Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2007 m. rugsėjo 26 d. - Strasbūras

17. Europos švietimo ir mokymo sistemų veiksmingumas ir teisingumas (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas yra Tomášo Zatloukalo pranešimas Kultūros ir švietimo komiteto vardu dėl Europos švietimo ir mokymo sistemų veiksmingumo ir teisingumo (2007/2113(INI)) (A6-0326/2007).

  Tomáš Zatloukal, pranešėjas. – (CS) Gerb. Pirmininke, Komisijos nare, gerbiamieji Parlamento nariai, Europos Sąjungos laukia daug tarpusavyje susijusių socialinių ir ekonominių iššūkių: labai konkurencingų šalių iškilimas, senėjantys gyventojai, migracija, sparčiai kintanti darbo rinkos struktūra ir sparčiai besivystančios informacijos bei ryšių technologijos. Kiekvienas iš šių veiksnių turi poveikį galimybės pasinaudoti kokybišku švietimu klausimui. Žemesnę kvalifikaciją turintiems žmonėms vis dažniau gresia nedarbas ir socialinė atskirtis.

Sąžiningos sistemos garantuoja, kad švietimas ir mokymas būtų nepriklausomas nuo socialinio ir ekonominio pagrindo bei kitų veiksnių, kurie stato individus į nepalankią padėtį.

Iššūkis yra remti mokinių, studentų ir suaugusiųjų iš visų socialinių grupių dalyvavimą: dabartinė situacija šiuo atžvilgiu labai nepatenkinama.

Pranešime, kurį teikiu šiame Parlamente, valstybės narės raginamos imtis pozityvių priemonių iš ikimokyklinės pakopos siekiant užtikrinti klasių ir įstaigų socialinę įvairovę ir vykdyti kokybiškas švietimo programas. Įgūdžiai, kurie yra paveldimi arba įgyjami ankstyvajame amžiuje, užtikrina pagrindą mokymuisi vėlesniame amžiuje. Investicijų grąža yra didžiausia šiame laikotarpyje, nes tokių investicijų rezultatai trunka visą gyvenimą. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pradinio lavinimo lygmenyje per ankstyvas mokinių skirstymas į kategorijas turi žalingą poveikį. Vietoj to, mano manymu, svarbu priimti mokymo programą, kuri tiktų įvairioms vaikų grupėms ir gebėjimams vienoje mokykloje.

Kita vertus, diferencijavimas ir lankstaus studijų pasirinkimo variantų diapazono sukūrimas yra labai efektyvus vidurinio lavinimo lygmenyje. Kalbant apie profesinį mokymą, rekomenduočiau padidinti galimybes naudotis trečiojo lygmens mokymu ir vystyti tęstinio mokymosi galimybes.

Trečiojo lygmens švietimas labai svarbus žiniomis pagrįstos ekonomikos sėkmei. Jam būtų naudingas didesnis nei šiuo metu finansavimas. Pranešime teigiama, kad nemokamas universitetinis mokymas nebūtinai garantuoja teisingumą, ir reikalaujama išanalizuoti daug įvairių finansinių iniciatyvų ir remti pasirenkamus variantus, kurie galėtų žymiai sumažinti neteisingumą galimybės naudotis universitetiniu švietimu požiūriu.

Šveitimas veikia ekonomiką: jis didina jos žmogiškąjį kapitalą ir novatorišką galią bei leidžia skleisti technologijas. Didėjant vidutinei mokymosi mokykloje trukmei, kiekvieni papildomi metai lemia vidutinės ES valstybės narės produktyvumo šuolį, sudarantį 6,2 proc., o per ilgesnį laiką šis šuolis lygus 3,1 proc., nes mokymasis prisideda prie spartesnio technologijų vystymosi. Švietimo ir mokymo veiksmingumo padidinimas garantuotų individams ir visuomenei investicijų grąžą, sudarančią iki 8 proc. per metus. Kita nauda – nedarbo sumažėjimas: šiuo metu ES asmenų, turinčių pradinį ir vidurinį išsilavinimą, nedarbas siekia 12,6 proc., o asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą – 5 proc. Be to, neseniai Komisijos atliktų tyrimų duomenimis, 75 mln. ES gyventojų arba 32 proc. darbo jėgos nepakankamai išsilavinę. 2010 m. šios grupės gyventojams bus skirta tik 15 proc. darbo vietų. Daugelis šių asmenų priklauso nepalankias socialines sąlygas turinčioms grupėms.

Profesinio švietimo ir mokymo politika gali teigiamai paveikti ekonominius ir socialinius rezultatus, darnų vystymąsi ir socialinę sanglaudą. Tuo pat šiuo metu mažas šios sistemos veiksmingumas ir jos neteisingumas lemia dideles išlaidas – prarandami mokesčiai, didėja nedarbas, išauga išlaidos sveikatos priežiūrai ir reikia didesnės paramos iš viešųjų išteklių, taip pat padidėja išlaidos, susijusios su išaugusiu socialiniu požiūriu patologiško elgesio mastu.

Profesinis švietimas ir mokymas – tai pagrindiniai ilgalaikio Europos ekonomikos augimo, konkurencingumo ir socialinės sanglaudos veiksniai.

Baigdamas norėčiau padėkoti visiems savo kolegoms, dirbusiems su manimi rengiant šį projektą.

PIRMININKAUJA Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Ján Figeľ, Komisijos narys. − Gerb. Pirmininke, aš pritariu šiai Parlamento iniciatyvai, kuria siekiama toliau perduoti mūsų komunikato signalą ir kurią mes priėmėme šia tema praėjusiaisiais metais.

