Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2007 m. gruodžio 12 d. - Strasbūras

14. 2007 m. gruodžio 1-oji – pasaulinė kovos su AIDS diena (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas yra Komisijos pareiškimas dėl 2007 m. gruodžio 1-osios – pasaulinės kovos su AIDS dienos.

  Markos Kyprianou, Komisijos narys. − Gerb. pirmininke, štai dar viena galimybė Europos Parlamente aptarti rimtą grėsmę sveikatai. Vos prieš keletą mėnesių pasitaikė proga aptarti Bendrijos veiksmų planą grėsmės sveikatai srityje. Tačiau mus domina ne tik Europos Sąjungos, bet ir viso pasaulio padėtis šiuo aspektu.

Mums susirūpinimą kelia infekcijų plitimas didėjantis ŽIV užsikrėtusių ir šia liga sergančių žmonių skaičius visame pasaulyje, o mūsų nuomone 33 mln. žmonių yra pernelyg daug. Todėl norime imtis veiksmų pirmiausia Europos Sąjungoje ir kartu su kitais tarptautiniais veikėjais už ES ribų, norint išspręsti šią pasaulinę problemą. Tai taip pat atitinka naująją Europos Bendrijos sveikatos strategiją, kurioje Europos Sąjungai numatytas labai svarbus vaidmuo sveikatos srityje.

Daugiausia dėmesio ketiname skirti šioms sritims: pirmiausia labai svarbu užkirsti kelią infekcijai. Kartu turime pasirūpinti bandymų sąlygomis ir suteikti reikiamą gydymą ir priežiūrą. Tam turime didinti suvokimą, nes tai išties labai svarbu; šioje srityje šiek tiek atsiliekame, tačiau prie to dar grįšiu. Taip pat turime įveikti socialinę stigmą. Tai vienas svarbiausių mums susirūpinimą keliančių klausimų ir tam tikra prasme galime kalbėti apie ydingą ratą, nes socialinė stigma atima žmonių norą išsitirti ir sužinoti ar jie yra užsikrėtę, todėl šie žmonės gali užkrėsti kitus. Tačiau jie neieško gydymo ir atsisako išsitirti su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tai kelia dar didesnį susirūpinimą tarp jaunimo, todėl tam skiriame daugiausia dėmesio ir kreipiame mūsų pastangas.

Iš mūsų atliktų studijų ir apklausų matyti, kad jaunimas nepakankamai supranta šią problemą; galima sakyti, kad grėsmės sveikatai srityje dar trūksta žinių. Todėl svarbu jiems parodyti (pateikiant informaciją, tačiau nesukeliant panikos ir nepaliekant abejingų, galvojant, kad tai nėra rimta liga). Ši liga pagydoma, tačiau žmonės patys gali apsisaugoti, galima jiems parodyti apsaugos galimybes ir kartu nurodyti, kad nedera bijoti bendrapiliečių užsikrėtusių šia infekcija ar liga.

Eurobarometro duomenys atskleidė du kraštutinumus. Kai kuriems jauniems žmonėms atrodo, kad nėra ko nerimauti. Užtenka pavartoti antibiotikų ir liga išgydoma. Kita vertus, paplitusi nuomonę, kad užsikrėsti galima vien iš sąlyčio su užsikrėtusiais žmonėmis, geriant iš tos pačios stiklinės ar pabučiavimu. Taigi susiduriame su dviem kraštutiniais požiūriais į tą pačią grėsmę sveikatai; nė viena iš jų neatitinka mūsų tikslų, tai yra, suvaldyti ligos plitimą ir tolesnes infekcijas.

Pasaulinė kovos su AIDS diena – svarbi proga pasitarti ir didinti supratimą; tačiau neturėtume ja apsiriboti, todėl man džiugu, kad bent jau Europos Sąjungoje ketinama šiais klausimais tartis nuolat. Tačiau kalbant apie jaunimą, turime prisiminti, kad XX a. 9 dešimtmetyje vyko labai aktyvios, veiksmingos ir agresyvios kampanijos, kuriomis pavyko padidinti supratimą, tačiau tuomet nebedėjome pastangų ir pamiršome, kad šioms kampanijoms pasibaigus užaugo nauja jaunoji karta, kuri lytinio aktyvumo sulaukė vėliau. Kai kurie jų šioms kampanijoms baigiantis buvo vos gimę. Todėl jų nepasiekė suvokimo didinimo iniciatyvos, vykusios tuo metu ir todėl dabarties rezultatai yra tokie, kokie yra. Žinome, kad mums pavyktų pasiekti norimą suvokimą pasitelkus paprastus pranešimus, metodus, vaidmenis, įžymius žmones ir populiarius asmenis, taip pat rodant gerą pavyzdį ir aiškinant padėtį.

