Posėdžio stenograma

Antradienis, 2008 m. vasario 19 d. - Strasbūras

9. Svarstymai dėl Europos ateities (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau numatyta svarstyti Europos ateitį; debatuose dalyvaus Švedijos Ministras Pirmininkas, Europos Tarybos narys.

Ponios ir ponai, kviečiu pasveikinti šį ypatingą posėdį. Ypač šiltai noriu pasveikinti poną Fredrik Reinfeldt, Švedijos Ministrą Pirmininką. Välkommen till Europaparlamentet! Sveikinu!

(Plojimai)

Ministre Pirmininke, man ir mums visiems labai malonu pasveikinti jus šiandien pirmą kartą Europos Parlamente, kur diskutuosime Europos Sąjungos ateities klausimais.

Ką tik galerijoje mačiausi su Simeon Sakskoburggotski, buvusiu Bulgarijos Ministru Pirmininku. Šiltai sveikinu atvykus į Europos Parlamentą.

2007 m gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašyta sutartis atveria Europos Sąjungai naujų galimybių. Po daugybės diskusijų metų pagaliau galima džiaugtis sutartimi, atitinkančia išsiplėtusios Europos Sąjungos poreikius, leidžiančia pateisinti Europos piliečių viltis ir lūkesčius demokratinių procedūrų keliu. Nauja sutartis ne tik suteiks daugiau viešumo Sąjungos veiklai, kas visada buvo svarbu Švedijai; kova su klimato kaita taps nauju Europos Sąjungos tikslu, o tai sritis, kurioje Švedija jau gali pasigirti apčiuopiama sėkme. Jūsų šalis, Ministre Pirmininke, gali deramai didžiuotis savo pirmaujančiu vaidmeniu Europoje atsinaujinančios energijos šaltinių panaudojimo srityje. Europos Sąjungoje būtina imtis vieningų veiksmų prieš klimato kaitą, kad visi kartu galėtume suvaidinti pagrindinį vaidmenį šioje kovoje. Tik praeitą savaitę Jungtinės Tautose įsitikinau, kokias didžiules viltis JT sija su Europos Sąjunga, taip pat su Europos Parlamentu, kaip įstatymų leidimo institucija.

Lisabonos sutartis suteikia priemonių siekti tikslų, kurie svarbūs mūsų ateičiai, ir nedelsiant vykdyti reformas, būtinas šiam tikslui pasiekti. Kaip ir jūs, Ministre Pirmininke, Europos Parlamentas tvirtai tiki, kad nauja sutartis turi pradėti galioti 2009 m. sausio 1 d. Dėl to Europos Parlamentas džiaugėsi, galėdamas išgirsti Švedijos Parlamento, Riksdago, pranešimą apie ketinimus ratifikuoti sutartį iki 2008 m. lapkričio mėn.

Jei ratifikavimo procesą visos 27 valstybėse narėse pavyks sėkmingai baigi laiku, Švedija, pirmininkaudama Tarybai 2009 m. antroje pusėje, galės priimti pagrindinius ateities iššūkius naujoje institucijų struktūroje. Švedija ves mus į naują Europos integracijos sritį. Remdamiesi nauja sutartimi ir su naujai išrinktu Europos Parlamentu, nauja Taryba ir Švedija, kaip pirmininkaujančioji valstybė, pradės naują sustiprinto bendradarbiavimo skyrių.

Tikimės, kad Švedija duos stiprius impulsus, sprendžiant tokius klausimus kaip energetinė sauga, klimato kaita, nuolatinis Sąjungos Šiaurės dimensijos vystymasis ar ES strategija dėl Baltijos jūros. Todėl mes entuziastingai laukiame jūsų pastabų apie tolesnę Europos Sąjungą. Ministre Pirmininke, dabar kviečiu jus kreiptis į Europos Parlamentą.

  Fredrik Reinfeldt, Švedijos Ministras Pirmininkas, Europos Tarybos narys. − (SV) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, man labai didelė garbė šiandien būti čia. Kaip buvo minėta, nesu čia buvęs su tokiais įgaliojimais, kokius turiu dabar. Nesu buvęs šioje salėje, bet dar būdamas jaunas politikas Strasbūre priėjau prie Europos Parlamento, svajodamas, kad išauš diena, kai mano šalis jam atstovaus. Žinau, ką reiškia svajoti apie tokią vietą – šiandien tuo, be abejo, galiu pasidalyti su dauguma iš jūsų.

Todėl man didelė garbė pasinaudoti šia proga ir šiai asamblėjai pristatyti kai keletą minčių Europos klausimais.

Kai kurie įžvalgūs politikai po Antrojo pasaulinio karo suprato, kad vienintelis taikos išsaugojimo būdas yra apjungti Europos valstybes į tam tikrą Europos integravimo formą. Ir tada, ir šiandien Europos integracija turi turėti aiškią viziją. Turime kelti fundamentalius kausimus: kur einame ir kaip ten pateksime?

Pasaulis sparčiai kinta, o mes keičiamės kartu su juo. tampame vis labiau vieni nuo kitų priklausomi. Todėl turime išsiaiškinti fundamentaliuosius principus.

Mūsų Europos integracijos modelis turi būti tvirtas, kad nei fanatiškas nacionalizmas, nei religinis fanatizmas nekeltų grėsmės Europos taikai ir stabilumui.

Neturime baimintis stiprios Europos. Atvirkščiai – turime bijoti silpnos Europos. Stipriai Europai tenka didesnė atsakomybė už globalias problemas. Stiprioje Europoje ekonominė plėtra derinama su klimatui palankia politika. Stiprioje Europoje atsižvelgiama į pagrindinius gyventojų interesus. Vieninga Europa – ir tai verta pasakyti tokiu momentu kaip šis – drįsta pateikti Kosovui aiškią Europos perspektyvą.

Švedijos Vyriausybė tiki Europos galimybėmis. Kaip minėjau, Švedija turi užimti aiškią ir neginčijamą vietą Europos integracijos srityje. Kadangi dabartinė vyriausybė vadovauja nuo 2006 m. rudens, mes taip pat pastebėjome, koks populiarus Švedijoje Europos Sąjungos palaikymas.

Yra tokių, kurie teigia, kad tai sėkmės klausimas. Jiems aš sakau: kuo daugiau dirbsite, tuo sėkmingesni būsite. Ir mes, žinoma, dirbome. Jau 1962 m. mano partija vietos rinkimuose dalyvavo su kampanija, kurios šūkis „Taip – Europai“. Teko laukti 33 metus, kol galėjome iš tikrųjų išsiųsti narius į Europos Parlamentą.

Atrodo, kad po kelerių metų intensyvaus sutarties svarstymo, galime atsipūsti. Kanclerė Merkel atliko milžinišką darbą, padėdamas spręsti šias problemas. Noriu išreikšti ypatingą padėką Ministrui Pirmininkui Sócrates, kuris meistriškai vadovavo, kad sutartis būtų pasirašyta. Lisabonos sutartis sukuria geresnes sąlygas atviresnei, efektyviai ir dinamiškai Europos integracijai. Tačiau visų svarbiausia, kad siūlomos naujos galimybės diskutuoti ateičiai svarbiais klausimais: apie klimatą ir energiją, darbą ir ekonominę plėtrą, demografiją, migraciją ir ES vaidmenį tarptautinėje arenoje. Ketinu išreikšti keletą minčių kiekvienu iš šių klausimų.

Noriu dirbti modernios Europos, pritaikytos gyventojų perspektyvai, labui.

Visi siekiame, kad sutartis galiotų nuo 2009 m. sausio 1 d. Kaip Pirmininkas minėjo, Švedija ratifikuos sutartį 2008 m. rudenį. Po 18 mėnesių Švedija taps ES pirmininkaujančia valstybe. Laukia įdomus pirmininkavimo darbas su naujai išrinktu Europos Parlamentu, nauja Komisija ir naujomis vadovavimo pozicijomis, sukurtomis Lisabonos sutartimi.

Tikiuosi, kad visais šiais klausimais pavyks glaudžiai bendradarbiauti su Europos Parlamentu.

Vieni iš svarbiausių klausimų Švedijos pirmininkavimo ES metu bus susiję su klimatu ir energija, Hagos programa, darbu ir ekonomine plėtra, Baltijos jūros problemomis ir globaliu ES vaidmeniu. Mes jau intensyviai rengiamės darbui. Būsime pasiruošę ir netikėtumams.

Kitaip tariant, reikalingas labai didelis lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos, kuri nepaisant nieko gali turėti įtakos procesui.

Klimato ir energijos klausimai yra vieni svarbiausių iššūkių, kuriuos visuomenei šiandien tenka priimti. Jaučiami didelę atsakomybę prieš ateities kartas, todėl reikia sukurti sėkmingą, ilgai ir nuosekliai vystomą strategiją. Turime intensyviai dirbti, siekdami tarptautinio susitarimo 2009 m. gruodį Hagoje vyksiančiame JT aukščiausiojo lygio susitikime.

Dėl istorinių sprendimų praėjusių metų pavasario Taryboje ES tenka vadovaujantis vaidmuo. Bet ES negali viena prisiimti šios atsakomybės. Reikės glaudžiai bendradarbiauti su daugybe kitų šalių, įskaitant Indiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją ir Jungtine Valstijas.

Kai kurie skaičiavimai rodo, kad bendrasis pasaulinis energijos poreikis ne mažėja, o didėja ir iki 2030 m. gali padidėti net 50 %. Žinoma, kalbant apie klimato kaitą, svarbiausia yra nustatyti, kaip bus sprendžiamos problemos, susijusios su šiuo numatomas energijos poreikio augimu.

Visų prima turime atsakyti, kaip efektyviau taupyti energiją ir kaip efektyviau ją panaudoti? Bet su klimato kaita susiję iššūkiai taip pat reikalauja suformuoti naują politinį požiūrį. Privalome išsklaidyti mitą, kad plėtra yra aplinkos priešas.

Švedija gali būti priešingos praktikos pavyzdys. Nuo 1990 m. Kioto mūsų ekonomika išaugo 44 %, o šiltnamio efekto dujų tuo pačiu metu buvo išmetama devyniais procentais mažiau. Mes investavome į tyrimus ir naujas technologijas, taip pat peržiūrėjome mokesčius ir nuostatas. Taip buvo suformavome strategiją, kurioje aplinka tapo pradiniu tašku naujoms įmonėms ir naujoms specialybėms.

Esu įsitikinęs, kad galime įgyvendinti tikslus, numatytus ES klimato ir energijos pakete. Bet turime imtis tinkamų politinių veiksmų, kad paskatintume visuomenę ir įmones atlikti teisingus pasirinkimus.

Aplinkos užteršimo kaina yra labai didelė, o apdovanojimai už sprendimus be anglies dioksido yra viliojantys.

Kaip daugelis minėjo, jau egzistuoja žaliosios technologijos. Vyriausybės turi jausti didelę atsakomybę už perėjimą, kurį reikia atlikti. Tai turi jausti ir paprasti žmonės. Turime vertinti tai, kaip tam tikrą paktą tarp vyriausybių ir visuomenės, siekiant palaikyti aplinkai draugiškas alternatyvas. Taip padidinsime kompensaciją aplinkai draugiškesnės visuomenės labui. Visi sieksime, kad tai būtų naudinga.

Kalbant apie Lisabonos strategiją, Jungtinės Valstijos šimtą metų buvo laikomos didžiausia pasaulio ekonomika. Nuo šiol nauji dalyviai daro įtaką pasaulio ekonomikai. Indijos ir Kinijos ekonomikų lygiai auga labai greitai. Globalizacija sukėlė teigiamų poslinkių daugelyje pasaulio dalių. Globalizacija yra demokratijos varomoji jėga; daug dėmesio skiriama skirtumams tarp atvirų ir uždarų visuomenių. Bet globalizacija sukelia ir konkurenciją.

Strategijos, užtikrinusios darbą, saugumą ir klestėjimą vakar, turi būti nuolat modifikuojamos, kad sėkmė būtų garantuota ir rytoj.

Šiandien trečdalis Europos darbinio amžiaus gyventojų neįtraukti į darbo rinką. Tokia situacija nėra pageidaujama. Turime didinti darbo vietų skaičių ir kovoti su neužimtumu. Reikia reformuoti nacionalines darbo rinkas. Reikia investuoti į švietimą ir ugdymą. Kadangi Sąjungos ekonominė integracija užima vis tvirtesnes pozicijas pasaulyje, sėkmė ir trūkumai – jie taip pat egzistuoja – įgyvendinant nacionalines reformas nėra vien vidaus reikalas – tai susiję su mumis visais.

Ateities Europos suklestėjimą lemia tai, kaip mums, valstybėms narėms, pavyks kartu sukurti geresnes pasinaudojimo galimybėmis ir globalizacijos uždavinių įgyvendinimo sąlygas. Negalima pamiršti, kad šis klausimas susijęs su demografinėmis tendencijomis ir sienų nepaisančiai iššūkiai aplinkos srityje.

Pažangi ES energijos ir aplinkos strategija yra būtina, norint užtikrinti ilgalaikį ir nuoseklų vystymąsi ir tuo pačiu Europos suklestėjimą. Be to, tai svarbus mūsų ateities konkurencingumo veiksnys.

Vadovaudamasi Lisabonos strategija dėl nuoseklios plėtros ir užimtumo ES sukūrė priemones, padedančias įveikti šiuos iššūkius. Strategija sukurta. Deja, ją įgyvendindami nukrypstame į šalį.

Reikia ryžtingai siekti sustiprinti visuotinį ES konkurencingumą, nuolat vykdant struktūrines reformas, investuojant į tyrimus ir atveriant perspektyvas naujoms technologijoms. Reikia imtis ryžtingų veiksmų, siekiant sukurti Europos vidaus rinką ir palankesnę verslo atmosferą. Reikia įsitikinti, kad dirbti verta. Be abejo, daug ką reikia nuveikti nacionaliniame ir Bendrijos lygmenyje. Norėdamas, kad suprastumėte, apie ką kalbu, turiu pavartoti žodį „atviras“ ir „darbo laiko nukreipimas“.

Turime baigti PPO Doha raundą. Tai bus stiprus impulsas viso pasaulio ekonomikos atsigavimui. Turime sukurti pasaulinę prekybos sistemą ir tęsti liberalizavimą, jei norime padidinti Europos konkurencingumą taip, kaip numato Lisabonos strategija.

Tuo pat metu dauguma žino, kad Europoje dvelkia protekcionizmu. Turime tam atsispirti. Protekcionizmas nėra sprendimas. Ilgainiui jis pakenks tiems, ką turėjo apsaugoti. Negalima švaistyti laiko. PPO galimybių langas užsiveria.

Bet kalbėdami apie Lisabonos strategiją neuri skųstis kaip asilas Eeyore iš „Mikės Pūkuotuko“. Stabtelėkime ir pažvelkime į ką tik išgyventą laikotarpį. Pamatysime, kad lydėjo sėkmė ir pavyko progresuoti. Veiksniai, kurie atvedė prie Lisabonos proceso buvo pagrindiniai veiksniai nuo 2005 m. Tai procesas, kuris sustiprino valstybių narių indėlį, leido įgyvendinti tikslus ir pasiekti rezultatų.