Perskaičiau jūsų pranešimą labai susidomėjęs ir taip pat dabar klausiausi Tomášo Zatloukalo, kurį noriu draugiškai pasveikinti, nes aš manau ir jaučiu, kad esame partneriai šiuo klausimu šiose diskusijose stengdamiesi pagerinti situaciją.

Dabar galėtume klausytis ne tik socialinių ir ekonominių iššūkių, kurie laukia mūsų atskirai, kolektyviai ir kartu, apibūdinimą, bet ir kalbėti apie investicijų svarbą – geresnių investicijų, didesnių investicijų – švietimo ir mokymo politikos srityje. Manau, kad švietimo ir mokymo politikai skiriame daug dėmesio, nes norime sukurti labiau klestinčią ir darnesnę Europos visuomenę.

Visos Europos švietimo sistemos pasižymi švietimo nelygybe, kuri atspindi socialinę ir ekonominę nelygybę. Švietimo ir mokymo vaidmuo šios nelygybės atžvilgiu yra paradoksalus tuo, kad jis labai dažnai prisideda prie jos įsišaknijimo. Bet kartais tai vienintelė priemonė, kuria galima sumažinti nelygybę.

Visoje Europoje švietimo ir mokymo sistemų modernizavimo procesą daugiausia lemia didesnio veiksmingumo paieška ekonomiškumo požiūriu. Manau, kad, savaime suprantama, tai iš tiesų pageidautina, bet dažnai klaidingai suprantama, kad veiksmingumas ir teisingumas yra nesuderinami.

Esame įsipareigoję padėti valstybėms narėms tobulinti savo švietimo ir mokymo sistemas, todėl Komisijos komunikatas teigiama, kad veiksmingumas ir teisingumas neturi būti siekiamas vienas kito ir kokybės sąskaita. Tiesą sakant, veiksmingumas ir teisingumas vienas kitą slegia. Manau, kad tai svarbiausia žinia iš viso komunikato.

Jūsų pranešime stipriai pabrėžiama būtinybė, kad Europos švietimo ir mokymo sistemos būtų ir veiksmingos ir teisingos, jeigu norime pasiekti ne tik ekonominį augimą, bet ir socialinę sanglaudą.

Sutinku su jumis, kad reikia kurti veiksmingą ir teisingą politiką visai mokymosi visą gyvenimą nepertraukiamai sekai ir, kad reikia investuoti į švietimą anksti, nes investavimas į kokybišką ankstyvosios vaikystės ir ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą įrodė esąs veiksmingiausias palankių sąlygų neturėjimo ciklo nutraukimo būdas.

Man taip pat patiko tai, kad patvirtinate mūsų signalą, kad ankstyvas mokinių sekimas turi žalingą poveikį veiksmingumui it teisingumui. Žinoma, jūs taip pat labai pabrėžėte, kad reikia vystyti vertinimo kultūrą siekiant plėtoti veiksmingą ilgalaikę politiką ir sukurti politiką, grindžiamą tvirtais įrodymais.

Jūsų iniciatyva priartins mus prie mokymosi visą gyvenimą strategijų sukūrimo. Jos puoselės lygybę, įtrauktį, integraciją ir socialinę sanglaudą. Mes maksimaliai atsižvelgsime į ją mūsų būsimose iniciatyvose švietimo ir mokymo srityje, ypač pasiūlyme dėl 2008 m. Jungtinio pranešimo dėl mūsų darbo programos įgyvendinimo, mūsų apmąstymuose ateičiai ir Žaliojoje knygoje dėl švietimo ir migracijos sąsajos, kurioje nelygybė bus pagrindinis klausimas. Tikimės pateikti šį komunikatą kitą pavasarį.

  Christa Prets, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės referentė. – (DE) Gerb. Pirmininke, klausimas yra toks: kodėl mes kalbame apie lygybę ir nelygybę, kai daugiau moterų nei vyrų įgyja aukštą išsilavinimo lygį? Tai reiškia, kad turime tokias pačias mokymosi galimybes ir taip pat pasinaudojame jomis, bet po to lygios galimybės nebegarantuojamos. Profesinio mokymosi ir savo įgytų žinių panaudojimo srityje moterys toliau kenčia diskriminaciją, kuri reiškia, kad vis dar nėra lygybės švietimo ir mokymo sistemose.

Dėl to reikia, kad atsižvelgtume į moteris, kurios būdamos motinomis studijuoja, pvz., kad šioje srityje mums reikia ypač lankstaus studijų organizavimo ir, kad mes remtume ir palaikytume galimybę pasinaudoti studijomis jaunoms moterims, ypač iš atokių regionų, ir pažeidžiamoms grupėms, pvz., moterims migrantėms ir moterims iš etninių mažumų, kurių atžvilgiu yra daugiausia nenormalumo ir neteisybės. Mokymas turi prasidėti ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje ir vėliau tęstis visą mokymo ciklą iki profesinio mokymo.

Jeigu galiu, pratęsiu po trumpos pertraukos.

  Pál Schmitt, PPE-DE frakcijos vardu. – (HU) Ačiū, Gerb. Pirmininke. Aš kalbėsiu vengriškai. Komisijos nare, praėjusią savaitę aš, atstovaudamas Kultūros ir švietimo komitetui, dalyvavau pirmininkaujančiosios Portugalijos organizuotoje Lisabonos konferencijoje, pavadintoje „Jauni balsai – pasitinkant švietimo įvairovę“.

Tai buvo nepaprastai jaudinantis patirtis, įgyta klausantis, kaip jauni žmonės, gyvenantys su įvairiomis fizinėmis ir mokymosi negaliomis, pristato savo mokyklinę patirtį. Jų pasakojimas būdinga viena bendra savybė: visi jie pasakojo, kad jie jautė, jog, jei jie būtų galėję dalyvauti mokyklos veikloje kartu su savo neturinčiais negalios bendraamžiais, apie juos būtų buvę sprendžiama ne pagal negalias, bet pagal jų sugebėjimus ir asmenybes.

