Procedūra : 2016/2727(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : B8-0642/2016

Pateikti tekstai :

B8-0642/2016

Debatai :

PV 25/05/2016 - 18
CRE 25/05/2016 - 18

Balsavimas :

PV 26/05/2016 - 6.6
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :


PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
PDF 434kWORD 97k
23.5.2016
PE582.663v01-00
 
B8-0642/2016

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų

pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį


dėl transatlantinių duomenų srautų (2016/2727(RSP))


Cornelia Ernst, Marina Albiol Guzmán, Barbara Spinelli, Javier Couso Permuy, Luke Ming Flanagan, Tania González Peñas, Miguel Urbán Crespo, Lola Sánchez Caldentey, Xabier Benito Ziluaga, Estefanía Torres Martínez, Stelios Kouloglou, Kostas Chrysogonos, Dimitrios Papadimoulis, Marisa Matias, Eleonora Forenza, Patrick Le Hyaric GUE/NGL frakcijos vardu

Europos Parlamento rezoliucija dėl transatlantinių duomenų srautų (2016/2727(RSP))  
B8-0642/2016

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva)(1), ypač į jos 25 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB(2) (toliau – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) ir kuris įsigaliojo 2016 m. gegužės 24 d., o taikomas bus praėjus dviem metams nuo šio datos,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir į Europos žmogaus teisių konvenciją,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-362/14, Maximillian Schrems / Data Protection Commissioner,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. vasario 29 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo dėl ES ir JAV „privatumo skydo“ sistemos teikiamos apsaugos pakankamumo projektą ir į sprendimo priedus, pateiktus JAV administracijos ir JAV Federalinės prekybos komisijos laiškų forma,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. vasario 29 d. Komisijos komunikatą šia tema (COM(2016) 0117), 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos komunikatą dėl „saugaus uosto“ nuostatų veikimo ES piliečių ir ES įsisteigusių bendrovių požiūriu (COM(2013) 0847) ir 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos komunikatą dėl pasitikėjimo ES ir JAV duomenų mainais atkūrimo (COM(2013) 0846),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 13 d. patvirtintą pagal Direktyvos 29 straipsnį įsteigtos darbo grupės nuomonę šiuo klausimu (WP 238) ir anksčiau tuo pačiu klausimu pateiktas nuomones (WP 12, WP 27 ir WP 32),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai(3), ypač į jo 5 straipsnį dėl nagrinėjimo procedūros,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. liepos 5 d. Komisijos sprendimo dėl „saugaus uosto“ privatumo principų teikiamos apsaugos pakankamumo ir su tuo susijusių JAV Komercijos departamento pateiktų „Dažnai užduodamų klausimų“ projekto(4),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 12 d. savo rezoliuciją dėl JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) sekimo programos, sekimo tarnybų įvairiose valstybėse narėse ir jų poveikio ES piliečių pagrindinėms teisėms ir transatlantiniam bendradarbiavimui teisingumo ir vidaus reikalų srityje(5) ir į 2015 m. spalio 29 d. savo rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų po Europos Parlamento 2014 m. kovo 12 d. rezoliucijos dėl masinio elektroninio ES piliečių sekimo(6),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi vystantis informacinei visuomenei ir elektroninei prekybai, taip pat vystantis žvalgybos agentūrų duomenų perėmimo pajėgumams, pasaulio lygmeniu augo duomenų judėjimas ir plėtėsi elektroniniai ryšiai, o kartu proporcingai didėjo netinkamo tokių duomenų naudojimo ir tokiais ryšiais perduodamų duomenų perėmimo rizika;

B.  kadangi tokie piktnaudžiavimai ne tik stabdo e. prekybos vystymąsi, nes mažina vartotojų pasitikėjimą, tačiau dažnai taip pat pažeidžia asmenų teises ir laisves, o ypač kėsinasi į teisę į privatų gyvenimą;

C.  kadangi viešosioms teisėsaugos institucijoms būdinga bendra tendencija tvarkyti ypač didelius privačių asmens duomenų kiekius ir taip naikinti skiriamąją ribą tarp teisėsaugos ir komercinių subjektų – tai kelia didelį susirūpinimą dėl svarbiausio pagrindinio paskirties apribojimo principo;

D.  kadangi apsaugant duomenis apsaugomi asmenys, su kuriais susijusi tvarkoma informacija, ir kadangi tokią apsaugą Sąjunga pripažįsta kaip vieną iš pagrindinių teisių (Pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnis);

