Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. sausio 16 d. - Strasbūras

14. Europos strategija dėl Romos (diskusija)

  Pirmininkas. − Kitas punktas – diskusija dėl:

– klausimo žodžiu Komisijai, kurį pateikė Jan Marinus Wiersma, Hannes Swoboda, Katalin Lévai, Adrian Severin ir Jan Andersson PES frakcijos vardu dėl Europos Romos strategijos (O-0081/2007/rev. 1 - B6-0389/2007)

– klausimo žodžiu Komisijai, kurį pateikė Viktória Mohácsi ALDE frakcijos vardu dėl Europos Romos strategijos (O-0002/2008 - B6-0003/2008)

– klausimo žodžiu Komisijai, kurį pateikė EPP-ED frakcijos vardu dėl Europos Bendrijos veiksmų plano dėl Romos (O-0003/2008 - B6-0004/2008)

– klausimo žodžiu Komisijai, kurį pateikė Roberta Angelilli UEN frakcijos vardu dėl Europos Romos strategijos (O-0004/2008 - B6-0005/2008)

  Lívia Járóka, įgaliotinė − (HU) Dėkoju, pone Pirmininke. Ponios ir ponai, Pirmininke, daug dokumentų, tarpe jų 2005 metų Europos Parlamento sprendimas dėl romų, 2004 metų Europos Komisijos tyrimas, Europos Parlamento Moterų teisių ir Lyčių Lygybės Komiteto atskaita apie romų moteris ir EUROSTAT 2003 metų veiklos planas, buvo paruošti tam, kad būtų sprendžiama nepakeliama Europos romų padėtis.

Nepaisant to, vykdant romų integravimą nei valstybės narės, nei Europos institucijos realiai nepažengė į priekį, nors didžiausios ir greičiausiai augančios Europos mažumos sėkmingas integravimas atitinka tiek Europos darbo rinkos, tiek ir Europos visuomenės interesus.

Praėjusį gruodį Komisaro Špidla sudarytoje aukšto lygio patarėjų grupės ataskaitoje pateikiama rekomendacija, kad būtų sukurtas Bendrijos veiksmų planas. Šis planas turi būti sukurtas, nors reikia daug stipresnio ir gilesnio Komisijos ryžto tam, kad būtų imtasi veiksmingų, neatidėliotinų priemonių. Tai taikytina Europos Parlamentui ir pilietinei visuomenei visose srityse, susijusiose su romais.

Europos Komisija ir valstybės narės labiausiai socialiai remtinoms grupėms turi inicijuoti, finansuoti, kontroliuoti ir teikti pagalbą tiesiogiai iš Sąjungos šaltinių. Jeigu yra sudaromi Europos Sąjungos finansiniai instrumentai, tai duotosios investicijos įtaka lygioms galimybėms turi būti parodoma kaip esminis ir ataskaitinis kriterijus, kitaip sakant, jeigu vystymas yra finansuojamas iš Sąjungos šaltinių, konkurso dalyviams turi būti privaloma atlikti arba paruošti lygių galimybių analizę ir priemonių planą.

Jeigu priemonių planas taptų privalomu konkurencijos elementu skirtinguose plėtros sektoriuose ir tam tikruose regionuose, tai žymiai prisidėtų prie socialiai remtinų ir atsiliekančių grupių lygių galimybių užtikrinimo ir skatinimo.

Taip pat yra būtina visos Europos mastu sukurti krizių žemėlapį. Jo pagrindu būtų įvertinamos tos Europos Sąjungos sritys, kuriose žeminantis skurdas ir socialinė atskirtis labiausiai pažeidžia romus ir ne romų bendruomenes. Pagal jį Europos Komisija, remiančios valstybės narės, gali pradėti segregacijos mažinimo darbą, kurį vyriausybės dešimtmečiais atidėliodavo vardan kitokių politinių siekių.

Svarbu, kad Komisarai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingi už mažumų įtraukimą ir integravimą, derintų savo veiklas pagal jų švietimo, įdarbinimo, lygių galimybių, regionų ir vystymo portfelius ir, sudarydami techninę darbo grupę, paruoštų 2008 metų veiklos planą dėl romų reikalų, bendradarbiaudami su Parlamentu ir pilietine visuomene. Jie turi pradėti įgyvendinti tokį planą kiek galima greičiau.

Išskyrus tą faktą, kad 2005 metais mes priėmėme rezoliuciją, kuri padarė, kaip dabar mes matome, nežymų poveikį, aš taip pat manau, kad yra svarbu kuo greičiau pradėti dialogą tarp šalių, įtraukiant Komisiją ir pilietinę visuomenę.

Aš taip pat manau, kad bet kuriuo atveju 2008 metais mes turėtume matyti veiksmus ir pasisakymus dėl romų, kuriuos organizuotų visos šalys. Aš jaučiu to svarbą ir įsipareigoju Liaudies Partijos vardu tai inicijuoti 2008 metais. Dėkoju jums.

  Roberta Angelilli, įgaliotinė. − (IT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, šį rytą buvo priimta ataskaita apie ES strategiją dėl vaiko teisių. Vienas iš jos prioritetų yra kova su skurdu ir diskriminacija. Mes nusprendėme įterpti specialų skirsnį apie romų vaikus, kuriems dažnai neužtikrinama sveikatos apsauga, socialinė pagalba ir šveitimo galimybės.

Gerai žinoma, kad labai daug romų vaikų nelanko mokyklos, arba ją lanko tik kartais. Daugelis romų vaikų yra priversti lankyti specialias mokyklas, jeigu ne įstaigas neįgaliesiems. Turimi duomenys rodo, kad kai kuriose valstybėse narėse per anksti mokyklas paliekančių romų vaikų skaičius viršija 60 proc.. Aišku, kad vaikai, kurie nelanko mokyklos, yra neraštingi ar neturi pakankamo išsilavinimo yra vaikai be ateities – jie priversti elgetauti arba dirbti juodojoje rinkoje. Bet kuriuo atveju jų likimas yra nuspręstas: geriausiu atveju jie pasmerkti skurdui ir socialinei atskirčiai, o blogiausiu atveju – tapti organizuoto nusikalstamumo aukomis.

Be to, reikia turėti omeny, kad romų populiacija yra labai jauna – apie 45 proc. jos narių yra jaunesni nei 16 metų. Vien dėl šios priežasties Komisijai būtų ypač naudinga pradėti specifinius, konkrečius veiksmus romų vaikų atžvilgiu, ypač kovojant prieš ankstyvą pasitraukimą iš mokyklų ir skatinant tinkamą aukštos kokybės mokymą. Nesuteikiant teisės į išsilavinimą negalima užtikrinti ir lygių galimybių bei teisės į ateitį.