Didžiąja dalimi turime būti dėkingi tvirtiems Komisijoms sprendimams ir komisijos pirmininko Barroso pastangoms. Bet taip pat noriu padėkoti ir Europos Parlamentu už kiekvieno jūsų konstruktyvų vaidmenį.

Kaip rasti geriausią būdą ateities iššūkiams priimti? Kaip visiems drauge užtikrinti ilgalaikį Europos klestėjimą, garantuojant nuolatinė plėtrą ir užimtumą? Kaip užtikrinti, kad Europa užims deramą vietą visuotinėje konkurencinėje kovoje? Manau, kad Švedijai pirmininkaujant 2009 m. rudenį bus palankus metas pradėti diskutuoti apie ateities Europos strategiją dėl nuolatinės plėtros ir užimtumo per ateinantį dešimtmetį.

Leiskite pasakyti porą žodžių apie ES biudžetą. Manome, kad jis jo vartojimo terminas jau seniai baigėsi. Biudžetas turi būti pirmąja priemone realizuojant ES tikslus. Tokiu atveju jis tuos tikslus turi geriau atspindėti. Šiandien 40% biudžeto skiriama žemės ūkio subsidijoms. Tai sektorius, kuris garantuoja 2 % Europos užimtumo. Tai neracionalu.

Įsivaizduokite, jei vietoj to turėtume skatinti ES indėlį į mokslą ir vystymąsi, kovą su organizuotu nusikalstamumu, aplinkosaugos problemas ir išorinius santykius. Įsivaizduokite, jei drįstume atvirai diskutuoti apie tai, ką reikia finansuoti ES, o ką nacionaliniu lygiu.

Europoje juntama demografinė tendencija; gyventojai sparčiai sensta. Tai tendencija, dėl kurios mūsų klestinčios sistemos patirs didelį spaudimą ateityje. Keli faktai bus pakankamas įrodymas, kaip greitai tai pakeitė Švedijos veidą. 1913 m., beveik prieš 100 metų, pensijinis amžius Švedijoje buvo 67 metai. nepamirškite, kad tuo metu vidutinė gyvenimo trukmė Švedijoje buvo maždaug 56 metai. Tiesa ta, kad pensijų sistema buvo palanki tiems, kas galėjo pasiekti darbingo amžiaus pabaigą ir dar kelis metus gyventi. Dauguma paprasčiausiai dirbdavo iki mirties. O dirbdavo nuo jaunystės. Dabar, kai pensijinis amžius ankstyvesnis, vidutinė gyvenimo trukmė Švedijoje siekia 80 metų. Iš situacijos, kai dirbome beveik visą gyvenimą, perėjome į tokią, kurioje dabar gimęs švedas gali tikėtis dirbti tik pusė gyvenimo. Neįtikėtinas progresas tik per porą kartų. Bet tai reiškia, kad lieka vis mažiau žmonių, kurie turi išlaikyti vis daugiau žmonių.

Kartu su pastebimu pašalinimu iš darbo rinkos tai sustiprina darbo vietų kūrimo strategijos poreikį. Priimant tokius iššūkius vis daugiau žmonių turi būti užimti, kad būtų palaikoma gerovė. Dabartinio gyvenimo sąlygomis daugiau žmonių didesnę savo gyvenimo dalį turi dirbti. Augantis pagyvenusių žmonių procentas Europoje neatitinka darbinio amžiaus žmonių skaičiaus.

Tokiu atveju reikia kalbėti apie migraciją. Tinkamai kontroliuojama, ji gali būti svarbiu ir faktiškai būtinu elementu, norint palaikyti savo pavadinimo vertą gerovės sistemą. Įsivaizduokite, kas būtų, jei pasitikintys savimi, kupini lūkesčių ir noro įnešti savo indėlį atvykėliai būtų sutinkami siekiant pasinaudoti teigiama energija, kurie jie demonstruoja.

Turime sukurti politines galimybes į Europą atvykusiems žmonėms. Galimybes, leidžiančias greitai įstoti į darbo rinką.

Migracija tapo svarbiu daugumos valstybių narių klausimu. Bet kontroliavimo priemonės ir pakartotino įstojimo sutartys negali būti vienintelis migracijos keliamų iššūkių sprendimas. Tie, kurie galvoja, kad norint išspręsti daugybę įvairių migracijos klausimų, pakanka sustiprinti sienų kontrolę, labai supaprastina problemą. Sienų politika reikalinga – ES ir kilmės šalims.

Švedija palaiko ambicingą tikslą iki 2010 m. įdiegti bendrą Europos prieglobsčio sistemą. Kad ji sėkmingai funkcionuotų, ją kuriant reikia pasitelkti dideles pastangas.

Be to, tolesnį ES išorinių santykių integravimą ir didesnį migracijos ir plėtros politikos suderinimą Švedija taip pat laiko prioritetu. Negalima pamiršti, kad rezultatų pasieksime tik spręsdami su migracijos priežastimis susijusius klausimus, t. y. skurdo ir priespaudos. Čia reikia suformuoti visuotiną požiūrį. Ypač vykstant JT aukšto lygio dialogui apie migraciją.

ES turi suvaidinti svarbų vaidmenį, kad šios idėjos įgytų konkretesnį turinį, ypač, kai kalbama apie efektyvų ir partneryste pagrįstą bendradarbiavimą su Afrikos šalimis, kurioms šis klausimas aktualus.

Mes norime vykdyti ambicingą ir į ateitį žvelgiančią programą 2010–2014 m., kuria bus pakeista Hagos programa. Labai vertiname aktyvų Europos Parlamento dalyvavimą šiame procese.

Tarptautinis terorizmas kelia didžiulę grėsmę mūsų atvirai visuomenei. Teroristų tinklai plečiasi ir tenka pastebėti, kad žmonės vis labiau ima veikti savarankiškai, todėl teroristų puolimus vis sunkiau numatyti.

Organizuotas nusikalstamumas yra vis didėjanti Europos problema. Kai kurios valstybės vis sunkiau savarankiškai susidoroja su rimtais, organizuotais tarptautiniais nusikaltimais. Daugumos organizuotų nusikaltimų pradžia dažnai duodama už ES ribų. Lisabonos sutartis teikia naujas priemones kovojant su terorizmu ir kitais rimtais tarpvalstybiniais nusikaltimais. Čia Europos Parlamentui teks pats svarbiausias vaidmuo. Būtina toliau derinti įstatymus. Būtina toliau siekti, kad būtų abipusiai pripažinti teismo sprendimai. Būtina sustiprinti ES agentūras Europolą ir Eurojustą bei pagerinti keitimosi informacija tarp nacionalinių policijos valdžių sistemą.

Tuo pačiu metu – ir tai svarbu – priimami sprendimai turi būti harmoningi. Sugriežtinę kovos su nusikalstamumu operacijas, turime taip pat sustiprinti asmens teises. Šioje srityje ypač pasitikime Europos Parlamentu. Svarbu ES lygiu susitarti sustiprinti teisinį saugumą nusikaltimo atvejais ir nusikaltimo aukų teises.

Noriu, kad Europa būtų laikoma taikos ir susitaikymo šaukliu, net karo ir konfliktų drumsčiamose pasaulio dalyse. Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, bet, žinoma, ir čia – Europoje.

Švedija inicijavo svarbią diskusiją apie tolesnį bendros Europos saugumo strategijos vystymą. 2009 m. teks daug dirbti, kad būtų įsteigta Europos išorinių veiksmų tarnyba. Ateinančiais metais svarbiausios Europos Sąjungos užduotys turi būti konfliktų Vidurio Rytuose sprendimas. Susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos turi būti grindžiamas abiejų valstybių sprendimu, pagal kurį šalys galėtų gyventi su saugiomis ir pripažintomis sienomis. Turime intensyviau diskutuoti su musulmonų pasauliu. Svarbus tikslas yra formuoti didesnį pasitikėjimą, pagarbą ir supratimą tarp Vakarų ir musulmonų pasaulio.

Siekiama užmegzti glaudesnius ryšius su Rusija visose visuomeninėse srityse. Tikimės, kad pavyks pašalinti likusias kliūtis, kad Rusija galėtų tapti WTO nare. Mums svarbu, kad Rusija taptų modernia, sėkminga ir demokratine šalimi. Deja, poslinkis autoritarinio režimo kryptimi, kurį teko stebėti per pastaruosius kelerius metus, duoda pagrindo manyti, kad judama į kitą pusę. Kelia nerimo galimas tokios tendencijos stiprėjimas.

Vakarų Balkanų situacija tebėra didžiausia ir sudėtingiausia Europos problema. Dar ilgai teks intensyviai dalyvauti padedant kurti valstybę Kosove. Iššūkius, kurių prisiimame, reikia deramai įvertinti. Kosovo ekonominė ir socialinė situacija yra labai sudėtinga. Teks nueiti ilgą kelią, kol jis taps funkcine konstitucine valstybe. Valstybei sukurti reikia laiko – bet turime būti pasirengę suteikti pagalbą. Tai mūsų pareiga. Bet mūsų įsipareigojimai susiję su visu regionu. Svarbu tai akcentuoti, ypač dabar.

Europos krizės sprendimas bus vienas iš svarbiausių ateities Europos užsienio ir saugumo politikos klausimų. Mūsų šalis siekia, kiek įmanoma, aktyviai dalyvauti nuolatiniame Europos saugumo ir gynybos politikos kūrime. Švedija dalyvavo daugelyje ES inicijuotų operacijų. Dabar esame pasirengę dalyvauti ES misijoje Čade.

Stokholmas yra arčiau Minsko, nei bet kurios kitos šiaurinės Švedijos dalies. Baltarusija yra paskutinė Europos diktatūra. Mūsų pareiga yra palaikyti demokratines jėgas toje šalyje.

Raida Baltijos jūros regione yra Europos rūpestis. Aštuonios ir devynių Baltijos valstybių dabar yra ES valstybės narės. Beveik ketvirtadalis ES gyventojų – maždaug 100 milijonų žmonių – patiria Baltijos jūros aplinkos poveikį. Būtina suderinti Europos pajėgas. Tikiuosi, kad Baltijos jūros strategija, kurią Komisija turi parengti prieš Švedijai tampant pirmininkaujančia valstybe 2009 m., atitiks regiono reikalavimus.

Strategiją būtų galima laikyti modeliu, demonstruojančiu, kaip padidėjusioje ES sprendimus sekasi pritaikyti konkrečių regionų poreikiams – taip siekiant galų gale sustiprinti ES kaip vieningą visumą.

Baigdamas noriu pasakyti keletą žodžių apie plėtrą. Visi žinote, kad šis klausimas artimas Švedijos vyriausybei ir Švedijos piliečiams. Plėtra buvo vienu didžiausių ES iššūkių, bet tuo pat metu tai yra ir pagrindinė galimybė.

Besilankantys šalyse, kurios pastaraisiais metais tapo ES valstybėmis narėmis, stebisi, matydami, kaip sparčiai žengiama į priekį ir tikima ateitimi. Deja, girdėti vis daugiau plėtrą kritikuojančių balsų. Kalbėsiu aiškiai: labai neprotinga būtų pamiršti, ko siekiame. Dėl to iškilo Europos integracijos koncepcija.

Jei nesiplėstų, Europa nebūtų tuo, kuo yra šiandien. Nesiplėsdami mes rizikuojama prarasti stabilumą savo gimtajame žemyne. Plėtra yra svarbiausia strateginė priemonė, leidžianti skleisti vertybes, kuriomis grindžiama Europos integracija. Vieną sieną Europoje nugriovėme. Negalime pastatyti kitos, atskiriančios Turkiją ar kitas Europos valstybes. Dabar žinome, kad buvo galima nuveikti kur kas daugiau – arba geriau – sutelkus Europos pajėgas ir dirbant globaliai.

Niekada nereikia manyti, kad Europos integracija yra savaime suprantama. Mums reikia stiprios Europos! Kuria galėtume dar labiau didžiuotis ir visiškai pasitikėti savimi.

Ačiū už dėmesį.

Laukiu susitikimo vasarą, kai ateis mūsų eilė pakeisti ES pirmininkaujančią valstybę narę.

  Pirmininkas. − Ačiū, Ministre Pirmininke. Mums taip pat malonu pastebėti, kad čia Europos Komisijai atstovauja Vicepirmininkė Margot Wallström. Dabar pradėsime svarstymą.

  Joseph Daul, PPE-DE grupės vardu. – (FR) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, kolegos, džiaugiuosi galėdamas PPE-DE grupės vardu pasveikinti Švedijos Ministrą Pirmininką. Fredrik Reinfeldt, jūs esate pirmasis Vyriausybės vadovas, kuris pasidalijo Europos ateities vizija šiuose rūmuose nuo Lisabonos reformų sutarties pasirašymo.

Kalbėdamas PPE grupės narių vardu, noriu pasakyti, kad debatų dėl sutarties ir su ja susijusio demokratinio Sąjungos progreso išvakarėse būtina dar kartą paakstinti stabiliai vykdyti ratifikavimo procesą. Dabar penkios iš 27 valstybių narių sutartį jau ratifikavo. Jie ištarė „taip“ naujoms Lisabonos sutartimi siūlomoms priemonėms, leidžiančioms formuoti Europos ateitį ir suteikti pagrindo gyventojų siekiams. Kuo anksčiau pavyks ratifikuoti, tuo greičiau galėsime taikyti naujas taisykles, kurios užtikrins Europos veiksmų efektyvumą. Svarbiausia tai, kad tuo greičiau savo pajėgas galėsime sutelkti ties bendrosios politikos turiniu. Europa turi greitai priimti sprendimus, susijusius su energija, klimatu, maisto saugumu, imigracija ir gynyba.

Daugiau nei 50 metų politinė šeima, kuriai priklausau, ragino ir palaikė Europos plėtrą. 2009 m. birželio mėn. visuotiniu balsavimu bus patikrintas mūsų atsidavimas Europai, kuriai būdingos bendrosios vertybės, klestėjimas, saugumas ir solidarumas. Tikimės, kad Europa bus pasirengusi priimti šį iššūkį.

Norime matyti konkurencinę Europą, kurioje kuriamos darbo vietos. Norime, kad būtų skatinamas ekonominis augimas ir socialinė plėtra. Europos suklestėjimas turi būti ilgalaikis rūpesnis. Todėl kviečiame eiti nuoseklaus, nuovokaus vystymosi keliu, kreipiant dėmesį į aplinkosaugą ir kovą su klimato kaita.

PPE–DE grupė pasisako už laisvą prekybą – tokio tipo laisvą prekybą, kad skurdžiausiems visuomenės sluoksniams būtų suteikta galimybė didinti savo perkamąjį potencialą ir kad būtų sumažinta nelygybė tiek šalies viduje, tiek tarp skirtingų šalių. Tikime, kad globalizacija pasiūlys Europai daug galimybių, bet niekada nepasisakysime už nevaldomą laisvą prekiavimą. Mes atsakome už tai, kad būtų ginami pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių interesai, nes taip pavyks apsaugoti Europos socialinį modelį. Ekonominė plėtra ir garantuota socialinė apsauga yra vienas nuo kito priklausantys dalykai: faktas, kad mūsų plėtra 2007 m. buvo spartesnė nei Jungtinėse Valstijose, tai įrodo.