E.  kadangi Direktyvoje 95/46/EB (Duomenų apsaugos direktyva), kurią 2018 m. pakeis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, nustatytos duomenų subjekto teisės ir atitinkamos duomenis tvarkančių subjektų ar tokį tvarkymą, įskaitant asmens duomenų perdavimą už Sąjungos ribų, kontroliuojančių asmenų pareigos;

F.  kadangi asmens duomenų apsaugos tinkamumas trečiosiose šalyse privalo būti vertinamas atidžiai tikrinant visus tų šalių teisės aktus, o jais visais kartu turi būti užtikrinamas asmens duomenų apsaugos lygis lygiavertis ES taikomam lygiui;

G.  kadangi ES duomenų apsaugos teisės aktais Komisijai patikima prievolė Sąjungos ir jos valstybių narių piliečių vardu užtikrinti, kad trečiosiose šalyse būtų tinkamas apsaugos lygis;

H.  kadangi 2015 m. spalio 6 d. savo sprendime ES Teisingumo Teismas Komisijos sprendimą dėl „saugaus uosto“ privatumo principų teikiamos apsaugos pakankamumo ir su tuo susijusių JAV Komercijos departamento pateiktų „Dažnai užduodamų klausimų“ pripažino negaliojančiu;

I.  kadangi Teisingumo Teismas tame sprendime išaiškino, kad tinkamas apsaugos lygis trečiojoje šalyje turi būti suprantamas kaip „iš esmės lygiavertis“ Sąjungoje teikiamai apsaugai;

Įžanga

1.  reiškia savo tvirtą įsipareigojimą ginti žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir į asmens duomenų apsaugą;

2.  perspėja, kad vis labiau plečiasi privačių ir viešųjų subjektų visiško teisės į duomenų apsaugą nepaisymo kultūros tendencija ir tokie subjektai sugalvoja verslo bei teisėsaugos modelių, kurie pažeidžia šią pagrindinę teisę, esančią bet kokios demokratinės visuomenės pagrindu;

3.  pabrėžia, kad tarptautinę prekybos veiklą visiškai įmanoma vykdyti laikantis ES duomenų apsaugos teisės aktų, kuriais numatomas aukštas asmens duomenų apsaugos lygis, kaip įtvirtinta ES pagrindinių teisių chartijoje;

4.  taigi nepritaria klaidingam supratimui, pagal kurį pagrindinių teisių klausimu manoma, kad aukštas privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugos lygis kažkaip kliudys laisvam asmens duomenų judėjimui tarp Europos ir JAV;

5.  tačiau primygtinai tvirtina, kad piliečiai visame pasaulyje vis labiau ieško įmonių, kurios gamindamos savo gaminius tvirtai laikosi projektuojant numatytos privatumo apsaugos principo, o tai rodo, kad piliečiai (kaip vartotojai) ir įmonės supranta, kad privatumas yra esminė kiekvieno asmens kasdienio gyvenimo sudėtinė dalis;

6.  atkreipia dėmesį į pokyčius JAV, kai privačios įmonės vis dažniau pasipriešina nepageidaujamam valstybės pajėgų kišimuisi, kai šios pajėgos aktyviai bando pakenkti projektuojant numatytos privatumo apsaugos ir standartizuotosios privatumo apsaugos politikai, kurios įmonės laikosi gamindamos savo gaminius ir teikdamos paslaugas;

Privatus sektorius

7.  pabrėžia, kad pagrindinė „saugaus uosto“ susitarimo problema buvo jame numatytas absurdiškas autosertifikavimo procesas, pagal kurį įmonėms buvo patikėta pačioms patvirtinti, kad jos laikosi pagrindinių asmens duomenų apsaugos principų, o Federalinė prekybos komisija neturėjo visiškai jokių vykdymo užtikrinimo pajėgumų;

8.  nurodo, kad pagrindinių teisių srityje patikros ir apsaugos pusiausvyros, kurios reikia norint, kad pagrindinių teisių būtų veiksmingai laikomasi, negalima užtikrinti taikant tik autoreguliavimą;

9.  yra susirūpinęs dėl to, kad „privatumo skydo“ sistema, dėl kurios vyksta naujos derybos, neatitiks Pagrindinių teisių chartijos ir Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimų ar atitinkamų ES Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų;

10.  pažymi, kad „privatumo skydo“ principuose (II priedas) nėra numatyta „iš esmės lygiaverčių“ principų, kadangi pagal juos nereikalaujama gauti duomenų subjekto sutikimo, į juos neįtrauktas duomenų kiekio mažinimo principas ir leidžiama asmens duomenis tvarkyti tikslais, nesuderinamais su tikslu, dėl kurio duomenys buvo renkami, – taigi nesilaikoma pagrindinių ES duomenų apsaugos teisės aktų principų;

