PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl konferencijos dėl Europos ateities
10.6.2020 - (2020/2657(RSP))
pagal Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį
Zdzisław Krasnodębski
ECR frakcijos vardu
B9‑0179/2020
Europos Parlamento rezoliucija dėl konferencijos dėl Europos ateities
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į politinėse gairėse dėl naujosios Komisijos jos pirmininkės pasiūlytą idėją surengti konferenciją dėl Europos ateities,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ESS) 48 straipsnio 4 dalį,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi valstybės narės susiduria su neregėtais sunkumais stengdamosi įveikti COVID-19 krizę ir sutelkdamos dėmesį į ekonominį ir socialinį atsigavimą;
B. kadangi dėl COVID-19 reikia daryti išvadas dėl Europos Sąjungos pasirengimo, atsparumo ir veiksmingumo, atsižvelgiant į daugelį pagrįstų kritinių pastabų dėl jos veiklos rezultatų;
C. kadangi Europos Sąjungoje reikia svarbių reformų, kad ji galėtų daryti didesnę pažangą šešiose pagrindinėse srityse:
– kurti darbo vietas ir užtikrinti klestėjimą, ypač ekonominio ir socialinio atsigavimo po COVID-19 pandemijos sąlygomis,
– saugoti piliečius ir sienas,
– gerbti valstybių narių teises ir suverenumą,
– vystyti realią tvarią ekonomiką,
– stiprinti ekonomikos efektyvumą ir veiksmingumą,
– bendradarbiauti su pasauliniais partneriais;
1. mano, kad svarbiausias prioritetas artimiausiu metu visose Europos Sąjungos valstybėse narėse bus ekonominis ir socialinis atsigavimas po COVID-19 pandemijos;
2. mano, kad dėl to visoms ES iniciatyvoms būtina taikyti atsigavimo kriterijų siekiant įvertinti, ar jos remia atsigavimo procesą, ar jam kliudo; pabrėžia, kad visas iniciatyvas, kurios kliudo atsigavimo procesui, reikia atidėti, pavėlinti arba panaikinti;
3. laikosi nuomonės, kad reikia nuodugniai pagalvoti apie Europos ateitį, ypač atsižvelgiant į dabartinę krizę, bet, kalbant apie terminus ar praktines priemones, kaip antai viešas konsultacijas, būtina atsižvelgti į tikrovę, kad šiuo metu viešoji nuomonė yra susitelkusi į įgyvendinamas atsakomąsias priemones dėl COVID-19 krizės, ir skirti politinį dėmesį ekonominiam ir socialiniam atsigavimui;
4. pripažįsta, kad viešos konsultacijos, kurios buvo numatytos rengiant vadinamąją konferenciją dėl Europos ateities, nebus tikslingos daugelį mėnesių;
5. todėl ragina bet kokios tokios konferencijos rengimą atidėti;
6. pažymi, kad Taryba, Parlamentas ir Komisija dar nesusitarė dėl kokio nors formato ar struktūros ir kad Taryba dar turi priimti oficialią poziciją;
7. panaikina savo 2020 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl pozicijos dėl konferencijos dėl Europos ateities[1]; pabrėžia, kad tokios konferencijos ateityje negali rengti viena iš diskusijoje dalyvavusių frakcijų, kaip buvo numatyta anksčiau patvirtinta rezoliucija;
8. yra susirūpinęs dėl to, kad būsima konferencija gali būti manipuliuojama, kaip nauja priemone įgyvendinti vienam ideologiniam požiūriui atstovaujančią darbotvarkę, pagal kurią teigiama, kad visas Europos Sąjungos nesėkmes lemia tai, kad įgaliojimų yra per mažai, o ne per daug;
9. mano, kad Europos Sąjunga akivaizdžiai yra labai nutolusi nuo valstybių narių piliečių, todėl vis dėlto išties atviras konferencijos procesas būtų naudingas skatinant diskusijas apie ateitį; pabrėžia, kad tokia konferencijos iniciatyva bus visapusiškai įgyvendinta tik įvykdžius tam tikras sąlygas ir numačius pagrindinius tvirtai nustatytus principus jos veiklai valdyti;
10. todėl ragina valstybes nares Taryboje susitarti dėl alternatyvios iniciatyvos įsteigti konferenciją dėl Europos Sąjungos ateities;
11. akcentuoja tai, kad tokia konferencija turėtų būti išties atviro ir skaidraus proceso pradžia; pabrėžia, kad reikėtų vengti požiūrio, pagal kurį daroma prielaida, jog jos tikslas tėra aptarti įvairias būsimos Europos integracijos galimybes savaime vadovaujantis galiojančiu acquis communautaire;
12. ragina prieš konferenciją atlikti nepriklausomą acquis communautaire peržiūrą, įskaitant kruopščią EIVT patikrą bei ES programų ir agentūrų sąnaudų ir naudos analizę;
13. ragina valstybių narių parlamentus imtis vadovaujamojo vaidmens organizuojant šią konferenciją, nes jie turi didesnius demokratinius įgaliojimus ir juose užtikrinama didesnė politinė įvairovė; siūlo, kad didžioji dauguma šios konferencijos dalyvių būtų iš nacionalinių parlamentų; siūlo, kad konferencijos organizavimo organe turėtų būti atstovaujama įvairioms politinėms nuomonėms, jį daugiausia turėtų sudaryti nacionalinių parlamentų nariai; siūlo, kad būtų trys bendrapirmininkiai, taip užtikrinant politinę ir geografinę pusiausvyrą;
14. primygtinai reikalauja, jog tam, kad konferencijos procesas būtų sėkmingas, ji turi būti grindžiamas trimis pagrindiniais principais:
