PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje
5.2.2018 - (2018/2527(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
Kati Piri, Victor Boştinaru, Elena Valenciano, Knut Fleckenstein S&D frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B8-0082/2018
B8‑0091/2018
Europos Parlamento rezoliucija dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Turkijos, ypač į 2016 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl žurnalistų padėties Turkijoje[1],
– atsižvelgdamas į savo 2017 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl 2016 m. Komisijos parengtos Turkijos pažangos ataskaitos[2],
– atsižvelgdamas į Komisijos 2016 m. ataskaitą dėl Turkijos,
– atsižvelgdamas į pranešimą apie Sąjungos padėtį, kurį 2017 m. rugsėjo 13 d. perskaitė Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker,
– atsižvelgdamas į Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojos Federicos Mogherini ir už Europos kaimynystės politiką ir plėtros derybas atsakingo Komisijos nario Johanesso Hahno 2018 m. vasario 2 d. padarytus pareiškimus dėl naujausių įvykių Turkijoje, jų pareiškimą praėjus metams nuo 2017 m. liepos 14 d. bandymo įvykdyti perversmą ir jų pareiškimą dėl Venecijos komisijos nuomonės dėl Turkijos konstitucijos pakeitimų, taip pat paskutinius įvykius 2017 m. kovo 13 d.,
– atsižvelgdamas į Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) atstovo spaudai 2017 m. birželio 8 d. padarytą pareiškimą dėl Turkijos „Amnesty International“ direktoriaus Tanero Kiliço sulaikymo, 2017 m. liepos 8 d. pareiškimą dėl žmogaus teisių gynėjų sulaikymo Turkijos saloje Büyükada ir 2017 m. spalio 26 d. pareiškimą dėl Turkijoje nagrinėjamų su žmogaus teisėmis susijusių bylų,
– atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro 2017 m. lapkričio 2 d. rašytines pastabas dėl dvylikos paraiškų, susijusių su Turkijos parlamento narių žodžio laisve ir teise į laisvę ir saugumą, grupės ir 2017 m. spalio 10 d. rašytines pastabas dėl dešimties paraiškų, susijusių su Turkijos žurnalistų žodžio laisve ir teise į laisvę, kurias jis pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismui,
– atsižvelgdamas į tai, kad ES pagrindą sudarančios vertybės apima teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms, ir kad tinkamai veikianti teismų sistema ir pagarba žmogaus teisėms yra ypač svarbios tokioms šalims kandidatėms kaip Turkija ir tai turėtų būti prioritetinės sritys,
– atsižvelgdamas į teisę į saviraiškos laisvę, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP), kurių šalis yra Turkija,
– atsižvelgdamas į 1988 m. gruodžio 9 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 43/173 patvirtintus bendrus principus, kurie taikomi visiems sulaikytiems ir kalinamiems asmenims, nepaisant jų sulaikymo ir kalinimo formos,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi Parlamentas griežtai pasmerkė 2016 m. liepos 15 d. bandymą įvykdyti perversmą; kadangi šiuo metu įvesta nepaprastoji padėtis naudojama nuslopinti pasipriešinimą ir ji gerokai viršija bet kokias teisėtas priemones, kuriomis siekiama kovoti su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; kadangi pagal tarptautinę teisę neatidėliotinos priemonės turi būti būtinos ir proporcingos atsižvelgiant į jų taikymo sritį ir trukmę, ir jos turi būti naudojamos tik kovojant su tikromis tautos saugumui kylančiomis grėsmėmis; kadangi Turkijos valdžios institucijos piktnaudžiavo nepaprastosios padėties metu taikomomis priemonėmis, kad nustatytų perteklinius draudimus, vykdytų savavališkus areštus ir savo nuožiūra taikytų apribojimus žodžio ir susirinkimų laisvei; kadangi šiomis priemonėmis buvo panaikinta apsauga nuo netinkamo elgesio ir teisė į sąžiningą bylos nagrinėjimą kartu sudarant sąlygas vyriausybei išvengti parlamento ir teismų vykdomos priežiūros; kadangi, kaip nurodo organizacija „Human Rights Watch“, dauguma bylų iškelta neturint jokių kaltinamų asmenų dalyvavimo nepavykusiame perversme įrodymų;
