Posėdžio stenograma

Antradienis, 2008 m. vasario 19 d. - Strasbūras

11. Lisabonos strategija – Ekonominės politikos bendrosios gairės 2008-2010 m. (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas darbotvarkės klausimas yra jungtinės diskusijos apie Tarybos ir Komisijos pranešimus dėl Lisabonos strategijos ir ponios Starkevičiūtės pranešimas Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu apie Integruotąsias ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires (dalis: valstybių narių ir Bendrijos bendrosios ekonominės politikos gairės): Naujo ciklo pradžia (2008-2010) 2007/2275(INI) (A6-0029/2008).

  Žiga Turk, Pirmininkas. − (SL) Labai džiaugiuosi galėdamas dalyvauti šioje sesijoje, kurioje Europos Parlamento nariai diskutuoja apie kito Lisabonos strategijos etapo, skirto ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, pradžią.

Lisabonos sutarties pasirašymas užbaigė laikotarpį, kuriuo mes buvome labai užsiėmę savo vidaus ir kartais politine situacija. Dabar Europa daug geriau pasiruošusi atsiverti pasauliui, o Lisabonos strategija teikia Europai priemones, kurios padės kurti ir pasaulines tendencijas. Šiuo metu yra bent keturios tendencijos.

Kai 2000 m. Europoje buvo priimta Lisabonos strategija, globalizacija daugiausiai buvo suprantama kaip konkurencija tarp Europos, JAV ir Japonijos. Nuo tada į pasaulio sceną įžengė naujų ir svarbių dalyvių, kurie suteikė Europai naujų indėlių į globalų pasaulį galimybes ir kur slypi tikrasis jos konkurencinis pranašumas.

Mūsų akyse vyksta ryšių revoliucija, apimanti internetą ir pasaulinį žiniatinklį. Kūrybingumas ir inovacijos nebeapsiriboja konservatyviomis institucinėmis schemomis. Praeityje jau įvyko viena masinių ryšių revoliucija. Tai buvo prieš 500 metų, kai buvo išrastas pigus popierius ir spauda, kurie sudarė Europos dominavimo pagrindą.

Dabar stovime ant trečiosios pramoninės revoliucijos slenksčio, kurios pasekmės bus sumažėjusi priklausomybė nuo fosilijų kuro ir perėjimas prie mažai anglies dvideginio išskiriančios ekonomikos. 2007 m. Parlamentas priėmė deklaraciją dėl trečiosios pramoninės revoliucijos ir vandenilio ekonomikos, taip išreikšdamas Europos paramą pažangiems šios srities specialistams.

Po pramoninės eros mes įžengiame į erą, kurioje didelis dėmesys teikiamas vertybėms, prasmei ir empatijai. Pagrindinė šių tendencijų galia yra didėjanti žmonių kūrybinių pajėgumų ir vertybių svarba. Šios dvi temos savo esme yra labai europietiškos. Todėl Europa turi ambicijų vadovauti kartu vystant šias keturias tendencijas.

Europos mintys apie vystimąsi išdėstytos Lisabonos strategijos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo dalyje. 2005 m. iš esmės peržiūrėjus Lisabonos strategija buvo patvirtintas jos efektyvumas. Struktūrinės reformos sutvirtino Europos ekonomikos pagrindus. Todėl dabar paprasčiau spręsti finansų rinkos krizes ir kovoti su didėjančiomis žaliavų kainomis, ypač žaliavinės naftos ir maisto kainomis. Pasaulio ekonomika krypsta links vis didėjančios nežinomybės. Todėl svarbu, kad Europa laikytųsi užsibrėžto kurso ir toliau taikytų reformas bei modernizuotų savo ekonomiką ir visuomenę.

Komisija puikiai padirbėjo ruošdama gruodžio mėnesį išleistą Lisabonos paketą. Slovėnija, kaip pirmininkaujančioji Europos Tarybos valstybė narė įtraukė Lisabonos strategiją į penkių pirmininkavimo laikotarpio prioritetų sąrašą. Mes labai džiaugiamės, kad Europos Parlamentas dalyvauja išsamiose diskusijose. Mes jau apsikeitėme nuomonėmis ECON konsultacijų metu per tarpparlamentinius susitikimus. Mes dedame visas pastangas, kad kovo mėnesio Europos Tarybos pavasario sesijos metu būtų pradėtas šis ambicingas, naujas Lisabonos strategijos etapas.

Europos Taryba patvirtins bendrosios ekonominės strategijos gaires ir padarys išvadas dėl darbo vietų kūrimo politikos. Išsamiai diskutavome apie poreikį modifikuoti bendrąsias gaires. Pagaliau kolegos iš daugelio valstybių narių nutarė, kad galėtume patobulinti tam tikras formuluotes, bet diskusijos apie faktines gaires inicijuotų ilgą derinimo laikotarpį ir sulėtintų perėjimą prie naujo etapo, nors galutinis rezultatas būtų labai panašus į tai, ką turime dabar.

ECOFIN Taryba vienbalsiai priėmė sprendimą nekeisti bendrųjų ekonomikos gairių. Bus keičiami aiškinamieji tekstai, t. y. pačių gairių taikymo kontekstas.

Europos Taryba priims konkrečias valstybių narių rekomendacijas dėl nacionalinių reformų programų įgyvendinimo pažangos. Dalyviai, ypač Taryba, Komisija ir Parlamentas bus raginami įgyvendinti Bendrijos Lisabonos programą.

Bus remiama tam tikra svarbi keturių prioritetinių sričių veikla ir tikslai. Tos keturios sritys apima Europos susirūpinimą dėl aplinkos, Europos susirūpinimą dėl žmonių ir jų visuomeninės padėties, verslesnės Europos kūrimo pastangas ir novatoriškesnės bei kūrybiškesnės Europos vystymo pastangas, kas yra visų kitų veiksmų pagrindas. Leiskite trumpai atkreipti dėmesį į kiekvieną iš šių keturių sričių.

Kūrybiškumą statau greta švietimo ir inovacijų. Europa turi panaudoti savo turtingas kultūrines tradicijas ir etninius pranašumus didindama produktų konkurencingumą. Turime ir toliau stengtis investuoti 3% į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą. Žinios turi tapti penktąja laisve. Turime sukurti vieningą ir visiems prieinamą žinių sritį remdami atviras inovacijas ir, be abejo, atitinkamai saugodami žinias pagal Europos patentų ir autoriaus teisių apsaugos įstatymus. Turėtume skatinti Europos mokslinių tyrimų ir technologijos plėtros strategijų bei nacionalinių strategijų ryšius.

Mes, europiečiai, turėtume rodyti daugiau iniciatyvos. Mums trūksta pažangių ir kūrybingų nedidelių įmonių. Turėtume skirti daugiau dėmesio nedidelių ir vidutinio dydžio įmonių kūrimui ir jų prieigai prie žinių ir mokslinių tyrimų infrastruktūros bei kapitalo finansavimo šaltinių.

Turėtume stiprinti vidaus rinką, ypač paslaugų ir tinklų kūrimo sritis ir pašalinti įvairias kliūtis. Stipri ir efektyvi vidaus rinka yra daug efektyvesnis gynybos nuo globalizacijos padarinių būdas, negu protekcionizmo pagundos. Būtina didinti finansų rinkų skaidrumą, tobulinti įstatymų leidybą ir mažinti administravimo naštą.

Mes Europoje turėtume išsaugoti rūpesčio žmonėmis ir solidarumo tradicijas. Lanksti sauga teikia galimybę dinamiškai siekti ekonomikos pusiausvyros, kurios būtinas veiksnys yra efektyvi darbo rinka ir saugumo, kuris užtikrintų žmonėms galimybę greitai rasti naują darbą.

Turime teikti nuolatinio mokymosi galimybę ir kitą paramą. Privalome užtikrinti, kad jaunimui būtų įmanoma baigti tam tikrus mokslus ir kaip įmanoma greičiau rasti darbą. Vyresnės kartos atstovai turi būti skatinami kuo ilgiau likti aktyvūs.

Pabaigoje noriu pasakyti, kad mes Europoje rūpinamės gamta ir aplinka. Europa turi imtis proceso, kuris apibūdinamas kaip trečioji pramoninė revoliucija, lyderio vaidmens. Šio proceso esmė yra mažai anglies dvideginio išskirianti ekonomika. Esu įsitikinęs, kad tai bus naudinga Europos ekonomikai, nes Europa ateityje taps pasauline technologijų lydere. Iki šių metų pabaigos privalome priimti politinį sprendimą dėl energijos ir klimato paketo.

Ponios ir ponai, privalome ryžtingai skatinti naująjį Lisabonos strategijos etapą, kad Europos visuomenė būtų dinamiškesnė, kūrybiškesnė, iniciatyvesnė ir pagrįsta žiniomis, kad būtų rūpinamasi žmonėmis ir aplinka. Kuo skubiau turime kurti Europos vystimosi po 2010 m. strategiją ir svarstyti galimą Lisabonos strategijos bei Palaikomosios plėtros strategijos susiliejimą.

Kaip rašė Mark Leonhard, šis amžius bus Europos amžius. Ne todėl, kad Europa dominuos visame pasaulyje kolonijinio valdymo forma ir net ne todėl, kad mūsų pramonė bus labiausiai išvystyta. Šis amžius gali būti Europos amžiumi todėl, kad pasaulyje dominuos Europos vertybės ir kūrybiškumas, t. y. tie du elementai, kurie didžiąja dalimi formuoja pasaulines tendencijas. Europos kūrybiškumą įkvepia gilios kultūrinės Europos tradicijos. Europietiškos vertybės (būdami kaimynais mes bendradarbiaujame spręsdami klausimus ir rūpindamiesi gamta ir žmogumi) yra pavyzdys visam pasauliui. Svarstydami Bendrijos ekonomikos ir socialinę ateitį, t. y., ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją, neturėtume pamiršti šio žmogiškojo atspirties taško.

  Günter Verheugen, Komisijos Vicepirmininkas. − (DE) Ponia Pirmininke, ponas Pirmininke, ponios ir ponai, Komisija mano, kad šiandienos diskusija apie Europos vietą pasaulyje yra labai svarbi. Ji susijusi su šių dienų ekonominiais, socialiniais ir aplinkos iššūkiais. Europos integracija, kuri apima 27 šalis ir beveik 500 milijonų gyventojų, yra mūsų didžioji strateginė galia. Mes nebesilpniname vieni kitų kivirčais, todėl Europa visais atžvilgiais tapo vienu iš patraukliausių pasaulio regionų.

Vidaus rinka yra kertinis mūsų klestėjimo akmuo, o bendra valiuta yra brangus politinis ir ekonominis turtas. Mes atsparūs amžiaus netikėtumams ir globalizacijos audroms. Integracija suteikė galimybę formuoti globalizacijos amžių pagal savo pačių viziją.

Šis globalinis amžius nepriklausys nuo vienos šalies ar kontinento. Japonija, jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga susiduria su naujų šalių, pavyzdžiui Kinijos, Indijos, Rusijos ir Brazilijos metamais iššūkiais. Šios šalys, kaip ir mes, varžosi dėl pirmųjų vietų globaliame ekonominiame ir technologiniame kontekste.

Tikime, kad naujasis amžius pasiūlys puikių galimybių, bet tik tuo atveju, jeigu sugebėsime suprasti šių laikų ženklus ir visiškai suprasime galimą riziką. Visuotinio mobilumo laikais tikros socialinės problemos yra darbo vietų sauga Europos Sąjungoje, darbo vietų skaičiaus didinimo garantijos ir gerai apmokami darbai. Leiskite pasikartoti: mūsų laikų socialinė problema yra klausimas, ar mes turėsime ir sugebėsime ilgai išsaugoti pakankamą skaičių aukštos kokybės darbo vietų.

Šios pagrindinės problemos sprendimą siūlo peržiūrėta Lisabonos strategija bei mūsų partnerystė ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo srityje. Ši strategija – tai Europos atsakas į globalizaciją.

Po trejų metų atlikome peržiūrą ir mus tenkina jos rezultatai. tai buvo geri metai atsižvelgiant į ekonominį augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Sukurta daug milijonų naujų darbo vietų, o ekonomika augo sparčiau negu ankstesniais metais. Pirmą kartą produktyvumas augo greičiau negu Jungtinėse Valstijose. Žmonės pajautė pagrindinių struktūrinių reformų teikiamą naudą. Bet negalima užmigti ant laurų. Savo tikslo dar nepasiekėme. Mūsų laukia dar ilgas kelias ir dar daugiau reformų. Mums nereikia pranašo, kad suprastume, jog mūsų laikų išskirtinis bruožas yra ne tvirtumas, o nuolatinė kaita. Šis faktas vis dar baugina daugelį žmonių, ypač tuos, kurie bijo likti nuošaly nuo šių permainų ir prisijungti prie globalizacijos proceso nukentėjėlių.

Tai dar viena priežastis, kodėl svarbu dar glaudžiau bendradarbiauti skatinant mūsų visuomenėse ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Tikime, kad sukūrėme strategiją, kuri, ne taip kaip pirminė 2000 m. Lisabonos strategija, yra įgyvendinama ir leis pasiekti pageidaujamus rezultatus. Toks yra ir Komisijos pasiūlymo kitiems trims metams tikslas. Tikime, kad pagrindinė kryptis yra teisinga, bet manome, kad reikia koreguoti tam tikrus svarbiu sėkmingos ateities užtikrinimo klausimus.

Pavyzdžiui, per kitus trejus metus reikia sutelkti ypatingą dėmesį į socialinį ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo aspektą. Manau, tai bus svarbiausias klausimas. Būtina tobulinti švietimą, mokymą ir įgūdžių lygius. Su permainų padariniais galime kovoti tik padėdami visiems asmenims, nuo pat mažumės iki senatvės, vystyti savo talentus, skatinti mokytis naujų dalykų ir išlikti lankstiems. Tai yra kiekvieno teisė. Tik taip užtikrinsime, kad tie, kas prarado savo darbus, nebus pasmerkti, kaip ir jų šeimos, gyventi skurde visuomenės pakraščiuose be nuolatinio darbo.

Mums reikia strategijos, kuri skatintų naujų darbo vietų kūrimą ir suteiktų žmonėms galimybę bet kuriuo gyvenimo etapu pradėti naują gyvenimą. Ši užduotis nėra skirta tik politikams, bet ir Europos verslininkams bei įmonėms. Pasakysiu visiškai aiškiai, ypač atsižvelgdamas į nesenus įvykius. Verslininkai ir įmonės, dar nesupratusios tokio mąstymo svarbos, turės galvoti iš naujo, nes atsakinga ir motyvuota darbo jėga yra pats vertingiausias įmonės turtas ir gali padėti atlaikyti konkurencijos keliamus iššūkius.

Mums reikia dėti daugiau pastangų kuriant visavertę žiniomis pagrįstą visuomenę. Deja, esame dar toli nuo užsibrėžto tikslo iki 2010 m. išleisti 3% Europos BVP moksliniams tyrimams ir su giliu susirūpinimu turiu pastebėti, kad atotrūkis nuo šio tikslo didėja, o ne mažėja. Yra dar viena tendencija, kuri man kelia dar didesnį susirūpinimą. Tai faktas, kad nors Europos įmonės moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai išleidžia daugiau negu ankstesniais metais, jos labiau linkusios investuoti pinigus už Europos ribų.

Europos mokslinių tyrimų sritis turi tapti realybe. Jeigu Europoje nesugebėsime vystyti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, nesugebėsime ir išlaikyti darbo vietų.

Žinome, kad turime stiprinti vidaus rinką. Turime įsisąmoninti visas didžiosios mūsų verslo įmonių daugumos, turiu galvoje 23 milijonus smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonių, kuriose dirba du trečdaliai visos Europos darbo jėgos, galimybes. Mes nestovime vietoje, bet reikia privalome judėti sparčiau ir birželio mėnesį priimti Smulkiojo verslo aktą.

