Posėdžio stenograma

Antradienis, 2007 m. rugsėjo 25 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

(Posėdis pradėtas 09.00 val.)

2. Gauti dokumentai (žr. protokolą)

3. Balsavimas dėl prašymo taikyti skubos tvarką

Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento, nukrypstančio nuo Reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams už atidėtą žemę 2008 m. (COM(2007)0523 - C6-0302/2007 - 2007/0194(CNS))

  Neil Parish (PPE-DE). – Pone pirmininke, siekdamas išnagrinėti Komisijos pasiūlymą ir atsižvelgdamas į prašymą šį klausimą išnagrinėti skubiai, vakar mano komitetas surengė neeilinį posėdį. Mano komitetas sutarė, kad reikėtų pritarti reikalavimui dėl skubios procedūros. Tai buvo patvirtinta vienbalsiai. Komisija siūlo 2008 m. privalomai atidėtos žemės procentą sumažinti iki 0 %, siekiant sudaryti sąlygas ūkininkams nuspręsti dėl pasėlių auginimo atidėtoje žemėje 2008 m., šis pasiūlymas turi būti patvirtintas kuo greičiau, t. y. iki šio mėnesio pabaigos. Minėta žemė turi būti grąžinta į gamybos procesą, nes dėl prasto 2008 m. derliaus ir prievolės atidėti 10 % žemės vidaus rinkoje galėtų kilti pavojingų padarinių.

2007–2008 prekybos metų pradžioje Bendrijos ir pasaulio javų rinkoje kainos pakilo iki istorinių aukštumų. Kadangi išankstinės 2007 m. derliaus prognozės yra artimos praėjusių metų derliaus kiekiui, 2007–2008 prekybos metų pabaigoje ES privačios grūdų atsargos dar labiau sumažės. Numatoma, kad pasaulio lygiu galutinės 2007–2008 m. atsargos nukris iki istoriškai mažo kiekio, pirmiausia didžiausius kiekius eksportuojančiose šalyse. Esant tokioms aplinkybėms, jei 2008 m. derlius bus įprasto dydžio ir išliks ta pati derliaus tendencija bei bus priimta nukrypti leidžianti nuostata dėl atidėtos žemės 2008 m., privačios atsargos Europos Sąjungoje bus iš dalies atkurtos, todėl prašau pritarti skubos procedūrai.

(Parlamentas pritarė skubos procedūrai)⁽¹⁾

⁂

  Martin Schulz (PSE). – (DE) Pone pirmininke, noriu kalbėti apie vakar dienos plenarinę sesiją ir jos pradžioje vykusias vienos minutės kalbas. Šių vienos minutės kalbų metu kilo incidentas. Parlamento narys iš Lenkijos (nežinau kuriai frakcijai jis priklauso) kritikavo mūsų pirmininką šiame Parlamente nederamu būdu. Aš gyniau mūsų Parlamento pirmininką, kaip maniau esant reikalinga. Susidariau įspūdį, kad daugelis kolegų Parlamente pritarė mano nuomonei. Vėliau mano kolega Parlamento narys Markus Ferber man pateikė pastabą, kuriose esmė buvo ta, kad aš manau turįs teisę šiame Parlamente komentuoti visus klausimus – be jokios abejonės, taip nėra. Apgailestauju, kad neturiu tokios teisės, tačiau aš nekomentuoju visų klausimų. Taigi esant įkaitusiai atmosferai įžeidžiau M. Ferberį dviem posakiais vokiečių kalba, kurių dabar nenoriu kartoti ir kurie yra neteisingi. Todėl atsiimu savo žodžius, apgailestauju ir būčiau dėkingas, jei perduotumėte mano kolegai M. Ferberiui mano atsiprašymą ir tai, kad aš manau, jog jis labai įdomus kolega.

(Plojimai)

  Pirmininkas. − Pone M. Schulzai, mes įtrauksime jūsų pastabas į procedūrų įrašus ir į jas atsižvelgsime.

(1) Išsamiau žr. protokolą.

4. Cukraus pramonės restruktūrizavimas - Bendras cukraus sektoriaus rinkos organizavimas (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl

- Katerinos Batzeli pranešimo Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu dėl cukraus pramonės restruktūrizavimo (COM(2007)0227 - C6-0176/2007 - 2007/0085(CNS)), ir

- Katerinos Batzeli pranešimo Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (COM(2007)0227 - C6-0177/2007 - 2007/0086(CNS)).

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Pone pirmininke, pirmiausia leiskite padėkoti K. Batzeliui ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams už jų nuveiktą darbą, susijusį su šiuo pasiūlymu. Pradėsiu pristatydama šį pasiūlymą.

Kaip žinote, restruktūrizavimo fondas nepateisino mūsų lūkesčių antraisiais restruktūrizavimo laikotarpio metais, nors pirmieji metai buvo daug žadantys.

Kaip turbūt prisimenate, tikėjomės, kad pirmaisiais metais bus atsisakyta apie 1,5 mln. tonų kvotų, antraisiais metais – 3 mln. tonų. Tačiau per pirmuosius dvejus metus vietoje planuotų 4,5 mln. tonų buvo atsisakyta tik 2,2 mln.

Vis dar esu įsitikinusi, kad restruktūrizavimo fondas yra gera priemonė, kurią reikia stiprinti ir tobulinti, atsižvelgiant į mūsų iki šiol gautą patirtį.

Kalbant apie pasiūlymą, dėl kurio šiandien diskutuosime, leiskite man aiškiai pasakyti, kad šis procesas nėra naujos derybos dėl 2005 m. cukraus reformos. Kadangi per pirmuosius dvejus savo veiklos metus restruktūrizavimo fondas nebuvo naudojamas pakankamai, siekiame kuo sėkmingiau panaudoti šį fondą per paskutiniuosius dvejus metus. Kitu atveju 2010 m. kvotos bus mažinamos be kompensavimo.

Pasiūlymu siekiama pateikti labai patrauklų pasiūlymą toms įmonėms ir augintojams, kurie nori atsisakyti gamybos kvotų per 2008–2009 prekybos metus, tačiau taip pat siekiama per paskutiniuosius dvejus restruktūrizavimo laikotarpio metus išlaikyti iš esmės nepakeistas sąlygas. Pirmą kartą augintojai galės patys pradėti restruktūrizavimo procesą, tačiau jie negalės viršyti 10 % įmonei priklausiančios kvotos. Bus nustatyta 10 % restruktūrizavimo pagalba augintojams, kuri bus mokama papildomai kartu su 237,5 EUR už cukraus kvotos toną, taigi bendra išmoka bus 300 EUR toną.

Manau, kad šis pasiūlymas augintojams yra labai įdomus, ir nematau reikalo eiti dar toliau. Todėl aš nepritarsiu pranešime dėl restruktūrizavimo fondo esantiems pakeitimams, kuriais norima pakeisti išmokamas sumas, pvz., 6, 7 ir 12 pakeitimams, arba 8 pakeitimui, kuriuo norima pakeisti ūkininkams tenkantį santykį.

Numatytas atgalinės datos elementas leis užtikrinti, kad jau dalyvavusios restruktūrizavimo schemoje įmonės ir cukrinių runkelių augintojai nenukentės dėl to, kad schemoje pradėjo dalyvauti anksčiau.

Kaip reikalaujama 9 pakeitime, galutiniame tekste bus aiškiai nurodyta, kad inulino sirupo gamintojai ir cikorijų augintojai gali gauti išmokas atgaline data. Be to, per 2008–2009 prekybos arba auginimo metus restruktūrizuotos įmonės bus atleistos nuo 2007–2008 prekybos metais prevenciškai atšauktos jų kvotos dalies restruktūrizavimo mokesčio, jei tos įmonės atitinkamai atsisakys savo kvotų. Taip pat svarbu paminėti papildomą paskatą įmonėms – jei reikės privalomai mažinti kvotas, bus atsižvelgiama į pavienių įmonių dalyvavimą restruktūrizavimo procese.

Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas pasiekti pusiausvyrą rinkoje restruktūrizavimo laikotarpiu, siūloma prevencinį atšaukimą padaryti nuolatine priemone ir jį taikyti ne tik restruktūrizavimo laikotarpiu – būtent taip ir siūlo K. Batzeli savo pranešime.

Siūlomu reguliavimo projektu siekiama sukurti saugią aplinką ir pašalinti sistemoje esančias kliūtis. Visi šie patobulinimai turėtų sudaryti sąlygas sėkmingam fondo veikimui trečiaisiais metais, nekeičiant cukraus bendrosios rinkos organizavimo ir remiantis reforma, dėl kurios sutarėme 2005 m. Siūlomos priemonės yra suderintos taip, kad visos restruktūrizavimo procese dalyvaujančios šalys gautų stiprias paskatas.

Noriu jums padėkoti už gerą bendradarbiavimą, dėl kurio galėjome dirbti įtemptu grafiku, prie kurio turime prisitaikyti kurdami daug veiksmingesnę sistemą jau 2008–2009 prekybos metams. Žinau, kad norint, jog fondas pasiektų savo tikslą, reikia fondą patobulinti, ir esu įsitikinusi, kad to nepadarius laimėtojų nebus. Tai būtų niekam nepalanku, todėl esu labai dėkinga už paramą, kurią gavau iš Žemės ūkio komiteto ir jo narių.

  Katerina Batzeli (PSE), pranešėja. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nare, pirmiausia leiskite priminti, kad pirmojoje savo nuomonėje dėl cukraus bendrosios rinkos organizavimo (BRO) Europos Parlamentas nurodė, kad Komisijos pasiūlymai privalo prisidėti prie esminio naujosios sistemos gyvybingumo ir apsaugoti cukrinių runkelių augintojus, cukraus fabrikų ir gamybos sričių darbuotojus, t. y. visus, kuriuos paveiks kvotų panaikinimas. Toks buvo mūsų politinis įsipareigojimas ir susitarimas, kuriais remdamiesi pritarėme Komisijai.

Tačiau 2005 m. Tarybos galutiniai sprendimai dėl cukraus sektoriaus reformos neatitinka šių stiprių lūkesčių. Sektorius yra labai svarbus ariamos žemės pasėlių rinkos išlyginimui, Europos cukraus ir bioetanolio fabrikų tiekimui bei naujos pažangesnės politikos taikymui keičiant kitus BRO, kai jie persvarstomi naujos BŽŪP rėmuose. Nuo pat pradžių buvo matyti, kad Tarybos sprendimai yra pasmerkti trumpam gyvenimui ir pakeitimui, nes tie sprendimai tebuvo nacionalinių reikalavimų ir sudėtingų priemonių kratinys.

Šis sprendimas ir jo įgyvendinimo būdas nacionaliniu būdu reiškia, kad iki šiol gamyba sumažinta tik 2,2 mln. tonų, nors tikslas yra iki 2010 m. sumažinti gamybą maždaug 6 mln. tonų. Norėčiau jums priminti, kad gamybos regionai, darbuotojai ir gamintojai sumažinę gamybą po 2010 m. negaus jokios kompensacijos iš restruktūrizavimo fondo, kuris finansuojamas iš savo lėšų.

Taigi Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete priimant sprendimą dėl pranešimo, su kuriuo susipažinote, mums teko susidurti su tokiomis politinėmis aplinkybėmis.

Komisijos nare, Žemės ūkio komitete mes apčiuopiamai pagerinome sąlygas nacionaliniu lygmeniu netrukdomai įgyvendinti Komisijos sprendimus. Nesiekėme iš esmės pervarstyti cukraus BRO – jūs tą nurodėte savo tekste. Nesiekėme pasiūlyti kelių lygių persvarstymo, nes daugelyje regionų, pvz., Airijoje, cukraus gamyba jau buvo sumažinta arba jos iš dalies ar visai atsisakyta.

Be to, atsižvelgėme į sutaupytas biudžeto lėšas, kurios sudaro apie 3 mln. EUR. Jei šie pinigai nebus panaudoti, jie nepateks atgal į sektorių, o bus panaudoti kitų projektų finansavimui arba turės būti grąžinti.

Galiausiai, cukrinių runkelių augintojams taikydami proporcingumo ir lygybės principą, visi privalome pritarti siūlomų priemonių taikymui atgaline data, kad sistemoje jau dalyvaujančių gamintojų, gamyklų ir regionų atžvilgiu nesusidarytų neteisinga padėtis.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad mus jaudina didelis valstybių narių lankstumo ir subsidiarumo neveiksmingumo lygis. Toks lankstumas tapo neoficialiu priemonių nacionalizavimu: valstybės narės savo nuožiūra įgyvendina BRO, pasiduodamos kolektyvinių įstaigų ir regioninės valdžios joms daromam spaudimui. Vykdydami persvarstymus ateityje, turėtume susirūpinti tuo, kaip valstybės narės vertina lankstumo sąvoką ir politiką bei turėtume atkreipti dėmesį į tai, kaip tokia politika naudojama priimant sprendimus dėl patikrinimų.

Komisijos nare, privalome nuo politinių klausimų pereiti prie techninių detalių, kurios taip pat daro įtaką BRO apžvalgai. Reglamento Nr. 318/2006 pakeitimų klausimu manome, kad reikėtų sąžiningiau taikyti linijinį kvotų sumažinimą 2010 m. Jei 2010 m. reikės tiesioginio kvotų sumažinimo, mūsų komiteto nuomone, tai turėtų būti daroma dviem etapais. Pirmuoju etapu turėtų būti atliktas linijinis 13,5 % sumažinimas. Antruoju etapu reikėtų įgyvendinti Komisijos pasiūlymą, t. y. valstybės narės ir įmonės, kurios atsisakė kvotų pagal restruktūrizavimo sistemą, turėtų būti atleistos nuo kvotų sumažinimo. Atleidimas turi atitikti įdėtas pastangas nacionaliniu lygmeniu.

Tačiau norėčiau pabrėžti Komisijai ir Tarybai, kuri nedalyvauja šios dienos diskusijoje, kad privalome nepamiršti mažesnių įmonių, kurios arba savanoriškai sumažino savo kvotas dalyvaudamas restruktūrizavimo sistemoje, arba dalyvavo prevencinio atšaukimo priemonėje, indėlio. Siūlome platesnį ir ilgiau trunkantį prevencinio atšaukimo priemonės taikymą, kad sektoriui būtų sudarytos sąlygos sklandžiau prisitaikyti prie būsimų iššūkių. Kadangi prevencinis atšaukimas kol kas neįtrauktas į Tarybos lygio kompromisą, norėčiau jį įtraukti, jei jūs, Komisijos nare, tam pritariate.

Reglamento Nr. 320/2006 dėl restruktūrizavimo sistemos, kuri, be abejo, yra pagrindinis reformos aspektas, klausimu mano pranešime siūloma:

- pirma, iki 260 EUR padidinti bendrą išmoką už toną vietoj dabar nustatytų 237 EUR, kuriuos gaus gamintojai. Mes, nors jūs, Komisijos nare, nepritariate, primygtinai reikalaujame tai padaryti, nes tvirtai tikime, kad tai yra svari paskata gamintojams imtis 10 % savanoriško atsisakymo;

- antra, gamintojams iš restruktūrizavimo paramos vienkartinę kompensaciją padidinti iki 50 %, kuri dabar yra lygi 10 % Toks padidinimas yra politinis Europos Parlamento įsipareigojimas, rodantis, kad subsidijos turi iš esmės turi būti mokamos gamintojams. Ši žinia yra labiau politinė nei finansinė;

- trečia, įmonėms mokama kompensacija už bioetanolio gamybą turėtų būti padidinta nuo 35 iki 100 %, nes, mūsų nuomone, reikėtų iš esmės paskatinti indėlį į energijos iš atsinaujinančių šaltinių sektorių;

- ketvirta, regionams labai svarbus aspektas yra paramos įvairinimui išlaikymas tuose regionuose, kuriuose buvo uždarytos gamyklos: paramos lygis iki 2009–2010 m. laikotarpio ir toliau turi būti 109,5 EUR už sumažintos gamybos toną. Komisijos nare, siekiame iš dalies padidinti finansavimą, kad būtų sumažintas poveikis regionams ir sudarytos sąlygos naujoms iniciatyvoms. Šiuo persvarstymu nesiekiama keisti bendrų nuostatų, bet siekiama sustiprinti iniciatyvas;

- penkta, 10 % kvotų atsisakymas pirmiausia turi būti taikomas mažiems ar mažiau konkurencingiems gamintojams;

- šešta, restruktūrizavimo pagalba daliniam atsisakymui turi būti padidinta nuo 218,75 iki 625 EUR 2008–2009 m. laikotarpiu. Turiu pripažinti, kad pranešėjo pozicija yra labai svarbi, remiant tokios rūšies klausimus.

Kaip pranešėja noriu pabrėžti, kad tam tikrus žemės ūkio komiteto pasiūlymus reikia persvarstyti, kad būtų pasiekta pusiausvyra. Dėl to manau, kad privalome atsižvelgti į finansavimą iš restruktūrizavimo fondo ir papildomą finansavimą iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo.

Todėl būdama pranešėja norėčiau pritarti 27–30 pakeitimams, kuriuose nustatomi trys pagrindiniai principai:

- pirma, taikymas atgaline data, nes nuo naujo BRO pradžios schemoje dalyvaujantys gamintojai, įmonės ir regionai neturi nukentėti;

- antra, paramos suma turi būti protinga ir priimtina visoms pusėms (t. y. ne 625 EUR vieniems metams);

- trečia, svarbu atgaline data iki pat pereinamojo laikotarpio pabaigos padidinti fabrikams teikiamą paramą už dalinį gamybos atsisakymą.

Baigdama norėčiau įspėti. Vyksta Komisijos derybos su AKR valstybėmis dėl EPS. Atrodo, kad Komisija yra pasirengusi atsisakyti saugumo išlygos dėl į Bendriją kiekvienos valstybės partnerės importuojamo bendro cukraus kiekio ir išlygos dėl importuojamo cukraus minimalios kainos. Be to, siūloma panašiu būdu liberalizuoti patekimą į Bendrijos rinką šešiolikai Cukraus protokolą pasirašiusių valstybių.

Komisijos nare, manau, kad mums čia tenka labai svarbus darbas. Būtų neteisinga tokius sprendimus priimti neatsižvelgiant į institucinę sandarą: jie neatitiktų Europos Parlamento vaidinamo politinio ir institucinio vaidmens.

  László Surján (PPE-DE), Biudžeto komiteto nuomonės referentas. – (HU) Pone pirmininke, dėkoju už suteiktą galimybę pasisakyti. Biudžeto komitetas iš esmės pritaria pasiūlymui. Taip pat leiskite asmeniškai pasveikinti pranešėją. Visada yra labai sunku įtikinti šio sektoriaus augintojus sumažinti gamybą. Be to, teikdami paramą ir finansavimą gamybos mažinimui prastai atrodome Europos piliečių akyse.

Tačiau jei jau yra būtina įsikišti tokiu būdu ir kadangi tai neturi didesnio poveikio bendram Europos Sąjungos biudžetui nei dabartiniai susitarimai, tuomet tai reikia daryti tikslingiau ir tam tikros kompensacijos ir parama turi tekti tiems, kas gamintojų pusėje iš tiesų imasi veiksmų – kaip tik tai ir daroma šiuo atveju.

Tačiau pagrindinė problema yra tai, kad kai kuriais atvejais valstybės narės jau atsisakė tam tikro savo kvotų skaičiaus prieš pat reglamentavimo pakeitimą. Pranešime siūlomi būdai, kaip išspręsti šį klausimą, ir aš prašau Parlamento pritarti šiems siūlymams.

  Albert Deß, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, norėčiau trumpai apžvelgti paskutinę reformą. Daug cukrinių runkelių augintojų klausia, kodėl iš viso reikia imtis šios rinkos reguliavimo, kuris išlaikė kelių dešimtmečių išbandymus, reformos. Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių ši reforma buvo ir yra reikalinga. Pirma, prieš keletą metų formuojantis ginklų iniciatyvai buvo nuspręsta, kad nuo 2009 m. į Europą iš vargingiausių valstybių bus galima teikti viską išskyrus ginklus. Tai liečia ir cukraus sektorių.

Antroji priežastis – PPO sprendimas, dėl kurio mes turime panaikinti perteklių. Tai reiškia, kad mes cukraus gamybą privalome sumažinti daugiau nei 6 mln. tonų. Komisijos nare, mes 2005 m. parlamente teikėme pasiūlymus, o jūs ką tik pasakėte, kad restruktūrizavimo fondas nepateisino mūsų lūkesčių. Šiandien norėčiau pabrėžti, kad jei Komisija ir Taryba būtų labiau 2005 m. pritarusios Parlamento siūlymams, greičiausiai savanoriškai būtų atsisakyta didesnių cukraus gamybos kiekių.

Šiuo metu turime galimybę atlikti taisymus, kad būtų pagerintos paskatos. Aš galiu tik paprašyti Komisijos ir Tarybos laikytis pasiūlymų. Norėčiau padėkoti pranešėjai K. Batzeli už jos pateiktą pranešimą. Žemės ūkio komitetas iš esmės laikėsi tų pasiūlymų – su nedideliais nukrypimais – ir esu tikras, kad jei Komisija laikysis šių pasiūlymų, šios iniciatyvos bus naudojamos daug aktyviau ir savanoriškai bus atsisakyta daug didesnių cukraus gamybos kiekių. Komisijos nare, norėčiau pasakyti, kad nemažai Žemės ūkio komiteto narių išsamiai išklausė cukrinių runkelių gamintojų nuomones. Tikiu, kad jei bus išpildyti čia nustatyti reikalavimai, reforma bus sėkminga.

  Csaba Sándor Tabajdi, PSE frakcijos vardu. – (HU) Ponia Fischer Boel, manau, kad K. Batzeli pranešimas ir Surjáno László nuomonė yra techniškai svarūs ir politiškai labai teisingi. Grąžinti pusiausvyrą rinkoje yra labai svarbu, o mums dar reikia nueiti ilgą kelią, kad 2010 m. pasiektume rinkos pusiausvyrą Europos cukraus gamybos ir cukrinių runkelių perdirbimo požiūriu.

Nepavydžiu nei Komisijai, nei Parlamentui, nes nelengva įvesti tvarką ir pasiekti pusiausvyrą iškraipytoje, ypač sudėtingoje ir per daug subsidijuojamoje sistemoje. Šis sektorius buvo pats mylimiausias BŽŪP (Bendrosios žemės ūkio politikos) kūdikis, palyginti su kitais sektoriais, kuriems buvo rodomos mažesnis palankumas.

Visiškai pritariu, kad reikia siekti pusiausvyros. Jei pasieksime papildomą 10 % sumažinimą, vis tiek sistemoje išliks 2,1 mln. tonų perteklius, ir jei jo nepanaikinsime iki 2010 m., mums reikės pasiekti dar 14 proc. sumažinimą.

Aš manau, kad yra nesąžininga – ir prašyčiau Komisijos narės ir Komisijos atkreipti į tai dėmesį, – kad didžiausių sumažinimo mastų pasiekusios valstybės, t. y. Italija, Portugalija ir Suomija, turi kartu su visomis kitomis valstybėmis dar 10 % sumažinti gamybą. Tai nesąžininga.

Taip pat pritariu, kad turėtume dėti daugiau pastangų gindami mažų ir vidutinių augintojų interesus, nes dėl taisyklės „pirmas atėjusysis aptarnaujamas pirmas“ tokie gamintojai informacijos požiūriu patenka į nepalankią padėtį, palyginti su tarptautinėmis verslo įmonėmis. Vengrijoje užsidarė vienas iš penkių fabrikų. Geriausias cukraus gamintojas nutraukė savo veiklą, tačiau nei gamintojas, nei augintojai nebuvo nuskriausti. Vienintelis aspektas į kurį nebuvo tinkamai atsižvelgta ankstesniame reglamente, buvo kompensacijos darbuotojams, turiu omenyje kompensacijas cukraus fabriko darbuotojams.

Galiausiai manau, kad yra labai svarbu, kad įmonės nemokėtų restruktūrizavimo mokesčio, jei jos sumažina savo kvotą. Tai yra būtina. Prašau Fischer Boel pritarti šiai nuostatai, nes tai skatintų daugiau sumažinimų ir padėtų grąžinti pusiausvyrą rinkoje. Kartoju, pagalba mažiems ir vidutiniams augintojams yra labai svarbi, nes tai daro didelį socialinį poveikį Europos cukrinių runkelių augintojams. Dėkoju jums už dėmesį.

  Andrzej Tomasz Zapałowski, UEN frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, dabartinės formos cukraus gamybos reforma yra nepriimtina. Pirmiausia ji kenkia runkelių augintojams ir cukraus fabrikų darbuotojams. Europos koncernų rodytas aktyvumas superkant cukraus fabrikus Rytų Europoje prieš stojimą į ES rodo, kad jau tuomet ši reforma buvo suplanuota, numatant didžiules kompensacijas cukraus fabrikų savininkams, kurie fabrikus uždarys.

Stojimo laikotarpiu naujosiose valstybėse narėse ūkininkai investavo didžiules sumas į savo ūkių, įskaitant runkelių auginimo ūkius, atnaujinimą. Po poros metų paaiškėjo, kad gamybą reikia riboti, o didžiausią paramą už cukraus gamybos nutraukimą gaus cukraus fabrikų savininkai. Manoma, kad vien tik Lenkijoje bus uždaryta apie dešimt cukraus fabrikų.

Siūlomi pakeitimai, kuriuose iš restruktūrizavimo fondo nustatytos didesnės sumos augintojams, yra geri. Tačiau man kyla abejonių dėl paramos gamintojams, kurie pirko cukraus gamyklas per kelerius pastaruosius metus, nes ar tik nebus taip, kad jie pirko tuos fabrikus siekdami pelno uždarant fabriką?

  Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nare, cukraus rinkos reguliavimas nėra dalykas, kuriuo galėtų gėrėtis Komisija ir Taryba! A. Deß jau sakė, kad jei būtumėt labiau atsižvelgę į Parlamento pasiūlymus, kai kurių trūkumų nebūtų visai buvę.

Turime priemonę – kvotas ir privalome šią priemonę naudoti, o ne grasinti jai 2010 m., ir turime įvesti linijinius arba vienodus sumažinimus ir už juos nustatyti kompensacijas. Jūsų siūlomas būdas tai daryti nustatant kainas žlugo, nes jūs vienu veiksmu padidinote kvotą milijonu tonų, kai C cukrų pavertėte kvotiniu cukrumi. Be to, finansavimas vartotojų pinigais nustačius kainas rodo, kad cukraus pramonė nėra suinteresuota restruktūrizacija. Eksporto subsidijos taip pat nebuvo sumažintos iš esmės – tai irgi reikia padaryti.

Reikėtų nustatyti klaidas, o klaidos neištaisytos ir dabar. Restruktūrizavimo fondas ir restruktūrizavimo pagalba iš esmės reiškia nutraukimą. Tam priešinasi regionai, profesinės sąjungos ir augintojai. Nepatvirtintas įvairinimas, kaip to reikalavo Parlamentas, kad būtų apsaugotas regionų socialinis ekonominis vystymasis. Šios klaidos netaisomos ir dabar. Todėl mes gydome ne tuos simptomus.

Kitas svarbus aspektas – norite apriboti augintojams tenkančią restruktūrizavimo pagalbą iki 10 % Anksčiau valstybės galėjo nustatyti didesnę kainą. Dabar teikiame kitą pasiūlymą ir tikiuosi, kad Parlamentas jį šįkart įgyvendins su perdavimo priemone, nes jūs nesilaikėte praėjusio balsavimo metu duotų pažadų, todėl mes prie jų grįžtame dar kartą.

  Diamanto Manolakou, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, 2006 m. patvirtintas ir jau įgyvendinamas naujas cukraus sektoriaus reglamentas yra karti piliulė ir jau pareikalavo pirmųjų aukų.

Mes, be jokios abejonės, balsavome prieš jį ir buvome teisūs taip darydami: cukraus fabrikai buvo uždaryti ir daug cukrinių runkelių augintojų neteko darbo. Jie gauna nedideles kompensacijas, kuriomis tikimasi užgesinti augintojų prieštaravimus ir protestus.

Mano šalyje Graikijoje cukrinių runkelių perdirbimas anksčiau užtikrino, kad žmonėms pakaks cukraus; tai taip pat suteikė darbą daugeliui darbuotojų ir ūkininkų ir kėlė apleistų regionų ekonomiką. Šiandien du iš penkių fabrikų yra uždaryti, gamyba sumažėjo 50 %, pakilo nedarbo lygis sektoriuje, ūkininkai nuskurdo ir ištisi regionai nunyko.

Šiandien siūlomi pakeitimai yra skirti tam, kad naujasis reglamentas būtų visapusiškai įgyvendinamas. Gamybos lygis ir toliau bus mažinamas: nuo jau dabar turimo 2,2 mln. tonų sumažėjimo iki planuojamo 6 mln. tonų sumažėjimo.

Tai reiškia, kad bus padarytas dar didesnis poveikis nei iki šiol. Naudą gaus maisto pramoninkai, kurie importuos pigų cukrų, o nukentės cukraus pramonės darbuotojai, nes bus uždaryta daugiau fabrikų ir išnyks dar daugiau mažų ir vidutinių cukrinių runkelių augintojų.

Mes tam prieštaraujame ir balsuosime prieš papildomus susitarimus: jie greitina pagrindinio reglamento užbaigimą, taigi jie yra dar vienas nusikalstamas žingsnis Europos cukraus pramonės ir jos darbuotojų atžvilgiu.

  Hélène Goudin, IND/DEM frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, prie Europos cukraus pramonės prijungta gyvybės palaikymo sistema. ES kiekvienais metais Europos cukrinių runkelių augintojams moka milijonus eurų taikydama tiesiogines išmokas ir intervenciją. ES mokesčių mokėtojai finansuoja pasenusią sistemą, kuri nebeatitinka šio laikmečio. Deja, komiteto pasiūlymų esmė – dar daugiau išlaidų ir lėtesnis reformos tempas, t. y. visiškai priešingi elementai nei tie, kurių reikia prisitaikyti prie rinkos sąlygų, nors būtent jų šiam sektoriui ir reikia.

Cukrų gaminančios ne ES valstybės turi gauti prieigą prie vidaus rinkos be apribojimų. Sąžiningesnėmis sąlygomis pagrįsta tarptautinė prekyba yra priemonė mažiau išsivysčiusioms valstybėms konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Cukraus pramonės liberalizavimas taip pat duotų naudos Europos vartotojams. Jiems nebereikėtų savo mokesčiais finansuoti dirbtinės gamintojų paramos sistemos ir vartotojai parduotuvėse matytų mažesnes kainas. Tai būtų naudinga visiems.

  Jean-Claude Martinez, ITS frakcijos vardu. – (FR) Pone primininke, Komisijos nare, cukraus rinkos bendras organizavimas veikė. Tai buvo nebrangi ir siūloma prieiga prie mūsų rinkos AKR valstybėms.

Tačiau PPO derybų metu Tailandas, Australija ir ypač Brazilija primygtinai reikalavo cukraus monopolio. Tuo pat metu, norėdamas įgyti sąjungininkų Dohos derybų raundo metu tuometinis už prekybą atsakingas Europos Komisijos narys Pascal Lamy pasiūlė panaikinti muitus 49 mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms paskelbdamas programą „Viskas išskyrus ginklus“. 2009–2010 m. į Europą bus pradėtas importuoti cukrus, kuris teoriškai bus pagamintas neturtingose valstybėse, tačiau iš tikrųjų tai bus kuveitiečių ar arabų Sudane ar kitur pagamintas cukrus.

Europos runkelių augintojai ir cukraus gamintojai nutolusiuose regionuose bus paaukoti Brazilijos ir kitų valstybių naudai – tai ir yra 2006 m. reforma. Tą patį galima pasakyti ir apie javus bei pieną. Greitai tą patį imsim taikyti ir vynui. Mūsų gamintojai išnyks, o Europoje mes tai vadiname „restruktūrizavimu“.

Žinoma, mes mokame javų augintojams, kad jie nustotų auginti, ir tai vadiname „restruktūrizavimo pagalba“, taip pat mokame už dirbamos žemės nedirbimą ir išrovimo subsidijas.

Tačiau programa neveikia, nors nuo programos pradžios praėjo 18 mėnesių. Komisijos nare, jūs vėl mums kartojate tą pačią seną kalbą apie grūdų kalnus ir pieno upes. Jūs sakote, kad 2007–2008 m. bus 4 mln. tonų pertekliaus, taigi šiandien turime du pasiūlymus kaip beveik 4 mln. tonų sumažinti cukraus gamybą. Didiname finansines paskatas ir metinį pasitraukimą, skiriame papildomas išmokas ir subsidijas. Be abejo, 2010 m. ši parama baigsis ir mūsų ūkininkai, kaip ir AKR valstybių gamintojai, išnyks, jau nekalbant apie darbuotojus. Naudą gaus tik importuotojai.

Tokia Maltusiška politika, taikoma javams nuo 1993 m. Šįryt 9 val. N. Parish mums pasakojo apie kviečių trūkumą, didėjančias kainas ir būtinybę nutraukti dirbamos žemės nedirbimą. Taigi belieka tikėtis, kad 2011 m. bus naujas reglamentas, kur bus teigiama, kad trūksta cukraus, ir mes privalome vėl didinti jo gamybą!

  Jana Bobošíková (NI). – (CS) Ponai ir ponios, kaip šio parlamento narė iš Čekijos, kurioje cukraus sektorius jau restruktūrizuotas, negaliu sutikti su siūlomais pakeitimais. Jie yra netinkami ir nesąžiningi.

Aiškėja, kad reformos rezultatas nėra ekonomiškai nekonkuruojančios bendrovės. Dėl reformos klostosi neteisinga padėtis, dėl kurios naudą gauna tik didelės Europos cukraus bendrovės ir jokios naudos negauna vartotojai ir augintojai.

Aš negaliu paaiškinti piliečiams, kodėl kai kurios valstybės narės neatsisakė savo cukraus kvotų arba atsisakė labai mažos jų dalies ir norima, kad mes, likusieji, mokėtumėme jiems daugiau pinigų, nors būtent jie nesilaikė susitarimo.

Pirmiausia visiškai nepritariu pagalbos didinimui iki visiško restruktūrizavimo pagalbos lygio, kai vykdomas tik dalinis restruktūrizavimas. Antra, restruktūrizavimo pagalbos runkelių augintojams ir įrangą teikiantiems rangovams didinimas nuo 10 iki 50 % yra visiškai nepateisinamas. Trečia, nepritariu papildomų išmokų gamintojams ir laikinos restruktūrizavimo pagalbos didinimui ir nepritariu papildomų išmokų tiekėjams didinimui. Ketvirta, pasiūlymas praėjusiais metais atliktą įrangos išmontavimą vertinti kaip įvykusį šiais finansiniais metais ir kitais ateinančiais metais, mano nuomone, yra visiškas absurdas.

Priešingai, ponios ir ponai, pagrindinė problema yra atsižvelgti į visą atisakytų kvotų kiekį per visą restruktūrizavimo laikotarpį. Aš, be jokios abejonės, nepritariu ketinimui leisti atsižvelgti į kvotas, kurių bendrovės atsisakys nuo 2008–2009 finansinių metų.

Tvirtai manau, kad jei Komisija neketina pakeisti savo visiškai biurokratinių ir itin nesąžiningų cukraus reformos valdymo metodų, geriausia būtų kuo greičiau visiškai atsisakyti cukraus kvotų ir liberalizuoti cukraus rinką.

  Kyösti Virrankoski, ALDE frakcijos vardu. – (FI) Pone pirmininke, ES cukraus politika yra keistoje padėtyje. Cukraus kvotos buvo sumažintos 2,2 mln. tonų, tačiau tuo pat metu Komisija pardavinėja milijonus tonų naujų kvotų. Todėl tikrasis gamybos sumažinimas yra tik vienas milijonas tonų, nors tikslas buvo šešis kartus didesnis.

Be to, didelės gamybos valstybės netgi padidino savo gamybą. Pavyzdžiui, Vokietija padidino savo gamybą apie 240 000 tonų per metus, o Prancūzija – 350 000 tonų per metus. Iš esmės savo gamybą sumažino tik mažosios valstybės. Iš didžiųjų valstybių tik Italija svariai sumažino savo gamybą. Dėl to mažosios valstybės ir prastesnes gamtines sąlygas turinčios valstybės turėjo sumažinti savo cukraus gamybą.

Be to, restruktūrizavimo fondą sudaro daugiau nei 3 mlrd. EUR, t. y. trys tūkstančiai mln. EUR, iš kurių apie 2 000 mln. EUR dar neišleista. Šie pinigai daugiausia gauti iš vartotojų, nes kainos vartotojams krito lėčiau nei gamintojų kainos ir tas skirtumas atiteko fondui. Kita vertus, pinigai gauti ir iš ūkininkų, kurių gamintojų kainos sumažėjo. Šie pinigai buvo ir tebėra mokami daugiausia pramonei, mokant milžiniškas 730 EUR kompensacijas už toną ir tik 10 %, o geriausiu atveju 20 % šių pinigų skiriama pramonės struktūros keitimui ir fabrikų uždarymui.

Visa cukraus politika yra pamokantis pavyzdys, kas gali nutikti, kai pradedame žemės ūkio politiką įgyvendinti pramonės sąlygomis. Pramonei mokamos didžiulės kompensacijų sumos, o mes už tai gauname labai mažai. Tikėkimės, kad ateityje žemės ūkio politika bus naudojama kaip žemės ūkio, o ne pramonės politika.

Specialų dėmesį turėtume skirti solidarumo svarbai. Tai yra svarbu ir dėl to, kad visos valstybės, įskaitant tas, kurios sumažino savo cukraus gamybą, vis dar už cukrų turi mokėti didesnes už pasaulines kainas, nors valstybėms cukraus neleidžiama gaminti dėl to, kad taip nutarė pramonė.

Be to, turime užtikrinti, kad ateityje nepradėsime taikyti kokios nors panašios sistemos kitoms žemės ūkio produktų sritims.

  Neil Parish (PPE-DE). – Pone pirmininke, norėčiau labai padėkoti K. Batzeli už jos pranešimą. Taip pat norėčiau padėkoti A. Deßui už oponavimą šiam pranešimui PPE-DE frakcijos vardu.

Berods Margaret Thatcher yra pasakiusi: „negalima nepaisyti rinkų“. Būtent dėl to ir atsirado problema visame cukraus režime, kad metų metais mes stengėmės nepaisyti rinkos.

Aš gerai vertinu Komisijos narę ir jos darbą, nes padėtis, kurią turime išspręsti, yra labai sudėtinga. Mums reikia iš sistemos pašalinti daugiau cukraus bei sukurti daug konkurencingesnę Europos cukraus gamybą. BŽŪP tikslas yra suteikti ūkininkams paramą aplinkosaugos tikslais bei paskatinti juos gaminti rinkos sąlygomis.

Manau, kad šiemet cukraus reforma greičiausiai bus lengvesnė nei ankstesniais metais dėl paprastos priežasties – javų kainos per metus pakilo tris kartus. Todėl kai kurie cukraus gamintojai galbūt nuspręs imtis restruktūrizavimo ir vietoj cukrinių runkelių auginti javus arba aliejinius rapsus ir iš to gerai uždirbti. Nes kad ir ką nuspręstume dėl cukraus, kaip minėjau, mes turime žengti Europoje gaminamo kiekio mažinimo link, tačiau vis tiek privalome sudaryti sąlygas pragyventi iš savo žemės.

Taip pat turime apsvarstyti ne tik cukraus gamybos subalansavimą Europos Sąjungoje, tačiau ir tai, kad mes cukrų importuosime iš AKR valstybių. Mano šalyje, Jungtinėje Karalystėje, bendrovė „Tate & Lyle“ importuoja daugiau nei milijoną tonų cukraus. Ji yra labai susirūpinusi ir nori būti užtikrinta, kad ji galės ir toliau prieiti prie to cukraus ir tuomet, kai mes reformuojame cukraus režimą ir mažiname jo gamybą. Norėčiau paprašyti Komisijos narės palankiai pažvelgti ir į šios pusės argumentą.

  María Isabel Salinas García (PSE). – (ES) Pone primininke, Komisijos nare, beveik prieš dvejus metus buvo patvirtintas teisės aktų rinkinys dėl cukraus sektoriaus reformos, kur buvo siekiama šį sektorių pritaikyti prie pasaulinės rinkos.

Kaip Komisijos narė turbūt puikiai prisimenate, kad tai buvo sudėtinga reforma, dėl kurios buvo sunku pasiekti susitarimą Parlamente. Dabar atrodo, kad kvotų mažinimo tikslai nepasiekti, ir todėl Komisija teikia šį naują pasiūlymą, siekdama pataisyti padėti kol ne per vėlu.

Mes manome, kad iš principo Komisijos pasiūlymas yra teigiamas, nes jame numatytos tam tikros galimybės ūkininkams imtis atsisakymo. Tačiau, Komisijos nare, mes manome, kad dėl tam tikrų aspektų pasiūlymas yra netinkamas ir dėl jo gali kilti nepageidaujamas poveikis tam tikrose valstybėse, pvz., Ispanijoje.

Todėl norėčiau pabrėžti du punktus, kurie, mano manymu, yra labai svarbūs. Pirma, norėčiau padėkoti mūsų pranešėjai Katerinai Batzeli už jos darbą ir norėčiau pabrėžti Socialistų frakcijos pateikto pakeitimo dėl poreikio tam tikrais atvejais padidinti papildomą paramą ūkininkams už pasitraukimą 2009–2010 m. svarbą. Mes manome, kad šis pakeitimas yra gyvybiškai svarbus, siekiant, kad priemonė būtų pakankama ir būtų patenkinti gamintojų lūkesčiai.

Antra, norėčiau atkreipti dėmesį į pakeitimą, kuris buvo patvirtintas komitete mano vardu ir kuris plenariniame posėdyje pažymėtas kaip 11 pakeitimas, kur siekiama, kad pritaikyta įranga bioetanolio gamybai būtų vertinama kaip išmontuota įranga. Tuo siekiama dviejų tikslų: skatinti atsisakymą, nes įrangai surandamas panaudojimas kitose rinkose, ir skatinti biodegalų sektorių, nes šiuo metu, kai tiek daug kalbama apie tiekimo didinimą, tai yra labai svarbu.

Komisijos nare, ši reforma jau turėjo neigiamų padarinių daugeliui valstybių, pvz., manajai. Manau, kad turi būti skirta pinigų ir sudarytos galimybės atsisakyti gamybos to norintiems ūkininkams, tačiau svarbiausia, kad visa tai turėtų gauti ir tie ūkininkai, kurie nori tęsti gamybą.

  Janusz Wojciechowski (UEN). – (PL) Pone pirmininke, cukraus rinkos reforma yra viena iš tų, kurių prasmę yra labai sunku paaiškinti Europos Sąjungos ūkininkams, įskaitant mano šalies, Lenkijos, ūkininkus. Administracinis ir finansinis spaudimas sumažinti cukraus gamybą nuo 18 iki 12 mln. tonų nėra įtikinamai pagrįstas. Kalbama apie poreikį solidarizuotis su kitų žemynų ūkininkais, nors akivaizdu, kad rūpinamasi ne jų interesais: labiau rūpinamasi ne ūkininkų interesais, bet pasauliniais interesais. Europos Sąjunga šių interesų labui prisidengdama viena po kitos sekančiomis „reformomis“ palaipsniui atsisako savo žemės ūkio ir keliauja labai pavojingu – tapimo priklausoma nuo maisto tiekimo ne iš Europos – keliu. Tokia politika veda į maisto tiekimo saugumo netekimą, nors būtent šis saugumas yra labai svarbus ateities kartoms. Bijau, kad netrukus ne tik ūkininkai, bet ir visi gyventojai imsis gailėtis dėl šių neatsakingų reformų, kurios vykdomos šiandien ir kurių žalingas pasekmes netrukus mes visi pamatysime.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Kaip gerai žinoma, mes labai kritiškai vertiname šią cukraus sektoriaus reformą. Mes visuomet rėmėme nepriklausomumą maisto atžvilgiu ir todėl manome, kad tokia valstybė kaip Portugalija, turinti vienintelį cukraus fabriką Koruše ir vieną mažą fabriką San Migelyje, Azorų salose, kurie vargiai teišgali aprūpinti pusę šalies vartojimo poreikių, privalės sumažinti savo cukraus gamybos iš cukrinių runkelių kvotą.

Pasekmės aiškios: ūkininkai ir įmonės nutrauks gamybą, padidės nedarbas ir neigiamai bus paveiktas kaimo vietovių vystymasis. Todėl yra būtina – kaip tai pabrėžė tūkstančiai smulkių ir vidutinių ūkininkų rugsėjo 17 d. Porto gatvėse, kai Žemės ūkio ministrų Taryba posėdžiavo Portugalijoje – keisti politiką, kad ja būtų atsižvelgiama į kiekvienos valstybės narės specifiką, jos gamybą ir vartojimo poreikius, užtikrinant ūkininkų pajamas ir kaimo vietovių vystymąsi. Būtent tai mes dar kartą siūlome Komisijos narei.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Pone pirmininke, prieš pradėdama norėčiau visiems priminti, kad tai nėra runkelių ar grūdų klausimas. Airijoje runkeliai buvo auginami sėkmingai taikant jų ir javų rotaciją.

Komisijos nare, cukraus restruktūrizavimas Airijoje baigėsi nesėkme. Bendrovė „Greencore“ ir mūsų Žemės ūkio ministerija restruktūrizavimą vykdė blogai. Daugelis mano rinkėjų nukentėjo ir plačiai paplito socialinis persikėlimas, todėl mažiausia ką mes galime padaryti – grįžti atgal ir tiems žmonėms išmokėti kompensacijas.

Mūsų viltis sukurti racionalią į žemės ūkį integruotą, o ne su juo konkuruojančią biodegalų pramonę metams bėgant blėsta, o gal net visai išnyko. Kai kreipiausi į Komisiją norėdamas užkirsti kelią nelaimei, man buvo pasakyta, kad schema jau nustatyta ir bandymas kišti prie jos rankas, netgi turint tam tinkamą priežastį, tik pablogintų padėtį. Tačiau dabar mes taisome schemą. Ar įmanoma šiuo pritaikymo etapu ką nors padaryti dėl netvarkos, kuri liko Airijoje?

  Ioannis Gklavakis (PPE-DE). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nare, K. Batzeli ir A. Deßai, mes visi suprantame, kad siūlomais reglamento dėl cukraus BRO pakeitimais siekiama paskatinti Bendrijos cukraus pramonės dalyvavimą restruktūrizavimo režime, kad būtų pasiektas Bendrijos cukraus gamybos sumažinimo tikslas. Leiskite man šiuo klausimu pateikti tris pastebėjimus.

Pirma, Komisijos požiūris yra teigiamas. Tai ypač pasakytina apie Komisijos pasiūlymą netgi atgaline data skirti didesnę paramą paramos gavėjams, kurie jau prisitaikė prie Reglamento Nr. 318/2006 reikalavimų – tai neleis jiems jaustis nuskriaustiems dėl to, kad jie pirmieji prisidėjo prie sektoriaus restruktūrizavimo.

Antra, manau, pakankamai aiškiai buvo pasakyta, kad jei nebus pasiektas pageidaujamas gamybos lygis, būsimos linijinio sumažinimo priemonės bus taikomos tik toms valstybėms narėms, kurios nedėjo pastangų siekiant šio tikslo. Kita vertus, reglamente bus atsižvelgta ir į tas valstybes nares, kurios svariai sumažino gamybą ir kurių vis dar veikianti pramonė pasiekė kritinį lygį. Labai svarbu valstybėms, tokioms kaip manoji, būti tikroms, kad ši nuostata nebus pamiršta, kai diskutuosime dėl cukraus BRO ateities po 2010 m.

Trečia, norėčiau iškelti bioetanolio klausimą. Pasinaudokime šia galimybe rimtai išnagrinėti galimybę, kad galbūt vėliau mūsų entuziazmas bioetanolio atžvilgiu išblės ir galbūt daugelis jį gaminančių fabrikų taps neveikiantys. Kokia ateitis laukia šios pramonės darbuotojų, kas bus su ūkininkais? Ar ir vėl turėsime spręsti armijos bedarbių klausimą?

  Gábor Harangozó (PSE). – (HU) Ačiū, pone pirmininke. Komisijos nare, ponios ir ponai. Deja, cukraus rinkos restruktūrizavimas nedavė rezultatų, kurių tikėjomės. Keičiant restruktūrizavimo schemą būtina atsižvelgti į tai, kad kai kurios valstybės narės jau atsisakė didelės savo kvotos dalies. Vengrija atsisakė 27 % savo kvotos, nors visos Europos Sąjungos vidutinis atsisakymas lygus tik 10,5 %

Esu linkęs, kad nustatant galutinius kvotos sumažinimus būtų atsižvelgiama į kiekvienos valstybės narės gamybos lygį. Būtų neteisinga, jei visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms būtų nustatytas vienas sumažinimo lygis, kai kiekvienos valstybės gamybos pobūdis skiriasi.

Be to, restruktūrizavimo schemos keitimas neturėtų padaryti neigiamo poveikio toms valstybėms narėms, kurios jau sumažino savo kvotą daugiau nei bendras sumažinimo vidurkis. Dėl to aš nepritariu tam, kad skaičiuojant nuo pradinės kvotos pasiektą sumažinimo lygį būtų kartu sudedamos runkelių ir izogliukozės atsisakytos kvotos. Be to, restruktūrizavimo paramos suma turėtų būti teikiama ir tais atvejais, kai įranga nėra išmontuojama, o pritaikoma alternatyviam panaudojimui, pvz., biomasės ar bioetanolio gamybai. Dėkoju jums už dėmesį.

  Zdzisław Zbigniew Podkański (UEN). – (PL) Pone pirmininke, niekas neturėtų stebėtis tuo, kad dėl cukraus rinkos reformos cukraus tiekimas per pastaruosius dvejus metus sumažėjo 0,2 mln. tonų, t. y. daug mažiau, nei buvo siūloma. Tokį rezultatą Parlamento nariai iš Lenkijos numatė jau anksčiau – tai matyti iš mūsų Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete ir Europos Parlamento plenarinėje sesijoje sakytų kalbų.

Nesugebėjimas pasiekti planuotų tikslų rodo, kad nebuvo sukurta tinkama motyvacija ir paskatinimas, įskaitant galimybių runkelių augintojams imtis kitokios gamybos sudarymą. Tai pripažino ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas, kai jis, be kita ko, pasiūlė padidinti paramą augintojams už žemės atidėjimą ir paslaugas teikiančioms įmonėms nuo 10 iki 50 % nuo cukraus perdirbimo verslui skiriamos paramos ir taip 2008–2009 prekybos metais augintojams padidinti papildomą išmoką nuo 237,50 iki 260 EUR už atsisakytos kvotos toną.

Taip pat būtina pabrėžti, kad Komisija šiuo metu neįgyvendina reformos kurios tikslas yra išlaikyti gamybą konkurencingiausiuose regionuose, principų. Siūlomi pakeitimai neatitinka esamų problemų, jau nekalbant apie jų išsprendimą – šie pakeitimai tik dar labiau pablogintų padėtį.

PIRMININKAVO: MECHTILD ROTHE
Pirmininko pavaduotoja

  Carmen Fraga Estévez (PPE-DE). – (ES) Ponia pirmininke, malonu, kad čia atvyko Komisijos narė. Manau, kad Komisijos narė, pranešėja ir daugelis kalbėjusiųjų pabrėžė problemas, su kuriomis susiduriama įgyvendinant 2005 m. cukraus reformą, ir tai, kad gamybos atsisakymas vėluoja, smarkiai atsiliekant nuo nustatyto reformos tikslo – sumažinti gamybą 6 mln. tonų.

Todėl tikiu, kad visi pasveikinsime dabar Komisijos teikiamą pasiūlymą, kuris gamybos atsisakymui suteiks naują stimulą. Sektorius, ypač runkelių auginimo sektorius, yra itin patenkintas, kad spartinamas restruktūrizavimo procesas, nes, kaip sakė Komisijos narė, kitu atveju 2010 m. teks atlikti linijinį kvotų sumažinimą be jokių kompensacijų už tai.

Manau, kad Europos liaudies partijos (krikščionys demokratai) ir Europos demokratų frakcijos vardu mano pateikti pakeitimai atitinka šią naują filosofiją ir šį naują pasiūlymą. Norėčiau atkreipti dėmesį į 31 pakeitimą, kuriame numatomos reformos įvertinimo ataskaitos ir, jei reikia, siūlymai išplėsti šį paramos fondą vienų metų laikotarpiu, t. y. 2010–2011 prekybos metams. Iš pradžių buvo ketinta siūlyti ketverių metų laikotarpį, siekiant kompensuoti mano minėtą atsiradusį pradinį vėlavimą įgyvendinant reformą.

To ragino imtis gamintojai ir, manau, kad šiam raginimui reikėtų pritarti, ypač atsižvelgiant į tai, kad fondas finansuojamas vien tik iš sektoriaus lėšų, todėl Bendrijos biudžetui nebus padarytas joks poveikis.

Prašau Komisijos narę, kad Komisija patvirtintų šį pakeitimą, ir prašau, kad šiam pakeitimui pritartų ir mano kolegos Parlamento nariai.

Galiausiai norėčiau padėkoti K. Batzelli už jos darbą, jos pasiūlytus patobulinimus, kuriems pritarė visas Žemės ūkio komitetas, ir už Komisijos pateiktą pasiūlymą.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Ponai ir ponios, be jokios abejonės, Europos Sąjungos cukraus pramonėje yra būtinos išsamios reformos, kad ji ir toliau sėkmingai veiktų ateityje. Gamybos sumažinimas yra esminis tokių reformų elementas. Tačiau toks sumažinimas pirmiausia turėtų būti taikomas nekonkurencingoms bendrovėms. Deja, iš tikrųjų dažnai viskas vyksta priešingai.

Pavyzdžiui, mano gimtojoje valstybėje Čekijoje buvo uždarytos naujos, efektyvios ir pelningos cukraus gamyklos ir kvotų buvo atsisakyta tarptautinių gamintojų vardu. Be jokios abejonės, vietiniams augintojams ir vartotojams tai padarė labai neigiamą poveikį.

Todėl norėčiau kreiptis į Komisiją, kad ji įgyvendinama būtinas cukraus pramonės reformas išsamiau nei iki šiol atsižvelgtų į konkurencingumo principus ir daug daugiau dėmesio skirtų biodegalų sektoriaus vystymui. Manau, kad biodegalų gamyba siūlo naujas galimybes cukrinių runkelių augintojams ir yra ateities ūkio šaka.

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nare, 2005 m. pradėta cukraus rinkos reforma, nors finansinių išlaidų buvo daug, nedavė lauktų rezultatų. Nepaisant didelių finansinių paskatų, siekiančių 730 EUR už sumažintos cukraus gamybos toną, visoje Bendrijoje cukraus gamyba sumažėjo vos 1,1 mln. tonų, o buvo tikimasi 6 mln. tonų sumažėjimo. Komisijos teikiamas kitas pasiūlymų rinkinys dėl cukraus rinkos veikimo ne tik nepagerintų padėties, o ją dar labiau pablogintų, nes pasiūlymai yra nesuderinti su pagrindiniais reformos principais, t. y. cukraus gamybos išlaikymu konkurencingiausiuose regionuose.

Manau, kad, pirma, reikia sudaryti sąlygas stabiliam konkurencingiausių Bendrijos cukraus gamintojų vystymuisi, kad ES gaminiai galėtų konkuruoti vis atviresnėje pasaulinėje rinkoje.

Antra, mums reikia kuo geriau pasinaudoti cukraus eksporto galimybėmis atsižvelgiant į su Pasaulio prekybos organizacija sutartas ribas.

Ir, trečia, jei ir po šių sprendimų padėtis cukraus rinkoje nepagerės, reikės sumažinti gamybą taikant linijinį metodą, kuris yra vienodas visoms valstybėms narėms.

  Vladimír Železný (IND/DEM). – (CS) Ponia pirmininke, atstovauju valstybei, kuri išrado gabalinį cukrų. Mes didžiuodavomės savo aukštos kokybės cukrumi, tačiau Europos Sąjunga negailestingai iš mūsų šią galimybę atėmė.

Jei bus įgyvendintas Reglamentas (EB) Nr. 320/2006, Čekija bus nubausta už jos tinkamą elgesį užsienio investuotojų iš ES valstybių narių senbuvių atžvilgiu, kuriems Čekija leido perimti šalies cukraus pramonę. Šis reglamentas yra netinkamas bandymas patenkinti didelių Europos cukraus perdribimo bendrovių interesus, ignoruojant tradicinių augintojų ir gamintojų valstybių interesus.

Todėl būtina, kaip ir siūloma H. Fajmono ir kitų pakeitime, sudaryti galimybes valstybėms narėms atsisakyti a) ir b) nuostatų ir leisti valstybėms narėms nustatyti, kaip tvarkytis su kritine padėtimi, kuri susidarytų, jei kvota sumažėtų 20 % ar daugiau. Kitu atveju, Čekija gali būti priversta, nors ir kaip absurdiškai tai skamba, tapti tradicinio produkto, kurį ji gamina ištisus šimtmečius, importuotoja.

Kada nors, kai mūsų anūkai sudarinės priežasčių, dėl kurių Čekija turi pasitraukti iš Europos Sąjungos, sąrašą, cukraus politika ir reglamentavimas, dėl kurio dabar diskutuojame, bus tokio sąrašo pirmoje vietoje.

  Ville Itälä (PPE-DE). – (FI) Ponia pirmininke, Komisijos nare, labai gerai suprantu, kodėl toliau reikia mažinti cukraus kvotas, ir tam pritariu. Taip pat suprantu, kad dabartiniai skaičiai rodo, kad ankstesnė reforma buvo nesėkminga.

Tačiau lieka klausimas, kaip bus įgyvendinama būsima reforma. Ji turėtų būti vykdoma sąžiningai visų valstybių narių atžvilgiu, nors, pavyzdžiui, mano valstybės Suomijos, atveju iš anksčiau veikusių dviejų cukraus fabrikų dėl ankstesnio kvotų mažinimo, kuris praktiškai siekė 40 %, vienas fabrikas buvo uždarytas. Jei pagal šia reformą kvotą reikėtų sumažinti dar 13 %, tai reikštų, kad išsipildys blogiausias scenarijus, nes Suomijoje bus nutraukta visa cukrus gamyba, mat abu fabrikai turės būti uždaryti.

Akivaizdu, kad tai yra nesąžininga Suomijos augintojų ir Suomijos pramonės atžvilgiu. Todėl aš pritariu pakeitimui, kurį pateikė mano kolega H. Fajmon ir kuriame teigiama, kad šis pasiūlymas nebūtų jokiu būdu taikomas valstybėms narėms, kurios savo kvotas jau sumažino daugiau nei 20 %, nebent kitaip nuspręstų pačios valstybės narės.

Taip pat tikiuosi, kad Komisijos narė supranta padėtį, kurioje atsidūrė mažosios valstybės. Kol mes diskutuojame dėl sumažinimo pagalbos pietinei šalies daliai pagal Stojimo sutarties 141 straipsnį, Suomijos kaimo vietovių gyventojų tikėjimas Europos Sąjunga yra labai silpnas. Turėtų būti vilties spindulys ir pirmiausia šias reformas reikėtų įgyvendinti sąžiningai, kad visos valstybės narės būtų vertinamos vienodai.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau visiems padėkoti už visų jūsų vertingas pastabas. Manau, šiandien išsakytos pastabos įrodo, koks šis klausimas yra sudėtingas. Aš irgi norėčiau pateikti keletą pastabų.

Pirmiausia esu tikra, kad dabartinis pasiūlymas, kurį apibūdinčiau kaip didelį pažadą sektoriui, veiks. Pasiūlymas labai patrauklus, nes mes ūkininkams suteikiame galimybę gauti 10 % restruktūrizavimo fondo ir 2008–2009 m. restruktūrizavimo fondas yra 625 EUR. 62,5 EUR priemoka prie dabartinių mūsų mokamų restruktūrizavimo pinigų – 237,5 EUR – sudaro 300 EUR už toną, kurios atsisakys ūkininkai.

Manau, kad svarbiausias dalykas yra tai, kad pirmą kartą patys ūkininkai galės inicijuoti išmokas iš restruktūrizavimo fondo. Anksčiau tai buvo neįmanoma, nes tai galėjo padaryti tik pramonė. Dabar ūkininkai gali pasakyti: „Noriu pasitraukti ir noriu gauti savo 300 EUR už toną ir dar gausiu kompensaciją už sumažinimą“. Be to, tai nėra vienkartinė išmoka – tokie mokėjimai yra tęstiniai.

Visiškai sutinku su N. Parishu. Manau, kad dėl javų kainų, aliejinių sėklų kainų kitos cukrinių runkelių auginimo alternatyvos šiuo metu yra patrauklesnės nei kada nors anksčiau. Todėl manau, kad ūkininkai pasiskaičiuos ir pasirinks patraukliausią savo būsimos gamybos būdą.

Pirmą kartą kalbėdama minėjau atgalinę datą. Atgalinės datos principas bus taikomas, kad nebūtų nuskriausti tie, kurie pirmieji prisidėjo nuo pat pradžių – jiems bus sumokėta kompensacija. Šis principas bus taikomas cukrinių runkelių augintojams, inulino sirupo gamintojams ir cikorijų augintojams. Taigi nėra jokio skirtumo tarp įvairių runkelių rūšių gamybos.

Jaučiuosi užtikrinta ir labai dėkoju už greitą Parlamento reakciją, nes tikiuosi, kad tai leis mums rytoj pasiekti politinį susitarimą Taryboje ir mes galėsime sektoriui ir runkelių augintojams nusiųsti aiškų signalą, kuris bus sąlygų pradėti planuoti naują gamybos sezoną sudarymo ženklas.

Esu visiškai įsitikinusi, kad tai duos naudos visam sektoriui, nes, kaip jau minėjau šiandien, jei nebus pasinaudota šia galimybe, reikės taikyti linijinį sumažinimą be jokių kompensacijų. Taigi esu tikra, kad įvairiuose ūkiuose ir srityse, kur tai pasirodys patrauklu, bus atliekama daug skaičiavimų ir mes gausime tas tonas, kurių reikia norint pasiekti tinkamą pusiausvyrą mūsų cukraus sektoriuje.

Dar kartą dėkoju visiems, ypač pranešėjai K. Batzeli už nuveiktą darbą šiuo sudėtingu klausimu.

  Pirmininkė. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks šiandien.

Rašytiniai pareiškimai (142 straipsnis)

  Béla Glattfelder (PPE-DE), raštu. – (HU) Ponia pirmininke, savo dabartinėje cukraus reformų apžvalgoje, Europos Komisija reikalauja, kad Europos ūkininkai ir Europos cukraus pramonė paaukotų dar daugiau vardan pusiausvyros grąžinimo cukraus rinkoje. Mano nuomone, anksčiau Tarptautinės prekybos komiteto vardu parengtame Europos Parlamento pranešime pabrėžiau, kad norimos Europos cukraus rinkos pusiausvyros nebus įmanoma pasiekti, kol nebus veiksmingą importo apsaugą nustatančių teisės aktų. Šiame pranešime Europos Parlamentas taip pat teikia pasiūlymus Europos Komisijai ir Žemės ūkio ministrų Tarybai dėl cukraus importo iš trečiųjų valstybių apribojimo. Tačiau šie pasiūlymai nebuvo įtraukti į galutinį dokumentą.

Sutinku su pateiktu šio pasiūlymo pakeitimu, kur siūloma, kad 20 % ar daugiau savo kvotą sumažinusios valstybės narės neprivalo dar labiau mažinti savo kvotą. Tai būtų šališka valstybių, kurios jau padėjo daug pastangų įgyvendindamos cukraus reformas, atžvilgiu.

Tačiau taip pat manau, kad cukraus reformos apžvalga turėtų apimti priemones, kurios sudarytų sąlygas cukraus pramonei tapti konkurencingesnei. Atsižvelgdama į tai, pateikiau pasiūlymą, kur siūloma valstybėms narėms leisti nuspręsti, kad pirmiausia savo teisės į runkelių auginimą atsisakytų mažesni, ne tokie konkurencingi runkelių augintojai. Tai yra didelė nauda mažesniems, ne taip gerai informuotiems augintojams, tačiau tai taip pat sudarys palankesnes sąlygas Europos cukraus pramonei tapti konkurencingesnei tarptautinėje arenoje.

  Mairead McGuinness (PPE-DE), raštu. – Tenka apgailestauti, kad Komisija per tokį trumpą laiką vėl pateikė Parlamento balsavimui antrą cukraus restruktūrizavimo paketą. Pradinis paketas tapo Airijos cukraus pramonės išnykimo ir žalos padarymo valstybei, ūkininkams ir augintojams priežastimi.

Deja, šiandieninis kompensavimo paketas nėra pakankamai pritaikytas nei ūkininkams, nei rangovams.

Nesutinku su Komisijos bandymu šiuo paketu apriboti augintojams ir rangovams mokamas kompensacijas tik iki 10 %, nes likusieji 90 % perdirbėjams yra per daug.

Pradinėje restruktūrizavimo schemoje augintojams ir rangovams buvo skirta minimali 10 % kompensacija, o valstybės narės galėjo lanksčiai nuspręsti dėl tikslios dalies, tačiau šiame pakete Komisija labai tiksliai nurodo, kaip turi būti paskirstyta kompensacija.

Aišku, kad norint pasiekti Bendrijos tikslus, būtina padidinti restruktūrizavimo pagalbos lygius. Džiaugiuosi, kad didesnės restruktūrizavimo pagalbos sumos bus mokamos tiems, kas jau nutraukė runkelių auginimą.

Noriu paraginti Airijos ūkininkams ir rangovams priklausančias kompensacijas išmokėti kuo skubiau, nes ši istorija užsitęsė pernelyg ilgai.

  Witold Tomczak (IND/DEM), raštu. – (PL) Ponia pirmininke, jau kuris laikas tyčia nesilaikoma bendrosios žemės ūkio politikos taisyklių daugelyje pramonės rinkų. Cukraus rinka – tik dar vienas abejotinos reputacijos tokio nesilaikymo pavyzdys. Vos prieš pora metų patvirtintoje šios rinkos reformoje buvo priimta nesąžiningų sprendimų naujų valstybių narių atžvilgiu, nes keletui senųjų valstybių narių, kurios gamina perteklinę vadinamosios B kvotos produkciją, brangiai kainuojančią mokesčių mokėtojams, buvo suteiktos lengvatos. Vienas iš reformos tikslų buvo sektoriaus konkurencingumo padidinimas. Sektoriuje turėjo likti tik patys konkurencingiausi. Dabar siūlomo persvarstymo metu ketinama nubausti pačius konkurencingiausius, nes būtent tokia bus siūlomų naujų veiksnių ir didesnio kompensavimo atgaline data įvedimo pasekmė. Ar galime šiuose veiksmuose įžiūrėti nors kiek logikos?

Kai paliečiami ES senbuvių interesai, dingsta visi principai. Nieko nebereiškia solidarumas ar lygios galimybės konkuruoti.

Tą patį galima pasakyti apie visą žemės ūkio sektorių, kur turtingesnės valstybės gauna didesnes subsidijas. Visus bandymus sustabdyti mažiau turtingų valstybių diskriminavimą nuginkluoja senesnių valstybių narių atstovų nuoširdumas: „Taip, jūs teisūs, tačiau mes nesiruošiame atverti Pandoros skrynios.“ Tačiau dabar ,žvelgdami į cukraus sektorių, galime matyti, kad galima pakeisti neseniai pasirašytą susitarimą! Ir vien tik dėl to, kad tai liečia senesniųjų valstybių interesus ir kelia susirūpinimą didelėms valstybėms.

5. Kinijoje pagaminti pavojingi žaislai (diskusijos)

  Pirmininkė. − Kitas klausimas – Komisijos pranešimas dėl Kinijoje pagamintų pavojingų žaislų.

Kalbės du Komisijos nariai.

  Günter Verheugen, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. − (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai. Žaislai skiriasi nuo kitų produktų. Žaislai yra skirti pačiai pažeidžiamiausiai vartotojų grupei, todėl visiškai aišku, kad turėdami omenyje vaikų saugumą žaislams privalome nustatyti pačius aukščiausius standartus. Pastaruoju metu kilo nemažai rimtų klausimų ryšium su paskutinėmis Amerikos gamintojo prekių atšaukimo iš rinkos kampanijomis, kai minėtas gamintojas savo iniciatyva iš rinkos atšaukė produktus su defektu.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad abiem čia minimais atvejais kalbama apie produktus, kurie neturi leidimų Europos rinkai pagal Europos teisę. Be abejo, skirtingai nei Amerikoje, žaislai su dažais su švinu Europoje yra uždrausti jau seniai. Taip pat jau seniai Europoje uždrausti žaislai, turintys magnetinių ar kitokių pavojingų detalių, kurios gali atsilaisvinti. Taigi šiuo atveju kalbame ne apie taikomos teisės problemą (nors vėliau kalbėsiu ir apie taikomą teisę – sritį, kurioje yra būtini pakeitimai), o apie taikomos teisės įgyvendinimo ir laikymosi problemą.

Kiekvieną dieną mūsų naudojami daiktai negali būti saugūs šimtu procentų. Geriausi pasaulyje teisės aktai negali užtikrinti, kad gamyboje neatsiras defektų. Geriausias pasaulyje teisės aktų leidėjas negali užtikrinti, kad šiuo metu pasauliniu lygiu organizuojamos tiekimo grandinės kažkuriam taške nesusidurs su problema. Joks teisės aktų leidėjas negali apsaugoti nuo nusikalstamos ar sukčiaujančios prekybos.

Norėčiau priminti jums atvejį, kai naudodami garinį lygintuvą su defektais Graikijoje mirė trys žmonės. Tas lygintuvas turėjo ne tik Europos CE ženklinimą, tačiau buvo pažymėtas ir specialiu Vokietijos saugos simboliu. Nepaisant to, prietaisas buvo nesaugus, greičiausiai todėl, kad tai buvo klastotė. Joks teisės aktų leidėjas pasaulyje negali to sustabdyti. Tai yra gamintojo atsakomybė ir atsakomybė tų, kurie privalo užtikrinti, kad gamintojas laikosi veikiančių taisyklių. Tai yra valstybių narių rinkos priežiūros institucijos. Europos rinkos priežiūros sistemos nėra. Už rinkos priežiūrą yra išskirtinai atsakingos valstybės narės.

Norėčiau pabrėžti, kad iš tikrųjų mes turime spręsti problemą, kuri yra labai artimai susijusi su ekonomikos globalizacija. Šiandien tai reiškia, kad turime spręsti su pasaulinėmis tiekimo grandinėmis susijusius klausimus. Turime spręsti klausimus, susijusius su spaudimą dėl išlaidų patiriančiomis bendrovėmis, o tai reiškia, kad jos nuolat spaudžia savo tiekėjus dėl išlaidų mažinimo ir taip pačios nuolat mažina kainas. Todėl atsiranda rizika, kad kažkuriuo metu visa tai bus daroma saugumo sąskaita.

Būtent todėl mes nuolat kartojame, kad kuo tiekimo grandinė yra labiau tarptautinė ir labiau išplėsta, tuo bendrovėms tenka didesnė atsakomybė užtikrinti, kad kiekviename atskirame tiekimo grandinės etape būtų laikomasi veikiančių taisyklių. Taip neatsitiko minėtu atveju, kai Amerikos gamintojas žaislams naudojo dažus su švinu. Tiekėjas iš Kinijos tiekė tokius dažus, kokie neturėjo būti tiekiami. Tokia yra minėto atvejo tiesa.

Pirmiausia yra įmonės atsakomybė. Bendrovės yra atsakingos už savo produktų atitiktį dabartinėms Europos taisyklėms. Tuomet eina valstybių narių atsakomybė. Jos privalo užtikrinti, kad rinkos priežiūra veikia. Ir galiausiai atsakomybė tenka mums, Europos teisės aktų leidėjams. Privalome užtikrinti, kad mūsų teisės aktai būtų nuolat atnaujinami, laiku nustatoma galima rizika ir į ją atsižvelgiama teisės aktuose.

Būtent todėl prieš dvejus metus Komisija pradėjo išsamų veikiančios Žaislų saugos direktyvos persvarstymą. Žaislų saugos direktyva yra viena seniausių direktyvų, atsiradusių dėl „naujo metodo“. Aišku, kad žaislų rinka per pastaruosius 20 metų pasikeitė iš esmės, todėl naujoje direktyvoje bus atsižvelgiama į įvairią neseniai pripažintą riziką ir pavojus ir bus siekiama užtikrinti – pavyzdžiui, nustatant labai griežtas taisykles dėl cheminių medžiagų naudojimo žaisluose – kad pavojų bus išvengta. Direktyva bus pateikta teisės aktų leidėjui iki šių metų pabaigos.

Šių metų pradžioje jums jau pateikėme visą rinkos priežiūros stiprinimo priemonių paketą, skirtą pagerinti CE ženklinimo apsaugą. Leiskite čia tarti keletą žodžių dėl CE ženklinimo. CE ženklinimas reiškia, kad gamintojas (tiek Europos gamintojas, tiek ne Europos gamintojas, norintis pardavinėti Europoje) visiškai garantuoja, kad jo produktas visiškai atitinka Europoje galiojančias taisykles. Gamintojas tai užtikrina uždėdamas CE ženklinimą. Štai ką reiškia CE ženklinimas.

Daugeliu atvejų gamintojui neleidžiama naudoti CE simbolio remiantis jo paties deklaracija ar jo paties įrodymais ir reikalaujamas trečiosios įstaigos sertifikatas, ypač kai gali kilti pavojus vartotojams dėl netinkamai veikiančio produkto. Visais tokiais atvejais būtinas trečiosios įstaigos sertifikavimas. Šių įstaigų, kurias mes vadiname atitikties įvertinimo tarnybomis, veikla galėtų būti iš esmės pagerinta. Pateikėme atitinkamus pasiūlymus jums, Europos teisės aktų leidėjams.

Kalbant apie žaislus, Komisijai ir jums, įstatymų leidėjui, dabar reikia priimti labai svarbų sprendimą: ar norime, kad kiekvienas atskiras žaislas prieš patekdamas į rinką gautų trečiosios įstaigos sertifikatą, ar norime palikti dabartinę tvarką, pagal kurią patys gamintojai naudodami CE ženklinimą užtikrina saugą ir prisiima atsakomybę ir – dar turiu pridurti – gamintojai privalo galėti bet kuriuo metu įrodyti, kad jie naudoja CE ženklinimui teisėtai ir tai išsamiai pagrįsti dokumentais? Ar norime pasirinkti trečią kelią ir naujoje Žaislų saugos direktyvoje nustatyti tam tikrus žaislų tipus, kuriems bus reikalingas trečiosios įstaigos sertifikatas?

Nenoriu slėpti, kad asmeniškai aš remiu pastarąjį sprendimą. Norėčiau pateikti jums pavyzdį: ką darome su visais procesoriaus lustą turinčiais žaislais? Patekę į vaiko burną, procesoriaus lustai yra pavojingi. Todėl būtina užtikrinti, kad šios žaislų dalys, jokiomis aplinkybėmis nekeltų pavojaus vaikams. Jei nenorime iš vaikų atimti žaidimų kompiuterių „Game Boys“ – netikiu, kad kas nors ketintų tą padaryti, – tuomet vienintelė galimybė būtų nustatyti privalomą sertifikato gavimą iš trečiosios įstaigos. Komisijos nuomonė atitinka mano išsakytąją ir taip pat tikiuosi išgirsti nuomonių parlamentui diskutuojant šiuo klausimu.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau pažymėti, yra prašymas gamintojams ir vartotojų organizacijoms. Gamintojai turi žinoti, kad spaudimas dėl išlaidų mažinimo, kuris šiuo metu yra labai didelis, negali atleisti jų nuo atsakomybės visapusiškai ištirti visas atskiras jų gamybos proceso ir tiekimo grandinės dalis. Kuo gamyba ir tiekimo grandinė tampa labiau tarptautinė, tuo didesnė atsakomybė tenka rinkoje veikiančioms bendrovėms.

Be to, vartotojų organizacijos atliktų tikrą žygdarbį, jei jos informuotų, kad pigus ne visuomet reiškia geras. Tai yra ne vien tik saugos, bet ir kokybės klausimas, nes turbūt pakankamai dažnai matėte – netgi vaikams žaidžiant su po Kalėdų eglute rastais žaislais – kaip vaikui užtenka pažaisti nauju žaislu vieną kartą ir jis sulūžta. Galbūt tai buvo pigus žaislas, tačiau jis nebuvo geras! Pigus ne visuomet reiškia geras, bei pigus ne visuomet reiškia saugus. Todėl vartotojai privalo atkreipti dėmesį, kad produkto kaina turi tiesioginį ryšį su produkto kokybe ir saugumu. Kartu su kai kuriose valstybėse narėse plintančia mažos kainos ideologija, visa tai man kelia vis didesnį susirūpinimą.

Baigdamas galiu pasakyti, kad Europos teisė šiuo metu yra bet kokiu atveju geresnė nei kitose pasaulio dalyse, tačiau ją galima tobulinti ir ji yra tobulinama, o žaislų atžvilgiu yra ir turi būti taikomi patys griežčiausi standartai.

  Meglena Kuneva, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, iš tikrųjų didelė garbė ir malonumas kartu su pirmininko pavaduotoju G. Verheugenu būti čia ir kreiptis į Parlamentą dėl svarbaus pavojingų produktų ir produktų saugos klausimo. Kaip matote, Komisija sprendžia šį klausimą vieningai ir džiaugiasi galėdama jums pateikti savo poziciją pagal du vienas kitą papildančius požiūrius.

Mūsų atvira visuomenė ir mūsų atvira ekonomika piliečiams siūlo tokias galimybes, kokios dar prieš keletą dešimtmečių atrodė neįkandamos ir (arba) neįsivaizduojamos. Tai yra esminė pažanga, tačiau tai kartu apima ir iššūkius, kaip tai matėme pastaraisiais mėnesiais. Kalbu, be abejo, apie susirūpinimą dėl produktų, ypač vaikų žaislų, saugos. Piliečiai privalo žinoti, kad tvirtos taisyklės, veiksmingos ir tvirtos valdžios institucijos ir atsakingas verslas užtikrina piliečių saugą.

Pradėsiu nuo trumpos teisės ir jos laikymosi apžvalgos, nes tai yra labai svarbu. Manau, kad dabartinis vartojimo saugos teisinis pagrindas ES yra tvirtas ir jį dar labiau sustiprins Komisijos pasiūlymas dėl naujo metodo direktyvų. Ypač noriu atkreipti dėmesį į Bendrosios produktų saugos direktyvą su sistema RAPEX, nustatančia visapusiškai tvirtus pagrindus. Jau turime teisinį pagrindą tvarkytis su Kinijoje ar kur nors kitur pagamintais pavojingais produktais. Užtikrinant saugių prekių vidaus rinką pirmiausia būtina veiksmingai įgyvendinti dabartinę teisinę bazę ir, jei įsigilintume į direktyvą, šis įgyvendinimas yra valstybių narių kompetencija. Valstybių narių rinkos priežiūros įstaigoms ir muitinėms tenka pareiga užtikrinti, kad į rinką nepatektų pavojingi produktai arba tokie produktai būtų pašalinti ar atšaukti. Valstybės narės privalo turėti veiksmingas proporcingas ir atgrasančias bausmes už pažeidimus, o Bendrosios produktų saugos direktyvos 7 straipsnyje yra parašyta, kad visa tai yra valstybių narių atsakomybė.

Be abejo, kaip neseniai minėjo Komisijos narys G. Verheugen, svarbiausia, kad verslas laikytųsi savo teisinių ir moralinių įsipareigojimų, o valdžios institucijų vykdomas teisės aktų įgyvendinimas tai tik papildo. Būtent gamintojai, importuotojai ir platintojai yra atsakingi už saugių produktų teikimą į rinką, ir būtent jie privalo imtis būtinų priemonių, kai sužino apie pavojų vartotojų saugai.

Keletas žodžių apie nesenus produktų atšaukimus, nes tai, be jokios abejonės, kelia didelį susirūpinimą. Kalbant apie šių neseniai vykusių pavojingų produktų atšaukimų klausimą, Komisija būtų labiau susirūpinusi tyla, o ne veikla, nes skaidrumas kuria pasitikėjimą. Todėl galiu tik paskatinti nacionalines valdžios institucijas stiprinti savo priežiūrą ir informuoti Komisiją apie pavojingus produktus, o ne tylėti dėl vienos ar kitos priežasties, pvz., dėl nenoro jaudinti žmonių prieš Kalėdas ar tiesiog stengiantis išspręsti problemą tyliai.

Be abejonės, lieka neatsakytų klausimų. Ar operatoriai pakankamai greitai informuoja apie problemas, ar jų vidaus auditas yra tinkamo lygio? Kaip galime užtikrinti ankstesnę ir veiksmingesnę rinkos priežiūros institucijų intervenciją ir geresnę produktų atšaukimo priežiūrą? Nepaisant to, paskutiniai atšaukimai parodė, kad galima ir reikia tobulinti visą produktų tiekimo grandinę, įskaitant produktų dizainą, rangovų tiekėjų valdymą, gamybos proceso kontrolę ir pagamintų produktų testavimą.

Norėčiau trumpai apžvelgti santykius su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis. Komisija taip pat kelia klausimą, ar Kinija daro pakankamai. Mano paskutinio vizito į Kiniją metu pranešiau, kad Europa nesutinka ir nesutiks su jokiais kompromisais vartotojų saugos atžvilgiu. Aš tai pabrėžiau ir Kinijos valdžia man įsipareigojo dėl tam tikrų pažangos tikslų. Rinka, kuri konkuruoja keldama pavojų produktų saugai ir žmonių saugai, negali turėti jokių argumentų. Esu pasirengusi juos kritikuoti, jei jie nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų. Tikiuosi spalio mėn. gauti pranešimą iš Kinijos valdžios atstovų ir iš tiesų darau visa, ką galiu, kad juos įtikinčiau, jog nedelsdama imsiuosi priemonių, jei jie nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų.

Konstruktyvus bendradarbiavimas su Kinija jau davė teigiamų rezultatų – buvo panaikinti tam tikrų nestandartinių produktų eksporto leidimai. Galiu pasakyti, kad Kinijoje praleidau keturias dienas ir per šį laiką buvo atšaukti dviejų didžiausių gamintojų žaislai. Tai leidžia Europai pirmauti palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, susiduriančiomis su panašiomis problemomis. Kaip žinote, rugsėjo 16 d. JAV Prezidento sudaryta darbo grupė pateikė pranešimą, kuriame buvo siūlomos labai panašios priemonės į Europoje jau taikomas prekių saugos užtikrinimo priemones. Mes taip pat bendradarbiaujame su JAV vartotojų saugos tarnybomis ir politikos kūrėjais, siekdami bendrai padidinti savo svorį kalbantis su Kinijos valdžia. Jau kalbėjau su Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos (IMCO) pirmininke A. McCarthy apie jos vizito į Jungtines Valstijas rezultatus. Kai kitą savaitę lankysiuosi JAV, išsiaiškinsiu, kaip mes galime bendradarbiauti. Bus siekiama nusiųsti kuo aiškesnę žinią Kinijai. Tinkamos saugos garantijos nebus derybų elementu, derantis dėl viena ar kito ekonominio bloko – jos bus būtina sąlyga deryboms.

Norėčiau užbaigti nurodydama kitus mūsų numatytus veiksmus. Komisija yra pasiryžusi dėti visas pastangas, kad būtų užtikrinta, jog dėl Kalėdų laiku parduodamų žaislų nekils jokių nemalonių netikėtumų, ir šis pasiryžimas yra labai aiškus. Galbūt mums reikia su gamintojais, importuotojais, visomis institucijomis, kurios turėtų užtikrinti griežtą įgyvendinimą valstybėse narėse, ir vartotojų organizacijomis sudaryti kažką panašaus į Kalėdų paktą. Komisija pateiks Parlamentui duomenis apie pažangą, t. y. pateiks vartojimo produktų saugos mechanizmo stipriąsias ir silpnąsias puses, padėsiančios nustatyti apžvalgos išvadas, kurios turėtų būti pateiktos lapkričio mėn. viduryje, bei pateiks naujausią informaciją po lapkričio pabaigoje vyksiančio ES ir Kinijos aukščiausio lygio susitikimo. Kito mėnesio trečią dieną Briuselyje vyks nacionalinių institucijų susirinkimas, kur mes keisimės nuomonėmis apie tai, kaip visur įgyvendinamos direktyvos dėl saugos. Jau išsamiai diskutavome su visais žaislų gamintojais, įskaitant bendrovę „Mattel“, ir keitėmės praktikos pavyzdžiais. Kaip neseniai informavau IMCO komitetą, nėra laiko laukti reakcijos. Kartu su pirmininko pavaduotoju G. Verheugenu ir kitais kolegomis Komisijos nariais mes užtikrinsime, kad kilusioms problemoms dėl visuomenės pasitikėjimo valdant pasaulinių produktų saugą bus surasti būtini, proporcingai ir tinkamai sprendimai.