B. kadangi kalinami žmogaus teisių gynėjai, politiniai aktyvistai, advokatai, žurnalistai ir kiti intelektualai dažnai yra klaidingai kaltinami „priklausymu ginkluotai teroristų organizacijai“ arba „ginkluotos teroristų organizacijos rėmimu“; kadangi, remiantis Turkijos teisingumo ministerijos 2016 m. oficialiais statistiniais duomenimis, pagal Turkijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnį 4 187 asmenys buvo apkaltinti „prezidento įžeidimu“, pagal Turkijos baudžiamojo kodekso 301 straipsnį, remiantis „Turkijos tautos įžeidimo“ pagrindu, buvo pradėtos 482 bylos, pagal to paties kodekso 301 straipsnį 17 322 asmenims buvo pareikšti kaltinimai kuriant propagandinę medžiagą neteisėtoms organizacijoms; kadangi 148 peticiją „Mokslininkai už taiką“ pasirašiusiems asmenims gali būti pareikšti kaltinimai dėl „teroristinės propagandos“ platinimo, o jų bylos teisme bus nagrinėjamos 2018 m. gegužės mėn.;
C. kadangi paskelbus nepaprastąją padėtį, buvo imtasi neproporcingų sulaikymo, atleidimo iš darbo, areštų ir turto konfiskavimo priemonių, kurios buvo nukreiptos ne tik į tūkstančius žmonių, kurie tariamai priklausė F. Güleno, kuris, kaip manoma, organizavo perversmą, judėjimui arba jį rėmė, įskaitant 50 000 asmenų, kurie buvo sulaikyti kardomajam kalinimui, bet ir apskritai į oponuojančius asmenis, ypač opozicines partijas; kadangi dar tūkstančiai asmenų buvo kalinami dėl tariamų ryšių su teroristų organizacijomis, pavyzdžiui, Kurdų darbininkų partija (PKK); kadangi organizacijos „Amnesty International“ peržiūrėtose bylose nebuvo patikimų pavienių asmenų dalyvavimo nusikalstamose veikose įrodymų, todėl galima teigti, kad daugumai arba visiems asmenims kardomasis kalinimas buvo skirtas savavališkai; kadangi prašymai panaikinti kardomąjį kalinimą paprastai yra atmetami, o teismai sistemingai nesugeba laikytis nekaltumo prezumpcijos principo;
D. kadangi, kaip nurodo Europos žurnalistų federacija, po 2016 m. liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą ne mažiau kaip 148 žurnalistai ir rašytojai yra toliau kalinami, o dauguma jų laikomi nelaisvėje nepareiškus jiems jokių kaltinimų, be to, daugumai kalinamų asmenų nesuteikiama teisė turėti advokatą; kadangi organizacija „Reporters Without Borders“ 2017 m. Turkiją įvardijo kaip „didžiausią žiniasklaidos darbuotojų kalėjimą“; kadangi suvaržyta ir bauginanti aplinka, kuri susidarė dėl didėjančio žurnalistų, rašytojų, socialinių tinklų naudotojų ir kitų piliečių, net nepilnamečių, persekiojimo už Respublikos prezidento įžeidimą lemia didesnę savicenzūrą; kadangi kai kuriems sulaikytiems žurnalistams nesuteikta teisė turėti advokatą ir jie laikomi nežmoniškomis sąlygomis, įskaitant grasinimus ir netinkamą elgesį;
E. kadangi, kaip nurodo organizacija „Amnesty International“, Turkijos valdžios institucijos po bandymo įvykdyti valstybės perversmą uždarė daugiau nei 160 transliuotojų, dienraščių, žurnalų, leidėjų ir platinimo įmonių biurus; kadangi vėlgi, kaip nurodo organizacija „Amnesty International“, šimtai pilietinės visuomenės organizacijų buvo uždaryta remiantis dekretu dėl nepaprastosios padėties, įskaitant pagrindines NVO, kurios padeda šalies viduje perkeltiems asmenims, ir pabėgėlių ir vaikų bei moterų teisių NVO; kadangi griežtos priemonės turėjo didelį poveikį pilietinei visuomenei;