Dar vienas svarbus klausimas yra tvirtas siekis įtraukti energijos ir klimato pokyčių tikslus į savo ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo strategiją. Norime pateikti įrodymų, kad aplinkos pokyčiai gali būti panaudoti kuriant ekonomines galimybes ir socialinį progresą. Būtinas stiprus Europos pramonės sektorius, nes tvirtai tikime, kad pagrindinis Europos tikslas atsižvelgiant į energijos efektyvumą, naujas technologijas ir ekonomišką išteklių naudojimą yra ne tik tausoti gamtą, bet ir didinti darbo vietų skaičių.

Šiuo metu kaip niekada jaučiamas aplinkai nekenksmingų produktų ir procesų poreikis. Atsakingos strategijos, skirtos kovai su klimato pokyčiais, nėra pagrįstos Europos deindustrializacija, bet Europos, kaip pramoninio regiono, gyvybingumu ir Europos pramonės šakomis, kurios sugeba gaminti nekenkdamos aplinkai ir kurios skatina saugoti aplinką.

laikomės požiūrio, kad šioje srityje yra daug vietos tobulėti. Europos Sąjunga ir valstybės narės turi dėti bendras pastangas. Tikslui pasiekti turime tvirtą pagrindą. Mūsų partnerystė pagrįsta dialogu ir kritiniu ankstesnių pasiekimų vertinimu. Prieš trejus metus, atsižvelgdami į integravimo gaires, sukūrėme patikimus atskaitos taškus, pagal kuriuos gali būti vykdomos Europos ir nacionalinės reformos.

Puikiai žinau, kad kai kas abejoja mūsų pasiūlymu nekeisti gairių siaurąja prasme. Šis Komisijos pasiūlymas nėra dogmatizmo ar užsispyrimo išdava. Mes nenorėjome kosmetinių paketo pokyčių. Norėjome pabrėžti Europos Sąjungos reformos tikslų tęstinumą ir kryptį. Tuo pačiu kritiškai peržiūrėjome ir aiškiai nurodėme trejų pastarųjų metų silpnąsias vietas, kad galėtume iš jų pasimokyti. Todėl siūlome naujai atkreipti dėmesį į mano apibūdintus aspektus, pavyzdžiui socialines ir aplinkos apsaugos dimensijas, kurios irgi minimos gairėse.

Dar pasiūlėme naują Bendrijos programą, kuri – ne taip kaip jos pirmtakė – nėra didelis įvairių projektų rinkinys, o kryptinga programa. Ji atspindi visiems rūpimus Lisabonos strategijos prioritetus dėl ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo.

Ponios ir ponai, mūsų ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo strategijai ši komisija skiria didžiausią dėmesį. Ji yra prioritetų sąrašo viršuje, nes susijusi su naujų darbo vietų sukūrimu, klestėjimo vystymu ir geresne aplinkos apsauga.

(Plojimai)

  Joaquín Almunia, Komisijos narys. − (ES) Ponia Prezidente, Tarybos pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau pasveikinti ponią Starkevičiūtę ir visus Rūmų narius, ypač Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto narius, kurie prisidėjo prie pranešimo kūrimo, kuris yra labai išsamus atsižvelgiant į analizę ir pasiūlymus, susijusius su šio naujo kitų trejų metų Lisabonos strategijos ciklo ateitimi.

Pažvelgę į trejus praėjusios metus turime sutikti su pranešime pateikta analize apie Lisabonos strategijos teikiamą naudą šiuo nauju etapu atsižvelgiant į 2005 m. apžvalgą.

Kaip jau minėta, naujos darbo vietos yra kuriamos. Daugelis naujų darbo vietų susijusios su reformomis, kurios vykdomos pagal Lisabonos strategiją, atsižvelgiant į tai, kaip reformos suvokiamos darbo rinkoje ir kitose ekonominės veiklos srityse, kaip tai nustatyta Lisabonos strategijoje ir nacionalinėse reformos programose, priimtose prieš trejus metus.

Ekonominio augimo potencialas didėja ir mes norėtume, kad jis didėtų toliau. Tačiau labai svarbu, kad Europoje būtų sudarytos teigiamos augimo sąlygos. Norint užimti svarbią vietą pasaulio globalizacijos procese, kuriame siekia dalyvauti nauji ir nepaprastai dinamiški žaidėjai, mūsų augimas turi būti dar spartesnis.

Rinkos funkcionavimas tobulėja ir šalinamos verslininkystės ir į produkciją orientuotų investicijų kliūtys.

Reformos skatina socialinės apsaugos sistemų nuoseklumą, o daugelyje Europos šalių rimčiau atsižvelgiama į poreikį atidžiau saugoti gamtą pagal mūsų ekonomikos augimo modelį.

Lisabonos strategija naudinga. Ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo strategija, kuri veikia nuo 2005 m. duoda teigiamų rezultatų. Būtų klaida dabar keisti kryptį. Mes iš esmės sutinkame su aptariamu pranešimu: privalome judėti nustatyta kryptimi.

Visiškai akivaizdu, kad būtina atsižvelgti į pokyčius – ar jie yra svarbūs energijos ir aplinkos apsaugos sričių pokyčiai, ar svarbiausiu klausimu turi būti kova su klimato pokyčiais. Pastaraisiais mėnesiais susiduriame su naujais iššūkiais, įgauname naujos patirtimi ir, be abejo, stebime ekonominį klimatą ir ekonominę situaciją.

Susidariusi situacija kelia vis didesnę nežinomybę ir didina finansų rinkų spaudimą. Tai reiškia, kad šiomis nestabiliomis, nenuspėjamomis ir sudėtingomis aplinkybės turime spartinti reformas, skatinti naujų darbo vietų kūrimą ir greitinti Lisabonos strategijos taikymą.

Pritariame, kad įgyvendinimas, kaip tai nusako integravimo gairės, būtų vykdomas makroekonomikos stabilumo aplinkoje, nuosekliai didinant visuotinę gerovę ir stiprinant socialinės apsaugos sistemas, išlaikant ekologinę pusiausvyrą ir patikimai pasinaudojant ekonominiais veiksniais.

Privalome kuo geriau išnaudoti pastaraisiais metais vykdomas reformas ir įgyvendinamas strategijas; turime atsižvelgti į šiuos nežinomybės laikus, kai pagerėjo daugelio šalių fiskalinė padėtis.

Dabar, kai stebimas ekonominio augimo lėtėjimas dėl nestabilaus finansų rinkų spaudimo ar staigaus ekonomikos augimo lėtėjimo Jungtinėse Valstijose, galime nutraukti daugelio mūsų ekonomikų automatinių stabilizavimo priemonių veikimą.

Dėl savo integruotomis gairėmis pagrįstos strategijos esame geresnėje padėtyje negu 2001 m. ir galime sėkmingiau kovoti su ekonominės veiklos lėtėjimu.

Kai atsižvelgdami į finansinių rinkų spaudimą palyginame Europos ekonomikų ir Jungtinių Valstijų ekonomikos padėtis, daugelis mūsų per pastarąsias savaites ir mėnesius pastebėjo pranašumą, kurį turi Europos ekonomikos dėl mūsų tvirto ekonominio pagrindo. Šis tvirtas ekonominis pagrindas buvo stiprinamas pagal gairėse nustatytas strategijas, atsižvelgiant į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto veiklą ir daugelį struktūrinių reformų, kurios yra Lisabonos strategijos dalis.

Artimiausioje ateityje nustatytos tam tikros prioritetinės sritys, kurias savo pranešime apibūdino ponia Starkevičiūtė. Šiuo metu prioritetas teikiamas finansinės integracijos pažangos stiprinimui.

Finansinė integracija yra instrumentas, kuris teikia galimybę efektyviau kovoti su dabar susidariusia situacija. Yra ir atitinkamų iniciatyvų, pavyzdžiui, neseniai ECOFIN Tarybos patvirtintas veiksmų planas. Privalome stengtis, kad šios iniciatyvos kaip galima greičiau būtų įgyvendintos visoje Europoje ir užtikrinti vieningą Europos nuomonę dėl tų iniciatyvų, kurios turi būti aptartos ir kuo greičiau taikomos visiems rūpimais klausimais, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo ir Finansinio stabilumo forumo klausimais.

Atsižvelgdamas į šiuos faktus esu tikras, kad mes dirbsime drauge ir produktyviai bendradarbiausime su Parlamentu. Tai turėtų padėti rasti bendrą nuomonę svarbiausiais mūsų strategijos klausimais, pavyzdžiui, kaip stiprinti ekonominius ir socialinius veiksnius aktyviai dalyvaujant reformų procese, kad reformos nebūtų „primetamos iš viršaus“, bet būtų plėtojamos „iš apačios“ ir būtų tobulinamos naudojant socialinį dialogą. Europos institucijos – Taryba, Parlamentas ir Komisija – turi produktyviai bendradarbiauti, bet ir valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinių reformų programas, galėtų siekti tikslų, dėl kurių šiandien vieningai sutariame.

PIRMININKAUJANČIOJI: PONIA MORGANTINI
Vicepirmininkė

  Margarita Starkevičiūtė, pranešėja. – (LT) Norėčiau padėkoti ponui Verheugen ir ponui Almunia už jų ES Lisabonos strategijos apibrėžimą. Tačiau man visada buvo sudėtinga suprasti pagrindinius jos prioritetus.

Šį Komisijos dokumentą sudaro beveik 300 puslapių, suskirstytų į atskirus skyrius, o kiekviename iš jų nurodyti atskirti prioritetai. Iš viso yra 24 gairės, kuriomis vadovaudamasi Europos Sąjunga įgyvendina ekonominę politiką ir ekonominę strategiją. Mes neatsiliekame nuo Europos Komisijos, todėl Parlamentas priėmė tris skirtingas rezoliucijas, skirtas šioms 24 gairėms pagal tris skirtingas procedūras. Matyt, tai reiškia, kad mes kovojame su biurokratizmu.

Dar norėčiau padėkoti Komisijos nariams už reformų tęstinumo svarbos akcentavimą. Aš irgi manau taip pat. Tačiau gyvenimas keičiasi ir mes tai matome kiekvieną dieną ypač globalizacijos akivaizdoje. Todėl, jeigu teigsime, kad nieko keisti nereikia, išskyrus kosmetinius pakeitimus, tai irgi vargu ar reikštų, kad skatiname inovacijas ir kūrybiškumą, kaip išsireiškė gerbiami Slovėnijos atstovai.

Vertinu Europos Tarybos požiūrį, kad kiekviena nauja strategija turi kurti papildomą vertę. Tačiau mano nuomone Parlamentas turėtų pritarti reformų tęstinumui, bet su viena sąlyga, kad bus atsižvelgiama į konsolidavimą ir prisitaikymą prie naujų sąlygų. Vienintelis Lisabonos strategijos prioritetas turėtų būti Europos Sąjungos pilietis.

Šiam tikslui pasiekti galime taikyti įvairias ekonominės politikos priemones, kurios turi derėti tarpusavyje. Kalbant apie pinigų politiką, turėtume pabrėžti Europos centrinio banko nepriklausomybės svarbą. Su interesų ir visuotinių iššūkių įvairove turi būti kovojama pasitelkus vieną instituciją. Be to, neturėtume pamiršti, kad dar ne visose valstybėse narėse naudojama vieninga valiuta.

Tačiau Centrinio banko galimybės siekiant įgyvendinti infliacijos uždavinius yra ribotos, kaip ir galimybės kovoti su infliacijos spaudimu ir visuotiniais iššūkiais, kylančiais už Europos Sąjungos ribų. Todėl reikia imtis ir kitų priemonių, kad Centrinis bankas taptų nepriklausomas. Be abejo, visų pirma turėtume aptarti fiskalinį balansą.

Drįsčiau griežtai paprieštarauti bandymams siekti fiskalinio balanso mechaniško išlaidų mažinimo priemonėmis. Tokiu atveju daugiausiai nukenčia mažiausiai socialiai apsaugoti sluoksniai, o valdininkija sau atlyginimų niekada nesumažina. Visų pirma mes turėtume kalbėti apie valdymo institucijų konsolidavimą ir valdymo išlaidų mažinimą. Tada būtų galima skirti lėšas toms sritims, kurios skirtos žmogui.

Kitas labai aktualus dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra finansinio sektoriaus vaidmuo. Naivu kalbėti apie biudžeto taupymą, kai paskui išleidžiame milijardus gelbėdami bankus. Finansinio sektoriaus vaidmuo turi atsispindėti Lisabonos strategijoje. Akivaizdu, kad be finansinio sektoriaus stabilumo negalėsime užtikrinti ilgalaikio ekonominio stabilumo.

Tiesą pasakius, nepaisant visų problemų, su kuriomis susiduria finansinis sektorius, aš nematau labai daug norinčių rimtai spręsti kilusias problemas. Iki kitos krizės, kaip sakoma.

Kaip mes galime padėti žmonėms ir valstybių narių piliečiams? Visų pirma galime sumažinti jų darbo ir pragyvenimo kaštus, palengvinti įsikūrimą ir prisitaikymą prie naujų gyvenimo iššūkių.

Mokslininkai ne kartą siūlė šių problemų sprendimus. Aš pritariu jų mintims pagerinti smulkaus verslo atstovavimą ir padaryti finansus jiems labiau prieinamais.

  Marianne Thyssen, PPE-DE grupės vardu. – (NL)Ponia Pirmininke, Pone Pirmininke, Komisarai, ponios ir ponai, tai pirmas kartas kai surengiame metinę diskusiją pasiruošdami šios popietės susirinkimui. Dažniausiai šiuose Rūmuose pagrindinės diskusijos vyksta rytais. Tačiau nemanykite, kad pavasario sesija ir Lisabonos strategija yra mažiau svarbi. Tiesiog šį kartą paskyrėme rytą ponui Corbett ir ponui Méndez de Vigo bei mūsų diskusijai apie puikų jų pranešimą dėl reformų sutarties, pagal kurią, kaip ir pagal Lisabonos strategiją, bus formuojama Europos ateitis.

Praeitą savaitę Briuselyje susitikome su nacionalinių parlamentų nariais ir peržiūrėjome Strategijos pažangą bei labai greitai sutarėme dėl vieno dalyko: naujo požiūrio, kuris didžiausią dėmesį teikia ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų kūrimui nepamirštant nuoseklumo svarbos. Strategija didina Europos ekonomikos potencialą ir sudaro puikias sąlygas naujų darbo vietų kūrimui. Kol kas sukurta 6,5 milijono naujų darbo vietų ir mes tikimės dar 5 milijonų. Kitas žingsnis, kurį siūlo ir Komisija, yra tęstinumas, nes darbas dar nėra baigtas. Visose valstybėse narėse yra daug sričių, kurias galima tobulinti. Turime daug ko pasimokyti vieni iš kitų, bet privalome geriau išnaudoti galimybes regionų lygiu. Todėl visiškai palaikome bendrąją rezoliuciją dėl Lisabonos strategijos.

Mūsų grupei prioritetai aiškūs. Didesnės investicijos mokslinių tyrimų ir inovacijų srityse ir efektyvesnė intelektualinės nuosavybės apsauga – yra būtinos priemonės siekiant vystyti ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas. Lygiai taip pat svarbi versli aplinka. Vienos rinkos sukūrimas, tikslesni teisiniai aktai ir mažesnė biurokratija svarbu visiems verslas, bet ypač mūsų 23 milijonams smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. Todėl turime priimti Smulkiojo verslo aktą ir jis privalo būti ne simbolinis. Džiaugiamės, kad šią savaitę galime sudaryti vieningai rinkai skirtą įstatyminį paketą, bet esame ne tokie patenkinti, kad buvo pasiūlyta naujų taisyklių, kurios tik padidins administravimo apimtis.

