Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2007 m. lapkričio 14 d. - Strasbūras

2. Europos interesas − sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius (diskusijos)

  Pirmininkas. − Ponai ir ponios, man malonu pagaliau matyti abiejų frakcijų pirmininkus. Vieno iš jų buvau bepasigendąs, bet štai jau matau jį skubantį užimti savo vietą.

Kitas darbotvarkės punktas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Europos intereso – sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. −(PT) Pone Pirmininke, Komisijos pirmininke, ponai ir ponios, globalizacija nėra toks reiškinys, kurį galima būtų vertinti tik jo poveikio ekonomikai ir technologijai požiūriu. Jums, ponai ir ponios, Europos Sąjungos Tarybos nariams ir visiems mums globalizacija iš tikrųjų yra politinis klausimas, apimantis darbo netekimo problemą, kritinėje padėtyje esančius regionus, nykstančius ūkio sektorius, naujas grėsmes saugumui ir aplinkai, taip pat naujas užimtumo galimybes, naujų gamybos sektorių atsiradimą ir daugybės prekių kainų mažėjimą, sudarančių sąlygas geresniam finansinių išteklių paskirstymui ir prekybos prekėmis ir paslaugomis augimui.

Globalizacija paskatino kaip niekada aktyvų keitimąsi idėjomis ir ryšių užmezgimą tarp žmonių. Perspektyvos tiek ekonominiam, tiek ir kultūriniam tobulėjimui yra didžiulės, tačiau didžiulė yra ir įvairiopa rizika, susijusi su pusiausvyros nebuvimu naujajame globalizuotame pasaulyje. Mūsų laukia iššūkis suformuoti šią naują ir sparčiai kintančią tarpusavio priklausomybę vis mažėjančiame pasaulyje. Pirmiausia, susitaikymas su globalizacija ir jos reguliavimas yra svarbiausias klausimas mūsų demokratijoms ir pačiai veiksmingo demokratinio valdymo idėjai − ar mes sugebėsime išlaikyti politinę pagrindinių ekonominio valdymo galimybių ir daugelio kitų mūsų gyvenimo aspektų kontrolę mūsų gyventojų ir mūsų išrinktųjų atstovų rankose?

Aš tvirtai įsitikinęs, kad mums, europiečiams, daugelyje svarbiausių sričių pasiseks pasiekti rezultatų tik tuo atveju, jeigu surasime naujus kolektyvinius politinius būdus išspręsti opiausias nūdienos problemas, susijusias su ekonominiu augimu, darbo vietų kūrimu, aplinkos apsauga, energetika, migracija ir kova su terorizmu.

Europos Sąjunga nuolatos peržiūri ir keičia savo vidaus politiką, kad būtų užtikrintas jos konkurencingumas bei teisinga ir tvari plėtra. Socialinės sanglaudos ir dėmesio aplinkai stiprinimas turėtų būti ekonominių reformų orientyras. Investicijos į mokslinius tyrimus, naujovių diegimą ir švietimą turi būti varomosiomis ekonominio augimo ir užimtumo jėgomis. Mes nesame šiame pasaulyje vieni, todėl būtų neatsakinga paisyti tik savo interesų. Naujajame šiandienos pasaulyje valstybės nėra atsitvėrusios sienomis ir tvirtovėmis. Mes privalome dirbti išvien su kitomis šalimis ir kitais regionais, kad būtų pasiekti rezultatai, užtikrinantys teigiamus pokyčius visose šalyse.

Nuosekliai ir ilgam laikui įtvirtinti stabilumą, laisvę, saugumą ir klestėjimą įmanoma tik dalijantis šiomis vertybėmis su kitais. Tai yra Europos pašaukimas. Kaip ir kitais svarbiausiais mūsų bendros istorijos momentais, privalome vadovauti globalizacijai ir ją formuoti remdamiesi savo principais ir vertybėmis ir laikydamiesi visuotinumo nuostatų.

Dirbdamos išvien ES valstybės narės parodė, kad sukaupusios 50 metų integracijos patirtį jos yra pajėgios spręsti bendras problemas ir priimti bendrus iššūkius. Naujoji Lisabonos sutartis sudaro veiksmingesnes ir skaidresnes sąlygas ES institucijoms atlikti savo vaidmenį pasaulyje. Pagrindinis iššūkis yra išlaikyti ir sustiprinti tai, ką per tą laiką pasisekė pasiekti, surasti būdus apsaugoti mūsų interesus bei projektuoti mūsų bendras vertybes už ES ribų.

Atnaujinta Lisabonos strategija suteikia pagrindą Europai atsakyti į šį iššūkį. Pradėtas naujasis valdymo ciklas suteikia mums galimybę apmąstyti kelią, kuriuo ketiname eiti. Šiandien svarstomas Komisijos komunikatas tapo puikiu atspirties tašku pradėti debatus ir sudarė pagrindą diskusijai tarp ES valstybių ir vyriausybių vadovų spalio 19 d. Lisabonoje vykusio susitikimo metu. Mes Taryboje dirbame su šiuo dokumentu ir siekiame apibrėžti tekstų paketą, kuris prisidėtų prie Lisabonos strategijos parengimo kitam ciklui.

Šią savaitę Ekonomikos ir finansų (ECOFIN) reikalų taryba jau priėmė išvadas, Konkurencijos taryba taip pat ketina lapkričio 22 d. patvirtinti kai kuriuos tekstus, o gruodžio 5-6 d. Taryba užimtumo klausimais planuoja priimti išvadas dėl Europos užimtumo strategijos ateities naujojo Lisabonos strategijos ciklo kontekste. Klausimai, turintys svarbos pasirengimui naujajam ciklui, taip pat buvo svarstyti ir kitose Tarybos struktūrose. Aš galiu patvirtinti, kad pagrindiniais klausimais mes sutariame su Komisija − atnaujinta Lisabonos strategija ir toliau turi būti tinkamu pagrindu Europos atsakui į pagrindinius mums iškilusius iššūkius, ypač globalizacijos iššūkius. Europa daro žymią pažangą. Keturiose prioritetinėse srityse, susijusiose su užimtumu, žiniomis ir naujovių diegimu, verslo aplinka ir energetika bei klimato kaita, 2006 m. užsibrėžti tikslai tebėra aktualūs.

Pagrindinis naujojo ciklo kursas turi išlaikyti stabilumą, būtiną įtvirtinant jau pasiektus rezultatus. Tuo pat metu svarbu šį ciklą pakoreguoti ir patobulinti, kad būtų realizuotas visas atnaujintos Lisabonos strategijos potencialas. Pasinaudoję jau pasiektos pažangos sukurta varomąja jėga, mes turime nustatyti prioritetą paspartinti reformas, kad mūsų ekonomika sustiprėtų.

ES turi globalių įsipareigojimų ir turi geriau pasirengti globalizacijai laikydamasi globaliu lygmeniu strateginės, nuoseklios ir ryžtingos pozicijos. Tuo tarpu mes privalome ir toliau nacionaliniu lygmeniu diegti priemones, leidžiančias mums efektyviau spręsti problemas, susijusias su demografiniais pokyčiais, valstybės finansinės veiklos kokybe ir ilgalaikiu valstybės finansų tvarumu, darbo rinka, užimtumu, socialine sanglauda, konkurencingumu, moksliniais tyrimais ir naujovių diegimu, energetika ir klimato kaita, taip pat švietimu ir mokymu.

Tuo pat metu svarbų vaidmenį naujajame cikle turi atlikti Lisabonoje priimta bendrijos programa, nes ji gali veiksmingiau užtikrinti būtiną reformų įgyvendinimo nuoseklumą. Turi būti sustiprinta Parlamento ir Tarybos nuosavybė bei išplėtotas valstybių narių pasikeitimas gerąja praktika. Migracijai globalizacijos kontekste tenka labai svarbus vaidmuo, nes ji padeda didinti augimo potencialą bei skatina prisitaikymą prie naujų sąlygų. Šią savaitę Tarybai pateiktos ataskaitos dėl šios padėties įtakos darbo jėgos mobilumui duomenimis, ES demografinį augimą vis labiau palaiko migracijos srautai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į ryžtingą būdą, kuriuo šie srautai padeda didinti krizių metu būtiną lankstumą ir kompensuoti nepakankamą tarpregioninį mobilumą.

Šiame globalizuotame kontekste būtina stiprinti ir plėtoti Lisabonos strategijos išorės dimensiją, projektuojant ES politinius ir ekonominius tikslus bei socialinius ir aplinkos standartus už ES ribų. Kaip jums žinoma, šis aspektas buvo aptartas Lisabonoje vykusiame ES valstybių ir vyriausybių vadovų neformaliame susitikime, kurio metu buvo svarstomi konkretūs klausimai, susiję su finansų rinkos nestabilumu ir klimato kaita. Ši įdomi ir įkvepianti politinė diskusija, kurioje šių Rūmų pirmininkas taip pat dalyvavo, sustiprino mūsų tikėjimą ateitimi.

Kaip minėjo Portugalijos ministras pirmininkas José Sócrates, Europa įsipareigojusi vadovauti globalizacijos procesui ir geba šią pareigą atlikti pasinaudodama naujomis atsivėrusiomis galimybėmis, įskaitant galimybes keitimosi idėjomis ir kultūrinių mainų srityje. Stiprindama tautų ryšius ir tarpusavio priklausomybę, ES svariai prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Europa turi politines ir institucines sąlygas nuosekliai reaguoti į globalizacijos iššūkius ekonominėje, socialinėje ir aplinkos apsaugos srityse ir todėl ji geba daryti įtaką globalizacijos procesui. Būtina sustiprinti strateginį bendradarbiavimą tarp mūsų partnerių, kad būtų sukurta nauja globalinė darbotvarkė, apimanti šalių ekonominius ryšius atveriant viena kitai savo rinkas, aplinkos gerinimą, taip pat socialinius, finansinius ir intelektinės nuosavybės standartus bei būtinybę remti institucinį besivystančių šalių pajėgumą.

Kaip buvo pranešta Portugalijos ministro pirmininko neformalaus Lisabonoje vykusio susitikimo pabaigoje, ES deklaracija dėl globalizacijos bus patvirtinta gruodžio 13-14 d. vyksiančiame aukščiausio lygio Europos vadovų susitikime. Tai bus aiškus ženklas piliečiams, bylojantis apie Europos vadovų pasiryžimą ir įsipareigojimą stiprinti ES pajėgumą daryti įtaką globalizacijos darbotvarkei ir surasti teisingus atsako į iššūkius sprendimus.

Mūsų laukia sunkūs, bet tuo pat metu ir įkvepiantys išbandymai, ir Tarybai pirmininkaujanti Portugalija tęs šį darbą. Kaip ir visada, mes tikimės Europos Parlamento paramos skatinant ir plėtojant ES ir nacionalinę veiklą, kuri buvo suderinta pasauliniu lygmeniu ir kuri sudaro sąlygas Europai įsipareigoti pasaulio kontekste ir tinkamai pasirengti ateities iššūkiams.

Kartais mes linkę užmiršti, ką Europa reiškia daugybei žmonių globalizuotame pasaulyje. Mūsų paplūdimiais slampinėjančių sugniuždytų migrantų vaizdai skaudžiai primena , kokia žiauri gali būti realybė ir kokie privilegijuoti mes esame čia, Europoje, kuri tapo vilties, kad partnerystės, bendradarbiavimo ir bendros atsakomybės pagrindu įmanoma sukurti modelį, apimantį laisvę, ekonominį augimą, socialinį teisingumą ir aplinkos apsaugą, tvirtove.

Ne vien tik mūsų, europiečių, sėkmė yra „pastatyta ant kortos“. Kaip jūs žinote, mūsų pirmininkavimo Tarybai šūkis yra „stipresnė Sąjunga geresniam pasauliui“ ir mes nuoširdžiai įsitikinę, kad Europai tenka svarbiausias vaidmuo kuriant teisingesnį ir harmoningesnį pasaulį.

  José Manuel Barroso, Komisijos pirmininkas. −(PT) Pone Pirmininke, Tarybai pirmininkaujančiai valstybei atstovaujantis Valstybės sekretoriau Europos reikalams, ponai ir ponios, globalizacija yra pagrindinė šios europiečių kartos tema. Vienaip ar kitaip ji daro įtaką kiekvieno mūsų piliečio gyvenimui, todėl suprantama, kad ji tapo prioritetiniu Europos darbotvarkės klausimu.

Kaip jums žinoma, aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad XXI amžiuje Europos darbotvarkė turi būti daugiausia sutelkta į globalizacijos klausimus, tuo pat metu, žinoma, išlaikant vertybes ir principus, kurie visada buvo būdingi Europos projektui. Tačiau globalizacija taip pat turėtų būti vertinama kaip galimybė Europai apginti ir įtvirtinti savo interesus šiame vis didėjančios tarpusavio priklausomybės pasaulyje. Todėl aš džiaugiuosi galėdamas dalyvauti Europos Parlamento surengtoje diskusijoje šiuo klausimu.

Kaip Valstybės sekretorius jau minėjo, praeitą mėnesį parengtas Komisijos dokumentas dėl Europos intereso paskatino aukšto lygio diskusiją Lisabonoje vykusio neformalaus Europos Tarybos susitikimo metu. Mane ypač padrąsino įkvepiantis sutarimas, kurį pasisekė pasiekti svarstant idėjas dėl atsako į globalizaciją. Aš taip pat norėčiau padėkoti šiuo metu Tarybai pirmininkaujančiai Portugalijai už nuolatinę paramą šiai globaliai Europos darbotvarkei ir už iškeltą klausimą dėl būtinybės suteikti Lisabonos strategijai dimensiją, kuri galėtų būti atsaku į globalizacijos mestus iššūkius.

Mes taip pat palaikome idėją gruodžio mėn. vyksiančio Europos Tarybos susitikimo metu patvirtinti Europos deklaraciją dėl globalizacijos. Tai būtų puikus būdas įtvirtinti šį sutarimą, kuris taip pat turėtų būti skatinamas čia, Europos Parlamente, parengiant bendrą pasiūlymą priimti šiuo svarbiu klausimu atitinkamą rezoliuciją.

Europos Sąjunga rengėsi laipsniškam ir iš tiesų europiniam atsakui į globalizaciją, kuris paskatino europiečius kuo geriau išnaudoti šio reiškinio teikiamas galimybes. Nors šis atsakas pripažįsta teisėtus interesus tų, kurie dabar susiduria su pokyčiais, nereikėtų užmiršti, kad globalizacija kai kuriuos žmones gali paveikti neigiamai, todėl mes privalome pagalvoti ir apie juos.

Aš tikiu, kad Europa yra suinteresuota pasiekti tinkamą pusiausvyrą, bet jos atsakas jokiu būdu neturi būti padiktuotas baimės ar pralaimėtojo nuolankumo. Europos atsakas turi būti pagrįstas pasitikėjimu savo jėgomis. Pastarųjų kelių mėnesių laikotarpiu iškilo naujas interesas: neramumai finansų rinkose atskleidė, kaip Europos ekonomikos sveikata glaudžiai susijusi su globaliais pokyčiais, o kraštutinės klimato sąlygos parodė, kokios rimtos gali būti galimos klimato kaitos pasekmės ir kaip svarbu nedelsiant imtis spręsti šią problemą. Kiekvieną dieną mes matome, kad darbo vietos Europoje, Europos energetika, mūsų gyventojų sveikata ir gyvenimo kokybė yra veikiami globalios dimensijos.

Pone Pirmininke, esu įsitikinęs, kad turėtume pradėti nuo pasitikėjimo. Turime pasaulio didžiausios ekonomikos ir jos didžiausios eksportuotojos patirties. Buvome pradininkai naujų būdų, kaip susidoroti su naujomis problemomis – pažiūrėkite į išmetimų leidimų prekybą – ir turime kai kurias aiškias pagrindų taisykles, kurios mums gerai pasitarnavo.

Pirma, esame atsakingi už mūsų piliečių apsaugą, bet negalime elgtis protekcionistiškai. Turime nukreipti mūsų politikos kryptis, t. y. praskinti kelią, kad kiti sektų mumis. Neturime užverti durų, veikiau turime priversti kitus atidaryti savąsias. Europos, kuri yra didžiausia pasaulyje eksportuotoja, protekcionizmas būtų savęs sunaikinimo doktrina.

Antra, esame atviri, bet nesame naivūs. Tai reiškia, kad nesusidedame su tais, kurie elgiasi laisvai nesilaikydami tam tikrų pagrindinių principų. Mūsų naujausių pasiūlymų potekstėje slypi mūsų siekis, kad taisyklės dėl energijos investicijų būtų taikomos trečiųjų šalių įmonėms.

Trečia, daug ką galima pasiekti remiantis taisyklėmis grindžiama sistema. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjungos patirtis yra neprilygstama ir sudaro tvirtą pagrindą reguliavimui pasauliniu lygiu, o tai ir yra konkretus būdas formuoti globalizaciją. Būkime sąžiningi: kad turėtume atvirą ekonomiką, reikia šiek tiek taisyklių. Rinkos negali veikti be institucijų, o Europos Sąjunga daugiau nei bet kas kitas turi patirties derinant skirtingas taisykles ir skirtingas nacionalines patirtis. Todėl iš tikrųjų manau, kad mes esame geriau nei bet koks kitas subjektas pasaulyje pasirengę formuoti globalizaciją – ne primesti, bet pasiūlyti savo modelį globalizacijos etape, į kurį dabar žengiame.

Taip pat esame apsiginklavę kai kuriomis priemonėmis, padėsiančiomis mums neprarasti pasitikėjimo globalizacijos akivaizdoje. Niekada nebuvo taip aišku, kad euras yra stabilumo veiksnys tarptautinėje finansinėje sistemoje. Gebėjimas naudotis Europos Sąjungos teise, nustatančia privalomus tikslus šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir atsinaujinančios energijos atžvilgiu, taip pat suteikia mums neprilygstamą patikimumą, taip pat turime gerai parengtą reformos Europoje priemonę − atnaujintą Lisabonos strategiją.

2005 m. atnaujinę Lisabonos strategiją siekėme ją tobulinti daugeliu skirtingų būdų. Sustiprinome nuosavybę ir atskaitingumą apibrėždami partnerystę tarp valstybių narių ir Komisijos. Patikslinome darbą, kuris turi būti atliktas, atsižvelgdami į valstybių narių ypatumus ir atitinkamas rekomendacijas.Kiekviena valstybė narė dabar turi savo nacionalinę reformos programą ir kiekviena valstybė narė sutinka, kad būtina dėti kolektyvines pastangas tęsiant šias reformas. Taip pat iš naujo orientavome Sąjungos finansines priemones į augimą ir darbo vietas.

Šios pastangos jau duoda vaisių. Nepaisant dar esamų sunkumų, veiklos įgyvendinant Lisabonos strategiją rodikliai pagerėjo: per praėjusius dvejus metus 27 Europos Sąjungoje buvo sukurta beveik 6,5 mln. papildomų darbo vietų ir tikimasi, kad 2007– 2009 m. laikotarpiu naujų darbo vietų skaičius išaugs iki 8 mln. Taigi Lisabonos reformos neabejotinai sustiprino Europos ekonomikos augimo potencialą.

Tačiau dar anksti džiaugtis − iki užduoties pabaigos dar toli. Valstybės narės ir Sąjunga turi tęsti reformą. Tai geriausias būdas padaryti mūsų ekonomiką lankstesnę neaiškios ekonominės perspektyvos atžvilgiu.

2006 m. suderintos keturios prioritetinės sritys yra teisingas pagrindas Lisabonai: moksliniai tyrimai ir naujovių diegimas, geresnė verslo aplinka (kova su biurokratija ir skatinimas kurti geresnes sąlygas investicijoms), gyventojų galimybių įsidarbinti stiprinimas, taip pat svarbūs energetikos ir klimato kaitos klausimai. Šios sritys ir šių sričių apibrėžimas suteikė strategijai daug aiškesnę ir tikslesnę kryptį. Žinoma, šios sritys taip pat artimai susijusios. Niekada netapsime žiniomis paremta, mažo anglies dioksido ekonomika be labai kvalifikuotos darbo jėgos, taip pat be daugiau mokslinių tyrimų ir didesnių naujovių.

Norėčiau ypač akcentuoti klausimą, susijusį su moksliniais tyrimais ir naujovių diegimu. Naudodamasis proga, norėčiau padėkoti Europos Parlamentui, kad jis palaikė Komisijos reikalavimą dėl „žinių trikampio“ (mokslinių tyrimų, švietimo ir naujovių diegimo). Iš tikrųjų, norėčiau padėkoti jums ir atkreipti jūsų dėmesį į būtinybę dirbti išvien, kad kaip didį Europos projektą išsaugotume „Galileo“ projektą, taip pat padėkoti jums už paramą ETI projektui.

Judame Europos žinių erdvės būtinybės link. Iš tikrųjų, mūsų dokumente viena iš naujovių buvo būtent idėjos apie penktąją laisvę – žinių judėjimo laisvę Europos Sąjungoje – pristatymas.

Nesukūrę tinkamos aplinkos, taip pat niekada nesukursime naujo dinamiškumo ir mūsų SVĮ, kuriųEuropoje yra 23 mln. Todėl manau, visos šios sritys gali kartu sudaryti teisingą ratą, kuris padės vienu metu siekti visų tikslų.

Ruošdamiesi pradėti kitą trejų metų ciklą, turime atnaujinti strategiją atsižvelgdami į jau sukauptą patirtį ir naujas aplinkybes. Turime labiau sutelkti dėmesį į socialinę dimensiją. Daugiau investicijų į įvairaus amžiaus grupėms skirtą švietimą ir mokymą yra geriausias ginklas prieš nelygybę ir socialinę atskirtį, nes, kaip minėjau pirmiau, globalizacija ne visiems atneša laimėjimą. Jeigu norime būti tikri dėl Europos Sąjungos piliečių paramos mūsų darbotvarkei, turime tinkamai atsižvelgti į rūpesčius, susijusius su socialine dimensija. Todėl, pavyzdžiui, Komisija pasiūlė padaryti pakeitimų Globalizacijos fonde, nes būtinybę imtis konkrečių priemonių šiose srityse nuo pat pradžios.Man ypač suteikia vilties susitarimas tarp socialinių partnerių dėl lankstumo ir užimtumo principų rinkinio, kurį Komisija

pasiūlė prasidedant vasarai. Iš tikrųjų, Lisabonoje vykusiame neoficialiame Tarybos susitikime išgirdome labai gerų žinių apie šį Europos socialinių partnerių susitarimą. Tikiuosi, kad gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba gali paremti šiuos principus. Tai teikia labai gerą pagrindą kiekvienai valstybei narei apibrėžti geresnę pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo jų darbo rinkose.

Aktyvus kitų reformų įgyvendinimas, stipresnis įgūdžių ir švietimo akcentavimas, konkretūs žingsniai paversti Europą mažo anglies dvideginio ekonomika − visa tai, mūsų nuomone, sudaro kito ciklo prioritetus.

Integruotos gairės yra svarbi koordinavimo priemonė ir bendras pagrindas skirtingoms valstybėms narėms vykdyti savo nacionalines reformų darbotvarkes. Analizė ir iš valstybių narių gaunamas grįžtamasis ryšys rodo, kad gairės galioja. Jos sudaro Bendrijos Lisabonos programos pagrindą. Nors poreikis jas atnaujinti yra, mano nuomone, jei jų yra laikomasi, jų keisti neturėtume.

Taip pat turime daugiau padaryti, kad užtikrintume vienodą valstybių narių pažangą įgyvendinant Lisabonos strategiją: lėtesnis reformos tempas vienoje valstybėje narėje akivaizdžiai stabdo jos įgyvendinimą kitose. Taip pat reikia aktyvesnio parlamentų, socialinių partnerių, vietos ir regioninės valdžios institucijų dalyvavimo.

Šių Rūmų įsipareigojimas Lisabonos strategijai turėjo lemiamos svarbos išlaikant proceso tempą. Kartu su pirmininko pavaduotoju Giunteriu Verhoigenu ir su visa kolegija labai tikiuosi tobulinti mūsų bendrą darbą perėjus į kitą Lisabonos ciklą.

Ryšys tarp globalizacijos ir Lisabonos mums sudaro puikias galimybes parodyti, kad šiandien ir šiame amžiuje Europos ekonomikos darbotvarkė negali būti laikoma laisvai pasirenkama papildoma galimybe, nes būtent ji yra raktas atveriant Europai duris į sėkmingą ateitį. Ekonomikos reforma, globalinė vizija, mažo anglies dioksido ekonomika − tai tarpusavyje susiję tikslai, kurių būtina siekti lygiagrečiai, ir tik Europos Sąjunga gali suteikti Europai taip reikalingą skvarbą ir sanglaudą. Tik dirbdami išvien galime veikti, kaip vadinama mūsų dokumente, „Europos interesais“.

