Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2007 m. spalio 25 d. - Strasbūras

13.2. Pakistanas

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra keturi rezoliucijų projektai dėl Pakistano.⁽¹⁾

  David Martin (PSE), autorius. – Gerb. pirmininke, leiskite man pradėti išreiškiant užuojautą siaubingo bombardavimo Karačyje aukoms. Mūsų mintys yra skirtos visiems tiems, kurie nukentėjo nuo šio dramatiško įvykio.

Pakistanas yra valstybė, Europai kelianti didelį susirūpinimą. Tai yra puikiai prekiaujanti, ir ne tik savo žemyne, tauta, ir ji yra gyvybiškai svarbi sąjungininkė kovoje su terorizmu. Todėl labai gaila, kad per savo šešiasdešimties metų istoriją Pakistanas netapo tikrai demokratiška valstybe, tačiau, kita vertus, mus turėtų padrąsinti tai, kad jis netapo teokratija ar netgi nuolatine karine diktatūra. Pakistanui dar kartą yra atveriamas langas į demokratiją.

Mes laukiame teismo sprendimo dėl Prezidento rinkimų teisėtumo rezultatų. Mes raginame Prezidentą P. Musharrafą susitaikyti su rezultatu, jei jis bus jam priešiškas, tačiau taip pat raginame žmones Pakistane ir visame pasaulyje priimti teismo sprendimą, jei jis bus palankus prezidentui. Manau, kad tai vienintelis dalykas, kuriuo remdamiesi mes galėsime stumtis į priekį šioje šalyje.

Dėl sausio mėn. vyksiančių rinkimų aš tikiuosi, kad vyriausybė ir toliau ruošis šiems rinkimams, ir Benazir Bhutto galės saugiai vykdyti rinkiminę kampaniją. Tai sakydamas, aš žinau, kad mes numanome, jog už bombardavimo stovi vyriausybė; aš tuo netikiu, tačiau mes turime užtikrinti, kad būtų garantuotas visų kandidatų saugumas ir vyriausybė padarytų viską, kad apsaugotų Benazirą Bhutto. Aš taip pat manau, kad N. Sharifui turėtų būti leista grįžti į šalį ir, jei jis to nori, vykdyti rinkiminę kampaniją, taip pat turi būti užtikrintas jo saugumas.

Per visą rinkimų periodą kariuomenė turėtų laikytis nuošalyje, ir aš tikiuosi, kad iki sausio mėn. ir, žinoma, iki tol, kol prasidės rinkiminė kampanija, prezidentas pats nusivilks uniformą ir pradės iš tiesų civiliškai valdyti savo šalį. Tai yra geriausia, ko galima tikėtis dėl Pakistano ateities, ir tai yra geriausia, ko galima tikėtis Europos ir Pakistano santykiams: kad sausio mėn. būtų demokratiškai išrinktas Parlamentas ir kad prezidentas uniformą pakeistų civiliais drabužiais.

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), autorė. – (SV) Ačiū, gerb. pirmininke. Visų pirma su skaudančia širdimi turiu pasakyti, kad kiekvieną mėnesį čia, Parlamente, mes turime nuspręsti dėl įvairių rezoliucijų, kadangi labai didelė aplink mus esančio pasaulio dalis negerbia pilietinių laisvių ir teisių ir pažeidžia pagrindines žmogaus teises. Turiu tai pasakyti, kadangi manau, jog yra labai baisu, kad tai vis tęsiasi ir tęsiasi. Mes apie tai kalbame čia, Parlamente, apie tai kalbame daugybėje įvairių kontekstų, ir vis tiek tai tęsiasi.

