Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B9-0154/2019Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B9-0154/2019
Europos Parlamentas

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl paieškos ir gelbėjimo Viduržemio jūroje

21.10.2019 - (2019/2755(RSP))

pateiktas uždavus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, B9-0052/2019 ir B9-0053/2019
pagal Darbo tvarkos taisyklių 136 straipsnio 5 dalį

Juan Fernando López Aguilar
Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu


Procedūra : 2019/2755(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B9-0154/2019
Pateikti tekstai :
B9-0154/2019
Debatai :
Balsavimas :
Priimti tekstai :

B9-0154/2019

Europos Parlamento rezoliucija dėl paieškos ir gelbėjimo Viduržemio jūroje

(2019/2755(RSP))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į 1951 m. Ženevos konvenciją, ypač į jos 33 straipsnį, 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, 1982 m. JT jūrų teisės konvenciją (UNCLOS), 1974 m. Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS) ir iš dalies pakeistą 1979 m. Tarptautinę jūrų paieškos ir gelbėjimo konvenciją (SAR), taip pat susijusias Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) rezoliucijas, visų pirma 2004 m. gegužės 20 d. rezoliuciją MSC.167(78) „Elgesio su jūroje išgelbėtais žmonėmis gairės“,

– atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais 2013 m. balandžio 24 d. ataskaitą „Regioninis tyrimas: Europos Sąjungos išorės sienų valdymas ir tokio valdymo poveikis migrantų žmogaus teisėms“,

– atsižvelgdamas į 2019 m. gegužės 15 d. JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisių gynėjų padėties klausimais, nepriklausomo eksperto žmogaus teisių ir tarptautinio solidarumo klausimais, JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais, JT specialiojo pranešėjo šiuolaikinių rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos formų klausimais, JT specialiojo pranešėjo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo klausimais ir JT specialiojo pranešėjo prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, klausimais bendrą pranešimą (AL ITA 4/2019),

– atsižvelgdamas į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (UNHCR) 2018 m. rugsėjo mėn. poziciją dėl grąžinimo į Libiją,

– atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų paramos misijos Libijoje ir Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitą dėl migrantų ir pabėgėlių žmogaus teisių padėties Libijoje,

– atsižvelgdamas į 2019 m. rugpjūčio 26 d. JT generalinio sekretoriaus ataskaitą dėl Jungtinių Tautų paramos misijos Libijoje,

– atsižvelgdamas į 2019 m. birželio mėn. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro rekomendaciją „Išgelbėtos gyvybės, apsaugotos teisės. Šalinant pabėgėlių ir migrantų apsaugos Viduržemio jūroje trūkumus“ (angl.  Lives saved. Rights protected – Bridging the protection gap for refugees and migrants in the Mediterranean),

– atsižvelgdamas į 2019 m. spalio 7 d. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro raginimą imtis ryžtingesnių priemonių siekiant apsaugoti visų migrantų Viduržemio jūros regione žmogaus teises ir orumą,

– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį,

– atsižvelgdamas į 2019 m. rugsėjo 23 d. Bendrą ketinimų deklaraciją dėl kontroliuojamos skubos procedūros – savanoriškus valstybių narių įsipareigojimus sukurti nuspėjamą laikiną solidarumo mechanizmą (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Maltos ir XXX prisiimtus prieš ES Tarybai pirmininkaujančią Suomiją ir Komisiją),

– atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 27 d. Komisijos komunikatą, kuriuo nustatomas ES kovos su neteisėtu migrantų gabenimu veiksmų planas (2015–2020 m.) (COM(2015)0285),

– atsižvelgdamas į 2019 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros pagrindinių teisių ataskaitą ir jos 2019 m. birželio mėn. atnaujintą redakciją „NVO laivai, dalyvaujantys paieškos ir gelbėjimo operacijose Viduržemio jūroje, ir baudžiamosios veikos tyrimai“ (angl. NGO ships involved in search and rescue in the Mediterranean and criminal investigations),

– atsižvelgdamas į savo 2016 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją[1],

– atsižvelgdamas į savo 2017 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl perkėlimo įgyvendinimo[2],

– atsižvelgdamas į savo 2018 m. balandžio 18 d. rezoliuciją dėl JT pasaulinių susitarimų dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos ir dėl pabėgėlių pažangos[3],

