Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2007 m. spalio 24 d. - Strasbūras

19. Nuosprendžių vykdymo atidėjimo, alternatyvių sankcijų ir lygtinių nuosprendžių pripažinimas ir priežiūra – Teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimas (diskusijos)

  Pirmininkė. – Tolesnis klausimas – bendra diskusija dėl šių pranešimų dėl baudžiamųjų bylų ir nuosprendžių:

- A6-0356/2007, pranešėja M. Esteves, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu, dėl Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos iniciatyvos siekiant priimti Tarybos pamatinį sprendimą dėl nuosprendžių vykdymo atidėjimo, alternatyvių sankcijų ir lygtinių nuosprendžių pripažinimo ir priežiūros [06480/2007 - C6-0129/2007 - 2007/0807 (CNS)];

- A6-0362/2007, pranešėjas I. Varvitsiotis, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu, dėl Tarybos pamatinio sprendimo dėl teismo sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje projekto [09688/2007 - C6-0209/2007 - 2005/0805(CNS)].

  Franco Frattini, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. − Gerb. pirmininke, aš remiu abi iniciatyvas, kurios, mano nuomone, viena kitą papildo ir kurios abi sudaro asmenų, nuteistų su laisvės atėmimu nesusijusiais nuosprendžiais arba laisvės atėmimo nuosprendžiu ne toje valstybėje narėje, kurioje jie nuolat gyvena.

Mes taip pat remiame iniciatyvas, tokias, kaip šios, kuriomis įgyvendinamas tarpusavio pripažinimo principas. Abiejų iniciatyvų tekstų projektai buvo gerokai išplėtoti Bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose darbo grupės diskusijose. Daugelis M. Esteves ir I. Varvitsiotis per pirmąją parlamentinę konsultaciją pasiūlytų pakeitimų jau yra priimti tolesnių diskusijų metu. Dėkoju abiem pranešėjams už jų įdomius pranešimus; ypač dėl pirmosios iniciatyvos M. Esteves atliko labai kruopščią Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlyto teksto teisinę analizę. Ji nustatė pagrindines problemas, susijusias su skirtingomis sankcijomis valstybėse narėse ir tarpusavio pripažinimo įgyvendinimo būdo neturint savo sistemoje tikslaus atitikmens problemą.

Kita problema, į kurią ji, kaip pranešėja, atkreipė dėmesį – kaip žiūrėti į laisvės atėmimo netaikymo sąlygų pažeidimą, ir kuri valstybė narė – sprendimą priėmusioji valstybė narė ar vykdančioji valstybė narė – turėtų skirti sankciją dėl tokio pažeidimo.

Keletas pastabų dėl kai kurių pagrindinių pakeitimų. Norėčiau pakomentuoti pirmojo pranešimo 1 pakeitimą. Tvirtinant tekstą pavadinimą reikės pakeisti, kadangi iš taikymo srities pašalinti lygtiniai nuosprendžiai. Tai taip pat liečia įvairius kitus su lygtiniais nuosprendžiais susijusius pakeitimus.

12 pakeitimas skirtas „teisėtos gyvenamosios vietos“ sąvokos apibrėžimui. Šiuo metu dėl šios sąvokos ir dėl galimybės išvykti dirbti arba mokytis į kitą valstybę narę diskutuojama Taryboje. Be to, ypač norčiau paminėti 16 pakeitimą. Galiu jums pranešti, kad dėl šio teksto taryboje diskutuojama labai sėkmingai, ir Tarybai pirmininkaujanti Portugalija tikisi – o Komisija tam visiškai pritaria – kad politinis susitarimas bus pasiektas 2007 m. gruodžio pabaigoje, prieš baigiantis Portugalijos pirmininkavimo laikotarpiui.

Dėl antrosios iniciatyvos – iniciatyvos dėl Europos vykdomasis raštas ir nuteistųjų asmenų perdavimas – aš pritariu antrajam pranešimui, parengtam I. Varvitsiotis, kuriame nurodoma, kad į Europos Parlamento pastabas, pateiktas pirmajame pranešime, iš esmės buvo atsižvelgta. Tai tiesa: mes atsižvelgėme į Parlamento pateiktus pakeitimus ir pasiūlymus.

Dėl pranešėjo siūlomo vienintelio pakeitimo – naujos 2a konstatuojamosios dalies – aš visiškai pritariu teiginio, kad procesinės teisės baudžiamosiose bylose yra esminis dalykas siekiant užtikrinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, esmei, taip pat sutinku, kad labai gaila, jog ši procesinių teisių priemonė nebuvo priimta, nepaisant Parlamento paramos ir mūsų pastangų pasiekti susitarimą dėl procesinių teisių. Deja, tai nebuvo įmanoma.