Turi būti vykdomos darbo rinkos reformos, lankstumas ir naujų darbo vietų užtikrinimas negali būti atsieti vienas nuo kito ir privalome daugiau investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.

Mes palaikome 20-20-20 tikslus, bet pritariame naujų darbo vietų kūrimui pas mus, o ne kituose žemynuose.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad pavasario sesijos metu analizuosime galimą finansų ir draudimo rinkų krizės galimybes.

Privalome užtikrinti, kad krizė nesužlugdytų mūsų ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo pastangų.

Jei būsime budrūs ir laikysimės pasirinktos krypties, galėsime atstatyti žmonių pasitikėjimą. Pasitikėjimas reiškia stabilumą, o stabilumas garantuotų gerą Europos ateitį. O tai yra mūsų darbas.

  Robert Goebbels, PSE grupės vardu. – (FR) Ponia Pirmininke, Lisabonos strategijos taikymas, nors ir ne tobulas, suteikė Europos Sąjungai galimybę judėti į priekį daugelyje sričių. Kuriamos naujos darbo vietos, daugiau investuojama į mokymus, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

Tačiau vis tiek susiduriame su iššūkiais. Pasaulis sparčiai juda į priekį ir kyla vis naujų problemų. Ministras, ponas Turk ir Komisarai Verheugen bei Almunia ką tik apie tai kalbėjo. Nors krizė prasidėjo JAV, Europos bankininkai, draudikai ir fondų valdytojai yra tokie pat godūs ir tai yra pagrindinė varančioji finansų pasaulio jėga. Nors kai kurie aukščiausio lygio vadovai atvėrė savo aukso puodus, už viską dažniausiai moką darbuotojai ir visuomenė.

Beveik visur jaučiamas kreditų apribojimas. JAV stebime aiškų nuosmukį, Europos augimas akivaizdžiai lėtėja, infliacija vėl didėja, naftos kainos nuolat auga, kaip, beje, ir maisto kainos, trąšų kainos auga kaip ant mielių ir tai rodo padėties sudėtingėjimą.

Europos centrinis bankas tik stengiasi pažaboti infliaciją. Darbuotojai ir profesinės sąjungos skatinamos susiveržti diržus, o perkamoji galia beveik visur mažėja.

Pone Verheugen, visos šalys privalo kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi. 68 milijonai Europos žmonių gyvena žemiau oficialios skurdo ribos. 13 % darbuotojų dirba pagal nepastovias sutartis ir be ilgalaikių socialinių garantijų. 23 milijonai dirba nelegaliai. Tuo pačiu metu 1 % gyventojų priklauso daugiau negu 15 % Europos turto.

Gali būti, kad kova su klimato pokyčiais dar daugiau europiečių pastūmės links skurdo ribos. Principas, kad už taršą turi mokėti teršėjas yra geras, bet galų gale už viską moką vartotojas. JK valstybės valdžios institucijos kovoja su degalų stygiumi, bet Komisija sako mums, kad ES nėra pakankamai liberalizavusi savo energijos rinkos, lyg pasaulyje, kuriame 90 % energijos išteklių priklauso nepriklausomoms valstybėms, vartotojai galėtų pasirinkti tiekėjus.

Atsižvelgiant į šias didėjančias problemas Komisija ir Pirmininkas Barroso turi tik vieną atsaką: negalime keisti Lisabonos strategijos. Pirmininkas Barroso mano, kad integravimo gairės yra iškaltos iš portugališkojo marmuro ir jų negalima keisti.

Socialistų grupės vardu leiskite pateikti Pirmininkui Barroso oficialų įspėjimą. Mes nesutinkame su šiuo Komisijos pareikštu Šaltojo karo stiliaus „ne“ dėl gairių. Lisabonos strategijos kontekstas keičiasi. Mūsų veiksmų dokumentas turi būti pritaikytas naujajai Europos ir tarptautinei situacijai.

(Plojimai)

  Bilyana Ilieva Raeva (ALDE) – (BG) Brangūs Europos Tarybos atstovai, mieli Europos Komisijos atstovai, brangūs kolegos, prieš trejus metus pradėta iš naujo įgyvendinti Lisabonos strategija aiškiai pabrėžė nuoseklaus ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo poreikį. Neatsižvelgiant į teigiamus rezultatus turime dėti dar daugiau pastangų siekdami šalinti neigiamas didėjančios visuotinės konkurencijos pasekmes ir įgyvendindami dinamišką ir konkurencingą ekonomiką, pagrįstą žiniomis ir inovacijomis.

Europos liberalų ir demokratų aljanso grupė mano, kad ši Strategija yra didelių ekonominių ir socialinių reformų varančioji jėga. Tai yra atsakas į globalizacijos metamus iššūkius ir galimybė Europos Sąjungai skatinti Ekonomikos augimą, socialinį klestėjimą, aplinkosaugą, technologijų plėtrą ir modernizavimą. Šių tikslų įgyvendinimas ateityje reikalaus daug pastangų. Europos liberalai ir demokratai pripažįsta naujų Strategijos valdymo struktūrų plėtrą per trejus pastaruosius metus geriau paskirstant atsakomybes tarp Bendrijos ir valstybių narių.

Bulgarija ir Rumunija buvo visiškai integruotos įgyvendinant Lisabonos strategiją, o 2007 m. jos pirmą kartą pateikė savo reformų įgyvendinimo planus. Neatsižvelgiant į atskirų valstybių narių skirtumus, Lisabonos strategijos įgyvendinimas paskatino Europos Sąjungos ekonomikos augimą.

Verslo aplinka, kuri yra labai svarbi liberalams ir demokratams, dėl šių reformų įgavo teigiamų pokyčių. Nuosekliai formuojama ES geresnio reglamentavimo strategija. Daugelyje valstybių narių tapo paprasčiau ir pigiau užregistruoti įmonę ir pradėti verslą. Tačiau Europos lygiu vis dar trūksta vieningos verslininkystės kultūros. Mums reikia išsamios pozicijos ES lygiu dėl smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonių augimo ir konkurencingumo didinimo. ES valstybė narės nusprendė iki 2010 m. investuoti 3 % BVP į technologijų plėtros, mokslinių tyrimų ir vystymo sritis.

Tačiau turimi duomenys rodo didelius skirtumus tarp valstybių narių. Todėl šiems tikslams pasiekti turėsime pasitelkti rimtas pastangas, įskaitant privačiojo sektoriaus vystymą.

Europos Sąjunga pažengė toli į priekį transformuodama savo visuomenę į aplinka besirūpinančią visuomenę. Buvo priimti nauji ambicingi įsipareigojimai smarkiai sumažinti anglies dvideginio išskyrimą ir naudoti atsinaujinančią energiją iki 2020 m. Liberalai ir demokratai tiki, kad mažai anglies dvideginio išskirianti visuomenė yra įmanoma tik tuo atveju, jei bus sukurtos šiam tikslui įgyvendinti reikiamos „žaliosios“ technologijos“.

Aukšti standartai, kuriuos mes, europiečiai, siekiame iškelti, įgyvendinami tik vieningais veiksmais. Todėl labai svarbu keistis patirtimi ir pasinaudoti galimybėmis mokytis vieniems iš kitų. Žiniomis pagrįsta ekonomika neatsiejama nuo pasiryžimo mokytis. Ekonomikos augimas, žemas nedarbo lygis, aukšti socialiniai standartai ir dinamiška verslo aplinka papildo vieni kitus. Pakanka prisiminti tokių šalių kaip Danija ir Suomija pavyzdžius.

Brangūs kolegos, daugelis liberalų ir demokratų prioritetų atspindimi Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Lisabonos strategijos. Jie apima ;lankstesnės ir efektyviau funkcionuojančios darbo rinkos kūrimo sąlygas, teikiant socialinio įtraukimo galimybes; administracinės naštos sumažinimą ir geresnį reglamentavimą; Europos verslo stiprinimą tarptautiniu lygiu; didesnį importą eksportą ir investicijas; didesnį finansų rinkos skaidrumą ir stabilumą; atidesnę aplinkos apsaugą; efektyvesnį Struktūrinių Bendrijos fondų naudojimą siekiant gauti teigiamus rezultatus įgyvendinant Strategiją ir Europos projektų, susijusių su transporto tinklais, stiprinimą.

Brangūs kolegos, rodikliai nustatyti, o tikslai aiškiai apibrėžti. Mums liko tik įgyvendinti šią Strategiją.

  Guntars Krasts, UEN grupės vardu. – (LV) Dėkoju, ponia Pirmininke. Komisare, Tarybos atstovai, norėčiau atkreipti dėmesį į galimas Lisabonos strategijos užduočių ir tikslų rezultatus. Pirmas naujosios Lisabonos strategijos išbandymas ir jos patikrinimas kaip Europos ekonomikos augimo kliūčių šalinimo priemonės yra globalios finansų rinkos problemos ir JAV ekonomikos sunkumų pasekmės pasaulinės ekonomikos augimui. Nežiūrint kilusių sunkumų pagrindiniu Europos prioritetu lieka greitesnis ilgalaikis ekonomikos augimas. Tai sukelia daugelio naujų ir aktyvių verslo šakų atsiradimo rinkoje poreikį. Neabejoju, kad finansinės sistemos sąmyšis reikalauja stabilumo užtikrinimo priemonių. Reikia pažymėti, kad dabar yra laikas priimti atsakingus sprendimus. Finansinės sistemos stabilumo atkūrimas neturi trukdyti siekti finansinės sistemos tikslus: skatinti Europos verslo augimą. Norėčiau pabrėžti šį tikslą, nes yra labai svarbu plėsti naujų verslų finansavimo galimybes. Būtina skatinti finansavimo būdų plėtrą. Visuose Lisabonos strategijos dokumentuose minima užduotis skatinti smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonių augimą yra sveikintina. Kai sveikintinas ir Komisijos pasiūlytas Smulkiojo verslo aktas. Tačiau esama situacija yra tokia, kad stambiojo verslo įmonės, įsitvirtinusios rinkoje, turi nepalyginamai geresnes finansavimo galimybes negu savo verslą ketinantys pradėti žmonės. Lisabonos strategijoje trūksta pasiryžimo aktyviai naudoti finansinius instrumentus, kas yra labai svarbi Europos ekonomikos augimo sąlyga. Dabartinis atsakas į finansų sistemos nestabilumą neturi apriboti finansų sektoriaus inovacijų. Ačiū.

  Rebecca Harms, Verts/ALE grupės vardu. – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, atsižvelgiant į su klimato pokyčiais susijusią politiką, 2007 m. laikomi metais, kai buvo oficialiai pripažinta klimato pokyčių svarba. Jei atsižvelgsime į tai, kad diskusijos apie visuotinį atšilimą ir ekologinės pusiausvyros strategijas vyksta jau du dešimtmečius, tampa aišku, kaip ilgai trunka įtakoti šį politinį procesą ir kaip sudėtinga paveikti faktinį strategijos pertvarkymą. Nors girdime balsus, kurie užtikrina, kad ES ekologinės pusiausvyros siekiai pagaliau buvo įtraukti į Lisabonos strategiją, aš vis dar abejoju, ar mes pasirengę žengti nauja kryptimi ir atsisakyti vien tik kokybinio ekonomikos augimo bei įgyvendinti kokybe pagrįstą ekonomikos augimą.

Kai su ponu Lehne Parlamentui ruošėme Lisabonos rezoliuciją ginčijomės – ne mes asmeniškai, bet savo politinėse grupėse – dėl energijos politikos ir energijos strategijų problemų. Nereikia stebėtis šiuo ginču, nes ši sritis verta argumentavimo. Rezoliucija atspindi koncepciją, kuri vos nuslepia prarają tarp atitinkamų mūsų požiūrių į tęstinumą. Terminas „mažai anglies dvideginio išskirianti ekonomika“ pateikiamas Parlamentui kaip kompromiso formulė. Mano nuomone, ji sunkiai kovoja su status kvo, pagal kurią skatinama energija pagrįsta ekonomika, kurios pagrindas yra anglies ir atominės energijos mišinys, o mūsų pageidaujama strategija yra radikalūs pokyčiai siekiant sumažinti išteklių naudojimą. Koncepcija, kurią mes įtraukėme, vargiai paslepia nesibaigiančias nesėkmes priimant sprendimą. Leiskite pakartoti, kad mano nuomone Europa negali imtis pionierės vaidmens, kuris išpildytų viso pasaulio žmonių lūkesčius atsižvelgiant į didelės rizikos atominę energiją ar atnaujintą pasitikėjimą neišsenkančiais anglies ištekliais. Tęsiu toliau, bet mes atnaujinsime šią diskusiją kitame kontekste.

Pone Verheugen, tikiu, kad šios srities gairės dar bus koreguojamos, nes energijos tiekimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių saugos papildymas nėra pakankamas strategijos pakeitimas. Nauja strategija yra visai kitas klausimas, kuris turi būti peržiūrimas naudojant naujas priemones ir instrumentus. Tikiu, kad Lisabonos strategijos gairių pakeitimas neapsiriboja aplinkos apsaugos klausimais, bet apima ir socialinės politikos sritį. Trejus pastaruosius metus nuolat girdime apie Europos ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Tuo pačiu stebime socialinį susiskirstymą ir nepatikimų darbo vietų skaičiaus didėjimą. Mūsų nuomone, bendras socialinės integracijos ir susitelkimo tikslas, paprastai tariant, yra toks, kad Europos darbo žmonės turi sugebėti gyventi už savo uždarbį. Ruošiant Lisabonos rezoliuciją dėl klausimo, ar teisinga priimti sprendimą apie minimalias algas Europoje atsižvelgiant į pramonės šakas, buvau suglumintas nereikšmingų kivirčų tarp politinių grupių. Nemanau, kad yra dar kokių nors alternatyvų ir tikiuosi, kad greičiau sutarsime šiuo klausimu. Dar norėčiau, kad šių Rūmų dešinėje sėdintys nariai ne visada interpretuotų „lanksčios saugos“ koncepciją taip, lyg silpniausi visuomenės nariai turėtų būti lankstūs ir nuolankūs, o kiti galėtų ir toliau užsiimti savo reikalais kaip tinkami.

Manau, kad labai svarbus rezoliucijos, dėl kurios balsuosime rytoj, aspektas – ši pastaba skirta ir poniai Figueiredo, kuri daugiausiai prisidėjo prie sėkmingo jo formavimo – yra tas, kad mes sugebėjome pateikti jungtinius pasiūlymus dėl naujų indikatorių, kuriais galima matuoti Lisabonos tikslų įgyvendinimo pažangą, ypač žmonių gyvenimo kokybės gerinimo tikslo pažangą. Faktas, kad laikantis uždarbiu pagrįsto požiūrio, pagal kurį pagrindinis indikatorius yra nacionalinių pajamų augimo koeficientas, neatsižvelgiant į pajamų augimo skirtumus, rodo, kad šis indikatorius yra visiškai neadekvatus. Jeigu norėtume išmatuoti veiksnius, pavyzdžiui, gyvenimo kokybės gerėjimą ir aplinkosaugos padėtį, pamatytume dar didesnius skirtumus. Labai norėčiau, kad Komisija atsižvelgtų į šiuos komentarus dėl aplinkosaugos ir socialinių indikatorių.

  Ilda Figueiredo, GUE/NGL grupės vardu. – (PT) Praėjus aštuoneriems metams po Lisabonos strategijos patvirtinimo socialinė nelygybė tik padidėjo, o skurdas, nuo kurio kenčia 78 milijonai žmonių, įskaitant 25 milijonus žemą uždarbį gaunančių darbuotojų dirbančių nesaugius darbus, tik pagilėjo.