F. kadangi, kaip papildomai nurodo organizacija „Amnesty International“, Turkijos valdžios institucijos nuo 2016 m. liepos mėn. iš darbo atleido 107 000 žmonių; kadangi nuo 2016 m. liepos mėn. Turkijos Konstituciniam Teismui, kuris pripažino neturintis kompetencijos nagrinėti su dekretu dėl nepaprastosios padėties susijusių klausimų, pateikta daugiau nei 100 000 teisinių skundų; kadangi pagal Europos Tarybos rekomendaciją sudaryta Nepaprastosios padėties praktikos tyrimo komisija nuo 2018 m. sausio 18 d. gavo 104 789 prašymus ir iki šiol sprendimus priėmė tik 3 110 bylų, kurios nebuvo paviešintos; kadangi dėl šios priežasties Turkija iki šiol taip pat nesugebėjo pasiūlyti kokios nors kitos greitos ir veiksmingos skundų nagrinėjimo procedūros; kadangi dauguma šių atleistų žmonių negali toliau dirbti pagal profesiją ir išvykti iš šalies, nes jų pasų galiojimas panaikintas, todėl jų ir jų šeimos atsidūrė beviltiškoje padėtyje ir laukia malonės;
G. kadangi Turkijos profesinių sąjungų konfederacijos nurodė, kad profesinių sąjungų darbuotojai vykdydami teisėtą profesinių sąjungų veiklą sulaukė rimtų įtarimų dėl daugybės atleidimo iš darbo atvejų, buvo įžeidinėjami, sulaukė atsakomųjų veiksmų, buvo areštuoti ir užpulti policininkų; kadangi po liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą dvi profesinių sąjungų konfederacijos ir jos 19 profesinių sąjungų narių, kurioms iš viso priklauso beveik 50 000 darbuotojų, priėmus dekretą buvo uždarytos dėl tariamų ryšių su teroristų organizacijomis; kadangi neleista organizuoti daugybės profesinių sąjungų inicijuojamų protestų ir demonstracijų, taip neproporcingai apribojant profesinių sąjungų teises;
H. kadangi teisingumo sistemai trūksta nepriklausomumo ir nešališkumo; kadangi pastaraisiais metais nuolat plečiama vykdomosios valdžios kontrolė teismų ir baudžiamojo persekiojimo atžvilgiu, plačiu mastu vykdomi areštai, atleidimai iš darbo ir savavališki teisėjų ir prokurorų perkėlimai, taip pat rengiami nuolatiniai išpuoliai prieš advokatus; kadangi 2017 m. buvo sulaikyti 47 advokatai; kadangi apytiksliai ketvirtadalis, t. y. daugiau nei 4 000 teisėjų ir prokurorų buvo atleisti, dauguma jų areštuota, o kai kuriais atvejais buvo konfiskuotas jų turtas; kadangi tokie pokyčiai stipriai kenkia Turkijos teismų sistemos nepriklausomumui ir vientisumui;
I. kadangi, remiantis Žmogaus teisių asociacijos (HRA) pateiktais duomenimis, per pirmuosius vienuolika 2017 m. mėnesių iš viso buvo kankinama arba netinkamai elgiamasi su 2 278 asmenimis; kadangi 428 iš šių atvejų buvo susiję su sumuštais žmonėmis arba žmonėmis, kuriems sulaikymo metu buvo taikomi kiti metodai, o 1 855 atvejai įvyko už sulaikymo centrų susitikimuose ir demonstracijose, į kurias įsikišo saugumo pajėgos;
J. kadangi padėtis šalies pietryčiuose ir toliau kelia labai didelį nerimą; kadangi pranešama, kad apie 2 500 žmonių buvo nužudyti per saugumo operacijas ir apytiksliai pusė milijono žmonių nuo 2015 m. liepos mėn. buvo perkelti; kadangi dėl visoje šalyje vykstančių ginkluotų konfliktų per pirmuosius vienuolika 2017 m. mėnesių gyvybės neteko iš viso 695 žmonės, įskaitant 183 karius, policijos pareigūnus, kaimų sargybinius, 460 kovotojų ir 52 civilius; kadangi priėmus daugybę įstatymų, įskaitant 2016 m. priimtą įstatymą Nr. 6722 dėl saugumo pajėgų, dalyvaujančių kovoje su teroristų organizacijomis, teisinės apsaugos, buvo