Šiais metais ketinome siūlyti Europos Sąjungos sveikatos ministrams vienu metu lankyti mokyklas ir pasaulinę kovos su AIDS dieną šias problemas aptarti su jaunimu, norint pamatyti jų žinias, pasidalyti savo žiniomis ir pasikeisti nuomonėmis. Sulaukėme teigiamo atsako: daugiau nei pusė valstybių narių ministrų pritarė šiam požiūriui.

Mes (ir aš) vykome į mokyklas ir iš tiesų mums atsivėrė akys: vyko debatai ir diskusijos su jaunimu, norint suprasti, ką visų pirma jie žino (ar nežino) apie šią ligą bei išsiaiškinti praktines problemas. Pavyzdžiui, jie žino, kad geriausia apsisaugoti naudojant prezervatyvus, Tačiau tuo pačiu metu kyla klausimas, kur jų gauti. Jie pernelyg jaudinasi, nerimauja ar drovisi. Todėl pamatėme keletą praktinių padarinių, kurie mums niekada neatrodė keliantys problemą ir nemanėme, kad Europos su tuo susidurs. Tačiau šios problemos egzistuoja.

Taip pat Komisija atsižvelgiant į mūsų norą kalbėtis su jaunimu jiems suprantama kalba, ėmėsi iniciatyvos rengiant naują TV laidą, kurioje aptariami būdai užkirsti kelią ŽIV platinimui. Tam buvo surengtas jaunimui skirtas konkursas, o laimėtoju išrinktas studentas iš Lenkijos. Taigi parengėme laidą, kurią transliavo keletas TV kanalų; programa taip pat rodyta lankymosi mokyklose metu. Tai yra svarbi sektina strategija: privalome kalbėtis su jaunimu jiems suprantama kalba.

Tačiau, kaip sakiau, su ŽIV ir AIDS susiję iššūkiai išeina iš Europos Sąjungos ribų. Tiesa pasaulyje padaryta pažangos, suteikiant galimybę gauti su ŽIV susijusias paslaugas, pirmiausia šalyse, kuriose pajamos yra žemesnės ar vidutinės. Šiuo metu apie 95 proc. užsikrėtusių ŽIV gyvena šiose šalyse.

Dėl kaip niekad išaugusio tarptautinio šių šalių finansavimo: smarkiai padidėjo gydomų žmonių skaičius, nuo 100 000 2001 m. iki 2,5 mln. žmonių 2007 m. Šie duomenys įspūdingi. Tačiau daugiau kaip 70 proc. žmonių, kuriems reikalingas antivirusinis gydymas šiose šalyse jo negauna ar neturi galimybės juo pasinaudoti. Taigi mums dar reikia daug nuveikti.

Europos veikla finansuojama pasitelkus platų nacionalinio ir pasaulinio lygio finansinių priemonių ratą, pvz., pasaulinį fondą. Taip pat paminėtinos kitos finansinės priemonės iš privataus ir viešojo sektorių partnerystės. Šiomis bendromis pastangomis su tarptautine bendruomene pavyko pasiekti pažangos, tačiau turime dar daug nuveikti, o tvirtas Europos institucijų bendradarbiavimas būtinas.

Kaip sakiau pradžioje, pagrindinis mūsų tikslas – sumažinti naujų ŽIV infekcijų skaičių ir siekti geriausio sprendimo norint paremti gydyti ir rūpintis tuos, kurie jau užsikrėtė ŽIV ar AIDS. Todėl noriu dar kartą pabrėžti: labai svarbu kovoti su stigma, socialine atskirtimi, ligos, ja sergančių ar jos paveiktų asmenų diskriminacija, nes priešingu atveju padėtis taps nevaldoma. Tam būtina stiprinti ir didinti supratimo kampanijas.