  Jan Marinus Wiersma, įgaliotinis − (NL) Pone Pirmininke, mes taip pat turime klausimų Komisijai, ir aš tikiuosi, Komisaras į juos atsakys. Šį vakarą mes daugiausia aptariame Europos Sąjungos, Europos Komisijos pastangas sprendžiant romų problemas, kurių didelė grupė tapo ES piliečiais prieš keletą metų, o kita praėjusiais metais. Šie piliečiai gyvena tokiose sąlygose, kurios dauguma atvejų yra nepriimtinos. Mums malonu šiandieną šiuose rūmuose gauti Europos Komisijos atsakymą.

Mums taip pat malonu, kad Europos Taryba atkreipė dėmesį į romų padėtį Briuselio viršūnių susitikime ir paprašė Komisijos pateikti detalesnius pasiūlymus dėl to, ką pati Europos Sąjunga gali padaryti, papildydama valstybių narių su didelėmis romų bendruomenėmis politiką, ką mes galime padaryti koordinavimo ir apsikeitimo geriausiomis patirtimis srityse, ir kaip ES lėšos gali būti geriau paskirstomos per fondus tose valstybėse tam, kad kas nors būtų daroma gerinant romų padėtį.

Aš tai sakau, todėl, kad tam tikroms valstybėms įsijungus – praėjusiais metais, o taip pat 2004-ais – mes pareiškėme: “Viskas gerai, ateikite; vienas iš dalykų, kuriuos mes turėsime kartu atlikti, yra romų problemų sprendimas”. Aš pats buvau Slovakijos ir prisimenu, kaip Slovakijos vyriausybė dalino visokius pažadus. Tačiau aš turiu abejonių dėl to, kaip veiksmingai tie pažadai yra įgyvendinami. Tai išlieka svarbiu dalyku.

Mes taip pat norėtume pasakyti, kad romai negali būti laikomi tipiška nacionaline mažuma, kaip kad vengrai Slovakijoje arba rusai Baltijos valstybėse. Jie yra tipiška Europos mažuma, ir jos problemoms spręsti kartu su susijusiomis valstybėmis narėmis reikia sukurti specialią Europos politiką, už kurios vykdymą atsakomybę atskirai prisiimtų Europos Sąjunga. Ir tai iš tikrųjų buvo pripažinta Europos Tarybos pasisakymuose Briuselyje.

Mes norėtumėme paprašyti Komisijos, užtikrinti didesnę koordinaciją pačioje Komisijoje. Kaip mes galėtume pagerinti bendradarbiavimą? Kaip mes galime perduoti kam nors, galbūt iš Komisarų rango, pagrindinę atsakomybę už politiką romų atžvilgiu? Galbūt mums taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę pripažinti romus kokia nors Europos mažuma, tam, kad tam tikra prasme apeitume subsidiarumo principą, kuris dabar taikomas valstybių narių politikai mažumų atžvilgiu.

Baigdamas noriu pasakyti, kad aš tikiu, jog kiekvieno ketinimai yra geri, tačiau reikia geresnio susiderinimo ir daugiau veiklos.

  Viktória Mohácsi, įgaliotinė − (HU) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, aš norėčiau priminti, kad šis Parlamentas atkreipė dėmesį į romų integravimo stoką dar 1983 metais. Jis taip pat buvo prašęs Komisijos, Tarybos ir valstybių narių vyriausybių 1994 metų rezoliucijoje daryti viską siekiant romų socialinės, ekonominės ir politinės integracijos.

Kaip prisimenate, 2005 metų balandžio mėn. Parlamento priimtoje rezoliucijoje mes prašėme Komisijos sudaryti veiksmų planą su aiškiomis rekomendacijomis valstybėms narėms ir šalims kandidatėms dėl romų socialinės, ekonominės ir politinės integracijos.

2007 metų lapkritį, pagal mano rekomendaciją, klausimas dėl romų socialinės integracijos vėl buvo įtrauktas į Parlamento rezoliucijos tekstą apie judėjimo laisvę, kaip Europos lygio strategija romų atžvilgiu. Mes paprašėme Komisijos nedelsiant parengti Europos strategiją dėl romų įtraukimo, naudojant integracijos fondą ir struktūrinius fondus.

Be to, mes žinome, kad mažiausiai dešimtyje valstybių narių kai kurie romų vaikai tebėra priversti mokytis atskirose klasėse ir atskirose įstaigose. Ir mes, romai, esame nepagrįstai laikomi neįgaliaisiais, galime užsiimti tik tam tikromis profesijomis ir visą gyvenimą mums klijuojamos tam tikros klišės.

Kiekviena valstybė narė puikiai žino, kokiuose lūšnynuose ir kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena romai. Deja, tenka konstatuoti, kad kaip mes gerai žinome, vidutinė romų gyvenimo trukmė kiekvienoje valstybėje narėje yra 15 metų trumpesnė, negu Europos Sąjungos piliečių gyvenimo trukmė. Būtina priminti ir tai, kad romai sudaro didelę kiekvienos valstybės narės bedarbių dalį.

Be to, kiekvieną mėnesį kurioje nors valstybėje narėje įvykdomi rasistiniai išpuoliai prieš romus. Mes žinome iš naujienų – o galbūt mes būtent to nesame girdėję – kad 2008 metų sausio 4-osios naktį Romos Marconi rajone buvo padegtas lūšnynas su 250 ten gyvenančių romų. O po to, praėjus trims dienoms, taip pat Italijoje, vietinė čigonų gyvenvietė Aprilijoje buvo apmėtyta „Molotovo kokteiliais“, sukeliant tiesioginę grėsmę keliems šimtams žmonių. Abiem atvejais išpuolių pagrindas buvo rasistiniai motyvai.

Neabejotina, kad reikalavimas dėl atsakomybės yra pagrįstas – būtina siūlyti rezoliuciją, kurti Europos lygio strategiją ir kiekviena valstybė narė turi paruošti romų integracijos veiksmų planą. Niekam neturi būti daroma išimtis, niekas negali elgtis taip, tarsi jo paties šalyje romų nebūtų – nesvarbu, ar jų buvimas ten pripažįstamas, ar ne. Tuomet nei vienoje valstybėje narėje nevyktų tokie dalykai, kurie čia buvo paminėti. Dėkoju jums.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos Narė. − (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia aš noriu padėkoti poniai Járóka, poniai Angelilli, ponui Wiersma ir poniai Mohácsi už klausimo iškėlimą. Aš atsakysiu už savo kolegą Vladimír Špidla, kadangi jis dabar yra Kinijoje ir mes turime progą apsvarstyti šį ypač svarbų klausimą.