Baigdamas pasakysiu, kad tai nėra, mano nuoširdžiu įsitikinimu, tik Europos interesai. Iš tikrųjų manau, kad globalizacijos amžiuje pasauliui taip pat reikia labiau įsipareigojusios Europos, kuri ne tik apsaugotų ir gintų mūsų interesus, bet ir šiame globalizacijos amžiuje išsaugotų mūsų vertybes – laisvę ir solidarumą.

(Plojimai)

  Joseph Daul, PPE-DE frakcijos vardu. – (FR) Pone Pirmininke, mano brangusis Hans-Gertai, Tarybos Pirmininke Manueli Lobo Antunes, pone Komisijos Pirmininke José Manueli Barroso, mūsų piliečių akyse globalizacija nėra abstrakti sąvoka. Globalizacija – tai realybė, su kuria paprasti europiečiai susiduria kasdieniame gyvenime, todėl jie laukia iš savo vyriausybių ir institucijų atsako į problemas, atsirandančias kartu su globalizacija.

Šiuo atžvilgiu mūsų piliečiai daug ko tikisi iš Europos Sąjungos. Jie tikisi, kad bus apsaugoti ir jiems bus suteiktas saugumas, t.y. kad jie bus fiziškai apsaugoti nuo terorizmo grėsmių, taip pat nuo finansinių rinkų užgaidų. Mūsų piliečiai taip pat tikisi, kad mes užtikrinsime jiems maisto tiekimą ir saugumą, tačiau jau praeitą vasarą dėl išaugusių javų auginimo išlaidų grūdų kainos vartotojams šoktelėjo į viršų. Europos vartotojams reikia garantijos, kad nebrangios importuojamos prekės yra visais atžvilgiais saugios. Tai yra ypač aktualus klausimas: artėjant švenčių laikotarpiui, turime sugebėti įtikinti tėvus ir senelius, kad žaislai, kuriuos jie perka vaikams Kalėdų proga, nesukels jokio pavojaus jų sveikatai.

Globalizacija prisideda prie klestėjimo, bet ji taip pat turi būti sąžininga – jai turi būti taikomos etikos taisyklės, pavyzdžiui, draudžiančios vaikų išnaudojimą. Globalizacija negali būti kraunama ant silpniausiųjų nugarų − ji turi būti priemone, kovojančia su nelygybe ne tik atskirų šalių viduje, bet ir tarp šalių. Globalizacija turi būti nukreipta į skurdžiausiai gyvenančiųjų visuomenės sluoksnių perkamosios galios didinimą. Mes visada atvirai pasisakome už laisvą prekybą, bet prekyba turi būti grindžiama griežtomis taisyklėmis. Europos Sąjungos atvirumas pasauliui yra globalinės ekonomikos varomoji jėga, todėl daugybė įmonių trokšta įsikurti Europoje. Tačiau jos privalės priimti mūsų taisykles ir laikytis Europoje galiojančių sveikatos, aplinkos ir vartotojų apsaugos standartų.

Per 50 metų laikotarpį Europos Sąjungai pasisekė sukurti veikiančią vidaus rinką, kurioje visada galiojo taisyklė, reikalaujanti, kad valstybės narės suderintų savo teisės nuostatas. Europos Sąjungos vaidmuo yra eksportuoti savo praktinę patirtį ir padėti savo partneriams kelti gamybos bei kokybės valdymo standartų lygį. Su daugeliu iš jų mes jau pasirengę tą daryti. Pirmojo Transatlantinės ekonomikos tarybos susitikimo, vykusio praeitą penktadienį Vašingtone, sėkmė yra teigiamas ženklas, ir mes dabar turime aktyviau priminti Brazilijai, Kinijai ir Indijai apie šių šalių įsipareigojimus. Tačiau Afrikos atžvilgiu mūsų pozicija yra ne tokia griežta.

Tam, kad galėtume tinkamai priimti išorės iššūkius, pirma, mums būtina sustiprinti mūsų pačių bendrą rinką daugiau investuojant į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą ir, antra, užtikrinti geresnį su moksliniais tyrimais ir naujovių diegimu susijusios veiklos koordinavimą tarp valstybių narių. Nors globalizacija siūlo naujas galimybes, ji taip pat reikalauja atlikti prisitaikymo darbą, pavyzdžiui, susijusį su nuolatiniu dirbančiųjų švietimu ir mokymu.

Mano frakcija pritaria naujoms Lisabonos strategijos iniciatyvoms dėl ekonominio augimo ir užimtumo, taip pat ir Komisijos pasiūlytam Smulkiųjų įmonių aktui, nes smulkiosios ir vidutinio dydžio įmonės ir toliau lieka stabilumo ir darbo vietų kūrimo Europoje varikliu.

Ponai ir ponios, iš mūsų, kaip politikų, vis primygtiniau reikalaujama spręsti energetikos problemas. Kol nebus sukurta bendra energetikos ir aplinkos apsaugos politika, Europos Sąjungos padėtis tebeliks pažeidžiama. Esant tokiai naftos kainai, kuri siekia beveik 100 JAV dolerių už barelį, ši Europa, kurioje mes gyvename, yra kritinėje padėtyje. Mums reikalinga Europos energetikos politika, kuri užtikrintų energijos tiekimo saugumą ir tvarų šio sektoriaus augimą. Mes turime atlikti išsamų atsinaujinančių energijos šaltinių tyrimą ir išsiaiškinti atominių elektrinių energijos tiekimo galimybes.

Siekiant kelti gyventojų sąmoningumą ir užsitikrinant jų paramą veiklai, kurios mes nutarsime imtis, visos diskusijos šiais klausimais turi būti skaidrios. Pagaliau mes norime švaresnės, efektyvesnės ir saugesnės energijos Europai. Europa privalo aiškiai išdėstyti savo interesus, ne tik prekybos ir pasaulinės ekonomikos, bet taip pat kultūros, kalbos ir tradicijos požiūriu. Bendromis jėgomis kurdami atsako į globalizacijos iššūkius sprendimus, mes privalome ginti teisėtus mūsų piliečių interesus, bet nebūti protekcionistai.

(Plojimai)

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. –(DE) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, šios diskusijos pavadinimas atspindi faktą, kad Europos Parlamentas turi aptarti su Taryba ir Komisija vaidmenį, kurio Europa – Europos institucijos ir valstybės narės – ketina imtis sprendžiant su globalizacijos galimybėmis ir pavojais susijusius klausimus. Todėl būtina aiškiai išdėstyti mūsų požiūrį – būtent tą ir ketiname padaryti šiandien vykstančios diskusijos metu – kad globalizacijos pasekmės gali būti vertinamos skirtingai ir su jomis tvarkomasi įvairiais vienas kitam prilygstančiais būdais.

Derybos šiandien ketinamos priimti rezoliucijos klausimais parodė, kad egzistuoja didžiulis nuomonių skirtumas, o daugelyje sričių net praraja, pavyzdžiui, tarp šių rūmų dešiniojo sparno ir Socialistų frakcijos. Nuo to, ką mes nuspręsime šios diskusijos metu, priklausys, kokius parametrus taikysime nustatant, kokį vaidmenį institucijos, ypač Komisija, turėtų atlikti. Pone Komisijos Pirmininke, įdėmiai išklausęs jūsų, norėčiau pasakyti jums, taip pat ir ponui Daului, kad kai kuriais aspektais mūsų nuomonės sutampa, bet tam tikrais klausimais jos visiškai išsiskiria.

Bet kas, kas šiandien ar ateityje kandidatuos eiti Komisijos pirmininko pareigas, bus vertinamas mūsų frakcijos pagal tam tikrus pagrindinius kriterijus, ypač susijusius su tuo, kaip kandidatuojantis asmuo suvokia Komisijos vaidmenį globalizuotoje ekonomikoje. Makroekonominės politikos koordinavimas, kalbant žargonu, ar, kitaip tariant, bendroji ekonominė ir fiskalinė politika turi būti plėtojama vadovaujantis socialinės politikos principais. Ekonominė pažanga Europoje turi atnešti didesnį socialinį stabilumą. ES privalo užtikrinti, kad pasaulio ekonomikos pažanga veda prie didesnės teisių ir galimybių lygybės visame pasaulyje. Tai taip pat yra socialinė politika. Žmonių gerovė mūsų namuose ir užsienyje− tai mūsų bendras matas.

Ekonominė pažanga yra būtina sąlyga socialiniam saugumui, bet ne atvirkščiai, kaip išgirdome teigiant keliuose pasisakymuose. Mintis, kad mažesnis socialinis saugumas Europoje turėtų skatinti ekonominę pažangą, yra visiškas nukrypimas. Tie, kurie mano, kad dangstantis globalizacija ES gali būti naudojama griauti tai, kas buvo pasiekta socialinės politikos srityje, klysta. Valstybės kontrolės panaikinimas rinkoms, vedantis prie didesnių pelnų ir mažesnių socialinių standartų, galbūt yra dešiniosios šių rūmų frakcijos idealas, bet ne mūsų. Mūsų požiūriu, Europos sėkmės laidas yra socialinė pažanga ir ekonominė pažanga, kurios sudaro dvi tos pačios monetos puses. Šiuo klausimu mūsų nuomonė nepakito.

(Plojimai)

Išgirdome įdomią repliką iš pono Daulo. Tiems, kurie negirdėjo, galime pakartoti − „Pirmiausia ekonomika!“ Ne! Ekonominis augimas ir socialinė gerovė turi eiti koja kojon – tai yra esminis momentas, kuris išryškina klaidingą dešiniojo sparno politikų nuostatą. Išsiaiškinime vieną dalyką: Taryboje didžioji vyriausybių dauguma yra centro dešiniosios vyriausybės, ir Komisija, be abejo, nėra socializmo Eldoradas. Jūs, pone Barroso, kaip daugelis komisarų, atstovaujate centro dešiniosioms politinėms pažiūroms. Todėl mes labai įdėmiai sekame Komisijos veiklą, kad galėtumėme įvertinti jūsų pareiškimų patikimumą.

Žinoma, mums reikia mokslinių tyrimų, naujovių ir švietimo ir, be abejo, mums reikia vidaus rinkos, kad galėtumėme vystytis apsaugodami aplinką ir stabilizuodami socialinius išteklius. Nėra abejonių, kad viso to mums reikia! Bet mums taip pat reikia, kad Komisija pateiktų pasiūlymus priimti atitinkamas direktyvas. Po to mums reikės atitinkamų teisėkūros iniciatyvų, kad procesas būtų įtvirtintas. Yra gerų minčių, kurias mes palaikome, bet yra ir nemažai klausimų, kuriuos mums būtina nuodugniai ištirti.

Mums taip pat reikalingas efektyvus administravimas. Aš nežinau, ar tai turėtų būti vadinama geresniu Lisabonos strategijos valdymu, minimu ES dokumentų antraštėse. Aš nežinau, ar eilinis gatvėje sutiktas vyras ar moteris supranta, ką mes turime omenyje. Išgirdęs jus kalbant apie administravimo supaprastinimą ir buvusio Bavarijos ministro pirmininko paskyrimą vadovauti šiai veiklai, aš tik galiu sušukti tris kartus „valio!” ir palinkėti kuo geriausios kloties!

Vienas dalykas, kurio mums tikrai reikia – šiuo klausimu mes visa širdimi pritariame jums, pone Komisijos Pirmininke – yra taisyklių rinkinys, padėsiantis suvaldyti laukinį Vakarų kapitalizmą, kuris dabar vyrauja finansų rinkose ir kelia grėsmę visų valstybių nacionalinėms ekonomikoms. Taigi pirma pradėkime kurti šias taisykles Europoje. Kad būtų išsiaiškinta, ką būtina padaryti, leiskite man pasakyti, kad mes tikimės tarptautinių finansinių kapitalistų kontrolės, jų veiklos skaidrumo ir, be abejo, jų galios apribojimo, ir jeigu jūs sieksite šių tikslų, mes jus palaikysime. Tai yra vienas iš raktų į socialinę pažangą Europoje.

Pone Pirmininke Hans-Gertai, ponai ir ponios, baigdamas norėčiau pasakyti, kad šiandien diskutuojamas klausimas, kaip mes turėtume pasirengti priimti globalizacijos iššūkius ir kokią įtaką Europa, t.y. jūs, Komisija, ir mes, Parlamentas, gali iš tikrųjų daryti siekiant šių plataus užmojo tikslų, taip pat yra matas, pagal kurį rinkėjai mus vertins. Jeigu mes apsiribosime tik bendromis diskusijomis, tiksliai aiškindamiesi, ko mes norime, bet nesiimdami jokių konkrečių teisėkūros priemonių čia ir valstybėse narėse, visa ši veikla bus beprasmė. Todėl mes tikimės, kad tai, ką mes čia išsiaiškinsime, taip pat bus atspindėta bendroje rezoliucijoje ir paversta tvirta politika.

(Kairiųjų plojimai)

  Pirmininkas. − Pone Schulzai, tai, kad jums buvo leista gerokai viršyti kalbėjimui skirtą laiką, neturi nieko bendra su tuo, kaip jūs kreipėtės į Pirmininką ir kalbėjote. Tiesą sakant, papildomas laikas, kuriuo jūs viršijote nustatytą kalbėjimo trukmę, galiausiai bus atimtas iš jūsų frakcijai skirto laiko.

  Graham Watson, ALDE frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, tik ką girdėjome kalbą apie praeitį.

Die Rede der Vergangenheit!

Dažnai geriau negu mes žino kiti, kad jau gyvename globalinėje visuomenėje. Indija, Kinija ir Brazilija pasinaudojo galimybe ir juda sparčiai į priekį, tuo tarpu per didelė Europos dalis bijo atsirandančios galimybės.

Kai vakar į mus kreipėsi prezidentas Nicolas Sarkozy, jis kalbėjo apie „skirtingas galimas rytojaus Europos ateitis“, apibrėždamas konkurencijos, energetikos ir plėtros politikos kryptis kaip diskusijų objektą.

Per didžiąją dalį kalbos Jose Manuelio Barroso išraiška mums pasakė daugiau, nei šį rytą buvo pasakyta visais jo žodžiais. Jeigu Europa nieko neveiks, nes valstybių narių vadovai – remiuosi gyventojų susirūpinimu – nesusitaria dėl ES darbotvarkės, prarasime galimybę formuoti globalizaciją Europos kolektyviniais interesais.

Ne piliečius mums reikia įtikinti, o valstybes nares. Apžvalga po apžvalgos parodė, kad kaip geriausiai tinkamą valdyti globalizaciją dauguma mūsų piliečių mato Europos Sąjungą, o ne valstybės narės vyriausybę.

Pažiūrėkite, kaip globalizacija drebina Europos institucijų politikus. Susidurdami su pasauliniais iššūkiais, kai kurie dešinėje pusėje pasitraukia iš konservatorių į nacionalistų gretas arba iš krikščionių demokratų į krikščionių autokratų gretas. Globalizacija skyla tiesiai per EPP.

Kurtas Beckas ir jo kolegos kairėje pusėje palaiko taip reikalingas reformas. Franzas Münteferingas tai matė ir todėl jis balsavo „savo kojomis“. Ir vis dėlto aiškiaregiai mato reformos reikalingumą ir jie tai įrašė į Oporte tinkamai priimtą naują Europos socialistų manifestą.

Skilimas dėl ekonomikos politikos nėra skilimas tik tarp kairiųjų ir dešiniųjų, bet tarp tų, kurie rodo atsaką pasauliniams iššūkiams, pakeldami tiltą, ir tų, kurie – su liberalais demokratais – gina atvirąją visuomenę.

Jose Manueli Barroso, šiuose rūmuose dauguma palaiko jūsų Komisijos globalizacijos metodą. Bet tai nėra dauguma, apimanti vieną politinę šeimą. Iš tikrųjų tai gali net suskaldyti ir performuoti Europos politines grupes.

Palaipsniui globalizacija formuos mūsų politikus. Globalizacija komunikate apibrėžta pakankamai siaura ekonomine prasme – nors stabilus euras ir veiksmingos konkurencingumo taisyklės ir rinkos reglamentavimas yra visų mūsų interesas – bet platesne, labiau holistine prasme, apimančia pasaulio gyventojų augimą ir migraciją, klimato kaitą ir energijos saugumą ir tarptautiniu mastu organizuotą nusikalstamumą, susijusį su terorizmu.

Ar tik ne įteisinimo mums reikia, kad „veiktume kontinentiniu mastu“, kaip šiame dokumente raginama, kad pasinaudotume savo „svarbiausia mase“ „leisti Europos gyventojams formuoti globalizaciją“, kaip reikalaujama Komisijos komunikate?

Jeigu taip, Jose Manueli Barroso, kur jūsų politika? Jūsų tvarkaraštis? Jūsų visapusiškas metodas? Mums pažadėta imtis veiksmų: vietoj jų mums siūlomas dokumentas, perpildytas retorikos, bet pilnas prastų pasiūlymų. Tai negali būti paskutinis žodis, kai Europa rodant atsaką globalizacijai. Aš laukiu jūsų bendrosios rinkos peržiūros, kad pamatyčiau, kaip valdysite augimą ir darbo vietas sudėtingoje teritorijoje, ir jūsų legalios migracijos politiką, tikėdamasis, kad ji apima kilmės šalių problemas.

Mes su kolegomis laukiame skubių veiksmų dėl energijos naudojimo ribojimo ir kovos su tarptautiniais nusikaltimais. Taip pat manome, kad socialinė sveikata ir ekonominis energingumas yra abu svarbūs. Jeigu kuriame pasaulinę rinką, mums reikia naujo pasaulinio socialinio susitarimo, derinant konkuruojančius lankstumo ir sąžiningumo poreikius, nes, kaip mokė Martinas Lutheris Kingas , „neteisingumas bet kur yra grėsmė teisingumui visur“.

Taigi, Sąjunga turi suderinti Lisabonos darbotvarkę orientuodamasi į konkurencingumą, Kardifo darbotvarkės – socialines teises ir Geteborgo darbotvarkę – aplinką.

Pasauliui reikia stiprios, vieningos Sąjungos, kad susidorotų su neteisingumu, konfliktu ir skurdu, kur jie bebūtų, nes esame viena iš keleto žaidėjų, gebančių spręsti pasaulinius klausimus ir, jeigu mes nesiimsime iniciatyvos, niekas nesiims.

Tai reiškia sustabdyti veidmainiavimą prekybos tarifais ir rengti sąžiningus susitarimus besivystančioms šalims Dohoje; sutarties sudarymą dėl anglies dioksido emisijos Balyje, naudotis savo kolektyvinę įtaką, kad įtrauktume Ameriką; ir kurti tarptautinį metodą finansų rinkoms, atkreipiant dėmesį į reguliavimo bendradarbiavimą, standartų konvergenciją ir taisyklių lygiavertiškumą.

Sąžiningam visų atžvilgiu šių iššūkių sprendimui reikia daugiau, ne mažiau, globalizacijos. Gyvename tarpusavyje susijusiame pasaulyje, t. y. pasaulyje, kuriame reikalingas solidarumas pasauliniu lygiu tiek, kiek jam reikalingas solidarumas tarp Europos piliečių.

Ir vadovaudamiesi Victoro Hugo žodžiais, turime laukti dienos, kai vieninteliai mūšio laukai bus verslui atviros rinkos, o žmogaus dvasia bus atvira idėjoms.

  Mirosław Mariusz Piotrowski, UEN frakcijos vardu. –(PL) Pone Pirmininke, globalizacija yra daugeliu atžvilgių negrįžtamas reiškinys. Europos Sąjungos valstybės narės turėtų ne tik suprasti tai, bet ir imtis tinkamo atsako į šiuos pokyčius. Tačiau ES negali imtis priemonių, kurios pažeidžia ekonominius suverenių valstybių interesus, pavyzdžiui, taikyti nepagrįstus apribojimus anglies dvideginio išmetimams, kurie gali rimtai pakenkti tokių šalių kaip, pavyzdžiui, Lenkija ekonomikai.

Kita vertus, šie politiniai veiksmai neturėtų vesti prie tautinio tapatumo praradimo. Tuo tarpu, kai Azijos šalys sėkmingai prisitaiko prie naujos padėties ir sparčiai plėtoja savo ekonomiką, mes Europos Parlamente svarstome tokius nereikšmingus klausimus kaip žemės ir miškų ūkyje naudojamų traktorių užpakalinio vaizdo veidrodėliai, cirko vaidmenį ir svarbą Europos Sąjungai ir pan.

ES nuolat pildo reglamentus naujais reikalavimais, tuo vis labiau sunkindama galimybę veiksmingai konkuruoti, ir susidaro įspūdis, kad ji nemato realybės, apie ką byloja šiandien išgirsti socialistų atstovo pasisakymai. Aš tikiuosi, kad šiandieninė diskusija padės pakeisti mūsų požiūrį į globalizaciją Europos perspektyvoje.

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, manau, kad tai, ką matėme šiame konkrečiame komunikate, yra absoliuti vaizduotės nesąmonė, atsižvelgiant į situacijos, su kuria mes susiduriame, rimtumą.

Jame nėra jokio globalizacijos apibrėžimo. Jis paprastai susijęs su ekonomine sritim – būtent apie tai noriu kalbėti.

Šiame dokumente kalbama apie mus, susiduriančius su trečiąja pramonine revoliucija. Manau turime pasimokyti iš praėjusios pramoninės revoliucijos pamokų. Tie, kurie visapusiškai neatsižvelgė į aplinkosaugos išlaidas; tie, kurie visapusiškai neatsižvelgė į socialinės išlaidas. Teigiama, kad prekių kainos ir toliau bus žemos, dažniausiai pasaulyje vargingiausioms šalims nešant naštą, kad galime prekiauti šalyse, kur priverčiame atidaryti rinkas, kai nėra socialinės infrastruktūros ir tvirto visuomenės sektoriaus, kad turime saugotis abipusiškumo signalo, jeigu jo nėra tarp lygių partnerių. Yra taip pat pavyzdžių, kai pervertinome rinkų vaidmenį įgyvendindami socialinius tikslus, ir yra klausimų, apimančių ekonominį stiprinimą, ypač kai jis grindžiamas įsiskolinusia ekonomika ir hipotezėmis, o ne tikrove, todėl kyla didelė grėsmė ekonomikos stabilumui.

Naujas kontekstas, su kuriuo mes susiduriame, nėra tik klimato kaita Mes kalbame apie didžiausią naftos kiekį ir kokią įtaką tai turės besivystančių šalių galimybėms, tai ir yra Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimą.

Teisybė, kad turime iš naujo derinti prekybą, socialinę ir aplinkosaugos dimensiją. PPO teikia prioritetą prekybai, o ne gamybos metodams, kažkam, kas suteikia mums teisę sakyti, kad turime problemų su prekių gaminimo būdu, nes tai neatitinka mūsų standartų. Nusprendėme to neįrašyti į taisykles.

Jeigu vertintume augimą, vis dar kalbame, kad kiekis yra svarbiausia, ne kokybė ir ne tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų visuomenėse. Teigiamai vertinu kitą savaitę įvyksiančią Komisijos konferenciją, bet tai darbas, kuris turėjo būti vykti daug metų.

Ką mes darysime su žemės ūkio sektoriumi? Su mūsų turizmo sektoriais? Su dauguma kitų, susiduriant su klimato kaita? Nesusitariame, kad mums nereikia iš naujo patikrinti gairių ir jas peržiūrėti. Manome, kad privalome.

Jeigu kalbame apie mokymą ir švietimą, dabar tvaraus vystymosi strategiją reikia vertinti klimato kaitos ir aplinkosaugos pažangos kontekste. Negirdėjau jokios tikros, rimtos sąsajos su jais. Nėra apskritai jokios Europos strategijos tuo klausimu.

Jeigu kalbame apie mažo anglies dioksido ekonomiką, kaip ketiname ją pasiekti? Nieko nėra šiame dokumente, kas teiktų mums bet kokį žymų pasitikėjimą šiais klausimais.

Ir vėl turime atsižvelgti į socialinę įtrauktį. Taip pat vis dar pastebima spraga lyčių klausimu. Mums vis dar reikia tinkamo darbo užmokesčio, o lankstumo ir užimtumo principais turi būti atsižvelgiama į asmenų finansinį saugumą.