sukurta saugumo pajėgų „sisteminio nebaudžiamumo“ atmosfera; kadangi vietos prokurorai, gavę pranešimus apie nužudymus, nuolat atsisakydavo pradėti tyrimus, be to, nepriklausomiems stebėtojams atsisakyta suteikti leidimą patekti į vietovę; kadangi 68 kurdų kilmės merai toliau kalinami; kadangi 2017 m. gruodžio 24 d. oficialiajame leidinyje buvo paskelbti du dekretai dėl nepaprastosios padėties, kuriuose inter alia nustatyta, kad „civiliai asmenys, kurie veikė siekdami numalšinti bandymus įvykdyti perversmą ir teroristinius aktus, negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn“;
K. kadangi tarp sulaikytų žurnalistų ir žmogaus teisių aktyvistų yra, pavyzdžiui, Vokietijos ir Turkijos pilietybę turintis žurnalistas Deniz Yücel; Suomijos ir Turkijos pilietybę turinti reporterė Ayla Albayrak, kuri buvo nuteista už akių; dėstytojas ir straipsnių autorius Mehmet Altan ir žurnalistas Şahin Alpay; įvairūs žurnalistai ir darbuotojai iš dienraščio „Cumhuriyet“, įskaitant Ahmetą Şıką;
L. kadangi po konstitucinių pakeitimų, kuriais buvo panaikintas daugumos parlamento narių imunitetas, daugybei opozicijai priklausančių parlamento narių buvo iškeltos teisminės bylos ir jie buvo sulaikyti remiantis su terorizmu susijusiais ir kitais kaltinimais, remiantis tuo, kad jie teisėtai įgyvendino teisę į žodžio laisvę; kadangi 10 parlamento narių vis dar yra kalinami, įskaitant HDP pirmininko pavaduotojus Figen Yuksekdag ir Selahattiną Demirtasą ir CHP parlamento narį Enisą Berberoglu, be to, 6 parlamento nariams atimti jų parlamentiniai įgaliojimai, įskaitant EP Sacharovo premijos laureatę Leylą Zaną;
M. kadangi Turkijos valdžios institucijos 2017 m. liepos mėn. areštavo 10 žmogaus teisių aktyvistų („Istanbul Ten“ sąrašas), iš kurių du vis dar kalinami, o aštuoni buvo paleisti už užstatą; kadangi Stambulo teismas 2018 m. vasario 1 d. panaikino savo sprendimą išlaisvinti Tanerą Kılıçą, kuris yra organizacijos „Amnesty International“ Turkijos padalinio direktorius, ir paliko jį kalėti tol, kol bus nagrinėjama prieš jį iškelta byla;
N. kadangi 2017 m. spalio 18 d. buvo areštuotas vienas pagrindinių Turkijos pilietinės visuomenės lyderių Osman Kavala ir nuo to laiko yra kalinamas pareiškus kaltinimą, kad jis „bandė nuversti vyriausybę“ remdamas 2013 m. gruodžio mėn. „Gezi Park“ protestus;
O. kadangi socialiniuose tinkluose toliau daromas didelis poveikis politiniams oponentams; kadangi 573 asmenys, įskaitant aktyvistą Nurcaną Baysalą ir Turkijos medikų asociacijos vykdomojo komiteto narius, buvo sulaikyti dėl socialiniuose tinkluose išsakytų kritinių komentarų apie Turkijos karinį įsiveržimą į Sirijos anklavą Afriną;
P. kadangi nuo 2016 m. liepos mėn. buvo uždarytos mažiausiai 55 moterų teisių organizacijos; kadangi Ankaros gubernatoriaus biuras 2017 m. lapkričio 19 d. nusprendė neribotam laikui uždrausti LGBTI organizacijoms rengti bet kokius renginius;
1. pakartoja, kad stipriai smerkia 2016 m. liepos 16 d. bandymą įvykdyti perversmą, ir išreiškia savo solidarumą su Turkijos piliečiais; pripažįsta Turkijos vyriausybės teisę ir pareigą imtis veiksmų siekiant patraukti nusikaltėlius atsakomybėn kartu garantuojant pagarbą teisinei valstybei ir teisei į sąžiningą bylos nagrinėjimą; tačiau pažymi, kad nepavykęs karinis perversmas dabar naudojamas kaip pretekstas siekiant toliau slopinti teisėtą ir taikią opoziciją ir užkirsti kelią žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei taikiai įgyvendinti savo žodžio laisvę, šiuo tikslu imantis neproporcingų ir neteisėtų veiksmų ir priemonių;
