B9-0038/2020

Europos Parlamento rezoliucija dėl konferencijos dėl Europos ateities

(2019/2990(RSP))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į Komisijos pirmininkės pateiktą naujai Komisijai skirtose politinėse gairėse pristatytą pasiūlymą surengti konferenciją dėl Europos ateities,

– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 48 straipsnio 4 dalį,

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi Europos Sąjungos institucijoms reikia atkurti ryšį su valstybių narių piliečiais ir spręsti jiems rūpimus klausimus, susijusius su ES kryptimi ir veikla;

B. kadangi skubiai reikia iš esmės įvertinti ES veiklą ir parengti rimtą reformą, kad Sąjunga galėtų geriau padėti:

  saugoti piliečius ir sienas;

  gerbti valstybių narių teises ir suverenumą ir ypač užtikrinti jų teisę apsaugoti savo nacionalines tradicijas, kultūrą ir bendrą krikščioniškąjį paveldą;

  kurti darbo vietas ir gerovę;

  vystyti realią tvarią ekonomiką;

  stiprinti ekonomikos efektyvumą ir veiksmingumą;

  bendradarbiauti su pasauliniais partneriais;

1. mano, kad ES akivaizdžiai yra labai nutolusi nuo valstybių narių piliečių, todėl išties atviras konferencijos procesas būtų naudingas skatinant diskusijas apie Europos ateitį; tačiau pabrėžia, kad konferencijos iniciatyva bus pilnai įgyvendinta tik įvykdžius tam tikras sąlygas ir numačius pagrindinius tvirtai nustatytus principus jos veiklai valdyti;

2. pabrėžia, kad konferencijoje, kuri turėtų vadintis „Konferencija dėl Europos Sąjungos ateities“, reikėtų vengti požiūrio, kuris leistų manyti, kad konferencijoje paprasčiausiai siekiama aptarti įvairias tolesnės Europos integracijos galimybes, o dabartinis acquis communautaire neturėtų būti laikomas savaime suprantamu dalyku;

3. ragina prieš konferenciją atlikti nepriklausomą acquis communautaire peržiūrą, įskaitant kruopščią EIVT patikrą bei ES programų ir agentūrų sąnaudų ir naudos analizę;

4. yra labai susirūpinęs, kad Briuselyje ir ES institucijose gerai atstovaujamos federalistų grupuotės nariai bandys daryti poveikį konferencijai ir kontroliuoti jos darbotvarkę bei veiklas, tokiomis manipuliacijomis siekdami paramos savo tikslams;

5. primygtinai reikalauja, kad tam, jog konferencijos procesas būtų sėkmingas, ji turi būti grindžiamas trimis pagrindiniais principais:

  pliuralizmu ir įvairove;

  nacionalinių institucijų demokratinio teisėtumo pripažinimu;

  pagarba konstitucinei demokratijai;

Pliuralizmas ir įvairovė

6. pabrėžia, kad vykdant įsipareigojimą pliuralizmui, konferencija neturėtų būti naudojamasi vien tik integracijos dogmų propagavimo tikslais, bet joje taip pat turėtų būti suteikta galimybė lygiomis sąlygomis aptarti įvairius, kita linkme einančius pasiūlymus;

7. pažymi, kad be tradicinės federalistinės koncepcijos yra ir kitų, taip pat veiksmingų alternatyvų, pvz., pasiūlymai Sąjungą grąžinti į Europos suverenių tautų bendriją, paremtą realistine konfederacinės Europos, kurioje gerbiamos valstybių narių teisės ir demokratinis teisėtumas, koncepcija; ragina šias ir kitas nuomones apsvarstyti sąžiningai ir lygiai konferencijoje bei su ja susijusiuose viešuose susitikimuose;

8. todėl primygtinai reikalauja, kad konferencijos ir kitų susijusių susitikimų dalyviams būtų suteikta galimybė aptarti šiuos klausimus:

  ar Europos integracija nužengė per toli ir kuriose srityse;

  ar kai kurios kompetencijos neturėtų būti grąžintos valstybėms narėms;

  ar neturėtų būti panaikinta daugumos balsavimo taisyklės procedūra, kuri kai kuriose teritorijose laikoma įprasta;

  ar negalima būtų išplėsti esamos nacionalinės veto teisės, įtvirtinant Liuksemburgo kompromisą, kad ginant „labai svarbius nacionalinius interesus“ vėl būtų galima remtis nacionalinėmis veto teisėmis;

  ar nereikėtų peržiūrėti balsavimo metodo Taryboje (ypač įvykus „Brexit‘ui“);

  ar nacionaliniams parlamentams turi būti suteikta galimybė remtis subsidiarumo principu, siekiant blokuoti konkrečius teisės aktų pasiūlymus, taikant veiksmingą raudonosios kortelės procedūrą;

  ar nereikėtų persvarstyti ES teisės viršenybės nacionalinės konstitucinės teisės atžvilgiu;

  ar teisėkūros iniciatyva turėtų būti išplėsta, įtraukiant nacionalinius parlamentus;

  ar reikia patikslinti atitinkamus teisėkūros institucijų vaidmenis ir atsakomybes;