Nors Komisijos nario G. Verheugeno apžvalga iš tiesų buvo labai išsami, leiskite man pasakyti, kad kalbant apie vadinamojo naujojo metodo paketo persvarstymą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas Europos piliečių sveikatai ir saugai, būtina išsaugoti specialią sėkmingą sistemą, kuri sukurta Bendrosios produktų saugos direktyvoje. Iki šių metų pabaigos pateiksime pirmuosius pranešimus, kuriuos pagal direktyvą mes turime teikti kas treji metai, ir pamatysite, kad ši priemonė yra iš tiesų veiksminga, grindžiama bendrija, solidarumu ir proporcingumu. Taip pat mane įtikino jūsų nuomonė bei prašymas atnaujinti saugumo sąvoką taikant „vienas dydis tinka visiems“ metodą ir teigiamai apsvarstyti Komisijos pasiūlytą reglamento projektą.

Taip pat reikia nepamiršti, kad tai vyksta ne pirmą kartą. Jei palyginsime, kaip mes susitvarkėme su visais nemaloniais įvykiais rinkoje dėl maisto saugos, pamatysime, kad mes iš tiesų galime pagerinti savo institucinį darbą ir dėti kuo daugiau pastangų užtikrinant produktų saugą, nes šiame globaliame pasaulyje negalime likti izoliuoti. Mums reikia vykdyti kontrolę ir užtikrinti Europos piliečius, kad Bendrijos valdžia viskam skiria vienodą dėmesį ir prisideda prie valstybių narių pastangų.

  Malcolm Harbour, PPE-DE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, japonų patarlė (pabrėžiu, „japonų“, o ne „kinų“) sako: „problema yra vertybių šaltinis“.

Manau, kad bendrovės „Mattel“ problema iš tikrųjų atkreipė dėmesį į svarbų darbą, kurį dirbame šiame Parlamente, ypač mano kolegos iš Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto, produktų reguliavimo, rinkos priežiūros ir atitikties įvertinimo klausimais, t. y. tais klausimais, kurie paprastai vertinami kaip „sausi“ dalykai. Taigi visuomenė pagaliau suvokė, kodėl šis darbas yra svarbus, ir tikiuosi, kad dėmesys šiam klausimui ir toliau bus išlaikytas.

Noriu padėkoti dviem Komisijos nariams, kurie čia šiandien atvyko, tačiau norėčiau jiems priminti pirmiausia, kad buvo pateiktas klausimas žodžiu, kurio jie tikriausiai laukė, ir jau pateikė atsakymus į daugelį mūsų klausimų, tačiau taip pat manau, kad mes esame šiek tiek priekyje. Rytoj pamatysite rezoliuciją, dėl kurios balsuosime, kurioje išsamiai apžvelgiama produktų, ypač žaislų, sauga pasaulyje.

Abu Komisijos nariai atkreipė dėmesį į daugelį aspektų. Džiaugiuosi, kad Komisijos narys G. Verheugen mums patvirtino, kad Žaislų direktyva bus čia pateikta iki metų pabaigos, nes to mes prašėme. Džiaugiuosi, kad jis mums pateikė svarstymų, tačiau kviečiame pasidalyti su mumis išsamesniais samprotavimais. Nepakankamai aišku, kuria kryptimi jis ketina eiti. Greičiausiai jis kalba apie tam tikrų sričių skirtingus standartus. Tik norėčiau jį dėl to įspėti. Pavyzdžiui, nesu visiškai tikras, kad mikroprocesoriaus lustą turintis žaislas yra pavojingesnis už dviratį, tačiau noriu leisti jam tai rimtai apsvarstyti.

Norėčiau pabrėžti kai kuriuos aspektus, į kuriuos norime atkreipti dėmesį. Pirmiausia labai apmaudu, kad šį rytą pas mus nėra jokių Tarybos atstovų. Nes, kaip žinome, būtent Tarybai tenka itin svarbus vaidmuo užtikrinant produktų atitiktį ir įvertinimą.

Antra, pritariu abiejų Komisijos narių teiginiui, kad didžiausia atsakomybė už tiekimo grandinės valdymą tenka gamintojams, kurie atlieka kokybės patikrinimus ir užtikrina, kad jie visuomet laikosi aukštų produktų gamybos standartų.

Galiausiai manau, kad vartotojai turi teisę būti geriau ir išsamiau informuojami. Negaliu suprasti, kodėl mes taip nenorime vartotojui pasakyti, kur pagaminti produktai. Taryba šiuo metu yra gavusi pasiūlymą dėl atskirų sričių. Manau, kad žaislų pramonė turi iš tikrųjų rimtai pažvelgti į tinkamą žaislų saugumo ženklą, kurį sukurtų ir valdytų pati pramonė, kad vartotojai būtų užtikrinti, jog per šias Kalėdas jie pirks saugius ir geros kokybės žaislus.

  Evelyne Gebhardt, PSE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, manau, kad mes Europos Sąjungoje visomis prasmėmis pasiekėme labai aukštų produktų saugos standartų. Pritariu ponui G. Verheugenui, kad mes negalime pasiekti 100 % saugos, tačiau mūsų tikslas Europoje turi būti aukščiausias galimas saugos lygis ir mes šio tikslo dar nepasiekėme. Vis dar turime nemažai nuveikti, kad šis tikslas taptų tikrove. Šios atšaukimo kampanijos (ne tik bendrovės „Mattel“ – pastaraisiais mėnesiais buvo ir kitų) parodė, kad Europoje reikia būtinai imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas kuo aukštesnis saugos lygis.

Likus trims mėnesiams iki Kalėdų, be jokios abejonės, atidžiai stebime žaislus, kurie turi būti ypač saugūs. Mūsų vaikai yra mūsų ateitis, todėl jų saugumui turime skirti ypatingą dėmesį. Todėl mes esame jau pasipiktinę, kad Komisija taip ilgai svarsto Žaislų direktyvą. Tikiuosi, kad ši direktyva iš tiesų bus persvarstyta iki šių metų pabaigos ar gal net anksčiau, ir mes galėsime direktyvą iš tiesų visiškai atnaujinti. Tai pat labai nekantrauju pamatyti pasiūlymus, nes iki šiol jie buvo labai neaiškūs.

Yra dar vienas svarbus aspektas – šio įstatymo įgyvendinimas. Komisijos nariai kalbėjo apie tai ir teigė, kad tai yra problema. Pirmadienį turėjau galimybę nuvykti į sertifikavimo institutą ir pamatyti problemas bei jomis pasidomėti. Viena labai aiški problema yra tai, kad CE ženklinimas nereiškia to, ką jis iš tikrųjų žada. Turime toliau dirbti šiuo klausimu ir todėl reikalaujame, kad būtų įvestas papildomas saugos ženklinimas, ypač žaislams, kad galėtų būti užtikrintas saugumas.

Nepakanka vykdyti patikrinimus, kai produktai jau pasiekia parduotuves – patikrinimai turi būti atliekami iš anksto. Patikrinimai turi būti atliekami anksčiau ir jie turi būti privalomi, kai tik to reikia, ir tai ypač pasakytina apie žaislus.

Trečias ir paskutinis aspektas: RAPEX sistema turi būti pagerinta. Kai žiūrime į skaičius, matome, kad veikla šioje srityje skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi. Manau, kad turime kreiptis į valstybes nares, kad jos pagerintų ir paskatintų šią sistemą, kad mes iš tiesų galėtume atšaukti ar uždrausti produktus, kai to reikia.

  Toine Manders, ALDE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, džiaugiuosi, kad čia dalyvauja du Komisijos nariai. Tai įrodo, kad skubiai sprendžiama naujausia problema, susijusi su bendrove „Mattel“. Be abejonės, ši problema yra dvilypė, nes dabar įrodyta, kad jos Kinijos aspektas nėra toks svarbus, o bendrovė „Mattel“ taip pat padarė klaidą. Kaip minėjau, ši problema yra dvilypė. Visų pirma, manau, – čia norėčiau pakartoti B. Clintono žodžius, – politikai pirmiausia turi pagalvoti ir tik tuomet veikti. Šiuos žodžius Prezidentas B. Clinton pasakė praėjusiais metais susitikime su rinkėjais ir jis dar pasakė, kad mes negalime iškart susirūpinti, kai tik paspaudžiamas mygtukas – kaip kad žaislų atveju. Aš irgi esu kaltas šiuo atveju. Kai kas nors nutinka, mes, politikai, susirūpiname ir iškart norime griežtesnių priemonių ar griežtesnių taisyklių. Esu įsitikinęs, kad prieš imdamiesi veiksmų pirmiausia turime pagalvoti. Laimei, mes taip ir padarėme prieš rengdami mūsų rezoliuciją.

Dabar norėčiau pereiti prie antro klausimo ir aptarti, kodėl bendrovės „Mattel“ problema davė ir teigiamų padarinių; ypatingai ketiname aiškiai apsvarstyti CE ženklinimo, t. y. kokybės ženklo, įrodančio saugą, svarbą ir aptarti šio ženklo patobulinimo būdus.

Visiškai pritariu Komisijos nariui G. Verheugenui, kad niekuomet negalima pasiekti 100 % saugos ir saugumo; tačiau – tęsiant E. Gebhardto mintį – mes vis tiek privalome siekti užtikrinti 100 % saugą. Jei produktas yra paženklintas CE ženklu, kyla 100 % atsakomybės klausimas, kuris, be jokios abejonės, vartotojui yra labai svarbus. Jei yra CE ženklas, vartotojas žino, kad jei kas nors atsitiks produktui, kurį jis nusipirko, vartotojas visuomet galės kreiptis į gamintoją ar importuotoją.

Ponia pirmininke, rezoliucija dėl kurios rytoj balsuosime, yra ypač susijusi su šiuo klausimu. Manau, kad parengėme puikią rezoliuciją; priežiūrą galima gerinti ir čia aš visiškai sutinku su Komisijos nare M. Kuneva, kuri teigia, kad mums reikia ne daugiau teisės aktų, o veiksmingiau ir našiau sutvarkyti esamus teisės aktus. Negalime tam tikroms valstybėms palikti kontrolės vykdymą trečiosiose valstybėse. Manau, kad norint to pasiekti, būtinas bendras Europos metodas bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir tikiuosi, kad Komisija dės pastangas siekdama tai sukurti.

Be to, ponia pirmininke, vartotojams turi būti aišku, kokių ženklai iš viso esama. Mes turime CE ženklinimą, o rezoliucijoje taip pat raginame įdiegti žaislų saugumo ženklinimą, kuris bent jau pakeistų visus esančius nacionalinius ženklinimus. Nesiekiame sukurti ženklinimo pasirinkimo, nes tokiu atveju vartotojas per medžius nematytų miško ir neturėtų sąlygų aiškiai pasirinkti, nes, manau, taip padarę perlenktume lazdą. Viskas turi tapti paprasčiau, naudojant mažiau, bet geresnių reglamentų. Manau, kad tai yra itin svarbu. Be to, manau, galime įvesti tokį ženklinimą savanorišku pagrindu, nes galiausiai naudoti ženklinimą privers rinka. Jei norime sukurti įpareigojimus, mes, kaip institucija, turime vykdyti priežiūrą ir aš manau, kad rinka ir vartotojas pirmiausia pasirinks saugą ir aiškų ženklinimą. Jei taip nutiks, mano frakcija ir aš būsime visiškai patenkinti šiuo sprendimu. Laukiame Žaislų direktyvos persvarstymo, kurį jūs minėjote.

  Hiltrud Breyer, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, patikrinimai ir naujų simbolių miškas visiškai neišsprendžia problemos! Patikrinimai yra gerai, o teisės aktai yra dar geriau! Mums nereikia daugiau pseudo saugos ar daugiau pseudo politinių veiksmų vien tam, kad būtų kas nors daroma – mums reikia geresnių įstatymų ir geresnių standartų. Iš vaikų žaislų vis dar nepašalintos CMR medžiagos, t. y., kancerogeninės, mutageninės arba toksiškos reprodukcijai medžiagos. Žaislai neturi tapti toksiniais spąstais vaikams. Nuodams, netgi mažiausioms jų dalelėms, ne vieta ant vaikų rankų.

Pone G. Verheugenai, manau, yra netoleruotina, kaip jūs sau atleidžiate savo nepasisekimą bardamas gamintojus ir vartotojus. Žinome, kad teisinėje bazėje – Žaislų direktyvoje – jau daug metų nenumatyta vaikų apsauga nuo toksinių žaislų. Komisija tai žino. Iš savo 2004 m. ataskaitos galite matyti, kad gavote skambų antausį. Ataskaitoje juodu ant balto parašyta, kad žaislų direktyva nesėkminga. Nuo 2001 m. mes siuntinėjame priminimus dėl direktyvos persvarstymo ir tie priminimai yra nuolat atidedami. Neteisinga sakyti, kad žaisluose švinas yra uždraustas. Švinas per se visai nėra draudžiamas pagal Žaislų direktyvą! O gal Komisija gali mums paaiškinti, kodėl ji nepradėjo jokios teisinės produkto atšaukimo kampanijos ir kodėl tai buvo savanoriška žaislų gamintojų produkto atšaukimo kampanija?

Neturėtumėme versti vartotojus tikėti, kad mes kontroliuojame šią problemą. Mums reikalinga geresnė apsauga. Tai turėtų labai aiškiai reikšti, kad mes turime pakeisti pagrindus ir pakeisti trūkstamus standartus geresniais įstatymais ir draudimais. Visiškas absurdas, kad kancerogeninėms medžiagoms leidžiama pakliūti vaikams į rankas. Geresnis kontroliavimas šiuo atveju mums nė kiek nepadės. Pirmiausia turime sugriežtinti įstatymus ir tuomet vykdyti geresnę kontrolę. Negalime leisti nuodyti mūsų vaikų, kai jie žaidžia!

  Eva-Britt Svensson, GUE/NGL frakcijos vardu. – (SV) Ponia pirmininke, diskusijose dėl minėtų žaislų atšaukimo buvo dažnai sakoma, kad atsakomybė už pavojingų žaislų patekimą į rinką tenka šaliai gamintojai, šiuo atveju Kinijai. Apgailestauju, kad diskusijų metu nepakankamai dėmesio skiriama gamybą į kitas valstybes, kaip antai Kiniją, perkeliančių bendrovių – šiuo atveju bendrovės „Mattel“ – atsakomybei. Nenoriu kritikuoti vien tik šios bendrovės, nes daug bendrovių perkelia gamybą. Jos taip daro norėdamos kuo labiau sumažinti išlaidas. Jos nori padidinti pelną.

Tačiau daugiau dėmesio diskusijose turime skirti tokioms bendrovėms tenkančiai atsakomybei. Jos siekia kuo labiau sumažinti išlaidas ir kartu neprisiima jokios atsakomybės nei už vartotojų saugą, nei už darbuotojus, kurie dirba su šiais pavojingais produktais. Privalome daryti spaudimą tokioms bendrovėms, kad jos suprastų, kad mes, vartotojai, reikalaujame saugių produktų, kuriais galėtume pasitikėti. Taip pat reikalaujame, kad produktai būtų gaminami tinkamomis darbo sąlygomis, nerizikuojant darbuotojų sveikata ir sauga.

Be jokios abejonės, yra labai blogai, kad pavojingi produktai kenkia ir vaikams. Akivaizdu, kad turime bendrai užtikrinti, kad tam bus užkirstas kelias.

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga ir Kinija yra pagrindinės prekybos partnerės. Tai reiškia, kad Kinija gali būti paraginta atsakyti už tiekiamų produktų kokybę. Europos Sąjunga negali pasmerkti savęs nesaugiems drabužiams ar nesaugiems žaislams. Sąjunga niekuomet neturėtų leisti, kad jos ekonominiai interesai Kinijoje būtų svarbesni už Europos vartotojų interesus. Ši diskusija dar kartą rodo, Europos vartotojui reikia ne tik mažų kainų, bet ir kokybės bei saugos, kaip teigė ir Komisijos narys G. Verheugen. Tai dar akivaizdžiau, kai kalbame apie vaikų saugą.

Šioje diskusijoje noriu atkreipti dėmesį ne tik į importuotojus, bet ir į Kinijos gamintojus. Sauga netampa problema vien todėl, kad produktai pasiekia Europą. Saugos aspektas turi būti pagrindinis principas nuo pat primojo gamybos grandinės etapo. Galiausiai juk sauga nėra prabanga ar papildomas priedas nei čia, nei Kinijoje. Raginu Tarybą ir Komisiją aiškiai ir svariai perduoti šią žinią mūsų Kinijos prekybos partneriams, o Komisijos narės M. Kunevos žodžiai man kelia pasitikėjimą, kad taip ir bus padaryta. Linkiu jai ištvermės vykdant šią sudėtingą užduotį.

  Luca Romagnoli, ITS frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Kinija žinojo ir dabar žino apie daugelio jos produktų, ne tik žaislų, keliamus pavojus. Kinija daug kartų mus užtikrino, kad didžioji dauguma jos eksporto atitinka Europos standartus, tačiau vartotojams Kinijos produktai nekelia pasitikėjimo.

2006 m. Komisijos ataskaitoje dėl pavojingų produktų pabrėžiama, kad padaugėjo pavojingų pažeidimų žaislų, plaukų džiovintuvų ir žiebtuvėlių gaminiuose. Žaislams tenka didžiausias neatitikimų skaičius, o Kinija yra šalis gamintoja, kuriai tenka didžiausias pažeidimų skaičius. Komisijos narė M. Kuneva įspėjo, kad jei Kinija nepaisys ES reikalavimų, kitas žingsnis gali būti kai kurių Kinijos produktų importo uždraudimas.

Manau, privalome stiprinti muitinių reikalavimus, nes ES turėtų saugoti ne tik vartotojus, ne tik savo pramonę ir turėtų ne tik remti laisvą konkurenciją naudojant vienodas patekimo į rinką priemones, bet ES turėtų taip pat imtis veiksmų socialiniais ir aplinkosaugos pagrindais dėl labai rizikingos Kinijos pramonės gamybos apimties.

Turime kontroliuoti ne tik galutinę produkto kokybę, bet ir aiškiai žymėti produktų kilmės šalį, tikrinti Kinijos produktų saugos standartus ir gamybos sąlygas kilmės šalyje prieš leidžiant produktus platinti vidaus rinkoje; kitu atveju institucijos ir toliau prisidės prie gamtos nelaimių, socialinio išnaudojimo ir Kinijos pramonės nesąžiningos konkurencijos.

  Jim Allister (NI). – Ponia pirmininke, nediskutuotina, kad bendrovė „Mattel“ turėjo atšaukti tuos pavojingus žaislus. Bet kyla nemažai susijusių problemų.

Pirmiausia visų mūsų vartotojų apsaugos įstatymai – pavojų pastebėjo ne ES ar kokia nors ES agentūra, o gamintojo pirminė JAV bendrovė. Ar tai mums nieko nesako apie mūsų pačių apsaugos veiksmingumą ir patikimumą?

Antra, mūsų vietinei visų sričių pramonei taikome griežtus standartus ir reikalavimus nuo sveikatos ir saugos iki CO2 išmetimo. Ir atveriame duris Kinijos prekėms, kurios yra apgailėtinų gamybos sąlygų produktai, toli gražu neatitinkantys tų reikalavimų, kurių privalo laikytis mūsų gamyklos, ir gaminami fabrikuose, kurie į aplinką meta milžiniškus kiekius teršalų, tarytum rytojus nė neegzistuotų. Nenuostabu, kad mes tiek daug gamybos perkėlėme į Tolimuosius Rytus! Tačiau noriu paklausti, kokia pasaulinė to kaina? Laikas būti sąžiningiems Europos darbuotojų ir vartotojų atžvilgiu ir mūsų metodui suteikti daugiau sveiko proto ir tvarkos. Jei nubūtume sunaikinę savo gamybos pramonės baudžiamuoju reglamentavimu, tuomet galbūt nebūtumėm tokie priklausomi nuo Kinijos ir jos prastų prekių.

  Marianne Thyssen (PPE-DE). – (NL) Ponia pirmininke, Komisijos nariai, pastaroji žaislų gamintojo produktų atšaukimo kampanija buvo įspėjamasis signalas – ir jis buvo gautas pačiu laiku. Dabar mūsų eilė protingai ir išmintingai sutvarkyti šią problemą. Jei ir praėjus daugeliui metų nuo to laiko, kai mes siekiame užtikrinti aukšto lygio vartotojų saugą, vis dar susiduriame su atvejais, kai gaminami, importuojami ir į rinką patenka reikalavimų neatitinkantys produktai, tai reiškia kad padėtis nėra gera. Galbūt ir neįmanoma visiškai nuo to apsisaugoti. Tačiau Europos piliečiai ir Europos vartotojai gali tikėtis, kad mes dėsime kiek galėdami daugiau pastangų, kad tai būtų sustabdyta.

Tiesiogine šių diskusijų priežastis yra žaislai iš Kinijos. Nepaisant to, norėčiau, kad neapsiribotumėme vien tik Kinija, nes nesaugios prekės patenka į rinką ir iš kitų valstybių. Kai kuriais atvejais tokias prekes gaminame mes. Geriau siekti veiksmingų susitarimų, o ne pradėti protekcionistines kampanijas. Taip pat negalime apsiriboti vien tik žaislais, nors vienas iš keturių produktų, turinčių defektą, yra žaislas. Turime užtikrinti, kad produktų sauga būtų garantuojama visuotiniu lygiu. Nereikia kurti naujo metodo, geriau tiesiog užpildykime esančios sistemos spragas. To siekiama pasiūlymuose dėl Vidaus rinkos paketo prekėms. Norėčiau visiems aiškiai pasakyti, kad šie pasiūlymai buvo parengti siekiant sudaryti sąlygas vidaus rinkai veikti efektyviau. Visuomet į pasiūlymų tikslus įtraukiame aukšto lygio vartotojų apsaugą – taip buvo ir šį kartą. Taigi vidaus rinka ir vartotojų apsauga yra ne priešingos, o viena kitą atitinkančios sąvokos ir būtent šiuo keliu privalome eiti toliau.

Ponia pirmininke, Komisijai turiu tik vieną klausimą: mūsų bendroje rezoliucijoje raginame atlikti įvertinimą, kad būtų nustatyta, ar galimas savanoriškas saugos ženklinimas papildomai prie CE ženklinimo. Norėčiau paklausti Komisijos narių, koks yra jų atsakymas į šį klausimą.

  Erika Mann (PSE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, bandžiau į paieškos sistemą „Google“ įvesti žodžius „žaislai“ ir „Kinija“. Siūlyčiau ir jums pabadyti. Gausite ištisus tiekėjų, Kinijos tiekimo pramonės ir gamintojų sąrašus ir pamatysite, ką jūs ten galite pirkti. 80 % žaislų iš Kinijos yra Komisijos tinklalapyje ir atvirkščiai. Europos rinka importuoja 80 % visų savo žaislų iš Kinijos. Jei pažiūrėsite į šiuos du skaičius kartu, bus nesunku suprasti, apie kokias apimtis čia kalbame.

Be abejo, reikia atsižvelgti ir į tai, kad mes tokioje tarptautinėje padėtyje, kur pasaulio ekonomika tampa vis labiau susijusi, ir natūralu, kad Europos pramonė ir darbai yra priklausomi nuo tiekimo iš Kinijos. Kita vertus, būtina pastebėti, kad toks pasaulinis pramonės tinklas veikia tik tuomet, kai yra pasitikėjimas. Toks pasitikėjimas grindžiamas tam tikrais aspektais, kurie taip pat turi būti išlaikyti.

Pasitikėjimas auga esant sąžiningai konkurencijai. Sąžininga konkurencija pasiekiama, kai kinai, gamintojai ir tiekimo pramonė užtikrina, kad jie iš tiesų gali atlikti visus būtinus savo eksportuojamų į Europą produktų patikrinimus pagal Europos rinkos kriterijus ir tam turi tokiam atlikimui reikalingą praktinę patirtį.

Be to, pasitikėjimas auga ir sąžininga konkurencija vyksta tik tuomet, jei gamintojai ir, šiuo atveju ypač Kinijos vyriausybė, užtikrina, kad Kinijoje taip pat palaipsniui yra diegiami mūsų turimi aplinkosaugos, socialiniai ir darbuotojų standartai, nes kitu atveju turėsime nesąžiningos konkurencijos sąlygas.

Nesąžininga konkurencija visuomet darė poveikį šios šalies galimybei atlikti patikrinimus. Taip galima manyti, nes visi duomenys rodo, kad dauguma mūsų turimų problemų su žaislais iš Kinijos, kyla nebūtinai iš didžiausių prekinių ženklų gamintojų, bet ir iš tų, kurie dalyvauja nesaugiose tiekimo grandinėse. Todėl kinai privalo iš esmės sukurti priežiūros procesą.

Garbingieji Komisijos nariai, mes taip pat privalome susitvarkyti savo namuose ir aš manau, kad daug problemų kyla dėl netvarkos Europoje. Nenorėčiau kartoti to, ką anksčiau jau kalbėjo mano kolegos parlamento nariai, bet norėčiau pažymėti kelis aspektus, susijusius su Tarptautinės prekybos komitetu ir su Europos importuotojų atsakomybe įvesti patikrinimus pasienyje bei poreikį pradėti teisines produktų atšaukimo kampanijas ir klausimą, kada ir kokiomis sąlygomis imtis bendro importo draudimo ir apribojimų. Greitai turėsime sunkumų – bent jau tam tikruose sektoriuose, pvz., tekstilės – nes šiuo metu mūsų turimi saugikliai nebegalios. Tuomet bent jau tame sektoriuje turėsime papildomų problemų.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, ko galėtume pasimokti iš bendrovės „Mattel“ atvejo? Privalau šiek tiek nukrypti ir padaryti pradinę apžvalgą, nes, kaip jau buvo minėta, tai yra labai svarbu. Jei ši prekybos istorija ir turėjo laimingą pabaigą, tai taip iš dalies nutiko dėl minėtos bendrovės direktorių atsakomybės jausmo, kurie priėmė teisingą sprendimą – masinis atšaukimas ir veiksmingas informavimas.

Antra, norėčiau pasveikinti Komisijos narę M. Kunevą, kuri pateisino mūsų lūkesčius ragindama veiksmingai panaudoti sistemą RAPEX, kurią, be jokios abejonės, dar galima tobulinti, ir siųsdama tvirtą žinią Kinijos valdžiai.

Trečia, norėčiau pareikšti savo nusivylimą. Faktiškai bendrovės „Mattel“ atvejis yra beveik nuspėjamos nesėkmės istorija, t. y. CE ženklu paženklintų produktų, šiuo atveju žaislų – nors tai liečia ir kitus produktus – priežiūros Europos Sąjungoje istorija. 2004 m. diskusijose dėl direktyvos dėl ekologinio produktų projektavimo, aš ir kiti čia šiandien esantys – matau Karin Scheele, Peter Liese, Claude Turmes – kritikavome tai, kad Europos rinkoje yra kitų pavojingų produktų, paženklintų CE ženklu.

Be abejo, mūsų bendroje rezoliucijoje yra įdomių galimybių: esančių direktyvų svarstymas, sustiprintas bendradarbiavimas – šiuo atveju su Kinija – didesnių išteklių skyrimas muitinių institucijoms ir nacionalinėms priežiūros institucijoms. Šiandien čia esantys du Komisijos nariai pabrėžė šį esminį punktą. Norėčiau, kad čia kas nors būtų ir iš Tarybos – reikia, kad jie čia būtų.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad jei Europa nori saugoti vartotojų sveikatą ir užtikrinti jų saugą, turi būti surasti ir kaip pridera nubausti pažeidėjai bei turi būti uždrausta į rinką patekti vartojimo prekėms, turinčioms pavojingų medžiagų, pvz., CMR medžiagų ar endokrinų skaidiklių.

PIRMININKAVO A. BIELAN
Pirmininko pavaduotojas

  Heide Rühle (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad Komisija šiam klausimui šiandien skiria didelę svarbą. Tai, kad šiandien kalbėjo net du Komisijos nariai, rodo, kad galiausiai netgi Komisija supranta, kad šioje srityje privalome pradėti veikti. Tačiau po pranešimų lieka abejonių, nes pirmiausia nuoroda daroma į valstybių narių ir gamintojų atsakomybę. Be abejo, valstybėms narėms tenka didelė atsakomybė ir pastaraisiais metais daugelyje valstybių narių rinkos priežiūra suprastėjo. Tai netinkama reakcija į globalizacijos iššūkius. Be to, vien to nepakanka.

Skubiai reikia persvarstyti Žaislų saugos direktyvą. Kai pripažįstame, kad ši atšaukimo kampanija nuo 2006 m. lapkričio mėn. jau ketvirtoji, kyla įvairių klausimų: kas iš tiesų seka šias atšaukimo kampanijas? Ko pasiekta valstybėse narėse taikomomis sankcijomis ir įstatymais dėl importuotojų ir gamintojų atsakomybės? Mums reikia skubiai persvarstyti Žaislų saugos direktyvą, kuri iš tiesų yra teisinga naujų iššūkių atžvilgiu. Ši direktyva kol kas nėra tinkamas atsakymas į šiuos naujus iššūkius.

Privalome atkreipti dėmesį ir į tokius klausimus, kaip įstatymas dėl kolektyvinės atsakomybės. Pone G. Verheugenai, jūs teisingai sakėte, jog turime išaiškinti vartotojams, kad kokybė yra irgi svarbu ir kad kainos ir kokybė turi tai atspindėti. Bet tuomet man kyla klausimas, kodėl vartotojai neturi galimybės savo valia, pvz., vadovaudamiesi Europos įstatymu dėl kolektyvinių veiksmų, reikalauti, kad kas nors būtų čia pakeista ryšium su išlaidomis?

Norėčiau pasigilinti į CE ženklinimo klausimą. Šiuo klausimu diskutavome išsamiai ir esame susipažinę su šio CE ženklinimo trūkumais ir apribojimais. Manau, kad nėra gerai, jog vartotojams sakoma, kad CE ženklas yra aiškus signalas, kad produktas yra saugus. CE ženklinimas pirmiausia reiškia, kad šis gaminys atitinka Europos direktyvas. Ženklas gali būti taikomas tik tam tikroms produkto dalims ar visam produktui, tačiau jis nieko nesako apie produkto saugą. Tai yra trūkumas, kurį kuo skubiau būtina pašalinti iš naujosios Žaislų saugos direktyvos.

  Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, 65 % į Europos Sąjungą importuojamų žaislų yra pagaminta Kinijoje. Rugpjūčio mėn. viena JAV bendrovė atšaukė apie 18 mln. žaislų visame pasaulyje, kurie buvo pagaminti Kinijoje.

Problema yra tai, kad šių žaislų dažuose yra labai daug švino. Tai kelia rimtą klausimą dėl to, kokios ateities mes norime savo vaikams. Desperatiškai bandydamos sumažinti gamybos išlaidas, tarptautinės bendrovės nepaiso kainos, kurią tenka mokėti visuomenės sveikata.

Komisijos narė M. Kuneva sakė, kad ji ketina persvarstyti teisės aktus dėl žaislų. Sveikinu ją dėl šios iniciatyvos, tačiau tuo pat metu apgailestauju, kad Komisija ir vėl tik uždarys duris arkliui jau ištrūkus į laisvę, užuot iš anksto užkirtusi kelią tokioms nelaimėms.

  Andreas Mölzer (ITS). – (DE) Pone pirmininke, kai girdime apie toksines medžiagas kūdikių seilinukuose, vaikų drabužiuose ir žaisluose ir netgi apie savaime užsidegančias baterijas, akivaizdu, kad mūsų kontrolės sistema veikia netinkamai. Beveik visų Europos gamintojų bent dalis produktų yra gaminama Kinijoje arba kitose mažų išlaidų valstybėse, kur naudojami pigesni produktai, siekiant daugiau pelno, nors žaliavų kainos ir atlyginimai didėja. Be abejonės, atitiktį teisiniams reikalavimams turi užtikrinti importuotojai ir toks užtikrinimas priklauso nuo reikalavimų standartų ir kontrolės.

Neteisingai galvojame, kai keliais žodžiais perkeliame problemą gamintojams, o pastarieji yra linkę mokėti baudas, o ne pradėti atšaukimo kampanijas. Manau, kad būtent nuo šios srities ES ir turėtų pradėti, galbūt padidinti baudas tiek, kad jos būtų svaresnės, jei iškart nepateikiama informacija ir neatšaukiami produktai. Be to, CE ženklinimą, mano nuomone, turi reguliuoti ne vien tik pati pramonė.

  Robert Sturdy (PPE-DE). – Pone pirmininke, gyvename ir dirbame pasaulinės rinkos ekonomikoje ir negalime tikėtis priimti teisės aktų, kurie tam prieštarautų. Komisijos nare M. Kuneva, neturiu jokių pastabų jūsų išsakytoms mintims. Visiškai sutinku su viskuo, ką pasakėte – sveikinu ir tiesiog pasistenkite užtikrinti, kad visa tai bus įgyvendinta.

Dėl Komisijos nario G. Verheugeno apgailestaudamas turiu pasakyti, kad atsakomybė turi kažkam atitekti ir Komisijai labai lengva atsakomybę ir toliau krauti valstybėms narėms ar kam nors kitam, bet iš tiesų, jūs turite įgyvendinti teisės aktus, kuriuos pateikia šis Parlamentas. Todėl manau, kad jūsų departamentas yra atsakingas už tai, jog į Europos Sąjungą patenkantys produktai būtų bent jau ne mažiau saugūs nei produktai, kuriuos gaminame Europos Sąjungoje. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narei H. Breyer sakau: nėra jokio tikslo tvirtinti teisės aktus Europos Sąjungoje, jei mes importuojame produktus, kurie neatitinka tų pačių standartų, kuriuos diegiame Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, mes patvirtinome teisės aktą dėl barometrų. Kiek vaikų valgo barometrus? Bet mes vis tiek sustabdėme barometrų gamybą. Prieš 10 minučių sustabdėm cukraus gamybą Europos Sąjungoje ir sakome, kad turime remti bendrovę „Tate & Lyle“, kuri cukrų importuoja. Į Europos Sąjunga patenka netgi tokie dalykai kaip snukio ir nagų ar mėlynojo liežuvio ligos, nes mes gyvename pasaulinės rinkos sąlygomis, o mes vis tiek importo uostuose neįgyvendiname teisės aktų, kad būtų užtikrinta produktų sauga.

Mes gyvename pasaulinės rinkos sąlygomis ir labiausiai nenorėčiau matyti teisės aktų, saugančių prekybą. Turime priimti tai, kad produktai atkeliaus pas mus iš viso likusio pasaulio, tačiau tiems produktams turi būti taikomi tokie pat standartai. Noriu užtikrinti savo rinkėjų – vaikų, už mane balsavusių žmonių anūkų – saugą, kai jie pirks savo Kalėdinius žaislus, ir užtikrinti, kad jie nemirs nuo švino turinčių dažų.

Baigdamas noriu pasakyti štai ką. Būdamas ūkininku mačiau dažų su švinu poveikį gyvuliams, kurie tuos ilgai buvusius dažus nulaižė – gyvuliai nuo tų dažų krito lėtu ir žiauriu būdu. Komisijos nary, užtikrinkite ir garantuokite mano ir mano rinkėjų vaikų ir anūkų saugumą.

  Anna Hedh (PSE). – (SV) Pone pirmininke, būdama mažų vaikų mama, manau, kad šis klausimas yra labai svarbus. Jei atvirai, pirkdama žaislus savo vaikams, ne visuomet galvoju, kokių cheminių medžiagų yra žaisle ar kokius saugos standartus tas žaislas atitinka. Man atrodo savaime suprantama, kad žaislai, kuriuos perku Švedijoje, Briuselyje ar Strasbūre, yra saugūs. Galbūt galvojate, kad esu naivi, tačiau ne viena aš tokia. Prieš tris savaites tikrinau savo dukters žaislų dėžę ir ištraukusi kelis daiktus paklausiau kaimynų, ką jie galvoja pirkdami žaislus. Jie visi atsakė, kad jei žaislai parduodami žaislų parduotuvėje ir yra paženklinti CE ženklu, jie žaislais visiškai pasitiki.

Taigi mūsų vartotojai yra užliūliuoti netikro saugumo jausmo. Todėl mūsų pareiga užtikrinti, kad tas saugumo jausmas nebebūtų netikras. Todėl kreipiuosi į Komisiją, kad ji kuo skubiau persvarstytų Žaislų saugos direktyvą. Kas gali būti svarbiau už mūsų vaikus? Be kita ko, turime užtikrinti, kad žaisluose nebūtų kancerogenų. Privalome uždrausti visas kancerogenines ir kitas toksines medžiagas. Daug tokių medžiagų kaupiasi organizme. Turėję kontaktą su tokiomis medžiagomis, vaikai turės jas savo kūnuose visą gyvenimą. Negalime šios atsakomybės palikti tėvams. Mes negalime atlikti ekspertizės. Kas pirktų žaislą, žinodamas, kad jame yra kancerogenų?

Privalome pakeisti ir sustiprinti CE ženklinimo sistemą. Šiandien žmonės mano, kad CE ženklas reiškia, kad produktas yra saugus, bet kad taip būtų, turime sukurti tinkamą rinkos priežiūros sistemą ir bendrą testavimo sistemą. Taip pat turime užtikrinti, kad mažmenininkai ir nesaugių produktų tiekėjai būtų priversti prisiimti visą jiems tenkančią atsakomybę. Taip pat džiaugiuosi dėl sistemos RAPEX persvarstymo. Po pokalbio su Švedijos vartotojų patarėjais suprantu, kad tai yra labai svarbi priemonė ir kad ji yra naudojama nuolat. Tačiau ši sistema bus neužbaigta, kol visos ES valstybės ja nesinaudos ir išsamiai prie jos neprisidės.

Galiausiai noriu dar kartą pabrėžti, kad mūsų vartotojams turi būti suteikta pirmenybė, nes be apsaugotų ir saugių vartotojų neturėsime klestinčios vidaus rinkos.

  Danutė Budreikaitė (ALDE). – (LT) Pirmininke, ponios ir ponai, ES, kurdama vidaus rinką, pirmiausia ir geriausiai įgyvendina laisvą prekių judėjimą. Siekdama apsaugoti vartotoją, ES įgyvendina naujo požiūrio direktyvas, kurioms priklauso ir Žaislų saugos direktyva. ES gamintojas atsako už savo pagamintos prekės saugumą. Ar atsako už prekės saugumą importuotojas?

Padėtis Europos ir pasaulio žaislų rinkose yra priešinga. Vien šių metų rugpjūčio mėn. JAV žaislų gamintoja „Mattel“ atšaukė iš rinkos beveik 19 mln. Kinijoje pagamintų žaislų. „Mattel“ žaislais prekiaujama ir ES. 2006 m. pusė ES parduodamų produktų, sveikatai pavojingų produktų buvo pagaminta Kinijoje.

Vienodų saugos reikalavimų turi laikytis ne tik ES gamintojai, bet ir trečiųjų šalių eksportuotojai, norintys parduoti savo prekes ES vidaus rinkoje. Manau, kad tam įtakos turi ir atsakomybę privalo prisiimti iš ES į Kiniją savo gamybą iškėlę gamintojai. Jie neturėtų tik naudotis pigia Kinijos darbo jėga, bet ir sąžiningai elgtis su produkcijos vartotojais – savo šalių piliečiais.

Kviečiu Komisiją paspartinti Žaislų saugos direktyvos persvarstymą, įvesti aiškius žaislų saugumo kriterijus, CE žymėjimo kontrolę bei apsaugoti mūsų vaikus nuo pavojingų žaislų patekimo į ES rinką.

Sertifikavimo trečiojoje institucijoje klausimu manau, kad toks turi būti privalomas gamintojams ir importuotojams, jei jų prekės buvo pripažintos rinkoje nesaugiomis, t. y. praradus pasitikėjimą.

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – (SV) Pone pirmininke, žaislus vaikams perkame tam, kad jiems būtų smagu ir kad paskatintume jų vystymąsi. Be jokių išimčių tėvai tikisi, kad visuomenė apsaugos vaikus, tačiau dabartiniai tesiės aktai leidžia mūsų vaikams į rankas įduoti toksines bombas. G. Verheugen sako, kad švinas žaisluose yra uždraustas, bet iš tiesų įstatymai leidžia per dieną gauti 0,7 mikrogramo švino. Tačiau įstatyme numatyta, kad pramonė nustato standartus, kaip pasiekti apsaugą, ir būtent šioje vietoje baigiasi mūsų vaikų apsauga.

Standarte nurodyta, kad pakanka 1985 m. toksiškumo duomenų. Komisijos ekspertai norėtų naujesnių duomenų. Standarte teigiama, kad visa leidžiama dienos norma gali būti dedama į žaislus. Ekspertai mano, kad turėtų būti leidžiama tik 10 % dienos normos – tai reiškia reikalavimas turėtų būti 10 kartų griežtesnis. Standarte teigiama, kad joks vaikas nenuris daugiau nei 8 miligramų nuo žaislo. Ekspertai mano, kad tai nesąmonė. Standarte nustatytas reikalavimas testuoti tik vieną vienos kategorijos žaislą. Ekspertai mano, kad tai nesąmonė.

Pačios Komisijos ekspertai mano, kad apsauga yra nevykusi, tačiau tai tik pradžia. Trisdešimt keturi aromatai, kurie yra uždrausti kosmetikoje, yra leidžiami naudoti žaisluose. Kancerogenai, mutagenai, toksiškos reprodukcijai medžiagos, uždraustos kosmetikoje, yra leidžiami žaisluose. Komisija apie šia problemą žino jau dešimt metų. Dabar mes norime teisės akto, kuris apsaugotų mūsų vaikus ir popieriuje, ir tikrovėje. Kodėl žaislų pramonė ir vyriausybės gauna dokumentus, o Parlamentas ne?

  Françoise Grossetête (PPE-DE). – (FR) Pone pirmininke, 65 % Europoje platinamų ir parduodamų žaislų yra pagaminti Kinijoje, o tai, kad pas mus lankosi du Komisijos nariai, tik patvirtina, kad ši problema yra labai svarbi. Tai ne tik saugos klausimas, bet ir sveikatos problema, liečianti specialią vartotojų grupę, t. y. mūsų vaikus. Kai problema liečia mažus vaikus – ji tampa dar rimtesnė.

Negalime rizikuoti sauga, ypač jei kalbame apie mažiems vaikams skirus produktus. Man ypač neramu dėl to, kad valstybės narės nesugebėjo vykdyti būtinos kontrolės.

Žinome, kad daug Kinijoje pagamintų produktų yra pavojingi ir tai liečia ne tik žaislus, bet ir tekstilę bei automobilius. Todėl tai yra didelė problema, ir Komisija privalo tinkamai ją spręsti.

Štai kodėl pasisakau už saugos standartų – įžymaus CE saugos ženklo – griežtinimą, kad galėtume sumažinti iš Kinijos gaunamuose produktuose pavojingų medžiagų buvimo riziką. Turiu omenyje chemines medžiagas, apie kurias jau buvo nemažai kalbėta.

Tai yra bendros atsakomybės klausimas, nors bendrovės „Mattel“ atveju, bendrovė prisiėmė atsakomybę. Valstybių narių atsakomybė yra dar svarbesnė: ji yra dar svarbesnė, nes esu labai susirūpinęs dėl to, kas bus su pardavimais internetu. Kaip galime būti tikri, kad bendrovės „Mattel“ atšaukti produktai nebus pardavinėjami Europos vartotojams internetu? Kokią kontrolę turime?

Vartotojų informavimas yra labai svarbus: vartotojai turi žinoti apie šių produktų pirkimo riziką ir privalo suvokti, kad mažos kainos ir pigios prekės neina koja kojon su sveikata ir sauga.

Taip pat labai svarbu, kad mes įdiegtume kontrolę – gamybos vietų kontrolę, kuri būtų vykdoma nepriklausomai ir autonomiškai – ir kad užkirstume kelią tam, kad tokios prekės su defektais užplūstų rinką ir pridarytų dar daugiau žalos.

  Karin Scheele (PSE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos narys G. Verheugen teigė, kad mūsų šios dienos tema pirmiausia yra problema dėl nesugebėjimo laikytis veikiančių teisės aktų. Tai teisinga iš dalies. Mes, Europos Parlamentas, turėtumėme aiškiai pranešti valstybėms narėms, kad negalime reikalauti vis griežtesnių Europos įstatymų, o tada namuose neskirti pakankamai pinigų, kad būtų užtikrintas tų įstatymų įgyvendinimas.

Tačiau taip pat buvo pasakyta, kad žaislų sektoriuje turėtumėm taikyti pačius griežčiausius standartus. Būtent dėl to reikia persvarstyti Žaislų saugos direktyvą, kuri galioja jau ilgą laiką. Persvarsčius šią direktyvą, tikiuosi, bus aiškiai nustatyta pozicija, kad taikomi patys griežčiausi standartai, cheminės medžiagos, kurios klasifikuojamos kaip kancerogeninės, mutageninės ir toksinės, bus uždraustos. Tikiuosi, kad mes Europos Parlamente priimdami sprendimus laikysimės šios pozicijos.

Kad CE ženklinimas yra klaidinantis, rodo ne tik diskusija apie žaislus, bet ir daugelis diskusijų su mūsų piliečiais namuose. Manau, kad mes tikimės arba kilmės nurodymo, arba bent tam tikro lygio kokybės. Manau, kad atlikdami persvarstymą, turėtume dar kartą apsvarstyti, kaip mums savo piliečius klaidinti mažiau.

Norėčiau tiesiai pasakyti, kad ne visai suprantu savanorišką saugos žymėjimą. Europoje ir Europos Sąjungoje turėtume geriau viską susiderinti, tačiau nėra jokios prasmės kurti specialų žymėjimą, kuris būtų kaip apdovanojimas už tai, kad mes jau ilgą laiką laikomės veikiančių įstatymų. Esu labai skeptiškai nusiteikęs šiuo atžvilgiu ir manau, kad yra daug svarbiau sutelkti dėmesį į griežtų taisyklių įgyvendinimo priežiūrą.

  Dirk Sterckx (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, kaip delegacijos santykiams su Kinijos Liaudies Respublika pirmininkas norėčiau pasakyti, kad, be jokios abejonės, Europos Komisijos ir Kinijos bendradarbiavimas yra labai svarbus ir kad mes labai atidžiai sekame Komisijos veiksmus šioje srityje. Tačiau aš norėčiau panagrinėti mūsų Kinijos kolegų veiksmus Kinijoje. Galiu jums pasakyti, kad taip sutapo, kad šią savaitę čia yra atvykusi Kinijos delegacija, nes rytoj ir poryt vyks mūsų tarpparlamentinis posėdis, kurio vienas iš darbotvarkės punktų yra tinkama produktų sauga ir būdai, kuriais galėtume veiksmingiau bendradarbiauti šioje srityje. Jei Komisijos narys turi kokių nors papildomų pasiūlymų dėl darbotvarkės klausimų, – tarp kitko, mes jau gavome su tuo susijusį Komisijos memorandumą, – be jokios abejonės, prašytume pateikti tuos pasiūlymus, nes akivaizdu, jog Kinijos ir Europos bendradarbiavimas yra labai svarbus. Norėčiau pabrėžti, kad Komisijos narys šioje srityje jau dėjo pastangų, o spalio mėnesį tikimasi šį darbą pratęsti. Kalbant apie bendradarbiavimą mūsų sistemoje RAPEX, kurioje mes keičiamės duomenimis su kinais ir Kinijos AQSIQ valdžios institucijomis, reikia pasakyti, kad reikalai turi būti tvarkomi kuo sklandžiau. Nepaisant to, negalima pasiekti padėties, kai mes, t. y. valdžios atstovai, vyriausybė, taptumėme atsakingi už produktus. Jei mes kontroliuosime kiekvieną produktą, gamintojai turėtų turėti galimybę pasakyti: „leiskite jiems tai daryti – mes galime matyti, ką teikiame rinkai“. Atsakomybė turi tekti gamintojui. Tai tapo visiškai aišku „Mattel“ atveju. Naudodami mokslinius tyrimus ir patikrinimus gamintojai privalo užtikrinti, kad jų produktai yra saugūs. Be to, privalome užtikrinti, kad tie patikrinimai kuo veiksmingiau bus vykdomi visoje Europoje ir Kinijoje bei privalome užtikrinti galimybę nustatyti, kas vyksta patikros vietoje metu.

  Andreas Schwab (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, pirmininko pavaduotojau, Komisijos nare, ponios ir ponai, iš tiesų šįryt vyksta labai rami diskusija. Dėl to labai džiaugiuosi, nors ši tema yra labai sudėtinga. Iš viso yra trys su vartojimo produktais, ir ypač su žaislais, susijusios problemos, kurios jau buvo pakankami išnagrinėtos. Pirmiausia rinkos priežiūra, jūs, Komisijos nary G. Verheugenai, iš tiesų atkreipėte dėmesį į tai, kad Europos vidaus rinkoje lygintuvui buvo neteisingai suteikti du skirtingi saugos ženklai. Tai yra blogai, tačiau dar blogiau yra tai, kad valstybė narė aptikusi tokį lygintuvą neinformavo kitų valstybių narių dar beveik metus. Šioje vietoje yra būtini pokyčiai, ypač Taryboje.

Antra, apie importuotojų atsakomybę irgi buvo kalbėta. Galiu tik pritarti tam, kas čia buvo pasakyta.

Tačiau manau, kad didžiausia problema – tai ir yra trečiasis aspektas, kurį noriu pabrėžti, – yra tai, kad Europos lygmeniu mes taikome skirtingus metodus. Viena vertus, mes turime Bendrosios produktų saugos direktyvą (BPSD), kuri taikoma visoms vartojimo prekėms, tačiau mes turime ir naująjį metodą. Šis skirtingas metodas vartojimo prekėms dar nėra visapusiškai tvirtas. Taigi esu įsitikinęs, kad mums reikia CE ženklinimo, kuris būtų taikomas naujajame metode kaip saugos ir vidaus rinką teikiamų produktų pagrindas, taip pat mums reikia papildomo sertifikavimo visiems Europos vidaus rinkoje ir už jos ribų veikiantiems gamintojams, kuris būtų savanoriškas ir kuris sudarytų Europos gamintojams galimybę bendrai padidinti standartus konkuruojant pasaulyje, nes Europos vidaus rinka yra didžiausia pasaulyje vidaus vartojimo rinka, didesnė už JAV ir visas kitas šiame sektoriuje. Toks sprendimas – savanoriškas sertifikavimas pagal Europos lygmeniu reglamentu reguliuojamus teisinius pagrindus – apsaugotų vartotojus, nes jie žinotų, kas produktui yra priskirta sertifikatu. Taigi turėtume vidaus rinkai palankų sprendimą, kuris taip pat prisidėtų prie globalizacijos klausimo sprendimo.

Dar vienas aspektas dėl žaislų. Yra daug įvairių žaislų tipų. Man visiškai aišku, kad pliušinis meškiukas, kurį vaikai įsideda į savo burną, turi atitikti kitokias sąlygas, nei kompiuterio klaviatūra, todėl įgyvendindami teisės aktus, turėtume atkreipti dėmesį į šiuos skirtumus. Todėl kreipiuosi į Parlamento narius: padarykime CE ženklinimą pagrindiniu visų į vidaus rinką patenkančių prekių žymėjimu ir įdiekime papildomą savanorišką sertifikavimą vartojimo prekėms.

  Béatrice Patrie (PSE). – (FR) Komisijos nariai, ponios ir ponai, JAV žaislų gamintojos „Mattel“ kelių milijonų Kinijoje pagamintų žaislų atšaukimas yra svarbus dėl trijų priežasčių. Pirmiausia šis faktas patvirtina, kad būtina persvarstyti 1988 m. žaislų direktyvą. Antra, šis atvejis rodo, kad būtina geresnės kontrolės ir rinkos priežiūra, CE ženklinimas turi tapti privalomas ir reikia užtikrinti, kad jis bus iš tiesų patikimas. Galiausiai turime teisę įvertinti dabartinio prekybos globalizacijos modelio trūkumus ir užduoti sau klausimą, kaip pasaulio didžiausias žaislų gamintojas negalėjo dirbti su patikimais subrangovais.

Europos Sąjunga turi būti labai akyla sveikatos ir saugos, TDO pagrindinių darbo standartų laikymosi visose valstybėse, su kuriomis ES pasirašė partnerystės, bendradarbiavimo ar laisvo prekybos susitarimus, atžvilgiais.

  Jorgo Chatzimarkakis (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia dėkoju pirmininko pavaduotojui G. Verheugenui ir Komisijos narei M. Kunevai, kad jie yra čia ir sustiprina diskusiją.

Mūsų vaikų sauga – labai svarbus prekybos ir ekonomikos politikos uždavinys. Vaikų žaislai vis labiau pigo per pastaruosius dešimtmečius, o kuo pigesnis žaislas, tuo didesnė tikimybė, kad jis pagamintas ne ES. Kaip liberalas netgi turiu pasakyti, kad yra pagrįstų abejonių, ar pirkdami žaislus tėvai visuomet gerai žino, kas yra gerai jų vaikams. Įvairovė yra didelė ir neįsivaizduojama. Europoje pagaminti produktai, pvz., „Lego“, „Playmobil“, „Märklin“, „Brio“ mediniai traukiniai ar „Wader“ plastikiniai žaislai yra palyginti brangūs.

Konkurencijai reikia žmonių, kurie gali ir nori imtis atsakomybės. Bet kas perkantis savo vaikams pigiausius netestuotus žaislus – šlamštą – nenori tokios atsakomybės! Taip pat turėtume apsvarstyti, ar Komisijai nereikėtų pradėti informacinės kampanijos, nukreiptos į tokius tėvus. Taip, aš už laisvą prekybą, tačiau ne bet kokia kaina! Mes, europiečiai, turime tam tikrus standartus – tai čia jau buvo daug kartų pakartota – ir turime juos įgyvendinti aiškesniu būdu.

Čia norėčiau dar kartą pabrėžti „Pagaminta ...“ kampaniją. Po dabartinių įvykių galbūt atėjo laikas įvesti privalomą kilmės žymėjimą, bent jau ant žaislų. Žinau apie Komisijos narės M. Kunevos pastangas šioje srityje ir galiu ją tik paskatinti. Žymėjimas ant produkto turi būti pakankamai didelis. Nors mes ir negalime pakeisti gamybos sąlygų Kinijoje, tai leistų bent jau informuoti žmones apie jas iki pakankamo lygio.

  Nickolay Mladenov (PPE-DE). – (BG) Pone pirmininke, Komisijos nare M. Kuneva, Komisijos nary G. Verheugenai, kolegos, norėčiau pradėti nuo to, apie ką baigdamas kalbėjo prieš mane buvęs pranešėjas.

Manau, kad kiekvienas esantis šiame Parlamente sutiks, kad geriausiai apsaugotas vartotojas yra informuotas vartotojas. Jei į rinką teikiamų produktų saugumo klausimui norime suteikti pirmenybę, tai vaikų žaislų saugumas yra dvigubai svarbesnis, nes vaikai yra pažeidžiamiausia vartotojų grupė.

Visi norėtumėme matyti tik saugius vaikų žaislus rinkoje, todėl dažnai pasitikime CE ženklinimu. Dauguma už Europos Sąjungos ribų esančių gamintojų suprato, kad Europos importuotojai daugiau nerizikuos siūlydami rinkai produktus, neatitinkančius šio ženklinimo. Be to, mūsų piliečiai tvirtai tiki, kad tai yra kokybės ir ypač saugumo garantija.

Pone pirmininke, todėl tikslaus CE ženklinimo pripažinimas visiems mums yra labai svarbus. Daug tyrimų rodo, kad, deja, daug vartotojų, ypač naujosiose valstybėse narėse, nežino, ką iš tiesų reiškia šis ženklinimas. Todėl noriu paraginti Komisiją:

organizuoti visuomenės informavimo kampaniją, nes Europos Parlamentas priėmė sprendimą dėl naujo metodo, informuoti Europos piliečius apie tikrąją CE ženklinimo reikšmę, nes vienas geriausių būdų apsaugoti 500 mln. vartotojų teises Europos rinkoje yra padidinti jų sąmoningumą, be to, tik informuotas vartotojas yra geriausiai apsaugotas vartotojas.

  Joan Calabuig Rull (PSE). – (ES) Pone pirmininke, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais įvykęs pavojingų žaislų atšaukimas tapo pavojaus ženklu visuomenei. Tačiau nemanau, kad mes turime dar labiau didinti ši signalą, nes apskritai Europoje parduodami žaislai yra saugiausi pasaulyje. Tačiau tikrovė rodo, kad privalome pagerinti Europos saugos standartus, ypač tų produktų, su kuriais vartotojai turi tiesioginį kontaktą, pvz., žaislų ar tekstilės produktų.

Dėl susidariusios padėties turėtų padidėti rinkos priežiūra, pavojingų produktų patikrinimas, uždraudimas ir pašalinimas iš rinkos. Tačiau, kartais vienintelis prioritetas yra pelno didinimas ir dėl to auga vis didesnis spaudimas verslui bei didėja rizika. Turime reikalauti, kad Kinija padidintų saugumą ir yra būtina su jais bendradarbiauti norint pasiekti šių tikslų.

Prieš Kalėdų laikotarpį, kai Europoje nuperkama milijonai žaislų, visos susijusios institucijos – nuo Komisijos iki vietinės valdžios institucijų – ir gaminančios, ir pardavinėjančios žaislus bendrovės turi veikti atsakingai, kuo atsargiau ir įsipareigoti užtikrinti žaislų saugumą. Taip pat esame labai suinteresuoti Europos vartotojams pasiūlyti skaidrumą, saugą ir pasitikėjimą.

  Zuzana Roithová (PPE-DE). – (CS) Komisijos nare, privalome tėvams grąžinti jų tikėjimą Europos rinka. Kadangi kalbame apie vaikų sveikatą, norime veikti greitai ir dabar diskutuojame, kaip tai padaryti.

Ponios ir ponai, nemanau, kad mums reikia naujo įstatymo ar net naujo ženklinimo vien tik kilus šiai problemai. Pirmiausia turėtume įtikinti valstybes patikrinti savo produktų saugos priemones. Antra, privalome derėtis su trečiosiomis šalimis, kad įsitikintume, kad ir jos įdiegs saugos standartus produktams, kuriuos jos eksportuoja į mūsų Sąjungą.

Komisijos analizėje, kurią netrukus gausime, bus parodytos silpnos produktų saugos kontrolės vietos valstybėse narėse. Tuomet gal galėsime sužinoti, kodėl, pavyzdžiui, Danija ir Austrija leidžia pavojingesnius produktus nei Vokietija, nors įstatymai yra vienodi.

Komisijos nare, džiaugiuosi, kad pradėjote tokias nekompromisines derybas su Kinijos vyriausybe. Tai pagaliau yra teisinga kryptis ir tikiuosi, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kiti Komisijos nariai.

Dabar grįšiu prie Europos. Paraginčiau Komisiją sutelkti dėmesį ties tuo, kaip apsisaugotume nuo netinkamo ženklinimo, kuris teigia piliečiams, kad jie perka nekenksmingą produktą. Naujas ženklinimas neišspręs šios problemos. Mums tiesiog reikia pakankamų sankcijų už netinkamą esančio CE ženklinimo naudojimą. Tokiu būdu nereikėtų papildomų išlaidų ir gamintojai pagerintų savo vidaus kokybės kontrolę, o ir kiti pavojingi rinkoje esantys produktai, ne tik žaislai, būtų greitai pašalinti. Pavyzdžiui, Slovakijos teisės aktuose nustatytos didelės baudos dėl žaislų, tačiau taip nėra Čekijoje. Bet kuriuo atveju tikimasi, kad valstybės, pagal savo bendrus teisės aktus taikys baudas už klaidingos informacijos teikimą apie žaislus, avalynę ir kitus produktus.

Todėl prašau Komisijos užtikrinti, kad valstybės narės prisiimtų savo atsakomybę visiems laikams.

  Elisa Ferreira (PSE). – (PT) Šios dienos diskusijos tema darbotvarkėje yra nuo to laiko, kai JAV bendrovė milžinė „Mattel“ atšaukė 21 mln. žaislų, nes jie buvo pavojingi. Šiandien norėčiau pasveikinti Komisijos narę už jos pažadą imtis tvirtų veiksmų. Tikiuosi, kad ji suspės imtis efektyvių veiksmų iki tol, kol dėl stipraus euro ir Kalėdų laikotarpio Europos rinką užplūs pavojingi importuoti žaislai.

Tačiau mums vis dar reikia aiškių atsakymų į du klausimus. Pirma, jei nebūtų buvę bendrovės „Mattel“ atvejo, ar gali Komisija mus užtikrinti, kad Europos vartotojų saugumui būtų skirta tiek dėmesio? Kokias išvadas Komisija padarė iš šio atvejo dėl CE ženklinimo reikšmės, gamintojams ir importuotojams tenkančios atsakomybės ir bendrai dėl Europos rinkoje veikiančių priemonių veiksmingumo ir įgyvendinimo?

Antra, tai nėra trumpalaikė problema. Su tekstile ir daugeliu kitų produktų vyksta tas pats kaip ir su žaislais. Aukštus Europos Sąjungos veikiančius aplinkosaugos, sveikatos ir kokybės standartus nuolat laužo importuojami produktai, subrangovai ir Europos verslo perkėlimas. Kaip Komisija ketina įveikti esminius prieštaravimus šiandieninėje pasaulinėje rinkoje? Ačiū.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Žaislai yra labai jautri prekė, kuri daro poveikį žmonių sveikatai nuo ankstyvo amžiaus.

Man, kaip stipriai vartotojų teisių gynėjai, sukėlė susirūpinimą žinia, kad Amerikos žaislų gamintoja „Mattel“ iš rinkos atšaukia tris milijonus Kinijos žaislų dėl didelio švino kiekio ir mažų magnetų nepritvirtinimo, ir šis faktas paskatino mane inicijuoti teisės aktą. Europos Parlamente turi būti nedelsiant iškeltas mažų magnetų klausimas, kuris, turiu paminėti, kelia naują grėsmę saugai, dėl kurios nedelsiant turi būti padarytas sprendimas direktyvoje dėl žaislų saugos.

Būtina sistema „Rapex“ paaiškinti jos tikslus, kad juos suprastų visos valstybės narės. Turi būti aiškiai nurodyta, ar svarbiausias sistemos „Rapex“ tikslas yra pranešti apie tam tikro pavojingo produkto keliamą grėsmę, ar pranešti apie nustatytus kanalus, kuriais pavojingi produktai pasiekia bendrą Europos rinką, nors pastarajam veiksmui reikia labai daug laiko. Patirtis rodo, kad CE atitikties ženklinimas nesuteikia pakankamai pasitikėjimo, kad taip paženklintas produktas yra iš tiesų saugus. Žaislų atveju padėtį dar labiau apsunkina tai, kad gamintojas neprivalo pateikti atitikties deklaracijos. Priežiūros institucijai CE ženklinimas yra vienintelis ženklas, rodantis ar atitikimas, t. y. sauga de facto, buvo įvertintas.

Diskusijoje dėl CE ženklinimo tolesnio naudojimo ar jo atsisakymo aš palaikau nuomonę, kad reikia šį ženklinimą išlaikyti, su sąlyga, kad jo suteikimą ir naudojimą stebės valstybių narių priežiūros institucijos. Norėčiau priminti, kad vartotojai pradeda manyti, kad šis ženklas yra techninis pasas visiems produktams, patenkantiems į bendrąją Europos rinką. Rengiant teisės aktų paketą dėl naujo metodo direktyvų persvarstymo, vadinamąjį „Prekių paketą“, – šiame procese aš aktyviai dalyvauju, būdama viena iš PPE-DE frakcijos oponuojančių pranešėjų – būtina išsamiai aptarti, ar reikia prekes žymėti papildomais ženklinimais, pavyzdžiui, kaip jau naudojamas „K-markt“ kokybės ženklas, ar ženklais, kurie įmonėms, ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui, užkrautų papildomą naštą ir kuriuos galutiniams vartotojams gali būti sudėtingiau suvokti. Tikiu, kad kartu mums pasiseks sukurti veiksmingas priemones, kurios užtikrins, kad šiemet per Kalėdas vaikai dovanų gaus tik saugius žaislus.

  Daciana Octavia Sârbu (PSE). – (RO) Pone pirmininke, paskutinis savanoriškas Kinijoje pagamintų pavojingų produktų atšaukimas kelia rimtus klausimus, susijusius su Europos teisės aktų dėl vartotojų apsaugos teisingu įgyvendinimu.

Šie produktai turi CE ženklą, kuris Kinijos gamintojams palengvina žaislų eksportą į Europos rinką. Daugelis vartotojų neteisingai suprantą šį ženklą ir mano, kad jis užtikrina, kad produktai buvo pagaminti Europoje. Nepaisant to, CE ženklo atsisakymas nėra gera išeitis, nes šis ženklas Europos gamintojams tarptautinėje prekyboje duoda naudos. Reikia nustatyti papildomą ženklą ir įdiegti privalomus patikrinimus bei dideles baudas tiems, kas daro su CE susijusius pažeidimus.

Norint apsisaugoti nuo bet kokių galbūt pavojingų produktų patekimo į rinką ateityje, reikia, kad nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos pagerintų savo priežiūros dėl atitikties ES teisės aktams nustatymo priemones. Be to, nacionalinės institucijos privalo užtikrinti vartotojams, kad jie turi teisę atgauti pinigus už nusipirktus nesaugius produktus.

  Bogusław Sonik (PPE-DE). – (PL) Pone pirmininke, dauguma atvejų, kai buvo atšaukiami Kinijos žaislai, buvo susiję su pernelyg dideliais švino kiekiais. Trumpalaikis problemos sprendimas – visas keliančias susirūpinamą medžiagas post factum išimti iš rinkos. Bet toks trumpam laikui veiksmingas sprendimas turi daug neigiamų pasekmių, pvz., vienos iš bendrovės žaislų gamintojos vadovo savižudybė.

Daug geresnis ir daugiau vilčių teikiantis sprendimas yra nustatyti saugią leidžiamo švino ribą žaislų ir kitų medžiagų gamyboje. Ankstesni susitarimai buvo grindžiami rekomendacinėmis formulėmis, kurios darė nedidelį poveikį, nes įvairiose valstybėse narėse leistini švino kiekiai skyrėsi labai stipriai. Turime įdiegti iš tiesų privalomus apribojimus, kurie būtų taikomi visose ES valstybėse.

Be to, kad ir kaip remiu sistemą RAPEX, manau, kad svarbiausias su importuojamų žaislų saugumu susijęs dalykas yra dėmesio sutelkimas ties veiksmų derinimu visos Bendrijos lygmeniu.

Beje, norėčiau pabrėžti, kad ES turėtų atidžiai prižiūrėti visus iš Kinijos importuojamus produktus. Žaislai yra tik vienas platesnės probleminės srities elementas.

Norėčiau pasinaudoti šia diskusija ir atkreipti dėmesį į aspektą, kuris, atrodo, yra pamirštas. Negirdėjau kalbant apie vaikų saugą Kinijoje. Šios valstybės vaikai dažnai yra išnaudojami darbui nežmoniškomis sąlygomis. Įprasta, kad dažnai dešimties metų neturintys vaikai jau dirba, pavyzdžiui, plytų gamyklose. Tai yra aktualus klausimas, ypač atsižvelgiant į ateinančias Olimpines žaidynes. Remiantis Tarptautinės darbo sąjungų konfederacijos pranešimu, šioms Olimpinėms žaidynėms įrangą gaminančiose gamyklose yra darbo teisės pažeidimų, įskatinat mažų vaikų kaip vergų išnaudojimą. Nors tarptautinės organizacijos, pvz., Garbingo žaidimo aljansas, skiria dėmesį kitų metų Olimpinių žaidynių suvenyrų gamybos sąlygoms, manau, kad Europos Parlamentas turėtų pasisakyti šiuo klausimu.

  Christel Schaldemose (PSE). – (DA) Pone pirmininke, norėčiau pasakyti dviem Komisijos nariams, jog sutinku su jų nuomone, kad turime problemą dėl rinkos priežiūros. Tai yra dabartinės vidaus rinkos silpna vieta. Valstybių narių iniciatyvos, susijusios su rinkos priežiūra, yra nepakankamai geros. Pavyzdžiui, mano šalyje, Danijoje, buvo sumažintos lėšos, skiriamos bendrai produktų saugos priežiūrai. Primygtinai prašau, kad jūs panaudotumėte visas jūsų turimas priemones ir spaustumėte valstybes nares daugiau nuveikti rinkos priežiūros srityje. Visiškai būtina, kad mes tai užtikrintume ir sustiprintume.

Tačiau vien tik rinkos priežiūros nepakanka. Mums taip pat reikia geresnių taisyklių iš šiuo klausimu mes kaip tik dabar dirbame; tai apima „prekių paketą“ vidaus rinkai ir Žaislų direktyvą. Mums reikia kuo mažiau taisyklių rinkos priežiūrai. Turime nustatyti griežtesnius reikalavimus gamintojams ir importuotojams bei turime sugriežtinti pasekmes už rinkai taikomų taisyklių nesilaikymą. Tačiau mes dirbame šia kryptimi ir tikimės, kad tai bus tuoj įgyvendinta.

  Corien Wortmann-Kool (PPE-DE). – (NL) Pone pirmininke, gerai, kad mes, Parlamentas, pasisakome diskusijoje, kuri taip pat vyksta ir žiniasklaidoje, nes produktų sauga daro tiesioginį poveikį mūsų piliečiams ir mūsų vaikams.

Pone pirmininke, esu nusitekusi teigiamai, nes tarptautinė prekyba prisideda prie didesnės gerovės čia ir kitose pasaulio vietose. Kinija yra svarbi prekybos partnerė. Dėl to mes privalome investuoti į tvirtus ryšius ir sąžiningus prekybinius santykius, kurie duotų naudos Kinijai ir mūsų piliečiams Europoje. Todėl negalime toleruoti mūsų prekybos partnerių produktų neatitikties saugos standartams, kuriuos nustatėme savo teisės aktuose. Maždaug pusė visų įspėjimų dėl pavojingų importuotų produktų yra susiję su produktais iš Kinijos ir ne tik su žaislais, bet ir su dantų pasta, kūno losjonu, lovomis, plaukų dažais, šunų ir kačių ėdalu ir netgi širdies stimuliatoriais.

Pone pirmininke, mes Europoje privalome pagerinti savo reguliavimo ir patikrinimų tvarką ir dėti tinkamas pastangas, kad Kinijoje ir trečiosiose valstybėse būtų gaminami saugūs produktai. Be abejo, atsakomybė tenka ir patiems gamintojams, kurie privalo ne tik siekti mažiausios kainos, ir Komisijos nariui prekybai P. Mandelsonui. Manau, kad yra pagirtina, jog čia yra du Komisijos nariai, tačiau ar galėtumėte užtikrinti, kad ir Komisijos narys P. Mandelson produktų saugos klausimui skirs daug aukštesnę vietą prekybos konferencijų darbotvarkėse, nes būtent ten mes galime reikalauti priemonių ir privalome pradėti kovą. Be abejo, privalome pasiūlyti techninę pagalbą, tačiau produktų sauga turi būti svarbus prekybos susitarimų, pavyzdžiui, su Kinija, elementas. Jei reikia, kitu atveju, mes turime imtis paskatinimų, t. y. sankcijų.

Todėl, Komisijos nare M. Kuneva, ir toliau laikykitės tvirtos pozicijos mūsų prekybos santykiuose su Kinija; įtraukite Komisijos narį P. Mandelsoną, nes kol kas, deja, jis nepaknakamai vertina šią temą.

  David Martin (PSE). – Pone pirmininke, prieš 23 metus viena pirmųjų mano šiame Parlamente sakytų kalbų buvo dėl tuometinio pasiūlymo dėl Žaislų saugos direktyvos. Džiaugiuosi dėl planų sustiprinti šią direktyvą. Tačiau leiskite pasakyti aiškiai – „Mattel“ problema greičiausiai būtų kilusi nepaisant to, ar būtume turėję stipresnę Žaislų saugos direktyvą, ar ne.

Manau, kad mums reikia trijų rūšių veiksmų, apie kuriuos šį rytą kalbėjo kiti kolegos. Pirmiausia turime spausti gamintojus labiau domėtis tiekimo grandine ir, jei reikia, taikyti baudas tiems, kas tokio susidomėjimo nerodo. Antra, reikia, kad Komisija sutelktų visas valstybes nares, kad jos užtikrintų atidesnius patikrinimus Europoje, kad būtų užtikrinta tinkama muitinių kontrolė ir veikiančių Europos Sąjungos įstatymų taikymas.

Kinijos klausimu žinome, kad ji nereaguoja į susirūpinimą dėl sveikatos ir saugos, tačiau ji reaguoja į ekonominius grasinimus. Turėtume apsvarstyti galimybę uždrausti naudoti CE ženklinimą ant visų Kinijos produktų, kol Kinija sukurs aiškiai nepriklausomą, aukštos kokybės akreditacijos ir testavimo centrą ar centrus Kinijoje. Tik tuomet galėsime pasitikėti iš Kinijos atkeliaujančiomis prekėmis ir į tokius veiksmus Kinija sureaguos.

  Bernadette Vergnaud (PSE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, vasarą bendrovė „Mattel“ atšaukė 20 mln. žaislų iš Kinijos, ir taip atsinaujino diskusijos dėl CE ženklinimo vertės ir sankcijų prieš operatorius, kurie neatitinka Europos standartų. Kas turi nutikti, kad ES sureaguotų? Brazilija jau uždraudė importą. Jungtinės Valstijos ir Kanada pradeda tyrimą. O mes – diskutuojame.

Komisija privalo imtis veiksmų. Tai reiškia: iki Kalėdų persvarstyti teisės aktus dėl žaislų, primygtinai reikalaujant kuo didesnio suderinimo lygio; užtikrinti gamintojų atitiktį saugos standartams bei socialiniams ir aplinkos standartams – kodėl neįdiegus naujo Europos ženklo, kuris sustiprintų CE ženklinimą?; persvarstyti kontrolės veiksmingumą ir, jei reikia, nubausti gamintojus; išaiškinti gamintojų ir importuotojų atsakomybę; vykdyti rinkos priežiūrą taikant tikrą valstybių narių muitinių bendradarbiavimą.

Vartotojų akyse susvyravo ES atsakomybė ir patikimumas. Kaip galime skatinti vartotojus susidaryti teigiamą nuomonę apie Europą, jei negalime grąžinti jų pasitikėjimo?

  Anne Ferreira (PSE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, pasaulyje veikia labai daug nesąžiningų gamintojų ir bendrovių direktorių, kurie prekiauja PPO ribose. Jie nesirūpina nei aplinka, nei savo darbuotojų ar vartotojų, kurie gali būti ir vaikai, sveikata.

Jiems svarbiausia – bet kokia kaina gauti pelną. Kalbu ne tik apie Kinijos bendroves ir ne tik apie žaislų gamintojus. Tokios bendrovės privalo susidurti su institucijomis ir teisės aktais, kurie sudarytų sąlygas nutraukti jų apgavikišką, netgi nusikalstamą, veiklą.

Turime pripažinti savo kontrolės sistemos trūkumus ir kelti klausimą dėl į Europos rinką tiekiamų produktų žymėjimo CE ženklu reikšmės. Toks ženklinimas turėtų reikšti, kad produktai atitinka Europos teisės aktus, o ne kad jie gali tuos aktus atitikti, nes tai klaidina vartotojus. CE ženklinimas yra beprasmis, jei jis nėra pagrįstas tikra produkto sauga. Būtent to ir reikalauja Europos vartotojai, kartu reikalaudami, kad jų sveikata būtų svarbesnė už rinkos interesus. Šiuo klausimu Europos Sąjunga turi užimti tvirtesnę poziciją savo derybose su PPO.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Pone pirmininke, šiandien mes reaguojame į kritišką padėtį, nes bijome dėl savo vaikų gyvybių ir sveikatos. Siūlomoje rezoliucijoje mes daugiausia dėmesio skiriame produktų, ypač žaislų, saugai. Siekiame, kad šis produktas būtų pagamintas pagal Europos standartus. Norime geresnės kontrolės, norime saugaus produkto, nes ir dideli, ir maži Europos vartotojai privalo jaustis saugiai. Tačiau tokia reakcija yra ne vienintelė galima.

Kolegos, žaislas yra ne tik rinkos produktas ir nepakanka jį vertinti vien tik saugumo ir kainos aspektu. Žaislas nėra eilinis produktas, nes žaislas formuoja vaiko mintis, prisideda prie vaiko vystymosi, daro poveikį jo mokymuisi. Todėl raginu Komisiją, kad ji turėtų tai omenyje, kai persvarstys Žaislų saugos direktyvą.

Komisijos nare, mes naudojame šią apžvalgą norėdami savo vaikams duoti daugiau nei kinišką produktą, atspindintį Amerikos popkultūrą. Mūsų vaikai turi gauti didesnį žaislų pasirinkimą, įskaitant Europos dvasią turinčius žaislus. Vaikai to nusipelno.

  Mia De Vits (PSE). – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, iš Kinijos importuota žaislų partija pasirodė esanti nesaugi. Dėl to būtina bendradarbiauti su Kinijos valdžia. Kai taip atsitinka, reikia pradėti dirbti nuo produkto grandinės pradžios. Tarptautinės bendrovės nėra nekaltos. Jos investuoja į valstybę dėl pigios darbo jėgos. Tikiuosi, kad Komisija patvirtins išsamią, kokybišką ir saugią produktų politiką, kuri bus pagrįsta šiomis priemonėmis. Pritariu kolegų pasisakymams dėl su CE ženklinimu susijusių teisės aktų kruopštaus persvarstymo, dėl importuotojų atsakomybės reguliavimo ir dėl priemonių, sudarančių sąlygas taikyti sankcijas nesilaikantiems reguliavimo. Bendrovė „Mattel“ paskelbė, kad ji padarė klaidą, todėl tikiuosi, kad Komisija šiai bendrovei pareikš rimtą papeikimą. PPO rėmuose reikia sudaryti susitarimą dėl kovos su nesaugiais produktais iš Kinijos ar kitur, netgi tais produktais, kurie skirti eksportuoti toliau. Rinkos priežiūros institucijos ir muitinės turi labiau bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Tam reikia politinės valios ir finansinių išteklių. Išteklių jau yra skirta saugai darbo vietoje, maisto saugai, tai kodėl jų neskyrus ir produktų saugai?

  Roberto Musacchio (GUE/NGL). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pastaraisiais metais požiūris į „laisvą“ prekybą buvo visiškai ideologinis, t. y. viena globalizacijos, į kurią nesikiša valstybė, dogma. Dabar turime spręsti įvairias problemas, pvz., pavojingi produktai ir ypač neramina tai, kad tarp tokių produktų yra ir žaislai.

Ar turi Kinija problemą? Taip! Problema susijusi su garantijų taisyklėmis, kurių turi būti laikomasi. Dar mes galvojame apie veiksmingą garantinį ženklą, kuris būtų naudojamas papildomai su CE ženklu, o ant produktų ne iš Europos netgi galvojame nurodyti atpažinimo ženklą, t. y. ženklą „pagaminta ...“.

Taip pat problemą turi vakarų gamintojai, gaminantys produktus Kinijoje ar kur nors kitur, nes tiems gamintojams tenka didžiausia atsakomybė už produktų, įskaitant ir žaislų, saugą ir kontrolę; taip pat yra problema, kad produktai, kurie, skelbiama, kad pagaminti Europoje, iš tiesų turi būti pagaminti Europoje. Negalime prašyti Kinijos laikytis darbo teisių ir aplinkos standartų, kaip jai privaloma, kai mes nuslepiame, kad mūsų tarptautinės bendrovės taip pat yra atsakingos už tokius pat pažeidimus.

  Meglena Kuneva, Komisijos narė. − Pone pirmininke, tai buvo iš tiesų labai įdomi ir labai gili diskusija ir visiems už tai dėkoju. Diskusijoje buvo pateikta daug abejonių, pasiūlyta konkrečių priemonių, kurių iš dalies Komisija jau laukė. Džiaugiuosi tai sakydama, nes galime patvirtinti, kad šios priemonės sukurtos kartu su Parlamentu.

Manau, kad galime rodyti įvairius signalus – kaip jūsų rezoliucija, Komisijos pasiūlymai – arba stengtis įsikišti pagal Komisijos gaires ir palyginti, kaip įvairios valstybės narės dirba šiuo klausimu, tačiau mums pasiseks tik tuomet, jei turėsime bendrą ateities viziją, kuri bus paremta atvira visuomene ir laisva rinka ir pirmiausia, kalbėdami apie vartotojus, negalime aukoti vartotojų saugumo.

Galiausiai norėčiau dar kartą pakartoti, kad man šis klausimas yra nepaprastai svarbus, ir dėl šio klausimo nedarysiu jokių nuolaidų.

Keletas iš jūsų kabėjote apie sistemą RAPEX. RAPEX veikia 24 valandas per dieną, 7 dienas per savaitę, tai reiškia, kad nėra jokio vėlavimo teikiant pranešimą per sistemą RAPEX. Norėčiau, kad pakalbėtumėte su savo vietinėmis bendruomenėmis ir pareklamuotumėte RAPEX, nes dėl mūsų gautų pranešimų daugeliu atvejų buvo užkirstas kelias patekti į rinką pavojingoms prekėms. Labai svarbu pakartoti, kad atšaukdami prekes ekonominiai operatoriai laikosi įpareigojimų pagal Europos teisę. Tai nėra geros valios ženklas – taip vyksta todėl, kad Europos teisėje yra nuostatos dėl bendrosios produktų saugos. Dažai su švinu „Mattel“ atveju buvo aptikti pirmiausia atliekant testus Europos platintojo vardu. Todėl mes neturėtume nevertinti mūsų sistemos RAPEX veiksmingumo. Taip siekiame išplėsti sistemą į Kiniją, t. y. kuriame RAPEX – Kinija, nes tai yra labai svarbu.

Prieš baigdama norėčiau jus informuoti, kad klausiau „Mattel“, ką jie padarė su atšauktais žaislais. Turėjau omenyje internetą ir galvojau apie tai, kad tos prekės gali būti pasiekiamo internetu. Norėčiau jums pasakyti, kad visi žaislai buvo sunaikinti, ir tai patvirtino „Mattel“.

Manau, kad visi turėtume įvertinti savo atsakomybę, nes tik tokiu būdu Komisija gali toliau tęsti darbus.

  Günter Verheugen, Komisijos pirmininko pavaduotojas. − (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pateikti du faktinius paaiškinimus. Pirma, Europos taisyklės dėl produktų kokybės ir produktų saugos taikomos visiems produktams, nesvarbu, kur jie pagaminti. Nepaisant to, ar produktas pagamintas Kinijoje, ar Europoje, jei tik produktas patenka į Europos rinką – tie patys reglamentai taikomi 100 % visiems produktams be išimties. Tai yra savaime suprantama.

Antra, pakartosiu dar kartą – net senojoje veikiančioje Žaislų saugos direktyvoje aiškiai draudžiamas pavojingų žaislų importas. Žaislai, kuriuos atšaukė „Mattel“, neatitiko Europos taisyklių ir negalėjo patekti į Europos rinką.

Dabar noriu pakalbėti apie du pagrindinius sudėtingus klausimus, kurie šioje diskusijoje vaidino svarbiausią vaidmenį. Pirmiausia – Žaislų saugos direktyva. Komisija, kuriai aš irgi atstovauju, paskelbė apie direktyvos persvarstymą 2005 m. pradžioje. 2005 m. pradžioje! Nuo tada ši direktyva yra Komisijos teisėkūros darbo programos dalis. Ta teisėkūros programa buvo aptarta šiame Parlamente. Negirdėjau nė vieno Parlamento nario, reikalaujančio naujos Žaislų saugos direktyvos anksčiau. Be to, tai ir neįmanoma. Tai yra tokia sudėtinga ir neįprastai didelė rinka, kad negalima jos taip paprastai persvarstyti.

Užtikrinu dar kartą – naujoji Žaislų saugos direktyva bus parengta iki šių metų pabaigos. Politikoje yra tokie nurodymai pareigūnams, kurie dirba su šia direktyva: kuo griežtesnis reguliavimas, susijęs su žaislų sauga, „kuo griežtesnis“. Tai taip pat reiškia, – nes keletas kalbėjusiųjų apie tai užsiminė, – kad aš daviau nurodymus jau gerokai anksčiau, ne tik dabar, kad kancerogeninės, mutageninės arba toksiškos reprodukcijai medžiagos nebūtų naudojamo žaisluose. Jų dar yra daugiau nei 900. Visa tai jau yra nuspręsta.

Dar yra rinkos priežiūros ir CE ženklinimo klausimas. Noriu pasakyti, pone R. Sturdy, kad iš tiesų neteisinga kaltinti Komisiją, kad mes laikomės teisiškai nustatyto darbo atskyrimo tarp Europos lygmens ir valstybių narių. Už rinkos priežiūrą atsakingos valstybės narės. Mes galime stiprinti ir gerinti bendradarbiavimą, – mes tą ir darome, – bet mes negalime prisiimti atsakomybės.