2. išreiškia gilų susirūpinimą dėl nuolat prastėjančios padėties pagrindinių teisių ir laisvių srityje ir laikantis teisinės valstybės principo Turkijoje, taip pat dėl teismų nepriklausomumo trūkumo; smerkia savavališko sulaikymo, teisminio ir administracinio priekabiavimo naudojimą siekiant persekioti dešimtis tūkstančių žmonių, įskaitant žmogaus teisių gynėjus, nepriklausomų pilietinės visuomenės organizacijų narius, advokatus, teisėjus, politinius aktyvistus, žiniasklaidos darbuotojus, profesinių sąjungų darbuotojus ir dėstytojus; primygtinai ragina Turkijos valdžios institucijas nedelsiant ir be jokių išankstinių sąlygų paleisti visus asmenis, kurie buvo sulaikyti tik dėl to, kad dirbo teisėtą darbą, įgyvendino žodžio ir susirinkimų laisvę, ir kurie yra sulaikyti neturint įtikinamų nusikalstamos veikos įrodymų; ragina šalyje panaikinti nepaprastąją padėtį ir dekretus dėl nepaprastosios padėties;
3. pažymi, kad žurnalistai neturėtų būti sulaikomi remiantis jų žurnalistinės veiklos turiniu arba tariamais ryšiais; atkreipia dėmesį į poreikį užtikrinti, kad kardomasis kalinimas būtų taikomas tik išimtiniais atvejais; apgailestauja, kad su nepaprastąja padėtimi susijusios nuostatos taip pat buvo naudojamos priekabiaujant prie žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų, kurie išvyko į užsienį arba pradėjo slapstytis, šeimos narių, įskaitant jų pasų galiojimo panaikinimą arba laikiną tokių šeimos narių sulaikymą;
4. ragina Turkijos vyriausybę pasiūlyti visiems asmenims, kuriems taikomi suvaržymai, tinkamas ir veiksmingas teisių gynimo ir teisminės peržiūros priemones, kurios atitiktų teisinės valstybės principą; pažymi, kad nekaltumo prezumpcija yra pagrindinis kiekvienos konstitucinės valstybės principas; apgailestauja dėl griežtų ribojimų, taikomų sulaikytų asmenų teisei turėti advokatą; ragina Turkiją skubiai peržiūrėti Nepaprastosios padėties praktikos tyrimo komisijos įgaliojimus, kad ji taptų patikima ir nepriklausoma komisija, galinčia individualiai nagrinėti visas bylas, veiksmingai tvarkyti milžinišką gaunamų prašymų kiekį ir užtikrinti, kad teisminė peržiūra nebūtų be reikalo vilkinama; primygtinai ragina Tyrimo komisiją viešai paskelbti savo sprendimus; jei tai nebus padaryta, ragina Turkijos valdžios institucijas sugrąžinti į darbą atleistus asmenis ir atkurti jų socialines teises, taip pat leisti profesinėms sąjungoms vykdyti teisėtą sąjungos veiklą; pabrėžtinai solidarizuojasi su visais, kurie buvo atleisti iš darbo nesuteikiant jiems galimybės apsiginti, kaip, pavyzdžiui, buvo Nuriye Gulmeno ir Semiho Ozakcos atveju, kurie po to, kai buvo atleisti iš užimamų pareigų universitete, pradėjo bado streiką ir kurių prašymus peržiūrėti bylas Tyrimo komisija 2018 m. sausio 26 d. atmetė;
5. pabrėžia, kad terorizmas toliau kelia tiesioginę grėsmę Turkijos piliečiams, ir atkreipia dėmesį į poreikio užtikrinti dabartinį ES ir Turkijos bendradarbiavimo svarbą siekiant veiksmingai kovoti su terorizmo keliama grėsme; tačiau pakartoja, kad plačiai apibrėžti Turkijos kovos su terorizmu teisės aktai neturėtų būti naudojami siekiant nubausti piliečius ir žiniasklaidą už tai, kad jie įgyvendina žodžio laisvę; šiuo atžvilgiu smerkia ne mažiau kaip 146 valstybinių ir privačių Stambulo universitetų dėstytojų, kurie pasirašė peticiją „Mokslininkai už taiką“, sulaikymą ir teisimą, ir lygiai taip pat smerkia neseniai įvykdytus žurnalistų, aktyvistų, gydytojų ir paprastų piliečių areštus už tai, kad jie oponavo Turkijos karinei operacijai Afrine;
