Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. sausio 30 d. - Briuselis

18. ENJAV priešraketinės gynybos sistema (diskusija)

  Pirmininkas − Kitas punktas yra susijęs su Tarybos ir Komisijos deklaracija dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos.

  Janez Lenarčič, Pirminkaujantis. − Taryba nesvarstė JAV priešraketinės gynybos sistemos įrengimo Europos Sąjungos teritorijoje. Todėl apgailestauju, kad negaliu perteikti Tarybos nuomonės šiuo klausimu, tačiau norėčiau jums priminti, kad sprendimas dėl bet kokių ginkluotųjų pajėgų ar karinės įrangos įrengimo priklauso kiekvienos valstybės narės nacionalinei kompetencijai. Todėl valstybės narės sprendimus šiais klausimais priima savarankiškai.

Leiskite man paaiškinti: iki šiol nebuvo jokių diskusijų tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl priešraketinės sistemos įrengimo. Taip pat nė viena šalis nesirengė galimam bendradarbiavimui šioje srityje. Todėl Europos Sąjungos Taryba nesirengė deryboms aptarti šį klausimą nei su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nei su NATO aljansu. Kaip mes žinome, priešraketinės gynybos klausimai yra sprendžiami bendradarbiaujant NATO organizacijoje bei NATO ir Rusijos Federacijos Taryboje.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Gerbiamasis Pirmininke, šiandien pasisakysiu trumpai, nes Komisijos kompetencija šiuo klausimu yra labai nedidelė.

Bet leiskite man nurodyti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos ir ES valstybių narių sąveika saugumo ir gynybos srityse turi platesnę reikšmę šioms svarbioms partnerystėms. Tai yra akivaizdu. Taigi, kaip minėjau, nors mes tikrai neturime kompetencijos ar atsakomybės šiuo klausimu, bet tikimės, kad galima rasti subalansuotą sprendimą, kuris galų gale tenkintų visus.

Mes nuo pat pradžių pritarėme aukščiausio lygio deryboms, prasidėjusioms Maskvoje praėjusį spalį, po kurių sekė ekspertų susitikimai. Taip pat manome, kad neseniai užmegztas tiesioginis dialogas tarp Maskvos ir Varšuvos gali padėti išryškinti atitinkamas nuostatas dėl valstybės suvereniteto.

Taigi, kad ir kokiame forume būtų svarstomi šie klausimai, ar tai būtų NATO, ar tai būtų ESBO, apibendrindama teigčiau, kad būtų svarbu, jog sprendimai apie būsimą Europos saugumo architektūrą taip pat įtrauktų ir Europos Sąjungą.

  Karl von Wogau, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerbiamasis Pirmininke, ponios ir ponai, kai Europoje kalbame apie priešraketinę gynybą, diskusija paprastai sukasi apie Jungtinių Valstijų planuojamus įrengimus Lenkijoje ir Čekijoje. Daug žmonių nežino, kad šie įrengimai tik išplečia jau esamą sistemą, skirtą apsaugoti Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau mes Europos Parlamente pirmiausia ir daugiausia dėmesio turime skirti tam, kokią įtaką Europos žemyno saugumui turės šis sistemos išplėtimas. Kaip žinome, Jungtinės Valstijos jau išleido daugiau nei 100 milijardų dolerių savo priešraketinės gynybos sistemai ir dar kasmet investuoja po dešimt milijardų dolerių, kad sistema būtų toliau vystoma. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos yra kur kas toliau nuo galimų pavojaus šaltinių nei mes Europoje. Dabartinė padėtis yra panaši į tokią situaciją, jei Liuksemburgas leistų pinigus pylimų statyboms, o Nyderlandai nematytų reikalo elgtis panašiai.

Turime savęs paklausti, ar grėsmė iš tikrųjų egzistuoja, ir, jei taip, ar mes turime jai rengti atsaką. Ką tik išklausytos diskusijos su p. Solana rodo, kad situacija Irane ir toliau kelia susirūpinimą. Taip pat suprantame apie grėsmę, kuri gali kilti dėl nestabilios situacijos Pakistane.