Čia buvo pateikta nemažai pasiūlymų, kaip pagerinti sistemą. Labai džiaugiuosi dėl šių pasiūlymų, nes jie visiškai atitinka tai, ką Komisija pateikė jums šių metų pradžioje dėl vidaus rinkos reformos. Buvo reikalaujama, kad valstybės narės būtų įpareigotos vykdyti rinkos priežiūrą šalies viduje ir prie išorės sienų – būtent tai ir nurodyta mūsų pasiūlyme. Valstybės narės turėtų būti priverstos paskirti tinkamus išteklius – tai irgi nurodyta mūsų pasiūlyme. Galiausiai buvo siūloma taikyti griežtas baudas ir sankcijas nesilaikantiems taisyklių – tai irgi įtraukta į mūsų pasiūlymą.

Todėl kreipiuosi į jus, Europos Parlamentą, ir į Tarybą, kurios čia nėra, prašydamas skubiai aptarti Komisijos metų pradžioje pateiktus pasiūlymus ir juos patvirtinti. Tuomet didelė dalis čia teisingai išsakytų reikalavimų bus įgyvendinta.

(Plojimai)

  Pirmininkas. − Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2007 m. rugsėjo 26 d., trečiadienį.

Rašytiniai pareiškimai (142 straipsnis)

  Małgorzata Handzlik (PPE-DE), raštu. – (PL) Pone pirmininke, prekių judėjimas yra sistema, kurioje vyksta savireguliavimas. Kinijoje pagaminti pavojingi žaislai yra visų mūsų problema. Daug milijonų tokių žaislų atkeliavo iš Azijos ir pateko į Europą ir JAV. Kas už tai atsakingas? Gamintojas? Subrangovas? Importuotojas? Ar niekas?

Dabartinėje spartėjančios globalizacijos eroje negali nieko būti blogiau, kaip galvoti, kad kitų problemos neturi poveikio mums.

ES stengiasi spręsti šiuos iššūkius ir dėl to pasiūlė reglamentą dėl prekių teikimo į rinką. Iki šių metų pabaigos turėtų būti pasiūlytas Žaislų saugos direktyvos persvarstymas.

Mano nuomone, produktų teikimo į rinką problema yra susijusi su keletu kitų klausimų, kuriuos reikia pabrėžti:

- informacija vartotojui apie jam siūlomas prekes; geras informavimas yra geriausia vartotojų apsauga,

- valstybių narių vykdoma rinkos priežiūra,

- stipresnis bendradarbiavimas tarp valstybių,

- naujas požiūris į CE ženklinimą, kurs simbolizuoja saugų produktą, atitinkantį ES reikalavimus.

Tai tik keli pasiūlymai iš daugelio, skirti pagerinti dabartinę padėtį produktų teikimo į rinką ir vartotojų apsaugos srityje. Mes kol kas esame ilgo kelio į tokią rinką rinkoje pradžioje, kurioje nėra nekontroliuojamų ir pavojingų prekių. Dar laukia daug darbo, bet ES teisės aktai yra tinkamas kelias pirmyn. Jie teikia mums viltį, kad ateityje nebus kasdieniniuose daiktuose slypinčių pavojų ir kad jie nekels pavojaus nei mums, nei mūsų vaikams.

  Gábor Harangozó (PSE), raštu. – Vartotojų saugumas kelia rimtą susirūpinimą tarp mūsų piliečių, kai nustatoma, kad pavojus kyla ir patiems pažeidžiamiausiems, t. y. mūsų vaikams. Todėl privalome skubiai ir aiškiai išsklaidyti šiuos nuogąstavimus, nes negalima daryti jokių nuolaidų, kai pavojus kyla vartotojų saugumui. Europos Sąjunga turėtų iš tiesų užtikrinti, kad bus laikomasi jos aukštų standartų, kai prekės importuojamos iš mažesnius standartus turinčių valstybių, pvz., Kinijos. Todėl skubaus keitimosi informacija apie pavojingus ne maisto gaminius (įskaitant pavojingus žaislus) sistemos RAPEX vaidmuo yra labai svarbus, nes iš tokių valstybių kaip Kinija importuojami milžiniškai kiekiai prekių. Taigi mums reikia išsamių ir nuolatinių pranešimų bei turime partneriams teikti informaciją apie būtinus vartotojų saugos reikalavimus, kad partneriai galėtų veiksmingai surasti potencialiai pavojingus produktus. Vartotojų pasitikėjimas yra labai svarbus, todėl turime skirti daugiau dėmesio prevencijai, skubaus reagavimo priemonėms ir veiksmingam Sąjungos standartų reikalavimų įgyvendinimui

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Nesenai įvykęs JAV žaislų gamintojos bendrovės „Mattel“ milijonų žaislų atšaukimas dėl jų nesaugumo dėl švino sukėlė susirūpinimą visame pasaulyje. Šis klausimas rūpi visiems, nes kalbama apie visuomenės sveikatą ir saugą. Atnaujinta direktyva yra labai svarbi, siekiant apsaugoti mūsų vietinius interesus ir vaikų sveikatą.

Raginu Komisiją imtis veiksmų sprendžiant šią pavojingų produktų problemą ir apsvarstyti alternatyvų reguliavimo metodą. Kinijos valdžia turi imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų pagerinti gamybos standartai, bet tiek pat svarbi yra žaislų bendrovių, kurios siekdamos sumažinti išlaidas produktus užsako iš Tolimųjų Rytų, pareiga užtikrinti, kad yra laikomasi saugumo standartų. Produktų sauga yra visuomenės sveikatos klausimas, kuriam būtina nedelsiant skirti dėmesio.

PIRMININKAVO: HANS-GERT PÖTTERING
Pirmininkas

(1) Žr. protokolus.

6. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. − Dabar balsuosime.

(Rezultatus ir kitą informaciją apie balsavimą rasite protokole)

6.1. EB ir Panamos susitarimas dėl tam tikrų oro susisiekimo aspektų (balsavimas)

– Pranešimas: P. Costa (A6-0306/2007)

6.2. EB ir Kirgizijos susitarimas dėl tam tikrų oro susisiekimo aspektų (balsavimas)

– Pranešimas: P. Costa (A6-0305/2007)

6.3. EB ir Jordanijos susitarimas dėl tam tikrų oro susisiekimo aspektų (balsavimas)

– Pranešimas: P. Costa (A6-0304/2007)

6.4. Europos bendrijos ir Izraelio susitarimas dėl mokslinio ir techninio bendradarbiavimo (balsavimas)

– Pranešimas: A. Niebler (A6-0316/2007)

6.5. Bulgarijos ir Rumunijos prisijungimas prie EEB ir San Marino susitarimo dėl bendradarbiavimo ir muitų sąjungos (balsavimas)

– Pranešimas: H. Markov (A6-0324/2007)

6.6. Suomijos nacionalinė pagalba sėkloms ir javų sėkloms auginti (balsavimas)

– Pranešimas: N. Parish (A6-0311/2007)

6.7. Akcizo už romą tarifas (balsavimas)

– Pranešimas: G. Galeote (A6-0318/2007)

6.8. Kelių saugumas: dviračių motorinių transporto priemonių ranktūriai keleiviams (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0331/2007)

6.9. Kelių saugumas: dviračių motorinių transporto priemonių stovai (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0332/2007)

6.10. Dviračių ar triračių motorinių transporto priemonių galiniai registracijos numeriai (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0329/2007)

6.11. Konkurencijos taisyklių taikymas geležinkelių, kelių ir vidaus vandens transporto sektoriuje (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0333/2007)

6.12. Ratinių žemės ūkio ir miškų ūkio traktorių užpakalinio vaizdo veidrodžiai (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0330/2007)

6.13. Ratinių žemės ūkio ir miškų ūkio traktorių konstrukcijos, apsaugančios nuo apvirtimo (balsavimas)

– Panešimas: H. P. Mayer (A6-0334/2007)

6.14. Švietimo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi statistika (balsavimas)

– Pranešimas: N. Sifunakis (A6-0307/2007)

6.15. Bendrijos geležinkelių plėtra (balsavimas)

– Pranešimas: G. Jarzembowski (A6-0314/2007)

6.16. Lokomotyvų ir traukinių mašinistų sertifikavimas (balsavimas)

– Pranešimas: G. Savary (A6-0315/2007)

6.17. Geležinkelių keleivių teisės ir pareigos (balsavimas)

– Pranešimas: D. Sterckx (A6-0313/2007)

6.18. Cukraus pramonės restruktūrizavimas (balsavimas)

– Pranešimas: K. Batzeli (A6-0309/2007)

– Prieš balsuojant dėl 8 pakeitimo:

  Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, šis pasiūlymas yra susijęs ūkininkų investicijomis restruktūrizavimo fonde ir komitetas patvirtino tokį tekstą: „…50 % atitinkamos restruktūrizavimo paramos …“. Aš norėčiau pakeisti į 25 %. Dėl to buvo susitarta su kitomis frakcijomis ir tikiuosi, kad tai galima patvirtinti.

(Pakeitimas žodžiu buvo priimtas.)

– Prieš balsavimą dėl teisėkūros rezoliucijos:

  Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, mūsų frakcijos vardu norėčiau paprašyti grąžinti klausimą svarstyti komitetui pagal Darbo tvarkos taisyklių 168 straipsnio 2 dalį. Priežastis yra ši – mes ką tik sutarėme dėl 25 % cukrinių runkelių investicijos restruktūrizavimo fonde, tačiau Komisija primygtinai reikalauja 10 %.

Naujausioje dokumento versijoje buvo nustatyta, kad valstybės narės gali viršyti šią ribą. Dabar to atsisakyta. Mes jau svarstėme, ar neturėtume prašyti grąžinti klausimą svarstyti komitetui, ir todėl sutikome su 10 %. Tačiau nebeturėtume taip daryti dar kartą! Vienintelė mūsų galimybė – nes mes esame konsultavimosi procedūroje – pradėti diskusijas su Komisija ir Taryba, yra grąžinti pranešimą atgal ir derėtis su Komisija ir Taryba.

  Neil Parish (PPE-DE), Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas. – Pone pirmininke, nemanau, kad yra teisinga klausimą grąžinti komitetui. Manau, kad norime priimti sprendimą. Turime tęsti restruktūrizavimą, todėl nenorėčiau to grąžinti atgal komitetui, ir deja, prieštarauju tam, ką nori daryti W. Graefe zu Baringdorf.

  Katerina Batzeli (PSE), pranešėja. – (EL) Pone pirmininke, nesutinku su F. W. Graefe zu Baringdorfo pasiūlymu. Norėčiau labai aiškiai pasakyti Parlamentui: mes ką tik balsavome dėl pasiūlymo, pagal kurį pirmą kartą visiems gamintojams mokama 260 EUR suma ir dar 25 EUR. Taigi bendra suma siekia apie 400 EUR.

Finansiniu požiūriu tai yra suderinta ir, manau, tai padės visam sektoriui bendrai.

(Prašymas grąžinti klausimą komitetui buvo atmestas.)

6.19. Bendras cukraus sektoriaus rinkos organizavimas (balsavimas)

– Pranešimas: K. Batzeli (A6-0310/2007)

– Prieš balsuojant dėl 1 pakeitimo:

  Katerina Batzeli (PSE), pranešėja. – (EL) Pone pirmininke, leiskite praleisti pakeitimo techninio teksto skaitymą aišku, jei jūs nesutinkate su politikos klausimu, kurį iškėliau:

Reglamento Nr. 318/2006 10 straipsnio 2 dalyje kalbama apie galimą papildomą cukraus kvotų mažinimą po 2010 m. Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas iš anksto pasiūlė pakeitimą, netgi prieš mums sužinant naujo BRO įgyvendinimo valstybėse narėse ir versle rezultatus. Pakeitimu siūloma linijinį 13,5 % sumažinimą laikotarpiui po 2010 m. Jei, pavyzdžiui, Komisija laikotarpiui po 2010 m. pasiūlys 10 % sumažinimą, kils problema.

Mano žodiniu pakeitimu paprasčiausiai siekiama informuoti ir parengti pagrindinius metodus laikotarpiui po 2013 m., jei reikės papildomo sumažinimo. Pakeitimu bus atsižvelgta į verslo vystymąsi, t. y. į tai, kiek verslas prisitaikys prie dabartinės padėties ir padėties valstybėse narėse.

(Pakeitimas žodžiu nebuvo patvirtintas.)

6.20. Europos atsinaujinančių energijos išteklių planas (balsavimas)

– Pranešimas: B. Thomsen (A6-0287/2007)

– Prieš balsavimą dėl teisėkūros rezoliucijos:

  Britta Thomsen (PSE), pranešėja. – Pone pirmininke, noriu tik pasakyti, kad tikiuosi, jog visi balsuos už rezoliuciją, nes labai svarbu, kad šiuo klausimu Europos Parlamente laikytumėmės bendros pozicijos.

7. Paaiškinimai dėl balsavimo

− Pranešimas: A. Niebler (A6-0316/2007)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Balsavau už savo kolegės iš Vokietijos A. Niebler pranešimą dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Europos bendrijos ir Izraelio Valstybės susitarimo dėl mokslinio ir techninio bendradarbiavimo sudarymo. Nuoširdžiai sveikinu Europos Komisiją, kuri susiderėjo dėl šio susitarimo, remdamasi abipusės naudos, abipusio galimybių dalyvauti viena kitos šalių programose ir veiklose, kurias apima susitarimas, nediskriminavimo, veiksmingos intelektinės nuosavybės apsaugos ir lygaus intelektinių nuosavybės teisių dalinimosi principais.

– Pranešimas: G. Galeote (A6-0318/2007)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Balsavau už savo kolegos iš Ispanijos G. Galeote‘o pranešimą dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, leidžiančio Prancūzijai taikyti lengvatinį akcizo tarifą „tradiciniam“ romui, gaminam užjūrio departamentuose ir panaikinančiam 2002 m. vasario 18 d. Tarybos sprendimą.

Siūlomame sprendime nustatyta galimybė Prancūzijai nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikyti lengvatinį akcizo tarifą „tradiciniam“ romui, gaminam užjūrio departamentuose. Sprendimu didinama šiuo metu tradiciniam romui taikomų mokestinių susitarimų apimtis ir trukmė, nes per pastaruosius keletą metų padėtis pablogėjo. Tai yra puiki žinia cukranendrių, cukraus ir romo sektoriui, kuris yra pats svarbiausias tų teritorijų ekonominei ir socialinei pusiausvyrai.

Džiaugiuosi, kad šis balsavimas pirmojo svarstymo metu be pakeitimų atvėrė kelią sklandžiam šio teksto patvirtinimui ir pripažįstu, kad mano kolegė iš Prancūzijos M. Sudre nuveikė svarbų darbą, gindama šį klausimą Regioninės plėtros komitete.

  Margie Sudre (PPE-DE), raštu. – (FR) Naujais mokestiniais susitarimais atsižvelgiama į tai, kad užjūrio departamentų tradicinio romo konkurencingumas nuo 2001 m. gerokai sumažėjo, o parama cukranendrių, cukraus ir romo sektoriui yra labai svarbi tų regionų ekonominei ir socialinei pusiausvyrai.

Priemonė yra proporcinga papildomoms išlaidoms, kurių reikia sektoriui dėl trūkumų, kurie susiję su itin nutolusio regiono statusu, ypač su atstumu, maža rinka ir sudėtinga topografija, dėl kurios cukranendrių kaina yra aukšta.

Komisija pačiu laiku atsižvelgė į tai, jog 40 000 darbo vietų yra tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomos nuo cukranendrių auginimo ir perdirbimo 5 500 ūkių. Nauja mokestinė sistema taip pat turėtų prisidėti prie dešimties spirito varyklų Gvadelupoje, devynių – Martinikoje, trijų – Reunjone ir vienos – Gajanoje bei 22 000 tiesiogiai su romo gamyba susijusių darbo vietų išlaikymo.

Europos pagalba padės užtikrinti romo iš užjūrio departamentų prekybos rinkos išlaikymą, padės atsilaikyti prieš AKR valstybių gamintojų konkurenciją ir teiks naudą vietos gamintojams, kurie laukė teigiamo ženklo, žinodami, kad per ateinančius kelerius metus turės susidurti su ypač dideliais sunkumais, ypač po to, kai praėjusį mėnesį Antilų salose daug nuostolių padarė ciklonas Deanas.

  Lars Wohlin (PPE-DE), raštu. − (SV) Šiandien balsavau prieš Gerardo Galeotės pranešimą (A6-0318/2007). Prancūzijai neturi būti leidžiama suteikti pranašumo romo gamintojams jo užjūrio departamentuose, sumažinant taikomus mokesčius. Geriausias būdas padėti žemės ūkiui mažiausiai išsivysčiusiose valstybėse yra taikyti tarifus žemės ūkio produktams iš visų pasaulio valstybių ir atsisakyti bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP). Be to, muito tarifais alkoholiui stengiamasi sumažinti alkoholio vartojimą. Žalingas alkoholio poveikis yra visiškai toks pat, kai alkoholis gaminamas Gvadelupoje ar Martinikoje ir kai gaminamas kur nors kitur.

- Pranešimas: Hans-Peter Mayer (A6-0331/2007)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Balsavau už savo kolegos iš Vokietijos H.P. Mayerio pranešimą dėl pakeisto pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl dviračių motorinių transporto priemonių ranktūrių keleiviams (kodifikuota redakcija).

Naudojuosi šia paaiškinimo dėl balsavimo teikiama galimybe pareikšti kritiką dėl vėlavimo kodifikuoti Europos teisę. Šis klausimas buvo pradėtas 2003 m. kovo 27 d., kai Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos kodifikuojančios Tarybos direktyvą 93/32/EEB dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl dviračių motorinių transporto priemonių ranktūrių keleiviams. Savo 2003 m. birželio 26 d. nuomonėje teisinių paslaugų konsultacinė darbo grupė, sudaryta pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl spartesnio darbo metodo, skirto oficialiai kodifikuoti teisės tekstus, pareiškė, kad šis pasiūlymas iš tiesų turi būti tiesiogiai kodifikuotas be jokių esminių pakeitimų teisės aktuose, kuriuos jis apima. O mes dėl šio kodifikavimo balsuojame tik 2007 m. rugsėjo mėn. Tai nėra gerai. Raginu Europos Komisiją paspartinti Europos teisės kodifikavimą.

- Pranešimas: Hans-Peter Mayer (A6-0332/2007)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Balsavau už savo kolegos iš Vokietijos H. P. Mayerio pranešimą dėl pakeisto pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl dviračių motorinių transporto priemonių stovų (kodifikuota redakcija).

Naudojuosi šia paaiškinimo dėl balsavimo teikiama galimybe pareikšti kritiką dėl vėlavimo kodifikuoti Europos teisę. Šis klausimas buvo pradėtas 2003 m. kovo 28 d., kai Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kodifikuojančios Tarybos direktyvą 93/31/EEB dviračių motorinių transporto priemonių stovų. Savo 2003 m. birželio 26 d. nuomonėje teisinių paslaugų konsultacinė darbo grupė, sudaryta pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl spartesnio darbo metodo, skirto oficialiai kodifikuoti teisės tekstus, pareiškė, kad šis pasiūlymas iš tiesų turi būti tiesiogiai kodifikuotas be jokių esminių pakeitimų teisės aktuose, kuriuos jis apima. O mes dėl šio kodifikavimo balsuojame tik 2007 m. rugsėjo mėn. Tai nėra gerai. Raginu Europos Komisiją paspartinti Europos teisės kodifikavimą.

- Pranešimas: Hans-Peter Mayer (A6-0329/2007)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Balsavau už savo kolegos iš Vokietijos H.P. Mayerio pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl dviračių arba triračių motorinių transporto priemonių galinio registracinio numerio ženklo tvirtinimo vietos (kodifikuota redakcija).

Naudojuosi šia paaiškinimo dėl balsavimo teikiama galimybe pareikšti kritiką dėl vėlavimo kodifikuoti Europos teisę. Šis klausimas buvo pradėtas 2006 m. rugsėjo 5 d., kai Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvos 93/94/EEB dėl dviračių arba triračių motorinių transporto priemonių galinio registracinio numerio ženklo tvirtinimo vietos kodifikavimo. Nežinau, ar šį klausimą nagrinėjo teisinių paslaugų konsultacinė darbo grupė, sudaryta pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl spartesnio darbo metodo, skirto oficialiai kodifikuoti teisės tekstus. Bet kuriuo atveju mes dėl šio kodifikavimo balsuojame tik 2007 m. rugsėjo mėn. Tai nėra gerai. Raginu Europos Komisiją paspartinti Europos teisės kodifikavimą.

– Pranešimas: N. Sifunakis (A6-0307/2007)

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Žinome, kad bendrijos švietimo ir mokymo statistika buvo sukurta praeitame dešimtmetyje, remiantis neoficialiu susitarimu tarp valstybių narių, reaguojant į 1994 m. gruodžio 5 d. Tarybos rezoliuciją dėl švietimo ir mokymo statistikos skatinimo Europos Sąjungoje.

Komisija (Eurostatas), remdamasi savanoriškumo principu ir vykdydama bendrą veiklą su EBPO (angl. – OECD) ir UNESCO statistikos institutu, kasmet surenka su švietimu susijusius duomenis iš valstybių narių – tai paprastai vadinama „UOE duomenų rinkimu“. Be to, Komisija (Eurostatas) renka su švietimu, mokymu ir visą gyvenimą trunkančiu mokymusi susijusius statistikos duomenis iš kitų šaltinių bei renka duomenis apie profesinį mokymą iš įmonių.

Dabar siekiama sudaryti naujus teisinius pagrindus, skirtus reguliuoti ir formalizuoti Bendrijos statistikos rengimą, kad būtų sukurta gyvybinga statistikos rinkimo ir kaupimo sistema šiuose sektoriuose, tačiau buvo tam tikrų trūkumų bei neaiškumų, kuriuos būtina išaiškinti Parlamento diskusijų metu. Todėl galutiniu tekstu siekiama užtikrinti didesnį skaidrumą; taip pat tikimasi, kad įgyvendinimas neužkraus nereikalingos administracinės ar finansinės naštos.

  Milan Gaľa (PPE-DE), raštu. – (SK) Sveikinu Nikolaos Sifunakisą su jo puikiai parengtu pranešimu. Neabejotinai balsavau už pateiktą dokumentą. Kaip kultūros ir švietimo komiteto pranešėjas dėl pasiūlymo sukurti Europos kvalifikacijų pagrindus visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, džiaugsiuosi dėl šios Komisijos teisėkūros iniciatyvos.

Manau, kad yra labai svarbu, kad dėdami pastangas pabrėžti švietimą, profesinį mokymą ir visą gyvenimą trunkantį mokymą Lisabonos strategijos kontekste, užtikrintume, jog toms pastangoms būtų teikiamas atgalinis ryšys ir imamasi konkrečių žingsnių Europos Sąjungos švietimo srityje.

Lyginamoji statistika leis sukurti gyvybingą sistemą, skirtą lyginti statistinius švietimo ir mokymosi visą gyvenimą duomenis. Turėsime pačią reikšmingiausią statistinę informaciją, kuri mums padės sutelkti dėmesį ties trūkumais ar netinkamai nustatytais tikslais, įgyvendinant bendrijos švietimo politiką.

  Hélène Goudin ir Nils Lundgren (IND/DEM), raštu. − (SV) Birželio sąrašo partija pritaria Komisijos pasiūlymams ir Europos Parlamento pakeitimams, su sąlyga, kad ES institucijos laikysis principo, kad švietimo politika yra nacionalinis reikalas.

Tačiau Europos Parlamento Švietimo ir kultūros komiteto 7 pakeitime teigiama siūloma įtraukti nuostatą, kad būtų atsižvelgiama į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Tokio dalyko nėra. Nuoroda į šį dokumentą buvo padaryta Sutarties dėl Konstitucijos projekte, kuri demokratinio proceso metu buvo atmesta 2005 m. vasarą. Kita vertus, visos ES valstybės narės pasirašė Europos Tarybos Europos žmogaus teisių konvenciją. Tai reiškia, kad visi ES piliečiai gali ginti savo pagrindines laisves ir teises Europos žmogaus teisių teisme.

ES chartijoje nustatyti kitokie nei „lieknesnės, bet energingesnės“ ES principai, kuri dažnai minima oficialiose kalbose apie subsidiarumą. ES turėtų dėmesį sutelkti ties tarptautiniais reikalais ir nesikišti į tuos reikalus, kuriuose valstybės narės gali priimti sprendimus pačios arba kurie jau yra reguliuojami pagal kitas tarptautines sutartis.

Todėl pasiūlymas dėl ES pagrindinių teisių chartijos turi būti atmestas, kartu su „nauja“ sutartimi dėl ES.

  Andreas Mölzer (ITS), raštu. − (DE) Statistika rodo, ką mes visi žinome: geras švietimas žada didesnes pajamas ir apsaugą nuo nedarbo. Dėl to ES elgiasi neatsakingai nuolat įsileisdama didelį nekvalifikuotų migrantų skaičių, kurie yra pasmerkti būti bedarbiai ir kurie pradeda dirbti nelegaliai ir dėl to nedidelių atlyginimų sektorius patiria dar didesnį spaudimą, taip pat kurie pasuka nusikalstamu keliu arba „tik“ padidina spaudimą valstybės gerovei.

Ir jei iš tiesų trūksta kvalifikuotų darbuotojų, turėtume mokyti savo žmones, o ne vilioti pigius pakaitinius iš užsienio su Žaliosiomis ar Mėlynosiomis kortelėmis ir taip mažinti atlyginimus. Dėl to labai svarbu turėti statistinius duomenis, kad būtų galima reaguoti į nepageidautinas tendencijas.

– Pranešimas: G. Jarzembowski (A6-0314/2007)

  Andreas Mölzer (ITS). – (DE) Pone pirmininke, susilaikiau nuo balsavimo dėl G. Jarzembowskio pranešimo, kadangi Europoje pastaraisiais metais padaugėjo greitkelių maršrutų, ypač tarp didžiųjų miestų, o trumpesniais maršrutais naudojamasi vis mažiau, nors 90 % kelionių sudaro kelionės trumpesniais maršrutais. Kita vertus, Briuselis reikalauja, kad žmonės taptų judesni ir nori pakeisti transportą iš kelių transporto į geležinkelių transportą, tačiau, kita vertus, Briuselis, naudodamas stebuklingą privatizavimo formulę, stengiasi sukurti vystymąsi visiškai priešinga kryptimi.

ES privalo užtikrinti, kad bendri standartai ir sistemos palengvins tarptautines keliones geležinkeliu bei bus skatinami svarbūs pagrindinių kelių projektai. Galiausiai reikia suvokti, kad privatūs investuotojai negalvoja apie šalies ir jos žmonių gerovę, o galvoja tik apie savo pelną ir investicijų grąžą.

  Carlo Fatuzzo (PPE-DE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už Georgo Jarzembowskio, pranešimą iš dalies dėl to, kad tikiuosi, jog mūsų puikus pranešėjas išgirs pensininkus Romoje, kurie man išvykstant į Strasbūrą žinodami, kad bus balsuojama dėl šio pranešimo, pasakė: „Bet, pone C. Fatuzzo, jūs taip seniai jau neteikėte paaiškinimo dėl savo balsavimo! Norėtumėme, kad jūs Europos Parlamentui pasakytumėte, – netgi jei jums kalbant žmonės vaikščios, bus užsiėmę savo reikalais, plepės, – norėtumėme, kad pasakytumėte pirmininkui, kuris jūsų atidžiai klausosi, kad turėtų būti padaryti leidimai laisvai keliauti po Europą pensininkams, kurie nori savo akimis pamatyti Europą, kuriai pastatyti dirbdami skyrė tiek daug savo laiko.

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) EP ir Tarybos derybų dėl eufemistiškai vadinamo „Bendrijos geležinkelio vystymo“ proceso užbaigimas reiškia tarptautinių keleivių paslaugų liberalizavimo pradžią nuo 2010 m. sausio 1 d.

Norėtume pabrėžti, kad ankstesniuose EP svarstymuose teikėme pasiūlymus dėl šios Europos Komisijos iniciatyvos atmetimo. Tačiau EP dauguma balsavo už keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų liberalizavimo (ir privatizavimo) paspartinimą ir bandė nuo 2017 m. į tai įtraukti nacionalines keleivių vežimo geležinkeliais paslaugas. Tačiau šis bandymas nebuvo sėkmingas ir negavo patvirtinimui reikalingos daugumos pritarimo.

Geležinkelių transporto liberalizavimo metu siekiama (pelningiausias) linijas perduoti į privačias rankas, privatizuojant tų linijų veikimą (ypač koncesijos būdu) ir skatinant monopolių kūrimąsi viešųjų lėšų sąskaita.

Geležinkelių transportas yra strateginis šalies vystymosi sektorius, nes jis yra labai svarbus prekių judėjimui ir darbuotojų, taip pat gyventojų apskirtai, judumui, jis teikia milžinišką naudą aplinkai, socialinei ir teritorinei sanglaudai. Reikia ne privatizuoti geležinkelius, o skatinti ir vystyti viešas geležinkelių transporto sistemas.

Todėl mes balsavome prieš šiuos dalykus.

  Jörg Leichtfried (PSE), raštu. − (DE) Aš balsuoju už tarptautinio transporto liberalizavimą nuo 2010 m.

Ne vėliau nei po dvejų metų įsigaliojus įstatymui, Europos Komisija ištirs direktyvos poveikį ir bus surengta diskusija dėl tolesnio rinkos atvėrimo.

Iki tam tikros ribos bus leidžiama konkurencija, taigi nacionaliniams tiekėjams pavojaus nekils.

Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas nepritarė automatiniam nacionalinio geležinkelių transporto liberalizavimui nuo 2017 m.

  Andrzej Jan Szejna (PSE), raštu. − (PL) balsuoju už Georgo Jarzembowskio pranešimą dėl Taikinimo komiteto patvirtinto Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo, bendro teksto.

Trečiasis geležinkelių paketas sudaro labai svarbų transporto reguliavimo elementą. Reikia atverti tarptautinius keleivių transporto tinklus, o Europos Komisija turėtų išnagrinėti padėtį tarptautinio keleivių transporto rinkoje ir priimti sprendimą dėl tolesnio liberalizavimo, kuris taip pat apima ir nacionalinį transportą.

  Lars Wohlin (PPE-DE), raštu. − (SV) Džiaugiuosi dėl tarptautinio traukinių eismo galimybės, tačiau norint, kad rinka veiktų tinkamai, konkurencija turi vykti lygiomis sąlygomis. Todėl negerai, kad ES leidžia teisės aktą, pagal kurį valstybėms, kuriose dar nepanaikintas geležinkelių transporto reguliavimas, bus suteikta teisė teikiant tarptautines traukinių paslaugas konkuruoti su operatoriais rinkoje su panaikintu reguliavimu. Iš esmės šis pasiūlymas suteikia valstybės pagalbą gaunančioms geležinkelių bendrovėms galimybę konkuruoti rinkose, kuriose veikia laisva konkurencija, ir dėl to ilguoju laikotarpiu kyla pavojus, kad nusilps rinkos priemonės. Todėl pasirinkau balsuoti prieš šį pranešimą. Valstybės pagalbą gaunančioms bendrovėms neturėtų būti leidžiama konkuruoti rinkose, kuriose veikia laisva konkurencija.

– Pranešimas: G. Savary (A6-0315/2007)

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pasiūlymas dėl direktyvos dėl traukinių mašinistų, valdančių lokomotyvus ir traukinius geležinkelių sistemoje Bendrijos teritorijoje, sertifikavimo yra „Trečiojo geležinkelių paketo“ dalis, kuriuo siekiama iš esmės paskatinti tarptautinių keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugų liberalizavimą.

Čia taip pat pirmiausia turi būti pabrėžta, kad pirmasis šios direktyvos tikslas bus, taikant suderinimą, panaikinti bet kokias tarptautinio keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugų liberalizavimo kliūtis, kurios gali kilti dėl skirtingų kiekvienos valstybės profesinių reikalavimų taisyklių. Priemone taip pat teikiama nauda darbuotojų judumui sektoriuje.

Be svarbių klausimų, kurie nagrinėjami šioje direktyvoje, būtina pabrėžti, kad Bendrijos lygiu suderintų taisyklių dėl visų valstybių geležinkelių sektoriaus darbuotojų sertifikavimo patvirtinimas negali kelti pavojaus pažangesnėms teisėms ar standartams, kurie jau yra nustatyti valstybės narės lygiu ar užkirsti sąlygas valstybėms narėms nustatyti tokias teises ar standartus.

Be to, tikrovė rodo, kad darbuotojų teisėms pavojų kelia ir geležinkelių sektoriaus darbuotojų mažėjimo priežastimi yra geležinkelių paslaugų liberalizavimas ir privatizavimas, ir tai turi rimtas pasekmes teikiamų paslaugų lygiui.

  Jörg Leichtfried (PSE), raštu. − (DE) Balsuoju už standartines vairuotojo teises traukinių mašinistams.

Mašinistų mokymų suderinimas užtikrins didesnę saugą geležinkeliuose ateityje. Šiuo metu norint dirbti traukinio mašinistu tarptautiniame geležinkelių transporte, asmuo turi būti vyresnis nei 20 metų, turėti atitinkamą mokyklinį išsilavinimą ir kalbinį mokymą. Mokymo standartizavimas yra raktas į Europos geležinkelių transporto tinklą. Ateityje vienoje valstybėje narėje išduotas mašinisto teises pripažins visos kitos valstybės narės.

– Pranešimas: D. Sterckx (A6-0313/2007)

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) „Trečiajame geležinkelių pakete“, kuriuo siekiama iš esmės paskatinti tarptautinių keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugų liberalizavimą, yra reglamentas dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų.

Pirmiausia galima teigti, kad šio reglamento tikslas yra panaikinti bet kokias tarptautinio keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugų liberalizavimo kliūtis, kurios gali kilti dėl įvairiose valstybėse taikomų skirtingų geležinkelio keleivių teisių ir pareigų taisyklių.

Pabrėždami pirmą punktą – kuris yra pagrindinis klausimas – mes taip pat manome, kad yra labai svarbu užtikrinti keleivių teises, pradedant nuo teisės į viešas geležinkelių transporto paslaugas, kurias teikia viešosios įmonės kiekvienoje valstybėje.

Tikrovė rodo, kad keleivių teisėms pavojų kelia geležinkelių paslaugų liberalizavimas ir privatizavimas: dėl to pablogėjo visuomenei siūlomos paslaugos ir keleivių judumo sąlygos bei padidėjo bilietų kainos; tai reiškia šimtus geležinkelio kilometrų praradimą, stočių uždarymus, darbuotojų skaičiaus sumažėjimą geležinkelių sektoriuje ir pavojų darbuotojų užmokesčiui ir darbo teisėms.

Tai yra žalinga politika, kuriai nepritaria darbuotojai ir visuomenė.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. − Aš pritariau šiam pranešimui dėl Taikinimo komiteto patvirtinto reglamento dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų. Iš pradžių buvo ketinta šį dokumentą taikyti tik tarptautinių maršrutų keleiviams, tačiau džiaugiuosi, kad buvo atsižvelgta į mūsų nuomones, ir dabar dokumentas apima ir keleivius vietiniais maršrutais.

Nuo 2009 m. bus taikomas tinkamas pagrindinių teisių rinkinys, įskaitant prieigos teisę prie transporto apriboto judumo žmonėms. Be to, džiaugiuosi, kad bus įdiegta kompensacijų už vėlavimus schema.

  Jörg Leichtfried (PSE), raštu. − (DE) Balsuoju už naują keleivių reglamentą, galiosiantį nuo 2009 m.

Be kitų dalykų, reglamente reguliuojamos kompensacijos už didelius vėlavimus, bendrovių atsakomybė dėl keleivių ir jų bagažo, asmenų su negalia vežimas ir geležinkelių bendrovių teikiama informacija. Praktiškai tai reiškia, kad ateityje, jei tarptautiniame maršrute vėluojama 60–119 minučių, vartotojai atgaus 25 % bilieto kainos. Kompensacija siekia 50 %, jei vėlavimas viršija dvi valandas.

Tai reiškia, kad bus daugiau teisinių ieškinių, tačiau taip geležinkelių keleiviai gauna didesnį aiškumą.

Dabar valstybės narės turėtų pradėti taikyti šias taisykles savo nacionaliniuose transporto tinkluose, ir reikia tai padaryti kuo greičiau, o ne po 15 metų.

  Catherine Stihler (PSE), raštu. − Šį pranešimą dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų reikėtų pasveikinti.

  Lars Wohlin (PPE-DE), raštu. − (SV) Nors paskutiniame pasiūlyme ir nebėra tokių griežtų reikalavimų traukinių mašinistams kaip ankstesniuose, tačiau pranešime vis dar yra pernelyg smulkių nuostatų dėl įvairiausių dalykų – pradedant bilietų pirkimo būdais (telefonu, internetu ir bilietų automatais) ir baigiant traukinių mašinistų atsakomybe už žalą keleivių bagažui. Nustatytas išsamus įvairių formų kompensacijų už vėlavimus reguliavimas (kompensacijų lygiai, teisė į maitinimą ir t. t.) bei nustatyti minimalūs reikalavimai informavimui, apie visų vėlavimų priežastis.

Pasirinkau balsuoti prieš pasiūlymą, nes operatoriams reikia leisti patiems vystyti paslaugas pagal tokią keleivių apsaugą, kokios nori patys keleiviai (ir yra pasiruošę už ją daugiau sumokėti). Be to, platus reguliavimas yra neproporcingas pridėtinei vertei, kuri bus sukurta pakeitus jau esantį reguliavimą valstybių narių lygmeniu tose valstybėse, kurios pasirinko nacionalinį reguliavimą.

– Pranešimai: G. Jarzembowski (A6-0314/2007), G. Savary (A6-0315/2007) ir D. Sterckx (A6-0313/2007)

  Mathieu Grosch (PPE-DE), raštu. − (DE) Geležinkelių liberalizavimas nėra tikslas pats savaime; tai turi pasitarnauti vartotojams ir padidinti veiksmingumą. Tarptautinio transporto liberalizavimas yra natūralus dalykas, nes jokia valstybė neturėtų atsiriboti nuo kitų valstybių. Nacionalinio transporto sistemoje negali būti tikslo ir prasmės pelningas linijas atverti konkurencijai liberalizavimo metu, paliekant nepelningas linijas viešajam sektoriui be jokių kompensacijų. Turėdamas tai omenyje, nekantriai laukiu, kol bus pradėtas taikyti neseniai patvirtintas reglamentas dėl viešojo keleivių transporto.

Parlamentas sugebėjo pasipriešinti valstybėms narėms ir geležinkelių bendrovėms ir apgynė keleivių teises – tai yra didelė sėkmė ES piliečiams. Ypač tranzito valstybėse, pavyzdžiui, Belgijoje, atskirti tarptautinius ir nacionalinius keleivius būtų neprasminga ir nesąžininga.

Dėl to trečiasis geležinkelių paketas yra žingsnis tinkama kryptimi, nors akivaizdu, kad šis žingsnis yra ne paskutinis.

  Brian Simpson (PSE), raštu. − Balsuosiu už susitarimą, kurį pasiekė pranešėjai ir Ministrų Taryba, nes tikiu, kad tai yra žingsnis į priekį geležinkelių pramonėje visoje Europos Sąjungoje, ir geriausias pasiūlymas, kurį šiuo metu turi Europos Parlamentas.

Tačiau lėtas geležinkelių pramonės tempas ne tik yra labai nuviliantis, bet ir labai veiksmingai stabdo radikalius veiksmus, kurių būtinai reikia imtis norint pažadinti geležinkelius daugelyje valstybių narių.

Didelė praraja yra tarp, tarkim, Prancūzijos ir Vokietijos bei Bulgarijos ir Rumunijos geležinkelių. Jei tikrai norime išvystyti visą Europą apimančią geležinkelių sistemą, privalome sumažinti šią prarają.

Galiausiai, nors aš ir džiaugiuosi dėl susitarimo, kad visi geležinkeliai turi būti visiškai pasiekiami per ateinančius 15 metų, tačiau ar neliūdina mūsų faktas ir ar nėra kalta geležinkelių pramonė, kad 21-ajame amžiuje daug apriboto judumo žmonių negali pasiekti savo geležinkelio? Geležinkelių pramonė veikiau vadovaujasi „negaliu padaryti“, o ne „galiu padaryti“ filosofija.

Tikiuosi, kad šis priemonių paketas bent sudarys sąlygas pakilti virš negatyvizmo lygio ir pradėti teigiamą epochą mūsų geležinkeliuose.

(Paaiškinimas dėl balsavimo sutrumpintas pagal 163 straipsnį)

– Pranešimai: K. Batzeli (A6-0309/2007) ir (A6-0310/2007)

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Pateikėme savo nuomonę dėl ankstesnės ES cukraus rinkos reformos pakeitimų. Reforma buvo pradėta 2005 m. ir buvo tikimasi atkurti pusiausvyrą rinkoje.

Deja, susidaro įspūdis, kad visi šie pasiūlymai smarkiai riboja cukrinių runkelių auginimą, kad būtų sukurtos palankesnės sąlygos cukranendrėms. Aš prieštarauju tam iš esmės. Negalime leisti, kad tradicinis cukrinių runkelių auginimas ir cukraus gamyba Europos Sąjungoje būtų panaikinti.

Manau, kad 2007 m. gegužės mėn. pateiktas naujas Europos Komisijos pasiūlymas, kuriuo siekiama paskatinti iš ES rinkos išimti beveik 3,8 mln. tonų cukraus ir vėl neduos laukiamų rezultatų. Jei bus prieita iki gresiančio privalomo kvotų sumažinimo 2010 m., tai mažinant kvotas nebus atsižvelgta į anksčiau savanoriškai ir už restruktūrizavimo fondo išmokas atsisakytų kvotų dydį, nes pagal reformos tikslus gamybos apribojimai vyko mažiau konkurencinguose regionuose, gavus tinkamą finansinę kompensaciją.

  Jan Březina (PPE-DE). – (CS) Pone pirmininke, deja, siūloma cukraus reforma negali duoti teigiamų rezultatų. Taip yra todėl, kad nors atrodytų, kad cukraus reforma grindžiama ekonominiais faktoriais, kai suinteresuotosios šalys nusprendžia pasitraukti iš rinkos, jos yra linkusios atsižvelgti į kitus faktorius.

Nors Čekija pelningai gamina cukrų, mes vis tiek atsisakėme 22 % cukraus – ši kvota yra Vakarų Europos rankose. Deja, siūlomos priemonės gali turėti neigiamos įtakos Čekijai. Cukraus gamybą mūsų šalyje pelninga darantys ir pranašumą mums suteikiantys faktoriai – pavyzdžiui, atskirų cukrinių runkelių augintojų valdos yra didesnės už vidutines – gali dėl šių pasiūlymų virsti kliūtimis, jei ūkininkai turės teisę pasitraukti iš rinkos. Vargu ar reikia tokios padėties, kai iš rinkos pasitraukia tie, kuriems nereikia jokių subsidijų, kad galėtų išgyventi. Todėl reforma juda neteisinga kryptimi.

Todėl balsavau prieš abu pranešėjos K. Batzeli pranešimus.

  Hynek Fajmon (PPE-DE). – (CS) Ponios ir ponai, šiandien balsavimo metu aš kartu su savo kolegomis iš Čekijos pilietinės demokratinės partijos balsavome prieš pranešėjos K. Batzeli pranešimus dėl cukraus režimo. Jau iki dabar ši reforma padarė daug žalos Čekijai: buvo uždaryta daug cukraus fabrikų, o įranga ir technologijos prarado savo vertę. Ištisus šimtmečius mano valstybė garsėjo cukraus gamybos ir eksporto tradicijomis. Dabar dėl Europos Sąjungos politikos tapome cukraus importuotojais – tai yra nekompetentingų sprendimų priėmimo Briuselyje rezultatas. Čekija jau sumažino savo cukraus gamybą daugiau nei 20 % Tą patį turėtų dabar padaryti ir kitos valstybės narės, ypač tos, kurios kol kas nė kiek nesumažino savo gamybos. Dėl šių priežasčių balsavau prieš reformą.

  Danutė Budreikaitė (ALDE). – (LT) Ponai, cukraus pramonės restruktūrizavimas, cukraus rinkos sektoriaus organizavimo pokyčiai yra būtini. Tačiau Komisijos pasiūlymas gali ne spręsti, o sukelti problemų kai kurių šalių cukraus rinkoje.

Jei šalis negalės pati nustatyti augintojų paraiškų priėmimo eilės prioritetinių kriterijų, įvertindama ūkių derlingumo rodiklius ir gamybos apimtis, gali susiklostyti situacija, kad iš cukrinių runkelių gamybos pasitrauks ne tik mažiausiai efektyvūs ūkiai, bet ir konkurencingi augintojai. Lietuvos atveju gali pritrūkti žaliavos veikiantiems cukraus fabrikams, tai sukels neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių.

Be to, Komisija neatsižvelgė į Lietuvos siūlymą mažinti kvotą iki 2010 m., atsižvelgiant ne tik į tai, ar šalis narė savanoriškai sumažino gamybos kvotą, bet ir į tai, ar ji buvo išsipirkusi papildomą gamybos kvotą.

Kviečiu Komisiją atsižvelgti į minėtas pastabas. O dėl šio projekto aš balsuodama susilaikiau.

  Jan Andersson, Göran Färm, Anna Hedh ir Inger Segelström (PSE), raštu. − (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai balsavome prieš Parlamento pranešimą dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (A6-0310/2007).

Iš esmės esame teigiamai nusiteikę Bendrijos cukraus sektoriaus reformos atžvilgiu, tačiau nemanome, kad Parlamento siūlomi pakeitimai Komisijos pasiūlymui duoda kokios nors naudos. Manome, kad Parlamento pasiūlymai kelia pavojų dėl žemės ūkio sektoriaus išlaidų, kurios ir taip per didelės, padidėjimo – o to mes, Švedijos socialdemokratai, niekada neremsime.

Be to, manome, kad eksporto subsidijos už cukrų ilguoju laikotarpiu turi būti visiškai panaikintos. Žemės ūkiui vis tebemokamos subsidijos turi būti pakeistos ir teikiamos tiesiogiai ir visiškai atskirtu nuo gamybos būdu.

  Marie-Arlette Carlotti (PSE), raštu. – (FR) Reformuodama bendrą cukraus rinkos organizavimą Europos Sąjunga norėjo padėti rafinavimo fabrikams prisitaikyti prie Europos cukraus pramonės restruktūrizavimo ir šiuo tikslu suteikti 150 mln. EUR „pereinamojo laikotarpio pagalbą“.

Džiaugiausi dėl šios iniciatyvos, nes, be kita ko, tai leistų Marselyje esančiam Saint-Louis Sucre rafinavimo fabrikui atitikti naujas sąlygas nesiimant darbo vietų mažinimo.

Tačiau taip pat įspėjau kompetentingas Prancūzijos ir Europos institucijas dėl to, kad trūksta skaidrumo nustatant kriterijus šios pagalbos skyrimui, o tai yra valstybių narių atsakomybė.

Šiuo metu ši pagalba neskiriama siekiant išlaikyti rafinavimo pramonę ar išsaugoti darbo vietas. Be to, nėra jokių garantijų, kad ši pagalba nebus naudojama kaip „persikėlimo iniciatyva“, perkeliant gamybą į ne ES valstybes.

Naujoji reforma turėjo tapti galimybe paaiškinti šį punktą.

Deja, taip neįvyko.

Klausimas dabar yra Tarybos rankose. Raginu Tarybą, ypač Prancūzijos valdžią, būti akylesniems, kad šis mūsų piliečių darbo vietoms poveikį darantis klausimas pagaliau būtų išaiškintas.

  Hélène Goudin ir Nils Lundgren (IND/DEM), raštu. − (SV) Birželio sąrašo partija remia radikalią ES cukraus rinkų reformą, siekiant tas rinkas kuo greičiau liberalizuoti ir sudaryti sąlygas cukrų gaminančioms valstybėms ne ES narėms konkuruoti vienodomis sąlygomis.

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros reikalų komiteto siūlomi šio pasiūlymo pakeitimai yra ne kas kita, kaip dar vienas bandymas kuo daugiau sutrukdyti reformai, kad būtų galima tęsti protekcionistinę prekybos politiką. Pakeitimai taip pat reiškia reformoje dalyvaujančių veikiančių rafinavimo fabrikų pramoninio restruktūrizavimo išlaidų padidinimą bei daug dosnesnių kompensacijų mokėjimą cukraus rinkos dalyviams.

Birželio sąrašo partija niekuomet nepritars pranešimui, kuriame nesilaikoma ES cukraus rinkos reformos tikslų ir kuris neišvengiamai susilpnintų šias reformas bei keltų pavojų jų užbaigimui. Mes prieštaraujame baisiems bandymams sulaužyti mažiau išsivysčiusioms šalims duotą žodį.

Dėl šių priežasčių mes balsuojame prieš šį pranešimą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tikrovė parodė, kad šiame ir kituose sektoriuose mažų augintojų įtikinėjimas atsisakyti kvotų ir nutraukti gamybą – kaip tai siūloma cukrinių runkelių ir cukraus gamybos atveju – siekiant paskatinti konkurenciją, turi neigiamą poveikį. Tai paryškintų vystymosi skirtumus ir padidintų skurdą bei išsikėlimą iš kaimo. Todėl prieštaraujame Europos Komisijos pasiūlymams ir pabrėžiame, kad yra būtina persvarstyti šią politiką atsižvelgiant į valstybių narių specifines aplinkybes ir gamybos poreikius.

Todėl remiame nepriklausomumą nuo maisto tiekimo ir manome, kad yra nepriimtina, kad tokiai valstybei kaip Portugalija, kurios cukraus gamyba yra labai ribota ir pakankama tik vos pusės šalies vartojimo poreikio patenkinimui, turi būti nustatytas įpareigojimas sumažinti cukraus gamybos iš cukrinių runkelių kvotą. Manome, kad yra labai svarbu pakeisti vienoje po kitos sekančių BŽŪP reformų liberalizavimo tendencijas ir imtis priemonių, padedančių išlaikyti nacionalinę cukrinių runkelių gamybą ir remiančių žemės ūkį, kur pagrindinis dėmesys skiriamas maisto gamybai, ir taip sudaryti sąlygas išsaugoti dviejų fabrikų gamybą ir darbo vietas.

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. − (CS) Europos Sąjunga dažnai pagrįstai kritikuojama dėl kišimosi į įvairius pramonės sektorius. Ypač prieštaringai yra vertinamas jos kišimasis į maisto gamybos pramonę. Tiesa, kad kai kurios valstybės narės sukuria sau problemų. Klasikinis pavyzdys – daugelio Centro ir Rytų Europos valstybių siekis žūtbūt panaikinti kooperatines bendroves, nors jos dirba pelningai.

Čekijoje pakeitus keletą įstatymų, reguliuojančių kooperatinį ūkininkavimą, buvo siekiama kaip tik to. Daugelis kooperatinių ūkių iširo, kai kurie pakeitė teisinį statusą. Dėl to gamyba sumažėjo daugelyje pramonės šakų, pavyzdžiui, cukrinių runkelių auginimo sektoriuje. Be to, perdirbimas dėl privatizavimo, deja, tapo atskirtas nuo gamybos. Daugumą cukraus fabrikų įsigijo užsienio bendrovės. Dėl to Čekijoje cukraus pramonėje susidarė pražūtinga padėtis: pelnas nusėda užsieniečių kišenėse, o nuostoliai tenka Čekijos žmonėms. Jau 150 metų eksportuojančioje cukrų šalyje, cukraus gamyba sumažėjo daugiau nei 20 % Dabar šalis privalo pradėti importuoti cukrų ir ieškoti naujų veiklos galimybių tiems ūkiams, kurie iki šiol augino cukrinius runkelius. Ši netinkama padėtis nesprendžiama Katerinos Batzeli pranešimuose; tačiau mes balsavome už juos, nes šie pranešimai bent jau atkreipia dėmesį į nepatenkinamą padėtį. Norėčiau įspėti tuos, kas mano, jog šiandieniniai tekstai gali išspręsti problemą. Taip pat tikiu, kad mes dar sugrįšime prie cukraus klausimo ir kitą kartą sugebėsime sėkmingiau patenkinti ūkininkų poreikius.

  David Martin (PSE), raštu. − Pritariu pranešimui dėl cukraus sektoriaus reformos, nors kai kurie pranešimo aspektai kelia susirūpinimą. Nepritariu pranešimo tekstui, dėl ketinimo į cukraus pertekliaus sumažinimo procesą įtraukti cukranendrių perdirbėjus. Tai prieštarauja Komisijos pasiūlymui į atsisakymo procesą neįtraukti cukranendrių perdirbimo. Kadangi perdirbėjai tiesiogiai nėra restruktūrizavimo schemos dalis, perdirbėjų tradicinių teikimo poreikių (TTP) sumažinimas atsisakymo pagalba neprisidėtų prie cukraus pertekliaus sumažinimo ES rinkoje, nes ES vis tiek turėtų laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų importuoti nustatytus žalio cukraus kiekius iš AKR valstybių. Pakeitimas susilpnintų priemonės, kuria rinkelių augintojai skatinami išmontuoti savo įrangą, poveikį.

  Brian Simpson (PSE), raštu. − Aš balsuosiu už K. Batzeli parengtą pranešimą, nes akivaizdu, kad yra būtina restruktūrizuoti cukraus pramonę.

Vienintelis mano nuogąstavimas yra susijęs su 31 pakeitimu, kurį patvirtinus Europos Komisija turėtų išlaikyti veikiantį fondą iki 2011 m. ir tai būtų neigiamas restruktūrizavimo proceso aspektas.

Nors šis pranešimas ir nėra tobulas, vis dėlto juo pasiekiama pusiausvyra tarp gamintojų poreikių ir akivaizdaus šios sektoriaus reformos poreikio. Mano vienintelis nuogąstavimas yra susijęs su poveikiu, kurį bet koks restruktūrizavimas gali padaryti cukranendrių augintojams besivystančiose šalyse. Visomis išgalėmis privalome išvengti tokio restruktūrizavimo, kuris teiktų naudą cukrinių runkelių augintojams cukranendrių augintojų sąskaita, ir tikiuosi, kad Komisija užtikrins, kad taip neįvyks, ir bus sąžininga mūsų pačių ūkininkams.

  Catherine Stihler (PSE), raštu. − Balsuodami už tokius pranešimus dėl žemės ūkio, kaip šis pranešimas dėl cukraus, finansinių interesų turintys Parlamento nariai turėtų apie tai paskelbti arba atsisakyti balsavimo.

– Pranešimas: B. Thomsen (A6-0287/2007)

  Bernadette Bourzai (PSE), raštu. – (FR) Turėtume pritarti ES įsipareigojimui pasiekti ambicingą tikslą, t. y. kad iki 2020 m. 20 % visos ES sunaudojamos energijos būtų gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Energija iš atsinaujinančių šaltinių duoda daug naudos Europai: mažesni CO2 išmetimo kiekiai, mažesnis Europos priklausomumas ir indėlis į darbo vietų kūrimą augimą.

Tačiau privalome stebėti visos atsinaujinančios energijos vystymąsi atsižvelgiant į tvarumą, valstybių narių galimybes ir energijos taupymą mažinant vartojimą ir didinat energetinį efektyvumą.

Apgailestauju, kad direktyvoje dėl elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių nenustatytas privalomas reikalavimas dėl termofikacijos, ir todėl bus statomos didelės biomase kūrenamos jėgainės be termofikacijos, ir tokios jėgainės nebus efektyvios ir destabilizuos pramonei ir energijos gamybai naudojamos medienos rinką. Tokios veiklos pavyzdžių yra mano regione Limuzene.

Todėl džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas prašo, kad pasiūlymas dėl šildymo ir vėdinimo sektorių taptų pagrindiniu būsimoje pagrindų direktyvoje dėl atsinaujinančios energijos ir todėl balsavau už B. Thomsen pranešimą.

  Edite Estrela (PSE), raštu. – (PT) Balsavau už B. Thomsen pranešimą (A6-0287/2007) dėl atsinaujinančios energijos Europoje plano, nes manau, jog norint sumažinti Europos Sąjungos išorinį energetinį priklausomumą, sumažinti CO2 išmetimą ir taip prisidėti prie kovos su klimato kaita būtina padidinti investicijas į atsinaujinančią energiją.

Šiame pranešime pabrėžiama tvaraus biodegalų naudojimo transporto sektoriuje svarba, siekiant sumažinti priklausomumą nuo naftos ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir taip sušvelninti poveikį aplinkai.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tai yra labai nesubalansuotas pranešimas, nepaisant kai kurių teigiamų pakeitimų lyginant su ankstesniais pranešimais, ypač tuo, kad jame pripažįstama, jog artimiausioje ateityje iškastinio kuro energijos šaltiniai neišvengiamai pasibaigs – nors jame neužsimenama apie aukštas naftos kainas – ir tuo būdu pripažįstama žala aplinkai ir socialinė žala, susijusi su pastaruoju metu dievinamais agrodegalais.

Tačiau jame taip pat užmirštama, kad reikia kitokio energetinės politikos prioritetų rinkinio, tarnaujančio vartotojų išlaidų mažinimui, vartojimo racionalizavimui siekiant sumažinti jį (ir ne vien tik per energijos ekonomiją), mažiau teršiančiam viešajam transportui ir viešajai politikai, kuri skirta tikrai žmonių labui.

Bendros Europos energetikos sukūrimo idėja yra bandymas rasti būdus, kaip teikti didesnę paramą sektoriaus privačioms finansinėms grupėms, nepaisant kiekvienos valstybės narės suverenios teisės kurti savo energetinę politiką.

Be to, į jį neįtraukta dujinių biodegalų analizė. Jame neakcentuojama būtinybė skatinti mokslinius tyrimus biodujas ir biodujų sektoriaus vystymą bei neminima 2020 m. tikslo programa. Taip yra dėl to, kad pagrindinis pranešimo tikslas – visada garantuoti didesnį pelną, ypač pasinaudojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekyba.

  Françoise Grossetête (PPE-DE), raštu. – (FR) Aš balsavau už šį pranešimą, kuris skatina valstybes nares imtis reikalingų priemonių siekiant padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių dalį savo energijos rūšių derinyje.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai turi tapti tramplynu siekiant dvejopo tikslo – didesnio energijos tiekimo saugumo ir mažesnio šiltnamio efektą sukuriančių išmetamų dujų kiekio.

Energijos vartojimo efektyvumo tikslas turėtų būti suprantamas ne kaip prielaida 20 % atsinaujinančios energijos šaltinių tikslui pasiekti iki 2020 m., bet kaip savarankiška sąlyga.

Tai kurs naujas darbo vietas ir paskatins mokslinius tyrimus ir naujovių diegimą energetikos sektoriuje. Pavyzdžiui, aš galvoju apie mokslinius tyrimus, sudarančius sąlygas lengviau pasinaudoti ekologiškai svariomis statybinėmis medžiagomis.

Atsinaujinanti energija yra vienas iš geriausių būdų apsaugoti vartotojus ir pramonę nuo dvejopo didėjančio energijos importo ir didėjančių degalų kainų poveikio.

Pagaliau aš esu patenkintas dėl laisvės rinktis tinkamiausius atsinaujinančios energijos šaltinius sutinkant, kad galimybės plėtoti tam tikras atsinaujinančios energijos rūšis skiriasi dėl konkrečių geologinių, hidrologinių ir klimatinių sąlygų kiekvienoje valstybėje narėje.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu − Aš palaikiau Brittos Thomsen pranešimą ir nuoširdžiai tikiu, kad daugiau pastangų turėtų būti skiriama atsinaujinančios energijos rėmimui. Mano šalis, Škotija, turi didžiulį potencialą atsinaujinančios energijos srityje ir Škotijos vyriausybė neseniai pranešė apie ketinimą remti kuo įvairesnio spektro atsinaujinančios energijos technologijas. Aš manau, kad Škotijos pastangos turi suvaidinti nepaprastai svarbų vaidmenį siekiant ES atsinaujinančios energijos technologijų tikslų.

Aš balsavau prieš 10 % tikslo kuro rūšims iš augalų, bet už raginimą atlikti išsamų poveikio vertinimą prieš svarstant bet kokį galimą biodegalų tikslą.

Biodegalų gamyba gali pagreitinti visuotinį atšilimą, pagreitindama miškų, durpynų, sveiko dirvožemio ir kitų ekosistemų, kurios sugeria anglis dvideginį ir padeda reguliuoti klimatą, naikinimą.

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. − (CS) Aš nepaprastai mėgstu diletanto darbą. Nelabai svarbu, kokį dalyką diletantas nušviečia apakintas savo ideologijos – rezultatas visada yra toks pats. Tikrovė apibūdinama juodai ir baltai. Transo būklėje padarytos išvados skiriasi nuo faktais paremto gyvenimo. Be to, praktinio įgyvendinimo eigoje kartais būna didelės išlaidos ir „nenumatytos problemos“.

Ypač žavi kai kurių mano kolegų narių pasisakymai tokiomis patraukliomis temomis kaip biomasė ir biodegalai, kurie sunaudoja labai daug energijos žaliavų transportavimo, gamybos ir produktų paskirstymo metu. Kaip rodo patirtis, tai yra pagrindinis faktas.

Norėdami sumažinti išlaidas, turėtume statyti mažus gamybos vienetus, alternatyviomis kuro rūšimis aprūpinančius vietinius kaimynus. Aš privalau pabrėžti, kad šie šaltiniai negali būti mūsų energijos tiekimo situacijos sprendimu. Jie gali pasiūlyti tik santykinai nedidelį dabartinės situacijos pagerėjimą.

Tas pat galioja lietaus vandens surinkimo sistemoms, kurios tampa labai populiarios, ir daugybei kitų atsinaujinančios energijos šaltinių.

Kitus 10 metų dideli miestai ir pramonė labai priklausys nuo didelio masto energijos gamybos ir gamtinių dujų. Jeigu mes norime įvykdyti Kioto protokolo įsipareigojimus, šalys, kuriose greitai auga bendras vidaus produktas, taip pat turės statyti dideles elektrines. Tai gali reikšti tik vieną – daugiau atominių elektrinių. Kitaip Europos Sąjunga greitai taps labai priklausoma nuo energijos importo. Romantiškų diletantų svajonės nepakeis šio fakto.

  Romano Maria La Russa (UEN), raštu. − (IT) Aš palaikiau Brittos Thomsen pranešimą, kuriame patvirtinama būtinybė 2020 m. iš atsinaujinančios energijos šaltinių gauti 20 % energijos. Tai bus labai svarbus iššūkis visoms valstybėms narėms ir mes nebeturime toliau siekti išvengti iššūkio arba reikalauti, kad jį priimtų tik doriausios ir įžvalgiausios valstybės narės.

Aš manau, kad diferencijuojami nacionaliniai tikslai, kuriuos reikia nustatyti, turi būti nustatomi sąžiningai, atsižvelgiant į atsinaujinančios energijos rūšių esamus lygius, energijos rūšių derinį ir skirtingus plėtros potencialus, kurie priklauso nuo klimatinių, geologinių ir teritorinių sąlygų kiekvienoje valstybėje narėje. Atsinaujinančios energijos šaltiniai simbolizuoja ateitį. Turės būti milžiniškos investicijos į naujoves ir technologijas, kad Europa galėtų išspręsti energetinio priklausomumo problemą per prieinamą laikotarpį, garantuojant prieinamas kainas vartotojams.

Tačiau aš manau, kad mes turime būti praktiški ir nepasiduoti veidmainystei. Įsivaizdavimas, kad atsinaujinančios energijos gamyba pati savaime leis mums įvykdyti tokius ambicingus tikslus, yra nerealus, nors tam tikro kairiojo sparno ir žaliųjų politikų išankstinė nuomonė, o dažnai ir ideologinės idėjos, gali įtikinėti mus priešingai.

Būtent energijos rūšių derinys gali išgelbėti Europą vidutinės trukmės laikotarpiu. Jam taip pat priskiriami energijos šaltiniai, kurie nėra visiškai atsinaujinantys, pavyzdžiui, atominės energijos, kuri, patinka ar nepatinka, sudaro vieną trečdalį visos Europos elektros gamybos.

(Paaiškinimai dėl balsavimo sutrumpinti pagal Darbo tvarkos taisyklių 163 straipsnį)

  Kartika Tamara Liotard (GUE/NGL), raštu. − (NL) Įvertindami, kad mūsų Olandų socialistų partija skiria didelį dėmesį atsinaujinančios energijos šaltiniams ir mano, kad šiuo atžvilgiu reikia imtis veiksmų daug platesniu mastu, mes nebalsavome prieš šį pranešimą. Tačiau jame yra keletas labai negatyvių klausimų. Mes griežtai atsisakome atominės energijos, kaip tvaraus atsinaujinančios energijos šaltinio. Be to, mes priešinamės idėjai, kad energetikos rinkos turi būti liberalizuotos Europos lygmeniu. Pagaliau me laikomės nuomonės, kad saulės energija, vėjo energija ir vandens energija yra geresnės alternatyvos nei biokuras.

  Diamanto Manolakou (GUE/NGL), raštu. – (EL) Komisijos pasiūlymas siekiant nustatyti 20 % gamybos nuo bendro energijos kiekio iš atsinaujinančios energijos šaltinių tikslą, kurį privalo pasiekti visos valstybės narės ir kuris turi būti įtrauktas į nacionalinius veiksmų planus, būtų priimtinas tose vietose, kuriose siekiama tenkinti žmonių poreikius, sumažinti energetinę priklausomybę, taupyti energiją, saugoti aplinką ir patvirtinti, kad energetiniai produktai yra visuomenės turtas, o ne prekė.

Tačiau ES gairės yra nukreiptos į investuotojų pelningumą ir atsinaujinančios energijos naudojimą siekiant nutiesti kelią privačiam kapitalui, kartu garantuojant atsinaujinančios energijos pelningumą. Nors atsinaujinančios energijos šaltiniai yra gamtiniai ir neišsenkantys ir padeda mažinti teršalų naudojimą, aplinka toliau niokojama pelno vardu. Pavyzdžiu, yra nekontroliuojamas vėjo jėgainių propagavimas siekiant privataus pelno netgi pagal NATURA saugomose srityse.

Dėl to aplinkos apsauga yra veidmainiška dingstis maskuojant energetikos sektoriaus liberalizavimą ir jo įtaką žmonių interesams. Su energija elgiamasi greičiau kaip su preke nei su bendru turtu.

Dėl biodegalų, tai naudoti maisto produktus energijai, o ne maitinti alkstančiuosius, kai milijonai žmonių miršta nuo bado, yra provokacija.

  Andreas Mölzer (ITS), raštu. − (DE) Net jeigu atsinaujinančios energijos propagavimas yra svarbus, jis neturi būti pretekstu (kalbant apie ES konstrukciją) dar daugiau mažinti valstybių narių suverenias teises užkulisinėmis intrigomis. Kadangi šiam klausimui, deja, neatsirado vietos dabartiniame pranešime ir nebuvo paaiškinta, aš turiu nepritarti dabartiniam pranešimui.

Susitelkimas į brangias atomines elektrines pernelyg ilgai trukdė kitų energetikos technologijų vystymuisi. Branduolinių tyrimų biudžetas tebėra nuo septynių iki aštuonių kartų didesnis lyginant su lėšomis, skiriamomis atsinaujinančios energijos šaltiniams ir energijos vartojimo efektyvumui. Jeigu ES tikrai rimtai galvoja apie atsinaujinančios energijos šaltinius savo planuose, ji turėtų užtikrinti sąžiningesnį subsidijų paskirstymą šioje srityje. Tačiau apie tai neužsimenama pranešime, dėl kurio mes taip pat balsuojame.

  Luís Queiró (PPE-DE), raštu. – (PT) Vartojimo didėjimas yra bendro gyvenimo sąlygų pagerėjimo (nors ir ne visada subalansuoto) ženklas. Todėl kovai su neigiamais didėjančio vartojimo padariniais skirtose priemonėse turėtų būti atsižvelgiama, kad negalima keisti vieno iš lygybės veiksnių – būtent augimo. Tai, antra vertus, palieka galimybę veikti dvi sritis: Vartojimo racionalizavimą ir to, ką mes gaminame, efektyvumo (ypač energijos vartojimo efektyvumo) didinimą. Tai reiškia didžioji dalis to, ką mes turime pabandyti pasiekti, priklauso nuo mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo.

Patvirtintoje rezoliucijoje visiškai teisingai pabrėžiama, kad „atsinaujinančios energijos šaltiniai yra pagrindinis tvaraus energijos rūšių derinio elementas, prisidedantis prie mažesnės priklausomybės nuo importo ir kuro rūšių diversifikacijos, mažesnio išmetamo CO2 ir kitų teršalų kiekio, naujų inovacinių technologijų kūrimo ir užimtumo bei regioninės plėtros galimybių“. Viena iš padarytų išvadų – reikėtų geriau pasinaudoti ES mokslinių tyrimų ir technologijų programomis siekiant paskatinti atsinaujinančios energijos technologijų vystymąsi.

Apibendrinant: aš sutinku su pasirinktu požiūriu ir esu už investicijų didinimą tuo tikslu. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl balsavau už pranešimą.

  Lydia Schenardi (ITS), raštu. – (FR) Mes visiškai remiame atsinaujinančios energijos propagavimą nepriklausomai tuo to, ar tai būtų daroma transporto, šildymo, ar elektros energijos gamybos srityje. Kaip ir visi mūsų kolegos nariai, mes žiūrime į tai ne tik kaip į aplinkos apsaugos, bet ir mūsų energetinės priklausomybės mažinimo būdą.

Tačiau mes negalime palaikyti Brittos Thomsen pranešimo. Visų pirma jos tikslas yra ne ekologinis ar netgi ne ekonominis – jis yra dogmatiškas: kaip nurodyta aiškinamojoje dalyje, tikslas yra įvesti bendrą Europos energetikos politiką ir tam turi būti teikiama pirmenybė prieš visa kita. Tačiau energetikos politika, kaip suvereniteto ir nepriklausomybės klausimas, turėtų priklausyti išimtinai nacionalinei kompetencijai. Tai jokiu būdu nekliudo bendradarbiavimui ir solidarumui.

Be to, neatrodo, kad pranešime pateikti pasiūlymai būtų pakankami, jog būtų galima garantuoti, kad bus tinkamai atsižvelgta į nacionalines aplinkybes: ne tik į geografines charakteristikas, bet ir savitus ekonominius apribojimus. Dokumente taip pat neužsimenama, kaip būtų galima padėti šalims, kurios yra per mažai pažengusios šioje srityje, kad galėtų pasiekti privalomą visuotinį tikslą.

Aš pritariu atsinaujinančios energijos šaltiniams, bet ne kaip pretekstui plėsti Europos Sąjungos įgaliojimus.

  Brian Simpson (PSE), raštu. − Atsinaujinanti energija Europoje yra svarbus klausimas, kuris, mano nuomone, nesulaukia tikrai pelnyto pripažinimo. Šiuo energetinės krizės, visuotinio atšilimo ir mažėjančių labiausiai tradicinio iškastinio kuro ištekliams laikotarpiu būtų teisinga, jei Parlamentas išnagrinėtų geresnį atsinaujinančios energijos panaudojimą. Tačiau aš norėčiau nurodyti, kad mes vis dar turime didelius anglies išteklius visoje ES. Vystantis švariai anglių technologijai, aš užduodu klausimą, buvo ar nebuvo anglies, kaip energijos šaltinio, atsisakymas per ankstyvas?

Aš pritariu šiam pranešimui. Tačiau aš manau, kad mes turime būti realistai, atsižvelgiant į tai, ką galima pasiekti naudojant vėjo arba bangų energiją, ypač kai ją lyginame su nuolatos didėjančiu ES energijos poreikiu. Manau, būtų teisinga paprašyti Komisijos parengti veiksmų planus, į kuriuos būtų įtraukta atsinaujinanti energija, įskaitant vėjo, bangų ir saulės energijos gamybą, bei būtų plėtojama biodegalų strategija. Nors šiuo atžvilgiu turime užtikrinti, kad negelbėsime planetos aplinkos apsaugos požiūriu tik tam, jog pamatytume nuo bado mirštančius gyventojus. Būtent dėl to komiteto reikalavimas palaikyti sąžiningą maisto produktų ir energijos gamybos santykį yra tinkama pozicija, kurią reikia užimti.

  Kathy Sinnott (IND/DEM), raštu. − Mano šalyje Airijoje gyventojų sektoriaus energija sudaro 25 % bendro galutinio energijos suvartojimo. Didelė šios apskaičiuotos energijos dalis yra susijusi su energijos suvartojimu šildymui. Energijos suvartojimas buities sektoriuje yra didesnis, nei reikia, kadangi neefektyviuose būstuose gyvenantys žmonės turi suvartoti daugiau energijos savo namų šildymui.

Dažnai pagerinti namų ūkių energijos vartojimo efektyvumą galima imantis kai kurių santykinai paprastų ir nebrangių veiksmų, pavyzdžiui, įmontuojant termostatinius vožtuvus į radiatorius arba naudojant energijos vartojimo požiūriu efektyvesnius buitinius įrenginius. Kitoms priemonėms priskiriamas visiškai centralizuotų šildymo sistemų įrengimas arba pasirūpinimas sienų arba lubų ertmių izoliacija. Pastarieji variantai gali būti labiau problemiški trumpu laikotarpiu, bet jų poveikis yra ilgalaikis.

Norėčiau paraginti vyriausybes propaguoti namų izoliavimą ir kitas mano minėtas priemones. Propaguodamas šias priemones kiekvienas gali sutaupyti energijos išlaidų, kartu padėdamas aplinkai. Vyriausybės turėtų remti PVM sumažinimą renovacijai. Geresnė izoliacija turėtų sumažinti gyventojų sektoriaus energijos suvartojimą iki 5 %.

  Peter Skinner (PSE), raštu. − Aš galiu balsuoti už šį pranešimą ir manau, kad jo bendrieji tikslai subalansuoti su nuolatinio nerimo dėl energetinio saugumo fonu. Atsinaujinantys energijos šaltiniai yra svarbus mūsų būsimos elektros energijos gamybos aspektas. Tačiau mums reikia užsiimti dabartine energijos gamyba. Jeigu ES gali akcentuoti technologijas, kurios gali nuvesti ją į 21-ąjį amžių, ją taip pat turėtų džiuginti konkurencinis pranašumas šiame sektoriuje artimiausiais metais.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. − (NL) Pranešimas dėl atsinaujinančios energijos planų yra protingas darbas. Jame aiškiai teigiama, kad artimiausi metai yra lemtingi ir kad reikalinga teisės aktų sistema bendrų sprendimų priėmimo procedūros palaikymui siekiant iki 2020 m. padidinti dabartinę 7 % atsinaujinančios energijos dalį energijos rūšių derinyje iki 7 %.

Pranešime teisingai pabrėžiamas milžiniškas pakrantės vėjo energijos potencialas: galimas 15 % indėlis skaičiuojant nuo bendro ES energijos poreikio 2020 m., kuris galėtų paskatinti sukurti 368000 darbo vietų. Viskas, kas reikalinga, buvo išaiškinta dėl biodegalų plėtros ir ypač dėl tvarios gamybos metodų bei protingo maisto produktų ir energijos vartojimo santykio būtinybės. Žaliųjų frakcija (Europos laisvasis aljansas) norėtų, kad tai būtų išdėstyta šiek tiek aštriau, ir dėl to jie reikalauja, kad būtų atlikta visapusiška analizė, kaip biodegalai veikia klimatą, aplinką, socialinę struktūrą ir maisto tiekimo saugumą.

Gaila, kad pranešime 10 % biodegalų tikslas lieka nepakeistas. Kitas pranešimo neigiamas punktas yra E konstatuojamoji dalis, kurioje atominės energijos lobistai siūlo naudoti atominę energiją kaip tarpinę technologiją. Žalieji nesutinka su tuo ir dėl to pateikė 2 pakeitimą. Apskritai tai yra visapusiškas pranešimas, kuris nusipelno mūsų palaikymo.

8. Balsavimo pataisymai ir ketinimai: (žr. protokolą)

(Posėdis buvo nutrauktas 12.35 val. ir pratęstas 15.00 val.)

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

9. Ankstesnio posėdžio protokolo tvirtinimas (žr. protokolą)

10. Tarybos sprendimo dėl mirties bausmės moratoriumo įgyvendinimas (diskusijos)

  Pirmininkė. − Kitas klausimas yra Tarybos pareiškimas dėl Tarybos sprendimo dėl mirties bausmės moratoriumo įgyvendinimas.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. – (PT) Ponia pirmininke, aš esu labai patenkintas šiandien galėdamas būti čia ir pasisakyti klausimu, kuris yra svarbiausias mūsų bendroms Europos vertybėms. Priešinimasis mirties bausmei yra neatsiejama ES žmogaus teisių politikos dalis ir buvo pirmųjų ES žmogaus teisių gairių klausimas. Tose gairėse, kaip jūs, ponios ir ponai, gerai žinote, nuo 1998 m. nustatyti pagrindiniai ES požiūrio į tą klausimą aspektai tokiu būdu aiškiai suformuluojant mūsų gerai žinomą priešinimąsi mirties bausmei.

Mes turime prisiminti Sąjungos tikslus mirties bausmės atžvilgiu, kurie puoselėjami gairėse. Pirmasis tikslas yra dirbti siekiant visuotinio mirties bausmės uždraudimo, kadangi tokiai politinei pažiūrai pritaria ir ją stipriai palaiko ES valstybės narės.

Antras tikslas skirtas šalims, kuriose mirties bausmė vis dar egzistuoja. Siekiama jas paraginti, kad mirties bausmė būtų palaipsniui ribojama ir pareikalauti, kad ji būtų atliekama laikantis minimalių tarptautinių standartų. Aš esu labai patenkina šiandien galėdama dalyvauti šiame Parlamente, kad papasakočiau jums apie naujausias aplinkybes mūsų kovoje už mirties bausmės panaikinimą. Kaip jūs žinote, mes neseniai pradėjome įgyvendinti svarbią iniciatyvą, siekdami remti šiuos ES tikslus. Aš, žinoma, remiuosi šių metų birželio 18 d. Tarybos sprendimu, kuriame Europos Sąjungą įsipareigoja pateikti rezoliuciją prieš mirtie bausmę 62-oje JT Generalinėje Asamblėjoje, kaip tarpregioninio aljanso dalyje.

Parlamentas paragino Europos Sąjungą imtis tokios iniciatyvos dviejose savo rezoliucijose, priimtose šių metų vasario ir balandžio mėn. Kadangi greitai artėja Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos atidarymas, aš suprantu, kad jūs norėsite sužinoti, kaip Taryba rengiasi šiam įvykiui. Aš jums labai trumpai papasakosiu šiek tiek daugiau apie atliktus pasirengimo darbus.

Prieš tai leiskite man trumpai apžvelgti beveik 10 metų laikotarpį nuo to laiko, kai buvo priimtos gairės dėl mirties bausmės. Aš norėčiau pabrėžti, kad nuo 1998 m. mes nuveikėme labai daug. Savo kampanijos prieš mirties bausmę metu mes sukūrėme platų spektrą priemonių – nuo politinių veiksmų pasinaudojant demaršais, deklaracijomis ir daugiašale diplomatija iki finansinės paramos per Europos demokratijos ir žmogaus teisių iniciatyvą. Ši priemonė iš esmės buvo sukurta Europos Parlamento pastangomis.

Pavyzdžiui, nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. Europos Sąjunga surengė visuotinius demaršus dėl mirties bausmės 28 šalyse nuo Bahreino iki Zambijos. Mes taip pat rengėme demaršus atskirais atvejais įvairiose šalyse nuo Jemeno iki Irano. Be to, buvo dažnos deklaracijos šiuo klausimu. Noriu pateikti jums pavyzdį, kuris buvo gana plačiai nušviestas žiniasklaidoje: šių metų rugpjūčio mėn. Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją dėl 400-ojo mirties bausmės įvykdymo Teksase. Aš taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad mirties bausmė taip pat yra diskusijų ir konsultacijų žmogaus teisių srityje darbotvarkėje. Mes jas vedame su trečiosiomis šalimis ir nesidrovime iškelti šį klausimą bet kuriai iš jų. Mūsų pasitikėjimas daugiašalių santykių principu taip pat tampa nenuilstamomis pastangomis prieš mirties bausmę Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse institucijose.

Kiekvienais 1997–2005 laikotarpio metais Europos Sąjunga pateikdavo rezoliuciją dėl mirties bausmės JT Žmogaus teisių komisijai, o 2006 m. gruodžio mėn. iš naujo pradėdama mūsų veiksmus ES pateikė pareiškimą dėl mirties bausmės Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje iš anksto turėdama 85 parašus. Vėliau jį pasirašė dar 10 šalių. Europos Sąjungos Vadovų Taryba pakartojo tą 2006 m. gruodžio mėn. deklaraciją 2007 m. kovo mėn. Žmogaus teisių tarybos ketvirtosios sesijos atidarymo metu.

Nepaisant nuolatinio nerimo dėl mirties bausmės naudojimo, mes esame labai patenkinti galėdami atkreipti dėmesį į visuotinę tendenciją, vedančią link mirties bausmės panaikinimo arba moratoriumo įvedimo. Daugiau nei pusė pasaulio šalių jau uždraudė mirties bausmę įstatymu arba praktiškai: pagal Tarptautinę amnestijos organizaciją – 133 šalyse. Aš norėčiau tikėti, kad Europos Sąjunga, žinoma, įskaitant Europos Parlamentą, suvaidino savo vaidmenį, kad ir kuklų, toje tendencijoje link mirties bausmės panaikinimo mūsų sistemingais ir nuolatiniais veiksmais per kelis metus. Trumpas Europos Sąjungos veiksmų prieš mirties bausmę sąrašas yra mūsų atsidavimo šiam reikalui įrodymas. Leiskite man pabrėžti, kad mes pripažįstame, jog mūsų darbe Europos Parlamentas buvo lojalus sąjungininkas ir tai verčia mane sugrįžti prie mūsų dabartinės darbotvarkės punkto, tai yra rezoliucijos JT Generalinei Asamblėjai, reikalaujančios mirties bausmės moratoriumo ir panaikinimo.

Ši iniciatyva patvirtina, kad Europos Sąjunga yra pagrindinėse panaikinimo šalininkų pozicijose jiems dedant pastangas visame pasaulyje ir kad ji toliau priešinsis mirties bausmei visais atvejais ir bet kokiomis aplinkybėmis, kadangi ji laiko šią bausmę žiauria ir nehumaniška. Šia iniciatyva būtų labai daug laimėta. Tačiau taip pat būtų labai daug prarasta, jeigu ši iniciatyva nepavyktų. Mes turime nepamiršti, kad tai yra trečias mūsų bandymas, aš pasikartoju, mūsų trečias bandymas priimti rezoliuciją dėl mirties bausmės Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje po dviejų mūsų nesėkmių 1994 ir 1999 m.

Daugiau ar mažiau ant kortos statomas mūsų, kaip visuotinių pastangų panaikinti mirties bausmę lyderių, patikimumas. Būtent dėl to Taryba apsvarstė, kad būtina gerai pasiruošti ir skirti pakankamai laiko tarpregioniniam aljansui sukurti. Tai tikriausiai nebūtų buvę įmanoma 61-ojoje Generalinėje Asamblėjoje, kaip kai kurie iš jūsų būtų labiau norėję. Ne tik Tarybos ekspertai buvo tokios nuomonės. Keletas NVO, kurios vadovauja kovai šioje srityje, pavyzdžiui, Koalicija kovai su mirties bausme, paprašė mūsų nebūti pernelyg skubotiems teikiant rezoliuciją ir išlaukti pakankamai ilgai, kad būtų garantuotas jos pasisekimas. Būtent tokios krypties mes laikėmės. Birželio 18 d. Tarybos sprendimas pateikti rezoliuciją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 62-ojoje sesijoje pažymėjo naują fazę daugiašalėje sferoje.

Taryba, pirmininkaujanti valstybė ir valstybės narės – visos suvaidino savo vaidmenis siekiant įgyvendinti Tarybos sprendimą. Net prieš vasaros atostogas BUSP žmogaus teisių reikalų darbo grupė apsisprendė, kokio požiūrio laikytis – būtent, susitarti su valstybėmis narėmis dėl dokumento projekto ir antrame etape surasti kitus bendraautorius iš įvairių pasaulio regionų. Tai buvo padaryta ir dėl to rugpjūčio mėn. pabaigoje Niujorke buvo surengtas pirmas susitikimas su visais bendraautoriais. Dviejų savaičių laikotarpiu buvo pasiektas susitarimas dėl formuluotės. Dabar mes pradedame lobizmo kampaniją, kad turėtume mūsų rezoliucijos projekto bendrų rėmėjų. Man kalbant mūsų visame pasaulyje esančios ambasados stengiasi sužinoti apie galimus mūsų iniciatyvos rėmėjus. Mes darome viską, kas įmanoma, bandydami užsitarnauti maksimalią paramą, kad šiai rezoliucijai pasisektų.