– atsižvelgdamas į savo 2018 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl valstybėms narėms skirtų gairių, siekiant užkirsti kelią humanitarinės pagalbos kriminalizavimui[4],

– atsižvelgdamas į savo 2019 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje 2017 m.[5],

– atsižvelgdamas į savo 2016 m. tyrimo 2018 m. atnaujintą redakciją „Ar priemonė tinkama iškeltam tikslui siekti? Padėjimo direktyva ir humanitarinės pagalbos neteisėtiems migrantams teikimo kriminalizavimas“ (angl. Fit for purpose? The Facilitation Directive and the criminalisation of humanitarian assistance to irregular migrants),

– atsižvelgdamas į 2019 m. spalio 3 d. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto surengtą klausymą dėl paieškos ir gelbėjimo Viduržemio jūroje,

– atsižvelgdamas į klausimus Tarybai (O-000024/19 – B9-0052/2019) ir Komisijai (O-000025/19 – B9-0053/2019) dėl paieškos ir gelbėjimo,

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 136 straipsnio 5 dalį ir 132 straipsnio 2 dalį,

– atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

A. kadangi, remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) duomenimis, manoma, kad 2019 m. iki šios dienos Viduržemio jūroje keliaudami į Europą žuvo arba dingo maždaug 933 asmenys; kadangi žuvusiųjų Viduržemio jūroje skaičius nuo 2015 m. mažėjo (3 771 žuvusysis 2015 m., 2 277 – 2018 m.); kadangi, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis, nepaisant labai sumažėjusio atvykstančių asmenų skaičiaus (141 472 asmenys 2018 m., palyginti su 1 032 408 – 2015 m.), maršrutas iš Libijos į Europą vis dar yra migracijos maršrutas, juo keliaujant žūsta daugiausia žmonių pasaulyje (646 žuvusieji 2019 m. iki šios dienos), o 2018 m. žuvo penkis kartus daugiau žmonių nei 2015 m., visų pirma dėl sumažėjusios paieškos ir gelbėjimo veiklos prie Libijos krantų;

B. kadangi tarp bandančiųjų pasiekti Europą per Viduržemio jūrą yra daug pažeidžiamų asmenų, pavyzdžiui, moterų ir nelydimų nepilnamečių; kadangi daugeliui jų kyla prekybos žmonėmis ir išnaudojimo pavojus, todėl juos reikia nedelsiant apsaugoti (nelydimų nepilnamečių, atvykstančių centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu, procentinė dalis per pastaruosius penkerius metus išliko nepakitusi – 15 proc., taip pat šiemet daugiau nei 1 100 nelydimų nepilnamečių pasiekė Italijos krantus);

C. kadangi gyvybės gelbėjimas yra ne tik solidarumo su žmonėmis, kuriems gresia pavojus, veiksmas, bet visų pirma teisinis įsipareigojimas pagal tarptautinę teisę – vadovaujantis Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS), kurią yra ratifikavusios visos valstybės narės ir pati Sąjunga, 98 straipsniu, valstybės turi teikti pagalbą visiems nelaimės jūroje ištiktiems asmenims[6] – ir Sąjungos teisę;

D. kadangi UNCLOS 19 straipsnio 2 dalies g punkte, kartu su 17 straipsniu, nurodyta, jog kitos valstybės laivas naudojasi taikaus plaukimo konvencijos šalių teritorine jūra teise ir laikoma, kad kitos valstybės laivo plaukimas kelia grėsmę pakrantės valstybės taikai, tvarkai ar saugumui, jei teritorinėje jūroje jis dalyvauja bet kokios prekės ar valiutos pakrovime arba iškrovime bei asmens įsodinime į laivą ar išsodinime iš jo, pažeidžiant pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanitarijos įstatymus ir kitus teisės aktus;

E. kadangi pagal tarptautinę jūrų teisę ir jūrų laivininkystės teisę valstybės privalo imtis prevencinių, ankstyvojo perspėjimo ir reagavimo priemonių siekdamos sumažinti mirties atvejų jūroje riziką, be kita ko, teikdamos pakankamas ir veiksmingas paieškos ir gelbėjimo paslaugas; kadangi pagal Europos žmogaus teisių teisę valstybės privalo vykdyti pozityvias pareigas, susijusias su jų teritorijoje esančių asmenų gyvybės apsauga, ir imtis prevencinių priemonių, kad užkirstų kelią realiam ir tiesioginiam pavojui žmogaus gyvybei;