Praėję metai iš tikrųjų parodė, kad Europos Sąjungos ir pačių valstybių narių institucijos didina savo pastangas, siekdamos pagerinti romų padėtį Europos Sąjungoje. Mes žinome, kad tai būtina ir aš su tuo sutinku. Keletas svarbių žingsnių šia linkme jau yra padaryta pradedant 2005 metų Europos Parlamento sprendimu paskelbti Europos lygių galimybių visiems metus ir baigiant aukščiausio rango ekspertų grupių darbu sprendžiant etninių mažumų integracijos klausimus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto veikla, o taip pat ir neseniai, gruodžio mėnesį, priimtomis Europos Vadovų Tarybos išvadomis, kurias ką tik čia minėjome.

Turiu pasakyti, kad mes negalime ignoruoti diskriminacijos, kurią patiria romų bendruomenės nariai, ir jų atskyrimo nuo visuomenės ir darbo rinkos. Todėl mes priėmėme tvirtą sprendimą panaudoti kiekvieną mums prieinamą instrumentą – įstatymų leidybą, struktūrinius fondus informacines ir šviečiamąsias kampanijas – tam, kad ši situacija pagerėtų. Akivaizdu, kad įdarbinimo ir socialinės politikos programos ir priemonės nėra tinkamai panaudojamos romų socialinei integracijai skatinti. Todėl mes turime sutelkti visas pastangas ir sudaryti tikslų planą, kad šios priemonės taptų labiau prieinamos. Nereikia nė sakyti, kad šio plano pagrindas turi būti autoritetingas ir ilgalaikis valstybių narių įsipareigojimas ir efektyvių Bendrijos priemonių ir politikos naudojimas.

Dabar leiskite man trumpai pasisakyti šiais klausimais ir išdėstyti mūsų pasiūlymus 2008 metams. Tęsdama Europos lygių galimybių visiems metų iniciatyvą Komisija šią vasarą patvirtins peržiūrėtos strategijos dėl kovos su diskriminacija gaires. Pagal Europos Vadovų Tarybos 2007 metų gruodžio išvadas, šios gairės daugiausia bus skirtos romų problemoms ir teiks rekomendacijas aukščiausio rango ekspertų grupėms etninių mažumų integracijos klausimais. Šios gairės bus papildytos Komisijos tarnybų darbo dokumentu, kuriame tiek politiniu, tiek įstatymų lygiu analizuojama pažanga ir priemonių efektyvumas teikiant pagalbą romams ir planuojant struktūrinių fondų programas.

Tuo pat metu mes siūlome organizuoti romų forumą aukštu lygiu, siekdami įtraukti į susitikimą nacionalinių vyriausybių ir parlamentų, Europos Parlamento, Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komiteto, Regionų Komiteto atstovus, o taip pat romų pilietinės visuomenės lyderius ir kitus svarbius dalyvius. Mes esame tikri, kad romų teisės gali būti sustiprintos per atvirą aukšto lygio diskusiją ir kad gali būti pasiekiamas žymiai kryptingesnis resursų panaudojimas jų naudai.

Mano kolegos Vladimír Špidla darbuotojai paruoš minėtas iniciatyvas ir tada bus sutelktas dėmesys sprendžiant su romų diskriminacija Europos Socialinio Fondo lėšomis, įdarbinimo ir socialinės integracijos problemas. Kadangi romų padėtis susijusi su keliomis Komisijos veiklos sritimis tokiomis, kaip regionų politika, švietimas, visuomenės sveikata ir teisingumas, apsikeitimą informacija užtikrins 2004 metais sudaryta tarpagentūrinė specialistų grupė sprendžianti romų klausimus. Pagaliau, prieš keletą savaičių Komisija sudarė bendrąjį partnerystės susitarimą su Europos Romų informacijos biuru (ERIO). Ši partnerystė nustatys nuolatinį tiesioginį ryšį tarp Europos institucijų ir romų pilietinės visuomenės.

Kalbant apie kitus dalykus, prisiminkime, kad šiuo metu jau vykdomos kelios iniciatyvos nacionaliniu ir Europos lygiu, kurios yra ką tik prasidėjusių Europos tarpkultūrinio dialogo metų dalis. Jomis siekiama dar labiau atkreipti žmonių dėmesį į tai, koks svarbus yra dialogas tarp kultūrų ir, pagaliau, kokius privalumus mūsų visuomenei duoda kultūrų įvairovė.

2008 metų pavasarį Komisija paskelbs Žaliąjį knygą apie švietimo reikalus dėl mokinių, kurie yra kilę iš imigrantų arba priskiriami nepalankių sąlygų mažumai. Joje taip pat bus atsižvelgta į svarbiausius su romais siejamus aspektus, tokius, kaip pavyzdžiui, segregacija išsilavinimo srityje. Ši Žalioji knyga iššauks plataus masto dalykinius debatus ir tikriausiai bus prieita iki veiksmų plano Europos lygiu.

Aš taip pat pridėsiu, atsakydama tiesiogiai į ponios Mohácsi klausimą, kad 2008 metais Komisija ketina pateikti pasiūlymą priimti direktyvą dėl lygių galimybių ne tik įdarbinimo srityje, t.y. horizontalaus pobūdžio direktyvą, kaip mes buvome paskelbę savo darbo programoje.

Tokie yra dabartiniai esminiai dalykai, kuriuos mes ruošiame, ir dabar aš su susidomėjimu laukiu debatų, kuriems pasibaigus man, ko gero, teks pridėti keletą komentarų.

  Roberta Alma Anastase, PPE-DE vardu. – (RO) Manau, kad šių debatų organizavimas plenarinėje sesijoje yra ypatingai svarbus, kadangi yra būtina paruošti Europos veiksmų plano romų populiacijos atžvilgiu balansinį lapą ir jame išanalizuoti veiksmingumo padidinimo metodus.

Keletas pastarųjų įvykių mums įrodė, kad šioje srityje vis dar tebėra svarbių trūkumų Europos politikos lygiu ir yra būtinas jos atnaujinimas ir priderinimas prie dabartinių iššūkių.