  Maria da Assunção Esteves, pranešėja. – (PT) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia aš turiu padėkoti Parlamento nariams, glaudžiai bendradarbiavusiems su manimi Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete ir padėjusiems man savo kritinėmis pastabomis, ypač I. Guardans, P. Demetriou, o ypač F. Correia. Mums visiems labai trūksta F. Correia, kuris buvo Europos Parlamento Socialistų frakcijos narys iš Portugalijos. Jis man padėjo rengti šį pranešimą, vėliau mirė. Aš manau, kad geriausiai atsidėkoti jam galėčiau viešai pasižadėdama stengtis Europos Parlamente padėti įgyvendinti jo idėjas dėl Europos kaip siekių ir vizijų projekto ir kaip titano, galinčio nešti savo teisių principus į pasaulį. Būtent šitaip šiandien aš norėčiau atsidėkoti mūsų draugui ir kolegai Fausto Correia.

Norėčiau trumpai apibendrinti šiame pranešime iškeltus klausimus. Visų pirma turiu pabrėžti, kad šis pranešimas, kaip ir visi kiti pranešimai, yra atviras: atviras geriausių sprendimų ieškojimui ir radimui. Kaip minėjo Komisijos narys, ši Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva duoda dvejopos naudos. Pirma – skatindami pripažinti ir prižiūrėti alternatyvias įkalinimo nuosprendžiams priemones, mes propaguojame politinę kultūrą, kuri didina tikimybę, kad teismai tokias priemones taikys. Mes propaguojame baudžiamosios teisės sušvelninimą valstybėse narėse ir Europos baudžiamosios teisės kokybę. Antras naudingas dalykas – tai, kad ši iniciatyva padės daryti kriminalinę teisę vis labiau europietišką – labiau suderintą ir mažiau suskaidytą.

Iš tikrųjų, Europos integracija, kuri žengė esminį žingsnį į priekį naujoje Sutartyje, dėl kurios praėjusį savaitgalį susitarta Lisabonoje, pasiekė lygį, kurio baudžiamoji teisė Europos erdvėje dar negali atitikti. Labai svarbu, kad mes vis labiau propaguotume ne tik tarpusavio pripažinimo, bet ir baudžiamosios teisės suderinimo principus nuosprendžių struktūros, jų vykdymo būdų, nusikaltėlių ir visuomenės tarpusavio santykių atžvilgiu bei dar didesnį materialinės ir procedūrinės baudžiamosios teisės tarpusavio atitikimą valstybėse narėse.

Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje, nurodant pagrindinius principus, kurie sudaro bendruosius Europos Sąjungos principus, aiškiai parodoma, kad tai turi prasmę tik tuomet, jeigu plėtojama Europos baudžiamoji teisė. Daugelį šių principų saugo baudžiamosios teisėkūros aktai. Konkrečiai dėl šio pareiškimo norėčiau pareikšti tik dvi ar tris pastabas, kurias aš laikau esminėmis. Pirma, Parlamento darbe ypač pabrėžta, kad reikalingas sprendimą priimančios ir šalies tarpusavio galių pasidalijimas. Vadovaujamasi aiškia logika, pagal kurią valstybė naudoja savo galią taikydama savo pačios įstatymus. Antra, vadovaujamasi principu, kad atsisakymas yra išimtinis atvejis, todėl būsimasis pamatinis sprendimas galės būti kiek galima efektyvesnis. Trečia, vadovaujamasi logika, pagal kurią priemonių pobūdžio adaptuoti neįmanoma, kitaip bus kvestionuojamas ir pats baudžiamasis teisėtumas. Pagaliau taip pat reikia užtikrinti rungimosi principą bylose, kuriose numatoma atšaukti nuosprendžio vykdymo atidėjimą.

Baigsiu, gerb. pirmininke, žodžiais, jog ši Europos baudžiamosios teisės pažanga, nepaisant visko, netrukus mums atrodys labai ribota. Europa kaip projektas bus įgyvendinta tik tuomet, kai pajėgsime sukurti antropocentrinius ir kosmopolitinius įstatymus, kurie aprėps ir baudžiamuosius įstatymus, labiau suderintus ir mažiau suskaidytus sienų.