F. kadangi tuo atveju, kai Gelbėjimo jūroje koordinavimo centras (angl. MRCC), kuris atsako už paieškos ir gelbėjimo regioną, neprisiima atsakomybės už operaciją, įskaitant atvejus, kai tai daroma sistemingai, pagal 2004 m. IMO Jūrų saugumo komiteto Elgesio su jūroje išgelbėtais žmonėmis gaires atsakingu laikomas gelbėjimo koordinavimo centras, kuris pirmasis gavo įspėjimą;

G. kadangi pagal tarptautinę jūrų laivininkystės[7] ir žmogaus teisių teisę, taip pat Sąjungos teisę reikalaujama išgelbėtus asmenis išlaipinti saugioje vietoje[8]; kadangi pagal Sąjungos teisę saugi vieta – tai vieta, kuri laikoma gelbėjimo operacijų užbaigimo vieta ir kurioje nekyla grėsmės išgelbėtų asmenų gyvybei, kurioje gali būti patenkinti jų pagrindiniai žmogiškieji poreikiai ir iš kurios galima suorganizuoti išgelbėtų asmenų nugabenimą į kitą paskirties ar galutinės paskirties vietą, atsižvelgiant į jų pagrindinių teisių apsaugą ir laikantis negrąžinimo principo[9];

H. kadangi visi Viduržemio jūroje plaukiojantys laivai, taip pat vykdydami gebėjimo operacijas, privalo laikytis atitinkamų tarptautinių konvencijų ir kitų taikytinų taisyklių;

I. kadangi Taryba šiuo metu nesvarsto jokio nuspėjamo išlaipinimo ir perkėlimo mechanizmo, nepaisant 2019 m. liepos mėn. pareiškimų pasibaigus aukšto lygio susitikimui Paryžiuje, kad 14 valstybių narių susitarė dėl naujo solidarumo mechanizmo, kurį pasiūlė Vokietija ir Prancūzija ir dėl kurio rugsėjo 23 d. Maltoje įvyko aukšto lygio susitikimas; kadangi po šio susitikimo paskelbtoje bendroje deklaracijoje pabrėžiama, kad dalyvaujančios valstybės narės įsipareigoja taikyti nuspėjamesnį ir efektyvesnį laikiną solidarumo mechanizmą, siekdamos užtikrinti orų migrantų, priimtų į laivus atvirojoje jūroje, išlaipinimą saugioje vietoje; kadangi šis mechanizmas galiotų 6 mėnesius ir jį būtų galima atnaujinti pagal tolesnį susitarimą; kadangi šioje deklaracijoje nenustatyta dalyvaujančių valstybių narių bendradarbiavimo paieškos ir gelbėjimo srityje sistema; kadangi Parlamentas nedalyvavo šiose diskusijose;

J. kadangi Pamatiniame sprendime 2002/946/TVR dėl bausmių sistemos stiprinimo siekiant užkirsti kelią padėjimui neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi nustatytos minimalios taisyklės dėl baudžiamųjų sankcijų už padėjimą neteisėtai atvykti, kaip apibrėžta Tarybos direktyvoje 2002/90/EB, netgi jei padedama ne dėl finansinės naudos, ir taisyklių taikymas išplečiamas aprėpiant neteisėtą tranzitą, iniciatorius ir bendrininkus; kadangi laivo kapitonams ir įguloms neturėtų būti taikomos baudžiamosios sankcijos vien dėl to, kad jie išgelbėjo nelaimės jūroje ištiktus asmenis ir nugabeno juos į saugią vietą[10];

K. kadangi savo 2018 m. liepos 5 d. rezoliucijoje dėl valstybėms narėms skirtų gairių, siekiant užkirsti kelią humanitarinės pagalbos kriminalizavimui, Parlamentas pažymėjo, kad humanitarinės pagalbos išimtis turėtų būti įgyvendinama kaip kliūtis persekiojimui siekiant užtikrinti, kad nebūtų persekiojami pavieniai asmenys ir pilietinės visuomenės organizacijos, kurios migrantams padeda dėl humanitarinių priežasčių, ir primygtinai ragino Komisiją priimti valstybėms narėms skirtas gaires, kuriose būtų nurodyta, kokios formos padėjimas neturėtų būti kriminalizuojamas; kadangi kriminalizavimas galėtų atgrasyti privačių laivų kapitonus nuo pagalbos suteikimo; kadangi vykdomas 10-ies NVO / laivų / asmenų, išgelbėjusių žmonių gyvybę, baudžiamosios veikos tyrimas; kadangi migrantų gyvybes Viduržemio jūroje gelbėjančios NVO 2018 m. pasiūlytos kandidatėmis Europos Parlamento Sacharavo premijai gauti;