Europos gerovė taip pat priklauso nuo to, kaip pasiseks įgyvendinti efektyvios ir atviros rinkos idėją ir pasiekti Lisabonos strategijoje numatytų tikslų. Norime, kad Europos sąskaitininkai jaustų atsakomybę ir nustatytų aukštus viešųjų pinigų valdymo standartus. Tačiau biudžetinė disciplina neturi pakirsti solidarumo principų tarp valstybių narių ar Europos ir pasaulinių jos partnerių. Solidarumas nesuteikiamas veltui ir turime būti pasirengę už jį sumokėti.

Mes taip pat norime matyti stiprią Europą, gebančią kovoti su tarptautiniu terorizmu ir organizuotais tarpvalstybiniais nusikaltimais. Turime ginti savo vertybes, laisves, demokratiją, įstatymus ir solidarumą. Negali kilti nesutarimų, kai kalbama apie Europos teritorijos apsaugą arba jos gyventojų saugumą. Gindami savo brangiai iškovotą laisvę turime veikti su nesilpstančiu ryžtu ir imtis drąsių, koordinuotų priemonių. Negalime prarasti budrumo tikrų grėsmių akivaizdoje, bet privalome gerbti asmenines žmonių laisves. Mes pritariame, kad reikia siekti balanso tarp saugumo ir asmeninių laisvių.

Dabar pats metas Europai įsipareigoti tarptautinėje arenoje ir užmegzti glaudesnius santykius su partneriais, kurie brandina tokią pačią pasaulio viziją. Mes pritariame griežtai subalansuotiems ir prasmingiems tarpatlantiniams santykiams, bet norime, kad būtų puoselėjami geri kaimyniniai santykiai ir vykdoma ES plėtra.

Kalbant apie Kiprą reikia pasakyti, kad mūsų grupė palaiko pastarąsias pastangas, siekiant nustatyti teisingą sprendimą, leisiantį visiems salos gyventojams taikiai gyventi kartu.

Vidurio Rytų regione Europa privalo siūlyti politinį palaikymą ir finansinę paramą, kad pavyktų sėkmingai baigti taikos tarp Izraelio ir Palestinos derybų procesą. Nė viena pusė neturi atlaidžiai žiūrėti į kylančias ekstremizmo bangas. Tai, kad Europos Sąjunga egzistuoja, rodo, kad įmanoma numalšinti neapykantą tarp tautų ir kurti bendrą ateitį.

Jei konfliktas sėja nesantaiką tarp žmonių, turime panaudoti savo patirtį. Pietryčių Balkanų regionas šiandien yra nestabiliausia mūsų žemyno dalis, o Kosovo nepriklausomybės deklaracija skelbia neaiškumų laikotarpio pradžią. Visų prašome atsakingai apsvarstyti savo reakcijas. Būtina vengti bet kokios provokacijos. Svarbiausia – siekti, kad žmonės būtų saugūs; Europai čia tenka pagrindinis vaidmuo.

Atėjo metas pademonstruoti, kad galime garantuoti stabilumą Balkanuose. Pritariame ES policijos ir teisėsaugos misijai, padėsiančiai palaikyti Kosovo valdžią. Raginame Kosovą siekti stabilios, demokratiškos, daugiaetniškos ateities – Europos ateities. Ši Bendrijos narystės perspektyva taikoma visam Balkanų regionui, įskaitant, be abejo, ir Serbiją. Mes nepritariame Serbijos izoliavimui. Mes pritariame vieningai Europai.

Ponas Pirmininke, Ministre Pirmininke, tai debatai dėl Europos ateities; būtina prisiimti ir įveikti iššūkius, būtina turėti aiškią politinę viziją, veikti ryžtingai ir drąsiai. Tik remdamasi šiomis vertybėmis ir prioritetais PPE–DE grupė ketina atlikti savo pareigą įgyvendinant tikslus.

  Martin Schulz, PSE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, džiaugiuosi galėdamas pasveikinti jus Strasbūre. Nežinau, ar poniai Malmström taip pat džiugu lydėti jus Strasbūre, bet tai aptarsime kita proga.

Jūs pasakėte gerą kalbą, Ministre Pirmininke. Tikiu, kad tai buvo apgalvotas pranešimas, nes paminėjote, kad Europos ateities viziją pavyks įgyvendinti tik tada, Europos Sąjungai bus leista suvaidinti savo vaidmenį sprendžiant su šiuo žemynu susijusias problemas visose pasaulio vietose. Debatai dėl pasaulinio klimato nėra Europos debatai – tai pasauliniai debatai. Tai tiesa. Svarstymai, koks vaidmuo tenka Europos Sąjungai pasaulinės prekybos srityje, neturi apsiriboti vidaus rinkos klausimų sprendimu; reikia išsiaiškinti, kaip ši didžiulė vienalytė rinka, turinti didelį ekonominį potencialą, gali padėti kurti gerovę ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Tiesa ta, kad kitų žemynų suklestėjimas – tai trečias jūsų iškeltas klausimas – susijęs su taika pasaulyje. Kaip taiką garantuojanti jėga, pasiekusi stabilumo ir harmonijos savoje teritorijoje, Europa turi galėti prisidėti prie taikos įtvirtinimo visame pasaulyje. Tai nereiškia, kad Europa turi mokyti pasaulį, bet Europos modelis gali būti pateikiamas kaip priemonė.

Viršnacionalinė integracija, integracija per gilias religinių ir etninių konfliktų sukurtas takoskyras, tilto virš kruvinos istorijos tiesimas, nacionalizmo panaikinimas ir antinacionalinio požiūrio formavimas visada leis pasiekti gerovės ir padės puoselėti taiką. Todėl Europos ateitis priklauso nuo to, ar vyriausybių vadovai bus taip kaip jūs pasirengę susidurti su krizinėmis situacijomis, kai teks paaukoti dalį tautinio suvereniteto, kad pavyktų įdiegti viršnacionalinį modelį, kuris yra didesnio pasaulinio klestėjimo pagrindas, todėl užtikrins taiką ir mūsų pačių šalyse. Tokia logika jūs šiandien vadovavotės ir aš jai pritariu. Kaip teks įsitikinti rytoj, ultranacionalistai vadovaujasi kitokia logika, tvirtindami, kad reikia diegti daugiau nacionalistinės dvasios. Daugiau nacionalizmo visada sukelia daugiau karų. Dėl to neverta ginčytis. Todėl šiandien jūsų išsakytos mintys yra pozityvios.

(Šūksniai)

Tie, kas sureagavo, ir yra tie, apie kuriuos kalbu, vadinasi, mano pastaba buvo taikli.

Vis dėlto, Ministre Pirmininke, aš pasigedau socialinės Europos idėjos. Esu girdėjęs, kad turite atsižvelgti į Reinfeldt, nes po socialisto tai antras geras dalykas. Bent toks įspūdis susidarė, stebint jūsų rinkiminė kampaniją Švedijoje. Reikia pripažinti, kad Švedijos piliečiai gana greitai nustatė tikrąsias jūsų vyriausybės intencijas. Bet šiandien nė karto neužsiminėte apie socialiai įsipareigojusios Europos koncepciją. Dabar žinau, kad jūsų nuomone, socialinė politika yra nacionalinio lygio klausimas, ir ne veltui. Tačiau privalau pasakyti, kad jei vidaus rinka, kurią siekiate plėtoti, Švedijoje ir kitose valstybėse suvokiama, kaip grėsmė socialiniams standartams, kuriais žmonės patenkinti savo šalyje, tokia vidaus rinka bus atmesta.

Tokiu atveju jūsų siūloma pasaulinės prekybos strategija bes taip pat bevertė. Turite suprasti, kad plėtojant vidaus rinką, būtina paraleliai formuoti ir Europos socialinį modelį. Kitu atveju, jei nebus taikomas toks dvejopas požiūris, netinkamai suformuota Europos vidaus rinka, pagrįsta vien laisvąja prekyba, iš tiesų kels grėsmę socialiniam stabilumui, kurio taip sunkiai siekėme atitinkamose šalyse. Todėl noriu jums, Ministre Pirmininke, duoti gerą patarimą. Toliau spręskite problemas, susijusias su pasaulio klimatu, pasauline prekyba, tarptautinės taikos kūrimu, bet nepamirškite ir Europos socialinio modelio. Žinau, kad esate informacijai imlus žmogus, todėl esu įsitikinęs, kad pavyks šiek tiek atitaisyti balansą.

Ministre Pirmininke, man buvo labai malonu išgirsti jūsų pastabą dėl Turkijos. Esate garbingas, kaip ir jūsų prezidentas. Jis paaukojo mano kolegai, ponui Doyle, šiek tiek laiko. Skirs ir man, vadinasi, galėsiu išsakyti papildomą pastabą. Kalbėjote apie Turkiją. Pasakykite tai Europos Tarybos nariui, Prezidentui Sarkozy, nes nėra teisinga, kad Europos Sąjungoje žmonės nuolatos staiga pareiškia prieštaraujančius pranešimus. Jei būčiau Turkijos ministras pirmininkas, nenustočiau stebėtis. Ponas Reinfeldt apsilanko Europos Parlamente ir ragina nedaryti galutinių sprendimų, bet palikti Turkijos stojimo klausimą atvirą. Kitas Tarybos pirmininkas, kuris pirmininkaus po pono Janša, teigs priešingai. Esu tuo visiškai įsitikinęs. Esmė ta, kad Prezidentas Sarkozy Europos Parlamente yra pasakęs, kad Turkijos stojimo į Europos Sąjungą klausimas nebuvo įtrauktas į jo darbotvarkę. Tokios klausimo negalima šitaip stumdyti pirmyn ir atgal. Būtinas aiškumas. Egzistuoja aiški Europos strategija dėl Turkijos stojimo ir mes turime laikytis savo pareiškimų. Ar aš klystu? Šiandien išsakėte aiškią nuomonę ir tikiuosi, kad Nicolas Sarkozy padarys tą patį.

Dar viena atvira pastaba. Labiausiai mane džiugina tai, kad pasakėte, jog ketinate grįžti kitų metų vasarą kaip Tarybos pirmininkas. Gerai. Kai kurie tiki, kad kitas Tarybos pirmininkas, kuris kreipsis į mus, bus nuolatinis, toks, kuris pristatys programas dėl pirmininkavimo kaitos. Kitaip tariant, ponas Blair arba ponas Juncker, arba kas nors kitas, bus tas, kuris pristatys jūsų vyriausybės programą, kurią priėmėte Stokholme. Bet kitais metais Europos Parlamentas tikisi pamatyti jus kaip pirmininką, pristatantį programą, į kurią tada bus įtrauktas socialinės Europos koncepcijos klausimas.

  Graham Watson, ALDE grupės vardu. – Pone Pirmininke, kai Parlamentas pirmą kartą sušaukė debatus dėl Europos ateities, nedaugelis tikėjosi, kad sutartis gali pradėti galioti iki 2009 m. Europoje buvo pastebimas nuosmukis ir perfrazuojant pono Reinfeldt tėvynainį, August Strindberg, „buvo kažkas nenatūralaus, nes natūralių poreikių progresas, evoliucija ir kiekvienas žingsnis atgal rodo veltui iššvaistytą energiją“.

Na, nuo tada Europos Sąjunga pasitelkė kolektyvinę energiją ir pajėgė grįžti į progreso kelią. Iki to laiko, kai Ministro Pirmininko šalis ims pirmininkauti 2009 m., ES bus patyrusi demokratinę revoliuciją. Ji bus atviresnė, atskaitingesnė, bus atsakingiau žvelgiama į gyventojų poreikius. Todėl tie, kurie puola ES už demokratijos stoką, neprotingai prieštarauja sutarčiai, kuri gyventojams ir jų atstovams suteiks vadovaujančias pozicijas. Taip pat neteisingai protestuojama Parlamente, kuris nėra atsakingas už nacionalinių vyriausybių priimamus sprendimus, ar verta organizuoti referendumą.

Ministras Pirmininkas, savo šalyje charakterizuojamas kaip siekiantis sutarimo, yra idealus kandidatas, vadovaujantis Europos Sąjungai su nauja Taryba, nauju Parlamentu ir nauja Komisija. Bet ar jis iš tiesų vadovaus – kaip pastarieji pirmininkaujantieji, – ar paprasčiausiai bus Tarybos Pirmininko chef de cabinet?

Tiesa ta, kad sutartis siūlo ateities, kurią turime sukurti, modelį, ateities, kurioje vienintelis didžiausias Sąjungai tenkantis uždavinys, Švedijos Europos ministro žodžiais tariant, yra pademonstruoti praktinius rezultatus, kurių gyventojai turi teisę reikalauti, o ne besaikį savo interesų paisymą, kurį Conseil des sages paprasčiausiai pratęstų.

Viena apklausa po kitos rodo, kad euroskeptikai klysta. Gyventojams nereikia mažiau Europos. Jei nori daugiau. Daugiau jungtinių veiksmų, kovojant su terorizmu, sprendžiant energijos ir aplinkosaugos klausimus, taip pat klausimus, susijusius su gynyba ir užsienio reikalais, migracija, tyrimais ir plėtra. Jie nori, kad Europoje būtų mąstoma bendresnėmis sąvokomis. Ir vis dėlto, daugumoje iš šių sričių bendradarbiauti dar nesiseka, nes valstybių narių vyriausybės valstybių sostinėse nepaliauja prieštarauti visuomenės norams.

Liko 10 mėnesių iki sutarties įsigaliojimo. Per tą laiką turime nustatyti Rūmuose priimtiną tvarką, parengti Rūmus didesniam potencialui, kurio iki tol neteko matyti, o Taryba ir Komisija turi pritaikyti Lisabonai rengiamus įstatymų pasiūlymus ir dabartinę praktiką, kurią reikia keisti.

Kaip minėjo Ministras Pirmininkas, mūsų laukia būtinieji pokyčiai. Jų nepavyks pasiekti be lojalaus vyriausybinių institucijų bendradarbiavimo. Ministro Pirmininko noriu paprašyti, kad tada kai pavyks pasiekti bendro sprendimo 80 politinių sričių ir šie Rūmai ir Taryba turės imtis milžiniško darbo, būtų užtikrintas sėkmingas dialogas tarp Parlamento ir Tarybos, kad pavyktų tinkamai valdyti Sąjungą. Tai svarbu sprendžiant svarbiausią Sąjungai iškilusį užsienio politikos klausimą – Kosovo klausimą; sprendžiant Turkijos klausimą, kuriuo išsakytoms Ministro Pirmininko mintims pritariu; sprendžiant jo minėtus svarbius ir rimtus klausimus, pvz., pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, skurdas ir migracija.

Ministras Pirmininkas apžvelgė globalizacijos problemą, tiek šalies viduje, tiek už jos ribų; tai problema, kurią spręsti galima tik užtikrinus ES bendradarbiavimą. Ankstesni ministrai pirmininkai elgėsi taip pat, nors nepavyko pasiekti tokio pritarimo, todėl noriu pagirti jus švedišku posakiu: Gott lära av andras fel, eftersom man inte hinner begå alla själv – geriau pasimokyti iš svetimų klaidų, nes nėra laiko patiems jas daryti.