Todėl Europos Komisija kovoje su AIDS pasirinko šūkį „Atsimink mane“, nes ši liga yra visuotinai užmiršta ar tokia tapo. Ketiname vėl apie ją garsiai prabilti, tačiau apie ligos buvimą reikia priminti ne tik piliečiams, bet ir strategijos kūrėjams, norint, kad šie ligai skirtų reikiamą dėmesį, įtrauktų ją į politinę darbotvarkę ir imtųsi reikiamų veiksmų. Šia prasme tikiuosi ir esu tikras, kad gausiu Europos Parlamento paramą.

  John Bowis, PPE-DE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, mūsų laukia daug darbų. Norėčiau pradėti nuo to, į ką Komisijos narys atkreipė dėmesį savo kalboje, tai yra, nuo poveikio vaikams, nes viena iš šiais metais vykdomų kampanijų neabejotinai yra kampanija sustabdyti AIDS plitimą tarp vaikų. Kaip žinia, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę gimsta ŽIV užsikrėtęs vaikas, žinome, kad pasaulyje gyvena 2,3 mln. ŽIV užsikrėtusių vaikų; kad 1 iš 10 vaikų, kuriems reikia antivirusinio gydymo jį iš tiesų gauna; žinome, kad nesiėmus gydymo vienas iš trijų kūdikių miršta pirmaisiais gyvenimo metais, o pusė miršta nesulaukę antrojo gimtadienio; žinome, kad 15,2 mln. vaikų iki 18 metų amžiaus yra dėl AIDS netekę vieno ar abiejų tėvų; taip pat žinome, kad iki 2010 m. (magiškas skaičius) daugiau kaip 20 mln. vaikų dėl AIDS bus tapę našlaičiais.

Tai istorija apie vaikus, tai su jais susijęs iššūkis, tačiau ir suaugę negali būti jai abejingi. Žinome duomenis, turimus apie įvairiose šalyse gyvenančius žmones, kuriems diagnozuota liga, kurie yra užsikrėtę ŽIV: matome, kad šie skaičiai didėja, o kas trečias ja sergantis iš tiesų to nežino.

Tai pagrindinis iššūkis, tačiau yra ir kitų konkrečių iššūkių, į kuriuos, mano manymu, reikėtų atkreipti dėmesį šiais metais; apie kai kuriuos jų yra užsiminęs Komisijos narys. Faktiškai bazinių žinių lygis per pastaruosius penkis metus nusmuko: visuomenė dabar yra mažiau apsišvietusi, nei buvo anksčiau. Mitų ir nesusipratimų skaičius augo. Vienas iš penkių žmonių nežino, kad AIDS galima užsikrėsti lytiškai santykiaujant ir nesinaudojant prezervatyvu. Mažiau nei pusė visų aktyvų lytinį gyvenimą gyvenančių žmonių naudojasi prezervatyvu su nauju lytiniu partneriu.

Žinome, kad žmonių, kuriems diagnozuota liga skaičius nuo 1997 m. patrigubėjo; žinome, kad plinta su rizika susijęs lytinis elgesys; žinome, kad kas ketvirta su AIDS susijusi mirtis yra vėlyvos diagnozės pasekmė, o kas trečiai mirčiai galima užkirsti kelią. Ir konkrečiai žinome, kad asmenys, užsikrėtę ŽIV ir tuo pagrindu negavę prieglobsčio, pernelyg dažnai neturi teisės pasinaudoti nemokamu ŽIV gydymu, todėl negali pasinaudoti gydymu gyvybei išlaikyti, todėl ir toliau platina šią ligą. Taip pat žinome, kad ŽIV skaičius tarp kalinių vyrų 15 kartų viršija šį skaičių tarp bendro gyventojų skaičiaus.

Visa tai neabejotinai žinome, taip pat ir apie vilčių teikiančius ženklus tyrimų srityje. Neseniai Ruandoje asmeniškai stebėjau tyrimus, vykstančius klinikinius bandymus ir poreikį vykdyti bandymus Afrikoje, norint surasti Afrikos gyventojams tinkamas vakcinas.