L. kadangi nuo to laiko, kai 2014 m. spalio 31 d. baigta vykdyti operacija „Mare Nostrum“, centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje nevykdoma jokia aktyvi valstybės valdoma paieškos ir gelbėjimo veikla;

M. kadangi 2019 m. rugsėjo 26 d. Taryba iki 2020 m. kovo 31 d. pratęsė EUNAVFOR MED (operacija SOPHIA) įgaliojimus, tačiau toliau, kaip ir ankstesnio įgaliojimų pratęsimo atveju, leido vykdyti tik oro operacijas ir sustabdė visas jūrų operacijas (laivus);

N. kadangi FRONTEX šiuo metu Viduržemio jūroje vykdo operaciją „Themis“ (pagal ją teikiama pagalba Italijai centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje), „Poseidon“ (teikiama pagalba Graikijai prie Graikijos jūrų sienų su Turkija) ir „Indalo“ (teikiama pagalba Ispanijai vakarinėje Viduržemio jūros regiono dalyje); kadangi 2018 m. vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas tiesiogiai naudojantis FRONTEX ištekliais buvo išgelbėti 37 439 asmenys; kadangi 2019 m. iki šios dienos FRONTEX vykdant visas bendras paieškos ir gelbėjimo operacijas išgelbėti 25 982 migrantai; iš jų 1 582 išgelbėti centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje; kadangi FRONTEX pripažįsta, kad dauguma paieškos ir gelbėjimo incidentų vyksta už teritorijos, kurioje vykdoma bendra operacija „Themis“, ribų;

O. kadangi iš migrantų darosi pelną neteisėtai žmones gabenantys asmenys ir prekiautojai žmonėmis; kadangi pastarųjų subjektų verslo modeliai labai greitai pritaikomi prie padėties pokyčių sausumoje ir jūroje; kadangi svarbu, kad ES sustiprintų kovą su neteisėtu žmonių gabenimu;

P. kadangi neteisėtas migrantų gabenimas ir prekyba jais yra skirtingi reiškiniai, kurie reglamentuojami pagal atskiras teisines sistemas Sąjungos ir tarptautiniu lygmenimis; kadangi prekyba žmonėmis apima asmens užverbavimą, gabenimą ar priėmimą naudojant smurtines, klaidinančias ar piktnaudžiavimo priemones siekiant išnaudoti, o neteisėtas migrantų gabenimas, laikantis JT protokolo dėl neteisėto migrantų įvežimo[11], – pasirūpinimas, kad asmuo nelegaliai įvažiuotų į valstybę, šio Protokolo Šalį, siekiant gauti tiesiogiai ar netiesiogiai finansinės ar kitos materialinės naudos, kai asmuo nėra tos valstybės, šio Protokolo Šalies, pilietis ar nuolatinis gyventojas;

Q. kadangi 2018 m. birželio mėn. Libijos valdžios institucijos pranešė Tarptautinei jūrų organizacijai apie Libijos paieškos ir gelbėjimo regioną; kadangi, anot Komisijos[12], Libijos pakrančių apsaugos pajėgos ir toliau jūroje sustabdo arba išgelbėja daug žmonių – 2018 m. apie 15 000; kadangi jau kelis kartus Jungtinis gelbėjimo koordinavimo centras Libijoje nevisapusiškai vykdė savo prievoles pagal tarptautinę jūrų laivininkystės teisę dėl gelbėjimo operacijų koordinavimo, dažnai nereagavo į nelaimės signalus, trukdė NVO laivams gelbėti žmones ir, gelbėdamas arba stabdydamas žmones jūroje, statė į pavojų jų gyvybes[13]; kadangi FRONTEX ištekliais Libijos gelbėjimo jūroje koordinavimo centrui perduodama informacija apie nelaimės jūroje ištiktus žmones;