(Plojimai)

  Cristiana Muscardini, UEN grupės vardu. – (IT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, Ministre Pirmininke, pagaliau įžengėme į keblų ratifikavimo etapą ir tikimės, kad to pavyks pasiekti labai greitai. Tai, kad Europos Parlamentas intensyviau dalyvauja priimant sprendimus, rodo, kad juntama didesnė atsakomybė už Europos gyventojus.

Europai yra iškilusi ambicinga misija: suvaidinti didesnį vaidmenį tarptautinėje arenoje. Ne vien konsoliduoti žmonių teises, bet ir sukonkretinti jas ginsiančias priemones. Sąjunga turi imtis spręsti tarptautines krizes, kurios šiuo metu tebėra atskirų valstybių narių, Jungtinių Valstijų, nepamirštant visų jų veiksmų apribojimų, ir Jungtinių Tautų reikalas. Turime laukti ateities scenarijų ir negalime, kaip Kosovo atveju, būti nepasirengę ir susiskaidę sudėtingo scenarijaus akivaizdoje.

Energija yra aktuali problema, kurią Sąjunga stengiasi išspręsti; turime atmesti bet kokį aplinkosaugos principams prieštaraujantį požiūrį, analizuoti bendruosius sprendimus, kad išspręstume pagrindines energijos krizės ir plėtros problemas. Mūsų nuomone, valstybės narės ir įmonės, kurias pasitelkus dirbama, privalo likti paskirstymo tinklų savininkai, nes viską galima privatizuoti, išskyrus gyventojų ir valstybių narių saugumą. Bet koks kitas pasirinkimas atims iš Europos galimybę likti nepriklausoma ir savarankiška. Reikia išanalizuoti tikslus, kurių pasiekus pavyks išspręsti branduolinės ir alternatyvios energijos dilemą. Laikas daryti sprendimus, o ne vien tuščiai kalbėti.

Nors internetas ir galimybės primesti kokią nors reguliavimo teisę eliminavimas iš pradžių reiškė, kad mūsų visuomenė tapo žymiai laisvesnė, visi dabar junta nekontroliuojamą terorizmo grėsmę, kuri, taip pat kaip ir slaptaraščio pasekmė, vis labiau krečia demokratiją ir kiekvieno laisvę.

Europa, kurioje teikiamos paslaugos, klesti ekonomika ir laisvoji rinka – rinka, kurioje bus vadovaujamasi aiškiomis ir visuotinai priimtinomis taisyklėmis – negali likti abejinga tokios fundamentalios vertybės, kaip vaikų integracija, apsaugai. Tai, kad daugėja internetinės pedofilijos atvejų, o naujausiais duomenimis 52 % pedofilijai skirtų interneto svetainių yra Europoje, rodo, jog būtina suderinti valstybių narių įstatymus, siekiant visoje Sąjungoje įdiegti vieningą greitų teismo procesų sistemą, taikyti adekvačias prevencijos priemones, priimti įstatymus, pagal kuriuos teikėjai būtų atsakingi, ir kurie leistų uždalyti neteisėtas svetaines visose Sąjungos valstybėse narėse. Būtina įsteigti vieną Europos centrą, kuris padėtų šeimoms, mokytojams, policijos pareigūnams ir teismams perduoti reikiamą informaciją, kad būtų galima sustabdyti šiuos baisius nusikaltimus ir nubausti tuos, kurie už juos atsakingi.

Ponas Pirmininke, Ministre Pirmininke, jei nepavyks greitai susidoroti su šia krize, Europa neteks savo ateities, nes be vaikų integracijos, mūsų Europa ateities neturės.

  Monica Frassoni, Verts/ALE frakcijos vardu. – (IT) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, labai džiaugiuosi mums suteikta proga susipažinti su Ministru Pirmininku, ypač kai jį supa toks gražus būrys moterų, kurių kai kurias, kaip Cecilia, mes pažįstame jau itin seniai, o ir Margot, su kuria taip pat jau kurį laiką bendraujame. Moterų vaidmuo jo Vyriausybėje ir jo šalyje – būtent tai aš norėčiau pabrėžti, ypač dėl to, kad tai nėra vien tik lyties, bet ir kokybės klausimas, ir iš dalies dėl to, kad mes tai pripažįstame ir vertiname, šiandien mes džiaugiamės galėdami jį čia matyti.

Pone Pirmininke, Europos Sąjungos misija ateityje yra kontroliuoti klimato kaitą visais aspektais: aplinkosaugos, ekonominiu ir socialiniu. Mes turime bet kokia kaina sugebėti pakeisti pasaulinio atšilimo tendencijas, ir pasinaudoti šiuo iššūkiu tam, kad imtume skirti daugiau dėmesio nuosekliai ekonomikai, kaip ir nuosekliam darbui ir konkurencingumui.

Lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų, kai Europos Bendrijos misija buvo neleisti įsiplieksti karui, ir vėliau, sugriuvus sienai, suvienyti Europą, taip ir ateityje privalome sugebėti vadovauti sutinkant pagrindinius iššūkius aplinkosaugos srityje. Mes taip galvojame ne dėl to, kad mums rūpi tik vienas klausimas, ar dėl to, kad būtume žaliųjų atstovai, bet todėl, kad matome tikrovę tokią, kokia ji yra, be jokių iliuzijų, ir ne per ideologijos lęšius.

Esame įsitikinę, kad ekonominė sistema, demokratinis stabilumas ir mūsų gebėjimai pasiekti Tūkstantmečio plėtros tikslus bei kontroliuoti migracijos problemas yra susiję su mūsų sugebėjimais valdyti mūsų negausius išteklius ir su klimato kaita. Be abejonės, Europa čia svarbiausia.

Dėl šios priežasties, pone Pirmininke, jo pastaba, apie tai, kad reikėtų iš naujo pradėti diskutuoti apie tai, kas turėtų būti padaryta ir už ką bus mokama Europos, o už ką – nacionaliniu lygiu, mums atrodo visiškai banali, ir tikėtumėmės, kad tokios diskusijos galima būtų išvengti.

Europos biudžetas dabar yra tik 1 %, tai reiškia, kad praktiškai joki, ar bent jau didžiosios dalies iš jo išvardytų uždavinių negalėtų būti pasiekti, jeigu Europos Sąjunga neturės galimybės pasinaudoti pakankamu biudžetu. Todėl aš tikiuosi, kad per laikotarpio vidurio peržiūrą, kurią atliekant, tikiuosi, jo pirmininkaujanti valstybė suvaidins svarbų vaidmenį, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo dabar iki kitų metų mes taip pat turime priimti sprendimą dėl finansinės perspektyvos ateities, jo šalis ne taip blokuos sprendimą, nei iki šiol.

Galiausiai, pone Pirmininke, kalbant apie labai svarbų energetinių priemonių paketą, tikimės, kad teisuoliškoji Švedija atliks teigiamą vaidmenį ir nustos bandyti sumažinti savo įsipareigojimus, taip rodydama blogą pavyzdį kitoms valstybėms narėms.

Baigdamas noriu užsiminti apie laisvosios prekybos klausimą. Nors nesame protekcionistai, būtų iš tiesų trumparegiška ir šiek tiek ideologiška galvoti, kad laisvoji prekyba yra atsakymas į visus klausimus, kai žinome, kad be aplinkosaugos ir socialinių taisyklių tai būtų visiškai neįmanoma.

Turkijos klausimu mes visiškai pritariame. Mūsų manymu, Papadopoulos pašalinimas Kipre yra iš tiesų labai gera žinia. Pone Pirmininke, kodėl gi negrįžus prie klausimo dėl vietos Europos Parlamente?

  Francis Wurtz, GUE/NGL grupės vardu. – (FR) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, ponia ministre, jeigu ir yra tokia sritis, kurioje Švedijos patirtis galėtų būti įdomi kalbant apie Europos politiką, manau, kad tai yra sritis, kurios jūs, deja, nusprendėte nepaminėti savo pranešime, tai yra socialinė sritis, konkrečiau – pamokos, kurias turėtume išmokti iš Laval-Vaxholm bylos.

Leiskite trumpai priminti faktus. Švedijos profesinės sąjungos ėmėsi iniciatyvos, atitinkamame pramonės sektoriuje bandydamos priversti Latvijoje bendrovę Švedijoje taikyti Švedijos darbo įstatymus. Ko gi dar galėtumėte tikėtis, pasakytumėte jūs – na, nebent jūs esate vadinamosios kilmės valstybės principo, kuris kitaip dar kartais vadinamas socialiniu dempingu, šalininkas. Be to, pagrįsdama savo pasipriešinimą profesinių sąjungų reikalavimams, Latvijos bendrovė rėmėsi Europos teise. Tada šis ginčas buvo perduotas spręsti teismui ir pagal Europos teisę aukščiausiajai teismo institucijai Europos Teisingumo Teismui, kuris, kaip žinome, interpretuoja Sutartis ir kuria precedento teisę.

Praėjusių metų gruodžio 18 d. teismas priėmė bendrovei palankų ir profesinėms sąjungoms priešišką sprendimą. Teismo sprendime sakoma, cituoju: „Įgyvendinant pagrindinius procedūrinius veiksmus būtina pabrėžti, kad dėl profesinių sąjungų teisės […] įgyvendinti kolektyvinius veiksmus […] tokioms įmonėms gali tapti mažiau patrauklu ar sunkiau vykdyti statybos darbus Švedijoje, todėl tai turi būti vertinama kaip laisvės teikti paslaugas ribojimas“. Ateityje tokiais atvejais profesinių sąjungų reikalavimai Švedijoje ir kitose šalyse turėtų apsiriboti – vėl cituoju – „minimalia apsauga“, kokia leidžiama pagal Bendrijos teisę, taip, kad nebūtų pažeistas Sutarties 49 straipsnis, kuris užtikrina laisvę teikti paslaugas.

Tai aiškiai visai nepriimtina, ir būtent dėl šios priežasties mano grupės nariai ragina Europos Parlamentą kiek galima greičiau pradėti diskusijas šiuo klausimu ir aptarti jo pasekmes: kokios turėtų būti politinės šio sprendimo pasekmės? Kol kas, Ministre Pirmininke, mums būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę šiuo klausimu.

  Hélène Goudin, IND/DEM grupės vardu. – (SV) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke. Atsakas į ES Konstituciją Prancūzijoje ir Nyderlanduose 2005 m. yra nedemokratinių tendencijų Europos politikoje pavyzdys. Politinis elitas nori klausyti liaudies balso ir gerbti liaudies valią tik tuomet, jei kalbama apie tokius dalykus, kurie paslaugiai ir paklusniai sako „taip“ dar didesniam ES federalizmui.

Dalyvaudamas diskusijose apie Lisabonos sutartį, Ministras Pirmininkas Reinfeldt turėjo veikti kaip demokratijos šauklys, aiškiai pasakydamas, kad referendumų rezultatai faktiškai reiškia, kad Sutartis nepasiekė savo tikslų.

Be to, Reinfeldt galėjo paraginti sudaryti sutartį, kuri labiau suartintų vyriausybes, pateikti argumentus už lanksčią integraciją, reikalauti leisti neįsivesti euro ir prašyti, kad būtų baigta reguliariai važinėti į Strasbūrą. Tačiau jis nepadarė nė vieno iš šių dalykų.

Tai kas atsitiks, kai Švedija perims pirmininkavimą 2009 m.? Pats pagrindinis tikslas turėtų būti siekis reformuoti ir modernizuoti ES bendradarbiavimą ir padaryti jį veiksmingesnį. Dėl to ponas Reinfeldt turėjo mums pasakyti, kad Švedija teiks pirmenybę žemės ūkio politikai, ir pareikalauti nutraukti Europos Parlamento kelionių triukšmą.

Vietoj to, kad siektų sukurti mažiau išpūstą, bet veiksmingesnę ES, Švedijos Vyriausybė, regis, siekia sukurti neaiškią ir ne į savo reikalus besikišančią ES. Idėjos toliau plėsti ES federalizmą Švedijoje yra plačiai kritikuojamos, tik ne tarp politinio elito. Taigi atsiranda labai rimta priežastis paklausti, kokiu mastu iš tikrųjų išrinktieji atstovai iš tikrųjų atstovauja rinkėjams.

Galiausiai norėčiau ponui Fredrik Reinfeldt pasiūlyti gerą Alsace vyno butelį, jeigu jis galėtų man pateikti bent vieną pavyzdį įstatymo, kuris galėtų būti priimtas pagal atmestąją ES Konstituciją, tačiau negali būti priimtas pagal jos peržiūrėtą versiją. Ar jūs primate šį iššūkį, pone Reinfeldt?

  Jean-Marie Le Pen (NI). – (FR) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, Prancūzijos išdavystė yra visiškai akivaizdi. Vasario 4 d. Versalyje susirinko gėdos kongresas patvirtinti Konstitucijos peržiūros ataskaitą, kurios reikėjo siekiant priimti vadinamąją Konstitucijos sutartį.

Versalis tapo pačia pagrindine Prancūzijos suverenumo atsisakymo vieta, ypač neapmirštant, kad būtent čia buvo paskelbta Vokietijos imperija.

26 valstybių narių, su kuriomis nesirengiama konsultuotis referendume, vardu, Airija de facto atstovaus milijonui europiečių, kurie 2005 m. balsavo prieš ir nenori, kad būtų sukurta europietiška supervalstybė.

Kai jūs atimate iš žmonių jų teisę dalyvauti sprendžiant jų ateitį, jie ims keršyti. Nepergyvenkite, ponios ir ponai, jie tikrai ims keršyti, ir dar kaip – per Europos rinkimus kitais metais!

Tiesą sakant, nemažai Europos vadovų žinojo, kad jų šalys atmes šią prastu šydu pridengtą konstituciją. Ponas Sarkozy pasisakė labai atvirai ir tai pripažino Parlamento pirmininkų konferencijai, ypač turėdamas omenyje Jungtinės Karalystės Vyriausybę. Jis yra pats save pasiskyręs tarpininkams visame šiame gudrybių spektaklyje. Faktiškai jis turėjo mažiausiai teisių gauti šią antrąją Parlamento priimtą Konstitucijos redakciją, tačiau kai kurie žmonės griebiasi pačių netikėčiausių priemonių, kad tik į juos būtų atkreiptas dėmesys ir kad tik jie atrodytų taip, lyg jie čia tampytų visas virveles.

Taip žymios ir senosios tautos nustumiamos į šoną vardan jas supančios ir rankas bei kojas supančiojusios konstruktyvinės utopijos, atsiduodant visoms pačioms blogiausioms globalizacijos ir nepažaboto liberalizmo pasekmėms: masinė imigracija, nesaugumas, ekonominis griuvimas, socialinės nelaimės, moralinis ir kultūrinis dekadansas.

Europos ateitis yra ne totalitarinė supervalstybė, kaip šiandien galime matyti pagal padėtį Kosove, kuri turėtų būti laikoma pavyzdžiu, o bendradarbiavimas, kurį laisva valia pasirenka Europos valstybės ir tautos, įskaitant slavų tautas.

Bet kokiu atveju, aišku yra tai, kad referendumo metu buvo konsultuojamasi su abiem valstybėmis – Sąjungos steigėjomis, ir jos abi atmetė siūlomą Konstituciją. Kadangi dėl šios priežasties Konstitucija yra neteisėta, visos jos pasekmės taip pat yra neteisėtos, todėl nieko negalima priversti laikytis jos nuostatų.