Gyvenančių su negalia vaikų integravimas į pagrindinį mokymo srautą kartu su neturinčiais negalių bendraamžiais taip pat nepaprastai svarbu siekiant užtikrinti, kad visuomenė lengviau priimtų juos ir įtrauktų, kai bus suaugę. Jeigu vaikai įpratę nuo ankstyvo amžiaus būti tarp vaikų, kurie turi vienokią ar kitokią negalią, ir įpratę gerbti juos vienodai ir galbūt padėti jiems, tada didelė tikimybė, kad jie labiau supras ir užjaus nuskriaustus žmones, jiems gyvenant suaugusiųjų gyvenimą.

Mums pateiktas pranešimas daug pasako apie integracijos klausimus, susijusius su socialiniais skirtumais. Esu tikras, kad taip pat svarbu, kad vaikams, kurie yra socialiai nepalankioje padėtyje, būtų sudaromos galimybės visapusiškai dalyvauti kartu su kitais vaikais visose įvairiose švietimo pakopose.

Norint tą pasiekti turi būti įgyvendinti du dalykai. Vienas iš jų yra technologinis progresas ir kliūčių pašalinimas. Šiuo atžvilgiu, Centrinės ir Rytų Europos valstybės narės labai daug atsilieka: invalidų vežimėlių naudotojai negali patekti, pvz., į mokyklas, mokyklų aplinką, transporto priemones, net į ligonines, kitas įstaigas ir viešąsias institucijas. Kitas dalykas, ir jo įgyvendinimas užtruks ilgiau, yra požiūrio pakeitimas, kurį reikia pakeisti priimantiesiems sprendimus siekiant juos informuoti, kad įtraukiantis švietimas yra pirmasis esminis etapas procese, vedančiame į socialinį pripažinimą ir integraciją.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad sportas taip pat yra svarbi priemonė švietimo ir socialiniams svertams, nes socialiniai ir visuomeniniai skirtumai išnyksta sporte. Vieninteliais reikšmingi dalykai čia yra talentas, nusistatymas ir atlikimas. Fizinis lavinimas mokyklose ir sportas labai prisideda prie svarbių socialinių vertybių stiprinimo, pvz., solidarumo ir vienas kito orumo gerbimo.

Todėl manau, kad Parlamentui diskutuojant apie švietimo ir mokymo kokybę, veiksmingumą ir teisingumą, svarbu taip pat atkreipti dėmesį į fizinio lavinimo ir jo kokybės, veiksmingumo ir teisingumo svarbą. Be to, turime užtikrinti, kad integruojantis švietimas šiuo atžvilgu užimtų deramą padėtį. Sveikinu pranešėją ir dėkoju jums už dėmesį.

  Christa Prets, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. Pirmininke, teisė į neribojamą švietimą, kuri reiškia teisę pasinaudoti švietimu galimybę, yra saugoma pagrindinių teisių chartijoje ir vis dar yra nepakankama bei vis dar nėra iki galo realizuota praktiškai.

Didelis ES švietimo sistemų veiklos rezultatų skirtumas pavirsta skirtumu ekonominės ir socialinės plėtros srityje. Švietimo sistemos turi būti veiksmingos, teisingos ir pirmiausia laisvai pasiekiamos. Veiksmingumas turi būti remiamas ir akcentuojamas nuo ikimokyklinio švietimo lygmens, toliau – mokyklose ir taip pat profesinio mokymo sistemoje.

Nepaprastai svarbu, kad aukštasis mokslas turėtų įprasti prie tam tikrų lankstumo priemonių, kad galėtų greitai reaguoti į ekonominius ir socialinius pokyčius, nes tai vienintelis būdas pasiekti konkurencinį pranašumą. Įvairovė, kokybė ir bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi ir mokslinių tyrimų bei plėtros rėmimas yra būtini. Tačiau neturime lavinti žmonių paprasčiausiai tam, kad aprūpintume ūkį aukštos kvalifikacijos darbuotojais. Švietimas yra asmeniškai praturtinantis ir yra prielaida mums sugebėti gyventi socialinėje sanglaudoje. Jis skatina asmeninį tobulėjimą ir savigarbą ir dėl to ne mažiau svarbus nei specialistų, profesinių ir verslo įgūdžių mokymas.

Mums reikia dirbti siekiant, kad mokytojai ir visi mokiniai gautų aukštos kokybės išsilavinimą bei pažangos ir lankstaus tobulinimosi galimybes. O šioje srityje mes dešimtmečiais judėjome ta pačia kryptimi žemyn. Tai negali tęstis!

Būtų pernelyg paprasta pasakyti, kad švietimo politika turėtų būti vien tik valstybių narių reikalas. Tai – tiesa tik iš dalies. Europos švietimo sektoriui, turinčiam bendrą tikslą – Lisabonos tikslus – taip pat reikia bendro požiūrio, kaip pasiekti veiksmingumą ir teisingumą.

  Jolanta Dičkutė, ALDE frakcijos vardu. – (LT) Gerbiami kolegos, mokymasis yra neatskiriama Europos socialinės dimensijos dalis, nes būtent taip yra perteikiama solidarumo, lygių galimybių ir socialinio dalyvavimo reikšmė. Visi piliečiai turi įgyti ir nuolat atnaujinti žinias ir įgūdžius. Be to, reikia atsižvelgti į asmenų, kuriems gresia socialinė atskirtis, specialiuosius poreikius.