Dėl Pakistano, kuris yra šiuo metu aptariamos rezoliucijos tema, noriu pasakyti, kad GUE/NGL frakcija visiškai pritaria rezoliucijai. Rezoliucijoje pateikiama daug labai pagrįstų prašymų Pakistano vyriausybei. Mes Pakistaną supančiame pasaulyje negalime nutylėti apie karinio režimo įtaką ir sprendimo galią visose visuomenės srityse. Valdžia turi būti perduota civilinei demokratinei vyriausybei. Mes turime remti visas savanoriškas organizacijas ir visus, kurie dirba dėl demokratinių laisvių ir teisių. Aš ypač noriu pabrėžti rezoliucijos 16 straipsnio dalį. Šiuo požiūriu Parlamentas išreiškia didelį susirūpinimą dėl to, kad didelė dalis Pakistano moterų negali dalyvauti demokratiniame procese. Pakistano žmonės yra engiami karinio režimo religiniais pagrindais, tačiau mes neturime pamiršti apie spaudimą, kurį patiria didelė dalis Pakistano moterų. Mūsų frakcija labai nori palaikyti visą rezoliuciją. Ačiū.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), autorius. – (ES) Gerb. pirmininke, aš taip pat noriu pasakyti, kad nepaisant to, kad logiškai visa atsakomybė dėl situacijos sprendimo gula ant Pakistano valdžios institucijų pečių, tai neturėtų leisti mums pamiršti, kad Europos Sąjunga ir visų pirma mes, valstybės narės, nešame milžinišką atsakomybę bent jau už tai, kad situacija nepablogėtų.

Tai yra susiję su praktika, kuri taip pat yra nesuprantama, kadangi ji yra nesuderinama su ketinimu išspręsti susidariusią situaciją, toliau eksportuoti arba mėginti eksportuoti ginklus į Pakistaną.

Pateiksiu tris pavyzdžius: 2006 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė į regioną, įskaitant Pakistaną, leido eksportuoti 15 000 graižtvinių ginklų; Prancūzija ir toliau siekia parduoti Pakistanui raketas ir radarus, skirtus sukurti karinį oro laivyną, kurį Pakistanas, kaip įtariama, plėtoja kartu su Kinija; ir Vokietija taip pat buvo atsakinga už didelių kiekių amunicijos, ginklų ir kitokios karinės įrangos eksportą.

Todėl aš manau, kad noras išspręsti situaciją Pakistane yra nesuderinamas su tokiu tiekimu. Taigi siūlau ir prašau savo kolegų pritarti pakeitimui, siekiant nutraukti bet kokį ginklų ir karinės įrangos eksportą iki tol, kol bus galima užtikrinti, kad jie nebus panaudoti žmogaus teisėms pažeisti.

  Charles Tannock (PPE-DE), autorius. – Gerb. pirmininke, praėjusią savaitę Karačyje sprogusi savižudžio bomba mums priminė apie tai, kaip pavojingai Pakistane įsivyravo anarchija. Perspektyva, kad branduoliniu ginklu apsiginklavęs Pakistanas taps niekšiška islamistų fanatikų kontroliuojama valstybe, tiesa sakant, yra bauginanti.

Aš nesu ypatingas Benaziro Bhutto, kurio, kaip ministro pirmininko, valdymo laikotarpis pasižymėjo plačiai paplitusia korupcija, gerbėjas, tačiau galiausiai demokratiškas ir į pasaulietiškumą linkstantis civilio valdymas visada yra geriau nei karinis diktatas, kuris šiuo atveju kelia pavojų dėl savo ryšių su islamistinėmis partijomis ir afganų Talibanu. Prezidentas P. Musharraf yra laikomas mūsų šalininku kovoje su terorizmu; kartais aš pagalvoju, kiek jis yra pasiryžęs panaikinti terorizmą savo paties šalyje.

Tikimasi, kad B. Bhutto grįžimas į Pakistaną gali duoti stimulą žmogaus teisėms. Vienas iš labiausiai nerimą keliančių dalykų yra religinių mažumų, įskaitant krikščionis, induistus ir Ahmadi musulmonus. Jei ji nori, kad į ją būtų rimtai žiūrima kaip į pažangią modernesnio Pakistano lyderę, ji privalo užtikrinti, kad Pakistanas laikytųsi savo įsipareigojimų pagal žmogaus teisių konvencijas.