  Ioannis Varvitsiotis (PPE-DE), pranešėjas. – (EL) Gerb. pirmininke, aš norėčiau pradėti pagarbiai prisimindamas mūsų mirusį kolegą, Parlamento narį F. Correia, kuris labai daug prisidėjo sudarant teisingą ir išsamų pranešimą, kurį minėjo Komisijos Pirmininko pavaduotojas.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tema, kurią šiandien aptariame, turi labai ilgą istoriją. Ji prasidėjo 1983 m., nuo Europos Tarybos konvencijos, kurią priėmė visos valstybės narės. Tačiau konvencijoje buvo numatyta, kad kalinį viena šalis gali perduoti kitai tik kaliniui sutikus. Taigi ta konvencija buvo neveiksminga. Antroje konvencijoje buvo numatyta, kad kalinio sutikimas nereikalingas, tačiau šią konvenciją pasirašė ne visos Europos Tarybos valstybės narės, todėl šios pastangos žlugo.

Dėl naujos trijų ES valstybių narių – Austrijos, Suomijos ir Švedijos – iniciatyvos buvo pateiktas Tarybos kruopščiai parengtas projektas, kuris buvo paskelbtas kaip pagrindų konvencija. Kas buvo numatyta šiame pamatiniame sprendime? Jame numatyta, kad nuteistas ES valstybės narės pilietis turi būti perduotas tai valstybei narei, ūrios jis yra pilietis arba kurioje jis nuolat gyvena arba turi visą savo turtą. Tai labai protinga, kadangi matome, kad jam išėjus iš kalėjimo jį reabilituoti bus daug lengviau: žmogus, perduotas valstybei narei, kurios pilietybę jis turi, supras kalbą, netoliese turės savo draugus ir gimines ir bus pažįstamoje aplinkoje.

Šis pranešimas, kaip jūs, gerb. pirmininke, pamenate, buvo patvirtintas 2006 m. birželio mėn. didžiąja Parlamento narių balsų dauguma. Deja, į jį buvo biurokratiškai sureaguota Lenkijoje, kuri, taikydama įvairias procedūrines gudrybes, užvilkino šio pagrindų sprendimo įgyvendinimą. Todėl svarstymas buvo atnaujintas. Laimei, padarius nuolaidų Lenkijos reikalavimams problema galiausiai buvo išspręsta patenkinamai.

Tačiau, gerb. pirmininke, leiskite atkreipti dėmesį, kad jeigu mes šitaip galvojame, tai nėra ko kalbėti apie vieningą Europą. Mes negalime kalbėti apie Europos konsensusą, kai kiekviena valstybė narė dėl savo ribotų motyvų sužlugdo tokią teisingą priemonę. Apie kokią vieningą Europą tuomet kalbame?

Norėčiau pabrėžti, kad prieš dvi dienas Portugalijos ministro pirmininko pristatytoje Konstitucinėje sutartyje, laimei, numatyta, kad nutarimai šioje srityje taip pat bus priimami balsų dauguma, taigi veto pagaliau neliks.

Baigiant leiskite man padėkoti Komisijos Pirmininko pavaduotojui F. Frattini už jo įnašą ir palinkėti, kad dabar, praėjus 25 metams, ši gerai apgalvota iniciatyva kuo greičiau taptų tikrove.

  Panayotis Dimitriou, PPE-DE frakcijos vardu. – (EL) Gerb. pirmininke, laisvė, saugumas ir teisingumas – tai trys žodžiai, kuriuos vis girdime ES. Tai trys Hagos programos komponentai, kuriais visais kartu ir atskirai buvo remiamasi visų Europos Sąjungos valstybių narių labui.

Tarpusavio pripažinimo ir teismų sprendimų vykdymo principas, kuris prieš aštuonerius metus, 1999 m., Tamperės Europos Vadovų Taryba apibūdino kaip teisminio bendradarbiavimo pamatą, nejuda į priekį. Keli žingsniai, reikalingi šiam principui įgyvendinti, žengiami labai lėtai. I. Varvitsiotis teisingai įvardijo ir apibūdino pagrindinę šios problemos priežastį: tai atskiros, nacionalistinės įvairių valstybių pozicijos. I. Varvitsiotiso pranešimo tema – Tarybos pamatinis sprendimas dėl teismo sprendimų baudžiamosiose bylose skiriant laisvės atėmimo bausmes, kai nuosprendis priimtas kitoje ES valstybėje narėje. Šis sprendimas rodo, kaip lėtai ir neorganizuotai kuriame laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, kadangi šis sprendimas – tai tik viena iš daugelio priemonių, kurių jau yra imtasi ir kadangi taip ilgai užtruko jį parengti.

Bet kuriuo atveju mes džiaugiamės, kad svarstymo procedūra baigta, ir priimta bendra pozicija teismų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo.

I. Varvitsiotis nusipelno pagyrimo už savo indėlį į šį palankų pasiūlymo rezultatą, kurį mes priėmėme ir už kurį balsuosime.