Todėl toks nacionalinis pasipriešinimas yra teisėtas: visų piliečių teisė ir visų patriotų pareiga. Caveant consules!

  Gunnar Hökmark (PPE-DE). – (SV) Pone Pirmininke, sveikinu čia atvykusį Ministrą Pirmininką. Tai štai kur aš dirbu. Tai labai dinamiška vieta. Tai vieta, kur kuriamos strategijos turinčios tiesioginės įtakos Švedijos visuomenei, taip pat ir kitoms Europos visuomenėms. Tai vyksta čia ne siekiant atskirti visuomenę nuo politinio proceso, bet todėl, kad yra dalykų, kuriuos galima spręsti tik šalims veikiant kartu. Viena atskira tauta jau nebėra ta vieta, kurioje galima būtų išspręsti visus mūsų laikais metamus mums iššūkius.

Tie iš mūsų, kurie yra iš Švedijos, kuri, kad ir kaip būtų, yra santykiškai nauja valstybė narė, gali turėti pakankamai priežasčių nepamiršti, kad dauguma problemų ir iššūkių, su kuriais mes šiandien susiduriame, atsiranda ne dėl ES, tačiau tenka ES, nes Europos Sąjunga jau įrodė sugebanti pasitikti šių laikų iššūkius.

Viena tokių yra Kosovas. Tai taip pat yra klimato kaitos sritis, kurioje Švedija yra parodžiusi, kaip plėtra gali būti naudojama vietoj reguliavimo, siekiant pritraukti ir padidinti mūsų visuomenės susidomėjimą. Tai ir konkurencingumo klausimai ir klausimai, susiję su kova prieš nusikalstamumą ir terorizmą. Tai yra mūsų problemos ir sritys, kurias mes galime spręsti tik veikdami kartu. Šios problemos ir šie iššūkiai tenka mums būtent dėl mūsų pasiekimų.

Todėl manau, kad Ministras Pirmininkas teisingai padarė pabrėždamas vieną aspektą, ir manau, atvirumas, per ateinančius metus tai turėtų tapti didžiąją Europos Sąjungos idėja. Atvirumas mums supančiam pasauliui, būtent atvirumas plačiajam pasauliui, leis mums sukurti tarptautinę tvarką, kurioje gerbiamos tokios vertybės kaip demokratija ir laisvė, tiek tada, kai mes plečiame savo Bendriją, tiek ir dalyvaujant tarptautinėse laisvosios prekybos kovose ir dar daugeliu kitų atvejų.

Kalbant apie atvirumą tarp valstybių narių, manau, svarbu pabrėžti, kad tie, kurie yra prieš atvirumą, yra ir prieš laisvą žmonių judėjimą ir galimybių laisvę. Geroji Europos idėja yra atvirumas, ir jeigu mes ją galime paversti realybe, užtikrinsime, kad mūsų piliečiai galiausiai taip pat pripažins, kad tai iš tikrųjų yra žmonių Europa. Tai yra iššūkis ir didžioji užduotis tiek pirmininkaujančiai Švedijai, tiek šiam Parlamentui, tiek ir visoms politinėms grupėms.

  Inger Segelström (PSE). – (SV) Pone Pirmininke, kai ir visi kiti, norėčiau padėkoti Ministrui Pirmininkui Reinfeldt, kad jis čia atvyko.

Mano pirmasis klausimas susijęs su dujotiekio Baltijos jūroje, vienoje labiausiai pasaulyje užterštų jūrų, aplinkosaugos vertinimu, dėl kurio Parlamentas neseniai atliko tyrimą, jame dalyvavo keli komitetai. Švedija buvo pirmoji valstybė atlikusi poveikio aplinkai vertinimą. Šis klausimas yra vienas svarbiausių aplinkosaugos klausimų Švedijai ir ES. Ar Švedija pareikalaus, kad būtų atliktas alternatyvaus sprendimo, pagal kurį dujotiekis būtų tiesiamas ant žemės, poveikio aplinkai vertinimas?

Operatoriai Parlamente mums yra sakę, kad tai būtų pernelyg brangu. Tačiau Ministras Pirmininkas ir aš esame atvykę iš Stokholmo, kur infrastruktūros sąnaudos ir investicijų sumos išaugo tikriausiai dvigubai. Negaliu patikėti, kad sąnaudų padidėjimas 10–15 % gali būti laikomas stipriu kontrargumentu. Aplinka yra daug svarbiau.

Mano antrasis klausimas susijęs su kasetinėmis bombomis ir panašia ginkluote, dėl kurios šiuo metu vyksta diskusijos Oslo procese ir Velingtone, Naujojoje Zelandijoje – šis klausimas buvo svarstomas ir Švedijos Parlamente praėjusią savaitę; tai taip ir ES svarbus klausimas. Aš esu gavusi daugybę laiškų, kuriuos pasirašė pačios įvairiausios Švedijoje veikiančios organizacijos, tokios kaip Amnesty International, bažnyčios – per Diakonia, Raudonojo kryžiaus organizaciją, UNICEF, Svenska Freds (Švedijos taikos ir arbitražo bendrija), ir Švedijos Jungtinių Tautų asociacijos, reikalaudamos, kad Bombkapsel 90 (BK90), įmontuotos švediškame JAS lėktuvnešyje, būtų laikomos kasetinėmis bombomis, ir kad vykdoma tarptautinė kompanija jas visiškai uždraustų. Kokia yra Vyriausybės pozicija tokių JAS bombų atžvilgiu? Ar Ministras Pirmininkas laiko BK90 kasetine bomba, ar ne? Ar Ministras Pirmininkas ketina įsitraukti į Oslo proceso tęsinį?

Galiausiai norėčiau žinoti, kada Ministras Pirmininkas žada pradėti veikti siekdamas sustabdyti mūsų nuolatinį persikėlinėjimą į Strasbūrą, po to, kai ES Ministras Malmström surinko milijoną pavardžių ir parašų? Ar ne pats Parlamentas turėtų nuspręsti, kur turi būti jo susirinkimų vieta, o ne Taryba? Taip pat norėčiau pareikšti nuoširdžiausią padėką už jūsų pareiškimus apie Turkiją. Galiausiai leiskite pasakyti, kad kai jie grįš kitais metais pirmininkaujant Švedijai, tiek Ministras Pirmininkas, tiek kiti Vyriausybės nariai visi bus čia nuoširdžiai pasveikinti sugrįžę, ir dažnai!

  Olle Schmidt (ALDE). – (SV) Pone Ministre Pirmininke, tai, kad Švedija 2006 m. rudenį išsirinko naują Vyriausybę, jokiais būdais neliko nepastebėta vertinant Švedijos įsipareigojimus ES. Todėl norėčiau padėkoti Ministrui Pirmininkui ir ES Ministrui už jų pasiryžimą padaryti Švediją dar aktyvesne partnere Sąjungoje ir pasiekti, kad ji taptų svarbiausia Europos integracijos procese, kaip minėjo Ministras Pirmininkas.

Ir vis dėlto Švedija euro neįsivedė, o tai ir toliau bus susiję su papildomomis sąnaudomis mums, švedams, tiek ekonomine prasme, tiek, tai ne mažiau svarbu, politine prasme. Pagaliau, Ministre Pirmininke, tai yra solidarumo pagrindas. Todėl mano klausimas yra toks: kad Švedija taps visaverte ES nare? Kaip atrodo jūsų tvarkaraštis, Ministre Pirmininke? Tai jautrus klausimas mano gimtojoje Švedijoje.

Dabar mes esame Strasbūre, gražiame ir nepaprastai patraukliame mieste, kurio istorija mus verčia nepamiršti karo baisybių. Visi žinome, kad šios kelionės tarp Briuselio ir Strasbūro nėra pats geriausias būdas rūpintis aplinka ir tvarkyti mūsų pinigus. Todėl nedidelis prašymas: ar pirmininkaujant Švedijai jos Vyriausybė negalėtų išdrįsti imtis iniciatyvos padaryti galą šioms kelionėms pirmyn ir atgal?

  Ģirts Valdis Kristovskis (UEN). – (LV) Ministre Pirmininke, tiek jūs, tiek mes iš Europos ateities tikimės labai daug. Savo laiku Robertas Šumanas svajojo suvienyti europiečius po šimtmečius trukusio atskyrimo, kurį sukėlė patys įvairiausi konfliktai. Jis suprato, kad norėdami suprasti, kur mes einame, privalome suprasti, iš kur esame kilę. Ministre Pirmininke, ar suprantate, kad Europos Sąjunga nesugebėjo tinkamai įvertinti savo nedemokratinės ir totalitarinės praeities? Akivaizdus pavyzdys yra praėjusiais metais priimtas ES pagrindų sprendimas dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija. Europos šalims rekomenduojama taikyti laisvės atėmimo bausmes už nacių nusikaltimų neigimą, tačiau panašūs nusikaltimai, kurie buvo vykdomi esant komunistiniam režimui, jų nepateisinamas neigimas arba, dar blogiau, jų išaukštinimas yra sąmoningai pamiršti. Europa neturėtų to leisti. Kokį įspūdį tai sukuria milijonams rytų europiečių, neseniai Europos Sąjungos dalimi tapusių šalių gyventojų, kurie buvo kankinami Stalino koncentracijos stovyklose? Todėl kviečiu labai rimtai apie tai pagalvoti ir pasiūlyti tinkamą šios problemos sprendimą vardan Europos ateities ir teisingumo. Dėkoju.

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – (SV) Pone Pirmininke, Švedijos diena tęsiasi, ir joje dalyvauja dar ir kiti, kurie norėtų išvengti važinėjimo į Strasbūrą. Taip pat norėčiau, kad dėl mūsų sutarties būtų surengtas referendumas.

Šį rytą pastebėjau, kad užsidėjau vieną žalią ir vieną mėlyną kojinę. Įdomu, ar tai simbolizuoja, kad mes turėtume ateityje siekti tam tikro aljanso tarp grupuočių, jau šiek tiek kitokių, nei tradicinės grupuotės. Jeigu norėtumėte iš manęs gauti žalią kojinę, Fredrik, jums tikriausiai reikėtų tapti šiek tiek ambicingesniam efektyvaus energijos vartojimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių srityje. Aš pateikiau pavyzdį. Ši lempa yra LED lempa. Jai įsukti reikia 12 sekundžių. Pastatyti naują atominę jėgainę reikia 12 metų. Kokie yra lengviausi ir greičiausi būdai klimato problemoms spręsti?

Aš taip pat pagalvojau, kad ir kalbant apie augimą yra daug dalykų, dėl kurių mes turėtume susitarti. Šiuo metu mes importuojame per visą istoriją didžiausius kiekius tam tikrų produktų, kurie skleidžia emisijas kitose šalyse. Kai sprendžiame klimato problemas, turėtume to nepamiršti. Protekcionizmas, kuriuo globojamas verslas, yra blogai. Tačiau protekcionizmas, kuriuo yra saugoma aplinka ir žmogaus teisė, yra laisvoje rinkoje veikiančių politikų pareiga ir atsakomybė. Priešingu atveju žmonės taps rinkos įrankiais, vietoj to, kad rinka taptų žmonių įrankiais.

Geriausias būdas jums pademonstruoti, kaip žmonės dalyvauja kuriant ES ateitį, yra leisti jiems pasisakyti, ką jie galvoja, per referendumą.

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL). – (SV) Pone Pirmininke, norėčiau pasveikinti Švedijos Ministrą Pirmininką atvykus į Europos Parlamentą ir dalyvaujantį šiuose debatuose apie Europos ateitį. Tai labai svarbūs debatai, kurie turi įtakos 493 milijonams piliečių. Todėl tokie debatai turi vykti, ir sprendimai turi būti priimami ne tik čia, Parlamente, bet taip pat ir pačių piliečių. Bet tam, kad piliečiai įsitrauktų į debatus, jie taip pat turi teisę daryti įtaką ateičiai. Nedalyvaudami, ir neturėdami galimybės daryti įtakos, jie negalės tapti šių debatų dalimi. Taip kaipgi mes galime piliečius paversti dalyviais? Atsakymas yra visiškai akivaizdus: paklausus jų apie ateitį ir išklausius jų atsakymų. Todėl jeigu mes rimtai vertiname piliečių Europą, dėl Lisabonos sutarties turi būti surengtas referendumas. Pernelyg daug ES teisės aktų buvo prikurta anonimiškų pareigūnų, kuriems įtaką daro ekspertai ir lobistų grupės, kuriose piliečių balso niekas negirdi. Dabar atėjo laikas išgirsti piliečių balsus.

Ministras Pirmininkas nė nepaminėjo sprendimo Vaxholm byloje. Jis susilaukė didelio dėmesio net tik Švedijoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Tai visiškai suprantama, nes tai ne tik mirtinas smūgis Švedijos modeliui, bet ir puolimas prieš samdomus darbuotojus ir profesines sąjungas visoje ES. Sprendimas faktiškai yra kvietimas sumažinti darbuotojų atlyginimus iki paties žemiausio įmanomo lygio. Nė viena šalis neprivalo nustatyti darbuotojams geresnių sąlygų, nei reikalauja minimalus apsaugos lygis. To rezultatas yra dviejų pakopų darbo rinka. Kažkokias naudos kruopelytes gaus šalies darbuotojai, tuo tarpu kai užsienio darbuotojams bus taikomos visai kitokios sąlygos. Tai tiesioginis kelias į atlyginimų ir darbo sąlygų dempingą, ir diskriminaciją.

Švedija gali tai pakeisti. Švedija gali apginti samdomų darbuotojų teises ir socialinę Europą, pareikalavusi Lisabonos sutartyje numatyti išimtis dėl kolektyvinių sutarčių. Švedija gali vadovauti ir pakviesti kitus pasekti jos pavyzdžiu.

Baigdama norėčiau priminti Švedijos Ministrui Pirmininkui vieną klausimą, kuris Švedijai buvo svarbiausias prieš stojant į ES. Vienas iš didžiausių prioritetų buvo lygių galimybių klausimai. Kas atsitiko ir ar Švedija toliau nori būti lydere sprendžiant lygių galimybių klausimus? Šis klausimas yra debatų apie Europos ateitį dalis. Be moterų Europa neturi ateities.

  Paul Marie Coûteaux (IND/DEM). – (FR) Pone Pirmininke, akivaizdu, kad Europa gali susikurti savo ateitį tik per savo tautas, nes būtent tautos sudaro Europos esmę ir suteikia jai stiprybės. Jeigu jos tautos būtų „susiurbtos“, iš jų būtų atimta jų atsakomybė už jas pačias ar jos būtų išskaidytos į mažas kunigaikštystes be jokio politinio matmens – kaip tai daro Amerikos imperialistinė politika, kaip mes visiškai neseniai matėme Kosove, kur pastarieji įvykiai sukūrė akivaizdžią grėsmę ateičiai, trumpai tariant, jeigu Europai tektų atsiduoti į ją supančios bežemės technostruktūros rankas ir tenkinti globalizacijos bei imperijos kaprizus, tikrai labai bijočiau dėl mūsų ateities.