R. kadangi Libijos pakrančių apsaugos pajėgų sulaikyti asmenys perkeliami į sulaikymo centrus, kuriuose jie sistemingai savavališkai laikomi nežmoniškomis sąlygomis ir kuriuose nesuvaldomai plinta kankinimai ir kitoks netinkamas elgesys, įskaitant prievartavimą, taip pat savavališki žudymai ir išnaudojimas; kadangi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) mano, jog Libija neatitinka saugios išlaipinimo vietos po išgelbėjimo jūroje kriterijų;

S. kadangi uždarius kai kuriuos Viduržemio jūros uostus Komisija koordinuoja ad hoc išlaipinimo ir savanoriško perkėlimo Europos Sąjungoje modelio taikymą; kadangi nuo 2019 m. pradžios Maltoje buvo išlaipinta 620 asmenų, o Italijoje – 718 asmenų; kadangi Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO) rėmė 12 Italijoje ir Maltoje vykdytų išlaipinimo ir po to vykdyto perkėlimo operacijų; kadangi didžioji dauguma išlaipintų asmenų pateikia tarptautinės apsaugos prašymus ir daugelis jų yra pažeidžiami asmenys, t. y., moterys ir nelydimi nepilnamečiai, kuriems reikia skubios apsaugos;

T. kadangi apie 100 Europos miestų ir savivaldybių pareiškė norą priimti pabėgėlius, viršydami nustatytas nacionalines perkėlimo kvotas;

U. kadangi pagal neseniai priimtą Reglamentą (ES) Nr. 2018/2000[14] valstybės narės turėtų pakartotinai skirti arba pervesti bent 20 proc. sumų, skirtų pagal nacionalines programas vykdomiems sprendimams dėl perkėlimo veiksmų įgyvendinti, kad būtų galima finansuoti tarptautinės apsaugos prašytojų ar asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, perkėlimą ar kitokį ad hoc priėmimą dėl humanitarinių priežasčių, taip pat finansuoti parengiamąsias tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo priemones po jų atvykimo į Sąjungą, be kita ko, jūra, arba asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, perkėlimą;

V. kadangi savo 2016 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją Parlamentas laikėsi nuomonės, kad nuolatinis, patikimas ir veiksmingas Sąjungos atsakas vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas jūroje yra itin svarbus veiksnys siekiant užkirsti kelią vis dažnesnėms migrantų, bandančių perplaukti Viduržemio jūrą, žūtims; kadangi, siekiant sumažinti neteisėtą migraciją ir sumažinti žūčių Viduržemio jūroje skaičių, reikėtų sukurti teisėtus ir saugius kelius;

W. kadangi savo 2018 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje dėl JT pasaulinių susitarimų dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos ir dėl pabėgėlių pažangos Parlamentas ragino didinti nelaimės ištiktų žmonių paieškos ir gelbėjimo pajėgumus, užtikrinti didesnį pajėgumų panaudojimą visose valstybėse ir pripažinti privačių subjektų ir nevyriausybinių organizacijų teikiamą paramą vykdant gelbėjimo operacijas jūroje ir žemėje;

1. primena pareigą pagal tarptautinę jūrų teisę padėti nelaimės ištiktiems asmenims ir ragina visas valstybes nares atskirai ir joms veikiant kaip ES valstybėms narėms arba vykdant veiklą atitinkamuose tarptautiniuose forumuose visapusiškai laikytis atitinkamos tarptautinės teisės ir Sąjungos teisės standartų; ragina visus laivus, vykdančius paieškos ir gelbėjimo operacijas, vykdyti kompetentingo gelbėjimo koordinavimo centro nurodymus, duotus pagal atitinkamą tarptautinę ir Sąjungos teisę, ir bendradarbiauti su valstybių narių valdžios institucijomis ir FRONTEX siekiant užtikrinti migrantų saugumą;