Šia dvasia, ponios ir ponai, aš prašau iš jūsų pasitikėjimo ir paramos, kad mes galėtume vykdyti šį procesą. Jūs tikrai suprasite, kokios sunkios gali būti politinės derybos. Todėl jūs suprantate, kad pirmininkaujančiai valstybei reikia tam tikro lankstumo ir erdvės manevrams, norint susitvarkyti su tokia sudėtinga iniciatyva ir parinkti jai tinkamą tvarkaraštį, nes tai yra tarpregioninė iniciatyva ir bendraautoriai taip pat turi persvarstyti šios rezoliucijos tekstą ir strategiją. Be to, mes turime greitai susiekti su daugybe galimų bendrarėmėjų, kad iniciatyva įgytų svorį.

Mes ėmėmės kampanijos, kuri taip pat yra didelis išbandymas, bet aš esu įsitikinęs, kad jei mes imsimės suderintų veiksmų, mes atnešime šiai iniciatyvai sėkmę.

  Laima Liucija Andrikienė, PPE-DE frakcijos vardu. – (LT) Ponia pirmininke, Komisijos nare, valstybės sekretoriau, kolegos, šiandien dar kartą Europos Parlamente grįžtame prie mirties bausmės moratoriumo klausimo. Šį klausimą svarstėme šiemet jau du kartus, priimtos dvi rezoliucijos – vasario 1 d. ir balandžio 26 d. – dėl visuotinio mirties bausmės moratoriumo įgyvendinimo.

Tenka apgailestauti, kad abiejose minėtose rezoliucijose Europos Parlamentas kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybą, ragindamas skubiai teikti rezoliuciją Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai, tačiau iki šiol Taryba rezoliucijos nepateikė. Tai Taryba galėtų padaryti prasidedant 62-ajai Generalinės Asamblėjos sesijai ir tai būtų galimybė priimti šią rezoliuciją dar iki metų pabaigos.

Mirties bausmė yra žiaurus ir nežmoniškas bausmės būdas, pažeidžiantis vieną prigimtinių žmogaus teisių – teisę į gyvybę, ir mes tikrai negalime susitaikyti su padėtimi, kai kasmet mirties bausme nubaudžiami tūkstančiai žmonių ne tik Irane, Kinijoje, bet ir kitose šalyse. Todėl visuotinio mirties bausmės vykdymo moratoriumo įgyvendinimas, siekiant visiškai panaikinti mirties bausmę, išlieka vienu svarbiausių mūsų politinių tikslų, ir dėl to labai reikalingas ne tik mūsų Parlamento frakcijų sutarimas, bet ir visų Europos Sąjungos valstybių konsensusas šiuo klausimu.

Esu įsitikinusi, kad Europos Parlamentas, priimdamas šią rezoliuciją, galėtų pademonstruoti ypatingą solidarumą ir susiklausymą, nepaisant kai kurių nuomonių skirtumų, pavyzdžiui, dėl spalio 10-osios pripažinimo Europos diena prieš mirties bausmę.

Europos Parlamentas turi puikią progą ir Europos Sąjungos Tarybai pademonstruoti susitelkimo ir vienybės pavyzdį, ypač kai priimame sprendimą politiniu klausimu, turinčiu labai aiškų vertybinį pagrindą. Politika be vertybių yra tik pigus politikavimas, populizmas, o žmogaus gyvybė mums visiems yra vertybė, nepriklausomai nuo geografinių, kultūrinių takoskyrų.

Aš nuoširdžiai kviečiu kolegas iš visų frakcijų paremti šią svarbią rezoliuciją.

(Plojimai)

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, čia valstybės sekretorius Manuel Lobo Antunes įtikinamai pademonstravo Tarybos pastangas. Mes nieko neturime pridurti prie to, ką pasakė ministras. Mūsų frakcija visiškai remia jus stengiantis išaiškinti, kad Europos Sąjunga gali gauti tvirtą paramą ne tik moratoriumo atžvilgiu, bet ir siekiant mirties bausmės uždraudimo visame pasaulyje.

Kaip sakė ankstesnysis kalbėjusysis, Europos Parlamentas šiais metais jau pasakė du kartus. Šis Parlamentas yra kovos siekiant uždrausti mirties bausmę iniciatorius. Mums, kaip Europos socialdemokratams, mirties bausmė yra žemiausias žmogaus etikos taškas. Aš atvykau iš šalies, kurioje žmogaus orumas yra pirmame Konstitucijos straipsnyje. Kiekvienos ir visų vyriausybių reglamentavimo pareiga yra išsaugoti ir ginti ją. Būtent tokia yra mano šalies Konstitucijos mintis. Tos minties pagrindu mes Europos Sąjungoje parengėme Pagrindinių teisių chartiją, kurios pagrindinė mintis yra tokia pati, kaip ir minėtoji: žmogaus orumas yra visų svarbiausias Europos Sąjungos principas.

Paprastai kalbant, mirties bausmė prieštarauja žmogaus orumui. Tai yra žmogaus apjuodinimas iki žemiausio jo egzistencijos taško. Kiekvieno ir visų moralės skatinamų demokratų pareiga yra uždrausti ją. Mes kovojame, kad šį moratoriumą palaikytų Europos Sąjunga. Kodėl tuomet nėra konsensuso Taryboje?

Taryboje yra viena valstybė narė, kuri boikotuoja bendrą Europos Sąjungos rezoliuciją. Aš nesivaržysiu paminėdama ją viešai. Tai yra Lenkijos vyriausybė, kuri nenori, kad mes priimtume šį esminį sprendimą. Ji sieja šį mirties bausmės klausimą su kitais klausimais ir sako: kai kiti sies savo nuomonę šiuo klausimu su abortų ir eutanazijos klausimu, mes taip pat būsime pasirengę pasisakyti prieš mirties bausmę. Tai yra argumentas ieškant preteksto! Kodėl? Aš mielai pasakysiu jums. Aš norėčiau perskaityti jums citatą, gautą iš šių metų liepos 28 d. interviu radijui. Aš cituoju: „Aš asmeniškai buvau, esu ir būsiu mirties bausmės šalininkas. Šiuo metu grįžimas prie šios bausmės yra neįmanomas. Tačiau aš dedu viltis, kad ateityje ES vyraus palankesnis klimatas jos atžvilgiu.“ Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kačinskis.

Tai yra priežastis, kodėl iki šiol nėra Europos Tarybos rezoliucijos šio moratoriumo klausimu. Lenkijos prezidentas yra mirties bausmės šalininkas. Jis tikisi, kad Europos Sąjungoje bus geresnis klimatas jos įvedimui iš naujo. Todėl sakau: šis Parlamentas yra čia tam, kad užtikrintų, jog Europos klimatas liktų priešiškas mirties bausmei. Tai yra esminis punktas.

(Plojimai)

Kol Europos socialistai turi įtaką, mes turime padaryti tai. Vis dėlto aš norėčiau užduoti vieną klausimą Tarybai: Manuel Lobo Antunes, ne jums asmeniškai, bet kitų 26 valstybių narių valstybės ir vyriausybės vadovams. Kiek laiko kiti 26 valstybių ir vyriausybių vadovai taikstysis su tuo ir toliau nutylės faktą, kad mirties bausmės šalininkas, kuris visiškai atvirai tvirtina, jog toks yra, turi galimybę paralyžuoti Europos Tarybą šiuo klausimu? Mums taip pat reikia atsakymo į šį klausimą.

(Plojimai)

  Marco Pannella, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pareiškimai, kuriuos Vadovų Taryba rengė šiam Parlamentui visus metus – jeigu, pavyzdžiui, mūsų Parlamentas būtų toks, kaip Britanijos arba Jungtinių Valstijų parlamentas – atrodytų ne tik kaip nusižengimas tiesai, bet ir šiam Parlamentui.

Ne, Tarybos pirmininke, aš manau, kad jūs buvote neteisingai informuoti apie aparatą ir struktūrą, kuris šiuo metu yra už jūsų ir kuris nuo 1994 m. renkasi neprideramą ir nesuvokiamą požiūrį, už kurį šešis mėnesius pirmininkaujančios valstybės, kurios eina viena po kitos, yra atsakingos arba prisiverčia būti atsakingomis!

1994 m. mes buvome arti pergalės. Mes 8 balsais pralaimėjome, kadangi 20 Europos šalių, kurios dabar yra Europos Sąjungos narės, bendradarbiavo viena su kita ir balsuodamos susilaikė. Visuotinis moratoriumas galėjo būti paskelbtas visame pasaulyje, bet nebuvo dėl tos negarbės, kurios mes neturėtume atleisti: 20 Europos susilaikiusiųjų 1994 m kartu su Taryba, kuri buvo visiškai ir veidmainiškai prie to prisidėjusi.

Jūs, Tarybos pirmininke, taip pat turėjote įžūlumo pasakyti 1999 m. – pagal visus Europos ambasadorius mes turėjome laimėti, kadangi buvo labai didelė ir neabejotina balsų dauguma – balsavimo rytą, kad yra gauta telegrama iš Briuselio, kuriuose liepiama atsitraukti. Tai buvo nesuprantama! 2003 m. Italijos užsienio reikalų ministras, vėliau užėmęs Tarybos pirmininko postą, paskelbė, kad nesant Europos Sąjungos sutikimo, Italija neteikia rezoliucijos, kurios atžvilgiu mes vėl turėjome daugumą. Dabar padėtis yra dar labiau šokiruojanti.

Tačiau ar jūs, Manuel Lobo Antunes, tai suprantate? Kurioje šalyje mes galėtume papasakoti tokią kaip ši neįtikėtiną istoriją? Jūs sakote, kad 173 iš 192 JT valstybių narių panaikino mirties bausmę faktiškai ir įstatymiškai. Ar visa tai yra jūsų didžiulės pastangos! Jūs turėjote pateikti ankstesniąją rezoliuciją 61-ojoje Asamblėjoje, turėjote pateikti vieną rezoliuciją šios Asamblėjos pradžioje, tai yra vakar, bet jau šiandien mūsų turimos naujienos iš Niujorko yra apie tolesnius atidėliojimus.

Jūs taip pat pasakėte nedidelę, bet rimtą netiesą: tiesa yra ta, kad 95 šalys pasirašė deklaraciją ir gruodžio 28 d. mes, Italijos vyriausybė, jau turėjome 85 parašus, o tai, ką jūs pasiekėte, iš tiesų mes pasiekėme kartu – būtent tik 11 papildomų parašų. Taigi, jei jūs norite nepasinaudoti proga, pirmyn. Tačiau gėda, kad mes taip padarysime...

(Pirmininkė nutraukė kalbėjusįjį)

  Konrad Szymański, UEN frakcijos vardu. – (PL) Ponia pirmininke, siekimas būti filantrope vykdant teisingumą yra viena iš svarbių Europos misijų. Mes turime dar kartą stoti prieš viešai rodomą mirties bausmės vykdymą, kuris yra palikimas iš tų laikų, kai žmogus, kuriam būdavo vykdoma mirties bausmė, tapdavo nesveiku minios susižavėjimo objektu. Mes turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad galėtume pasipriešinti mirties bausmėms, kurios vykdomos Kinijos arba Irano valdžios politiniu užsakymu.

Tačiau mes negalime sutikti būtent su siauru visos šios problemos supratimu. Ypač mes negalime sutikti su diskusijų šiuo klausimu nutraukimu. Mes negalime sutikti su lyg ir cenzūra, siūloma Martino Schulzo pasisakyme. Ne nuo jo priklauso, kiek laiko Lechas Kačinskis liks Lenkijos prezidentu, ir nesvarbu, ar jis labai nori, kad taip būtų. Tai priklauso nuo lenkų, kurie turi savų abejonių. Ir ne tik lenkai turi abejonių dėl visuotinio moratoriumo arba dėl Komisijos siūlomos propagandos ir socialinių kampanijų.

Aš turiu vieną klausimą – ar iš tikrųjų galima nuo patogios vyriausybės kėdės Paryžiuje arba Lisabonoje siųsti kreipimąsi dėl baudimo mirties bausmės sustabdymo į regionus, kuriuose paplitęs žiaurumas ir smurtas? Ar ne veidmainystė tikėtis, kad mirties bausmė šiuo metu būtų panaikinta Irake ir Afganistane, kai nieko nedaroma, kad būtų atkurtas saugumas ir teisingumas šiose šalyse?

Aš nepritariu įsitikinimui, kad mirties bausmės panaikinimas kitose pasaulio dalyse pateiks sprendimą smurto ir brutalumo atžvilgiu. Bet kuriuo atveju Lenkija panaikino mirties bausmę 1988 m. – beveik prieš dvidešimt metų. Mes padarėme tai nepaisydami mūsų pačių visuomenės nuomonės. Mes padarėme tai Europos vienybės vardu. Šiandien mes norime toliau palaikyti tą sprendimą.

Gali būti, kad iš tiesų mūsų pasaulio dalis gali leisti sau rinktis alternatyvas mirties bausmei. Mes norime pademonstruoti solidarumą bendradarbiaudami šiuo klausimu, bet mes negalime sutikti su Europos cenzūra mirties bausmės srityje, kurią siūlo Martin Schulz.

Rezoliucijos projekte bereikalingai minimas Europos kovos su mirties bausme dienos klausimas. Gal galiu jums priminti, kad mirties bausmė nėra vienintelė vieta, kurioje mes susiduriame su gyvybės ir mirties klausimais politikoje bei teisėje. Jeigu mes norime vesti dialogą Europoje dėl dabartinių iššūkių humanizmui, mes negalime apsiriboti mirties bausme, kurios atžvilgiu, galų gale, mes turime bendrą nuomonę. Mes negalime vengti diskutuoti apie abortą pagal prašymą, kurį taip pat Europoje ir visame pasaulyje entuziastingai gynė šis Parlamentas ir Martino Schulzo klubas. Mes negalime vengti aptarinėti eutanazijos, garantijos žmogaus orumui arba klestinčio biomedicinos mokslo vystymosi. Net jei Europos kalendoriuje viena iš dienų turi būti teisės aktų leidėjų, ir taip pat jūsų, humanitarinio aspekto atspindžio diena, mes negalėsime tiesiog užmerkti akis į visą tai arba turėsime pereiti prie veidmainiavimo.

  Monica Frassoni, Verts/ALE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš norėčiau pratęsti tokią pačią nuomonę, kokia yra Marco Pannellos nuomonė, ir norėčiau paprašyti pirmininkaujančios valstybės pateikti atsakymą, jei yra galimybė.

Aš norėčiau sužinoti, kodėl pirmininkaujanti valstybė atsiėmė reikalavimą arba pasiūlymą paskelbti Europos kovos su mirties bausme dieną. Niekur nėra parašyta, kad tai yra sprendimas, kuris turi būti priimtas vieningai. Jeigu jūs galėtumėte pacituoti man taisyklę, kuri tai yra nustatyta, aš būčiau labai dėkinga – nors kadangi mes kalbame apie politinį bendradarbiavimą, aš esu visiškai įsitikinusi, kad jeigu jūs būtumėte panorėję, būtumėte galėję priversti balsuoti ir gauti didžiąją daugumą balsų, atėmus vieną. Aš manau, kad tai būtų buvusi puiki Europos diena. Taigi, proga buvo praleista.

Antra, aš taip pat esu labai sumišusi, Manuel Lobo Antunes, dėl jūsų liūdnos atpasakotos istorijos apie įvairius rezoliucijų pateikimus ir atsiėmimus. Aš norėčiau, kad jūs atsakytumėte į konkretų klausimą: kadangi jūs pirmininkaujančios Portugalijos vardu nusprendėte veikti praktiškai pašalindamas kitas šalis, pavyzdžiui, mano šalį, iš Jungtinių Tautų derybų, – bet tai nėra šio forumo klausimas, – aš norėčiau sužinoti, kada jūs teikiate rezoliuciją. Tai taip pat yra neaišku. Jei jūs pateiksite ją per vėlai, tai bus visiškai beprasmiška.

Trečia, jūs pasakėte du dalykus, kurie mane šiek tiek suerzino. Aš buvau viršuje, savo kabinete, kadangi buvo šiokių tokių reikalų, bet klausiausi originalaus jūsų nuostabios kalbos. Jūs pasakėte, kad buvo būtina turėti lankstumo ir palikti erdvės manevrams, ir būtent tai mane labai sujaudino. Ką jūs turite omenyje? Be to, jūs kalbate apie vadinamąjį frontą, kuris siekia panaikinimo, bet netgi nelabai tiki moratoriumu. Tai net labiau kelia nerimą, kadangi būtent dėl klaidingo pasidalijimo į dvi dalis mes iki šiol pralaimime. Todėl aš norėčiau, kad atsakytumėte į keletą konkrečių klausimų, ir tikiuosi, kad jūs atsakysite.

  Luisa Morgantini, GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, man buvo labai įdomu klausytis Monicos Frassoni, kurios klausimus ir aistringumą aš visiškai palaikau. Be to, pritariu tam, ką pasakė Marco Pannella.

Šiandien aš iš tiesų liūdna. Mane tikrai nuliūdino Konrado Szymańskio pasisakymas. Aš manau, kad Europa – už kurią mes kovojome ir kuria tikėjome – susiduria su šiomis kliūtimis. Šios pozicijos – iš tiesų yra mūsų liūdesio priežastis. Tačiau šiandien man taip pat liūdna, kad didis žmogus, istorinė Palestinos asmenybė, mirė Gazoje nuo vėžio ir nebuvo įmanoma jo išgydyti. Gaza yra apsiaustyje. Tačiau jis greičiausiai būtų miręs bet kokiu atveju, kadangi buvo labai senas. Jis buvo žmogus, kuris giliai tikėjo taika, demokratija, demokratiška ir pasaulietine Palestina be smurto. Tai Haider Abdel Shafi. Aš norėčiau atiduoti duoklę jam čia, kadangi pasaulyje yra tiek daug mirties bausmių, su kuriomis mes turime kovoti.

Aš taip pat pritariu tam, ką sakė kiti nariai. Sesija prasidėjo ir aš tikiuosi, kad rugsėjo 28 d., kai su susitiks pirmininkaujanti Portugalija ir Italijos vyriausybė, jos tikrai nuspręs pateikti rezoliuciją už mirties bausmės moratoriumą.

Tiesa, kad per pastaruosius 14 metų rezoliuciją diskredituodavo klaidos ir atidėliojimai, jei ne atviras obstrukcionizmas. Šį kartą mes galime pasiekti tikslą ir tą turime daryti. Italija kartu su Europa sukurs aljansų tinklą, aprėpiantį visus žemynus. Didžioji dalis tarptautinės bendruomenės yra už šią rezoliuciją, ir yra tik kelios šalys, kurios remia mirties bausmę. Savaime suprantama, kad neturėtų būti naudojamasi skirstymu į mirties bausmės moratoriumą ir panaikinimą.

Mes esame už mirties bausmės panaikinimą, bet šiandien būtent moratoriumas gali suvienyti mus ir padėti pasiekti pergalę. Mes žinome, kad tai padaryti yra sunku, mes žinome, kad to negalime laikyti savaime suprantamu dalyku. Tai mes galime suvokti pagal vidaus ne tik Lenkijos, bet piliečių visame pasaulyje bei Europos politinių lyderių, kurie reikalauja mirties bausmės, nuomones. Tačiau, jei vis dėlto mūsų požiūris į tarptautinius santykius remiasi į moralinį vertybių pagrindą, kuriame dominuoja žmogaus gyvenimas ir teisingumas, mes turime laimėti. Taigi, kitos kelios savaitės bus lemtingos. Moratoriumas iš tiesų yra pagrindinis etapas tarptautinei bendruomenei atsisakant barbariškos praktikos, kuris pakeičia kerštą dėl teisingumo. Mes tikrai turime pasiekti tikslą ir izoliuoti balsus, kurie sako „ne“.

  Jean-Claude Martinez, ITS frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, Tarybos nariai, 1977 m., vadovaujant Jameso Earlo Karterio administracijai, į kosmosą buvo paleisti du zondai: „Voyager 1“ ir „Voyager 2“. Jūs galite pagalvoti, kad tai neturi nieko bendro su mūsų diskusija. Tačiau į šiuos du zondus jau miręs fizikas Carl Sagan įdėjo prezidento Kurto Waldheimo pranešimą, vyro ir moters brėžinį, pagrindinę matematinę formulę, žinomą kaip Žemės formulė, ir įrašą su vėjo, traktoriaus ir kūdikio garsais bei ištraukas iš Mocarto, Bethoveno ir Chuck Berry kūrinių. Praėjusiais metais šie du zondai paliko saulės sistemą arba vadinamąją heliosferą, kad keliautų 42000 šviesmečių iki artimiausios žvaigždės – kitaip tariant, 200000 kilometrų, padaugintų iš 3600, padaugintų iš 24, padaugintų iš 365 ir padaugintų iš 42000.

Per 30 metų šie du zondai nepasiuntė atgal jokių signalų, kadangi nė vienas nebuvo priimtas. Šiuo metu vienintelė žinoma gyvybė yra Žemėje. Žiūrint iš tos perspektyvos yra akivaizdu, kad Teksaso arba Kinijos baudžiamieji kodeksai, kurie leidžia nutraukti tokį ypatingai retą dalyką kaip gyvybė, yra tikras nenormalumas. Priešingai, Portugalijos pasiūlymas surengti konferenciją apie gyvenimą ir žmogaus orumą atspindi šios tyrinėtojų tautos perspektyvą, kadangi priešintis mirties bausmei yra tik vienas iššūkio ir politinės teologijos aspektas.

Bet kurios politikos tikslas turi būti tik turtingas ir įvairus gyvenimas. Priešinimasis mirties bausmei yra puiku. Tačiau yra tik vienas svarbiausios politinės problemos aspektas, būtent eutanazijos: kokia yra politikų nuomonė? Ar kurti ekonomines, socialines ir fizines sąlygas, kad šis paslaptingas dalykas, vadinamas gyvybe, galėtų klestėti, ar kurti neturinčią ateities maltusistinę politiką: griežtus paktus, normavimą, draudimą, rovimą su šaknimis, Erodo premijas ir Britų skerdynes ir deginimus dėl snukių ir nagų ligos? Tai yra reikalo sunkiausia dalis tikrasis mirties bausmės mastas – tai yra politinis pasirinkimas tarp ateities neturėjimo ir gyvybės.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Aš nedviprasmiškai palaikau iniciatyvą paskelbti Europos kovos su mirties bausme dieną nei jei tai nėra vieningas 27 valstybių narių sprendimas.

Aš sutinku su šio draudimo, kurį neseniai paskelbė kai kurios Afrikos šalys iš dalies spaudžiant Europos Sąjungai, įvedimu. Pavyzdžiui, mirties bausmę panaikino Ruanda ir Gabonas. Šios šalys taip pat suvokė, kad mirties bausmei nėra vietos demokratinėje visuomenėje. Aš manau, kad taip pat būtina paspausti kitas šalis, pavyzdžiui, Ameriką ir Kiniją, kad šis reiškinys taptų istorija. Kita vertus, taip pat būtina išskirti tam tikras Europos šalis, kurios nuolat neratifikuoja protokolų, draudžiančių naudoti mirties bausmę.

Europos žmogaus teisių konvencijos protokolą Nr. 6, kuris besąlygiškai draudžia naudoti mirties bausmę taikos metu, ratifikavo visos 27 valstybės narės. Tačiau protokolą Nr. 13, kuris draudžia naudoti mirties bausmę visais atvejais, pasirašė visos 27, bet vis dar neratifikavo penkios valstybės narės, būtent Prancūzija, Italija, Lenkija, Ispanija ir Latvija. Todėl, net jei šiandien pagrindinė kritika, susijusi su Europos kovos su mirties bausme dienos paskelbimu, buvo taikoma Lenkijai, aš visiškai sutinku su Martino Schulze‘o, Monicos Frassoni ir Luisos Morgantini nuomone ir palaikau ją, kad taip pat reikėtų nurodyti tas šalis.

Aš norėčiau pabrėžti, kad nėra akivaizdžių įrodymų, kad mirties bausmė turėtų atgrasomąjį poveikį smurtiniam nusikalstamumui. Jos negrįžtamas pobūdis reiškia, kad teisingumo klaidų, kurios yra neišvengiamos bet kurioje teisinėje sistemoje, negalima atitaisyti.

  Maria da Assunção Esteves (PPE-DE). – (PT) Aš norėčiau priminti apie tai, ką Viktoras Hugo pasakė apie ašaromis, o ne krauju nuplaunamą kraują. Kai Europa išdėstė savo vertybes ir mirties bausmės panaikinimą paskelbė viena iš sąlygų norint atvykti ir būti čia, ji tuo išdėstė principų kodeksą, kuris išskiria ją kaip apšviesti namai ir kaip sritis, kurioje įstatymai neegzistuoja be didingo žmogaus orumo moralinio pagrindo.

Kova su mirties bausme yra civilizacijos kova su barbarizmu. Kova su oficialiu, organizuotu, apskaičiuotu ir šaltakraujišku žudymu. Mirtis pagal įstatymą nėra teisinės valstybės principas, kadangi mirties bausmei nėra vietos bet kurioje teisėje, vertoje savo vardo. Žudymas pagal žiaurias ir neteisėtas taisykles. Kova su mirties bausme yra visuotinio teisingumo, kadangi jis iš esmės liečia žmonijos humaniškumą ir nustato mūsų santykius su pasauliu, klausimas. Būtent dėl to Europa negali žiūrėti pro pirštus į faktą, kad tokios šalys kaip Kinija, Iranas, Pakistanas, Irakas, Sudanas ir Jungtinės Valstijos, pritaria tokiam barbariškam mirties bausmės mechanizmui.

Europa neturi teisės prisidėti prie viso to tylėdama. Ji taip pat negali tylėti savo vidaus dinamikos atžvilgiu. Europa turi priminti Lenkijai, kad kova su mirties bausme yra išdėstyta teisingumo a priori principuose, kurie yra sine qua non, norint būti europiečiu. Kalbant apie Europos kovos su mirties bausme dieną tiktų paklausti ir aš klausiu pirmininkaujančios Portugalijos, kokiomis aplinkybėmis šaliai duodama teisė spręsti prieš Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje konsensusu sutartas vertybes? Aš taip pat norėčiau paklausti pirmininkaujančios Portugalijos, ar galima būtų naudoti vienbalsiškumą konsensuso srityse, susijusiose su taisyklėmis, pagal kurias sukurta Sąjunga. Ar vienbalsiškumas yra numatytas tik klausimams, kurie greičiau skiria mus vietoj to, kad turėtume esminį konsensusą, kuriuo grindžiama Europa?

Tokie yra mano klausimai pirmininkaujančiai valstybei ir tokios mano mintys apie Europos kovos su mirties bausme dieną.

  Pasqualina Napoletano (PSE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, tai jau trečias kartas šiais metais, kai Europos Parlamentas grįžta prie moratoriumo temos. Mes tikime, kad yra galimybė pasiekti šį tikslą iki metų pabaigos ir būtent dėl to mes primygtinai prašome pirmininkaujančios Portugalijos pateikti dokumentą per kelias ateinančias valandas kartu su atitinkamu Jungtinių Tautų komitetu. Mes norime padaryti tai glaudžiai bendradarbiaudami su Italija, būtent šalimi, kuri inicijavo kampaniją, susieti ją ne tik su Europos Sąjungos šalimis, bet ir tomis šalimis, kurios pademonstravo norą būti rėmėjomis ir bendraautorėmis.

Aš taip pat norėčiau dar kartą išaiškinti, kad moratoriumo tikslas yra ne prieštarauti bendresniam panaikinimo tikslui, ir bet kuriuo atveju tai yra moratoriumas, kurį mes turime pasiekti šiandien, iš dalies kaip pirmą žingsnį link panaikinimo. Niekam neturi būti leidžiama drumsti vandenį! Pagaliau aš prisijungiau prie kolegų narių, kurie negali patikėti, kad tokia svarbi Europos šalis kaip Lenkija galėtų atsiriboti nuo spalio 10 d. paskelbimo Europos kovos su mirties bausme diena ir kad dėl to ši diena galėtų būti pristabdyta.

Ponia pirmininke, Tarybos pirmininke, mes prašome jūsų neatsisakyti šio tikslo. Neišvaistykite to nedidelio pakilimo, kurį mums pavyko įdiegti Europoje ir kurį veikia ekonominės politikos, verslo politikos ir pinigų politikos klausimai.

  Flautre (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, panaikinimo šalininkių arba įvedusių moratoriumą šalių skaičius didėja kiekvienas metais. Žmonės dvejoja netgi valstybėse, kuriose vis dar išlieka mirties bausmė, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, ir koalicijos formuojasi musulmonų šalyse.

Kiekvieną dieną imamasi veiksmų siekiant išvengti mirties bausmės vykdymo. Keliose šalyse homoseksualumas vis dar baudžiamas mirtimi ir, deja, dabartinis Europos klimatas yra priminimas, kad dėl to laukia labai sunki kova.

Moratoriumo ir JT Generalinės Asamblėjos klausimas Parlamentas trečia kartą šiais metais prašo jūsų, Tarybos pirmininke, oficialiausiu būdu: mes turime padaryti viską, kad JT Generalinėje Asamblėjoje pasiektume rezoliuciją kuo greičiau ir iki šių metų pabaigos, turint omenyje moratoriumo ir panaikinimo strategiją. Aš manau, kad čia mes visi sakome tą patį – tai yra mūsų ėjimas.

Kaip mes galime paaiškinti, kodėl Europos kovos su mirties bausme dieną mes nepasakėme nė žodžio apie šiandieninę situaciją Europoje? Kaip yra įmanoma, kad šalis gali naudotis šiuo klausimu politiniams tikslams, atsilikdama nuo likusios Europos Pagrindinių teisių chartijos 2 straipsnio atžvilgiu ir nuo seniausių jos išorės politikos bendrų tikslų? Europos Sąjungos institucijos ir jūs, kaip Tarybos pirmininkas, negalite toleruoti tokios situacijos.

Pasaulio kovos su mirties bausme diena yra spalio 10 d. Europos Parlamentas rinksis Briuselyje mėnesinių sesijų metu. Parlamentui yra nepaprastai svarbu paminėti šį įvykį kuo iškilmingiau ir ryžtingiau.

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE). – Ponia pirmininke, man buvo labai malonu išgirsti apie Komisijos iniciatyvą spalio 10 d. paskelbti Europos kovos su mirties bausme diena ir visiškai palaikau šią iniciatyvą bei raginu visus kolegas palaikyti ją, kaip jau ir buvo daroma šiose diskusijose. Aš buvau sukrėsta sužinojusi, kad ne visos ES šalys buvo už šią iniciatyvą. Lenkijos pozicija stato į pavojų ES, kaip pagrindinės jėgos už panaikinimą, patikimumą ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad Lenkijos vyriausybė persvarstys savo poziciją.

Mirties bausmė yra žiauri ir nehumaniška. Ji prieštarauja žmogiškajam orumui ir visiškai nėra įrodymų, kurie leistų manyti, kad mirties bausmė pasitarnauja kaip nusikalstamumo atgrasymo priemonė. Laimei, šiuo metu pasaulyje vyrauja panaikinimo tendencija. Visa Europa, išskyrus Baltarusiją, jau yra šiose gretose ir vis daugiau ir daugiau valstybių iš kitų žemynų įrašoma į nuolatos didėjantį panaikinimo šalininkų sąrašą.

Be to, aš manau, kad mes turėtume toliau raginti savo Amerikos kolegas vieną kartą ir visiems laikams panaikinti mirties bausmę. Mirties bausmės vykdymo moratoriumas yra pirmas žingsnis į panaikinimą. ES turi toliau raginti visas valstybes, kuriose tebėra mirties bausmė, paskelbti moratoriumą. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija prieš mirties bausmę vargu ar suvaidins svarbų vaidmenį šiuo atžvilgiu.

Tačiau mes turėtume pasirūpinti, kad situacija nesivystytų taip pat kaip 1999 m., kai mano šalis Suomija pabandė priversti JT Generalinę Asamblėją priimti rezoliuciją dėl mirties bausmės. Ji buvo sušvelninta tiek, kad tikriausiai padarė daugiau žalos šiam reikalui nei gero. Dabar, kai Italija sugrąžino šį klausimą atgal į JT dienotvarkę, aš tikiuosi, kad visa WS parems pasiūlymą ir mes turėsime JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją šiuo klausimu.

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nare, ministre, aš esu priversta pradėti šį kreipimąsi asmeniniu priekaištu. Ką tik klausydamasi pasisakymo, kurį šiame Parlamente pristatė Konrad Szymański, atstovaujantis Lenkijos dešiniajam sparnui, aš prisiminiau momentą iš vakarykščios Prezidento Mahmoudo Ahmadinejado pasisakymo Niujorko Kolumbijos universitete. Konradai Szymański, jūsų teisės ir teisingumo vyriausybė, Lenkijos dešinysis sparnas, priskyrė mano šalį, mano gimtąją šalį, tokių šalių kaip Iranas ir Baltarusija kompanijai. Prezidentas Mahmoud Ahmadinejad su pasididžiavimu paminėjo Amerikos, kaip šalies, kurioje vis dar vykdoma mirties bausmė, pavyzdį.

Lenkijos viešąją nuomonę papiktino tai, kad Varšuvoje esančiai vyriausybei pavyko blokuoti Europos kovos su mirties bausme dieną. Galų gale tai yra reikalas, kuris suvienijo Europos Sąjungą, jis vienija Europos viešąją nuomonę, jis vienija Europos politines partijas bei formuoja demokratinį ir liberalų konsensusą nepaisant ideologinių nesutarimų Europoje. Aš tikiu, kad būsimi rinkimai Lenkijoje atskleis Lenkijos visuomenę, kuri yra apsisprendusi, kad Europos Sąjunga galėtų veikti kartu šiuo klausimu Jungtinių Tautų forume pateikdama iniciatyvą prieš mirties bausmę.

  Ana Maria Gomes (PSE). – (PT) Mano šalis Portugalija 1867 m. buvo mirties bausmės panaikinimo pirmtakė ir dėl to labai didžiuojasi šia pirmininkaujančios Portugalijos iniciatyva Europos ir Jungtinių Tautų sistemoje paskelbti Europos kovos su mirties bausme dieną sutinkamai su visais Portugalijos veiksmais tarptautiniu lygmeniu, siekiant panaikinti mirties bausmę ir protestuoti prieš vyriausybes, kurios yra pagrindiniai nehumaniškos praktikos kaltininkai, ypač Kinijos, Jungtinių Valstijų ir Irano.

Mano supratimu, būtų visiškas skandalas, jei Lenkijos vyriausybė bandytų blokuoti šią iniciatyvą tokiais oportunistiniais ir prieštaringais argumentais. Lenkijos žmonės privalo sužinoti, kad Lecho Kačinskio vyriausybė ne tik kenkia Europos Sąjungai ir jos pagrindinėms vertybėms, bet ir daro didžiulę žalą geram Lenkijos vardui ir prestižui. Statomos į pavojų svarbiausios vertybės, kurios skiria civilizaciją nuo barbarizmo. Pirmininkaujančios Portugalijos negali sustabdyti Lenkijos vyriausybės pasipriešinimas. Ji negali leistis bauginama Lenkijos vyriausybės. Ji turi išsaugoti pasiūlymą, skubiai pateikti jį balsavimui Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje, palikti Lenkijos vyriausybę izoliacijoje ir judėti pirmyn su Europos kovos su mirties bausme dienos šventimu spalio 10 d.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Ponia pirmininke, aš atsiriboju nuo savo kolegos Konrado Szymańskio pasisakymo ir visiškai prisijungiu prie Józefo Pinioro pasisakymo. Lenkija pasirašė šeštąjį protokolą, panaikinantį mirties bausmę, ir prisiėmė teisinį įsipareigojimą išrauti su šaknimis šią bausmės formą iš mūsų šalies. Praėjusių metų birželio 17–18 d. Liuksemburge Europos užsienio reikalų ministrai, visi Europos užsienio reikalų ministrai, įskaitant Lenkijos užsienio reikalų ministrą, susitarė, kad Europos Sąjunga turėtų pateikti bendrą rezoliucijos projektą prieš mirties bausmę.

Kas atsitiko nuo birželio 17 d., kad rugsėjo mėn. privertė Lenkiją pakeisti savo požiūrį? Matyt, tai galėjo būti vidaus situacija. Matyt, tai galėjo būti ir rinkimai. Bet ar galime sakyti, kad Lenkija pakeitė savo nuomonę? Tai ne Lenkija – tai yra Lenkijos vyriausybė. Lenkai nėra barbarai – jie nepritaria mirties bausmei. Lenkai daug kartų stojo prieš mirties bausmę. Ir aš turiu pasakyti jums ir ypač Konradui Szymańskiui, kad viešosios nuomonės apklausos rodo, kad 57 % lenkų nenori mirties bausmės. Atstovaudami Lenkijai nepamirškite to ir išreikškite tai, ką Lenkijos visuomenė mano, turėdami šią tendenciją mintyse.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. – (PT) Labai ačiū jums, ponia pirmininke, ponios ir ponai, už jūsų mintis, pastabas ir klausimus.

Tarybai tai buvo ir bus lengvos diskusijos. Lengvos dėl to, kad Taryba ir Europos Parlamentas susitarė, kas yra svarbiausia, ir kad sieks kitoje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje rezoliucijos dėl moratoriumo ir mirties bausmės panaikinimo. Aš, žinoma, esu patenkintas matydamas, kad mes esame vieningi dėl diskusijų, kuriose dalyvavome, svarbiausio tikslo ir kad mes dirbsime kartu, kad tai taptų įmanoma.

Kaip minėjo Portugalijos parlamento narys, aš taip pat labai didžiuojuosi dalyvaudamas šiose diskusijose kaip Portugalijos atstovas, kadangi mes buvome pirmoji šalis Europoje, siekianti panaikinti mirties bausmę. Tai yra tema, klausimas ir problema, kurios atžvilgiu Portugalija yra ypač jautri, ir aš didžiuojuosi galėdamas tai pasakyti čia ir šiuo metu turėdamas galimybę vadovauti Tarybos pastangoms Jungtinėse Tautose bandant pasiekti tikslą, kurį mes patys sau nustatėme.

Aš esu čia ne tam, kad kalbėčiau apie praeitį. Žinoma, mes turime pasimokyti iš patirties, ir būtent dėl to mes, savaime suprantama, turime vengti bet kokių klaidų, kurias galėtume įsipareigoti ir kurios praeityje neleido mums pasiekti tikslų, kuriuos nusistatėme patys. Praeitis lieka praeitimi. Sutelkime dėmesį į ateitį. Susikoncentruokime pasiryžę ir apsisprendę bei žinodami, kad uždavinys nėra, kalbant politiškai, lengvas, bet yra įmanomas. Kai mes kalbame apie lankstumą, mes kalbame apie pasitikėjimą pirmininkaujančios valstybės darbu. Ko mes siekiame ir konkrečiai reikalaujame – ir mes esame įsitikinę, kad Europos Parlamentas dovanos mums už tai, kadangi jis supranta, kad tai yra politiškai sudėtingas ir kai kada netgi sunkus klausimas – būtent Europos Parlamento pasitikėjimo pirmininkaujančia valstybe ir jos pastangomis, kad mes pagaliau nuvestume šį tikslą iki sėkmingo užbaigimo.

Mes turime pateikti rezoliucijos projektą spalio mėn. pradžioje – nuo spalio mėn. pradžios iki vidurio. Toks yra mūsų ketinimas ir aš galiu pasakyti, kad daug žengtų diplomatinių žingsnių ir sudarytų susitarimų suteikia mums tam tikrą pasitikėjimą. Mes tikime, kad pasitikėjimas augs bėgant laikui, kadangi mūsų reikalas yra teisingas reikalas. Pagaliau aš taip pat norėčiau pasakyti, kad Europos Sąjunga jau turi bendraautorių, kurie ketina pasirašyti šį rezoliucijos projektą kartu su mumis. Be to, turiu pasakyti, kad aš labai didžiuojuosi, jog šie bendraautoriai, įskaitant portugališkai kalbančias šalis, atstovaujančias Afrikai, Azijai ir Lotynų Amerikai, yra šalys, kurios, kaip ir mes, kaip ir Portugalija, taip pat įsipareigoja gerbti visuotinę gyvybės vertybę.

Mes esame įsitikinę, aš kartoju, kad su jūsų parama ir jūsų pasitikėjimu pirmininkaujanti Portugalija įgyvendins savo pačios nusistatytą tikslą JT Generalinės Asamblėjos 62-ojoje sesijoje ir kad mes iš tikrųjų turėsime patvirtintą rezoliuciją atitinkamais terminais, kuriais Europos Parlamentas ir Taryba pageidauja matyti ją patvirtintą.

  Martin Schulz (PSE). – (DE) Ponia pirmininke, aš norėčiau pateikti pastabą pagal 145 straipsnį. Lenkijos narys, kuris pasisakė kaip UEN frakcijos atstovas, visiškai neteisingai citavo mane pateikdamas pastabą apie mano pasisakymą ir aš norėčiau pasakyti tai atvirai.

Aš paklausiau Tarybos, kiek laiko ji ketina taikstysis su šiuo Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio požiūriu. Aš citavau Lechą Kačinskį, kuris labai nori geresnės atmosferos, kad atsirastų galimybė iš naujo įvesti mirties bausmę Europoje. Todėl mano klausimas Tarybai buvo toks: kiek laiko Taryba toliau taikstysis su tuo? Kiek laiko kitos 26 vyriausybės toliau tylės šiuo klausimu? Iš to, ką pasakiau, aš niekuo neleidau sau spręsti (kaip aš galėčiau?), kiek laiko Lechas Kačinskis toliau bus Lenkijos prezidentas. Rinkti savo vyriausybę ir prezidentą yra visiškai suvereni Lenkijos žmonių teisė. Tačiau aš maldauju Lenkijos žmones būti tiek protingus, kad tai leistų jiems pašalinti šią vyriausybę iš valdžios kuo greičiau!

  Pirmininkė. − Ačiū jums, kad paaiškinote tai.

  Monica Frassoni (Verts/ALE). – (PT) Aš uždaviau labai konkretų klausimą. Aš norėčiau sužinoti, kokiu straipsniu pirmininkaujanti valstybė pasikliovė sakydama, kad buvo reikalingas vienbalsiškumas šio tipo klausimui, pavyzdžiui, sprendimo dėl kovos su mirties bausme dienos priėmimui, ir kodėl primygtinai nereikalauja balsavimo Taryboje. Aš norėčiau sužinoti, kodėl pirmininkas nieko nesako apie tą punktą, kurį minėjo visi kalbėjusieji.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. – (PT) Tai yra Tarybos aiškinimas, kad tokio pobūdžio sprendimams reikia vienbalsiškumo.

  Pirmininkė. − Aš gavau penkis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2007 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienį.

(1) Žr. protokolą.

11. Derybos dėl tarpregioninio asociacijos susitarimo su MERCOSUR šalimis ir naujosios dvišalės strateginės partnerystės su Brazilija (diskusijos)

  Pirmininkė. − Kitas klausimas yra Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl derybų dėl tarpregioninio asociacijos susitarimo su MERCOSUR šalimis ir naujosios dvišalės strateginės partnerystės su Brazilija.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. – (PT) Mes suprantame, kad Europos Sąjungos ir MERCOSUR šalių asociacijos susitarimas turi būti visapusiškas visais savo aspektais, tai yra bendravimo ir bendradarbiavimo aspektais siekiant ne tik skatinti prekybą ir investavimą, bet ir ryžtingai stiprinti strateginius Europos Sąjungos ir šio regiono santykius. Šis susitarimas sukurs didžiausią laisvosios prekybos zoną tarp dviejų regioninių blokų su beveik 700 mln. gyventojų, plečiant ekonominę ir socialinę integraciją, palengvinant investavimą ir užtikrinant nemažą ekonomikos augimą abiems regionams.

Tiesa, kad derybų dėl Dohos plėtros darbotvarkės rezultatai darė įtaką derybų procesui. Tačiau mes negalime žiūrėti į asociacijos susitarimą vien tik iš ekonominės perspektyvos. Būtina pabrėžti susitarimo politinio aspekto svarbą.

Siekiant padaryti kokybinį šuolį, kurį mes norime matyti Europos Sąjungos ir MERCOSUR šalių santykiuose, nepaprastai svarbu atsižvelgti į politinio ir ekonominio komponento pusiausvyrą. Tačiau mes turime pripažinti, kad po septynerių derybų metų mes esame aklavietėje. Ta aklavietė susidarė dėl pateiktų pasiūlymų prieštaringumo arba skirtumo.

Viena vertus, Europos Sąjungos pateiktas pasiūlymas aprėpė visus sektorius, o, kita vertus, į MERCOSUR šalių pasiūlymą neįtraukti sektoriai, kurie yra labai svarbūs Europos Sąjungai. Pirmininkaujanti Portugalija laukia, kol MERCOSUR šalys pasižadės priimti pataisyto pasiūlymo formą, kad Komisija galėtų atnaujinti derybas siekiant greitos susitarimo, kuris būtų sąžiningas ir subalansuotas abiejų pusių atžvilgiu, baigties.

Europos Sąjungos ir Brazilijos strateginė partnerystė, sukurta liepos 4 d. Lisabonos aukščiausio lygio susitikime, turi būti laikoma ne tik kaip santykių su Brazilija stiprinimo priemonė, bet ir kaip būdas gerinti strateginius dvišalius Europos Sąjungos ir Lotynų Amerikos santykius, ir ypač derybose su MERCOSUR šalimis.

Po aukščiausio lygio susitikimo su Brazilija paskelbtas bendras pareiškimas neabejotinai rodo pasižadėjimą užbaigti derybas ES ir MERCOSUR asociacijos susitarimu.

Konkrečiai dėl Brazilijos ir turint omenyje didėjančią tos šalies strateginę reikšmę tarptautinėje arenoje, pirmininkaujančios Portugalijos darbo apimtyje sukurta partnerystė sudaro sąlygas naujų Europos Sąjungos ir Brazilijos santykių, panašių į tuos, kuriuos turime su Rusija, Indija ir Kinija, pradžiai. Partnerystė bus vystoma veiksmų plano pagrindu, į kurį bus įtrauktas dialogo ir bendradarbiavimo stiprinimas abi šalis dominčiose srityse ir kuris buvo pateiktas Komisijos komunikate Tarybai dėl ES ir Brazilijos strateginės partnerystės, kuri, savaime suprantama, apima MERCOSUR darbotvarkę.

  Jįn Fige¾, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, aš esu labai dėkingas už galimybę diskutuoti šiuo labai svarbiu klausimu. Kaip buvo teisingai nurodyta, sprendimas sukurti strateginę partnerystę su Brazilija sugrąžina mus prie pirmojo Komisijos komunikato dėl Brazilijos, kuriame mes pasiūlėme kryptį pirmyn mūsų santykiuose su Brazilija. Pirmasis ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikimas Lisabonoje patvirtino ir sutvirtino šiuos naujus santykius.

Kodėl reikia glaudesnių santykių su Brazilija? ES ir Brazilijos strateginė partnerystė yra savaime suprantama reakcija į geopolitinę tikrovę. Šiandien Brazilija tampa tarptautine veikėja, turinčia didelį svorį svarbiais visuotiniais klausimais, pavyzdžiui, klimato kaitos, kovos su skurdu, taikos, saugumo ir daugiašalių santykių principo. Jos nuomonė yra gerbiama besivystančiame pasaulyje, kaip rodo jos pirmininkavimas G20 PPO viduje arba jos buvimas aktyvia Pietų šalių dialogo rėmėja.

Ji sudarė naujas partnerystes su visomis pagrindinėmis veikėjomis: Kinija, Rusija ir Jungtinėmis Valstijomis. Europos Sąjunga turi daug ką laimėti iš partnerystės su Brazilija, kad būtų galima siekti pažangos visiems rūpimais globaliais klausimais.

Strateginė partnerystė suteikia tinkamą pagrindą, kaip parodė patirtis su visomis kitomis BRICS grupės narėmis. Kokį poveikį ši partnerystė turės Lotynų Amerikai ir, konkrečiau, MERCOSUR regionui? Regioninės integracijos skatinimas yra partnerystės vienas iš kertinių akmenų. Tai yra aiškiai išdėstyta Komisijos komunikate ir tai taip pat rodo, kaip Brazilija suvokia ją. Prezidentas Luiz Inįcio Lula da Silva labai tvirtai išdėstė šią nuomonę liepos mėn. ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikime.

Aš negaliu pakankamai išryškinti Pietų kūgio šalių svarbą Europos Sąjungai. Be kultūrinių ir politinių vertybių mainų, pavyzdžiui, demokratijos, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo, reikia ištirti didžiulį potencialą tarp dviejų ekonomiškai vienas kitą papildančių regionų. ES yra MERCOSUR šalių prekybos ir investicijų partnerė numeris vienas. Mūsų turimos 50 mlrd. EUR vertos prekės ir paslaugos kasmet kerta vandenyną. Be to, 2005 m. ES investicijų MERCOSUR šalyse bendra suma sudarė 100 mlrd. EUR.

Be to, ir visų svarbiausia, kad mes nuoširdžiai tikime ekonomiškai ir politiškai integruotų MERCOSUR šalių galimybe. Nesenas struktūrinio suartėjimo fondo ir MERCOSUR šalių parlamento sukūrimas yra labiausiai teikiantis vilčių signalas. ES yra tvirta šio integracijos proceso rėmėja ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Europos Sąjunga buvo ir bus beveik išskirtinė MERCOSUR šalių integracijos donorė. Per pastaruosius penkerius metus buvo skirta 50 mln. EUR suma ir tokia pati suma paruošta dabartinei finansinei perspektyvai (207–2013 m.) siekiant padėti kurti MERCOSUR šalių institucijas, stiprinti pilietinę visuomenę ir pastūmėti ekonominę integraciją pirmyn.

ES ir MERCOSUR šalių asociacijos susitarimo sudarymas būtų milžiniškas žingsnis pirmyn regiono integracijos procese. Būtent dėl to Europos Sąjunga lieka tvirtai įsipareigojusi užbaigti derybas ir trokšta padaryti pažangą derybose, kai tik bus daugiau aiškumo Dohos plėtros raunde.

Strateginė partnerystė su Brazilija yra tiek Brazilijai, tiek ir MERCOSUR šalims naudingas sprendimas. Du santykių lygiai – nacionalinis ir regioninis – vienas kitą papildys ir palaikys. Partnerystė jokiu būdu nepakeis dvišalių ES ir MERCOSUR šalių derybų.

Mes visiškai sutariame su Brazilija, kad MERCOSUR yra ir liks vienintelė platforma mūsų dvišaliams ekonominiams ir prekybiniams santykiams. Aš esu įsitikinęs, kad susivieniję su Brazilija, didžiausia MERCOSUR nare, mes galime suteikti tikrą pridėtinę vertę regioninės integracijos procesui. Bendroje su ES darbotvarkėje pasidalinta patirtis paskatins Braziliją tvirčiau remti MERCOSUR pastangas siekiant sukurti bendrą rinką ir politinę sąjungą.

PIRMININKAVO: GÉRARD ONESTA
Pirmininko pavaduotojas

  Daniel Varela Suanzes-Carpegna, PPE-DE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, Tarybos pirmininke, ponios ir ponai, aš pirma norėčiau padėkoti pirmininkaujančiai Portugalijai ir Komisijos nariui už jų būtinas ir tinkamas pastabas atsižvelgiant į Tarptautinės prekybos komiteto pateikto aiškaus klausimo tekstą.

Brazilija, kaip mes visi žinome, yra didžiulė ir žavinga šalis, turinti milžinišką potencialą, kuris yra lemiamame politinio ir ekonominio vystymosi taške. Mūsų savitarpio santykiai yra tvirti ir mes galime bei turėtume stiprinti juos toliau. Be to, visi žino, pripažįsta ir gerbia ypatingas Brazilijos sąsajas su Portugalija bei Portugalijos sąsajas su Brazilija.

(PT) Mes puikiai suprantame savo gerų ir gerbiamų draugų portugalų poziciją, jų interesus ir jų rūpesčius, kadangi mes pritariame jiems.

(ES) Tačiau Europos Sąjunga, Komisija ir Parlamentas visada reiškė paramą MERCOSUR regioninės integracijos konsolidacijai, derantis su bloku ir, kiek tai yra įmanoma, palaikant regioninę konsolidaciją.

Kaip jau čia buvo pasakyta, Brazilija neabejotinai šiuo klausimu turi svarbiausią vaidmenį. Jeigu Komisijos komunikatas ir Brazilijos siūlomi strateginiai santykiai bus nukreipti šia kryptimi, tai kuo toliau, tuo bus geriau. Tai vis dar palaikytų Europos Parlamentas, kuris pareiškė savo nuomonę čia vykstančiose diskusijose ir vykstant balsavimui dėl pranešimo, kurio pranešėja turėjau garbės būti ES derybose su MERCOSUR, kuris buvo priimtas prieš metus ir kuriuo aš remiuosi.

Todėl turint omenyje sumaištį, kuri kilo dėl šio komunikato, Parlamentui reikia užtikrinti, kad šis klausimas būtų išaiškintas ir mes būtume informuojami.

Mes taip pat žinome, kad laukimas, jog bus sudarytas ambicingas Europos Sąjungos ir MERCOSUR šalių susitarimas, negali tęstis amžinai, o jeigu pati MERCOSUR nepadarys pažangos savo integracijos srityje ir Europos Sąjungos derybos su MERCOSUR liks inertiškos su ar be Dohos susitarimo, dėl jų turėtų būti priimtas sprendimas ir eilinį kartą svarbiausias dalykas būtų efektyvumas – dvišalis susitarimas su Brazilija.

Bet kol tai įvyks, pone pirmininke, ponios ir ponai, tikslas yra pasiekti susitarimą su MERCOSUR. Trumpai tariant, taip sakome Brazilijai, bet nedarydami žalos deryboms su visa MERCOSUR.

  Erika Mann, PSE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, Tarybos pirmininke, mes INTA komitete pareikalavome šios diskusijos, kadangi esame labai susirūpinę matydami, kad sudarinėjame vis daugiau ir daugiau įvairių rūšių susitarimų, kurie turi poveikį visam mūsų darbui išorės ekonominiame sektoriuje ir kurie, savaime suprantama, visada turi užsienio politikos komponentą. Mes turime dvišalius laisvosios prekybos susitarimus, regioninius laisvosios prekybos susitarimus, partnerystės susitarimus ir strateginius susitarimus ir mes jaudinamės, kaip juos galima sutelkti, kad turėtume nuoseklų Europos požiūrį reaguojant į globalizacijos iššūkius užsienio politikos ir išorės ekonominiame sektoriuje.

Komisijos nary, jūs teisingai pasakėte, kad Brazilija yra mums svarbi šalis. Aš taip pat esu labai dėkinga, kad dalyvauja Tarybos pirmininkas, ir mes visi, žinome, palaikome jo nuomonę. Ji nėra tik svarbi šalis – daugeliu atžvilgių ji taip pat yra nuostabi šalis. Klausimas yra paprastas: kaip mes galime išmintingai tuo pačiu metu suderinti šį strateginį susitarimą su regioninio susitarimo su MERCOSUR sudarymo idėja, kuri yra atsidūrusi į didelį susirūpinimą keliančią padėtį? Paprasčiausiai yra netiesa, kad mums puikiai sekasi derybose. Jos yra labai komplikuotos.

Vienu metu su tuo mes norime sudaryti daugiašalį susitarimą Dohos raunde. Visiškai neatrodo panašu, kad mes galėsime užbaigti šį susitarimą, jeigu iš viso galėsime jį užbaigti. Taigi, kaip jūs galite norėti sujungti visa tai tuo pačiu metu? Toks yra mūsų klausimas.

Žinoma, taip pat yra strateginis susitarimas. Koks yra strateginio susitarimo pobūdis? Jeigu pažvelgtume į jį, pamatytume, kad jame yra puikus sandėris. Yra daugybė politinių deklaracijų apie ketinimus Brazilijos atžvilgiu ir visos jos yra labi jautrios. Dar kartą – savo frakcijoje mes esame labai patenkinti, kad jie taip pat įtraukė, bet kaip jūs ketinate susieti tai su kitomis narėmis, pavyzdžiui, Lotynų Amerika, su kuriomis mes turime laisvosios prekybos susitarimus? Arba, kaip jūs norite vėl susigrąžinti tai, kad mūsų prekybos politiką įkvėptų vienoda Europos politika ir kad visi mūsų partneriai taip pat galėtų tai suprasti?

  Ignasi Guardans Cambó, ALDE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, MERCOSUR yra realybė, kuri už daug ką turi būti dėkinga Europos Sąjungai. Be abejo, MERCOSUR tikrai yra laisvo ir suverenaus jos narių sprendimo vaisius – nėra abejonių, jos keturių visateisių narių, greitai penkių, jei, kaip mes tikimės, nebus kliūčių ratifikuoti sprendimą dėl Venesuelos prašymo dėl narystės.

Akivaizdu, kad dėl to tai yra jos narių vaisius. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nuo jos ištakų su 1985 m. Foz de Iguazś deklaracija ir 1991 m. Asunción sutartimi Europos Sąjunga buvo labai arti to, kas po to buvo jos ankstyvoji stadija ir dabar yra tikrovė. Ji buvo labai arti, remdama, palaikydama ir gindama patį MERCOSUR egzistavimą ir tai, ką MERCOSUR siekė daryti, kadangi mes žinojome, kad regioniniai santykiai, būtent regioninės sistemos su regionine sistema, yra naudingi jiems ir taip pat mums.

Dėl šios priežasties Europos Parlamentas visada skatino suteikti maksimalų impulsą Europos Sąjungos ir MERCOSUR susitarimui. Tai yra susitarimas, kuris gali pasiteisinti, kuris yra ambicingas ir puikiai subalansuotas. Tai susitarimas, kuriame, be prekybinio aspekto, būtent tik, be prekybinio aspekto, taip pat yra politinis ir institucinis skyrius, taip pat skyrius, kuriuo siekiama skatinti tvarią ekonominę ir socialinę plėtrą.

Tai yra vertybės, kurias Europos Sąjunga gynė visu santykių su MERCOSUR laikotarpiu. Būtent dėl to šio Parlamento nariai, kurie yra paskirti išorinės prekybos reikalams Tarptautinės prekybos komitete, yra nustebę, kaip atsispindi įvairiuose pasisakymuose, dėl pareiškimo apie strateginį dvišalį susitarimą su Brazilija.

Mes visi visada jautėme, kad regioninė sistema yra veiksmingiausias būdas siekti šių tikslų ir yra realus ramstis, kuriuo reikėtų paremti mūsų santykius. Aišku, kad didėjantis Brazilijos vaidmuo nusipelno ne tik pagarbos, bet ir tikrų sveikinimų. Prezidentas Luiz Inįcio Lula da Silva ir jo vyriausybė įtvirtina lyderės vaidmenį šaliai, kuri daug prisideda prie stabilumo regione ir milijonų žmonių pažangos. Kiekvienas žino, jei pasižiūrėtume į skaičius, kokia svarbi Brazilijos įtaka mūsų prekybiniuose santykiuose su šia miela pasaulio dalimi ir kaip ji darysis vis svarbesnė.

Tačiau konkretūs strateginiai Europos Sąjungos ir Brazilijos santykiai, apie kuriuos buvo paskelbta gegužės 30 d., kelia pavojų, kad gali sugadinti regioninius Europos Sąjungos ir MERCOSUR santykius.

Mes klausėmės valstybės sekretoriaus ir Komisijos nario, mėginančių nuraminti mus šiuo atžvilgiu, ir priėmėme šiuos paaiškinimus. Tačiau mes prašome, kad apie šias derybas Parlamentas toliau turėtų būti informuojamas, kadangi visi suprantame, kad teoriškai konkretus strateginis susitarimas su Brazilija yra įmanomas, bet mes nenorėtume ir nepalaikytume nieko, kas susilpnintų regioninius santykius.

  Liam Aylward, UEN frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Brazilijos jautienos klausimas toliau vyrauja antraštėse, kadangi tai yra problema, kuri liečia Europos ūkininkus bei vartotojus. Kaip Airijos vyriausybei atstovaujanti Europos Parlamento narė aš susitikau su Brazilijos ambasadoriumi Europos Sąjungoje šių metų gegužės mėn. ir dar kartą rugpjūčio mėn. pabaigoje siekdama pabrėžti savo susirūpinimą dėl Brazilijos jautienos eksporto į ES. Susirūpinimą kelia neteisėtas etikečių nuėmimas, galvijų gabenimas per sieną kontrabanda iš snukio ir nagų ligos paveiktų regionų bei tinkamą galvijų tikrinimą.

ES teisėtai priėmė regionalizacijos politiką, pagal kurią, jeigu šalyje būtų snukio ir nagų ligos protrūkis, tik paveikta sritis būtų pašalinta iš jautienos eksporto. Ši politika tinkamai veikė 2001 m. Airijoje ir šią vasarą JK, kai nedelsiant buvo įvesta atsekamumo politika. Tokio atsekamumo lygio nėra Brazilijoje ir tai yra nepriimtina ES požiūriu. ES jautieną tiekiantys ūkininkai turi laikytis Komisijos įvestų griežtų standartų. Aš norėčiau paraginti Komisiją užtikrinti, kad tokie patys standartai ir reglamentai būtų taikomi Brazilijoje, kokie šiuo metu egzistuoja Europoje, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos visiems. Aš džiaugiuosi, kad Komisijos narė Fischer Boel kitą mėnesį lankysis Brazilijoje, ir tikiuosi, kad po savo vizito ji galės reaguoti į pateisinamą Europos ūkininkų ir vartotojų susirūpinimą.

  Alain Lipietz, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, aš manau, kad mes neturėtume kalbėti užuolankomis. Problema yra ne pagarba, kurią mes jaučiame šiai puikiai šaliai Brazilijai. Problema yra permainos, kurios šiuo metu vyksta tarptautiniuose santykiuose.

Peter Mandelson ir, atrodo, Prekybos generalinis direktoratas apleido daugiašalių santykių idealą ir naudojasi Jungtinių Valstijų dvišalių santykių požiūriu. Europos pozicijos skiriamuoju ženklu tarptautinės prekybos srityje būdavo tai, kad mes bent jau norėjome dviejų regionų santykių. Kitaip tariant – reikalus aptarinėti principu regionas su regionu. Ką gi, mums buvo pasakyta, kad mes deramės su Brazilija ir deramės su Indija: tartum mums reikėtų tam tikra prasme kompensuoti Britanijos imperializmą atsimenant Portugalijos arba Ispanijos imperializmą! Indija yra du kartus didesnė už Europą, įskaitant Turkiją. Indija yra tris kartus didesnė už Lotynų Ameriką.

Mūsų tikslas yra padėti sukurti daugiapolį pasaulį. Tai reiškia, kad visų pirma mes turime padėti suvienyti MERCOSUR ir Andų bendriją, o po to suvienyti visą Pietų Amerikos tautų bendriją.

Šiuo atžvilgiu mes neturime nieko prieš diskusijas tiek su Bolivija, tiek ir Brazilija, bet turime nepamiršti, kad turėtume siekti vienyti, o ne skirti. Savo prioritetų sąraše mes turime MERCOSUR įrašyti prieš Braziliją ir, mums derantis su Brazilija, mes turime apgalvoti pasekmes, kurias tai galėtų turėti, įskaitant mūsų diskusijas su ASEAN dėl cukraus.

  Helmuth Markov, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, net jei derybos su MERCOSUR lėtai juda į priekį, ES turėtų parodyti aiškų ženklą Brazilijos vyriausybei ir kitiems mūsų partneriams, kad ji nesudarinės jokių dvišalių susitarimų su atskiromis vyriausybėmis, kurios priešinasi integracijos procesui atitinkamuose regionuose: nei su Brazilija, kuri yra MERCOSUR narė ir galimai būsima UNASUR narė, nei su Kolumbija arba Peru, kurios yra Andų bendrijos narės ir taip pat galimos UNASUR narės.

Sunkumai derybose su MERCOSUR nėra juokingas dalykas. Ūkininkavimo ateitis, o ne tik žemės ūkio verslo ir paslaugų sektoriaus ateitis, industrializacija, technologijų perdavimas, gydymo galimybių suteikimas - tai yra visi tie klausimai, į kuriuos mes turime rasti atsakymus kartu su savo Lotynų Amerikos partneriais, jeigu mes norime tikro bendradarbiavimo su šiuo regionu. Mūsų tikslas turėtų būti bendradarbiavimo procesas, kuriame piliečių interesai būtų pirmoje vietoje. Bendradarbiavimas neturėtų apsiriboti paprasčiausiu pasidalijimu rinkos dalimis ir galimybėmis pasinaudoti energija bei vandeniu arba skirstant patentų intelektinės nuosavybės srityje skirstymu.

Mano frakcija šiltai priėmė faktą, kad Brazilija, kaip ir Tailandas, daro nemažus žygius, nepaisydamos farmacijos pramonės prieštaravimų, kad pagerintų priėjimo prie medikamentų sąlygas. Šiuos veiksmus turėtų remti Komisija ir Taryba. Mes taip pat džiaugiamės tuo, kad Brazilija jau skelbiasi norinti aptarti Amazonės drėgnų atogrąžų miškų naikinimo problemą, kadangi ji yra nepaprastai svarbi klimato stabilizavimui.

Net jei per pastaruosius dvejus metus naikinimas sulėtėjo, jis nesiliovė. Europos Sąjungos ir JAV bei kitų veikėjų spaudimas siekiant įeiti į biodegalų ir ypač etanolio rinką, o ne kontroliuoti savo vartotojų elgseną, yra kitas pavojus drėgniems atogrąžų miškams ir maisto produktų saugumui.

Gana dažnai mes girdime iš Brazilijos valdžios, kad šalis turi plėsti savo žemės ūkio pramonę, kad pagerintų savo finansinę situaciją, esant užsienio skolos problemai. Kaip jūs žinote, naujos regiono vyriausybės mėgina laikytis kitų krypčių, kad išspręstų šią problemą. Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva, Venesuela, Paragvajus ir Argentina suvienijo savo pajėgas siekdamos sukurti Pietų banką ir tokiu būdu tapti nepriklausomomis nuo Pasaulio banko ir Tarptautinio pinigų fondo. Tai taip pat geros naujienos, net jei mes, kaip Europos Sąjunga, esame dalininkai kituose bankuose ir dėl to nukenčiame netekdami kreditų skyrimo. Tačiau tada mes turime atsisakyti savo tam tikrų paskolų suteikimo sąlygų.

Šioje vietoje Europos Sąjunga turėtų ne žiūrėti pasyviai, bet būti iniciatyvi ir vystyti bei plėsti šiuos požiūrius, kurie visiškai atitinka mūsų pačių bendradarbiavimo ir aplinkos apsaugos tikslus.

  Bastiaan Belder , IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, daug ką pasako tai, kad prie naujosios dvišalės partnerystės su Brazilija atvedė pirmininkaujanti Portugalija. Aš vertinu tai, kad kiekvienai valstybei suteikta erdvė palikti savo pėdsaką ES politikoje pirmininkavimo laikotarpyje. Tačiau norėčiau pridurti, kad valstybės narės turėtų naudotis šia erdve tik atsižvelgdamos į dabartinės ES politikos darbotvarkės tęstinumą.

Būtent dėl to aš pritariu susirūpinimui, kurį jaučiu mūsų diskutuojamame klausime. Jau kuris laikas Europos Sąjunga turi tikslą sudaryti tarpregioninį asociacijos susitarimą su MERCOSUR. Šiam tikslui kliudo dvišalė strateginė partnerystė su Brazilija.

Pirma, kitos MERCOSUR šalys mano, kad Europos Sąjunga jas apgaudinėja. Vietoj tarpregioninio susitarimo Sąjunga akivaizdžiai teikia pirmenybę dvišaliam susitarimui. Todėl aš norėčiau paklausti Komisijos, kokių iniciatyvų imamasi siekiant išsklaidyti tokių šalių kaip Argentina, Urugvajus ir Paragvajus nerimą. Prekybiniai santykiai su šiomis šalimis yra vienodai svarbūs Sąjungai.

Kita mano nerimo MERCOSUR atžvilgiu priežastis glūdi šio kolaboravimo stabilume ir politiniame kurse. Per pastaruosius kelerius metus buvo aišku, kad pasauliniu lygmeniu Brazilija nori vaizduoti save daug įtaigiau kaip tikrą žemyno lyderę. Ji tai akivaizdžiai rodo ne tik atkakliu vaidmeniu PPO, bet ir, pavyzdžiui, troškimu gauti vietą Saugumo Taryboje.

Dėl to Braziliją mažiau domina vaidmuo žemyne. Pagaliau MERCOSUR suvartoja tik 10 % Brazilijos eksporto. Todėl šalis, matyti, yra mažiau pasiruošusi investuoti į kitas MERCOSUR šalis. Įėjusi į pasaulinę areną Brazilija rodo, kad ji jaučiasi peraugusi savo vaidmenį regione.

Kita šio klausimo pusė – Brazilijos politika yra grėsmė MERCOSUR stabilumui ir politiniam kursui. Po Brazilijos pasitraukimo Venesuela siekia prisiimti vadovaujamą vaidmenį MERCOSUR ir dėl šios priežasties – visame žemyne. Hugo Rafael Chįvez Frķas bando padidinti savo vaidmenį regione pagalba naftos ištekliais ir antivakarietiška retorika. Venesueloje funkcionuoja protekcionistinė ir į vidų orientuota politika, kurioje svarbiausiems ekonomikos sektoriams kyla pakartotinos nacionalizacijos grėsmė. Kartu čia nebėra vietos laisvai prekybai ir naujų rinkų atvėrimui. Aš manau, kad Taryba ir Komisija supranta, kad šie įvykiai ne tik turi poveikį Pietų Amerikos šalims, bet ir Sąjungos ekonominiams ir prekybiniams interesams šiame regione.

Aš raginu Tarybą ir Komisiją pasinaudoti tuo, kad yra dvišalė partnerystė su Brazilija, kad būtų galima pakeisti mano ką tik apibūdintos tendencijos kryptį. Sąjunga turi raginti Braziliją pasinaudoti dvišalės partnerystės su ES suteiktu nauju politiniu svoriu siekiant pademonstruoti naują politinės lyderės vaidmenį MERCOSUR ir žemyne. Tai turėtų padėti išvengti tokių šalių kaip Venesuela ir Bolivija izoliacionizmo politikos tolimesnio plitimo visame žemyne.

Pagaliau, pone pirmininke, aš norėčiau pakomentuoti partnerystės turinį. Aš laikausi nuomonės, kad ES partnerystės su Brazilija turinys turi būti sukoncentruotas ne vien tik į tokias temas, kaip etanolis, bet ne mažiau ir į Dohos raundo išjudinimą iš mirties taško. Pagaliau Brazilijos vaidmuo iki šiol buvo daugiausia atskirų sėkmės atvejų, susijusių su žemės ūkiu, pasiekimas. Tuo tarpu šalis nėra tikrai pasirengusi eiti į kompromisą NAM ir paslaugų atžvilgiu.

  Małgorzata Handzlik (PPE-DE). – (PL) Pone pirmininke, pagal mano įsitikinimą mūsų ateinančių mėnesių darbe Europos Sąjungos ir MERCOSUR deryboms turėtų būti teikiama pirmenybė. Nepaisant daugelio problemų, su kuriomis mes šiuo metu susiduriame, daugiašalis bendradarbiavimas šio regiono sąlygomis yra daug naudingesnis, kadangi tai sudaro galimybes palaikyti ir tuo pačiu metu plėsti bendradarbiavimą visų su MERCOSUR susijusių valstybių sistemoje, nepaisant jų ekonominės padėties regione.

Sėkmingas Europos Sąjungos ir MERCOSUR derybų užbaigimas gali atvesti prie didžiausios laisvos prekybos zonos pasaulyje sukūrimo ir tai transformuotųsi į abiejų partnerių – Europos Sąjungos ir MERCOSUR – prekybos apimties padidėjimą ir abiejų partnerių padėties sustiprėjimą pasaulio ekonomikoje. Akivaizdu, kad didžiausios naudos iš šio susitarimo gavėjos bus mažos ir vidutinės įmonės tiek ES, tiek ir Lotynų Amerikoje ir mes visi esame įsitikinę, kad įgyjančios jėgą mažos ir vidutinės įmonės reiškia naujas darbo vietas, geresnę paslaugų kokybę ir socialinę gerovę.

Aš manau, kad partnerystė su Brazilija, kaip mūsų didžiausia partnere regione, yra labai svarbi ir mes turėtume vystyti ją, bet bendradarbiavimo su MERCOSUR priedangoje. Tai reiškia, kad pirma mes turime sudaryti asociacijos susitarimą MERCOSUR sistemoje ir tik jo pagrindu turėtume kurti kokį nors dvišalį bendradarbiavimą su atskiromis Lotynų Amerikos šalimis. Bendradarbiavimo kūrimas tik su viena regiono šalimi gali pakenkti supratimui, prie kurio buvo prieita anksčiau, ir tapti veiksniu, kuris užlaikys asociacijos susitarimo sudarymą su MERCOSUR.

Būtent dėl to aš manau ir norėčiau pabrėžti tai dar kartą, kad ambicingų planų su MERCOSUR, kurie yra naudingi visoms – ES ir į MERCOSUR įsijungusioms Lotynų Amerikos valstybėms – užbaigimas turėtų būti mūsų prioritetu, o Brazilija, kaip stipriausia šio regiono šalis, turėtų būti šio derybų proceso varikliu.

  Edite Estrela (PSE). – (PT) Pone pirmininke, valstybės sekretoriau, Komisijos nary, ponios ir ponai, ES ir Brazilijos strateginė partnerystė nėra nei grėsmė regiono pusiausvyrai, nei ES ekonominiams ir prekybiniams santykiams su kitomis Lotynų Amerikos partnerėmis. Priešingai – ji yra palanki tiems santykiams, kaip buvo paminėta bendrame pranešime, gautame iš liepos 4 d. ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikimo.

Šiandienos klausimas buvo naudingas tuo, kad sukėlė diskusijas dėl ES ir Lotynų Amerikos bei ES ir Brazilijos santykių, kurie yra nepaprastai svarbūs. Kaip jau čia buvo minėta, aš matau, kad ES ir Brazilijos partnerystė užpildo tarpą. Būtų nepriimtina, kad Europos Sąjungos strateginės partnerystės su BRIC šalimis turėtų praleisti Brazilijai skirtą B raidę. Vadinasi, pirmininkaujanti Portugalija buvo teisi siekdama skatinti ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikimą, lygiai taip pat, kaip ji darė 2000 m., kai surengė pirmą ES ir Indijos aukščiausio lygio susitikimą, kuris nepablogino santykių su kitomis to regiono šalimis.

Todėl dabar yra geresnės sąlygos Europai duoti naują impulsą santykiams su MERCOSUR ir Dohos deryboms. ES ir Brazilijos dialogo stiprinimas turi gilią prasmę, kadangi jis sudaro galimybes gerinti bendradarbiavimą svarbiausiose srityse, pavyzdžiui, energetinio saugumo ir tvariosios plėtros, biologinės įvairovės, klimato kaitos, kovos su skurdu ir atskirtimi, demokratijos ir žmogaus teisių propagavimo bei kt. Brazilijos demografinė reikšmė, ekonominė plėtra ir politinis stabilumas daro ją svarbia veikėja tarptautinėje arenoje.

Europa gali tik laimėti laikydama Braziliją strategine partnere. Kaip valstybės sekretorius jau čia sakė, Europos Sąjungos ir Brazilijos santykių negalima analizuoti vien tik ekonominiame kontekste. Tai yra per siauras požiūris, pagal kurį nepastebima istorinių ryšių, kultūrinio ir kalbinio bendrumo, universitetų bendradarbiavimo ir daug bendrų interesų įvairiose srityse.

  Johan Van Hecke (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ar Pietų Amerikos atstovai vis dar tiki ES ir MERCOSUR tarpregioniniu susitarimu? Tai, mano manymu, yra klausimas, kurį turime užduoti patys sau. MERCOSUR šalių prekybos strategija vykdoma dviem skirtingomis kryptimis – viena vertus, leidžiant MERCOSUR vystytis toliau, o kita vertus, kaip ir Brazilijos atveju, sudarant kiek įmanoma daugiau dvišalių prekybos susitarimų siekiant išsaugoti atskiros šalies rinkos padėtį ir, jei reikia, kitų MERCOSUR narių sąskaita. Tai kartais būna panašu į Argentinos tango ir Brazilijos sambos derinį. Nepaisant to ir turint omenyje, kad tiek ES, tiek ir MERCOSUR toliau tiki plataus dviejų žemynų bendradarbiavimo reikšme, viltis išlieka, nepaisant JAV prezidento G. W. Busho spaudimo siekiant sukurti Amerikos laisvosios prekybos zoną. Buvimas su 34 šalimis MERCOSUR nariams nekelia didžiulio susižavėjimo. Juos nuvylė nesenos sunkios ekonominės krizės metu Jungtinių Valstijų pasiūlytos paramos stoka. Jau dabar Europa yra svarbiausia MERCOSUR prekybos partnerė. Tačiau vis dar yra didžiulis potencialas prekybai augti tarp abiejų prekybos blokų. Todėl, jeigu mes galėtume ką nors padaryti siekiant išspręsti MERCOSUR šalių nesutarimus, pavyzdžiui, bendradarbiaujant daugiašalėse prekybos derybose, pavyzdžiui, PPO, kurioje ES ir MERCOSUR dažnai turi bendrų interesų, galbūt mes galėtume dar kartą priartėti prie tarpregioninio susitarimo sudarymo tikslo.

  Seán Ó Neachtain (UEN). – (GA) Pone pirmininke, yra vienas punktas, kurį norėčiau išreikšti apie Europos ir Brazilijos prekybą. Ir tai yra su mėsos gamyba susiję standartai, kurių mes laikomės Europoje, bei griežtos taisyklės, kurias mes nustatėme prekybai mėsa. Nepaisydami to, mes priimame importuotą iš Brazilijos mėsą – vietos, kurioje tokios taisyklės netaikomos. Aš manau, kad Komisijai laikas užsiimti šiuo reikalu ir pačiai sau užduoti klausimus. Kodėl yra didžiulis skirtumas tarp griežčiausių standartų, kurių laikomės Europoje, ir Brazilijoje leidžiamų standartų, susijusių su mėsos atsekamumu, galvijų žymomis ir snukio bei nagų liga? Komisijai laikas iškelti šiuos klausimus, kadangi didelis skirtumas standartų požiūriu labai neramina vartotojus. Prekyba yra vienas dalykas, o sveikata – visiškai kitas.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE-DE). – (ES) Pone pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, aš manau, kad yra aišku, jog Brazilija dėl savo dydžio, gyventojų skaičiaus, gamtinių išteklių ir, visų svarbiausia, savo vaidmens tarptautinėje arenoje – aš galvoju apie vaidmenį, kurį ji vaidina Jungtinių Tautų reformoje ir kurį vaidina visos klimato kaitos temos ir energijos išteklių atžvilgiu – visiškai pateisina Komisijos pateiktą komunikatą tuo požiūriu, kad Europos Sąjungos ir tokios puikios šalies kaip Brazilija strateginė partnerystė gali duoti naudos.

Ir ši partnerystė, mano nuomone, turi vykti trimis lygmenimis: žiūrint iš globaliosios, regioninės ir dvišalės perspektyvos.

Tačiau vienas dalykas yra pelnytai traktuoti Braziliją kaip didžią šalį, kokia ji yra, ir kitas – Europos Sąjungai netęsti savo įsipareigojimo veiklos atžvilgiu, kurį ji vykdo siekdama sudaryti Europos Sąjungos ir MERCOSUR susitarimą. Aš nemanau, kad toks buvo Komisijos ketinimas komunikate. Aš manau, kad iš šio komunikato mes galime aiškiai suprasti, kad dvi hipotezės yra puikiai suderinamos: viena vertus, su Brazilija susijęs strateginis aspektas, kita vertus, ryžtinga parama integracijos procesams, kurių atžvilgiu Europos Sąjunga yra labiausiai išbaigtas ir akivaizdus pavyzdys.

Kitas dalykas mūsų visų norimais terminais nesudarytas Europos Sąjungos ir MERCOSUR asociacijos susitarimas. Būtent šis susitarimas buvo pernelyg ilgai atidėliojamas. Kyla toks pagrįstas klausimas: kiek laiko Europos Sąjunga ketina laukti, kol bus sudaryta ši sutartis?

Aš manau, kad mes privalome remti integracijos procesus – ir tik iš šios perspektyvos, tik šiuo aspektu – kad mes suprastume sąjungos ir integracijos privalumus.

  David Martin (PSE). – Pone pirmininke, šio Parlamento prioritetai prekybos derybose yra aiškūs. Pirmiausia, mes norime sėkmingo daugiašalių derybų raundo. Antra, mes norime sėkmingų dviejų regionų susitarimų ir kaip atsitraukimo atveju – bet tik kaip atsitraukimo – mes žiūrime, kaip pagerinti dvišalius susitarimus.

Aš turiu prisipažinti, kad, kai pirmą kartą išgirdau apie prioritetą, teikiamą Brazilijos strateginės partnerystės susitarimui, aš pajutau, kad mes apdovanojame šalį, kuri buvo viena blogiausių mūsų partnerių daugiašalėse derybose Dohos raunde. Be to, aš pajutau, kad tai pakenktų MERCOSUR, nes be Brazilijos nėra MERCOSUR. Tačiau šį rytą pasiklausęs Tarybos ir pasikalbėjęs su savo Portugalijos kolegomis aš įsitikinau, kad yra tikimybė, jog sėkmingas strateginis partnerystės susitarimas su Brazilija galėtų padėti Dohos raunde, jeigu mes formuotume bendrą mūsų ir pagrindinių Dohos veikėjų supratimą.

Tai galėtų padėti lengviau pasiekti MERCOSUR susitarimą, jeigu mes rastume sprendimus kai kuriems mūsų sudėtingesniems ekonominiams iššūkiams ir, savaime suprantama, geras susitarimas su Brazilija signalizuotų joms, kad mes remiame jų vidaus prioritetą - kovoti su socialine atskirtimi ir skurdu. Taigi, aš nesu visiškai įsitikinęs, bet esu daugiau įsitikinęs, kad ES ir Brazilijos susitarimas dabar yra labiau pageidaujamas tikslas nei buvo prieš kelias savaites.

  Nathalie Griesbeck (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, komisijos nary, ponios ir ponai, tokiomis kintančiomis visuotinėmis geopolitinėmis sąlygomis mūsų parlamentas keliais atvejais išreiškė tvirtą nusistatymą stiprinti dviejų mūsų žemynų partnerystę.

Mano supratimu, šis naujas subjektas turi būti MERCOSUR. Tai gali padėti mums surasti ambicingus, pasvertus ir politinius sprendimus energijos tiekimo, šiltnamio efekto ribojimo ar net mūsų žemės ūkio produktų kokybės klausimams.

Regioninės Pietų Amerikos integracijos negalima palaikyti ir ji negali būti veiksminga, jeigu verčiau pasirenkame derėtis su viena iš MERCOSUR narių, nei dirbame partnerystės srityje su nauju subjektu kaip visuma.

Iš savo pusės aš agituoju už regioninę integraciją, kurią suvokiu kaip priemonę siekti šios pasaulio dalies ir mūsų stabilumo ir klestėjimo. Ji turėtų būti remiama ir kontroliuojama. Be to, aš manau, kad būtų apmaudu, jei MERCOSUR šalys pasitrauktų iš savo svarbiausio projekto dėl politinių ambicijų stokos ir tokiu būdu nepasinaudotų šia abiem žemynams – Lotynų Amerikos ir Europos – palankia galimybe.

Tai aiškiai pastatytų mus atokiai nuo JAV politikos siekiant sukurti milžinišką laisvosios prekybos zoną visam Amerikos žemynui.

  Luís Queiró (PPE-DE). – (PT) Kai mes klausiame, kuo Europos Sąjungos ir Brazilijos strateginė partnerystė gali prisidėti prie ES ir MERCOSUR santykių vystymosi siekiant, be kitų dalykų, labai trokštamo ir ilgai atidėliojamo susitarimo, manau, čia galimas tik vienas atsakymas: tas indėlis turėtų milžinišką reikšmę.

Tuo pačiu metu reikia pasakyti, kad ES ir Brazilijos strateginė partnerystė visada pasiteisintų ir kad šis reikalas turi vienintelį trūkumą – laiką, kuris jau yra prarastas. Iš keturių BRIC šalių – Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos – Brazilija buvo vienintelė, kuriai ES nebuvo surengusi nė vieno aukščiausio lygio susitikimo iki liepos 4 d. aukščiausio lygio susitikimo. Tai yra daugiau nei nenormalu turint omenyje, kad Brazilija yra svarbiausia regioninė jėga Pietų Amerikoje. Ji yra demokratinė valstybė su naujoms demokratinėms valstybėms būdingais trūkumais, kuri priima mūsų vertybių sistemą. Ji yra tradicinis ir patikimas sąjungininkas ir ekonominis partneris, nepaprastai svarbus tiek regioniniu, tiek ir pasaulio ekonomikos požiūriu.