Dauguma sukurtų darbo vietų yra nepatikimos, o moterys dažniausiai dirba ne visą darbo dieną ir yra toliau diskriminuojamos atsižvelgiant į darbo pobūdį, mokymus, galimybes siekti karjeros ir uždarbį. Jaunimo nedarbas yra du kartus didesnis negu bendrasis nedarbas ir apima daug jaunų aukštesnįjį išsilavinimą turinčių žmonių, nesugebančių rasti darbo pagal savo išsilavinimo sritį, o apie 6 milijonus jaunų žmonių kasmet palieka mokyklas nebaigę viduriniojo ugdymo programų, kas taip pat gali pakenkti jiems ateityje. Šias pasekmes buvo galima numatyti strategijoje, kurios neoliberali vizija buvo sukurta įgyvendinant 2005 m. reformą. Pagrindinės jos priemonės apėmė struktūrinio sektoriaus ir valstybės tarnybų liberalizavimą bei privatizavimą ir buvo pabrėžiamas darbo lankstumas.

Jungtinėse Valstijose prasidėjusi finansinė krizė ir didelės fosilijų kuro ir tam tikrų būtinų žemės ūkio produktų kainos tik dar labiau didiną skurdą ir socialinę nelygybę.

Privalome kuo skubiau pakeisti strategijas ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms Europoje, ypač neigiamoms pasekmėms pačioms pažeidžiamiausioms ekonomikoms ir išvengti socialinės padėties blogėjimo.

Mūsų rezoliucija pabrėžia poreikį pakeisti Lisabonos strategiją į Europos solidarumo ir palaikomosios plėtros strategiją, kuri praplėstų Europoje įdarbinimo be diskriminacijos, saugių darbo vietų kūrimo, geresnių uždarbių, ekonominių ir socialinių ryšių stiprinimo, viešosios ir socialinės saugos galimybes arba, trumpai tariant, garantuotų didesnį socialinį teisingumą.

  Johannes Blokland, IND/DEM grupės vardu. – (NL) Ponia Pirmininke, kelis mėnesius JAV stebima krizė kreditų srityje parodė, kad išimtinai kapitalistinė sistema yra nepastovi. Ji funkcionuoja žymiai ilgiau negu, kaip žinome, komunistinė ar, jei norite, socialistinė sistema. Tai tapo akivaizdu 1989 m. Tačiau dabar, kai nebeveikia ir kapitalistinė sistema, pats laikas veikti.

Lisabonos strategija siekiame užtikrinti, kad Europa išliks ekonomiškai konkurencinga atsižvelgiant į likusį pasaulį. Tą galėsime pasiekti tik tuomet, jei visi galintys prisidėti veiks išvien ir jei garantuosime geras gyvenimo sąlygas.

Todėl naujų darbo vietų kūrimo skatinimas ir palaikomoji plėtra visiškai pagrįstai yra pagrindiniai peržiūrėtos Lisabonos strategijos tikslai. Nemanau, kad mūsų kolegų iš GUE grupės rekomenduoti pasiūlymai yra priimti gerai išmanant situaciją ar tikroviški. Jeigu imtumėmės jų siūlomų priemonių, tik dar labiau padidėtų infliacija ir sumažėtų investuotojų pasitikėjimas Europa. O infliaciją galime apibūdinti kaip vagystę.

Ankstesnių diskusijų pavasario sesijos metu jau sakiau, kad valstybių narių vyriausybės privalo aktyviai dalyvauti. Dabar pakartosiu tai dar kartą. Valstybės narės turi pačios pradėti reformas ir jas įgyvendinti. Pats laikas imtis reikiamų priemonių reformuoti šalių gerovę, kol dar neišgyvename nuosmukio. Europa gali koordinuoti veiksmus, bet negali jų diktuoti per prievartą.

  Sergej Kozlík (NI). – (SK) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pranešime pagrįstai pabrėžiami nereguliuojamos pasaulinės finansų sistemos rizikos veiksniai. ES strategijos neveikia jų tiesiogiai, todėl egzistuoja finansinio nestabilumo plitimo grėsmė. Būtina peržiūrėti verslo modelį ir daugianacionalinių finansinių grupių vaidmenį pasaulio finansų rinkose bei bandyti struktūrizuoti jas atsižvelgiant į tarptautinį pagrindą.

Sutinku, kad klestinčiai ir stabiliai makroekonominei aplinkai reikia konsoliduoto biudžeto ir sumanios privačiųjų ir viešųjų investicijų strategijos, kuri pateiktų pažangią infrastruktūrą ir atvertų būsimas rinkas. Nemanau, kad viešoji nuosavybė yra vienas iš pagrindinių Europos energijos rinką iškraipančių veiksnių. Kol kas niekas nepateikė įrodymų, kad privatūs monopoliai elgiasi teisingiau negu monopoliai, kurių akcininke yra valstybė.

Svarbiausia nustatyti tinkamas taisykles. Būtina patobulinti energijos sektoriaus, transporto bei informacijos sistemų reguliuojamąsias taisykles, kad galėtume palaipsniui atverti svarbias rinkas ir plėsti bei suderinti Europos infrastruktūrą.

  Klaus-Heiner Lehne (PPE-DE). – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, rezoliucijoje, kurią sukūrė Koordinacinė grupė, pagrindinis dėmesys teikiamas trims sritims: vidaus rinkai, kur mums rūpestį kelia tam tikrų atotrūkių šalinimo problemos, galėčiau paminėti vieningo patentų įstatymo nebuvimą ir vidinės draudimo rinkos, darbo rinkos, nebuvimą, o šiose srityse mums labai svarbi sauga ir lankstumas bei monitoringas ir kontrolė, kurią mums labai svarbu įgyvendinti valstybėse narėse.

Šį kartą didžiausias dėmesys skiriamas ne energijai ir klimatui, nes tai buvo pagrindinės mūsų sritys pastaruosius dvejus metus, ir strateginiu požiūriu savo rezoliucijomis įgyvendinome, ką norėjome, t. y. užtikrinome, kad Komisija ir Taryba atsakingai dirbtų savo darbą.

Viena sritis, kuri vis dar yra svarbi ir į kurią atkreipiamas dėmesys bendrojoje rezoliucijoje, yra geresnis įstatymų leidimo procesas. Visų pirma nurodome problemas, susijusias su rezultatų įvertinimu ir išlaidų, biurokratijai skirtų išlaidų mažinimu.

Be abejo, paruošimo etapu kilo diskusijų, kurios beveik visos buvo užbaigtos. Galų gale liko vienintelis lemiamas diskusijų klausimas. Mano grupė palaiko integruotąsias gaires ir, kaip Komisija, mano, kad šiuo metu nereikia jų keisti.

Apskritai pastarųjų metų pasiekimus mes vertiname teigiamai. Kai 2005 m. mes tam tikra prasme atgaivinome Lisabonos strategiją, visi manė, kad Lisabona viso labo yra vienos valstybės narės, Portugalijos, sostinė. Niekas nesiejo jos pavadinimo su konkrečia strategija. Taip nebuvo su Kioto, kuris reiškia ne tik miesto pavadinimą, bet ir pasaulinę strategiją. Per pastaruosius metus padarėme nemažą pažangą, atsižvelgiant į Lisabonos strategijos supratimą.

Remiame Komisijos požiūrį, kad ekonomikos augimas ir naujų vietų kūrimas yra pagrindiniai uždaviniai ir ši pažanga yra labai svarbi. Tik augant ekonomikai ir kuriant naujas darbo vietas galėsime sėkmingai įgyvendinti aplinkosaugos ir socialines strategijas.

  Udo Bullmann (PSE). – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, susidūrėme su šiokia tokia problema. „Mes remiame gaires“ skamba šiek tiek dogmatiškai. PSE grupės nariams ne taip svarbu, kurį dokumentą palaikyti. Mes manome, kad pagrindinis klausimas yra, ar šios gairės atspindi susidariusią ekonominę padėtį, o pagrindinė svarstoma problema – ar gairės padeda Europos Sąjungos žmonėms tenkinti savo poreikius. Tai pagrindinis šios diskusijos klausimas, todėl atsižvelkime į duomenis.

Jean-Claude Juncker, Eurogrupės Pirmininkas, ką tik pareiškė, kad augimas sulėtės ir 2008 m. jo apimtis bus nebe 2,7 %, bet 1,6 %, 1,7 % ar 1,8 %. Tai aiškus įspėjimo ženklas, ypač žinant, kad 2007 m. pabaigoje JAV ekonomikos perspektyvos buvo liūdnos. Tuo pačiu metu prognozuojama 3,2 % infliacija. Tai reiškia klestėjimo praradimą, atlyginimų sumažėjimą ir perkamosios galios smukimą. Bijome, kad stagnaciją seks infliacija, o tai yra tikrai rimtas įspėjimas.

Mes žinome, kad per pastaruosius penkerius metus skurdo lygis Europos Sąjungoje nesumažėjo, o iš turtingos visuomenės gretų buvo pašalinta daug žmonių. Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra stabilizavosi, bet apima tikrai ne 3 %, kuriuos nustatėme Lisabonos strategijoje, o tik pusę reikiamo dydžio, vidutiniškai 1,6 %, 1,7 % ar 1,8 %, daug mažiau negu mums reikia norint vaidinti tarptautinį vaidmenį.

Susidūrėme su tam tikra priešprieša. Negaliu apsimesti, kad integruotosios gairės teikia valdymo priemonių, tuo pačiu metu taip pakeisdamos tas priemones, kad jos neatsižvelgia į Europos Sąjungos ekonominius ir socialinius duomenis. Kaip Komisijos Pirmininkas negaliu atsistoti ir užtikrinti, kad joks gairių tekstas nebus keičiamas, tuo pačiu metu tikėdamasis, kad Europos Sąjungos valstybių narių žmonės, darbuotojai, darbdaviai ir ekonominį vaidmenį vaidinantys dalyviai mano, kad susiduria su politiniu vadovavimu. Šios priešpriešos taip spręsti negalima.

Komisarai daug kartų nurodė, ką privalome keisti. Aptarkime tuos įvairių sričių pakeitimus. Kur tie produktai, kur tie pokyčiai, kurie padės gerinti žmonių gyvenimą? Socialistai palaiko aktyvių veiksmų strategiją, kuri pateikta Parlamento dokumentuos, bet mes pageidaujame konkrečių atsakymų, kurie padėtų gerinti žmonių gyvenimą.

  Wolf Klinz (ALDE). – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, valstybės narės yra ir bus atsakingos už ekonomikos politikos formulavimą ir įgyvendinimą. Tai reiškia, kad Lisabonos strategija gali būti įgyvendinta valstybėse narėse naudojant konkrečias priemones. Nėra tokio dalyko kaip centralizuotai Briuselyje apibrėžta Europos ekonomikos politika. Būtent todėl labai svarbūs pagrindiniai ekonomikos politikos kriterijai. Jie yra valstybių narių koordinuojamų ekonominių strategijų pagrindiniai veiksniai ir užtikrina, kad valstybės narės juda reikiama kryptimi vykdydamos būtinas reformas ir lieka teisingame kelyje. Jie apima pagrindinius ES ekonomikos principus: atviras rinkas, sąžiningą konkurenciją, pažangią privačią verslininkystę be valstybinio reguliavimo.

Deja, valstybės narės ne visada taiko integruotąsias ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo gaires, o kartais jos būna taikomos tik labai trumpai. Atsižvelgiant į globalizacijos metamus iššūkiu, Europos Sąjunga privalo laikytis pagrindinių savo principų, kaip vienintelio būdo ilgam užtikrinti savo konkurencingumą.

Deja, pastaruoju metu stebime daug, leiskite taip pavadinti, „kūrybingo skaidymo“. Pavyzdžiui – sakau tai poniai Harms – „Deutsche Post“, Vokietijos Pašto tarnyba, siūlydama pernelyg dideles minimalias algas, neįsileidžia konkurentų į oficialiai laisvą rinką. Dabartiniai finansų rinkos svyravimai rodo, kad bendrovės per greitai prašo valstybės paramos kilus sunkumams. Privačių finansinių institucijų, pavyzdžiui „Northern Rock“ Jungtinėje Karalystėje ar „IKB“ Vokietijoje gelbėjimas panaudojant mokesčių mokėtojų pinigus yra nepriimtinas ekonomikos politikos taisyklių nepaisymas. Bankų pelnai tenka akcininkams, didelės premijos išmokamos tik nedideliam darbuotojų skaičiui, o nuostoliai paskirstomi visiems gyventojams. Tokios procedūros pakerta žmonių pasitikėjimą visuomenine rinkos ekonomikos sistema.

Valstybė turi remti rinką sudarydama atitinkamų įstatymų priėmimo pagrindą, bet rinka turi padėti vystytis ekonomikai ir užtikrinti Europos konkurencingumą.

  Eoin Ryan (UEN). – Ponia Pirmininke, finansinė suirutė, kuri verčia vartotojus abejoti rinka, parodė, kokia svarbi yra pastovi ekonomikos augimo strategija. ES visada naudojo tokias strategijas ir bendradarbiavimo bei koordinavimo politikas, kurios stiprino mus kaip atskiras šalis ir kaip jų sąjungą. Šiandien aptariame daug svarbių Lisabonos strategijos klausimų, susijusių su inovacijomis, sąžininga konkurencija, energijos problemų sprendimais, klimato pokyčiais, nuolatiniu mokymusi ir investicijomis į žinias.

Manau, kad didėjantis konkurencingumas ir ekonomikos augimas bei bandymas skirti 3 %, yra būtini Europos ekonomikos augimo veiksniai. Manau, kad pasiekėme labai daug. Kartais per smarkiai save kritikuojame. Per kelis pastaruosius metus Europoje sukurta daugiau negu 12 ar 13 milijonų naujų darbo vietų, o tai yra daugiau negu naujų darbo vietų negu Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jeigu norime kurti perspektyvias socialines strategijas ir skirti joms lėšų, privalome liberalizuoti savo ekonomikas. Tačiau šis klausimas atskirose valstybėse narėse nėra sprendžiamas. Augančios ekonomikos, sugebančios skirti lėšų perspektyvioms socialinėms strategijoms, yra rimtas iššūkis.

  Mikel Irujo Amezaga (Verts/ALE). – (ES) Ponia Pirmininke, sutinku, kad atsakingos institucijos, sudarydamos valstybių narių biudžetus, turėtų aiškiau nustatyti su Lisabonos strategija susijusius prioritetus ir išteklius. Reikėtų atidžiai peržiūrėti švietimo ir mokymo sistemas bei jų turinį atsižvelgiant į bendruosius kultūrinius, mokslinius ir techninius mokymus, kurie turi būti taikomi aukščiausiu lygiu siekiant suteikti žmonėms galimybę prisitaikyti prie pokyčių skatinant pilietinį dalyvavimą, geresnės kokybės naujų darbo vietų kūrimą, verslininkystę ir inovacijas.

Būtina ištirti demografinius pokyčius ir jų įtaką perkamajai galiai, darbo rinkai ir sveikatos apsaugos sistemoms. Pažangi darbo rinkos reforma turėtų vadovautis lanksčios saugos taisyklėmis, kurios skatina konkurencingumą ir tuo pačiu teikia reikiamą socialinę saugą, tačiau šiuose Rūmuose jos pritarimo nesusilaukia, kaip apie tai užsiminė mano kolega Rebecca Harms.

Ir pagaliau labai svarbu, kad valstybės narės ir atitinkamos institucijos efektyviai dalytųsi geriausia praktika, nes tai skatintų Europos tikslų supanašėjimą.

  Helmuth Markov (GUE/NGL). – (DE) Ponia Pirmininke, Komisare, sakėte, kad buvo sukurta naujų darbo vietų. Tai tiesą, bet dauguma iš jų yra nepatikimos. Sakėte, kad padidėjo produktyvumas. Tai tiesa, bet produktyvumo padidėjimas nebuvo panaudotas algoms didinti, nors tai galėjo būti padaryta, ar investicijoms skatinti. Sakėte, kad didėjantis BVP yra ženklas, jog einame teisingu keliu ir kad Lisabonos strategija yra tinkama. Norėčiau pasakyti, kad nepaisant jūsų pateiktų trijų teigiamų statistinių rodiklių, mes nematome jokių rezultatų.