Tačiau, kol Pakistanas susiduria su daugeliu iššūkių, mes turėtume pripažinti, kad kai kuriose srityse buvo pasiekta tam tikros pažangos. Ekonomika ir toliau auga ir Pakistanas taip pat yra įsipareigojęs dėl pasitikėjimą skatinančių priemonių su Indija dėl ginčo dėl Jammu ir Kašmyro.

Vienas klausimas, kuris lieka visiškai neatsakytas, yra kaip teisiškai Pakistano vyriausybė, nepaisant Aukščiausiojo Teismo sprendimo leisti Ministrui Pirmininkui Nawazui Sharifui grįžti iš tremties į Pakistaną, nedelsdama deportavo jį į Saudo Arabiją. Kaip pagal tarptautinę teisę vyriausybė gali deportuoti savo šalies piliečius? Gali būti, kad Nawaz Sharif dabar turi atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį atkurdamas pilietinių demokratinių politikų Pakistane daugiapartiškumą.

  Bernd Posselt, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, mes turime būti labai įžvalgūs Pakistano atžvilgiu. Tai yra didelė ir svarbi šalis, turinti audringą istoriją. Pakistano valstybė buvo dirbtinai sukurta kaip namai Indijos musulmonams, todėl ji turi islamišką identitetą, dėl kurio mes dabar nieko negalime prikišti. Tai buvo daugiau ar mažiau jo pradinis raison d’źtre.

Tai nereiškia, kad mes neturėtume kovoti su Islamo ekstremistais, ir, žinoma, patys pakistaniečiai stengiasi su tuo kovoti. Pakistanas buvo svarbus sąjungininkas atremiant sovietinę Afganistano okupaciją, sprendžiant su komunistine Kinija susijusius klausimus ir ilgalaikių sovietų bandymų įgauti įtakos Indijoje kontekste. Jis buvo svarbus strateginis faktorius iš Vakarų.

Kita vertus, nereikia nė sakyti, kad Pakistanas susiduria su sunkumais, apie kuriuos mes turime žinoti: sudėtinga ir nevienalytė gyventojų struktūra etniniu ir religiniu požiūriu, plačiai paplitęs skurdas ir, žinoma, poreikis stiprinti demokratiją ir teisinę valstybę. Mes turime šaliai skirti labai daug palaikymo, rengiant laisvus rinkimus ir sukuriant stipresnę nepriklausomą teismo organų sistemą, ir turime paraginti karinę komandą palaipsniui perduoti valdžią išrinktiems politikams. Svarbiausia, kaip sakė Charles Tannock, mes turime skatinti Pakistaną tęsti pasitikėjimo kūrimo procesą su kaimynine Indija.

Todėl buvo gauta padrąsinančių ženklų ir subalansuotos politikos Pakistane tikslas yra stiprinti tuos ženklus išreiškiant bet kokią reikiamą kritiką.

  Sarah Ludford, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Pakistano žmonės nenusipelno karinio diktato, žiaurumo ir įstatymų nesilaikymo. Todėl vienas iš pagrindinių šios rezoliucijos straipsnių yra tas, kuriame patvirtinamas mūsų solidarumas Pakistano žmonėms, kurie taip pat siekia demokratinio valdymo ir skaidrios, atskaitingos valdžios, ir kurie drąsiai ir su apsisprendimu stoja prieš terorizmą ir nusikalstamą žiaurumą.

Žinoma, todėl mes pabrėžiame poreikį sugrįžti prie demokratijos ir civilio valdymo per laisvus ir skaidrius rinkimus, vyksiančius sausio mėn., kadangi tai yra vienintelis būdas atsakyti į Pakistano visuomenės iššūkius.

