Procedūra : 2019/2956(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : B9-0046/2020

Pateikti tekstai :

B9-0046/2020

Debatai :

Balsavimas :

PV 15/01/2020 - 10.5
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :


<Date>{10/01/2020}10.1.2020</Date>
<NoDocSe>B9‑0046/2020</NoDocSe>
PDF 205kWORD 62k

<TitreType>PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS</TitreType>

<TitreSuite>pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pareiškimo</TitreSuite>

<TitreRecueil>pagal Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį</TitreRecueil>


<Titre>dėl Europos žaliojo kurso</Titre>

<DocRef>(2019/2956(RSP))</DocRef>


<RepeatBlock-By><Depute>Marco Zanni, Tom Vandendriessche</Depute>

<Commission>{ID}ID frakcijos vardu</Commission>

</RepeatBlock-By>


B9‑0046/2020

Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos žaliojo kurso

(2019/2956(RSP))

Europos Parlamentas,

 atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 9, 107, 153, 173, 174, 191 ir 194 straipsnius,

 atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos žaliasis kursas“ (COM(2019) 0640 final),

 atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos pareiškimą dėl Europos žaliojo kurso,

 atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi aplinkos apsauga (t. y. atliekų tvarkymas, vandens apsauga nuo taršos, vandens išteklių valdymas, dirvožemio apsauga, oro apsauga ir į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimas, biologinės įvairovės apsauga) negali būti atskirta nuo kraštovaizdžio apsaugos (t. y. vadinamosios matomos aplinkos), kuri visapusiškai apima visus aspektus, susijusius su žmogaus ir gamtos santykiais; kadangi antropizacija nebūtinai reiškia neigiamą poveikį aplinkai;

B. kadangi aplinka neturėtų būti vertinama abstrakčia, muziejine, nekintančia prasme; kadangi aplinka apima architektūrinius ir aplinkos elementus ir visą aplinkos, istorijos ir meno paveldą, kuris yra tikra tautos kultūrinė esmė, nusistovėjusi šimtmečius ir nuolat kintanti;

C. kadangi siekiant veiksmingos aplinkos apsaugos politikos daugiausia dėmesio turėtų būti skirta labiausiai teršiantiems mūsų gamybos ir vartojimo modelio aspektams; kadangi globalizacija (t. y. laisvas gamybos veiksnių judėjimas) yra labai galingas aplinkos būklės blogėjimo veiksnys;

D. kadangi nuo pokario iki dabar beveik nuolat didėjo pasaulinis išmetamo CO2 kiekis, kuris laikinai sustojo tik dėl 2007–2008 m. ekonomikos krizės sukelto nuosmukio; kadangi nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pastebimas santykinis išmetamo CO2 kiekio dėl iškastinio kuro deginimo ir pasaulinio BVP atsiejimas, „t. y. mažėja taršos intensyvumas, o ne tarša absoliučiąja verte dėl kitų makroekonominių veiksnių, tokių kaip gyventojų skaičius ir realiosios pajamos vienam gyventojui, kurių negali kompensuoti didėjantis veiksmingumas“[1]; kadangi visiškas ekonomikos augimo ir išmetamųjų teršalų atsiejimas (t. y. teorinė prielaida dėl nulinio išmetamųjų teršalų kiekio vystymosi modelio) nepakankamai atsižvelgia į fizikos dėsnių nustatytus apribojimus; kadangi dėl šios priežasties nulinio išmetamųjų teršalų kiekio siekimas laikomas netvariu modeliu, nes jis ne tik reiškia deindustrializaciją, taigi ir išsivysčiusių šalių nuskurdinimą, bet ir pasmerkia neturtingas šalis likti nepakankamai išsivysčiusiomis užkertant kelią jų industrializacijai;

E. kadangi nuo pat pasaulio pradžios klimatas keičiasi, o žmonija, kaip ir kitos šiandien Žemėje gyvenančios gyvos būtybės, visada sėkmingai prie jo prisitaiko; kadangi empiriniais įrodymais patvirtinta, kad visi atsparumo, mirtingumo, pažeidžiamumo ir ekonominių nuostolių dėl klimato reiškinių rodikliai labai pagerėjo, visų pirma skurdesnėse šalyse[2];

F. kadangi dabartinės žinios apie klimato sistemą dar yra nepakankamos, kad žmogaus daromą poveikį tiksliai atskirtume nuo kitų natūralių pokyčių priežasčių ar jį kiekybiškai įvertintume; kadangi dar toli gražu nėra pakankamai tiksliai apibrėžti veiksniai, nuo kurių priklauso vidutinės planetos temperatūros padidėjimas ar sumažėjimas;

G. kadangi Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) yra tarpvyriausybinė įstaiga, kuri nevykdo mokslinių tyrimų ar stebėsenos arba duomenų rinkimo veiklos, o savo vertinimus grindžia recenzuotos mokslinės literatūros antologiniu pasirinkimu ir didžiausių pasaulio institucijų ataskaitomis;