Tarpusavio tolerancija ir multietninė integracija yra pamatiniai Europos Sąjungos principai, o romai yra svarbi Europos bendruomenė, turinti didelę įtaką socialiniam, politiniam, o taip pat ir ekonominį keleto Europos Sąjungos valstybių narių gyvenimui. Todėl būtina sukurti nuoseklią Europos viziją romų klausimu sutelkiant dėmesį į jų integraciją ir užtikrinant bendrą teisių ir atsakomybių pagrindą.

Nors lapkričio mėnesį aš uždaviau Europos Komisijai klausimą apie šį reikalą ir buvo atsakyta, kad nauji pasiūlymai dėl romų integracijos turėtų būti pateikti, aš dabar prašau Komisiją aiškiau pasisakyti apie šiuos ketinimus. Pirma, man būtų įdomu, kokiu būdu Komisija į šį reikalą atsižvelgs instituciniu požiūriu, kad apsaugant romus ir juos integruojant būtų užtikrintas efektyvus Europos veiksmų koordinavimas ir monitoringas.

Švietimo, ir aš sakyčiau, švietimo dėl tolerancijos, vaidmuo yra ne mažiau svarbus, kaip buvo nurodę mano kolegos. Iš tokio švietimo būtų nauda visiems ES piliečiams, švietimas dėl tolerancijos yra stimuliuojantis veiksnys romų integracijai, sąveikavimui ir socialiniams ryšiams Europos Sąjungoje. Jo vystymas palengvina romų socialinę integraciją ir iš kitos pusės apriboja jų stigmatizaciją ir diskriminaciją. Todėl aš prašau Komisiją informuoti mus apie tokių programų buvimą ir jų įgyvendinimą, o ypač apie tai, ar į tai atsižvelgiama, kai planuojama tolesnė Europos politika romų atžvilgiu.

Dėkoju jums ir tikiuosi, kad šis pasitarimas veda link tvirtų ir konkrečių sprendimų gerinant Europos politiką dėl romų.

  Hannes Swoboda, PSE Grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, Komisare, labai ačiū už jūsų atsakymą, kuris bent keliais požiūriais mums parodė, kad pusė kelio jau nueita. Jūs turite suprasti, kad mes nekantraujame dėl šių dalykų, kadangi pastarieji incidentai vėl parodė, kokia sunki problema mus slegia.

Pirma, dėl romų forumo: mes pritariame. Aš tikiu, kad tai yra gera mintis, ypač todėl, kad įtraukiami patys romai. Tačiau svarbu veikti greitai, kadangi aš bijau, kad dabar, kai pasiūlymas pateiktas, jis bus svarstomas be galo ir bus perdaug susiaurintas. Aš tikiu, kad romų forumas turi būti surengtas kiek tik įmanoma greičiau, šiais metais. Parlamentas tikrai suteiks pagalbą.

Antra, taip pat yra svarbu, be abejonės, įtraukti vietos valdžios institucijas, kadangi vyriausybės dažnai turi daug gerų ketinimų ir dalina pažadus, tačiau vėliau problemos sprendimas užstringa merijoje ar kurioje nors kitoje regiono institucijoje ir galiausiai problema apskritai nėra sprendžiama.

Trečia, labai dėkoju už jūsų iniciatyvas susijusias su pasiūlymais dėl lygių galimybių už darbo vietos ribų. Tai yra bendros svarbos dalykas, kurį mano grupė labai palaiko.

Apskritai Komisare, norėčiau pasakyti savo grupės vardu, kad visos šios tarpdisciplininės grupės – mes jas pažįstame iš mūsų pačių administracijų – yra energingai dirba ir daug padeda. Mūsų požiūriu, būtų svarbu turėti vieną Komisarą, atsakingą už šios srities veiklos koordinavimą, ar bent jau vieną įgaliotąjį atstovą iš Komisarų tarpo, kuris atliktų tokią užduotį.

Aš vis dar nežinau, kodėl Rumunijos Komisarui patikėtas šis darbas. Būtų gerai, jeigu jis imtųsi jo. Aš nežinau.

Tačiau mes norėtume matyti, kad šiems dalykams būtų suteiktas aukštas prioritetas. Reikalai vystosi teisinga linkme. Ačiū jums, Komisare, už jūsų pranešimą, tačiau truputį daugiau pastangų ir didesnis tempas dar labiau praverstų sprendžiant romų problemas.

  Alfonso Andria, ALDE Grupės vardu – (IT) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, nors šis pasitarimas prasidėjo žodiniais paklausimais Komisijai, iš esmės jis yra natūralus prieš kurį laiką Parlamento pradėtos iniciatyvos tęsinys, ir ten neseniai į tai vėl buvo atkreiptas dėmesys. Yra aišku, kad mums reikia veiksmų plano romų padėčiai gerinti, kadangi šios mažumos integracija į Europos Sąjungos šalių socialinę ir pilietinę aplinką yra silpna.

Romų transnacionalinė prigimtis, kuri yra vienas iš juos apibūdinančių bruožų, iškelia reikalavimą, kurį aš asmeniškai palaikau, kad reikia paruošti Europos masto strategiją, tokią, kad jie galėtų išsilaisvinti iš pasibaisėtinai alinančių sąlygų, kuriose jie gyvena. Daugeliu atvejų šios sąlygos yra beveik nežmoniškos, o tai, be abejonės, yra dėl socialinės atskirties, ir lemia įvairias pražūtingas pasekmes nuo susvetimėjimo savo gyvenamojoje šalyje iki prievartos, kai tampama pažeidėju arba auka.

Be gairių, kurios gali padėti vietos ir nacionalinėms institucijoms sustabdyti mažumų smukimą į socialinius sunkumus, yra būtina turėti atitinkamus fondus paremti reikalingiems veiksmams. Tai nėra vien tik finansavimo problema. Tikrasis tikslas yra pasiekti beveik lygias galimybes įsidarbinti, mokytis, turėti būstą, sveikatos apsaugą, socialines paslaugas ir socialinę aplinką, reikalingą naudotis pilietinėmis teisėmis, pradedant sprendimo priėmimo procesais. Visa tai reikalauja apibendrinančio požiūrio, derinant šių tikslų siekimo veiksmus. Štai kodėl aš esu prieš tai, kad atsakomybė dėl romų reikalų būtų perduodama tik vienam Europos Komisarui.