Pelnai didėja, bet pajamos iš algų – ne, ekonomikos politika ir toliau nukreipta į tiekimą, o ne į paklausą, mūsų vidaus paklausa yra neadekvati. Tai reiškia, kad susiduriame su tomis pačiomis problemomis kaip ir prieš penkerius metus, kaip ir prieš trejus metus, kai buvo peržiūrėta Lisabonos strategija. Niekas nepasikeitė. Tai kaip galite sakyti, kad einame teisingu keliu? Ką mes turime?

Dar sakėte, kad privalome remti smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmones.

Tokiu atveju norėčiau kreiptis į jūsų kolegą poną Mandelson. Koks jo įnašas į bendrąją Europos strategiją? Jis kalbėjo apie rinkų atvėrimą didelėms pasaulinėms bendrovėms. Ir nė vienu žodžiu nebuvo užsimintos smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonės.

Valstybėse narėse įgyvendiname uždarosioms akcinėms bendrovėms palankias mokesčių reformas. Jos atleidžiamos nuo mokesčių. Tačiau pelnas nepatenka į nacionalines ekonomikas. Sakome, kad darbuotojai turi būti lankstūs. Jie turi sutikti su mažesnėmis algomis. Bet jie taip ir darė daugelį metų. Padidėjus pelnui jie irgi galėtų pretenduoti į jo dalį. Tačiau taip nėra. Bankai negailestingai spekuliuoja ir labai didelė didelių bendrovių pelno dalis investuojama kaip finansinis kapitalas, nes ten pelno riba yra didesnė, negu grąžinant pinigus į gamybą. Tai nėra teisingas Lisabonos strategijos kelias.

Siekdama daugiau pinigų Europos Sąjunga ar valstybės narės turi didinti mokestines įplaukas. Įsivaizduoju tai tik tose srityse, kur galima surinkti pakankamai mokestinių įplaukų. Teisingas Lisabonos strategijos požiūris būtų radikalus ekonomikos politikos pakeitimas. Jeigu eisime jūsų pasiūlytu keliu, Europos Sąjungos problemų neišspręsime.

  John Whittaker (IND/DEM). – Ponia Pirmininke, nėra prasmės kalbėti apie Lisabonos darbotvarkę, nes pastaruosius aštuonerius metus visuotinai pripažinta, kad strategija nėra labai sėkminga.

Šis pranešimas, kuriame nurodomas ilgas sąrašas veiksmų, kuriuos turi atlikti Europos Sąjunga, visiškai neatitinka esmės. Vietoje to, kad ES būtų ekonomikos augimą ir produktyvumą skatinanti jėga, ES nuolat trukdo verslui, o tai stabdo Europos ekonomikų augimą.

Kitas klausimas, į kurį nebuvo atsižvelgta, yra tas, kad skirtingos ES ekonomikos sudarytos iš visiškai kitokių struktūrų ir visai kitaip veikia. Neverta kalbėti apie Europos ekonomiką kaip apie vieną vienetą. Palyginkite Vokietiją, kuri mėgavosi ekonomikos augimu ir pietines ES šalis, sunkiai paveiktas prekybos deficito, nekilnojamojo turto rinkos nuosmukio ir milžiniškų valstybės skolų. Šioms šalims reikia mažesnių palūkanų normų ir devalvacijos, bet šių priemonių naudoti negalima, nes visos šalys priklauso eurozonai. Jeigu norėdamas padėti Europos centrinis sumažintų palūkanų normas, jis turėtų nepaisyti nustatytų infliacijos tikslų, kas tikrai netenkintų vokiečių.

Vietoje milijonų žodžių, kuriuos ištariame diskutuodami apie Lisabonos strategiją, galėtume skirti dėmesį šiems svarbiems klausimams. Bet manau, kad taip išryškėtų silpnosios ekonominės ir piniginės bendrijos pusės, nes vieninga valiuta nėra pajėgi spręsti labai skirtingų ekonomikų grupės, valdomos nepriklausomų vyriausybių, problemų.

  Frank Vanhecke (NI). – (NL) Ponia Pirmininke, visi žinome, kad Europa turi vystytis į žiniomis pagrįstą ekonomiką, kuri galėtų geriau konkuruoti su pasaulio rinkomis. Visi sutariame, kad nebūtina atverti visų durų. Tačiau nesutariame dėl fakto, kad Komisijos manymu nauja ekonominė migracija yra viena iš svarbiausių priemonių įgyvendinti Lisabonos tikslus. Tai absurdiška. Europoje pakanka talentingų žmonių. Be to, Europoje yra kelios dešimtys milijonų bedarbių, o tai yra daugiau negu pakankamai. Tai didelis iššūkis vyriausybėms, verslininkams ir pramonei. O vidutinis europietis tikrai nenori matyti naujos imigracijos bangos. Jis nori, kad didelis skaičius atvažiavusių užsieniečių būtų integruoti, asimiliuotųsi ir dalyvautų darbo rinkoje.

Komisija dar kartą suklydo. Prisimenu, kaip prieš kelis mėnesius Europos Komisija sakė, kad politinė krizė Belgijoje sulėtins reformas, skirtas įgyvendinti Lisabonos tikslus. Iš tikrųjų viskas yra priešingai. Iš tikrųjų Belgijos politinė krizė buvo Belgijos nesėkmės įrodymas ir šis faktas užkirto Flandrijai kelią modernizuoti įdarbinimo įstatymus bei darbo rinką, mažinti socialines išlaidas, supaprastinti mokesčių sistemą bei sumažinti mokesčius, kad galėtų įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus. Tačiau Europos Komisija negali pripažinti, kad Belgija kliūtis Flandrijai ir Valonijai.

  Cristobal Montoro Romero (PPE-DE). – (ES) Ponia Pirmininke, Komisare, pone Pirmininke, vėl susidūrėme su Europos Sąjungos problemomis susiklosčius sudėtingai ekonominei situacijai ir bandome kurti ekonominės strategijos tokiomis aplinkybėmis, kurios apibūdinamos kaip ekonomikos augimo lėtėjimas, kuris ir yra atsakas į pasitikėjimo stoką atsižvelgiant į ekonominius faktorius:: pirkėjus, verslininkus ir visų pirma smulkiojo ir vidutinio verslo įmones/

Noriu pasveikinti pranešėją ir prisijungti prie kitų grupių teigiamos pozicijos, ypač Socialistų grupės, su kuria puikiai sutariame dėl ekonomikos strategijos plano kūrimo. Mano politinė grupė, Europos liaudies partijos grupė, nori pabrėžti Europos Sąjungos stiprinimo svarbą ir Europos ekonomikos stiprinimo įgyvendinant ekonomikos reformas, svarbą. Mes remiame Komisijos siekį naudoti integruotąsias gaires įgyvendinant pamatines reformas, skirtas kurti pasitikėjimą ir padėti įveikti kilusius sunkumus.

Nauja struktūra, skirta darbo jėgos reformoms, suderinta su socialiniais partneriais, ir mokesčių reformomis, paskatins smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Trumpai tariant, reformoms skirta struktūra suderins vidaus rinką ir skatins ekonomikos augimą bei naujų darbo vietų kūrimą Europos Sąjungoje.

Noriu pabrėžti, kad privalome atsisakyti protekcionizmo, kurį giname savo strategijomis ir sukurti ekonomikos augimui palankias sąlygas, įskaitant naujų darbo vietų kūrimą, kuris yra labai svarbus Europos integracijos veiksnys.

  Edit Herczog (PSE). – Ponia Pirmininke, po ilgų diskusijų pagaliau turime tekstą, kurį mes, Socialistai, galime paremti ir noriu pasakyti, kad mes pritariame šiam kompromisui dėl Lisabonos rezoliucijos.

Leiskite išsakyti asmeninė nuomonę, kad idėja dar nėra sprendimas. Viskas priklauso nuo įgyvendinimo. Privalome suderinti veiksmus. 2000 m. Lisabonos strategija buvo gera ir savalaikė. Peržiūrėdami ją 2005 m. negalėjome nustatyti geresnių tikslų. Bet jei atsižvelgsime į jos įgyvendinimą – ypač atsisukę atgal ir peržvelgę priimtus sprendimus – viskas yra kitaip. Palyginus su penkeriais pirmaisiais metais padarėme pažangą ir įgavome dinamiškumo, bet rezultatai, palyginus poreikiais ir pasaulinius iššūkius su savo galimybėmis, yra labai riboti.

Sėkmingai įgyvendinome kelias iniciatyvas, pavyzdžiui, ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo programą ar projektą „pradėk nuo mažo“ bei priėmėme kelis labai sėkmingus įstatymus – Paslaugų direktyvą, finansų rinkos stebėjimą reglamentuojančius įstatymus, klimato pokyčių politiką ir naująjį energijos paketą. Tačiau trūksta sėkmės pojūčio ir pasiryžimo. Europos institucijose vis rečiau minimas posakis „įtraukti į darbotvarkę“. Jungtinės parlamentinės sesijos su nacionaliniais parlamentais metu matėme labai mažą susidomėjimą. tą parodo ir Eurobarometro rezultatai.

Norėčiau pacituoti du Eurobarometre pateiktus skaičius. Per pastaruosius devynis mėnesius taip vadinamas optimizmo rodiklis sumažėjo devyniais balais nuo 26 iki 17. Jeigu pažiūrėtume į kitus pagrindinius efektyvumo rodiklius, užimtumo optimizmo rodiklis per pastaruosius devynis mėnesius nukrito trimis balais nuo 5 iki 1. Pažvelgus dar giliau, pagrindiniai Lisabonos strategijos elementai yra tarp mažiausiai žmonėms rūpimų klausimų. Tai reiškia, kad praėjus aštuoneriems metams nuo Lisabonos strategijos sukūrimo, Europos piliečiai nebetiki, kad ES galėtų tinkamai išspręsti kilusias problemas.

Lisabona vis dar yra mūsų dokumentuose, bet pasitraukė iš širdžių ir protų. XXI amžiuje žemynų konkurenciją lems ne tik gamtos ir energijos ištekliai ar finansiniai resursai. Laimėtoją nulems žmogiškojo kapitalo ir žmonių išteklių galia. Bendrijos tvirtumą lems žmonių skaičius, atsižvelgiant į kiekybę ir žinios, atsižvelgiant į kokybę, Kalbant apie žinių kūrimą, žinių valdymą ir žmonių, kaip Bendrijos motyvaciją, mūsų laukia daug darbo. Bendrija privalome suprasti kaip visumą, kurioje nėra vietos diskriminacijai. Turime priimti visus – ir jaunus, ir senus, ir juodaodžius ir baltaodžiu, ir turtingus ir vargšus. Mums reikia kiekvieno. XXI amžiuje pagrindinis dalykas bus realūs žmonės, nors Komisijos Pirmininkas šiandien apie tai nekalbės...

(Pirmininkas nutraukė pranešėją)

  Lena Ek (ALDE). – Ponia Pirmininke, po septynerių metų trukusio įgyvendinimo Lisabonos strategija nėra sėkminga. Didžiausia to priežastis – įgyvendinimo sunkumai. Pateiksiu kelis vidaus rinkos pavyzdžiu.

Turėjome priimti visiškai naujus įstatymus dėl energijos paketo. Nusprendę padidinti moksliniams tyrimams skirto biudžeto dalį, skyrėme jiems tik 50 % numatytos sumos. Europietiškasis inovacijų paradoksas yra tai, kad investuojame pinigus, bet nesulaukiame reikiamo industrializavimo ir pageidaujamų darbo vietų.

Daug kalbėjome apie smulkiojo ir vidutinio verslo įmones, bet jos susiduria su tokiais pačiais teisiniais sunkumais kaip ir didelės pasaulinės bendrovės.

Žinome, kad lyčių lygybė skatina ekonomikos augimą, bet šioje srityje dar turime daug pasiekti. Žinome, kad Europos transporto sektoriaus padėtis labai sunki ir mes privalome stengtis gerinti geležinkelių ir transportavimo laiko Europoje būseną, Laikas tai pakeisti. Pone Turk ir pone Almunia, galbūt galėsite perduoti žinią ponui Verheugen, kad pavasario sesijos metu visų pirma turėsime nuspręsti, koks tekstas sudarys rezoliuciją dėl klimato.

Visi sutariame, kad galima teigiamai atsižvelgti į klimato pokyčius ir išspręsime aplinkosaugos problemas ir sukurti naujų darbo vietų. Jau pateikėme sprendimą Parlamentui ir laukiame, ką pavasarinės sesijos metu pateiks Komisija ir Taryba

Europoje vis dar yra 18 milijonų bedarbių ir žinome, kad smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, švarios technologijos, inovacijos ir paslaugų sektorius gali suteikti jiems reikiamų darbo vietų. Ar suteiksite jiems galimybę?

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN). – (PL) Ponia Pirmininke, šioje diskusijoje apie Lisabonos strategiją visų pirma norėčiau pabrėžti dėmesio JAV finansų krizei stoką atsižvelgiant į Europos ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Nors valstybių narių prognozės dėl 2008 m. ir 2009 m. BNP yra žemesnės negu 2007 m. ekonomikos augimo koeficientas, gali būti, kad tikrovėje bus dar blogiau.

Dar noriu pasakyti, Jungtinių Valstijų vyriausybė ir Federalinė rezervų sistema reagavo energingai ir žaibo greičiu. Vyriausybė pasiūlė 150 milijardų JAV dol. paramą įmonėms ir vartotojams o centrinis bankas, kelis kartus mažindamas palūkanų normas, užtikrino, kad faktinė palūkanų norma būtų neigiama.

Ir priešingai, susidaro įspūdis, kad ES valstybės narės, Europos centrinis bankas ir kiti centriniai bankai patenkinti sulėtėjusio ekonomikos augimu ir euro stiprėjimu. Privalau sutikti su pranešimo išvadomis, kad reikia perkelti su darbu susijusių mokesčių naštą su aplinkosauga susijusiems mokesčiams, bet vienareikšmiai atmesti bendrų mokesčių valstybėse narėse koordinavimo pasiūlymą.

  Sahra Wagenknecht (GUE/NGL). – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, sutinku, kad Europa susidūrė su rimtomis problemomis. Pasaulio finansų rinkų krizės, didėjančios energijos ir maisto produktų kainos, vangi vidaus paklausa dėl sumažėjusių algų ir socialinis plėšikavimas bei nepatikimų darbo vietų daugėjimas – štai skubūs klausimai, kuriuos privalome spręsti. Tačiau šiame pranešime jie neminimi.

Mums buvo priminta, kad pajamų didėjimas turi eiti koja kojon su vidutiniu produktyvumo didėjimu. Tuo pačiu metu pranešime nuolat raginama vykdyti neoliberalias struktūrines reformas, t. y. būtent tas reformas, kurios sukuria mums problemų. Vietoje to, kad naudodami viešojo investavimo priemones kurtume naujas darbo vietas, darbuotojai ir bedarbiai patiria dar didesnį spaudimą, ilginamos darbo valandos, o apsauga nuo neteisėto atleidimo dar labiau silpnėja.

Vietoje finansų rinkų ir kapitalo operacijų reguliavimo mes bejėgiškai stebime esamos finansų krizės plitimą. Ir vietoje to, kad užkirstume kelią liberalizavimo politikai, kuri nemažai prisidėjo prie energijos rinkų kainų kėlimo, mes užsispyrę skiriame visą dėmesį privatizacijai ir reguliavimo mažinimui.

Mūsų grupė balsuos prieš šį pranešimą. Mes neremsime pranešimo, liaupsinančio neoliberalų darbotvarkę, paminančio socialines teises ir gilinančio krizę. Mums reikia radikaliai skirtingos ekonomikos politikos, kurioje darbuotojų ir bedarbių interesai būtų svarbesni už didelių bendrovių pelno siekį.