Europos Sąjunga tiesiogiai nereguliuoja šalių švietimo sistemų vystymosi, tačiau ji turi didelės įtakos jų plėtrai. Visų pirma, per formuluojamus bendruosius Europos Sąjungos siekius. Antra per nustatytų Europos gairių stebėseną ir šalių teikiamas švietimo pažangos ataskaitas. Trečia per Europos Sąjungos finansuojamas švietimo ir mokslo programas.

Teigiamai vertinu Europos Komisijos rekomendaciją struktūrinių fondų prioritetu iškelti investicijas į žmogiškuosius išteklius. Europos Sąjunga kiekvienai valstybei narei, siekiančiai kurti bei plėtoti veiksmingą ir teisingą europinę švietimo ir mokymo sistemą, turi sudaryti sąlygas veiksmingai spręsti problemas, kurios būdingos tik tai šaliai. Pvz., Lietuvoje šiandien viena skaudžiausių problemų – smurtas mokyklose. Kovai su juo jau pradėtos įgyvendinti šalies lygmens prevencijos programos. Kita tema – ieškome būdų, kaip pagerinti aukštojo mokslo kokybę, kad mūsų šalyje universitetuose įgyjamas išsilavinimas atitiktų studijų geriausiuose Vakarų universitetuose lygį.

Problemų švietimo srityje Lietuvoje yra ir daugiau – maži visų sričių pedagogų atlyginimai, dėl ko vis labiau juntamas mokytojų bei dėstytojų stygius. Trūksta lėšų sporto salių, aikštynų remontui, o aš manau, kad sporto infrastruktūros gerinimas yra svarbus ne tik skatinant moksleivius sportuoti, bet ir vykdant narkomanijos, alkoholizmo ir rūkymo prevenciją. Dar viena labai aktuali problema – grįžtančių jaunųjų emigrantų vaikų karta, reikalaujanti papildomų lėšų, pastangų ir mokytojų išlyginamosioms klasėms ir specialioms programoms.

Tai tik keletas problemų, su kuriomis, esu tikra, susiduriama ir kitose naujosiose Europos Sąjungos šalyse. Labai palaikau pranešėjo nuomonę, kad dabartinė padėtis nėra patenkinama. Šiandieninis Europos Sąjungos uždavinys yra, vadovaujantis bendrais Europos tikslais ir standartais, realiai vertinti ir aktyviai remti atskiras švietimo sistemas.

  Zdzisław Zbigniew Podkański, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. Pirmininke, Lenkijoje yra populiarus posakis, pagal kurį, jeigu jūs neišmokote tam tikrų dalykų vaikystėje, jūs kęsite padarinius visą likusį gyvenimą. Tai išmintingai mums primena, kad vaikų mokymas yra geriausia investicija iš visų. Todėl pranešėjas teisus siūlydamas didinti ikimokykliniam lavinimui skiriamas lėšas, nes būtent tada prasideda socialinė integracija. Pastaroji padeda vystyti asmenybę ir parengia jį arba ją atlikti savo misiją gyvenime. Integracija turėtų būti stiprinama ir vėlesniame etape. Todėl pranešėjas taip pat yra teisus nurodydamas problemą, susijusią su asmenybių klasifikavimu ir patarinėjimu įvesti skirstymą pagal pažangumą žemesniojo vidurinio lavinimo lygyje ir prailginti mokykliniam lavinimui išnaudojamą laikotarpį.

Taip pat puiku, kad rezoliucijos projekte aiškiai nurodoma būtinybė susieti profesinį lavinimą ir mokymą su užimtumo, ekonomikos bei socialinės integracijos politika, padidinant aukštojo mokslo konkurencingumą ir visiems leidžiant naudotis juo vienodomis sąlygomis.

Labiausiai neatidėliotina priežastis, kodėl turime priimti šiuos argumentus švietimo atžvilgiu, yra faktas, kad 75 mln. Europos piliečių, būtent 32 proc. darbo jėgos, yra nepakankamai išsilavinę. Tai turi rimtų padarinių jų darbo veiksmingumui, mūsų ekonomikos rezultatams ir socialinei situacijai. Reikia pokyčių.

  Věra Flasarová, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Gerbiamieji Parlamento nariai, teisinga ir veiksminga sistema turėtų garantuoti galimybę naudotis švietimu kiekvienam.

Pranešėjas tvirtina, kad mums reikia pagerinti ikimokyklinį lavinimą, kuris vyksta tada, kai žmonės formuoja savo įpročius ir įgūdžius, reikalingus vėlesniam mokymuisi. Jis prašo valstybių narių, kad jos padidintų finansavimą ikimokykliniam lavinimui. Tačiau kokia tikrovė?

Pastaraisiais metais beveik visose ES šalyse buvo uždaromos ikimokyklinės įstaigos. Neigiama gyventojų tendencija nėra vienintelė priežastis. Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas taip pat sutiko su tuo. Situacija Čekijos Respublikoje nėra kitokia. Ikimokyklinės įstaigos užsidarinėja, nes brangu jas eksploatuoti. Taip kaimai ir miestai bando išsilaikyti didele dalimi iš savo biudžetų. Įmonių ikimokyklinių įstaigų praktiškai nebėra. Vaikų priėmimo į šias įstaigas terminai ilgėja ir šios įstaigos pradeda augti. Pradeda atsirasti vaikų darželiai, kurie veikia pagal aukštus standartus: juose siūlomas užsienio kalbų mokymas ir kitos privilegijos, bet tik turtingų šeimų vaikai gali juos lankyti. Ikimokyklinis lavinimas Čekijos Respublikoje buvo ir vis dar tebėra aukšto lygio, bet net šioje srityje jau yra tam tikra nelygybė.

