PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl įmonių socialinės atsakomybės
12.3.2018 - (2018/2633(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
Laura Agea, Dario Tamburrano, Isabella Adinolfi, Tiziana Beghin, Rosa D’Amato, Fabio Massimo Castaldo, Eleonora Evi, Marco Zullo, Piernicola Pedicini, Laura Ferrara, Marco Valli EFDD frakcijos vardu
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo 2014 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“[1] užimtumo ir socialinių aspektų,
– atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 15 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais, restruktūrizacijos numatymo ir valdymo[2],
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ypač į jos 22 ir 23 straipsnius dėl ekonominių ir socialinių teisių ir dėl teisės į darbą,
– atsižvelgdamas į 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo[3],
– atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje[4],
– atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus[5],
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos IV antraštinę dalį dėl solidarumo,
– atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 6 ir 147 straipsnius,
– atsižvelgdamas į SESV 173 straipsnį, pagal kurį reikalaujama, kad tiek valstybės narės, tiek ES užtikrintų Europos pramonės konkurencingumą,
– atsižvelgdamas į SESV 174 straipsnį dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, ypač pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėse,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl įmonių socialinės atsakomybės,
– atsižvelgdamas į savo 2002 m. gegužės 30 d. rezoliuciją dėl Komisijos žaliosios knygos „Europos įmonių socialinės atsakomybės modelio skatinimas“[6],
– atsižvelgdamas į savo 2013 m. vasario 6 d. rezoliuciją „Įmonių socialinė atsakomybė. Atskaitingas, skaidrus ir atsakingas įmonių elgesys ir tvarus augimas“[7],
– atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/95/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2013/34/ES nuostatos dėl tam tikrų didžiųjų įmonių ir grupių nefinansinės ir įvairovės informacijos atskleidimo[8],
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi tarptautinės įmonės „Embraco“, kuri nori perkelti savo veikiančią ir pelningą gamyklą iš Riva di Chieri (Turinas) į kitą valstybę, sprendimas atleisti 497 darbuotojus ir atsisakymas mokėti jiems kokias nors nedarbo išmokas kelia įvairių platesnių politinių klausimų;
B. kadangi „Embraco“ sprendimas perkelti gamyklą į Slovakiją pagrįstas vien finansiniais sumetimais, nes Slovakijoje atlyginimai ir mokesčiai yra mažesni, ir kadangi tokį perkėlimą reikėtų laikyti socialiniu ir fiskaliniu dempingu ES;
C. kadangi telieka apgailestauti, kad darbuotojai atleidžiami siekiant padidinti jau ir taip pakankamai gerą pelną;
D. kadangi ES vidaus rinkoje turėtų būti skatinamas visų regionų ekonomikos augimas, o ne tik kai kurių regionų augimas kitų sąskaita;
E. kadangi „Invitalia“, nacionalinė investicijų šalyje ir ekonomikos vystymosi agentūra, neseniai ėmėsi veiksmų ir sustabdė atleidimo procesus iki metų pabaigos, tačiau negarantuoja, kad daugiau darbuotojų nebebus atleista, ir perkėlimo procesas jau įvykdytas;
F. kadangi nestrateginis įmonių perkėlimas ES, atliekamas vien trumpalaikės finansinės grąžos tikslais ir sąnaudų mažinimo sumetimais, lemia blogėjančias darbo vietų perspektyvas, griauna visą ekonomiką ir yra nesuderinamas su veiksminga pramonės politika, sanglaudos pastangomis, inovacijomis ir vystymusi;
G. kadangi su restruktūrizacija ar etatų mažinimu susijusios įmonės yra atsakingos už tai, kad atitinkamuose procesuose esminis vaidmuo būtų suteikiamas socialiniam dialogui, ypatingą dėmesį skiriant darbuotojų informavimui ir konsultavimuisi su jais, ir turėtų elgtis socialiai atsakingai;
H. kadangi terminas „įmonių socialinė atsakomybė“ reiškia daugialypę sąvoką, apimančią įvairius verslo aspektus, susijusius su atsakomybe socialiniu, aplinkos ir visuomenės požiūriu;
I. kadangi pagrindiniai įmonių socialinės atsakomybės principai apima jos integravimą į pagrindinius verslo procesus ir skaidrumo bei patikrinamumo propagavimą;