Tačiau visa tai reikia vykdyti skubiai, norint rezultatų dar 2010 m. O 2010 m. jau visai šalia. 2010 m., gerb. Komisijos nary, baigiasi mūsų kadencija. Noriu, kad neprisidengtume šia aplinkybe ir nepaliktume darbo mūsų įpėdiniams. Norime 2009 m., mums baigiant kadenciją, pasakyti, kad pažadas įvykdytas.

  Jan Marinus Wiersma, PSE frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, norėčiau pareikšti pagyrimus Komisijai dėl pastangų, kurias ką tik apibūdino Komisijos narys. Šiandien aš norėčiau pabrėžti pasaulinės kovos su AIDS dienos ir mūsų bendrų įsipareigojimų kovojant su šia liga svarbą. Su liga, kuri plinta po visą pasaulį ir su liga, kuriai nėra skiriamas deramas dėmesys.

Mano frakcija džiaugiasi dėl šios diskusijos šiandien čia, Strasbūre. Skaičiai kalba patys už save. Visame pasaulyje yra 33 mln. žmonių, sergančių AIDS, ar kurių ŽIV testas yra teigiamas. Visame pasaulyje nuo šios ligos iš viso mirė 25 mln. žmonių.

Tačiau daugybė žmonių elgiasi taip, lyg AIDS iš viso neegzistuotų. Daugelis žmonių nenori apie tai kalbėti, kadangi AIDS yra susijęs su lytiniu gyvenimu. O dėl to yra sunku – kaip sako Komisijos narys – šviesti žmones apie AIDS. Jaunoji šių dienų karta jau brangiai moka šio reiškinio kainą. Pusė naujai ŽIV virusu infekuotų asmenų yra žmonės, jaunesni nei 25 metų. Per tą laiką, kol aš baigsiu, AIDS bus užsikrėtę dar šeši jaunuoliai, o dar trys vaikai nuo AIDS mirs. Mes kalbame apie kartą, kuri nepažįsta pasaulio be AIDS.

Liga neapsiriboja vien Afrika. Pastaraisiais metais ŽIV infekuotų asmenų skaičius Europoje ir Centrinėje Azijoje padvigubėjo nuo 1,25 iki 2,4 mln. Pats laikas Europos Sąjungai ko nors imtis. Ši baisi liga, kuri visame pasaulyje sugriauna milijonų šeimų gyvenimus, yra išvengiama. Su AIDS galima kovoti veiksmingesnės informacijos, didesnio prezervatyvų prieinamumo ir prieinamų vaistų pagalba.

Komisijos narys teisingai atkreipia mūsų dėmesį, jog savo žemyne mes patys leidome AIDS tapti užmiršta liga. Šiandienos Europos paaugliai nedalyvavo 1990 metais rengtose didelėse viešose sąmoningumo kampanijose. Mes turime imtis stiprių priemonių, jei nenorime, kad visas reikalas išsprūstų mums iš rankų.

Taigi, iš dalies kaip simbolinį aktą, iš dalies todėl, jog manome, kad tai yra tikrai be galo svarbi iniciatyva, praėjusį mėnesį mano frakcija pradėjo kampaniją, kad visoje Europos Sąjungoje mokestis prezervatyvams būtų sumažintas 5 proc. Dalykas tas, kad PVM mokestis labai daug skiriasi – kai kuriose šalyse jis siekia net 25 proc., o tai rodo, kad mes Europoje šios problemos atžvilgiu vieningo požiūrio neturime, ar bent jau nededame į tai pakankamai pastangų.

Pirmininkaujanti Portugalija tvirtai parėmė mūsų kampaniją, o mes taip pat tikimės pritarimo ir iš Komisijos nario L. Kovácso pusės, kai jis pradės diskusiją dėl Europos PVM sistemos kitų metų pabaigoje.

  Holger Krahmer, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, beveik prieš dvi savaites vykusios pasaulinės kovos su AIDS dienos metu ant vieno iš plakatų aš perskaičiau žodžius „Amžinai jūsų, AIDS“. Žinutė sakė, kad AIDS yra gydoma, bet ne pagydoma. Daugybė žmonių, ypač jaunesnių, to nemato arba nusprendžia tai ignoruoti. Infekcijos mastas, kurį minėjo ankstesni pranešėjai, kalba pats už save. Švietimas yra vienintelis kelias ŽIV ir AIDS keliui užkirsti, ir man yra malonu, kad Komisija su šiuo požiūriu sutinka.