Saugumo ir gynybos pakomitetyje mes įsitraukėme į intensyvų dialogą su Jungtinių Valstijų atstovais, įskaitant leitenantą generolą Henry Oberingą, Priešraketinės gynybos agentūros vadovą. Iš šių pokalbių paaiškėjo, kad JAV sistema teoriškai galėtų apsaugoti dalį Europos, bet ne visą žemyną. Tiksliau ji negalėtų apsaugoti Kipro, Maltos, dalies Graikijos, Rumunijos, Bulgarijos arba pietinės Italijos. Tačiau žvelgiant iš Europos perspektyvos, negalime sutikti, kad mūsų žemynas būtų padalytas į skirtingo saugumo lygio zonas. Todėl turime kartu apibrėžti mūsų bendrus Europos saugumo interesus šiame kontekste.

Dabartinės situacijos įvertinimas primena mums, kad šiuo metu nėra jokio forumo, kuriame būtų aptariamas šis klausimas ir kuriame būtų apibrėžti šie bendri Europos saugumo interesai. Tai, žinoma, yra dar viena sritis, kurioje reikia labai glaudžiai bendradarbiauti su Rusija.

Tikimės, kad NATO viršūnių susitikime Bukarešte balandžio mėnesį bus pateikti bendros sistemos pasiūlymai, ir tikimės, kad šiuose pasiūlymuose bus tinkamai atsižvelgta į mūsų konkrečius Europos saugumo interesus.

  Jan Marinus Wiersma, PSE frakcijos vardu. – (NL) Gerbiamasis Pirmininke, mes jau ne vieną kartą aptarėme šią problemą; taip pat jau ne vieną kartą girdėjome tą patį atsakymą iš Tarybos, kuri teigia, kad neturi kompetencijos šioje srityje, lygiai kaip ir Komisija, nors – turiu pasveikinti Komisijos narę už tai – ji pabaigoje iš tiesų pasakė, kad Europos Sąjungoje šiuos dalykus reikia sutvarkyti kitaip.

Jei nutinka kas nors, kas paveikia visų europiečių saugumą, ir tai įvyksta pagal p. Solanos mums išdėstytą saugumo strategiją, mums reikia įstengti pasikalbėti apie tai. Laimei, Parlamentas gali kalbėti apie tai. Ši problema yra susijusi tiek su Europos Sąjungos piliečiais, tiek su valstybėmis narėmis, todėl, mūsų nuomone, yra visiškai teisinga, kad ją aptartume savo darbotvarkėje.

Neketinu grįžti prie visų prieštaravimų, kuriuos iškėlė mūsų grupė prieš šį amerikiečių pasiūlytą planą. Mūsų nuomone, negerai yra tai, kad dvišalės derybos vyksta su dviem NATO narėmis, kurios, atsitiktinai ar neatsitiktinai, taip pat yra Europos Sąjungos valstybės narės, ir tai paveikia santykius su Rusija, įskaitant Europos Sąjungos santykius su šia valstybe. Taip pat negerai yra tai, kad sistema yra vystoma vienašališkai, nors ir NATO rėmuose, ir kad iki šiol nebuvo tiksliai paaiškinta, kodėl yra reikalinga ši sistema, ar ji veiks ir ar ji netampa per brangi.

Šiuo metu Lenkijoje vyksta įdomūs diskusijos per kurias naujoji vyriausybė pareiškė, kad gali būti pasirengusi bendradarbiauti dėl sistemos, bet tai daroma todėl, kad to nori amerikiečiai, ir kad didesnis pavojus kyla Amerikos saugumui, o ne Lenkijos. Šiaip ar taip, ši sistema iš tikrųjų kelia pavojų Lenkijos saugumui, o ne jį sustiprina. Štai kodėl lenkai taip pat prašo daugiau pagalbos vystyti Lenkijos kariuomenės oro pajėgas, pavyzdžiui, parengti savotiškas ginklavimosi varžybas.