H. kadangi labai svarbu, jog viešosios institucijos ir politinės įstaigos laikytųsi racionalaus ir pragmatiško požiūrio į klimato kaitos klausimą, nesidangstydamos moksliniais metodais, kad sumažintų viešų diskusijų erdves, ir valstybių narių suverenių konstitucijų garantuojamais demokratinės kontrolės mechanizmais;

I. kadangi ES tikslo iki 2030 m. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį pakeitimas reiškia, kad reikia skubiai perrašyti visus klimato ir energetikos srities ES teisės aktus 2021–2030 m. laikotarpiui, kurie buvo ką tik patvirtinti per paskutinę Parlamento kadenciją; kadangi tai reiškia, kad Komisija ir Taryba aiškiai prieštarauja savo pačių tikslui siekti, kad vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu rinkoms būtų užtikrintas stabilumas ir tikrumas;

J. kadangi prieinamos galimybės naudotis energija yra būtina gerovės visiems sukūrimo sąlyga;

K. kadangi perėjimas prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių, atsižvelgiant į keleto atsinaujinančiųjų energijos išteklių kintamumą, lemia didesnes energijos sąnaudas ir mažiau stabilų tiekimą;

L. kadangi fiskalinės politikos griežtinimo priemonės, taikomos iškastiniam kurui ir energijai, kurias neseniai priėmė kai kurios vyriausybės, kurių skelbiamas tikslas yra skatinti perėjimą prie ekologijos, sukėlė viduriniosios ir žemesnės klasės, kuri jau išsekinta nuolatinės griežto taupymo politikos, protestus, kurių kai kurie virto rimtomis riaušėmis tiek besivystančiose šalyse, tiek ES;

M. kadangi ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ES ATLPS) yra akivaizdžiausias rinka grindžiamų mechanizmų, sukurtų ir patvirtintų taikant Kioto protokolą ir Paryžiaus susitarimą, neveikimo pavyzdys; kadangi dėl rinkos nepakankamumo šie mechanizmai buvo keletą kartų taisyti jau įsigalioję, įskaitant pasiūlymą nustatyti ope legis anglies dioksido kainą, o tai yra pačios rinkos koncepcijos paneigimas; kadangi ES ATLPS nepavyko pasiekti ne tik finansinių, bet ir su klimatu susijusių tikslų, nes nepavyko užkirsti kelio anglies dioksido nutekėjimui;

N. kadangi gamintojas iš esmės negali būti laikomas atsakingu už tai, kaip vartotojas naudoja jo produktą; kadangi atliekų išmetimo į aplinką problema susijusi su piliečių elgesiu ir įdiegtų atliekų surinkimo bei šalinimo sistemų veiksmingumu;

O. kadangi kelios valstybės narės, siekdamos sutaupyti viešųjų išlaidų, pirmenybę teikė savo atliekų eksportui į trečiąsias šalis ir jose pagamintų perdirbtų žaliavų reimportui, o ne infrastruktūros, skirtos visiškai atliekas apdoroti ir perdirbti vietoje, kūrimui;

P. kadangi Komisija žiedinę ekonomiką sieja su dalijimosi ekonomika; kadangi pastaroji nėra nei novatoriška, nei tvari, nes tai yra verslo modelis, pagrįstas maksimaliu darbo sąnaudų mažinimu ir verslo rizikos perkėlimu, taip pat plataus masto naudojimusi tipinėmis išlikimo ekonomikos formomis;

Q. kadangi elektra varomų transporto priemonių kvotos ir subsidijos neatitinka laisvosios rinkos ekonomikos principo ir gali be reikalo kelti pavojų mūsų, kaip rinkos lyderės daugelyje pramonės šakų, padėčiai;

R. kadangi nustačius griežtesnius išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslus padidėtų automobilio turėjimo ir naudojimo sąnaudos, todėl daug šeimų nebegalėtų sau leisti naudotis laisvu judumu; kadangi galimas vidaus degimo variklių uždraudimas lemtų vartotojų ekspropriaciją;

S. kadangi elektra varomų transporto priemonių priskyrimas prie netaršių transporto priemonių yra vartotojo klaidinimas, nes gaminant baterijas ir energiją ne tik išmetama teršalų, bet ir dažnai išmetama jų daugiau nei naudojant naujausios kartos degimo variklius;

T. kadangi produktų ženklinimas turėtų suteikti informacijos vartotojams; kadangi yra neprotinga tikėtis, kad produktų ženklinimas bus etiškas;

U. kadangi laukinių sugautų žuvų valgymas reiškia klimato apsaugą, nes tai yra gyvūniniai baltymai, kurių anglies dioksido išmetimo rodiklis yra mažiausias;

V. kadangi pirmenybė turėtų būti teikiama žvejybos sektoriui kaip pagrindiniam jūrų erdvės naudotojui, nes neįmanoma įgyvendinti veiksmingos jūrų aplinkos politikos neatsižvelgiant į žvejus;