Tuo pačiu metu mes taip pat pabrėžiame poreikį panaikinti Pakistano visuomenės militarizavimą ir apgailestaujame, kad Prezidentas P. Musharraf neatsisakė savo armijos vado pozicijų, kaip kad buvo žadėjęs. Teisinė valstybė Pakistane yra itin nepastovi. Kartais būdavo tam tikrų padrąsinančių postūmių, tačiau jie taip pat būdavo lydimi labai represyvių sprendimų. Nuo to ypač kenčia religinės ir kitokios mažumos bei moterys. Mes teisėtai raginame imtis patobulinimų šioje srityje.

Tai, žinoma, yra taip pat apgailestautina, kaip ir tai, kad praėjusią savaitę nuo savižudžio bombos žuvo 140 ir sužeista 500 žmonių. Aš bijau, kad tai gali būti pretekstu sugriežtinti politinę veiklą, kadangi jau buvo pranešta, kad politinėms partijoms bus leista rengti susitikimus tik gerai apsaugotuose parkuose ir viešose aikštėse, bet neleidžiama organizuoti procesijų. Galima suprasti, kad tai tapo pretekstu.

Pagaliau viena iš priežasčių, kodėl aš noriu, kad Pakistanas kovotų ir su ekstremizmu ir su sukarinimu, bei sugrįžtų į teisinę valstybę, yra poveikis pakistaniečių kilmės Britanijos gyventojams, reikalaujant jiems, pavyzdžiui, prisistatyti arba reikalaujant visų vykstant į JAV. Jei Pakistanas būtų demokratinė visuomenė, tokiems žmonėms kaip mano rinkėjai tokios grėsmės nebūtų.

  Ryszard Czarnecki, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, šiandien per televiziją buvo paskelbta apie dar vieną išpuolį Pakistane, per kurį žuvo žmonės. Tai taip pat yra nesibaigianti istorija. Kodėl mes gaištame tam laiką, juolab, kad mes atstovaujame savo mokesčių mokėtojams? Turėtume prisiminti, kad Europos Sąjunga Pakistanui skiria dideles pinigų sumas sveikatos apsaugai, skurdo šalinimui ir švietimui. Dėl šios priežasties mes turime teisę domėtis tuo, kas vyksta toje šalyje, kuri iš dalies yra remiama iš mūsų rinkėjų pinigų.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tuos klausimus, kurių mes čia dar neaptarėme. Visų pirma į tai, kad Pakistane yra persekiojamos ir diskriminuojamos religinės mažumos: ne tik krikščionys, bet ir induistai, sikai ir budistai. Aš manau, kad verta atkreipti dėmesį į šį klausimą. Šis klausimas dingsta iš akiračio išpuolių ir tragiškų mirčių kontekste, tačiau tai yra nuolatinis dalykas.

Aš norėčiau pažymėti, ir šis klausimas jau buvo iškeltas, kad vyksta moterų diskriminavimas. Šiuo klausimu yra išleisti specialūs hudud dekretai. Tai taip pat turėtų būti pasmerkta, ir man labai malonu, kad mes tai darome pakankamai nepriklausomai nuo mūsų politinio susiskirstymo.

  Koenraad Dillen, ITS frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, žinoma, mes visi išreiškėme pasibaisėjimą šokiruojančiais praėjusios savaitės išpuoliais Pakistane, kurie, kaip sakė prieš mane kalbėjęs narys, yra nesibaigianti istorija.

Tačiau tai neturėtų mums sutrukdyti pažymėti esminį dalyką, kad Pakistanas, žinoma, yra karinis diktatas, kad oficialiajame Pakistane yra labai smarkiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir kad jo vadovai vis dar nesilaiko įstatymų. Tačiau Pakistanas taip pat yra griežta islamiška valstybė, kurioje nėra vietos kito tikėjimo žmonėms ar religinėms mažumoms, ir, kaip jau buvo minėta, šalis turi branduolinių ginklų.