11.  nurodo, kad „privatumo skydo“ principuose numatytas bendras leidimas vykdyti visų rūšių asmens duomenų tvarkymą be prievolės gauti duomenų subjekto sutikimą ar nenumatant visiškos teisės nesutikti; yra susirūpinęs dėl to, kad netgi galimybė nesutikti („pranešimas ir pasirinkimas“) numatyta tik esminio tikslo pasikeitimo ar duomenų atskleidimo trečiajai šaliai atvejais; yra sunerimęs, kad net atsižvelgiant į neskelbtinus duomenis tik šiais dviem atvejais reikalaujama gauti duomenų subjekto susitikimą;

12.  nurodo, kad papildomas 2.a principas neatitinka Teisingumo Teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje C-131/12 Google Spain prieš Costeja ir teisės reikalauti ištrinti duomenis („teisė būti pamirštam“), numatytos pagal ES duomenų apsaugos teisės aktą;

13.  yra susirūpinęs dėl to, kad bus labai sunku užtikrinti „privatumo skydo“ principų laikymąsi, nes duomenų subjektui reikės vieną po kito atlikti penkis veiksmus (pateikti valdytojui skundą; ieškoti alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo; per Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną pateikti skundą Komercijos departamentui arba Federalinei prekybos komisijai; kreiptis į „Privatumo skydo“ komisiją JAV teisme); primena, kad pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB vartojimo sutarčių atveju draudžiama naudoti alternatyvų ginčų sprendimą;

14.  nurodo, kad vienintelė „privatumo skydo“ principus pažeidusiam valdytojui taikoma nuobauda yra išbraukimas iš „privatumo skydo“ sąrašo; nemano, kad tokia sankcija iš esmės lygiavertė administracinėms sankcijoms ir kitoms nuobaudoms, numatytoms ES duomenų apsaugos teisėje, visų pirma Bendrajame duomenų apsaugos reglamente;

15.  nurodo, kad nei Federalinė prekybos komisija, nei komercijos departamentas, nei alternatyvaus ginčų sprendimo subjektai neturi tyrimo įgaliojimų, panašių į tuos, kuriuos turi Europos priežiūros institucijos; primena, kad Teisingumo Teismas paskelbė, jog pagal ES pirminę teisę veiksmingi priežiūros įgaliojimai yra būtinas duomenų apsaugos priežiūros aspektas;

16.  ragina „privatumo skydo“ sistemoje supaprastinti vykdymo užtikrinimo procedūrą, kad būtų užtikrintas vykdymo lygiavertiškumas, o nacionalinei duomenų apsaugos institucijai, veikiančiai nukentėjusio duomenų subjekto vardu, sudaryti galimybes dalyvauti procedūrose;

17.  primena, jog sprendimas dėl tinkamumo atitinkamos trečiosios šalies duomenų valdytojams suteikia privilegijuotą prieigą prie ES rinkos; yra susirūpinęs dėl to, kad palyginti su ES duomenų apsaugos teisės aktais mažesni „privatumo skydo“ principų reikalavimai suteiktų konkurencinį pranašumą JAV, o ne Sąjungoje, įsisteigusiems valdytojams ir tvarkytojams;

18.  apgailestauja, kad JAV, nepaisant pastaraisiais metais dedamų pastangų, vis dar neturi išsamaus vartotojų duomenų apsaugos teisės akto;

Vyriausybės vykdomas sekimas

19.  yra labai susirūpinęs dėl to, kad valstybės valdžios institucijos gali gauti pagal „privatumo skydo“ sistemą perduotus duomenis, o toje sistemoje nėra pakankamai išsamiai numatyta, kaip pašalinti masinio ir beatodairiško iš ES gaunamų asmens duomenų rinkimo galimybę; primena, kad tai buvo esminis Teisingumo Teismo byloje C-362/14 (Maximillian Schrems / Data Protection Commissioner) priimto sprendimo elementas, kuriame Teismas „saugaus uosto“ sprendimą pripažino negaliojančiu, nes jis neapsaugojo skundo pateikėjo nuo nepageidaujamo JAV valdžios institucijų sekimo pajėgumų sekimo, kaip parodė E. Snowdeno atskleista informacija;