Dabar jau turime visus įrodymus, kad mašina, kurią, mūsų visų gėdai mes vadiname Europos Sąjunga, šiandien veikia ne tik be žmonių, bet faktiškai prieš juos. Mes tik ką gavome naują to įrodymą – tai triuškinantis Prancūzijos tautos 2005 m. referendumo paneigimas, kuriam taip pritarė ir jį taip kurstė mūsų niekuo nepasižymintis vadovas Prezidentas Sarkozy. Prancūzijos žmonės jaučiasi nuvilti ir jau prarado bet kokį pasitikėjimą visuotine laisve visiems, ir tai jau paneigimas ne tik praeities, bet ir ateities.

Europa išsigelbės tik tuomet, jeigu jos žmonės vėl paims likimą į savo rankas, jeigu valstybėms narėms bus leista laisvai įgyvendinti savo politiką ir prisijungti prie kitų tik tada, kai tai būtina, jeigu mes paneigsime melą apie demokratiją, kuri jau nieko bendro nebeturi su demos ar kratos, kitaip tariant, jeigu valstybės narės pareikalaus joms grąžinti jų laisvę. Priešingu atveju geras Europos laivas toliau grims į dugną, o mes būsime tik toliau nuplukdomi nuo istorijos krantų.

  László Tőkés (NI). – (HU) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, prie šios naujos pagrindinės Europos Sąjungos sutarties pridėtos Pagrindinių teisių chartijos įžangoje teigiama, Europos tautos nusprendė kartu kurti taikią ateitį, grindžiamą bendromis vertybėmis. Tačiau Sacharovo premijos laureatas Salih Mahmoud Osman, kreipdamasis į Europos Parlamento plenarinį posėdį praėjusį gruodį, teigė, kad be teisingumo taikos nebus.

Teisingumu nepagrįstos taikos sistemos anksčiau ar vėliau atves į karą ir sugrius pačios. Neseniai vykęs karas Balkanuose ir buvusios Jugoslavijos griūtis – patys ryškiausi to pavyzdžiai. Susitaikymas yra praktiškai neįsivaizduojamas, jeigu nebus sukurta nauja teisingumu grindžiama tvarka.

Europa taip pat susitaikyti su savo komunistine praeitimi. Pražūtingo komunizmo palikimo pašalinimas yra būtina taikios Europos ateities prielaida. Komunizmas nusipelnė būti pasmerktas lygiai taip pat, kaip ir fašizmas. Nebus mūsų žemyne nei taikos, nei teisės viršenybės, nei saugumo ar stabilumo, jeigu nebus įgyvendintas teisingumas absoliučiai visose srityse. Tokio paties teisingumo būtina siekti ir sprendžiant su tautinėmis mažumomis susijusius klausimus.

  Giles Chichester (PPE-DE). – Pone Pirmininke, džiaugiuosi galėdamas čia pasveikinti Ministrą Pirmininką. Jo istorinis laimėjimas per visuotinius rinkimus Švedijoje yra jo asmeninė pergalė. Taip pat noriu jį pasveikinti suvienijus dešiniuosius centristus ir sugriovus socialdemokratų dominavimą, ir palinkėti jam ir jo Vyriausybei geriausios kloties.

Šiandien visi diskutuojame apie Europos ateitį būtent tą savaitę, kai Rūmai balsuos dėl ataskaitos, patvirtinančios Lisabonos sutartį. Aš noriu, kad būtų visiškai aišku, kad Britanijos Parlamento nariai konservatoriai balsuos prieš tą ataskaitą, nes mes iš esmės nepritariame tai sutarčiai, ir pačiai procedūrai, pagal kurią ši sutartis buvo priimta, ir tam, kad ši sutartis yra paprasčiausia kalkinė kopija konstitucijos, kurią atmetė dviejų Europos Sąjungos steigėjų valstybių tautos nacionaliniuose referendumuose.

Ši sutartis veda Europą ne ta kryptimi. Ji perduoda esminius pagrindinius įgaliojimus ES, o kai kurie jų yra susiję su jautriomis nacionalinių interesų sritimis. Mano partija laikosi kitokios Europos ateities vizijos, tai yra Europa, kuri yra daug atviresnė, dinamiškesnė, skaidresnė ir mažiau centralizuota, įvairesnė ir ne tokia nelanksti.

Britanijos Parlamentas šiuo metu svarsto sutartį. Jungtinės Karalystės žmonės, be abejo, tikėjosi, kad jie galės pareikšti savo nuomonę per referendumą, tačiau Britanijos Vyriausybė gėdingai išsižadėjo savo pažado jį surengti.

Mano partija tiek čia, tiek pačioje JK ir toliau aktyviai sieks, kad žmonės turėtų galimybę pareikšti savo nuomonę referendume. Neturint plataus visuomenės palaikymo, Europos Sąjungos veiksmai žmonių akyse nustos būti teisėti. Ji turi atsiriboti nuo savo institucijų manijos. Kad galėtų tikti XXI amžiui, ES privalo sukaupti visą savo dėmesį į tokius klausimus kaip aplinka, konkurencingumas, skurdas visame pasaulyje, kad galėtų parodyti, kad ji nusipelnė žmonių paramos. Yra tam tikrų dalykų, kurie turėtų būti Europos ateičiai patys svarbiausi.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Ministre Pirmininke, ponios ir ponai, ES tik ką baigė pačius sėkmingiausius savo metus. ES prasiplėtė, priėmusi Rumuniją ir Bulgariją, Šengeno zona dar labiau išsiplėtė, į ją įstojus dar devynioms naujoms valstybėms, o euras pradėjo pakeisti dolerį kaip tarptautinę valiutą visame pasaulyje. ES su savo 500 milijonų piliečių ir vartotojų jau labai plačiai ima diktuoti visam pasauliui komercines, aplinkos apsaugos ir technines taisykles ir standartus. Nepaisant kai kurių euroskeptikų įnoringo mąstymo, Europa netgi pasiekė susitarimą dėl naujosios reformos sutarties.

Aš ypač pabrėžiu šiuos mūsų pasiekimus pirmiausia dėl to, kad jie buvo pasiekti aktyviai dalyvaujant naujosioms valstybėms narėms, o ne nepaisant jų. Būtent todėl pritariu Ministro Pirmininko pasiūlymams dėl ateities prioritetų. Vienas iš svarbiausių prioritetų per ateinančius metus bus tolesnė ES plėtra, įtraukiant Vakarų Balkanų teritorijas. Tačiau tai gali vykti tik atitikus dvi sąlygas: šios šalys turi būti pakankamai gerai pasirengusios techniniu požiūriu, o esamos valstybės narės turi turėti pakankamai drąsos. Jų politikai turi turėti drąsos paaiškinti savo piliečiams, kad plėtra buvo labai sėkmingas pasirinkimas ir kad ji neatnešė nieko kito, tik daugiau saugumo, laisvės, demokratijos ir klestėjimo. Mano nuomone, mes irgi turime turėti drąsos leisti Vakarų Balkanų regionams prisijungti prie bevizio režimo, kai tik atsiras galimybė. Ko mes turėtume bijoti tų 20 milijonų žmonių Vakarų Balkanuose, kai patys esame Bendrija, kurią sudaro 27 valstybės ir 500 milijonų piliečių?

Baigdamas noriu pasakyti vieną pastabą. Švedija taps pirmininkaujanti valstybė jau kitais metais. Aš dirbsiu su Prancūzija ir Čekijos Respublika. Norėčiau paprašyti Ministro Pirmininko paraginti jo kolegas iš Čekijos pateikti Lisabonos sutartį Čekijos Parlamentui ratifikuoti pirma pasitaikiusia proga. Būdamas Čekijos pilietis, įtariu, kad euroskeptiška Čekijos Vyriausybė nelabai trokšta tai daryti.

  Lena Ek (ALDE). – (SV) Gerbiami nariai, patirtis iš tikrųjų nėra nieko stebuklingo. Ji tiesiog padeda suprasti klaidą, kai ją vėl padarote. Šį kartą mes turime nepadaryti klaidos spręsdami Balkanų klausimą. Tai mano pirma pastaba dėl Ministro Pirmininko kreipimosi į Parlamentą. Kosovo klausimu Europa turi pareikšti vieną vieningą nuomonę.

Mano antroji pastaba susijusi su terorizmu – atvira visuomenė turi kovoti su terorizmu priemonėmis, kurios yra prieinamos atvirai visuomenei, ir visiškai savimi pasitikėdama, o ne pasiduoti visokioms nepritinkančioms priemonėms.

Trečioji ir paskutinė mano pastaba susijusi su klimato klausimais – čia Europos sistema turi spręsti tikriausiai didžiausios apimties ir sunkiausią uždavinį per patį trumpiausią laiką, kokį mes bet kada esame turėję priimti sprendimui dėl tokios apimties klausimo. Kyla pavojus, kad kai mes apibendrinsime sprendimus Kopenhagoje, tai bus panašu į Hanso Kristiano Anderseno pasaką, kai karalius yra visiškai neapsirengęs ar vaikšto nuogas miesto gatvėmis.

Norint parengti tokius Europos teisės aktus, kokių mums reikia, būtina pademonstruoti jėgą ir glaudų Ministrų Tarybos ir Komisijos, o visų svarbiausia – Parlamento bendradarbiavimą, tokį, koks dar neturi precedento ES istorijoje.

Galiausiai džiaugiuosi matydama aktyvią Švedijos Vyriausybę debatų Europos klausimais centre. Sveiki atvykę!

  Konrad Szymański (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, svarbiausia Europos Sąjungos ateičiai yra matomi eilinių piliečių gyvenimų rezultatai – tai galimybė išsaugoti turtą, viešas ir tarptautinis saugumas. Sąjungos ateities nenuspręsime vykdydami dar sudėtingesnes institucijų reformas, apie kurias Rūmai kalbės rytoj iš ryto.

Vienas iš Sąjungai tenkančių išbandymų, kuris yra itin svarbus jūsų ir mano šaliai, kurios abi yra prie Baltijos jūros, yra šiaurės dujotiekio klausimas. Projektas yra itin pavojingas aplinkai ir politiniu požiūriu prieštarauja visoms ES energetikos programoms. Jeigu norime turėti Europą, kuri teiktų rezultatus, tokių projektų toleruoti negalime. Todėl užduodu klausimą: koks jūsų požiūris į šio projekto finansavimą iš Europos lėšų, kurį neseniai minėjo „Nord Stream“ atstovai?

  Ian Hudghton (Verts/ALE). – Pone Pirmininke, jau daugiau nei devynerius metus turiu garbės atstovauti Škotijai šiame Parlamente, ir per tą laiką jau esame turėję daugybę debatų apie Europos ateitį, ir pasveikinome 12 naujų valstybių narių, prisijungusių prie mūsų. Tokia neaprėpiama vidaus rinkos plėtra ir plėtra kitose bendradarbiavimo srityse labai naudinga tiek Škotijai, tiek visai Europai. Tačiau per šiuos devynerius metus turėjome pergyventi ir taip vadinamas krizes, tokias kaip Santero vadovaujamos Komisijos atsistatydinimas ir Konstitucijos sutarties atmetimas. Labai gaila ir tai sukelia didžiulį nusivylimą – visus tuos pranašumus, susijusius su naryste ES, sumenkina tokie mūsų pačių sukurti neigiami reiškiniai.

Škotijoje, mes taip pat judame pirmyn. Turime naują Vyriausybę, – ŠNP Vyriausybę, kuri pritaria Europos idealams ir puoselėja Škotijos Europos sudėtyje viziją. Ministre Pirmininke, norėčiau matyti Škotijos ministrus, sėdinčius Taryboje šalia jūsų ministrų, o ne antroje eilėje. Škotija galėtų įnešti didžiulį indėlį į Europos Sąjungą ir į jos plėtrą: užtenka paminėti konstruktyvų požiūrį ir energijos išteklių gausybę. Aš nekantriai laukiu tos dienos, kai Škotija bus pasveikinta kaip nepriklausoma šios Sąjungos valstybė narė. Įsitikinęs, kad toks pasikeitimas bus naudingas ne tik Škotijai, bet ir pačios Europos ateičiai.

  Nils Lundgren (IND/DEM). – (SV) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, mes aptarinėjame Europos ateitį, tačiau svarbiausias klausimas – kas tą ateitį nuspręs.

Deja, ES jau tapo tradicija, jeigu prisimintume Jean Monnet, kad ES kuriama nedalyvaujant Europos žmonėms. Didžiausia veidmainystė kol kas yra ta, kad ES politinė sistema ir vėl teikia tuos pačius pasiūlymus apie tai, kaip ES turėtų būti tvarkoma ir ką ES turėtų daryti, kaip ir pasiūlymuose dėl Konstitucijos, kuri jau buvo atmesta referendumuose, į kuriuos daugybę neatvyko balsuoti, o dauguma pasisakė prieš.

Pastebėjau, kad liberalų grupės narys tuos, kurie nepritaria Sutarčiai, pavadino šaukiančiais bepročiais. Taigi jis sako, kad dauguma Prancūzijos ir Nyderlandų žmonių yra garsiai šaukiantys bepročiai, tokie kaip aš, čia esantys šioje auditorijoje. Manau, Pirmininkas turėtų neleisti ateityje vartoti tokių žodžių.

Švedijos Ministras Pirmininkas pas save namuose ir čia, Rūmuose, yra sakęs, kad ES biudžeto parama žemės ūkiui turėtų būti sumažinta ir kad turėtų būti sustabdyta viršnacionalizmo kūrimo tendencija. Tokia yra Švedijos žmonių nuomonė. Tačiau Taryboje jo Vyriausybė pritaria minčiai kurti ES kaip valstybę ir jo parlamento nariai atitinkamai balsuoja už politinių įgaliojimų perdavimą iš Švedijos žmonių į Briuselį. Tai neturi ateities.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, šiek tiek keista čia rengti diskusijas apie Europos ateitį, nesvarstant klausimo apie Europos Sąjungos sienas. Ir vis dėlto, tai vienas pagrindinių uždavinių, kurį mes privalome spręsti. Kartais mes primirštame šį klausimą, ir visuomenė ne be pagrindo sunerimusi. Žmonės klausia, ar Europos Sąjunga vis dar išlieka Europos projektas. Tokia ji nebebus, jeigu į ES įstos Turkija. Jeigu Europos Sąjunga ir toliau užsispyrusi atsisakys įsiklausyti į žmonių balsą, jos demokratijos pagrindas lėtai, bet užtikrintai sugrius.

Ministre Pirmininke, minėjote pavojų, kuris gali atsirasti atsitvėrus nuo Turkijos siena. Tačiau esmė visai ne ta. Niekas Europoje nesirengia leistis būti apgaunamas gražiais žodžiais. Kopenhagos kriterijai privalo būti vykdomi, tai turi daryti ir Turkija, tačiau akivaizdu, kad jie netenkinami. Todėl laikas derybas sustabdyti. Paprasčiausiai reikia laikytis to, kas buvo susitarta.

  Jerzy Buzek (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, kalbėjote apie Europą, kaip apie pasaulinį žaidėją, ypač ratifikavus sutartį. Mes galime tik pritarti tokiais nuomonei, ir aš galiu tik pasveikinti jus, Ministre Pirmininke, už jūsų aiškią ir ryžtingą poziciją, kurią priėmėte Baltarusijos režimo, paskutinės Europos diktatūros, atžvilgiu. Jeigu mes norime turėti galimybę daryti įtaką stiprindami demokratiją ir gindami žmogaus teises Afrikoje ir Azijoje, pirmiausiai turime spręsti problemas, kurios iškyla visai šalia mūsų – tiesiog prie pat Europos slenksčio.