Vis dar turime integruoti Lisabonos ir Geteborgo strategijas. Tai yra iššūkis. Šiame dokumente nesusiduriama su juo ir esu tikras, kad ir Parlamentas nesusiduria.

  Jiří Maštálka, GUE/NGL frakcijos vardu.–(CS) Ponai ir ponios, visų pirma norėčiau išreikšti savo nusivylimą dėl galutinės rezoliucijos projekto versijos. Mane nuvylė du dalykai. Pirma, gaila, kad ilgą laiką buvo neįmanoma susitarti ir kad daugumos sutarimas buvo pasiektas tik pačiu paskutiniu momentu ir tik spaudžiant terminams, už ką turėjome sumokėti, mano nuomone, didžiulėmis nuolaidomis pagrindiniais klausimais. Antra, aš esu nusivylęs dėl to, kad rezoliucija neatspindi Europos intereso, nors dokumentas būtent taip pavadintas, ir − kas dar aktualiau − ji net neatspindi daugumos Europos piliečių interesų.

Šis mano dvigubas nusivylimas atsirado išanalizavus pasiūlymą priimti bendrą rezoliuciją, kurioje jokiu būdu nepripažįstama neigiama globalizacijos įtaka ir kurioje piliečiams, iš esmės, nesiūloma nieko daugiau kaip susitaikyti su globalizacija, kaip susitaikoma, tarkim, su potvyniu. Mano nuomone, neįmanoma džiaugtis nei globalizacija, nei potvyniu, nekalbant apie susitaikymą su šiais reiškiniais. Tokioje padėtyje įprasta stengtis veikti šiuos procesus ir užkirsti kelią jų daromam neigiamam poveikiui.Tačiau rezoliucijoje nieko panašaus nėra − joje net nepasiūlytas joks tvarios pasaulio plėtros modelis.

Savo pasiūlyme dėl rezoliucijos mūsų politinė frakcija sutelkė dėmesį į šiuos faktus:

– Kova su skurdu, nes, kaip byloja statistika, apie 80 milijonų žmonių Europos Sąjungoje turi disponuojamas pajamas, kurių dydis nesiekia 60% nustatyto nacionalinio pajamų vidurkio.

– Mes akcentavome poreikį imtis efektyvesnių priemonių užtikrinant piliečių teises, pavyzdžiui, teisę į kokybišką ir gerai mokamą darbą bei teisę į minimalius socialinius standartus.

– Mes pabrėžėme, kad būtina sukurti naują integruotą tvarumo ir solidarumo strategiją, kuri pakeistų dabar galiojančią Lisabonos strategiją ir galėtų būti veiksmingai įgyvendinta.

Vakar kelių politinių frakcijų nariai susitarė dėl bendros rezoliucijos visiškai ignoruodamos mūsų frakcijos siūlymus. Taip elgdamiesi jie aiškiai parodė, kad teikia daugiau svarbos ekonominiams klausimams, bet ne socialinėms teisėms ir teisingumui. Dėl pirmiau išvardintų priežasčių mūsų frakcija šios rezoliucijos nepalaikys.

  Godfrey Bloom, IND/DEM frakcijos vardu– Pone Pirmininke, vakar gėrėjomės nuostabiai protinga Prancūzijos prezidento kalba. Įdėmiai klausiau šio aiškiai mintis reiškiančio vyro. Jis palaikė laisvąją prekybą. Bet, žinoma, jeigu kitos valstybės palaikytų protekcionizmą, jis – taip pat. Jis palaikė demokratiją: žmonės turėjo teisę būtų išgirsti, bet po to, atrodytų, ignoruojami, kaip buvo ignoruojami Prancūzijos ir Olandijos piliečiai. Jis yra pirmiausiai europietis, tikras prancūzas, pirmiausiai prancūzas, bet tikras europietis. Gerai, su trupučiu vengrų guliašu.

Mums reikia Europos karinių, laivyno ir oro pajėgų, kad užtikrintume, jog mūsų taikios Europos vertybės yra toli ir plačiai skleidžiamos, nes niekada neturime kariauti. Turime remtis mūsų demokratinėmis institucijomis. Prancūzai negali turėti kito referendumo, nes jis galėtų lemti anglų referendumą, o visi žinome, kad britai atmestų naująją Konstituciją – o, atsiprašau – „Sutartį“.

Jis pasiūlė, kad privalome atidžiau patikrinti save ir įsitikinti, kad turime didesnį motinystės jausmą, ne tik moterys, bet ir vyrai, daugiau obuolių pyrago, ypač vargšams, nepriklausomai, ar jie to nori. Kad sugalvočiau posakį, seną anglų posakį, nes mėgstu patikrinti geriausius pasaulio vertėjus žodžiu, viskas buvo nesąmonė!

  Dimitar Stoyanov (ITS)- (BG) Pirmiausia norėčiau priminti Komisijai ir Tarybai, kad globalizacija nėra savaiminis procesas, kad Europa yra svarbus pasaulinės politikos veiksnys ir kad nuo Europos politinio kurso priklausys tai, ar globalizacija plėtosis.

Būtent to aš ir nesupratau Komisijos strategijoje. Kokios politikos Komisija ketina laikytis − plėtoti globalizaciją ar šį procesą sulėtinti? Be to, aš taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad bendra rinka savaime dar neužtikrina Europos sėkmės globalizacijos plėtros procese.

Taryba paskelbė, kad ji teikia daug svarbos konkurencingumui, tačiau dabar Europos Sąjungoje yra tokių šalių, kurių ekonomika yra labai silpna ir negali konkuruoti net vidaus rinkoje.

Komisija savo ruožtu pareiškė, kad ji teikia labai daug svarbos Lisabonos strategijos plėtojimui įgyvendinant su globalizacija susijusius planus.

Kalbant konkrečiai apie Bulgariją, aš manau, kad Lisabonos strategija nebus veiksminga, nes mūsų šalis, ir apie tai mes ne vieną kartą pareiškėme, nebuvo pasirengusi tapti Europos Sąjungos nare. Kaip galima apsaugoti Europos piliečių interesus nenaudojant tam tikrų formų protekcionizmo?

Atvira visuomenė, apie kurią kalba Grahamas Watsonas, yra paprasčiausia išdavystė silpnesnę ekonomiką turinčių ES šalių atžvilgiu. Jeigu mes ketiname siekti solidarumo pasaulio mastu, o ne solidarumo bendrijoje, tuomet iškyla klausimas, kam iš viso mums reikalinga bendrija?

Tokiomis aplinkybėmis, kai yra šalių, kurių ekonomika labai silpna, ir kuriose didelis prekybos deficitas, taip pat kurios negeba konkuruoti net vidaus rinkoje, tolesnis globalizacijos plėtojimas prives šias šalis prie ekonominio žlugimo ribos ir šių šalių, kurios tiek daug kovoja, kad pagaliau galėtų pradėti normaliai plėtotis, ekonomika subyrės kaip kortų namelis.

  Jana Bobošíková (NI).- (CS)(Kalbos pradžia buvo negirdima) ... dėti pastangas, kad Europa kuo labiau sustiprintų savo, kaip pasaulio rinkos dalyvės, pozicijas. Tačiau kad tai būtų pasiekta, reikia užbaigti pasaulio prekybos derybas, sumažinti subsidijas Europos žemės ūkiui, taip pat sumažinti JAV muito mokesčius. Būtina užimti griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu PPO ir pradėti sistemiškai taikyti antidempingo priemones. Norėdami sėkmingai tvarkytis su globalizacija, turime panaikinti pernelyg griežtos kontrolės naštą, slegiančią smulkiąsias ir vidutinio dydžio įmones. Tą padaryti pažadėjo Barroso vadovaujama Komisija, tačiau vėliau šis darbas užstrigo pačioje kelio pradžioje.

Taip pat Sąjunga turėtų sustiprėti, jei prie jos prisijungtų Turkija ir Ukraina ir jei jai pavyktų sudaryti tinkamą ekonominę partnerystę su Rusija. Migracijos politika yra nesveika. Užuot buvusi galutine paskyrimo vieta skurdžiai gyvenantiems žmonėms, Europa turėtų tapti galutine paskyrimo vieta „protams“, kurie šiandien „nuteka“ į Kiniją ir JAV. Jeigu mes iš tikrųjų norime sėkmingai susidoroti su globalizacijos iššūkiais, svarbiausia sudaryti sąlygas, kad Sąjunga laikytųsi vieningos pozicijos tarptautinėje arenoje, priešingu atveju į ją nebus žiūrima rimtai. Aš tikiuosi, kad valstybių vadovai prieis tos pačios išvados gruodžio mėn. vyksiančio susitikimo metu.

Baigdamas dar norėčiau pateikti kelis savo komentarus. Mano kolega p. Schulzas kalbėjo apie laukinį Vakarų kapitalizmą, siaučiantį finansų rinkose. Tai buvo komunizmo klestėjimo laikais pamėgta retorika, kai finansų kapitalistai buvo vadinami „Volstryto banditais“. Mes visi žinome, prie ko toks požiūris galiausiai privedė Rytų bloko šalis.

  Timothy Kirkhope (PPE-DE). – Pone Pirmininke, norėčiau padėkoti Tarybos ir Komisijos pirmininkams už jų pareiškimus dėl šio pagrindinio Europos ateities klausimo.

Kad išliktų ir klestėtų, Europa turi susidoroti su globalizacijos iššūkiais ir turime priimti šiuos iššūkius ir pastebėti galimybes, o ne tik grasinimus. Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimas yra Europos būsimam klestėjimo pagrindas ir turime įsitikinti, kad pagaliau užsitikriname sandorį Pasaulio prekybos derybose. Turime vykdyti reformą bendrojoje žemės ūkio politikoje ir sudaryti teisingą sandorį ne tik mūsų pačių ūkininkams, bet ir besivystančių šalių ūkininkams. Turime toliau ir greičiau daryti spaudimą reguliavimą mažinančiai darbotvarkei, išlaisvinant verslą ir pramonę nuo konkuravimo konkurencingomis sąlygomis su Kinija ir Indija, ir turime daryti tikrą pažangą, palaikančią kanclerės Angelos Merkel pastangas sukurti transatlantinę bendrąją rinką.

Teigiamai vertinu Komisijos pirmininko naujausią pareiškimą dėl globalizacijos, kuriame teigė, kad ES raison d’être 21-am amžiui yra aiškus: parengti Europą globalizuotam pasauliui. Ir siekiant tai įgyvendinti, jo teigimu, turime investuoti į žmones, į augimą, į darbo vietas, į energijos saugumą, į kovą su klimato kaita ir sąžiningesnių sandorių vartotojams sudarymą. Jis toliau teigė, kad protekcionizmas negali sukurti turtingesnės Europos, protekcionizmas skurdina, o ne saugo mūsų piliečius. Tai yra svarbus pareiškimas ir dabar visos Europos vyriausybės turi juo vadovautis.

Žinoma, finansinių paslaugų ir apskaitos Europos standartai greitai tampa pasauliniais standartais ir aš tuo didžiuojuosi. Europos kelias pirmyn yra radikali Europos socialinio modelio reforma, didesnis užimtumas ir lankstumas darbo rinkose ir tolimesni veiksmai, kad sumažintų reguliavimą ir naštą verslui.

Žinoma, turime taip pat vadovauti sprendžiant klimato kaitos klausimą ir teigiamai vertinu kitą mūsų noro vadovauti pasauliniai bendruomenei ženklą – Parlamento sprendimą įtraukti aviacijos emisijas ir emisijų leidimų sistemą.

Kovoje prieš skurdą turime užtikrinti, kad ES programos yra patikimos, ekonomiškos ir tikslingos. Turime didinti prekybos galimybes besivystančiam pasauliui ir būtinai išskirti Afriką.

Turime didžiuotis savo pasiekimais, bet yra daug galimybių, kuriomis vis dar turime pasinaudoti.

  Robert Goebbels (PSE) . – (FR) Pone Pirmininke, dalyvaudamas derybose dėl pasiūlymo priimti rezoliuciją dėl globalizacijos iššūkių aš labai aiškiai pamačiau, kiek daug skiriasi šių rūmų kairiųjų ir dešiniųjų nuomonės. Mano kolegos iš PPE ir ALDE bandė kritikuoti milijonus žmonių, kurie abejoja globalizacijos nauda matydami, kaip naikinamos darbo vietos dėl įmonių perkėlimo, suliejimo ar perdavimo kitiems savininkams ar lygindami savo vargingas pajamas su papildomais dividendais, kuriuos kraunasi įmonių vadovai, kurie, beje, aršiai gina darbo užmokesčio ribojimo privalumus.

Mano nuomone, globalizacija yra būtinas procesas, ypač todėl, kad ji suteikia galimybę vargingiausiai gyvenančioms šalims patekti į tarptautines rinkas ir tokiu būdu pakelti savo gyventojų pragyvenimo lygį. Bet neapsigaukime sugundyti šių skambių žodžių! Tobula rinka, kurią taip myli liberalai, yra tik iliuzija. Konkurencija yra būtina, bet ji visada turi savo kainą.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie energijos rinką, kurioje 90% viso pasaulio išteklių valdo suverenios valstybės. Naftos rinkoje vyraujančią padėtį užima kartelis. Kuriasi dar vienas kartelis, kuris ketina užvaldyti gamtinių dujų rinką. Kainodaros politika nėra skaidri ir ji taikoma ne daugiau nei 40% pasaulio prekybos. Trečdalis galutinės kainos atitenka ilgą grandinę sudarantiems tarpiniams spekuliantams, kurių ekonominis indėlis yra nulinis. Kai šie spekuliantai ir jų „ypatingos mašinos“ atsiduria griovyje, centriniai bankai pumpuoja milijardines sumas į finansų sistemą, kad atitolintų nestabilumo plitimą, bet realiai tokios priemonės tik palaiko spekuliaciją.

Saujelei bendrovių vadovų gali pasisekti saugiai nusileisti ant žemės, nes jie turi savo auksinį parašiutą, bet milijonai vartotojų įbrenda į skolas ir yra priversti parduoti savo būstus. Per šešių mėnesių laikotarpį beveik pusė milijono amerikiečių patyrė asmeninį bankrotą. Tuo tarpu Europos ekonomika tik trypčioja vietoje. Gal Komisija ir parengė ekonomines prognozes, bet jų turinys neduoda pagrindo formuluoti naujus politinius pasiūlymus, o tik kepti kaip blynus įprastines mantras. Taip, iš tiesų, mums reikia ekonominio augimo ir daugiau naujų darbo vietų gerinant koordinavimą ir plečiant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklą, ir iš tikrųjų mes turime pasirengti susidurti su nauja socialine realybe.

Bet kur yra biudžetai visiems šiems dalykams? Kur yra ištekliai? P. Barroso nenori tobulinti integruotų gairių. Dešinysis sparnas atsisako aptarti ekonominio koordinavimo klausimus. Iš p. Sarkozy girdime daug skambių frazių ir gražių kalbų, bet klausydamiesi jo visą pusvalandį nė karto neišgirsime jį tariant žodžio „socialinis“, nors visos nuomonių apklausos akivaizdžiai byloja apie gyventojų norą, kad politikai skirtų daugiau dėmesio socialiniams klausimams: žmonės nori daugiau saugumo, didesnės perkamosios galios ir geresnių viešųjų paslaugų.

Dešimties Europos miestų merai ką tik pasirašė pareiškimą, ginantį nuostatą, kad viešosios paslaugos turi būti prieinamos visiems. O ką daro Komisija? Ji dangstosi už smulkmeniško ir menko protokolo dėl būsimos sutarties, garantuojančios solidarumą, tik ne ekonominių paslaugų atžvilgiu. Tai kodėl iš viso nepanaikinus viešųjų paslaugų, kurių įprasti europiečiai taip prašo! Mano frakcija nepritars tokiam Komisijos išsisukinėjimui. Mes ketiname prisijungti prie merų, Regionų komiteto, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir profesinių sąjungų politinėje kovoje kuriant Europą su stipresne socialine dimensija, kurioje pirmenybė teikiama viešosioms paslaugoms.

(Plojimai)

  Margarita Starkevičiūtė (ALDE).- Daug Europos Sąjungos piliečių yra susirūpinę besikeičiančia jų gyvenimo aplinka dėl globalizacijos ir mes, politikai, turime paruošti atsakymą. Dažnai Parlamentas ragina šalis nares paruošti bendrą strategiją, bet aš noriu pasakyti, kad mes turėtume pradėti nuo savęs. Nes šią rezoliuciją paruošti buvo labai sunku ir sudėti nuomones visų komitetų į vieną vietą taip pat buvo labai sudėtinga, todėl aš pirmiausiai siūlyčiau pasvarstyti, galbūt mums dažniau reikia bandyti sudėti įvairias mūsų komitetų nuomones ir visas rezoliucijas į vieną, kad turėtume koordinuotą atsakymą Europos Sąjungos gyventojams, ką mes ruošiamės daryti.

Kitas dalykas, kuris labai svarbus, tai, aišku, mūsų, kaip globalaus žaidėjo, vaidmuo. Ir aš noriu čia pabrėžti, kad mes turime užimti aktyvią poziciją pasaulyje. Europos Sąjunga dabar didžiausia dėl plėtros, dėl naujų galimybių, ir mes, norime ar nenorime, vaidiname didžiausią vaidmenį. Bet įspūdis toks, kad mes kažko lūkuriuojame, kol kažkas išspręs. Mūsų užsienio politika per Lisabonos strategijos užsienio dimensiją turi būti aktyvi.

O dėl vidaus politikos, aš taip pat noriu pasakyti, kad mes turime peržiūrėti savo prioritetus, todėl kad, kaip rodo naujausi tyrimai, produktyvumo augimo procese Europos Sąjunga daugiausia atsilieka ne dėl to, kad turi per mažai kompiuterių, aukštos technologijos, o dėl to, kad mes tiesiog turime problemų su valdymu. Mes neišnaudojame vieningos rinkos galimybių, nesukuriame sąlygų prekių judėjimui, finansų rinkos plėtrai. Ir klausimas, ar iš tiesų Europos Sąjungos prioritetas ateityje bus technologijų gamyba, galbūt prioritetas bus maisto gamyba, kaip dabar gąsdina mus ekspertai?

Taip kad iš esmės mes turime turėti naują požiūrį į savo ekonominę rinką ir naudoti kaip prioritetą vidaus rinkos plėtrą. Jeigu kalbėtume apie socialinę politiką, kuri čia buvo labai daug kartų minėta, taip – ji turi būti vienas iš svarbių mūsų dienotvarkės prioritetų, tačiau ji turi būti taip pat aktyvi. Mes turime atsisakyti tendencijų palaikyti kažkokius neturtingus žmones ar kažką, mes turime sudaryti galimybes jiems uždirbti. Nereikia stumti žmonių į išlaikytinių pozicijas, žmonės turi būti aktyvūs pasaulio dalyviai, turi būti aktyvūs rinkos dalyviai. Dėl to mes turime investuoti į tas socialines sritis, kurios ateityje padės sukaupti intelektualų kapitalą ir ateityje duos didesnį produktyvumo augimą.

Ir pabaigoje aš noriu pasakyti, kad labai svarbu sustiprinti koordinaciją tarp mūsų Europos Sąjungos institucijų, ir ši rezoliucija, ir šiandieniniai debatai, kaip tik toks gero koordinavimo pavyzdys. Aš tikiuosi, kad ir ateityje turėsime galimybę kalbėti apie šiuos klausimus ne tik naktiniuose posėdžiuose, bet ir dieną.

  Seán Ó Neachtain (UEN). – (GA) Pone Pirmininke, ES yra suinteresuota turėti stiprią ir teisingą Pasaulio prekybos organizacijos remiamą tarptautinės prekybos sistemą. Todėl nėra priimtina, kad Dohos derybose kalbama tik apie papildomas ES nuolaidas žemės ūkiui, kuriam, pagaliau, tenka tik 5% pasaulio prekybos. O kaip bus su kita 95% dalimi? Ar negalėtų nuolaidos šios dalies atžvilgiu tapti diskusijų objektu?

Mano galva, komisaras Mandelsonas per daug linkęs nusileisti derantis klausimais, susijusiais su ES žemės ūkiu. Dabar jis palaiko idėją 46% sumažinti importo tarifą žemės ūkio sektoriuje. Tačiau, kaip prezidentas Sarkozy vakar pasakė Parlamente, mums būtina išlaikyti savo vietinius maisto produktų šaltinius. Amerika, pavyzdžiui, iki šiol nė kiek nenusileido žemės ūkio klausimu. Pakanka vien tik neseniai paskelbto JAV žemės ūkio įstatymo projekto, rodančio, kad JAV ketina griežtai laikytis savo pozicijos.

Mes turime judėti į priekį pasaulio prekybos derybose pramonės, prekybos ir paslaugų klausimais. Šiuo metu ES galiojantis 4% tarifas lieka 4% lygyje, tuo tarpu tas pats tarifas Azijoje ir Pietų Amerikoje sudaro 30%. Atvėrus Indijos ir Kinijos rinkas programinės įrangos ir telekomunikacijų sektoriuose, dėl konkurencijos atsiras galimybė paspartinti pažangą. Be to, supaprastinimai turėtų būti taikomi ne tik muitinės procedūroms, bet ir būsimiems prekybos susitarimams.

  Pierre Jonckheer (Verts/ALE) . – (FR) Ponai Komisijos primininke ir pirmininko pavaduotojau, mano nuomone, šiame dokumente, taip pat ankstesnėje p. Barroso kalboje, stinga kažko labai svarbaus. Tai, ko mes pasigedome, yra efektyvi teikiamų siūlymų dėl tarptautinių finansų rinkų veiklos, dėl tarptautinių mokesčių mokėtojų prieglaudų, dėl kovos su tarptautiniais finansiniais nusikaltimais ir dėl nustatytos mokesčių tvarkos tarptautiniu lygiu (konkrečiau kalbant, dėl kapitalo srautų) analizė.

Aš manau, kad atėjo laikas, kai tarptautinės diskusijos turi pasitikrinti tikrovę. Nei dokumentuose, nei Komisijos pirmininko kalboje aš neįžvelgiu nieko, kas bent iš tolo primintų politines iniciatyvas šiais, pagaliau, labai svarbiais klausimais, ir aš negaliu nesusieti šių dalykų su debatais klimato kaitos klausimais ir Balyje vyksiančiomis diskusijomis, kuriose finansinei dimensijai ketinama priskirti lemiamą svarbą, ypač su pagalba labiausiai pažeidžiamoms šalims pasirašant antrąjį Kioto protokolą.

Mes visi žinome, kad tam reikia didelių valstybės lėšų. Iš kur tos lėšos bus paimtos? Nors ir suprasdamas, kad labai sunku „prastumti“ šiuos klausimus į prioritetines tarptautinių darbotvarkių pozicijas, aš vis tik manau, kad jeigu mums nepasiseks ar mes atsisakysime tą daryti, mes padarysime žalą mūsų pačių tarptautinei politikai.

Mano antrasis komentaras susijęs su visuotine kova už standartus, ypač aplinkos ir socialinius, o dar konkrečiau – už aplinkos standartus.

P. Watsono nuomone, Komisijos dokumentas yra labai bendro pobūdžio, ir aš šiai nuomonei pritariu. Šio dokumento 6 psl. rašoma: „Dvišalės tarpsektorinės diskusijos su trečiosiomis šalimis paskatino naujojo tarptautinio požiūrio formavimąsi sutelkianti dėmesį į bendradarbiavimą reguliavimo srityje, standartų konvergenciją ir taisyklių lygiavertiškumą.“ Taigi, pone pirmininko pavaduotojau, aš norėčiau tiksliai žinoti, kokią įtaką, p. Barroso prognozėmis, visa tai turės Europos aplinkos standartų išsaugojimui? Kokią įtaką tai turės šių standartų plėtojimui ir kokią praktinę reikšmę tai turės šių standartų propagavimui viduje?

Mano susirūpinimas dar sustiprėjo laikraščiuose perskaičius ataskaitas apie šiuo metu tarp Europos Sąjungos ir Korėjos vykstančias derybas, iš kurių galima spręsti, kad mūsų nuostata išsaugoti standartus, ypač socialinius standartus, yra daug silpnesnė nei JAV.

Mes laukiame iš jūsų išsamių atsakymų į šiuos klausimus.