Taip pat įdomu, kad Lenkijoje atsinaujino debatai, kuriuose svarstoma, ar sistema yra naudinga arba būtina, ir kad naujasis Lenkijos ministras pirmininkas arba bent Lenkijos užsienio reikalų ministras surado drąsos pakalbėti apie tai su Rusija. Mes iš visos širdies tai palaikome.

Situacija Čekijoje yra kiek kitokia. Mums susidarė įspūdis, kad sistemą ir čekų indėlį į ją bandoma įtvirtinti prieš žmonių valią, nes manau, kad 70 % čekų yra nusistatę prieš šios sistemos vystymą. Todėl būgštauju, kad yra rengiami veiksmai skubiai priimti sprendimus šiais metais, sudaryti sutartis su Lenkija ir Čekija prieš ateinant į valdžią Jungtinėse Valstijose – tikėkimės – naujai vyriausybei. Mes žinome, kad demokratai yra gana skeptiški dėl oro raketų sistemos vystymo.

Bet kuriuo atveju tikimės, kad Taryboje vyks diskusija, ir raginame labai rimtai svarstyti šį klausimą. Jei šis projektas bus patvirtintas, jis neišvengiamai turės poveikį mūsų ir taip komplikuotiems santykiams su Rusija. Visuomenė yra sunerimusi. Mes susiduriame su naujomis ginklavimosi varžybomis, ir yra nemažai kitų dalykų, apie kuriuos, mūsų nuomone, Europos Parlamentas turi aiškiai pasisakyti. Mes taip darėme anksčiau ir turėtume ir toliau taip daryti.

Manau, kad mūsų pagrindinis vaidmuo yra išsiaiškinti, ar tai naujų ginklavimo varžybų pradžia, ar tai iš tikrųjų pagerins saugumą ir ar tikrai padės kovoti su „valstybėmis neklaužadomis“. Vis dar nesu įsitikinęs, kad iraniečiai parengs raketų paleidimo įrangą taip greitai, kaip mano amerikiečiai. Yra ir kitų dalykų, apie kuriuos gavome prieštaringos informacijos. Todėl tikiuosi, kad galime pratęsti čia, Parlamente, diskusiją šiuo klausimu bei stebėti, kas vyksta Čekijoje ir Lenkijoje. Mano grupė ir toliau pasisako prieš sistemą.

  Anneli Jäätteenmäki, ALDE frakcijos vardu. – (FI) Gerbiamasis Pirmininke, didžiausią grėsmę žmonijai kelia ne tai, kad branduoliniai ginklai patenka į kitas valstybes. Tikroji problema yra branduolinių ginklų egzistavimas apskritai. Mūsų požiūryje į priešraketinės gynybos sistemas ir kitas branduolinių ginklų sistemas yra galimas vienintelis etiškas ir ilgalaikis pasirinkimas – atsisakyti jų naudojimo. ES taip pat turėtų laikytis naujų ginklavimąsi kontroliuojančių sutarčių ir aktyviai siekti pradėti nusiginklavimo procesą.

Amerikos priešraketinės gynybos sistema padidintų branduolinio karo riziką. Lenkijai ir Čekijai planuojamas branduolinis skydas yra paremtas prielaida, kad branduolinį karą galima laimėti. Jungtinių Valstijų naudojama tokio tipo priešraketinė gynyba radikaliai skiriasi nuo ankstesnės atgrasymo politikos, nes tos gynybos tikslas buvo neleisti vienai valstybei atkeršyti kitai valstybei. Tokiu būdu tapo panaikintas ankstesnis atgrasymo poveikis, kurį sukeldavo branduolinis ginklavimasis. Todėl dingsta baimės balansas. Štai kodėl JAV priešraketinė sistema Lenkijoje ir Čekijoje kelia didžiulį susirūpinimą visai Europai ir jos valstybėms narėms. Esant tokioms aplinkybėms, yra svarbu, kad ES aptartų šį klausimą ir praneštų piliečiams apie susirūpinimą keliančius dalykus. Mes iš tiesų turėtume čia taip pat apsvarstyti, ar tai sustiprins saugumą Europoje ir Europos gynybą, o gal tai duos priešingą rezultatą, ir naujoji sistema iš tikrųjų susilpnins saugumą Europoje.

  Ģirts Valdis Kristovskis, UEN frakcijos vardu. – (LV) Ponios ir ponai, kartais prezidento Putino retorika primena mums, kad Rusija gali nukreipti savo raketas į Europą. Tai patvirtina, jog yra tam tikras strateginis balansas tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos. Tačiau tokio balanso tarp Europos ir Rusijos nėra. Jo negali užtikrinti ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos „branduoliniai skėčiai“. Todėl manau, kad būtų teisinga paklausti, kaip gali būti užtikrinta ne Jungtinių Valstijų, bet Europos bendra priešraketinė gynyba. Ar mes aptarinėjame šiuos klausimus tik todėl, kad Jungtinės Valstijos rūpinasi savo gynyba? P. Ferrero-Waldner, Komisijos ir Europos Sąjungos nariams nekyla nė mažiausio susirūpinimo dėl šios gynybos formos. Ar manote, kad tik Jungtinėms Valstijoms, NATO ir dar kelioms valstybėms narėms yra normalu kartu priimti sprendimą šiuo klausimu? Manau, kad Europos Sąjunga turėtų suformuluoti nedviprasmišką požiūrį, kurį po to reiktų įgyvendinti kartu su NATO ir Jungtinėms Valstijoms. Priešingu atveju mums nevertėtų švaistyti čia savo laiko, nes viską nuspręs NATO.

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Gerbiamasis Pirmininke, Ministre, Komisijos nare, pripažįstu, kad tai neabejotinai nauja Europos politika. Ji primena man mano sūnaus elgesį, kai jis buvo ketverių metų amžiaus. Kai jo kas nors paklausdavo: „Kur tu?“, jis uždengdavo rankomis akis ir sakydavo: „Manęs čia nėra“. Būtent tai mums ir sako Komisija: „Mūsų čia nėra. Tai nesusiję su mumis ar su Europa“.

Verts/ALE frakcijos vardu. – Atsiprašau, bet tai visiška nesąmonė. Turime dabar nuspręsti, ar mes norime bendros Europos užsienio ir saugumo politikos. Mes netgi turime naują sutartį, suteikiančią mums atskirą užsienio ministrą, kuriam tenka atsakomybė už bendrą užsienio ir saugumo politiką. Turėdami bendrą užsienio ministrą, mes neabejotinai turime apsvarstyti šiuos dalykus Europos lygiu, o ne kaip atskiros vyriausybės aptarti savo šalių saugumą su kitomis atskiromis vyriausybėmis, arba kaip p. von Wogau, kuris tvirtina, kad Europai kyla grėsmė iš Irano ar dar dievai žino kokių kitų valstybių. Aš nepritariu šiam požiūriui, ir mes bent jau turime aptarti šiuos dalykus Europos lygiu. Negalime tiesiog pasakyti, kad amerikiečiai įsitvėrė kažkokio neapgalvoto plano, kad George’as Bushas po šešių mėnesių nebebus savo poste, todėl jie galbūt atsisakys savo neapgalvoto plano, o mes, europiečiai, neturime su tuo nieko bendro.

Labai skeptiškai žiūrime į šią visą priešraketinės gynybos strategiją, bet esame tvirtai įsitikinę, kad apsvarstyti šį klausimą yra tiesiog mūsų, europiečių, pareiga. Sprendimas neturi būti paliekamas lenkų ar čekų nariams arba kurios nors kitos atskiros tautinės grupės nariams – rytoj rumunams ir bulgarams, poryt siciliečiams ar dar kam nors. Ne, mes turime bendrą interesą priimti sprendimus dėl mūsų saugumo. Tai iš esmės yra išdėstyta Sutartyje, kurią jūs ratifikavote ir kurią mes ketiname ratifikuoti, bendros užsienio ir saugumo politikos nuostatose. Taigi šis klausimas turi priklausyti Europos Sąjungai. Sprendimas neturi būti priimamas dvišaliu susitarimu tarp Lenkijos ir Jungtinių Valstijų arba tarp Čekijos ir Jungtinių Valstijų. Tai Europos lygio sprendimas. Tai yra Europos problema ir mes turime rasti europinį sprendimą.

  Vladimír Remek, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Ponios ir ponai, man malonu, kad Amerikos priešraketinės gynybos priemonių įrengimas Čekijoje ir Lenkijoje, t. y. Europos Sąjungos teritorijoje, yra aptariamas Europos Parlamente, kuris yra pati demokratiškiausia institucija, nes jį tiesiogiai renka Sąjungos piliečiai, kuriuos ir paveikia ši svarstoma problema.

Šiame kontekste norėčiau pabrėžti, kad mane remia kolegos iš GUE/NGL frakcijos ir aš taip pat remiuosi savo kaip karinio eksperto patirtimi, bet svarbiausia, kad mane remia dauguma piliečių mano valstybėje, kurioje 70 % gyventojų pasisako prieš Amerikos radarų sistemos įrengimą.

Amerikos priešraketinė gynyba yra pristatoma mums kaip gynybos skydas, tai kodėl Čekijai, pavyzdžiui, buvo neleidžiama parduoti Kinijai „Tamara“ pasyvios radarų nustatymo sistemos be aktyvių karinių komponentų? Buvo pateiktas paaiškinimas, kad Kinija įgautų neadekvatų pranašumą savo santykiuose su kitomis valstybėmis. Ar tai nėra manipuliacija žodžiais? Ar tikroji problema dėl radaro statymo Čekijoje taip pat nėra susijusi su pranašumo įgijimu? Net ir ne specialistas gali suprasti, ką kariai žinojo daug metų iki Hanibalo: skydas kario rankoje yra priemonė geriau ir efektyviau naudoti kardą.

Kalbama apie padidėjusį saugumą, bet ar svarstomas klausimas iš tiesų nėra susijęs su padidėjusia saugumo rizika? Logiškai seka tik viena išvada, kad mes iškart tapsime taikiniu numeris vienas galimiems priešininkams. Mums sakoma, jog turėtume padaryti paslaugą JAV, kad įrodytume, jog esame geri sąjungininkai. Kanada tokios paslaugos nesuteikė A ji tapo bloga JAV sąjungininke? Ar kartais nėra taip, kad Kanada išmoko pamoką iš specialiai sukurto pateisinimo kariniams veiksmams Irake?

Mes stebimės Rusijos reakcija. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad JAV vienašališkai pasitraukė iš Antibalistinių raketų sutarties ir veikia pagal savo pačių interesus, ši reakcija nėra nelogiška. Ar Jungtinės Valstijos gerai jautėsi prieš keliasdešimt metų dėl artimo sovietų raketų išdėstymo Kuboje?

Neabejotina, kad JAV yra supervalstybė, ir jos požiūrių, pasiūlymų ir prašymų negalima tiesiog nušluoti nuo stalo. Tačiau jei mums iš tiesų rūpi didesnis saugumas, ypač Europoje, tuomet kelias į jį eina sudėtingesniu taku per derybas ir susitarimus, o ne vienašaliais žingsniais. Ši atsakomybė tenka ne vien didiesiems žaidėjams – JAV ir Rusijai, bet taip pat ir Europos Sąjungai.

  Jana Hybášková (PPE-DE). – (CS) XXI amžiaus pradžioje labai paplito vidutinio ir vidutinio-tolimojo paleidimo raketos. Deja, neturėdami tarptautinės saugumo sistemos, šį plitimą galima sustabdyti tik efektyvia gynyba.

Efektyvi gynyba yra pirmaeilė ES valstybių narių teisė. Šiuo metu vykstančios Prahoje SOFA derybos yra teisėta Čekijos teisė. Kadangi Čekijos teritorijoje esantis radaras užtikrins saugumą daugeliui Europos valstybių ir kadangi tai bus pirma galimybė Čekijai, kuri buvo okupuota daug metų, aktyviai prisidėti prie Europos saugumo, Čekijos vyriausybė turi būti ypač atsakinga savo veiksmuose.