  Patrick Louis (IND/DEM). – (FR) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, žiniomis pagrįstos ekonomikos siekimas yra pagirtinas, bet to nepakanka. Tiesioginių ar papildomų darbo vietų kūrimas priklauso nuo tradicinių darbo vietų darbininkams kūrimo formų nuoseklumo, bet pramonė išgyvena sunkius laikus. Konkurencingumui iškilo grėsmė dėl didėjančių biurokratijos kaštų, šioms pramonės šakoms trukdo euro valdymo būdas kai kaupiamos papildomos konkurencinės pajamos tose šalyse, kuriose nėra veikiančios išsamios socialinės ar aplinkosaugos politikos.

Tai atvirkščias modelis. Mes esame socialistai ES viduje ir liberalai už jos ribų, bet mums trūksta didesnės apsaugos nuo likusio pasaulio ir daugiau laisvės ES viduje. Faktai aiškiai tai parodo. Lisabonos strategija neveikia dėl Europos ekonomikų asimetrijos, didėjančios konkurencijos ir kapitalo rinkų hipermobilumo.

Atsisakykime nepagrįsto mito apie Europos socialinę strategiją, kuri visiems garantuotų klestėjimą. Negalima priversti medžio augti tempiant jį už lapų. Sprendimai bus priimti ne Briuselyje, bet geranoriškai bendradarbiaujant valstybėms narėms. Žinias, atsakomybę, išmintį ir sugebėjimą kovoti su iššūkiais teiks mūsų tautinės šaknys. Šiuo atveju laiškai Kalėdų Seneliui mums nepadės.

  Malcolm Harbour (PPE-DE). – Ponia Pirmininke, šių Rūmų diskusijose dalyvauju nuo pirmosios Lisabonos strategijos, be to, esu Šio Parlamento Lisabonos strategijos koordinavimo grupės narys. Nuolat raginau Komisiją atidžiau pažvelgti į Lisabonos strategiją ir aiškiai nustatyti prioritetų sąrašą. Nemanau, kad kas nors paminėjo šį klausimą ar pagyrė Komisiją už tokią veiklą. Sukūrėme Bendrijos Lisabonos programą, kurioje nurodyti 10 prioritetinių veiksmų.

Turiu su gailesčių pasakyti, kad mano, kaip grupės nario, nuomone, Parlamento rezoliucija pasuko visiškai priešingu keliu. Ši rezoliucija man atrodo dar daugiau apimanti ir dar neaiškesnė negu ankstesnės rezoliucijos. Manau, kad Komisija bus nusivylusi, nes Bendrijos Lisabonos strategijoje ir 10 nurodytų prioritetų, apie kuriuos visi tikriausiai skaitė, aš pabrėžiau, kad vienas iš svarbiausių Komisijos reikalavimų yra: „Būtina, kad Europos Parlamentas, Taryba ir Europos Komisija sutartų dėl strateginių reformos tikslų ir veiksmų“. Visiškai su tuo sutinku. Tikiuosi, kad Komisija ras šią informaciją šioje rezoliucijoje, nes tikiu, kad beveik visa ji yra paminėta.

Tačiau manau, kad kitu šios strategijos taikymo etapu turėtume skirti didžiausią dėmesį šiems prioritetiniams veiksmams ir galiu su džiaugsmu pastebėti, kad Komisija deda daug pastangų šioje srityje. Šios problemos dalį sudaro didžiulės popieriaus šūsnys gaunamos bendradarbiaujant įvairiais strategijų taikymo klausimais ir peržiūrint prioritetus. Šis peržiūrų rinkinys, šis 10 prioritetų rinkinys skiriasi nuo praeitų metų rinkinių. Tiesą sakant, tai nėra judėjimas į priekį.

Praeitą savaitę, kaip pranešėjas, dalyvavau susitikime su nacionalinių parlamentų atstovais. Norėčiau pakartoti savo kolegų žodžius, „Lisabonos strategijos įgyvendinimas perkeliamas į nacionalinius parlamentus, nes ten reikia pradėti įgyvendinti 10 prioritetinių tikslų“. Ypač džiaugiuosi Ministro dalyvavimu, kuris parodo Tarybai šis klausimas yra tikrai svarbus.

  Anne Van Lancker (PSE). – (NL) Ponia Pirmininke, ponas Pirmininke, Komisare, esu nuoširdžiai nusivylusi dėl socialinių tikslų stokos pavasario sesijos klausimų sąraše, kurį šiandien mums pristatėte. Mano grupė palaiko nuomonę, kad reikia stiprinti Lisabonos strategiją ir integruotąsias gaires atsižvelgiant į tam tikrus esminius klausimus. Trys iš jų susiję su socialine aspektais. Lisabonos strategija skatina ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, bet ne visi sugeba naudotis teikiama nauda. Šeši milijonai jaunų žmonių palieka mokyklas neįgiję jokios kvalifikacijos. Migrantams ir neįgaliesiems sunku susirasti darbą, o 16 % europiečių gyvena skurde. Tai įrodymas, kad ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo strategija nereiškia automatinės visų žmonių socialinės integracijos ir pelningų darbo vietų pasiūlos. Todėl mes norime, kad Lisabonos strategijos socialiniai aspektai būtų sutvirtinti naujomis gairėmis ir taip užtikrinta aktyvi visų piliečių socialinė integracija.

Ne visi darbai yra kvalifikuoti. Labai padaugėjo nepatikimų darbo sutarčių (laikinas darbas, priverstinis darbas ne visą darbo dieną, darbas, gautas per įdarbinimo agentūras). Moterys ir jaunimas dažnai dirba nekvalifikuotus darbus. Valstybių narių išlaidos, skirtos aktyviai įdarbinimo strategijai, palaikymui ir mokymui sumažėjo, o ne padidėjo. Visiškai aišku, kad valstybės narės nesupranta, jog harmoningas požiūris į lanksčią saugą turi apimti lanksčias ir saugias sutartis ir kad investicijos į žmonių išteklius yra būtina rinkos skaidymo prevencijos sąlyga. Norime, kad gairės apimtų visus pagrindinius lanksčios saugos principus, įskaitant darbo vietų kokybę ir investicijas į žmonių išteklius.

Socialinis Lisabonos programos aspektas yra labai menkas. Mums garantuojama, kad bus sukurta nauja socialinė darbotvarkė, kuri bus Lisabonos paketo dalis. Bet mes laukiame, kol Europos Komisija pasiūlys ambicingą socialinę darbotvarkę, o ne tik diskusijas demografijos, mokymo ir migracijos klausimais bei įstatymų leidimo iniciatyvas, skirtas gerinti įdarbinimo kokybę ir stiprinti kovą su skurdu ir socialine atskirtimi. Pone Pirmininke, norėčiau, kad pavasario sesijoje būtų skiriama daugiau dėmesio socialiniams klausimams.

PIRMININKAUJANTYSIS: Edward McMILLAN-SCOTT
Vicepirmininkas

  Adina-Ioana Vćlean (ALDE). – Pone Pirmininke, viena iš svarbiausių Europos Parlamento rekomendacijų yra kovoti su protekcionizmu ES šalyse ir už jų ribų.

Tvirtai tikiu, kad protekcionizmas kenkia piliečių teisėms, o ne jas saugo, o Europa visų pirma turėtų rūpintis savo vidaus reikalais. Didžiausias mūsų dėmesys turėtų būti skiriamas protekcionizmo šalinimui ES. Jei norime sukurti vieningą Europos rinką, privalome stiprinti pagrindinius bendros rinkos veiksnius, ypač skatinti laisvą darbuotojų judėjimą. Pranešime pabrėžiama, kad dauguma darbo rinkų suskaidytos, o darbuotojų galimybės laisvai judėti vis dar mažos. Kaip keista! Negi pamiršome, kad daugumai naujųjų valstybių narių piliečių vis dar reikia leidimo dirbti kitose ES šalyse?

Praėjus ketveriems metams po didžiosios plėtros mes vis dar nematome senesnių valstybių narių darbo rinkų pokyčių ir darbuotojų antplūdžio. Priešingai, sudėtingų nacionalinių kvotų ir kokybinių valstybių narių apribojimų daugėjimas trukdo įgyvendinti Lisabonos strategiją, kuri siekia užtikrinti lanksčias rinkas ir mobilią darbo jėgą.

Mums liko tik du metai tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika ir skatinti darbo vietų kūrimą bei ekonominį augimą, bet aš turiu vilties. Penkerius pastaruosius metus vidutinis ekonomikos augimo rodiklis Rumunijoje buvo 6 %, o nedarbo lygis nukrito iki 4 %. Mums pradeda trūkti darbo jėgos.

Būtina atverti sienas trečiųjų šalių darbuotojams, bet didžiausias mūsų prioritetas yra kliūčių šalinimas pačioje ES. 12-os naujų valstybių narių darbuotojams turi būti suteikta galimybė dirbti bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje ir turi būti atsisakyta pereinamojo laikotarpio reikalavimų. Negalime kviesti darbuotojų iš trečiųjų šalių, kol mūsų piliečiams taikomi apribojimai.

Apribojimai yra nepateisinami ir nesuderinami su Lisabonos strategija. Tik juos pašalinę galime sukurti konkurencingą ir pažangią Europą.

  Andrzej Tomasz Zapałowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, Lisabonos strategijoje nustatyti tikslai, kuriuos turime įgyvendinti, jei norime, kad Europa būtų vieta, kurioje įvykdomi piliečių pageidavimai. Tačiau pasaulio žemėlapyje Europa yra tiktai sala ir jei didžiosios pasaulio jėgos nesieks tokių pačių tikslų, pavyzdžiui, dėl klimato, tai paprasčiausiai reikš, kad mes apribosime savo pramonės ir gamybos galimybes bei atsisakysime kitų strategijos tikslų.

Kova su demografiniu nuosmukiu Europoje priimant emigrantus iš kitų žemynų tuo pačiu naikinant šeimos instituciją ir šeimos vertybes, yra savižudybė, nes taip didinama kultūrinių konfliktų tikimybė ateityje. Panašiai yra ir kitose srityse. Didžiausių Europos valstybių vadovai kalba apie prekybos liberalizavimo poreikį vadovaudamiesi ekonominiu nacionalizmu savo šalių atžvilgiu. Europos Sąjunga privalo praregėti ir stoti į kovą pasaulio ekonominėse rinkose laikydamasi tradicinių Europos įstatymų ir vertybių.

  Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL). – (EL) Pone Pirmininke, leiskite užduoti paprastą klausimą. Kokia svarba komiteto pranešime apie naujojo ciklo strategiją teikiama socialiniams darbuotojų poreikiams, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms, jauniems žmonėms ir moterims?

Ar tai sprendimas, kaip piliečių visos darbo dienos saugių darbo vietų poreikį pakeisti lanksčių ir nepatikimų darbų poreikiu? Ar pailgintos darbo valandos ir pensinio amžiaus atitolinimas yra teisingas atsakas į padidėjusią konkurenciją? Mes manome, kad didesni atlyginimai ir saugios darbo sąlygos, teikiančios galimybę padidinti produktyvumą, pagerins gyvenimo standartus.

Ko nori jauni žmonės ir moterys? Ar jie nori nuolat mokytis ir ieškoti darbo vietų, ar panaudoti įgytą kvalifikaciją? Mes manome, kad tinka pastarasis variantas.

Atsižvelgiant į aplinkosaugą ir klimato pokyčius, mes sėkmingai siekiame šiltnamio efektą sukeliančių dujų skleidimo mažinimo tikslų. Sėkmingiau negu tai daro Jungtinės Valstijos ar kitos šalys. Tačiau, jeigu plėtra visose šalyse nebus susieta su aplinkosauga, tada rezultatai nebus sistemingi.

Ar įmanoma skatinti valstybės energijos sistemos taršos mažinimą, mažinti elektros ir suskystintų dujų tiekėjų ir tvirtinti, kad taip daroma dėl visuomeninės gerovės ir skatinama atsinaujinanti energija – be abejo, už mažą kainą? Ar tikrovėje viskas nėra priešingai?

Pabaigai norėčiau pridurti, kad mokslo tyrimai ir technologijų plėtra negali būti vien tik prekinis turtas. Tai yra visuomeninis turtas, kuris turėtų būti vertinamas pagal tai, kokią naudą teikia visuomenės pažangai. Būtinas tikrasis valstybės investicijų ir technologijų plėtros didėjimas. Mokslinių tyrimų neturėtų nustelbti asmeninio pelno troškimas.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Pone Pirmininke, pagrindinis Lisabonos strategijos veiksnys yra ekonominė konkurencija. Lisabonos strategija pagrįsta konkurencija, konkurencingumu bei ekonomikos augimu ir, nors konkurencija svarbi visoms perspektyvioms ekonomikoms, negalima pamiršti, kad pagrindinė konkurencijos taisyklė yra ta, kad kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Pagrindinė mintis yra stipriausiojo išlikimas.

Europoje ši taisyklė skatina įmones pasitempti, pagerinti gaminamus produktus ir teikiamas paslaugas bei stengtis visose srityse. Antra vertus, tai gali reikšti visišką pralaimėjusiųjų skurdą. net Europoje pralaimėjimo klausimas yra labai svarbus, nes yra Europos Sąjungoje yra piliečių, kurie pralaimi negalėdami pasinaudoti Strategijos teikiama nauda. Pavyzdžiui, piliečių įdarbinimo ir skurdo panaikinimo tikslai dar toli nuo įgyvendinimo. Tiesą sakant, statistiniai duomenys rodo milžinišką bedarbių, ypač jaunimo tarpe, skaičiaus didėjimą, kaip ir socialinės nelygybės ir skurdo augimą.

  José Albino Silva Peneda (PPE-DE). – (PT) 2006 m. Europos Sąjungos ekonomikos augimas buvo didžiausias nuo 2000 m. 2007 m. ES ekonomika augo greičiau negu Jungtinėse Valstijose, o kai kurios naujos valstybės narės priartėjo prie dviejų skaičių ribos ar net ją peržengė. Tiems, kurie tvirtina, kad Lisabonos strategija ir neoliberali ir neatsižvelgia į socialinius klausimus, atsakymas aiškus: 2006 m. užimtumas augo tris kartus greičiau negu augimo vidurkis per penkis ankstesnius metus, per pastaruosius dvejus metus buvo sukurta daugiau kaip šeši su puse milijono darbo vietų, o iki 2009 m. tikimasi sukurti dar penkis milijonus darbo vietų. Tokių skaičių nebuvome matę nuo septintojo dešimtmečio.

Dar daugiau, 2006 m. Europos produktyvumas padidėjo daugiau negu vidutinis vidurkis per pastaruosius penkerius metus ir pirmą kartą per daugelį metų Europos produktyvumas buvo didesnis negu JAV. Nors šie rezultatai nėra vien tik Lisabonos strategijos nuopelnas, negalime teigti, kad ji nedarė jiems įtakos. Sveikinu Komisiją dėl Lisabonos strategijos koordinavimo labai sudėtingomis aplinkybėmis.

Nepaisant dabartinio ekonominio klimato Europos ekonomika gali augti ir toliau, gali būti kuriama daugiau darbo vietų, jei ateinančiais metais valstybių narių ekonomikos politikos bus geriau koordinuojamos, jei bus sparčiau vystoma vidaus rinka, jei bus skatinamas socialinis dialogas, jei darbo užmokesčio didėjimą lems produktyvumo augimas, jei bus naudojamos efektyvios finansų stebėjimo sistemos, jei plis penktoji laisvė – žinios, jei, kas man labai svarbu, Europos Sąjunga aiškiai parodys, jog siekia apginti savo interesus, o tai reiškia, kad vietoje to, jog būtume pasyvus globalizacijos padarinys būsime pasirengę aktyviai ją kontroliuoti.

  Jan Andersson (PSE). – (SV) Noriu nuoširdžiai padėkoti ponui Pirmininkui , Komisarui ir ponui pirmininkaujančiajam. Sutinku, kad Lisabonos strategija sėkmingai įgyvendinama jau kelis metus, bet nemanau, kad tai yra priežastis nieko nekeisti.

Kita vertus, yra taip, kaip sakė Udo Bullmann. Ekonominis augimas lėtėja, o infliacija auga. Situacija nėra visiškai paprasta. Nors įvyko tam tikrų įvykių. Visų pirma mes diskutuojame apie klimato politiką, kuri darys įtaką visų ES narių politikai. Esu optimistiškai nusiteikęs, nes tai reiškia daugiau investicijų ir daugiau naujų ilgalaikių darbo vietų. Tai galėjo būti geriau atspindėta Lisabonos strategijoje ir gairėse.

Antra, mes jau kelis metus diskutuojame apie lanksčią saugą, apie kurią Taryba paruošė išsamias gaires, bet tai nėra minima integruotosiose gairėse. Naudojame tas pačias senas gaires kaip ir anksčiau. Reikėjo atsižvelgti į visą vykstantį procesą.

Trečia, norėčiau paminėti aspektą, apie kurį kalbėjo Anne von Lanker. Tiesa tai, kad kurį laiką viskas sklandžiai ėjo, deja negalime sakyti, kad taip buvo visiems. Socialinė atskirti labai didelė. Yra darbo vietų, kurios nėra labai geros ir kurios neužtikrina pragyvenimo. Europoje yra regionų, kur plėtra nebuvo tokia teigiama. Privalome susieti integruotąsias gaires su socialiniu aspektu. Tarp socialinio aspekto ir darbo vietų kūrimo bei ekonomikos augimo nėra jokių prieštaravimų. Jie sąlygoja vienas kitą.

  Olle Schmidt (ALDE). – (SV) Pone Pirmininke, svarbu, kad ES ekonomika augtų. Augtų sparčiai ir būtų kuriamos darbo vietos. Taip sukurtume didesnio mūsų Sąjungos pagrįstumo sąlygas.

Pastaraisiais metais ES sekėsi geriau negu kitiems. Pavyzdžiui, ES sekasi geriau negu Jungtinėms Valstijoms. Vidaus rinkos ir euro bendradarbiavimas sukūrė naujas Europos ekonomikos augimo sąlygas. Kaip daug kas sakė, mūsų laukia ilgas darbas.

Leiskite pateikti konkretų pavyzdį. Gal tai šiek tiek šovinistiška, bet vis dėl to: Mano gimtojoje šalyje Švedijos vyriausybė vykdė ekonomikos augimo politiką, kurios dėka buvo sukurta 100 000 darbo vietų, iš dalies dėl konkrečių mokesčių mažinimo priemonių ir darbdavių kontribucijų. Buvo siūloma sumažinti darbdavių kontribucijas įvairioms paslaugų teikimo sektoriaus įmonėms, kurios nėra konkurencingos tarptautinėje rinkoje. Taip buvo tikimasi sukurti 17 000 darbo vietų. Komisija efektyviai užkirto kelią šiam pasiūlymui reikalaudama jį apriboti, o Švedijos vyriausybei tikriausiai teks išvis jo atsisakyti.

Man sunku suprasti Komisijos veiksmus dėl dviejų priežasčių. Esant visuotinio nuosmukio grėsmei daugelis vyriausybių ieško įvairių būdų apsaugoti darbo vietas ir perkamąją galią naudodamos įvairius iniciatyvų paketus. Šiuo pasiūlymu buvo siekiama suteikti taip reikiamą paramą menkai išvystytam Švedijos paslaugų sektoriui, kuris galėtų būti stabilizavimo veiksnys visai mūsų ekonomikai. Manau tai visiškai nesuderinama su bendrąja Lisabonos strategijos kryptimi. Jeigu siekiame iki 2010 tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, gal vertėtų išbandyti naujus būdus? Komisare, norėčiau tiesiai jūsų paklausti, kodėl tokiu būdu užkertate kelią darbo vietų kūrimui?

  Wojciech Roszkowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, komunistų režimo laikotarpiu Lenkijos žmonės sakydavo, kad egzistuoja trys ontologinės kategorijos: buvimo, nebuvimo ir planavimo. Šiandien mes kaip komunistų planuotojai stengiamės pasakyti, ką turime daryti ir ko siekti visai neartėdami prie tikslo. Mums trukdo aiškus prieštaravimas tarp išsivysčiusių šalių rūpesčio apsaugoti savo gerbuvį – faktiškai savo darbo vietas – ir glaudumo politikos, į kurią žiūrima kaip į labdaros teikimo galimybę.

Tačiau Azijos tigrų, pavyzdžiui, Kinijos, ekonomikos plėtra rodo, kad rezultatų galima siekti kitais būdais: investuojant į šiuolaikines technologijas mažas gamybos išlaidas siūlančiose šalyse. Jeigu neišspręsime prieštaravimų Europoje, mes ir toliau tik šnekėsime apie strategiją šaukdami „pirmyn“, bet stovėdami vienoje vietoje.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). – (NL) Ponia Pirmininke, džiugu, kad stengiamės įnešti indėlį į pavasario sesiją. Reikia, kad valstybės narės sužinotų mūsų nuomonę šiuo klausimu. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų Strategija taikoma versle, savivaldybėse ir regionuose decentralizuotu lygiu. Daugiau negu 66 % vyriausybės skiriamų lėšų tenka vietos ir regionų projektams ir kaip Europos liaudies partijos koordinatorius atsakingas už regionų politiką, žinau, kad naudodami Europietiškas priemones mes paspartinome procesą po 2007 m. iš naujo paskirstydami struktūrinių fondų prioritetus ir pergalvodami regionų politiką. Nuo fizinės infrastruktūros perėjome prie žiniomis pagrįsto infrastruktūros ir mokymo bei inovacijų. Aš kalbu apie tai, kad iki 2013 m. Europos Sąjungos biudžetas bus didžiausias iš visų buvusiųjų, t. y. 450 milijardų. Mūsų rezoliucijoje šis faktas aiškiai išdėstytas. Regionų komitetas užsimena apie tai tuo pačiu metu parengtame pranešime.

Norėčiau pakalbėti kitu klausimu, susijusiu su naująja Sutartimi. Kartu su socialine ir ekonomine sanglauda privalome kalbėti ir apie teritorinę sanglaudą, kaip apie trečiąjį tikslą. Tam tikruose regionuose tai bus labai svarbu, atsižvelgiant į įmonių koncentravimąsi ir grupavimą. Tačiau turime užtikrinti, kad žinojimas kaip tai atlikti bus taikomas ne tik ribotoje Europos dalyje, bet ir kituose valstybių narių regionuose, kurie negali būti palikti likimo valiai. Manau, kad regionų darbotvarkė ir Lisabonos strategija yra investicijos į žinias ir konkurencingumą, verslininkystę ir smulkiojo bei vidutiniojo verslo įmones. Vykdoma daug programų, kuriomis galime parodyti savo rinkėjams, žmonėms ir verslo atstovams, kad tai nėra vien tik Europos darbotvarkė, bet tai pat ir decentralizuotų partnerių darbotvarkė.

  Elisa Ferreira (PSE). – (PT) Pone Pirmininke, Komisarai, ponios ir ponai, taip vadinama krizė susilaukė daugelio argumentų, kuriuos kartojo dauguma politikų liberalų. Tačiau rinkos nesireguliuoja savaime, nuostolius patiria ne tik tie žmonės, kurie sąmoningai dalyvauja sudėtinguose ir rizikinguose žaidimuose, o geras Europos elgesys negarantuoja apsaugos nuo išorės suiručių. Tai tik vienas iš pavyzdžių, siūlančių, kaip kalbėjo Socialistų grupė, kad Europa turėtų apibrėžti strategijų ir politikos priemones, kurios butų suderintos su tikslais ir vaidmeniu šiomis sudėtingomis globalinės ekonomikos aplinkybėmis.

2000 m. Lisabonos strategija, kuri dabar buvo peržiūrėta, nustatėme pagrindinį tikslą. Tas tikslas vis dar galioja, bet yra nepakankamai siekiamas. Tikslas toks, kad per du metus iki 2010 m. Europa būtų konkurencingiausiu pasaulio regionu, pagrįstu žinių ekonomika, teikiančia galimybių kurti geresnę socialinę sanglaudą ir daugiau patikimesnių darbo vietų. Iššūkiai dabar dar didesni, o tam tikros išvados jau aiškios: visų pirma pagrindinių ekonomikos politikos gairių ir Lisabonos strategijos susiliejimas turės būti visiškas, antra, turės būti pasiekta pusiausvyra tarp politikos gairių stabilumo ir galimybių greitai reaguoti į pokyčius esant tam tikroms aplinkybėms, ypač atsižvelgiant į klimato pokyčius, energijos išteklius, finansų rinkos plėtrą, išorės prekybos politiką ar valiutos kursų kaitą; trečia, socialinės ir erdvinės sanglaudos tikslų įgyvendinimas kol kas yra viena didžiausių Strategijos nesėkmių.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad išorinio konkurencingumo užtikrinimas ir suderinimas su vidaus sanglauda reikalauja efektyvesnių įsikišimo būdų. Efektyvus ekonomikos politikos koordinavimas sukuriant sąlygas augti ekonomikai ir kurti darbo vietas yra tik vienas iš jų. Susidarius naujoms aplinkybėms turės būti iš naujo svarstomos socialinės, švietimo, investavimo, mokslinių tyrimų, mokslo ir technologijų strategijos. Tai buvo Socialistų grupės įnašo, kurį tikiuosi pasveikins Komisija ir Taryba, esmė. Visų pirma ir svarbiausia, mes privalome užtikrinti, kad žmonės tikėtų mūsų pažadų dėl pažangos įgyvendinimu. Tik taip jų pasitikėjimas ir tikėjimas Europos ateitimi įgaus prasmę.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). – (FI) Pone Pirmininke, praėjus aštuoneriems metams po tikslo nustatymo galime aiškiai pasakyti, kad Europos Sąjunga jo neįgyvendins. Konkurencingumo tikslas daugiau pagrįstas propaganda, o ne konkrečiais veiksmais. Senėjant Europos gyventojams bus labai sunku įgyvendinti Lisabonos strategijoje nustatytus tikslus, ypač kai konkuruojančios šalys taip sparčiai juda į priekį.

Galime teisėtai paklausti, ar pati konkurencingiausia ekonomika buvo realus tikslas. Net jeigu jis pradžioje toks ir buvo, ar Europa turėtų jo siekti bet kokia kaina visiškai ignoruodama kitas vertybes. Tik norėčiau pabrėžti, kad Europoje yra 18 milijonų bedarbių, o kai kuriuose regionuose jaunimo nedarbo lygis siekia net 25 %. Deja, nepastebėjau, kad ES lyderiai būtų išreiškę susirūpinimą šiuo klausimu, ar kaip nors ypatingai juo domėjęsi. Nepaisant to yra labai svarbu pasirūpinti tais jaunais žmonėmis ir bedarbiais.

  Ryszard Czarnecki (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, ar Lisabonos strategija yra kokia nors zuikių medžioklė? Ar mes norime gaudyti zuikį, ar jį sugauti? Panašu, kad pagrindinė užduotis yra sukurti pasitikėjimą Europos institucijomis, kurios pasiūlė Lisabonos strategiją. Tuo tikslu būtina, kad ekonomikos augimo vaisiais būtų dalinamasi teisingiau negu iki šiol.

Būtų tikrai blogai, jeigu Lisabonos strategija asocijuotųsi su vis didėjančiais socialiniais ir ekonominiais kontrastais. Sutinku su ankstesniais pranešėjais, kad jeigu taip nutiks, strategiją atmes ne vyriausybės, bet Europos Sąjungos piliečiai.

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE).

– Pone Pirmininke, šios dienos diskusija rodo, kokia svarbi ši tema Europos Parlamentui.

Šios dienos tema yra pagrindinė. Ji susijusi su europiečių gerove.

Mes nesutariame dėl priemonių rinkinio – kaip įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus – bet manau, kad visi šių Rūmų nariai nori juos pasiekti. Nors aš sutinku su ponia Jäätteenmäki, kad pažanga nėra didelė.

Manau, mums reikia kalbėti apie du skirtingus veiksmų lygius. Pirma, Europos lygiu, turime imtis vieno pagrindinio dalyko, kad galėtume padidinti konkurencingumą ir tai yra vieningos rinkos kūrimo. Europos vidaus rinka yra didžiausias konkurencingumą skatinantis veiksnys visuotiniame kontekste. Privalome mažinti biurokratiją ir turime rūpintis smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėmis. Tai yra pagrindiniai sėkmingos Europos veiksniai.

Be abejo, tada privalome sutelkti dėmesį į veiksmus nacionaliniu lygiu, valstybių narių lygiu, bei imtis aktyvesnių priemonių atsižvelgiant į darbo rinkos struktūrines reformas. Šiandien girdėjome Švedijos ministro pirmininko kalbą, kuris minėjo darbo rinkos struktūrinių reformų svarbą atsižvelgiant į prisitaikymą prie demografinių pokyčių. Manau, kad yra akivaizdu, jog šiuo atžvilgiu valstybės narės neatliko savo pareigų.

Be to, manau, kad atsižvelgiant į fiskalinę politiką ir makroekonomiką, mes privalome baigti biudžeto deficito erą. Privalome pasirūpinti makroekonomikos plėtra. Sąjunga negali to padaryti, nors ir naudojame vieningą valiutą. Tą turi daryti valstybių narių politikai.

Pagaliau, norėčiau sutikti su ponia Starkevičiūte, kurios pranešimas yra tiesiog puikus. Finansinių paslaugų institucijos yra vienas iš kertinių vidaus rinkos akmenų. Privalome teikti daugiau dėmesio finansinių paslaugų institucijoms, įskaitant dėmesį Europos lygiu.

  Pervenche Berès (PSE). – (FR) Pone Pirmininke, manau kad šių metų diskusijos yra pakankamai svarbios, nes mes peržiūrime Lisabonos strategijos ciklą.

Pagaliau suprantu Komisijos požiūrį, kad viskas yra gerai ir mums nereikia jokių pokyčių, nes Europos ekonomika iš esmės yra stipri. Taip galima sakyti, nes, palyginus su Jungtinių Valstijų ekonomikos padėtimi, mūsų ekonomika yra tvirtesnė. Tačiau norėčiau pasakyti, kad sutarti dėl pakartotinės gairių apibrėžties visoms dvidešimt septynioms šalims būtų palyginti sudėtinga.

Tačiau tai dar ne viskas. Jungtinių Valstijų ekonomikos padėtis turės įtakos visų valstybių narių ekonomikoms ir ypač, galimas dalykas, eurozonai. Mums reikės atsižvelgti į teisiškai naujus strateginius aplinkosaugos ir energijos gavimo tikslus, kuriuos praėjusių metų kovo mėnesį priėmė valstybių ir vyriausybių vadovai. Visi stebi finansų rinkos neramumus ir stengiasi įvertinti jų įtaką rinkoms bei jų atgarsį tikrajai ekonomikai.

Mes norime, kad šie trys elementai būtų oficialiai įtraukti į gairių peržiūrą. Pone Turk, kai matėme jus Liublianoje praėjusių metų lapkričio mėnesį, jūs mums kalbėjote, „Pasakykite mums, ko nori Europos Parlamentas“. Pasakysime jums dabar – norėtume, kad gairėse būtų išsamiau atsižvelgiama į ekonomikos politikų koordinavimą, klimato pokyčius ir finansų rinkos priežiūrą. Jei dar ne vėlu dėti pastangas, mes žiūrėtume į tai kaip į savo galimybių koordinuoti ekonomikos politikas tobulinimą ir gairių įgyvendinimo efektyvumo didinimą.

