Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2007 m. gruodžio 13 d. - Strasbūras

11.3. Teisingumas moterims, įtrauktoms į prostituciją

  Pirmininkė. – Kitas klausimas yra penki pasiūlymai dėl rezoliucijos dėl teisingumo moterims, įtrauktoms į prostituciją.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), autorius. – (ES) Gerb. pirmininke, turiu pasakyti, jog, kaip varančioji šios rezoliucijos jėga, esu ypač patenkintas, kad radome vietos ir pakankamai paramos šios temos pateikimui svarstyti, nes nuoširdžiai tikiu, kad ji nusipelnė to ir dar daugiau.

Mes kalbame apie beveik 200 000 moterų, eufemistiškai žinomų kaip „paguodos moterys“, kurias Japonijos imperatoriaus kariuomenė privertė būti sekso vergėmis per ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po 62 metų tos, kurios išliko, vis dar siekia teisingumo.

Per savo gyvenimą jos kentėjo nuo prastos fizinės ir psichinės sveikatos, izoliacijos ir gėdos, dažnai nepaprastai didelio skurdo. Japonijos valdžia kol kas nesilaiko tarptautinių taisyklių dėl žalos atlyginimo, apimant restituciją, kompensaciją, reabilitaciją ir atsiteisimą, įskaitant visišką atkleidimą, atsiprašymą ir garantavimą, kad tokie veiksmai nebus kartojami. Tai ypač svarbu, turint omenyje, kad Japonija yra viena iš pagrindinių pagalbą teikiančių šalių pokario laikais.

Todėl buvo neatidėliotinas poreikis reaguoti ir parodyti, kaip tą jau daro išgyvenusios aukos, kad tiesa turi būti siejama su teisingumu ir kad atsiprašymas yra nieko vertas, jei jo nelydi atsakomybės prisiėmimas. Norėčiau pabrėžti, kad tai susiję ne tik su vienos aukos teisėmis, bet su bendromis teisėmis, kurios kartu atsineša atsakomybę nepamiršti, kad tokio pobūdžio pažeidimas daugiau nebepasikartotų.

Tai reiškia, kad privalome paprašyti Japonijos įvykdyti istorinį teisingumą ir ne tik pripažinti faktus, bet ir savo pirmtakų vardu atsiprašyti bei atlyginti aukoms.

Galiausiai norėčiau išreikšti savo didelę pagarbą ir pripažinimą moterims, kurios turėjo ir tebeturi drąsos kalbėti ir reikalauti teisingumo, bei tokioms organizacijoms kaip „Amnesty International“, kurios remia jas šioje kelionėje.

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), autorė. – (SV) Gerb. pirmininke, Rezoliucija reikalauja teisingumo ir skriaudos atsitaisymo šimtam tūkstančių moterų, vadinamų „paguodos moterimis“, kurios buvo priverstos teikti seksualines paslaugas prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Visos šios pažemintos moterys, laikytos sekso vergijoje, vis dar laukia teisingumo ir skriaudos atitaisymo. Japonijos institucijos išties šiek tiek nuveikė, tačiau, kaip rodo Rezoliucija, dar daug ką Japonijos vyriausybė ir institucijos turi padaryti, kad suteiktų šioms moterims teisingumą ir atitaisytų padarytą skriaudą.

Dauguma moterų, įstumtų į šią siaubingą padėtį, tuo metu buvo labai jaunos. Tai reiškia, kad šie baisūs išgyvenimai sugadino visą jų gyvenimą. Jas privertė gyventi, būnant prastos fizinės ir psichinės sveikatos, izoliacijoje ir gėdoje, dažnai nepaprastai dideliame skurde. Faktas, kad šios moterys negavo visiško teisingumo ir joms nebuvo atitaisyta skriauda, taip pat reiškia, kad tie, kas įvykdė šiuos nusikaltimus, iš tiesų džiaugiasi imunitetą už savo veiksmus.

Vėlgi, aukos, moterys, yra baudžiamos, tuo tarpu nusikaltėliai išeina laisvi. Ši Rezoliucija taip pat svarbi dėl to, kad pabrėžia, kas visuomet vyksta karo ir konflikto zonose – būtent moterys visada yra pagrindinės aukos, todėl svarbu atkreipti dėmesį į šį reikalą. Privalome tai sustabdyti.