Taip pat norėčiau pasveikinti jus už jūsų aiškią poziciją ES plėtros klausimu. Kalbu apie Baltarusijos kaimynę Ukrainą, kurioje vyksta atkakli kova dėl to, ar Ukraina bus demokratiška valstybė ir vystysis normaliai, greitai ir demokratiškai tiek mūsų, tiek Ukrainos tautos labui. Atsiverti Ukrainai labai svarbu, ypač atsižvelgiant į jos būsimą narystę Europos Sąjungoje.

Galiausiai norėčiau pasveikinti jus, Ministre Pirmininke, už jūsų kategoriškus pareiškimus dėl aplinkos apsaugos Baltijos jūroje – tokioje nedidelėje jūroje, kurios vandenys skalauja aštuonių valstybių krantus. Baltijos jūra yra praktiškai ES vidaus jūra, ir nėra nė vienos kitos jūros pasaulyje, kurios aplinkai būtų iškilęs toks didelis pavojus.

Taip pat minėjote klimato klausimus ir veiksmus, kuriais būtų siekiama kovoti su klimato kaita – tai prioritetiniai pirmininkaujančios Švedijos uždaviniai. Mes visiškai pritariame šiam jūsų įsipareigojimui, juk tai mūsų civilizacijos uždavinys ir atsakomybė. Tačiau man susidaro įspūdis, kad šiuo klausimu labai daug kalbame, tačiau mažai darome.

Vidurio laikotarpio biudžetas bus peržiūrėtas jau pirmininkaujant Švedijai. Jeigu negalėsime pakeisti savo biudžeto taip, kad prisiimdami atitinkamą atsakomybę galėtume imtis veiksmų kovoti su klimato kaita ir plačiąja to žodžio prasme prisitaikyti prie mažų anglies dvideginio kiekių technologijų, niekur toliau kalbų nenueisime ir nesugebėsime pasiekti mūsų pagrindinio uždavinio.

  Jan Andersson (PSE). – (SV) Pone Pirmininke, sveiki atvykę pone Fredrik Reinfeldt. Jūs labai išmintingai kalbėjote apie Sutartį, apie plėtrą ir apie klimatą. Tačiau norėčiau paminėti kai kuriuos klausimus, kurių neaptarėte.

Jacques Delors kartą yra pasakęs, kad vidaus rinka niekada nepasieks savo tikslų, jeigu ji neturės tvirto socialinio pagrindo. Jis buvo visiškai teisus. Todėl mane šiek tiek nustebino jūsų pasisakymas apie socialinę ES, kurią jūs suprantate kaip prieštaravimą tarp nacionalinių sistemų ir ES taikomų taisyklių.

Manau, viskas yra kaip tik atvirkščiai. Mes turime bendrą darbo rinką. Todėl turime papildyti nacionalinę darbo teisę ir nacionalines sistemas, priešingu atveju ta rinka neveiks. Jeigu jūs ir toliau laikotės savo požiūrio, norėčiau pateikti kelis pavyzdžius. Ar Perkėlimo direktyva yra problema? Ar direktyva dėl įmonių perėmimo yra problema, ar bet kuris susitarimas, kurį socialiniai partneriai sudarė Europos lygiu? Ar direktyva dėl darbo ne visą dieną? Ar tėvystės atostogų direktyva?

Paėmus konkretų pavyzdį, rinkos ir politikos pusiausvyros nebuvimas aiškiai akivaizdus Laval byloje. Laval byloje problema atsirado dėl to, kad rinka tapo svarbesnė darbuotojų teisių atžvilgiu. Jūs Švedijoje tai teisingai išsprendėte. Kol kas jums sekasi spręsti šį klausimą gerai, tačiau, kaip daugelis minėjo, tai daro įtaką ir kitoms ES valstybėms. Jeigu prireiks imtis Europos iniciatyvos, ar jūs būsite su mumis, kai prireiks klausimą spręsti imantis Europos iniciatyvos?

Praėjusį mėnesį patvirtinome sveikatos ir saugos darbe strategiją. Mūsų tikslas buvo užtikrinti, kad kiekvienam 10 000 darbuotojų būtų skirtas vienas darbo inspektorius. Tačiau Švedija eina priešinga kryptimi, ir šio tikslo nepasieks dar ilgai, Švedijoje šis santykis mažėja 27 %. Danijoje, kurios darbo rinka labai panaši į Švedijos darbo rinką, paskirti du sveikatos ir saugos darbe inspektoriai 10 000 gyventojų. Kaip gali būti, kad Švedija eina visiškai priešinga kryptimi? Kodėl sveikatos ir saugos darbe jūs nelaikote prioritetine sritimi?

  Henrik Lax (ALDE). – (SV) Pone Pirmininke, nepaprastai svarbus uždavinys yra suvienyti Sąjungą, kad būtų sukurta vieninga energetikos politika, kuri galėtų užtikrinti stabilų energijos tiekimą valstybėms narėms, kaip minėjote, Ministre Pirmininke Reinfeldt.

Taip pat minėjote ES Baltijos jūros strategiją, kurią šiuo metu rengia Europos Komisija. Tinkamai parengta strategija Baltijos regionui gal tapti labai svarbia dalimi kuriant ateities energetikos politiką ir tai ne mažiau svarbu užtikrinant bendradarbiavimą energetikos srityje su Rusija. Problemą rodo ir praėjusią savaitę Švedijos Vyriausybės priimtas sprendimas atmesti „Nord Stream“ paraišką tiesti dujotiekį per Švedijos teritorinius vandenis Baltijos jūroje. Paraiška nebuvo pakankamai gerai parengta, kad būtų galima ją svarstyti.

Visame regione vyrauja labai didelis nepasitikėjimas šiuo dujotiekiu. Iš tikrųjų jokio priimtino sprendimo negalima bus rasti, jeigu ES ir aplink Baltijos jūrą esančios valstybės narės neparengs veiksmų plano ir joms nebus leista išsamiai susipažinti su visa projekto informacija.

Norėčiau pagirti Švediją, kuri suteikia progą patikrinti naująsias energetikos politikos nuostatas, įtvirtintas Lisabonos sutarties 176a straipsnyje.

  Christian Rovsing (PPE-DE). – (DA) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, norėčiau pakalbėti apie vieną nedidelį aplinkosaugos politikos aspektą. Malmö miesto iniciatyvos energijos taupymo ir aplinką tausojančio transporto sityje yra iš tiesų labai perspektyvios. Esu išbandęs kelis tokius aplinką tausojančius automobilius. Neseniai, sausio mėnesį, teko pavairuoti didžiulį S klasės mersedesą, kuris sveria apie dvi tonas. Tai tradiciniu kuru ir vandeniliu varomas automobilis. Paspaudus vieną mygtuką, galima perjungti vieną kuro rūšį į kitą – neatsižvelgiant į automobilio greitį. Pagreitį automobilis įgauna visiškai vienodai naudojant abi kurio rūšis.

Pastaruoju metu vandenis plačiau naudojamas kaip automobilių kuras. Naudojant vandenilį vienintelės atliekos yra vanduo ir daugiau visiškai nieko. Jeigu vandenilis būtų naudojamas kaip įprastas kuras asmeniniams automobiliams, būtų galima numatyti, kad tik vandeniliu varomiems automobiliams būtų leista važinėti centrine mūsų miestų dalimi. Tai itin sumažintų taršą, taip pat sumažėtų kvėpavimo takų susirgimų, mūsų senųjų pastatų oksidavimasis. Aš tikiuosi, kad Švedija skatins šią aplinką tausojančią iniciatyvą.

  Toomas Savi (ALDE). – Pone Pirmininke, 2007 m. gruodžio 14 d. Europos Taryba paprašė Komisijos parengti ES strategiją dėl Baltijos regiono ne vėliau kaip iki 2009 m. liepos mėn., ir tai buvo iniciatyva, kuriai pritarė ir Europos Parlamentas.

Šio sprendimo svarbos negali neįvertinti nei Šiaurės Europos regiono šalyse, nei aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusios valstybės narės, kurios prisijungė prie ES 2004 m. Tokia strategija tikrai gali išlaisvinti viso regiono potencialą pačiose įvairiausiose srityse – tokiose kaip aplinkos apsauga, ekonomika, kultūra, švietimas ir saugumas.

Siekdama įgyvendinti ambicingus pagal Lisabonos Dienotvarkę numatytus planus, tokia ES Baltijos jūros strategija gal tapti placdarmu į Rusiją. Švedija pirmininkaus Tarybai antrąjį 2009 m. pusmetį, ir mes tikimės, kad tai bus gera pradžia strategijai įgyvendinti. Tačiau labai svarbu, kad iki to laiko visos Baltijos regiono programos užbaigtų parengti savo veiklos planus, tai taip pat taikytina ir mano šaliai – Estijai.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, iš esmės yra du mūsų vieningos Europos ateities modeliai: nuoseklios ir dar labiau integruotos Europos modelis – tai Lisabonos sutartimi numatytas modelis, ir atskirų atrinktų elementų surinktas ir sumaišytas modelis.

Štai Švedija kartu su Austrija ir Suomija jau yra Europos Sąjungos narės gana ilgai, tačiau Švedija nėra euro zonos narė. Tai galėčiau paklausti Ministro Pirmininko, ar tai yra dėl kokios nors konkrečios priežasties? Mes labai sveikintume Švedijos sprendimą prisijungti prie mūsų euro zonos.

  Richard Corbett (PSE). – Pone Pirmininke, ponas Chichester trumpam pasirodė pasakyti trumpa kalbą ir pradingo pirmiau, nei išgirdo atsakymą. Taigi šiuose debatuose nedalyvavo nė vienas britų konservatorių partijos narys, kad išklausytų, ką konservatorių Ministras Pirmininkas mums pasakė apie Europos ateitį.

Kodėl taip yra? Argi jie nenorėjo išgirsti iš savo kolegos konservatoriaus, kokia gera yra Lisabonos sutartis? Kad jai priimti nereikia jokio referendumo, nes Lisabonos sutartis nenumato tolesnio suvereniteto perdavimo? Kaip mums reikia šios naujosios Sutarties, kad Europos Sąjunga geriau veiktų? Negi jie negali netgi dalyvauti diskusijose šiuo klausimu? Negi jiems atrodo, kad geriau yra pasilikti nuošalyje, galbūt bare su savo kolegomis iš JK Nepriklausomybės partijos?

Manau, jiems turėtų būti gėda, kad jie net negalėjo dalyvauti šiuose debatuose.

(Plojimai)

  Agnes Schierhuber (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, paminėjote bendrąją žemės ūkio politiką, kaip vienintelę ES politikos kryptį, kuri yra visiškai Bendrijos rankose. Tačiau jūs, be abejo, žinote, kad per pastaruosius 15 metų žemės ūkio politika buvo reformuota daug radikaliau, nei bet kuri kita ES politika, ir žemės ūkio politika jokiais aspektais negali būti lyginama su pramonės politika, nes jos veikia visiškai skirtingomis sąlygomis. Saugumas ir galimybė iš anksto planuoti turi ir toliau išlikti bendrosios žemės ūkio politikos pagrindas.

Taip pat norėčiau priminti, kad iki 2013 m. žemės ūkiui skiriama biudžeto dalis sumažės iki 35 %. Ūkininkų bendruomenė labai rimtai vertina savo atsakomybę prieš visuomenę, atsakomybę, kuri yra įtvirtinta Romos sutartyje. Tyrimai, plėtra, tvarumas ir aplinkos apsauga turi ir toliau išlikti mūsų bendras tikslas. Aš iš tikrųjų nekantriai laukiu, kada Tarybai pradės pirmininkauti Švedija.

  Esko Seppänen (GUE/NGL). – (FI) Pone Pirmininke, kalbėdamas apie Europos ateitį, visiškai nepaminėjote Europos Sąjungos militarizavimo. Pagal Lisabonos sutartį ES valstybės narės įsipareigoja plėsti ir didinti savo karinius išteklius. Pagal Lisabonos sutartį valstybės narės pasirengusios veikti užsienyje vykdydamos kovos su krizinėmis situacijomis užduotis, netgi palaikyti taiką, be jokio Jungtinių Tautų įgaliojimo, t. y. tarptautinės teisės požiūriu – neteisėtai. Be to, su Lisabonos sutartimi, bent jau su jos nuostata dėl solidarumo, siejamos tam tikros karinės apsaugos priemonės, ir šiuo atžvilgiu Švedijos neutralitetas – jos karinio neprisijungimo politika kelia labai daug abejonių. Ministre Pirmininke, ar manote, kad Lisabonos sutartimi numatytos karinės apsaugos priemonės neprieštarauja karinio neprisijungimo nuostatai?

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, Ministre Pirmininke, akivaizdu, kad dalyvaujame Europos kūrimo procese ne dėl Europos technokratų Briuselyje, bet dėl Europos Sąjungos piliečių, kad jie galėtų gyventi geriau ir jiems būtų užtikrintas didesnis saugumas. Tik įsiklausydami į jų nuomonę galime sėkmingai išspręsti šį klausimą.

Politikų lūkesčiai gali būti labai įvairūs: kai kurie nori daugiau Europos, kai kurie – mažiau. Faktas tas, kad 27 valstybių narių ministrai pirmininkai pasirašė Lisabonos sutartį. Ši sutartis yra kelrodis į skaidresnę, demokratiškesnę Europą, todėl sutartis turėtų būti šiais metais ratifikuota. Leiskite tai pasakyti tiems nariams, kurie ragina skelbti referendumus dėl šios sutarties ratifikavimo, nors patys pasisako prieš Europos Konstituciją: nežaiskite su referendumu, nebandykite pasirodyti demokratijos gynėjais, nes Sąjungos piliečiai vis tiek jumis nepatikės. Jie puikiai žino, kad būtent Lisabonos sutartis apgins demokratiją Europoje.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Ponios ir ponai, šiandien kalbame apie šiuolaikiškos ir dinamiškos Europos viziją. Šios diskusijos yra labai laiku ir labai naudingos. Globalizacija verčia mus užduoti klausimus ir spręsti problemas, panašias į tas, kurias minėjo Švedijos Ministras Pirmininkas ponas Fredrik Reinfeldt. Įgyvendinimas struktūrinių reformų, kurios, mano požiūriu, yra patys sudėtingiausi Lisabonos strategijos aspektai, turi būti pagrindinis mūsų politikos uždavinys. Jeigu mūsų ekonomikos neaugs, žinių ekonomiką bus galima pamiršti. Esu visiškai įsitikinusi, kad žiniomis grindžiama ekonomika ir investicijos į žmogiškuosius išteklius yra pati teisingiausia strategija kuriant Europos ateitį.