Galbūt, o gal ir ne, Islamabadas yra didesnė grėsmė nei Teheranas. Aš nežinau. Mane taip pat aplanko šioks toks déją vu su Pakistanu jausmas, kadangi kaip ir kitose islamiškose šalyse, pavyzdžiui, Alžyre, kariniai diktatai ar režimai, kuriuose armija atlieka dominuojantį vaidmenį, neleidžia islamo fundamentalistams užimti valdžios. Deja, daugiau demokratijos reiškia daugiau islamiško fundamentalizmo, ir paradoksalu, bet mažiau demokratijos. Tai dilema, kurios taip paprastai neišeina išspręsti.

  Marios Matsakis (ALDE). - Gerb. pirmininke, mirtinas išpuolis prieš nieko neįtariančius šalininkus, sveikinančius sugrįžtančią Benazirą Bhutto spalio 18 d. Karačyje, buvo dar vienas kietaširdiškas terorizmo aktas prieš demokratinius pokyčius Pakistane.

Tarptautinė bendruomenė su siaubu žiūrėjo, kaip dar daugiau nekaltų tautos, kurioje diktatoriškas generolas Musharraf paverčia šalį baimės ir įstatymų laužymo valstybe, civilių buvo paaukota. Šis brutalus asmuo ir jo korumpuota šalininkų grupė yra vėžį sukelianti kankynė Pakistano žmonėms. Deja, jis vis dar valdžioje ir labiausiai dėl to, kad jį palaiko Vakarai, o ypač JAV, tačiau, žinoma, ir viena ar dvi ES valstybės narės.

Dabar atėjo laikas, kai Vakarai privalo skubiai ištraukti kilimą iš po P. Musharrafo kojų ir paramą teikti ne jam, o Pakistano demokratinėms reformos pajėgoms.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, kadangi Pakistanas ruošiasi svarbiems parlamento rinkimams, situacija, kaip mums žinoma, yra labai sudėtinga ir kelianti nerimą, ir aš, kaip ir daugelis jūsų, turiu pasakyti, kad esu giliai sukrėsta baisaus sprogdinimo išpuolio ir pasikėsinimo nužudyti Karačio mieste, kai Benazir Bhutto praėjusią savaitę sugrįžo į šalį, bei siaubingomis tokios daugybės nekaltų žmonių žūtimis. Mes norėtume išreikšti nuoširdžią užuojautą aukų šeimoms ir kreipiamės į Pakistano valdžią, kad už tai atsakingi asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Šis išpuolis prieš taikų sambūrį dar kartą aiškiai parodė visus terorizmo ir fundamentalizmo pavojus Pakistano žmonėms. B. Bhutto buvo teisi šį siaubingą įvykį apibūdindama kaip išpuolį prieš demokratiją, ypač dabartiniame šalies rinkiminiame kontekste.

Parlamento noras išreikšti solidarumą Pakistano žmonėms yra labai tinkamas ir laiku. Mes Europoje turėtume skatinti atviresnę, demokratiškesnę visuomenę ir, žinoma, stiprią pilietinę visuomenę Pakistane.

Taip pat labai svarbu, kad rinkimai suteiktų kuo daugiau demokratinio teisėtumo įeinančiai asamblėjai, o balsavimas turi būti demokratiškas, skaidrus ir suteikiantis galimybių visiems politiniams varžovams.

Kaip jūs gerai žinote, tai yra viena iš tų šalių, kur mes galime numatyti galimą rinkimų stebėjimo misiją. Šiame kontekste birželio mėn. mano tarnybos atliko tiriamąją misiją, ir turiu pasakyti, kad nustatė didelių struktūros ir rinkimų sąlygų trūkumų, įskaitant problemas dėl Rinkimų komisijos nepriklausomumo, rinkėjų registro išbaigtumo ir tikslumo, ribojančių nuostatų dėl kandidatūrų bei aiškumo trūkumo rezultatų procese.