W. kadangi ES teritorija, kurią dengia miškai ir girios, auga ne vieną amžių ir vis didėja, visų pirma dėl to, kad palaipsniui atsisakoma naudoti medieną kaip kurą ir statybinę medžiagą, taip pat dėl to, kad pastaraisiais metais tuštėja kaimo vietovės;

X. kadangi vietos finansavimas yra labai svarbus siekiant atkurti ryšį tarp kapitalo ir teritorijos;

Y. kadangi aplinka priklauso pasidalijamajai Sąjungos kompetencijai; kadangi ES aplinkos srities teisės aktai yra abstrakčios visiems tinkančios taisyklės, kurios nustatytos visoms valstybėms narėms ir vėliau keičiamos tik jų detalės, o tai prieštarauja subsidiarumo ir proporcingumo principams; kadangi Europos žaliasis kursas visiškai nesiskiria nuo tokio paties racionalistinio ir konstruktyvistinio požiūrio;

1. pabrėžia, kad vienas iš ateinančių dešimtmečių iššūkių yra atmosferos, dirvožemio ir vandens taršos mažinimas; supranta, kad tai reiškia, jog reikia imtis rimtų veiksmų dėl labiausiai aplinką teršiančius mūsų gamybos ir vartojimo modelių aspektų: atliekų susidarymo, žaliavų sklaidos, neefektyvaus pagamintos energijos naudojimo; todėl pabrėžia, kad yra įsipareigojęs pasinaudoti Europos žaliuoju kursu kaip proga aplinkos apsaugos klausimus vėl įtraukti į racionalias diskusijas ir suderinti aplinkos apsaugos ir socialinę politiką;

ES užmojų klimato kaitos srityje didinimas 2030 ir 2050 m.

2. pažymi, kad tolesnis ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo ribos padidinimas iki 50 ar 55 proc., kaip numatyta Europos žaliajame kurse, sukels netvarų administracinį ir finansinį spaudimą ES įmonėms ir paspartins jų perkėlimą už ES ribų siekiant sumažinti gamybos sąnaudas, taip toliau kenkiant ES konkurencingumui, skatinant deindustrializaciją ir stiprinant nesąžiningą konkurenciją iš trečiųjų šalių; apgailestaudamas pažymi, kad šie tikslai gali pakenkti pagrindinių ES ekonomikos sektorių, pvz., plieno pramonės, tvarumui; apgailestauja dėl to, kad naujų aplinkos apsaugos įsipareigojimų priėmimas dar nėra suderintas su bet kokių tinkamų priemonių, skirtų ES pramonei nuo nesąžiningos išorės konkurencijos apsaugoti, įdiegimu;

3. mano esant tikslinga, kad kiekviena valstybė narė galėtų laisvai nustatyti energetikos produktų apmokestinimą tokiu būdu, kurį jos laiko veiksmingu ir tinkamu siekiant aplinkos apsaugos tikslų, priklausomai nuo jų energijos rūšių derinio, taip pat jų specifinių geografinių, klimato ir antropogeninių sąlygų bei jų socialinės ir ekonominės padėties;

4. pakartoja, kad apmokestinimas priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, todėl iš esmės nesutinka su apmokestinimo Sąjungos lygiu idėja; ragina Komisiją, remiantis SESV 194 straipsnio 2 dalimi, pasiūlyti panaikinti 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/96/EB,  pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (Tekstas svarbus EEE)[3];

5. atmeta Komisijos pasiūlymą išplėsti didžiausio kiekio nustatymo ir prekybos sistemos mechanizmus, pvz., ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kad jie būtų taikomi kitiems sektoriams; pakartoja, kad ES yra atsakinga tik už maždaug 10 proc. viso pasaulyje išmetamo CO2 kiekio; todėl pabrėžia, kad būtų veiksmingiau pakeisti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) reikalavimus atitinkančiu pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmu, pagrįstu importuojamų prekių anglies dioksido išmetimo rodikliu, pagal kurį būtų atsižvelgiama į tiesioginį išmetamų teršalų kiekį, gaminant elektros energiją išmetamų teršalų kiekį ir naudojant žaliavas išmetamų teršalų kiekį; mano, kad tikslinga, jog Komisija ir valstybės narės paremtų tokią prekybos priemonę atitinkama skatinimo politika, siekiant perkelti gamybą iš trečiųjų šalių į valstybes nares;

6. primena, kad plienas yra produktas, kuriuo intensyviai prekiaujama, kadangi 2018 m. pasauliniai pertekliniai pajėgumai sudarė apie 500 mln. tonų, t. y. beveik 25 proc. pasaulinių plieno gamybos pajėgumų; pažymi, kad ES plieno importas labai išaugo – nuo 18 mln. tonų 2013 m. iki rekordinių 30 mln. tonų 2018 m.;

7. pažymi, kad, siekdama išvengti nesąžiningos konkurencijos ES plieno sektoriaus sąskaita, ES turi patvirtinti kovos su dempingu, vyriausybės subsidijavimu ir kitomis paramos schemomis trečiosiose šalyse priemones gerindama prekybos apsaugos priemonių taikymą; be to, pažymi, kad ES turi modernizuoti PPO taisyklių sąvadą, kad būtų veiksmingiau kovojama su prekybos iškraipymu;