  Sahra Wagenknecht (GUE/NGL).- (DE) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, globalizacija nėra natūralus procesas, nors kai kas ir norėtų ją taip pateikti. Globalizacija yra politikos vaisius. Tai yra politikos kūrinys, kurio gimimą lėmė kiekviena priemonė, priimta siekiant panaikinti valstybės kontrolę tarptautinio kapitalo judėjimui ir šį judėjimą liberalizuoti. Politinis globalizacijos formavimas vyksta ir tada, kai kokia nors besivystanti šalis yra šantažuojama, siekiant priversti ją atverti savo kapitalo rinką ir leisti, kad jos kapitalą perimtų užsieniečiai. Globalizacija yra industrializuotų šalių, neišskiriant ir Europos Sąjungos, kūrinys.

Tai, ką reiškia terminas „globalizacija“, toli gražu ne tas pats, ką mes suprantame kaip ekonomikos internacionalizaciją, nes turto valdytojai, bankai ir konglomeratai, kurie dabar nepasiekiami nacionaliniams įstatymų leidėjams, naudojasi savo nevaržoma galia investuoti savo pinigus tik siekiant gauti didžiausią pelną, bet nepaisant tokios veiklos socialinių pasekmių. Turėdami tokią galią, jie, žinoma, gali kurstyti šalis vieną prieš kitą konkurencijoje dėl galimybės tapti šių galingųjų verslo vieta ir tokiu būdu priverčia jas kurti pelno didinimui vis palankesnes sąlygas.

Už viso to slypi slapta darbotvarkė, kuria siekiama dangstantis konkurencingumo tikslais priversti besivystančias šalis sumažinti bendrovėms taikomus mokesčius, sugriauti jų socialinio aprūpinimo sistemas ir įvelti jas į žiaurų darbo atlygio dempingo vajų – kitais žodžiais tariant, visa tai reiškia siekį sukurti sąlygas vis labiau nevaržomam kapitalizmui. Tai reiškia, kad globalizacijos žaidime, be abejo, ne visi yra pralaimėtojai − yra ir labai pasipūtusių laimėtojų, kurių sąraše ne paskutinę vietą užima ir Europos konglomeratai, globalizacijos procese tapę globalios arenos žaidėjais, kuriems pastaraisiais metais sekasi uždirbti didžiausią įmanomą pelną. Tačiau didžioji dauguma iš šios plėtros nieko negauna. Priešingai, džiunglių įstatymai, galiojantys vyraujant nežabotam kapitalizmui, sudaro sąlygas turtingiesiems engti ir išnaudoti beturčius.

Svarstoma rezoliucija bando visa tai nuslėpti, todėl mūsų frakcija jos nerems. Priešingai, mes tęsime kovą už kitokią ekonominę tvarką Europoje, kad į žmones nebūtų žiūrima tik kaip į išlaidas lemiančius veiksnius, o į šalis – tik kaip į verslo plėtojimo vietą.

  Witold Tomczak (IND/DEM).- (PL) Pone Pirmininke, būtina išskirti dvi realybes − globalizacijos reiškinį ir globalizmo programą.

Globalizacija atsiranda plėtojantis naujoms technologijoms tokiose srityse kaip transportas, komunikacijos bei duomenų rinkimas ir apdorojimas. Globalizacija atveria naujas galimybes, bet taip pat ir sukuria naujas grėsmes. Mes patys renkamės, kaip ja pasinaudoti.

Kita vertus, globalizmas − tai programa, kuria siekiama sukurti viršnacionalinę globalią galią. Tai prieštarauja siekiui užtikrinti visoms tautoms ir šalims laisvę ir sudaro sąlygas tiems, kurie valdo didžiausią kapitalą ir globalią infrastruktūrą, realizuoti kokioje nors globalizuoto pasaulio šalyje savo egoistiškus interesus nepaisant tautų ir šalių interesų. Iš esmės, ši programa yra totalitarinė. Ji prieštarauja taikos idealams ir kelia karo grėsmę.

Europa susidūrė su pagunda pažeisti savo tautų teises, kad galėtų sustiprinti savo kosmopolitinio elito vaidmenį valdant pasaulį. Jeigu ji šiai pagundai pasiduos, nušluos šimtmečiais Europos tautų kurtą paveldą, grindžiamą pagarba žmogaus ir bendruomenių teisėms.

Tai, kas gali užtikrinti Europos sėkmę globalizacijos amžiuje, yra pagarba žmogaus teisėms, pagarba bendruomenėms ir tautoms, išreikšta tuo, kad yra kuriamos institucijos, užtikrinančios pagarbą jų pasiekimams. Europos sėkmė reiškia galimybę parodyti kitoms pasaulio tautoms ir šalims, kaip sukurti sąlygas, užtikrinančias piliečių teisę į laisvę ir orumą. Pasukti totalitarinės globalizmo programos keliu Europai būtų pražūtinga.

  Jean-Claude Martinez (ITS) . – (FR) Pone Primininke, gerbiamieji kolegos, akivaizdu, kad globalizacijos, internacionalizacijos ir „planetizacijos“, kaip ją pavadintų jėzuitas Teilhardas de Chardinas, procesai vyksta, bet dabar, ką mes matome, yra antroji globalizacijos banga, daug platesnė nei turėjome 1990-aisiais, nes ji aprėpia finansus, ekonomiką, kalbą, gyventojų judėjimą ir ideologiją, kurias sujungia kartu vienintelė dominantė – rinka.

Tiek pat akivaizdūs yra ir neigiami šios globalizacijos padariniai − pietiniame pusrutulyje, kur ištekliai yra eikvojami, arba Indijoje ir Kinijoje, kur daroma žala gyventojams, žemei, miškams, jūroms ir upėms ir statomos į pavojų žmogaus teisės. Mes čia, šiaurinėje pasaulio dalyje, kenčiame nuo verslo perkėlimo, darbo vietų naikinimo ir mūsų socialinių sistemų pusiausvyros išardymo padarinių ir mums gresia pavojus – dėl spartaus gyventojų senėjimo ir su tuo susijusių išlaidų rūpinantis senyvo amžiaus žmonėmis – kad Europa taps susenusia Ruanda, kurioje negerbiamos ir pažeidžiamos žmogaus teisės.

Kokio atsako mes imamės susidūrę su šiomis realijomis, su tuo, kas akivaizdu? Regis, mūsų atsakas – tai burtažodžių, minimalizmo ir magiškų ritualų mišinys. Apstu šių magiškų žodžių ir šiandienos diskusijose bei pasiūlytoje rezoliucijose. Mūsų politiniai „burtažodžiai“ − tai nuorodos į Lisabonos strategiją ir konkurencingesnę ekonomiką. Tai primena Chruščiovo elgesį JT 1960-aisiais, kai jis bandė pasivyti kapitalistines šalis. Tai yra Hario Poterio atsakas į globalizaciją.

Dabar pakalbėkime apie minimalizmą. Puikus minimalizmo pavyzdys yra Globalizacijos fondas − mažas maišelis finansiniams saldainiukams. Negebėdami kontroliuoti to, kas vyksta, mes pradedame ieškoti rojaus ir vėl imamės senų magiškų ritualų. Tėvo, Adomo Smito, Sūnaus, Deivido Rikardo, ir Šventosios Dvasios, rinkos, vardu mes aukojame ant didžiojo globalaus laisvosios prekybos ideologijos altoriaus muito mokesčių sumažinimo ir panaikinimo auką.

Visiški tauškalai! Nors didžiausias ir genialiausias Europos produktas, išrastas prieš 2 500 metų, vis tik yra loginis mąstymas, protas! Šiandien protas mums sako, kad laisvoji prekyba būtina, bet lygiai taip pat būtina apsaugoti mūsų socialinį ir kultūrinį turtą. Todėl mes turime surasti būdą, kaip suderinti laisvąją prekybą su žmonių socialine apsauga.

Iš esmės mes galime tą padaryti dėl naujosios muito mokesčių mokėjimo tvarkos. Aš kalbu apie atskaitomų muito mokesčių sistemą: pagal šią sistemą eksportuotojai, žinoma, privalo mokėti muito mokesčius, bet iš eksportuotojų sumokėtos eksporto muito sumos jiems suteikiamas muito mokesčio kreditas, iš kurio atskaitomas importuojančiojo šalyje įsigytų prekių importo mokestis. Šie naujos kartos kintami, grąžinami, apyvartiniai muito mokesčiai, kuriems taikomos nuolaidos, leis mums išspręsti visiems rūpimą problemą, susijusią su ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės pusiausvyros nebuvimu tarptautinės prekybos tarp šiaurės ir pietų srityje.

  Jim Allister (NI). – Pone Pirmininke, kai viena po kitos gamyklos naikinamos ir perkeliamos į rytus, didėjančiam mūsų rinkėjų skaičiui globalizacija reiškia niokojimą.

Tik prieš dvi savaites Limavadyje, mano atstovaujamoje valstybėje, įmonė Seagate Technology paskelbė savo veiklos pabaigą. Ji panaikino 960 darbo vietų, palikdama merdėti mažą miestą. Tai ne tik dėl pigios darbo jėgos pagundos, bet dėl mūsų reglamentavimo žalingos naštos Europos pramonei, kuri sekina mūsų gamybą.

Prezidentas Nicolas Sarkozy buvo teisus, kai vakar mums pasakė, kad ES turi teisę saugoti save nuo tokio niokojimo. Aš noriu, kad taip būtų. Padėtų du neatidėliotini veiksmai: Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo ribos mažinimas. Tūkstančio darbo vietų praradimas Paryžiuje yra blogas reiškinys, bet mažame mieste kaip Limavadis tai katastrofa. Taigi, riba turi būti mažesnė mažoms ekonomikoms. Antra, ES turi sušvelninti savo valstybės pagalbos draudimus, kad tokie reiškiniai kaip nežymus pramonės mokesčių mažinimas galėtų padėti išlaikyti gamybą. Siūlyčiau Komisijai pasisakyti teigiamai dėl šių specialių klausimų.

  Werner Langen (PPE-DE).- (DE) Pone Pirmininke, bet kas, išklausęs čia išsakytų kalbų, ypač ponios Wagenknecht ir pono  Schulzo, galėtų pastebėti, kad buvo kalbama apie laikus, kurie, džiaugiuosi, jau tolima praeitis. Bet visos tos kalbos, ištrauktos iš socialistinio sandėliuko, nė kiek nepastūmėjo mūsų į priekį svarstant globalizacijos klausimus.

Kiekvienas šiuose rūmuose žino, kad ekonominė laisvė, gerovės augimas ir socialinis modelis yra tarpusavyje suderinami dalykai. Europa yra geriausias to pavyzdys. Tik įvedę eurą kaip vidinę pasirengimo bendrai rinkai programą, mes jau turime Lisabonos strategiją, kuri, nepaisant visų jos galimų išlygų ir problemų, yra programa, padėsianti mums pasirengti globaliu mastu. Nėra jokių priežasčių, kodėl turėtumėme slėptis nuo globalizacijos. Tai, kaip mes bandome globalizaciją pateikti šių diskusijų metu, visiškai neatitinka realybės.

Globalizacija yra pagrindinis akstinas demokratijai ir klestėjimui neišsivysčiusiose šalyse. Visiškai neteisinga teigti, kad ji turi tik neigiamą pusę, kaip galima būtų spręsti iš keliose paskutinėse kalbose pateiktų pavyzdžių. Iš esmės globalizacija duoda naudą visoms šalims: besivystančioms šalims, naujoms industrializuotoms šalims ir net toms besivystančioms šalims, kurios turi pernelyg išpūstą valdymo aparatą, kurio šių šalių mokesčių mokėtojai jau nebepajėgia išlaikyti. Mes negalime pasukti laiko atgal, bet Europa gali tapti pavyzdiniu modeliu kitiems. Man keista, kodėl mes nekalbame apie tai. Kodėl mes kalbame vien tik apie blogybes?

Žinoma, galime kalbėti apie laukinę Vakarų praktiką finansų rinkose. Taip, mums reikia tarptautinio koordinavimo. Mums reikia tarptautinių apribojimų ir kontrolės. Bet kas be p. Goebbelso paminėjo apie tai, kad dar yra sistemos funkcionavimo sutrikimų, trūkumų, kuriuos mums dar nepasisekė pažaboti? Japonijoje galioja taisyklė, kad bendrovės vadovo darbo atlygis negali viršyti eiliniam šios bendrovės darbuotojui mokamo darbo atlygio daugiau nei 20 kartų. Kaip galima pateisinti tai, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijoje vadovai, lyginant su eiliniai darbuotojais, gauna tūkstantį kartų didesnį darbo atlygį? Mes galime apie visa tai kalbėti, bet jokiu būdu negalime demonizuoti pačios globalizacijos, nes ji atveria naujas galimybes, tuo pat metu užtikrindama laisvę ir klestėjimą.

  Anne Van Lancker (PSE).- (NL) Pone Pirmininke, Tarybos Pirmininke, gerbiamieji Komisarai, ponios ir ponai, džiugu girdėti Komisiją pripažįstant išorės veiklos dimensiją nauju Lisabonos strategijos elementu, bet pirmiausia mes neturėtumėme užmiršti, kad globalizacija taip pat turi įtakos pačios Europos vidaus politikai.

Taip, Lisabonos strategija skatina ekonominį augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet tiesa ir tai, kad ne visiems tai duoda naudos. Europoje globalizacija žymiai padidino prarają tarp kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos.

Todėl man džiugu, kad Komisija ir Ministrų Taryba užimtumo klausimais ateityje ketina skirti daugiau dėmesio socialinei dimensijai, nes yra pernelyg daug žmonių, pvz., žmonių, neturinčių tinkamų profesinių kvalifikacijų, asmenų su negalia, senyvo amžiaus darbuotojų, migrantų, kurie neturi galimybės gauti tinkamo mokymo ir turėti geras užimtumo perspektyvas. Šeši milijonai paauglių nebaigia mokyklos ir neįgyja jokios profesinės kvalifikacijos, 72 milijonai gyvena skurde visuomenės pakraštyje ir Europoje net yra 14 milijonai dirbančiųjų skurdžių.

Ekonominis klestėjimas turėtų duoti naudą kiekvienam, ponai ir ponios. Todėl papildomai norėčiau pažymėti tris momentus.

Pirma, yra aišku, kad Lisabonos strategijai numatytos naujosios kartos politinės priemonės daug labiau turėtų būti orientuotos spręsti socialinę įtraukties, lygių galimybių, skurdo mažinimo ir tinkamos socialinės apsaugos klausimus. Socialinė dimensija vėl turėtų būti išryškinta integruotose gairėse.

Antra, turi būti daugiau skiriama dėmesio tam, kaip valstybės narės vykdo savo įsipareigojimus užimtumo ir mokymo srityje. Ekonominis augimas savaime dar nereiškia, kad kuriamos kokybiškos darbo vietos – tam reikia tvirto valstybių narių įsipareigojimo.

Trečia, gerokai daugiau turi būti daroma partnerystės pagrindu. Gera ekonominio augimo, darbo vietų ir socialinės įtraukties strategija taip pat reikalauja nacionalinių parlamentų, vietinės ir regioninės valdžios, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės indėlio.

Taigi mano frakcija laikosi tos nuomonės, kad naujos kartos Lisabonos strategijos priemonės neturėtų kaip įprasta apsiriboti vien tik verslu. Komisijos pirmininko pavaduotojas turėtų pripažinti, kad yra daug priežasčių, dėl kurių Lisabonos strategijos dokumentų pakete turėtų būti padaryti svarbūs pakeitimai.

  Bernard Lehideux (ALDE) . – (FR) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, periodiškai diskutuoti apie globalizacijos pliusus ir minusus taip pat beprasmiška, kaip diskutuoti dėl to, kas gero ir kas blogo, kad Kalėdos yra žiemą.

Vienintelis klausimas, kuriuo mes iš tiesų turėtume diskutuoti, yra tai, kaip Europos Sąjunga galėtų pakreipti šį neišvengiamą procesą mūsų žmonėms naudinga linkme. Europos piliečiai tikisi veiksmingų reformų, kurios padidintų užimtumą ir suteiktų jiems paramą prisitaikant prie vykstančių pokyčių.

Lisabonos strategijos įgyvendinimas iki šiol labiau priminė situaciją, aprašytą pjesėje „Belaukiant Godo“. Mesgirdime apie ją daug kalbant, mes nekantriai laukiame, kada ji materializuosis, bet iš tikrųjų niekada su ja nebuvome susidūrę. Tie, nuo kurių priklauso sėkmingas Lisabonos strategijos įgyvendinimas, t.y. valstybės narės, turi rasti išteklių, kurie padėtų joms įgyvendinti jų nustatytus tikslus. Mes tikimės iš valstybių narių iniciatyvų įgyvendinimo, o taip pat visapusiško ir objektyvaus rezultatų įvertinimo.

Aš neketinu viską piešti tik niūriomis spalvomis. Yra ir viltį suteikiančių ženklų, pavyzdžiui, Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas veikia, nors jo veiklos efektyvumas dar nėra įvertintas. Taip pat labai svarbu, kad pirmą kartą Europoje socialiniai parneriai sutiko atlikti globalizacijos iššūkių poveikio darbo rinkoms analizę. Jie taip pat sutiko kreiptis į valstybes nares su prašymu, kad būtų įgyvendinta lankstumo ir užimtumo saugumo (angl. flexicurity) politika, skirta tiek darbuotojams, tiek ir darbdaviams.

Pone Barroso, norėčiau baigti savo kalbą ragindamas jus neaukoti Lisabonos strategijos socialinės dimensijos manant, kad ji sumažins mūsų gebėjimą konkuruoti. Eiliniai žmonės viliasi, kad Europa bus dėmesinga jų rūpesčiams, o įmonės tikisi, kad Europa įgyvendins politiką, kuri leis pasipriešinti plačiai paplitusiam socialiniam dempingui.

  Wojciech Roszkowski (UEN).- (PL) Pone Pirmininke, Komisijos dokumente daug rašoma apie Europos Sąjungos vietą globalizacijos procese, bet jame nėra konkrečių atsakymų į klausimus, kuriuos mes patys sau užduodame. Aš linkęs abejoti šiuo dokumentu.

Perskaičius dokumentą, susidaro įspūdis, kad tinkamo ES reguliavimo pakanka užtikrinti ES ekonominį augimą ir gerovę jos piliečiams. Tačiau augimas ir gerovė priklauso nuo pačių piliečių, kurie turi padidinti savo darbo efektyvumą ir produktyvumą ir šiuo požiūriu taip pat pralenkti kitų šalių piliečius.

Gero reguliavimo nepakanka, kad Europos Sąjungoje ateityje būtų užtikrintas ekonominis augimas. Nepakanka suvienodinti ekonomikos lygį senose valstybėse narėse ir valstybėse narėse naujokėse, kurių augimo tempai dabar lenkia ES vidurkį. Ir nepakanka to, ką duoda migracija iš šalių, kuriose darbo jėga pigi, į šalis, kurioje darbo jėgos kaina aukšta.

ES ekonominis augimas ateityje priklausys nuo jos konkurencingumo, tačiau Komisijos dokumente daugiau kalbama apie socialinių pasiekimų apsaugą. Visa tai yra labai gerai, bet socialiniai pasiekimai yra augimo rezultatas, o ne augimo paskata. Stengdamiesi apsaugoti šiuos socialinius pasiekimus, neužmirškime, kad augimą skatina naujovės, efektyvesnis organizacinis darbas, didesnis produktyvumas ir stipresnis konkurencingumas.

  Jill Evans (Verts/ALE). – Pone Pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijai ir Tarybai už jų pareiškimus. Sutinku, kad ES gali prisiimti labai teigiamą vaidmenį. Bet iki šiol ekonominė globalizacija pagreitino aplinkosaugos blogėjimą, blogų sąlygų darbuotojams atsiradimą ir socialinės nelygybės augimą.

Vietos lygiu tai pasireiškė nesaugumu dėl darbo vietų ir, dar blogiau, darbo vietų praradimu gamyboje ir paslaugose, kurį anksčiau šiais metais pirmiausia pastebėjau savo bendruomenėje Velse, kur gyvenu, uždarant įmonės Burberry gamyklą, kuri lėmė šimtų darbo vietų praradimą labai skurdžiame rajone, konvergencijos rajone.

Įmonės ieško lengvesnių būdų vykdyti veiklą, siekdamos pigiausios darbo jėgos ir nesijaudindamos dėl jų veiksmų pasekmių, nepaisant savanoriškų bendrovių, pvz., įmonės Burberry, socialinės atsakomybės susitarimų, kurie atrodo nuostabūs popieriuje, bet ne daug ką reiškia praktikoje.

Pasekmės niokoja vietos bendruomenes, o tos vietos bendruomenės, kaip jau girdome, yra esminės darbo vietoms ir augimui, t. y. Lisabonos darbotvarkės tikslui. Visa tai lemia nusivylimą politikais, įrodant, kad rinka yra stipresnė nei demokratija.

ES gali padėti įsitikinti, kad ji gerina darbo ir socialinius standartus visame pasaulyje, įskaitant klimato kaitos išlaidas rinkos kainomis, kad išvengtų aplinkosaugos dempingo. Globalizacijos padariniai daro socialinę apsaugą svarbesnę darbuotojams ir bendruomenėms.

Tikrai sutinku, kad, siekiant judėti į priekį, būtina remti smulkųjį verslą ir teikti ilgalaikes tvarias darbo vietas, aukštos kokybės darbo vietas ir tikrai tikiu, kad pasiūlymas dėl smulkaus verslo įstatymo padės pasiekti tai ateityje.

PIRMININKAUJA PONIA KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL).- (PT) Ponia Pirmininke, šiose diskusijose vertėtų pabrėžti, kad Europos Sąjungos sėkmė priklausys nuo to, koks bus jos atsakas solidarumo bei ekonominės ir socialinės sanglaudos požiūriu. Kai Europos Sąjungoje ir toliau yra didelis skurdas, nuo kurio kenčia 17% jos gyventojų (arba 80 milijonų žmonių 27ES), kai mažėja užimtumo saugumas ir kai didėja skurdžiai gyvenančių dirbančiųjų dalis, mūsų pagrindiniu prioritetu turėtų būti atsisakymas neoliberalios politikos ir skirti didžiausią dėmesį užimtumui, garantuojančiam žmonėms jų teises, padorų atlygį už darbą, didesnę socialinę apsaugą ir aukštos kokybės viešąsias paslaugas, nes visa tai leidžia labai mažoms ir mažoms įmonėms produktyviai investuoti bei sudaro galimybę teisingiau paskirstyti pagamintą turtą, kad būtų skatinama tikroji konvergencija tarp valstybių narių, plėtra ir socialinė pažanga ir kad būtų įgyvendinta bendradarbiavimo su trečiojo pasaulio šalimis politika.

  Patrick Louis (IND/DEM) . – (FR) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, mūsų piliečiai – darbuotojai, vartotojai ir mokesčių mokėtojai – aiškiai supranta, kad Europos Sąjunga, atsižvelgiant į jos esamą konfigūraciją, šiandien nėra ta tvirtovė, kurioje galima būtų pasislėpti nuo finansinio globalizacijos nesaikingumo.

Jau 20 metų mums žadama šviesi ateitis, euro stiprumas ir sienų tarp šalių panaikinimas. Taip pat mes buvome gundomi, pavyzdžiui, ir tam, kad būtų laimėta mūsų parama Mastrichto sutarčiai 1992 m. Tačiau nepaisant viso to, mūsų gamintojai pakuojasi ir traukiasi iš ES, palikdami milijonus žmonių be darbo, didžiules industrines dykynes ir apleistus kaimus.

Pasiklausius čia šiuose rūmuose p. Sarkozy apie misiją apsaugoti Europą, galima būtų pamanyti, kad jis niekada nepritarė nei Mastrichto, nei Lisabonos sutarčiai. Labai įspūdinga, kai jis didingai kaip generolas Šarlis de Golis pakyla ant tribūnos ir pareiškia, kad jis PPO griežtai nepalaikys bet kokių derybų, kurios galėtų pakenkti mūsų nacionaliniam interesui. Tačiau, regis, jis užmiršo, kad Prancūzija neturi veto teisės ir kad derybose PPO dalyvauja tik komisaras iš Briuselio, kuris nepaiso valstybės narės jam suteiktų įgaliojimų.

Tokios pat iliuzijos buvo akivaizdžios, kai jis, kaip visada radęs tam pasiteisinimą, užsipuolė Frankfurte įsikūrusį nepriklausomą Europos centrinį banką už jo poziciją defliacijos atžvilgiu. Kuo mums tikėti: žmogumi, kuris prieš televizijos kameras skelbia apie Prancūzijos suverenitetą, ar žmogumi, kuris atsisako nacionalinio suvereniteto idėjos Europos sutartyje? Tikrovė yra tokia, kad Lisabonos sutartis patvirtina šiuo metu galiojančių sutarčių logiką, kuria remiantis mums neleidžiama vadovauti euro įvedimui, apsaugoti savo rinkas ir patiems ginti savo poziciją pasaulio prekybos derybose.