Praėjus dvejiems metams po to, kai buvo paskelbta romų integracijos dešimtmečio iniciatyva (2005–2015), vis dar tebėra daugybė įsipareigojimų, kuriuos juos palaikiusios vyriausybės dar turi pradėti ir įvykdyti. Kokių iniciatyvų dėl to ketina imtis Komisija? Aš tikiuosi, kad jos prasidės kiek įmanoma greičiau, iškart po Europos lygių galimybių visiems metų, šiais Europos tarpkultūrinio dialogo metais.

  Elly de Groen-Kouwenhoven, Verts/ALE frakcijos vardu. Gerb. Pirmininke, dabartinė romų situacija verčia mane pradėti kalbą kritika, kuri nukreipta prieš Europos Komisijos lėtumą ir tingumą sprendžiant romų problemas Europoje.

Tik pažvelkite į Europos Tarybą ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (OSCE), kurios pastaruosius du dešimtmečius turėjo tarnybų, skirtų romų klausimams. Europos Taryba yra pateikusi daug konkrečių rekomendacijų romų klausimais, o OSCE sukūrė veiksmų planą, kaip pagerinti romų situaciją Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kompetencijos srityje. Man įdomu, kiek dėmesio Europos Komisija ir Sąjungos narės skyrė tiems dokumentams, ar jos rimtai priėmė EP sprendimą apie romus arba romų integravimo dešimtmečio veiksmų planus.

Tačiau aš nemėgstu tik kritikuoti, o B. Ferreo-Waldner man suteikė galimybę žvelgti į situaciją optimistiškai. Todėl norėčiau paprašyti komisarės perduoti tai, ką pasakysiu, prezidentui J. M. Barosso ir kolegijai.

Pirma, reikia kaip galima greičiau sukurti Europos strategiją dėl romų, kuri pirmiausia turėtų būti sutelkta romų gyvenimo sąlygoms gerinti, darbo vietoms kurti. (beveik 90 procentų romų yra bedarbiai), kovai su prieš romus nukreiptu rasizmu, romų švietimui remti, romų sveikatos priežiūrai ir romų politinei integracijai skatinti.

Antra, kad tokią strategiją būtų lengviau įgyvendinti, Europos Komisijai reikia nuolatinio romų skyriaus. Nuoširdžiai tikiu, kad Komisija samdys romų personalą dėl jų sugebėjimų, o ne dėl jų odos spalvos, kaip kai kurios šalys narės yra dariusios anksčiau.

Trečia, specialus Europos fondas, skirtas romų projektams remti, turėtų būti vienas iš Europos Komisijos prioritetų. Žinoma, Europos Parlamentas turėtų prisidėti prie „veiklios“ Europos Sąjungos, kurios narės dirba kartu, kad pagerintų romų situaciją. Šia proga norėčiau dar kartą pasiūlyti turėti nuolatinį EP atstovą romų klausimais, kuris galėtų apžvelgti padėtį ir teikti rekomendacijas Parlamentui, kitoms institucijoms ir valstybėms narėms.

Norėčiau pabrėžti, kad Europos romų strategija turėtų išreikšti bendras politines vertybes, susijusias su būsimu plėtros procesu ir kova su ultranacionalizmu ir kraštutiniais dešiniuosiais Europoje.

  Vittorio Agnoletto, GUE/NGL Grupės vardu. – (IT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, aš dėkoju Komisarei už jos pasisakymą ir jos duotus pažadus, kurie, man rodos, atitinka tai, ką Europos Parlamentas yra daugybę kartų išsakęs savo rezoliucijose, tačiau vien šių pažadų nepakanka.

Aš noriu paklausti, kokias priemones Komisija naudoja ir ką ji mums gali pasakyti apie tai, kaip naudojamos lėšos, kurios iki šiol pagal įvairius išlaidų straipsnius valstybėms narėms buvo paskirtos romų integracijai. Antra, kaip tikrinamas nacionaliniu lygmeniu priimtų direktyvų įgyvendinimas? Trečia, aš prisijungiu prie tų, kurie prašo, kad Komisijoje būtų vienas asmuo, tvarkantis visus dalykus, susijusius su romais.

Kalbėdamas apie savo valstybę, turiu pabrėžti, kad pas mus kyla labai stipri rasizmo ir stigmatizacijos banga, daugiausiai prieš romus, kadangi Italija nėra visiškai įgyvendinusi rasių lygybės direktyvos 43/2000/EB. Kokių priemonių ketina imtis Komisija šiuo klausimu? Į Italijos įstatymus nėra įtraukta rasistinio priekabiavimo koncepcija, rasinės diskriminacijos atvejais įrodinėjimo naštos ar apsaugos nuo piktnaudžiavimo klausimai yra apsunkinti.

Toliau, aš klausiu Komisijos, ar jai žinoma, kad vienoje iš pagrindinių Italijos savivaldybių – o būtent Milane – imigrantų vaikai, šiuo atveju daugiausia romai, kurių tėvai nėra normalaus statuso įstatymų atžvilgiu ir neturi leidimo apsigyventi, negali lankyti valstybinių mokyklų. Man tai atrodo visiškai atvirkščiai negu pagal visus ES dokumentus, prieštaraujama Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijai ir taip pat šiandien ryte mūsų priimtai rezoliucijai dėl vaiko teisių.

Ir pabaigai, aš norėčiau nurodyti, kad Italijos vyriausybė svarsto jau kelintą dekretą dėl dalyko, kuris iš tikrųjų sietinas su romais. Tai yra – ar galima nurodyti ekonomines priežastis kaip juridinį pagrindą pašalinant kitos valstybės narės pilietį iš savo valstybės, šiuo atveju iš Italijos. Nežiūrint bendro pobūdžio klausimo dėl imigracijos, šis dekretas yra faktiškai nukreiptas specialiai prieš romus. Aš norėčiau žinoti jūsų požiūrius.

  Desislav Chukolov (NI). – (BG) Gerbiami kolegos, aš irgi norėčiau tarti žodį, kad šioje salėje būtų išgirsta, kokia yra tikroji padėtis ir kad melagingi pareiškimai liautųsi nors trumpam.

Kokias išvadas galime daryti iš šios diskusijos? Galime daryti išvadą, kad jums rūpi romų populiacija Europoje, kur yra ir mano tėvynė, Bulgarija. Aš net nedrįstu įsivaizduoti, kad būtent dabar jūs susirūpinę dėl kraštutinai mažų pensijų, kurios tenka pensininkams Bulgarijoje, arba dėl sąžiningų, sunkiai dirbančių bulgarų, kurie kasdien tampa romų nusikaltimų aukomis.