8. pabrėžia, kad Sąjunga turėtų taikyti abipusiškumo principą, kai trečiosios šalys atsisako suteikti galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, ir turėtų užtikrinti tiesioginių užsienio investicijų patikros vykdymą, tikrinti naujus laisvosios prekybos susitarimus ir prireikus peržiūrėti esamus susitarimus, kad būtų užtikrintas ES pramonės patekimas į rinką ir tvarus vystymasis;

9. primena, kad vien tik Kinijos anglies gamybos augimas gali paversti niekais ES pastangas sumažinti išmetamą CO2 kiekį;

10. ragina Komisiją ir valstybes nares politinius ir teisėkūros veiksmus sutelkti į prisitaikymą prie klimato kaitos, o ne į utopinę kovą su ja;

Švarios, įperkamos ir saugios energijos tiekimas

11. primena, kad energijos gamybos sąnaudos yra atvirkščiai proporcingos galimybei užtikrinti gerovę visiems;

12. primena, kad planuojamų energetikos sistemos priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslų, kartu užtikrinant saugų ir įperkamą tiekimą, iš tikrųjų neįmanoma pasiekti tik visą dėmesį skiriant atsinaujinančiosios energijos skatinimui;

13. apgailestauja dėl to, kad faktai prieštarauja Komisijos garantijoms dėl technologinio neutralumo ir išimtinėms valstybių narių prerogatyvoms, susijusioms su energijos rūšių deriniu; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad energetikos sąjunga formuojama kaip nederamas valstybių narių energetikos politikos centralizavimas Komisijos rankose;

Pramonės sutelkimas į švarią ir žiedinę ekonomiką

14. iš esmės mano, kad žiedinė ekonomika gali suteikti pridėtinės vertės, jeigu joje derinama aplinkos ir socialinė politika, t. y. jei ja skatinama vietoje gaminti nedidelį poveikį aplinkai darančias prekes ir prisidedama prie vidaus paklausos augimo; todėl atmeta Komisijos pasiūlymą sukurti ES atskiro atliekų rinkimo modelį, kuris, be kita ko, prieštarauja subsidiarumo ir proporcingumo principams;

15. pripažįsta, kad ES teisės aktai, pavyzdžiui, dėl maisto higienos ir produktų saugos, taip pat prisidėjo prie bereikalingų pakuočių gamybos, taigi ir prie atliekų kūrimo; ragina Komisiją supaprastinti galiojančius teisės aktus, o ne siūlyti dar daugiau teisiškai privalomų reikalavimų;

16. pažymi, kad ES pagaminto ir suvartoto plastiko stigmatizavimo kampanijos laikas sutampa su perdirbtinų atliekų, ypač plastiko, rinkos krize tose valstybėse narės, kuriose yra prastos vidaus atliekų apdorojimo ir perdirbimo sistemos; ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant veiksmingiau įgyvendinti tikslus sumažinti aplinkoje likusių atliekų kiekį, daugiau dėmesio skirti visuomenės informuotumo didinimui ir atliekų surinkimo bei apdorojimo sistemų veiksmingumui;

17. dar kartą patvirtina, kad maža plačiai paplitusi nuosavybė yra vienas iš pagrindinių emancipacijos ir nelygybės mažinimo veiksnių ir Vakarų šalių nacionalinės demokratijos ramstis; mano, kad dalijimosi ekonomika, priešingai, galėtų paskatinti nuosavybės susitelkimą į privačias oligopolijas, dėl kurio prekės ir paslaugos taptų prieinamos tik keliems žmonėms, kurie gali sau leisti jas išsinuomoti; ragina valstybes nares nedelsiant priimti visas teisėkūros ir reguliavimo priemones, kad interneto platformų ir dalijimosi ekonomikos veikla būtų prilyginta atitinkamai tradicinei ekonominei veiklai;

Statyba ir renovacija efektyviai naudojant energiją ir išteklius

18. mano, kad ypač svarbu toliau dėti pastangas energiją vartoti efektyviau; vis dėlto primena vadinamąjį Dževonso paradoksą: „efektyvumas“ nereiškia „taupymo“, nes tai, kad tas pats energijos kiekis būtų pasiekiamas didesniam žmonių skaičiui reiškia, kad dėl to apskritai sumažėja energijos intensyvumas, o ne absoliuti energijos vartojimo vertė; ragina Komisiją pasiūlyti 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB[4], pakeisti energijos suvartojimo tikslus ir nustatyti absoliučią vertę drauge su energijos vartojimo intensyvumo tikslais;

19. mano, kad pradėti viešųjų ir privačiųjų pastatų renovacijos bangą, kurios taip laukta, yra pernelyg platus užmojis dėl tebeegzistuojančių biudžeto apribojimų ir galiojančios netinkamos pinigų ir mokesčių politikos;