Nuosprendžių, kurių vykdymas atidėtas, alternatyvių sankcijų ir lygtinių nuosprendžių tarpusavio pripažinimas ir priežiūra – M. Esteve pranešimo tema; tai, be abejo, dar vienas žingsnis iš tų, kuriuos reikia žengti siekiant įgyvendinti teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo principą.

Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlyme siekiama iš naujo integruoti nuteistuosius į visuomenę. Jame siūloma leisti jiems atlikti kitos valstybės narės teismo priimtus atidėtus nuosprendžius, alternatyvias sankcijas ir lygtinius nuosprendžius savo gyvenamoje valstybėje narėje.

Pranešėja atliko puikų darbą ir aš ją sveikinu. Tačiau aš manau, kad pateiktas „teisėtos ir nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvokos apibrėžimas yra neteisingas. Be to, kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, nėra reikalo vartoti žodžio „nepriimtini“, kadangi priimtinų pažeidimų nėra. Tačiau aš suprantu, kad verčiant šiuos du terminus kyla problemų, todėl raginu M. Esteves atlikti reikiamus žodinius pakeitimus, kad tekstas galėtų būti teisingai perteiktas visomis kalbomis.

  Andrzej Jan Szejna, PSE frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke! Gerb. Komisijos nary! Europos Sąjunga – tai ne tik bendra ekonominė erdvė. Ekonominę dimensiją reikia suvokti ir intensyvios politinės ir teisinės Europos Sąjungos integracijos kontekste.

Europos Sąjunga – tai politinės organizacijos, jungiančios atskirų valstybių narių interesus į kuriamą kosmopolitinę teisinę sistemą. Nors dalį valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų dar tik pradedama derinti, džiugu, kad valstybių narių tarpusavio santykiams būdingas viena kitos teisinėmis sistemomis. Tai palengvina bendradarbiavimą ir leidžia vykdančiajai valstybei pripažinti sprendimą priimančios valstybės valdžios priimtą sprendimą.

Dera pažymėti, kad baudžiamosios teisės švelninimas skverbiasi į Europos teisinę sistemą, kuri juk yra pagrįsta pagrindine vertybe – žmogumi. Europos politika turi būti visais atžvilgiais nuosekli nustatant ir vykdant nuosprendžius bei dėl nuteistųjų ir visuomenės bendrų tarpusavio ryšių. Alternatyvių sankcijų taikymo palengvinimai padės propaguoti humanišką požiūrį į baudžiamąją teisę ir nuosprendžius, taigi ir propaguoti Europos teisę. Ypač reikia atkreipti dėmesį į nuteistojo teisę ir galimybę grįžti į visuomenę. Taigi reikia apsvarstyti galimybę plačiau taikyti laisvės atėmimo nuosprendžiams alternatyvias bausmes. Reikia turėti omenyje, kad pagal tarptautinius standartus nuteistojo statusas yra kiekvienos politinės bendrijos teisingumo sistemos civilizuotumo apibūdinimo pagrindas.

Todėl reikia paremti šiandien pateiktus pamatinius sprendimus dėl glaudesnio bendradarbiavimo baudžiamosios teisės srityje, kadangi vykstantis valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų derinimas yra esminė Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo sąlyga.

  John Attard-Montalto (PSE). - Gerb. pirmininke, aš norėčiau sutelkti dėmesį į vieną siūlomų dalykų aspektą. Akivaizdu, kad šios teisėkūros raison d’être yra humanizmas. Žiūrėdami, kodėl vienoje valstybėje priimtas baudžiamasis nuosprendis gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, matome, kad taip palengvinamas gyvenimas nuteistajam: taip jis gali būti arčiau savo šeimos ir savo kilmės šalies.

Man iš tiesų keista, kad, nors šią teisėkūrą traktuojama humanistiniu požiūriu, vienas iš kriterijų, kurie netaikomi, kai viena šalis perduoda joje bausmę atliekantį asmenį kitai valstybei, mano nuomone, yra humanistinis aspektas. Mes daugiausia remiamės tautybės, pilietybės arba teisėtos gyvenamosios vietos kriterijais. Kita vertus, mes teikdami pasiūlymus ir kontrapasiūlymus kalbame apie „artimus ryšius“, tačiau humanistinis aspektas kaip kriterijus netaikomas.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į konkretų atvejį: ES šalyje laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo, kuris nėra ES pilietis, negalėtų atlikti bausmės arčiau savo tėvynės, kadangi šis aspektas – humanizmo kriterijus – yra praleistas.

  Pirmininkė. – Diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj.