Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. sausio 30 d. - Briuselis

16. Padėtis Irane (diskusijos tęsinys)

  Pirmininkas. Dabar vėl grįžkime prie padėties Irane ir išklausykime Užsienio reikalų ir saugumo politikos vyriausiojo įgaliotinio bei Komisijos pranešimus.

  Javier Solana, Užsienio reikalų ir saugumo politikos vyriausiasis įgaliotinis. Gerb. Pirmininke, aš labai atidžiai klausiausi Europos Parlamento frakcijų atstovų.

Sutinku su dauguma šiandien pasakytų dalykų. Todėl apie tai nelabai ką turiu pasakyti. Vis dėlto norėčiau pateikti keletą pastabų trimis pagrindiniais klausimais apie Iraną, kuriuos, manau, turime aptarti šiandien.

Norėčiau dar kartą pasakyti, kad mano teiginyje, kad Iranas yra labai svarbi šalis, kad jo visuomenė gali būti labai energinga ir kad turime siekti palaikyti su ja santykius, nėra jokio prieštaravimo. Tiesiog dabar tai padaryti labai sudėtinga. Turime ir toliau stengtis gerinti santykius su tokia svarbia šalimi kaip Iranas. Tačiau taip pat turime primygtinai teigti, kad jis nepakankamai stengiasi gerinti santykius su mumis. Trimis pagrindiniais klausimais, apie kuriuos kalbėjau (žmogaus teisės, regioniniai klausimai ir branduolinės energetikos klausimas), derybose labai sunku pasiekti pažangą. Vienoje srityje neįmanoma daryti pažangos, nes 2006 m. ji buvo visiškai išbraukta iš derybų. Dialogas žmogaus teisių klausimais buvo sustabdytas – jį sustabdėme ne mes, o Iranas.

Norėčiau pasisakyti ir apie tai. Kaip jau sakiau, sutinku su dauguma šiandien žmogaus teisių tema padarytų pastabų. Ši tema, kaip sakė daugelis narių, susijusi su labai greitai, kovo mėn., vyksiančiais rinkimais. Labai svarbu pamatyti, kaip visuomenė – Irano piliečiai – elgsis šiuose rinkimuose.

Nemažiau svarbu, kad iškeltiems kandidatams būtų leidžiama balotiruotis. Kaip žinote, daugiau nei 30 proc. kandidatų net nebuvo leista balotiruotis. Daugelis jų, sakyčiau, yra „moderniosios Irano jėgos“, jeigu taip galima pavadinti.

Antrasis svarbus klausimas – regioninis. Apie tai nebuvo daug kalbama, bet labai svarbu, kad Iranas Artimųjų Rytų gyventojams ir kuriant taiką šiame regione (kaip mes suvokiame Artimųjų Rytų taikos procesą) būtų ne kliūtis, o konstruktyvus veikėjas. Darbotvarkėje yra du pagrindiniai aspektai. Pirmasis yra Artimųjų Rytų taikos procesas, dėl kurio mūsų nuomonės iš esmės išsiskiria. Mes tikime „dviejų valstybių“ sprendimu, o jie – ne. Žiūrėsime, kaip pasiekti, kad Iranas sutiktų su procesu, dėl kurio susitarė visos regiono arabų šalys, o Iranas, kaip neseniai paaiškėjo, jam nepritarė.

Antrasis aspektas – Libanas. Šiomis dienomis Libano darbotvarkėje nėra, tačiau Libanas mūsų darbotvarkėje visada, net jeigu ir neoficialiai. Libano problemos mūsų protuose ir širdyse. Žinome, kad Iranas šiuo klausimu turėtų bendradarbiauti daug konstruktyviau.

Trečiasis aspektas, kurį norėčiau paminėti ir kurį aptarėme kitomis ankstesnėmis progomis – branduolinė energija. Pirmiausia norėčiau padėkoti A. Beer, nes su ja kalbėjausi dar prieš komitetui išvykstant į Iraną, ir mes produktyviai ir labai aiškiai apsikeitėme nuomonėmis. Būtina bendradarbiauti su Agentūra. Mes to visą laiką siekėme ir labai norėtume, kad tas bendradarbiavimas duotų rezultatų. Bet to nepakanka. Turime spręsti „neišspręstus klausimus“.

Šie klausimai, kaip žinote, priklauso praeičiai. Kodėl jie neišspręsti? Nes jie niekada nebuvo išaiškinti ir tai – skirtumas nuo kai kurių kitų minėtų šalių. Iranas yra pasirašęs Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį; jis yra prisiėmęs įsipareigojimus ir jų neįvykdė. Šiuo metu su Elu Baradei’umi ir už branduolinius klausimus atsakingais žmonėmis diskutuojama ir aiškinamasi, ar „neišspręstus klausimus“ galima išspręsti. Dabar 2008–ieji, o kai kurie iš tų klausimų likę nuo 2003 m., 2004 m. ir 2005 m.

Tai pirmas dalykas, kurį norėjau pasakyti. Antrasis, labai svarbus – mes ir toliau remiame dviejų krypčių koncepciją. Norime derybų ir pasitelksime Niujorką – tai darysime vienu metu. Norėtume išsiaiškinti, kokios pažangos galima pasiekti. Nenorime bausti Irano žmonių. Norime, kad jie, pasitelkę moralinį ryžtą, grįžtų prie derybų stalo.

Pateiksiu pavyzdį. Kaip žinome, praėjusį antradienį posėdžiavome Berlyne. Trečiadienį buvau čia, Briuselyje, ir pietavau su Dr. Jalili. Kaip tik praėjusią dieną buvome kalbėjęsi apie Niujorką ir kaip pasiekti, kad Niujorko procesas pajudėtų iš vietos. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad darėme ką nors tokio, apie ką nepraneštume tiesiogiai. Siekdamas įrodyti, kad mes dialogą tęstume, aš susitikau su juo, kartu pietavome ir tai jam paaiškinau. Todėl norėčiau, kad būtų visiškai aišku, jog dedame visas pastangas, kad palaikytume atvirą dialogą ir kad dialogas būtų ne tik atviras bet ir produktyvus.

Turbūt neturėčiau Jums sakyti, nes ir taip žinote, kad ne visada pavyksta gauti atsakymą į klausimą. Jūs dalyvaujate čia vykstančiuose debatuose ir žinote, kad retsykiais – kartais ir dėl vertimo keblumų – klausimas lieka neatsakytas. Gaunami visokie kiti atsakymai, tačiau tik ne atsakymas į rūpimą klausimą. Be abejo, žinote tai, esate tai patyręs, tačiau mes privalome nesiliauti stengtis, nes, jeigu stengsimės, tai ir pavyks!

Žvalgybos ataskaitoje paminėta – tai ne mūsų, o Jungtinių Tautų atsakomybė. Tačiau bet kokiu atveju – jeigu perskaitysite ataskaitą, kai ji bus paviešinta, o joje daugelis svarbiausių dalykų pateikiama viešai, sužinosite, jog visiškai aiškiai pasakyta, kad 2003 m. jie iš dalies sustabdė branduolinį ginklavimąsi. Ginklavimasis susideda iš trijų dalių. Pirma ir visų svarbiausia yra tai, kad reikia turėti sodrinto urano. Neturint sodrinto urano, niekada nebus galimybės plėtoti karinę branduolinę programą. Antra – reikia turėti raketą, kurią būtų galima paleisti, ir trečia – reikia turėti detonatorių sprogmeniui. Būtent antrojoje stadijoje jie sustojo – tai atsitiko 2003 metais. Tai pirma.

Antras dalykas yra raketos – žinote, kad raketų technologijos daro sparčią pažangą. Tai mums kelia rūpestį. Nors tai ir nėra pats svarbiausias rūpestis, bet svarbus klausimas. Šiuo metu pasiekiamas nuotolis yra 1300 km – tai nėra menkniekis. Trečias dalykas – tai sodrinta medžiaga, ir jos gamyba neteisėtai tęsiama. Tai yra svarbiausia problemos esmė – turime ieškoti būdų, kaip pasiekti susitarimą.

Jums leidus, pakartosiu dar sykį: branduolinei jėgainei, kuri gamintų elektros energiją – galite pritarti tam ar ne, tačiau šiandien šis klausimas nėra diskusijos objektas – kaip žinote, reikia ne mažiau kaip septynerių ar aštuonerių metų – nuo sutarties pasirašymo iki jėgainės perdavimo eksploatuoti. Nėra jokios sutarties tarp Irano ir kokios nors kitos šalies, galinčios aprūpinti Iraną branduoline jėgaine, kuri gamintų elektros energiją – t. y. kilovatus. Nėra jokios tokios sutarties, išskyrus sutartį su Rusija, kurioje, kaip žinome, sakoma, kad – pirmiausia – sodrintą uraną tiektų Rusija ir – antra – degimo produktą, t. y. sodrintą plutonį ar kitą medžiagą, kad ir koks būtų šio technologinio proceso produktas, taip pat pasiimtų Rusija. Taigi, jiems sodrintas uranas nereikalingas.

Tad, jeigu jie tęsia sodrinimą, kyla klausimas – kodėl? Juk jie neturi jo kur dėti – nėra jokios kitos jėgainės. Matome, kad visiškai racionalu užduoti šį klausimą ir labai sunku gauti atsakymą į jį. Tai vienintelis paaiškinimas, kurį galiu Jums pateikti, nes visi šitie dalykai yra Jūsų rankose ir Europos Sąjungos lyderių bei piliečių rankose.

Pamėginau Jums objektyviai perteikti, kaip mes suprantame susiklosčiusią padėtį, keblumus ir tris pagrindinius mums, kaip europiečiams, rūpestį keliančius dalykus. Dar sykį patvirtinu, kad mes labai gerbiame šią šalį – mūsų pagarba Iranui yra didžiulė. Todėl mes norėtume, kad reikalai pajudėtų, ir kad mes bei jie judėtume viena kryptimi.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE-DE) (ES). Gerb. Pirmininke, rytoj Europos Parlamentas priims rezoliuciją dėl Irano, kurią remia mūsų politinė frakcija.

Neatsitiktinai pirmojoje šios rezoliucijos dalyje kalbama apie žmogaus teisių padėtį.

Praeitą savaitę įvyko mūsų Užsienio reikalų komiteto susitikimas su gerb. Jaliliu, kuris buvo visiškai nevaisingas, nes nebuvo atsakyta į jokius jam užduotus klausimus apie žmogaus teises, kankinimus, viešas egzekucijas, Šiaurės Korėjos raketų ir sovietinių torpedų, kurias galima apginkluoti branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, pirkimą.

Gerbiamasis Solana, mes aiškiai girdėjome Jus sakantį, kad laukiate atsakymų į gerb. Jaliliui pateiktus klausimus. Komisarė Ferrero mus apie tai informavo – mes taip pat laukiame atsakymų į klausimus, kuriuos jam uždavėme.

Iš mūsų pusės nepakanka vien tik reikšti apgailestavimą dėl to, kad jie nesustabdo branduolinės programos, nepaisant tarptautinės bendruomenės reikalavimų ir jau trijų Jungtinių Tautų rezoliucijų. Kaip gerb. Solana jau sakė, tarptautinė bendruomenė yra įsitikinusi tuo, kad jie sodrina uraną ne taikioms reikmėms.

Gerbiamas Pirmininke, atsižvelgiant į visa tai tiesiog nepakanka rezoliucijos pasiūlyme vien tik pasakyti, kad mes neisime bendradarbiavimo keliu ir nesudarysime partnerystės sutarčių su Iranu, kol nebus padaryta pažanga žmogaus teisių srityje ir, kol nėra objektyvių apsaugos priemonių, suteikiančių aiškią garantiją, kad urano sodrinimo procesas neperžengia taikių ribų.

Todėl, gerb. Solana, aš norėčiau paklausti, ar Jūs tikite, kad ketvirtoji rezoliucija, kurią ketina paskelbti Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nuolatinių Saugumo Tarybos narių ir Vokietijos susitikimo Vienoje pagrindu, bus pakankama, kad Iranas suklustų tarptautinės bendruomenės reikalavimams? Gerbiamasis Solana, koks turėtų būti šios Jungtinių Tautų rezoliucijos turinys, jeigu jai numatoma tokia užduotis – sušvelninti grėsmę taikai ir tarptautiniam saugumui, kurią kelia Irano vykdoma urano sodrinimo programa?

  Lilli Gruber (PSE) (IT). Gerbiamasis Pirmininke, ponios ir ponai, prezidentas Ahmadinejadas šiandien šalies pietuose, Bušere, pasakė, kad Izraelis yra sionistų purvas, kurio anksčiau ar vėliau neliks. Tokie žodžiai, žinoma, yra nepriimtini ir jo tikslas yra propaganda.

Kovo 14 dieną vyks politiniai rinkimai ir tada viską lems pažadai, kurių jis netęsėjo, bet ne pažadai, kuriuos jis duoda. Be to, visiškai įsibėgėjo rinkimų kampanija JAV ir mes turime atsižvelgti į faktus. Šiandien Iranas tampa pagrindine galia Persų įlankos regione ir Vašingtonas siekia susitarimo su šia šalimi. Gruodį Amerikos slaptosios tarnybos nusprendė, kad Iranas nekelia grėsmės. Sausio 12 d. TAEA direktorius gerb. El Baradei gavo iraniečių užtikrinimus visais rūpimais klausimais.

Poveikis Iranui bus tęsiamas, tačiau būtų pravartu pasiekti susitarimą, kuris būtų prasmingas visoms šalims ir palankus regiono stabilumui bei padėtų išvengti radikalių priemonių, kurios dažniausiai būna neveiksmingos. Prisiminkime Iraką – kokios neveiksmingos buvo sankcijos prieš šią šalį. Reikia pripažinti Irano vaidmenį naujojoje galių sanklodoje ir suteikti Iranui saugumo garantijas ypač audringoje šio regiono aplinkoje. Diskusijų sėkmei labai svarbus tiesioginis JAV dalyvavimas ir šioje stadijoje reikėtų neatmesti jokių galimybių, tą faktiškai daro Europos Sąjunga.

Kita vertus, yra visiškai aišku, kad Iranas turėtų priimti tam tikrus įsipareigojimus: Iranas turi atsisakyti savo branduolinių ir karinių užmačių, priimti griežtas kontrolės priemones, imtis konstruktyvaus vaidmens sprendžiant konfliktus, pradėti gerbti žmogaus teises ir moterų teises ir tokį požiūrį puoselėti platesniu mastu – taip pat ir demokratiją. Visai nesenai Shirina Ebadi, Nobelio taikos premijos laureatė, parašė man elektroninį laišką, kuriame ji pasmerkė žiaurius ir vis dažnėjančius žmogaus teisių pažeidimus. Ji rašė, kad šiandien Irane tai yra gerokai svarbiau už branduolines problemas. Galbūt mums derėtų paklausyti, ką ji sako?

  Baroness Nicholson of Winterbourne (ALDE). Gerb. Pirmininke, dėkoju gerbiamajam Solanai ir Ferrero-Waldner už nepaprastai sunkų darbą dėl Irano Islamo Respublikos, keliančios tiek daug tarptautinių rūpesčių visiems žmonėms ir JT Saugumo Tarybai.

Su malonumu atstovavau savo grupei lankantis Irano Islamo Respublikoje pastaruoju metu, prieš pat Kalėdas, kai galėjome dalyvauti nepaprastai gerai suplanuotuose susitikimuose, apie kuriuos jau kalbėjo gerbiamasis Solana ir gerbiamoji Ferrero-Waldner.

Mūsų kvietimas Irano Islamo Respublikai pradėti dialogą, be abejo, nėra labai noriai išgirstamas. Tačiau, kaip žinote, buvęs Irano prezidentas 2000 m. Jungtinėse Tautose iškėlė mintį apie tarpkultūrinio dialogo metus, kuriai Jūs jau šiais metais Europos Sąjungoje taip pat pritarėte.

Esu įsitikinusi, kad dialogo galimybės yra didžiulės – ne tik dėl žmogaus teisių ir ne dėl visiems svarbaus branduolinio klausimo. Manau, kad turėtume puoselėti dialogą apie kultūrą – muziką, meną, archeologiją, dailę ir kaligrafiją. Juk šioje srityje turime tiek daug istorinių bendrumų ir tokias dideles perspektyvas ateičiai.

Taip pat manau, kad dar vienas svarbus dalykas, kurį turėtume aptarti, yra vadinamasis barjeras tarp islamo ir demokratijos. Galbūt ne visuomet atkreipiamas dėmesys į tai, kad Irano Islamo Respublikoje tikima, jog šis sunkumas jau įveiktas ir kad demokratijos šalyje forma visiškai atitinka Irano Islamo Respublikoje puoselėjamą islamo variantą, visuotinai svarbią Šariato teisę ir šiitų islamo tradiciją. Manyčiau, kad tai yra sveikintinas požiūris ir mes turėtume kalbėti apie tai – galbūt jau šiais metais su buvusiuoju prezidentu Khatamiu ar kitais svarbiais Irano religijos atstovais.

  Romano Maria La Russa (UEN) (IT). Gerb. Pirmininke, ponios ir ponai, mano nuomone – atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išsakyta šioje diskusijoje – vienintelis įmanomas kelias, kuriuo galime eiti, yra dialogas ir derybos, net, jeigu kartais ir sunku surasti pagrindą šiam dialogui.

Ir iš tikro, kaip galima kalbėtis su šalimi, kuri negerbia vaiko teisių ir skiria mirties bausmes nepilnamečiams? Su šalimi, nors tiksliau – ir teisingiau – būtų sakyti su režimu, kuris taiko viešus korimus ir grasina „ištrinti“ Izraelio valstybę? O dėl branduolinio klausimo, ar mums derėtų tiesiog nuolankiai neabejoti, kad branduolinė energija kuriama taikioms reikmėms? Kokiu mastu mums derėtų tikėti karinių planų paskirtimi nacionalinei gynybai? Ar mes galime pripažinti režimą, finansuojantį maištininkų karus kaimyninėse valstybėse, kaip patikimą partnerį?

Dėl CŽV ataskaitos, manyčiau, kad nederėtų puoselėti pernelyg daug iliuzijų dėl jos patikimumo. Būtų ne pirmas kartas, kai tokia ataskaita vėliau viešai paneigiama. Mes, be jokios abejonės, iš nieko negalime atimti teisės eksperimentuoti su branduoline energija civilinėms – tačiau ne karinėms – reikmėms. Bet prezidentas Ahmadinejadas ne tik nesuteikia garantijų – jis visiškai nieko neužtikrina ir faktiškai verčia mus laukti blogiausio.

Dėl karinės intervencijos atsisakymo – tikiu, kad tokios pozicijos laikosi visi atstovai ir Europos Parlamento nariai: išvengti karinės intervencijos yra neginčytinai svarbu – mano manymu, sankcijų taikymas būtų katastrofiškas visoms šalims ir padarytų žalą ekonomikai, labiausiai neapsaugotiems, nekaltiems ir neinformuotiems žmonėms. Dar kartą pabrėžiu, kad, mano manymu, reikėtų pasitelkti diplomatiją, nes sankcijos niekada neduodavo nieko gero. Jos tik padeda stiprinti neapykantą Vakarams ir konkrečiai Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

  Gerard Batten (IND/DEM). Gerb. Pirmininke, apgaulė – tai karo priemonė, kurią įteisina Koranas. Iranas neskelbia planuojąs plėtoti branduolinę ginkluotę, tačiau yra gausu priešingų įrodymų. Jie jau turi 3 000 urano reaktorių. –Nė vienas nepanaudojamas gaminti branduolinę energiją taikioms reikmėms. Jau šiuo metu visi jie gali per metus pagaminti branduolinei ginkluotei tinkamo urano kiekį, reikalingą vienai bombai.

Be to, Iranas planuoja pastatyti dar 5 000. Tuo tarpu urano žaliava slapčiomis neteisėtai importuojama iš Kongo – šalies, kuriai ES teikia humanitarinę paramą. Britanijos universitetuose Irano studentams vis dar leidžiama studijuoti branduolinę fiziką. Iranas, Sirija ir Šiaurės Korėja bendradarbiauja konstruojant raketas ir chemines kovines galvutes. Praeitais metais įvykus incidentui Sirijoje žuvo visų trijų šalių inžinieriai. Atmosferoje vėliau buvo aptikta zarino dujų pėdsakų.

Nepriklausomai nuo to, ar šioms šalims pavyks sukurti branduolines kovines galvutes, jos jau artimiausiu metu, tikriausiai, bus apsiginklavusios cheminėmis kovinėmis galvutėmis.

  Luca Romagnoli (NI) (IT). Gerb. Pirmininke, ponios ir ponai, pritariu ES derybų mėginimams dėl savarankiško apsisprendimo teisės patvirtinimo ir pritariu TAEA veiksmų dėl Irano plano sinergijai. Jis tikrai vertas pagyrimo ir šiek tiek malšina mūsų nerimą bei prasklaido politines ir strategines teorines spekuliacijas apie grėsmę taikai.

Rezoliucijos 5 straipsnyje kalbama apie tai, kad turėtume atsisakyti spekuliatyvios politinės retorikos apie Iraną. Visoje pirmojoje rezoliucijos dalyje ir siūlymuose sukurti naują daugiašalę branduolinės energijos naudojimo bazę laikomasi tokio požiūrio.

Tačiau antroji dalis atrodo demagogiškai. Žmogaus teisių pažeidimai daugelyje kitų pasaulio kraštų nesulaukė tokio masto smerkimo. Kaip pavyzdžius galima paminėti pastarojo meto rezoliucijas dėl Pakistano ir Kinijos, kurių tonas nei iš tolo neprilygsta griežtumu. Nėra jose ir tokio akivaizdaus palaikymo šalies vidaus opozicijai. Visa tai verčia mane paskelbti savo nepritarimą šiai rezoliucijai, nes žmogaus teisės ir laisvės yra nekintamos vertybės, negali būti skirtingai taikomos įvairiomis aplinkybėmis ir negali sukelti reikalavimų ir smerkimo nelygumo.

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE-DE). Gerb. Pirmininke, Irano branduolinė programa vis dar išlieka didžiausio mūsų susirūpinimo priežastimi. Mes viliamės, kad sprendimo siekimo derybų procesas bus tęsiamas.

Europos Sąjunga turėtų laikytis vieningos pozicijos dėl šio ypač sunkaus klausimo. Taip pat turėtume paremti Vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos, valstybių narių bei tarptautinės bendruomenės pastangas, įskaitant ir neseniai pasiūlytą JT Saugumo Tarybos rezoliuciją.

Pastangas derėtų sutelkti į vieną dalyką – Irano skatinimą sugrįžti į derybas dėl ilgalaikio branduolinės problemos išsprendimo.

Mes, Užsienio reikalų komiteto nariai, nusprendėme pasikviesti gerbiamąjį Jalili pasisakyti ir pasikalbėti su mumis. Pateikti atsakymai nepatenkino mūsų komiteto – žinome, koks sunkus yra šis dialogas. Vis dėlto susitikimas Užsienio reikalų komitete parodė, kad Irano klausimu mes laikomės vieningos pozicijos, o tai yra stiprus politinis signalas Irano Vyriausybei.

Jeigu norime, kad vyktų prasmingas dialogas, turime atkurti pasitikėjimą santykiais. Mūsų partneriai Irane turėtų užtikrinti visišką savo branduolinės programos atvirumą ir visu mastu bendradarbiauti su TAEA. Jie privalo įgyvendinti išsamiosios saugos priemonių sutarties sąlygas, o mes turėtume skatinti Irano Vyriausybę vykdyti savo įsipareigojimus ir padėti jiems suprasti, kad tai yra vienintelis kelias pelnyti tarptautinį pripažinimą bei užtikrinti sėkmingą ekonominį vystymąsi savo šalies piliečių labui.

Pastaruoju metu žmogaus teisių padėtis Irane smarkiai pablogėjo. Mes turėtume ir toliau smerkti žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus ir ypač, kai taip elgiamasi su nepilnamečiais bei moterimis.

Būdami bendruomene, grindžiama žmogiškomis vertybėmis, kurios svarbiausieji principai yra žmogaus teisės ir demokratija, puoselėdami stabilumą ir saugumą kaip savo pagrindinį siekį, mes negalime – mums nedera – ignoruoti blogėjančios žmogaus teisių padėties šioje šalyje. Turime padaryti viską, ką galime, kad įtikintume savo partnerius, jog reikia gerbti teisę, žmogaus teises ir laisves.

Gerb. Pirmininke, Irano branduolinė programa lieka didžiuliu mūsų susirūpinimu. Mes viliamės, kad sprendimo derybų procesas bus tęsiamas.

  Libor Rouček (PSE) (CS). Gerbiamosios, gerbiamieji, leiskite man prisidėti prie šios diskusijos ir sutelkti dėmesį į du su Iranu susijusius aspektus.

Pirmasis aspektas – tai visuomenė. Aš pats per pastarąjį vizitą Teherane patyriau, kad Irane yra labai stipri ir aktyvi visuomenė. Savo teisių siekia moterys, žurnalistai, tautinės ir religinės mažumos bei daugelis kitų. Labai aktyvi yra studentų bendruomenė. Savo nepriklausomas profesines sąjungas steigia autobusų vairuotojai, kepėjai ir kitų profesijų darbuotojai. Ekonomistai ir verslininkai ragina liberalizuoti Irano ekonomiką ir pradėti privatizavimą.

Visi Irano visuomenės sambūriai ir luomai, ieškodami paramos ir dialogo, atsigręžia į Europą, į Europos Sąjungą. Dėl to norėčiau pakviesti Komisiją ir įgaliotinį Javierą Solaną šios diskusijos plotmėje veiksmingai panaudoti naująsias demokratijos ir žmogaus teisių puoselėjimo priemones, kuriomis mes disponuojame.

Taip pat manau, kad Europos Sąjunga privalo turėti diplomatinę atstovybę Irane. Tai ne tik sustiprintų bendravimą ir dialogą su visuomene, tačiau paskatintų bendradarbiavimą su vietos institucijomis ir valdžios atstovais abiem šalims aktualiose srityse. Mes, be jokios abejonės, turime daug bendrų su Iranu interesų – nepaisant mūsų nuomonių dėl branduolinės programos ir žmogaus teisių pozicijų skirtumo.

Paminėsiu tik vieną Irano kaimynę. Tai – Afganistanas. Esu tikras, kad nei mums, nei Iranui nenaudinga, kad į Europą plūstų tonos nelegalių Afganistano narkotikų. Mes sutariame kalbėdami apie Afganistano pabėgėlius ir apskritai apie taikų padėties Afganistane sprendimą.

Tai tik viena iš daugelio priežasčių, dėl kurių Europos Sąjungai reikalinga diplomatinė atstovybė Teherane.

  Struan Stevenson (PPE-DE). Gerb. Pirmininke, gerb. Solana ir gerb. Ferrero-Waldner šiandien savo pranešimuose ne kartą pabrėžė, kad reikalingas dialogas, derybos ir paraginimas. Gerbiamoji Ferrero-Waldner akcentavo asmeninių kontaktų tarp žmonių svarbą. Ji papasakojo apie mūsų Erasmus Mundus ir skurdo mažinimo programų sėkmę.

Bet mes savo universitetuose mokome jų branduolinius fizikus? Ar gali taip būti, kad mes, savo mokesčių mokėtojų sąskaita mokame skurdo mažinimo pašalpas vienoje iš turtingiausių pasaulyje naftos ištekliais šalių tik todėl, kad jie nusprendė milijardus išleisti branduolinės ginkluotės programai? Ką pasiekėme savo taikinimosi politika?

Remiantis gerb. Solana – kol kas nepasiekėme nieko. Pasak jo, Irano režimas ir toliau mūsų nepaiso. Gerbiamosios Ferrero-Waldner duomenimis, mirties bausmių įvykdoma gerokai daugiau nei anksčiau. Gerbiamasis Pirmininke, leiskite man pranešti– per pirmąsias dvi šių metų savaites mirties bausme nubausti 23 žmonės, įskaitant ir kelias moteris. Penkiems žmonėms amputuotos rankos ar kojos. Šiame džihadiškame, homofobiškame, brutaliame, genocido ir moterų neapykantos pertekusiame režime, remiančiame terorą visame pasaulyje, tiek moterys, tiek ir vyrai vis dar užmėtomi akmenimis.

Jeigu mes iš tiesų norime remti Irano studentus, tuomet turėtume paremti drąsiuosius Teherano universiteto studentus, kurių surengta demonstracija vyko pastarąsias penkias dienas reikalaujant režimo permainos. Užuot rėmus taikinimosi politiką, turėtume paremti teisėtą Irano opoziciją. Užuot turėję savo teroristų sąraše opozicinę PMOI, ES teroristų sąrašą turėtume papildyti Irano revoliucijos sargais.

  Helmut Kuhne (PSE) (DE). Gerb. Pirmininke, kaip jau girdėjome, net ir čia, Europos Parlamente, turime atstovų, kurie teiktų pirmenybę ne Irano režimo elgsenos pakeitimui, bet šio režimo sunaikinimui. Esu tikras, kad būtina labai aiškiai įvardyti vieną dalyką: paprasta logika rodo, kad siekiantys sunaikinti politinį režimą ir visas savo pastangas nukreipiantys į šį tikslą, nedarys nieko, kad režimą kaip nors pakeistų. Tačiau šio režimo permaina turėtų būti mūsų svarbiausias tikslas, ir ypač kalbant apie branduolinę problemą.

Diplomatinės pastangos gerokai sustiprėtų, jeigu derybose imtų dalyvauti Jungtinės Valstijos, nes jos gali pasiūlyti tai, ko tokiu mastu negalėtų suteikti Europos Sąjunga – t. y. saugumo garantijas. Kaip pasakė gerb. Solana, JAV žvalgybos tarnybų nustatyti faktai neužtikrina, jog išvados dėl to, kad Irano programa nekelia grėsmės, yra teisingos. Tai sunki problema ir mažinant poveikį jos išspręsti nepavyks. Šio klausimo negalima perkelti už JT Saugumo Tarybos kompetencijos ribų, nes galiausiai baigtųsi tuo, kad Iranas tartų: „Ačiū, mums jau gana. Mes turime pakankamai sodrinto urano ir galime atsisakyti branduolinių ginklų neplatinimo sutarties bei pradėti juos gaminti.“ Jeigu išsipildytų toks „scenarijus“, mums neliktų kito kelio –tik grąžinti branduolinio gąsdinimo strategiją, kurią taip gerai žinome dar iš šeštojo ir septintojo dešimtmečių.

Šioje diskusijoje mes turime bet kokia kaina atsisakyti vieno dalyko –vadinamosios karinės galimybės. Būtina visiškai aiškiai išsklaidyti visas abejones. Kaip mes besuprastume sąvoką „Vakarai“ – ar tai būtų tik Šiaurės Amerika, ar taip pat ir Europa –vadinamosios karinės galimybės panaudojimas būtų politinė katastrofa, kuri dešimtmečiams užkirstų kelią Vakarų santykiams ne tik su musulmoniškais kraštais, bet ir su tokiomis valstybėmis kaip Indija, kuri padėjo šį klausimą įtraukti į JT Saugumo Tarybos darbotvarkę.

  Miroslav Mikolášik (PPE-DE) (SK). Leiskite man pasakyti, kaip esu sunerimęs dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties Irane. Taikomos mirties bausmės, kankinimai, nežmoniškai elgiamasi su kaliniais ir persekiojami politiniai priešininkai. Mes turime vienareikšmiai pasipriešinti akivaizdiems žmogaus teisių ir laisvių, sudarančių mūsų demokratinės visuomenės pagrindą, pažeidimams.

Kaip Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių Parlamentinės asamblėjos narys aš asmeniškai esu labai susirūpinęs saugumo klausimu ir tuo, kad Iranas, nepaisydamas Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės, tęsia savo branduolinę programą. Nors ir tikinama, kad tai skirta tik taikioms reikmėms, labai sunku nepastebėti, kokia grėsminga linkme viskas krypsta.

Baigdamas noriu priminti, kad Rusija neseniai davė Iranui branduolinių medžiagų. Yra ir daugiau ženklų, rodančių, kad Iranas – nepatikimas partneris ir mes turėtume atitinkamai reaguoti.

  Ana Maria Gomes (PSE). Gerb. Pirmininke, ar visos Europos Sąjungos narės laikėsi nuosaikios pozicijos, parodyti Iranui politinę nuostatą dėl Europos Sąjungos trejeto ir gerb. Solanos pastangų, susijusių su branduoline byla, rėmimo, jeigu yra pritariama ekonominių sankcijų įvedimui?

Ar valstybės narės ir Jūs, gerb. Solana, raginote Bušo administraciją kalbėti su Iranu tiesiai, ne tik apie Iraką, tačiau konkrečiai apie branduolinę problemą? Gal Jūs manote, kad nėra prasmės ir verčiau palaukti būsimos JAV administracijos?

  Janusz Onyszkiewicz (ALDE) (PL). Gerb. Pirmininke, norėčiau grįžti prie svarbaus aspekto, kurį pabrėžė gerb. Solana, kalbėdamas apie tinkamą CŽV išvadų dėl Irano branduolinės programos aiškinimą.

Leiskite pakartoti tai, ką pasakė gerb. Solana: tik viena dalis yra sustabdyta ir yra labai abejotina, ar šis sustabdymas yra tikras. Irano opozicija tvirtina, kad programa paprasčiausiai išsklaidyta po kitas vietas, tačiau vis tiek yra tęsiama. Manau, kad tai yra visiškai tikėtina – juk būtent Irano opozicija pirmiausia atkreipė dėmesį į karinius Irane vykdomos branduolinės programos aspektus. Opozicijos tvirtinimai pasirodė besą visiška tiesa.

Tai, savo ruožtu, skatina mane pasisakyti ir dėl antrojo klausimo, o būtent modžahedų (People’s Mujaheddin) organizacijos pašalinimo iš teroristinių organizacijų sąrašo – tam jau atėjo laikas. Šia tema jau pasisakė teismai, Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja, Italijos Parlamentas – atėjo laikas ir mums tai padaryti.

  Marie Anne Isler Béguin (Verts/ALE) (FR). Gerb. Pirmininke, kaip ir gerb. Solana bei gerb. Ferrero-Waldner, aš neskirstau branduolinės energijos į civilinę ir karinę. Gerbiamasis Solana paaiškino, kad branduolinei bombai pagaminti reikia tik urano išteklių. Būtų naivu manyti, kad gamtinių išteklių tokiai turtingai šaliai kaip Iranas plėtros reikmėms reikalingi branduolinės energijos ištekliai. Kita vertus, mes visi labai gerai žinome, kad branduolinė energija yra reikalinga branduolinei bombai pagaminti.