Be to, negaliu sutikti su pranešimo 21 paragrafu, kuriame tvirtinama, kad nemokamas universitetinis išsilavinimas nebūtinai garantuoja teisingumą. Situacija, kurioje jauni žmonės pasiima studentų paskolas ir grąžina jas vėliau turės didesnį poveikį neturtingesniems nei turtingesniems studentams. Tai gali paveikti psichologiją tų jaunų žmonių, kurie pradeda savo gyvenimą su skolomis.

Europa patiria imigracijos bangą. Tarp tų, kurie atvyksta čia yra daug vaikų ir studentų. Šie žmonės turi didžiulį potencialą, kuris gali padėti Sąjungai jai plečiantis. Jie taip pat stovi prie įsivaizduojamos starto linijos ir mes turėtume leisti jiems sėkmingai dalyvauti švietimo sistemoje. Šiame kontekste sunku suprasti nuo 2005 m. sausio mėn. Čekijos Respublikoje galiojančius ir mokyklas reguliuojančius teisės aktus, kurie reguliuoja mastą, kuriuo lavinimo paslaugas galima teikti užsieniečiams su pastoviais leidimais gyventi, su ilgalaikėmis arba trumpalaikėmis vizomis, pabėgėliams arba prieglobsčio prašytojams, arba turintiems laikiną apsaugą asmenims. Vienas biurokratinis sprendimas nubrėžia liniją tarp vaikų, kurie turi eiti į mokyklą, ir vaikų, kurie neturi eiti į mokyklą. Viskas priklauso nuo to, ar greitai tokiam asmeniui suteikiamas atitinkamas statusas. Jų atvykimas yra pakankamai dramatiškas nuo pat pradžių. Turime dėti visas pastangas siekdami užtikrinti, kad jų atvykimas į mūsų Sąjungą būtų lengvesnis. Nenorime, kad jaunimas būtų įtraukiamas į įvairią nepageidautiną socialinę veiklą.

  Ovidiu Victor Ganţ (PPE-DE). – (RO) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, brangūs kolegos, sveikinu Tomášą Zatloukalą su pranešimu, manau, jis labai geras, nes jame paliečiami svarbiausi ir jautriausi mūsų gyvenimo etapai, būtent švietimas.

Be to, norėčiau paliesti tris pranešimo aspektus. Paprašiau remti universitetines kompetencijos ugdymo programas tiek valstybių narių, tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu, kiek leidžia jų kompetenciją. Tai būtina, jeigu norime, kad Lisabonos darbotvarkė pasiektų tikslą ir sumažėtų atotrūkis kitų pasaulio veikėjų atžvilgiu. Aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumas jaučiamas visoje Europoje ir ypač labai – naujosiose valstybėse narėse dėl protų nutekėjimo reiškinio.

Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad švietimo proceso veiksmingumo didinimas glaudžiai susijęs su daugiakalbyste. Laisvo Europos Sąjungos piliečių judėjimo akivaizdoje prisitaikymas prie rinkos reikalavimų apima užsienio kalbų mokėjimą. Be to, daugiakalbis švietimas palengvins mokinių ir studentų mainus.

Dėl švietimo ir profesinio mokymo sistemų teisingumo, manau, kad valstybės narės turėtų surasti reikalingas priemones, kurios padidintų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų, galinčių pasinaudoti švietimu ir profesiniu mokymu, laipsnį. Subsidijuojamos vietos kaip parama turėtų atitekti neprivilegijuotoms socialinėms kategorijoms siekiant sumažinti neraštingumą ir socialinį perorientavimą, kad būtų galima geriau prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir sumažinti nedarbą. Taip trečiosiose šalyse sumažės darbo jėgos trūkumas. Čia yra pakankamai žmogiškųjų išteklių, bet jie nėra veiksmingai mokomi ir valdomi.

  Maria Badia i Cutchet (PSE). – (ES) Gerb. Pirmininke, 2005 m. mūsų atlikta Lisabonos tikslų peržiūra dar kartą parodė, kaip svarbu švietimui ir profesiniam mokymui nustatyti vietą būsimosios ES strategijos pagrinduose.

Akivaizdu, ir tai patvirtina Eurostat duomenys, kad mums trūksta ambicingų tikslų, kuriuos turime nustatyti aukštajam švietimui 2015 m.: investavimas į MTTP, universitetų modernizavimas, akademinio lavinimo nebaigimo rodiklių ir mokyklas nebaigusių asmenų skaičių sumažinimas, didesnio skaičiaus suaugusiųjų dalyvavimas visą gyvenimą trunkančiame mokymesi ir užbaigusiųjų vidurinį mokslą skaičiaus didinimas.

Šiuo metu dėl inertiškumo atsiliekame nuo tarptautinių partnerių, JAV, Indijos ir Japonijos, taip pat labai skiriasi Europos šalių situacijos.

Padaryti veiksmingą ir realią pažangą mūsų valstybių narių švietimo sistemų srityje svarbu ne tik tarptautinio konkurencingumo ir ekonominio augimo požiūriu. Tai taip pat yra esminis komponentas darant pažangą socialinės sanglaudos mūsų visuomenėse požiūriu.

Investavimas į ikimokyklinį, pradinį ir vidurinį lavinimą yra pagrindinis reikalavimas siekiant sumažinti iki minimumo socialinę atskirtį bei užtikrinti aukštą užimtumo lygį ir geresnį apmokėjimą.

Turi būti didinamas tiek viešasis, tiek ir privatus švietimui skiriamas finansavimas. Valstybės narės turi rimtai apsvarstyti būtinybę remtis Bolonės ir Kopenhagos procesais.