Dėl visų šių priežasčių strateginė partnerystė su Brazilija yra pateisinama, kadangi ši šalis yra Europos Sąjungos strateginė partnerė savo noru. Tačiau yra kitų priežasčių, kodėl reikia stiprinti santykius ir vystyti strateginę partnerystę su Brazilija. Kaip tvirtinama Komisijos komunikate, šie santykiai gali ir turi būti varomoji jėga plėtojant dialogą su MERCOSUR. Dvi partnerystės neprieštarauja viena kitai – jos viena kitą papildo. Santykiai gali, o, be to, ir turi būti veiksnys, palankus ieškoti sprendimų Pasaulinės prekybos organizacijos kontekste. Pagaliau kaip ir santykiai gali bei turi būti ženklas, kad Europos Sąjunga pripažįsta ypatingą šios šalies svarbą tarptautiniuose santykiuose ir ketina atsižvelgti į tą faktą diskusijų dėl JT reformos kontekste.

Pone pirmininke, Europos Sąjungai vis labiau būtina veikti kaip pasaulinio masto ekonominei partnerei ir strateginė partnerystė su Brazilija yra ženklas, kad mes norime laikytis šios krypties. Būtent tos krypties mes turime laikytis, jei norime sudaryti susitarimą su MERCOSUR. Pašalinti Braziliją iš privilegijuotų dvišalių santykių būtų nesąžininga ir, visų svarbiausia, būtų rimta politinė klaida.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Pone pirmininke, aš norėčiau akcentuoti šio dokumento reikšmę ir, kaip ES ir MERCOSUR delegacijos narė, norėčiau akcentuoti regiono reikšmę. Tai yra didžiulis regionas, kuriame gyvena daug gyventojų, kuris yra daug žadantis ir kuriam reikia pagalbos siekiant ekonomikos augimo.

Tai yra regionas, turintis daug gamtinių išteklių, o Europos Sąjunga faktiškai priima 25 % MERCOSUR regiono eksporto. Labai svarbu padėti šiam regionui ekonominės plėtros ir pramonės plėtros srityje. Jo vaidmuo klimato kaitos srityje bus nepaprastai svarbus ir dėl to mes turime remti regioninę integraciją.

2007–2013 m. strategijos atžvilgiu viena penktoji santykiams su MERCOSUR skirto biudžeto finansuos švietimą ir informacinės visuomenės plėtojimą. Tai yra nepaprastai svarbu atsižvelgiant į tai, kad Brazilijoje neraštingumo lygis apytikriai yra 90 %. Be to, aš manau, kad Brazilija vaidina svarbų vaidmenį dėl to, kad beveik pusė MERCOSUR regiono gyventojų yra šioje šalyje. Aš kartoju – klimato kaita yra nepaprastai svarbi ir šis regionas vaidina svarbų vaidmenį.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Pone pirmininke, nėra abejonių, kad Brazilija vaidina svarbų komercinį vaidmenį pasaulio arenoje. Todėl pageidautinas tolesnis ES ir Brazilijos ekonominių ryšių stiprinimas.

ES yra Brazilijos pagrindinė prekybos partnerė, o Brazilija pagal klasifikaciją yra tik dvylikta tarp svarbiausių ES prekybos partnerių. Mano nuomone, ES ir Brazilijos partnerystė neturėtų paskatinti MERCOSUR regiono en bloc požiūrio išsiskyrimo.

Nepaisant to, šie santykiai gali suvaidinti papildomą vaidmenį dviejose sferose: Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) vykstančiose tarptautinėse derybose ir ES bei MERCOSUR laisvos prekybos zonos. Ši zona bus didžiausia tarpregioninio bendradarbiavimo zona. Ji išryškins pažangos aptariamose daugiašalėse derybose ir tarpregioninėse derybose stoką. Pažanga abiejose derybų srityse yra didele dalimi tarpusavyje susieta.

ES ir MERCOSUR laisvos prekybos zona, kaip ir Dohos raundas PPO, įsivėlė į prekybos žemės ūkio produktais problemas. Šioje vietoje yra nepaprastai svarbus Brazilijos vaidmuo: turint omenyje jos įtaką ekonominiam stabilumui ir integracijai platesniame regione, Brazilija privalėtų kūrybingai prisidėti, kad būtų sudarytas pasvertas ir ambicingas ES ir MERCOSUR susitarimas.

PPO lygmeniu Brazilija negali tikėtis tik besivystančių valstybių narių rinkų žemės ūkio prekėms platesnio atvėrimo. Gerbiamas Komisijos nary, Tarybos pirmininke, kaip ir kitos kylančios ekonomikos, Brazilija turi prisiimti savo atsakomybės dalį dabartinėse Dohos raundo derybose per nuoširdžius pažadus atverti ypač protekcionistines rinkas ir laikytis PPO taisyklių bei disciplinos.

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, ministre, kad pradėčiau, aš norėčiau išreikšti savo įsitikinimą, kad pirmininkaujanti Portugalija laikosi teisingos strategijos, kalbant apie Europos Sąjungos ir Brazilijos strateginės partnerystės siekimą. Aš manau, kad Europos Sąjungą turėtų inicijuoti ir užbaigti šią partnerystės sutartį kuo greičiau. Brazilijos vaidmuo moderniame globalizuotame pasaulyje yra aiškus, ekonominis ir kultūrinis, kaip ir jos vaidmuo Jungtinėse Tautose.

Europos Sąjungos ir Brazilijos strateginė partnerystė suteiks galimybę suaktyvinti tarpusavio santykius ir puikiai pasitarnaus šiandieninei politinei, kultūrinei ir ekonominei tvarkai pasauliniu mastu. Aš kartoju – tai pasitarnaus politinės harmonijos didinimui pasaulinėje sferoje.

Aš nemanau, kad strateginė partnerystė pasirodys esanti tam tikra kliūtimi strateginės partnerystės su MERCOSUR plėtojimui. Partnerystei su MERCOSUR reikalinga strateginė partnerystė su Brazilija.

  Vasco Graça Moura (PPE-DE). – (PT) Iš pat pradžių į pirmininkaujančios Portugalijos programą buvo įtrauktas aukščiausio lygio susitikimo su Brazilija rengimas. Tapo aišku, kad šalys siūlytų dėti pagrindus strateginės partnerystės sukūrimui. Todėl dabar nėra daug prasmės reikšti nusistebėjimą arba susirūpinimą dėl MERCOSUR nepaisymo ir netinkamo arba pirmalaikio palankumo rodymo Brazilijai.

Neturėtų būti nepakankamai vertinamas Brazilijos prekybos rinkos Europos eksportuotojams mastas. Europos Sąjunga neturėtų praleisti galimybę sudaryti strateginės partnerystės sutartį su Brazilija. Faktai rodo, kad Europos Sąjungos santykiai su MERCOSUR ir atitinkamai su Brazilija jau yra pamerkti judėti skirtingais greičiais. Tai nėra idealus atvejis, bet nėra požymių, kad vieniems judant greičiau būtų daroma žala kitiems. Priešingai – tai gali netgi būti stipri paskata paspartinti reikalus.

Šiandien Brazilija yra kylanti pasaulio jėga, vienintelė tarp MERCOSUR valstybių narių, kurios rinka sudaro 85 % MERCOSUR rinkos. Ji yra tipiška demokratinė valstybė. Ji yra viena iš Europos Sąjungos pagrindinių prekybos partnerių ir šalis, kurios 200 mln. gyventojų kalba viena iš pasaulyje plačiausiai paplitusių Europos kalbų – portugalų – ir kurios civilizacijos ir kultūros vertybės yra glaudžiai susijusios su šiomis Europos vertybėmis. Be išankstinio nusistatymo privalumų atžvilgiu, kurį reikštų tikra pažanga santykiuose su MERCOSUR, nemanau, kad yra ar net buvo koks nors svarus argumentas už mūsų santykių su Brazilija vystymo ir gerinimo vilkinimą. Ir ne Europos Sąjungai priklauso prižiūrėti MERCOSUR narių vidinius santykių pakilimus ir nuopuolius.

Aš galvoju kitaip: neribotam laikui atidėlioti labai svarbių Sąjungos tikslų įgyvendinimą yra leisti sau malonumą apgaudinėti save – tai yra nesuderinama su šiandienine situacija – veikiant taip, tartum mūsų planai ir norai yra tapę tikrove, kai iš tikrųjų jie neišsipildo ir mes nežinome, kada jie išsipildys.

  Sérgio Sousa Pinto (PSE). – (PT) MERCOSUR regioninės integracijos eksperimentas iš tikrųjų buvo sėkmingas tiek ekonominiu, tiek ir politiniu lygmeniu. MERCOSUR indėlis į regiono demokratinę konsolidaciją ir prekybos apimties didėjimą bloke yra neginčytini faktai.

Tiesa, kad šiuo metu ES ir MERCOSUR derybos yra aklavietėje laukiant, kol iš Dohos raundo paaiškės įsipareigojimai ir susitarimai, kurie galėtų pasitarnauti kaip naujas pradžios taškas mūsų dvišalėms prekybos deryboms. Nors aš nenoriu pasirodyti pesimistas, mes rizikuojame, kad Dohos raundas baigsis mūsų prarastu brangiu laiku. ES turėtų prisidėti prie Pietų Amerikos regioninės integracijos sėkmės dėdama visas savo pastangas į dviejų blokų derybų sėkmę.

Mūsų santykiai turėtų būti daug platesni nei vien tik laisvosios prekybos susitarimas. Čia aptarinėjamas visuotinis susitarimas, kuris reiškia daug daugiau nei numatytų parduoti prekių skaičiai ir kiekiai. Asociacijos susitarimas apima bendradarbiavimą ir politinį dialogą, o tai yra pagrindiniai mūsų būsimų santykių ramsčiai.

Niekas šiais laikais neabejoja, kad Europos Sąjungai reikia Lotynų Amerikos ir jos puikios priemonės MERCOSUR, kad galėtų pasiekti savo tikslus – sukurti labiau subalansuotą daugiašalę tarptautinę tvarką.

Bendras Europos Komisijos pirmininko ir einančiojo MERCOSUR pirmininko pareigas Urugvajaus Prezidento Tabaré Vįsquezo pareiškimas po rugsėjo 19 d. susitikimo, kuriame metų pabaigoje žadamas bendras viešas dviejų blokų pareiškimas dėl aplinkos apsaugos ir klimato kaitos, yra svarbus to politinio bendradarbiavimo pavyzdys. MERCOSUR siūlo puikią perspektyvą dėl ekonominės integracijos ir Pietų Amerikos tapimo politiškai stipresne tarptautinėje arenoje. Tačiau tai nereiškia, kad mes galime nepastebėti arba apsimesti nepastebį, kas yra prieš mus – neginčijamas Brazilijos, kaip vadovaujančios Pietų Amerikos jėgos, politinės įtakos turėjimas, pripažįstant vien tik faktus. Brazilija yra MERCOSUR siela ir varomoji jėga. Turėdama 190 mln. gyventojų ir ekonomiką, atstovaujančią apytikriai 75 % MERCOSUR BVP, Brazilija yra vienintelė RRIC šalis, su kuria iki šiol Sąjunga nebuvo surengusi aukščiausio lygio susitikimo.

Ponios ir ponai, absurdiška galvoti, kad Europos Sąjunga gali mokyti Braziliją ko nors apie MERCOSUR svarbą arba paskirti save MERCOSUR šalininke prieš Braziliją. Tai yra visiškai absurdiška. Taip pat Brazilija yra vienintelė MERCOSUR valstybė narė, trokštanti vietos JT Saugumo Taryboje, kurios ji nusipelno ir kuri suteiktų visai Lotynų Amerikai balsą šioje svarbioje institucijoje.

  Charles Tannock (PPE-DE). – Pone pirmininke, praeityje aš buvau ES valdomos Lotynų Amerikos regioninės integracijos, teikiant pirmenybę paramai regioniniams daugiašaliams blokams, pavyzdžiui, MERCOSUR, šalininkas. Bet, deja, nepaisant ją sudarančių šalių (Argentinos, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus) kultūrinio artumo MERCOSUR lieka politiškai per silpna lyginant su nacionaliniais interesais ir dėl to kliudo kurtis ES tipo bendrai rinkai regione – nors tai, žinoma, turėtų būti mūsų ilgalaikis tikslas.

MERCOSUR funkcionavimą blogina paskutinis Venesuelos sprendimas prisijungti, turint omenyje Hugo Rafaelio Chįvezo Frķaso prieš laisvą rinką nukreiptą retoriką, vedančią netgi prie didesnio protekcionizmo MERCOSUR, kurios pokalbiai su ES dabar jau kuris laikas yra nutrūkę. Todėl aš pritariu faktui, kad vietoj to ES gina strateginę dvišalę partnerystę – kaip buvo sutarta liepos mėn. – su Brazilija, kuri yra ekonominis milžinas, kurio dalis pasaulinėje prekyboje vis dėlto vis dar yra maža lyginant su kitomis besivystančiomis šalimis, kadangi Brazilija nepasirašė naudingų dvišalių laisvosios prekybos susitarimų, per daug pasitikėdama MERCOSUR.

Priešingai nei Meksika, kuri jau turi reikalų su ES, ir šiandien yra kita dominuojanti Lotynų Amerikos veikėja, Hugo Rafaelio Chįvezo Frķaso naftos dolerių dosnumas Argentinai privertė Brazilijos Prezidentą Luizą Inįcio Lulą da Silvą ignoruoti MERCOSUR klausimus ir leido Argentinos Prezidentui Néstorui Carlosui Kirchneriui Ostoićiui palaikyti savo protekcionistinę poziciją.

Populistinis Ekvadoras dabar taip pat kelia triukšmą prisijungdamas prie MERCOSUR, nepaisydamas prisijungimo prie Venesuelos vadovaujamos prekybos iniciatyvos, nukreiptos prieš JAV, Bolivaro alternatyvos Amerikai (ALBA).

Vienas nesenas Argentinos ir Urugvajaus ginčas aiškiai pademonstravo MERCOSUR veiksmingumo stoką sprendžiant savo partnerių nesutarimus dėl medienos masės gamyklos, kurį stato ES Suomijos įmonė „Botnia“ ant Urugvajaus upės krantų. Prezidentas Néstor Carlos Kirchner Ostoić nesustabdė projekto ir kartu sukėlė savo kaimyninės šalies ir MERCOSUR partnerės Urugvajaus priešiškas nuotaikas, atsisakydamas leisti MERCOSUR viršvalstybinėms institucijoms spręsti ginčą. Ką jis darė vietoj to? Jis ginčui spręsti pasikvietė Ispanijos Karalių.

  David Casa (PPE-DE). – (MT) Pone pirmininke, šiandien mes turime pateiktą mums susitarimą, kuris dar kartą patvirtina ir konsoliduoja svarbų Europos Sąjungos vaidmenį pasaulinėje politinėje sferoje – vaidmenį, kuriam mes turime teikti didelę reikšmę, kadangi jis yra šios valstybių sąjungos sėkmės dalis. Šis susitarimas akcentuoja santykių stiprinimą ne tik su mūsų kaimyninėmis šalimis, bet ir su šalimis iš kitų žemynų, ypač šalimis, kurios yra šimtų milijonų Europos kilmės žmonių namai, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos ir Centrinės Amerikos šalimis. Abiem pusėms naudinga, kad šie santykiai būtų tęsiami ir stiprinami dialogu bei idėjų mainais. Tačiau mes turime užtikrinti, kad demokratija šalyse, kurios turi naudos iš bet kokios mūsų pagalbos, būtų apsaugotos. Be to, mes turėtume užtikrinti, kad visa pagalba, tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė, būtų nukreipta į skurdo mažinimą, lygybės didinimą ir, paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – į dviejų pasaulio regionų disbalanso mažinimą. Ją visada turėtų riboti skaidrumas ir atskaitingumas. Žodžio laisvės ir pagrindinių teisių apsauga taip pat turėtų būti prioritetu visose derybose. Nors ir Europos Sąjunga turėtų suteikti pagalbą kiekvienai šaliai tam tikrais laikotarpiais, bet kai reikia specialios pagalbos, mes turime užtikrinti, kad tai būtų daroma struktūriškai apibrėžtoje sistemoje, kad nė vienas nebūtų užmirštas ir turtas būtų paskirstytas sąžiningai. Būdami šio Parlamento nariai mes turime kiek įmanoma propaguoti Europos Sąjungos ir MERCOSUR santykius bei nustatyti, kaip būtų galima sustiprinti visas silpnas vietas, kad šiuose santykiuose galėtume užtikrinti kuo didesnį veiksmingumą ir sėkmingumą. Naujiems iššūkiams, pavyzdžiui, klimato kaitai teikiant vis didesnę reikšmę mūsų darbotvarkėje, mes turėtume vertinti šiuos santykius kaip prasidedančią strateginę partnerystę, kuri veda prie aplinkos apsaugos aspekto ir tvaraus vystymosi, kuris kuria abipusį turtą.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, labai ačiū jums už jūsų pagalbą.

Aš jau ir anksčiau turėjau galimybę informuoti Europos Parlamentą apie pirmą ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikimą, jo rezultatus ir tikslus bei paaiškinti ir pateisinti juos. Be to, šios strateginės partnerystės su Brazilija svarbą šiandien čia plačiai nušvietė daugelis narių ir aš negaliu nesidžiaugti tuo, kad tie nariai, kurie iš pradžių atrodė esą abejojantys arba svyruojantys Portugalijos iniciatyvos ketinimų atžvilgiu, dabar iš esmės yra nusiteikę palankiau strateginiam pasirinkimui, kurį ne tik Portugalija, kaip pirmininkaujanti valstybė, bet ir visa Europos Sąjunga padarė Brazilijos atžvilgiu.

Žinoma, čia mes kalbame ir kalbėjome apie Brazilijos reikšmę politiniu bei ekonominiu požiūriu ir apie aplinkos apsaugą bei energetiką, kurios yra svarbiausia tikrovė šiuolaikiniame pasaulyje ir kurių mes negalime nepaisyti. Būtų keista, kaip buvo nurodyta čia, jei Europos Sąjunga siektų turėti strateginius santykius ir strategines partnerystes su Rusija, Indija, ir Kinija, bet ne su Brazilija. Mes manome, kad užpildėme šią spragą, ir taip pat manome, kad kelių metų laikotarpiu visi neabejotinai plos šiai pirmininkaujančios Portugalijos iniciatyvai. Tačiau mes visada leidome aiškiai suprasti, kad ši strateginė partnerystė, kurią, mūsų įsitikinimu, Europos Sąjunga turėtų sudaryti su Brazilija, jokiu būdu neturėtų atmesti arba apriboti kitus santykius, kuriuos mes taip pat norime plėsti ekonominiu ir politiniu lygmeniu su MERCOSUR.

Aš turiu pasakyti, ponios ir ponai, kad esu visiškai dėl to ramus, kadangi Portugalija visada buvo tarp tų ES šalių, kurios visada kovojo už glaudžius ir tvirtus solidarumo su MERCOSUR šalimis santykius visais tų santykių aspektais. Todėl mes nesvyruojame ir čia nenorime leisti susidaryti įspūdį, kad partnerystės su Brazilija pašalina arba galėtų pašalinti glaudžios partnerystės su MERCOSUR šalimis galimybę.

Tokia vizija, kuri užuot buvusi papildomumo principo vizija, galėtų būti atskirties vizija, neatrodo, jog būtų naudinga mums ir, visų svarbiausia, neatrodo, jog atitiktų realybę – visiškai priešingai. Be to, kaip čia buvo nurodyta, tai yra paskutiniame paties ES ir Brazilijos aukščiausio lygio susitikimo pareiškime, kuriame aiškiai ir visiškai nedviprasmiškai teigiama, kad Europos Sąjunga ir Brazilija dirbs kartu, kad ES ir MERCOSUR asociacijos susitarimas pagaliau galėtų tapti realybe.

Mes visi žinome apie pakilimus ir nuopuolius, kuriuos praėjo ES ir MERCOSUR asociacijos susitarimas. Mes iš tikrųjų esame aklavietėje didžiąja dalimi, kaip jūs žinote, dėl Europos Sąjungos ir MERCOSUR prekybos klausimų. Tuo tarpu prasidėjo Dohos raundas ir tai, kas atsitiko ten, aišku, turėjo įtakos ES ir MERCOSUR derybų prekybos aspektui.

Tačiau aš noriu išsamiai paaiškinti jums, kad jei jau pirmininkaujanti Portugalija mano, kad yra sukurtos minimalios sąlygos, kurios sudaro galimybes vėl pradėti tas diskusijas ir tuos santykius, mes neturime svyruoti. Be to, mes patikiname jus, kad jei tai nepavyktų padaryti Portugalijos pirmininkavimo metu, tai Portugalija kaip valstybė narė – kaip ji visada darė ir kaip visada tai buvo jos tikslas – neužmirš atkreipti savo partnerių dėmesį į realią būtinybę vėl pradėti derybas dėl asociacijos susitarimo su MERCOSUR visais jo aspektais.

Užbaigdamas aš privalau pasakyti jums, kad mes manome surengti, jeigu vis dar bus įmanoma Portugalijos pirmininkavimo metu, aukščiausio lygio „troikos“ susitikimą su MERCOSUR šalimis. Mes tiriame tokią galimybę ir, kaip sakau, kaip pirmininkaujančios Portugalijos darbotvarkės galimybę, o darbotvarkė, kaip jūs visi žinote, yra užpildyta ir labai sudėtinga. Tačiau mes turime padaryti viską, ką galime, kad būtų sudaryta galimybė vėl pradėti – taip pat ir politiniu lygmeniu – šią diskusiją su MERCOSUR šalimis.

  Jįn Fige¾, Komisijos narys. − Pone pirmininke, aš taip pat esu labai dėkingas už atmosferą, diskusijas ir tikrą atvirumą šiuo klausimu. Aš manau, kad mes turime būti jautrūs šio laikmečio tikrovei ir, laimei, dabar mes turime daug daugiau svarbių partnerių daugiašaliam bendradarbiavimui negu galbūt prieš 10 ar 20 metų. Tikrovė yra tai, kad Brazilija yra vienintelė trūkstama iš BRICS grupės šalis, viena iš penkių šalių, kurios yra reguliariai kviečiamos G8 į savo aukščiausio lygio susitikimus, ir šalis, kuri charakterizuojama ES investicijomis, sulyginamomis su investicijomis iš ES šalių Rusijoje, Kinijoje ir Indijoje bendrai paėmus. Taigi, ji yra tikrai svarbi partnerė.

Netgi yra daug svarbiau pridurti, kad strateginė partnerystė yra visuotinių platesnių prioritetų, įskaitant bendradarbiavimą su Lotynų Amerika ir su MERCOSUR, papildymas: pačioje partnerystėje vienas iš strateginių bendrų klausimų yra regioninės integracijos bei ES ir MERCOSUR asociacijos susitarimo propagavimas.

Daug buvo pasakyta apie turinį ir buvo paviešintas tam tikras susirūpinimas. Mes atkreipėme dėmesį į juos. Pavyzdžiui, pirmame šių metų pusmetyje maisto saugos srityje buvo atlikti intensyvūs programos patikrinimai, ypač liečiantys jautieną, žuvies produktus ir paukštieną. Mes matėme stiprų pagerėjimą maisto saugos srityje ir daug trūkumų didžia dalimi buvo pašalinti. Tačiau, savaime suprantama, darbas tęsis, kaip kai kurie pasakė, net politiniu lygmeniu. Kitą mėnesį Komisijos narys lankysis Brazilijoje, kad aptartų šią sritį, o tai yra labai svarbi glaudesnio bendradarbiavimo sritis.

Mūsų bendras reikalas ir bendras interesas, kad būtų sėkmingai užbaigtas Dohos plėtros raundas. Šiuo atžvilgiu mes darome viską, ką galime, su visomis pusėmis siekdami užbaigti tai, jei pasiseks, šių metų pabaigoje.

Aš turiu pateikti mažą pastabą apie tai, ką būtų galima padaryti propaguojant bendradarbiavimą su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, yra viena sritis, kurią aš noriu parodyti kaip gerą pavyzdį. Brazilija yra pirmoji šalis iš Lotynų Amerikos, su kuria ketinama bendradarbiauti mūsų mokslinių tyrimų programoje, o per šią patirtį ir šį tiltą, mano manymu, mes galime palaipsniui nuveikti daugiau kitose šalyse. Taigi, tai nėra nukreipta prieš kitas šalis. Ji yra viena iš pagrindinių ekonomikų ir partnerių regione ir apskritai – bendradarbiavimas plečiasi. Tai labai papildo mūsų ambicijas siekiant atnešti daugiau integracijos į Lotynų Amerikos žemyną.

Komisija deramai informuos jus apie procesą, kaip pageidavote. Dabar mes laukiame politinės reakcijos į komunikatą iš Brazilijos pusės. Šio atsakymo pagrindu mes bendrai pabandysime parengti pasiūlymo dėl veiksmų plano projektą ir po to, jei pavyks, susitarti dėl šio plano ir jį įgyvendinti.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus punktas – aš noriu išreikšti savo dėkingumą pirmininkaujančiai valstybei už jos pažadus ir labai pozityvų indėlį ne tik dėl pirmojo istorinio aukščiausio lygio susitikimo, bet ir ES bei Brazilijos, ES ir MERCOSUR, kaip platesnio regiono, bendradarbiavimo vystymo.

  Pirmininkas. – Labai ačiū jums, Komisijos nary.

Diskusijos baigtos.

12. Žalioji knyga dėl miesto transporto (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra Komisijos komunikatas dėl miesto transporto.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Pone pirmininke, anksčiau aš pateikiau šiuos pasiūlymus dėl mobilumo miestuose Komisijos narių kolegijai ir dabar esu patenkintas galėdamas pateikti pirmą jų patyrimą Europos Parlamentui.

Jungtinės Tautos ruošiasi tarptautinei konferencijai dėl klimato kaitos, kuri vyks gruodžio mėn. Balyje. Vakar Niujorke vyko parengiamasis valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kurio metu Europos Sąjunga atskleidė savo ambicingą pasiūlymą: iki 2050 m. perpus sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Miesto transportas yra viena iš sričių, kurioje reikia įdėti pastangų. Tarša iš privataus ir viešojo keleivinio bei krovininio transporto sudaro 40 % CO2 ir 70 % kitų teršalų kiekio, kurie patenka į aplinką nuo mūsų kelių.

Žalioji knyga, kurią šiandien aš pristatau jums, yra pradinių intensyvių konsultacijų, kurios prasidėjo sausio mėn. ir buvo tęsiamos iki birželio mėn., rezultatas: buvo konsultuojamasi su institucijomis, miestų atstovais, suinteresuotosiomis šalimis ir piliečiais. Iš tų konsultacijų mes pasiėmėme būtent stiprų norą iš suinteresuotųjų šalių pusės įtraukti mobilumo miestuose klausimą į Europos darbotvarkę. Vietos valdžia ir mažieji bei didieji Europos miestai neturėtų būti paliekami tvarkytis su šia sunkia sudėtinga situacija vieni patys.

Aš neketinu siūlyti svarbiausių sprendimų, blogai pritaikytų vietos sąlygoms. Sąjungos vaidmuo greičiau yra toks: dalyvaujant visoms šalims nustatyti kliūtis mobilumui miestuose ir rasti būdus, kaip jas pašalinti. Europos Sąjunga turi didinti šio klausimo supratimą ir, jei reikia, užimti vadovaujamą vaidmenį.

Kokiomis sąlygomis mes turime pergalvoti mobilumo miestuose klausimą? Asmeniškai aš manau, kad čia turėtų būti penki pagrindiniai tikslai. Visų pirma, pone pirmininke, ponios ir ponai, laisvai pravažiuojami mažieji ir didieji miestai. Visoje Europoje didėjantis eismas mažuosiuose ir didžiuosiuos miestuose sukelia nuolatines transporto grūstis. Miestų eismo grūsčių ekonominės pasekmės skaičiuojamos 1 % ES bendrojo vidaus produkto. Patirtis rodo, kad nėra vienintelio sprendimo grūstims sumažinti. Tokios alternatyvos kaip viešasis transportas, ėjimas pėsčiomis ir važiavimas dviračiu pasirinkimas turi padaryti miestus saugesnius ir patrauklesnius. Automobilių sutelkimas ir automobilių paskirstymas bei efektyvesnių krovinių transporto sistemų įvedimas galėtų padėti padaryti miestus ir didmiesčius laisviau pravažiuojamais.

Antra, mažiau užteršti miestai dėl padidinto energijos vartojimo efektyvumo ir alternatyvių degalų naudojimo. Eismo apribojimai miestų ir didmiesčių centruose, žaliųjų zonų sukūrimas ir miestų apmokestinimas galėtų sudaryti dalį sprendimo. Tačiau viešojo transporto infrastruktūra turi būti vystoma ir gerinama.

Miestai ir didmiesčiai taip pat turėtų būti intelektualūs. Europos miestai ir didmiesčiai šiuo metu susiduria su nuolat didėjančia paklausa krovininiam ir keleiviniam transportui. Intelektualios transporto sistemos ir eismo kontrolės sistemos bei palydovinė navigacija siūlo daugybę galimybių, kaip pagerinti mobilumą, jei tik pasinaudotume jų privalumais. Pristatymo racionalizavimą miestuose ir didmiesčiuose galima būtų pagerinti naudojant palydovinę navigacinę informaciją. Šiuo metu tai yra GPS, bet ateityje bus „Galileo“.

Ketvirta, miestai ir didmiesčiai turi būti lengviau pasiekiami. Visų pirma pasiekiami neįgaliems žmonėms, žmonėms su judėjimo negalia ir šeimoms su mažais vaikais. Kiekvienas turi turėti galimybę pasiekti mūsų miestus ir didmiesčius. Nepaprastai svarbu, kad miestų planavimas būtų veiksmingas ir kruopščiai apgalvotas. Žinoma, priemiesčiuose gyvenantiems gyventojams taip pat reikalinga susisiekimo galimybė, ir tai reiškia veiksmingų susisiekimo linijų turėjimą tarp miestų ir priemiesčių transporto. Mums reikia propaguoti aukštos kokybės viešąjį transportą – netgi keleivių teisių chartiją.

Pagaliau, penkta, mums reikia saugesnių miestų ir didmiesčių. Aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad du trečdaliai nelaimingų atsitikimų keliuose įvyksta miestų teritorijose. Vienas trečdalis mirtinų atvejų – vienas mirtinas atvejis iš trijų – būna miestų teritorijose. Jeigu mes norime išsaugoti gyvybes, mums reikia imtis priemonių, kad padarytume saugesnę elgseną, transporto priemones ir infrastruktūrą. Mums reikia turėti omenyje būtinybę propaguoti važiavimo ekologinį aspektą, kai mokomi būsimi vairuotojai. Apskritai mums reikia užtikrinti, kad Europoje būtų griežčiau laikomasi eismo taisyklių.

Pone pirmininke, ponios ir ponai, ši Žalioji knyga sudarys galimybes mums pradėti plačias konsultacijas su vyriausybėmis, verslu bei piliečiais iki 2008 m. kovo 15 d. Į šį dokumentą bus įtraukti 25 aiškiai užduoti ir atviri klausimai.

2008 m rudenį sudalyvavęs diskusijose aš ketinu pateikti veiksmų planą, kuriame bus siūlomos konkrečios priemonės, pateikiama aiški uždavinių ir atsakomybės vizija, atsižvelgiant į subsidiarumo principą. Be to, aš sudarysiu veiksmų grafiką.

Šio konsultacijų proceso metu pagrindinį vaidmenį, savaime suprantama, turi vaidinti Europos Parlamentas bei Transporto ir turizmo komitetas. Apskritai aš manau, kad mes visi gerai žinome, kad šios plačios diskusijos dėl mobilumo miestuose tikrai liečia mūsų piliečių kasdienį gyvenimą ir kad, jei Europos pilietybė kažką reiškia, mes turime pereiti prie saugesnio miestų eismo, kuris labiau atitiktų aplinkos apsaugos standartus.

Pone pirmininke, ponios ir ponai, iš anksto ačiū jums už jūsų vertingą pagalbą. Dabar kviečiu jus pakomentuoti šį tekstą. Pristatymas buvo gana trumpas, bet, mano manymu, pakankamai aiškus. Aš norėčiau paaiškinti, kad dokumentas bus prieinamas visiems Parlamento nariams. Jis buvo tam tikra prasme priimtas Komisijos narių kolegijoje. Aš ėmiausi visų reikalingų priemonių siekdamas užtikrinti, kad jūs galėtumėte sužinoti tai kuo greičiau.

  Pirmininkas. – Labai ačiū jums, Komisijos nary.

Ne visada diskusijos buvo tokios aktualios, iki jums ateinant iš posėdžio. Ačiū jums, kad taip greitai pristatėte Žaliosios knygos kopiją.

Jūs žinote taisyklę, ponios ir ponai: mes panaudosime sistemą „prašau žodžio“.

  Georg Jarzembowski (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, pirmininko pavaduotojau, ponios ir ponai, labai ačiū mūsų frakcijos vardu! Tai yra nuostabi idėja – remti mobilumą tuo pačiu metu imantis priemonių, kad būtų išvengta katastrofų ir aplinkos taršos. Tačiau jūs ką tik pabrėžėte, kad norite laikytis subsidiarumo principo. Perskaitę tekstą mes pamatėme, kad jūs pateikėte labai praktiškus pasiūlymus, pavyzdžiui, miesto rinkliavas ir kitus dalykus. Kokiu būdu jūs norite užtikrinti, kad jūsų puikūs pasiūlymai ir mūsų visų lauktos bei visus metus vestos diskusijos nepaskatintų mūsų papasakoti didiesiems miestas ir regionams, ką daryti, o tik pateikti paskatą faktiškai priimti geriausią patirtį? Mes sutikome, kad turime kažką padaryti miestams ir panaudoti geriausią patirtį. Mes esame susipažinę su nelaimingų atsitikimų statistika. Daugelyje didmiesčių ir miestų yra aukštas nelaimingų atsitikimų lygis, bet ne visuose. Tai priklauso nuo to, kaip reikalai tvarkomi vietoje.

Tuomet, kaip jūs ketinate susidoroti su kolektyvinių idėjų vystymu, kad miestai ir regionai nesijaustų globojami Europos?

  Saïd El Khadraoui (PSE). – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nary, mes žinome, kad esame viso proceso pradžioje, ir dėl to džiaugiamės suinteresuotųjų šalių atsakymais ir konkrečiais veiksmais, kuriuos jūs planuojate kitiems metams. Tačiau aš jaučiu, kad yra labai svarbu, jog jūs tai įtrauktumėte į politinę darbotvarkę siekiant parodyti, kad tai yra Komisijos ir visos Europos Sąjungos prioritetas, ir siekiant įgyvendinti tvarų mobilumą ir mūsų susitarimus dėl klimato kontrolės. Aš manau, kad vienas iš svarbiausių dalykų yra sukurti priemonę, kuria būtų galima apsikeisti jau daugelyje miestų turimais gerais pavyzdžiais taip, kad būtų galima iš jų pasimokyti. Kiekvienas miestas yra kitoks ir kiekviena problema yra kitokia, bet aš tikiu, kad visa tai eina link veiksmingo mechanizmo sukūrimo, ir noriu sužinoti, kokia yra mūsų nuomonė šiuo klausimu. Kaip mes galime apsikeisti visomis geromis idėjomis, kurios formuoja mažų ir didelių miestų asociacijų pagrindą, kad mes galėtume pasimokyti iš jų?

  Jean Marie Beaupuy (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, aš esu patenkinta jūsų, Komisijos nary, ką tik apibrėžtais penkiais tikslais, nors, kaip jūs minėjote po to, po konsultacijų, kurios baigsis kovo mėn., bus numatytos konkrečios priemonės.

Jeigu jūs, Komisijos nary, leisite man, aš norėčiau pakartoti, ką nurodė tarpfrakcinės grupės miestų ir apgyvendinimo klausimais nariai: būtent būtinybę priimti kompleksinį požiūrį ne tik miestams, bet ir, kaip jūs sakėte anksčiau, priemiesčiams.

Kaip šio integruoto požiūrio dalį turint omenyje, kad Europos Sąjunga investuoja regioninius fondus, – ERPF, ESF ir EŽŪFKP, o pastarasis apima tiek kaimo, tiek ir priemiesčių regionus, – mūsų manymu, jūs ir jūsų kolegos Komisijos nariai turėtumėte atsižvelgti į šiuos įvairius aspektus, kad miestai ir savivaldos galėtų iš tikrųjų įgyvendinti šį integruotą požiūrį. Todėl šiandien aš dar kartą raginu pasinaudoti integruotu požiūriu sprendžiant šį miestų transporto klausimą.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Georgai Jarzembowski, tai yra pasiūlymai. Jie yra neužbaigti. Būdami neapibrėžtoje padėtyje, kiekvienos klausimų grupės pabaigoje, mes pateikėme klausimą, koks turėtų būti Europos Sąjungos vaidmuo. Todėl aš neketinu spėlioti, kokie bus diskusijos rezultatai. Klausimas yra atviras ir iš esmės jis turi pademonstruoti, kad šioje vietoje yra reali Europos pridėtinė vertė. Mes neketiname reikalauti vykdyti kokią nors Europos miestų ir didmiesčių priežiūrą.

Saļd El Khadraoui, aš manau, kad jūs nepataikėte į tašką: mes norime padaryti tai politiniu prioritetu. Aš manau, kad jūs išreiškėte mano paties mintis šiuo klausimu. Aš norėčiau, kad renkami pareigūnai, palaikydami vienas kitą ir pasinaudodami gera praktika bei geriausia patirtimi, siektų kažkaip įtikinti savo tėvynainius dalyvauti šioje drąsesnėje ir aplinkai palankesnėje miestų politikoje.

Jean Marie Beaupuy apibendrino tai, ką jūs pasakėte, nurodydamas, kad mes galime tikrai pasiekti tikslą pasinaudodami integruotu požiūriu, kuris iš esmės reiškia, kad miestų projektuotojai taip pat turi projektuoti miestus ir didmiesčius tam tikru būdu, atsižvelgiant į būsimus mobilumo reikalavimus, ir ypač projektuojant priemiesčių zonų statybą: čia neturi būti atsitiktinumo. Aš norėčiau padėkoti konkrečiai Jeanui Marie Beaupuy, taip pat ir mobilumo miestuose grupei, kuri, mano manymu, įneš vertingą indėlį.

  Jan Olbrycht (PPE-DE). – (PL) Pone pirmininke, visų pirma aš norėčiau išreikšti savo dėkingumą už susidomėjimą miesto transporto tema. Tai yra nepaprastai rimtas ir sudėtingas klausimas, ypač kai ES rūpinasi miestų politika.

Pats su miestais susijusio klausimo iškėlimas Europos Komisijos lygmeniu rodo, kad čia mes turime reikalų su nepaprastai įdomia subsidiarumo principo interpretacija. Aš labai palankiai žiūriu į Komisijos veiksmus šioje sferoje. Palaikydamas Komisijos veiksmus šioje sferoje aš norėčiau paklausti Komisijos nario, nors galbūt šis klausimas yra šiek tiek per anksti, bet vis dėlto – kaip mes turime suprasti pasirengimą? Kokiu būdu Komisija įgyvendins partnerystės principą šioje srityje arba, kitaip tariant, kokios galimos partnerystės priemonės? Ar mes kalbame apie keitimąsi patirtimi? Ar mes kalbame apie partnerį, kuris tam tikra prasme veikia daugiau nei tik siūlo – iš tikrųjų reikalauja?

Remdamasis tuo, ką pasakė Georg Jarzembowski, aš taip pat norėčiau paprašyti paramos Regioninės plėtros komitetui, glaudžiai bendradarbiaujančiam su Transporto ir turizmo komitetu šiuo klausimu.

  Ulrich Stockmann (PSE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, labai ačiū už jūsų pasisakymą ir Žaliąją knygą, su kurios smulkmenomis mes vis dar nesame gerai susipažinę. Tiesa, kad vis daugiau ir daugiau žmonių gyvena miestuose ir aglomeracijose, bet, žinoma, taip pat yra savitų problemų, susijusių su mažėjančiais miestais, kurių negalima visiškai nepaisyti. Mano pirmas klausimas yra toks: ar jie taip pat yra mūsų matymo lauke? Mes turime pajėgumų perkrovą senamiesčiuose, pirmiausia susijusią su asmeniniu transportu ir sukeliančią labai didelius išmetamųjų teršalų kiekius, kietąsias daleles, triukšmą ir taip pat saugumo problemas.

Antra, jei dabar mes norime padidinti viešąjį transportą ir jo tinklą, tai intelektualiai vaidina esminį vaidmenį priimat sprendimą. Tuomet, žinoma, iškyla klausimas, ar mes apskritai turėsime galimybę panaudoti lėšas iš struktūrinių fondų šiam tikslui.

Trečia, dėl daugybės pasiūlymų krovinių transporto logistikos ir kt.: ar mes taip pat turime forumą keistis geriausios praktikos modeliais, kuriame šis keitimasis galėtų vykti organizuotu būdu?

  Michael Cramer (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ačiū jums už pranešimą. Jūs rašote jame, kad norite skatinti alternatyvas automobiliams, būtent keliavimą autobusais, geležinkeliu, dviračiu ir pėsčiomis. Tačiau jūs žinote, kad 95 % ES bendrojo finansavimo, kurio prašo miestai, atitenka vien tik kelių transportui. Todėl jūs svarstote, ar turėtumėte pasakyti, kad ateityje mažiausiai 50 % turi būti skiriama šioms alternatyvoms, kadangi mano gimtasis miestas Berlynas, pavyzdžiui, įrodinėja, kad ES lėšos neturėtų būti leidžiamos vietiniam viešajam transportui. Aš galvoju, tai kvaila! Jeigu jūs nekeisite finansavimo tvarkos, jums niekad nesiseks. Todėl, kaip jūs ketinate užtikrinti, kad į ES alternatyvas galima būtų atsižvelgti ateityje?

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Jan Olbrycht, partnerystė gali būti išreikšta per geros praktikos mainus, o pageidaujant miestams gausybe gairių, susijusių, pavyzdžiui, su miestų infrastruktūros naudojimu, arba labiau suderinta informacija: kartais yra ženklų, kurie rodo greitkelį viena spalva viename valstybės narės mieste, bet kita spalva kitame mieste arba valstybėje narėje. Mes turėtume apgalvoti informacijos suderinimo būdus. Todėl aišku, kad aš manau, kad šioje partnerystėje bus visiškai atsižvelgiama į regionų ketinimus ir kad mes gausime sinergiją siekdami formuoti išteklius.

Ulrichai Stockmannai, struktūriniai fondai yra numatyti kai kurioms bandomosioms iniciatyvoms. Mano transeuropinių tinklų biudžete ir apskritai Energetikos ir transporto generaliniame direktorate turime lėšų kontrolės bandomosioms programoms, ypač per CIVITAS, su kuria jūs esate gerai susipažinę. Reikia pripažinti, kad mums taip pat reikia toliau aiškinti struktūrinių fondų panaudojimą, o tai verčia mane pasakyti, kad Michaelio Cramerio pastaba yra pateisinama ir kad kai kuriais atvejais mums reikia būti atsargesniems kalbant apie tai, kaip naudojami struktūriniai fondai.

Reikia pripažinti, kad Europos Sąjunga nenurodė procentinių dydžių fondų naudojimui: jie priklauso nuo miestų, didmiesčių ir regionų sprendimo. Todėl aš manau, kad mūsų užduotis bus šia Žaliąja knyga ir diskusijomis įtikinti miestus, didmiesčius ir regionus, kad geriau pasinaudotų fondais. Aš manau, kad jūsų pateiktas pavyzdys yra labai įdomus.

  Jörg Leichtfried (PSE). – (DE) Pone pirmininke, pirmininko pavaduotojau, aš labai pritariu kai kuriems jūsų minėtiems dalykams. Jūs akcentavote viešojo transporto pagerinimą, didesnį kelių saugumą ir aplinkos apsaugos aspektus mokant vairuotojus bei palydovinę navigaciją. Visa tai yra susiję su tam tikromis problemomis – tai kainuoja daugybę pinigų. Michael Cramer jau pademonstravo vieną suderintų veiksmų formą. Aš norėčiau iškelti antrą klausimą, kuris dar nebuvo minėtas. Mes savo rankose turime stebuklingą vaistą. Mes prieš save turime išorės išlaidų internalizavimą. Mes girdime, kad šis skaičiavimo metodas yra paruoštas, ir miesto transporto kryptys, kurias negalima kitaip apmokėti, galėtų būti subsidijuojamos ir apmokamos pagal visapusišką išorinių išlaidų internalizavimo metodą.

Šiuo aspektu yra du klausimai: kada mes galime realiai tikėtis preliminaraus modelio, kurį vėliau galėtume plėsti, pristatymo? Gal jūs galite numatyti šių pinigų panaudojimą panašiems projektams?

  Gilles Savary (PSE). – (FR) Pone pirmininke, aš taip pat kaip ir Georg Jarzembowski trokštu, kad vietos valdžios institucijos galėtų laisvai valdyti, ir nemanau, kad mes galime įvesti kokią nors transporto politiką nepriklausomai nuo vietos valdžios, išrinktos pagal visuotinę rinkimų teisę. Mes klystume bandydami padaryti tai.

Ir vis dėlto man atrodo, kad Bendrijos pridėtinė vertė yra neginčijama, kadangi mes bandome susidoroti su šiltnamio efektu. Mes užsiiminėjame būtent teršalų išmetimu, ypač regioniniu lygmeniu, kurį išmeta transportas, kuris, kaip mes žinome, yra pagrindinis teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Todėl aš nemanau, kad Europos Sąjungai būtų per sunku įsitraukti dėl šių, taip pat ir aplinkos išsaugojimo priežasčių.

Kita vertus, aš manau, kad čia negali būti kokios nors priverstinės politikos. Komisijos nary, čia galėtų būti naudojama skatinamoji politika. Man kartais patinka galvoti, kad būtų labai puiku, jei būtų, pavyzdžiui, transportui skirta Bendrijos programa URBAN, kitaip tariant, programa, kuri skatintų vietos valdžią užsiimti tvaraus mobilumo sritimi vadovaujantis tvaraus mobilumo rekomendacijų rinkiniu. Aš nežinau, ar jūs galite numatyti tai.

  Inés Ayala Sender (PSE). – (ES) Pone pirmininke, aš norėčiau pasveikinti Komisijos narį už jo politinę drąsą sprendžiant šį klausimą ir manant, kad subsidiarumas yra galimybė. Peticijų komitete mes nuolat matome vietinio lygmens piliečių peticijas. Jie pageidauja Europos Sąjungos pagalbos ir apsaugos būtent siekiant išspręsti problemas, kurių nebegalima išspręsti vietoje, kadangi tai yra problemos, kurios turi būti sprendžiamos globaliai – pavyzdžiui, aplinkos apsaugos ir saugos klausimai bei kt.

Aš norėčiau paklausti Komisijos nario, ar atsižvelgta į piliečių informavimo apie intelektualias sistemas temą – tai labai sumažintų įtampą dėl dezinformacijos. Be to, ar bus atsižvelgta į kelių saugumo kasdien važinėjant į darbą problemas, kadangi tai yra viena iš sričių, kurioje mes turime daugiausia problemų. Be to, kokių būtų idėjų dėl prekių paskirstymo, kuris dažnai sukelia šias grūsčių problemas, racionalizavimo.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Pone pirmininke, Komisijos nary, Europos Sąjungos plėtros pagrindas yra asmenų ir prekių mobilumas bei laisvas judėjimas. 80 % Europos piliečių gyvena miestuose ir 40 % gyvena didmiesčiuose. 60 % iš jų mano, kad miestuose daug kamščių ir taršos, o virš 70 % iš jų laukia Europos veiksmų. Aš manau, kad Žalioji knyga dėl viešojo transporto taip pat spręs ir turi spręsti tų 40 % piliečių, kurie neturi automobilio ir gyvena miestuose, problemą ir ypač neįgalių žmonių integracijos į ekonominį ir socialinį gyvenimą problemą.

Miestų projektavimas yra nepaprastai svarbus ir aš irgi prašau naudoti tam tikrus fondus – struktūrinius fondus, JESSICA ir regioninius fondus – miesto transporto plėtrai. Aš palaikau projekto naudojimą ir CIVITAS projekto bei CIVITAS+ išplėtimą ir ypač naujų valstybių narių skatinimą ir palaikymą, kad šie fondai duotų naudos miesto transporto vystymui.

  Brigitte Douay (PSE). – (FR) Komisijos nary, jūs imatės ambicingo projekto, kuris rūpi mums visiems.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad šiose diskusijose transporto klausimu mes nepamiršime svarbaus vaidmens, kurį transportas vaidina teritorinės sanglaudos srityje. Jūs kalbėjote apie galimybę pasiekti miestus ir didmiesčius miesto transportu. Aš nuoširdžiai viliuosi, kad šiose puikiose diskusijose mes nepamiršime pakalbėti apie kaimo vietoves ir, kaip jūs sakėte, paskatas vietinėms valdžios institucijoms kaimo transporto, kuris dažnai pražiūrimas, požiūriu.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Pone pirmininke, visų pirma aš norėčiau padėkoti tiems Parlamento nariams, kurie išreiškė savo pirminę reakciją. Buvo nepaprastai įdomu išgirsti, ką jie turi pasakyti.

Jörgai Leichtfriedai, mes iš esmės turime problemą dėl regioninių žiedų schemos arba Eurovinjetės, kuri yra tiriama kaip dalis 2008 m. suplanuoto tyrimo dėl Eurovinjetės direktyvos. Data yra nustatyta Direktyvoje ir darbas jau vyksta. Aš manau, kad mums reikia apsvarstyti miestų apmokestinimą, taip pat ir kaip naudojamos gautos įplaukos. Aš manau, kad tai yra labai svarbus klausimas, kadangi jis galėtų, jeigu mes turėtume teisinę sistemą, padėti merams pasinaudoti šia priemone kai kuriais atvejais, kartu kontroliuojant gautų pajamų paskirstymą.

Tam tikru laipsniu galutinis mūsų klausimyno klausimas pateikia atsakymą į tai, ką pasakė Gilles Savary. Aš cituoju: „Kokią pridėtinę vertę galima gauti iš nukreiptos Europos paramos švaraus ir energetiniu požiūriu veiksmingo transporto finansavimui ilgesniu laikotarpiu?“ Klausimas beveik atkartoja tai, ką pasakė Gilles Savary: būtent, ar ilgainiui galėtų būti Bendrijos programa. Pernelyg anksti apie tai kalbėti, bet yra puiku, kad mes keliame klausimą. Aš norėčiau padėkoti Gilles Savary už pasakymą, kad bus tam tikra dalis Bendrijos pridėtinės vertės tokioje svarbioje ateities politikoje.

Inés Ayala Sender, žinoma, viešoji informacija yra labai svarbus veiksnys intelektinio mobilumo srityje ir mes žinome, kad šiuo atžvilgiu palydovinė navigacija, suderinta su naujomis informacijos bei ryšių technologijomis, turi užtikrinti, kad autobusų stotelė, sakykim, galėtų būti ir keleivių informavimo punktas. Šioje vietoje yra ką veikti ir yra būtina, kad miestams ir didmiesčiams būtų sudarytos sąlygos pasinaudoti veiksmingiausiomis technologijomis. Jūs taip pat minėjote prekių racionalizavimą ir paskirstymą miestų bei didmiesčių centruose: čia taip pat reikia nuveikti nepaprastai daug.

Silvia-Adriana Žicću, ačiū jums, kad iškėlėte galimybės pasiekti suteikimo neįgaliesiems ir apskritai žmonėms su judėjimo negalia problemą. Aš manau, kad tai yra kitas labai svarbus šio klausimo aspektas. Mes turime suteikti Europos pilietybės turinį ir aš galiu matyti tik privalumus, jei turėtume tikrą chartiją dėl keleivių teisių ir pareigų, kuri taip pat būtų naudinga šiems piliečiams.

Brigitte Douay buvo teisi primindama mums, kad, žinoma, mobilumas turi būti svarstomas kaip visuma. Yra žmonių, kurie gyvena miestuose ir didmiesčiuose, yra žmonių, kurie vyksta į miestus ir didmiesčius dirbti ir čia irgi turi būti labiau integruotas požiūris. Tačiau aš baigsiu pasakydamas tiek jums Brigitte Douay, tiek ir visiems Parlamento nariams: mes parengėme gana apytikrius metmenis, jei jums tai patinka, kadangi šiame etape mes nenorėjome apsiriboti atsakymais tam tikrų griežtų taisyklių ribose. Klausimai yra sąmoningai atviri. Ir vis dėlto aš pasveriu visas pastangas, kurių reikia norint sukurti nuoseklų ir veiksmingą veiksmų planą. Priešingu atveju čia nebus Europos pridėtinės vertės.

Ačiū jums, pone pirmininke, ponios ir ponai, aš nuoširdžiai lauksiu šių jaudinančių diskusijų dėl mobilumo miestuose tęsinio ateinančius kelis mėnesius.

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

13. Klausimų valanda (klausimai Komisijai)

  Pirmininkė. − Kitas klausimas yra klausimų valanda (B6-0013/2007).

Nurodyti klausimai yra pateikti Komisijai.

Pirma dalis

  Pirmininkė. − Richard Corbett klausimas Nr. 32 (H-0607/07)

Dalykas: Sporto savitumo gerbimas

Ar Komisija pritaria, kad UEFA gimtojoje šalyje užaugusių žaidėjų iniciatyva paskatins sporto solidarumą ir apsaugos Europos futbolą? Kokių veiksmų Komisija ketina imtis siekdama atsižvelgti į sporto savitumą, kai rengs teisės aktų pasiūlymus ir aiškins galiojančią ES teisę?

  Jįn Fige¾, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, aš esu patenkintas galėdamas atsakyti į klausimą apie sporto savitumą. Būtų kaip tik laikas aptarti tai netgi išsamiau – ne dabar, o vėliau – kadangi šių metų liepos 11 d. Komisija priėmė Baltąją knygą dėl sporto. Ji buvo labai svarbus indėlis, kuriame pabrėžiama, kad siekiant tvaraus sporto vystymosi visais lygiais, nepaprastai svarbu skatinti jaunų talentingų sportininkų ir sportininkių mokymą. Tai buvo institucinis ir taip pat politinis indėlis šio klausimo ir bendradarbiavimo šiuo reikalu srityje.

Aš cituoju iš knygos: „Taisyklės, pagal kurias reikalaujama į komandą priimti tam tikrą vietoje išugdytų žaidėjų skaičių, galėtų būti laikomos atitinkančiomis Sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo, jei dėl jų neatsiranda tiesioginės diskriminacijos dėl tautybės ir jei dėl jų galinti atsirasti netiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama, atsižvelgiant į teisėtą siekiamą tikslą, pvz., skatinti ir apsaugoti talentingų jaunų žaidėjų mokymą ir ugdymą.“ Mano manymu, tai yra labai svarbus išaiškinimas, kaip suprasti šį klausimą.

Šiuo metu Komisija yra UEFA priemonių dėl vietos lygiu išugdytų žaidėjų suderinamumo su Bendrijos teise vertinimo eigoje, siekdama suvesti teisingą balansą tarp, iš vienos pusės, būtinumo laikytis Bendrijos teisės ir sporto organizacijų autonomijos, o iš kitos pusės, būtinumo paisyti Europos futbolo interesų.

Tai yra daroma prie Amsterdamo sutarties pridėtos deklaracijos, vadinamosios 2000 m. Europos Tarybos Nicos deklaracijos, ir Baltosios knygos dėl sporto kontekste. Pastarojoje ypač minimas Pierre de Coubertin veiksmų plano veiksmas numeris 9, kad reikia „užbaigti analizuoti taisykles, pagal kurias reikalaujama į komandą priimti tam tikrą vietoje išugdytų žaidėjų skaičių“. Ši išsami lyginamoji informacija apie valstybių narių futbolo mokyklas ir vietos lygiu išugdytus žaidėjus šiuo metu nėra parengta.

2006 m. Komisija pradėjo valstybių narių sporto mokyklų tyrimą, įskaitant vietos lygiu išugdytų žaidėjų klausimą. Tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai užtikrins vertingus įvesties duomenis jos analizei.

Dėl antros klausimo dalie – kadangi ją sudaro du sakiniai apie sporto savitumą – šios Baltosios knygos 4 skyriuje vystoma sporto savitumo koncepcija galiojančių ES įgaliojimų ribose. Kaip išsamiau aprašoma mūsų tarnybų darbo dokumento prieduose, Europos Teisingumo Teismo ir Komisijos priimti sprendimai rodo, kad praeityje sporto savitumas buvo pripažįstamas ir į jį buvo atsižvelgiama. Komisija pritaria nuomonei, kad turėtų būti skatinamos tam tikros Europos sporto vertybės ir tradicijos bei toliau pripažįstami šio sektoriaus savitumai, kartu laikantis ES teisės. Tačiau individualaus atvejo požiūris lieka ES teisės ir ypač konkurencijos ir vidaus rinkos taisyklių taikymo Komisijos kontrolės pagrindu. Tai atitinka dabartinės sutarties nuostatas.

Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą visoms suinteresuotosioms šalims ir prisidėti prie Europos sporto valdymo gerinimo, prieš tai minėtame tarnybų darbo dokumente ir dviejuose jo prieduose išsamiai aiškinamas šis savitumo klausimas. Jis liečia sportą ir ES konkurencijos taisykles bei sporto ir vidaus rinkos laisves ir jame pirmą kartą inventorizuojama Europos Teisingumo Teismo praktika bei Komisijos sprendimai sporto srityje.

Aš noriu pabrėžti, kad pirmą kartą sporto savitumas yra išdėstytas mūsų politikos dokumente daug išsamiau, negu kada nors buvo išdėstytas ES sąlygomis. Tai yra vienas iš svarbiausių indėlių – ne tik į šį atsakymą, bet ir į sporto skatinimą Europos Sąjungoje.

  Richard Corbett (PSE). – UEFA taisyklės, kurios reikalauja, kad klubai turėtų tam tikrą dalį vietoje išmokytų ir vietos lygiu išugdytų žaidėjų yra skirtos užtikrinti, kad klubai nepasikliautų vien savo finansiniu pajėgumu žaidėjų perkėlimo rinkoje, bet turėtų investuoti vietos lygiu į savo bendruomenių mokymo sritį. Tai yra nepaprastai svarbi schema. Netgi Komisija šiuo klausimu savo Baltojoje knygoje nebuvo neutrali sakydama, kad tai yra schema, kuri yra priimtina pagal sutartį ir dabar, Komisijos nary, jūs sakote, kad galbūt, jei... – ir jūs vis dar tyrinėjate. Ar galiu paklausti Komisijos, kodėl tai trunka taip ilgai? Kada Komisija bus pasirengusi patvirtinti šią laukiamą schemą?

  Ján Figeľ Komisijos narys. − Aš norėčiau duoti daugiau nei atsakymą, bet jau yra tam tikras žingsnis į priekį, jei mes atsimename mūsų diskusijas, vykusias prieš metus, arba bent jau iš Parlamento perspektyvos. Aš manau, kad mano pacituotas atsakymas, kuris yra komunikato – šio politikos dokumento – dalis, yra svarbus patikinimas, kad mes norime palaikyti sporto savitumą, ypač futbolo, jaunimo apsaugos ir skatinimo požiūriu ir mokyti jaunimą bei investuoti į jį.

Tyrimas nebuvo užbaigtas, kadangi mes neturime visų duomenų, kuriuos pageidautume turėti. Aš tikiuosi, kad pasitelkę išsamų klausimyną, kuriuo dabar užsiimame, mes gausime likusius skaičius. Labai svarbu, kad partneriai iš valstybių narių asociacijų, federacijų, klubų ir lygų dirba su mumis. Tikėkimės, kad artimiausiu metu – aš norėčiau, kad tai būtų kitų metų pradžia – mes galėsime duoti galutinį atsakymą. Dviejų savaičių laikotarpyje mes susitiksime su visomis suinteresuotomis šalimis iš sporto pasaulio Briuselyje, kad galėtume aptarti Baltosios knygos turinį ir įgyvendinimą. Aš tikiu, kad ši dalis bus labai svarbi konkretiems veiksmams ir sporto vertybių propagavimui.

Komisijos vardu galiu pasakyti jums, kad mes liekame įsipareigoję šias klausimais ir visi opūs klausimai bus sprendžiami tinkamai. Prieš priimdami kokį nors sprendimą – ne tik šioje srityje, kuri yra gana savita – mes turime atlikti visapusišką analizę ir tik tada priimti realius sprendimus.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Komisijos nary, nenorėdamas įžeisti Komisijos arba Teisingumo Teismo, aš jaučiu, kad nei mūsų teisėjų, nei mūsų Komisijos narių arba Komisijos narių moterų labai dažnai nepamatysi futbolo aikštėje. Jeigu jie būtų čia dažniau, jie pastebėtų, kad šiuo metu prasideda Europos taurės sezonas, kurio metu mes turime vieną su kita žaidžiančias komandas, kuriose dažnai vos vienas narys bet kuriuo metu yra nacionalinės komandos narys. Todėl mes matėme, kad buvo visiškai apleistas naujų žaidėjų ugdymas ir mes visa tai aiškiname vien tik ekonominiu aspektu.

Futbolas yra daugiau nei vidaus rinka ir futbolas yra ne vien tik rungtynės teisine prasme. Futbolas yra nacionalinių, regioninių ir vietos komandų sporto rungtynės. Kažkas turi įvykti čia ir greitai. Ar gali Komisija suteikti vilčių, kad, be atliekamų tyrimų, kažkas iš tikrųjų vyksta?

  Jįn Fige¾, Komisijos narys. − Aš esu įsitikinęs, kad kažkas iš tikrųjų bus padaryta. Aš naudojuosi futbolu kaip puikiu pavyzdžiu, kadangi tam tikra prasme Europa yra geriausia pasaulyje futbolo srityje. Aš manau, kad mes galime būti geriausi ir daugelyje kitų sričių, tokių kaip, pavyzdžiui, aukštasis mokslas, kuris paprastai nelaikomas geriausia Europos sritimi. Ne, Europai būtent reikia ne tik remtis savo pasiekimais arba remtis futbolo reikšme ar sportu dėl jo istorinių įvykių arba dabartinių pasiekimų, bet ir dėl būsimų. Subalansuotas požiūris į sporto veiklą yra vienas iš atsakymų, kuris reiškia, kad pirmoje vietoje kalbama ne apie pinigus, o apie taisykles ir vertybes, kurios valdo pasaulį ir pinigus sveikatos investicijoms remti.

Aš žinau apie disbalansus, problemas ir dvejones dėl varžybų patikimumo ir dėl korupcijos ir taip pat apie pernelyg dideles pinigų sumas, sprendžiančias, kuris partneris ar konkurentas iš tikrųjų yra stiprus.

Nuo 1999 m. kartu su Helsinkio pranešimu – jūs atsimenate galbūt netgi geriau – ir su Nicos deklaracija atsirado, aš manau, naujas momentas. Komisija niekada nepasiūlė politikos dokumento. Jeigu mes siūlytume ne tik su dokumentu rankose, bet ir siūlytume imtis veiksmų – turime 53 veiksmus, pasiūlytus Pierre de Coubertin veiksmų plano vardu – galėtume labai daug nuveikti. Jeigu mes liksime patikimi įgyvendinimo prasme, mano manymu, mes taip pat galime parengti pirmą sutarties straipsnį dėl sporto, kadangi dabar mes neturime teisinės bazės ir dėl to negalime apibrėžti kai kurių veiksmų ir negalime nuspręsti tam tikrais atvejais dėl tam tikrų problemų.

Šiame atsakyme yra daug šalutinių problemų. Todėl didesnis patikimumas reiškia ne tik ES institucijų bei nacionalinių teisės aktų leidėjų, bet ir vadovaujančių institucijų sporto srityje, bendradarbiavimą. Jie nustato taisykles, vadovauja ir taip pat turi būti patikimi vadovaujant atskiroms disciplinoms, žaidynėms ar varžyboms.

Aš norėčiau pasakyti, kad sporto forumas, kurį mes organizuojame pirmininkaujant Portugalijai, galėtų būti vienas iš atsakymų, kaip užtikrinti nuolatinį arba reguliarų, skaidrų ir patikimą dialogą įvairių problemų ir galimų sprendimų srityje – arba siauru mastu, Europos, arba platesnio tarptautinio bendradarbiavimo mastu.

  Manolis Mavrommatis (PPE-DE). – (EL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, savo laiške UEFA prezidentas Michel Platini prašo 27 ES valstybių narių lyderių įsikišti ir užsiimti didinančiais turtą futbolo klubais, kurie vis daugiau išleidžia žaidėjams ir kitiems pirkiniams, tokiu būdu paversdami futbolą greičiau verslu nei sportu, turinčiu savo vertybes.

Tačiau savo pareiškime prieš šį laišką UEFA prezidentas prašė nesikišti į futbolą. Jis sakė, kad ES ir Europos Parlamentas turėtų apsiriboti savo politiniais vaidmenimis ir atsiriboti nuo sporto.

Ar jūs sutinkate su šia nuomone, kurios laikosi UEFA prezidentas, ir kokiu laipsniu? Ar Baltoji knyga bus gera proga išsiaiškinti šias neišspręstas problemas?

  Jįn Fige¾, Komisijos narys. − Ačiū jums už jūsų rūpestį ir už netiesioginį UEFA prezidento Michelio Platinio signalą. Mes ne kartą esame susitikę ir aš netgi turiu vietos lygiu išugdyto žaidėjo pasiūlymo aprašymą.

Dabar mes reikalaujame bendresnės veiklos, įskaitant galimą sporto įtraukimą į Reformų sutartį – tai yra į įgaliojimus ir į projektą. Mes neprašome įgaliojimų – Baltojoje knygoje mes prašome, viena vertus, bendradarbiavimo, labai konkrečių veiksmų, kurių diapazonas apima daug sričių – švietimo, mokymo, socialinės įtraukties, visuomenės sveikatos – taip pat, antra vertus, sutramdyti tokius reiškinius kaip smurtas, rasizmas, korupcija sporte, atskirose organizacijose arba renginiuose. Mes negalime laukti kitos sutarties arba netgi bet kokį šiandien pasiektą sutarimą patenkinti ateityje. Mes turėtume veikti šiandien dėl geresnės ateities – arba futbolo, arba kitose srityse.

Aš manau, kad Europos Parlamentas, Komisija ir Taryba gali imtis daugelio problemų ir, kaip sakiau, kartu mes galime labai daug ką nuveikti. Tai nereiškia, kad mes turime įsikišti ES lygmeniu. Pavyzdžiui, jeigu spalio mėn. mes sutarsime ministrų lygmeniu dėl mūsų kodekso dėl antidopingo konvencijos ar taisyklių pakeitimų ar pataisų turinio Pasaulio antidopingo agentūros ribose, tai bus veiksmas prieš dopingą. Aš prisimenu Manolį Mavrommatį ir savo kolegas, kurie reikalavo iš Sąjungos imtis skubių veiksmų, kai 2004 m. aš tapau Komisijos nariu, atsakingu už kovą su dopingu, kuris buvo problema olimpinėse žaidynėse.

Dopingas yra labai aiški, daranti žalą ir įtaką nelaimė sporto srityje. Čia mes daug ką galime padaryti, bet turime veikti, o ne tik diskutuoti – ir toks dabar yra mūsų požiūris.

  Pirmininkė. − Chris Davies klausimas Nr. 33 (H-0618/07)

Dalykas: Biodegalai

Kada Komisija tikisi priimti pasiūlymus dėl biodegalų gamybai skirtų augalų arba pačių biodegalų sertifikavimo siekiant užtikrinti, kad ES paklausa tokiems produktams nepadidintų atogrąžų miškų naikinimo spartos.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − Šiuo metu Komisija baigia direktyvą dėl atsinaujinančios energijos skatinimo ir aš planuoju, kad ši direktyva bus priimta šių metų pabaigoje. Vienas iš labai svarbių klausimų šioje direktyvoje bus skiriamas biodegalų tvarumui – apibūdintiems principams ir būdams, kurie garantuos, kad biodegalai neturės neigiamo poveikio aplinkai. Dėl šios priežasties neabejotinai bus pasiūlyta konkreti schema, kuri galėtų būti naudojama – ir bus naudojama – tiek biodegalams iš šalyje auginamos žaliavos, tiek ir importuotiems biodegalams.

  Chris Davies (ALDE). – Tikriausiai Komisijos narys sutinka, kad mūsų duomenys medienos importo iš nelegalių šaltinių kontrolės srityje yra liūdni – tiesiog bauginantys. Žinant šią patirtį ir galimybes korupcijai bei dokumentų falsifikavimui – kaip mes galime įsitikinti, kad bet koks biodegalams skirtų augalų sertifikatas bus galiojantis? Gal mes dar labiau užaštrinsime problemą?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − Visų pirma aš negaliu tvirtinti, kad daugybė nelegalios medienos įvežama į Europos Sąjungą. Tačiau aš galiu aiškiai pasakyti, kad iki šiol labai maži biodegalų kiekiai patenka į Europos Sąjungą. Mes visiškai neturime jokio poveikio neigiamų pasekmių atogrąžų miškams požiūriu. Pasiūlytos sertifikavimo tvarkos bus įgyvendintos. Aš dėl to visiškai neabejoju, kadangi bendri Europos Sąjungos muitinių darbo rezultatai buvo labai palankūs.

  Jörg Leichtfried (PSE). – (DE) Komisijos nary, kas ką tik buvo paminėta, yra problema. Kita problema akivaizdžiai yra ta, kad dėl padidėjusio biodegalų vartojimo pradeda didėti kasdienių maisto produktų kainos, ypač šalyse, kuriose tai tikrai gali tapti problema, ir, daugelis žmonių, ypač tose šalyse nebeįstengs įsigyti savo kasdieninių maisto produktų. Ar jūs žinote apie šią problemą? Jeigu taip – ką galvojate apie ją ir kas daroma jos atžvilgiu?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − (DE) Pagrindinė dabartinio maisto produktų kainų didėjimo priežastis yra didėjanti paklausa – ypač Kinijoje, Indijoje ir taip pat kitose valstybėse. Tai yra pagrindinė kainų didėjimo priežastis. Mano kolega, kuris pasisakys po manęs, paaiškins, kokių priemonių mums reikia imtis. Aišku tai, kad mes turime gaminti daugiau, nes paklausą taip pat reikia padengti.

Dėl degalų, šiuo metu jų įtaka maisto produktų kainoms yra labai nedidelė, nes biodegalų vartojimas pasaulio mastu vis dar yra žemo lygio. Žinoma, mes turime atsižvelgti į tai, nes šiuo metu Jungtinėse Valstijose didelė dalis kukurūzų auginama biodegalams. Tai gali turėti poveikį tam tikram sektoriui. Tačiau yra būdų didėjančiai paklausai patenkinti. Aš laikausi nuomonės, kad mes Komisijoje turime rasti atsakymą į pasaulio rinkų kainų keliamą klausimą. Mano kolega jau parengė keletą pasiūlymų šiuo klausimu.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, esama nuomonės, kad dėl didėjančio biodegalų kiekio ir prekybos jais gali būti sunaudojama besivystančių šalių perteklinė produkcija, paverčiant ją į biodegalus savo reikmėms arba eksportui.

Ar Komisija tiki, kad biodegalų sektorius galėtų išvesti iš aklavietės Pasaulio prekybos organizacijos Dohos raundą?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − Aišku, kad yra keletas šalių, kurias daugiau domina tarptautinė prekyba biodegalais – ypač Brazilija. Tai yra tiesa. Tačiau Dohos derybų raundas yra daug platesnis nei tai. Jos yra ne vien tik apie biodegalus, kurie sudaro mažą jų dalį, ir mes turėtume neabejotinai susitarti dėl daug platesnio klausimų diapazono. Aš norėčiau pasakyti, kad biodegalai turės labai nedidelę įtaką Dohos raundo rezultatams.

  Pirmininkė. − Brian Crowley klausimas Nr. 34 (H-0630/07)

Dalykas: PPO vykstančių derybų būklė

Ar gali Europos Komisija parengti išsamų pareiškimą dėl dabartinės padėties PPO proceso atžvilgiu?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Tai yra įprastas Šiaurės šalių požiūris: gerokai per trumpas, bet tiesiai į tikslą.

Aš galiu aiškiai pasakyti, kad ateinantys keli mėnesiai bus lemtingi Dohos raundui. Dabar derybos prasidėjo iš naujo remiantis pasiūlymais, kuriuos liepos mėn. pateikė atitinkamų derybinių grupių žemės ūkio ir pramoninių produktų klausimais pirmininkai.

Pirmininkai, rengdami savo pasiūlymą deryboms, atliko sąžiningą darbą. Mano manymu, mes galime pasakyti, kad paskirstė pastangas sąžiningai. Jie paspaudė visas pagrindines veikėjas visais klausimais iš vadinamojo derybų klausimų trikampio, – AMA, NAMA ir vidaus subsidijų, – kurie yra patys opiausi įvairioms veikėjoms.

Tai yra akivaizdu, kaip ir tai, kad pirmininkų tekstas nėra mėtymasis akmenimis. PPO nariai turi galimybę pateikti preliminarius atsakymus į šiuos tekstus iki vasaros atostogų.

Bet dabar derybos iš tiesų turi imtis detalių. Kitas diskusijų raundas dėl metodų prasidės pačioje rugsėjo mėn. pradžioje Ženevoje. PPO generalinio direktoriaus Pascalio Lamy ir pirmininkų tikslas yra būti pasirengusiems paskelbti persvarstytą dokumentą kažkuriuo laiku spalio mėn., kuris pasitarnautų kaip svarbiausia bazė galutiniam tarimuisi metodų atžvilgiu, kuris vyks ne vėliau kaip šį rudenį. Ar bus šis faktas, ar bus galutinis dokumentas, visiškai priklausys nuo įvairių veikėjų dalyvavimo derybose.

Dabar Jungtinės Valstijos turėtų paversti prezidento G. W. Busho politinį įsipareigojimą APEC aukščiausio lygio susitikime konkrečiais derybiniais veiksmais bandant sudaryti sandorį. Jungtinėms Valstijoms būtina pastebimai patraukti žemės ūkio subsidijomis ir pereiti prie jų, ne paskutinėje vietoje ir savo tikslų – užtikrinti patekimą į besivystančių šalių žemės ūkio rinkas – atžvilgiu.

Brazilija, Indija ir kitos kylančios ekonomikos turi judėti teisinga kryptimi ir pateikti savo sandorio pusę. Tai reiškia jų faktinių pramoninių produktų tarifų sumažinimą iki tam tikro lygio.

Šių derybų tikrovė yra faktas, kad atstumas iki finišo linijos (jeigu mes kalbame ekonominiais terminais – šiame etape yra gana trumpas) iš tiesų labai trumpas lyginant su keliu, kurį mes nuėjome iki šiol.

Likusių nuolaidų, kurias išsivysčiusioms ir kai kurioms besivystančioms šalims reikia įtraukti į galutinį paketą, reikšmė yra maža lyginant su sisteminga nauda vykdant sandorį, ypač tada, kai pasaulio ekonomikos sąlygos tampa vis labiau neapibrėžtos.

Tačiau laikrodis tiksi. Jeigu rudenį nebus susitarimo dėl tvarkos, greitas DDA sudarymas taps labai neįtikimas. Įsibėgės Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų kampanija ir tuomet rundas gali būti užšaldytas ilgiems metams.

Kad raundas pasiektų tikslą, visos šalys turi parodyti lankstumą ir norą siekti kompromiso. Europos Sąjunga toliau bandys ieškoti įvairių PPO narių ir jos pagrindinių narių šalininkų, kad užtikrintų jų konstruktyvų dalyvavimą.

  Brian Crowley (UEN). – Aš norėčiau padėkoti Komisijos narei už jos atsakymą. Aš norėčiau, kad čia taip pat dalyvautų Komisijos narys Peter Mandelson, kadangi aš žinau, kad praėjusią savaitę jis turėjo susitikimą Amerikoje, kur jis nusivylė reakcija.

Tačiau labai trumpai – jūs kalbėjote apie besivystančias šalis ir paminėjote Braziliją bei Indiją. Pramoniniu požiūriu ir eksporto požiūriu jos negali būti klasifikuojamos kaip besivystančios šalys. Vis dėlto tuo pačiu metu kultūriniu požiūriu jos yra klasifikuojamos kaip besivystančios šalys naudos, kurią jos gaus, atžvilgiu.

Ar turėtų Europa duoti daugiau žemės ūkio srityje, ypač kai jūs matote, kad JAV fermų įstatymo projektas, kuris dabar įsigalioja, paima daugiau subsidijų iš paketo, dėl kurio buvo susitarta iš pradžių, o Europa, atrodo, ketina atiduoti viską iš rezervo, kai Amerika neima ko nors be pastangų? Ar tai yra teisinga kryptis, kurios reikia laikytis?

Ir pagaliau, jei ruduo ir galutinis terminas, spalio mėn. pabaiga yra ruduo. Žiema prasideda lapkričio 1 d. Taigi, ar jūs matote laikotarpį tam, kad būtų galima pasiekti tikslą?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Nustatant, kada prasideda žiema, pasakyčiau, kad mano kalendoriuje ji yra gruodžio mėn. Tačiau tebūnie. Visų pirma yra akivaizdu, kad mums žvelgiant į JAV fermų įstatyme pasirinktą kryptį matyti, kad ji nėra labai produktyvi susitarimo Dohos raundo ribose palaikymo požiūriu. Tačiau viską apsvarsčius mes iš anksto susidaryti nuomonę sprendimų Senate atžvilgiu.

Aš nesiveliu į diskusijas, ar Brazilija yra išsivysčiusi ar besivystanti šalis, kai mes kalbame apie žemės ūkio ir pramoninių produktų derinį. Tačiau akivaizdu, kad žemės ūkio sektoriuje – ir biodegalų, apie kuriuos mes diskutavome vos prieš kelias minutes – Brazilija yra labai konkurencinga šalis. Iš cukranendrių gaminami biodegalai yra labai konkurencingi pasaulio rinkoje.

  Marian Harkin (ALDE). – Ačiū, Komisijos nare, už jūsų atsakymą. Jūs sakėte, kad yra labai svarbu, jog JAV rengia pasiūlymą. Pastarosiomis dienomis buvo ryžtingai keliama prielaida, kad JAV iš esmės parengė labai reikšmingą ir labai įdomų pasiūlymą dėl vidaus rinkos paramos priemonių. Aš tiesiog norėčiau paklausti jūsų, ar tikrai taip yra, ir, jei taip yra, gal galėtumėte pateikti mums kokios nors informacijos?

Mano antras klausimas yra toks: ar nesutiktumėte, kad neabejotinai iki šiol mes matomai esame vieninteliai, kurie daro nuolaidas? Ar galite patvirtinti, kad Peter Mandelson pasiūlė 70 % sumažinti ES ūkininkams skirtą paramą, ir, jei taip yra, ar palaikote šią poziciją? Ar jūs sutiktumėte, kad toks sumažinimas nuniokotų Europos žemės ūkį ir ypač jautienos sektorių?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Visų pirma, kai mes pasižiūrėjome į derybų dokumentus dviejų pirmininkų akimis, pamatėme, kad Alexander Falconer, kuris yra atsakingas už žemės ūkio sektorių, išdėstė dokumentą su kai kuriais tarpais tarp skaičių. Ir kai mes pasižiūrėjome į vidaus paramą, kuri yra pats sunkiausias klausimas amerikiečiams, mums tapo akivaizdu, kad dabar jie davė ženklą, kad sugebės vykdyti veiklą to tarpo ribose arba tarp dviejų skaičių, minimų Alexanderio Falconerio dokumente.

Derybos arba diskusijos vyksta. Taigi, bus nepaprastai sunku pasakyti, kada pasibaigs galutinis žaidimas. Tačiau aš turiu pasakyti, kad Europos Sąjungai sunkus klausimas, žinoma, kiek tai liečia žemės ūkio sektorių, tarifai. Bet netgi svarbiau nei tarifai yra būdas, kuriuo mes vertiname savo jautrius produktus. Jis yra tiesiog esminis ir daug svarbesnis nei tarifų sumažinimas įvairiose grupėse, kuriose mes vykdome veiklą.

Taigi, aš galiu tik paskatinti atidžiai stebėti, kaip traktuojami jautrūs produktai, kadangi tai bus atsakymas galutiniame žaidime.

  Jörg Leichtfried (PSE). – (DE) Aš suprantu, kad mes turime užsiimti šiomis derybomis dėl kvotų kainų ir kt. Tačiau tai, ko aš nematau čia, yra derybos arba skleidimas to, kam atstovauja Europa – būtent mūsų gyvenimo būdo skleidimas. Komisijos nare, man kyla klausimas, ar dalyvaujate šiose derybose ir sakote: mes nepageidaujame jokių produktų, kuriuos pagamino vaikai! Mes nepageidaujame jokių produktų, kuriuos pagamino priverstinė arba vergiška darbo jėga! Mes nepageidaujame jokių produktų, kurie nebuvo gaminami laikantis pagrindinių darbo normatyvų! Ar svarstoma tokia problema ir ar jūs darote problemą iš to?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Mes iš tikrųjų bandėme pradėti diskusiją apie tai, ką mes paprastai vadiname su prekyba nesusijusiais klausimais. Tačiau buvo labai sunku pradėti diskusiją su kai kuriais kitais operatoriais. Aš esu visiškai įsitikinusi, kad produktų klausimas, kurį mes užduodame iki tam tikro lygio rūpindamiesi darbuotojų pragyvenimu ir darbuotojų sveikata – žinoma, aš asmeniškai galvoju, kad tai yra įpareigojimas įmonėms, kurios importuoja prekes iš šių šalių. Jūs galite kalbėti apie rankšluosčius iš Indijos su kolorito tipu, kuris naudojamas konkrečiose vietovėse. Taigi, aš manau, kad jei mes traukiame vežimą ta pačia kryptimi – mes visi – aš tikiuosi, kad mes galime rasti tinkamą sprendimą.

Antroji dalis

  Pirmininkė. − Klausimas 35 (Georgios Papastamkos): (H-0594/07)

Tema: Dohos derybų raundas žemės ūkio klausimais

Kaip Komisija vertina Dohos derybų raunde žemės ūkio klausimais padarytą pažangą ir ES derybų partnerių „pasiūlymus“?

Ar tiesa, kad ES vardu ketinama pateikti platesnį, nei 2005 m. spalio mėn., pasiūlymą, susijusį su žemės ūkio sektoriumi, visų prima dėl patekimo į rinką? Bet kuriuo atveju, ar buvo atliktas poveikio Europos žemės ūkio sektoriui vertinimas?

Kokie būtų Komisijos prioritetai dvišaliu ir (tarp)regioniniu lygiu prekybos žemės ūkio produktais srityje, jeigu nepavyktų PPO derybos?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Kaip jau minėjau savo ankstesniame atsakyme, Komisija vis dar mano, kad yra nedidelė galimybė, jog Dohos derybos labai artimoje ateityje bus sėkmingai užbaigtos.

Galiu tik pakartoti, kad manau, jog jei nebus pasiektas esminis persilaužimas šiais metais, sunku bus tikėtis, atsižvelgiant į būsimus Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus, užbaigti derybas.

Vis dėlto dabartiniai kai kurių mūsų derybų partnerių pasiūlymai dar nėra tokie, kokių reikėtų norint pasiekti tinkamų derybų rezultatų.

Kalbant apie galutinio ES pasiūlymo apimtį, vykstanti bendros žemės ūkio politikos reforma aiškiai nustato Komisijos derybų įgaliojimų ribas, ir tai reiškia, kad mes negalime pritarti susitarimui, kuris reikštų, jog mums reikėtų vėl reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką. Būtent tokį įgaliojimą suteikė Taryba; be to, žinoma, įgaliojimo derybose ribos turi atitikti mūsų PPO partnerių žemės ūkio ir kitose srityse daromas nuolaidas, kurios gali pagerinti rinkos galimybes mūsų eksportuotojams.

Reikia paminėti, kad kalbėdami apie tarifų mažinimą kartais mes nuogąstaujame, jog mūsų žemės ūkio sektorius patirs didžiulių sunkumų dėl importuojamų prekių. Mes turime prisiminti, kad yra dvi medalio pusės, t. y., kad tarifai būtų mažinami taip pat ir kylančios ekonomikos šalių rinkose, o tai galėtų – ir aš esu tikra, kad taip ir įvyks – labai sustiprinti Europos gamintojų suinteresuotumą patekti, pvz., į Kinijos ir Indijos rinkas. Todėl mes vis dar siekiame palankių Dohos derybų raundo rezultatų. Aišku, kad pageidautina pasiekti daugiašalį sprendimą, nes dvišalis galėtų tik papildyti daugiašales diskusijas.

Šiame etape mes darome tai, ką galime, tačiau svarbiausia, kad sprendimas, jei jį rasime, būtų subalansuotas sprendimas, kuriame būtų atsižvelgta ne tik į tris žemės ūkio ramsčius, bet būtų sprendžiami ir žemės ūkio, pramonės gaminių ir paslaugų sektoriaus klausimai.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Ponia Komisijos nare, ačiū už atsakymą. Man atrodo, jūs kalbate labiau kaip Komisijos narys, atsakingas už tarptautinę prekybą, nei kaip Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį.