Gerbiamasis Solana taip pat pasakė, kad branduolinė energija yra nestabilumo priežastis. Mes neturime jokios įtakos Iranui. Jis visiškai teisus. Mes visiškai pritariame jo siūlymui uždrausti sodrinimą. Pasakysiu daugiau –aš manau, kad branduolinę energija reikėtų tiesiog uždrausti apskritai. Šiuo metu branduolinė energija tesudaro vos 4% pasaulio energijos išteklių.

Norėčiau gerbiamiesiems Solanai ir Ferrero-Waldner užduoti tokį klausimą: ar nemanote, kad Prancūzija su savo prezidentu Sarkozy žaidžia su ugnimi ir skatina pasaulio nestabilumą sudarinėdama branduolinės energijos sutartis su tokiomis šalimis kaip Libija, Kinija ir Gruzija? Ar negalėtume pasimokyti iš karčios santykių su Iranu patirties ir imti stabdyti branduolinių ginklų plitimą pasaulyje?

  Erik Meijer (GUE/NGL) (NL). Gerb. Pirmininke, diskusija apie Iraną – tai diskusija ne tik dėl branduolinės energijos, karo grėsmės ar žmogaus teisių nepaisymo. Savo prakalboje gerb. Solana jau aptarė, kodėl Iranas – nors šalyje ir pastebimi tam tikri demokratijos elementai bei aukštas išsilavinimo lygis – tiek daug žmonių yra tapęs nemiela gyventi vieta.

Daugelis persekiojamųjų ar negalinčiųjų laisvai gyventi pasitraukė į Europą. Europos Sąjunga ir jos narės neturėtų kliudyti šiems žmonėms. Taikiai tremtyje esančiai opozicijai būtina suteikti kuo didesnę laisvę.

Štai kodėl tokia svarbi yra Europos Teisingumo Teismo nutartis, nurodanti, kad nedera šios organizacijos laikyti teroristine organizacija. Parlamentas turėtų nurodyti Tarybai, kad neteisinga ir neleistina laikytis tokios pozicijos. Šis sąrašas – tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip galima vykdyti bekompromisę politiką Irano režimo atžvilgiu.

  Vytautas Landsbergis (PPE-DE). Gerb. Pirmininke, norėčiau paklausti, ar kas nors galėtų man pasakyti – ar parlamentarų apsilankymo Teherane metu kas nors stebėjo kokią nors viešą egzekuciją? Ir ypač – ar stebėjo kokią nors egzekuciją, kurioje buvo naudojamas Europoje pagamintas kranas?

  Miloslav Ransdorf (GUE/NGL) (CS). Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Irano branduolinė programa, deja, buvo pradėta tada, kai Iranas dar buvo Jungtinių Valstijų sąjungininkas. Tai amerikiečiai patarė šachui pastatyti dvidešimt branduolinių jėgainių. Tačiau aplinkybės, regis, pakito: buvęs sąjungininkas tapo priešu – šalimi, draskoma prieštaravimų.

Aš, be jokios abejonės, žinau apie mūsų bičiulių Tudeh partijoje kančias, tačiau taip pat norėčiau pabrėžti, kad jokioje kitoje arabų šalyje nėra tokio laipsnio nuomonių įvairovės ir išvystytos piliečių visuomenės, kokią turi Iranas.

Gerbiamojo Roučeko paminėta profesinių sąjungų padėtis taip pat, be jokios abejonės, nusipelnė dėmesio, kaip ir moterų judėjimas. Mano manymu, gerb. Roučeko siūlymą Europos Sąjungai steigti atstovybę Teherane derėtų apsvarstyti ir paremti.

Būtina plėtoti šiuos santykius. Iranas – didelė tauta ir nuostabi kultūra. Mes ir jie turime gerokai daugiau panašumų negu galėtume numanyti.

  Charles Tannock (PPE-DE). Gerb. Pirmininke, Iranas ir toliau kelia grėsmę pasaulio ir Artimųjų Rytų stabilumui. Irano džihadistai kariauja greta teroristų Irake, žudo britų kareivius. Irano teisėjai kasdien skelbia mirties nuosprendžius homoseksualams ir paaugliams.

Kodėl Iranas veržiasi sodrinti uraną, kai neturi jokios veikiančios branduolinės jėgainės ir netgi neketina jų artimiausiu metu statytis? Kodėl Iranas kuria raketas „Shahab III“, galinčias nešti branduolines galvutes ir pasiekti Europos miestus?

Mūsų žinia turi būti aiški ir be kompromisų. Iranui tarptautinė bendruomenė neleis apsiginkluoti branduoliniais ginklais.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. Gerb. Pirmininke, ši diskusija, be jokios abejonės, yra labai svarbi. Kodėl? Todėl, kad Irane yra didžiulė visuomenė, kuri, žinoma, norėtų gyventi visiškai kitaip, tačiau režimas vis dar yra labai tvirtas.

Manau, kad visi žinome, jog branduolinis klausimas šiuo metu yra didžiulis kliuvinys. Jis kliudo visoms plėtros galimybėms, kliudo plėtoti dvišalius santykius, turinčius labai didelį potencialą. Štai ką aš ne kartą sakiau gerbiamajam Jalili: „Kodėl Jūs nepriimate tokių sąlygų? Kodėl taip neįmanoma pradėti dialogą su Jumis? Kodėl Jūs neparodote nors truputėlio politinio geravališkumo?“ Manau, kad visiems mums derėtų apeliuoti ir į šalies gyventojus. Galbūt rastume galimybę paskatinti permainas per ateinančius rinkimus – nors ir aišku, kad tai būtų labai sudėtinga.