Nemažai pranešėjų išreiškė norą matyti „socialinę Europą“. Nepažįstu nė vieno politiko, netgi mūsų konservatyvioje šeimoje, kuris prieštarautų socialinio piliečių saugumo sistemai, kuris nenorėtų, kad piliečiai uždirbtų gerus atlyginimus, pakiltų jų pragyvenimo lygis, ar kuris norėtų, kad piliečiai gautų 150 eurų pensiją kaip Slovakijoje. Per paskutinį 2007 m. ketvirtį mano šalis Slovakija, pasiekė rekordinį – 14 % – ekonomikos augimo rodiklį. Ar būtų dabar Ministro Pirmininko Robert Fico vadovaujama socialdemokratų Vyriausybė įgyvendinusi šią socialinę politiką, jeigu buvusioji Vyriausybė, kuriai vadovavo tuometinis Ministras Pirmininkas Mikuláš Dzurinda, nebūtų turėjusi politinės valios įgyvendinti tokias drąsias mokesčių, socialinės politikos, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos reformas?

  Ioannis Varvitsiotis (PPE-DE). – (EL) Ministre Pirmininke, tai, ką jūs pasakėte, yra visiškai teisinga: mes turėtumėme bijoti ne stiprios, bet silpnos Europos. Aš visiškai su tuo sutinku ir manau, kad visi Europos piliečiai tam pritaria. Tačiau kai jie mato mus susirūpinusius dėl traktoriaus žibintų ir kitokių mažmožių, manau, jie jaučiasi nusivylę.

Ministre Pirmininke, jūs su didžiausiu entuziazmu kalbėjote apie plėtrą. Tačiau kartais aš klausiu, o gal ES būtų protingiau pačiai pirmiausia išspręsti savo vidaus problemas, o tik paskui imti rūpintis plėtra. O gal būtų buvę geriau, kad kokia nors reformos sutartis jau dabar veiktų prieš prasidedant plėtrai?

Galiausiai, Ministre Pirmininke, svarbiausias uždavinys dabar yra Lisabonos sutarties ratifikavimas. Aš buvau nustebintas išgirdęs nuomones, kurias pareiškė mano kolega Parlamento narys iš Jungtinės Karalystės. Jeigu Lisabonos sutartis nebus ratifikuota, Europa neturės ateities.

  Fredrik Reinfeldt. − (SV) Labai dėkoju už jūsų visų pastabas ir klausimus. Be abejo, negalėsiu atsakyti į juos visus. Taip pat dėkoju už jūsų kantrybę, kai turėjote tiek daug klausyti švedų kalbos man atsakinėjant į visus tuos klausimus.

Mano atsakymai labai glaudžiai susiję su mano įsitikinimu, kad susitarimai, kurie buvo sudaryti, bus vykdomi, o tai klausimas, prie kurio aš dar sugrįšiu. Aš sakiau, kad aš tikiu Europa. Daugelį kartų Švedijoje esu sakęs, kad labai pasitikiu Švedijos darbo rinkos modeliu, kuris grindžiamas kolektyvine sutartimi. Švedijoje pasirinkome šiek tiek kitokį kelią, nei daugelis kitų Europos šalių, kurios didesnę reikšmę suteikė teisės aktams, tuo tarpu kai mes svarbiausiais laikome socialinius partnerius, kurie prisiima atsakomybę.

Mūsų požiūriu, sprendimas Laval byloje nesumenkina Švedijos modelio, tačiau jis iškelia begalę klausimų dėl tam tikrų Švedijos įstatymų. Šiuo metu kartu su socialiniais partneriais atidžiai nagrinėjame, kaip galima būtų pakeisti Švedijos darbo rinkos modelį, tačiau ne tam, kad jo atsisakytume, ar iš esmės pakeistume jo veikimo principus.

Ketiname ir toliau išlaikyti jo organizaciją ir tikimės, kad turėsime galimybę ją aptarti. Manau, tai nebus neteisingai suprantama, kaip kiti klausimai, kai kalbama apie Europą.

Čia buvo teigiama, kad vidaus rinkos nepakanka. Taip, viena kritinė pastaba gali būti, kad vidaus rinka veikia ne visu pajėgumu. Tai yra kritika, kurią dažnai galima išgirsti iš verslininkų ir kitų žmonių, kad mes kalbame apie vidaus rinką, apie laisvą judėjimą, kuris visai nėra laisvas.

Mano Vyriausybė daug dirba, siekdama sumažinti socialinę atskirtį, sukurti pagrindą žmogaus apsisprendimo teisei per darbą ir užtikrinti, kad dauguma žmonių turėtų darbą. Be to, mūsų ambicijos užtikrinti gerovę turėtų būti prieinamos ir kitiems. Daugiau darbą turinčių žmonių reiškia daugiau išteklių ir galimybių rasti būdus sukurti gerovę tiems, kurie negali dirbti. Todėl manau, kad Švedijos politikoje numatytas būdas derinti darbą ir gerovės kūrimą yra harmoningas.

Įvairiuose pasisakymuose čia girdėjome minint demokratiją. Tikiu, kad demokratiją kuria patys atstovai. Tai nėra bloga demokratijos forma. Tikiu, kad daugelis jūsų čia tinkamai atstovaujate savo rinkėjams, ir esu pasirengęs tai daryti įvairiausiais būdais. Demokratija yra galimybė priimti sprendimus, ir taip ir turi būti.

Mūsų patirtis Švedijoje rengti referendumus labai įvairi. Kartais būdavo visiškai aišku, ko mes klausiame ir kas yra atsakoma. Kartais užduodavome klausimą ir gaudavome kitokį atsakymą, ir tada turėjome daug metų diskutuoti bandydami išsiaiškinti, ką Švedijos piliečiai iš tikrųjų atsakė. Žinau, kad tokių panašių dalykų yra įvykę ir ne vienoje kitoje šalyje.

Dėl tokios sutarties, kokią mes dabar čia aptariame, pagrįstos daugybe pataisų, ir dėl kurios anksčiau Europos istorijoje esame apsisprendę ir be referendumų, esame pasirengę priimti sprendimą pagal atstovaujamosios demokratijos principus. Manau, tai puikus būdas parodyti, kaip turi veikti gyva demokratija.

Trumpas atsakymas dėl dujotiekio, apie kurį čia klausė ne vienas. Šiuo klausimu taip pat ketiname laikytis susitarimų ir teisės aktų, kai jie bus priimti, kitaip tariant, remdamiesi tarptautinėmis konvencijomis ir Švedijos įstatymais, bandome ieškoti galimybių įvertinti tą dujotiekį. Galėjome nustatyti, kad mums pateiktas pasiūlymas yra nepriimtinas. Todėl mes jį grąžinome. Klausimas bus teikiamas svarstyti iš naujo. Šiuo momentu negaliu pasakyti, kokią įtaką galime daryti remdamiesi pirmiausia Švedijos aplinkosaugos įstatymais. Tačiau kai mes pradėsime klausimą nagrinėti iš esmės, būtent nuo to ir pradėsime.

Mes taip pat išgirdome ne vieną nuomonę dėl to, ar jūs, Parlamento nariai, turėtumėte keliauti iš vieno parlamento į kitą, tačiau čia mes visi gerai žinome, kaip yra įgyvendinami susitarimai. Visos valstybės narės turi tam tikrą įtaką, turi veto balso teisę, ir visi jūs, kurie užduodate klausimus, tai gerai žinote. Mes į tai atsižvelgiame, tačiau mes, kaip ir daugelis mūsų rinkėjų, klausiame, ar iš tikrųjų tikslinga dirbti taip, kaip tai daroma čia.

Švedijoje kaip beveik jokioje kitoje šalyje sparčiai didėja aplinkos neteršiančių automobilių skaičius. Mes pristatėme specialias priemokas už aplinkos neteršiančių transporto priemonių naudojimą, kurios yra svarbi skatinimo priemonė. 30% Švedijoje parduodamų transporto priemonių yra nekenksmingos aplinkai. Šią didėjančią tendenciją mes skatinsime ir toliau.

Buvo užduoti keli klausimai apie eurą. Atsakydami į juos turime atsižvelgti į 2003 m. Švedijoje surengtą referendumą. Mes pažadėjome gerbti švedų nuomonę. Jeigu Švedijos piliečiai pakeis savo nuomonę, galėsime dar kartą užduoti šį klausimą.

Norėčiau paminėti, kad Švedija, kuri yra šalia eurą įsivedusios Suomijos, klausia savęs, kas nutiks Danijoje, jeigu rudenį bus nuspręsta įsivesti eurą. Tada euras kaip šalių glaudžiai supančių Švediją valiuta gali turėti įtakos Švedijos piliečiams.

Kai kurie iš jūsų paminėjo, kad nėra aišku, kokį vaidmenį aš prisiimu. Vasarą pristatysiu 18 mėnesių programą, kuri apims Prancūzijos, Čekijos ir Švedijos šalių pirmininkavimą.

Lieka atviras klausimas, kokį vaidmenį prisiims besikeičiančios pirmininkaujančiosios valstybės narės. Šiuo klausimu turėsime daug nuomonių. Tvirtai tikiu, kad šis klausimas svarbus ES šalims įvairiose Europos dalyse. Manau, kad besikeičiančios pirmininkaujančios valstybės ateityje vaidins aiškų vaidmenį, kaip ir išrinktasis pirmininkas, kuris bus renkamas pagal naująjį susitarimą. Nuoširdžiai dėkoju už vertingus komentarus ir naudingus klausimus.

  Pirmininkas. − Ačiū, Ministre Pirmininke. Tai buvo paskutinė šio etapo diskusija, susijusi su Europos ateitimi. Diskusija baigta.

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – (SV) Pone Pirmininke, kai pas mus lankosi Ministras pirmininkas, tada nori pasisakyti daug žmonių iš tos pačios šalie ir tai yra gerai. Tačiau Pirmininkas galėtų užtikrinti geresnį geografinį pasiskirstymą. Šiandien praktiškai nebuvo pranešėjų iš pietų Europos, o kartais, kai mus aplanko kas nors iš pietų Europos, situacija būna priešinga. Būtų puiku, jei padėtumėte kurti geresnį pranešėjų pasiskirstymą.

  Pirmininkas. − Pietų europiečiai turi pageidauti kalbėti ir įsitraukti į procesą. Jeigu jų čia nėra, negaliu jų pakviesti.

(Protestas)

Tiesą sakant, kviečiau poną Varvitsiotis.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE), raštu. – (RO) Džiaugiuosi, kad Europos ateities tema, kaip visada, neišnyksta iš Parlamento diskusijų. Bendra nuomonė yra labai svarbi užtikrinant klestinčią ir stabilią Europos ateitį kitoms kartoms.

Manau, kad šios analizės ir Europos ateities koncepcijos pagrindą turi sudaryti dvi idėjos: Europos piliečių ateitis ir ES vaidmuo pasaulyje. Vidaus lygiu piliečių gerovės siekis turėtų skatinti Europos veiksmus, o žmogaus teisės ir visiška jų apsauga turėtų būti lemiamu veiksniu. Nemažiau svarbus švietimas, kuris yra klestėjimo ateityje prielaida, kaip ir jaunimo bei vaikų apsaugos strategijų skatinimas, tarpkultūrinis dialogas ir abipusė tolerancija. Lisabonos strategija ir naujoji Reformų sutartis yra pagrindiniai dokumentai, kurie turi būti realiai įgyvendinti.

Tačiau XXI a. globalizuotame ir tarpusavio ryšiais susaistytame pasaulyje neįmanoma užtikrinti Europos klestėjimo ateityje neužtikrinant klestėjimo visame pasaulyje. Todėl ES yra įsipareigojusi dėti pastangas užtikrinant taiką pasaulyje, stabilumą ir gerovę.

  Mairead McGuinness (PPE-DE), raštu. – Su apgailestavimu klausiau diskusijų apie Europos ateitį ir Švedijos Ministro Pirmininko abejonių dėl ES žemės ūkio biudžeto.

Jei tai diskusija apie ateitį, tai panašu, kad ji įklimpo praeityje. Svarbu paminėti, kad Bendroji žemės ūkio politika (CAP) buvo viena iš pagrindinių ES strategijų. Ja vadovaujantis buvo tiekiamas maistas alkstančiai Europai. Per 50 metų, atsižvelgiant į politinį ir viešąjį spaudimą, strategija buvo pakeista.

Dabar atsižvelgdami į Bendrąją žemės ūkio politiką (CAP) nebeišleidžiame didžiausių ES biudžeto sumų. Tačiau tikiu, kad pinigų skyrimas žemės ūkiui ir maisto gamybai yra būtinas pasaulyje, kuriame maisto produktų tiekimo užtikrinimas yra svarbi politinių darbotvarkių dalis.

Atsižvelgiant į ateitį ir Reformų sutarties ratifikavimą, svarbu pranešti žmonėms, kas paminėta šioje Sutartyje ir kas – ne!

Airijoje bus organizuojamas referendumas dėl Sutarties, kuri, jei rezultatai bus teigiami, sutvirtins nacionalinių parlamentų vaidmenį ir suteiks jiems daugiau galių priimant ES įstatymus.

Tai svarbi nuostata ir išrinktų parlamentų nariai privalo ja pasinaudoti.

  Mihaela Popa (PPE-DE), raštu. – (RO) Pone Prezidente, gerbiami kolegos,

Atsižvelgiant į diskusijų dėl Europos ateities kontekstą turime skirti pakankamai dėmesio socialiniam aspektui, kuris geriausiai atspindėtų ateities viziją – jaunimui – būtent būsimiems Europos Sąjungos piliečiams.

Jaunimas turi būti mokomas kurti savosios kartos ateitį. Tai apima mūsų bendros istorijos žinojimą ir Europos Sąjungos įkūrimo bei vystimosi etapus. Norėdami kurti ateitį turime suvokti praeitį.

Europos Sąjungos istorija turi būti dėstoma mokyklose. Europos jaunimo strategija turi būti kuo nuoseklesnė ir aiškiai atspindėti specifines jaunimo problemas. Europa turi sukurti aiškią švietimo, informacinės visuomenės, tarpkultūrinio dialogo ir mainų tarp jaunų žmonių bei jaunimo įdarbinimo ir mobilumo viziją ir įsisąmoninti atstumtų jaunų žmonių problemas.

Sėkmingą Europą galime kurti tik kasdienėmis bendromis pastangomis.

  Bernard Wojciechowski (IND/DEM), raštu. – Šiuose Rūmuose mes atstovaujame 27 tautoms. Mūsų skirtumai, kaip požiūrio į Europą ir mūsų politikos, kuri formuoja šį požiūrį, pasekmė kol kas mus dalija. Didysis iššūkis yra ne naujoji Sutartis, kuri bandytų apjungti mus jėga, bet mūsų požiūris į Europą – Europą, kurioje mūsų vaikai ir jų vaikai sėkmingai kovos su naujais XXI a. iššūkiais.

Įsivaizduoju Europą, kurioje būsimosios kartos sugebės ne tik laisvai keliauti, bet nebebus diskriminacijos pagal geografines Europos vietas, vartojamas gimtąsias kalbas ar pavardžių rašybą paraidžiui.

Tokie žodžiai kaip solidarumas, susitelkimas ir integracija dažnai naudojami mūsų institucijose – žodžiai, kurie neturi prasmės Europoje, susiskaldžiusioje pagal senąsias ir naująsias valstybes nares. Pagal valstybes nares, kurios siekia savo naudos dvišaliais susitarimais su trečiosiomis šalimis ir tas valstybes nares, kurias silpnina tos pačios trečiosios šalys. Europos Sąjunga pasiklydo tarp dvišalių sutarčių, suderinamumo ir skirtumų, kurie turėtų mūsų turtas, o ne kliūtis.