Ar Komisijos narys P. Mandelson, atsakingas už tarptautinę prekybą, palaiko jūsų nuomonę, kad BŽŪP persvarstymas nepadarys jokios žalos? Ar jis palaiko nuomonę, kad pritarus 2007 m. liepos mėn. „modalumams“, kurie yra platesnės apimties nei ES 2005 m. spalio mėn. pasiūlyme, neviršijamas 2005 m. Ministrų Tarybos suteiktas įgaliojimas? Jeigu taip, tai, prieš prisiimant bet kokius įsipareigojimus mūsų prekybos partnerių atžvilgiu, jums nereikia prašyti naujo Tarybos įgaliojimo.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − 2003 m. Ministrų Tarybai sutarus dėl BŽŪP reformos Komisijos nariams, atsakingiems už prekybą ir žemės ūkį, buvo suteiktas derybų įgaliojimas. Mes galėjome derėtis laikydamiesi šio įgaliojimo ribų. Tai, ką mes pateikiame svarstyti dabar, – arba ką pateiksime lapkričio 20 d., – yra žemės ūkio politikos persvarstymas, o ne nauja reforma. Tai nėra nauja reforma, todėl nemanau, kad Dohos susitarimas, nepriklausomai nuo to, sudarysime mes jį ar ne, turės įtakos priemonėms, kurias mes siūlome kaip žemės ūkio politikos „sveikatos patikrinimas“. Taigi tai neturi daryti įtakos įgaliojimui, kurį mes jau turime, arba jį panaikinti.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Ponia Komisijos nare, genų inžinerijos taikymas žemės ūkio produktų gamyboje didelei daliai Europos gyventojų kelia abejones, nerimą ir baimę. Ar ši tema vėl (arba ir toliau) bus plačiau svarstoma Dohos derybų raunde?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Aišku, kad per keletą praeitų mėnesių, ypač, kaip pranešė Vokietijos spauda, per vasarą, mūsų patirtas kainų augimas Europoje iškėlė daug klausimų. Tai – visiškai nauji klausimai dėl žemės ūkio politikos Europoje, kurioje anksčiau mes kovojome su perprodukcija ir intervencinėmis atsargomis; dabar mūsų rinka daug labiau subalansuota, manau, dėl tiesioginių išmokų ūkininkams atsiejimo, kuris sudarė galimybę ūkininkams reaguoti į pokyčius rinkoje užuot skaičiavus, kaip gauti daugiau lėšų iš Briuselio.

Aišku, kad Dohos derybų raunde préférence communautaire arba maisto tiekimo saugumas nėra pats savaime diskusijų objektas. Žinoma, visoms pasaulio šalims labai svarbu būti užtikrintoms, kad jos galės išmaitinti savo gyventojus, tačiau tai nėra atskiras skyrius mūsų derybose.

  Jim Allister (NI). – Išreikšdamas nuogąstavimą dėl tolesnių lengvatų, pažeidžiančių mūsų interesus žemės ūkio srityje, kartu dar norėčiau paklausti, kaip derybose buvo akcentuojamas klausimas dėl jautienos gamybos standartų griežtinimo gamintojams, siekiantiems plačiau patekti mūsų rinką, kad mes galėtume nutraukti produktų, kurių atsekamumas ir kokybė yra daug žemesni, nei tikimasi iš mūsų gamintojų, leidžiamo importo neigiamą poveikį mūsų pačių gamintojams.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Manau, šį klausimą girdėjau jau anksčiau. Galiu klysti, bet, kiek prisimenu, tą patį klausimą dėl importo iš Brazilijos, atsekamumo ir Airijos ūkininkų nuomonės dėl nepakankamo atsekamumo iškėlė Airijos ministras ir keli Airijos EP nariai. Be abejo, mes labai domimės šiuo klausimu, ir aš žinau, kad mano kolega Komisijos narys M. Kyprianou susitiks su komitetu Parlamente.

Mes norime užtikrinti sąžiningą prekybą, ir tai reiškia, kad importuotojai arba eksportuotojai į Europos Sąjungą turi laikytis tų pačių kokybės standartų, kaip ir mūsų pačių gamintojai.

Kitą mėnesį aš lankysiuosi Brazilijoje, kad išsiaiškinčiau, jei jie man galės parodyti, tai, ką noriu sužinoti: kaip Brazilijoje sprendžiami klausimai, susiję su galimybe atsekti produktus, kurie pristatomi į Europos Sąjungą.

  Pirmininkė . − 36 klausimas nepriimamas, nes jo autorius – jau nebe Parlamento narys.

Klausimas 37 (Ioannis Gklavakis): (H-0636/07)

Tema: Vyno sektoriaus rinkos bendro organizavimo persvarstymas

2007 m. liepos 4 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl bendro vyno rinkos organizavimo (COM(2007)372). Lėšos nacionaliniams paketams paskirstomos taip: plotas – 25 %; gamyba – 25 %; pajamos – 50 % (čia nurodyta trijų kriterijų svertinė vertė atitinkamam finansiniam paketui). Be to, buvo padaryti tam tikroms valstybėms narėms naudingi pakeitimai.

Ar Komisija paaiškins, kokie kriterijai buvo taikyti pasirenkant konkrečią lėšų paskirstymo schemą ir kodėl lėšos neskirstomos remiantis istoriškai susiklosčiusiais valstybių narių mokėjimais atitinkamu referenciniu laikotarpiu, kaip buvo daryta visų tų rinkų bendro organizavimo, kuris iki šiol buvo pakeistas, atvejais? Be to, atsižvelgiant į tai, kad bendra išteklių suma yra ribota, kokiu būdu buvo nuspręsta kai kurių valstybių narių labui pakoreguoti indėlius, jei dėl to neišvengiamai atitinkamai sumažėja kitoms valstybėms skiriamų lėšų kiekis?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Tam, kad valstybėms narėms būtų sąžiningai paskirstyti nacionaliniai finansiniai paketai, sudarantys dalį bendros dotacijų sumos ir sumos, perkeltos į kaimo plėtros politikos sritį, faktiškai naudojomės trimis kriterijais: vynuogynų plotai, remiantis mūsų turimais istoriniais duomenimis; gamybos apimtys, remiantis istoriškai susiklosčiusiu vidurkiu; pajamos, remiantis istoriškai susiklosčiusiu vidurkiu (išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, kuriose biudžetiniai reikalavimai buvo apskaičiuoti rengiant stojimo programą, kadangi tik taip buvo galima gauti patikimų duomenų). Šių trijų kriterijų svertinė vertė atitinkamam finansiniam paketui ir lėšų, perkeliamų į kaimo plėtros politikos sritį, kiekiui apskaičiuoti pasiskirsto taip: plotas – 25 %; gamyba – 25 %; pajamos – 50 % Be to, tai finansinio paketo daliai, kuri skirta trečiųjų šalių vystymuisi skatinti, kriterijų svertinė vertė pasiskirsto taip: plotas – 50 %; gamyba – 50 % Laikau šią sritį labai svarbiu su vyno gamyba susijusios politikos sektoriumi. Diskusijoje dėl finansinių paketų perskirstymo valstybėms narėms trijų valstybių narių atvejų padarėme teigiamų pakeitimų, kad būtų sumažinti nukrypimai tarp istoriškai susiklosčiusių išlaidų ir kitų dviejų kriterijų vidutinių dydžių. Šie pakeitimai neturėjo neigiamos įtakos kitoms valstybėms narėms skirtų dotacijų apimčiai, t. y. mes neapkarpėme dotacijų kitoms valstybėms narėms, kad turėtume lėšų trijų minėtų valstybių narių dotacijų sumai padidinti. Mes paprasčiausiai padidinome bendrą biudžetą. Tokiu būdu Bendrijos parama gali būti teisingai paskirstyta, viena vertus, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės pajėgumą mažinti apimtis, o kita vertus, veiksmingai įgyvendinant naujas priemones, apibrėžtas pasiūlyme dėl reformos.

  Ioannis Gklavakis (PPE-DE). – (EL) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ar tuo metu, kai Komisija mano, kad būtina įgyvendinant teisės aktus kai kuriose valstybėse narėse atlikti struktūrines permainas, ji tiria galimybę veikti panašiu būdu, kad padėtų Graikijos vynuogių augintojams, neseniai nukentėjusiems nuo didžiulių gaisrų? Jų pajamos ateinančiais metais gerokai sumažės. Sudegė milžiniški plotai, tūkstančiai hektarų vynuogynų; tai reiškia, kad vynuogių augintojai patyrė nuostolių ir kad nukentėjo jų augalai.

Ar, atsižvelgdama į tai, Komisija ketina pademonstruoti solidarumą ir padėti šiems žmonėms?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Pirmiausia, manau, kad kiekvienam, stebėjusiam per televiziją Graikijos miškus siaubiančius gaisrus, kilo klausimas, kas bus toliau žalą patyrusiose vietovėse. Aš kelionės, kurioje buvo siekiama rasti sprendimą, metu turėjau galimybę aptarti tai su Graikijos parlamento nariais, ministru, Graikijos vyriausybe ir ūkio ministru.

Galimi įvairūs sprendimai, ir su tuo susijęs mano kitas klausimas. Galiu tik pasakyti, kad mes negalime išspręsti miškų gaisrų problemos bendro vyno rinkos organizavimo priemonėmis. Tai neįmanoma. Ir galiu jums pasakyti, kad jeigu mes vėl imsimės skirstyti pinigus tarp valstybių narių paketų, tai bus tolygu Pandoros skrynios atidarymui, o aš neturiu daugiau pinigų, nei dabartiniame biudžete numatyti apytikriai 1,3 mlrd. EUR vyno sektoriui kasmet.

Mes turime spręsti gaisrų pasekmes įgyvendindami kaimo plėtros politiką, skirdami lėšas regionams, ir esu visiškai įsitikinusi, kad tinkami sprendimai bus rasti.

  Pirmininkė. − Kadangi svarstoma ta pati tema, šie klausimai bus aptariami kartu:

Klausimas 38 (Katerina Batzeli): (H-0655/07).

Tema: BŽŪP pagalbos suteikimas gaisro nusiaubtiems regionams

Neseniai įvykusių gaisrų Graikijoje poveikis žemės ūkiui, ypač alyvuogių aliejaus, vaisių ir daržovių bei vyno sektoriams, buvo pragaištingas; šie gaisrai susiję su sunkiais padariniais šių regionų aplinkai bei vystymuisi, nes iškilo didelė grėsmė ūkininkavimo veiklos tęsimui.

Kaip turi būti iš naujo apibrėžtas kompleksinio paramos susiejimo (cross compliance) taikymas, kad būtų užtikrintas teisingas vienodos atsietos paramos susijusiems ūkininkams mokėjimas?

Kaip bus užtikrintas naujo bendro vyno rinkos organizavimo priemonių įgyvendinimas gaisrų nusiaubtose zonose, ypač turint omenyje Komisijos pasiūlymą dėl tiesioginės paramos vynuogių augintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas, teikimo?

Kokios reikalingos naujo razinų režimo papildomos nuostatos ir išaiškinimai, kad nedelsiant galėtų būti įgyvendintos krizės valdymo priemonės? Ar būtų galima padidinti operacinių fondų išteklius, kad nepaprastosios padėties atveju būtų finansuojamos tokios priemonės?

Ar būtų įmanoma sukurti specialią nacionalinę programą dėl paramos ūkininkams, kuri būtų finansuojama iš bendro vaisių ir daržovių bei vyno rinkų organizavimo lėšų?

Klausimas 39 (Georgios Karatzaferis): (H-0661/07)

Tema: Nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų finansavimas siekiant nedelsiant atsodinti medžius Graikijoje

Graikija neseniai patyrė didžiausią gamtinę nelaimę savo istorijoje. Tačiau daugelis Graikijos aplinkosaugos organizacijų ir vienuolynų, įsikūrusių gaisrų paliestose vietovėse, turi patirties ir specialistų, kurie reikalingi siekiant organizuoti spartų medžių atsodinimą šiose vietovėse atliekant dideles sodinimo operacijas.

Kokiu būdu Komisija galėtų užtikrinti tiesioginį nevyriausybinių organizacijų, vienuolynų, aplinkosaugos organizacijų, kt. (nepatenkančių į trečiojo CSF taikymo sritį) finansavimą, kad jie galėtų nedelsiant atkurti Graikijos miškus, sunaikintus gaisrų?

Kokias Bendrijos iniciatyvas būtų galima panaudoti šiam tikslui?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Pirmiausia norėčiau vėl išreikšti užuojautą žmonėms, nukentėjusiems nuo gaisrų.

Manau, svarbu pasakyti, kad vienkartinėms išmokoms ūkiams – tiesioginėms išmokoms ūkininkams – pavojus nekyla. Galimas pasėlių, gyvulių ar pastatų sunaikinimas neturi pasekmių atsietosioms išmokoms, nes tokiu atveju nebėra pareigos gaminti.

Kalbant apie kompleksinį paramos susiejimą (cross compliance), viena svarbi taisyklė yra tai, kad nuspręsti sumažinti tiesiogines BŽŪP išmokas pagal kompleksinį paramos susiejimą galima tik dėl tiesioginės ūkininkų veiklos arba neveikimo. Taigi dėl miškų gaisrų, kokius matėme šią vasarą Graikijoje, išmokos nebus sumažintos.

Kalbant apie vyno sektorių, vynuogynams dalinio jų sunaikinimo atveju galėtų būti taikoma restruktūrizavimo schema pagal galiojantį Reglamentą ir skiriamas finansavimas iš nacionalinių paketų, numatytų naujose bendros rinkos organizavimo priemonėse.

Reformuotas vaisių ir daržovių bendros rinkos organizavimas numato naujas krizių prevencijos ir valdymo priemones. Vis dėlto šis naujas reguliavimas galioja tik nuo 2008 m. ir neturi atgalinio poveikio.

Kalbant apie paskutinį klausimą: finansinės taisyklės neleidžia Komisijai perkelti galimų sutaupytų lėšų iš rinkos organizavimo biudžeto į specialias nacionalines programas, skirtas paremti Graikijos ūkininkus.

Kalbant apie konkretų klausimą dėl nevyriausybinių organizacijų, vienuolynų ar aplinkosaugos asociacijų: Komisija neturi galimybės teikti tiesioginės paramos jų aplinkos atkūrimo veiklai. Europos Sąjungos pagalba galima tik per konkrečiai numatytas programas ir intervencines priemones, parengtas valstybių narių remiantis subsidiarumo principu ir pateiktas Komisijai siekiant bendrojo finansavimo.

Norėčiau tik paminėti keletą konkrečių mūsų kaimo plėtros politikos teikiamų galimybių, kuriomis irgi galėtų būti pasinaudota. Pirmoji galimybė susijusi su 2000–2006 m. programa ir gali apimti nacionalinių operacinių programų bei regioninių operacinių programų papildymų pakeitimus, siekiant po nacionalinių priemonių, taikomų nelaimių atvejais, atkurti žemės ūkio potencialą. Tai, pvz., gali reikšti, kad ūkininkai gali gauti lėšų galvijams, vaisiams arba alyvmedžiams pirkti arba sugriautiems pastatams atstatyti.

Tačiau turiu labai aiškiai pakartoti, kad kaimo plėtros politikos priemonės nenumato galimybių kompensuoti ūkininkams prarastų pajamų.

Antroji galimybė yra naujoji kaimo plėtros programa 2007–2013 m., numatanti žemės ūkio gamybos potencialo, taip pat ir miškų potencialo, atkūrimo po gamtinių nelaimių priemones.

Reikia pažymėti, kad pasirinkus kurią nors iš šių dviejų galimybių intervencinės priemonės būtų skirtos tik miškų atsodinimui ir gamybos potencialo atstatymui, tačiau negalėtų būti panaudotos kompensuoti prarastas pajamas.

Norėčiau užbaigti paminėdama galimybes, kurias teikia valstybės paramos schemos. Tokios nelaimės, kaip miškų gaisrai Graikijoje, paprastai laikomos nepaprastaisiais įvykiais, kurių atveju valstybės narės turi galimybę suteikti paramą, skirtą kompensuoti materialinius nuostolius.

Nacionalinės paramos lėšos žemės ūkiui ir miškų ūkiui gali būti teikiamos po pranešimo apie valstybės paramos schemą ir vėliau turi būti tvirtinama Komisijos.

Taip pat norėčiau priminti, kad galima pasinaudoti dar viena daug lengvesne galimybe, vadinamąja de minimis valstybės pagalba, kuri reiškia, kad valstybės narės gali išmokėti ūkininkams pagalbą, kurios suma vienam gavėjui, atsižvelgiant į naujus pakeitimus, neviršytų 6 000 EUR per trejus metus. Taigi, jeigu reikalinga neatidėliotina pagalba, nieko neatsiklausdami faktiškai galite ūkininkams tiesiogiai išmokėti iki 6 000 EUR.

  Stavros Arnaoutakis (PSE), pavaduojantis autorių. – (EL) Ponia Komisijos nare, norėčiau paklausti, ar gavote tikslų gaisrų nusiaubtų regionų atstatymo planą.

Kokia procedūra turi būti taikoma tokiam planui patvirtinti?

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Kaip jau minėjau, programos suteikia dvi galimybes. Pagal kaimo plėtros programą, kaip jau sakiau, galima gauti atkūrimo paramą naujiems alyvmedžiams ir naujiems vynmedžiams pirkti. Be to, įgyvendinama ir regioninė politika, už kurią atsakinga mano kolegė Komisijos narė D. Hübner. Žinau, kad yra tiesioginis ryšys ir labai geri kontaktai, kuriais remiantis Komisijos narei D. Hübner buvo pasiūlyta suteikti įgaliojimus.

  Pirmininkė. −

Klausimas 40 (Marie Panayotopoulos-Cassiotou): (H-0601/07)

Tema: Mokslinių tyrimų finansavimas

Kurių mokslinių tyrimų sektorių finansavimas, Komisijos nuomone, vėluoja pagal 2007–2013 m. programinio laikotarpio planus? Pagal kokius kriterijus nustatomi prioritetai skirti lėšas? Koks mokslinių tyrimų, kurie buvo finansuojami pagal šeštąją mokslinių tyrimų bendrąją programą, naudingumo ir efektyvumo įvertinimo poveikis naujų mokslinių tyrimų projektų atrankai? Pagal kokius kriterijus nustatomi prioritetai skirti lėšas kiekviename mokslinių tyrimų sektoriuje?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, malonu vėl čia susitikti. Norėčiau padėkoti gerbiamai Parlamento narei už klausimą dėl mokslinių turimų finansavimo. Jos klausimas aiškiai liečia visų pirma mokslinius tyrimus, kuriuos finansuoja Europos Sąjunga, ir savo atsakyme aš nagrinėsiu šiuos aspektus. Vis dėlto siekiant įgyvendinti Lisabonos tikslus būtina didinti investicijas į mokslinius tyrimus tiek nacionaliniu, tiek Europos lygiu, o privačias dar labiau nei valstybines. Kartu mes turime užtikrinti tinkamą šių pinigų panaudojimą, kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.

Iš esmės klausimas yra keturių dalių; atsakysiu į visas iš eilės. Kartu turime prisiminti, kad dar labai anksti daryti galutines išvadas ir remtis Šeštosios bei Septintosios bendrųjų programų patirtimi. Tačiau prieš pradėdama kalbėti apie keturis gerbiamos kolegės klausimo aspektus, norėčiau priminti, kad Europos Sąjungos sanglaudos politika, ypač Europos regioninės plėtros fondas ir Europos socialinis fondas, taip pat gausiai prisideda prie Europos mokslinių tyrimų srities vystymo. Komisija apskaičiavo, kad įgyvendinant sanglaudos politiką parama moksliniams tyrimams ir inovacijoms 2007–2013 m. programiniu laikotarpiu, lyginant su 2000–2006 m., išaugs daugiau nei tris kartus.

Kalbant apie pirmąją klausimo dalį – kurių, Komisijos nuomone, mokslinių tyrimų sektorių finansavimas vėluoja pagal 2007–2013 m. programinio laikotarpio planus? Komisija mano, kad tarp teminių programos sričių, kurioms taikomas „iš viršaus į apačią“ (top down) principas, ir kitos veiklos pagal pagrindų programas, pvz., priešakinių mokslinių tyrimų (frontier research) ir bendradarbiavimo, vykdomos remiantis „iš apačios į viršų“ (bottom up) principu, yra išlaikyta tinkama pusiausvyra. Nederėtų išskirti konkrečių sričių, kurioms ypač reikalingas finansavimas. Kuo atidžiau pažvelgsite į 10 mūsų teminių prioritetų, tuo pasidarys aiškiau, kad reikalingas didesnis visų šių sričių finansavimas ir platesni moksliniai tyrimai. Bet tam, kad pateikčiau jums pavyzdį, galėčiau paminėti visai Europai svarbią mokslinių tyrimų infrastruktūrą, kuriai 7-ojoje bendrojoje programoje numatytas galutinis biudžetas yra daug mažesnis nei pradžioje pasiūlytas Komisijos. Tai – svarbi sritis, kurioje Europa yra sukūrusi realią pridedamąją vertę. Mes stengiamės suderinti finansavimą iš daugelio šaltinių, ypač nacionalinių bei regioninių šaltinių ir Europos investicijų banko. Be to, po pirmojo kvietimo teikti paraiškas Europos mokslinių tyrimų tarybai yra akivaizdu, kad mums gresia dideli numatytų sumų viršijimai. Mes gavome daug daugiau puikių pasiūlymų dėl fundamentinių priešakinių mokslinių tyrimų, nei turime lėšų finansavimui.

Pažvelgę į mokslinius tyrimus, vykdomus pagal temas, galime aiškiai pamatyti, kad būtina daugiau remti tokias mokslinių tyrimų sritis, kaip energetika ir kova su klimato kaita. Šiuo atveju valstybės narės gali padėti ne tik didindamos investicijas į mokslinius tyrimus, bet ir tirdamos būdus, kuriais galėtų būti suvienytos mokslinių tyrimų pastangos, kad jos neliktų susiskaldžiusios. Be to, tai – viena iš sričių, kurias mes palaikėme mūsų Žaliojoje knygoje „Europos mokslinių tyrimų erdvė: naujos perspektyvos“.

Kalbant apie bendrus kriterijus, teminiai prioritetai, kuriuos numatoma finansuoti, išdėstyti specialiojoje programoje „Bendradarbiavimas“. Šios mokslinių tyrimų sritys yra tos, kurios bus remiamos skelbiant kvietimus teikti paraiškas 2007–2013 m. laikotarpiui. Mūsų pasiūlymas buvo pateiktas po išsamių konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis, kurios vyko 2004 m., įskaitant konsultacijas internetu dėl bendradarbiavimo temų bei pramonės sektoriaus indėlio dalyvaujant Europos technologijų platformose. Šios konsultacijos taip pat rėmėsi plačiu ex-ante poveikio įvertinimu. Be to, nustatant mokslinių tyrimų finansavimo prioritetus svarbus elementas yra ex-post įvertinimas bei stebėsenos priemonės. Tai, ko išmokė patirtis, buvo pagrindinis dalykas nustatant Bendrosios programos prioritetus, kaip jūs užsiminėte trečiojoje savo klausimo dalyje, apie kurią aš dabar kalbėsiu.

Jūs klausėte, koks buvo mokslinių tyrimų, finansuotų pagal šeštąją mokslinių tyrimų bendrąją programą, naudingumo ir efektyvumo įvertinimo poveikis naujų mokslinių tyrimų projektų atrankai. Šiuo atveju mes turime skirti du skirtingus šio ryšio sudarymo būdus. Pirma, detalesniu operaciniu lygiu mes pažymėtume, kad Komisijos tarnybos kontroliavo keletą tūkstančių 6-osios bendrosios programos projektų. Šie kolegos dažnai bendrauja su mokslo tyrimų bendruomene ir jų naujausia informacija apie pažangą, padarytą įgyvendinant šį projektą, yra labai svarbus elementas rengiant 7-osios bendrosios programos darbo programas. Tačiau, antra, labiau bendru lygiu, 2008 m. Komisija ketina surengti 6-osios bendrosios programos ex-post įvertinimą. Šį įvairios mokslinių tyrimų veiklos bendro poveikio įvertinimą atliks aukšto lygio ekspertai. Šio 6-osios bendrosios programos ex-post įvertinimo rezultatai bus pagrindinis indėlis atliekant būsimą 7-osios bendrosios programos vidutinio laikotarpio persvarstymą.

Galiausiai, kalbant apie paskutiniąją klausimo dalį dėl finansavimo prioritetų kiekviename mokslinių tyrimų sektoriuje, temos, kurios turi būti finansuojamos, yra nurodytos metinėse darbų programose ir kvietimuose teikti paraiškas. Kiekvienais metais rengdami darbų programas mes konsultuojamės su daugybe atitinkamų suinteresuotųjų šalių. Be to, mes prašome išorės konsultacinių grupių, pagrindinių tos srities specialistų, pagalbos; jie prisideda užtikrinant, kad darbų programos apimtų svarbiausias mokslinių tyrimų sritis ir būtų atsižvelgta į tebevykdomus projektus, kurie buvo finansuojami pagal ankstesnius kvietimus teikti paraiškas. Jei paskelbus kvietimą pateikiamos individualios paraiškos, jas profesionaliai įvertina ekspertas, taikydamas tipinius vertinimo kriterijus. Finansavimas skiriamas pasiūlymams, gaunantiems aukščiausią bendrą įvertinimą, numatytą kvietime arba kvietimo dalyje, kuriai jos skirtos.

Užbaigiant, manau, būtų teisinga pasakyti, jog moksliniams tyrimams, kurie finansuojami Bendrijos priemonėmis, sukurta skaidri sistema, kuria remiantis lėšos paskirstomos svarbiausioms sritims ir kuri taip pat užtikrina, kad lėšos būtų skiriamos geriausiems pasiūlymams.

  Maria Panayotopoulos-Kassiotou (PPE-DE). – (EL) Ačiū už jūsų gana informatyvų atsakymą. Aš norėčiau paklausti, ar priimant sprendimus dėl įvairios veiklos atsižvelgiama į tarptautinę mokslinių tyrimų pažangą, turint omenyje, kad gyvename globalizuotame pasaulyje. Kokios apimties specialų finansavimą gauna jaunimas dalyvavimui moksliniuose tyrimuose?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Žinoma, nėra kitos išeities, tik atsižvelgti į globalinį kontekstą. Jei faktiškai pažiūrėtumėte, į kokius mokslinius tyrimus sutelktas kitų pagrindinių pasaulio bendruomenių dėmesys, pamatytumėte, kad jie tokie patys, kaip ir mūsų. Būtent tarptautinis bendradarbiavimas yra vienas iš dalykų, kuriuos iš tikrųjų sustiprinome 7-ojoje bendrojoje programoje. Mes jį finansuojame bei remiame ir darysime tai ir ateityje, nes manome, kad globalizuotame pasaulyje mums iškilę iššūkiai – dėl maisto produktų, sveikatos, geriamojo vandens, klimato kaitos, saugumo ir energetikos – yra visuotiniai ir visiems mums reikia juos spręsti deramu būdu.

  Justas Vincas Paleckis (PSE). – Ponas Komisijos nary, tarp pagrindinių prioritetų jūs paminėjote energetikos ir klimato kaitos teminius klausimus. Tai teisingi prioritetai, ir šiose srityse Europos Sąjungai reikalingas persilaužimas. Kokiu būdu Komisija ketina organizuoti geriausiųjų ES protų bendradarbiavimą šiais klausimais ir galbūt netgi dar daugiau – skatinti geriausių pasaulio protų bendradarbiavimą? Šis klausimas juk yra esminis.

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Taip, mes tam tikrai skiriame didelį dėmesį. Tai iš esmės buvo koncepcija, įtraukta į esamą bendrąją programą, tačiau dalykas yra tas, kad mes dabar taip pat susitelkę į Europos strateginio technologijų plano rengimą. Komisija jį turėtų priimti metų pabaigoje. Dėl jo mes, be abejo, konsultuojamės praktiškai su kiekviena šios srities suinteresuotąja šalimi Europoje.

Taigi mes konsultavomės su visomis jau veikiančiomis technologijų platformomis. Mūsų pokalbiai su jomis buvo labai nuoširdūs. Praktiškai visos jos, remiantis principu „iš apačios į viršų“ (bottom up), yra įtrauktos į mūsų veiklą, ir mes stengiamės rasti tinkamą šio bendradarbiavimo koordinavimo būdą.

Jūs teisingai pasakėte, kad taip pat gyvybiškai svarbu, jog mes geriausiu įmanomu būdu, t. y. tarptautiniu lygiu, dalyvautume sprendžiant šiuos klausimus. Tačiau šiuo atžvilgiu svarbūs du dalykai: jei jūs stengsitės tai daryti iš privataus sektoriaus, jūs turite tai daryti apgalvotai, prieš arba tarp bendradarbiavimo ir konkurencingumo, ir tai yra būtent tai, į ką mes bandome atsižvelgti.

  Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Pone Komisijos nary, Taryba sumažino 2008 m. mokslinių tyrimų finansavimą. Kaip jūs rengiatės Finansinės perspektyvos vidutinio laikotarpio persvarstymui? Ar manote, kad mes galime iškelti naujas iniciatyvas ir pasiūlymus, kurie atspindėtų mokslinių tyrimų svarbą taip pat ir Europos biudžete?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Manau, kad tai, kokia turėtų būti šios vidutinio laikotarpio persvarstymo apimtis, yra pagrindinis klausimas. Manau, tai klausimas, į kurį turime atsakyti. Jei atsakymas būtų toks, būtina neatidėliojant aptarti kai kuriuos klausimus, kurie jau įtraukti į sutartą finansinį laikotarpį, tai esu tikras, kad mokslo ir mokslinių tyrimų sritis būtų vienas iš dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

  Pirmininkė. − Klausimas 41 (Esko Seppänen): (H-0640/07)

Tema: ITER projektas

ITER yra ambicingas projektas, neabejotinai susijęs su mokslinėmis naujovėmis: mes galime atrasti dalykų, nežinodami, kaip jų ieškoti. Jame dalyvauja nemažai ES nepriklausančių šalių. Ar partneriai iki šiol tinkamu būdu vykdė savo ekonominius ir kitokius įsipareigojimus?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Kaip žino gerbiamas Parlamento narys, projektas ITER yra svarbiausia tarptautinė branduolių sintezės energijos mokslinių tyrimų programa pasaulyje. Nuo jo pradžios 9-ojo dešimtmečio pabaigoje aukščiausio lygio susitikimo derybų metu Europa atliko vadovaujantį vaidmenį visuose parengiamuosiuose projekto etapuose.

Komisija pelnytai gali didžiuotis, kad ITER partneriai parodė pasitikėjimą ir suteikė Europai pagrindinį vadovaujantį vaidmenį kartu vykdant šį projektą.

JET įrenginiai, suprojektuoti ir pastatyti bendromis Euratomo ir jo partnerių pastangomis, yra puikus pavyzdys to, ką galima pasiekti pirmaujančioms sintezės energijos mokslinių tyrimų organizacijoms sujungus jų patirtį ir išteklius. Įgyvendinant ITER projektą, šis principas taikomas bendradarbiavimui ne tik Europos, bet ir viso pasaulio mastu.

IETR techninių tikslų ir planų pagrindas yra nuolatinis ir moksliškai tiksliai numatomas branduolių sintezės energijos tyrimų vystymo procesas pasaulyje mastu, kurio metu per paskutinius dešimtmečius, palaikant tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo, įveikusio politines kliūtis, atmosferą, buvo pasiektas neįtikėtinas eksperimentinių branduolių sintezės įrenginių veiklos efektyvumas.

Be JET, ITER eksperimentinė pusė pasiekė etapą, kai jau galima demonstruoti branduolių sintezės energijos mokslinį ir technologinį pritaikomumą.

Nuo 2006 m. lapkričio mėn. ITER susitarimo pasirašymo ITER partneriai deramai vykdė visus įsipareigojimus, prisiimtus ITER derybų metu.

Politiniu lygiu visi partneriai siekė įvykdyti atitinkamus konstitucinius reikalavimus, būtinus siekiant ratifikuoti arba priimti šį susitarimą, kuris, kaip jau sutarta, oficialiai turi įsigalioti šių metų spalio mėn.

Tuo tarpu partneriai teisingai pareiškė pagarbą savo įmonėmis, kurios kiek įmanoma tvirtai laikėsi susitarimo sąlygų jam dar neįsigaliojus.

ITER tarptautinės komandos ir ITER centrinės būstinės Kadaraše (Prancūzija) personalą sudaro visų dabartinių partnerių atstovai.

Partneriai moka finansinius įnašus į ITER organizacijos biudžetą ir sąžiningai toliau vykdo būtiną bendro techninį pasirengimo veiklą, kad galėtų užtikrinti techninį ir mokslinį įnašą, dėl kurio įsipareigojo.

Europos Sąjungoje 2007 m. kovo 27 d. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo įsteigiama Europos ITER įgyvendinimo ir branduolių sintezės energetikos vystymo bendroji įmonė. Šios įmonės uždavinys – parengti ir koordinuoti veiklos programą, skirtą pasirengti demonstracinio branduolių sintezės reaktoriaus ir susijusių įrenginių statybai.

Iki šiol jos priežiūros organas, valdyba, susitiko du kartus ir priėmė pirmąją darbo programą bei administracinius sprendimus, reikalingus, kad bendroji įmonė 2008 m. pradžioj galėtų pradėti dirbti. Ypač svarbu, kad buvo pasirašytas susitarimas su Ispanija dėl įmonės būstinės.

Taigi ITER yra tikrai ambicingas projektas. Jį įgyvendindami, mes išplėsime mūsų patirtį mokslo, technologijų ir organizacinėse srityse. Eksperimentai iš esmės yra toks dalykas, kad jų rezultatai negali būti aiškiai numatyti. Tačiau ITER nėra įmonė, kurią mes neapgalvotai arba tikėdamiesi kažko naujo įregistravome. ITER projektas numato ilgalaikę tarptautinę partnerystę bei įsipareigojimus ir vienija valstybes partneres, kuriose gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų, kad būtų sprendžiami visų mūsų ateičiai svarbūs klausimai, susiję su tvarių, neteršiančių aplinkos energijos šaltinių plėtra žmonijos labui. ITER ateities perspektyvos priklauso nuo tvirto mokslinio ir technologinio projekto pagrindo bei entuziazmo ir atsidavimo, kuriuos iki šiol parodė partneriai; tiksliau, mes visi. Tokio bendradarbiavimo, kokį matome ITER atveju, pasaulyje dar nebuvo.

  Esko Seppänen (GUE/NGL). – (FI) Pone Komisijos nary, vieno iš mūsų bendradarbiavimo projektų, Galileo, patirtis yra ne kokia. Europos Sąjunga turėjo jį finansuoti, kitaip nei buvo numatyta pradiniuose planuose, tuo tarpu ne visos šalys dalijosi finansavimą taip, kaip buvo planuota.

Ar pono Komisijos nario atsakymą turi būti suprastas taip, kad mes, įgyvendindami ITER, galbūt neturėsime jokių problemų dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, t. y. neiškils tokia problema, kuri iškilo Galileo projekto atveju, kai dalyvaujančios šalys nevykdė įsipareigojimų, kuriuos pačios prisiėmė?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Taip, tai teisinga. Galiu labai trumpai paaiškinti. Visi prisiimti įsipareigojimai buvo prisiimti vyriausybių. Visi jie – valstybiniai įsipareigojimai. Tuo tarpu Galileo projekto atveju įsipareigojimai iš valstybių pusės niekada nebuvo iš tikrųjų svarstomi. Tokia problema, kuri iškilo Galileo atveju, tikrai visiškai neiškils įgyvendinant ITER.

  Pirmininkė. − Klausimas 42 (Carl Schlyter): (H-0643/07)

Tema: Nanotechnologijos

Nanotechnologijos yra nauja technologijų sritis, atverianti daugybę galimybių, tačiau susijusi ir su rizikomis. Remiantis NanoDialogue projekto metu organizuota apklausa, 48 % ES gyventojų pageidauja, kad nanotechnologijų taikymas vartotojams skirtuose produktuose būtų atidėtas, kol bus ištirtas jų poveikis žmonėms ir aplinkai.

Kokie teisės aktai rengiami sektoriams, kuriuose naudojami ir jau teikiami į rinką nanomedžiagų turintys produktai, pvz., kosmetikos, odos priežiūros produktai, vaistai, valymo priemonės ir kiti vartotojams skirti produktai? Ar Komisija numato laikytis sektorinio požiūrio, ar priimti „horizontalius“ teisės aktus dėl nanotechnologijų taikymo vartotojams skirtuose produktuose?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Pirmiausia norėčiau padėkoti už klausimą dėl nanotechnologijų srities. Komisija labai rimtai žiūri į saugos ir vartotojų apsaugos problemas ir dirba siekdama užtikrinti, kad visuomenė galėtų pasinaudoti naujovėmis, susijusiomis su nanotechnologijų taikymu, ir kartu būtų apsaugota nuo bet kokio žalingo poveikio.

Daug pastangų buvo skiriama saugumo klausimų sprendimui. Pagal 5-ąją ir 6-ąją bendrąsias programas apie 28 mln. EUR buvo skirta projektams, kuriuose dėmesys buvo sutelktas į nanotechnologijų aplinkos ir sveikatos aspektus; 7-ojoje bendrojoje programoje planuojama gerokai sustiprinti tokius mokslinius tyrimus, t. y. padidinti tiek jų apimtis, tiek ir sritį. Kaip žinote, Komisija priėmė 2005–2009 m. Europos veiksmų planą, skirtą nanomokslams ir nanotechnologijoms, o Parlamentas dėl jo priėmė rezoliuciją, kurioje veiksmų planas buvo pripažintas tinkamu.

Šį mėnesį paskelbtame komunikate dėl nanotechnologijų veiksmų plano įgyvendinimo mes išsamiai aptarėme jūsų klausimo antrą dalį. Siekiant spręsti galimo kenksmingo nanotechnologijų poveikio problemą, svarstomi įvairūs Europos ir tarptautiniai, ypač OECD ir ISO, pasiūlymai, tiek susiję su reguliavimu, tiek ir ne.

Komisija atlieka reguliavimo klausimų, susijusių su nanotechnologijomis pagrįstų gaminių sveikatos, saugos ir poveikio aplinkai aspektais, vertinimą. Preliminariniai rezultatai rodo, kad galiojantys Bendrijos teisės aktai apskritai užtikrina tinkamą nanotechnologijomis pagrįstų gaminių reglamentavimą.

Įvairius su gamyba ir gaminiais, kurie buvo paminėti klausime, pvz., kosmetikos ir medicinos produktais, susijusius aspektus jau reglamentuoja įvairios Bendrijos nuostatos, nors ir neskirtos specialiai nanotechnologijoms. Taigi, atrodo, šiandien nėra būtinybės rengti naujus teisės aktus dėl su nanotechnologijomis susijusių rizikų arba siūlyti svarbius pakeitimus. Vis dėlto, atsižvelgiant į mokslo vystymąsi arba konkrečių sričių, kurias atidžiai stebi Komisija, reglamentavimo poreikį, prireikus gali būti siūlomi teisės aktų pakeitimai. Turėtų būti svarstomi ne pačių nanotechnologijų, o nanotechnologijomis pagrįstų gaminių reglamentavimo klausimai.

Komisija įsitikinusi, kad nanotechnologijų taikymo sustabdymas būtų labai žalingas. Būtų ne tik atsisakyta galimos tokių technologijų naudos visuomenei; tai galėtų paskatinti ir „technologijų rojaus“ atsiradimą už Europos ribų, šalyse, kuriose moksliniai tyrimai vykdomi ir naujovės diegiamos be teisės normų suvaržymų.

Galiausiai, norėčiau paminėti kitą Eurobarometro tyrimą dėl naujų technologijų, kuris buvo atliktas 2005 m. apklausus 25 000 žmonių. Jei jį palyginsime su jūsų klausime minėta NanoDialogue projekto parodos metu surengta apklausa, tai pastarojoje dalyvavo tik 700 respondentų. Eurobarometro tyrimas parodė, kad maždaug 55 % europiečių iš esmės remia nanotechnologijų plėtrą. Šios technologijos laikomos naudingomis visuomenei ir priimtinomis moraliniu požiūriu. Aišku, 42 % respondentų abejoja dėl šių naujų technologijų padarinių, tačiau, remiantis tyrimu, beveik 70 % savo nuomonę dėl jų poveikio išreiškusių respondentų yra nusiteikę optimistiškai.

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – (SV) Manau, mes sutinkame, kad blogiausias dalykas nanotechnologijų ateičiai būtų, jei dabar į rinką pateikiami gaminiai būtų prastai kontroliuojami ir pakenktų technologijų geram vardui pačioje jų vystymosi pradžioje.

Nemanau, kad įprastų toksiškumo bandymų pakanka, kad būtų patikimai įvertintos nanotechnologijų keliamos rizikos; priešingai, galvoju, kad toksiškumo bandymai, kurių reikalaujama pagal galiojančius teisės aktus, turi būti modernizuoti. Mano nuomone, mums reikalinga ženklinimo sistema, kad vartotojai galėtų patys rinktis, ir norėčiau žinoti, ar Komisija planuoja tokį teisės aktą.

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Visiškai pritariu jūsų pirmam teiginiui. Būtų labai blogai, jei taip atsitiktų, todėl mes turime užkirsti tam kelią ir imtis atitinkamų prevencinių priemonių. Tai – pats svarbiausias dalykas, ir aš visiškai jums pritariu.

Teikti pasiūlymą dėl minėto teisės akto nepatenka į mano kompetencijos sritį, bet priklauso mano kolegų Komisijoje, atsakingų už saugą, kompetencijai. Esu tikras kad jie tai labai kruopščiai apsvarstys. Galiu tik pasakyti, kad mes, siekdami ištirti galimas jūsų minėtas rizikas, darome viską, kas įmanoma mokslinių tyrimų srityje, ir, be abejo, už šią veiklą atsakau aš.

  Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Ponas Komisijos nary, kokiems nanotechnologijų srities klausimams skiriamas didžiausias dėmesys Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų programoje? Visuomenė šiuo atžvilgiu turi labai didelių lūkesčių, ypač siekiant „ilgai ir sveikai gyventi“. Ar jūs ir medicinos srityje matote visiškai naujų galimybių, kad būtų galima ilgai ir sveikai gyventi?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Taip, mano atsakymas aiškiai teigiamas. Tai viena iš sričių. Nanotechnologijos, jei lygintume, yra truputį panašios į informacines technologijas, nes taip pat daro horizontalų poveikį daugeliui sričių. Viena iš sričių, kuriose rezultatai teikia daug vilčių, yra sveikatos apsaugos sritis, taigi tai yra ir mūsų mokslinių tyrimų, kurie taip pat, be abejo, orientuojami šia kryptimi, dalis.

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE). – Ačiū, pone Komisijos nary, už jūsų atsakymus. Man labai malonu girdėti tai, kad bendras teisinis pagrindas vystomas teisinga kryptimi, taip pat ir tai, kad jūs abejojate NanoDialogue projekto ir tyrimo šiuo klausimu išvadomis. Manau, kad Eurobarometro tyrimas aiškiai įrodo, jog Europos piliečiai pritaria nanotechnologijų plėtrai.

Mano klausimas jums liečia C. Schlyterio klausimą – jis pareiškė, kad nanotechnologijos susijusios su didesnėmis rizikomis. Ar jūs turite kokių nors duomenų, patvirtinančių, kad nanotechnologijos keltų tokį pavojų, kurį C. Schlyter, rodos, laiko jau įrodytu dalyku?

  Janez Potočnik, Komisijos narys. − Be abejo, tai sritis, reikalaujanti dėmesio, ypač dėl susijusių rizikų. Susidūrę su sritimis, kurios faktiškai susijusios su tokia galimybe, turime veikti apdairiai. Jei nenorime, kad žmonės nusiteiktų prieš tai, kas, elgiantis atsargiai, neabejotinai duotų jiems naudos, tai turime veikti tokiu būdu, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, jog taip neįvyktų. Mes laikomės būtent tokio požiūrio. Iki šiol, žinoma, nebuvo jokių nepageidautinų įvykių, susijusių su šia sritimi, tačiau tai neabejotinai yra sritis, kurioje žymiai geriau būti atsargiems. Tai – teisingas kelias, kuriuo turime eiti ir toliau.

  Pirmininkė. − Į 43 ir 44 klausimus bus atsakyta raštu.

Klausimas 45 (Sarah Ludford): (H-0595/07)

Tema: Londono autobusai

Remiantis Didžiojo Londono asamblėjos liepos mėn. paskelbtais duomenimis, vadinamieji sujungtieji autobusai (bendy buses) (ilgi vienaaukščiai autobusai, susidedantys iš dviejų nelanksčių sekcijų (dalių)), važinėjantys daugelyje Europos miestų ir 2002 m. įdiegti Londone, 2006 m. pateko į 1 751 eismo įvykius. Tai – 75 % daugiau nei kitų autobusų tipų atveju; tokiu būdu šie autobusai patenka į beveik penkis eismo įvykius per dieną, arba kiekvienas Londono autobusų parko tokio tipo autobusas patenka į daugiau nei penkis eismo įvykius per metus.

Kokių veiksmų, atsižvelgdama į šią nepriimtiną padėtį, ypač lyginant su kito tipo autobusais, imasi Komisija, siekdama užtikrinti, jog būtų taikomos atitinkamos saugumo priemonės eksploatuojant sujungtuosius autobusus, o vairuotojams būtų rengiami tinkami mokymai? Kaip šie autobusai gali būti laikomi pakankamai saugiais, kad juos būtų galima eksploatuoti su grūstimis susijusiomis miesto sąlygomis?

  Jacques Barrot , Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Komisija neturi nerimą keliančių statistinių duomenų apie kitus Europos miestus, kuriuose naudojami sujungtieji autobusai. Vis dėlto Bendrijos teisės aktuose ši problema sprendžiama keliais būdais.

Direktyvoje 97/27/EB dėl tam tikrų kategorijų motorinių transporto priemonių ir jų priekabų masės ir matmenų nustatyti bendri autobusams taikomi manevringumo reikalavimai ir specialūs reikalavimai, taikomi sujungtiesiems autobusams.

Direktyva 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti vairuotojų pradinės kvalifikacijos ir periodinio mokymo siekiama pagerinti vairuotojų mokymo lygį. Atsižvelgiant į tai būtų pageidautina, kad perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę būtų numatytos nuostatos dėl specialių mokymo programų sujungtųjų autobusų vairuotojams.

Kalbant apie vairuotojų matymo lauką, Europos įstatymų leidėjai ėmėsi spręsti sunkiasvorių krovininių transporto priemonių problemą priimdami Direktyvą 2007/38/EB dėl Bendrijoje įregistruotose sunkiasvorėse krovininėse transporto priemonėse įrengtų veidrodėlių modifikavimo.

Vis dėlto Komisija supranta, kad būtina atsižvelgti ir į kitas transporto priemonių kategorijas, pvz., miestų autobusus. Todėl, kaip įstatymo leidėjas reikalauja minėtoje direktyvoje, Komisija atėjus laikui pateiks ataskaitą dėl šios direktyvos įgyvendinimo rezultatų; prireikus kartu su Komisijos ataskaita bus pateiktas pasiūlymas dėl esamų teisės aktų persvarstymo.

Tai mano atsakymai S. Ludford.

  Sarah Ludford (ALDE). – Manau, mano klausimas buvo pagrįstas, nes kaip tik šiandien Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl naujos mobilumo mieste kultūros.

Negaliu tikėtis, kad Komisija atkreips dėmesį į mano asmeninius netekties jausmus dėl simboliu tapusių dviaukščių Londono autobusų pakeitimo šiais žemo lygio kontinentiniais bendy autobusais (arba „sujungtaisiais“ autobusais, kaip juos vadina Komisija), tačiau esu dėkinga už Komisijos nario nuorodą į įvairius atskirus Bendrijos teisės aktus, kurie turi būti taikomi.

Ar galėčiau jo paprašyti tikrai susisiekti su Londono meru ir Londono transporto tarnyba, kad būtų ištirta, kodėl šie autobusai į eismo įvykius patenka 75 % dažniau, nei kiti autobusai, ir patikrinta, ar šios direktyvos tinkamai taikomos JK, ypač Londone?

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Jūs esate visiškai teisi primygtinai reikalaudama šių autobusų saugumo. Jei jūs neprisiminsite, mes pasiteirausime Londono institucijų dėl šios problemos.

Tiesa, kad vairuoti sujungtuosius autobusus gali būti lengviau nei autobusus, neturinčius lankstaus sujungimo, tačiau kai tik vairuotojas susidaro nuomonę apie tai, ką gali transporto priemonė, jis yra linkęs vairuoti šiek tiek greičiau ir turi daugiau pasitikėjimo darydamas posūkius, kartais, deja, net kiek per daug.

Taigi jūs iškėlėte svarbų klausimą, ir mes pasistengsime, kaip ką tik minėjau, išsiaiškinti, ar iš tikrųjų reikalingi galiojančių teisės aktų pakeitimai.

Tai sakydama, jūs taip pat buvote teisi, nes iškėlėte šį klausimą atsižvelgdama į faktą, kurį aš akcentavau anksčiau, prieš šį susirinkimą, kad faktiškai du trečdaliai eismo nelaimių įvyksta miestuose ir miesteliuose, todėl turi būti išsiaiškintos visos šių įvykių priežastys. Jūs laiku atkreipėte dėmesį į vieną iš jų.

  Pirmininkė. − Klausimas 46 (Silvia-Adriana Ţicău): (H-0598/07)

Tema: Bukarešto, Konstancos ir Sofijos miestų prijungimas prie Europos greitųjų traukinių tinklo

Vienas iš transeuropinio transporto tinklo 30 prioritetinių projektų yra prioritetinė ašis Nr. 22, apimanti šias geležinkelių atkarpas: Atėnai-Sofija-Budapeštas-Viena-Praha-Niurnbergas/Drezdenas. Rumunija dalyvauja šiame projekte statydama 480 km geležinkelio atkarpą Curtici – Brasov.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo Europos Sąjunga turi išėjimą į Juodąją jūrą, o jos gyventojų skaičius padidėjo 30 mln., norėčiau paklausti Komisijos, kokių žingsnių turi imtis Rumunija ir Bulgarija, kad Bukareštas ir Konstanca, Rumunijos miestai, ir Sofija, Bulgarijos sostinė, būtų prijungti prie keleiviams ir kroviniams skirto Europos greitųjų traukinių tinklo?

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Ponia S. -A. Ţicău, tiesą sakant, prioritetinė geležinkelio ašis Nr. 22 turi per Prahą, Vieną, Budapeštą ir Sofiją sujungti Vokietiją su Graikija. Šios ašies atkarpa į šiaurę per Curtici ir Brasov turi pasiekti Bukareštą ir Konstancą.

Rumunija ir Bulgarija, taip pat ir kitos susijusios šalys, deda dideles pastangas statydamos šią geležinkelio liniją, kad jų abiejų sostinės ir Konstancos uostas galų gale būtų prijungti prie kitų Europos Sąjungos šalių geležinkelių tinklo. Ši veikla turėtų būti tęsiama ir 2007–2013 m. laikotarpiu. Šiems projektams gali būti skirtas Bendrijos finansavimas iš Sanglaudos fondo arba struktūrinių fondų, taip pat iš transeuropinio transporto tinklui numatyto biudžeto.

Kalbant konkrečiau, Rumunija prioritetą teikia Curtici–Brasov–Bukareštas–Konstanca geležinkelių linijai. Jau pastatyta 92 km ilgio atkarpa į šiaurę nuo Bukarešto. Įgyvendinami projektai tarp Bukarešto ir Konstancos. Jie turėtų būti palaipsniui užbaigti iki 2010 m. Rumunija savo 2007–2013 m. transporto operacinėje programoje nurodė, kad planuoja statyti Curtici–Brasov–Predeal liniją panaudodama 1,1 mlrd. EUR iš Sanglaudos fondo.

Kalbant apie Sofijos prijungimą prie ES tinklo, svarbiausias žingsnis buvo žengtas pasirašant sutartį dėl kelio ir geležinkelio linijos su tiltu per Dunojaus upę ties Calafat–Vidin statybos, finansuojamos ISPA lėšomis. Tilto statyba turėtų būti baigta 2010 m. Be to, Bulgarija savo 2007–2013 m. transporto operacinėje programoje numato plėsti Vidin–Sofijos linijos dalį. Šio projekto, kuris turi būti baigtas iki 2013 m., išlaidos sieks 320 mln. EUR, be bendros 1 380 mln. EUR sumos, numatytos visai linijai.

Rumunija įsipareigojo iki 2013 m. užbaigti visus parengiamuosius tyrimus dėl Craïova–Calafat linijos į šiaurę nuo Dunojaus tilto atnaujinimo, kad būtų pasiruošta netrukus po 2013 m. atlikti šį darbą.

Štai ir atsakymas. Atsiprašau, kad visą šią informaciją pateikiau žodžiu, bet, aišku, mes prireikus galime papildomai pateikti ją ir raštu, jei jūs, ponia S. -A. Ţicău, to pageidausite.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Pone Komisijos nary, iš tikrųjų, jei įmanoma, norėčiau šią informaciją gauti taip pat ir raštu. Taip pat norėčiau maloniai jūsų paprašyti surengti Rumunijoje seminarą dėl struktūrinių fondų, nes manau, kad naujosioms valstybėms narėms reikalingas palaikymas, kad jos sugebėtų pasinaudoti struktūriniais fondais ir plėtotų savo transporto infrastruktūrą.

Europos Sąjungos išėjimas į Juodąją jūrą yra svarbus, todėl manau, kad siekiant užtikrinti keleivių bei krovinių mobilumą svarbu taip pat plėtoti ir geležinkelius. Grįžtu prie klausimo dėl greitųjų traukinių tinklo: keleivių mobilumas yra svarbus dalykas, todėl raginu pradėti dialogą, kad būtų galima žingsnis po žingsnio darant tai, kas reikalinga, siekti įgyvendinti šį projektą.

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Ponia S.-A. Ţicău, aš tiek pat tuo suinteresuotas, kaip ir jūs. Aš tikrai noriu, kad naujosios valstybės narės, šiuo atveju Rumunija ir Bulgarija, kuo geriau pasinaudotų Sanglaudos fondo lėšomis. Be abejo, jei įmanoma, mes turime teikti prioritetą geležinkelių transportui, kuris padės mums vėliau išvengti rimtų problemų, susijusių su aplinkosaugos reikalavimų vykdymu, ir Europos greitkelių perkrovos pavojaus.

Ačiū jums už klausimą. Aš paprašysiu savo kolegų atsakyti išsamiau. Kai tik turėsiu progos apsilankyti šiose šalyse, mes, savaime suprantama, galėsime pateikti jums dar daugiau informacijos.

  Pirmininkė. − Klausimas 47 (Bernd Posselt): (H-0600/07)

Tema: Greitųjų traukinių linijos Paryžius–Budapeštas ir Strasbūras–Briuselis

Kokia Komisijos nuomonė, kalbant apie pagrindinius susitarimus dėl Štutgarto projekto Nr. 21, dėl atskirų Europos magistralės atkarpų nuo Paryžiaus per Strasbūrą ir Miuncheną į Vieną/Bratislavą arba Budapeštą statybos tvarkaraščio?

Ar Komisija mato galimybių išplėsti šią magistralę sujungiant greitųjų traukinių linijomis tris „Europos sostines“ Strasbūrą, Liuksemburgą ir Briuselį?

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Atsakysiu ponui Bernd Posselt. Geležinkelių ašis Nr. 17 Paryžius–Strasbūras–Štutgartas–Viena–Bratislava yra vienas iš 30 transeuropinio transporto tinklo prioritetinių projektų. Jūsų minėtas Štutgarto projektas Nr. 21 yra pagrindinė šio prioritetinio projekto atkarpa.

2007 m. liepos 19 d. Vokietijos transporto ministras W. Tiefensee, Badeno-Viurtembergo žemės, regioninės ir Štutgarto miesto valdžios institucijos bei Deutsche Bahn pasirašė susitarimą. Šis susitarimas yra esminis dalykas pašalinant kelio susiaurėjimą Štutgarto–Ulmo atkarpoje, nes jame numatomas darbų, kurie turi būti pradėti 2010 m., finansavimas.

Komisija atidžiai stebi atkarpų tarp Štutgarto ir Ulmo modernizavimą. Péter Balázs, 2005 m. liepos mėn. paskirtas Europos koordinatorius, atsakingas už šią liniją, jau pateikė savo antrąją ataskaitą. Ši ataskaita buvo nusiųsta Parlamento Transporto ir turizmo komiteto pirmininkui. Su ja galima susipažinti Energetikos ir transporto generalinio direktorato tinklalapyje. Koordinatorius P. Balázs ir toliau skiria daug dėmesio kelio susiaurėjimui Štutgarto–Ulmo atkarpoje, kuris turi būti pašalintas. Savo ataskaitoje koordinatorius analizavo pažangą, padarytą įgyvendinant prioritetinį projektą Paryžius–Bratislava, ir padarė išvadą, kad didžioji projekto dalis galėtų būti įgyvendinta iki 2015 m. Vis dėlto, atsižvelgiant į Štutgarto–Ulmo atkarpos sudėtingumą, ši atkarpa nebus užbaigta anksčiau nei 2019 m.

Žinoma, prioritetinio projekto įgyvendinimas nereiškia, kad nebus tęsiami darbai, susiję su kitomis paskirties vietomis. Kitais prioritetiniais projektais, pvz., geležinkelių ašimi Atėnai–Sofija–Budapeštas–Viena–Praha–Niurnbergas/Drezdenas, Paryžiaus–Bratislavos projektas bus išplėstas iki Juodosios jūros ir Graikijos, o „Eurocaprail“ geležinkelio linijos prioritetinis projektas Nr. 28 per Liuksemburgą sujungs Briuselį su Strasbūru.

2007 m. liepą valstybės narės pateikė savo pasiūlymus dėl Bendrijos bendrojo finansavimo. Dabar atliekamas šių pasiūlymų vertinimas. Remdamasi šiuo įvertinimu, Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateiks pasiūlymą dėl RTE-T biudžeto paskirstymo 2007–2013 m. laikotarpiu.

Tai atsakymai, kuriuos norėjau jums pateikti, p. B. Posselt. Asmeniškai mane labai domina ašis Paryžius–Budapeštas, ir galiu jums pasakyti, jog P. Balázs ir aš tikrai sieksime, kad būtų dedamos visos pastangos šiam svarbiam projektui užbaigti.

  Bernd Posselt (PPE-DE). – (DE) Komisijos nary, aišku, jūsų dėka tai, ką H. Kohl ir F. Mitterrand buvo nutarę dar 1982 m., pagaliau tapo realybe

Norėčiau užduoti du trumpus klausimus. Pirma: vienos valstybės ribas peržengiantys projektai Strasbūras–Kelis–Apenvejeris bei Miunchenas–Miuldorfas–Salcburgas taip pat labai sudėtingi. Ar yra šiuo klausimu kokių nors naujienų?

Antra: gal galėtumėte vis dėlto (jei jau mes tiek daug Europos lėšų skiriame vienos valstybės ribas peržengiantiems geležinkelių projektams) paraginti geležinkelių bendroves nutraukti tarptautinių susisiekimo linijų mažinimo politiką? Naudojame mūsų lėšas geležinkelių tinklui plėsti, o tuo pat metu geležinkelių bendrovės sumenkina tarptautinio susisiekimo galimybes, rengdamos nacionalinius susisiekimo

  Jacques Barrot, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. – (FR) Aišku, esu pasiruošęs įsikišti.

Ar galėtumėte pateikti klausimus raštu, kad aš galėčiau kreiptis į bendrovę „Deutsche Bahn“? Aš taip pat apsvarstysiu, kokiu būdu galėtume patobulinti veiklą šioje pakopoje, kadangi tai taip pat mūsų veiklos dalis, t. y. ne tik parengti šių pagrindinių koridorių planus, bet ir pagerinti dabartinę padėtį.

Tikiuosi, kad gausiu iš jūsų trumpą raštą, kuriuo remdamiesi galėsime veikti.

  Pirmininkė. − Klausimas 48 (Dimitrios Papadimoulis) (H-0606/07)

Tema: Įstatymo galią turintis Graikijos teismo priimtas sprendimas dėl bendrovės „Olympic Airways“ (OA).

Diskusijoje dėl mano žodžiu pateikto klausimo H-0091/07 (2007 m. kovo 13 d.) dėl įstatymo galią turinčio Graikijos teismo priimto sprendimo dėl bendrovės „Olympic Airways“ (OA) skolų kompensavimo Komisijos narys Jacques Barrot pasakė: „teismų sprendimai – naujas aspektas, kurį mes šiuo metu analizuojame“. Vis dėlto naujausiuose pranešimuose, pasirodžiusiuose Graikijos spaudoje (2007 m. birželio 3 d.), sakoma, kad paskutinio vizito Graikijoje metu Komisijos narys Jacques Barrot, kalbėdamas su Graikijos ekonomikos ir finansų ministerijos vadovais, „suteikė tam tikros skolų kompensavimo laisvės su sąlyga, kad buvo pažengta į priekį OA privatizavimo klausimu“.

Ką gi iš tikrųjų Komisija analizavo? Ar ji išnagrinėjo klausimą, ar galutinis apeliacinio teismo sprendimas atitinka Bendrijos teisės aktų nuostatas? Ar gali Komisija patvirtinti tai, kad ji derasi dėl galimybės pripažinti teismo sprendimą, jei Graikijos valdžios institucijos toliau vykdys OA privatizavimą?

  Jacques Barrot, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. – (FR) Dimitrios Papadimoulis uždavė man klausimą, į kurį dabar atsakysiu.

Komisija atkreipė dėmesį į 2006 m. birželio 13 d. Graikijos apeliacinio teismo sprendimą dėl skrydžių, kaip visuomeninių paslaugų dalies, vykdymo, taip pat atkreipė dėmesį į 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimą dėl bendrovės „Olympic Airways“ (OA) perkėlimo į Atėnų tarptautinį oro uostą. Graikijos valdžios institucijos jau neoficialiai konsultavosi su Komisija dėl šių sprendimų, susijusių su kompensacijomis, kurie jau buvo preliminariai išnagrinėti.

Remdamasi preliminaraus nagrinėjimo rezultatais ir šioje pakopoje Graikijos valdžios institucijų pateiktais dokumentais, Komisija vis dar negali parengti nuomonės dėl šių sprendimų suderinamumo su ES valstybės pagalbos nuostatomis. Jei dėl šių sprendimų reikėtų papildomos paramos, be abejo, jie turėtų būti priskirti Sutarties 88 straipsnio 3 dalies taikymo sričiai.

Komisijos tarnybos pranešė Graikijos valdžios institucijoms apie preliminaraus nagrinėjimo rezultatus. Mes laukiame jų atsakymo.

Bendrai kalbant, Komisija daro viską, ką gali, kad būtų užtikrinta, jog parama, kurią ji pareikalavo grąžinti, būtų tikrai grąžinta. Tiek galiu jums pasakyti, D. Papadimoulis.

  Dimitrios Papadimoulis (GUE/NGL). – (EL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ne tik bendrovė „Olympic Airways“ (OA) skolinga valstybei. Valstybė skolinga labai daug pinigų ir bendrovei „Olympic Airways“ (OA). Iš viso ši bendrovė iš Graikijos valstybės reikalauja 1 mlrd. EUR.

Norėčiau paklausti, ar Komisija numato laukti ir pripažinti įstatymo galią turinčius Graikijos teismų priimtus sprendimus?

Man pranešta, kad kitą savaitę jūs susitiksite su atsakingu Graikijos ministru, su kuriuo diskutuosite šiais klausimais. Ar galėtumėte mums bendrais bruožais nusakyti, kokiais klausimais, susijusiais su šiuo dalyku, pritariate ir kokiais nepritariate Graikijos vyriausybei?

Graikijoje jaučiamas smarkus susirūpinimas dėl šios problemos. Be to, didelė visuomenės dalis kaltina Komisiją dėl dar veikusios bendrovės „Olympic Airways“ (OA) likvidavimo už simbolišką kainą (konkurentų naudai). Ką galėtumėte pasakyti šia tema?

  Jacques Barrot, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. – (FR) šiuo metu laukiame Graikijos valdžios institucijų išaiškinimo, susijusio apeliacinio teismo sprendimu.

Šiuo metu mes nebuvome susisiekę su Graikijos valdžios institucijomis ir nesame aptarę kokių nors privatizavimo planų.

Klausimas iškeltas ne dėl to, ar apeliacinis teismas priėmė teisingą sprendimą, bet dėl to, ar sutartiniai santykiai, kuriais jis buvo pagrįstas, atitinka Bendrijos teisės aktų nuostatas. Daugiau nieko apie tai negaliu pasakyti, D. Papadimoulis, kadangi, kaip jūs pats sakėte, aš tik susitariau susitikti su naujuoju Graikijos ministru. Manau, kad turėsime galimybę aptarti su juo šį klausimą.

Tai viskas, ką galėčiau šiuo metu pasakyti. Mums reikia daugiau informacijos iš Graikijos valdžios institucijų tam, kad galėtume priimti reikiamus sprendimus.

  Pirmininkė. − Dėkoju, Komisijos nary, už atsakymus į paskutinį klausimą.

Į klausimus, į kuriuos dabar dėl laiko stokos nebuvo atsakyta, bus atsakyta raštu. (žr. priedą).

Klausimų valanda baigta.

  Jörg Leichtfried (PSE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau pasakyti keletą žodžių dėl darbo tvarkos. Kalbėjausi su kolege M. Madeira ir, be abejo, klausiausi Komisijos nario atsakymų. Mes jau trejus metus stengiamės užduoti atitinkamus rūpimus klausimus, tačiau iki šiol nesulaukėme nė vieno atsakymo žodžiu. Be abejo, atsakymas raštu taip pat būna detalus ir tinkamai pateiktas, tačiau daug lengviau užduoti klausimą ir jį papildančius klausimus žodžiu. Tai duoda daug geresnių rezultatų. Ar turėtumėte kokių nors pasiūlymų, kaip šią procedūrą galima būtų ateityje patobulinti?

  Pirmininkė. − J. Leichtfriedai, dėkoju už pastabas. Galiu pranešti tik tiek, kad bet kokiu atveju klausimų valandai Parlamento veiklos reformos aukšto lygio darbo grupė skiria didelį dėmesį. Į jūsų pastabas bus atsižvelgta

(Posėdis sustabdytas 19.30 val. ir atnaujintas 21.00 val.)

PIRMININKAVO: Alejo VIDAL-QUADRAS
Pirmininko pavaduotojas

14. Europos technologijos institutas (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas darbotvarkės klausimas –p ranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo įsteigiamas Europos technologijos institutas (COM(2006)0604 - C6-0355/2006 - 2006/0197(COD)). Pranešimą Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto vardu parengė pranešėjas Reino Paasilinna (A6-0293/2007).

  Ján Figeľ, Komisijos narys. − Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad galiu šįvakar būti čia šiuo ypač svarbiu metu, kai jūs ne tik neprieštaraujate, bet ir įsipareigojate steigti Europos technologijos institutą.

Kaip visi žinote, šiuo svarbiu klausimu bendromis pastangomis per paskutinį mėnesį pasiekta didelės pažangos. Norėčiau išreikšti ypatingą padėką atitinkamo pranešimo autoriui R. Paasilinnai; Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pirmininkei A. Niebler; Kultūros ir švietimo komiteto atstovei E. Hennicot-Schoepges; taip pat Biudžeto komiteto atstovui R. Böge‘ui už jų pastangas ir vertingą indėlį. Be jų pastangų nebūtume pasiekę dabartinių rezultatų.

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto priimtas pranešimas ir atitinkama bendra koncepcija, kurią priėmė Taryba, aiškiai veda ta pačia kryptimi. Manau, kad tai labai svarbu. Be abejo, tai padeda lengviau parengti suderintą tekstą. ETI sudarys prielaidas aplinkai, kurioje galės bendradarbiauti pirmaujantys savo srityse verslo, mokslo tyrimų ir mokymo įstaigų atstovai. Tuo būdu bus padidintas inovacijų potencialas.

Mes susitarėme, kad ETI būtų vystomas palaipsniui. Dvi iš trijų žinių ir naujovių bendrijų (ŽNB) bus įsteigtos pradinėje pakopoje. Antroje pakopoje, skirtoje ETI ir ŽNB įvertinti, bus papildomai įsteigta ŽNB. Ilgalaikės veiklos strategiją arba programos gaires priims Parlamentas ir Taryba, parengdami strateginę inovacijų darbotvarkę.

Parlamento pranešime pateikta naudingų dalinių pakeitimų, aiškiai praturtinančių pirminį pasiūlymą. Dėkoju jums už šiuos pakeitimus. Pvz., visiškai pritariu Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymo pakeitimui, susijusiam su valdybos narių atranka, kuris užtikrina šios procedūros skaidrumą. Taip pat pateiktas pasiūlymas papildyti ETI pavadinimą, t. y. pavadinti jį Europos inovacijų ir technologijos institutu, paliekant santrumpą ETI.

Aš taip pat pritariu daliniams pakeitimams, skirtiems ETI finansų valdymui supaprastinti ir išaiškinantiems tarpinstitucinio susitarimo 47 punkto teikiamas galimybes.

Komisija taip pat gali paremti daugelį jūsų pateiktų dalinių pakeitimų, pvz., konkretų pakeitimą arba idėją (šiuo atveju reikėtų suderinti pakeitimo tekstą). Vis dėlto mums kelia abejonių kai kurie daliniai pakeitimai, kuriuos pasiūlė Pramonės komitetas. Išnagrinėsiu keturis pagrindinius klausimus.

Pirma, švietimo aspektas. Mes turime būti atidūs, kad galėtume išvengti ETI veiklos švietimo aspekto sumenkinimo, kadangi šis aspektas – pasiūlymo kertinis akmuo ir pati naujoviškiausia jo ypatybė. Mes pritariame Parlamento požiūriui, kad mokslininkų ir studentų judėjimas bus svarbi priemonė, į kurią reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Vis dėlto manau, kad nuostatos, susijusios su mokslo laipsniais ir diplomais, neturėtų būti keičiamos.

Antra, ETI steigiamas remiantis bandomojo etapo rezultatais. Manu, kad visi pritariate, kad ETI reikėtų vystyti palaipsniui ir šią veiklą nuolat įvertinti. Vis dėlto neturėtų kilti jokių abejonių dėl Europos Sąjungos ilgalaikės vizijos ir įsipareigojimų, susijusių su šia iniciatyva. Bet koks neaiškumas (ypač pradžioje) kels pavojų viso projekto gyvybingumui.

Trečia, trečiųjų šalių dalyvavimo klausimas. Mes visiškai pritariame, kad būtų taikomas trečiųjų šalių dalyvavimo ETI veikloje skatinimo principas – viena iš labai svarbių jo veiklos sąlygų. Vis dėlto kartu turėtų būti taikomas ES valstybių narių pirmumo principas. ETI yra ir turėtų išlikti Europos iniciatyva.

Ketvirta, ETI ir ŽNB dalyvavimo klausimas. Šiuo atveju neturėtų būti nė šešėlio abejonės. ETI nesieks dalyvauti Bendrijos programose, iš kurių biudžeto nebus padengiamos ir jo išlaidos. Kita vertus, ŽNB turės teisę teikti paraiškas dėl lėšų skyrimo, tačiau jokiu būdu neturės privilegijų ar išskirtinių sąlygų. Manau, kad atitinkamos institucijos turėtų šiuo klausimu parengti politinę deklaraciją, kuri būtų pridėta prie pasiūlymo, kad šis aspektas būtų kuo skaidriau išaiškintas.

Šiuo metu pagrindinis klausimas – ETI finansavimas. Praeitą savaitę Komisija priėmė pasiūlymą dėl daugiametės finansinės programos pakartotinio svarstymo „Galileo“ ir ETI reikmėms patenkinti. Tikiuosi, kad po plataus masto diskusijų iki šių metų galo biudžetinė institucija parengs atitinkamą susitarimą. To birželio mėn. pareikalavo Taryba.

Tikiuosi vaisingos diskusijos.

  Reino Paasilinna (PSE), pranešėjas. – (FI) Pone pirmininke, Europos technologijos instituto steigimo parengiamieji darbai vyko daugiau nei metus, kadangi reikėjo smarkiai tobulinti pirminį Komisijos pasiūlymą. Parlamento komitetai, kuriems vadovavo Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas, iš dalies pakeitė pasiūlymą ir suteikė jam naują pavidalą. Parlamentui ir Tarybai buvo suteikta daugiau galimybių pasiūlymams šiuo klausimu teikti, nepažeidžiant ETI autonomijos principo. ETI valdybos rinkimai bus panašūs į Europos mokslo tyrimų tarybos rinkimus, t. y. į procedūrą, dėl kurios mokslo pasaulyje netyla ginčai. Buvo bandyta praplėsti MVĮ dalyvavimo galimybes. Kaip tik tai turės didžiausios įtakos užimtumui. Be to, kaip tik šiuo atveju bus įmanoma lanksčiai ir sparčiai diegti naujoves.

Europos inovacijų ir technologijos institutas, kaip galima spręsti iš jo pavadinimo, daugiausia dėmesio skirs inovacijoms. Kitos dvi žinių trikampio kraštinės –moksliniai tyrimai ir švietimas – irgi išliks, tačiau inovacijos aiškiai bus šio trikampio pagrindas ir pagrindinis instituto veiklos prioritetas. Inovacijoms reikia skirti ypatingą dėmesį, kadangi ši sritis – Europos Achilo sausgyslė.

Neįtikėtina, kad amerikiečiai užregistruoja trečdaliu daugiau paraiškų patentui gauti Europos patentų biure (mūsų nuosavame patentų biure) nei mes patys. Tai gera sritis veiklai pradėti. Skeptikai galėtų paklausti, ar Sąjunga gali tapti konkurencinga be inovacijų arba be inovacijų spartinimo. Be abejo, kalbame apie inovacijas ir procesus, kurie plačiai taikomi verslo pasaulyje. Ar mums nieko daugiau nereikia? Turėtume paskubėti, kadangi Jungtinės Valstijos yra lyderio pozicijoje, o Kinija nuo nedaug atsilikusi nuo mūsų. Taip pat reikia sparčiau įgyvendinti Lisabonos strategiją. Kodėl netikime net savo pačių strateginiais sprendimais?

Mokslo tyrimų ir plėtros sričiai, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, tenka vis mažesnė sąjungos dalis. Mes skiriame jai mažiau nei 2 % BNP, o Jungtinės Valstijos skiria beveik 3 %, Japonija – daugiau nei 3 % Tik Švedija ir Suomija skiria šiai sričiai beveik 4 % BNP.

Deja, remdamiesi savo aukštais švietimo, apmokymų ir mokslo tyrimų standartais, sugebame sukurti per mažai verslui naudingų naujovių arba nesugebame jų įdiegti Europoje. Jos dažniausiai įdiegiamos Jungtinėse Valstijose. Be abejo, ši problema turi daug aspektų ir iš dalies priklauso nuo universitetų ir kolegijų noro bendradarbiauti su verslo pasauliu, nuo per daug sudėtingos patentų sistemos ir t.t.

Be abejo, ETI nepanaikins šių problemų, tačiau tam tikru laipsniu sušvelnins jų poveikį. Ypač rimtai reikės spręsti „smegenų nutekėjimo“ problemą. Kodėl? Dėl to, kad mes stengiamės tapti pirmaujančia pasaulyje žinių visuomene, tačiau prarandame mūsų protus!

ETI pasiūlys privačiam sektoriui naujos rūšies bendradarbiavimo su švietimo ir mokslo tyrimų bendruomene būdų. Jis padės sukurti prielaidas mokslo tyrimų rezultatų komerciniam taikymui ir sustiprins abipusį bendradarbiavimą. Institutas netaps super universitetu, kuris „grobs“ iš geriausių universitetų jų geriausius mokslininkus ir stipendininkus. Parlamento daliniuose pakeitimuose į tai bus atsižvelgta. ETI turės galimybę pasiūlyti geriausiems universitetams ir kolegijoms naują ilgalaikį bendradarbiavimą su inovacijų alkį jaučiančiomis bendrovėmis. Tai gali padėti universitetams prisivilioti geriausius ir gabiausius pasaulio studentus, stipendininkus ir mokslininkus, kurie vykdytų mokslinius tyrimus ir kurtų inovacijas bei joms valdyti skirtus procesus ir būdus, dirbdami kartu su pirmaujančiomis bendrovėmis.

Neįmanoma išvengti to, kad kai kurios pasiūlymo sritys dubliuotų tam tikras jau taikomų priemonių sritis. Septintosios pagrindų programos technologijų platformų ir Jungtinio tyrimų centro veikla daugiausia grindžiama tais pačiais principais, kurie apibrėžia ETI veiklą. Tai galima pasakyti ir apie Konkurencingumo ir inovacijų programą.

Veikla šiek tiek dubliuosis, tačiau Europos inovacijų sritis nėra išsivysčiusi, todėl joje bus vietos dar vienai konkuruojančiai įstaigai. Svarbiausias klausimas, kaip ETI pritaps prie dabartinės sistemos? Manau, kad jis gali būti integruotas į dabartinę Europos mokslo tyrimų terpę, nedarant jai žalos. Mes įtraukėme į projektą bandomąjį etapą analizei atlikti ir išplėtėme Parlamento galias.

Prieš savaitę Komisija paskelbė pasiūlymą atimti lėšas iš valdžioje esančių biurokratų ir teikti paramą žemės ūkiui (jeigu taip galima pasakyti, auginantiems vynuoges ir bulves) ir skatinti inovacijas. Argi mums nereikėtų to daryti? Tai įdomi idėja. Ypač svarbus ETI likimo aspektas – valstybių narių pasirengimas jį finansuoti (valstybių narių, kurios vis dar investuoja nepakankamai).

Ar visi remiame Lisabonos tikslus? Ši veikla duos atsakymą. ETI gali duoti daug naudos įgyvendinant Lisabonos tikslus, tačiau tik tuo atveju, jei jo veikla nesikirs su Lisabonos programomis. Sąjungai reikia inovacijų, ponios ir ponai. Jų reikia žmonėms. Mūsų ateičiai. Kodėl gi turėtume neremti būtino dalyko?

  Nina Škottová (PPE-DE), Biudžeto komiteto nuomonės referentė – (CS) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Komisija pateikė savo pasiūlymą dėl Europos technologijos instituto steigimo kaip projektą, skirtą steigti svarbiai Europos institucijai, kuri sustiprins naujovių, mokslinių tyrimų ir švietimo integraciją ir kuri turėtų pažangius atradimus paversti komercinėmis galimybėmis.

Dėl to Biudžeto komitetas labai kruopščiai išnagrinėjo biudžeto projektą. Deja, paaiškėjo, kad jungtinis biudžeto projektas susijęs su daugybe problemų ir yra labai ambicingas. Pagrindinė problema susijusi su tuo, kad atitinkamos lėšos nebuvo aiškiai įtrauktos į 2007–2013 m. daugiametę finansavimo programą. Kalbame apie 308 mln. EUR. Kelia abejonių ir tai, ar pavyks skirti ETI 1,5 mlrd. EUR pagal kitas ES programas, visų pirma pagal struktūrinių fondų ir septintosios mokslinių tyrimų pagrindų programos programas.

Nors nuo dienos, kai Biudžeto komitetas priėmė savo nuomonę, buvo surengta keletas diskusijų su Komisija ir Taryba, instituto finansavimo klausimas vis dar nėra tinkamai išspręstas. Vis dėlto papildomos lėšos gali būti skirtos tik tuo atveju (kaip jau buvo minėta), jei būtų pakartotinai apsvarstyta finansavimo programa.

Be abejo, mes negalėsime įvertinti ETI darbo našumo ir naudos, kol jis nebus įsteigtas. Vis dėlto jis turėtų įrodyti savo gyvybingumą pritraukdamas, kaip siūlo Komisija, ir privataus sektoriaus lėšų. To galima būtų pasiekti tik įgyvendinant aktualius aukštos kokybės projektus, duosiančius gerų rezultatų. Tikiuosi, kad instituto veikla bus sėkminga.

  Umberto Guidoni (GUE/NGL), Biudžeto kontrolės komiteto nuomonės referentas. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, 2007 m. pranešime dėl politikos strategijos Europos Parlamentas pateikė skeptišką nuomonę apie Europos technologijos institutą, pabrėždamas pavojų, susijusį su jau sukurtų struktūrų dubliavimu, ir tai, kad gali padidėti konkurencija dėl jau ir taip ribotų lėšų mokslo tyrimams.

Be abejo, reikia tobulinti Bendrijos priemones, susijusias su naujovių, mokslinių tyrimų ir švietimo sričių skatinimu, kurti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystes ir, aišku, plėsti MVĮ galimybes susipažinti su naujausiomis mokslo žiniomis. Vis dėlto negalime nekreipti dėmesio į instituto steigimo skubotumą, kuris gali turėti ilgalaikių pasekmių. Problemas dar labiau apnuogina faktas, kad tuo pat metu kuriamas naujas strateginis instrumentas – Europos mokslo tyrimų taryba.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad, remiantis susitarimu dėl finansinės perspektyvos, 30 % sumažintas septintosios pagrindų programos biudžetas. Atsižvelgiant į tai, kad Europos lygmeniu lėšų kiekis moksliniams tyrimams ribotas, reikėtų užtikrinti, kad Europos technologijos institutui nebus skirtos lėšos, kurios kitu atveju būtų skirtos kitai sektoriaus veiklai finansuoti. Atitinkamos lėšos turėtų būti papildomai numatytos dabartinėje finansinėje perspektyvoje. Be to, turėtų būti gauta lėšų iš naujų finansavimo šaltinių – Bendrijos, nacionalinių, regioninių ir privačių.

Pirma, reikia užtikrinti instituto valdybos rinkimų skaidrumą. Komisijai turėtų būti suteikta teisė reikiamu momentu kreiptis į kitas institucijas. Be to, Europos Parlamentui ir Tarybai turėtų būti sudaryta galimybė pareikšti pritarimą Europos technologijos instituto strateginiams prioritetams, dar prieš juos priimant Komisijai.

Be to, instituto sąskaitos turėtų būti „matomos“ Europos Parlamentui ir Audito Rūmams. Manau, kad tik visapusiškas bandomojo etapo įvertinimas, kurį atliktų nepriklausomi ekspertai, galės atsakyti į klausimą, ar verta steigti Europos technologijos institutą, kaip pastovią Bendrijos įstaigą, ar verčiau nukreipti Europos lėšas kitai Bendrijos veiklai, susijusiai su mokslo tyrimų ir plėtros sritimi.

  Erna Hennicot-Schoepges (PPE-DE), Kultūros ir švietimo komiteto nuomonės referentė. – (FR) Pone pirmininke, gėda, kad Komisija pradėjo vykdyti Europos technologijos instituto steigimo projektą be reikiamų lėšų. Kultūros ir švietimo komitetas pritarė pasiūlymui išaiškinęs kai kuriuos klausimus, pvz., dėl teisės teikti diplomus. Be abejo, tai tebeliks valstybių narių ir kompetencija. Šie diplomai bus pažymėti ETI ženklu, kuris turėtų būti pripažintas Europos kompetencijos ženklas. Vis dėlto taip pat turėtų būti atsižvelgta ir į Europos Sąjungos universitetų įvairovę.

Be to, ETI turėtų sudaryti tinkamas prielaidas studentų judėjimui. Šiuo atžvilgiu turėtų būti išspręstas klausimas dėl studentams skiriamų stipendijų pervedimo. Raginu narius balsuoti už 36 dalinį pakeitimą studentų mobilumui skatinti. Ar žinote, kad tik 3 % Europos universitetų studentų naudojasi judėjimo principu?

ETI – patrauklus ateities projektas naujovių, mokslinių tyrimų ir švietimo sritims skatinti. Privatus sektorius padės įtraukti į šią veiklą universitetus. Projektas taps tikru iššūkiu ateities Europos konkurencingumo siekiui įgyvendinti. Norėčiau padėkoti pranešėjui R. Paasilinna, taip pat Komisijai ir Tarybai pirmininkaujančiai Vokietijai, kurios daug padėjo tobulinant pasiūlymo tekstą.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (PSE), Teisės komiteto nuomonės referentė. – (PL) Pone pirmininke, idėja dėl Europos technologijos instituto, atsiradusi 2005 m., nusipelno visiškos paramos. Pasiūlyta žinių ir naujovių bendrijų tinklo struktūra gali tapti puikia naujovių visoje ES skatinimo prielaida.

Mano, kaip Teisės komiteto nuomonės referentės, prioritetiniai uždaviniai buvo siekis parengti tinkamą įstatyminę bazę ir sudaryti galimybes pastoviam instituto finansavimui. Šiuo atžvilgiu buvo aptarta galimybė suteikti institutui agentūros statusą, remiantis 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinio susitarimu, ypač jo C dalies 47 straipsniu. Šis klausimas yra ypatingai svarbus, kadangi komitetas siūlo padidinti 2007–2013 m. Bendrijos biudžeto 1A paantraštinės dalies nepaskirstytąją atsargą ir užtikrinti institutui 309 mln. EUR.

ETI „gimimas“ ypač svarbus mokslo pasauliui naujojoje suvienytos Europos dalyje, turinčioje milžinišką neišnaudotą potencialą. Dėl to šiltai pritariu Vroclavo, kuriame studijuoja apie 140000 studentų, institucijų sprendimui siekti, kad šiame mieste įsikurtų instituto valdyba arba viena iš žinių ir naujovių bendrijų.