2. ragina ES valstybes nares aktyviau vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas, suteikiant pakankamai specialiai paieškos ir gelbėjimo operacijoms skirtų laivų ir įrangos bei darbuotojų tuose maršrutuose, kuriuose jie galėtų veiksmingai padėti gelbėti gyvybes, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vykdoma pagal FRONTEX koordinuojamą operaciją, ar pagal tarptautines ar atskiras nacionalines bei regionines operacijas, pageidautina, kad tai būtų civilinės operacijos; ragina Komisiją politiškai ir finansiškai remti tokias iniciatyvas; ragina valstybes nares visapusiškai išnaudoti visus laivus, galinčius padėti vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas, įskaitant laivus, kuriuos eksploatuoja NVO; mano, kad NVO ir prekybiniai laivai neturėtų pakeisti valstybių narių ir Sąjungos vykdomų paieškos ir gelbėjimo įsipareigojimų, kurie yra ilgesnio struktūrinio ir koordinuoto požiūrio dalis;

3. ragina valstybes nares ir FRONTEX dėti daugiau pastangų remiant paieškos ir gelbėjimo operacijas Viduržemio jūroje ir reiškia pasitenkinimą, kad 2018 ir 2019 m. FRONTEX išgelbėjo daug žmonių; apgailestauja, kad šio vertingo indėlio į paieškos ir gelbėjimo veiklą nepakako, kad būtų gerokai sumažintas žuvusiųjų Viduržemio jūroje skaičius;

4. ragina visus Viduržemio jūros regiono subjektus aktyviai perduoti informaciją apie jūroje nelaimės ištiktus asmenis kompetentingoms institucijoms, kad jos galėtų vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas ir, jei reikia, visiems galbūt netoliese esantiems laivams, kurie galėtų greitai įsitraukti į paieškos ir gelbėjimo operacijas;

5. ragina FRONTEX gerokai pagerinti informaciją apie savo operatyvinę veiklą jūroje ir viešai skelbti tikslią ir išsamią informaciją apie savo veiklą jūroje, kartu laikantis teisinio įsipareigojimo neatskleisti operatyvinės informacijos, jei tai „trukdytų pasiekti operacijų tikslą“[15]; ragina FRONTEX vykdyti pagal Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų reglamentą jai pavestas konkrečias ataskaitų teikimo pareigas, be kita ko, reguliariai teikti Parlamento nariams, kuriems ji atskaitinga, išsamią informaciją ir prireikus tai daryti neviešai; todėl ypač pabrėžia, kad būtina pateikti išsamesnę informaciją, kai operacijos jau baigtos; ragina FRONTEX skelbti informaciją apie bendradarbiavimą su Tripolyje esančiu Jūrų gelbėjimo koordinavimo centru ir Libijos pakrančių apsaugos pajėgomis; mano, kad būtina vykdyti aktyvesnio informavimo apie agentūros veiklos jūroje politiką, kad būtų sudarytos sąlygos vykdyti viešą kontrolę ir taip apsaugoti agentūrą nuo nepagrįstų kaltinimų; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pareikštą ieškinį byloje T-31/18[16]; ypač apgailestauja dėl to, kad ataskaitose, kurias FRONTEX privalo pateikti pagal Reglamentą (ES) Nr. 656/2014 dėl praktinio šio reglamento taikymo – iki šiol jos interneto svetainėje paskelbtos tik 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. ataskaitos – pateikiama nedaug konkrečios informacijos, kuri leistų tinkamai įvertinti agentūros veiklą jūroje;

6. primena, jog valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už Direktyvos 2002/90/EB 1 ir 2 straipsniuose apibrėžtus pažeidimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias baudžiamąsias sankcijas, kurios gali apimti ekstradiciją;

7. pakartoja savo raginimą Komisijai iki šių metų pabaigos priimti valstybėms narėms skirtas gaires, kuriose būtų nurodyta, kokios formos pagalba neturėtų būti kriminalizuojama, siekiant užtikrinti didesnį baudžiamosios teisės aktų dėl pagalbos valstybėse narėse nuoseklumą ir apriboti neteisėtą kriminalizavimą;

8. ragina Komisiją išnagrinėti, ar veiksmai, kurių pagal savo nacionalinę teisę ėmėsi kai kurios valstybės narės, kad būtų sutrukdyta gelbėtojų laivams be išankstinio leidimo patekti į jų teritorinius vandenis, atitinka ES prieglobsčio teisę ir Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvenciją ir Ženevos konvenciją;

9. ragina valstybes nares leisti NVO laivams naudotis savo uostais;