Tačiau švietimas neturėtų apsiriboti vien tik plakatų kampanijomis ar vyriausybių ministrų vizitais į mokyklas. Šie dalykai tik trumpam pritraukia dėmesį, taip pat ir žiniasklaidos dėmesį. Tačiau jie nepakeičia elgsenos modelių, ypač tarp jaunų žmonių.

Vienu metu ŽIV ir AIDS buvo tapę tikra spaudos realaus gyvenimo istorijų siaubo medžiaga. Daugelis žmonių jautėsi nesaugūs ir išsigandę, nes niekas nežinojo, koks iš tikrųjų yra pavojingas virusas. Aš visiškai nenoriu grįžti į tuos laikus, tačiau ŽIV/AIDS, tapus gyvenimo tikrove o gydymui – saugesniu, ši problema šiandien automatiškai nebesulaukia tokio pat visuomenės dėmesio kiekio.

Daug žmonių priprato prie tokių pranešimų, o kai kuriems iš jų netgi pabodo juos matyti ir jų klausytis. Tai neprotinga, tačiau taip yra. Reikia pritaikyti švietimą atsižvelgiantį į šias pasikeitusias aplinkybes. Švietimas turi būti taip suplanuotas, kad pasiektų ir atkreiptų žmonių dėmesį, kad pritaikyta informacija suprantama ir įprasta kalba pasiektų specialias tikslines grupes. Vis dar yra jaunimo, kuris ŽIV klaidingai supranta kaip nereikšmingą pavojų, tad yra be galo svarbu juos sudominti jų pačių pažinimo pretekstu ir skatinti juos apmąstyti infekcijos padarinius.

Daug žmonių vis dar negalvoja apie pasekmes, tačiau, deja, jie to imasi per vėlai, ypač kai gydytojas ar socialinis darbuotojas praneša apie teigiamą jų testo rezultatą. O tada liga, iki šiol buvusi blankia ir tolima sąvoka, staiga tampa labai tikroviška. Tik tuomet, jei sugebėsime priversti žmones pagalvoti apie ŽIV anksčiau, negu tampa per vėlu, tada mes būsime padarę pažangą.

Šiam tikslui pasiekti prireiks kantrių ir ilgalaikių pastangų. Tikslinėms grupėms reikia suorganizuoti patogumus, paslaugas ir parengti projektus, nes kuo labiau diferencijuoti ir artimesni asmeninei patirčiai jie bus, tuo geriau jie veiks. Gerai parengtos AIDS labdaros organizacijos, kaip, pavyzdžiui, asociacija AIDS-Hilfe Vokietijoje, gali toliau tęsti svarbų vaidmenį, jei tik pajėgs susidoroti su nauju iššūkiu. Taip vyksta, deja, ne visur.

Tie, kurių ŽIV testas yra teigiamas, turi dideles galimybes išgyventi ir gyventi ilgai, bent jau vakarų Europoje. Kitose pasaulio dalyse, kaip Afrika, padėtis yra kitokia. Kad ir kaip bebūtų, patenkinama mūsų situacija jokiu būdu neturėtų sukelti pasitenkinimo.

  Vittorio Agnoletto, GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, aš esu gydytojas, dvidešimt metų pradirbęs su AIDS, ir atvirai noriu pasakyti, kad iš Komisijos pusės aš tikėjausi sulaukti daug išsamesnių ir pragmatiškesnių pasiūlymų. Europos Sąjungoje lytiniai santykiai yra pagrindinis viruso perdavimo kanalas. Tiksliau sakant:

1) Ar Komisija primygtinai siūlo visoms valstybėms narėms organizuoti mokyklose lytinio švietimo užsiėmimus?

2) Ar ji ragina valstybes nares įvesti prezervatyvų, kurie šiuo metu yra vienintelė priemonė užkirsti keliui viruso plitimui lytiniu būdu, kainų kontrolę?

Antras labiausiai paplitęs viruso perdavimo būdas Europoje yra intraveninis, ypač tarp narkomanų. Kas tada? Ar Komisija paragins valstybes nares įgyvendinti nuostolių apribojimo strategijas, kurios yra vienintelis būdas, kad sumažėtų intraveniniu keliu perduodamo viruso atvejų tarp tų, kurie nesugeba, negali ar nenori liautis vartoję narkotikus?