20. ragina Komisiją neskubėti įtraukti pastatų išmetamų teršalų kiekio į ATLPS ir nedaryti lėšų mokėjimo renovacijai priklausomo nuo masto ekonomijos; pabrėžia, kad tai nepaskatintų perėjimo prie mažo išmetamo CO2 kiekio ir energijos vartojimo efektyvumo ir abi šios nuostatos reikštų, kad nekilnojamojo turto nuosavybė būtų daugiausia sutelkta privačių oligopolijų, galinčių veikti CO2 finansinėse rinkose ir turinčių prieigą prie sudėtingų ES finansinių priemonių, rankose, o tai būtų palanku formuotis nekilnojamojo turto burbulams ir paspartintų jau prasidėjusį reiškinį, dėl kurio viduriniosios klasės atstovai išstumiami iš didžiųjų miestų centrų;

Spartesnis perėjimas prie tvaraus ir išmanaus judumo

21. primena, kad priverstine elektrifikacija tinkamai neatsižvelgiama į poveikį aplinkai, socialiniams ir ekonominiams bei geopolitiniam aspektams; pabrėžia, kad kol baterijos neturi energijos tankio (MJ/kg), prilyginamo dabartiniam iškastiniam kurui, elektromobilumas tebus ballon d’essai arba turtingųjų ekomanipuliavimas; ragina Komisiją iš pagrindų peržiūrėti dokumentų rinkinį „Europa kelyje“, siekiant užtikrinti technologinį neutralumą, kad visas technologijas su geriausiu sąnaudų ir naudos santykiu būtų galima naudoti laisvai ir vienodomis sąlygomis;

22. pakartoja, kad ribojamieji išmetamo CO2 kiekio tikslai turėtų itin žalingą poveikį Europos įmonių konkurencingumui, nes jos susiduria su vis didėjančia trečiųjų šalių, kurios netaiko tokių pačių aplinkosaugos standartų, konkurencija;

23. pažymi, kad prekių ir žmonių judėjimas, kuris intensyvėja dėl ankstesniais metais ES skatintos į rinką orientuotos politikos, gerokai prisidėjo prie užterštumo didėjimo; be to, būtina pritaikyti kitokį ekonomikos modelį ir pirmenybę teikti veiksmingesnėms transporto rūšims, ypač keliaujant dideliais atstumais;

24. apgailestauja dėl bet kokio didesnio ES piliečių apmokestinimo, taip siekiant paskatinti atsisakyti automobilių ar palaipsniui nustoti jais naudotis, kad būtų pereita prie naujesnių, mažiau taršių, nes tai reiškia, kad vis dar puikiai veikiantis kapitalas ir vartotojų prekės nueina perniek; primena, kad tiek piliečiai, tiek mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) dažnai nepajėgia atnaujinti savo automobilių parko dėl menkų finansinių pajėgumų ir kad jie neturėtų būti apkraunami papildoma našta, kuri keltų dar didesnį pavojų jų ekonominei padėčiai; pakartoja, kad pirmenybę reikėtų teikti skatinamiesiems, o ne baudžiamiesiems mechanizmams;

25. primena, kad kalbant apie kelių sektorių ir turint omeny itin ribojamus tikslus iki 2030 m. 30 proc. sumažinti naujų sunkiasvorių krovininių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (laikotarpio vidurio tikslas – 15 proc. iki 2025 m.), planuojamo perėjimo prie elektromobilumo neįmanoma įgyvendinti, neatsižvelgiant į dabartinius Europos kelių tinklo trūkumus, susijusius su automobilių, naudojančių alternatyvių rūšių energiją, įkrovimo infrastruktūros vystymu;

26. pabrėžia, kad Komisija turėtų atsižvelgti į valstybių narių poreikius, peržiūrėdama 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyvos 92/106/EEB dėl tam tikrų kombinuoto

krovinių vežimo tarp valstybių narių tipų bendrų taisyklių nustatymo[5] ( Kombinuoto krovinių vežimo direktyva), turėdama omenyje tai, kad trys ankstesni mėginimai nustatyti naujus teisės aktus nedavė lauktų rezultatų dėl pernelyg didelių valstybėms narėms numatytų finansinių ir teisinių pareigų ir dėl būtinybės labiau apsaugoti šios srities socialines teises ir konkurencingumą;

27. apgailestauja dėl menkos su Bendro Europos dangumi susijusios pažangos ir nesėkmingo funkcinių oro erdvės blokų, dėl kurių mažėja aviacijos sektoriaus efektyvumas ir didėja jo patiriamos sąnaudos, įgyvendinimo;

28. pažymi, kad automatizuoto ir sujungto daugiarūšio judumo srityje labai svarbu išlaikyti saugumą, apsaugoti darbo vietas, duomenis, atsakomybę ir etinius aspektus;