Taip, sutartyje, kaip vienas iš tikslų, yra minima piliečių apsauga, bet tai ne daugiau nei politinis pareiškimas, už kurio nestovi jokia teisinė galia. Sutartyje žymiai sustiprinta tiek Komisijos, tiek ir ECB − institucijų, kurios remia laisvąją prekybą − galia ir nepriklausomybė. Protokole Nr. 6, taip pat EB steigimo sutarties 3 ir 4 straipsniuose sustiprinta jų propaguojama dogmatinė nacionalinių interesų, jokių sienų ir demokratijos nepaisančios nevaržomos konkurencijos koncepcija.

Mes įsitikinę, kad Prancūzijos gyventojai ir Europos žmonės nori kitko. Reabilituokime tikrai laisvąją prekybą mainų tarp šalių pavidalu, nes tai praturtins valstybes, bet nepakenks jų apsaugai ar identitetui.

  Udo Bullmann (PSE).- (DE) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, ateinančių trejų metų laikotarpiu Komisija ketina pateikti siūlymus dėl ekonominės, socialinės ir aplinkos veiklos krypčių pergrupavimo Europos Sąjungoje. Tai geras ženklas, nes, kaip mes visi žinome, iki šiol šiais klausimais dar nieko nebuvo daroma. Spalio mėn. oficialiajam leidinyje, kurio pagrindu vyksta šios diskusijos, yra pateiktas glaustas dokumentas. Gerai, kad šiame dokumente mintys pateiktos glaustai, tačiau turėčiau pastebėti, kad jis yra ne tik glaustas, bet ir tuščias, nes neduoda mums jokios informacijos apie mūsų judėjimo kryptį.

Komisija turėtų padėti mums išsiaiškinti prieštaravimą. Tarkime, šiandienos diskusijos yra pirmasis puslapis, įvadinė dalis, kurioje rašoma apie tokius didžiulius iššūkius kaip globalizacija, klimato kaita, tarptautinių finansų rinkų problemos – grėsmingus iššūkius, su kuriais susiduriama kiekvienoje valstybėje narėje. Tačiau kai mes pereiname toliau diskusijoje prie praktinių dalykų, mums sakoma, kad nėra jokio reikalo daryti pakeitimus praktinės politikos gairėse. Tai nesuprantama. Tai visiškai nesuprantama, nes natūraliai iškyla klausimas, kokia tikroji šių diskusijų apie globalizaciją esmė. Šios diskusijos yra tik pretekstas nesiimti jokių praktinių mūsų socialinės, aplinkos ir ekonomikos veiklos krypčių įgyvendinimo veiksmų ar iš tikrųjų galimybė išsiaiškinti tikrąją padėtį ir pateikti atsaką į skubaus sprendimo reikalaujančius klausimus bei Europos Sąjungos žmonių poreikius?

Norėčiau iškelti dar kelis klausimus. Jeigu mūsų ateitis iš tikrųjų yra aplinkosauginė industrializuota visuomenė, kodėl taip sunku kalbėtis čia Komisijoje, su Komisija ir net šiuose Rūmuose apie tinkamą investicijų politiką, kuri mums būtina, jei norime pasiekti šį tikslą? Kodėl mes negalime kalbėti apie statybos ir atnaujinimo programas ir apie šiuolaikines transporto priemones ir transporto sistemas, kurių mums reikia norint pasiekti šį tikslą? Kodėl viso to nėra Komisijos programoje, taip pat Lisabonos programoje? Aš tikiuosi, kad pakeitimai vis tik bus padaryti.

Kodėl kalbėdami apie „žinių trikampį“ (švietimą, mokslinius tyrimus ir naujovių diegimą) mes negalime pasinaudoti Europos jaunimo paktu kaip praktine priemone ir aukštos kokybės mokymo visiems jauniems žmonėms Europoje garantija, kad jie galėtų pritaikyti savo specializuotas žinias ir protą pertvarkant industrializuotą visuomenę. Būtent į šiuos praktinius iššūkius mes laukiame atsako.

  Marco Cappato (ALDE).- (IT) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, aš manau, kad šioje diskusijoje buvo kalbėtojų, kurie taip pat priešpastatė ekonominę laisvę socialinių teisių užtikrinimui ir apsaugai bei kovai su skurdu.

Toks ekonominės laisvės ir socialinių teisių supriešinimas egzistavo praeitame amžiuje, bet šiandieninėje Europos politikoje to nebėra. Žinoma, mūsų pareiga užtikrinti visišką laisvosios prekybos srityje priimtų ir prieš monopolijų formavimąsi nukeiptų taisyklių galiojimą, finansų rinkų skaidrumą ir finansinę atsakomybę už aplinkos taršą. Nėra abejonės, jog visa tai yra labai svarbu! Tačiau kalbant apie socialines teise, dabar mes dar nesame pajėgūs padėti patiems vargingiausiems mūsų šalių gyventojams dėl pasenusių mūsų socialinės apsaugos sistemų, kurios labiau orientuotos į bendroves ir organizuoto darbo formas, bet nepadeda bedarbiams ir asmenims, esantiems už socialinių garantijų ir socialinės apsaugos ribų.

Mano šalyje, Italijoje, galioja sistema, kuri tam tikru mastu verčia žmones, sulaukusius 58 ar 59 metų, išeiti į pensiją, tuo tarpu tik 20% bedarbių turi vienokią ar kitokią socialinę apsaugą. Būtent tai yra problema, su kuria susiduria vargingiausiai gyvenantys piliečiai: ne globalizacija ar laisvoji prekyba, bet pasenę socialinės apsaugos mechanizmai, kuriuos būtina pakeisti, ir šioje srityje Lisabonos strategija ir Komisija gali padėti.

  Ryszard Czarnecki (UEN).- (PL) Ponia Pirmininke, nenoriu kartoti tuos pačius pasenusius banalius žodžius apie globalizacijos naudą. Manau, kad būtų naudinga Europos Parlamente pateikti ir kritinę nuomonę apie globalizaciją.

Mano galva, mūsų diskusijas geriausiai galima būtų apibūdinti Kanados filosofo Johno Ralstono Saulo žodžiais. Aš skiriu jo žodžius chorui, giedančiam ditirambus globalizacijai, traukiančiam tas pačias dainas, kurias mes šiandien girdime skambant Europos Parlamente. Globalizmas yra ideologija, paveldėjusi daugybę elementų iš Vakarams būdingos religijos. Globalizmas yra tikėjimas viena idėja ir nepriimant alternatyvaus požiūrio. Globalizmas pagrįstas įsitikinimu, kad ekonomika yra viršesnė už visas kitas gyvenimo sritis ir kad visos ekonominės teorijos, išskyrus liberalizmą, nepasiteisino, ir todėl jis yra vienintelė išeitis.

Šiam įsitikinimui atsirasti pagrindo turėjo tai, kad liberalizmas išjudino pasaulines jėgas, remiančias liberalizmą kaip teisingą būdą judėti į priekį ir atmetančias bet kokį kitokį požiūrį. Tačiau tikint, kad ekonomika yra civilizacijos variklis, globalizmas yra tik iliuzija. Per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų mes išmokome viską vertinti ekonominiu požiūriu. Net Marksas taip toli nenuėjo. Jis teigė, kad ekonomika yra svarbi, bet jis nenuėjo taip toli ir netvirtino, kad į viską reikėtų žiūrėti pro pelno prizmę.

  Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL). – (EL) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, šiandien Komisijos pateiktame dokumente apstu prieštaravimų. Norėčiau pabrėžti du dalykus.

Pirma, Komisija akcentuoja, kad būtina sustiprinti pastangas prisitaikant prie globalizacijos reikmių, kad būtų užtikrintas mūsų piliečių gyvenimo standartų gyvybingumas. Tačiau, atsižvelgiant į nesėkmingą Lisabonos strategijos įgyvendinimą, šiandien viso to nėra. Tikrovėje šios į konkurencijos stiprinimą nukreiptos veiklos kryptys padidina nelygybę gerovės ir gamybos pajėgumų atžvilgiu, ir tik Europos Komisija mato kažkokią pažangą didinant gerovę ir naikinant vystymosi netolygumus tarp ES valstybių narių.

Antra, dokumente teigiama, kad Komisija siekia sukurti socialinę Europą. Mes šiuos žodžius girdėjome daugybę kartų, bet pasigendame įrodymų, kad kažkas iš tikrųjų yra daroma. Leiskite man pateikti vieną paprastą pavyzdį: nuo 2002 m. degalų kainos valstybėse narėse išaugo 35-50%. Tai, be visų kitų dalykų, kerta per mažas pajamas gaunančių žmonių kišenę, tačiau nė vienoje Komisijos socialinėje ir ekonominėje strategijoje nėra siūlomas joks šios problemos sprendimo būdas.

  Daniel Caspary (PPE-DE).- (DE) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, mes galime pasiekti Europos sėkmės globalizacijos amžiuje tikslą, jeigu pasinaudosime atsivėrusiomis galimybėmis. Viešose diskusijose per daug yra akcentuojamos neigiamos globalizacijos pasekmės. Mes visada apie jas kalbame, kai įmonės naikina darbo vietas ar perkelia savo veiklą į kitas šalis, bet mes labai mažai kalbame apie globalizacijos naudą.

Panagrinėkime padėtį, pavyzdžiui, mano gimtajame regione, kuriam aš atstovauju. Ne mažiau nei 74% pramonės produkcijos eksportuojama. Globalizacija mums duoda akivaizdžią naudą. Liūdna, kad ir mano gimtajame regione nepelningai dirbančių įmonių darbuotojai praranda darbą, bet dar daugiau darbo vietų siūlo kitos įmonės, kurios geba pasinaudoti globalizacijos teikiama nauda, kurioms pavyko prisitaikyti, todėl mūsų nedarbo rodikliai sparčiai mažėja. Deja, mes per retai kalbame apie šią globalizacijos reiškinio pusę.

Europos Sąjunga turi atlikti svarbų vaidmenį formuojant globalizacijos procesą. Keturi šimtai aštuoniasdešimt milijonų europiečių turi sutelkti jėgas ir apginti savo interesus ir vertybes. Mums jau pasisekė sukurti labiausiai atvirą ekonomiką pasaulyje, bet mums reikia, kad visos pasaulio rinkos taptų atviros. Mums būtina teikti daugiau svarbos abipusiškumui. Su tarifais nesusijusios ir kitos kliūtys prekyboje yra nepriimtinos. Mes privalome apginti save nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Tam mums reikia turėti prekybos apsaugos priemones ir patikimą komisarą, kuris vengs bet kokios arogancijos atstovaudamas Europos Sąjungai pasaulio mastu, bet tvirtai gins mūsų interesus prekybos srityje išlaikydamas bendradarbiavimo ir tarpusavio pasitikėjimo dvasią. Mes privalome veiksmingiau ginti savo intelektinę nuosavybę, labiau reikalauti visuotinių taisyklių ir standartų priėmimo, stiprinti PPO ir praktikuoti transatlantinę partnerystę.

Jeigu mums ir Komisijai pasiseks įvykdyti šias užduotis, mes iš tiesų sugebėsime suformuoti globalizacijos procesą ir juo pasinaudoti taip, kad žmonės ir toliau galėtų gyventi džiaugdamiesi laisve ir klestėjimu.

  Edite Estrela (PSE).- (PT) Europos Sąjungos laukia didelis iššūkis sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius. Bet kaip suderinti konkurencingumą su socialine sanglauda, kitais žodžiais tariant, kaip padaryti, kad globalizacijos procesas būtų reguliuojamas?

Lisabonos strategija pateikia atsakymą į šį klausimą, o Lisabonos sutartis palengvins sprendimų priėmimo procesą, bet sėkmė pirmiausia priklausys nuo to, kaip Europa vertins globalizaciją − kaip galimybę ar kaip grėsmę. Turime suprasti, kas vyksta Kinijoje ir Indijoje. Kinija jau pralenkė tokias didžiausias industrializuotas šalis kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, ji taip pat pralenkė Jungtines Amerikos Valstijas, kuri iki šiol buvo laikoma didžiausia technologinių produktų eksportuotoja, ir jai pasisekė sukaupti didžiulius finansinius rezervus.

Kalbant apie Indiją, reikėtų paminėti, kad labai nedaugelis žino, ką reiškia žodis TATA. 2006 m. TATA automobilių gamybos filialo akcijų vertė vertybinių popierių biržoje viršijo „General Motors“ akcijų vertę, nors niekas nebuvo net girdėjęs apie MITTAL įmonių grupę, kol ji nepateikė priešiško siūlymo dėl ARCELOR kontrolinio paketo įsigijimo, sukėlusio paniką Paryžiuje, Briuselyje ir Liuksemburge.

Nederėtų užmiršti ir kitos Azijos stebuklo pusės. Tai istorija apie kančias, kurias sukėlė Pekino vyriausybės bendrininkavimas su tarptautinėmis bendrovėmis iš Vakarų, nes jos perkėlė savo gamyklas pasinaudodamos tuo, kad Kinijoje pigi darbo jėga ir nėra valstybės socialinio aprūpinimo sistemos.

Tačiau būtent nuo Azijos priklauso, ar bus laimėta kova su globaliu klimato atšilimu. Europa privalo būti tvirta ir reikalauti abipusiškumo tarptautinėje prekyboje, bet ji negali sistemingai laikytis protekcionistinės politikos. Iš tiesų, Kinijos konkurencija yra nesąžininga dėl mažo darbo atlygio, nepakankamų politinių ir profesinių sąjungų teisių, prekių ženklų klastojimo ir nuvertinto kurso valiutos. Visa tai tiesa. Tačiau tiesa ir tai, kad yra 800 milijonų kinų ir 700 milijonai indų, kurie trokšta gauti padorias minimalias pajamas ir reikalauja didesnio socialinio teisingumo. Būtent šiuos iššūkius turėsime išspręsti kelyje į stipresnę Europą ir geresnį pasaulį.

  Sarah Ludford (ALDE) – Ponia Pirmininke, taip pat manau, kad mūsų reakcija į globalizaciją neturi būti grindžiama baime, bet galimybių ir protingo prisitaikymo prasme.

Kaip teigiama rezoliucijoje, ES kaip pasaulinė dalyvė yra viena iš pagrindinių atviros pasaulio ekonomikos naudos gavėjų. Ne visada tai suprastumėte iš Europos gausios antiglobalizacijos retorikos. Pritariu Marekui Aleksanderiui Czarneckui, kad liberalizmas išplito pasaulyje. Bet, skirtingai nei jis, džiaugiuosi dėl to.

ES gali pasiekti savo tikslą tik būdama aktyvi ir organizuota pasaulio arenoje ir tai ypač tiesa kalbant apie migraciją. Jaučiuosi dėkinga matydama, kad mano parengta dalis ALDE frakcijai išliko beveik nepakitusi galutinėje rezoliucijoje. Iš tikrųjų manau, kad migracijai turi būti skirtas prioritetas ES darbotvarkėje lygiaverčiu lygiu su klimato kaita ir energija. Jaučiame spaudimą iš išorės, jaučiame socialinę įtampą ir, iš tikrųjų, rasizmą ES viduje. Vis dėlto jokios visapusiškos ES politikos dėl legalios ir taip pat dėl nelegalios imigracijos ir dėl integracijos.

Galiausiai neužmirškime pasaulinių komunikacijų potencialo ir ypač interneto, kad skatintumėte žmogaus teises. Gerai, galbūt tai nėra taip neišvengiama, kaip kartą manėme – jeigu pažiūrėtumėte, pavyzdžiui, į Kinijoje sėkmingai vykdomą cenzūrą – bet, vis dėlto, globalizacija ir internetas, ir kitos pasaulinės komunikacijos yra labai galinga gėrio jėga. Tai taip pat globalizacijos dalis.

  Jan Tadeusz Masiel (UEN).- (PL) Ponia Pirmininke, gerbiamieji kolegos Taryboje ir Komisijoje, kaip kiekvieno žmogaus gyvenime vaikystę keičia paauglystės laikotarpis, taip ir globalizacija, regis, yra natūralus žmonijos vystymosi etapas ir dar vienas iššūkis jai.

Šioje sunkioje diskusijoje tokiu nuolat kintančiu ir nauju klausimu aš norėčiau pasakyti, kad, kaip bebūtų paradoksalu, visi ankstesni kalbėtojai, atstovaujantys tiek kairiajam, tiek ir dešiniajam šių rūmų sparnui, buvo tam tikru mastu teisūs.

Svarbiausias dalykas yra tas, kad yra tikras poreikis priimti tinkamas gaires ir taisykles teisingam globalizacijos naudos padalijimui. Iš paties globalizacijos apibrėžimo aišku, kad tai yra plačiai paplitęs reiškinys, todėl nepakanka, kad vien tik Europoje būtų tokios institucijos ir taisyklės – jas turi priimti visas pasaulis. P. Barroso buvo visiškai teisus sakydamas, kad Europos Sąjunga gali ir turėtų pasiūlyti pasauliui harmoningą ir teisingą globalizacijos modelį.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). – (EL) Ponia Pirmininke, šiandienos diskusijų klausimas yra neteisingai suprantamas. Sėkmė globalizacijos amžiuje neužtikrina nei Europos interesų apsaugos, nei dirbančiųjų klestėjimo ES šalyse, ji tik užtikrina kapitalo interesus. Globalizacijos kontekste naująja tvarka, kurią bendrijos ir tarptautiniu lygiu kuria verslas ir tarptautinės bendrovės, siekiama padidinti kapitalo pelną labiau išnaudojant dirbančiuosius.

P. Sarkozy vakar išsakyti teiginiai apie globalizaciją patvirtina ES priklausomybę nuo stambaus kapitalo. Juose pabrėžiamas konfliktų imperijos viduje stiprėjimas ir ketinimas panaudoti Europą kaip taraną prieš kitus stambius imperialistinius centrus ir ypač prieš dirbančiųjų pasiekimus ir teisėtus reikalavimus. Bendras visų šių pastangų vardiklis − dirbančiųjų puolimas. Sumažintos algos, padidintas darbo valandų skaičius, prisitaikymas prie kapitalo poreikių, pailgintas išėjimo į pensiją amžius, lankstumas ir užimtumo saugumas ir darbo santykių pertvarkymas sudaro Lisabonos strategijos esmę.

Todėl mes manome, kad globalizacija neišspręs dirbančiųjų problemų, su kuriomis jie susiduria savo žiaurioje realybėje. Taip pat nieko neįtikina ir Komisijos bei Tarybos argumentai dėl aplinkos apsaugos.

  Robert Sturdy (PPE-DE). – Ponia Pirmininke, Komisijos nariui Günteriui Verheugenui labai sunku klausyti, ką mes kalbame šiuose rūmuose, bet, žinoma, buvo iškelti kai kurie labai skaudūs klausimai, ir, tikiuosi, kad jis į juos atsižvelgs.

Klausiau, ką pirmininkas Jose Manuelis Barroso turėjo pasakyti. Maniau, kad pabrėžė klausimą, kuriuo visiškai tikiu, kad globalizacija teikia naudą Europos Sąjungai. Georgios Toussas gražbyliavo apie darbininkų klasę, bet jeigu neturėsime globalizacijos, jeigu neturėsime pramonės ir verslo Europos Sąjungoje, nebus darbo vietų žmonėms. Iš tikrųjų mane sujaudino tai, ką vakar pasakė Nicolas Sarkozy. Ketiname matyti seną Prancūziją, protekcionistinę Prancūziją, ar ketiname matyti naujos kartos Prancūziją? Prisimenu, kaip kinai vyko pasirašyti deklaracijos, kad prisijungtų prie PPO, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prezidentas Billas Clintonas sugebėjo juos sustabdyti, kad jie jos nepasirašytų 10 metų. Kai Prezidentas Georges Bushas pasirašė ją, jo patarėjai atsisuko ir pasakė: „mano Dieve, Kinija ją pasirašė! Ką mes padarėme?“ Iš tikrųjų, jie sudarė žaidime tam tikras dideles galimybes mums.

Turime žiūrėti į Kiniją ir Indiją kaip į galimybę. Neturime kelti pakeliamųjų tiltų, statyti dantytas sienas, uždaryti duris, nes čia Europa turi didžiulę galimybę ir turime ja pasinaudoti. Danielis Caspary teisingai kalbėjo apie užimtumą jo valstijoje. Žinau, kad labai sunku palaikyti užimtumą, bet jeigu sau neleisime būti pasaulinės rinkos dalimi, tuomet nieko nepasieksime. Tikrai manau, kad turime didžiulę galimybę, jeigu galime ja pasinaudoti. Turime kreipti dėmesį į tokias priemones kaip laisvos prekybos susitarimai. Šiuo metu Marokas pasirašė laisvos prekybos susitarimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Turime atsižvelgti į tai.

Galiausiai prašyčiau Komisijos leisti verslui ir pramonei toliau daryti tai, ką jie privalo daryti. Būkite labai atsargūs dėl priimamų teisės aktų, kurie kenkia Europos galimybėms.

  Pervenche Berès (PSE) . – (FR) Ponia Pirmininke, ponai Komisijos Pirmininke ir Tarybos Pirmininke, mes ką tik girdėjome p. Barroso sakant, kad Europos Sąjunga kaip niekas kitas gali sudaryti pagrindą reguliavimui pasaulio mastu. Jis yra teisus. Bet jei mes ketiname to imtis, privalome sutvarkyti ir savo pačių namus. Priemonės, kurias Sąjunga turi šiems iššūkiams atremti, apima tai, ką mes vadiname „gairėmis“ ekonominės politikos ir užimtumo srityse. Šiandien aš baiminuosi, kad Komisija stengiasi atsisakyti šių būtinų gairių, užgoždama klausimą diskusijomis globalizacijos tema. Bet šios gairės yra naudingos ir mums būtina jas peržiūrėti.

Mums būtina tą sukurti, visų pirma, todėl, kad praeitą kovą vykusiame Europos Tarybos susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė geriausią įmanomą strategiją, leisiančią Europos Sąjungai spręsti globalizacijos uždavinius bei iššūkius, susijusius su energijos tiekimu ir klimato kaita. Jeigu įgyvendindami šią strategiją nesinaudosime Europos Sąjungoje turimomis priemonėmis, įskaitant gaires – ir, galbūt, vertėtų gaires ypač išskirti – mes nieko nepasieksime, o tik sustiprinsime nusivylimą dėl Sąjungos negebėjimo spręsti globalizacijos uždavinius.

Mums būtina tą padaryti ir todėl, kad Komisaras Almunia pats pripažino, kad padėtis su valiutos keitimo kursu, naftos kainomis ir dėl substandartinių paskolų atsiradusios krizės poveikis ES ekonomikai neigiamai atsilieps prognozuojamam ES ekonominiam augimui. Jis pateikė peržiūrėtas prognozes, kuriose numatė ekonominio augimo rodiklių kritimą nuo 2,9% iki 2,4% visoje Sąjungoje ir nuo 2,6% iki 2,2% eurozonoje.

Mums būtina tą padaryti dar ir todėl, kad mes privalome deramai atsižvelgti į Europos piliečių siekius ir, ką begalvotų ponas Nicolas Sarkozy, socialinė Europa yra labai realus klausimas, kurį turėsime spręsti, jeigu nenorime, kad artimiausioje ateityje Europos piliečiai nuo mūsų nusigręžtų.

Paskutinę priežastį, dėl kurios mums būtina peržiūrėti gaires, šiandien tiksliai nurodė Komisaras Almunia, kuris pripažino, kad, atsižvelgiant į vyraujančią tarptautinę aplinką, pagrindine, o gal net ir vienintele Europos ekonominio augimo varomąja jėga bus vidaus vartojimas.

Ar manoma, kad vykstant visapusiškiems pokyčiams vieninteliu pastoviu dalyku turėtų būti gairės? Ar yra manoma, kad negali būti jokių pakeitimų vienintelėje Sąjungos turimoje priemonėje, skirtoje efektyviam valstybių narių ekonominės ir socialinės veiklos krypčių nukreipimui?

Aš norėčiau paprašyti Komisijos atstovo ir Komisijos pirmininko pavaduotojo perduoti p. Barroso, kad gaires būtina pakeisti, kad būtina atsižvelgti į naują situaciją, kad Europos Sąjunga galėtų apsiginkluoti geriausiomis priemonėmis, padėsiančiomis jai tinkamai pasirengti globalizacijos iššūkiams.