Tačiau skubiai imantis politinės valios vis dar yra laiko pagerinti daugelį šių probleminių sričių ir todėl aš dar nepriėmiau išsamaus sprendimo dėl to, ar mes vykdysime visišką nepriklausomą rinkimų stebėjimo misiją. Aš iš tiesų turiu peržiūrėti prieš tai minėtas sudedamąsias dalis.

Aš tikiu, kad dauguma Pakistano žmonių norėtų matyti nuosaikų, stabilų ir demokratišką Pakistaną, ir mes turėtume palaikyti juos siekiant šio tikslo. Mes daug darome, pavyzdžiui, iš prekybos pusės siekdami padėti žmonėms išsivaduoti iš skurdo, tačiau mes taip pat daug darome dėl švietimo, siekdami, kad mokiniai ir maži vaikai nebūtų lavinami religinėse mokyklose prie mačečių, siekiant juos nukreipti į ekstremizmą ir fundamentalizmą. Tačiau mes taip pat turime tam pritarti ir dėl to, kad tai yra ypač svarbu, kaip jau buvo minėta, visam regionui, įskaitant kaimynines šalis, tokias kaip Afganistanas.

Todėl mes turime visas priežastis ir toliau tame dalyvauti. Tai mes ir bandome daryti, todėl ši diskusija yra labai laiku.

  Pirmininkas. – Diskusija baigta.

Dėl šio klausimo balsuosime netrukus po diskusijos.

Raštiški pareiškimai (142 straipsnis)

  Eija-Riitta Korhola (PPE-DE), raštu. – (FI) Gerb. pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti visiems už jų paramą siekiant, kad Pakistanas taptų rezoliucijos raštu tema. Demokratinių pajėgų populiarumo rodymas ir aiškus žmogaus teisių pabrėžimas, o ne kariuomenė, yra didžiausios kliūtys radikalių grupių kilimui į valdžią. Todėl šie dalykai, kaip ir religinės mažumos, dabar reikalauja mūsų palaikymo.

Darbo su žmogaus teisėmis patirtis rodo, kad religijos laisvė yra svarbus žmogaus teisių situacijos rodiklis, tai tarsi lakmuso testas. Problemos pirmiausia pastebimos religinių grupių statuse ir persikelia į žodžio laisvės ir teisės į susibūrimus sistemą. Yra ryšys tarp demokratijos padėties ir mažumų statuso: kai žmonės neturi pakankamai galimybių dalyvauti, mažumos taip pat kenčia.

Galime teigti, kad Pakistano pagrindinė problema yra netinkamas įstatymo dėl šventvagystės dėl religingų mažumų naudojimas. Turėtų būti sukurta vertybių apsaugos sistema, o ne aktyviai persekiojami kitų tikėjimų žmonės. Nors įstatymo turinys nėra nukreiptas prieš jokias atskiras religines grupes, kasdieninė realybė yra kitokia. Mirties nuosprendžiai daugiausia yra skelbiami mažumų atstovams. Teisinė reforma yra gyvybiškai svarbi.

Tai bus įmanoma tik su demokratijos pagalba. Apgailėtinas P. Musharrafo sprendimas išlaikyti savo, kaip armijos vado, poziciją padarė poveikį pastarųjų kelerių metų Pakistano socialiniam vystymuisi ir susilpnino jį. Gaila, kad visuomenė buvo palaipsniui sukarinama.

Kita vertus, mes išreiškiame paramą Pakistanui jo kovoje su talibanizavimu. Mes jaučiame solidarumą tiems pakistaniečiams, kurie nukentėjo nuo praėjusią savaitę įvykdyto siaubingo sprogdinimo išpuolio.

Praėjusį mėnesį aš turėjau galimybę asmeniškai susipažinti su politine situacija Pakistane. Turėjau garbės susitikti su įvairių politinių partijų atstovais, senatoriais ir parlamento nariais. Tačiau ypač noriu paminėti Visų Pakistano mažumų aljansą, kurio kaip daugelio mažumų grupių atstovo svarbus darbas nusipelno išorinio pasaulio dėmesio ir paramos.

(1) Žr. protokolą