  Marcin Libicki (UEN), autorius. – (PL) Gerb. pirmininke, kalbėdami apie nusikaltimus ir kalbėdami apie XX a. nusikaltimus, dažniausiai galvojame apie vokiečių ir bolševikų, arba platesne prasme, komunistų įvykdytus nusikaltimus. Europoje mes mažiau žinome apie tai, kad Tolimuosiuose Rytuose Japonija vykdė didžiulius nusikaltimus nuo 1930 m. iki karo pabaigos. Vienas iš didžiausių to meto nusikaltimų buvo seksualinis moterų išnaudojimas.

Japonijos imperatoriaus ginkluotosios pajėgos į sekso vergiją įstūmė apie 100 000 moterų iš užkariautų valstybių Tolimuosiuose Rytuose. Ši sekso vergovė, kuri iš esmės yra visiškai nusikalstama, turėjo ir kitų pasekmių. Šios pasekmės – tai priverstiniai abortai, suluošinimai ir žmogžudystės plačiu mastu, daugybė šių moterų savižudybių pavyzdžių. Savaime supranta, tą išgyvenusios moterys šiandien yra pagyvenusio amžiaus.

Reikia pripažinti, kad pokario metu Japonijos vyriausybė padarė daug, kad kompensuotų šiuos siaubingus nusikaltimus prieš juos patyrusias moteris. Šiandien ši rezoliucija prašo Japonijos vyriausybės galutinai politiškai, morališkai ir finansiškai atsiskaityti su moterimis, kurios vis dar gyvos, ir su šeimomis tų, kurios jau mirė. Tai be jokios abejonės yra jos pareiga.

  Sophia in 't Veld (ALDE), autorė. – (NL) Gerb. pirmininke, norėčiau pradėti išreikšdama savo solidarumą su šiomis moterimis, esu įsitikinusi, kad visų mūsų vardu. Malonu, kad šis klausimas yra šioje darbotvarkėje, nes tam prireikė labai daug laiko. Penkis mėnesius Europos Parlamentas dvejojo, ar moterų žmogaus teisės turėtų būti prioritetas, ar ne.

K. Dillen, kuris jau išėjo, ką tik paminėjo, kad moterų engimas yra tipiškas Koranui. Tai yra visiška nesąmonė, nes, kaip rodo „paguodos moterų“ atvejis, vyrams nereikia Korano, kad slopintų ir smurtautų prieš moteris.

Išties esu gana nusivylusi Europos Parlamento požiūriu. Kaip jau ką tik minėjau, šie Rūmai labai ilgai dvejojo dėl to. Girdėjau, kaip netgi Parlamento nariai naudoja tokius argumentus kaip „Ką gi, taip, tačiau 90 proc. šių moterų darė tai laisva valia“ ir „Ką padarysi, tokia jų kultūra ir reikia tai suprasti“. Atvirai pasakius, manau, jog tai šlykštu. Tai prievartavimas, o prievartavimas be jokių išimčių buvo nusikaltimas visais laikais ir visose kultūrose.

Dabar suprantu, kad japoniški mokyklos vadovėliai buvo adaptuoti. Tuomet išgirstu iš Japonijos ambasados, kad šią istoriją reikia pasakoti labai atsargiai, nes mokiniai dar nedaug težino apie seksualumą, todėl galėtų būti psichologiškai traumuojami. Niekas nekalba apie pačių „paguodos moterų“ psichologinę traumą. Atvirai kalbant, manau, jog tai gana šokiruoja. Kad ir kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, kad dabar ši rezoliucija yra mūsų darbotvarkėje ir greit bus priimta.

Manau, jog svarbu, kad atsiprašymai būti nuoširdūs ir nedviprasmiški. Tai ne formalumo reikalas. Buvęs ministras pirmininkas Shinzo Abe dar kartą pasėjo abejonę dėl šio klausimo, todėl dabartinei valdžiai negana pasakyti „Tęsime buvusią politiką“. Reikia nuoširdumo ir nedviprasmiškumo.