Nacionalinių institucijų demokratinis teisėtumas

9. primena, kad didžiausią demokratinį teisėtumą ES turi valstybių narių institucijos; pabrėžia, kad Europos klausimais Parlamentas neturi jokio išskirtinio ar ypatingo teisėtumo, kuriuo būtų pateisinama jo vykdoma konferencijos kontrolė, ir kad visuomet reikėtų prisiminti, kad Europos Parlamento rinkimai yra atskirų nacionalinių rinkimų, daugiausia susijusių su nacionaliniais klausimais, visuma, o ne atskiri rinkimai dėl Europos ateities; be to, primygtinai reikalauja, kad Konferencija vengtų korporatistinių metodų ir užtikrintų, kad demokratiškai išrinktos valstybių narių institucijos atliktų pagrindinį vaidmenį šiame procese;

10. pakartoja, kad Europos Sąjungos, kitaip nei valstybės, įgaliojimai neatsiranda savaime, bet turi būti suteikti Sutartimis; pabrėžia, kad, subsidiarumo ir proporcingumo principais vadovaujamasi įgyvendinant Europos Sąjungos įgaliojimus, kad šie būtų vykdomi kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, vadovaujantis ES sutarties 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu artumo principu; mano, kad Sąjunga turi sutelkti dėmesį į svarbių uždavinių sprendimą tose srityse, kuriose ji gali sukurti pridėtinę vertę; pabrėžia, kad ištekliai yra riboti ir akivaizdu, jog reikia apsvarstyti, kaip nustatyti veiklos prioritetus ir veiksmingiau naudoti turimus išteklius;

Konstitucinė demokratija

11. primygtinai reikalauja, kad visos suinteresuotosios šalys nuo pat pradžių pripažintų, jog tokio pobūdžio viešos konsultacijos, kaip ir ši konferencijos iniciatyva, kaip gerai ji bebūtų struktūruota ir organizuota, nepakeičia ir todėl negali prieštarauti konstituciniu pagrindu įsteigtų parlamentinių institucijų demokratiniam teisėtumui; todėl pabrėžia, kad negali būti jokių demokratinių argumentų už automatinį konferencijos išvadų įgyvendinimą; vietoj to siūlo, kad jos išvados būtų oficialiai pateiktos Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui ir Komisijai, kad kiekviena institucija galėtų parengti oficialų atsakymą ir tolesnių veiksmų, kurie, jų nuomone, yra tinkami siekiant paspartinti diskusijas, planą;

12. pabrėžia, kad vienintelė konferencija, galinti oficialiai siūlyti Sutarčių pakeitimus, yra „valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija“, kaip numatyta ES sutarties 48 straipsnio 4 dalyje, ir kad pagal šį straipsnį tokie pakeitimai gali įsigalioti tik „visoms valstybėms narėms juos ratifikavus pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas“;

Organizaciniai klausimai

13. siūlo, kad konferencijos plenariniame posėdyje dalyvautų maždaug 200 demokratinius įgaliojimus turinčių tikrųjų narių:

  po vieną kiekvienos valstybės narės atstovą;

  120 valstybių narių paskirtų parlamento narių, kurių nacionalines delegacijas sudaro nuo dviejų iki penkiolikos narių;

  60 Europos Parlamento narių

ir 50 stebėtojų, turinčių visas teises kalbėti, bet neturinčių balsavimo teisės:

  27 Europos Komisijos nariai;

  Europos Vadovų Tarybos pirmininkas;

  11 Regionų komiteto paskirtųjų narių;

  11 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto paskirtųjų narių;

14. prireikus siūlo pakviesti kitus asmenis, ne konferencijos narius ar stebėtojus, dalyvauti specialiose plenarinėse sesijose kaip liudytojai ekspertai;

15. rengiantis konferencijai rekomenduoja surengti ankstyvą nacionalinių parlamentų pranešėjų susitikimą, kurio metu būtų naudinga pasikeisti nuomonėmis dėl to, kaip būtų galima užtikrinti kuo aktyvesnį nacionalinių parlamentų narių dalyvavimą; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad pačios valstybės narės pagal savo konstitucinę teisę turi nuspręsti, kas atstovaus jų nacionaliniams parlamentams; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 51 deklaracijoje, bendruomenių ir regionų parlamentinės asamblėjos gali veikti kaip nacionalinės parlamentinės sistemos arba nacionalinio parlamento rūmų sudedamosios dalys; rengiantis konferencijai taip pat siūlo visapusiškai įtraukti Europos reikalų komitetų konferencijos (COSAC) narius;