29. primena, kad tai, kas paprastai pristatoma kaip tvarus judumas, geriausiu atveju yra išmetalų perkėlimas iš centro į periferiją (t. y. iš turtingesnių kvartalų į mažiau turtingus); pabrėžia, kad blogiausiu atveju tai gali generuoti didesnį taršų išmetalų kiekį;

30. pabrėžia, kad viešosios paskatos nuomai naudoti privačias transporto priemones prieštarauja socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslams, nes jos suteikia papildomos naudos tiems, kurie gyvendami miestuose ir taip turi didesnį transporto priemonių pasirinkimą;

31. dar kartą patvirtina, kad vietinis viešasis transportas atlieka nepamainomą socialinės ir teritorinės sanglaudos funkciją; atkreipia dėmesį į tai, kad transporto rinkos liberalizavimas, drauge su viešųjų subsidijų ir investicijų mažinimu laikantis biudžetinės drausmės, neišvengiamai vedė į pasiūlos koncentraciją ten, kur paklausa didžiausia (t. y. metropolinėse teritorijose); apgailestauja, kad dėl šios priežasties ištisi regionai lieka nesujungti su miestų centrais, dėl to gyventojai priversti naudotis asmeniniu transportu; mano, kad beprasmiška projektuoti „dalijimosi ekonomiką“ kaip vietinio viešojo transporto problemų sprendimą;

32. pažymi, kad į miestus nukreipto priverstinio judumo, atsiradusio dėl urbanizmo, mažinimas būtų lemiamas elementas, kad sumažėtų tarša ir CO2 išmetalų;

Nuo lauko iki stalo – sąžiningos, sveikos ir aplinką tausojančios maisto sistemos kūrimas

33. primena, kad netinkama pinigų ir mokesčių politika ir pasaulinė maisto gamybos standartizacija yra atvirkščiai proporcinga dietos kokybei;

34. pastebi, kad principas „nuo lauko iki stalo“ rodo neteisingą pirminio sektoriaus koncepciją, pagal kurią ūkininko ir žvejo veikla suvedama į „klimato saugotojų“ funkciją; be to, atkreipia dėmesį į nerimą keliantį etinį aspektą, kai kruopščiai kontroliuojami asmenų kasdieniai veiksmai ir gyvenimo būdas;

35. ragina Komisiją pasiūlyti persvarstyti 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004[6], kad maisto produktų ženklinimas apsiribotų reikiamais informaciniais pranešimais ir jie būtų pateikiami taip, kad neklaidintų vartotojo; pabrėžia, kad toks ženklinimas turėtų apimti informaciją apie sudedamąsias dalis (įskaitant jų kilmę ir GMO buvimą), alergenus, maistinę vertę ir vietą, kurioje maisto produktas buvo pagamintas ir supakuotas; todėl ragina Komisiją nepadaryti taip, kad dviprasmiškas, klaidinantis ir arbitralus diskriminacinis ženklinimas, toks kaip „šviesoforo spalvos“, „Nutriscore“ ir CO2  pėdsakas, taptų privalomas visoje ES;

36. pabrėžia, kad reikia daugiau pastangų geriau valdyti maisto tiekimo grandinę, siekiant tikro paradigmų pokyčio ir perėjimo prie labiau vietinio požiūrio; ragina Komisiją aktyviai remti ir skatinti ES maisto grandinę, kuria siekiama išsaugoti nacionalinius žemės ūkius ir žuvininkystę, ir nenaudoti maisto kaip sverto derybose dėl prekybos susitarimų;

Išsaugoti ir atkurti ekosistemas bei biologinę įvairovę

37. primena, kad reikalinga tokia bendra žemės ūkio politika, pagal kurią būtų sukurta paprasta atlygio sistema ūkininkams, kurie imasi veiksmų biologinei įvairovei apsaugoti; primena, kad kaimo vietovių kraštovaizdžio apsauga, erozijos prevencijos ir su hidrogeologiniu nestabilumu susiję veiksmai turi būti įtraukti į pagal BŽŪP finansuojamų aplinkosaugos veiksmų sąrašą;

38. ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti konkretesnius veiksmus prieš jūras teršiančias šiukšles ir plastiką jūrose;

Nulinės taršos tikslas, kad aplinkoje nebūtų toksinių medžiagų

39. pabrėžia, kad klimato politika ne visada nuosekliai atitinka tikslą sumažinti taršą (pvz., manipuliacijos dyzelinių variklių taršos duomenimis, elektromobilumas, tam tikras biokuras ir biomasė); atkreipia dėmesį į tai, kad klaidingai darant prielaidą, kad taršą planetoje galima sumažinti visų pirma „kovojant“ su išmetamomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, klimato apsaugos matmuo tampa gerokai svarbesnis nei aplinkos apsaugos matmuo; pabrėžia, kad dėl šios priežasties CO2 sumažinti išleista daug finansinių išteklių, tačiau pasiekta mažai rezultatų, nors šiuos išteklius būtų buvę galima panaudoti taip, kad būtų gauta daugiau naudos aplinkai, nes taršos mažinimas taip pat naudingas klimatui;

