį jėgos naudojimą, daugeliu atveju siekiant pakeisti režimą; smerkia tai, kad galingos valstybės, tokios kaip JAV, arba NATO vienašališkai prisiima pasaulinio policininko vaidmenį; taip pat smerkia vadinamuosius selektyvius oro antpuolius ir užsienio karinių pajėgų įvedimą; nepalankiai vertina NATO bandymą pakeisti taikos užtikrinimo ir stabilizavimo užduotis, kurios gali būti vykdomos tik pasiekus plataus masto sutarimą JT Generalinėje Asamblėjoje;

6.  apgailestauja dėl tebesitęsiančio smurto Libijoje; smerkia smurto naudojimą, nes dėl jo daug civilių gyventojų buvo sužeisti, žuvo ar turėjo persikelti į kitą vietą; ragina užtikrinti, kad visi asmenys, atsakingi už žmogaus teisių arba tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, būtų patraukti atsakomybėn už savo veiksmus;

7.  primygtinai ragina visas konflikto šalis nutraukti tarptautinės teisės pažeidimus, visų pirma visus veiksmus, kurie gali būti prilyginami karo nusikaltimams arba nusikaltimams žmoniškumui, įskaitant puolimus be atrankos, išpuolius prieš medicinos įstaigas, priverstinius dingimus, žmogžudystes, įkaitų ėmimą, kankinimus ir kitokį netinkamą elgesį; primena visoms kovose Libijoje dalyvaujančioms konflikto šalims, kad jiems galioja atitinkamos tarptautinės žmogaus teisių ir humanitarinės teisės nuostatos; primena, kad visos konflikto šalys privalo laikytis draudimo vykdyti tiesioginius išpuolius prieš civilius gyventojus ir civilinius objektus, tokius kaip ligoninės, mokyklos, oro uostai ir jūrų uostai;

8.  ragina regiono šalis, Arabų Lygą ir Afrikos Sąjungą remti tolesnį konstruktyvų šalių dalyvavimą siekiant rasti sprendimą; ypač ragina Sahelio, Magribo ir Mašreko šalis koordinuoti savo pastangas siekiant neleisti teroristinėms grupuotėms kirsti šių šalių sienų ir gauti saugų prieglobstį Sahelio regione; ragina šias šalis stiprinti bendradarbiavimą ir koordinavimą, kad būtų parengtos įtraukios ir veiksmingos strategijos, siekiant neleisti regione plėstis toms grupuotėms, platinti ginklų ir plisti tarptautiniam organizuotam nusikalstamumui, įskaitant prekybą narkotikais; atsižvelgdamas į tai, pritaria Alžyro vyriausybės raginimui šio regiono šalims toliau bendradarbiauti sprendžiant minėtuosius klausimus;

9.  ragina nutraukti bet kokį ginklų eksportą ir tiekimą į Libiją ir regioną, ginklų eksportą į Persijos įlankos valstybes ir visų karinių grupuočių finansavimą, kurį vykdo Persijos įlankos valstybės ir netiesiogiai Vakarų šalys, o tai visų pirma reiškia, kad reikia nustoti pirkti naftą iš naftos telkinių, kuriuos kontroliuoja karinės grupuotės; ragina atlikti ginklų embargo, kuris nustatytas pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1970 (2011), pažeidimų tyrimą;

10.  pakartoja, kad remia neatimamą visų tautų teisę naudotis savo šalies ištekliais ir juos kontroliuoti; todėl smerkia išpuolius prieš svarbią naftos infrastruktūrą, nes ji būtina Libijos gyventojų gerovei; atsižvelgdamas į tai, smerkia bet kokią tiesioginę ar netiesioginę prekybą su IS arba su grupuotėmis, kurios yra susijusios su IS arba „Al-Qaeda“, visų pirma prekybą nafta ir naftos produktais, moduline naftos perdirbimo įranga ir susijusiomis medžiagomis, įskaitant chemines medžiagas ir alyvas; primena, kad Libijos nafta priklauso Libijos žmonėms ir kad ja neturėtų manipuliuoti jokia grupuotė;

11.  mano, kad ES, šiuo metu vykdydama Europos kaimynystės politikos peržiūrą, turėtų iš esmės pakeisti savo išorės politiką, visų pirma savo strategiją dėl Viduržemio jūros pietinio regiono valstybių, nes ši politika nepasiteisino; ragina ES nustatyti naują santykių su šiomis šalimis ir regionais sistemą, paremtą nesikišimu į vidaus reikalus ir pagarba jų suverenumui ir skirtą kaimyninių regionų vystymuisi remti, o ne grindžiamą asociacijos susitarimų sudarymu (tokie susitarimai visų pirma nukreipti į laisvosios prekybos zonų, naudingų Europos bendrovių interesams, kūrimą) arba karinių intervencijų, kuriomis siekiama sustiprinti savo geopolitinę įtaką regione, vykdymu;

12.  primena apie tai, kad ES, daugeliui jos valstybių narių ir JAV, kurios dešimtmečius rėmė M. al-Gaddafi, o vėliau NATO karinę intervenciją Libijoje, tenka ypatinga atsakomybė už dabartinę padėtį Libijoje;

13.  reiškia didelį susirūpinimą dėl humanitarinės krizės Libijoje, dėl kurios tūkstančiai pabėgėlių turėjo palikti šalį; ragina Tarybą, Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad būtų galima panaudoti visus reikiamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius siekiant suteikti pagalbą pabėgėliams; pabrėžia poreikį suteikti tinkamą humanitarinę pagalbą perkeltiesiems asmenims; nepritaria planams teritoriniuose vandenyse dislokuoti EUNAVFOR MED operacijos „Sophia“ pajėgas; ragina ES nedelsiant pakeisti savo politiką, susijusią su pabėgėliais iš Šiaurės Afrikos; dar kartą pareiškia savo kritišką požiūrį į FRONTEX ir mano, kad, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto negrąžinimo principo, vykdant agentūros veiklą asmenys neturėtų būti grąžinami į Libiją ar kokią kitą šalį, kuriose jų gyvybei grėstų pavojus;

14.  ragina ES nebeatnaujinti misijos „EUBAM Libya“, nes ją vykdant dar labiau militarizuojamas Libijos pasienis ir žūsta pabėgėliai; laikosi nuomonės, kad ES turi siųsti į Libiją tik humanitarinę ir civilinę pagalbą;

15.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Komisijos pirmininkui, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, ES sienų valdymo pagalbos misijai Libijoje (EUBAM Libya), JT paramos misijai Libijoje, Libijos Atstovų Rūmams ir Visuotiniam Nacionaliniam Kongresui, Arabų Lygai ir Afrikos Sąjungai.

(1)

OL L 138, 2013 5 24, p. 15.

(2)

OL C 51 E, 2013 2 22, p. 114.

(3)

Priimti tekstai, P8_TA(2014)0028.

(4)

Priimti tekstai, P8_TA(2015)0010.

Teisinė informacija - Privatumo politika