10. ragina Komisiją dalytis išsamia informacija ir duomenimis apie paramą, teikiamą ES ir valstybių narių lėšomis sienų ir pakrančių apsaugos pajėgoms trečiosiose šalyse, įskaitant Libiją, Turkiją, Egiptą, Tunisą ir Maroką, teikiant duomenis ne tik apie tiesioginius lėšų pervedimus, bet ir apie materialinę, techninę ir mokymo pagalbą, kuri teikiama, be kita ko, vykdant ES agentūrų veiklą; ragina Komisiją ir valstybes nares įvertinti Libijos pakrančių apsaugos pajėgoms pateikiamus kaltinimus rimtais pagrindinių teisių pažeidimais ir nutraukti bendradarbiavimą, jei būtų nustatyta, kad ES laivams perdavus informaciją Libijos pakrančių apsaugos pajėgoms buvo sunkiai pažeistos jūroje sulaikytų žmonių pagrindinės teisės; atsižvelgdamas į tai, pritaria Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro rekomendacijoms skubiai peržiūrėti visą bendradarbiavimo su Libijos pakrančių apsaugos tarnyba veiklą ir praktiką, nustatyti, kokia veikla ar praktika daro tiesioginį ar netiesioginį poveikį jūroje sulaikytų asmenų grąžinimui, rimtai pažeidžiant žmogaus teises, ir laikinai sustabdyti tokią veiklą, kol nebus įgyvendintos tvirtos žmogaus teisių laikymosi garantijos;

11. ragina Komisiją, valstybes nares ir FRONTEX užtikrinti, kad išlaipinimas būtų vykdomas tik toje saugioje vietoje, kuri laikoma saugia pagal atitinkamus tarptautinius ir Sąjungos teisės aktus, ir laivų kapitonams neteikti nurodymų, kurie gali tiesiogiai arba netiesiogiai skatinti išlaipinti išgelbėtus asmenis nesaugioje vietoje;

12. ragina valstybes nares skubiai evakuoti žmones iš Libijoje esančių sulaikymo centrų ir perkelti migrantus kitur, taip pat į ES;

13. pakartoja, kad saugūs ir teisėti migracijos būdai yra geriausias būdas išvengti žūčių, ir primygtinai ragina valstybes nares visapusiškai remti UNHCR evakuacijos iš Libijos operacijas, stiprinti perkėlimo į ES priemones ir sukurti humanitarinius koridorius į Europos Sąjungą;

14. ragina Komisiją nedelsiant pradėti darbą rengiant naują, tvaresnį, patikimą ir nuolatinį požiūrį į paiešką ir gelbėjimą, kuris pakeistų dabartinius ad hoc sprendimus, parengti konkretų operatyvinį veiksmų planą, skirtą paieškos ir gelbėjimo poreikiams ir pajėgumams įvertinti ir į juos reaguoti, taip pat teikti materialinę ir finansinę paramą valstybėms narėms, siekiant sustiprinti jų pajėgumus gelbėti gyvybes jūroje ir koordinuoti paieškos ir gelbėjimo operacijas;

15. ragina Tarybą nedelsiant pateikti poziciją dėl jūroje išgelbėtų arba į ES savarankiškai atvykusių asmenų teisingo ir tvaraus paskirstymo mechanizmo ir pradėti derybas su Parlamentu, kaip viena iš teisėkūros institucijų; palankiai vertina Maltoje vykusio ministrų susitikimo išvadas dėl labiau nuspėjamo ir veiksmingesnio laikino solidarumo mechanizmo sukūrimo;

16. ragina Komisiją į planuojamą prieglobsčio taisyklių reformos projektą įtraukti tvarų ir teisingą asmenų, atvykstančių jūra, perkėlimo mechanizmą;

17. ragina būsimą (-us) Komisijos narį (-ius), atsakingą (-us) už šioje rezoliucijoje aptariamus klausimus, iki 2020 m. pradžios pateikti Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui atitinkamų pokyčių ataskaitą;

18. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai, valstybėms narėms ir jų nacionaliniams parlamentams, FRONTEX, Europos prieglobsčio paramos biurui (EASO) , Europolui, JT vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui (UNHCR), Tarptautinei migracijos organizacijai (TMO) ir NVO, vykdančioms paieškos ir gelbėjimo veiklą.

 

 

Atnaujinta: 2019 m. spalio 23 d.
Teisinė informacija - Privatumo politika