16. siūlo, kad konferencijai vadovautų vienas komitetas, suformuotas iš anksto, tačiau sudarytas iš tikrųjų narių ir stebėtojų, ir būtų pavadintas iniciatyviniu komitetu; primygtinai reikalauja, kad šio iniciatyvinio komiteto sudėtis būtų pliuralistinė ir jį sudarytų valstybių narių institucijų bei ES institucijų deputatai; rekomenduoja, kad šį komitetą sudarytų apie 40 narių, įskaitant:

  tris Tarybos narius, kurie atstovautų trijų valstybių narių (pirmininkavusios, pirmininkaujančios ir pirmininkausiančios) valstybių narių grupei;

  tris Komisijos narius;

  keturiolika Europos Parlamento narių (po du iš kiekvienos frakcijos);

  po vieną narį iš 27 nacionalinių parlamentų;

  šios konferencijos bendrapirmininkius;

17. siūlo, kad iniciatyvinis komitetas būtų visiškai atsakingas už politinių sprendimų priėmimą, susijusį su konferencijos darbu, įskaitant:

  piliečių forumų organizavimą bendradarbiaujant su nacionaliniais parlamentais;

  dalykų, temų, programų, pranešėjų ir forumų pasirinkimą;

  dokumentus, kurie bus platinami;

  nuomonių apklausos užsakymą;

18. pabrėžia, kad iniciatyvinis komitetas gali sukurti darbo grupes, kurios susitelktų ties tam tikrais organizaciniais klausimais, tačiau tokios grupės neturėtų turėti įgaliojimo nepriklausomai priimti sprendimus, o tik iniciatyvinio komiteto pavestas atsakomybes;

19. siūlo, kad trys paskirti konferencijos bendrapirmininkiai būtų: du Europos Tarybos paskirti nacionalinių parlamentų nariai ir vienas Europos Parlamento paskirtas narys; primygtinai reikalauja, kad kandidatai atspindėtų politinę ir geografinę pusiausvyrą; siūlo, kad trys bendrapirmininkiai būtų iniciatyvinio komiteto nariai;

20. pabrėžia, kad konferencijoje svarbu užtikrinti kartų solidarumą ir priminti, kad visuomenė yra visų jos narių – buvusių, dabartinių ir būsimų – partnerystė; pabrėžia, kad svarbu, jog su konferencija susiję piliečių forumai būtų subalansuoti ir reprezentatyvūs amžiaus, įvairovės, geografinės padėties ir socialinės bei ekonominės padėties požiūriu; vis dėl to pažymi, kad gali būti rengiami susitikimai su piliečiais tam tikrais klausimais, kuriais, kai tai tikslinga, gali būti nukrypstama nuo šio principo, pavyzdžiui, rengiant jaunimo susitikimus arba susitikimus, susijusius su konkrečiais klausimais (pavyzdžiui, problemomis, su kuriomis susiduria miesto ar kaimo bendruomenės);

21. primygtinai reikalauja, kad piliečių forumai būtų organizuojami nacionaliniu lygmeniu ir kad teminėse tarpvalstybinėse pilietinėse konferencijose būtų apibendrintos nacionaliniu lygmeniu vykusios diskusijos; pabrėžia, kad visų tokių susitikimų dalyvių atranka turi būti vykdoma visiškai nepriklausomai ir be jokio politinio kišimosi; ragina, kad dalyvius rinktų nusistovėjusios ir gerbiamos nuomonių apklausas vykdančios organizacijos, turinčios atitinkamos profesinės patirties;

22. primygtinai reikalauja, kad visose viešose konsultacijose, susijusiose su konferencijos procesu (tiek su pačiais susitikimais, tiek su kitokiomis konsultacijų formomis, pavyzdžiui, nuomonės apklausomis ar socialinių tinklų veiklos iniciatyvomis) būtų užtikrintas pliuralizmas; pabrėžia, kad tai reiškia, jog visos programos, kalbėtojų sąrašai, susitikimai, literatūra, dokumentai ir kt. turi būti subalansuoti ir, siekiant paskatinti gilias diskusijas, turi būti užtikrinta, kad būtų pateikta daug skirtingų požiūrių, atspindinčių nuomonių įvairovę Europoje;

23. siūlo, kad konferencijos plenarinio posėdžio nariai turėtų tokias pačias galimybes ir paramą skelbiant mažumos pranešimus, kaip ir daugumos pranešimų atveju;

°

° °

24. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.