  Wolf Klinz (ALDE).- (DE) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, tie, kurie skelbia apie savo įsipareigojimą sukurti teisingesnį pasaulį, nedvejodami kaltina globalizaciją už jų šalyse iškilusius ekonominius sunkumus. Todėl jie reikalauja mažiau rinkos laisvės, daugiau reguliavimo ir valstybės įsikišimo. Tačiau globalizacija siūlo realią perspektyvą pasiekti, kad joje nebūtų jokių pralaimėtojų, nes ji leidžia naujai besiformuojančios ekonomikos šalims bei atsiliekančios ekonomikos šalims atsigriebti ir suteikti mums galimybę kurti naujas rinkas aukštos kokybės ir geriausio asortimento produktams ir paslaugoms.

Tačiau tam, kad galėtume pasinaudoti šiomis galimybėmis, mes turime atlikti namų darbus, t.y. dėti daugiau pastangų, visų pirma, mokymo srityje, po to švietimo sferoje, ypač darbo neturinčio jaunimo atžvilgiu, ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi srityje, dar kūrybiškiau formuodami mūsų ekonomikos pridėtinės vertės grandinius ir procesus ir skatindami dar laisvesnes verslo iniciatyvas. Nekliudoma globalizacija dar labiau atvers rinkas ir paskatins didesnę konkurenciją, o tai naudinga visiems vartotojams.

Atsispirkime pagundai apsaugoti savo ekonomiką nuo globalizacijos. Tokia apsauga netrukus išsigimtų į gryną protekcionizmą. Užuot bandę apsisaugoti nuo globalizacijos, verčiau stiprinkime mūsų ekonomikai būdingus pajėgumus ir leiskime jai pačiai atsinaujinti. Investuokime į ateities technologijas, ir ateitis bus mūsų rankose.

  Ewa Tomaszewska (UEN).- (PL) Ponia Pirmininke, ekonomika turi tarnauti žmonėms, bet ne atvirkščiai. Globalizacijos amžiuje natūraliai egzistuojantys skirtumai tarp kapitalo ir darbo jėgos judėjimo tempo veda prie laipsniško užimtumo standartų lygio kritimo. Gamyba perkeliama į tas teritorijas, kur dar pigesnė darbo jėga ir dar pavojingesnės darbo sąlygos. Dėl to regionų, kuriuose užimtumo standartai aukštesni, gyventojai praranda darbo vietas ir mažėja dirbančiųjų perkamoji galia, o tai, savo ruožtu, mažina paklausą plataus vartojimo prekėms.

Jeigu Europos Sąjunga nori sėkmingai išspręsti globalizacijos amžiuje iškilusius uždavinius, ji privalo surasti veiksmingas priemones kovojant su socialiniu dempingu bei išlaikant ir apsaugant Europos socialinę dimensiją.

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE). – Ponia Pirmininke, manau, kad Komisijos indėlis globalizacijos diskusijoje yra labai vertingas.

Manau, kad globalizacija nėra grėsmė, bet galimybė. Europa yra pasirengusi priimti iššūkį. Labai išvystėme infrastruktūrą, švietimo sistemas, technologijas, kapitalo rinkas ir energingai kuriame vidaus rinkas.

Galima pabrėžti, kad Europos jėga glūdi vidaus rinkoje, kuri yra mūsų pasaulinio lygio įmonių pradinis taškas. Verslo naujovės gimsta visoje Europoje. Jų daugėjimas, kuris teikia gerovę Europai, neturi būti apsunkintas biurokratizmu. Ypač šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į Komisijos narį Günterį Verheugeną. Europoje biurokratizmo mažinimas yra lemiamas klausimas Europos globalizacijai ir konkurencingumui. Ypač turime kreipti dėmesį į MVĮ. Jos yra teisingas Komisijos orientacinis klausimas. Daug buvo pasiekta, bet, pavyzdžiui, mokesčių kliūtys vis dar varžo verslą Europoje.

Stiprios įmonės neegzistuoja be darbo jėgos, kuriai gresia greitai tapti nepakankamu ištekliu Europoje. Europos demografijai būtina imigracija. Šioje srityje kiti pasaulio regionai pažengę toliau už mus, ką ir parodo jų ekonominė veikla. Tai sudėtingas klausimas, kurį svarstant būtina suderinti visų interesus, ne tik darbdavių. Žinoma, tai yra ES klausimas, nes konkurencingumas nepasireiškia be mobilios darbo jėgos. Šiuo tikslu planai kaip „Mėlynoji kortelė“ yra vertinami teigiamai.

Kitas elementas, kuris turėtų judėti laisvai, bet stabiliai, yra kapitalas. Finansinis stabilumas yra konkurencingos ir ekonomiškai saugios Europos būtinoji sąlyga. Pasauliniu lygiu finansinės rinkos yra vienos iš Europos stipriųjų sektorių, vienos iš mūsų naujų pirmaujančių pramonės šakų. Dėl į rinką orientuoto reglamentavimo, kuris nėra lygiavertis laissez-faire – šioje srityje naujovės taip pat yra būtinos, kad palengvintų sektoriui funkcionuoti visoje Europoje.

Kalbant apie išorės pasaulį, Europa turi tapti stipria pasaulinės reikšmės dalyve. Mums reikia Europos Sąjungos valstybių narių vieningumo, o Komisija gali taip pat prisidėti prie vieningumo kūrimo.

  Jan Andersson (PSE). – (SV) Ponia Pirmininke, Ponai Komisarai ir pone Tarybos Pirmininke, aš labiau linkęs kalbėti apie globalizacijos galimybes, bet ne problemas, bet tai priklauso nuo to, kokių veiksmų mes imsimės Europoje. Sutinku, kad turėtume investuoti į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, kad darytume daugiau ilgalaikių investicijų į gerą aplinką ir kad investuotume į žmones ir visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, bet yra vienas dalykas, apie kurį Komisija užmiršta (apie tai byloja ir Komisijos pateiktas dokumentas) – socialinė dimensija.

Šiandien Europoje vykstantys pokyčiai skatina ekonominį augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet jie taip pat didina socialinę atskirtį, skirtumus ir nesaugių darbo vietų skaičių – vis daugiau darbo vietų, net ir Vokietijoje, kurios neužtikrina būtinų pajamų pragyvenimui, todėl tokiems dirbantiesiems reikia papildomai mokėti socialinės apsaugos išmokas. Mes privalome susieti ekonominį augimą ir užimtumą su socialine dimensija, kuri mažina atotrūkį tarp Europos gyventojų ir regionų. Apie tai buvo svarstoma Portugalijos mieste Gimarainse vykusiose užimtumo ir socialinių reikalų ministrų diskusijose, kuriose aš taip pat dalyvavau.

Tarybai pirmininkaujanti Portugalija stengiasi iškelti klausimą dėl integruotų gairių ir jų pakeitimo, kad jose būtų užtikrintas aiškesnis ir labiau integruotas socialinis ryšys.

Tačiau Komisija nenori to daryti. Komisija nenori keisti gairių, nors pakeitimai jose būtini. Savo rezoliucijoje mes pasiekėme sutarimą dėl to, kad mums reikia priimti naujas gaires, kuriose būtų integruota socialinė dimensija ir, žinoma, įtraukti klausimai dėl socialinio saugumo užtikrinimo permainų laikotarpiu bei dėl lankstumo ir užimtumo saugumo. Komisija taip pat turėtų pritarti šiems pakeitimams, kad mes galėtume tvirčiau susieti ekonominio augimo klausimus ir socialinę dimensiją.

Mums taip pat būtina įtvirtinti Lisabonos strategiją. Šiuo metu ji dar nėra įtvirtinta nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmenyse. Yra daug žmonių, kurie nėra nieko girdėję apie Lisabonos strategiją. Mes turime ją integruoti ir į šį darbą taip pat įtraukti socialinius partnerius ir pilietinę visuomenę, kad visoms šioms trims sritims – socialinei dimensijai, ekonominiam augimui ir užimtumui – būtų teikiama kuo didesnė svarba ir kad jos būtų traktuojamos kaip tarpusavyje susietos sritys.

  Samuli Pohjamo (ALDE).- (FI) Ponia Pirmininke, aš norėčiau papildyti šią diskusiją šiaurine dimensija. Apytikriai prieš dvejus metus man teko dirbti regioninės plėtros organizacijoje netoli Šiaurės poliarinio rato ir Rusijos sienos. Šiam nutolusiam regionui globalizacija reiškė tiek grėsmę, tiek ir galimybę. Mes pradėjome plėtros darbą pasikliaudami savo jėgomis, nes mes pasinaudojome globalizacijos teikiamais privalumais. Įmonės, viešasis sektorius, švietimo sistema ir universitetai sutelkė savo išteklius, kad būtų sukurta produktyvi aplinka naujovių diegimui. Kvalifikacinė bazė buvo sustiprinta dirbant kartu su globaliais kvalifikacijų tinklais, kas atitinka bendrąją Lisabonos strategijoje numatytą kryptį. Taip pat buvo pradėti projektai atsinaujinančios energijos tema. Jų rezultatai yra įkvepiantys. Ypač norėtųsi paminėti spartų tarptautinio turizmo augimą šiame regione. Aš tikiu, kad regionas galėtų tapti modeliu, kurį galima būtų naudingai pritaikyti kitur Europoje, ir ES turėtų labiau remti tokios rūšies darbą.

  Corien Wortmann-Kool (PPE-DE).- (NL) Ponia Pirmininke, Europos reikšmingumą lemia bendroji rinka, bendrosios rinkos ir pasaulinės rinkos liberalizavimas ir globalizacija. Tai davė mums ne tik klestėjimą, bet ir stabilią demokratiją. Todėl mes privalome būti budrūs (pirmiausiai aš kalbu apie prekybos aspektus), kad pernelyg nenukryptumėme į gynimosi strategiją ir, svarbiausia, kad nesusigundytumėme protekcionistinio pobūdžio prekybos priemonėmis.

Ponia Pirmininke, Europos konkurencingumą labiau skatina atvirumas pasauliui, todėl aš manau, kad reikėtų teikti daugiau svarbos ekonominių rinkų atvėrimui ES nepriklausančiose šalyse, o kalbant konkrečiau − tokiose besiformuojančiose industrinėse šalyse kaip Indija, Brazilija ir Kinija, nes milžiniškas šių rinkų augimo potencialas atveria puikias galimybės Europos įmonėms ir Europos ekonomikai. Šios naujos industrinės šalys, savo ruožtu, turės atverti mūsų įmonėms savo rinkas, taip pat ir paslaugų atžvilgiu, todėl raginu Komisiją derybose daryti atitinkamą spaudimą, ypač minėtoms šalims, kad būtų užtikrintas abipusiškumas.

Kartu su Tarptautinės prekybos komiteto delegacija lankėmės Singapūre ir pamatėme, ponia Pirmininke, kad Amerikos verslui labiau sekasi skverbtis į šią rinką nei Europos, tačiau mes negalime taikytis su tokia padėtimi. Todėl mes turime būti iniciatyvūs. Pagaliau mes esame didžiausia pasaulio ekonomika. Jeigu mes efektyviai dirbsime išvien, sugebėsime panaudoti savo jėgą ir atverti šias rinkas. Taip pas reikės išspręsti klausimą dėl importo mokesčių ir su tarifais nesusijusių prekybos kliūčių panaikinimo, ponia Pirmininke, ir ES patekimo į naujas rinkas strategijoje šioms naujoms rinkoms suteikti prioritetinę svarbą.

  Katerina Batzeli (PSE). – (EL) Ponia Pirmininke, Pone Komisare ir pone Tarybos Pirmininke, Europos piliečiai prašo, kad jiems būtų parodyta kita globalizacijos pusė. Ne pusė, susijusi su nevaržoma konkurencija, bet ta jos pusė, kuri apima socialinį solidarumą, perskirstymą, diversifikavimą ir kultūros vertybes.

Šiuo vidiniu dialogu ir Europos atvėrimu visam pasauliui Europos Komisija, plėtodama savo ekonominės, socialinės ir aplinkos apsaugos politiką, taip pat veiklos kryptis, įgyvendinamas siekiant užtikrinti saugumą, gyvybingą plėtrą ir migraciją, privalo skatinti ir stiprinti ES kultūrinį etnosą. Komisija savo metiniame teisėkūros darbe, Lisabonos strategijoje, taip pat poreforminės sutarties stiprinimo procese turėtų tiesiogiai skatinti šias kultūros sektoriaus sritis:

Pirma, Komisija privalo stiprinti tas kultūros sektoriaus šakas, kurios yra grindžiamos aukštos kokybės novatoriškomis paslaugomis ir tuo pat metu suteikia dideles galimybes Europos ekonomikai didinti produktyvumą ir diegti naujoves.Šis sektorius labai svarbus tarpkultūriniam dialogui.

Antra, Komisija privalo stiprinti „žinių trikampį“, kurį sudaro moksliniai tyrimai, švietimas ir naujovių diegimas. Šioje srityje, deja, dar nėra įstatyminių priemonių paramos, nors tai turėtų būti vienu iš ES tikslų.

Naujovių diegimas kultūros srityje neturėtų būti prabanga, kuria mėgaujasi tik kelios tarptautinės bendrovės, bet horizontalia SVĮ politika.

Ponia Pirmininke, Europos Komisija ir Taryba turi tvirtai apsispręsti dėl savo atsako į globalizacijos iššūkius. Jos turi tą padaryti atviro dialogo, pirmiausia su nacionaliniais parlamentais, pagrindu. Globalizacija gali tapti Europos istorijos dalimi, jeigu ji bus „prisotinta“ Europos kultūros etnosu.

  Sharon Bowles (ALDE). – Ponia Pirmininke, globalizacija yra kaltinama už viską, nuo demografinio sprogimo iki klimato kaitos ir išnaudojimo. Bet tai yra tik žmonijos kūryba, taip pat kaip ir konkurencija. Charlis Darwinas tai pavadino natūraliąja atranka.

Europos piliečiai išgąsdinti. Tiesa, turime juos lavinti, bet neteigiant, kad mums reikia politikos ES lygiu, kad susidorotume su globalizuotos ekonomikos iššūkiu. Mane gąsdina teigimas, kad neturime politikos.

ES turi unikalias galias viršnacionaliniu lygiu, kad formuotų padėtį ir mestų iššūkį ekscesams. Liepos mėn. laikraštyje Financial Times parašyta: „Briuselis yra pasaulio reguliavimo sostinė ir negali būti ignoruojama nuo Vašingtono iki Tokijo“. Taigi jeigu turime ją, naudokimės ja, bet išmintingai. Koks yra konkurencingumo darbotvarkės tikslas, jeigu ne mūsų pozicijos pasaulyje išlaikymas? Koks bendrosios rinkos tikslas, jeigu nepajėgiame tinkamai jos užbaigti formuoti? Baikite silpnadvasius pasiteisinimus. ES yra beveik pasirengusi priimti iššūkius. Mums tik reikia su jais susidurti anksčiau, nei natūralioji atranka privers susidurti.

  Cristobal Montoro Romero (PPE-DE).- (ES) Ponia Pirmininke, gerbiami Tarybos ir Komisijos nariai, globalizacija yra naudinga Europai ir Europa turi ją skatinti.

Mes gyvename laikotarpiu, kai sienos tarp šalių griūna, nors dar lėtokai, bet neišvengiamai, ir dėl šio proceso daugiau nei 400 milijonų žmonių per trumpesnį nei dvidešimties metų laikotarpį pasisekė išbristi iš skurdo. 2007 m. pirmą kartą šalimi, prisidėsiančia daugiausiai prie pasaulio ekonomikos augimo, ponai ir ponios, taps Kinija, bet ne Europos Sąjunga!

Trumpai tariant, globalizacija yra ne vien tik iššūkis, bet ir didelė galimybė. Ji yra iššūkis ta prasme, kad atsivėrimas reikalauja didesnio ekonominio augimo, didesnės gerovės ir didesnio užimtumo, ir tai turime paaiškinti Europos piliečiams. Tačiau šiuose rūmuose aš vis girdžiu žodį „apsaugoti“.

Protekcionizmas yra globalizacijos ir Europos Sąjungos neigimas. Nėra būtinybės stengtis apsaugoti savo piliečius, kai jie patys gali tapti savo gyvenimo šeimininkais, gebančiais pasirūpinti savo ekonominiu augimu ir gerove. Mes Europos Sąjungoje privalome sugrąžinti šią galimybę žmonėms, taip pat nevengti savikritikos.

Aš taip kalbu todėl, kad mes Europos Sąjungoje ne visada darome tai, kas būtina, kai mūsų ekonominis augimas sumažėja arba kai mes privalome prisiimti savo atsakomybės dalį už pasaulinę finansų rinkų krizę, o kalbant trumpiau, mes savo viduje nesiimame visų būtinų priemonių, skatinančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių ekonominį augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, nes mums reikia žymiai daugiau darbo vietų nei ekonomikos atvėrimo procesas galės pasiūlyti.

Lisabonos darbotvarkė yra iš tikrųjų rodyklė: vidaus rinkos sukūrimas, valstybės lėšų klausimo sutvarkymas, darbo rinkos reformavimas ir modernizavimas, įsipareigojimas reformuoti aplinkos apsaugos sritį ir pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, o trumpai tariant, Europos atvėrimas iš tikrųjų reiškia didesnę socialinę sanglaudą Europoje.

  Enrique Barón Crespo (PSE).- (ES) Ponia Pirmininke, pone Tarybos Pirmininke, pone Komisijos Ppirmininko Pavaduotojau, ponai ir ponios, manau, kad diskusija globalizacijos klausimais visiškai neatsitiktinai vyksta būtent Portugalijos pirmininkavimo Tarybai kadencijos metu, nes Portugalija yra šalis, kurios vėliava pažymėta žemėlapyje. Portugalai buvo priešakyje, kai mes, europiečiai, pradėjome globalizacijos procesą, nes globalizacija nėra maras. Europiečiai pradėjo globalizacijos procesą jau renesanso epochoje, kai mes buvome mažiau išsivystę nei Kinija ar Indija, ir būtent taip į mus žiūri likęs pasaulis.

Dabar, turėdami Lisabonos sutartį, mes taip pat galėsime praskinti kelią vadinamojoje „postimperinėje globalizacijoje“. Mes neketiname užkariauti naujų žemynų − tai, ką mes darome, yra atsakas, sujungiantis į vieną visumą vertybes, kuriomis skirtingos valstybės narės ir tautos savo noru tarpusavyje dalijasi, ir mes galime būti globalizacijos, kurios labiausiai reikia, t.y. politinės ir socialinės globalizacijos, pavyzdžiu.

Čia buvo kalbama apie skubotą ir nevaldomą finansinę globalizaciją, nepaisant to, kad mes, pavyzdžiui, turime Europos valiutos fondą. Mes esame pagrindinis PPO blokas ir turime ypatingą įsipareigojimą. Tai ko tada stinga? O stinga mums konkrečiai gebėjimo surasti tinkamus atsakymus globalizuotame pasaulyje, kurie atitiktų šia mūsų padėtį. Yra konkrečiai du svarbūs ir daug pastangų reikalaujantys aspektai, kurių atžvilgiu turime būti aktyvūs: tai ne tik prekybos ir technologinės plėtros aspektas, bet ir aspektas, susijęs su visuotiniu žmogaus teisių, ypač dirbančiųjų teisių, dėl kurių egzistuoja Tarptautinė darbo organizacija, gynimu, taip pat derybos ir veiklos kryptys sprendžiant klimato kaitos problemą.

Bet kuriuo atveju aš manau, ponia Pirmininke, ir tuo norėčiau užbaigti savo kalbą, kad mes, europiečiai, neturime teisės laikytis pesimistinio požiūrio į globalizaciją. Mes jos siekėme ir dabar turime surasti naujoviškus atsakymus.

  Jerzy Buzek (PPE-DE).- (PL) Ponia Pirmininke, akivaizdu, kad mes negalėsime išspręsti visų globalizacijos problemų vienu pareiškimu ir viena priemone, skatinančia Lisabonos strategijos įgyvendinimą. Tačiau Tarybos ir Komisijos pareiškimas yra geras, nes jis atkreipia dėmesį į tai, kad globalizacija nėra kažkoks prakeiksmas ir neturi būti vertinama kaip grėsmė, į ją galima būtų žiūrėti kaip į Europos piliečiams teigiamą reiškinį ir būtent patys piliečiai ir jų veikla turėtų būti pagrindiniu ES veiksmų vedliu.

Aš palaikau keturias veiklos sritis. Pirma, „žinių trikampis“, ypač naujovių diegimas, ir, mano galva, šioje srityje mums būtina imtis skubių veiksmų, kad būtų bent jau įsteigtas Europos technologinis institutas.

Antra, verslo aplinka, kuri reiškia visiškai atvirą ir laisvą vidaus rinką be jokių monopolijų ir be jokios konkurencijos, mažiau reguliavimo ir biurokratijos − visa tai, dėl ko Komisijos pirmininko pavaduotojas p. Giunteris Verhoigenas taip drąsiai kovoja.

Trečia, žmogiškieji ištekliai, apimantys migracijos ir, pirmiausia, „protų nutekėjimo“ problemas, o tai reiškia, kad mums reikia geresnio švietimo, patrauklių investicijų ir ES socialinės dimensijos ekonomikos pasiekimų pagrindu.

Ketvirta ir paskutinė sritis yra energetika ir klimato kaita, o tai reiškia bendrą energetikos politiką, kurios svarbą, mano galva, visi puikiai supranta, taip pat išmetimų mažinimą. Tačiau vien tik tuo, kad sumažinsime šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus Europos Sąjungoje, pasaulio klimato dar neišgelbėsime. Todėl mums būtina turėti tokią ES, kuri būtų politiškai stipri, nes tik stipri ES galės daryti įtaką Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Kinijai ir Indijai ir priversti jas laikytis klimato apsaugos kurso.

Taip, aš palaikau nuomonę, kad būtina mažinti išmetimus ES, bet aš taip pat palaikau idėją dėl politiškai stiprios ES, o tai reiškia, kad Europos sutartis turi būti kuo skubiau ratifikuota visų ją pasirašiusių valstybių.

  Gary Titley (PSE). – Ponia Pirmininke, pagaliau ir Lisabonos sutartimi ketinama iliustruoti Europos Sąjungos istorijos skyriaus, ES augimo konsolidacijos ir taikos ir stabilumo žemyne, prekybos ir ekonominių kliūčių panaikinimo valstybėse narėse ir institucinio vystymosi, kuris buvo būtinas pasiekti šiuos tikslus, skyriaus pabaigą. Dabar vis dėlto turime pradėti naują skyrių, žvilgsnio iš išorės, susidūrimo su globalizacijos iššūkiais skyrių.

Mums reikia pasaulinės Europos, kuri nustato visiškai naują darbotvarkę globalizacijai, remdamasi atvirumo, sąžiningumo ir valstybių narių bendradarbiavimo svarbos principais. Žinome, kad iššūkių yra – jie buvo gerai išnagrinėti šioje diskusijoje. Klimato kaita ir migracija yra, mano nuomone, du didžiausi iššūkiai, bet turime palaikyti augimo ir darbo vietų lygį. Mums reikia šiuolaikinės efektyvios socialinės darbotvarkės. Turime susidoroti su terorizmu ir nusikalstamumu ir skatinti saugumą už mūsų sienų ir susidoroti su skurdu. Ir iš tikrųjų, kaip teigė Sharon Bowles, šiais klausimais tikrai turime politiką. Bet būkime atviri: pažanga buvo lėta, ji buvo nevienoda ir ne visada labai veiksminga.

Jeigu iš tikrųjų turime susidoroti su globalizacija, mums reikia Europos Sąjungoje radikalaus ir pagrindinio poslinkio, ne tik mūsų politikoje, bet mūsų visame mąstyme. Turime dabar tiesiog orientuotis į veiksmus ir jų praktinį įgyvendinimą. Turime užtikrinti, kad valstybės narės vykdo savo pažadus, nes turime ES sistemą. Ko neturime? Ogi 27 valstybių narių, kurios visos darytų tai, ką teigia, kad ketina daryti, ir turime atkreipti dėmesį į pažadų praktinį įgyvendinimą ir visų potencialių veiksmų, kuriuos ES turi, vykdymą.