Priešraketinė gynybos sistema turi būti patikima ir apsauganti bei turi užtikrinti saugumo nedalumą. Taigi mes laukiame informacijos apie Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame turi būti priimtas sprendimas dėl papildomos LTBMD sistemos konstravimo. Derybų perkėlimas į NATO garantuoja nedalumo įgyvendinimą. Amerikos, Lenkijos, Čekijos ir Rusijos derybų užduotis yra aiškiai pareikšti, kad tai yra vien gynybinė sistema.

Pabaigoje norėčiau aptarti efektyvumą. Atsižvelgiant į tai, ką žinome apie Irano bandymus lapkričio mėnesį, turime suprasti, kad mums tenka bendra atsakomybė. Mums negalima sugriauti savo bendros gynybos efektyvumo ginčijantis dėl to, ar mes apskritai turime gintis.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Leiskite man pasinaudoti šia vienos minutės kalba, kad paraginčiau Europos Sąjungos Tarybą ir vyriausiąjį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai apsvarstyti Amerikos priešraketinės gynybos sistemą Europos lygiu.

Amerikos priešraketinės gynybos sistemos įrengimas yra visai Europai svarbus klausimas. Tai nėra vien čekų, lenkų ar amerikiečių reikalas. Pavojuje atsiduria ir Europos Sąjungos vidaus santykiai, ES ir NATO santykiai, ES ir JAV santykiai bei ES ir Rusijos santykiai. Todėl prašau įtraukti šį klausimą į Tarybos dienotvarkę.

Kas dėl Čekijos, norėčiau paminėti vieną faktą: 70 % Čekijos piliečių pasisako prieš šią sistemą. Trys ketvirčiai Čekijos piliečių nori, kad būtų surengtas referendumas šiuo klausimu. Čekijos vyriausybė nebendrauja su visuomene, Čekijos vyriausybė neinformuoja Čekijos parlamento narių, Čekijos vyriausybė viską daro Čekijos gyventojams už nugarų. Tai svarbu žinoti ir tai turi būti pabrėžta Europos Sąjungos Taryboje.

  Janusz Onyszkiewicz (ALDE). – (PL) Gerbiamasis Pirmininke, gal galėčiau pirmiausia priminti visiems, kad priešraketinės gynybos skydo klausimas nėra susijęs vien su Lenkija ir Čekija: jis taip pat susijęs ir Jungtine Karalyste bei Danija, nes abiejose šiose valstybėse esantys įrengimai taip pat bus įtraukti į sistemą. Taigi nekalbėkime vien apie Lenkiją ar Čekiją.

Antra, noriu pabrėžti, kad priešraketinės gynybos skydas ir jo dalį sudarantys įrengimai netaps magnetu teroristams. Teroristai smogia į neapsaugotus taikinius, o ne į gerai ginamas karines bazes.

Galiausiai trečias dalykas. Europos Sąjunga nėra karinė sąjunga. Galbūt verta dėl to apgailestauti, bet tai faktas, ir naujoji Lisabonos sutartis nieko nepakeičia šiuo klausimu. Esant tokioms aplinkybėms, už gynybą atsakomybė tenka arba NATO, arba valstybėms, nusprendusioms neprisijungti prie aljanso ir norinčioms gintis atskirai. Akivaizdu, kad NATO organizacijoje turi vykti diskusija apie tai, kaip ši sistema turėtų būti priderinta prie kitų sistemų, kurias ketina plėtoti NATO. Tai labai svarbus dalykas. Nepamirškime, kad 21 Europos Sąjungos valstybė yra NATO narė.

  Milan Horáček (Verts/ALE). – (DE) Gerbiamasis Pirmininke, vienas žymiausių antikarinių romanų, parašytas Jaroslavo Hašeko, yra apie gerąjį kareivį Šveiką. Tačiau Komisijos ir Tarybos užimta pozicija nustelbia Šveiką, ji taip pat pralenkia Franzą Kafką ir netgi pralenkia bet kurį strutį. Mes negalime laikytis šios politikos slėpti savo galvą į smėlį. Mes turime aptarti šį klausimą tarpusavyje Europos Parlamente, bet taip pat būtinai turime jį aptarti su NATO nariais. Turime aptarti jį su čekais, lenkais ir rusais. Tai yra svarbus procesas, kurį reikia vykdyti visos Europos mastu.

  Tobias Pflüger (GUE/NGL). – (DE) Pone Pirmininke, planuojamos antiraketinės sistemos techninė funkcija yra atimti priešui antrosios atakos galimybę – dėl šito nėra jokios abejonės. Kitaip tariant, tai irgi puolimo sistema. Į tai reikia atsižvelgti debatuose. Nesvarbu, ar raketinė sistema sukurta Jungtinių Valstijų, NATO kartu su Jungtinėmis valstijomis ar dalyvaujant kokioms nors kitoms šalims, ji vis vien lieka ginklavimosi programa. Man svarbiausias dalykas yra tai, kad Europos Sąjunga nesugeba prieiti bendros pozicijos šiuo klausimu. Šiuo požiūriu bendra Europos Sąjungos užsienio ir saugos politika išstatyta pajuokai. P. Cohn-Bendit gali cituoti Reformos Sutartį „kol karvės pačios grįš namo“ – t. y. kol dabartinė situacija tęsis neturint jokios bendros pozicijos, ir Sąjunga paprasčiausiai liks klouno vietoje.

Tai, ką turime padaryti – aiškiai pasakyti, kad nenorime šios antiraketinės sistemos. Iš tiesų, labai aiški Europos Parlamento dauguma aiškiai sako “ne” šiai sistemai. Europos šalyse, įskaitant Čekijos Respubliką, visuomenė ryžtingai priešinasi antiraketinei sistemai ir, žinoma, Lenkijos Vyriausybė neabejotinai patobulino savo ankstesnę poziciją. Dėl šių priežasčių norėčiau pasidžiaugti, kad priėmėme rezoliuciją, kurioje Rūmai aiškiai atmeta šią raketinę sistemą.

  Jan Zahradil (PPE-DE). – (CS) Leiskite padėkoti Tarybai, kuriai pirmininkauja Slovėnija ir Komisijai, kurią atstovauja komisijos narys Ferrero-Waldner, už ištikimybę Europos Sąjungos Sutarčių tonui. Pagal Sutartis, šie klausimai yra visiškai valstybių narių kompetencijoje. Paminėčiau, kad net nauja Lisabonos Sutartis aiškiai nurodo, kad nacionalinio saugumo klausimai yra išimtinai atskirų ES valstybių narių kompetencijoje.

Esu įsitikinęs, kad Europos saugumas yra nedalomai susijęs su viso Europos – Atlanto regiono saugumu, o situacijoje, kai Europos Sąjunga nepajėgia apginti savo narių nuo naujų rizikų, tiek finansinių, tiek technologinių, ši sąsaja tampa gyvybiškai svarbia.

Atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, kuri čia buvo paminėta keletą kartų, galiu tik pridurti, kad tie, kurie remiasi nuomonių apklausomis ir reikalauja referendumo, yra dažnai tie patys žmonės, besipriešinantys referendumui kitu labai svarbiu klausimu - naujai Europos Sutarčiai.

  Oldřich Vlasák (PPE-DE). – (CS) Ponios ir ponai, leiskite man susumuoti argumentus.

Iš esmės šis klausimas - ne vien apie Čekijos Respublikos ir Lenkijos, o apie visos Europos saugumo pagerinimą. Derybos dėl šios sistemos pozicionavimo yra kiekvienos valstybės narės atsakomybė. Panašios sistemos egzistuoja ir kitose šalyse, ir Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Šiandieną kalbėjusieji aiškiai pabrėžė, kad esama realaus pavojaus. Turime suvokti, kad kilus saugumo klausimui, spręsti reikia greitai. Tokiuose sprendimuose gali būti priimamos ir prevencinės priemonės. Tik būdami pasirengę ir stiprūs, galime priversti agresorius derėtis ir laikytis saugumo reikalavimų.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad visiškai atmetu išreikštą nuomonę, kad Čekijos Vyriausybė neva nebendravo su savo piliečiais dėl šios sistemos. Informacinė kampanija buvo vykdoma keletą mėnesių.