20.  pažymi, jog VI priede (JAV Nacionalinės žvalgybos agentūros direktoriaus tarnybos atstovo Roberto S. Litto laiškas) aiškinama, kad pagal 28-ąją prezidento politikos direktyvą (toliau – PPD-28) masiškai kaupti ne JAV piliečių asmens duomenis ir komunikaciją vis dar leidžiama šešiais atvejais; pabrėžia, kad toks masinis rinkimas turi būti tik „kuo tinkamesnis“ ir „pagrįstas“, o tai neatitinka griežtesnių Chartijoje nurodytų būtinybės ir proporcingumo reikalavimų; nurodo, kad praėjusiais metais Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog siekiant užtikrinti, kad būtinumo ir proporcingumo kriterijus būtų patenkinamai taikomas, perėmimo leidime turi būti aiškiai nurodomas konkretus sektinas asmuo ar viena patalpų visuma, taip pat patalpa, kuriai išduodamas leidimas, ir kad toks nurodymas gali būti suteikiamas pateikus pavardes, adresus, telefono numerius ar kitą svarbią informaciją (Roman Zakharov / Russia (2015), 47143/06, 2015 m. gruodžio 4 d., 264 dalis); nurodo, jog praėjusiais metais EŽTT taip pat nurodė, kad pagal būtinumo kriterijų reikalaujama, kad kišimasis būtų griežtai būtinas, ypatingai siekiant gauti labai svarbią informaciją konkrečioje operacijoje (Szabó and Vissy / Hungary, 37138/14, 2016 m. sausio 12 d., 73 dalis);

21.  pažymi, jog VI priede taip pat paaiškinama, kad asmens duomenis ir komunikaciją galima saugoti penkerius metus ar net ilgiau, jei laikoma, kad tai reikalinga siekiant užtikrinti JAV nacionalinio saugumo interesus; yra susirūpinęs dėl to, kad taip pažeidžiamas 2014 m. Teisingumo Teismo sprendimas dėl duomenų saugojimo (sujungtos bylos C-293/12 ir C-594/12);

22.  pažymi, kad PPD-28 nustatomos naujos taisyklės, kuriomis ribojamas ne JAV piliečių asmens duomenų ir komunikacijos naudojimas ir sklaida, tačiau neribojamas jų masinis rinkimas; pažymi, kad PPD-28 5 išnašoje paaiškinama, jog masinis rinkimas, JAV administracijos supratimu, neapima asmens duomenų ir komunikacijos priežiūros ir prieigos prie jų, o apima tik masinį tokių duomenų ar komunikacijos saugojimą; yra susirūpinęs, kad tai pažeidžia Europos teisingumo Teismo sprendimą Schrems, kuriame teigiama, kad reglamentavimas, leidžiantis „apskritai susipažinti su elektroninės komunikacijos turiniu, turi būti laikomas keliančiu pavojų Chartijos 7 straipsnyje garantuotos pagrindinės teisės į privatų gyvenimą esmei“;

23.  pažymi, jog „privatumo skydo“ principų II priedo 5 punkte nurodyta bendroji išimtis dėl nacionalinio saugumo yra perrašyta iš „saugaus uosto“ principų ir nėra labiau apribota;

24.  pažymi, kad į JAV valstybės departamentą kaip ES priežiūros institucijoms skirtas kontaktinis asmuo vyriausybės vykdomo sekimo klausimais yra paskirtas ombudsmenas; pabrėžia, jog vis dėlto pagal Chartijos 47 straipsnį reikalaujama, kad duomenų subjektui būtų suteikiama galimybė pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis; pažymi, jog III priede (Valstybės sekretoriaus Johno F. Kerry laiškas) nurodoma, kad ombudsmenas niekada nepatvirtins ar nepaneigs, ar asmuo buvo sekimo tikslas, taip pat nepatvirtins, ar buvo taikyta konkreti priemonė (4(e) dalis); taip pat nurodo, jog ombudsmenas neturi reikiamo nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios, nes jis ar ji turi atsiskaityti valstybės sekretoriui;

25.  pažymi, jog nuo tada, kai „saugaus uosto“ sprendimas pripažintas negaliojančiu, JAV nesiėmė priemonių, kad pažabotų Teisingumo Teismo nurodytas sekimo programas, tačiau, priešingai, priėmė 2015 m. Dalijimosi kibernetinio saugumo informacija aktą ir dabar yra pasirengusios užbaigti Federalinių baudžiamojo proceso taisyklių 41 straipsnį, pagal kurį bus dar labiau pažeidžiamas ne JAV piliečių privatumas;