– pliuralizmo ir įvairovės laikymusi;
– nacionalinių institucijų demokratinio teisėtumo pripažinimu;
– pagarba konstitucinei demokratijai;
Pliuralizmas ir įvairovė
15. pabrėžia, kad vykdant įsipareigojimą pliuralizmui, konferencija neturėtų būti naudojamasi vien tik integracijos dogmų propagavimo tikslais, bet joje taip pat turėtų būti suteikta galimybė lygiomis sąlygomis aptarti įvairius, kita linkme einančius pasiūlymus;
16. pažymi, kad be tradicinės federalistinės koncepcijos yra ir kitų, taip pat veiksmingų alternatyvų, pvz., pasiūlymai Sąjungą grąžinti į Europos suverenių tautų bendriją, paremtą realistine konfederacinės Europos, kurioje gerbiamos valstybių narių teisės ir demokratinis teisėtumas, koncepcija; ragina šias ir kitas nuomones apsvarstyti sąžiningai ir lygiai konferencijoje bei su ja susijusiuose viešuose susitikimuose;
17. todėl primygtinai reikalauja, kad konferencijos ir kitų susijusių susitikimų dalyviams būtų suteikta galimybė aptarti šiuos klausimus:
– ar Sąjungos veiksmų sritys turėtų būti ribojamos atsižvelgiant į pagrindines kompetencijas ir pasidalijamos ar grąžinamos valstybėms narėms kitose srityse,
– ar universalaus sprendimo principas rengiant politiką turėtų būti pakeistas lankstesniu požiūriu,
– ar reikia aiškiai pripažinti, kad valstybės narės turi teisę saugoti savo nacionalines tradicijas, kultūrą ir bendrą krikščionišką paveldą,
– ar reikėtų didinti nacionalinių parlamentų vaidmenį,
– ar nacionaliniams parlamentams turi būti suteikta galimybė remtis subsidiarumo principu, siekiant blokuoti konkrečius teisės aktų pasiūlymus, taikant veiksmingą raudonosios kortelės procedūrą,
– ar kai kuriose srityse balsų dauguma nebeturėtų būti standartinė procedūra ir ar reikėtų peržiūrėti Taryboje taikomą balsavimo būdą (ypač po „Brexit’o“) ir ar galima išplėsti dabartines nacionalines veto teises formalizuojant Liuksemburgo kompromisą, kad nacionaline veto teise būtų vėl galima naudotis siekiant apsaugoti „labai svarbius nacionalinius interesus“,
– ar reikia įgyvendinti tolesnius pokyčius, kad pati Europos Sąjunga taptų labiau demokratiškai atskaitinga;
Nacionalinių institucijų demokratinis teisėtumas
18. primena, kad didžiausią demokratinį teisėtumą ES turi valstybių narių institucijos; pabrėžia, kad Europos klausimais Europos Parlamentas neturi jokio išskirtinio ar ypatingo teisėtumo, kuriuo būtų pateisinama jo vykdoma konferencijos kontrolė, ir kad visuomet reikėtų prisiminti, kad Europos Parlamento rinkimai yra atskirų nacionalinių rinkimų, daugiausia susijusių su nacionaliniais klausimais, visuma, o ne atskiri rinkimai dėl Europos ateities; be to, primygtinai reikalauja, kad konferencija vengtų korporatyvinių metodų ir užtikrintų, kad demokratiškai išrinktos valstybių narių institucijos atliktų pagrindinį vaidmenį šiame procese;
19. pakartoja, kad Europos Sąjungos, kitaip nei valstybės, įgaliojimai neatsiranda savaime, bet turi būti suteikti Sutartimis; pabrėžia, kad, subsidiarumo ir proporcingumo principais vadovaujamasi įgyvendinant Europos Sąjungos įgaliojimus, kad šie būtų vykdomi kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, vadovaujantis ES sutarties 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu artumo principu; mano, kad Sąjunga turi sutelkti dėmesį į svarbių uždavinių sprendimą tose srityse, kuriose ji gali sukurti pridėtinę vertę; pabrėžia, kad ištekliai yra riboti ir akivaizdu, jog reikia apsvarstyti, kaip nustatyti veiklos prioritetus ir veiksmingiau naudoti turimus išteklius;
Konstitucinė demokratija
20. primygtinai reikalauja, kad visos suinteresuotosios šalys nuo pat pradžių pripažintų, jog tokio pobūdžio viešos konsultacijos, kaip ir ši konferencijos iniciatyva, kaip gerai ji bebūtų struktūruota ir organizuota, nepakeičia konstituciniu pagrindu įsteigtų parlamentinių institucijų demokratinio teisėtumo ir todėl negali jam prieštarauti; todėl pabrėžia, kad negali būti jokių demokratinių argumentų už automatinį konferencijos išvadų įgyvendinimą; vietoj to siūlo, kad jos išvados būtų oficialiai pateiktos Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui ir Komisijai, kad kiekviena institucija galėtų parengti oficialų atsakymą ir tolesnių veiksmų, kurie, jų nuomone, yra tinkami siekiant paspartinti diskusijas, planą;
21. pabrėžia, kad vienintelė konferencija, galinti oficialiai siūlyti Sutarčių pakeitimus, yra „valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija“, kaip numatyta ES sutarties 48 straipsnio 4 dalyje, ir kad pagal šį straipsnį tokie pakeitimai gali įsigalioti tik „visoms valstybėms narėms juos ratifikavus pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas“;
°
° °
22. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.
- [1] Priimti tekstai, P9_TA(2020)0010.