6. ypač nerimauja dėl sulaikymo sąlygų ir ragina Turkijos valdžios institucijas atlikti išsamų visų kaltinimų, susijusių su rimtais elgesio su kaliniais pažeidimais, apie kuriuos pranešė keletas žmogaus teisių organizacijų, tyrimą; pakartoja savo raginimą paskelbti Europos Tarybos komiteto prieš kankinimą ataskaitą (CPT ataskaita) ir ragina užtikrinti visapusišką žmogaus teisių pažeidimus padariusių asmenų atsakomybę ir juos nubausti; primygtinai ragina Turkijos valdžios institucijas leisti nacionaliniams ir tarptautiniams stebėtojams stebėti padėtį sulaikymo institucijose;
7. ypač nerimauja dėl to, kad nepaprastosios padėties sąlygomis priimtu vykdomuoju dekretu buvo uždaryta daugiau nei 160 žiniasklaidos priemonių; smerkia žurnalistams daromą politinį spaudimą ir Turkijos valdžios institucijų bandymus areštuoti, įbauginti ir išvaryti iš šalies užsienio korespondentus; primygtinai ragina nedelsiant ir be jokių išankstinių sąlygų paleisti visus neturint įrodymų sulaikytus asmenis, įskaitant ES piliečius, pavyzdžiui, Vokietijos žurnalistą Denizą Yücelį, kuris kalinamas jau metus, iš kurių devynis mėnesius praleido vienutėje, ir kuriam dar nepateikti jokie oficialūs kaltinimai, ir Suomijos „Wall Street Journal“ žurnalistę Aylą Albayraką, kuri, pateikus kaltinimus dėl terorizmo, 2017 m. spalio mėn. in absentia buvo nuteista 25 mėnesių laisvės atėmimo bausme už straipsnį apie padėtį pietryčių Turkijoje; teigiamai vertina faktą, kad dalis opozicinio laikraščio „Cumhuriyet“ žurnalistų ir darbuotojų buvo paleisti į laisvę po to, kai praleido daugybę mėnesių kalėjime, taip pat ragina nedelsiant paleisti keturis „Cumhuriyet“ vis dar už grotų esančius žurnalistus: generalinį direktorių Akiną Atalay’ų, vyriausiąjį redaktorių Muratą Sabuncu, tyrimus atliekantį žurnalistą Ahmetą Şıką ir buhalterį Emre Iperą ir visus kitus Turkijoje politiniais pagrindais sulaikytus žurnalistus;
8. labai nerimauja dėl masinio didelio spaudimo, daromo Turkijos pilietinės visuomenės organizacijoms, kuris privedė prie to, kad priimant dekretus dėl nepaprastosios padėties buvo uždarytos 1 125 asociacijos ir 41 fondas, visų pirma areštuotas vienos pagrindinių NVO lyderių Osman Kavala; smerkia prezidento R. T. Erdogano pareiškimus, kuris pavadino O. Kavalą „agentu“, ir „raudonuoju Turkijos Sorosu“, nors jam dar nebuvo pareikštas oficialus kaltinimas; primygtinai ragina Turkijos vyriausybę išlaisvinti O. Kavalą, nes jo areštas turi politinį atspalvį ir yra savavališkas; labai nerimauja dėl to, kad politikai nuolat viešai smerkia ir baugina žurnalistus, redaktorius, dėstytojus ir žmogaus teisių gynėjus už jų kritines nuomones; ypač nerimauja dėl to, kad pareigūnai, įskaitant vyresniuosius valstybės atstovus, vis dažniau vartoja neapykantą kurstančią kalbą;
9. smerkia Ankaros gubernatoriaus biuro 2017 m. lapkričio 19 d. pareiškimą dėl sprendimo neribotam laikui uždrausti LGBTI organizacijoms rengti bet kokį renginį po to, kai tris kartus buvo uždrausta rengti Stambulo paradą ir kitus paradus šalyje; apgailestauja, kad po šio pareiškimo kituose Turkijos regionuose taip pat uždrausti LGBTI renginiai; atkreipia dėmesį, kad tai iš esmės pažeidžia teisę į žodžio laisvę ir susirinkimų laisvę, kurios garantuojamos Turkijos Konstitucijos 26, 33 ir 34 straipsniuose, taip pat Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 ir 21 straipsniuose (TPPTP); ragina Turkijos valdžios institucijas nedelsiant panaikinti draudimą ir išlaisvinti neseniai areštuotą pagrindinį LGBTI aktyvistą Alį Erolį;