Gerbiami Europos Parlamento Nariai, parodykite susirūpinimą tuo, kad Bulgarijos Socialistų Partija reguliariai nusiperka romų balsus per rinkimus Bulgarijoje. Rūpinkitės tuo, kad Bulgarijos Socialistų partneris – Judėjimas už Teises ir Laisves, kuris čia atstovaujamas ALDE grupėje – nusiperka visus likusius balsus, taip pat ir romų duodamus. Rūpinkitės tuo, kad Judėjimo už Teises ir Laisves pirmininkas, Ahmed Doghan, balsų pirkimą, romų balsų, vadina “normalia europietiška praktika”.

Parodykite bent dalį susirūpinimo tuo, kad Bulgarijoje, kur romai sudaro tik apie 3-4 proc. gyventojų, bet jų padaromi nusikaltimai sudaro apie 30-40 proc. bendro nusikaltimų skaičiaus. Ir tai nėra nusikaltimai, kuriuos lemia tik skurdas. Tai ypač begėdiški ir brutalūs nusikaltimai. Kadangi 79 metų moters išprievartavimas nėra nusikaltimas dėl skurdo. Sutinkate ar ne?

Didžiuliai kiekiai skiriamų pinigų nebeveikia, tai akivaizdu. Šis finansavimas neveikia todėl, kad šie pinigai išnyksta abejotinuose fonduose ir nevyriausybinėse organizacijose. Mūsų, Atakos patriotų, nuomone, šios problemos sprendimas kiekvienoje atskirai paimtoje šalyje yra paklusnumas įstatymams. Įstatymų laikymasis, be jokių tolerancijų kokiai nors specifinei mažumai, turi atnešti sėkmę. Kadangi Bulgarijoje romų padaromi nusikaltimai nėra nuodugniai ištiriami. Tai yra faktas. Faktas, kurį jūs patys galite matyti.

Paauglių seserų Belneyski nužudymas nebuvo tiriamas. Jis buvo uždangstytas. Tokie dalykai mums turi kelti susirūpinimą. Kadangi tam tikros mažumos tolerancija daugumos sąskaita neatneš jokios sėkmės, o priešingai, nesėkmę. Dėkoju už jūsų dėmesį.

  Katalin Lévai (PSE). – (HU) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, aš buvau sužavėtas Komisarės Ferrero-Waldner pasisakymu, ir man malonu išgirsti apie iniciatyvas, kurių įgyvendinimo tikimasi ateityje. Aš jaučiu, kad tai iš tikrųjų esmingai pagerins romų padėtį, tačiau man tenka sutikti su mano kolege nare iš Olandijos, kuri parodė savo nekantravimą. Aš irgi nekantrauju, kartu su daug kitų, kadangi padėtis keičiasi iš tikrųjų labai lėtai.

Europoje gyvena apie 7-9 milijonai romų, dauguma iš jų skurdžioje socialinėje aplinkoje ir jie metai iš metų kovoja vis su tomis pačiomis problemomis dėl atskirties ir įsitraukimo, įsidarbinimo, segregacijos mokyklose klausimų ir daugialypės romų moterų diskriminacijos.

Dauguma valstybių narių romų nelaiko mažuma savo šalyje, jie nenori vykdyti esminių savo padėties pakeitimų, ir vietoj to kelių pastarųjų metų patirtis iš tikrųjų parodė radikalizmo ir priešiškumo romams sustiprėjimą naujosiose, o taip pat ir senosiose valstybėse narėse.

Todėl aš jaučiu, kad daugiau negalima gaišti laiko; mums reikia realių pokyčių ir Europos mastu harmonizuotos romų politikos. Be europinės politikos romų atžvilgiu nėra ir šios nacionalinės politikos; mes turime tai suprasti ir tai spręsti. Būtų gerai, jei mes imtumėmės žingsnių tam, kad romams būtų suteiktas transnacionalinis statusas, kadangi šis statusas yra ypatingas.

Europos Parlamentas ir jo Socialistų Grupė jau yra pradėję veiksmų planą ir kovo mėnesį mes atliksime turą po Europą ir rengsime konferencijas, darbinius susitikimus ir vizitus, įtraukdami vietos romus, nevyriausybines organizacijas ir vyriausybes tam, kad atskleistume diskriminacijos atvejus ir atkreiptumėme Europos viešosios nuomonės dėmesį į nelaimingą romų padėtį, bandydami ją pataisyti. Labai jums ačiū.

  Adrian Severin (PSE). Gerb. Pirmininke, romai nėra nei Senovės Romos palikuonys, nei šių laikų Romos gyventojai. Jie nėra nei tauta be valstybės, nei tautinė mažuma. Jie yra etnokultūrinė bendruomenė, tebepuoselėjanti savo tradicijas ir visoje Europoje gyvuojančią bendruomenę, kuri gyveno vergovėje ankstyvaisiais moderniosios Europos laikais ir šiek tiek anksčiau, kurios narius fašistų režimai siuntė į naikinimo stovyklas ir kuri komunistų diktatūros buvo izoliuota uždarose valstybėlėse, virtusiose kalėjimais. Jie tapo laisvais Europos piliečiais Šaltajam karui baigiantis ir pirmojo po to vykusios Europos Sąjungos plėtros etapo metu.

Buvusi niekinama ir atstumta daugelį šimtmečių romų bendruomenė suvokė, kad nėra pasiturinčiosios Europos dalis ir bandė apsiginti mesdama iššūkį europietiškai tvarkai. Šiandien, kai Europos valstybės susitaikė tarpusavyje, ar jos turėtų susitaikyti ir su romų bendruomene, ar elgtis su jais kaip su antrarūšiais piliečiais, kurie ir vėl bus apgyvendinti kai kuriose valstybėse narėse, paverstose getais? Į šiuos klausimus tėra vienas atsakymas: romų problema yra visos Europos problema. Tai ne tik problema, bet ir didelis iššūkis – bendras iššūkis, su kuriuo turime susidoroti drauge. Kitaip neįstengsime integruoti romų bendruomenės į Europos visuomenę ir paskatinti laikytis europietiškos tvarkos.