Taip pat pastarosiomis dienomis girdėdama Japonijos ambasados argumentus – beje, pripažįstančius viską, kas jau padaryta – manau, kad reikia dar padirbėti su nuoširdumu. Todėl tikiuos, kad ši rezoliucija išreiškia visų mūsų solidarumą su aukomis.

  Karin Scheele (PSE), autorė. – (DE) Gerb. pirmininke, esu labai dėkinga pieš tai buvusiai pranešėjai, kad ji atkreipė dėmesį į faktą, jog jokia religija šioje žemėje nėra apsaugota nuo moterų žmogaus teisių pažeidimų. Tai labiau susiję su diktatūra ir autoritarinėmis sistemomis nei konkrečia religija.

Japonijos imperatoriaus ginkluotosios pajėgos įstūmė šimtus tūkstančių moterų į prostituciją prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Istorikų skaičiavimais apie 200 000 šių „paguodos moterų“ iš Korėjos, Kinijos, Taivano ir Filipinų buvo perduotos Japonijos kariams kaip sekso vergės. Paguodos moterų“ sistema yra vienas iš didžiausių prekybos žmonėmis atvejų XX a., paskatinęs masinius grupinius žaginimus ir priverstinius abortus.

Pasibaigus karui ginkluotosios pajėgos nužudė daugelį moterų arba neleido joms grįžti namo. Daugelis išgyvenusiųjų tylėjo, besigėdydamos savo praeities. Jos buvo pasmerktos gėdai ir ištremtos į visuomenės pakraščius. Priverstinės prostitucijos klausimas nebuvo nagrinėjamas karo nusikaltimų teismuose, nebuvo kalbėta ir apie skriaudos atlyginimą.

Tik devintajame dešimtmetyje buvo atskleistas „paguodos moterų“ likimas. Tai įvyko dėl sparčiai augančio moterų judėjimo Pietų Korėjoje, ne dėl automatiško supratimo pasikeitimo. Pamažu moterys įstumtos į prostituciją prabilo viešai. 1992 m. prasidėjo kassavaitinės demonstracijos prie Japonijos ambasados Seule su žodžiais: Japonijos vyriausybė turėtų gėdytis, ne mes.

1997 m. pirmą kartą Japonijos vyriausybės buvo paprašyta tarptautiniu mastu prisiimti teisinę ir moralinę atsakomybę už didžiausius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus prieš moteris. Savo ataskaitoje JT specialioji įgaliotinė smurto prieš moteris klausimais reikalavo finansinės kompensacijos aukoms ir teismo nuosprendžių nusikaltėliams. Tuo metu Japonijos vyriausybės reakcija buvo šių reikalavimų atmetimas.

Jau kelis kartus šiandien buvo sakyta, kad būtina atsižvelgti į tiesą, todėl prašome Japonijos vyriausybės viešai paneigti pareiškimus, neigiančius ar kvestionuojančius „paguodos moterų“ pavergimą. Mes taip pat reikalaujame, kad ji prisiimtų moralinę ir teisinę atsakomybę už 200 000 žmonių pavergimą. Reikalaujame, kad Japonijos vyriausybė įgyvendintų priemones, kad visoms išgyvenusioms aukoms ir jų šeimoms būtų kuo greičiau suteikta kompensacija už patirtą žalą

Daugelis „paguodos moterų“ sistemos aukų mirė arba yra ne mažiau kaip 80 metų, o tai reiškia, kad tempas yra svarbus. Taip pat prašome savo kolegų Japonijos nacionalinėje asamblėjoje prisidėti parlamente ir padėti priimti šias priemones.

  Andrikienė, Laima Liucija, PPE-DE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, yra pasaulio istorijos puslapių, kurių niekada nenorėtume pakartoti.

Vienas šių puslapių – „paguodos moterys“. Kalbu apie oficialiai Japonijos vyriausybės atliktą jaunų moterų pirkimą nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos į vergovę išimtinai lytinėms paslaugoms Japonijos imperatoriškoms ginkluotosioms pajėgoms teikti. Tikslus vergėmis paverstų moterų skaičius nežinomas, tačiau neginčytina, kad „paguodos moterų“ sistema buvo susijusi su grupiniais išžaginimais, prievartiniais abortais, pažeminimais ir lytine prievarta, neretai pasibaigdavusia suluošinimu, mirtimi ar savižudybe; tai vienas stambiausių prekybos žmonėmis XX a. atvejų, nuo kurio nukentėjo tūkstančiai moterų.