  Alexander Radwan (PPE-DE).- (DE) Ponia Pirmininke, įvertinti globalizaciją per dvi minutes – na ką gi, pabandysiu! Pirma, norėčiau, kad globalizacijos požiūriu šiose diskusijose elgtumėmės šiek tiek sąžiningiau. Mano gimtasis Bavarijos regionas pusę savo BVP sukuria dėl eksporto. Daug žmonių kritiškai vertina globalizaciją, bet jeigu mes jų paprašysime pritarti tam, kad jų vietinėms įmonėms būtų uždrausta toliau tiekti savo paslaugas ar produktus pasaulio rinkai, jie pasakytų „ne“.

Taip pat jeigu mes apklaustume žmones viešosiose vietose, ar jie pasirengę atsisakyti galimybės įsigyti prekių už konkurencinę kainą (elektrinių buities prietaisų, tekstilės gaminių ar kitų prekių), tokių neatsirastų. Kiekvienas žino, kad importas iš šalių, kuriose prekės pigesnės, lėmė pastaraisiais metais nusistovėjusį žemą infliacijos lygį. Tą derėtų pripažinti, net jei nuolatos kalbame apie globalizaciją kaip apie grėsmę.

Europa turi formuoti globalizacijos procesą, nes globalizacija yra naudinga tiek mūsų gamintojams, tiek ir vartotojams. To siekiama, pavyzdžiui, kovojant dėl biurokratijos panaikinimo, ir tai yra svarbus uždavinys tiek komisarui Verhoigenui, tiek Europai. Aš nesakau, kad tai turėtų būti tik Komisijos uždavinys − Parlamentas ir Taryba to taip pat turėtų siekti. Kalbame apie globalizaciją, bet tuo tarpu priimame Direktyvą dėl dirvožemio apsaugos ir kuriame dar daugiau biurokratijos kliūčių. Todėl būtina labai gerai suderinti veiksmus, kurių imamės Europoje, nes mūsų misija yra ją suformuoti.

Kalbėdami apie substandartinių hipotekų krizę Junginėse Amerikos Valstijose turime suprasti, kad tarptautinės finansų rinkos yra tarpusavyje susijusios ir kad mes, europiečiai, patys privalome kažką daryti. Ką darome kredito reitingų agentūrų ar rizikos draudimo fondų atžvilgiu? Deja, už šias sritis atsakingas komisaras McCreevy dar nieko nepadarė, kad perimtų į savo vadžias šį judėjimą, kurį ketinama pradėti kontroliuoti Amerikos ir kitose rinkose, todėl Europa šioje srityje atsilieka.

Nepaisant to, aš tvirtai tikiu, kad Europa yra gerai pasirengusi globalizacijai. Globalizacija mums naudinga ir tą mes turime paaiškinti visuomenei. Tai pat mes turime reikalauti, kad būtų laikomasi minimalių standartų, nors tai ir nebūtų europiniai standartai, ir tada mes būsime tinkamai pasirengę laimėti globalizacijos žaidimą. Briuselis ar Strasbūras nesprendžia, vykti ar nevykti globalizacijos procesui.

  Magda Kósáné Kovács (PSE).- (HU) Ačiū, Ponia Pirmininke. Aš kalbėsiu atstovaudamas regionui, kurio likimas po karo buvo nuspręstas kitų. Mūsų šalį ir Europos dalį, kuriai pasisekė labiau, skyrė spygliuota viela, bet net tai negalėjo sustabdyti netikėto globalizacijos vyksmo.

2000 m. mes pradėjome pažinti, kas yra konkurencingumas ir solidarumas darbui ir dirbantiesiems skirtoje strategijoje ir Lisabonos strategijoje. Nuo tada padėtis pakrypo ekonominių veiksnių ir siekio gauti kuo didesnį pelną iš kapitalo naudai, todėl pradėta baimintis, kad strategija praras savo žmogiškąjį veidą.

Konkurencingumas ir darbas yra neginčijamai istoriškai neatskiriamos sąvokos ir mes pradedame suprasti, kad geras darbas yra tik viena gero gyvenimo dalis. Geras gyvenimas taip pat apima saugumą, sveiką gyvenimą ir vystymąsi, diskriminacijos nebuvimą ir priimtinas gyvenimo sąlygas.

Bet Europa neturėtų apsiriboti vien tik vertybių gynimu, ji taip pat turėtų formuoti jaunosios kartos ateities vizijas ir sudaryti sąlygas Europos piliečiams ir iš trečiųjų šalių į Europą atvykstantiems žmonėms dirbti ir užsidirbti. Būtent dėl šios priežasties solidarumas neturėtų likti vien tik šūkiu, jis turėtų suteikti galimybę arba sudaryti sąlygas žmonėms užsidirbti.

Ponai ir ponios, darbo rinka ir pelno reikalaujantis kapitalas yra negailestingai išrankūs, o naujieji žmogiškieji ištekliai reikalauja investicijų tokia kaina, kuri viršija kainą, už kurią kaip niekada anksčiau laisvai galintis judėti kapitalas gali įsigyti darbo jėgą. Vertybes puoselėjanti Europa negali susitaikyti su tuo, kad tie, kurie pradeda savo darbo karjerą, yra pasiekę garbaus amžiaus ribą, atskirti skurdo, priversti įgyti naujų įgūdžių ar romai, kurie kelia įvairių sunkumų, susijusių su jų nepalankia padėtimi, , nedirba. Ypač tam, kad tokių žmonių išlaikymo našta pernelyg smarkiai neprislėgtų ateinančių kartų pečių, bendrija mums skiria lėšas, kurios ne tik užtikrina šiems žmonėms gerą gyvenimą, bet ir toliau didina Europos konkurencingumo perspektyvas. Ačiū, ponia Pirmininke.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Ponia Pirmininke, išklausius diskusijų pasisakymus, savaime peršasi išvada, kad europinio modelio projektavimas į pasaulinį „megaekraną“ numato tiek riziką, tiek ir galimybes.

Įprastai Europos piliečiai suvokia globalizaciją kaip išorės reiškinį, nes nėra jokios akivaizdžios reguliavimo ar politinės intervencijos į šį procesą iš Europos pusės.Todėl Europos priemonių plane gali būti parodyta, kad matomas ir išmatuojamas Europos interesas yra iš tikrųjų ginamas, tuo pat metu skatinant bendrą supratimą visame pasaulyje.

Sąjungos išorės komercinės veiklos darbotvarkės atžvilgiu mano požiūris yra toks, kad prioritetas turėtų būti suteiktas, be kitų dalykų, sąlygų abipusiškumui patenkant į rinkas ir konkurencijos lygiomis sąlygomis užtikrinimui, ką Prancūzijos prezidentas p. Sarkozy vakar kalbėdamas šiuose rūmuose ypač pabrėžė.

Griežta Europos reguliavimo sistema, skirta aplinkos apsaugai, ir visuomenės sveikatos apsaugos sistema, skirta vartotojams ir dirbantiesiems, yra svarbus ženklas, bylojantis apie Europos Sąjungos politinę ir institucinę brandą. Tačiau tam, kad tai netaptų Sąjungai užsitęsusia nepalankia padėtimi konkuruojant, būtinas lygiavertis atsakas iš kitų svarbiausių tarptautinių žaidėjų.

Davimo ir ėmimo ryšys, egzistuojantis tarp Lisabonos strategijos vidaus ir išorės aspektų, padės propaguoti europinį modelį pasaulinėje valdymo arenoje. Tačiau tai nesiderina su mažesnio laipsnio reguliavimo griežtumu ir teisiškai įpareigojančia visybe tiek PPO, tiek ir kitose tarptautinėse organizacijose. Sąjunga kviečiama imtis vadovaujančio ir konstruktyvaus vaidmens išaugusio lygio tarptautiniame bendradarbiavime. Ji kviečiama suteikti prioritetą klausimui dėl saistančių įsipareigojimų prisiėmimo ir tarptautinių standartų priėmimo, kad būtų paspartinta konvergencija reguliavimo srityje.

  Stephen Hughes (PSE). – Ponia Pirmininke, tai buvo labai plataus pobūdžio diskusija ir pabaigoje norėčiau iš naujo atkreipti dėmesį į socialinę politiką kaip į produktyvų veiksnį.

Manyta, kad integruoto gairių paketo pradžia lems suderintą Lisabonos proceso ekonominių, socialinių ir tvarių veiksmų praktinį įgyvendinimą, bet, kalbant apie užimtumo gaires, praktiškai tai lėmė ne integraciją, bet pavaldumą. Užimtumo gairės tapo faktiškai nematomomis, slėpdamos labai skirtingą įgyvendinimą valstybėse narėse įvairių veiksnių ir tikslų, kuriuos jos pagal užimtumo strategiją dėl jaunimo nedarbo, vyresnio amžiaus darbuotojų integracijos turėjo įgyvendinti. Kai kuriose valstybėse narėse, išleidžiant lėšas visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir aktyvaus užimtumo priemonėms, iš tikrųjų daugiau kaip per penkerius metus padėtis pablogėjo – nepagerėjo, bet pablogėjo. Tai pražūtinga Lisabonos procesui.

Todėl kitame Lisabonos etape užimtumo strategijai reikia suteikti didesnį matomumą. Kitas klausimas – čia šiandien svarstomoje bendroje rezoliucijoje keliose vietose pabrėžiama būtinybė suteikti tinkamą darbą ir susitelkti ties darbo kokybės gerinimu. Šio orientacinio klausimo nepalengvina Komisija, susitelkdama ties užimtumo saugumo idėja, o ne darbo saugumo idėja, kuri yra pakartota Žaliojoje knygoje dėl darbo teisės ir komunikate dėl lankstumo ir užimtumo principų. Mūsų darbe dėl lankstumo ir užimtumo principų Užimtumo ir socialinių reikalų komitete aiškiai pabrėžiame, kad užimtumo saugumas ir darbo saugumas yra svarbūs.

Ko reikia greitai besikeičiančiai lanksčiai įmonei – įmonei, keičiančiai savo gamybos sritį kas šešis mėnesius, savo IT konfigūracijas kas keturis mėnesius – tai galinčios prisitaikyti, kvalifikuotos, ištikimos ir pasišventusios darbo jėgos, ne laikinos ir susiskaldžiusios darbo rinkos. Taigi, pasistengsime, kad padėtume sukurti gerą principų dėl lankstumo ir užimtumo rinkinį, bet tuomet jis turi lemti gairių pakeitimą. Anksčiau pirmininkas José Manuelis Barroso pasakė: „Jeigu tai nėra sugadinta, netaisykite“. Na, tai sugadinta ir jas reikia taisyti.

  Philip Bushill-Matthews (PPE-DE). – Ponia Pirmininke, sveikinu Komisiją už puikų dokumentą ir tik norėčiau pabrėžti šiuos keturis pastebėjimus.

Pirmas pastebėjimas dėl žinių ekonomikos. Manau, kad būdas, kuriuo laisvas idėjų ir mokslininkų judėjimas, galbūt vertinamas kaip ES „penktoji laisvė“, buvo išreikštas dokumente ir norėčiau jį pamatyti sukurtą.

Reaguojant į tai, ką Stephenas Hughesas pasakė, svarstydamas Užimtumo ir socialinių reikalų komitete, manau, kad klausimas iš tikrųjų atspindi vietą, kurioje esame, kad norime atsikratyti idėjos apie tik paprastą darbo apsaugą užimtumo apsaugos atžvilgiu, skatinant didesnes įsidarbinimo sąlygas ir stiprinant įgūdžius. Tokiu būdu sėkmė Europai globalizacijos amžiuje gali reikšti sėkmę asmenims – sėkmę žmonėms – kuri yra tas klausimas, kuriam ES turi skirti daug daugiau dėmesio.

Antras klausimas dėl MVĮ. Nurodomi įvairių sričių nauji pasiūlymai 2008 m. pabaigoje. Teigiamai vertinu tai, bet yra „bet“: prašom neatitraukti mūsų dėmesio naujais pasiūlymais dėl susitarimo rytoj, prieš iš pradžių mums atkreipiant dėmesį į esamų įsipareigojimų veikti šiandien praktinį įgyvendinimą. Šioje srityje, atkreipčiau ypač Günterio Verheugeno, dėmesį į šį 25 proc. galiojančių ES teisės aktų supaprastinimo mažinimą. Leiskite greičiau mums pamatyti vienodą visų atžvilgiu kažkokį tikrą praktinį įgyvendinimą šiuo klausimu, nes tai ypač naudinga MVĮ. Skatinčiau šiame kontekste Darbo laiko direktyvos peržiūrą, kurioje reikėtų daug daugiau mūsų – ir aš tikrai turiu omenyje mūsų visų, įskaitant EPN, pamąstymo.

Trečia, bendroji rinka: išorės dimensijos pridėjimas yra pagirtinas, bet, prieš mums plėtojant didžiąsias ambicijas išorėje, iš pradžių pridėkime vidaus dimensiją, baikime formuoti mūsų bendrąją rinką. Pasakyčiau Martinui Schulzui, taip pat Stephenui Hughesui, kad visiškai pritariu, jog tai nėra tik dėl mūsų ekonominės pažangos, bet taip pat todėl, kad tai praktiškai įgyvendins socialinę pažangą.

Galiausiai kalbant labiau asmeniniu klausimu, vienintelis klausimas, kuris iš tikrųjų užkliuvo dokumente, yra „Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialiniu reikalų komitetui ir Regionų komitetui“. Pripažįstu, kad Europos ekonomikos ir socialiniu reikalų komitetas ir Regionų komitetas egzistuoja – nors man visada neaišku kodėl – bet prašom nekelti jų į tą patį lygį kaip dvi bendro sprendimo procedūroje dalyvaujančias institucijas.

  Miroslav Mikolášik (PPE-DE).- (SK) Globalizacijos reiškinys tampa vis labiau pastebimas. Esant tokiai padėčiai, Europos Sąjunga turi reaguoti gana greitai ir nustatyti, ar Europos konkurencingumas yra ne tik išsaugotas, bet ir didėja, ar tam užtikrinti skirta Lisabonos strategija geba pateikti sprendimus naujovių diegimo, energetikos, migracijos ir ypač švietimo ir demografijos srityse. Visa tai turi skatinti ekonominį augimą ir naujų darbo vietų kūrimą.

Nauji iššūkiai iškyla ir aplinkos apsaugos srityje: CO2 išmetimai, pesticidų naudojimas, susirūpinimas dėl švaraus vandens atsargų ir tiekimo šaltinių, dirvožemio ir žemdirbystės apsauga. Ir galiausiai, bet ne mažiau svarbūs, yra iššūkiai, susiję su sveikatos apsauga ir kova su epidemijomis, taip pat kova su nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei daugėjančiais įvairių vėžio rūšių atvejais.

Ponai ir ponios, globalizacija kelia papildomų iššūkių saugumo ir migracijos srityse, tai pat išaugo pavojus, susijęs su nusikalstamumu ir terorizmu. Labai grietai mes tapsime liudytojais to, kaip griūna paskutiniai Europą dalinusios „geležinės uždangos“ likučiai, kai devynios naujos valstybės narės prisijungs prie Šengeno erdvės. Mes turime padaryti viską, kas įmanoma, kad ši bendra erdvė būtų visapusiškai apsaugota nuo neteisėtų migrantų, kurie kelia grėsmę valstybių narių saugumui. Kita vertus, aš palaikau atsakingą požiūrį išduodant leidimus dirbti teisėtiems migrantams: mes turime kiekvieną atvejį tinkamai apsvarstyti ir pasirinkti kvalifikuotus darbuotojus tuose užimtumo sektoriuose, kuriuose labiausiai reikia darbo jėgos.

Aš taip pat tikiu, kad Europos Sąjungos senbuvės – ir aš norėčiau, kad Komisija atkreiptų į tai dėmesį – atsisakys absurdiškų apribojimų dėl piliečių iš naujų valstybių narių įdarbinimo. Tokie apribojimai šiandienos situacijoje yra nesuvokiamas anachronizmas.

  Tokia Saïfi (PPE-DE) . – (FR) Ponia Pirmininke, Europos Sąjunga negali leisti sau tapti globalizacijos auka ar sudaryti savo žmonėms įspūdį, kad jie pateko į kažkokią padėtį, kurios negali veikti. Todėl šiandien mes turime svarstyti ne patį globalizacijos reiškinį – gerai tai ar blogai, bet tai, ar mes esame pasirengę veikti ir ją reguliuoti. Kad galėtų priimti šį iššūkį, Europos Sąjunga turi suderinti konkurencingumą su ekonomine ir socialine sanglauda. Daugiašalių taisyklių stiprinimas yra šio proceso dalis.

Atviroje ekonominėje sistemoje pagarba vartotojų ir piliečių teisėms geriausiai gali būti užtikrinta laikantis konkurencijos taisyklių ir sukuriant sąžiningą ir teisingą rinką, atspindinčią aplinkos ir socialinius standartus. Todėl kol dar neturime tarptautiniu mastu pripažintų taisyklių rinkinio, labai svarbu, kad esamos prekybos apsaugos priemonės, kurios šiuo metu vienintelės leidžia mums veiksmingai kovoti su dempingu, būtų išlaikytos ir nesusilpnintos. Taip, Europa gali apsaugoti savo piliečius ir nebūti protekcioniste – tai įmanoma. Taip pat Europa turi investuoti į tuos sektorius, kurie nulems jos ekonominę įtaką ateityje − būtent į mokslinius tyrimus, naujovių diegimą ir švarių technologijų plėtojimą.

Be to, kad galėtų paremti tuos, kuriems sunkiausiai sekasi pasinaudoti globalizacijos teikiama nauda, Europa turi pagreitinti pasirengimo darbą solidarumo įgyvendinimui praktikoje, pavyzdžiui, skiriant šioms šalims finansinę paramą iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo ar didinant lankstumą ir užimtumo saugumą. Tam, kad galėtų sėkmingai konkuruoti tarptautiniu mastu, Europai naudinga spartinti prisiderinimą ir pradėti reformą. Europos Sąjunga turi visus būtinus pajėgumus susidoroti su šiuo iššūkiu.

  Eija-Riitta Korhola (PPE-DE).- (FI) Ponia Pirmininke, sėkmė sprendžiant globalizacijos uždavinius gyvybiškai svarbi Europos klestėjimui, nes ji nulems mūsų gebėjimą kurti materialųjį turinį. Dabar, kai trejų metų ciklas įgyvendinant atnaujintą Lisabonos strategiją artėją į pabaigą, mums ypač būtina sutelkti dėmesį į išorės veiklos dimensiją. Šiuo atžvilgiu aš ypač norėčiau išryškinti tris elementus.

Pirma, energija, jos tiekimas ir pakankamumas gali sustiprinti arba susilpninti visuomenių padėtį globalioje konkurencijoje. Europos padėtis neatrodo labai gera. Sumažėjęs savarankiškumas apsirūpinant energija yra rimtas iššūkis ES. Jau dabar pusė ES naudojamos energijos importuojama iš kitur ir prognozuojama, kad mūsų priklausomybė nuo energijos importo tik didės. Be to, kad būtina imtis ryžtingų veiksmų didinant savarankiškumą apsirūpinant energija, mums taip pat reikia stiprios užsienio politikos energijos klausimais, bendro balso, solidarumo, o taip pat energijos importo saugumo.

Antras svarbiausias klausimas yra klimato kaita − globalus reiškinys, darantis neigiamą globalų poveikį aplinkai, ekonomikai ir visuomenei, kuris reikalauja sprendimų globaliu mastu. Vienašaliai veiksmai iškraipo konkurenciją ir sukelia išmetimų nutekėjimą. Jeigu kalbėsime apie globalizaciją, ypač svarbūs tampa šie aspektai: neišvengiama būtinybė sukurti globalią išmetimų leidimų prekybos sistemą, privalomas įsipareigojimas šiai idėjai iš industrializuotų ir besiformuojančios ekonomikos šalių pusės ir kliūčių švarių technologijų patekimui į rinkas panaikinimas.

Trečia, ES turėtų visada atminti Šumano žodžius, t.y. kad mums pasiseks, jei ekonomika bus pajungta tarnauti mūsų bendriems tikslams, žmonių gerovei, taikai ir stabilumui. Mūsų kultūrinė tradicija įpareigoja mus siekti sukurti humaniškesnį pasaulį, kuriame žmogaus teisės yra gerbiamos. Tik tada globalizacija tarnaus kiekvieno labui. Tik tada mes būsime tikri, kad pasaulis neslysta mums iš rankų.

  Panayiotis Demetriou (PPE-DE). – (EL) Ponia Pirmininke, pone Tarybos pirmininke, ponai komisarai, atrodo, kad Europos piliečiai apskritai žiūri į istorinį globalizacijos reiškinį skeptiškai – daugelis iš jų, iš tikrųjų, su baime ir visiškai neigiama nuostata. Tokią nuostatą lėmė pasaulinėje ekonomikoje ir socialiniame Europos fabrike vykstanti revoliucija. Tačiau išankstinė nuostata, baimė ir, svarbiausia, neveiklumas bei pasyvus vykstančių pokyčių stebėjimas yra netinkamas būdas priimti naująją pasaulio tvarką. Globalizacijos proceso nesustabdysime. Globalizacija vyksta, norim mes to ar nenorim. Pirmininko Barroso žodžiais, didysis pasaulinis kaimas jau statomas.

ES privalo ginti Europos interesus. Todėl ji turi metodiškai, planingai, kolektyviai ir dinamiškai įsitraukti į globalizacijos procesą, kad galėtų sukurti tinkamas veiklos naujojoje pasaulio sistemoje taisykles. ES turi judėti į priekį, siekdama gerovės tiek Europos piliečiams, tiek, žinoma, ir viso pasaulio piliečiams. Būdama principų ir vertybių sandrauga, ES garbingiausią vietą turi skirti savo humaniškumo, dėmesio žmogui savybei ir skatinti ją tarptautiniu mastu. ES privalo paversti ekonominę konkurenciją tikru rungtyniavimu skatinant laisvę, demokratiją, teisėtumo principą, socialinį teisingumą, pagarbą žmogaus teisėms, aplinkos apsaugą ir taikingą tautų ir žmonių sambūvį. Toks galėtų ir turėtų būti ES vaidmuo globalizacijos procese.

  Marianne Thyssen (PPE-DE).- (NL) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, ši diskusija yra nė kiek ne per ankstyva. Globalizacija yra faktas. Kaip sakoma, kiekviena karta susiduria su savais iššūkiais. Iššūkis, mestas mums – surasti kuo geresnį atsaką į naujas aplinkybes, kurių atsiradimą lemia globalizacija.

Žinoma, priešinimasis globalizacijai, kaip kad kai kurie norėtų, nėra geriausias atsakas. Mes negalime priešintis globalizacijai ir nesieksime to daryti. Toks atsakas bet kuriuo atveju būtų ypač žalingas Europai, nes mes daugiau nei bet kas kitas esame priklausomi nuo likusio pasaulio apsirūpinimo žaliavomis ir energija požiūriu, taip pat rinkų, kuriose mes galėtumėme realizuoti savo produkciją ir, atsižvelgiant į mūsų gyventojų senėjimą, darbo jėgą, požiūriu.

Mūsų atsakas turi būti suderintas su globalizacijos proceso eiga ir ją geriau formuoti. Tai reiškia, kad tarptautiniu lygiu būtina sudaryti susitarimus ir nustatyti taisykles. Europa įgijo gerą patirti sudarydama susitarimus bendrijos viduje. Tad panaudokime šią patirtį ir imkimės daugiau iniciatyvos tarptautiniu lygiu.

Mes turėtume to imtis, ponia Pirmininke, pasitikėdami savo jėgomis ir vadovaudamiesi tomis pačiomis vertybėmis, kurios įkvepia mūsų veiksmus ES − vertybėmis, kurias mes taip gerai išreiškėme Reformų sutartyje ir Pagrindinių teisių chartijoje.

Ponai ir ponios, vakarykštis patikinimas, kad 2008 m. Komisijos teisėkūros ir darbo programa yra sutelkta į siekį kuo geriau formuoti globalizaciją, yra geras ženklas, bylojantis apie tai, kad į šiuos klausimus pradedama žiūrėti rimtai. Tai, kad globalizacijos klausimas taip pat buvo svarstomas neformalaus Lisabonos viršūnių susitikimo metu, rodo, kad Lisabonos strategiją reikia papildyti nauja išorės veiklos dimensija.