26.  pažymi, kad, nepaisant šių veiksmų, JAV tebėra vienintelė šalis, kuri, po to, kai buvo atskleistos pasaulinės sekimo operacijos, ėmėsi priemonių, kad apsaugotų pagrindines teises, priimdama 2015 m. JAV laisvės aktą, pagal kurį ribojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose JAV žvalgybos agentūrų vykdomas masinis sekimas; vis dėlto yra susirūpinęs dėl to, kad už JAV ribų ir JAV teritorijoje JAV žvalgybos įstaigų vykdomas masinis ne JAV piliečių sekimas, numatomas JAV kodekso 50 antraštinės dalies 1881a dalyje (702 skirsnis) teisiniu požiūriu nepakito; mano, jog, siekdamos ištaisyti šią padėtį, JAV turėtų priimti papildomus teisės aktus;

27.  pabrėžia, kad kai kurios ES valstybės narės, įskaitant Prancūziją ir JK, svarsto, ar priimti teisės aktus, kuriais ženkliai padidinamos jų sekimo galios ir pajėgumai, arba yra tokius aktus priėmusios, tačiau tie teisės aktai neatitinka Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsnių ir Teisingumo Teismo bei Europos žmogaus Teisių Teismo teisės praktikos; ragina Komisiją prieš šias valstybes nares pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras;

Kiti klausimai

28.  nurodo, kad Komisija neįvertino, kaip paisoma ES piliečių teisių ir kaip jie apsaugomi tais atvejais, kai jų asmens duomenis pagal „privatumo skydo“ tvarką JAV duomenų valdytojas perduoda JAV teisėsaugos institucijai; pažymi, kad VII priedas (Teisingumo departamento pareigūno Bruce C. Swartzo laiškas) dėl teisėsaugos prieigos prie duomenų yra susijęs tik su įmonių saugomais duomenimis, tačiau jis nėra taikomas duomenų subjektui ir asmenų, kurių duomenys naudojami, teisėmis į teisminį teisių gynimą;

29.  džiaugiasi, kad pagal Komisijos įgyvendinimo sprendimo 3 straipsnį ES duomenų apsaugos priežiūros institucijos vis dar gali nutraukti asmens duomenų perdavimą „privatumo skydo“ sistemoje dalyvaujantiems duomenų valdytojams; pabrėžia, jog tai atitinka Komisijos sprendimo 2001/497/EB dėl sutarčių, susijusių su asmens duomenų perdavimu trečiosioms šalims, tipinių punktų 4 straipsnį;

30.  atkreipia dėmesį į rinkos vietos principą, nustatytą Bendrajame duomenų apsaugos reglamente; nurodo, kad pradėjus taikyti tą reglamentą daugelis JAV duomenų valdytojų, kurie naudojo „saugaus uosto“ susitarimą ir kurie gali naudoti „privatumo skydo“ sistemą, teikdami paslaugas ES rinkoje ar stebėdami Sąjungoje esančius asmenis, turės tiesiogiai laikytis šio reglamento reikalavimų, įskaitant reglamente nustatyto vykdymo užtikrinimo režimo;

Išvados

31.  daro išvadą, kad „privatumo skydo“ sistema ir padėtis JAV nėra pakankamai pagerėjusios iš esmės, palyginti su „saugaus uosto“ sistema;

32.  nurodo, jog labai tikėtina, kad, priėmus sprendimo dėl tinkamumo projektą, jis vėl bus užginčytas teisme; pabrėžia, jog taip sukuriama teisinio neapibrėžtumo padėtis asmenims ir įmonėms; pažymi, kad duomenų apsaugos ekspertai ir verslo asociacijos jau pataria įmonėms naudoti kitas asmens duomenų perdavimo Jungtinėms Valstijoms priemones;

33.  yra susirūpinęs, jog Komisija, neatlikusi visapusiškos JAV sistemos vertinimo ir neatsižvelgusi į šioje rezoliucijoje akcentuojamas problemas, gali viršyti savo įgyvendinimo įgaliojimus nuspręsdama, kad „privatumo skydo“ sistema užtikrina tinkamą apsaugos lygį Jungtinėse Amerikos Valstijose;

34.  ragina Komisiją pagaliau įtraukti sprendimo dėl tinkamumo galiojimo dvejų metų laikino galiojimo sąlygą ir pradėti naujas derybas su JAV dėl geresnės sistemos, remdamasi Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu;

35.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JAV administracijai ir JAV Kongresui.

 

(1)

OL L 281, 1995 11 23, p. 31.

(2)

OL L 119, 2016 5 4, p. 1.

(3)

OL L 55, 2011 2 28, p. 13.

(4)

OL C 121, 2001 4 24, p. 152.

(5)

Priimti tekstai, P7_TA(2014)0230.

(6)

Priimti tekstai, P8_TA(2015)0388.

Teisinė informacija - Privatumo politika