J. kadangi įmonių socialinė atsakomybė gali padėti siekti tikslų, nustatytų Europos darnaus vystymosi darbotvarkėje, jeigu įmonės ne tik kalbės apie įsipareigojimus, bet ir juos vykdys, ir jeigu jos nesinaudos tuo tik kaip viešųjų ryšių akcija;
K. kadangi įmonės atskleidžiama nefinansinė ir įvairovės informacija (Direktyva 2014/95/ES) socialiniais ir su darbuotojais susijusiais klausimais gali būti susijusi su įmonės veiksmais, kurių imamasi siekiant užtikrinti lyčių lygybę, su pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų įgyvendinimu, darbo sąlygomis, socialiniu dialogu, darbuotojų teisių į tai, kad jie būtų informuojami ir su jais būtų konsultuojamasi, paisymu, profesinių sąjungų teisių užtikrinimu, sveikata ir sauga darbe ir dialogu su vietos bendruomenėmis, ir (arba) veiksmais, kurių imamasi siekiant užtikrinti tų bendruomenių apsaugą ir vystymąsi;
1. reiškia tvirtą solidarumą su darbuotojais, kuriems gresia prarasti darbą arba kurie jį prarado dėl perkėlimo ir iškėlimo procesų, tokių kaip „Embraco“ atveju;
2. ragina Komisiją atlikti išsamius patikrinimus, siekiant užtikrinti, kad viešosios lėšos nebūtų nepriimtinu būdu panaudotos konkrečiu „Embraco“ atveju, ir įvertinti, ar įmonė laikosi Direktyvos 2014/95/ES;
3. smerkia tai, kad valstybės narės ir toliau taiko kaimyninių valstybių skurdinimo politiką, ir griežtai smerkia viešųjų lėšų naudojimą tam, kad ES būtų skatinama perkelti įmones į kitą šalį;
4. ragina Komisiją aiškiai patvirtinti, ar įmonių perkėlimas ES viduje, siekiant pasinaudoti mažesniu darbo užmokesčiu ir mokesčiais, yra suderinamas su Sutartimis;
5. mano, kad iš įmonių, kurios persikelia ES viduje, turėtų būti reikalaujama padengti kito darbo atleistiems darbuotojams paieškų išlaidas;
6. ragina Komisiją pateikti teisėkūros ir ne teisėkūros iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama panaikinti socialinį ir fiskalinį dempingą ES;
7. apgailestauja dėl to, kad nėra tikros ES pramonės politikos, kuri galėtų ginti ES darbuotojus ir tiekimo grandines nuo trumpalaikių spekuliacinių sprendimų;
8. primygtinai ragina valstybes nares teisės aktais ar kolektyvinėmis sutartimis užtikrinti tinkamą ir nuodugnią socialinę apsaugą, darbo sąlygas ir deramus atlyginimus, taip pat veiksmingą apsaugą nuo neteisingo atleidimo iš darbo;
9. ragina Komisiją atsižvelgti į poreikį įvesti Europos minimalių pajamų sistemą, siekiant įveikti darbo vietų krizę, kurią sukėlė globalizacija, įmonių iškėlimas į kitas šalis ir deindustrializacija;
10. pabrėžia pagrindinį įmonių socialinės atsakomybės vaidmenį užtikrinant tvarų ekonomikos augimą Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje; primygtinai ragina Komisiją patvirtinti naują strategiją dėl įmonių socialinės atsakomybės, pagal kurią būtų nustatyti griežtesni ataskaitų teikimo ir atitikties reikalavimai, ir primygtinai ragina valstybes nares pritarti įmonių socialinės atsakomybės skatinimui;
11. pabrėžia, kad ES taikomi įmonių socialinės atsakomybės standartai turi būti atkakliai ginami, kai įmonės ketina perkelti savo gamybą nekreipdamos dėmesio į savo trumpalaikio pobūdžio sprendimų socialinius ir teritorinius padarinius;
12. ragina peržiūrėti konkurencijos politiką ir valstybės pagalbos taisykles, kad būtų palankesnės sąlygos viešajai intervencijai, siekiant išlaikyti socialinę ir regioninę sanglaudą, gerinti darbo ir aplinkos apsaugos standartus ar spręsti visuomenės sveikatos klausimus;
13. ragina tiek ES, tiek jos valstybes nares užtikrinti, kad veiklą ES viduje perkeliančios įmonės padengtų atleistųjų iš darbo įsidarbinimo ir kito darbo atleistiems darbuotojams paieškų išlaidas;
14. ragina radikaliai reformuoti ES pramonės ir socialinę politiką, kad ji nebebūtų grindžiama socialiniu, fiskaliniu ir aplinkos požiūriu abejotina praktika, ir primygtinai ragina Komisiją kovoti su didelio ir plataus masto neigiamomis pasekmėmis, kurias lemia perkėlimas;
15. pabrėžia, kad dėl paklausos apribojimo negali atsirasti nesąžininga ES valstybių narių tarpusavio konkurencija dėl darbo vietų; todėl ragina sukurti ilgalaikius sprendimus, kuriuos taikant būtų apsaugotos ir kuriamos geros kokybės darbo vietos ir pramonės veikla, griežtai laikantis įmonių socialinės atsakomybės principų;
16. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.