40. primena, kad aplinka negali būti veiksmingai apsaugota taikant vienodą teisėkūros požiūrį, neatsižvelgiant į kiekvienos teritorijos geografines, klimato ir žmonių veiklos keliamas sąlygas;

Tvarių finansų ir investicijų siekis ir teisingos pertvarkos užtikrinimas

41. susirūpinęs pažymi, kad Komisija ketina kopijuoti tas pačias nepasiteisinusias finansines priemones; pabrėžia, kad dėl savo vidinių ypatybių ES fondai negali adekvačiai patenkinti pačios Komisijos numatytų finansinių poreikių; mano, kad Teisingos pertvarkos mechanizmo elementai perkelti iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF), kuris, kaip parodė patirtis, tebuvo palaikomoji priemonė kovoje su deindustrializacijos sukelto nedarbo maru; taip pat atkreipia dėmesį, kad kalbant apie Tvarios Europos investicijų planą apskritai, finansinės inžinerijos mastas išsiplės remiantis neveiksmingu Junkerio planu;

42. mano, kad pilnaverčiai, nesisteminiai regioniniai bankai yra ypač svarbios priemonės teisingai finansuoti ekologinę pertvarką, atsižvelgiant į regioninius prioritetus ir ypatumus;

Nacionalinių biudžetų ekologizavimas ir teisingi su kainomis susiję signalai

43. pažymi, kad, jei bus išlaikomi biudžeto apribojimai (o tai, be kita ko, implikuoja atsiribojamą nuo tariamos kritinės klimato padėties) ir kartu švelninamos tikslinei valstybės pagalbai taikomos taisyklės, Europos žaliasis kursas neišvengiamai taps dar viena subsidija, naudojama tam, kad tam tikrose valstybėse narėse būtų pertvarkyti pramonės sektoriai;

44. apgailestauja dėl to, kad Komisija netinkamai nurodo, kurią mokestinę politiką šalia kitų sričių politikos turėtų įgyvendinti valstybės narės; šiuo atžvilgiu pažymi, kad esama rizikos, jog Europos žaliasis kursas bus „Naujasis kursas“ tik dėl pavadinimo ir primins JAV demokratų šūkį, kitaip tariant, kad „Europos žaliasis kursas“ galėtų būti vertinamas kaip ES įvaizdžio ekomanipuliavimą;

45. atkreipia dėmesį į tai, kad „tvarumo“ koncepcija yra sukurta kaip nacionalinių demokratijų „išorės suvaržymas“ par excellence; šiuo klausimu primena, kad nepriklausomai nuo to, kokia buvo pramonės vystymo ir darbo vietų kūrimo programa, priklausoma nuo klimato išorės suvaržymo, ji buvo užgniaužta dėl to paties suvaržymo; ragina, kad Europos žaliasis kursas keistų tokio suvaržymo prigimtį; todėl pabrėžia, kad siekiant sumažinti taršą ir sukurti daugiau darbo vietų, Europos žaliasis kursas turėtų, siekdamas geresnės aplinkos kokybės, apsiriboti pramonės vystymo ir užimtumo sritimi;

Mokslinių tyrimų sutelkimas ir inovacijų skatinimas

46. ragina Komisiją ir valstybes nares toliau vystyti ir skatinti reikšmingų sektorių (tokių kaip energijos kaupimas, energijos vartojimo efektyvumas ir žaliavų perdirbimas) mokslinius tyrimus ir plėtrą;

47. primena, kad ES priemonės, skirtos moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pvz., „Europos horizontas“, privalo užtikrinti, kad labai mažos ir mažosios įmonės būtų įtrauktos realiai, o ne tik nominaliai; apgailestauja dėl to, kad dalis labai mažų ir mažųjų įmonių iki šiol negalėjo pasinaudoti ES finansinėmis priemonėmis dėl perdėtų ir dažnai nerealistiškų reikalavimų, taikomų paraiškoms;

Aktyvesnis švietimas ir mokymas

48. primena Komisijai, kad švietimas ir mokymas priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai; ragina valstybes nares nustatyti ir įgyvendinti atitinkamuose techninio ir gamtamokslinio sektoriaus akademiniuose ir profesinio mokymo kursuose apdovanojimo už inovatyvių projektų, kuriais siekiama geriau apsaugoti aplinką, įgyvendinimą;

49. apgailestauja dėl to, kad iki šiol neatlikta poveikio vertinimo, kuris leistų nustatyti, kokį socialinį ir užimtumo srities poveikį „Europos žaliasis kursas“ turės ES apdirbamosios pramonės sektoriams; taip pat apgailestauja dėl to, kad neišplėtota jokia konkreti strategija, kaip perkelti ir pagerinti ES darbuotojų įgūdžius ar apibrėžti pačios tariamos „žaliųjų darbo vietų rinkos“ teisinę ir ekonominę sistemas; nurodo, kad kalbant apie įgūdžių perkvalifikavimą iliuziška tikėti, kad paprastų mokymo kursų užtenka tam, kad metalo apdirbėjas per stebuklą įkurtų žaliąjį startuolį;