Kalbant apie likusį pasaulį, aš tikėjausi, kad Komisijos atstovai ateis čia ir pasakys: po aštuonių mėnesių Parlamento padėties be išeities mes pažymime, jog Parlamentas balsavo, kad priimtų 6-ojo Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) straipsnio pakeitimus, ir kadangi nebuvo priimtas joks pakeitimas, Komisija yra įsipareigojusi padaryti Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių pakeitimus. Šiuo metu TRIPS sutarties nuostatos leidžia tarptautinėms bendrovėms įgyti patentus dvidešimčiai metų taigi, vaistai Afrikos nepasiekia. Apie tai mes negirdėjome ničnieko! Jeigu tos nuostatos nebus pakeistos, kalbos apie Afriką bus ne kas kitas, kaip tušti plepalai!

Galiausiai, kaip tai įmanoma, kad kai visi kalba apie kovą su AIDS, jūsų Komisijos narys P. Manderson rašė laiškus Tailando vyriausybei prašydamas, kad ji neišleistų įstatymo, leidžiančio platinti nepatentuotus vaistus ir savo laiškuose rėmė bei minėjo tokias kompanijas kaip „Sanofi-Avensis“? Mano manymu, Komisija į tai turėtų ką nors atsakyti!

  Françoise Grossetête (PPE-DE) . – (FR) Gerb. pirmininke, taip, AIDS pareikalavo jau per daug aukų gyvybių – gerokai per daug. Ji toliau jų reikalauja, ir reikalaus dar daugiau. Kas yra liūdniausia, kad daug vaikų bus infekuoti dar prieš gimstant. Mes jau girdėjome skaičius – jie yra bauginantys – ir aš neketinu jų čia kartoti.

Deja, AIDS plitimas tęsiasi ne vien tik ES valstybių narių teritorijose, bet ir valstybėse ne narėse, o kovai su šia nauja epidemijos banga yra būtina padidinti prevencinės veiklos mastą, suteikti geresnį gydymą, slaugymą ir paramą bei sustiprinti partnerystę, kuri yra gyvybiškai svarbi stengiantis kovoti su šia liga. Greta prevencijos mes turime pagerinti informacijos pasiekiamumą ir užtikrinti, kad konsultacijos, gydymas ir socialinės paslaugos būtų žmonėms lengviau prieinamos. Mes turime sušvelninti šios ligos neigiamą įtaką – vienas iš liūdniausių visų aspektų yra toji tabu padėtis, kai žmonės nedrįsta laisvai diskutuoti. Kad pasiektume šių visų tikslų, mums reikia mobilizuoti visas įmanomas atsargas ir ligos židinių tyrinėjimus, suderinti savo dedamas pastangas ir finansuoti specifinius projektus. Jeigu tik kiekvienas suinteresuotas konstruktyviai bendradarbiaudamas dirbs išvien, mes reikšmingai ir ilgam laikui prisidėsime prie šios epidemijos sustabdymo.