Tai kultūrinė ir socialinė tema. Europos Sąjunga turėtų telkti fondus, vykdyti programas ir kurti specialias institucines struktūras ir taip padėti vietinei valdžiai tų šalių, kuriose romai pasirinko gyventi, pasiūlyti šios bendruomenės nariams galimybę pragyventi, gauti tinkamą išsilavinimą, galimybę sąžiningai konkuruoti su kitais nepatiriant diskriminacijos, įrodyti, jog jų egzistavimas yra neatsiejama Europos civilizacijos dalis. Tikimės, kad Europos Komisija imsis šių tikslų ir informuos Europos Parlamentą apie pasiektą pažangą.

  Jan Andersson (PSE). – (SV) Pone Pirmininke, Komisare, kai mes aptariame Lisabonos strategiją Darbo ir Socialinių Reikalų Komitete, mes kalbame apie didelį pakilimą, aukštą įsidarbinimo lygį, geras socialines sąlygas, gerą sveikatos apsaugą, ir vienas dalykas, kurį irgi minime, yra tas, kad siekiant šių tikslų varomoji jėga turi būti švietimo sistema ir įgūdžių tobulinimas. Kai mes visa tai, visus tikslus perkeliame pritaikydami romų mažumai Europoje, mes atrandame stebėtinai didelę bedarbystę. Mes sužinome, kad socialinės sąlygos nėra geros, sveikatos apsauga nėra tinkamai užtikrinama, skurdžios būsto sąlygos, jie yra atskirti nuo visuomenės ir net švietimo sistema yra segregacinė.

Romų žmonėms taikomos specialios švietimo nuostatos, kurios nesuteikia teisės į gauti tinkamą išsilavinimą. Tačiau kiekvienam yra taikoma Lisabonos strategija.

Jūs turėjote daug gerų pasiūlymų. Mes juos palaikome, tačiau svarbu, kad po strategijos sektų veiksmų planas. Svarbu, kad mes turime pagrindinę kryptį, tačiau svarbu koordinuoti ir Komisijos veiksmus. Svarbu, kad mes peržiūrėtume mūsų fondus taip, kad būtų atsižvelgiama į romų mažumą. Svarbu, kad mes nustatydami strategijas įdarbinimo, švietimo ir kitose srityse visada atsižvelgtumėme į romų padėtį taip, kad juos integruotumėm į skirtingas strategijas.

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). – (HU) Pone Pirmininke, Europos Sąjunga neturi mažumų politikos nei romų, nei tradicinių nacionalinių mažumų, nei imigrantų mažumų atžvilgiu. Aš romus įtraukiu tarp tradicinių nacionalinių mažumų, bet tuo pat metu dėl jų socialiai blogesnės padėties jie turi būti priskiriami atskirai kategorijai.

Džiaugiuosi, kad kaip gyva Europos Parlamento sąžinė, dvi romų kilmės narės iš Vengrijos, ponia Járóka ir ponia Mohácsi, kartu su kitais iškėlė šį klausimą, kadangi mes tiesiogiai pasmerkėme lapkričio įvykius Italijoje. Reikia, kad mes nuolat grįžtumėme prie šio klausimo.

Kokia Europos Sąjungos pareiga? Man patiko tai, ką pasakė Komisarė Ferrero-Waldner. Europos Sąjunga laikosi pareigos, tačiau reikia atskirti tai, kas yra valstybės narės kompetencija, nuo to, kas yra Europos Sąjungos kompetencija. Aš visiškai sutinku su ponu Svoboda, kurio čia jau nebėra, ne dėl Austro-Vengrijos monarchijos, bet todėl, kad jis teisus, o būtent – pavyks koks nors reikalas ar ne, tai yra nusprendžiama vietos lygmeniu. Detalizuojant, valstybei narei turi būti užduodama nacionalinio veikimo programa. Aš didžiuojuosi, kad mes paruošėme pirmąją Europoje vidutinės trukmės programą dėl romų mūsų vyriausybės departamentui. Pinigai turi būti duodami valstybei narei, tačiau viskas turi būti nusprendžiama vietiniu lygiu.

Ką gali padaryti ES? Ji turi stebėti, ką valstybės narės daro ir teikti „geriausios praktikos“ metodą siekiant geriausio sprendimo. Tai nėra vien tik pinigų klausimas, bet taip pat ar yra kokių nors kvalifikuotų ekspertų iš daugumą sudarančios ir romų bendruomenės, kurie norėtų šį dalyką toliau įgyvendinti. Europos ateitis priklauso nuo mažumų.

  Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, pirmiausia aš norėčiau atmesti kritiką, kad Komisaras Špidla yra per daug tingus, kad dalyvautų sprendžiant šią problemą. Aš manau, kad tai nėra teisingas kelias diskusijoms Rūmuose vykdyti.

Yra svarbu, kad mes susikoncentruotume į geresnio išsilavinimo teikimą jauniems romų žmonėms. Mums yra žinoma privalomo švietimo sistema ir aš manau, kad kalba ir raštingumas, skaičiavimo įgūdžiai – labai paprasta, tai yra geram gyvenimui būtini dalykai – jie turi būti padaryti privalomais.

Kita vertus, aš suprantu, kad, be abejo, ne kiekvienas norėtų būti integruotas. Be abejo, mes turime pasiūlyti iniciatyvas visiems tiems, kas nenorėtų integruotis į mūsų visuomenę. Aš tikiu, kad atviro požiūrio į šias problemas koncepcija yra pagrindinis sprendimas ateičiai.

  Christopher Beazley (PPE-DE). Gerb. Pirmininke, ši diskusija iškėlė keletą problemų, kurias paryškina mūsų aptariama tema. Man atrodo, kad užuot kūrus strategiją ir aiškinus kitiems, ką daryti, mums vertėtų paklausti romų atstovų nuomonės.

Šiuo metu turime du Europos Parlamento narius romus. Aš taip pat prisimenu labai garsų ispanų socialistų atstovą, Parlamento narį, išrinktą 1989 m. Jis pateikė daug informacijos apie romų kultūrą. Ta kultūra yra Europos civilizacijos dalis ir atspindi, kokie mes esame.

Galbūt būtų išmintinga pasikalbėti su romų kultūros atstovais ir paklausti jų, kaip geriausiai galėtume prisidėti prie jų ateities tikslų įgyvendinimo, o ne aiškinti jiems, kaip jie gali integruotis į mūsų visuomenę ir kaip galime geriausiai patenkinti jų socialinius poreikius.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − (DE) Pone Pirmininke, norėčiau dar kartą apibendrinti: tai buvo ypatingai įdomūs debatai ir mes visi labai aiškiai matome, kad reikia atsiliepti į juos. Žinoma, aš suprantu, kad jūs visi norite kuo greitesnio atsakymo.