Be to, norėčiau šiltai padėkoti Reino Paasilinnai už puikų bendradarbiavimą ir labai gerą pranešimą.

  Romana Jordan Cizelj, PPE-DE frakcijos vardu. – (SL) Pone pirmininke, posėdis prasidėjo Wim Kok pranešimu. Jo idėja buvo aiški. Mes atsakingi už svarbiausių Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimą ir už atitinkamų priemonių parengimą. Mes kartu pakartotinai apsvarstėme Mokslinių tyrimų pagrindų programą, Konkurencingumo ir naujovių programą. Šios programos suteikia mums galimybę vystyti mokslinius tyrimus ir iniciatyvas Europos lygmeniu.

Vis dėlto nesame įsitikinę, ar to pakaktų Europos inovacijų sričiai skatinti. Mes sužinojome, kad Europai stinga 100 000 inžinierių ir mokslininkų ir kad mes negalėtume skatinti inovacijų per se, remdamiesi vien iniciatyvomis ir projektais. Mes vis dar neturime ryšių su universitetais. Be to, neturime ir žmogiškų išteklių valdymo sistemos.

Šiuos trūkumus pašalintų ETI. Jis sudarytų prielaidas ryšiams tarp mokslo tyrimų sektoriaus ir mokslo bei verslo pasaulio. Mokslininkų ir universitetų darbuotojų grupės, kurios taps ETI žinių ir naujovių bendrijos narėmis, turės įrodyti savo naudą. ETI ženklas, kurį dalyviai galės naudoti, taip pat bus išorinis grupės darbo kokybės žymuo. Tikiuosi, kad dalyviai pasinaudos šiuo ženklu, kaip jų darbo kokybės įrodymu, savo naudai.

Tuo pat metu ETI ženklas taip pat turėtų duoti naudos galimiems verslo klientams. Jie turi pakankamą skaičių tinkamai apmokytų darbuotojų ir gali tinkamai spręsti su mokslo tyrimų ir plėtros projektais susijusias trumpalaikes ir ilgalaikes problemas. ETI ženklas padės lengviau pasirinkti partnerius apmokymų ir mokslo tyrimų projektams valdyti.

Ankstesnių derybų metu buvo akivaizdžiai sunkiai sprendžiamas klausimas dėl tinkamo ETI darbo finansavimo. Manome, kad mums pavyks gauti valstybės lėšų, tačiau tai tik maža finansavimo dalis. Greitu laiku jau ir su privačiu sektoriumi susijęs verslas turės spręsti dėl globalizavimo kilusius uždavinius taip ryžtingai pat kaip ir mes.

  Hannes Swoboda, PSE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti kolegai R. Paasilinnai už puikų darbą. Be abejo, tai labai sunkus procesas. Turiu omenyje ne tik pranešimą, bet ir paties instituto steigimą.

Be abejo, liūdna, kad ETI turi pradėti tokią svarbią veiklą su maža kibirkštėle entuziazmo, kurio visai nerodo dalis Tarybos ir turbūt dalis Komisijos narių. Visiškai pritariu Komisijos nario pastaboms (net ir susijusioms su ŽNB). Kaip siūlė R. Paasilinna, kuriam aš šiltai dėkoju už atliktą darbą, bet kokiuose bandomuosiuose etapuose turi dalyvauti ribotas skaičius ŽNB. Tai visiškai teisinga. Tikiuosi, kad programos duos teigiamų rezultatų.

Taip pat pritariu pasiūlymams dėl finansavimo. Kai kurie Tarybos nariai per daug lengvabūdiškai pareiškė, kad galime steigti naujus dalykus, tačiau naujo finansavimo nebus; paprasčiausiai imkite jums biudžete numatytus pinigus. Manau, kad lengvabūdiškumui ne vieta ten, kur kuriama kažkas nauja.

Faktas, kad mes iš esmės naudojame mokslo tyrimams skirtas lėšas, – visiškai priimtinas, tačiau taip pat visiškai teisinga siekti, kad šiam projektui (kaip ir programai „Galileo“) būtų skirtas naujas finansavimas, iš dalies turint omenyje biudžetinių lėšų perteklių, neišnaudotas biudžetines lėšas, o iš dalies atsižvelgiant į naujus atskirų valstybių narių įsipareigojimus.

Svarbus klausimas, kurį R. Paasilinna taip pat nagrinėjo, – prielaidos, kurias ETI ir ŽNB sudarytų siekiant išlaikyti ir susigrąžinti į Europą ypatingai aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Iš ataskaitų žinome, kad žmonės išvyksta ne tik iš finansinių paskatų. Jie vyksta ten, kur turi daugiau galimybių tobulėti. Jei šios įstaigos gali padėti mums sudaryti geresnes sąlygas ypatingai aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kad jie liktų Europoje arba į ją grįžtų iš Amerikos ir kitų kraštų, tuomet galėtume teigti, kad ETI smarkiai pasitarnautų Europai, sugrąžindamas ją į naujų technologijų kūrimo lyderės kelią.

  Jorgo Chatzimarkakis, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti R. Paasilinnai už veiksmingą bendradarbiavimą. Darbas buvo labai sudėtingas, tačiau jis pranešėjas buvo visada pasiruošęs bendradarbiauti. Taip pat norėčiau padėkoti Komisijos nariui už atkaklumą ir ištikimybę projektui, kurią jis demonstravo daugelį mėnesių. Jūs, Komisijos nary, pamatysite, kad jūsų atkaklumas galų gale duos vaisių, nepaisant viso nuo pat pradžių jūsų patirto pasipriešinimo, kurį pirmiausia reiškė mokslo pasaulis.

Kadangi pirmininkui J. Barroso akivaizdžiai patiko MIT idėja ir jis propagavo idėją įsteigti Europos technologijos institutą, šis sumanymas, šis projektas buvo gerokai pakeistas. Šiandien jis skiriasi nuo pradinio projekto. Tai nėra blogai, kadangi pradžioje mes nebuvome apsisprendę dėl instituto struktūros. Europos projektas išsiplėtė ir tapo naujoviškesnis. Mes – idėjų kontinentas. Mes tai žinome. Mes toli pažengę mokslo tyrimų ir mokslo srityse. Vis dėlto turime vargo versdami puikias pasaulinį perversmą sukėlusias idėjas naudingais produktais. Tai pagrindinė mūsų problema.

Taigi, jei mokslo tyrimai – finansinė investicija į mokslo žinių sritį, tai inovacijos – atvirkštinis reiškinys. Remiantis mokslo žiniomis sukuriamas produktas, gaunama licencija, įregistruojamas patentas, kurie vėl virsta pinigais. Šis procesas – silpnoji Europos vieta, todėl Europos technologijos institutas gali padėti ištaisyti šią padėtį. Aišku, šis teisės aktas nėra tobulas. Tai galime pasakyti tiesiai šviesiai. Vis dėlto pasiektas geras kompromisas ir dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių, ar mes pajėgsime perteikti jį žmonėms, visų pirma išsiaiškinant visas smulkmenas su suinteresuotosiomis šalimis.

Pranešėjai puikiai dirbo kartu. Neturėtume pamiršti pagrindinio ETI uždavinio, kuriame apibrėžta, kad pagalba turėtų visų pirma būti teikiama MVĮ. Taip pat siekiama turėti galimybę pasinaudoti universitetų sukauptomis mokslo žiniomis, tačiau tai daugiausia susiję su atitinkamų tinklų kūrimu, t. y. klausimu, kurį spręsti mums ne taip gerai sekasi.

Norėčiau panagrinėti keletą ginčytinų klausimų. Komisija siūlosi parengti ETI strateginę darbotvarkę. Norėčiau pasakyti, kad to nereikėtų daryti. Turėtų būti laikomasi autonomiškumo principo (kaip ir Europos mokslo tyrimų tarybos atveju). Kitu atveju privatus sektorius neturės beveik jokių galimybių.

Be to, reikia išnagrinėti klausimą dėl intelektinės nuosavybės taip, kad atitinkamos nuostatos būtų patrauklios MVĮ, siekiančioms dalyvauti ETI veikloje. Be abejo, ETI mums reikalingas. Tai visiškai nauja darinys, turintis savo prekės ženklą. Mes norime stipraus ETI, nenorime, kad būtų įgyvendinamas vien bandomasis projektas, kuris atbaidytų investuotojus. Mums reikia investuotojų.

Norėčiau tarti dar keletą žodžių dėl finansavimo. Aš asmeniškai jau šiek tiek laiko nagrinėjau klausimą dėl mūsų biudžeto „lisabonizavimo“. Mes galime „lisabonizuoti“ didelį žemės ūkio ir regioninės politikos sektorių biudžetą, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu jau nesame pajėgūs kalbėti apie „Galileo“ ir ETI, nesuplakdami jų vienon krūvon. Tai jau labai panašu į „lisabonizavimą“, t. y. mes pradedame investuoti inovacijų sritin.

Dėl to raginu tęsti pradėtą darbą. Raginu Parlamentą rytoj pritarti šiam kompromisiniam dokumentui dauguma balsų. Dar kartą dėkoju R. Paasilinna už atliktą darbą.

  Konrad Szymański, UEN frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, puiku, kad, nepaisydami ankstesnių abejonių, mes turime galimybę pateikti Parlamentui konstruktyvias pastabas dėl Europos technologijos instituto steigimo. Labai norėčiau, kad ši iniciatyva taptų tikra visos Europos iniciatyva.

Manau, kad mes turėtume daugiausia dėmesio skirti žinių ir naujovių bendrijų geografiniam pasiskirstymui. Turėtume siekti, kad šiam projektui būtų užtikrintas Europos finansavimas, kadangi tai ypač svarbu dėl keleto priežasčių, pvz., dėl Europos patentų apsaugos sistemos silpnumo. Mes negalėsime užkrauti šios naštos ant privataus verslo pečių.

Europai reikia šios įstaigos. Geriausias įrodymas – gyvas Žemutinės Silezijos verslininkų, vietos valdžios institucijų ir mokslo bendruomenės susidomėjimas projektu. Dar nepasibaigus atitinkamai teisėkūros procedūrai mes jau turime specialiai įsteigtą bendrovę ETI+, esame pasiryžę naudoti struktūrinių fondų lėšas, esame gavę ketinimų protokolus iš stambiausių Žemutinės Silezijos bendrovių, turime 35 000 parašų Žemutinės Silezijos gyventojų, raginančių, kad institutas arba jo padaliniai būtų įkurdinti Vroclave.

  David Hammerstein, Verts/ALE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, deja, pasiūlymas nėra rimtas. Europa vėl nori imtis veiksmų, bet negali. Žalieji pasisakė už instituto projektą, tačiau už tikrą projektą. Šiuo metu pateikti pasiūlymai netinkami ir nenuoseklūs.

Po derybų vis dar neišspręstas klausimas dėl finansavimo. Europos pasiūlymas skirti 308 mln. EUR aiškiai netinkamas. Be to, ši suma daug daug mažesnė už tą, kurią remdamasi savo tyrimais pasiūlė Europos Komisija. Dėl to mes girdime pasiūlymų „apkarpyti“ ir susilpninti kitus Europos projektus, pvz., septintąją pagrindų programą.

Jei Europos Komisija iš tikrųjų (kaip mes) siekia įsteigti institutą, ji turėtų pakartotinai surengti derybas dėl finansinės perspektyvos ir parengti tikrą didelį biudžetą, kuriam turėtų būti numatyta 2 mlrd. EUR. Trumpai tariant, jei mes siekiame skatinti mokslo tyrimus ir technologijų kūrimą, turime paremti šią veiklą, negalime suteikti peno euroskeptikams, kurio jie gautų priėmus tokį nenuoseklų projektą.

Dokumento turinys taip pat kelia problemų. Mes panaikinome didžiausią leistiną administracinių išlaidų ribą. Nors mes pareikalavome įvesti didžiausią leistiną ribą visiems projektams, tačiau šiuo atveju ją panaikinome. Mes taip pat panaikinome vieną pagrindinių su dabartiniu gyvenimu susijusių klausimų dėl klimato kaitos, kurio sprendimas turėjo tapti vienu iš prioritetų, tačiau tai buvo irgi panaikinta. Tai labai skandalinga, labai skandalinga... Trumpai tariant, norime priimti projektą, nesiekiantį ambicingų tikslų, neturinti tinkamo finansavimo ir nuoseklios darbotvarkės. Man dėl to labai gaila.

  Derek Roland Clark, IND/DEM frakcijos vardu. – Pone pirmininke, technologijų instituto, dirbančio išvien su universitetais, steigimas – gera idėja, tačiau čia siūloma visai kas kita. Siūloma įsteigti instituciją, kurios valdybą prižiūrėtų Komisija. Valdyba savo ruožtu įsteigtų žinių ir inovacijų centrus, su kuriais iš pradžių bendradarbiautų, o po tam tikro laiko juos prisijungtų. Ji netgi išduos diplomus su ES logotipu, be nuorodos į universitetą, kuriuo pasinaudojo. Aišku, kalbame apie inovacijas, tačiau vien norų nepakanka. Ypač kėsinimasis į universitetų teises ne skatins pažangą, o ją stabdys.

Jei pageidaujate skatinti inovacijas, atidžiau stebėkite į universitetus stojančius asmenis, ieškokite MVĮ dirbančių išradėjų ir siūlykite jiems lėšų jų idėjoms įgyvendinti ir propaguoti. Jei siūlote įkurti tinklą idėjoms propaguoti ir skleisti, nesirūpinkite, ši bendruomenė jau bendrauja pasauliniu lygmeniu. Geros idėjos greitai tampa tarptautinės. Dėl Dievo meilės, atsisakykite pastangų suvienodinti universitetų veiklą ir įvertinti šių skirtingų įstaigų indėlį.

Jei turite atliekamų pinigų skirkite juos išradėjams remti. Jie dirba pavieniui arba mažuose kolektyvuose. Europiečiams Archimedui, Niutonui, Pasterui, Erlichui, Rentgenui, Fermiui, Teleriui ir Vatson-Vatui nepadėjo jokie institutai. Jiems tereikėjo laiko ir erdvės apmąstymams ir mokslo tyrimams.

  Lydia Schenardi, ITS frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pripažįstame, kad viena iš nedaugelio sričių, kurioje Europos Sąjungos iniciatyvos gali duoti daugiau naudos nei nacionalinės iniciatyvos, – mokslo tyrimai. Dėl šios priežasties mes pritariame Europos technologijos instituto steigimui.

Mes taip pat pritariame pranešėjo iškeltoms abejonėms arba problemoms. ETI veikla turi būti suderinta (o ne konkuruoti) su kitomis Europos lygmeniu jau įgyvendinamomis iniciatyvomis, susijusiomis su mokslo tyrimų ir inovacijų sritimi. Jokiu būdu neturi būti liečiamas 7-osios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pagrindų programos biudžetas, kuris jau ir taip skurdus. Institutui turi būti numatytos papildomos lėšos.

Atsižvelgiant į jo struktūrą, kurios pagrindinis tikslas – visuomeninio ir privataus sektoriaus atstovų bendradarbiavimo skatinimas, būtų geriau, jei didžiąją dalį išlaidų padengtų privataus sektoriaus lėšos ir įplaukos iš pagrindinės veiklos. Tai būtų naudos ir veiksmingumo įrodymas.

Be to, Europos Sąjunga turėtų suteikti postūmį šiai sričiai, o ne steigto dar vieną biurokratinę organizaciją, kuri taps našta Europos mokesčių mokėtojams.

Dėl šių priežasčių atrodo, kad tinkamesnė idėja – ETI ženklas, o ne teisė institutui savarankiškai suteikti mokslo laipsnius ir išduoti diplomus. Šiuo atžvilgiu S irgi turėtų siekti didesnės naudos, o ne pakeisti jau galiojančią tvarką.

Be to, abejonės dėl bereikalingo veiklos dubliavimo ir konkurencijos su kitomis programomis finansų ir darbo srityse privertė mus priimti nuostatą dėl pakartotinio svarstymo ankstesnėje veiklos pakopoje negu siūlė Komisija, tačiau manau, kad paskesni pakartotiniai svarstymai, kuriuos numatyta atlikti kas septynerius metus, per reti. Jei mūsų abejonės pasitvirtintų, mes turėtume skubiai koreguoti atitinkamą tvarką arba imtis esminių teisės akto pakeitimų. Kitu atveju, nors tai ir netaikytina Europos projektams apskritai, turėsime nutraukti šį eksperimentą.

  Roger Helmer (NI). – Pone pirmininke, štai mes ir vėl nieko nebodami pasipūtusiai bandome mėgdžioti Ameriką. JAV turi dolerį – mums reikia euro; JAV turi GPS sistemą – mums reikia „Galileo“; JAV turi MIT – mums reikia ETI. Deja, mes galbūt užmiršome, kad MIT finansuojamas iš privačių, o ne visuomeninių, šaltinių. Čia ir slypi pagrindinė jo sėkmės priežastis.

Puikūs universitetai nėra kuriami dirbtinai, o iškyla palaipsniui. Jie nesusiformuoja akies mirksniu biurokrato plunksnos brūkštelėjimu.

Niekas neabejoja, kad Europa turi skatinti inovacijas ir mokslinius tyrimus, tačiau šis kelias nėra tinkamas. Valstybės įdiegti sprendimai neduos rezultatų. ETI veikla dubliuosis ir kirsis su kitomis programomis, pvz., 7-ąja mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pagrindų programa, Konkurencingumo ir inovacijų programa, Mokymosi visą gyvenimą programa.

Šis pasiūlymas neįtrauktas į galiojančią finansinę perspektyvą, t. y. jo finansavimas nėra užtikrintas. Nenuostabu, kad puikiai veikiantys solidūs Europos universitetai susirūpinę tuo, kad neprarastų finansavimo, aukštos kvalifikacijos specialistų ir projektų, kuriuos „pasiimtų“ ETI.

Galiu suprasti pirmininko J. Barroso rūpinimąsi savo palikimu, tačiau mes turime užkirsti kelią tam, kad šis palikimas pridarytų žalos Europos universitetams ir mokslo tyrimų įstaigoms.

  Gunnar Hökmark (PPE-DE). – Pone pirmininke, mes turime remti inovacijų ir mokslo tyrimų sritį visoje Europoje. Tai gyvybiškai svarbu verslo gyvenimui, universitetams ir mokslo tyrimų įstaigoms, valstybėms narėms ir Sąjungai. Dėlto inovacijų ir mokslo tyrimų sričiai reikės skirti daugiau lėšų. Dėl šios priežasties noriu pabrėžti tai, ką Komisijos narys kiek anksčiau pareiškė kalbėdamas apie ETI, t. y. finansavimo ir lėšų svarbą. Svarbu užtikrinti ne tik reikiamą ETI finansavimą, bet ir tai, kad jam skiriamos lėšos nebūtų paimtos iš biudžeto kitų programų ir projektų, taip pat skirtų inovacijų ir mokslo tyrimų sričiai.

Manau, kad į šį klausimą reikia atkreipti kuo didesnį dėmesį, kadangi ETI lėšos turi būti numatytos ne tose pačiose biudžeto eilutėse, kurios skirtos septintajai pagrindų programai, CIP arba kitoms 1A eilutėje numatytoms programoms.

Jei mums tai pavyktų, tuomet sugebėtume pritraukti papildomų lėšų inovacijų ir mokslo tyrimų sričiai ir paskatinti inovacijų kūrimą. Mano frakcijos vardu norėčiau pabrėžti, kad tai ypatingos svarbos išbandymas Komisijai, kuri turi pateisinti savo reputaciją. Be to, ir mes turime įnešti atitinkamą indėlį ir visi kartu sukurti daugiau geresnių inovacijų kuriančią Europą. Jei mums pavyks, turėsime išvystytą inovacijų sritį.

  Robert Goebbels (PSE). – (FR) Pone pirmininke, Europos technologijos instituto steigimo idėjos loginis pagrindas – prielaida, kad mokslo tyrimai ypač reikšmingi bet kokios ekonomikos progresui. Mokslo tyrimų kokybė priklauso nuo mokslininkų, gavusių išsilavinimą pagrindiniuose universitetuose. Universitetai turi būti užtikrinti, kad gaus apčiuopiamą ir iš anksto numatomą finansavimą iš visuomeninių ir privačių fondų.

Europos Sąjunga atsilieka visose minėtose srityse. Mūsų fondai, skirti mokslo tyrimams, skaičiuojant pagal jų apimties vidurkį ES mastu, daug mažesni už visuomeninių (ir ypač privačių) fondus, skirtus mokslo tyrimams Japonijoje ir JAV. ES, kurioje gyvena 500 mln. Žmonių, dirba 1,2 mln. mokslininkų. JAV gyvena 300 mln. žmonių, o dirba 1,3 mln. mokslininkų. Vidutiniškai Europoje aukštajam mokslui skirtos visuomeninių ir privačių fondų lėšos sudaro 1,3 % BVP dalį, o JAV – 3,3 % Europa studentui išleidžia mažiau nei 10000 EUR, o JAV – daugiau nei 35000 EUR. Vis dėlto ne viskas rožėmis klota ir kitoje Atlanto pusėje. Iš 2500 universitetų tik 100 yra tikrai aukšto lygio. Šiems universitetams mokslo tyrimams kasmet tenka 32 mlrd. EUR. Šią sumą reikėtų palyginti su apgailėtinomis ETI lėšomis. Jei mūsų vyriausybės neatidės daugiau pinigų mokslo tyrimams, ETI ir kitos programos žlugs. Kiekvienais metais JAV išleidžia 40000 mokslo daktarų. Trečdalis jų atvyksta iš likusio pasaulio. Fizikos ir biologijos srityse ne amerikiečių dalis sudaro 50 %

Kodėl taip yra? Dėl to, kad JAV vis dar tikima mokslo pažanga. Ten, kur europiečiai mato vien pavojus ir stengiasi prisidengti prevenciniu principu, amerikiečiai mato naujas galimybes. Tai pasakytina apie biotechnologijas, nanotechnologijas ir net kai kurias kovos su klimato kaita sritis. Europa ieško pasiteisinimų, o JAV džiaugiasi technologijų ir mokslo pažanga. Baimė dėl ateities ir baimė žengti pirmyn – pagrindinės Europos atsilikimo priežastys. Jei nepakeisime šio požiūrio, pone pirmininke, ETI nieko nepakeis.

  Grażyna Staniszewska (ALDE). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau išreikšti viltį, kad žinių ir inovacijų bendrijos, iš kurių bus sudarytas Europos technologijos institutas tolygiai pasklis po Europos Sąjungą. Tai ypač svarbu, kadangi institutas turėtų tapti priemone, kuri tolygiai mobilizuotų pajėgumus Bendrijos lygmeniu ir kuri didintų konkurencingumą ir spartintų technologinę pažangą, dėl kurių spartėtų visos Europos Sąjungos, o ne tik senųjų valstybių narių, ekonomikos plėtra.

Taip pat norėčiau pasinaudoti šia proga ir išreikšti savo pritarimą Lenkijos pasiūlymui įkurdinti instituto valdybą Vroclave. Tai sparčiai besivystantis miestas, esantis pasienyje tarp senosios ir naujosios Europos, netoli nuo keturių valstybių sienų – Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Čekijos. Mieste veikia aukšto lygio universitetai ir mokosi apie 150000 studentų. Lenkijos valdžios institucijos, Vroclavo vietos valdžia ir Lenkijos akademinis pasaulis visiškai pasiruošę vykdyti su šiuo dalyku susijusias užduotis

Norėčiau pabrėžti, kad instituto valdybos ir žinių ir inovacijų bendrijos įkurdinimas Vroclave jokiais būdais nesikirs su pagrindine ETI nuostata dėl aukštų kokybės standartų, kadangi Lenkijos mokslo tyrimų ir švietimo sritys yra aukšto lygio ir pirmauja Europoje ir kai kuriais atvejais net ir pasaulyje.

Institutas turi tapti priemone, skatinančia inovacijas visoje Europos Sąjungoje. Tai vienintelis būdas iššūkiams, susijusiems su pasaulinės žiniomis paremtos ekonomikos kūrimu, nugalėti.

  Ryszard Czarnecki (UEN). – (PL) Pone pirmininke, dar prieš steigiant Europos technologijos institutą jau buvo pakeistas jo pavadinimas. Dabar jis turėtų vadintis Europos inovacijų ir technologijos institutas. Jei tai padės jį pagaliau įsteigti, manau, kad niekas šiam pakeitimui neprieštaraus.

Verta atkreipti dėmesį, kad greta Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto vykdomos veiklos keletą svarbių dalykų, susijusių su Europos inovacijų ir technologijos institutu, turi įgyvendinti ir Biudžeto komitetas. Buvo susitarta, kad šiam projektui kitais metais bus numatyta 400 mln. EUR, o iki 2013 m. biudžetas padidės šešis kartus. Deja, kebliausias klausimas – iš ko „atimsime“, kad atiduotume institutui, kadangi jokių lėšų septynerių metų plane nėra numatyta (šiam projektui neskirta nė euro)? Lyg galvotume, kad Lisabonos strategija, kurios didele sudėtine dalimi turėtų tapti šis institutas, tėra paprastas popiergalis, o visos kalbos – bereikšmės politikų pasakos. Juk Komisija iš anksto oficialiai arba neoficialiai pranešė parlamentui apie savo ketinimus įsteigti institutą, o mes neskyrėme jam nė euro. Tai rodo, kad vis dar stinga suderintų veiksmų. Tai, aišku, galima pavadinti ir tam tikros rūšies šizofrenija.

Mano miestas Vroclavas atitinka visus reikalavimus, kad galėtų tapti Europos technologijos instituto valdybos buveine. Europos Komisija sprendimą šiuo klausimu turėtų priimti kiek galima greičiau.

  Alyn Smith (Verts/ALE). – Pone pirmininke, aišku, kad šiuolaikinėje politikoje sunkiausias dalykas politikui prisipažinti klydus ir pasiūlyti „sustoti ir viską apgalvoti dar kartą“. Mes galime tai padaryti šioje diskusijoje. Aš visiškai pripažįstu šiuose rūmuose ir kitose vietose nuveiktą didelį darbą rengiant šį pasiūlymą ir atitinkamą pranešimą, todėl su didžiuliu gailesčiu turiu pasakyti, kad galutinis rezultatas nepateisina lūkesčių.

Aš asmeniškai dėl to labai apgailestauju, kadangi pradžioje labai entuziastingai pritariau pasiūlymui. Aš pati „įsiūliau“ jį mūsų universitetams Škotijoje, MVĮ, kitoms suinteresuotosioms šalims, tačiau mačiau, kaip projektas tampa vis silpnesnis, skystesnis, sujauktas ir nepatikimas, o svarbiausia – vis skurdesnis.

Aišku, mes pritariame nuomonei, kad šie rūmai deda per mažai pastangų Europos mokslo tyrimams komercializuoti. Mes nusprendėme, kad reikia kažko griebtis, tačiau teiginys „mes turime kažko griebtis, kadangi kažkas yra labai svarbu“ pagrįstas prasta logika, kuria remiantis bus sukurtas prastas, dirbtinis, silpnas ES darinys, kuris nepateisins mūsų lūkesčių. Taigi būkime drąsūs ir nutraukime šią veiklą bei pradėkime viską iš naujo. Sukurkime tinkamesnį ETI Europos inovacijų ir mokslo tyrimų srities labui.

  Angelika Niebler (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pirmiausia nuoširdžiai dėkoju kolegai nariui R. Paasilinnai ir visiems šešėliniams pranešėjams ir komitetuose, kurie turėjo parengti nuomonę dėl šio projekto, dirbantiems kolegoms nariams už konstruktyvų darbą ir pastangas, kurių dėka buvo parengtas tinkamas ETI projektas, dėl kurio rytoj galėsime priimti sprendimą balsų dauguma.

Europos inovacijų ir technologijos institutas turi galimybių ir potencialo tapti Europos švyturiu. Aš tuo įsitikinusi ir apgailestauju, kad rengiame diskusijas šiuo svarbiu klausimu vėlų metą. Šis dalykas tikrai nusipelno rytinių diskusijų. Vis dėlto labai tikiuosi, kad daliniai pakeitimai, kuriuose siūloma atmesti visą Komisijos pasiūlymą, rytoj negaus daugumos balsų.

Užsibrėždami įsteigti Europos technologijos institutą, mes visuomet siekėme vieno tikslo, t. y. norėjome padidinti Europos inovacinį potencialą. Mes taip pat turime patobulinti technologijų ir mokslo žinių perkėlimo iš mokslo tyrimų ir apmokymų sričių į pramonę ir ekonomiką. Tai mes irgi numatėme. Buvo keliamas svarbiausias klausimas, ar Europos technologijos institutas gali padėti įgyvendinti šiuos tikslus?

Manau, kad R. Paasilinnos pranešime apibrėžtas ETI tikrai pajėgus atlikti šį darbą ir sukurti Europos pridedamąją vertę. Mes nepritarėme (kitaip nei amerikiečiai) tam, kad institutas būtų visiškai paliktas likimo valiai. Be to, siekiame, kad jam būtų skirta pakankamai lėšų. Taigi kuriame institutą europietiškai, t. y. kuriame atitinkamą tinklą ir jau veikiančių universitetų, politechnikos institutų, mokslo tyrimų įstaigų ir švietimo įstaigų veiklos skatinimo sistemą. Tikiuosi, kad, sukurdami „protingą“ tinklą, suskursime Europos pridėtinę vertę.

Esu įsitikinusi, kad ETI projektas bus sėkmingas. Džiaugiuosi galėdama prie jo prisidėti. Dabar nekalbėsiu Miuncheno, kuris taip pat stengiasi tapti ETI valdybos buveine, vardu. Svarbiausia, kad rytoj „palaimintume“ šį projektą dauguma balsų.

  Gyula Hegyi (PSE). – Pone pirmininke, anot legendos mokslininkai, kurie dirbo Los Alamose (JAV) ir II Pasaulinio karo metu dalyvavo Manheteno projekte, t. y. kūrė atominę bombą, tarpusavy kalbėjo vengriškai. Jie imdavo kalbėtis angliškai tik pasirodžius Robertui Oppenheimeriui. Iš tiesų, Edward Teller, E. P. Wigner ir Leo Szilard buvo gimę Vengrijoje ir studijavo Budapešte.

Mes, vengrai, esame santykinai maža tauta, tačiau didžiuojamės tuo, kad išugdėme 50 Nobelio premijos laureatų (dauguma jų gamtos mokslų mokslininkai). Kadangi mūsų kalba izoliuota, dauguma talentingų vengrų, siekiančių dirbti mokslinį darbą gamtos mokslų srityje, pasirenka darbą ten, kur nėra kalbos barjerų.

Mūsų mokslininkai ir jauni mokslo tyrimų darbuotojai, daugiausia matematikai, fizikai, chemikai ir gamtos mokslų mokslininkai, turi gerą vardą visame pasaulyje. Dėl šios priežasties mano šalis ir mano bendraminčiai maloniai siūlo įkurdinti Europos technologijos instituto valdybą ir centrą Budapešte. Be abejo, raginu, kad sprendimas dėl instituto buveinės būtų priimtas kuo greičiau.

Budapeštas būtų ypač tinkama vieta ETI buveinei, kadangi viena vertus, mes, kaip nauja valstybė narė, dar neturime nė vienos ES institucijos, o kita vertus, esame sukaupę ypač daug mokslinių žinių gamtos mokslų srityje.

Visiškai pritariu R. Paasilinnos pranešimui. Mums nereikia milžiniškos biurokratinės organizacijos, užtektų žinių bendrijų tinklo. Taip pat svarbu, kad šios bendrijos būtų parenkamos taikant skaidrumo ir konkurencingumo principus. Turėtų būti užtikrintas universitetų mokslo tyrimų centrų ir įmonių bendradarbiavimas. Mes turėtume siekti, kad sėkmingiausiai dirbantys verslo atstovai būtų įtraukti į ETI veiklą. Papildomos pridėtinės vertės galima būtų sukurti ir padidinus ETI matomumą, t. y. suteikus jam galimybę išduoti jo ženklu pažymėtus diplomus už žinių bendrijose gautą kvalifikaciją.

Dėl finansavimo. Aš nepritariu idėjai, kad ETI būtų skirtos Bendrosios žemės ūkio politikos fondo lėšos, kadangi niekas negali numatyti kitų metų žemės ūkio kultūrų derliaus.

  Kyösti Virrankoski (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, pirmiausiai norėčiau padėkoti Reino Paasilinnai už puikų pranešimą. Europos technologijų instituto idėja gimė Komisijoje tik po to, kai jau buvo priimta ES daugiametė finansinė programa. Dėl šios priežasties jo finansavimas buvo atsitiktinis, o jo konstatuojama paskirtis buvo miglota. Po Parlamente surengtų diskusijų pasiūlymas žymiai pagerintas, net jeigu daug ką yra patikslinti.

ES finansavimas yra vis dar problemiškas. Taip, kaip Nina Škottová pasakė, manoma, kad didžioji dalis finansavimo skiriama iš struktūrinių fondų ir ES mokslinių tyrimų programų. Tačiau, tai nėra visai akivaizdu, nes valstybės narės sprendžia, kaip struktūriniai fondai yra naudojami pagal jų pačių prioritetus. Didžioji dalis finansavimo moksliniams tyrimams skiriama konkurencingumo pagrindu. Nepaisant Komisijos užtikrinimo, sąžiningos konkurencijos principo galėtų būti sudėtinga laikytis, kai pareiškėjas yra kažkieno „vaikas“.

ETI žinių ir naujovių bendrijos (ŽNB) tinklų finansavimas taip pat iš esmės yra atviras. Jeigu lėšos jam skiriamos iš ES programų, ŽNB turi taip pat pasirūpinti savo lėšomis. ES biudžeto pinigai negali būti naudojami tam: jie turi būti skiriami iš kitų sričių. Kaip tai bus padaryta, taip pat neaišku. Praeitą savaitę Komisijos pasiūlytas finansinės perspektyvos pakeitimas yra šių problemų dalinis sprendimas. Tikimasi, reikalai tik pagerės.

ES vystymosi į gyvybingą Europos instituciją procesas bus sudėtingas. Tai negali būti pasiekta vien tik turint pinigų. Todėl aš linkiu, kad projektas pasisektų ateityje.

  Vasco Graça Moura (PPE-DE). – (PT) 2006 m. kovo mėn. Taryba pripažino, kad Pirmininko Jose Manuelio Barroso pasiūlytas Europos technologijų institutas simbolizuos svarbų žingsnį, kad panaikintų atotrūkį tarp aukštojo išsilavinimo, mokslinių tyrimų ir naujovių. Tai suprantama. Kadangi žinoma, jog Europos moksliniams tyrimams ir naujovėms teikiama mažesnė svarba Šiaurės Amerikoje, būtų tinkama rasti priemones, leidžiančias mums efektyviai konkuruoti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis šioje srityje.

Mes visi žinome, kad moksliniai tyrinėtojai džiaugiasi daug geresnėmis darbo sąlygomis ir apmokėjimu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kad investicijos į viešąjį sektorių, ypač susijusį su gynybos pramonės šakomis, universitetus ir privatų sektorių taip pat yra nepalyginamai didesnės už Europos investicijas. Todėl, kad sugebėtume konkuruoti, mums reikia tikro Europos variklio, kurio pagalba pasiektume šį tikslą, o šį variklį būtina aprūpinti pakankamu kuro kiekiu, tai yra pakankamomis biudžeto priemonėmis. Todėl buvo planuojama nustatyti ir išrinkti viešuosius ir privačiuosius investuotojus, kurių viena dalis būtų iš ES nuosavų išteklių, bet Parlamentas išsigando šio pasiūlymo. Jis nebeatsižvelgė į pagrindinius tikslus, kreipdamas savo dėmesį į tą klausimą, tam tikra prasme kinkė vežimą prieš arklį. Turime įpareigoti Tarybą suteikti ETI būtinąsias priemones dėl Sąjungos įnašo. Biudžeto beatodairiškumas ir turbūt tam tikri bendri akademiniai interesai sugadino visą diskusiją. Jeigu pagrindiniai klausimai, susiję su MIT įgyvendinimo pradžia, būtų išspręsti tokiu būdu, šiandien vis dar nebūtų MIT.

Todėl aš labai bijau, pone pirmininke, kad, kai Komisija pasiūlė didelio pajėgumo Ferrari, Parlamentas davė jam tik triratį su mažais pedalais. Aš balsuosiu už rezoliuciją, nes ji yra vienintelė, kurią turime, nes ji vienintelė, kuri liko, bet aš apgailestauju, kad nėra išplėsta jos taikymo sritis, kuri, be to, galėtų suteikti ypatingos pridėtinės vertės mums, ponai ir ponios, kadangi pastatas, kuriame mes rengiame savo posėdžius, taptų ETI buveine, tokiu būdu atsikratant visiems laikams politinio, teisminio, funkcinio ir finansinio nukrypimo būtinai kas mėnesį vykti į Strasbūrą šiems plenariniams posėdžiams.

  Jerzy Buzek (PPE-DE). – (PL) Pone pirmininke, tikiuosi, kad mano kalba truks dvi minutes. Sveikinu pranešėją su suderintu pranešimu ir dėkoju Komisijos nariui už dvejus su puse metų trukusį sunkų darbą. Šis projektas gerokai pasikeitė palyginus su tuo, koks jis buvo pradžioje, o pakeitimai buvo ypač teigiami. Konkurencingumas ir naujovės Europoje galbūt buvo svarbiausi klausimai kiekvienai pastarųjų metų pirmininkaujančiai valstybei. Labai panašu, kad kalbame, jog būsimas Europos konkurencingumas, jog Europos technologijų instituto atsiradimas turės būti skatinamas. Norėčiau pateikti keturis pastebėjimus šia tema.

Pirma, Europos Sąjunga jau turi Jungtinį tyrimų centrą, jis turi savo nuosavą Tyrimų tarybą, o ji šiuo metu pradeda inicijuoti bendras technologijų iniciatyvas. Labai svarbu, kad neleidžiame atriboti Europos mokslo ir naujovių nuo Europos rinkos. Šios institucijos neturi pradėti atskirai dirbti tik sau. Tai yra taip pat labai svarbi užduotis Europos Komisijai.

Antra, turime turėti galvoje, kad institucijos, kurias aš nurodžiau, negali pašalinti skirtumų, kurie egzistuoja tarp jų. Todėl neužmirškime, kad Europos technologijų institutas yra skirtas tarnauti visam žinių trikampiui. Ypač būtina pabrėžti bendradarbiavimą švietimo/naujovių srityse, kadangi nė viena Europos institucija faktiškai nedirba šioje srityje. Tai reiškia, kad mes turime skatinti švietimą naujovių srityje, kaip, galiausiai, moksliniai tyrimai nėra būtini dėl kiekvienos specialios naujovės. Kartais geras inžinierius yra viskas, kas reikalinga.

Trečia, palaikau instituto kūrimą, bet visos šios mokslo ir tyrimų, ir vystymosi institucijos nesugebės išspręsti kiekvienos problemos, nes jos tik tarnauja tam, kad diegtų naujoves ekonomikoje. Būtina pasirūpinti, kad būtų užtikrinta, jog šis mechanizmas dirba kita kryptimi, o tai priklauso nuo to, ar mūsų rinka yra atidaryta, ar mes turėsime atitinkamai apribotą viešąją pagalbą. Kitaip tariant, tai priklauso nuo to, kaip bendra ir laisva Europos rinka funkcionuos.

Ir ketvirta, mokslas, studentų mainai, kompetentingų inžinierių ir naujovių mainai visada buvo žmonių ir šalių integracijos pagrindas. Taip pat gali būti ir dabar, o todėl turi būti įsteigtos naujose valstybėse narėse institucijos, susijusios su Europos technologijų institutu. Aš primygtinai reikalaučiau, kad taip būtų.

  Teresa Riera Madurell (PSE). – (ES) Pone pirmininke, sveikinu Reino Paasilinną už puikų darbą. Jis nebuvo lengvas. Daug pastangų buvo įdėta, kad būtų sukurtas gyvybingas institutas su būtinu pritaikymu Europos sudėtingumui ir įvairovei, pasisemiant įkvėpimo iš kitų meistriškumo modelių.

Rezultatas reiškia, kad dabar galiu išreikšti savo paramą ETI, nes tai yra nauja ir daug žadanti priemonė integruoti tris žinių ašis: švietimą, mokslinius tyrimus ir naujoves, kurios tikimės suteiks vertės esančioms priemonėms.

ETI taip pat turi būti meistriškumo centru, pagrįstu mokslinių tyrimų institucijų integravimo su įmonėmis modeliu, kuris, tikimės, veiks kaip naujovių kultūros katalizatorius, kuris yra toks būtinas mūsų konkurencingumo gerinimui.

ETI finansavimas yra didelis susitarimas, kurį vis dar būtina pasiekti. Sutinku, kad pradinis finansavimas ir jo valdymo struktūra turi būti iš Bendrijos biudžeto, ir kad turi būti panaudoti viešieji įnašai iš valstybių narių ir privatūs įnašai, kad vystytų naujovių ir žinių bendruomenes, kurie atitinka Instituto prioritetus.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). – (NL) Pone pirmininke, mes Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, puikiai bendradarbiaudami ir konsultuodamiesi, pridėjome naujoves prie Europos naujovių ir technologijų instituto vardo, kaip tai dabar vadinama. Tai puiku. Komisijos narys Ján Figel taip pat privertė mane suprasti, kad Komisija taip pat norėtų tai patvirtinti. Iš tikrųjų, tai yra viskas apie (a) švietimo, mokslininkų, inžinierių ir (b) naujovių iš žinių institucijų ir įmonių pristatymą rinkoje. Grandinė „žinios įgūdžiai įdirbis“ (angl. knowledge-skill-till) vis labiau ir labiau susiduria su stipria konkurencija visame pasaulyje ir jai reikalinga net sumanesnė organizacija. Turime pašalinti šią Europos spragą naujovėmis ir neleisti sau įstrigti vien tik švietimo srityje. Reino Paasilinna prikaustė mūsų dėmesį su dideliu entuziazmu, aptardamas šią temą.

Antras pastebėjimas yra apie tai, kad nėra blogai, jog dabar renkamės ribotą struktūrą ir suvaržytą finansinį pagrindą. Jeigu formulė yra sėkminga, mes taip pat pamatysime iš verslo bendruomenės, kad viešasis partneris kartu su viešuoju partneriu valstybėse narėse pradės teikti finansinę pagalbą struktūriniu finansavimu arba kitu būdu. EIT vardas turi būti trokštamas. Šiuo atveju „meistriškumas“ reiškia „pasaulio lyderį“. Tai yra tai, kam norite priklausyti ir taip pat tai yra palaikymas. Jeigu klausotės universitetų, nanotechnologijų pramonės ir kylančios su klimatu susijusios pramonės šakos, tuomet yra didelis jų palaikymas. Išklausęs daugelį argumentų už Vroclavą, taip pat klausiu, ar jau pasirinkta veiksminga vieta centrinėje Europoje steigti kontrolės centrą. Girdžiu, kad yra noras tai statyti daugelyje vietų.

Galiausiai, pone pirmininke, yra teisinga niša, spraga tarp to, ką turime ankstesnėse priemonėse ir švietimo programose, tarp įvairių programų. Tai turi būti kuriama drąsiai ir ambicingai. Reikalingas stiprus vadovas. Kažkas iš to iš tikrųjų turi išeiti, o paskui, 2010 m., mes pasakysime gana užtikrintai, kad tai buvo geras žingsnis. Investicijos sugrįžta laiku.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Pone pirmininke, Komisijos nary, visų pirma sveikinu pranešėją Reino Paasilinną, kuris beveik visiškai perrašė Komisijos dokumentą, padarydamas jį funkcionalų.

Žinių trikampis – naujovės, moksliniai tyrimai ir švietimas – sudarytas iš universitetų, tyrimų centrų ir institutų, ir įmonių yra būtinas, kad pasiektume Lisabonos strategijos tikslus, būtent turėti 3 % bendrojo vidaus produkto, kuris buvo investuotas į mokslinius tyrimus ir kurio du trečdaliai turi būti skiriami iš privačios aplinkos. Žinių ir naujovių bendruomenės bus tiltas tarp privataus sektoriaus ir akademinės, ir mokslinių tyrimų bendruomenės.

Manau, kad Reino Paasilinnos pasiūlyti bandomieji projektai yra būtini, ir taip pat tikiuosi turėti tokį bandomąjį projektą Rumunijoje. Investicijos yra reikalingos visame procese, nuo gamybos iki mokslinių tyrimų ir naujovių rezultatų skleidimo ir naudojimo. Šio instituto finansavimas yra pirmas žingsnis, bet mums taip pat reikia investicijų mažo ir vidutinio dydžio įmonių ir privataus sektoriaus srityse, nes žmonių ir išteklių yra tam, kad bendrai finansuotų mokslinių tyrimų projektus.

Tai turi būti ilgalaikė strategija. Intelektinė nuosavybė yra svarbi, bet mes turime būti atsargūs dėl šios iniciatyvos, kad nesusikirstų su bendromis iniciatyvomis, bendrais įsipareigojimais. Tikiuosi šis institutas dirbs daugiau klimato kaitos, informacinės visuomenės ir nanotechnologijų srityse.

PIRMININKAVO: LUISA MORGANTINI
Pirmininko pavaduotoja

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, planuotas Europos technologijų institutas, dažnai vadinamas Europos naujovių pavyzdžiu, jungia tris žinių trikampio elementus: naujoves, mokslinius tyrimus ir švietimą. Šio įsipareigojimo sėkmės pagrindas yra, mano nuomone, geras bendradarbiavimas tarp akademinių centrų ir verslo aplinkos. Europos technologijų institutas turi visų pirma sugebėti kaupti dideles privataus finansavimo sumas.

Šiandien noriu atkreipti Europos Parlamento dėmesį į parengiamuosius darbus Vroclavui, kad taptų Instituto buveine, arba vienam iš žinių ir naujovių bendruomenių centrų. Vroclavas gali būti Europos istorijos simboliu; jis dažnai vadinamas Centrinės ir Rytų Europos Strasbūru. Šiuo metu yra daugiau kaip 140 000 studentų, studijuojančių Vroclave; miestas yra vienas iš Lenkijos svarbiausių mokslinių tyrimų centrų. Jis davė pradžią ETI + naujovių ir technologijų centrui, kuris stengiasi paveikti, kad Institutas būtų įsteigtas Vroclave. Viena paskutinė pastaba. Per praėjusius dešimt metų Vroclavas tapo šiuolaikinių finansinių paslaugų miestu, vieta, kuri traukia kapitalą iš viso pasaulio, Europos kūrybiškos energijos ir vystymosi simboliu ir teigiamu globalizacijos simboliu.

  Dorette Corbey (PSE). – (NL) Ponia pirmininke, dar vienas naujas institutas. Tai gali būti šio vakaro pabaiga. Papildomai Europos tyrimų tarybai ir technologijų platformoms, bendroms technologijų iniciatyvoms, Eureka, Konkurencingumo ir inovacijų bendrajai programai (angl. CIP), Septintajai pagrindų programai ir Jungtinio tyrimų centrui (angl. JRC), dabar turime dar kitą žinių institutą. Pridėtinė vertė yra naujovės, todėl, kad lyginant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Japonija ir Kinija būtent to trūksta. Tai reiškia, kad yra pakankamai gerų idėjų ir mokslinių įžvalgų Europoje, bet jos nėra išvystytos konkrečiais produktais. Žinoma, klausimas yra, ar naujas institutas gali padėti šiame procese. Klausimas taip pat yra, ar MVĮ gali atrasti sau kelią tarp visų šių žinių ir mokslinių tyrimų institutų. Naujovių stoka galbūt turėtų būti priskirta prie sudėtingos teisėkūros, kuri apsunkina naujoves, o ne prie institutų trūkumo. Vis dėlto, naujas institutas su savo žinių ir naujovių bendruomenėmis gali būti įnašas, ir aš tikiuosi, kad ETI gali būti pagrindiniu įnašu ir pranoks kitus klimato politikos srityje, nes daug reformų ir naujovių yra labai būtinos šioje srityje. Nepaisant mano abejonių, linkiu ETI puikios pradžios ir sėkmingos ateities.

  Ján Fige‘, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, dėkoju jums ne tik už tai, kad suteikėte man žodį, bet už galimybę dalyvauti šiose įdomiose diskusijose, nes, kai mes svarstome apie praėjusius dvejus metus, – arba bent jau pusantrų metų, – galime matyti esminį skirtumą. Aš tik noriu reaguoti į kai kuriuos pastebėjimus ir pasirengti tolesniam bendradarbiavimui, nes mes dar nepasiekėme tikslų. Esame toli nuo konkrečios įstaigos, bet tai, ką jau pasiekėme Taryboje ir Parlamente, yra iš tikrųjų labai reikšminga.

Pirma, nedidelis klausimas, kurį kai kurie kolegos iš Verts/ALE frakcijos iškėlė: pagal Davidą Hammersteiną, klimato kaita buvo apleista. Mes taip negalvojame. Dabar pateiktame pasiūlyme yra, be kita ko, atsinaujinančios energijos ir klimato kaitos sritys. Nenorime primygtinai reikalauti, nenorime nuodugniai reglamentuoti, nes spręsti ir apibrėžti neabejotinai priklauso valdančiajai valdybai. Bet globaliniai iššūkiai arba labai sunkūs klausimai, su kuriais dabar susiduriame, yra viena iš priežasčių, kodėl kalbame apie ETI, nes turime sujungti mūsų turimus išteklius ir sudėti pajėgas, kad atitinkamai reaguotume.

Alynai Smithai, aš aplankiau Edinburgo Karališkąją draugiją ir pristačiau kalbą dėl aukštojo išsilavinimo, o ETI buvo labai stipri, įdomi ir taip pat abipusiškai įkvėpianti diskusija. Manęs nevaržytų tokie pranešimai iš Edinburgo arba rektorių, su kuriais aš susitikau, bet, žinoma, schema yra dar ruošiama. Dalyvavimas yra savanoriškas ir, manau, kad tai turime vertinti kaip bendrą atsakomybę, bet visiškai laisvai užimti kai kurias pozicijas.

.

Visame kontekste norėčiau pateikti keturias pastabas. Visų pirma, dėkoju už naujovių nuotaiką šiame Parlamente, nes, kaip kai kurie iš jūsų sakė, tai yra apie naujoves, ir turite pradėti įgyvendinti naujoves, atkreipdami dėmesį į tai, kaip sprendžiame su naujovėmis susijusius klausimus. Jie nesprendžiami tik per technologijas; jos visų pirma pasirodo kaip naujas požiūris, naujas būdas susisiekti su institucijomis ir jas suvienyti, sąlygos mobilumui, kvalifikacijų pripažinimui ir t. t. – ir, žinoma, pinigai, bet tai nėra lemiamas elementas. Tai nėra pirmasis elementas. Tai yra mentalitetas, metodas, žinoma, kartu su kažkokiu atitinkamu finansavimu.

2005 m. pavasarį perėjome nuo minčių iki sąvokų ir iki pasiūlymo, o jūs visada dalyvavote. Tai nėra tik Komisija ir biurokratai arba bet kas kitas, tai yra tam tikras bendras darbas, ir todėl turime žinoti kad, jeigu bandome pasiekti kažką kartu, mums labiau pasiseks, nei neturint pasišventusio požiūrio, kurį matome čia.

Jeigu prisimenate prieš dvejus metus žiniasklaidoje tai buvo apie Strasbūrą arba apie kažką neteisingo, ne apie tikrą Europos pasišventimą kurti naujoves. Dabar turime daug rimtų kandidatų. Jau šį vakarą Vroclavas, Budapeštas, Miunchenas ir dar daugelis kitų buvo paminėti – aš nenoriu pamiršti jų. Gavau dar daugiau pranešimų iš skirtingų universitetų. Tai puiku, nes rodo, kad dabar bent jau tikime idėja arba norime pasiūlyti kažką labai rimto. Tai yra kažkas, ko Europai reikia. Mes nesame „Europos Jungtinės Valstijos“. Tai nėra Masačiusetsas. Tai yra apie tai, kaip pateiksime geresnes sąlygas ir vieną konkretų projektą siekdami naujoviškesnės Europos. ETI nėra vienintelis atsakymas. Tai yra vienas iš atsakymų. Kai kurie žmonės teigė, kad tai yra pavyzdys. Pasakyčiau, kad tai yra greičiau ledlaužis, siekiant naujoviškesnės Europos, kad sukurtume geresnes sąlygas intelektinei nuosavybei – žinote, kiek tai trunka ir kokie silpni esame – ir geresniam diplomų ir laipsnių pritarimui ir pripažinimui ir t. t. – daugumai klausimų.

Jeigu trys paminėti miestai netaps buveinėmis, tai jie turėtų bent jau būti žinių ir naujovių bendruomenėmis. Bet noriu pasakyti, kad pradžioje buvo neteisinga teigti, kad problema yra apie pinigus ir vietą. Ne, tai bus pateikta kaip pasiūlymo dalis, bet tai nėra svarbiausia dalis. Atsakymas bus pateiktas per 12 mėnesių po to, kai mes konkrečiai susitarsime dėl įkūrimo. Aš esu iš tikrųjų laimingas, kad dabar yra labai patikimų kandidatų, bet tai bus svarstoma, kai sutarsime dėl teisinio pagrindo. Taryba bandys pasirinkti geriausią iš esamų rimtų kandidatų.

.

Antra, dėl pinigų: praėjusią savaitę pasiūlėme būdą, kaip galėtume pasiekti galutinį tašką, kad sakytume ne tiktai, kiek pinigų, bet taip pat ir iš kurio šaltinio galime finansuoti įstaigą iki 2013 m. Tai yra pagrindinėms operacijoms, bet tai, kaip daugelis jūsų sakė, turi mobilizuoti daug daugiau pinigų. Tai nėra, mano teigimu, lemiamas sprendimas, atsižvelgiant į visus klausimus, bet tik kaip patikimas Sąjungos įnašas. Negalime tikėtis, kad kažkas pateiks tuščią čekį arba pasižadės, jeigu nepateiksime kažko patikimo. Bet yra daug konkrečių atsakymų, ketinimų investuoti net iš įmonių ir įmonių asociacijų, tačiau turime pateikti savo išbaigtą pasiūlymą.

Pasak Jerzy Buzeko, šis pasiūlymas nekonkuruoja su iniciatyvomis arba bendromis technologijų iniciatyvomis, tinklais ir platformomis. Pasiūlymas papildo esamą politiką ir iniciatyvas, ir mes galime įsivaizduoti, kad kai kurie galiojantys bendradarbiavimo modeliai padidins bendradarbiavimo intensyvumą ir susijungs su kitais partneriais tiek iš universitetų, tiek iš verslo ir kreipsis dėl vietos ETI. Todėl manau, kad patekti į integruotą partnerystę remiantis platformomis, iniciatyvomis, tinklais, yra protingas naujovių kūrimo būdo pakeitimas.

Galiausiai, norėjau paminėti žingsnį link naujos naujovių kultūros. Tai yra teisingas metodas. ETI problema nėra apie vietą, vieną buveinę ir valdybą, bet apie naują ir geresnę kultūrą naujovėms Europoje. Manau, kad tai yra viskas, ką galėjau arba norėjau iškelti kaip klausimus mano atsakyme, bet labai dėkoju už labai teigiamą ir konstruktyvią atmosferą čia šiame plenariniame posėdyje. Ir dar kartą taip pat dėkoju pranešėjui Reino Paasilinnai, nes, žinau, tai nebuvo lengva ir tai vis dar nėra lengva, ir mes dar nepasiekėme tikslo. Bet galime baigti šį pasiūlymą. Aš nekantriai laukiu to.

(Plojimai)

Komisijos narys. −Komisijos pozicija dėl Parlamento pakeitimų

Reino Paasilinnos pranešimas (A5-0293/2007)

Komisija gali pritarti 3, 12, 14, 18, 20, 23, 38, 44, 45, 46, 48, 49, 50, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 72 ir 73 pakeitimams.

Komisija gali iš esmės pritarti 7, 16 ir 28 pakeitimams.

Atsižvelgdama į pakeitimų perrašymą, Komisija gali pritarti 2, 15, 17, 26, 39, 29, 30, 32, 36, 37, 41, 42, 43, 51, 52, 53, 54, 56, 57, 59, 60, 61, 62, 70 ir 74 pakeitimams.

Komisija išlaiko savo poziciją dėl 21 pakeitimo dėl finansinių aspektų kol nepriimtas susitarimas dėl finansavimo.

Komisija gali pritarti 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 19, 22, 24, 25, 27, 31, 33, 34, 35, 47, 55, 58, 69, 71, 75, 77, 78 ir 79 pakeitimams.

  Pirmininkė. − Diskusija baigta.

Balsavimas vyks trečiadienį.

Rašytiniai pareiškimai (142 straipsnis)

  Monica Maria Iacob-Ridzi (PPE-DE), pateikta raštu. – (RO) Europos technologijų institutas turi galimybę sumažinti naujovių atotrūkį tarp Europos Sąjungos ir jos išorės konkurentų ir įgyti milijonų visos Europos jaunų mokslinių tyrėjų susidomėjimą. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbu užtikrinti projekto įgyvendinimo galimybes.

Komisijos pasiūlytas ETI naudos daugiau kaip 1,2 mlrd. lėšų, skirtų sanglaudos politikai, ir gaus lėšas iš programų išteklių, kurie veikia sėkmingai, kad pasiektų Lisabonos strategiją. Tai reikštų mokslinių tyrimų lėšų centralizavimą viename Europos projekte ir individualioms įmonėms atvirų finansavimo galimybių mažinimą. ETI turi būti papildoma naujovių institucija Europoje, o ne smulkių mokslinių tyrimų ir vystymosi centrų pakaitalas. Dėl šios priežasties kartu su Taryba turime surasti kitą finansavimo formulę šiam projektui.

Vienoje iš nuostatų pranešime nurodoma būtinybė įsteigti institutą Europos Sąjungos valstybėje, kur yra „Europos akademinio meistriškumo ir reputacijos centrai“. Kaip svarbių mokslinių tyrimų ir naujovių tradicijas turinti šalis, Rumunija turi svarbius akademinius centrus ir eilę gerai kvalifikuotų absolventų technologijose. Pasirenkant Rumuniją Europos technologijų instituto šalimi šeimininke, būtų skatinamas ekonomikos vystymasis visame regione ir prisidedama prie vis dar esančio Europos Sąjungoje atotrūkio suderinimo.

  Alexander Stubb (PPE-DE), pateikta raštu. – Švietimas, moksliniai tyrimai ir naujovės yra langai į ateitį. Jie yra to, ką vadiname „žinių trikampiu“, pagrindai. Mums reikia būti konkurencingesniems. Žinių trikampis yra vienas iš pagrindų. Todėl vertinu Europos technologijų institutą (ETI) kaip investiciją į ateitį.

Skeptiškai vertinama pridėtinė vertė, kurią ETI galėtų pasiūlyti. Tinklo struktūra, kuri palaikoma Reino Paasilinnos pranešime, būtų geras sprendimas. Kompetencija slypi dalyvaujančiuose universitetuose ir aukštojo išsilavinimo institucijose. Todėl, ne tai, ką Komisijos Pirmininkas Jose Manuel Barroso pavadino Europos mokslinių tyrimų „pavyzdžiu“, o ETI stengsis ženklinti Europos mokslinių tyrimų kilmę. Palaikau šią idėją.

Atsimindamas savo mokslo metus, taip pat palaikau pranešime nurodytą idėją suteikti autonomiją ETI žinių ir naujovių bendrijoms (ŽNB). Tokiu būdu ETI ŽNB geriausiai skatins Europos naujoves.

15. Bendra užsienio politika energetikos srityje (diskusijos)

  Pirmininkė. − Kitas punktas yra Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešimas Užsienio reikalų komiteto vardu dėl bendros Europos užsienio politikos energetikos srityje (2007/2000(INI) (A6-0312/2007).

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE-DE), pranešėjas. – Ponia pirmininke, pristatau jums pranešimą savo iniciatyva, kurį rekomendavo didžioji Užsienio reikalų komiteto dauguma. Mūsų pranešimu remiama bendra ES užsienio politika energetikos srityje siekiant susidurti su energetikos saugumo iššūkiais. Ji suteiks būtinąją ir esminę pridėtinę vertę nacionaliniu lygiu dedamoms pastangoms pagal subsidiarumo principą ir leis geriau apsaugoti Europos energijos interesus.

Kaip ši politika turėtų atrodyti? Ji turi būti grindžiama šiais keturiais principais: diversifikacija; vienybe ginant ES interesus ir ES, kuri vieningai reiškia nuomonę; solidarumu krizės atvejais; ir sustiprintu bendradarbiavimu su partneriais.

Turime kurti iniciatyvią įvairiapusišką energetikos diplomatiją, skirtą sustiprinti mūsų bendradarbiavimą su visais pagrindiniais gamintojais, tranzito šalimis ir šalimis vartotojomis, ir sukurti energetikos rinką, grindžiamą abipusiškumo principu.

Pranešime teigiamai vertinami trečiojo energetikos paketo pasiūlymai, kaip Komisijos priimti praėjusią savaitę, kuriuose nagrinėjami šie nerimą keliantys klausimai ir kurie atitinka pranešimą. ES turi būti aktyvi, apsisprendusi ir vieninga. Geopolitinė energetikos saugumo dimensija iki šiol buvo ignoruojama ir jau seniai laikas užpildyti spragą. Pagaliau, nauja Sutartis suteiks ES energetikos solidarumui teisinį pagrindą, taip suteikiant galimybes ES institucinei kompetencijai susitarti dėl energetikos saugumo pagrindų su trečiosiomis šalimis. Pranešime, įskaitant mūsų susitarimus su gamintojais ir tranzito šalimis, rekomenduojama taip vadinama energetikos saugumo išlyga, kuri reglamentuoja elgesio kodeksą ir aiškiai bendrais bruožais nurodo priemones, kurių būtina imtis tiekimo nutraukomo atveju.

Turime pakeisti dabartinė ES valstybių narių pirmenybę energetikos vienašališkumui nauja bendra energetikos solidarumo politika, grindžiama daugiašaliu metodu. Yra būtinybė įtvirtinti gerą konsultavimosi tarp valstybių narių praktiką dėl strateginių sprendimų, kurie gali daryti poveikį ES arba vienai iš jos narių.

Nauja bendra užsienio politika energetikos srityje turi būti suderinta su visa Europos Sąjungos politika, turėti išorinį aspektą, pvz., vidaus rinkos, konkurencijos, transporto, prekybos, aplinkos, vartotojų apsaugos, biudžeto ir kitų sričių aspektus. Niekas negali sukurti naujos bendros politikos per naktį. Todėl siūlome priimti laipsnišką metodą ir, be to, kad būtume efektyvūs, ši nauja politika turi būti aprūpinta atitinkamomis priemonėmis.

Siūlome įkurti naujas specialaus atstovo užsienio energetikos politikai pareigas po to, kai nauja Sutartis – tikiuosi – įsigalios. Ši tarnyba suteiktų galimybes koordinuoti visas minėtas Sąjungos sektoriaus politikos kryptis ir ypač aspektus, susijusius su išorės energetikos saugumu, būdama pavaldi Vyriausiajam įgaliotiniui, atsakingam už bendrą užsienio ir saugumo politiką, kuris taip pat bus ateityje Europos Komisijos Pirmininko pavaduotoju. Tai sustiprintų bendrąją veiklą Sąjungoje.

Todėl ši institucinė naujovė reiškia svarbų naujo metodo įtvirtinimą. Mes taip pat siūlome išsamiai pateikti tikslų planą nurodant trumpalaikius, vidurio laikotarpio ir ilgalaikius tikslus su specialiu laikotarpiu jų įgyvendinimui ir aišku atsižvelgiant į Europos Parlamento persvarstymą.

Kad pasisektų, turime įtraukti ES vidaus energingumą ir gauti būtinąjį viešą palaikymą. Gyventojų interesas yra saugi ir prieinama energetika. Šis mūsų gyventojų interesas turi būti projekto pagrindu, taip sudarydamas vieną iš mūsų „rezultatų Europos“ metodo tikslų.

Todėl bendri grasinimai Europos saugiai energetikai turi sukelti bendrą atsaką.Bet taip pat galime pasiekti daugiau: nauja bendra politika gali tapti priežastimi tolesnei Europos integracijai, suteikiant naują impulsą ir naują jėgą ES kaip pasaulinei veikėjai. Reiklus ir drąsus metodas turi būti Europos Parlamento ambicija.

Šiandieninė Europos Sąjunga labai seniai pradėjo vystytis nuo energetikos. Tada, buvo anglys, davusios pradinį postūmį mūsų rekonstrukcijai. Neturime praleisti galimybės, kad taip įvyktų dar kartą. Mums reikia energetikos Europai, iš tikrųjų, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, labai teigiamai vertinu Užsienio reikalų komiteto ir ypač pirmininko Jaceko Saryuszo-Wolskio iniciatyvą pasiūlyti pranešimą dėl bendrosios Europos užsienio politikos energetikos srityje. Naujausi pasiekimai patvirtino, kad tai yra labai savalaikė iniciatyva. Pranešimas pabrėžia didėjančią energetikos klausimų svarbą Bendrijos kontekste, ypač išorės aspektų ir Europos Sąjungos svarbą, vieningai reiškiančią nuomonę išorės energetikos klausimais.

Vertinu, kad pranešime aiškiai pabrėžiama ta esminė pažanga, kurią Europos Sąjunga ir jos institucijos padarė per praėjusius metus siekdamos tikslo vieningai reikšti nuomonę. Tai apima energetinio saugumo korespondentų tinklo (NESCO) įkūrimą papildomai jau veikiančiai dujų koordinavimo grupei ir naftos tiekimo grupei. NESCO aktyviai veikė nuo vasaros pradžios, kuri leido valstybėms narėms labai naudingai ir iš anksto keistis energetikos informacija.

Tačiau išankstiniai informacijos mainai apie tam tikrų valstybių narių suplanuotas iniciatyvas vis dar būtų labai laukiami. Todėl, kaip pranešime pabrėžiama, daug vis dar lieka padaryti.

Reikalavimas tinkamo Sutarties pagrindo energetikai ir energetikos saugumui yra ypač svarbus ir laiku pateiktas, kaip ir reikalavimas konkrečių nuostatų Sutartyse, kuriomis remiantis bus sukurta bendra Europos užsienio politika energetikos srityje. Labai teigiamai vertinu šį metodą, įskaitant Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pasiūlymą, kad bendros energetikos politikos principai būti įtraukti į EB sutartį būsimoje tarpvyriausybinėje konferencijoje, taip kad būtų stiprus pagrindas bendriems veiksmams trečiųjų šalių atžvilgiu energetikos srityje.

Taip pat pažymiu, kad Komitetas toliau svarstė pasiūlymą, kaip tvirčiau įtvirtinti išorės energetikos politikos kryptis Komisijoje ir Taryboje. Turėsime toliau svarstyti šią svarbią temą.

Pripažindamas svarbą stiprinti mūsų energetikos ryšius ne tik su mūsų rytiniais kaimynais, bet taip pat ir su mūsų Viduržemio jūros, Artimųjų Rytų, Azijos ir kitais partneriais, manau, kad ši pranešimo versija yra taip pat suderinta geografiškai.

Aš jau džiaugiuosi tikra energetikos partneryste su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, bet aš tikrai manau, kad galime pasiekti daugiau šioje srityje. Taip pat manau, kad turime tęsti darbą su panašiai mąstančiais energetikos partneriais, pvz., Norvegija, Kanada ir Australija, kad sustiprintume sutarimą dėl atvirų, skaidrių ir konkurencingų tarptautinių energetikos rinkų vertės.

Pripažindamas Energetikos chartijos sutarties vertę, pritariu Komitetui, kad Rusijos ratifikavimas būtų labai svarbi. Tačiau, tuo pačiu metu tvirtai tikiu, kad Chartijos principai taip pat turi būti įtraukti į tvirtą energetikos susitarimą remiantis Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu su Rusija.

Man kelia nerimą praktinis rūpestis dėl pranešimų skaičiaus, kurį siūloma Komisija pristatyti. Žinau, kad kiekvienas iš jų yra svarbus, bet manau, kad dauguma iškeltų klausimų bus svarstomi remiantis įprasta Energetikos veiksmų plano persvarstymas arba jau yra apsvarstyti Komisijos metinėse ataskaitose dėl konkurencijos teisės taikymo.

Tačiau, tikrai pritariu, kad daugiau dalyvautų Parlamentas, ir aš nagrinėsiu pasiūlytus pasiūlymus mano kolegoms kolegijoje, kad nustatyčiau ką praktiškai Komisija gali padaryti, kad atsižvelgtų į susirūpinimą keliančius klausimus.

Galiausiai dėl esmės Komisija ketina dirbti toliau darbą, į kurį esame įsitraukę nuo praėjusių metų pradžios ir kuris atspindi daugumą pranešime nustatytų prioritetų, ypač, dėl galimybių studijos, kad išnagrinėtume galiojančias teisines priemones ES, jeigu jos kaimynų energetikos sektoriai yra nepakankami, ir kaip sustiprinti juos.

Taip pat svarbu pateikti konkrečius pasiūlymus dėl abipusiškumo, ir aš teigiamai vertinu, kad jūsų pranešime pripažįstama abipusiškumo priemonių, skirtų apsaugoti mūsų vidaus energetikos rinką, svarba.

Iš esmės tai yra labai laiku pasirodęs pranešimas ir taip pat politine prasme. Komisija aktyviai dirbo per praėjusius pusantrų metų, kad sustiprintų ES užsienio politiką energetikos srityje ir, kaip pranešime pripažįstama, daug buvo reikšmingų pasiekimų.

Tačiau tikrai turime judėti toliau ir todėl visiškai palaikau reikalavimą šiame pranešime konkrečių nuostatų Sutartyse, kuriomis remiantis bus sukurta bendroji Europos užsienio politika energetikos srityje.

Kalbėdami apie energetikos saugumą, kalbame apie mūsų ekonomikos krypčių ir mūsų gyvenimo būdo saugumą. Kadangi ES tampa vis labiau ir labiau priklausanti nuo energetikos importo, svarbu, kad turėtume nuoseklų ir sutelktą atsaką iššūkiams, kuriuos ji sukelia ne tik mūsų santykiuose su mūsų pagrindiniais išorės energetikos tiekėjais. Tai jau atsispindėjo paskutiniame Komisijos pakete dėl vidaus elektros ir dujų rinkų ir aš labai vertinu jūsų pasiūlymo įvertinimą.

Galiu taip pat paskelbti, kad Komisija vykdys greitą ir nuodugnią ES užsienio politikos apžvalgą energetikoje platesniais aspektais ir kad mes neabejotinai padarysime to darbo rezultatus matomais.

Norėčiau padėkoti Užsienio reikalų komitetui ir ypač pirmininkui Jacekui Saryuszui-Wolskiui, kad ėmėsi šios iniciatyvos ir kad suteikė Parlamentui galimybę svarstyti šį nepaprastai svarbų klausimą Europai, ir tikiuosi tęsti mūsų bendradarbiavimą ateityje.

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), Tarptautinės prekybos komiteto nuomonės referentas. – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, savo pirmaisiais žodžiais sveikinu savo kolegą ir draugą Jaceką Saryuszą Wolskį už jo puikų pranešimą.

Dabar atėjo laikas Europai vieningai reikšti nuomonę apie energetiką, nes susiduriame su dideliais pavojais tiekimo, tranzito ir investicijų saugumui.

Tačiau gėda, kad pranešimo 62 dalis yra per daug kategoriška dėl visiško energetikos gamybos, perdavimo ir platinimo nuosavybės teisės atskyrimo, nes yra kitų sprendimų, kad suderintume Europos energetikos rinkos su būtinu politiniu saugumu kūrimą, kurį turime išlaikyti mūsų tinklais.

Tarptautinės prekybos kontekste turime reikalauti įtraukti skyrius dėl energetikos bet kokiame naujame prekybos susitarime. Sąžininga konkurencija turi būti įtvirtinta tarptautiniu lygmeniu, ypač prižiūrint Pasaulio prekybos organizacijai.

Galiausiai turime palaikyti tarptautines mokslines iniciatyvas, pvz., ITER tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus programą, kuri, išskyrus Europos Sąjungą, apima taip pat daug kitų valstybių partnerių visame pasaulyje.

  Umberto Guidoni (GUE/NGL), Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonės referentas. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėl iškastinio kuro išeikvojimo ir pasikeitimų geopolitinėje situacijoje energetikos saugumas tapo svarbiausiu klausimu Europos Sąjungos politinėje darbotvarkėje.

Europos Sąjungos didėjanti priklausomybė nuo išorės energetikos tiekimo daugiausia iš nestabilių šalių kelia susirūpinimą dėl valstybių narių ekonominių ir politinių interesų ir taip pat dėl viso ES saugumo. Tačiau, nemanau, kad galime atsakyti į šiuos iššūkius ir problemas tik didindami gamybą ir tiekimą iš užsienio, bet greičiau turėtume ieškoti atsako į energetikos poreikį Europoje.

Todėl Aplinkos, sveikatos apsaugos ir maisto saugos komitetas primygtinai reikalavo per kitą dešimtmetį susitelkti ties energijos vartojimo efektyvumu ir atsinaujinančia energija, kaip ties pagrindiniu būdu sumažinti priklausomybę nuo naftos ir dujų. Kadangi energijos gamyba ir vartojimas yra svarbiausi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos šaltiniai, integruotas požiūris į aplinką ir energetiką privalo pasiekti atsinaujinančios energijos politikos tikslus.

Todėl kova su klimato kaita neturi likti aplinkosaugos politikos krypčių veiklos sritimi, bet turi būti Europos Sąjungos vidaus ir komercinės politikos krypčių pagrindu. Pavyzdžiui, kalbant apie biodegalus labai svarbu Europos Sąjungai užtikrinti, kad jie nekels grėsmės maisto atsargų saugumui visame pasaulyje ir nekurs spaudimo pasaulinei Pietų ekonomikai, kad išplėstų monokultūrą ir miško kirtimo veiklą.

Parama vystymuisi ir atsinaujinančios energijos naudojimas gali užtikrinti sąžiningą technologijų perdavimą į ne ES valstybes ir atnešti naudą, kalbant apie Europos vadovavimą vystant tarptautines rinkas. Todėl pasiūlymas dėl energetikos partnerystės su Afrika yra svarbus ir mes turėtume pridėti panašią partnerystę su Kinija ir Indija atsižvelgiant į šių valstybių augimą. Besivystančių šalių tūkstantmečio tikslų pasiekimas yra prioritetas.

  Lena Ek (ALDE), Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės referentas. – Ponia pirmininke, Europos Sąjungos energetikos politikos kertiniai akmenys yra skaidrumas, abipusiškumas ir teisinės valstybės principas. Ir, kaip teko mums patirti per praėjusius dvejus metus, tai yra taip pat gyvybiškai svarbus klausimas, kai pradedama kalbėti apie energetiką ir tarptautinius santykius.

Jau turime problemų Europoje dėl tiekimo saugumo, vartotojų teisių ir aplinkosaugos klausimų, ir turime kažką daryti dėl šiltnamio efekto.

Taip pat yra sunkiai sutrikdyta rinka, kaip Neelie Kroes pranešime buvo mums labai aiškiai parodoma ir pabrėžiama būtinybė atskirti priemones, kurios yra taip pat tarptautinių santykių sritis. Tai yra labai svarbus šio klausimo aspektas. Tokiu būdu turime iš naujo atkurti savo energetikos sistemą Europoje dėl gamybos, platinimo ir vartojimo.

Norėčiau padėkoti pranešėjui Jaceko Saryuszui-Wolskiui už labai gerą bendradarbiavimą. Jis atsižvelgė į visus Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto tekstus. Nelabai esu patenkintas dėl to, ką jis pridėjo dėl naujos Javiero Solanos funkcijos, kad būtų galima vieningai reikšti nuomonę už Europos Sąjungą. Dėl šios naujos institucijos, kaip ją suprantu, kils neaiškumas dėl vaidmenų, „padalinti ir užkariauti“ situacijos ir įtvirtinamas visai priešingas požiūris į mūsų kertinius akmenis energetikos politikoje. Negalime patikrinti abipusiškumo tokia institucija, skaidrumas yra atmestas, o Parlamento įgaliojimai yra sumažinti, kas yra taip pat visiškai priešinga tam, ko norime visose kitose srityse. Todėl rytoj pageidavome balsavimo dalimis dėl šios temos.

Galiausiai noriu pritarti Komisijos nariui, kad ypač svarbu įtraukti energetikos klausimą į naują Sutartį.

  Christopher Beazley, PPE-DE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, šis pranešimas yra rimtas, nuodugnus ir įkvėpiantis darbas. Pranešėjas sutelkė palaikymą visame Užsienio reikalų komitete, bet taip pat ir kituose keturiuose komitetuose, kurių atstovus tik ką girdėjome. Mano nuomone, tai atitiks plačiai vyraujantį, įskaitant mano paties ir, man džiugu teigti, mano britų kolegų, palaikymą rytoj.

Komisijos nary Andri Piebalgsai, jūs nuėjote labai ilgą kelią, kad pats susipažintumėte ir palaikytumėte iniciatyvą, kurioje Komiteto pirmininkas Jacek Saryusz-Wolski parodė, kaip aš sakau, daug naujovių ir įgūdžių, nes daugumai tai buvo iššūkiai.

Turiu du specialius klausimus, į kuriuos galbūt jūs galėtumėte atsakyti. Jūs teigėte, kalbant apie vieną iš mūsų pagrindinių tiekėjų Rusiją, kad nekantriai laukiate naujo susitarimo pagal veiksmų planą. Kuo netinkamas senas susitarimas, kurį Rusija iš tikrųjų pasirašė, Energetikos chartija, įskaitant tranzito protokolą? Kadangi, jeigu mūsų kaimynai ir tiekėjai, su kuriais turime abipusę priklausomybę, nuolat nesilaiko įsipareigojimų pagal susitarimus, kaip galime pasitikėti ateityje? Mes ieškome harmoningų santykių, bet turime ginti savo nuosavą kiemą, o ne paprasčiausiai susitarti su tais, kas yra tiekėjai.

Nesutinku dėl Lenos Ek susilaikymo – galbūt ji galėtų išklausyti – dėl specialaus atstovo. Man atrodo, kad Jacek Saryusz-Wolski yra visiškai teisus, kad turime turėti institucinį atstovą, ar tai būtų mūsų pačių, ar tai būtų, kaip numatome, Komisijos ir Tarybos – dvejopa atsakomybė. Visiškai nesutinku su Lena Ek. Tai didina skaidrumą, nes Parlamentas turėtų tiesioginį ryšį su Komisijos Pirmininko pavaduotoju jam atliekant šio specialaus atstovo vaidmenį.

Ar galėtumėte daugiau apsistoti savo atsakyme ties instituciniu klausimu, kuris man atrodo yra nepaprastai svarbus ir kurį Parlamentas ketina labai smarkiai pabrėžti?

  Justas Vincas Paleckis, PSE frakcijos vardu. – (LT) Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti pranešėją ir išreikšti savo dėkingumą už gerą bendradarbiavimą derinant pakeitimus pranešime šiuo nauju, drąsiu klausimu.

Europos Sąjunga neramiai įgyvendina savo bendrą užsienio ir saugumo politiką ir tik pradeda kurti savo energetikos politiką. Siūloma jos taikymo sritis plati, t. y. sukurti bendrą Europos užsienio politiką energetikos srityje. Manau, kad tai yra teisingas žingsnis, nes tampa akivaizdu, jog užsienio ir energetikos politika susipina ir turime pasirūpinti ateitimi.

Šalys, kurios valdo energetikos šaltinius, gali susigundyti valdyti visą pasaulį arba bent jau daryti ypatingą poveikį tam tikriems regionams. Šiuo pranešimu pristatomi būdai, kaip to išvengti naudojant pagrįstą ES priemonę – solidarumą. Esu tikras, kad Aukšto Atstovo užsienio energetikos politikai pareigų įsteigimas su dvigubu pavaldumu yra labai svarbus. Primenant Henry Kissinger žinomą posakį, šalių, kurios tiekia išteklius, tranzito šalių pareigūnai ir didelių įmonių atstovai kviestų jį, o ji nesugebėtų sustabdyti kvietimų iš ES valstybių narių sostinių.

Europos Parlamento nariai tikėtųsi gauti ataskaitas iš Europos Komisijos dėl pasiūlytos politikos įgyvendinimo ir vertinimo, kaip trečiosios šalys laikosi skaidrumo ir abipusiškumo principų. Jeigu ši politika yra priimtina Europos Sąjungai, mes išvengsime bet kokio suklupimo, kai dvišaliai susitarimai bus sudaryti, apeinant jų kaimynus Europos Sąjungoje.

ES ir Rusija priklauso viena nuo kitos energetikos importo ir eksporto srityse. Abi ieško galimybių diversifikuoti ir jos nesiliaus tai daryti. Tačiau, jos vis dar išliks natūraliomis partnerėmis, papildančiomis viena kitą gana ilgą laiką. Labai svarbu, kad susitarimai tarp ES ir Rusijos būtų grindžiami tarptautine teise ir būtų skaidriai ir aiškiai stebimi. Būdas, kaip tai pasiekti, yra taip pat pristatytas šiame pranešime.

(Plojimai)

  István Szent-Iványi, ALDE frakcijos vardu. – (HU) Ponia pirmininke, Komisijos nary, visų pirma norėčiau pasveikinti Jaceką Saryuszą-Wolskį, kuris parašė puikų pranešimą labai svarbiu ir aktualiu klausimu, ir norėčiau padėkoti jums, kad dirbote kartu, už jūsų bendradarbiavimą ir jūsų norą pasiekti kompromisą.

Neabejotina, kad energetikos saugumo klausimas yra vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria Europos Sąjunga. Dabar pirmiausiai tai nėra techninis klausimas ar ekonominis klausimas, arba net energetikos sektoriaus valdymo klausimas. Iš esmės, tai yra strateginis klausimas.

Visa Europos Sąjunga šiuo metu patenkina 50 % savo energetikos poreikių iš ES išorės. Pagal ekspertų apytikrius apskaičiavimus iki 2030 m. ji patenkins savo poreikius importuodama 70 % savo energetikos. Tai reiškia, kad jos energetikos priklausomybė yra labai didelė. Net dabar daugelis valstybių narių pakankamai dideliu mastu ir keletas naujų valstybių narių priklauso nuo energetikos tiekimo iš užsienio, nuo vieno išorės tiekėjo. Be to, šis tiekėjas vis daugiau ir daugiau eksploatuoja energiją kaip priemonę įtvirtinti savo politinius interesus. Kartais jis pasiryžęs bausti valstybes nares, kitais kartais – išskirti jas. Ponios ir ponai, aš kalbu Rusiją.

Bendra energetikos politika, energetikos politika, grindžiama vienybe ir solidarumu, tiksliai kaip Jacek Saryusz-Wolski tik ką išdėstė, yra neatidėliotinai būtina. Gyvybiškai svarbu, kad mes diversifikuotume mūsų šaltinius ir mūsų transporto koridorius, kadangi pasaulio regionai, su kuriais mes bendradarbiaujame, abiem atvejais yra nestabilūs, arba didžia dalimi nestabilūs, o tai taip pat kelia grėsmę mūsų tiekimo saugumui.

Pranešime siūloma skirti specialų atstovą užsienio energetikos politikai, bet ALDE frakcija to nepalaiko. Mes susirūpinę, kad tai galėtų sukelti konfliktą dėl kompetencijos; mes susirūpinę, kad Europos Parlamento persvarstymo įgaliojimai bus sumažinti, ir mes bijome, kad jis nerodys tikros pridėtinės vertės.

Tačiau, tuo pačiu metu manome, kad labai svarbus aspektas, jog pranešime pabrėžiama energetikos projektų, ypač „Nabuko“, kaip pagrindinio bendro Europos Sąjungos energetikos įsipareigojimo, reikšmė, kurie galėtų reikšti pirmą žingsnį link tikros bendros užsienio politikos energetikos srityje.

Pranešimas ir Jacek Saryusz-Wolski nusipelnė ypatingo gero vardo, kad atkreipė dėmesį į problemas, susijusias su dujotiekiu „Nord Stream“. Šios problemos iš dalies apima aplinkosaugą, bet jos yra taip pat ir politinės problemos, o šis dujotiekis tik gali būti pastatytas, jeigu rasime patenkinamus sprendimus ir patenkinamus atsakymus į visus šiuos klausimus. Energetikos chartijos sutartis yra ypač svarbi, nes ji yra Europos bendradarbiavimo energetikos klausimais pagrindas, ir Rusija turi ją taip pat ratifikuoti. Dėkoju.

  Konrad Szymański, UEN frakcijos vardu. – (PL) Turime gerą galimybę pasiekti bendrą energetikos politiką. Naujausias Komisijos komunikatas rodo, kad esame teisingame kelyje. Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešimas yra taip pat svarbus žingsnis šia kryptimi.

Pirmiausia turime čia atitinkamą energetikos prekybos problemų vaizdą užsienio politikos kontekste. Europos Sąjunga ilgą laiką vengė jų. Rusija priešiškai piktnaudžiavo energetika, kad priverstų mus suprasti, jog prekyba energetika tapo beveik politine priemone. Pranešime energetikos saugumas priskiriamas ES saugumo prioritetams.