Universitetinis lavinimas taip pat turi būti pritaikytas prie mūsų visuomenių vis labiau nevienalyčių socialinių ir ekonominių reikmių, nepaisant to, kad švietimas taip pat yra pagrindas laisvų piliečių, galinčių aktyviai dalyvauti visuomenėje, profesiniam mokymui.

Galiausia turime kuo skubiau atnaujinti ir tobulinti profesinio mokymo dėstymą ir pritaikyti jį naujiems iššūkiams, kuriuos kelia europiečių darbinės veiklos pailgėjimas, didinantis socialinius ir ekonominius bei mokymosi lūkesčius iš suaugusiųjų, neapleidžiant mokymo apie nediskriminavimą pagal lytis kiekviename ir bet kuriame švietimo lygmenyje.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Toliau, pereidama prie 2006 m. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos, pabrėžiančios būtinybę vystyti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, ypatingai atkreipiant dėmesį į nedarbą, ir būtinybę prisitaikyti prie ekonominių pokyčių, darančių įtaką darbo rinkai, norėčiau atkreipti dėmesį į švietimo svarbą siekiant didesnio mobilumo darbo rinkoje, leidžiantį sumažinti struktūrinį nedarbą.

Norėčiau pabrėžti Europos kvalifikacijų sistemos svarbą darbuotojų judrumo požiūriu. Vienodos galimybės naudotis švietimu, kuris yra svarbus veiksnys užtikrinant, kad visi vaikai ir jaunimas turėtų vienodas galimybes gyvenime, yra susietos su švietimo finansavimu Sąjungos valstybėse narėse. Švietimui, kvalifikacijoms ir dėstytojų apmokėjimui skiriamų finansinių išteklių skirtumai turi nemažą įtaką galimybėms pasiekti šį konkretų Lisabonos strategijos tikslą.

2005 m. Europos Komisijos priimtame pranešime „Pažanga, padaryta įgyvendinant Lisabonos tikslus švietimo ir mokymo srityse“ aiškiai parodoma, kad pažanga šioje srityje yra nepakankama laukiamo rezultato 2010 m. požiūriu. Todėl labai svarbu sutelkti dėmesį į švietimo kokybės gerinimą, taip išvengiant socialinės atskirties ir didinant mūsų ekonomikos konkurencingumą. Sveikinu Tomášą Zatloukalą su puikiu darbu.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Viena iš sričių, kurios vis dar atsilieka kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, ir ypač Portugalijoje, yra ikimokyklinis lavinimas. Todėl man atrodo yra būtina paraginti valstybes nares investuoti daug daugiau į vaikų darželių viešąjį tinklą, kurie būtų aprūpinti aukštos kokybės profesinį mokymą baigusiais auklėtojais, sugebančiais dirbti su visais vaikais, nes tai veiksmingiausia priemonė, kuria vystomas jų intelektas, suformuojamas pagrindas būsimam lavinimuisi, keliamas bendrų įgūdžių lygis, žymiai pagerinama švietimo sistemos kokybė ir kovojama su socialine nelygybe.

Taip pat būtina užtikrinti pradinį ir vidurinį lavinimą, kuris turi būti visuotinis, privalomas ir nemokamas, kad būtų galima suteikti pagrindinį išsilavinimą ir svarbiausius įgūdžius, kurie padėtų pasiekti pagrindines socialines ir pilietines vertybes bei išmokyti santarvės ir lygybės, taip stiprinant socialinę sanglaudą ir įtrauktį. Dėl aukštojo mokslo reikėtų pripažinti, kad tai pagrindinis išsivysčiusių šalių sektorius. Todėl reikia neleisti, kad mokyklose būtų nepakankamas pažangumas arba jos būtų nebaigiamos, kaip yra Portugalijos atveju, kai, deja, apytikriai 40 proc. mokinių niekada nebaigia net vidurinio išsilavinimo.

Švietimo biudžetų mažinimai, aukštojo mokslo kainų didėjimas ir sunki daugelio šeimų ir jaunimo socialinė padėtis neleidžia Portugalijai greitai pagerinti savo gyventojų auštojo mokslo ir nulemia blogiausius rodiklius Europos Sąjungoje. Žinant, kad studijos rodo, jog kiekvieni papildomi vidutinio mokyklos lankymo metai vidutinėje Europos Sąjungos šalyje pasirinktinai padidina produktyvumą 6.2 proc., galime geriau suprasti sunkumus tose šalyse, kurios neleidžia savo piliečiams naudotis aukštos kokybės švietimu.

  Rolf Berend (PPE-DE). – (DE) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, gerbiamieji Parlamento nariai, švietimas užima svarbiausią vietą Europos ekonomikos plėtros ir asmeninio jaunimo tobulinimosi srityje. Visiškai sutinku su šiais ir kitais pranešime pateiktais teiginiais ir norėčiau padėkoti pranešėjui.

Be to, reikėtų pasakyti, kad švietimo sistemos veiksmingos tada, kai skiriamos lėšos duoda geriausius galimus rezultatus. Šių tikslų iš esmės siekia visos ES valstybės narės. Tačiau lyginamieji tyrimai dažnai atskleidžia įdomių faktų apie rezultatus. Dėl to nurodymai ir prašymai valstybėms narėms, kaip išdėstyta pranešime, yra daugiau nei pateisinami žiūrint iš Europos perspektyvos, net jei neturime tiesioginių įgaliojimų švietimo turinio ir struktūros atžvilgiu. Tokių skirtingų rezultatų priežastis galima rasti mokymo kokybės ir intensyvumo pokyčiuose, kurie lemia skirtingus veiksmingumo lygius ir dėl to taip pat nevienodas galimybes mūsų jaunimui.