Įdomu tai, kad opozicija bent jau vėl susirenka. Ji buvo suskaidyta. Dabar bent jau vėl atsirado ryžtas eiti į rinkimus ir, galbūt, pakeisti situaciją – bent jau Vyriausybėje. Kita vertus, kaip jau minėjau, Saugos Taryba (Council of Guardians) tikrina kandidatus. Kaip jau minėjo gerbiamoji Beer, jeigu į 290 vietų gali pretenduoti 7000 kandidatų, vadinasi, jau atmesta pernelyg daug kandidatų. Atmestų kandidatų bus 2000. Aš labai viliuosi, kad padėtį padės pataisyti apeliavimo procedūra. Irano rinkėjai nusipelno galimybės savo atstovus rinkti iš didelio partijų ir politinių pozicijų spektro. Žinoma, aišku tai, kad mes nepalaikome jokios konkrečios partijos, tačiau svarbu, kad būtų užtikrintas tikras pliuralizmas.

Aš visiškai sutinku su visais, kas teigia, kad turime daug nuveikti žmogaus teisių fronte – net jeigu ir negalime padaryti pažangos dėl branduolinio klausimo, nors dabar į smulkmenas nesigilinsiu. Mes, be jokios abejonės, parėmėme visas JT rezoliucijas, tokią rezoliuciją pateikė ir Kanada. Visa tai buvo priimta aiškiai parodant, kur – deja – Iranas šiandien yra. Kai kuriems Parlamento nariams, teigiantiems, kad turėtume panaudoti EIDHR priemonę, norėčiau pasakyti, kad mes šią priemonę jau naudojame per Jungtines Tautas, UNICEF ir UNODC. Pavyzdžiui, nepilnamečių teisės, jaunimo priklausomybės nuo narkotikų ir teisingumo srityse. Tačiau tokioje suvaržytoje aplinkoje tai tampa sunkiau ir sunkiau. Jau kiek laiko mėginu ambasadoje Teherane turėti diplomatą, kuris galėtų užtikrinti sklandesnį bendrų projektų vykdymą. Žinoma, tai tik mažas žingsnelis, tačiau tikimės, kad jis bus prasmingas ir galės nutiesti kelią mūsų bendradarbiavimo link. Iranas, deja, laikosi vengimo pozicijos. Kai praeitą savaitę tai pati paminėjau, negavau jokio atsakymo.

  Javier Solana, Užsienio reikalų ir saugumo politikos vyriausiasis įgaliotinis. Gerb. Pirmininke, labai trumpai – kadangi anksčiau jau turėjau galimybę pateikti savo pastebėjimus. Naujų klausimų nėra daug ir, kaip aš jau minėjau, mes iš esmės pritariame išsakytoms nuomonėms.

Dėl gerbiamojo Salafranca Sánchez-Neyra iškelto klausimo, šiuo metu Saugumo Taryboje vyksta diskusijos, todėl nemanau, kad galėčiau dabar išsamiau tai komentuoti. Klausėte manęs, kaip aš viską norėčiau matyti. Aš norėčiau matyti rezoliuciją, kurios iš tiesų nebereikia, nes dialogas, kuriame mes kviečiame dalyvauti, jau vyksta. Jūs gerai žinote, ką reikia padaryti, kad dialogas taptų prasmingas.

Yra daugybė kitų sričių, kuriose mes galime ir turėtume bendradarbiauti. Buvo paminėtas Afganistanas ir narkotikai. Tai yra labai svarbus klausimas ir dėl jo mes labai norėtume bendradarbiauti.

Taip pat buvo iškelta klausimų apie šešių grupę Jungtinėse Tautose. Aš negaliu kalbėti niekieno vardu. Galiu kalbėti tik viso šešeto vardu, su kuriais vedamos derybos. Aš gavau pritarimą iš visų grupės narių, įskaitant Europos Sąjungą – dėl to nėra jokių abejonių. Taip pat ir iš kitų Saugumo Tarybos narių, kurie nėra Europos Sąjungos nariai.

gerb. Béguin klausimą apie branduolinę energiją, nenorėčiau šiandien leistis į diskusiją apie branduolinę energiją apskritai. Mes galėsime tai padaryti tada, kai aptarinėsime energetikos reikalus. Aš jums paaiškinsiu skirtumą tarp branduolinės energijos, naudojamos gaminti elektrą, ir kitos branduolinės energijos – skirtumą, kurį ir jūs jau minėjote. Pagrindinis skirtumas tas, kad elektrai gaminti branduoliniai ištekliai turi būti sodrinami iki X, o masinio naikinimo ginklų gamybai reikalingas sodrinimas yra gerokai didesnis.

Antrasis klausimas yra atliekos. Labai svarbu žinoti, kas su jomis daroma. Žinote, kad atliekose yra plutonio ir kitų panaudojamų medžiagų. Firmos, teikiančios technologiją, privalo surinkti visas atliekas. Kaip matome, situacija yra visiškai kitokia negu Irane, kuriame vykdomas savarankiškas sodrinimo procesas.

Savo pirmajame pasisakyme apibūdinau, kokį Iraną norėčiau matyti. Manau, kad toks Iranas yra įmanomas ir pageidautinas. Iranas – tai šalis, su kuria turime bendrauti. Tai energinga šalis, turinti turtingą kultūrą, intelektinį potencialą ir kitus išteklius. Mes norėtume, kad Iranas įsipareigotų bendradarbiauti su mumis keliose srityse, įskaitant energijos gamybą, žmogaus teises ir branduolinę Artimųjų Rytų regiono energetiką. Šiuo tikslu mes turime pradėti rimtą dialogą visomis šiomis temomis.

Dėkoju už Jūsų dėmesį, kurį skyrėte šiai svarbiai diskusijai. Su malonumu dalyvausiu diskusijose apie Iraną ar kitomis temomis, kai tik būsiu pakviestas.

  Pirmininkas. Dėkoju Jums, gerbiamasis Solana.

Aš gavau šešis mėnesius rezoliucijoms⁽¹⁾, kurių pasiūlymai buvo pateikti pagal Darbo tvarkos taisyklių 103(2) straipsnį.

Diskusija baigiama.

Balsavimas vyks ketvirtadienį, sausio 31 d.

(1) Žr. protokolą.