Vienas rimtas dalykas yra tame, kad šių dienų jaunieji europiečiai niekada nepatyrė tokių veiksmingų prevencijos kampanijų, kaip vykusių 1980m., poveikio. Šiuo atveju Europos visuomenės turi prisiimti atsakomybę ir pateikti jaunimui visą būtiną informaciją apie ŽIV ir AIDS. Naujausios apžvalgos rodo stebinantį neišmanymo apie šią ligą tarp jaunimo lygį. 54 proc. jaunimo „senosiose“ ES valstybėse narėse mano, kad ŽIV galima užsikrėsti atsigėrus iš tos pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas žmogus. Tai rodo, kaip yra svarbu padidinti žmonių supratimą apie ligą ir investuoti lėšas į ligos prevenciją bei informaciją apie naudojimąsi prezervatyvais. Prezervatyvų kaina yra kitas svarstomas klausimas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Apžvalgos rezultatai taip pat rodo, kad negalime sumažinti dedamų pastangų, negalime žiūrėti pro pirštus į tai, kas jau nebėra „nauja“ liga. Didindami žmonių suvokimą apie šią ligą mes turime pasiųsti teisingus pranešimus –pranešimus, geriau pritaikytus savo auditorijai. Šioje srityje pastangos jau yra dedamos. Pranešimai, kurios mes perduodame, turi būti šiuolaikiškesni ir padaryti jaunimui didelį įspūdį. Iki šių dienų ir didžia dalimi dėl etinių priežasčių, iš esmės buvo paliekama pačių pacientų valiai prašyti konsultacijų ir pageidauti atlikti ŽIV testą. Dabar mes galime retrospektyviai nustatyti dvi tokio požiūrio sukeltas problemas: pirma, teikiamų paslaugų prieinamumas buvo labai menkas; ir antra, žmonės bijojo būti pasmerkti gėdai ir diskriminuojami. Mažas pajamas gaunančiose šalyse faktas, jog tyrimas yra savanoriškas, yra rimta kliūtis kovoje su AIDS pandemija. Kaip iš nepasiturinčių, menkai išsilavinusių pacientų galima tikėtis, kad jie duos kompetentingą sutikimą? Kaip žmogus, niekad negirdėjęs apie ŽIV, gali sutikti atlikti jo testą?

Ir kokia gi nauda atlikti ŽIV testą asmeniui šalyje, kurioje nėra jokios socialinės apsaugos sistemos? Nesenai Afrikoje į pietus nuo Sacharos atliktas tyrimas parodė, kad tik 12 proc. vyrų ir 10 proc. moterų yra atlikę ŽIV testus bei gavę jų rezultatus. Ši liga yra toliau tebesitęsianti grėsmė, ir mums prieš ją nereikia susilpninti savo budrumo!

  Pierre Schapira (PSE) . – (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, nepaisant tarptautinės bendruomenės išskirtinių pastangų kovoti su šia liga, pastaruosius 20 metų, nors ir su atsitiktiniais susilpnėjimo periodais AIDS išlieka vienas baisių XIX amžiaus marų.

2000 m. rugsėjo mėn. priimtas JT Tūkstantmečio vystymosi tikslų sąrašo 6 numeris iki 2015 m. turi sustabdyti ir pradėti mažinti AIDS paplitimą. Tačiau šių dienų besivystančių šalių – ir ypač Afrikos, kur mirtingumas nuo AIDS vis dar didėja – padėtis reikalauja, kad jei mes ketiname pasiekti užsibrėžtą tikslą, turime savo pastangas padvigubinti.

Šiuo atveju Europos veikimo keliui yra keli potencialūs būdai. Pirmiausia mums reikia sustiprinti savo bendradarbiavimo susitarimus, ypač su pietinio pusrutulio vietinės valdžios institucijomis, nes tik vietiniu lygmeniu tie ilgalaikiai sprendimai dėl rūpinimosi kenčiančiais, ligos prevencijos, vaistų tiekimo, informacijos tvarkymo ir prevencijos kampanijų bei apskritai dėl vadovavimo sveikatos apsaugos paslaugoms, kad jos atitiktų vietinių žmonių poreikius, gali būti priimti.

Antra, reikia rasti būdus, kaip spręsti sveikatos specialistų trūkumo klausimą žemas pajamas gaunančiose šalyse. Europa čia turi pasiūlyti praktiškas, tinkamai finansuojamas programas, kad sveikatos apsaugos specialistai savo šalyse tinkamomis sąlygomis ir tinkamose struktūrose su visa reikalinga įranga bei vaistais galėtų dirbti darbą, kurį jie mokėsi atlikti.

Galiausiai ilgalaikė kova su AIDS pareikalaus tvirto įsipareigojimo besivystančių šalių pacientams gauti jiems reikalingų vaistų tokiomis kainomis, kurias jie gali sau leisti. Atsižvelgiant į tai, kad daug sergančiųjų AIDS pietų pusrutulyje jau įgavo atsparumą pirmos gamybos vaistams, kuriais jie buvo gydomi, yra būtina atrasti būdus mažas pajamas gaunančioms šalims naujausio gydymo priemones padaryti prieinamomis bendrąja forma. Todėl aš norėčiau paprašyti Komisijos, kad ji užtikrintų, jog dvišaliai ir regioniniai susitarimai, dėl kurių šiuo metu yra tariamasi – ypač Ekonominės partnerystės susitarimai – neapimtų jokių sąlygų, kurios galėtų apsunkinti pietų pusrutulio šalių galimybę naudotis pagal TRIPS sutartį ir pagal 2001 m. Dohos deklaraciją dėl sergančiųjų AIDS apsaugos įmanomu lankstumu.