Šiuo metu likusioms gyvoms moterims yra 80 ar daugiau metų amžiaus ir galima teigti, kad ši problema nebėra svarbi. Tačiau visiškai suprantu šių moterų ir jų šeimų norą reabilituotis. Šiandien reiškiame solidarumą su šios sistemos aukomis tapusiomis moterimis. Raginame Japonijos vyriausybę oficialiai pripažinti ir prisiimti istorinę ir teisinę atsakomybę bei įgyvendinti veiksmingas administracines priemones ir atlyginti gyvoms likusioms „paguodos moterų“ sistemos aukoms ir mirusių aukų šeimoms.

Atsižvelgiant į puikius Europos Sąjungos ir Japonijos santykius, pagrįstus abipusiškai pripažįstamomis įstatymų viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms principais, tikiuosi, kad Japonijos vyriausybė ir Parlamentas imsis būtinų priemonių pripažinti sekso vergių kančias ir pašalinti esamas kliūtis atlyginimui Japonijos teismuose gauti, o dabartinės ir ateities kartos bus informuotos apie šiuos įvykius. Esu tikra, kad oficialaus „paguodos moterų“ sistemos pripažinimo ir atsiprašymo Japonijos vyriausybės vardu dėka būtų nemažai prisidėta išgydant mūsų skausmingos bendros istorijos žaizdas.

  Marios Matsakis, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, žmonėms jų nuodėmės atleidžiamos, tačiau nusikaltimai nepamirštami. Tai taikoma tiek Japonijai, tiek nacistinei Vokietijai, tiek ir stalinistinei Rusijai.

Japonija kalta padariusi labai barbariškus karo žiaurumus XX a. ketvirtajame – penktajame dešimtmečiuose. Tam tikra prasme japonų tauta brangiai sumokėjo, kai du miestai Hirosima ir Nagasakis buvo sunaikinti galingo JAV sukelto branduolinio holokausto.

Tačiau praeityje Japonija atnešė pasauliui daug blogio. Ir vienas jų, „paguodos moterų“ lytinė vergovė buvo pagarsinta tik gana neseniai. Dalis šių vargšių ir šiuo metu jau silpnos sveikatos senyvo amžiaus moterų tebegyvena ir primena Japonijai nepatogią ir joms skausmingą praeitį.

Šios moterys turtingos ir galingos Japonijos prašo tik dviejų labai paprastų dalykų šiuolaikinės: oficialaus atsiprašymo ir labai kuklios humanitarinės pagalbos. Be jokios abejonės, Europos Parlamentas šiuo bendru rezoliucijos projektu tikisi ir reikalauja, kad Japonijos vyriausybė abu reikalavimus įvykdytų nedelsiant. Priešingu atveju, be gėdos ženklo, ES privalo svarstyti galimus veiksmus poimperialistinės Japonijos atžvilgiu.

  Urszula Krupa, IND/DEM frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, šiandienos diskusijų tema yra žmogaus teisių pažeidimas, vykęs ketvirtajame dešimtmetyje, per Japonijos okupaciją, kai jaunos moterys buvo seksualiai išnaudojamos imperatoriaus ginkluotosiose pajėgose ir įstumiamos į prostituciją, nepaisant fakto, kad Japonijos vyriausybė pasirašė tarptautines konvencijas dėl kovos su moterų ir vaikų prekyba ir rėmė JT Rezoliuciją dėl moterų, taikos ir saugumo.

Nuoširdžią Japonijos ministro pirmininko užuojautą šiuo metu gadina Japonijos pareigūnai, kurie 2007 m. gegužę uždarė Azijos moterų fondo programą ir mandatą, iš kurio vienintelė piniginė kompensacija buvo mokama moterims.

Remdami rezoliuciją ir reikalavimą kompensuoti žalą, norėtume pažymėti, kad ir dabartiniais laikais riba tarp normalaus ir patologinio nyksta, o tai prieštarauja įprastoms normoms, todėl kovai su prostitucija kaip šių dienų vergovės forma reikia radikalių veiksmų. Prostitutės nėra tik karų, vykusių prieš 50 metų, aukos. Jos gali būti ir šiandienos moterys, išnaudojamos, pavyzdžiui, Belgijos Konge, kaip pranešama spaudoje, ir daugelyje kitų valstybių, net turtingose.