Manau, labai svarbu skubos tvarka pakartotinai išaiškinti, kad šiandieninė mokyklų mokinių karta užbaigusi mokslą įsijungs į tarptautinę konkurenciją dėl profesinio mokymo vietų. Vienodos galimybės visiems kelia iššūkį valstybėms narėms, kurį jos turi priimti siekdamos užtikrinti, kad jaunimas gautų geriausią galimą išsilavinimą, kuris suteiks jiems intelektinius įgūdžius, kurių jiems reikia norint gerai gyventi.

Tačiau galimybių lygybė visada taip pat turi daug bendro su kokybe ir rezultatais. Todėl reikia skirti daug dėmesio švietimo sistemos kokybei ir rezultatams. Turėtų būti galvojama ne tik apie mokymo lygybę kiekvienam, bet ir apie lygias pradines sąlygas kiekvienam, po kurių būtų geriausias įmanomas lavinimas, kuris atsižvelgtų į atskirus talentus ir skirtumus fizinių ir intelektinių gebėjimų srityje.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, 2010 m. Europos Sąjunga numato, kad 18–24 m. jaunimo pašalinimo procentas neviršys 10 proc., o daugiau nei 85 proc. virš 18 m. jaunimo studijuos pabaigę vidurinį mokslą.

9.7 proc. Europos Sąjungos vaikų, kurių amžius 0–17 m., iš dalies yra iš neturinčių pajamų šeimų. Daugelis vaikų, kilusių iš neturtingų šeimų arba iš kaimo aplinkos, nelanko nei vieno tipo mokymo po vidurinio mokslo dėl finansinių priežasčių. Manau, kad socialinėje Europoje, galimybė naudotis mokinių ir studentų stipendijomis turėtų būti suteikta visiems, kurie nori mokytis. Taip pat turi būti leista mokytis turintiems negalią vaikams.

Valstybės narės ir Komisija turi turėti, kaip prioritetą, galimybę priimti ne mažiau kaip 90 proc. iki 7 m. amžiaus vaikų į vaikų lopšelius arba darželius. Taip jaunos motinos galėtų suderinti šeimos gyvenimą su profesine veikla.

Be to, reikalauju siekiant padaryti švietimą veiksmingesniu užtikrinti mokytojų profesinį mokymą ir motyvaciją.

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Gerb. Pirmininke, norėčiau pabrėžti keletą klausimų.

Pirma sutinku su pranešėju, kad investicijos į ikimokyklinį ugdymą atneša daugiausiai naudos, nes tuo metu pasiekiami geriausi rezultatai. Be to, svarbu remti universitetų modernizaciją siekiant, kad būtų sudarytos vienodos galimybės siekti aukštojo mokslo ir padidintas jų konkurencingumą.

Antra vienodos sąlygos siekti mokslo lemia daug teigiamų rezultatų. Tai turi ryšį su socialine plėtra, ekonomikos augimu, spartesniu naujovių diegimu, žmogiškojo potencialo ir naujų technologijų plėtra, taip pat nedarbo mažinimu.

Trečia nors investicijų į švietimą grąža pasijunta tik po ilgo laiko ir joms reikia ilgalaikio planavimo, turėtume nepamiršti, kad tokios investicijos yra labai svarbios.

Ketvirta sutinku su nuomone, kad būtina susieti profesinio mokymo ir švietimo politiką su užimtumo politika, ekonomine politika ir socialine integracija.

Penkta mums reikia investuoti į jaunimą, nes jaunesnioji karta reiškia Europos Sąjungos ateitį. Labai svarbu neleisti vaikams anksti palikti mokyklą.

Šešta susidūrėme su demografine problema – Europos gyventojai senėja. Todėl turime remti suaugusiųjų tęstinį mokymą.

Ir galiausia mokslas, mokslas ir mokslas.

  Proinsias De Rossa (PSE). – Gerb. Pirmininke, man kelia nerimą, kad Komisija nekritiškai žiūri, kaip valstybės narės mažina švietimo finansavimą. Airijoje tai yra labai ryšku, kai didėja mūsų gyventojų skaičius ir, iš tikrųjų, dėl to yra perpildytos klasės. Ilgai buvau ikimokyklinio ir pradinio ugdymo šalininkas. Jis yra svarbiausias kiekvieno vaiko asmeniniam tobulėjimui. Visi požymiai rodo, kad, kuo geresnis kažkieno išsilavinimas, tuo geresnės jo gyvenimo perspektyvos. Jis net turi ryšį su ilgesniu ir sveikesniu gyvenimu.

Manau, kad Komisija ir valstybės narės turi vienodai pabrėžti kokybę, veiksmingumą ir teisingumą. Mokyklų sąlygų ir dėstymo kokybė yra veiksmingumo prielaidos. Vaikams reikia gerų mokytojų bei mokymo programų, kurios suteiktų visapusišką išsilavinimą, išmokytų moksleivius, kaip priimti racionalius sprendimus, kaip susidoroti su įvairove ir pokyčiais, kaip bendrauti su kitais ir, iš tikrųjų, suteikti platų etinį pagrindą vertybėms, kurias jie gali pasirinkti siekdami gyventi savo gyvenimą. Tai – įgūdžiai, kurių reikia jiems norint geriausiai išnaudoti save ir savo visuomenę.

Tačiau yra skubesnis ir svarbesni klausimas – alkani vaikai mūsų mokyklose. Airijoje tūkstančiai vaikų eina į mokyklą alkani ir esu įsitikinęs, kad nesame vieninteliai. Nesvarbu, kaip veiksmingai arba teisingai jie gali naudotis švietimu, šie vaikai negali gerai maitintis. To ilgalaikiai padariniai sumažins sutaupytas lėšas, kurias valstybė sukaupia neteikdama sveikų pusryčių šiems vaikams.