Aš turiu jums pasakyti, kad taip pat yra direktyva, Direktyva 2000/43/EC, kuri jau garantuoja vienodo traktavimo principą, be skirstymo pagal rasę ar etninę kilmę įdarbinimo, socialiniame ir švietimo sektoriuose, gaunant prekes ir teikiant paslaugas, kuri jau taikoma ir romams. Aš tikiu, kad tai yra fundamentalu. Ši direktyva taip pat daro galimomis teigiamas priemones valstybėse narėse. Tačiau yra tiesa, kad valstybėms narėms nėra privaloma įtraukti šias priemones į jų nacionalines įstatymų nuostatas.

Tačiau Europos reikalavimai turi būti taikomi, ir turiu pasakyti, kad mes Komisijoje tvirtai nusprendėme užtikrinti, kad jie būtų įgyvendinami. Praėjusiais metais Komisija iš tikrųjų inicijavo pažeidimų procedūras prieš 22 valstybes nares, kurios tinkamai nevykdė Europos reikalavimų, tarpe jų ir prieš Italiją, pone Agnoletto.

Kas dėl žmonių integravimo į darbo rinką, mūsų pats svarbiausias tam instrumentas yra Europos Socialinis Fondas (ESF). Žymi dalis priemonių, nukreiptų romų įdarbinimui palengvinti, gali būti kofinansuojama per Europos Socialinį Fondą. Pavyzdžiui, tarp 2000 ir 2006 metų apie 275 milijonai eurų buvo numatyti tiksliniams romų integravimo projektams.

Aukšto lygio ekspertų grupė dėl etninių mažumų integravimo yra nurodžiusi, kad kai kurie ESF paremiami fondai, tokie, kaip pavyzdžiui, Acceder programa Ispanijoje, turi puikius modelius aktyviam romų integravimui. Todėl aš vėl iš naujo skubiai kviečiu atskiras valstybes pasinaudoti šia proga. Aš sutinku su ponu Svoboda, kad ne vien tik nacionalinių valstybių valdžios organai čia vaidina svarbų vaidmenį, o, be abejo, dažnai ir vietinės organizacijos.

Kaip mes visi žinome, romų socialinė atskirtis yra kompleksinis problema ir todėl norint jį išspręsti reikalingas nuodugnus, visus svarbius jų gyvenimo aspektus apimantis požiūris. Tai pasakytina apie švietimą, įdarbinimą, sveikatos apsaugą, būstą ir infrastruktūrą. Šis požiūris reikalauja efektyvaus koordinavimo Europos institucijų lygiu. Aš esu įsitikinusi, kad šių priemonių dėka kitais metais bus pasiekta reali pažanga.

Aš, be abejo, girdėjau, kad daugelis jūsų – ne visi – norėtų, kad šį klausimą imtų svarstyti tam tikras Komisaras, ir aš žinoma, nukreipiu jį mano kolegai, ponui Špidla. Tačiau tai siejasi su daugeliu skirtingų klausimų ir todėl čia svarbiausias veiksnys – efektyvus koordinavimas. Jūs iš tiesų dar sykį galite pasikalbėti su ponu Špidla dėl kito dalyko.

Norėčiau labai trumpai išskirti keletą specifinių per debatus kilusių klausimų. Tarp jų paminėtinas, kaip vyksta dialogas tarp pilietinės visuomenės ir pačių romų. Aš tikiu, kad toks dialogas kaip šis, vykstant akcijai dėl romų ir jų vaikų, yra labai svarbus. Viena vertus, užtikrinant nediskriminavimo principą, ir kovojant prieš bedarbystę, skatinant regionų, kuriuose gyvena romai, socialinį vystymąsi, kita vertus, taip pat ir naikinant barjerus, esančius daugumos mąstysenoje, siekiant kad romai būtų laikomi lygiaverte Europos kultūros dalimi.

Aš sutinku su visais iškėlusiais šį klausimą.

Aš pati – ir visi, kas mane pažįsta, žino, kad tai yra galbūt mano pomėgis užsienio politikoje – visada pasisakydavau už švietimą apie žmogaus teises. Tai yra tolerancijos mokymas. Todėl aš iš tiesų į tas gaires įtrauksiu mokymo apie žmogaus teises klausimą, kurį laikau didžiulės svarbos.

Ponia de Groen-Kouwenhoven, aš turiu pareikšti, kad Komisija galbūt yra lėta, bet tikrai ne aptingusi. Kaip matote, Europos Taryba ir iš dalies ESBO sukūrė daugelį programų, daugiausiai padedant Europos Komisijai, tad suprantate, kad visuose ketinimuose ir tiksluose stebimas labai pozityvus požiūris.

Mano baigiamasis komentaras būtų dėl transnacionalinės mažumos. Norėčiau paprastai pasakyti, kad reikia atsižvelgti į tą faktą, jog Europos Sąjunga neturi įgaliojimo nuspręsti, kas yra mažumos pačiose valstybėse narėse. Jūs taip pat žinote, kad šiame kontekste reikia atsižvelgti, kad socialinės politikos priemonės nėra nukreiptos pagal etninę prigimtį, bet visada pagal individualias reikmes. Tačiau, kaip jums žinoma, valstybės narės iš dalies labai skirtingai suvokia, kas yra mažuma ir kaip ji apibrėžiama. Todėl šis klausimas negali būti labai greitai išspręstas. Kitu atžvilgiu aš esu laiminga, galėdama perteikti toliau jūsų komentarus. Galiu patikinti, kad tikrai greitai gausite jų gaires.

  Pirmininkas. − Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2008 m. sausio 31 d., ketvirtadienį.

Rašytiniai pareiškimai (pagal 142 straipsnį)

  David Martin (PSE), raštu. Aišku, kad romai yra ignoruojama Europos Sąjungos mažuma, ir mes negalime leisti, kad tai tęstųsi. Visiškai remiu savo kolegas, raginančius Komisiją aktyviau spręsti šį klausimą. Turime situaciją, kai etninė mažuma gyvena Europos Sąjungoje blogesnėmis nei skurdžios sąlygomis. Labai reikalingi konkretūs ir greiti Komisijos veiksmai, kurie padėtų integruoti romų bendruomenę visais aspektais – ekonominiu, socialiniu ar politiniu. Europos Sąjunga turi imtis vadovauti šios problemos sprendimui.