Pagarbos žmogui vardan taip pat turėtume praskleisti hedonistinės ir komercinės kultūros skraistę, tai yra parodyti prievartą, naudojamą lytiniame gyvenime, kuris net labai jaunas merginas ir mergaites įtraukia į prostituciją, ir kitas demoralizavimo formas.

Pagarba moterų identitetui ir orumui nėra paremta tik nusikaltimų, prievartos lytinės diskriminacijos srityje ar kitų skriaudų atskleidimu. Ji paremta pirmiausia plėtros programų rengimu ir principų, apimančių visas moters gyvenimo sritis, taikymu. Šie principai turi būti įsišakniję naujame moters kaip žmonos, motinos, globėjos ar darbuotojos, žmogaus ir asmens lygaus vyrui nepaisant visų skirtumų vertės supratimu.

  Günter Verheugen , Komisijos vicepirmininkas. – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, 1993 m. tuometinis Japonijos vyriausybės atstovas Yohei Kono pratęsė Japonijos „nuoširdžius atsirašymus ir gailestį visoms toms, kurios kaip „paguodos moterys“ iškentė neapsakomą skausmą ir neišgydomas fizines ir psichologines žaizdas“. 1995 m. tuometinis ministras pirmininkas A. Murayama taip pat viešai atsiprašė „paguodos moterų“ penkiasdešimtųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga. Tais pačiais metais buvo įsteigtas Azijos moterų fondas, kurio tikslas – Japonijos vyriausybės ir žmonių vardu teikti kompensacijas ir medicininę pagalbą išgyvenusioms aukoms.

Šios pastangos teikti kompensaciją „paguodos moterims“ ir dar vienas Japonijos ministro pirmininko H. Koizumi viešas atsiprašymas šešiasdešimtųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga 2005 m. yra teigiami Japonijos žingsniai. Taip Japonija pripažino savo atsakomybę už šiuos neapsakomus žmogaus teisių pažeidimus. Vos prieš kelias dienas Japonijos užsienio reikalų ministras patvirtino, kad pradžioje mano cituotas vyriausybės atstovo Y. Kono pareiškimas yra oficiali Japonijos pozicija.

Dabar mes turime jaudinantį išgyvenusiųjų paliudijimą ir šis jaudinantis paliudijimas dar kartą paskatino susidomėjimą šiuo siaubingu laikotarpiu Europoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir Australijoje.

Mūsų veiksmai čia nėra tiesiog susiję su praeitimi. Jei susiję su teisingų išvadų darymu, atsižvelgiant į įvykius, ir visko, kas tik mūsų galioje, darymu, siekiant kovoti su nūdienos vergovės, seksualinio išnaudojimo ir prekyba žmonėmis formomis.

Europos iniciatyva demokratijai ir žmogaus teisėms remti Komisija aktyviai remia nevyriausybines organizacijas visame pasaulyje, padedančias stabdyti smurtą prieš moteris ir vaikus ir kovojančias su prekyba žmonėmis seksualinės vergovės tikslu. 2007 m. lapkričio 23 d. Komisija davė kitą signalą dėl Tarptautinės smurto prieš moteris panaikino dienos, taip patvirtindama savo tvirtą įsipareigojimą kovoti su lytimi paremtu smurtu.

Europos Sąjunga palaiko nuolatinį dialogą su Japonija dėl žmogaus teisių, užsimindama apie visus ES nerimą keliančius klausimus, įskaitant moterų teises. Japonija yra vienmintė pasaulinė veikėja, konstruktyviai bendradarbiaujanti su mumis daugiašaliuose forumuose, siekiant padidinti pagarbą žmogaus teisėms ir jų apsaugą. Kartu su Europos Sąjunga, Japonija išleido rezoliuciją dėl žmogaus teisių Šiaurės Korėjoje ir pasmerkė Mianmaro režimo veiksmus.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas dėl šių trijų temų vyks šiandien po diskusijų.