Nebeturiu daugiau ką pasakyti. Nepriimtina milijonų žmonių, kiekvienais metais mirštančių nuo AIDS, situacija reikalauja, kad Europos Sąjunga rimčiau žiūrėtų į savo pareigas. Pats laikas baigti kalbas ir imtis darbų.

  Markos Kyprianou, Komisijos narys. − Gerb. pirmininke, kalbėsiu trumpai, nes suprantu, kad turime nedaug laiko.

Tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį į tris ar keturis dalykus. Pirmiausia ši problema aktuali visiems gyventojams ir šią žinią turime perduoti. Šis klausimas nebėra susijęs su rizikos grupėmis ar tuo, kad mums jaudintis neverta: tai aktualu visiems gyventojams, moterims ir jaunimui. Turime stiprinti supratimą ir perduoti aiškią politinę žinią.

Visų pirma, kaip jau buvo minėta, migrantų klausimu laikomės savito požiūrio. Pirmininkavusi Portugalija pasirinko pagrindinėmis pirmininkaujančios valstybės temomis sveikatos ir migracijos klausimus, o vienas iš svarbių šių klausimų aspektų yra galimybė gauti gydymą, pasinaudoti bandymais, gydymu ir sveikatos apsauga tarp migrantų (net neturinčių asmens dokumentų). Šiuo klausimu diskutuojame ne tik siekdami jų ir žmogaus teisių apsaugos, nors tai žinoma prioritetinis klausimas, tačiau siekdami apsaugoti visą visuomenę.

Visi šie iškelti klausimai, pvz., dėl galimybės keistis švirkštais narkomanams, skatinimas naudotis prezervatyvais, lytinis švietimas mokyklose, problemos įkalinimo įstaigose, aptariami diskusijose su valstybėmis narėmis ir pilietine visuomene. Tai idėjų bankas, į kurį įtraukiami visi: keičiamasi ir aptariama geriausia praktika ir patirtis. Tačiau, be abejonės, Europos Sąjungoje suprantama, kad neturime tam reikiamų įgalinimų: šią politiką įgyvendinti privalo valstybės narės. Todėl šį profilį keliame politiniu lygiu, rengiame diskusijas techniniu lygiu, tačiau galiausiai už konkrečias iniciatyvas atsakomybė tenka valstybėms narėms.

Dėl kito, V. Agnoletto iškelto klausimo, su dideliu susidomėjimu pasižymėjai TRIPS klausimą. Atkreipiau dėmesį į tai bei į poveikį, kurį tai turėtų galimybei gauti vaistų besivystančiose šalyse ir visus kitus klausimus, kuriuos jis iškėlė kaip susijusius su santykiais su šalimis už Europos ribų. Ketinu juos iškelti pokalbiuose su už šias konkrečias sritis atsakingais kolegomis ir pranešiu jiems apie gerbiamojo Parlamento nario pažymėtus momentus.

Galiausiai kalbant apie galimybę gauti antivirusinį gydymą Europos Sąjungoje, iš pradžių (o tada tikėkimės turėsime galimybę tai išplėsti ir kitose srityse) labai aktyviai remiame pirmininkaujančios Vokietijos iniciatyvą po Brėmene įvykusios konferencijos užtikrinti galimybę visiems pacientams bei to reikalingiems žmonėms pasinaudoti nebrangiu ir prieinamu antivirusiniu gydymu. Pirmoji, jei galima taip pavadinti, sėkmė – Bulgarijoje. Tačiau, be abejonės, ketiname tęsti šiuos veiksmus su pirmininkaujančia valstybė Komisijai remiant ir tikiuosi nustačius šį modelį pavyks metodą taikyti ir už Europos Sąjungos ribų. Visuomet to siekėme.

Norėčiau dar kartą padėkoti Parlamento nariams už labai įdomias diskusijas, o aš savo ruožtu pasižymėjau visus iškeltus klausimus.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.