Kaip frakcijos koordinatorė Lisabonos strategijos klausimais, aš norėčiau pabrėžti, kad ši strategija paakstino mus imtis veiksmų. Palaipsniui, nors ir neritmingais žingsniais, mes kažkur judame. Pirmasis trejų metų ciklas atlikus rezultatų įvertinimą jam įpusėjus jau beveik artėja į pabaigą ir, galimas daiktas, reikės padaryti naujus pakeitimus. Aš siūlyčiau, pone Pirmininke, nuo dabar skirti mažiau dėmesio uždaviniams, procentiniams rodikliams ir statistikai, bet labiau susitelkti ties tikraisiais tikslais − naujovių diegimu, gera verslo aplinka, konkurencingumu, ekonominiu augimu ir daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimu.

Galiausiai mes turime dirbti siekdami tikslo, kuris, norėtųsi tikėti, yra bendras mums visiems − sudaryti geras padoraus gyvenimo galimybes kuo didesniam žmonių skaičiui.

  Zuzana Roithová (PPE-DE).- (CS) Europos gebėjimas praeityje susidoroti su naujųjų laikų iššūkiais žavi, bet dabar, kai susidūrėme su globalizacija, mes nesame tikri, kaip surasti tinkamą strategiją, kuri leistų Europai atlikti svarbų vaidmenį šiame procese. Ieškodami tokios strategijos, pirma mes turime suprasti, kad Lisabonos strategijai stinga išorės veiklos dimensijos ir kad ji turės tapti kompleksiškesnės ekonominės ir socialinės strategijos dalimi. Šioje strategijoje turėtų būti tinkamai nustatytas prieštaravimas tarp griežtai reguliuojamos Europos ekonomikos ir liberalizuotos globalios prekybos bei pateikta priemonė sumažinti šį prieštaravimą, nes jis silpnina Europos konkurencingumą.

Dvi priežastys, pateisinančios reguliavimą bendrosios ekonominės erdvės viduje, yra sąžininga konkurencija ir aukšto lygio vartotojų teisių apsauga.Tačiau abi šias priežastis vis labiau graužia didžiulio pigių prekių iš trečiųjų šalių ir suklastotų gaminių srauto sukelta erozija.Mūsų laukia tokios gąsdinančios užduotys, kaip milžiniškų importuojamų prekių, kurios neatitinka Europos saugos standartų, kiekių patikrinimas.

Pagrindinis mūsų kompleksinės strategijos aspektas turėtų būti reguliavimo mechanizmų konvergencija, kitaip tariant, globalių taisyklių ir standartų − ne tik technikos, bet ir ekologijos, socialinėje ir saugumo srityse − sukūrimas.Vienas iš būdų, kaip tą galima būtų pasiekti, yra nuolatos primygtinai reikalauti, kad trečiosiose šalyse būtų gerbiamos žmogaus teisės.Žodžio laisvė leis šių šalių piliečiams reikalauti aukštesnių gyvenimo ir darbo standartų ir tuo prisidės prie konvergencijos proceso iš kitos pusės.

Mūsų naujoji energetikos politika yra geras atsakas į globalizacijos iššūkius, galintis tapti geru pavyzdžiu kitiems. Tačiau mums būtina peržiūrėti ir kitas veiklos kryptis, kurios vėliau taps tinkamos ir kompleksinės globalizacijos valdymo strategijos dalimi. Mes turime atsikratyti reliktų, tokių, pavyzdžiui, kaip žemės ūkio politika.

Jeigu mes norime ir toliau atlikti svarbų vaidmenį globalioje arenoje, nepakanka vien tik reaguoti − būtina aktyviai bendradarbiauti nustatant globalios konvergencijos taisykles tiek ES viduje, tiek ir už jos ribų. Europa turi šiek tiek pasikeisti, priešingu atveju mūsų laukia puode išvirusios varlės likimas, kuri laukė ir nieko nedarė, o kai vanduo pagaliau užvirė, buvo per vėlu bandyti iššokti iš verdančio puodo.

  Hans-Peter Martin (NI).- (DE) Ponia Pirmininke, vienas iš ankstesnių kalbėtojų Alexanderas Radwanas pasakė, kad Europa yra tinkamai pasirengusi globalizacijai, tačiau globalizacija šiandieniniu pavidalu egzistuoja jau aštuoniolika metų. Tuo tarpu mes nepastebimai pereiname nuo globalizacijos spąstų (kalbos apie praeitį, kurso siekiant klestėjimo daugumai pakeitimas, antpuoliai prieš demokratiją) tiesiai į Europos spąstus, kuriuos paspendė politikai, dėl kurių kaltės Nicoje nebuvo pasiektas sutarimas dėl padorios sutarties, teikiančios pirmenybę gilesnei sąjungai, o ne skubotam jos išplėtimui, pasirašymo.

Dėl to šiandienos problemų esmę sudaro biurokratija, milijardinių eurų sumų švaistymas ir klaidos politiškai komplektuojant Europos elitą. Iš tiesų, jūsų paties atvejis, komisare Verhoigenai, taip pat apie tai byloja. Niekingi asmeninio pobūdžio antpuoliai prieš jus prasidėjo, kai jūs pabandėte suvaldyti biurokratiją. Dabar atėjo naujas žmogus ir jie jau stengiasi ištraukti kilimą jam iš po kojų. Pažiūrėsime, kokią pažangą jam pasiseks padaryti kovojant su biurokratija.

Toks elgesys niekur neveda. Jeigu mes negalėsime išsigydyti šių ligų, Sąjunga liks politiškai suparalyžiuota ir nugalėta globalizacijos iššūkių.

  Manuel Lobo Antunes, Tarybos pirmininkas. −(PT) Ponia Pirmininke, pone Komisijos Pirmininko Pavaduotojau, ponai ir ponios, tai iš tiesų buvo ilga ir išsami diskusija, kaip ir visos kitos, kuriose aš čia dalyvavau atstovaudamas šiuo metu Tarybai pirmininkaujančiai valstybei, bet šioje diskusijoje pasisakiusių ir savo nuomonę pateikusių dalyvių ir Parlamento narių sąrašas yra ilgiausias. Akivaizdu, kad šios diskusijos tema yra labai aktuali, turinti didžiausios svarbos, bet neapsirikime manydami, kad šis klausimas taip pat yra labai sudėtingas ir prieštaringas, kurį diskutuojant buvo išsakyta daugybė skirtingų nuomonių ir komentarų ir kuris pareikalavo sudėtingo nagrinėjimo. Tačiau aš manau, kad diskusijos leidžia padaryti vieną bendrą išvadą, kad globalizacijos procesas vyks ir plėtosis toliau, įgydamas vis naujas apraiškas.

Kelio atgal nėra, nes nėra atgal vedančių laiptų ir istorijos pakeisti negalima. Pati globalizacija yra mūsų žygio į ateitį rezultatas. Tai, ką mes privalome padaryti, išnagrinėti ir nuspręsti, savaime aišku, susiję su tuo, kaip kuo geriau pasinaudoti globalizacijos teikiamomis galimybėmis, tuo pat metu sumažinant ar panaikinant visus su ja susijusius žinomus pavojus ir visada prisimenant – aš teikiu tam labai daug svarbos – kad globalizacija privalo tarnauti žmonijos ir piliečių labui, o ne atvirkščiai. Žmonija, piliečiai ir žmonės neturi tarnauti globalizacijai.

Taip pat yra nedidelių abejonių, kad siekdami kuo geriau pasinaudoti globalizacijos teikiamomis galimybėmis, mes Europoje turėtume apginkluoti savo įmones, stambias, smulkiąsias ar vidutines, priemonėmis ir politika, kuri leis joms susitvarkyti su ekonominiais globalizacijos iššūkiais. Mes turime kelti darbuotojų kvalifikaciją ir mokyti Europos piliečius, taip pat reformuoti savo socialinės sistemos modelį. Aš nekalbu apie šios sistemos sumažinimą ar susilpninimą. Priešingai, mes turime sustiprinti ją ir pritaikyti ją naujoms sąlygoms, kad ji galėtų sėkmingai susitvarkyti su globalizacijos iššūkiais ir grėsmėmis. Vertėtų pripažinti, kad Europos Sąjunga įrodė, kad ji siekia apsaugoti aplinką ir geba, kaip joks kitas regionas pasaulyje, būti priešakyje ir rodyti kitiems kelią į ateitį. Gruodžio mėn. Balyje įvyksiančios derybos aiškiai tą parodys.

Aš taip pat norėčiau paminėti Lisabonos strategijos „išorės veiklos dimensiją“, kuri glaudžiai siejasi su globalizacija. Mes turime kviesti tuos, kurie eina šiuo keliu, susiduria su tais pačiais globalizacijos sunkumais ir iššūkiais, dalintis ekonominėmis, socialinėmis ir aplinkosauginėmis vertybėmis ir principais su mumis ir, savaime suprantama, aiškiai parodyti, kad globalizacijos kelyje sėkmė lydės kiekvieną tik tuo atveju, jeigu mums iš tikrųjų pasiseks susitarti dėl socialinio, ekonominio ir aplinkosauginio pasaulio, kuris iš tikrųjų reguliuojamas tam, kad tarnautų visų labui. Šis aspektas yra labai svarbus. Tad nebūkime naivūs, ponai ir ponios. Mes tikime, kad turėdami tvirtą politiką, tvirtus principus ir tvirtas vertybes, iš tikrųjų galėsime, kaip sakiau, pasiekti mūsų pagrindinį tikslą − kad globalizacija tarnautų visos žmonijos labui.

  Günter Verheugen, Komisijos pirmininko pavaduotojas.−(DE) Ponia Pirmininke, ponai ir ponios, Komisijos komunikatas dėl Europos intereso, kurio pagrindu vyksta šiandieninė diskusija, yra ne daugiau nei diskusijai skirtas dokumentas. Tai nėra Lisabonos planas ateinančių trejų metų laikotarpiui. Tai dokumentas, skirtas paskatinti diskusiją Europos Taryboje ir Europos Parlamente, kad Komisija galėtų įtraukti šios diskusijos rezultatus į savo siūlymus kitam Lisabonos strategijos įgyvendinimo ciklui. Iki gruodžio mėn. Komisija šių siūlymų nepateiks, nes jie dar svarstomi, todėl tie garbūs Parlamento nariai, kurie kritikavo Komisiją už tai, kad ši nieko realiai nedaro, klydo.

Bet ne apie tai mes šiandien susirinkome diskutuoti. Komisijos tikslas buvo išsiaiškinti, į ką jūs, Europos piliečių išrinktieji atstovai, norėtumėte atkreipti Komisijos dėmesį rengiant Lisabonos planą. Man malonu pasakyti, kad daugelį čia išsakytų nuomonių aš vertinu palankiai.

Gairės ir toliau liks pagrindine naujojo Lisabonos rinkinio priemone. Kaip Pirmininkas Barroso aiškiai pareiškė, ši priemonė yra tinkama ir mes jos neatsisakysime, bet ji, žinoma, bus suformuluota taip, kad mes galėtume deramai atsižvelgti į pastarųjų trejų metų patirtį ir suteikti daugiau svarbos per tą laikotarpį iškilusiems klausimams.

Leiskite man pateikti kelis pavyzdžius. Mes turėsime labiau akcentuoti tarp konkurencingumo, energetikos ir aplinkos apsaugos klausimų egzistuojančius ryšius. Šiandienos diskusijų metu buvo kelis kartus to paprašyta. Tai visiškai teisinga. Laikas liautis svarstyti veiklos kryptis atskirai. Mums būtinas visiškai kompleksinis požiūris. Privalome teikti daugiau svarbos ryžtingų siūlymų, kuriais siekiama užtikrinti, kad konkurencijos globaliu mastu sąlygos ir taisyklės, ko mes neabejotinai norime, būtų vienodos visiems, formulavimui. Privalome skirti daugiau dėmesio ieškant būdų socialinėje politikoje paremti struktūrinius pokyčius. Šiandienos diskusijoje skirtingos partijos, atrodo, sutarė, kad tai iš tiesų yra labai rimtas klausimas, ir toks požiūris iš tiesų yra pagrįstas.

Leiskite man pakomentuoti šį klausimą. Mano nuomone, yra neteisinga vertinti investicijas į socialinį stabilumą ir socialinę apsaugą tik kaip labdarą. Priešingai, tai yra taip pat investicijos į ekonominį potencialą, nes niekas neabejoja tuo, kad Europos ekonominis potencialas priklauso nuo labai motyvuotos ir našios darbo jėgos, o šį turtą mes turime todėl, kad savo darbo jėgai užtikriname aukšto lygio atlygį už darbą ir aukšto lygio socialinę apsaugą.

Ekonominis augimas ir socialinė gerovė nėra tarpusavyje nesuderinami dalykai. Iš tikrųjų, kaip keli iš šiandien kalbėjusiųjų pažymėjo, šie du tikslai vienas kitą papildo ir palaiko. Mano galva, tai yra labai svarbu. Taip pat turėčiau pabrėžti, kad vien tik dėl to, kad vis daugiau regionų ir sektorių patiria apmokytos ir kvalifikuotos darbo jėgos stygių, klausimą dėl galimybių įsidarbinti reikėtų kelti aštriau nei anksčiau. Todėl aš manau, kad daugeliu šių klausimų mūsų nuomonės sutampa.

Norėčiau dar pridurti, jog Komisija pritaria nuomonei, kad pastaruoju metu finansinėse rinkose vykstantys neramumai reikalauja tarptautinių, daugiašalių veiksmų. Negalime likti neveiklūs ir leisti reikalams krypti tokia linkme, teisindamiesi tuo, kaip čia buvo bandyta, kad šiuos neramumus lemia tarptautinei finansų sistemai būdingi trūkumai. Tokia padėtis susidarė ne dėl vadovų, kurie dabar atleidžiami iš darbo sumokant jiems 100-200 milijonų dolerių vertės išeitines pašalpas, padarytų klaidų, ir ne dėl finansų sistemos struktūros trūkumų.

Dar norėčiau glaustai pakomentuoti tris pagrindinius šiandien globalizacijos tema vykusių diskusijų aspektus. Pirma, labai sunku susitarti dėl bendrosios Europos politikos šių diskusijų pagrindu, nes nėra sutarimo dėl tikrojo bendrojo Europos intereso. Iš tikrųjų, net kasdieniame savo darbe susiduriame su kaleidoskopišku Europos interesų apibrėžimu. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir konkretų laiką, Europos interesas gali būti mažos prekių kainos vienos valstybės narės prekybos centruose arba aukštas užimtumo pramonės sektoriuje rodiklis kitoje valstybėje narėje, ir šiuos prieštaravimus sudėtinga išspręsti. Europos interesas gali būti aukštas užimtumo rodiklis, remiantis šiandienos aktualijomis, plieno pramonėje Lježe arba Europoje galiojančios išmetimų leidimų prekybos sistemos taikomi aukšti aplinkos apsaugos standartai. Mes nuolatos susiduriame su šiais prieštaravimais ir nėra jokios vieningos linijos, kuria 27 valstybės narės galėtų vadovautis apibrėždamos bendrąjį Europos interesą.

Antra, mes negalime užimti tokios pozicijos, kad globalizacija mums buvo priimtina tol, kol ji reiškė turtingų Šiaurės valstybių dominavimą neturtingų Pietų šalių atžvilgiu ir kol tokia padėtis liko nepakitusi, bet kai Pietų šalys tampa mūsų konkurentėmis, globalizacija mums jau nebepriimtina. Tokia reakcija nepriimtina. Nepriimtina yra ir reikalauti iš besivystančių regionų laikytis aukštesnių aplinkos apsaugos ir socialinių standartų patiems atsisakant keisti mūsų pačių veiklos kryptis.

Šiandien girdžiu Europoje kalbant, kad Kinija ir Indija privalo pakeisti savo aplinkos apsaugos ir socialinius standartus. Žinoma, jos turi tą padaryti, bet kinai ir indai priima šiuos reikalavimus kaip gryną Europos protekcionizmą, nes mums patiems klestėjimą pasiekti padėjo žemi aplinkos apsaugos ir socialiniai standartai, o dabar mes sakome kitiems, kad jie laikytųsi to, ką turime mes, bet jie dar negali turėti.

Galiu patikinti jus, ponai ir ponios, kad tokia politika pasmerkta nesėkmei. Vienintelė perspektyvi pozicija, kurią turėtumėme užimti, yra parodyti šioms besivystančios ekonomikos šalims, kad yra kitas kelias, kad galima paversti aplinkos apsaugos ir socialinį iššūkį galimybe pagerinti ekonomiką. Kalbu apie tai, ką vadiname „aplinkosaugine industrine politika“.

Aš tikiu, kad daugelis iš mūsų šiuo klausimu laikosi tos pačios nuomonės, todėl Komisija dabar intensyviai dirbs, kad galėtų pateikti savo siūlymus kitam Lisabonos strategijos įgyvendinimo ciklui. Vėliau šie siūlymai bus svarstomi kovo mėn. vyksiančio Tarybos susitikime, kuris suteiks Europos Parlamentui puikią galimybę išsakyti savo nuomonę apie konkrečias iniciatyvas ir siūlymus prieš priimant galutinį sprendimą kitų metų kovo mėn.

(Plojimai)

  Pirmininkas. – Dėkoju už apibendrinimą, komisare.

Aš gavau septynis pasiūlymus priimti rezoliuciją, pateiktus vadovaujantis Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj 12 val.

(Kalbėjimui skirtas laikas sutrumpintas vadovaujantis Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnio nuostatomis)

  Edit Herczog (PSE), pateikta raštu. –(HU) Pone Pirmininke, gerbiamieji Tarybos nariai ir komisarai, ponai ir ponios, plėtojantis globalizacijai vis daugiau šalių tampa demokratinės ir pereina prie laisvosios pasaulio prekybos. Iš esmės tai byloja apie sėkmingą jau 50 metų Europos vykdomos taikos ir demokratijos politikos įgyvendinimą. Kita vertus, tai, kad kai kurios šalys įgyja privalumų tarptautinėje prekyboje neteisėtų priemonių rodo, kad perėjimas prie konstitucingumo yra laipsniškas procesas ir kad tobulų rezultatų pasiekti iš karto neįmanoma. Būtent todėl Europa toliau turėtų siekti skatinti ir stiprinti demokratiją.

Kaip mums seksis pasaulinėje konkurencijoje, kurią atneša globalizacija, priklausys nuo mūsų pačių. Kaip Parlamento pranešimo dėl globalizacijos autorius, aš žinau, kad mes suprantame, kokie iššūkiai mūsų laukia, todėl atėjo laikas imtis veiksmų.

Mes privalome pagalvoti apie tai, kad gerovė, kurią mes šiandien turime, turi būti išsaugota mūsų ateinančioms kartoms ir tokiu būdu, kad kitos tautos lygiagrečiai galėtų vystysi ta pačia linkme. Ar jie turės energijos? Ar jie bus pajėgūs sukurti gyvenimui tinkamą aplinką? Būtent to turi būti siekiama plėtojant Europos energetikos politiką ir kuriant „žemo anglies dvideginio išmetimų lygio“ ekonomiką.

Mes turime užtikrinti, kad kiekvienas asmuo Europoje, neatsižvelgiant į jo kilmę ar padėtį, galėtų vystyti visus savo gabumus ir kad kiekviena verslo įmonė, neatsižvelgiant į jos dydį ar buveinės vietą, galėtų plėtoti savo pajėgumus. To turi būti siekiama užtikrinant lygias galimybes, kuriant žiniomis grindžiamą visuomenę, tai pat vykdant naujovių diegimo ir naują Europos SVĮ politiką.

Mes turime pereiti prie skaitmeninio amžiaus, todėl mums būtina užtikrinti visų sričių ir visų gyventojų elektroninę įtrauktį.

Trumpai tariant, mes jau turime visas priemones, bet dar reikia veiksmų. Tad imkimės darbo!

  Janusz Lewandowski (PPE-DE), pateikta raštu. –(PL) Globalizacija yra nesustabdomas procesas, bet iš anksto daryti išvadą, kad Europos Sąjunga sėkmingai išspręs globalizacijos uždavinius, negalime. Tokia Lisabonos strategija, kokią įgyvendiname dabar, be abejo, nėra sėkmės receptas. Iš tikrųjų, tai strategija tik popieriuje, nes net įpusėjus jos įgyvendinimui, 2005 m., buvo aišku, kad pagrindinis tikslas, t.y. pralenkti JAV konkurencingumo ir naujovių diegimo srityse, nebus pasiektas.

Tuo tarpu kiti iššūkiai iškilo ekonominio puolimo iš Kinijos, Indijos ir kitų Azijos šalių pusės pavidalu. Iš dalies daugybė protingų tikslų užgožė tą faktą, kad stinga politinės drąsos imtis struktūrinių reformų nacionaliniu lygmeniu, nors būtent nuo to, kas bus daroma šiuo lygmeniu, priklausys galimybė sukurti naujoves diegiančią ir dinamišką Europą. Dėl tokios drąsos stygiaus Europos Sąjunga bando ieškoti pakaitinių sprendimų, pavyzdžiui, dėdama viltis į radikalų bendrijos biudžeto pakeitimą, kuriuo ketinama padidinti valstybės skiriamas lėšas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Vien šių priemonių nepakaks, jei lygiagrečiai nebus pasitelkta privataus finansinio sektoriaus parama naujoves diegiančioms įmonėms, kad būtume pajėgūs susitvarkyti su globalizacijos pavojais.

Vienas iš tokių sprendimų, t.y. sprendimas įsteigti Europos technologinį institutą, byloja apie tendenciją rinktis institucinius sprendimus, tuo tarpu Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo veikla rodo, kiek toks Europos susirūpinimas instituciniais reikalais yra perdėtas. Tinkamas atsakas į globalizaciją − tai visiškas rinkos liberalizavimas ir drąsi Europos socialinės sistemos modelio reforma.

  Joseph Muscat (PSE), pateikta raštu. – Kad pasisektų šioje globalizacijos eroje, Europos Sąjunga turi vystyti Užsienio tiesioginių investicijų politiką Europai.

Mums reikia politikos, kuri apimtų:

– tiesiogines investicijas iš užsienio, kurios yra tiesioginės investicijos į Europos Sąjungą ir kurių kilmė yra kitose pasaulio vietose;

– tiesiogines investicijas į užsienį, kurios yra tiesioginės investicijos bet kurioje pasaulio vietoje ir kurių kilmė yra Europos Sąjungoje; r

– Tiesiogines vidaus užsienio investicijas, kurios yra tiesioginės investicijos bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir kurių kilmę yra bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje;

Tiesa, kad turime tokios politikos elementus, pvz., Septintąją pagrindų programą, kurioje numatytos sąlygos pritraukti mokslinių tyrimų ir vystymosi investicijas.

Bet tai yra tik viena, nors ir svarbios istorijos, dalis.

Faktai ir skaičiai rodo didžiulę užsienio tiesioginių investicijų svarbą šiandienos pasaulio ekonomikoje arba Europos tiesioginių užsienio investicijų poziciją likusios pasaulio dalies atžvilgiu.

Šie faktai rodo, kad, jeigu iš tikrųjų įdėtume pastangų Lisabonos tikslams įgyvendinti, mums reikia TUI politikos Europai, kad pasiektume didžiausią TUI naudą mūsų žmonėms.

  Alexander Stubb (PPE-DE), pateikta raštu. – Dabar europiečiai nemano, kad yra keista pėsčiomis keliauti Lotynų Amerikoje, kalbėtis internete su draugais iš Afrikos ir užsisakyti kompaktines plokšteles iš JAV. Dėl globalizacijos pasaulis mažėja. Ypač jaunoji karta vertina Europą kaip kiemą ir Žemės rutulį kaip gimtąjį miestą.

Tačiau globalizacijos sąvoka skamba neigiamai. Visuotinai bijoma, kad dėl globalizacijos valstybės, kuriose yra mažomis darbo jėgos sąnaudos, atims iš Europos darbo vietas.

ES atlieka reikšmingą vaidmenį keičiant šiuos požiūrius. Ir ji atlieka įrodydama, kad kartu valstybės narės yra pakankamai stiprios ne tik išgyventi globalizaciją, bet net pasipelnyti iš jos. Kaip minėta pareiškime, Europa yra didžiausia pasaulio prekių ir paslaugų eksportuotoja ir antra didžiausia tiesioginių užsienio investicijų gavėja. Ir kalbant apie užimtumą: apskritai 2006 m. buvo sukurta 3,5 mln. naujų darbo vietų!

Žinoma, yra sričių, kurias reikia gerinti: Europos naujovių politika skatinama, pasaulio rinkos reglamentavimas yra būtinas ir klimato kaitos prevencija neturi būti tik Europos problema. Tačiau apskritai neabejoju, kad ES labai sėkmingai išlaikys globalizacijos išbandymą.

PIRMININKAUJA Edward McMILLAN-SCOTT
pirmininko pavaduotojas