10. labai nerimauja, kad advokatai, teisėjai ir prokurorai toliau patiria stiprų politinį spaudimą, įskaitant atleidimą iš darbo ir areštus; ragina Turkiją atkurti ir įgyvendinti visas teisines garantijas, kad būtų užtikrinta visapusiška pagarba teismų nepriklausomumui, ir skubiai įgyvendinti Venecijos komisijos rekomendacijas;
11. griežtai smerkia Turkijos parlamento sprendimą pažeidžiant Konstituciją panaikinti daugumos parlamento narių imunitetą taip sudarant sąlygas paskutiniu metu areštuoti 10 opozicijai priklausančių parlamento narių, įskaitant Liaudies demokratijos partijos (HDP) pirmininko pavaduotojus Figen Yuksekdag ir Selahattiną Demirtasą, ir panaikinti 6 opozicijai priklausančių parlamento narių įgaliojimus, įskaitant neseniai panaikintus įgaliojimus Sacharovo premijos laureatei Leylai Zanai; dar kartą išreiškia savo solidarumą su teisėtai išrinktais parlamento nariais, kurie yra sulaikyti ir bauginami, ir ragina gerbti jų įgaliojimus, teisę į tinkamą gynybą teisme ir prašo juos išlaisvinti; smerkia 68 kurdų kilmės merų įkalinimą; smerkia savavališką vietos lygmeniu išrinktų atstovų pakeitimą, kuris toliau ardo Turkijos demokratinę struktūrą;
12. išreiškia savo rimtą susirūpinimą dėl padėties pietryčių Turkijoje, visų pirma vietovėse, kuriose yra įvesta komendanto valanda, perteklinio jėgos naudojimo ir taikomų kolektyvinių bausmių; primygtinai ragina Turkiją parengti veiksmingos pusės milijono šalies viduje perkeltų asmenų reintegravimo planą; dar kartą teigia smerkianti PKK, kuri į ES teroristų sąrašą įtraukta nuo 2002 m., atnaujintus smurtinius veiksmus ir primygtinai ragina PKK nusiginkluoti ir savo lūkesčius išdėstyti panaudojant taikias ir demokratines priemones; primena, kad Turkijos vyriausybė įsipareigojusi saugoti visus savo piliečius; smerkia visuotinai paplitusią nusavinimo praktiką, įskaitant savivaldybėms priklausančio turto nusavinimą; yra įsitikinęs, kad tik sąžiningas politinis taikus kurdų klausimo sprendimas gali padėti užtikrinti ilgalaikį stabilumą ir klestėjimą tiek vietoje, tiek visoje Turkijoje, todėl ragina abi puses sugrįžti prie derybų stalo;
13. išreiškia gilų susirūpinimą dėl Turkijos teisinės sistemos veikimo po to, kai Stambulo baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai nusprendė toliau kalinti su sulaikytus žurnalistus – Mehmetą Altaną ir Sahiną Alpay’ų – net ir gavę Konstitucinio Teismo prašymą paleisti į laisvę dėl kalinimo metu pažeistų teisių; remia Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojos F. Mogherini ir Komisijos nario J. Hahno raginimą ir tikisi, kad Turkijos valdžios institucijos užtikrins Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo įgyvendinimą ir greitą abiejų žurnalistų paleidimą į laisvę; ypač apgailestauja dėl neseniai įvykdyto pakartotinio organizacijos „Amnesty International“ Turkijos padalinio direktoriaus Tanero Kılıço arešto, kuris, daugumos nuomone, yra teisingumo parodija, ir ragina jam ir jo bendrininkams („Istanbul Ten“ sąrašas) panaikinti kaltinimus, nes prieš juos nebuvo rasta jokių įrodymų;
14. primygtinai ragina Vyriausiąją įgaliotinę, EIVT, Komisiją ir valstybes nares toliau kartu su dialogo partneriais iš Turkijos kelti klausimus dėl sulaikytų žmogaus teisių, politinių aktyvistų, advokatų, žurnalistų ir dėstytojų padėties ir suteikti jiems diplomatinę ir politinę paramą, įskaitant teismo procesų stebėjimą ir bylų stebėseną;
15. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, taip pat Turkijos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui.
- [1] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0423.
- [2] Priimti tekstai, P8_TA(2017)0306.