Žalioji priesaika – „nekenk“

50. susidomėjęs stebi Komisijos įsipareigojimą greta kiekvieno pasiūlymo dėl teisės ar deleguotojo akto pateikti ataskaitą, rodančią, kaip užtikrinama atitiktis principui „nekenk“; kviečia Komisiją atlikti nuodugnius ex-ante ir ex-post poveikio aplinkai ir socialinio ir ekonominio poveikio vertinimus ir vengti juos vykdyti taip, kad jie tiesiog patvirtintų iš anksto nustatytą standartinį sprendimą;

ES kaip pasaulinė lyderė

51. atkreipia dėmesį, kad prasidėjo vadinamosios deglobalizacijos fazė; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu būtų išmintinga, kad ES pasinaudotų „Europos žaliuoju kursu“ kaip galimybe iš anksto pasirengti šiam naujam ekonominiam ir geopolitiniam scenarijui vietoj to, kad ideologiškai primygtinai akcentuotų daugiašališkumą vien tam, kad atsikratytų „suverenizmo“;

52. atkreipia dėmesį į tai, kad „Europos žaliuoju kursu“ būtų galima pasinaudoti kaip proga spręsti svarbų pasaulinės prekybos vaidmenį taršos problemai; ragina ES parengti strategiją, pagal kurią pirmenybė būtų teikiama vietos produkcijai, o ne tų pačių prekių importui iš itin tolimų trečiųjų šalių; dėl šios priežasties ragina dėmesingai peržiūrėti ES prekybos strategiją, ypač su trečiosiomis šalimis, kurios taiko ne tokius griežtus standartus, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos;

53. pabrėžia, kad Afrika neturi pramoninės bazės nei vidinių ekonominių mainų; pabrėžia, kad dėl šios priežasties Afrika kenčia nuo emigracijos, o Kinijos bendrovės greitai skverbiasi į šį žemyną; apgailestauja, kad šių faktų akivaizdoje ES neturi savo vizijos;

54. pripažįsta kartais pražūtingas pasekmes gamtai, kurias sukelia klimato kaita, visų pirma gaivalines nelaimes, kylantį jūros lygį, ekstremalius meteorologinius reiškinius, dykumėjimą ir vandens trūkumą, dėl kurių žmonės turi apleisti savo namus ir netenka pragyvenimo šaltinių; perspėja, jog šios pasekmės gamtai turi įtakos politiniam nestabilumui ir ekonominiams sunkumams, o dėl to gali kilti pabėgėlių krizių; pabrėžia, kad šios krizės dar labiau destabilizuoja tiek atitinkamus regionus, tiek ES; pabrėžia, kad nėra visuotinos „klimato pabėgėlių“ apibrėžties ir ragina, kad ES apmąstytų šį neaiškumą, skatintų ir prisidėtų teikiant vietinę ir regioninę paramą klimato kaitos paveiktiems pabėgėliams;

Metas veikti kartu – Europos klimato paktas

55. atkreipia dėmesį į Europos klimato akto panašumą su Prancūzijos Respublikos Prezidento Emmanuelio Macrono pradėtu grand débat national, kuris yra mėginimas reaguoti į „geltonųjų liemenių“ riaušes, kilusias dėl to, kad eksperimentiškai buvo pritaikytos kai kurios ekologinės pertvarkos politinės priemonės; pabrėžia, kad tos pačios priemonės yra nustatytos ir „Europos žaliajame kurse“;

56. pastebi, kad piliečių asamblėjų steigimas yra jau plačiai išbandytas būdas padėti dirbtinai sukurti konsensusą „iš apačios į viršų“ dėl ekologinės pertvarkos politikos; baiminasi, kad tokiomis asamblėjomis dažnai manipuliuojama, kad būtų pasiektas iš anksto numatytas rezultatas, o žmonės apgaunami, esą jie prie jo prisidėjo;

57. pabrėžia, kad ypač svarbu kovoti su nusikaltimais aplinkai; vis dėlto pažymi, kad savo kreipimosi į teismą tvarką turėtų nustatyti kiekviena valstybė narė atskirai;

 

°

° °

58. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir valstybių narių parlamentams.

 

[1] Quadrio Curzio, A., Pellizzari, F., Zoboli, R. Innovazione tecnologica, scarsità relativa, investimenti. Enciclopedia degli idrocarburi, Rome, Istituto della Enciclopedia Italiana, IV, 14 (2007).

[2]  Formetta G., Feyen, L. „Empirical evidence of declining global vulnerability to climate-related hazards“. Global Environmental Change, 57, 101920 (2019).

[3] OL L 283, 2003 10 31, p. 51.

[4] OL L 315, 2012 11 14, p. 1.

[5] OL L 368, 1992 12 17, p. 38.

[6] OL L 304, 2011 11 22, p. 18.

Atnaujinta: 2020 m. sausio 14 d.Teisinė informacija - Privatumo politika