  Ján Figeľ , Komisijos narys. – (SK) Norėčiau padėkoti jums už nuomones suartinančias diskusijas, nes jos patvirtina ne tik pranešimą ir Komisijos komunikatą šiuo klausimu, bet ir valstybių narių poziciją. Jos išreiškė savo požiūrius lapkričio mėn. ministrų susitikime ir po to tame 2007 m. pusmetyje, kai Taryba priėmė išvadas, kuriose taip pat buvo patvirtinti pagrindiniai Komisijos komunikato punktai.

Norėčiau pateikti keletą pastabų. Manau, kad teisingumo ir veiksmingumo švietimo srityje propagavimas yra tiek moralinė pareiga, tiek ir svarbiausia finansinė bei ekonominė būtinybė. Logika liepia mums tinkamiau ir daugiau investuoti į švietimą. Tinkamiau dėl to, kad yra galimybė daug efektyviau panaudoti kiekvieną eurą, kroną ir svarą sterlingų.

Keli kalbėjusieji tvirtino, kad įgūdžiai ir švietimo kokybė bei profesinis mokymas turi lemiamą įtaką ne tik individų, bet ir socialinių grupių būsimai padėčiai ir turi būti nuolat gerinami. Tie, kurie gali gerinti juos pirmiausia yra, pvz., mokytojai. Investicijos į mokytojų profesinio mokymo kokybę ir vienas iš veiksmingiausių būdų siekti bendro situacijos pagerėjimo, nes mokytojai padaugina tokį rezultatą. Situacijos gerinimo požiūriu sistemingai reikia, pvz., kokybės vertinimo kaip pagrindinės priemonės, ir ne kaip išimties ir kažko ypatingo, bet kaip taisyklės, pagal kurią įdėtos pastangos, rezultatai ir bet kokie tarpiniai dalykai yra vertinami, o kokybė įvertinama ir už ją atlyginama.

Norėčiau pasakyti, kad Komisija, kaip tikimasi iš pranešimo, toliau skirs dėmesio šiam klausimą. Norime skirti daugiau dėmesio sąžiningam ir veiksmingam švietimui, pvz., kitų metų švietimo ir migracijos temai. Šiuo metu vyksta konsultacijos mokyklose dėl 21-ojo amžiaus, t. y., ko tikimasi iš mokyklų šioje naujoje eroje ir, žinoma, norime, kad šis procesas pasiektų aukščiausią tašką naujausiu požiūriu į mokyklų padėtį Europos visuomenėje šiandien. Kitas klausimas, kurį neseniai iškėlėme, yra rugpjūčio mėn. priimtas komunikatas dėl mokytojų profesinio mokymo kokybės ir labai svarbios jame pateikiamos išvados.

Baigdamas tikiu, kad minimi procesai, pvz., Bolonės ir Kopenhagos procesas, ir klausimai, susiję su suaugusiųjų švietimu, ikimokykliniu ugdymu ir tęstiniu mokymu, turi būti keliami kartu naudojimosi galimybės ir kokybės, kaip esminių veiksnių tikrai sąžiningoje švietimo sistemoje, kurios mums reikia šiandien ir reikės ateityje, tema.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2007 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienį.

Pareiškimai raštu (142 straipsnis)

  Marianne Mikko (PSE), raštu. – (ET) Laikas nieko nelaukia. Akivaizdu, kad 2010 m. Europoje nebus pasaulyje pačios konkurencingiausios ekonomikos. Tinkama ir gerai struktūriškai apibrėžta švietimo sistema leistų pasiekti šį tikslą.

Negalima nepaisyti atskirų aukščiausiojo lygio universitetų akademinio ir finansinio lygio. Pagal įvairius duomenis iš 50 pasaulio aukščiausiojo lygio universitetų 20–30 yra Jungtinėse Valstijose. Kiti penki ar šeši yra Jungtinėje Karalystėje. Likusi Europos dalis yra trečioje vietoje su keturiais ar penkiais universitetais, Kanada ir Australija nedaug nuo jų atsilieka.

Sėkmės istorijos paprastai kartotojasi. Deja, ši sėkmės istorija atsirado dėl to, kad Anglų kalbos švietimo rinka gali naudotis milijardais galingų klientų. Masto rezultatas daro likusį darbą. Dėl to Harvardas yra dešimt kartų turtingesnis ir žinomesnis nei artimiausias konkurentas.

Amerikos šiaurės rytinės dalies universitetų bei Oksfordo ir Kembridžo elitinių sistemų imitavimas žemyninėje Europoje yra rizikingas projektas. Net pavadinčiau jį neperspektyviu užsiėmimu. Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek ir Jungtinėje Karalystėje daugelio paprastų gyventojų raštingumas ir mokėjimas skaičiuoti yra laikomas nepakankamu.

Trokštant sėkmės, ypač greitos sėkmės, būtų išmintingiau visiškai pasikliauti tomis veiklos rūšimis, kurios mums įprastos. Sėkmingiausia Europos Sąjungos šalis švietimo požiūriu neabejotinai yra Suomija, kurios šalies strategija apima viešą galimybę naudotis švietimu visur vienodai aukštame lygyje.

Švietimas pagal savo pobūdį yra strateginė sritis. Sprendimų ir veiksmų rezultatai pasirodo tik praėjus dešimtmečiams. Todėl būtų beprasmiška, kadangi lygybei, matyt, bus aukojamas kitas šimtmečio ketvirtis viršūnių susitikimų vardu. Net jei tai būtų teisinga pasirinkimo kryptis.

Vienodai aukštas lygis tebėra geriausia Europos korta tarptautinėje konkurencijoje.