PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties

11.12.2017 - (2017/2964(RSP))

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį

Tim Aker EFDD frakcijos vardu

B8-0676/2017

Europos Parlamento rezoliucija dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties

(2017/2964(RSP))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į pranešimą, kurį Europos Vadovų Tarybai 2017 m. kovo 29 d. pateikė Jungtinės Karalystės Ministrė Pirmininkė pagal Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 50 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratom) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa[1],

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 47 straipsnį, kuriuo nustatomas Sąjungos teisinis subjektiškumas;

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 4 d. paskelbtą Lordų Rūmų Europos Sąjungos reikalų komiteto pranešimą dėl „Brexit‘o“ ir ES biudžeto (Lordų Rūmų dokumentas 125),

–  atsižvelgdamas į 50 straipsnyje nurodytą reikalavimą derantis dėl išstojimo tvarkos „[atsižvelgti] į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su Sąjunga principus“,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją ir 1970 m. spalio 24 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 25/2625 dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su taikiais santykiais ir valstybių bendradarbiavimu vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi 2016 m. birželio 23 d. 51,8 proc. Jungtinės Karalystės rinkėjų (17,4 mln. žmonių) balsavo už išstojimą iš Europos Sąjungos;

B.  kadangi, remiantis tarptautine teise, Jungtinės Karalystės finansiniai įsipareigojimai Europos Sąjungai baigs galioti pasibaigus 50 straipsnyje nurodytam pranešimo laikotarpiui, nebent būtų susitarta kitaip;

C.  kadangi Jungtinė Karalystė yra antra didžiausia grynųjų įmokų mokėtoja ES ir tokia buvo kiekvienais savo narystės metais (išskyrus 1975 m.);

D.  kadangi ES yra muitų sąjunga ir taiko bendrus išorės muitų tarifus, taigi ji nėra laisvosios prekybos zona;

E.  kadangi sąvoka „bendroji rinka“ apibūdina ES kaip vieną teritoriją be išorės sienų ar kitų reguliavimo kliūčių laisvam prekių ir paslaugų judėjimui, tačiau ji dar toli gražu nebaigta kurti, ypač paslaugų srityje;

 

1.  atkreipia dėmesį į ilgalaikį Europos Sąjungos įsipareigojimą kurti vis glaudesnę Sąjungą ir tam reikalingą acquis communautaire priėmimą;

2.  pripažįsta šį tikslą, tačiau taip pat pripažįsta, kad šis pasirinkimas negali tikti tiems, kas nori išsaugoti nacionalinį suverenumą ir turi skirtingą tautinių valstybių konfederacijos viziją;

3.  mano, kad pagal subsidiarumo koncepciją nepavyko įveikti atotrūkio tarp šių dviejų alternatyvių vizijų; mano, kad Jungtinės Karalystės referendumo rezultatai atitinka teisėtą valstybės narės, kurioje dauguma nepritaria vis glaudesnės Sąjungos idėjai, pasirinkimą pasitraukti iš ES;

4.  mano, kad Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES galėtų ir turėtų būti naudingas visoms šalims, nes ES paliks milijonai žmonių, kurie nepritaria svarbiausiam Sąjungos tikslui;

5.  mano, kad visais naujais narystę nutraukiančios Jungtinės Karalystės ir likusios Europos Sąjungos dalies susitarimais turėtų būti siekiama abipusiškumo, nes priešingu atveju atsirastų apmaudo ir problemų ateityje;

6.  todėl ragina laikytis teigiamo požiūrio į ilgalaikį tikslą, pagal kurį nauji susitarimai turėtų sudaryti kuo palankesnes sąlygas demokratijai, gerovei ir laimės siekimui visoje Europoje ir, jei įmanoma, visame pasaulyje;

7.  pažymi, kad ES vadinamoji griežto taupymo politika buvo taikoma daug metų, tačiau, atrodo, nesuteikė tikėto pakilimo ir gerovės;

8.  todėl daro išvadą, kad, nors daugelio sričių Europos Sąjungos politika netenkina ES piliečių, Europos Sąjunga nesiūlo jokių alternatyvų, o tik daugiau tokių pačių priemonių;

9.  pažymi, kad, priešingai nei dažnai teigiama, Jungtinės Karalystės vyriausybės pozicija iš esmės yra aiški ir paprasta, t. y. Jungtinė Karalystė siekia:

•  laisvo kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo (o tai iš tikrųjų reiškia laisvąją prekybą);

•  laisvės nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos;

•  laisvės sudaryti prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis;

•  laisvės kontroliuoti savo sienas (įskaitant teritorinius vandenis ir išskirtinę ekonominę zoną),

•  nelaisvo asmenų judėjimo, nes laisvas asmenų judėjimas apima: i) galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis, pašalpomis ir darbuotojų teisėmis (dėl didelių problemų, kylančių tada, kai tokia galimybė suteikiama šimtams milijonų žmonių iš įvairių šalių, kuriose gyvenimo lygis yra labai skirtingas); ir ii) prievolę priimti pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus valstybėms narėms, kurių gyventojai nenori to daryti;

10.  atkreipia dėmesį į JT Generalinės Asamblėjos 1970 m. spalio 24 d. rezoliuciją 25/2625 ir jai pritaria, ypač: a) principui, susijusiam su pareiga nesikišti į valstybių vidaus reikalus, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje; b) lygių teisių ir tautų apsisprendimo principui; c) valstybių suverenios lygybės principui ir d) principui, pagal kurį valstybės sąžiningai laikosi įsipareigojimų, kuriuos jos prisiėmė pagal Jungtinių Tautų Chartiją;

11.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai.

• [1]  OL L 347, 2013 12 20, p. 884.