  Miloslav Ransdorf (GUE/NGL). – (CS) Norėčiau nurodyti keletą dalykų, susijusių su šiuo klausimu.

Pirmasis klausimas yra susijęs su 1997 m. gegužės mėn. Steigimo aktu, sudarytu tarp NATO ir Rusijos Federacijos. Šiame Akte abi šalys abipusiai pasižadėjo atsisakyti jėgos ir netgi grasinimų Europos kontinente. Jeigu šis Aktas tebegalioja, tuomet jis faktiškai pašalina galimybę susidaryti tokiai situacijai, kokią mes dabar aptarinėjame, mūsų žemyne.

Antrasis klausimas yra susijęs su Helsinkio Procesu. Susitarimų, Deklaracijos signatarai, iškilmingai pasižadėjo Helsinkyje sumažinti militaristines sistemas Europoje. Mano nuomone, karinių sistemų Europos kontinente sumažinimas turėtų tęstis.

Trečiasis klausimas yra susijęs su bazių skaičiumi. Amerikos bazių esama 18-oje Europos šalių. Jeigu įskaičiuosime ir naujas, bendras skaičius išaugs iki 20. Taigi, patvirtinsime Zbigniew‘o Brzeziński’o žodžius, kad Europos Sąjunga yra de facto Amerikos protektoratas.

Ketvirtasis klausimas yra susijęs su visos sistemos tikslu. Manau, jis yra pakankamai aiškus: užtikrinti žvalgybos aprėptį ir žvalgybos kontrolę visame Europos žemyne.

  Urszula Gacek (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, ministras pirmininkas Tusk‘as jautriai reaguoja į jo Europos kaimynų argumentus. Galimas Lenkijos dalyvavimas Amerikos projekte neturi tapti nesusipratimų su pačia Sąjunga šaltiniu. Naujoji Lenkijos vyriausybė vertina gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau žino, kad Lenkija visų pirma yra Europos šeimos narė.

Lenkija taip pat paiso Rusijos sąlygų ir ramiai reaguoja nepaisydama to šiurkštaus tono, kuriuo bendrauja kai kurie Rusijos ginkluotųjų pajėgų atstovai. Šiuo metu, kai Europos Sąjunga neturi bendros užsienio ir saugos politikos, galutinis Lenkijos sprendimas dėl raketinės gynybos skydo elementų dislokavimo jos teritorijoje bus jos suverenus sprendimas. Lenkija vertina skirtingas nuomones ir nesipiktina kritika.

Ponios ir ponai, mes raginame gerbti mūsų poziciją, kuri pirmiausiai ir geriausiai garantuos mūsų piliečių saugumą.

(Plojimai)

  Janez Lenarčič, Einantis Prezidento pareigas. − Noriu padėkoti p. Cohn-Bendit, kad priminė mums faktą jog vakar Slovėnija buvo antroji valstybė narė, ratifikavusi naująją Lisabonos Sutartį. Tačiau Sutartis dar neįsigaliojo. Kaip žinome, dar 24 šalys turi ją ratifikuoti, o pirmininkaujanti Slovėnija tikisi, kad Valstybės laiku ratifikuos naująją Lisabonos Sutartį ir ji įsigalios iki suplanuoto galutinio termino.

Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinės prielaidos, kuriomis grindžiamas Europos saugumas ir gynybos politika, nebus smarkiai pakeistos. Ypač pabrėžtina, kad Sutartis nepakeis fakto, kad ši politika grindžiama nacionaline kompetencija, kurią valstybės narės išlaikė nacionalinio saugumo ir gynybos srityse.

Europos Sąjunga jau turi Europos saugumo ir gynybos politiką, kurioje jau numatytas ir diskusijų Taryboje planas. Antraip, šios diskusijos įvyks pagal Tarybos numatytą planą, tačiau tai jau nedaug priklausys nuo pirmininkavimo, kurio pageidauja valstybės narės. Leiskite jus patikinti, kad Taryba bus išsamiai informuota apie šiandienos debatus ir jų metu pareikštus požiūrius.

  Prezidentas. − Debatai baigiami.