Mes randame čia gerai apibrėžtą solidarumo principą ir reikalavimą diversifikuoti tiekėjus ir transporto koridorius. Kyla labai pagrįstos abejonės dėl dujotiekio „Nord Stream“, Rusijos reikalavimo laikytis Energetikos chartijos principų, PPO dalyvavimo ir mūsų energetikos politikos išplėtimo už Europos Sąjungos valstybių nariu ribų.

Dėl visų šių priežasčių mūsų politinė frakcija yra laiminga palaikydama šį pranešimą. Sveikinu pranešėją.

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pritariu pranešėjo Jaceko Saryuszo-Wolskio vertinimui, susijusiam su priklausomybės nuo importo problemomis ir didėjančia priklausomybe nuo energetikos kuro importo, ir šiek tiek nesutinku su tuo – pranešime tai labai gerai apibūdinta. Taigi, nesutinku su sprendimais, kurie pateikti šiame pranešime, ir manau, kad svarbūs vidaus, Europos energetikos politikos strateginiai tikslai turėjo būti apsvarstyti šiame pranešime.

Mano nuomone, svarbiausia priemonė sumažinti šią didėjančią priklausomybę nuo importo yra energetikos vartojimo sumažinimas visose srityse ir taip pat manau, kad energijos vartojimo efektyvumo padidinimas 20 %, kurį Europa įsipareigojo pasiekti iki 2020 m., turi būti tikslu, kuris turi palikti savo žymę strateginės užsienio energetikos politikoje. Kai suprantame, kad Rusijoje vien tik statybos sektoriuje yra be reikalo suvartojama tiek dujų, kiek eksportuojama iš Rusijos į Europos Sąjungą, tuomet aišku, kiek galime pasiekti, jeigu įgyvendinsime savo efektyvumo strategijas namuose, o paskui taip pat pakeisime į išorę nukreiptą Europos Sąjungos energetikos strategiją gyvybingu metodu Rusijai. Todėl, pavyzdžiui, tai taip pat įtakos Rusijos vidaus energetikos politiką.

Kalbant naftos tema – priklausomybė nuo OPEK visada yra nuostolinga atsižvelgiant į karštas diskusijas apie Rusiją – sakyčiau: jeigu Europa sugebės sukurti ekonomiškus, efektyvius automobilius pagal bandomąjį modelį ir įgyvendinti aviacinių degalų mokestį aviacijos benzinui, tuomet pasiektume daugiau negu su karštomis diskusijomis su OPEK dėl rinkų ir eksporto galimybių.

Mes palaikome kai kurias dalis, Jacekai Saryuszai-Wolski, bet ne kitas dalis!

  Tobias Pflüger, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, kai kuriais atžvilgiais tai yra labai sąžiningas pranešimas. Formuluotė yra aiški. Iki šiol nėra pagrindo Sutartyje šiai energetikos politikai. Teisingai! Tada man kyla klausimas: kodėl imamasi šios iniciatyvos?

Iniciatyva yra įgyvendinama – dabar tai aiškiau išgirdome pasisakymuose, negu galėjo būti išskaityta pačiame pranešime – dėl Rusijos energetikos politikos. Būtent ši pagrindinė linija yra gija, kuri atsikartoja visame pranešime. Tai yra prieš Rusiją nukreiptas pranešimas – aiškiai įvairiais būdais įvardinant įvairiuose klausimuose – ir tai yra pranešimas, kuriame aiškiai išdėstoma, kad Europos Sąjunga nori būti pasauline veikėja, o užsienio politika energetikos srityje yra faktiškai priemonė pasiekti tą tikslą. Taip pat tai yra sąžininga tam tikrais atžvilgiais ir kažkas, kas gali būti arba negali būti politiškai pageidaujama. Mes to nenorime!

Aiškūs reikalavimai yra pateikiami tam tikrų projektų atžvilgiu. Lobizmo politiką dėl dujotiekio projekto „Nabuko“, kurį taip pat siekiama įgyvendinti šiame Parlamente, taip pat galima rasti šiame pranešime. Su šalimis reikalai sprendžiami bendrai: Turkija yra vertinama beveik išimtinai kaip tranzito centras energijos tiekimui. Tačiau, Turkija yra didesnis interesas, negu tik tranzito centras. Su JAV susijusi formuluotė yra ypač gera. Nurodoma: „pabrėžia intensyvesnio dialogo energetikos srityje su JAV ir kitais svarbiais energetikos partneriais, kurie pritaria ES vertybėms, svarbą“. Aš tik priminčiau jums, kad JAV kariauja Irake su sąjungininkų grupe taip pat iš dalies dėl energetikos klausimų. Jeigu jos yra tos pačios vertybės, turime būti labai aiškūs sakydami „ne“ šiam įvykiui!

Formuluotė yra aiški, kad G8 dalyvaujančios įvairios valstybės narės palaikys interesus energetikos sektoriuje, ir tai bus siejama su kariniais elementais. Kaip sakiau: tam tikrais atžvilgiais pranešimas yra labai sąžiningas. Mano kolega tai apibūdino taip: šis pranešimas dvelkia Šaltuoju karu. Aš manau, kad tai teisinga, ir todėl mano frakcija atmes šį pranešimą.

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, laikas reikalauja konkrečių žingsnių, kurių būtina imtis dėl Europos išorės energetikos politikos. Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešime nedaromas spaudimas dėl projekto „Nabuko“, ypač be rimtos priežasties. Mūsų už energetiką atsakingas Komisijos narys Andris Piebalgs iškalbingai praminė šį dujotiekį „bendros Europos energetikos politikos egzistavimo įkūnijimu“. Tikrai, žodžius turi įgyvendinti veiksmai ir todėl taip pat labai teigiamai vertiname, kad buvo paskirtas Jozias van Aartsen į ES projekto „Nabuko“ koordinatoriaus pareigas.

Naujausios britų ir austrų misijos dėl potencialių dujų tiekėjų „Nabuko“, Turkmėnijai ir Azerbaidžanui taip pat yra Europos ryžtingumo įrodymas. Bet kuriuo atveju, teigiami atsakymai iš Ašchabado ir Baku teikia perspektyvą. Du klausimai yra iš esmės svarbūs efektyviam projekto „Nabuko“ tęsiniui, kurio išlaidos siekia milijardus eurų. Visų pirma turi būti pusiausvyra tarp dabartinių grupės savininkų. Trumpai tariant, Austrijos projekto valdytojas OMV turi nedelsiant nutraukti užsispyrusias pastangas priešiškai perimti grupės partnerio Vengrijos naftos ir dujų įmonės MOL valdymą. Aiškiai skubi užduotis ES vardu naujam „Nabuko“ koordinatoriui Joziasui Van Aartsenui bus taip pat būti pasirengusiam tolesnėms Rusijos pastangoms įtraukti šį įdomų energetikos diversifikavimo projektą.

Ponia pirmininke, jeigu projektas „Nabuko“ ir panašūs Europos planai bus nesėkmingi, bus nepakankamas energetikos diversifikavimas naujoms ES valstybėms narėms. Tai pasireikš Europos energetikos rinkos skilimu, o, deja, tada diplomatinė užuolaida nukris ant Europos išorės energetikos politikos. Europos institucijos niekada negali leisti, kad taip įvyktų.

  Alessandro Battilocchio (NI). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, taip pat kartu su pranešėju manau, kad būtina ir svarbu derinti užsienio politiką su energetikos politika.

Tikiuosi, kad nėra būtina išsamiai išdėstyti, kaip tinkama darna tarp dviejų politikos krypčių, kurios abi bus sustiprintos bendra strategija, lems ekonominį augimą ir Europos gyventojų klestėjimą ir taip pat didesnį politinį stabilumą visame pasaulyje, ir galimą domino efektą mūsų pagrindiniams Europos partneriams.

Tačiau, prioritetas neturi būti išimtinai susijęs su tiekimo saugumu, bet turime tuo pačiu metu susitelkti ties atsinaujinančios, efektyvios energetikos politika, kuri daro Europą vis labiau ir labiau savarankišką energetikos prasme ir taip nepriklausomą nuo išorės spaudimo, kuris gali daryti įtaką, o kartais stiprią, ES įsipareigojimui skatinti demokratiją, žmogaus teises ir taiką.

Efektyvi bendra politika turi būti grindžiama padidintais ištekliais atsinaujinančios energijos moksliniams tyrimams ir taip pat investicijomis į atomines jėgaines, ir todėl turime susitelkti ties tuo, ką turime: įgūdžius, profesionalizmą ir technologijas. Jeigu taip pat pridėtume politinės valios, galime paversti Europos energetinę krizę unikalia galimybe: pasiekiant visišką technologinį pranašumą, kad, kai kils neišvengiama pasaulio energetinė krizė, nugalėtume savo pagrindinius konkurentus susidurdami su ekonominiu iššūkiu.

  Tunne Kelam (PPE-DE). – Ponia pirmininke, šiandieninė diskusija galėtų būti vadinama „Kas turės lemiamą balsą vykdant ES užsienio politiką: ar didelės bendrovės ir trečiosios šalys, ar ES institucijos?“

Kurdama bendrą politiką energetikos srityje, kaip siūlo Jacek Saryusz-Wolski, ES taps daug stipresne dalyve, geriau įsitvirtinusi ginti visus savo narių interesus, pasaulinėje arenoje. Bendra energetikos politika turi tapti mūsų bendrosios saugumo politikos esmine dalimi.

Jau 2006 m. sausio mėn. ES valstybės pradėjo suprasti, kad Rusija energetiką naudojo ir naudos kaip centrinę savo užsienio politikos priemonę. Prezidentas Vladimir Putin atvirai apibrėžė valstybės valdomą įmonę „Gazprom“ tokiame vaidmenyje. Mano valstybei Estijai tai nėra naujiena: Estija patyrė visapusiško masto energetikos blokadą prieš 16 metų, kai Rusija nubaudė savo ankstesnę koloniją už bandymą tapti tikrai nepriklausoma.

Šis pranešimas rodo, kad jau seniai laikas laikytis suvienyto požiūrio. Per dažnai dvišaliai susitarimai iš tikrųjų lėmė demokratinių standartų nepaisymą ir sukėlė tikrą žalą ES vieningumui ir patikimumui. Pavyzdžiui, Baltijos jūros dujotiekio projektas visų pirma turi būti vertinamas kaip politinė priemonė, kuri suteiks galimybes Vladimiro Putino Rusijai toliau skaidyti ES, nuteikdama tam tikras valstybes prieš kitas.

Todėl, stipriai palaikau dvi pagrindines mintis šiame pranešime: sukurti specialaus ES atstovo pareigybę koordinuoti užsienio energetikos politikos kryptis ir įtraukti energetikos solidarumo išlygą į būsimas Sutartis. Bet mane ypač skatina Komisijos nario Andriso Piebalgso giliai profesionalus, konstruktyvus ir būsimas metodas ir aš nekantriai laukiu mūsų gero bendradarbiavimo.

  Hannes Swoboda (PSE). – (DE) Ponia pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti pranešėjui Jacekui Saryuszui-Wolskiui už galimybę gerai dirbti su juo ir sugebėjimą pasiekti kompromisą. Vienas iš šių kompromisų buvo tik paminėtas ir liečia atsakingus už užsienio politiką energetikos srityje asmenis. Žinau, kad tai yra sudėtinga poleminė sritis, ir Komisijos narys vis dar turės daug daugiau nuveikti šioje srityje. Jeigu tai bus įgyvendinta, ne tik užsienio reikalų politikai, bet taip pat ir Komisijos energetikos politikai turės dalyvauti.

Vienas svarbus tikslas mūsų užsienio politikos energetikos srityje yra diversifikavimas. Tai nereiškia, kad norime imtis veiksmų prieš tas valstybes, iš kurių gauname žaliavinę naftą arba gamtines dujas, bet tikrai norime panaudoti kitus šaltinius. Net Rusija bando gauti prieigą prie šaltinių, kad tiektų žaliavinę naftą arba gamtines dujas į Europą. Mūsų teisėta teisė yra bandyti taip pat gauti tokio pobūdžio prieigą. Be to, abipusiškumo klausimas yra svarbus su Rusija susijęs aspektas. Mūsų frakcijai tai nesukuria politikos vis-à-vis Rusiją, bet lygių teisių politiką. Jeigu Rusija atidaro savo rinkas, mes taip pat taip darysime. Bet mūsų negalima prašyti viską atidaryti tuo metu, kai Rusija viską uždaro. Mums tai neturi jokios prasmės.

Paskutinis pastebėjimas, kurį norėčiau paminėti, yra labai sudėtingas klausimas, taip pat įtrauktas į pakeitimą, ir tai yra santykis tarp energetikos politikos ir žmogaus teisių politikos. Kai su mano kolegomis trumpai lankiausi Azerbaidžane, mes aptarėme tai. Deja, dauguma mūsų tiekimo šaltinių yra valstybėse, kuriose žmogaus teisių klausimui nėra teikiamas didžiausias prioritetas. Dėl to negalime sakyti, kad negausime daugiau energijos iš šių valstybių. Bet tai turi reikšti – jeigu norime likti patikimi – kad atliksime abu veiksmus: kursime energetikos politiką, bet taip pat ir žmogaus teisių politiką, ir gerinsime žmogaus teisių padėtį šiose valstybėse. Neturi reikšmės, kai sakome, kad „gauname energiją; niekas kita mūsų nedomina“. Turime pasiūlyti lygiagrečią strategiją. Tai yra vienintelis patikimas veiksmas, kurį turime atlikti.

  Samuli Pohjamo (ALDE). – (FI) Ponia pirmininke, taip pat noriu pasveikinti Jaceką Saryuszą-Wolską už puikų pranešimą labai svarbiu klausimu. Pranešimas rodo, kad Sąjunga vis dar turi daug padaryti, kad įtvirtintų bendrą politiką energetikos srityje.

Kaip būdo pagerinti savarankiškumą energetikos srityje, diversifikuoti energetikos šaltinius ir kontroliuoti klimato kaitą norėčiau pabrėžti atsinaujinančios energijos svarbą. Vis dar turime gerokai investuoti į mokslinius tyrimus ir gamybos vystymą, jeigu norime padidinti atsinaujinančios energijos dalį.

Valstybės narės turi sugebėti išlaikyti savo teisę priimti sprendimus dėl energetikos ir eksploatuoti savo energetikos šaltinius, bet tuo pačiu metu mums reikia bendradarbiavimo, geriausios praktikos mainų ir taip pat bendrų taisyklių ir reglamentų, kad skatintume bendros energetikos politikos kūrimą.

Taip pat svarbu įgyvendinti bendrus projektus dėl atsinaujinančios energijos bendradarbiaujant su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, kad visos Europos atsinaujinančios energijos ištekliai galėtų būti panaudoti veiksmingiau, efektyviai ir tvariai.

  Inese Vaidere (UEN). – (LV) Ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui Jacekui Saryuszui-Wolskiui už jo labai išsamų ir nepaprastai aktualų pranešimą. Energetika yra sritis, kurioje ES dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis. Aišku, kad šiomis aplinkybėmis dirbti link bendros užsienio politikos energetikos srityje nėra lengva užduotis. Tačiau, kaip įmanoma greičiau spręsdami situaciją tampame priklausomi nuo mūsų energetikos tiekimo iš nestabilių valstybių su abejotinais demokratiniais mandatais. Energetikos tiekimo saugumas yra svarbus bendro saugumo elementas. Dabartinė patirtis parodė, kad energetika gali būti labai efektyvia politinio spaudimo priemone. Vienintelė atsakomoji priemonė yra bendra politika ir solidarumas. Vienas iš didžiausių Europos Sąjungos tiekėjų yra Rusija, su kuria nauja partnerystė ir bendradarbiavimo susitarimas šiuo metu yra ruošiamas. Energetikos chartijos principai turi būti įtraukti į šį susitarimą, ir, žinoma, Rusija turi ratifikuoti chartiją. Dėl ne ES valstybių, kuriose galima atsižvelgti į didėjantį energetikos poreikį, Europos Sąjunga turi užtikrinti, kad technologija, susijusi su atsinaujinančios energijos šaltiniais, yra tiekiama joms lengvatinėmis sąlygomis. Ateityje tai neabejotinai bus vertinga daugelyje atveju. Praėjusią savaitę Komisija paskelbė pasiūlymą dėl tolesnio rinkos liberalizavimo. Deja, tai nedelsiant susidūrė su opozicija iš tam tikrų valstybių narių ir iš Rusijos. Tai simptomiška, kad opozicija yra iš tų valstybių, kuriose neseniai įmonės bandė pasinaudoti ypatingų dvišalių santykių kūrimu, ignoruodama kitų valstybių narių teises ir interesus, kaip, pavyzdžiui, dėl šiaurės Europos dujotiekio projekto. Norėčiau tikėti, kad mes vis dėlto sugebėsime susitarti ir kad taip pat tai padarys mus stipresniais tarptautiniuose santykiuose. Dėkoju.

  Marie Anne Isler Béguin (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti mūsų pranešėjui. Energetika tapo geostrateginiu klausimu dar kartą. Tai yra taip pat Europos Sąjungos Achilo kulnas. Kadangi ji viena negali patenkinti savo energetikos poreikių, ES siekia diversifikuoti savo tiekimo šaltinius pagal prekybos susitarimus, pasirašytus su valstybėmis Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Eurazijoje.

Naujausias nesutarimas tarp Europos Sąjungos ir Rusijos dėl Energetikos chartijos yra ženklas, kad energetikos saugumas perėjo į naują amžių. Susiduriama su nykstančiomis naftos atsargomis, vyraujančiu branduoliniu pavojumi ir kylančiomis energetikos jėgomis, pvz., Rusija ir Brazilija, todėl taip pat labai svarbu iš naujo suformuoti ES tvarią vystymosi politiką. Šiuo atžvilgiu, nuosekli užsienio politika atspindės Pavasario Europos Vadovų Tarybos nustatytus atsinaujinančios energijos tikslus. Taip pat energijos vartojimo efektyvumas taps mūsų išorės santykių prielaida. Nepakanka reikalauti nepertraukiamo tiekimo iš kitų valstybių, ypač kaimyninių valstybių, garantijos. Mes taip pat turime užtikrinti, kad yra vykdomas realus koordinavimas tarp 27 valstybių narių.

Iš tikrųjų energetikos saugumas reiškia suvereniteto Europos sektoriuje praradimą, kuris dabar tapo strateginis. Spaudimas, kurį energetikos tiekimas daro vyriausybėms, neturi mūsų priversti skubiai priimti šių sprendimų arba ignoruoti principus, kuriuos kartu kūrėme. Kaip ankstesnis Europos Parlamento Pirmininkas minėjo, Prezidente Vladimirai Putinai, derėtis dėl žmogaus teisių mainais už mūsų energetikos poreikius negalima. Priešingai mūsų tiekimas turi priklausyti nuo pagarbos žmogaus teisėms.

  Miguel Portas (GUE/NGL). – (PT) Šis pranešimas pradedamas realia problema – Sąjungos energetikos priklausomybe – bet baigiamas neteisinga išvada. Priešas nėra Rusija, nepriklausomai nuo mūsų nuomonės apie Vladimirą Putiną, nei Alžyras, nepriklausomai nuo to, ar pritariame jų ginkluotosioms pajėgoms. Klimato kaita, iškastinio kuro našta ir gyvenimo būdas, kuris apima didelį energijos vartojimą, tai yra mūsų – vidaus ir išorės – priešininkai. Mes nesusidorosime su jais, susitelkdami ties saugumo klausimais, priklausančiais Šaltojo karo amžiui.

Saugumo manija pažeidžia bendradarbiavimą ir lemia vidaus politiką „bet kas vyksta“: nuo branduolinio lydinio iki pasikliovimo biodegalais. Tik vakar laikraštis Le Monde atskleidė Paulo Crutzeno išvadas: ekvivalentiškai iškastinio kuro kiekiui agrodegalų litras gali prisidėti dvigubai daugiau prie šiltnamio efekto.

Baigdamas norėčiau perfrazuoti José Sócrates žodžius: Galbūt būtų gera mintis dar kartą pradėti klausyti mokslininkų ir ekonomistų, nei formuoti geostrategus.

  Thomas Wise (IND/DEM). – (IT) Ponia pirmininke, kai ES kalba apie bendrą užsienio politiką energetikos srityje, turite labai tiksliai žinoti, su kuo siūlote turėti reikalų. Prezidentas Vladimir Putin oficialiai teigia „Komisija neturi turėti jokių iliuzijų. Jeigu ji nori pirkti rusiškas dujas, ji turi turėti reikalų su Rusijos valstybe“.

Įmonė „Gazprom“ nėra privati įmonė. Tai yra valstybės priemonė, kuria kontroliuojama Rusijos užsienio politika. Be to, ji yra Prezidento Vladimiro Putino politinių pakalikų ir, tariamai, organizuoto nusikalstamumo rankose. Pavyzdžiui, Alisherio Usmanovo. Šis džentelmenas, komunistinio aparato sūnus, yra įmonės „Gazprom Invest Holdings“, grupės, kuri tvarko įmonės „Gazprom“ verslo veiklą už Rusijos ribų, pirmininkas. Jis yra žmogus, su kuriuo mes turime reikalų. Jis yra žmogus, kuris nutraukia dujų tiekimą, jeigu klientės valstybės drįsta abejoti įmonės „Gazprom“ reikalavimais. Tariamai kaip gangsteris ir reketininkas jis atliko šešerių metų kalėjimo bausmę Tarybų Sąjungoje 1980 m., jis galimai buvo atleistas nuo bausmės Uzbekijos mafijos vadovo ir heroino valdovo Gafuro Rakhimovo, apibūdinamo kaip Alishero Usmanovo patarėjo, reikalavimu.

Alisher Usmanov nupirko laikraštį Kommersant. Po trijų mėnesių žurnalistas Ivan Safronov, Vladimiro Putino režimo kritikas, kurį tik prieš kelias savaites energingai apklausė FSB, kaip dabar KGB yra vadinama, paslaptingai iškrito pro savo buto langą ir mirtinai užsimušė, vis dar spausdamas rankose neseniai nupirktą apsipirkimo krepšį..

Pagal Craig Murray, ankstesnį Didžiosios Britanijos ambasadorių Uzbekijoje, būtent Alisher Usmanov įsakė anksčiau šiais metais nutraukti tiekimą Gruzijai. Prašom atkreipti dėmesį, ponia pirmininke, Kremlius dabar atsisakė suteikti leidimą dujotiekio į Europos Sąjungą per Gruzijos teritoriją statybai. Tai žmonės, su kuriais norite turėti reikalų. Tai yra žmonės, aplink kuriuos norite suformuoti savo užsienio politiką energetikos srityje. Komisijos nary, sėkmės! Jums jos prireiks.

  Godelieve Quisthoudt-Rowohl (PPE-DE). – (DE) Ponia pirmininke, visų pirma norėčiau pagirti pranešėją Jaceką Saryuszą-Wolskį. Iš dalyvavimo gausos tokiu vėlyvu laiku galite matyti, koks yra svarbus pranešimas, ir galite taip pat pajausti, kaip emocionaliai įkrauta atmosfera, kai klausome įvairių pasisakymų iš skirtingų tautų ir frakcijų atstovų. Todėl, galima pagirti, kad dokumentas buvo iš tikrųjų parašytas ir patvirtintas.

Kaip prekybos ir ekonominių santykių tarp ES ir Rusijos pranešėja norėčiau išryškinti du aspektus, o paskui pateikti bendrą pastabą.

Pirmas aspektas susijęs su dvišaliais energetikos susitarimais. Jeigu perskaičiau teisingai, Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešimas yra „bendros Europos užsienio energetikos politikos kūrimas“. Kitaip tariant, ši bendra užsienio politika energetikos srityje dar neegzistuoja. Kol ji vis dar neegzistuoja, turi būti įmanoma rasti kitus būdus kalbėti apie energetiką. Valstybės narės sugeba efektyviai susitarti tarpusavyje – tai labai pageidautina, tai nėra nemalonus darbas. Negalima paskelbti veto dvišaliams susitarimams. Pagarba pranešėjo realizmui – nes žinau, kad jis norėjo kažko kita – kad jis parašė tai savo pranešime tokiu būdu.

Mano antrasis pastebėjimas: energetikos chartijos sujungimas su Rusijos PPO naryste. Energetikos chartijos ratifikavimo sujungimas su prisijungimu prie PPO yra žingsnis atgal. Jeigu Rusija yra PPO narė, tai taip pat palanku ES. Be to, patys nesugebame priimti sprendimo šiuo klausimu.

Pranešėjo pranešimas, palaikantis bendrą energetikos politiką, krypsta link Rusijos, bet tai tiesiog atitinka situaciją šiandien.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Ponios ir ponai, Europos Sąjunga vis daugiau ir daugiau priklauso nuo tradicinių energetikos, ypač naftos ir gamtinių dujų, šaltinių. Būtina imtis daug svarbių priemonių, kad apribotume ir sumažintume priklausomybę. Pavyzdžiui, reikia iš esmės taupyti energetiką ir padidinti mokslinius tyrimus šioje srityje. Reikia pradėti labiau išnaudoti alternatyvų kurą, pvz., nuo vėjo, vandens ir biomasės iki branduolinių reaktorių. Reikia užtikrinti tiekimo teritorinį diversifikavimą esant didesnei valstybių ir maršrutų įvairovei.

Visų šių iššūkių ir užduočių negalima išspręsti vieniems nacionaliniu lygiu. Tai tampa aišku – ir net politikai daugumoje euroskeptiškų valstybių pradeda suprasti tai – kad turime kartu surasti sprendimą, pasinaudodami savo bendra Europos politika. Tai taip pat taikoma bendrai Europos užsienio politikai energetikos srityje.

Todėl kaip būtiną žingsnį ir gyvybiškai svarbų elementą diskusijoje pristatant šią politiką teigiamai vertinu Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešimą. Pranešime pateikti svarbūs principai ir rekomendacijos: Europos Sąjunga turi laikytis jų, kad ji galėtų ginti visų savo narių interesus, kad ji galėtų vieningai reikšti savo nuomonę, įskaitant tuos, kurie yra už Sąjungos ribų. Tarp šių doktrinų ir svarbių principų yra labai svarbus solidarumo, solidarumo krizės atvejais, principas. Galima palaikyti visas šias doktrinas ir principus. Tačiau, kad suprastume juos, mums taip pat reikia naujo, stipresnio teisinio pagrindo, kitaip tariant mums reikia Reformų sutarties. Mano nuomone, turime turėti omenyje šį aspektą, svarstydami mūsų bendros užsienio politikos energetikos srityje sukūrimą.

  Henrik Lax (ALDE). – (SV) Ponia pirmininke, dėkoju pranešėjui, kad siekė padaryti Rusijos – Vokietijos projektą „Nord Stream“ bendra ES problema. Iš tikrųjų būtent taip yra iš tikrųjų. ES reikia dujų, o Rusijai reikia pajamų iš jos eksporto. Tuo pačiu metu projektas kelia baimę ir susirūpinimą gyventojų Baltijos regione tarpe ir yra suprantamas kaip grėsmė. Mums reikia pasitikėjimą ugdančių priemonių, kad išsklaidytume šį nepasitikėjimą. Rusija negali toliau kurstyti antagonizmo tarp savęs ir tautų, kurios supa jos svarbiausią eksporto maršrutą, aistrų. Bet tik suvienyta ES gali pakeisti tai, kas dabar suprantama kaip grėsmė, galimybe ir žingsniu į priekį palaikant santykius su Rusija.

Kad projektui suteiktume „žalią šviesą“, ES turi pareikalauti: patikimo jos pasekmių aplinkai vertinimo, kompensacijos garantijos, jeigu dujotiekis sukels nelaimingus atsitikimus, ir visapusiško kontroliuojančios institucijos su atstovais iš valstybių aplink Baltijos jūrą operacijų tikrinimo.

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, norėčiau pastebėti, kad atskirų šalių ir visuomenių atžvilgiu yra trys saugumo tipai, kurie yra svarbiausi: energetikos saugumas, maisto saugumas ir asmeninis saugumas. Todėl dėkoju pranešimo dėl Europos užsienio politikos energetikos srityje autoriui Jacekui Saryuszui-Wolskiui, kad jis sudarė šį sudėtingą idėjų rinkinį Europos Sąjungos energetikos saugumo tema. Ar galiu tuo pačiu metu išreikšti viltį, kad bendra energetikos politika bus įrašyta į Europos Sąjungos reformų sutartį.

Lenkija, kuriai aš atstovauju, patiria interesų išsiskyrimo padarinius energetikos politikoje tarp atskirų valstybių narių. Ryškus pavyzdys yra kelias, kuriame Rusija ir Vokietija įgyvendina savo Baltijos jūros dujotiekio investicijas, darydamos žalą Lenkijos ir kitų Baltijos valstybių interesams.

Prieš dvejus metus, ES Tarybos susitikime Lenkija paskelbė pasiūlymą dėl bendros energetikos politikos, kuri galėjo būti apibūdinta šūkiu „vienas už visus ir visi už vieną“. Gerai, kad šiandien aptariamame pranešime judama ta kryptimi, siūlant bendrus sprendimus, kurie padėtų anksčiau minėtam principui įsigalioti. Galiausiai negali būti abejonės, kad be vienybės saugant Europos Sąjungos energetikos interesus, be solidarumo krizės atvejais principo laikymosi Europos Sąjunga nebus vertinama kaip viena institucija.

  Jana Hybášková (PPE-DE). – Ponia pirmininke, Komisijos nary, norėčiau padėkoti ir pasveikinti jus bei J. Saryusz-Wolskį dėl vykdomo darbo ir pasiektų rezultatų.

Leiskite man šiandien pradėti svarstyti naują pasiūlymą, ne dėl aukšto Komisijos nario posto, bet visiškai naujo klausimo. Sukurkime Europos alternatyvių energijos šaltinių fondą. Galbūt nustebsite, kodėl šneku dėl šio klausimo. Ar kada nors esate girdėję apie nepaprastą naktį šalčio apimtose JAV 1965 m., po kurios sekė staigus gimstamumo padidėjimas? Tikriausiai atsimenate 1986 m. gegužės pradžią – Černobylį – ir po jo sekusias valandas, dienas ir mėnesius. Bet, Komisijos nary, jūs tikriausiai neturėjote galimybės atvykti ir pasilikti Kuveite 1991 m., kai ten degė 300 naftos telkinių.

Visais šiais atvejais energetikos saugumas buvo nepakankamas. Kodėl yra šis nepakankamas energetikos saugumas? Todėl, kad nėra pasirinkimo laisvės; esame labai priklausomi.. Kaip ČEZ įkūrėjo anūkė žinau, kad galime sakyti, jog Česká republika ilgiau nebėra ‘Česká’, bet ‘ČEZká’!

Kai jūs paprašėte, kad 2020 m. 20 % energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių ministras pirmininkas M. Topolánek atėjo ir pasakė mums, kad jis galėtų pasirašyti, nes tai visiška nesąmonė. Laikydamiesi tokio požiūrio mes liksime nesaugūs, nes neturėsime pasirinkimo laisvės. Kaip ją pasiekti? Savaime suprantama, ne tiktai išorinės diversifikacijos būdu – mes, europiečiai, turime rasti savo vidinių šaltinių. Taigi, Europos alternatyvių energijos šaltinių fondo sukūrimas panaudojant energijos tarifus padėtų ne kitos Lisabonos strategijos 2020 m. kūrimui, bet darant realią įtaką tokiems žmonėms kaip M. Topolánek, o mes turėtume naujų energijos šaltinių, todėl būtume ne tokie priklausomi.

  Ana Maria Gomes (PSE). – (PT) Šioje rezoliucijoje atsiskleidžia ryškūs Europos energetikos politikos neatitikimai. Iš tikrųjų Europos Sąjunga šiuo atžvilgiu nėra svarbus veikėjas pasauliniu mastu. Asmenys, kurie kaip ir aš tiki, kad Europos Sąjunga turėtų užsigarantuoti minimalią strateginę autonomiją, gali tik apimti siaubo matyti, kokie šiuo aspektu esame pažeidžiami. Tai nėra utopinės ekonominės nepriklausomybės klausimas, bet greičiau pripažinimas, jog reikia geriau derinti nacionalines politikas, užtikrinant solidarumą tarp valstybių narių ir stiprinant savitarpio santykius su pasauliniais partneriais; šie santykiai nėra tokie vienodi, bet numatomi ir grindžiami europiniu požiūriu. Pavyzdžiui, tik mes, europiečiai, galime prieštarauti „skaldyk ir valdyk“ politikos vykdymui, kuri tokia ryški santykiuose su Rusija.

Šiame pranešime pabrėžiamos Europos energetikos rinkos politinis aspektas. Kol valstybės narės laikosi požiūrio taikomo Europos apginklavimo gynybos tikslams rinkoje ir toliau reikalauja remti suverenumą ir anachronistinį protekcionizmą šalies viduje, o už jos ribų liberalizmą, kuris nėra Adamo Smitho, o tik turintis Adamo Smitho bruožų, tol Europa nežengs koja kojon su pasauliu, kuriame pagrindiniai veikiantys asmenys laiko energetiką ypač politizuotu ir strateginės svarbos klausimu. Taigi pranėšėjo siūlymas įsteigti Aukščiausiojo vadovo postą yra naudingas ir turėtume kaip įmanoma greičiau šį klausimą spręsti.

Tačiau šioje srityje ES susiduria ne tik su strategine būtinybe užtikrinti tiekimo saugumą. Reikia skubiai keisti susidariusią padėtį, susijusią su Europos energetikos politikos nuoseklumu dabartiniu laikotarpiu ir mūsų energetikos šaltinių nedidelio diversifikavimo nulemtais ekologiniais aspektais. Todėl Europa negali toliau remti korumpuotų ir despotiškų režimų naftą išgaunančiose šalyse. ES išorės energetikos politikoj turi būti numatyta būtinybė laikytis žmogaus teisių, tinkamai valdyti ir palaikyti ekologinę pusiausvyrą.

Pabaigoje priminsiu, kad užteršimas ir įvykių seka pasirašius Kioto protokolą, naftos kainos, moralė ir žmogaus teisių imperatyvai, politinis ir ekonominis nestabilumas susijęs su priklausomybe nuo angliavandenilių, naujų ekologiškai nekenksmingų technologijų potencialas galintis sukelti naują industrinę revoliuciją Europoje ir visame pasaulyje – visos šios priežastys rodo, kad ES privalo vykdyti įvairiapusę, tačiau nuoseklią išorės politiką.

Ponia pirmininke, galiausiai norėčiau pasveikinti pranešėją J. Saryuszą-Wolskį.

  Šarūnas Birutis (ALDE). – (LT) Ponios ir ponai, norėčiau padėkoti pranešėjui už puikų pranešimą. Dar kartą pakartosiu savo mintį, kad jis tikrai būtinas ir laiku paruoštas, nors gal ir per vėlai. Jau keletą kartų pabrėžiau, kokie svarbūs bendros energetikos politikos ir energijos tiekimo saugumo klausimai, nes šių problemų sprendimas gyvybiškai svarbus Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims.

Prisiminkime A. Laperrouze pranešimą dėl transeuropinių tinklų gairių svarstytą prieš dvejus metus. Deja, Parlamente supratimas buvo visiškai kitoks ir kai kuriose šalyse toks išliko, pavyzdžiui, dėl Šiaurės atšakos projekto. Gyvenimas parodys, kas buvo teisus.

Šiandien kelia pasitenkinimą tai, kad padėtis keičiasi ir Europos Komisija ėmėsi drąsių iniciatyvų. Rugsėjo 19 d. pranešimas ir susiję ir pagaliau atitiko mūsų lūkesčius.

  Anna Ibrisagic (PPE-DE). – (SV) Ponia pirmininke, pirmiausia leiskite pasveikinti pranešėją ne tik paruošusį ypač gerą pranešimą, bet ir padariusį tai pačiu laiku. J. Saryusz-Wolski atliko labai svarbų darbą nuo energetikos naudingumo aspekto perkeldamas dėmesio centrą į energetikos geopolitinę svarbą. Būtent geopolitinis ir saugumo aspektai svarbiausi tiems iš mūsų, kurie yra gimę už geležinės uždangos; šių aspektų Vakarų Europa ilgai nepaisė. Galbūt dėl šios priežasties būtent tai yra svarbiausias klausimas, apie kurį diskutuoja pranešėjas.

Mums reikia vykdyti bendrą politiką, siekiant kaip galima geriau apsaugoti mūsų bendrus interesus šiame ypač strategiškai svarbiame regione. Esu dėkinga J. Saryuszui-Wolskiui, išdrįsusiam paruošti šį pranešimą, kuriame pateikta svarbių ir pažangių minčių. Mes privalome turėti omenyje, kad saugus energijos tiekimas gyvybiškai svarbus šimtams milijonų Europos piliečių.

Galiausiai J. Saryusz-Wolski yra visiškai teisus teigdamas, kad turime kalbėti vienu balsu šiuo klausimu, ypač dėl to, kad energetikos klausimas yra visiškai aiškiai taip pat ir saugumo klausimas. Visa mūsų užsienio ir saugumo politikos patirtis rodo, kad jei mums nepavykdavo kalbėti vienu balsu, patirdavome nesėkmę ir mūsų piliečiai dėl to kentėdavo. Taigi aš tik galiu paraginti, kad mes visi pritartume J. Saryuszo-Wolskio pranešimui.

  Adrian Severin (PSE). – Ponia pirmininke, J. Saryuszo-Wolskio pranešimas svarbus ir pačiu laiku. Europos Sąjungai energetika šiandien strateginis klausimas kaip prieš dešimtmečius buvo anglis ir plienas. Taip, Europos Sąjungai būtina bendra Europos užsienio politika energetikos srityje. Pradėdamas šiuo teiginiu manau, kad reikia pagrįsti atsakymus į du klausimus.

Pirma, kaip būtų galima vykdyti bendrą energetikos išorės politiką nevykdant bendros energetikos vidaus politikos? Mums reikia bendros institucijos, kuri vykdytų technologinę plėtrą šioje srityje; reikia, kad Europos biudžetas būtų finansuojamas tinkamu būdu iš tinkamų šaltinių; reikia laikytis nuoseklios energijos gaminimo strategijos; reikia integruoto energijos transportavimo tinklo, suderintų paskirstymo sistemų ir Europos Sąjungos politikos, kurioje būtų pusiausvyra tarp vartojimo ir gamybos. Mums reikia iš tikrųjų laisvos energijos vidaus rinkos.

Antra, kaip būtų galima vykdyti bendrą energetikos užsienio politiką nevykdant visuotinės bendros užsienio politikos? Pati svarbiausia Rusijos problema. Deja, Rusijai atrodo, kad bet kokia bendra Europos energetikos strategija yra nukreipta prieš jos interesus. Kokią galėtume įsivaizduoti įtikinamą, abiems pusėms naudingą strategiją energetikos srityje esant tokiems santykiams su Rusija? Šiandien Rusijos elgesys nepriimtinas. Tačiau mes turime teisę ne tik pasakyti Rusijai kaip elgtis, bet turėtume motyvuoti ją šitaip elgtis. Taigi manau, kad reikia pritarti J. Saryuszo-Wolskio pranešimui, bet reikėtų suprasti, kad tai tik vienas, būtinas, svarbus žingsnis ilgame kelyje siekiant bendro tikslo.

  Alejo Vidal-Quadras (PPE-DE). – (ES) Ponia pirmininke, reikėtų pasveikinti J. Saryuszą-Wolskį, nes jo pranešime aiškiai įvardyti pagrindiniai klausimai, į kuriuos Sąjunga turėtų atsižvelgti, kad vykdytų tikrai bendrą užsienio politiką energetikos srityje: tarpusavio sąveika su eksportuojančiomis šalimis, būtinybė geriau koordinuoti diplomatiją Europos lygiu energetikos klausimu ir integruotos bei konkurencingos rinkos sukūrimo svarba.

Energetikos išorės politikos srityje būtina atsiminti, kad verslas kontroliuojantis savo rinkas nuo gamybos iki galutinio pardavimo kaip yra elektros energijos atveju yra kitoks palyginus su verslu, kurio gamyba priklauso nuo beveik jam nepavaldžių aplinkybių kaip yra dujų atveju.

Be to, neturėtume painioti protekcionizmo, kurį smerkiame, su apsauga, kuri yra atsargumo priemonė. Mums reikia vėl sutelkti dėmesį į šią problemą laikantis tarpusavio priklausomybės požiūrio, nes Europos Sąjungoje gyvena apie 500 mln. vartotojų, kurie turi stiprią įtaką pasaulinei rinkai.

Tačiau kartojame tą pačią klaidą, nesuderindami diplomatinių pastangų nacionaliniu ir europiniu lygiu; tai mus silpnina ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu. Reikia užtikrinti, kad dvišaliai susitarimai tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių nekeltų grėsmės europiniu lygiu dedamoms pastangoms. Daugelyje valstybių narių daugiau kaip 90 % jų suvartojamos energijos importuojama, todėl turime palaikyti gerai veikiančius ir pastovius ryšius su šalimis gamintojomis.

Tačiau būna atvejų, kai ryšiai susilpnėja dėl nenumatytų įvykių, kurie turi neigiamos įtakos prekybai tarp regionų; dėl to šiuo metu kenčia Ispanija, o visai nesenai tokią padėtį stebėjome Lenkijoje ir kitose valstybėse narėse.

Ponia pirmininke, padarysiu išvadą, kad tik vykdant dorą Europos energetikos išorės politiką išvengsime panašių situacijų ateityje ir todėl bet kokį naują teisinį pagrindą ir bet kokias naujas institucines priemones, padedančias to siekti reikia...

(Pirmininkė nutraukė kalbantįjį)

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE). – (RO) Ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją, atlikus daug pastangų reikalaujantį darbą ir pademonstravus tiesumą, nagrinėjant daugybę Europos bendros politikos energetikos srityje aspektų.

Vienas iš aspektų, kuriuos norėčiau paminėti savo kalboje, yra Juodosios jūros regiono svarba įgyvendinant anksčiau minėtą ateities politiką. Pastaraisiais metais matėme keletą energetikos krizių, kurios turėjo įtakos taip pat ir Europos Sąjungai. Pastovaus energijos tiekimo užtikrinimo siekimas ir taip pat skaidri rinka neabejotinai tapo Europos Sąjungos prioritetu.

Šiame kontekste Juodosios jūros regionas labai svarbus siekiant užtikrinti Europos energetikos sektoriaus saugumą, diversifikuojant energijos išteklius ir perdavimo tinklus; taip pat reikšminga Europos iniciatyva sustiprinti Juodosios jūros regioninį bendradarbiavimą, kuriant sinergiją, kurią reikėtų maksimaliai išnaudoti siekiant šio tikslo. Ypač pabrėžiu projektų „Nabuko“ ir „Constatnta-Trieste“ strateginę svarbą.

Taigi pritariu dėmesiui, kurį J. Sarvusz-Wolski skyrė savo pranešime šiems projektams, ir taip pat sveikinu neseniai paskirtą projekto „Nabuko“ koordinatorių Europoje. Ne mažiau svarbus siekis stiprinti energijos koordinatorių tinklą bei įgyvendinti Energetikos bendrijos sutartį. Tikiuosi, kad po šių iniciatyvų seks dar ryžtingesni veiksmai įgyvendinant bendrą energetikos politiką, veiksmai, kurie padės gerą pagrindą Juodosios jūros regionui, nuo kurių prasidės dialogas su išorės partneriais, besiremiantis abipusiškumu ir tarpusavio pasitikėjimu, bendromis vertybėmis ir, suprantama, laikantis tarptautinių įsipareigojimų.

  Bogdan Klich (PPE-DE). – (PL) Ponia pirmininke, šis puikus Jaceko Saryuszo-Wolskio pranešimas parodo, kad svarbiausi ES energetikos politikos aspektai šiuo metu yra saugumas ir tiekimas. Mes jau esame pusiau priklausomi nuo užsienio tiekėjų: dujų atveju priklausomi 57 % ir naftos atveju 82 % Tai reiškia, kad krizė, kilusi tarp tiekėjo ir Europos Sąjungos arba tiekėjo ir tranzitinės šalies, galėtų turėti pragaištingą įtaką mūsų ekonomikai ir mūsų piliečiams. Todėl tampa dar svarbiau mūsų teisinėje sistemoje ir taip pat reformų sutartyje įtvirtinti solidarumo principą tarp valstybių narių ištikus krizei.

Tačiau norint, kad šis principas būtų taikomas praktikoje, būtina sukurti strateginių atsargų sistemą, didinti transporto tinklų linijų skaičių, o, trumpai sakant, sukurti veiksmingą atsako sistemą, kuri tiektų techninę pagalbą šalims labiausiai nukentėjusioms nuo krizės. Taip pat valstybių narių solidarumas turi būti akivaizdžiai matomas bendroje užsienio politikoje energetikos klausimu ir puiku, kad Komisija patikina mus, jog ketina įgyvendinti tokią politiką, kaip mums tvirtino Komisijos narys A. Piebalgs. Valstybėms narėms vis dar reikia įsitikinti tuo, kad galėtų liautis rūpintis tik savo interesais, o laikytųsi bendro požiūrio ir rūpintųsi bendra gerove.

Svarbu, kad ši politika remtųsi diversifikacijos principu, pirmiausiai kalbant apie energijos šaltinius ir tiekėjus, ir toliau apie kelius ir energijos perdavimo būdus. Būtina užtikrinti politinę ir finansinę paramą naujos infrastruktūros projektams, pavyzdžiui, naftotiekiui Odesa-Brody-Plockas arba dujotiekiui „Nabuko“, tačiau mes taip pat priversti prieštarauti nesantaiką sėjantiems projektams, pavyzdžiui, Baltijos jūros dujotiekiui. Galiausiai Europos Sąjungos planų su kaimynais, ypač artimiausiais, pastovus elementas, kaip Europos kaimynystės politikos dalis, visuose susitarimuose su trečiosiomis šalimis turėtų būti įtrauktas straipsnis skirtas energetikai, kaip buvo įtraukti straipsniai skirti kovai su terorizmu; šito mes Europos Parlamente reikalaujame.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, pradėsiu padėkodamas pranešėjui.

Manau suprantate, koks sudėtingas šis klausimas ir kaip sunku atsižvelgti į visas klausimo puses, tačiau reikia stengtis kreipti dėmesį į visą problemos sudėtingumą. Dirbdamas neįsivaizduoju, kad esu „Ponas Energetikas“. Išorės energetikos santykiai remiasi trimis ramsčiais: pirmasis yra tiekimo tranzitas (šiuo klausimu dirbu su kolegomis Benita Ferrero-Waldner ir Peteriu Mandelsonu); antrasis ramstis yra ekologiškai švari energija ir energetikos efektyvumas įgyvendinant pasaulinę energetikos efektyvumo platformą (šiuo klausimu dirbu su Stavrosu Dimas ir Janezu Potočniku); ir trečiasis ramstis susijęs su energijos resursų neturėjimu (dirbu su Louisu Micheliu).

Tai rodo, kaip viskas sudėtinga, o viršuje šios piramidės yra valstybės narės. Sutartyje ir taip pat reformų sutartyje įrašyta labai svarbi mintis: kiekviena valstybė narė atsako už energijos rūšių derinimą šalyje. Būtent todėl, manau, pranešime raginama kalbėti vienu balsu. Galvoju, kad tai svarbiausia mintis perteikta pranešime. Tai padaryti toli gražu nėra paprasta ir mums dar reikia daug įdėti pastangų. Tikiu, kad šis pranešimas suteikia puikią galimybę visai Europos Sąjungai pajudėti šia kryptimi.

Dabar aptarkime C. Beazley klausimą, nes, manau, jame atsispindi viso proceso esmė. Kodėl energetikos klausimai turėtų būti nagrinėjami partnerystės ar bendradarbiavimo susitarimuose, vėliau pasirašytoje sutartyje su Rusija, jeigu yra Energetikos chartija?

Energetikos chartija yra daugialypis dokumentas. Kalbant apie Rusiją mūsų santykiai energetikos srityje yra neabejotinai žymiai platesni. Mes investuojame Rusijoje. Rusija investuoja čia. Rusijos branduolinis reaktorius greičiausiai bus pastatytas Baltarusijoje. Tai reiškia, kad mums reikia stiprinti abipusį pasitikėjimą, o pasitikėjimas galėtų būti stiprinamas, jei būtų labai aiškūs teisiniai reikalavimai, nusakantys abiejų pusių pareigas ir teises.

Jei jie būtų išdėstyti, tada galėtume daryti išvadą, jog yra sričių kur mums reikėtų Išorės energetikos atstovo. Girdžiu raginimą iš kitų partnerių, jog reikia Aukščiausiojo vadovo. Sutartyje išdėstytos nuostatos, nusakančios Sąjungos vystymosi sąlygas, taigi turėtume sutikti suteikti mandatą – sakydamas mandatą turiu omenyje mandatą išorės prekybos politikai, panašiai kaip 133 straipsnio komiteto atveju – tada remdamasis šiuo mandatu įgaliotas asmuo galėtų tartis su išorės tiekėjais, tranzito šalimis ar kitais energetikos rinkos dalyviais.

Jei mes tvarkysime šiuos reikalus atskirai, turėsime žymai mažiau galios. Turėtume vertinti tai kaip simbiozę, nes tai susiję su kalbėjimu vienu balsu. Jei nekalbate vienu balsu, tada jums nereikia pasiuntinio. Jei kalbate vienu balsu, tada jums būtinai reikia pasiuntinio.

Taigi aš palaikysiu šią poziciją. Norėčiau jums padėkoti už puikią diskusiją. Buvo labai įdomu. Kai Komisija paruoš dokumentą dėl energetikos išorės santykių, manau, kad Parlamentas grįš prie šios problemos, nes jos išspręsti negalite paruošę tik vieną pranešimą. Tai būtų per daug optimistiška. Dar kartą norėčiau padėkoti pranešėjui už gerai atliktą darbą.

  Pirmininkė. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks trečiadienį.

Rašytiniai pareiškimai (142 straipsnis)

  John Attard-Montalto (PSE), raštu. – Šiandien ekonominės jėgos smarkiau negu bet kada grumiasi dėl energijos išteklių. Kinija teikia besivystančioms šalims didžiulę pagalbą nekeldama sąlygų ir taip atlygindama už energijos tiekimą. Rusija naudoja savo dujas ir naftą daryti spaudimą, kad ir vėl taptų pasauliniu žaidėju. Jungtinės Valstijos numato, kad ateityje bus daugiau priklausoma nuo branduolinių technologijų. Kokioje padėtyje yra Europos Sąjunga?

Kalbant apie energetikos tiekimą ir saugumą tapo būtina palaikyti vieniems kitus. ES šalys, kurios potencialiai gali tapti energijos tiekėjomis, pavyzdžiui, Malta, susiduria su problemomis, kurias turėtų spręsti Europos Sąjunga bendrai. Kaip ir nelegalios imigracijos atveju, iškilus energetikos problemoms, turėtų įsikišti ES. Bendra užsienio politika energetikos srityje neturėtų apsiriboti tiekimu ir saugumu, bet taip pat spręsti du esminius klausimus: šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ir antrasis klausimas dėl alternatyvių energijos šaltinių. Šiame platesniame kontekste tik bendra užsienio politika energetikos srityje gali būti prasminga; ją galima palyginti su trikampiu, kurio viršūnėje tiekimas ir saugumas, o pagrindą sudaro klimato kaita ir alternatyvūs energijos šaltiniai.

  Avril Doyle (PPE-DE), raštu. – Dėdami pastangas spręsti klimato kaitos problemas neturėtume statyti į pavojų pastangas apsaugoti biologinę įvairovę, ekosistemas ir Europos maisto saugos sistemą. Kovo 8–9 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose nurodyta, kad planinė užduotis gaminti 10 % biodegalų yra tinkamas rodiklis tuo atveju, jei kalbama apie gamybą išlaikant ekologinę pusiausvyrą. Pirmos kartos biodegalų poveikis gali būti didesnis nei galvota iš pradžių, pavyzdžiui, JAV noras naudoti bioetanolį atvedė prie to, kad biodegalų gamybai daugiausiai naudojami grūdai. Ši paklausa turi neigiamą įtaką grūdų tiekimui į Europą ir galima prognozuoti, kad sumažėjus Amerikos grūdų pertekliui tiekimas taps daug blogesnis. EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) ir MŽŪO (Maisto ir žemės ūkio organizacija) numato, kad biodegalų gamyba turės didelę įtaką žemės ūkio produktų kainai, o tai gali turėti sunkių padarinių maisto produktus importuojančioms šalims. Todėl reikalinga visapusė tarptautinė biodegalų sertifikavimo sistema – kaip nurodyta J. Saryusz-Wolskio ir B. Thomsen pranešimuose – kurios laikantis ir eksportuojamos, ir importuojamos prekės į ES būtų sertifikuojamos. Sertifikavimo kriterijų pagalba turėtų būti užtikrinta, kad naudojant biodegalus išmetama žymai mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų per visą eksploatavimo laiką ir kad dėl jų gamybos nemažėja bioįvairovė ar nekyla rimtų socialinių-ekonominių problemų, pavyzdžiui, neiššaukiama didelė maisto produktų kainų infliacija.

  András Gyürk (PPE-DE), raštu. – (HU) Pranešime „Bendros Europos energetikos užsienio politikos link“ išreikšta svarbi mintis, kad energijos tiekimas Europai vis labiau priklauso nuo nestabilių ir nedemokratinių šalių. Šią vis aiškiau matomą priklausomybę stiprina tai, kad energijos sunaudojama vis daugiau ir vis dažniau ji naudojama kaip politinio spaudimo priemonė.

Tokie procesai skatina kaip galima skubiau įgyvendinti bendrą Europos energetikos politiką paremtą solidarumo principais.

Didelio masto energijos valdymo projektai Europoje gali būti būdas įgyvendinti bendrą politiką praktikoje, todėl reikia džiaugtis, kad neseniai Europos Sąjunga paskyrė koordinatorių vadovauti svarbiausiam iš šių projektų projektui „Nabuko“. Tai ir kartu faktas, kad iki šiol abejojanti Vengrijos vyriausybė nusprendė paremti naftotiekio statybą galėtų reikšti, kad dujotiekis jungiantis Europos vartotojus su Kaspijos jūros regionu dabar galėtų tapti sėkmingos bendros energetikos politikos simboliu, o ne būti svyravimo simboliu. Per keletą metų naftotiekis „Nabuko“, diversifikuojantis ir išteklius, ir transporto koridorius, galėtų parodyti, kad bendrų veiksmų rezultatas yra didėjantis tiekimo saugumas ir vartotojams prieinamos kainos. Tai atitinka visų valstybių narių interesus, bet ypač svarbu Vengrijai, kuri šiuo metu priklauso vien tik nuo Rusijos dujų.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE), raštu. – (RO) Europos energetikos politikos tikslas yra sukurti, stabilizuoti ir reguliuoti vidaus rinką; tokią tendenciją taip pat matome paskutiniame Europos Komisijos energetikos pakete.

Buvo tikima, kad vidaus rinkos liberalizavimo rezultate ES taps svarbiu žaidėju tarptautiniame energetikos žaidime, tačiau pasirodė, kad iš tikrųjų Sąjungos energetikos politikai trūksta išorės aspekto ir vienodumo.

Nauja realybė, kurioje konkurencija ir liberalizacija yra susijusios su klimato kaita ir išteklių saugumu, kelia ne tiktai išorės iššūkius (baimė energetiniu požiūriu priklausyti nuo vienintelio tiekėjo, kuris savo padėtį naudoja kaip politinį ginklą), bet taip pat svarbius vidaus iššūkius, kurie parodo valstybių narių gebėjimą savo nacionalinius interesus statyti į antrą vietą, kad būtų sukurtos prielaidos vystyti bendrą nuoseklią energetikos politiką.

Kitas žingsnis – išteklių diversifikavimas stiprinant bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis, ypač Rytų Europos ir Centrinės Azijos. Tokiu būdu užtikrinamas valstybių narių ir jų kaimynių vystymasis įgyjant panašių bruožų ir skatinamas tarpregioninis bendradarbiavimas, o tai būtina, kad Europos energetikos išorės politika būtų veiksmingesnė.

Europos energetikos bendrijos plėtimasis rytų kryptimi skatintų energetikos liberalizavimo užbaigimą, paruošdamas palankias aplinkybes galimam Europos Sąjungos plėtimuisi ateityje.

  Gay Mitchell (PPE-DE), raštu. – Gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad ES vystymosi politikos principų ir tikslų būtų paisoma ir jais remiamasi įgyvendinant energetikos ir užsienio politikos numatytas priemones. Galimybė prieiti prie energijos šaltinių yra būtina aplinkybė sudaranti sąlygas augti ekonomikai ir užtikrinanti elementarias gyvenimo sąlygas visiems žmonėms.

ES valstybės narės ir Europos energetikos bendrovės plačiai bendradarbiauja su besivystančiomis šalimis energetikos srityje, nors ne visada aišku, kokią naudą patiria šių šalių piliečiai iš tikrųjų. Dėl šios priežasties remiu visus veiksmus, kurių tikslas skatinti skaidrumo didėjimą, remti teisinę valstybę ir gerinti valdymą energetikos sektoriuje.

Ekonomikos vystymas nereiškia, kad reikia pakartoti industrinių šalių praktiką ir teršti aplinką. Daugelis besivystančių šalių yra labai priklausomos nuo energijos šaltinių, kurie išskiria daug anglies dioksido. Joms reikia pagalbos, kad galėtų diversifikuoti savo energijos šaltinius ir derinti energijos rūšis išlaikant ekologinę pusiausvyrą. Apgailestauju, kad Kinijoje paplitusios akmens anglimi kūrenamos elektrinės. Turėtume visais prieinamais būdais skatinti pereiti prie aplinką neteršiančių technologijų, statant aplinką neteršiančias jėgaines ir lengvinant švarių technologijų perdavimą.

16. Atidėta žemė 2008 m. (diskusijos)

  Pirmininkė. − Kitas klausimas yra pasiūlymas dėl Tarybos reglamento, kurį išnagrinėjo Žemės ūkio ir kaimo plėtras komitetas taikydamas išlygas Reglamentui (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiam bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiam tam tikras paramos schemas ūkininkams už atidėtą žemę 2008 m. (COM(2007)0523 - C6-0302/2007 - 2007/0194(CNS)).

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, galiu pasakyti, kad grūdų rinkos perspektyvos yra mūsų dėmesio centre, nes esame situacijoje, kai per pastaruosius mėnesius neregėtai išaugo kainos. Tokia padėtis ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.

Kai kuriose Europos dalyse pernelyg gausiai lijo, o kitose buvo sausros, todėl klimato sąlygos grūdinėms kultūroms šiais metais mūsų regione nebuvo palankios. Apytikriai gauta 258 mln. tonų ir 2007 m. derlius yra mažesnis negu vidutinis. Šiuo metu privalomi 10 % žemės atidėjimai senosiose valstybėse narėse, ES-15 šalyse, neatitinka dabartinės rinkos padėties. Šiomis aplinkybėmis Komisija pasiūlė neatidėti žemės 2007 m. rudens derliui ir 2008 m pavasario sėjai. Pagal mūsų apskaičiavimus, taip padarius Europos Sąjungoje bus papildomai užauginta nuo 10 iki 17 mln. tonų ir tai, manau, turės teigiamą įtaką sektoriui bei tikimasi, kad taip pat prisidės prie grūdų sektoriaus stabilizavimo.

Būtinai reikia priimti greitą sprendimą šiuo klausimu, kad ūkininkai galėtų nuspręsti dėl kitų metų gamybos planų, ir esant tokioms aplinkybėms esu labai dėkinga, kad Parlamentas, matyt, supratęs klausimo skubumą, sutiko taikyti pagreitintą procedūrą. Iš tikrųjų esu labai dėkinga.

Galiausiai mūsų įstatymo siūlymas bus kaip įmanoma trumpesnis ir paprastesnis bei nepadidins administracinės naštos.

Žvelgiant į priekį būtina vertinant būklę gerai išnagrinėti, ar atidėjimai yra vis dar tinkama priemonė esant dabartinėms ir numatomoms ateityje rinkos sąlygoms. Taip pat reikia apsvarstyti, kaip taikant atidėjimų sistemą išlaikyti aplinkai teikiamą naudą, kalbame apie daugiamečių pievų priežiūrą, pakrančių apsaugos juostas ir priemones susijusias su klimato kaita.

Taigi dėkoju, kad greitai sureagavote. Malonu matyti, kad Parlamentas iš tiesų gali imtis priemonių, kai to labai reikia.

  Neil Parish (PPE-DE), AGRI komiteto pirmininkas. – Ponia pirmininke, Komisijos nare, taip, Parlamentas gali labai greitai imtis priemonių. Be abejo, mintis, kad Parlamentas galėtų būti apkaltintas dėl to, jog ūkininkai nežinotų, ką sodinti savo žemėje šiais metais, labai sukaupė mūsų mintis ir mums buvo malonu su jumis dirbti, kad galėtume priimti šį tvirtą sprendimą. Taip pat dėkoju savo vadovaujamam komitetui, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui, dėl vienbalsiai priimto sprendimo.

Iš tikrųjų norėčiau panagrinėti, kokie dideli pokyčiai įvyko per vienus metus! Prieš dvylika mėnesių mes kalbėjome, kad kviečių kaina yra 90 EUR už toną. Dabar kalbame apie 270–290 EUR, taigi kalbame apie trigubai didesnę kainą. Todėl dabar laikas rimtai apsvarstyti, ar nereikėtų atidėjimų sumažinti iki 0 % Norėčiau grįžti dar anksčiau. Kai pagalvoji, daugiau nei 20 metų kalbėjome Europoje apie maisto perteklių, manėme, kad iš tiesų ūkininkų nebereikia, kad turime pakeisti žemę į kažką kitą ir kad maisto saugos klausimas yra visiškai nesvarbus. Staiga maisto saugos klausimas pasidaro svarbus.

Manau, kad kalbant šiuo klausimu egzistuoja ir moralinis aspektas. Jei pasaulis perpildytas maisto, tada Europai galbūt iš viso nereikia gaminti savo dalies, bet kai pasauliui trūksta maisto ir kainos kyla aukštyn, tada Europa moraliai įpareigota gaminti maistą. Europa niekada nebadaus, kad ir kokia būtų maisto kaina, nes mes iš esmės turime pinigų sumokėti už jį, bet daugelyje pasaulio vietų bus badas. Staiga atsiduriame kitokiame pasaulyje ir turime su tuo susitaikyti. Kaip minėjau, Komisija siūlo panaikinti žemės atidėjimą 2008 m. ir 2008 prekybos metų pradžioje, nes rinkos kainos yra nepaprastai didelės.

Komisijos narė sakė, kad kai kuriose Europos vietose buvo sausros, o kitose – liūtys. Matome, kad padėtis grūdų klausimu keičiasi visame pasaulyje, nes Australijoje didėja druskingos žemės plotai ir tampa ypač sunku auginti. Taip pat stebime, kad Kinija ir Indija suvartoja neregėtai daug maisto, nes kyla jų ekonomika ir žmonės nori daugiau valgyti. Visos šios priežastys daro įtaką kviečių ir kitų grūdinių kultūrų auginimui pasaulyje. Šiuo metu tikriausiai turime tik apie pusę atsargų kokias turėjome ir ištekliai senka, taigi pats laikas juos papildyti.

Komisijos nare, tikiu ir esu įsitikinęs, kad jūs taip pat tikite, kad jei vykdome bendrą žemės ūkio politiką, kuri atsieta nuo produkcijos lygio, iš tikrųjų negalime atidėti žemės daugeliu atžvilgių; jei kada buvo vykdoma politika susijusi su gamyba, tada reikalingas atidėjimas, taigi šiuo metu pats laikas panaikinti jį.

Panaikinę atidėjimus turime atsiminti, kad aplinkosaugos prasme jie atneša tam tikros naudos, taip pat turime atminti, kad dabar ūkininkai turės pasirinkimą atidėtą žemę arti arba nearti. Jei pasirinktų nearti jie galėtų ir toliau gauti išmokas pagal vieno ūkio išmokų sistemą, bet ekonominė nauda gaunama iš tikrųjų auginant javus reikš, kad daugelis žemdirbių suars žemę. Vis dėlto mes galime išlaikyti šešių metrų juostas aplink laukus ir gyvatvores dėl aplinkosauginių tikslų ir, manau, kad tai taip pat geras sprendimas.

Tai nėra problema, kurią turėtume šiandien išspręsti, bet galvoju, kad vertinant būklę reiktų aptarti klausimą apie biodegalus ir, be jokios abejonės, turėtume pereiti prie antros kartos degalų, o nenaudoti jų gamybai kviečių ir aliejinių augalų sėklų. Antra vertus, prieš metus, kai kainos buvo nedidelės, aš palankiai tai vertinau, bet šiuo metu išaugus kainoms mes tik aštrintume situaciją.

Rekomenduoju Parlamentui šį klausimą greitai išspręsti. Dėkoju visoms grupėms už paramą ir esu labai dėkingas Komisijos narei už greitą atsakymą. Manau, jog kartu dirbdami galime rasti teisingą sprendimą. Yra keletas pakeitimų pateiktų Socialistų frakcijos ir Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso vardu, kurių daugelį galėsime remti. Tačiau vieno pakeitimo, būtent dėl mokesčio grūdų eksportui, negaliu priimti, nes praeityje žemdirbiai kentėjo dėl mažų kainų. Prašau neapmokestinti vos tik pakilus kainoms, nes, mano nuomone, tai nebūtų gerai. Jei ketiname turėti reikalų su rinkos jėgomis, tai ketiname susidurti su gyvenimo realybe.

  Esther de Lange, PPE-DE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Komisijos narei, kad ji dalyvavo ryte ir dabar dalyvauja diskusijose, kurios buvo įtrauktos į darbotvarkę paskutiniu momentu. Tačiau labiausiai norėčiau padėkoti, kad ji pasiūlė panaikinti privalomus atidėjimus kitą sezoną. Ji pasveikino greitai atlikus darbą, bet Komisija taip pat parodė, kad sugeba palyginti greitai reaguoti į pasikeitimus rinkoje, kur šiuo metu užsitęsė sumažėjęs grūdų tiekimas į ES. Prognozuojama, kad šio sezono pabaigoje taip pat bus mažiausios pasaulinės atsargos per visą laiką.

Todėl priemonės kontroliuoti tiekimą, pvz., privalomi atidėjimai įvesti 1992 m. daugiau neturi jokios prasmės. Dėl tos priežasties logiška, kad Komisija siūlo, šią prievolę dabar panaikinti. Taip pat logiška, kad Komisija išlaiko atidėjimų sistemą, tik sumažina privalomų atidėjimų dydį nuo 10 % iki 0 % Diskusijos vyks ir toliau. Galų gale atėjus laikui vertinti būklę bus tinkamas momentas aptarti, kaip reikėtų keisti esamas taisykles ir struktūras.

Be to, suprantu, kad jei pritartume šiam siūlymui ir Taryba greitai priimtų sprendimą, ko gero, pasiektume greičio rekordą leisdami įstatymą. Tai būtų ženklas piliečiams ir ypač žemdirbiams, kad jei būtina, ES gali greitai priimti sprendimus.

Ponia pirmininke, norėčiau paklausti dar vieno dalyko ne kaip Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) atstovas, bet kaip CDA narys, Europos Parlamente atstovaujantis Nyderlandams. Ir kituose sektoriuose atsižvelgiant į dabartinį rinkos vystymąsi būtų tinkama pademonstruoti tam tikrą lankstumą. Pavyzdžiui, pieno pramonės sektoriuje paklausa staigiai auga ir, ko gero, Europa neatskleidžia viso savo potencialo. Viena išeitis būtų leisti ne iki galo kai kuriose valstybėse narėse išnaudotas kvotas parduoti kitoms šalims arba dar keliais procentais padidinti kvotas 2008 m. balandžio 1 d.

Ponia pirmininke, taigi baigdama norėčiau asmeniškai kreiptis į Europos Komisiją, kad ši iškilus būtinybei tokį patį veržlumą spręsdama problemas parodytų ir kituose sektoriuose, kaip pademonstravo grūdų sektoriuje.

  Luis Manuel Capoulas Santos, PSE frakcijos vardu. – (PT) Man taip pat labai malonu matyti čia Komisijos narę ir norėčiau pasakyti, kad dabartinės sąlygos grūdų rinkoje įpareigoja mus apgalvoti, bet visų pirma veikti, ir noriu pasveikinti Komisiją užėmus aktyvią poziciją.

Socialistų frakcija Europos Parlamente pritaria Komisijos narės atliktai dabartinės padėties analizei ir sutinka, kad vertinant būklę turėsime galimybę giliau išnagrinėti šį klausimą ir priimti labiau pagrįstus galutinius sprendimus dėl ateities. Taip pat visiškai suprantame, kad mums iškilusi problema negali būti išspręsta paprasčiausiai panaikinus atidėjimus, nors kaip pereinamąją priemonę ruošiamės tą daryti, bet sutinkame, kad tokie veiksmai galėtų ženkliai padėti atkuriant pusiausvyrą rinkoje ateinančiais metais.

Mes pritariame nuomonei, kad vertinant pagal pesimistinį scenarijų dėl tokios priemonės taikymo mažiausiai pusė iš dabar atidėtų 3,89 mln. hektarų žemės vėl būtų išarta ir per metus esant normalioms klimato sąlygoms galėtų būti pagaminta mažiausiai nuo 5 iki 10 mln. tonų, nors dalis žemės nėra labai derlinga, todėl suprantama, kodėl žemdirbiai ją atidėjo.

Tačiau manome, kad norint pasiekti šį tikslą reikėtų, jog Komisija truputį pailgintų laiką, t. y. pailgintų priemonės taikymo laikotarpį nuo vienų iki dvejų metų; suprantama, jog priemonės taikymas turėtų būti ilgesnis, nes akivaizdu, kad žemės ūkiui trūksta planavimo ir kad kito rudens žiemos sezono pradžioje mes vis dar nebūsime priėmę galutinio sprendimo dėl diskusijos, kuri vyks vertinant būklę, rezultatų. Todėl raginu Komisiją atsižvelgti į pakeitimą, kurį mes teiksime dėl šių padarinių ir kuris, esu tikras, gaus daug balsų rytdienos plenarinėje sesijoje.

Antra vertus, mes suprantame, kad pradėjus vėl dirbti šią žemę išryškės neigiamos pasekmės anglies dvideginio išskyrimo ir biologinės įvairovės aspektu. Šiandien visi pripažįsta, kad vykdant žemės atidėjimą atsiranda pridėtinė vertė aplinkos apsaugos požiūriu. Todėl manome, kad būtų gerai, jei Komisija kaip galima greičiau atliktų poveikio aplinkai studiją, kad galėtume sužinoti visas svarbias aplinkybes būtinas priimant sprendimą šiuo klausimu ir kurį būsime įpareigoti priimti per metus.

  Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nare, taip, mes dirbome greitai, bet Komisija vėlavo teikdama savo siūlymus. Šis klausimas jau seniai buvo aptartas ir augintojų nekantrumas beveik buvo kurstomas keliant klausimą, kada visa tai pagaliau baigsis. Tiesa tokia, kad mes nieko nevilkinome, nei norėjome taip daryti.

Jūs teisinatės, kad kainos labai didelės, ir būtina vykdyti jų stabilizavimą, tikiuosi, abu esame patenkinti – ypač jūsų vyras ir jo įmonė – kad pinigai pagaliau pasieks įmones. Tai padaryta labai pavėluotai ir turėtume būti atsargūs čia sakydami, jog privalome kažką daryti, kad sumažintume kainas. Dar daugiau, tai šiek tiek prieštarauja šį rytą jūsų išsakytam teiginiui dėl cukraus. Prisiminkite, ką sakėte: esant tokioms grūdų kainoms visai įmanoma, kad žmonės dabar vartos daugiau grūdų nei cukraus. Jei dabar vėl sumažinsite grūdų kainas, bus pakenkta jūsų logikai ir jūsų ketinimams.

Jūs atkreipiate dėmesį į faktą, kad priežastis yra sėjomaina. Taip, tai tiesa. Iš pradžių tai buvo priemonė susijusi su sėjomaina, nes sėjomainai taip pat reikalinga vegetacijai. Tai reiškia, kad turime pasidomėti gamtos apsaugos aspektu, net jei pastaraisiais metais jo buvo labai nepaisoma, tiesiog leidžiant vykdyti nuolatinius atidėjimus dėl ko didelė dalis bus paimta energetikos produktų gamybai.

Mes prašome, kad pakeitime atsispindėtų ne tik tai, ką turėjote mintyje kalbėdama apie 2008 m., bet taip pat pasakykite Parlamente dirbantiems, kaip turėtų būti vykdoma sėjomaina atsižvelgiant į aplinkos apsaugos aspektą.

  Vincenzo Aita, GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, tikiu, kad Parlamentas turėtų įvertinti tai kaip naują veiksnį, nuo kurio prasidės naujas apmąstymų periodas ir naujos diskusijos apie žemės ūkio gamybą Europoje. Klausimas ne tik apie tai, kad patyrėme klimato pokyčius ir kai kuriose kaimo vietovėse susidūrėme su gamybos sunkumais. Problema ta, kad keičiasi žemės ūkio gamybos sistema šioje srityje – apie tai buvo kelis kartus minėta ankstesnėje diskusijoje – nes šiandien, kaip girdėjome, daugelis javų gaminama naudojant skirtingas sistemas.

Esmė ta, kad dabar mes turėtume išnagrinėti, kokią politiką žemės ūkio gamyboje pastaraisiais metais įgyvendino Europos bendrija. Svarstome ne tiktai grūdų problemą, kelių mėnesių laikotarpyje turėsime taip pat imtis mėsos ir pieno gamybos problemos, nes jau pastebimi pokyčiai gamyboje šioje srityje ir gamybos sumažėjimas. Dėl šios priežasties manau, kad Komisijos narė ir Komisija privalėtų atidžiai apsvarstyti klausimą ir suteikti Parlamentui galimybę galutinai išspręsti šias problemas siekiant išvengti dabartinės situacijos: maisto kainų kilimo, keliančio problemas daugeliui šeimų Europoje ir kitur pasaulyje.

  Jim Allister (NI). – Ponia pirmininke, tuo metu kai pašarų kainos laipsniškai ir nepakeliamai kyla, atnešdamos nuostolius mūsų intensyvios gamybos sektoriui, būtų nusikalstama neįdirbti derlingos žemės, nes ją apdirbus sumažėtų mūsų priklausomybė nuo užsienio eksporto. Taigi atidėjimus reikia panaikinti ir panaikinti dabar.

Bet reikia daryti dar daugiau, taip pat sukurti veiksmų planą, skirtą įveikti grėsmingą mūsų intensyvių sektorių krizę. Manyčiau, kad veiksmų plane turėtų būti numatytas tiesioginis spaudimas tarptautiniams prekybos centrų tinklams, kad jie atsisakytų kainų nustatymo strategijos, smukdančios žemės ūkio gamintojų produkcijos kainą. Jei taip nebus padaryta, didžioji mūsų intensyvaus sektoriaus dalis sužlugs. Tai būtų didžiausia šiandienos žemės ūkio politikos nesėkmė ir šią problemą, Komisijos nare, turėtumėte skubiai spręsti.

  Esther Herranz García (PPE-DE). – (ES) Ponia pirmininke, pradėsiu nuo to, kad pritariu skubos tvarka priimtam Europos Parlamento sprendimui nedelsiant panaikinti privalomus atidėjimus.

Galvoju, kad dėl didelio žemės ūkio žaliavos kainų kilimo labiausiai nukentėjo Europos vartotojai ir ūkininkai. Manau, kad dabartinė padėtis turėtų paskatinti mus visapusiškai apsvarstyti šiuo metu bendroje žemės ūkio politikoje vykstančius pokyčius, ir turėtume užtikrinti, kad šioje srityje priimti sprendimai atitiktų pasaulinį kontekstą, kuriame stulbinančiai didėja trečiųjų šalių poreikiai, ypač dėl vartojimo didėjimo tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija, kurioms tenka lemiamas vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje.

Jei tokia deficito padėtis tęsis, manau, kad Europos Sąjunga turėtų galvoti apie naujų priemonių sukūrimą, kurios padėtų išvengti nesulaikomo maisto produktų kainų kilimo.

Ilgus metus girdėjome, kad bendra žemės ūkio politika pernelyg brangiai kainuoja Europos mokesčių mokėtojams, bet dabar norėčiau, kad vyriausybės paaiškintų piliečiams, kodėl jie turi mokėti daugiau už duoną ir pieną. Taip pat norėčiau, kad vyriausybės išaiškintų, kokias priemones jos pasirengusios priimti, kad užtikrintų teisingas kainas vartotojams ir apsaugotų, kad pernelyg didelė naštą nebūtų užkrauta ant gamintojų pečių, nes dėl to kiltų pavojus daugelio firmų rentabilumui.

Pasauliui reikia vis daugiau maisto ir eksponentiškai didėjančio vartojimo problemos neišspręs žemės ūkio politika, kuri tampa vis labiau nedora ir ribota Europos gamintojų atžvilgiu. Manau, kad Europos vadovai turėtų du kartus pagalvoti prieš pastatydami gamintojus į padėtį be išeities.

Galvoju, kad Europos Sąjunga vertindama bendrosios žemės ūkio politikos būklę turėtų įvesti mechanizmus, kurie padėtų išvengti rimtos deficito padėties ateityje, jei nenorime, kad kiti pasauliniai gamintojai monopolizuotų tarptautines rinkas.

  Rosa Miguélez Ramos (PSE). – (ES) Ponia pirmininke, teisybė, kad grūdų atsargos pastaraisiais metais sumažėjo, ir jau girdėjome keletą priežasčių, susijusių su dabartine padėtimi – didėjantis vartojimas besivystančiose šalyse, nepalankios klimatinės sąlygos šalyse gamintojose ar eksportuojančiose šalyse vidaus vartojimui rezervuota produkcija. Taip pat negalime pamiršti, kokį poveikį turėjo tam tikri spekuliaciniai veiksmai, pavyzdžiui, Paryžiaus ar Čikagos rinkose. Visi šie veiksniai turėjo įtakos tam, kad kainos pasiekė nematytas aukštumas.

Tačiau, pagal Tarptautinės grūdų tarnybos duomenis, be tiekimo problemos egzistuoja atsargų problema: 17 % mažesnės pasaulinės atsargos negu pagal Maisto ir žemės ūkio organizaciją turėtų būti, kad garantuotų maisto saugą, ir Bendrijos atsargos, kurios praktiškai išbaigtos parduodant rinkoje brangiau nei pasaulinė kaina.

Komisijos nare, manau, kad artėjant būklės vertinimui turėtume pagalvoti, kokį vaidmenį šioje krizėje turėjo tam, kad išnyko Bendrijos rinkos reguliavimo priemonės.

Europos Sąjunga pernelyg rūpinasi dėl atsargų tvarkymo išlaidų ir Pasaulinės prekybos organizacijos daromo spaudimo; pertvarkydama savo žemės ūkio politiką, labiau rūpinosi gamyba bei rinkų liberalizavimu ir atgręžė nugarą gamintojams bei vartotojams, nepaisydama pagrindinio BŽŪP principo užtikrinti ekonominę nepriklausomybę.

  Bernadette Bourzai (PSE). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau išreikšti savo paramą tam, kad laikantis savanoriškumo principo vėl bus dirbama šiuo metu atidėta žemė, kad padidėtų grūdų ir aliejinių augalų auginimas Europoje, kad būtų papildytos atsargos ir taip būtų užtikrinta ekonominė nepriklausomybė.

Vis dėlto, ko gero, prireiks dvejų gamybos ir prekybos metų, kad ūkininkai prisitaikytų prie šių pakeitimų. Taip pat svarbu, kad grūdų eksportui taikome kvotas, taip visų pirma rūpindamiesi Europos poreikiais.

Priešingai, esu atsargesnė dėl siūlymo uždrausti apmokestinti gyvulių pašarą. Puikiai žinau, kad ūkininkai patiria didelių sunkumų dėl maisto produktų kainų pakilimo, bet nenorėčiau, kad ši priemonė atvertų kelią genetiškai modifikuotų sojų ir kukurūzų importui. Tačiau pritariu, kad reikėtų remti ir skatinti gyvulių pašarų be GMO pramonės vystymą Europoje; tokia pramonė labiau užgarantuotų ir maisto saugos sistemą, ir mūsų ekonominę nepriklausomybę.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad nors žemės atidėjimas daugiau nėra pagrįstas ekonominiu požiūriu, tačiau labai svarbus biologinės įvairovės išsaugojimo bei dirvožemio ir upių apsaugos aspektu; tai reikėtų pripažinti bei išlaikyti. Todėl Socialistų frakcija prašo Komisijos atlikti poveikio aplinkai vertinimą dėl žemės atidėjimų programos atsisakymo. Svarbiausia galvoju apie pasekmes, kurias atidėjimų panaikinimas turėtų taip reikalingai žiedadulkių šaltinių įvairovei ir bičių nektarui tuo metu, kai šis sektorius išgyvena rimtą krizę.

Galiausiai atidėjimų panaikinimas dabar nepadės išspręsti visų problemų nagrinėjant BŽŪP 2008 ir 2009 m.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, dėkoju jums ir turėčiau labai padėkoti nariams už visas teigiamas pastabas, visas pastangas stabilizuoti mūsų grūdų rinką. Dabar jaučiuosi pakankamai gerai pasiruošusi tolesnei diskusijai Taryboje su valstybėmis narėmis ir tikiuosi, kad greitu laiku galės bus paskelbtas teisinis aktas. Esu beveik įsitikinusi, kad ūkininkai stebi mus norėdami sužinoti, koks sprendimas bus priimtas čia, Parlamente, ir koks priimtas rytoj Taryboje.

Tiesiog trumpai pakalbėsiu apie keturias skirtingas pakeitimų grupes. Dėl minties pratęsti vienerių metų 0 % žemės atidėjimų laikotarpį iki dvejų metų. Turiu pasakyti, kad turėsime galimybę šį klausimą aptarti žiemą, o teisinius siūlymus kitą pavasarį ir vasarą, kai taps aišku kokia kryptimi klostosi įvykiai. Taigi negalėsiu paremti minties pratęsti vienų metų laikotarpį, bet prie šio klausimo grįšime vėliau.

Kalbant apie atidėjimų naudą aplinkai akivaizdu, kaip esu minėjusi pirmo pasisakymo metu, kad mums reikės šį klausimą nagrinėti vertinant būklę, jog suprastume ar galime rasti sprendimus, kurių laikydamiesi išsaugotume atidėjimų naudą teikiamą aplinkos biologinei įvairovei.

Kalbant apie grūdų rinkos monitoringą aišku, kad darysime viską įmanomą, jog palaikytume glaudų dialogą su valstybėmis narėmis, tarpininkais ir plačiąja visuomene, kad suprastume kuria kryptimi vystosi rinka.

Kalbant apie 8 pakeitimą dėl eksporto apribojimų ir galimo eksporto mokesčių įvedimo turiu pasakyti, kad nenorėtume eiti šituo keliu. Tokiu būdu rinkai būtų pasiųsti visai kitokie ir neteisingi signalai. Atsirastume panašioje padėtyje kaip Rusija ir Ukraina, kurias kaltiname šią priemonę naudojančias kaip įrankį pasilikti produkciją sau, todėl šiuo keliu nenorėtume eiti.

Kalbant apie kitą jūsų minėtą idėją dėl importo mes apsvarstysime – tiesą sakant jau pradėjome tai daryti – klausimą dėl grūdų importo muitų panaikinimo. Tokie muitai neatitinka dabartinės padėties. Manau, kad vykdant būklės vertinimą reikėtų aptarti tokius klausimus kaip visos politikos keitimas, atsargų politika, jei norime rasti sprendimus, kurie atitiktų ūkininkų ir grūdų tarpininkų, viso grūdų sektoriaus, reikalavimus.

Dar kartą labai jums dėkoju. Tikrai vertinu užsidegimą, kurį šiuo atveju parodė Parlamentas ir Žemės ūkio bei kaimo plėtros komitetas.

  Pirmininkė. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks trečiadienį.

Rašytiniai pareiškimai ( 142 straipsnis)

  James Nicholson (PPE-DE), raštu. – Susidarė rimta padėtis keliant grūdų kainas Europos Sąjungoje; įtakos tam turėjo aukštos pasaulinės kainos. Mums būtina užtikrinti maisto produktų tiekimo saugumą kuris daugiau nėra užtikrintas. Grūdų kaina kyla toliau ir vienintelė išeitis didinti kainas vartotojams. Praėjusią savaitę Australijos vyriausybė pareiškė, kad šiais metais Australijoje produkcija sumažės 30 % Mums reikia, kad į rinką patektų grūdų pakaitalų produktai iš Jungtinių Valstijų arba jautienos, avienos ir vištienos mėsos tiekimas taps sunkesnis. Kreipiuosi į Žemės ūkio tarybą ir ES ekspertus, kad šie greičiau patvirtintų naują grūdų pirkimą taip užtikrinant tiekimo saugumą.

17. Kito posėdžio darbotvarkė (žr. protokolą)

18. Posėdžio pabaiga

(Posėdis baigtas vidurnaktį.)