Tai dar ne viskas, Komisare! Mes pageidaujame didesnės darnos tarp gairių ir kitų Komisijos naudojamų priemonių, užtikrinančių, kad ši strategija, kurią mes kartu sudarome, galėtų būti įgyvendinama naudojant Europos Sąjungos šalims prieinamus įrankius.

  Charlotte Cederschiöld (PPE-DE). – (SV) Pone Pirmininke, Komisare Verheugen, ponios ir ponai, šiuo metu baigiasi lėtas Lisabonos strategijos įgyvendinimo pradinis etapas ir ji mums teikia vis daugiau taip reikalingo optimizmo. Strategijos kūrėjai sėkmingai susikaupė ties svarbiausiais klausimais ir jiems nedarė įtakos Parlamento kišimasis į visas veiklas.

Su globalizacijos metamais iššūkiais galima kovoti skirtingais būdais. Kai kurie kiša galvą į smėlį kaip stručiai ir mano, kad viskas bus gerai. Kiti yra išmintingesni ir, kaip pranešimo kūrėjai, mato galimybių patobulinti savo sugebėjimus.

Dabar svarbiausia užtikrinti, kad valstybės narės nedelsdamos įgyvendintų savo įsipareigojimus. Tai reiškia, kad būtina stebėti vidaus rinką, užtikrinant, jog valstybės narės įgyvendina priimtus sprendimus, užtikrinant, kad taisyklės yra pagrįsto, ne per sudėtingos ir jų laikymasis nebus per brangus smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonėms. Neturėtume pamiršti tokių svarbių temų, kaip supaprastinimas, gairių kūrimas, sugretinimas ir konkurencija.

Tai skatins aktyviau bendradarbiauti valdžios institucijos vietos ir regionų lygiu. Tai gerai piliečiams, tai gerai verslui ir tai skatina integraciją. Būtina sistemingai stebėti laisvą judėjimą, kad užtikrintume paslaugų rinkos klestėjimą.

Rezultatų įvertinimas yra žingsnis į priekį. ES išlaiko pagrįstumą garantuodama savo piliečiams ne pačią blogiausią gyvenimo kokybę. Būtina šildyti verslumo klimatą ir labai apgalvotai įgyvendinama Lisabonos strategija gali padėti tai daryti. Komisija neturėtų naudoti spaudimo valstybių narių atžvilgiu.

Galiausiai, esu įsitikinęs, kad Komisija priims protingą sprendimą dėl Švedijos problemos, susijusios su darbdavių kontribucijomis.

  Antolín Sánchez Presedo (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, nuo 2005 m. pavasario Tarybos susirinkimo Plėtros ir stabilumo pakto reforma bei Lisabonos strategijos įgyvendinimas, ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą nustačius kaip Europos prioritetus, teikė teigiamų rezultatų.

Europoje buvo taikoma bendra darbotvarkė ir, kaip sakė ponas Almunia, per pirmąjį trejų metų ciklą stebėjome ekonomikos augimą, buvo kuriamos darbo vietos, tobulinama valstybės lėšų sistema ir didėjo Europos ekonomikos augimo potencialas.

Nors įvairiose valstybėse narėse rezultatai skiriasi, bendra atmosfera yra teigiama. Nuoširdžiai nustebau išgirdęs kaip vienas Parlamento narys sakė, kad negalima nubrėžti apskritimo stačiais kampais, kad nėra galimybių plėtoti ekonomiką, kurti darbo vietas ir didinti socialinę apsaugą. Europos Sąjungoje vyksta šios permainos ir aš, be abejo, geriausiai išmanau permainas Ispanijoje.

Europos Komisija pareiškė, kad Ispanija smarkiai pažengė įgyvendindama nacionalinę reformų programą, trimis metais anksčiau pasiekė 66 % užimtumo lygį – aukštesnį negu Europos vidurkis – padidino investicijas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityse ir viršijo metų biudžetą. Tai puikus Lisabonos strategijos, kuri sustiprino Ispanijos ekonomiką ir buvo neturinčio precedento susiliejimo pavyzdys, nes Ispanija viršijo Bendrijos vidurkį 105 %.

Tuo pagrindu turėtume atsižvelgti į tuos pačius strateginius iššūkius dėl globalizacijos spartėjimo ir visuomenės senėjimo. Tam, kad įgyvendintume strategiją, būtina akcentuoti socialinį aspektą.

Europos visuomenė, kuri yra žinių visuomenė, turi sukurti žinių laisvę, kad galėtų atsižvelgti į socialinį aspektą ir tobulinti pagrindinius žmonių įgūdžius, teikdama smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms galimybes įgyvendinti lanksčios socialinių standartų saugos modelį.

Reikia spręsti pastaruoju metu kilusius klausimus, pavyzdžiui, klausimus susijusius su krize ir kuro bei maisto kainomis. Bet juos spręsdami privalome atsižvelgti į mūsų aplinkybės yra palankesnės, kad kitais metais švęsime euro dešimtmečio jubiliejų ir privalome stiprinti tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą.

  Françoise Grossetête (PPE-DE). – (FR) Pone Pirmininke, visi žinome ir privalome sutikti, kad Lisabonos strategija nesuteikė galimybių pasiekti tikėtą pažangą. Todėl šiandien vėl turime kalbėti apie Lisabonos strategijos peržiūrą.

Paskutinįjį 2007 m. ketvirtį eurozonos ekonomikos augimas labai sulėtėjo ir šis lėtėjimas yra Europos problemų pagrindas. Todėl jeigu norime, kad kitas Lisabonos strategijos įgyvendinimo etapas būtų sėkmingas, privalome ne tik nustatyti Europos problemas, bet ir pradėti jas spręsti taikydami aiškaus vadovavimo procesą. Kitas Strategijos įgyvendinimo etapas negali būti tik biurokratijos treniruotė.

Svarbu, kad įgyvendinant strategiją glaudžiau bendradarbiautų nacionaliniai parlamentai ir Europos Parlamentas. Valstybės narės sutarė, ką jos turėtų daryti, kad sėkmingai reformuotų savo ekonomikas, todėl jos turėtų informuoti mus apie taikomas reformas.

Iki šiol dauguma piliečių neturėjo supratimo, kas yra Lisabonos strategija. ES turėtų vengti žalos sau, kai susiduria su tiek daug iššūkių: gyventojų skaičius, kuris nuo 2020 m. pradės mažėti, ekonominis spaudimas, energijos kainų šuolis, klimato pokyčiai ir socialinės pusiausvyros nebuvimas.

Mums reikia aiškių priemonių, kurias naudodami galėtume kurti tikrai dinamišką ekonomiką ir skatinti darbo vietų kūrimą milijonuose smulkiojo bei vidutinio verslo įmonių.

Aplinkosaugos srityje privalome skirti daug lėšų sparčiam energijos efektyvumo didinimui ir taip skatinti inovacijas bei darbo vietų kūrimą.

Nepamirškite, ką sakė Čerčilis ir kas galėtų būti kito Strategijos įgyvendinimo etapo šūkis: „Kad ir kokia puiki būtų strategija, kartais reikia peržvelgti ir rezultatus“. Europos Sąjunga priartės prie piliečių įrodydama, kad ji gali būti efektyvi. Tai yra pagrindinis Europos požiūris, saugantis jos žmones ir interesus.

  Donata Gottardi (PSE). – (IT) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, norėčiau akcentuoti tam tikrus svarbius Europos Parlamento požiūrius, ypač Socialistų grupės požiūrį į bendrąsias gaires įgyvendinant Lisabonos strategijos etapą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo.

Tai yra poreikis sujungti biudžeto konsolidavimo procesą, kuris yra būdingas programų, vykdomų pagal Stabilumo paktą, susiliejimo požymis, su valstybės išlaidų kokybe. Valstybių narių valstybinės išlaidos turi būti perskirstytos ir skiriamos strategijos numatytoms prioritetinėms sritims, kad būtų galima garantuoti makroekonominį stabilumą, pastovų ekonomikos augimą ir visišką užimtumą.

Bet kuris valstybinių išlaidų perskirstymas atsižvelgiant į valstybių narių bendruosius investavimo tikslus ir valstybinio bei privataus bendradarbiavimo iniciatyvas turi būti susietas su moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra, švietimu ir mokymu, infrastruktūra, transportu ir energetika. Tai gali būti pagrindine ekonomikos augimo ir konkurencingumo skatinimo strategijos, kuri stiprina Europos ekonomiką ir atlaiko finansinius svyravimus, jėga.

Valstybinės išlaidos, skirtos šioms prioritetinėms sritims, suteikia galimybę spartinti konkurencingumą ir didinti produktyvumą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas sąsajai tarp biudžeto politikos, produktyvumo augimo ir uždarbio politikos. Socialistų grupė laikosi nuomonės, kad tvirta sąsaja turi būti sukurta tarp produktyvumo augimo ir sąžiningo pelno paskirstymo, atsižvelgiant į socialinę sanglaudą.

Socialinės sanglaudos pagrindas yra nacionalinio yra minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas. Esu įsitikinęs, kad Europos Parlamentas rytojaus balsavimu pasiųs tvirtą ir aiškų signalą valstybėms narėms skatindamas laiku ir realiai įgyvendinti strategiją.

  Gay Mitchell (PPE-DE). – Pone Pirmininke, finansinė krizė ir pinigų rinkos suvaržymai pasiekė mūsų ekonomiką ir teikia rimtų problemų, kurioms spręsti būtini aiškūs veiksmai. Finansinio stabilumo forumas pareiškė, kad gali kilti ilgalaikių sunkumų.

2008 m. eurozonos ekonominis augimas sulėtės. Euro grupės pirmininkas, ponas Jean-Claude Juncker, šiais metais prognozuoja ekonomikos augimą, kuris sudarys nuo 1,6 % iki 1,8 %, o tai yra nuosmukis lyginant su praeitų metų rodikliais. Užsitęsęs pasaulinis plataus vartojimo prekių augimas sudaro papildomų sunkumų Europos ekonomikai atsižvelgiant į naftos kainą, plieną, mineralus ir pagrindinius žemės ūkio produktus, kurie neįtikėtinais tempais brangsta keldami infliaciją.

Dolerio silpnėjimo metu euras sustiprino savo pozicijas, kas daro įtaką visuotiniam nestabilumui ir Europos konkurencingumui. O visi šie veiksniai sukuria labai sudėtingą piniginės ir fiskalinės politikos aplinką. Tačiau nepasiduokime depresijai ir pažiūrėkime, ką pavyko pasiekti. Pirmojoje praeito amžiaus pusėje mirė šešiasdešimt milijonų Europiečių. Berlyno siena griuvo 1990 m., o mes vis dar esame užuomazginiame integracijos etape.

Nepaisant to, jei atsižvelgsime į euro sėkmę ir į bendrą Europos centrinio banko sėkmę bei jo infliacijos tikslus ir žemas palūkanų normas, matysime, kad nepaisant visų šių sunkumų galime įgyvendinti pačių nusistatytus tikslus. Todėl raginu Komisiją priimti 10 punktų planą, o konkurencingumą padaryti priežodžiu. Nuo euro įvedimo sukurta apie 12 milijonų darbo vietų. Skatinkime verslininkystę. Tegu darbo vietos sukūrimas tampa pelningiausiu Europos Sąjungos piliečio veiksmu. Tai padės žmonėms išbristi iš skurdo ir kančių.

  Dariusz Rosati (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, mūsų diskusijos vyksta gilėjančios finansų rinkos krizės, ekonomikos augimo lėtėjimo ir augančios infliacijos akivaizdoje. Labai svarbu tęsti struktūrines reformas, kurios nustatytos Lisabonos strategijoje. Norėdami kovoti su globalizacijos iššūkiais turime sukurti žiniomis pagrįstą ekonomiką ir investuoti į švietimą bei žmonių kapitalo kūrimą. Privalome modernizuoti darbo rinką, sukurti lanksčios saugos modelį ir padidinti specialistų aktyvumą Europos visuomenėse. Komisare, iš esmės Europos ateitį lems žinios ir darbas. Tai patys geriausi kovos su skurdu ir atskirtimi būdai.

Gerai, kad šie du veiksniai atsispindi Komisijos dokumentuose. Europos Komisija, skatindama plėtrą, žinias ir užimtumą, gali tikėtis Parlamento paramos. Europos verslininkų potencialo išlaisvinimas bus labai svarbus ekonomikos augimui ir užimtumui. Ypač tai taikoma smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms, kurios teikia daugiau negu dvi trečiąsias Sąjungos BNP. Nekantriai laukiu kol Komisija priims Smulkiojo verslo įmonių chartiją ir imsis priemonių iki 2012 m. sumažinti administracines išlaidas 25 %.

Pone Pirmininke, silpnoji pateiktų dokumentų vieta yra tai, kad juos neanalizuojamos lėtas ir nevienodas Lisabonos strategijos įgyvendinimas įvairiose srityse. Mes nežinome, kodėl taip lėtai didėja išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai. Nežinome, kodėl darbo rinkos vis dar diskriminuoja atvykėlius. Nežinome, kodėl tęstinis švietimas nėra vystomas taip, kaip buvo numatyta. Taip pat nežinome, kodėl paslaugų ir tinklų sektorių atvėrimas susiduria su priešpriešomis. Komisijos dokumentai neteikia atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų.

Komisare, neslėpkime galvų smėlyje! Net geriausios priemonės bus neefektyvios, jei nebus pagrįstos teisinga diagnoze. Raginu Komisiją pateikti išsamius paaiškinimus dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo vilkinimo.

  Philip Bushill-Matthews (PPE-DE). – Pone Pirmininke, rezoliuciją sudaro 59 skirsniai, kuriuose pateikta daug informacijos. Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į 20 ir 21 skirsnius apie smulkiojo verslo įmonių svarbą, 29 ir 30 skirsnius apie konkurencingumą ir vieningos rinkos svarbą bei 42 ir 43 skirsnius apie poreikį įgyvendinti darbo rinkos reformą. Esant tokiai situacijai norėčiau akcentuoti lankstumo svarbą ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams. Kairieji niekaip negali suprasti šios koncepcijos, ką šiandien parodė jų įprastai pasenę komentarai.

Norėčiau, kad Komisija ir Taryba taip nesigilintų į dokumento smulkmenas, o žiūrėtų į jį kaip į visumą. Ypač norėčiau, kad jos palygintų šį dokumentą su kitomis Parlamento priimtomis rezoliucijomis prieš ankstesnes pavasario Tarybas. Tada galbūt bus pastebėta pagrindinė žinia: kad daugeliu atžvilgių ir gaila, jog ne visais, rezoliucija yra tvirtesnė už ankstesnes. Ji patvirtina būdą, kuriuo Parlamentas pageidauja Lisabonos strategijos įgyvendinimo ir net smarkiai jį remia. Ši rezoliucija labai tvirta.

Raginu Komisiją ir Tarybą būti taip pat tvirtomis pateikiant savo atsakymą atsisakant bailumo, kad kitą kartą Parlamentui priėmus rezoliuciją šiuo klausimu Parlamento nariai ne energingai kalbėtų apie tai, kas turi būti padaryta ateityje, o galėtume pasveikinti visu prisidėjusius prie tikrosios pažangos. Tai yra iššūkis ir pagrindinė mintis, susijusi su rytojaus balsavimu.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Pone Pirmininke, Komisarai, Europos Sąjunga yra ne tik bendra, konkurencija pagrįsta, rinka. Mes privalome kartu kurti socialią Europą.

Būtina gerinti gyvenimo Europoje kokybę atsižvelgiant į globalizaciją, demografinius pasikeitimus ir aplinkosaugos iššūkius. Kurdami darbo vietas kvalifikuotiems ir gerai apmokamiems darbuotojams ir nuolat augant ekonomikai Lisabonos strategija gali būti naudojama kaip naujos socialios Europos kūrimo priemonė.

Socialioje Europoje efektyviai naudojant struktūrinius ir sanglaudos fondus būtų garantuojama sveikatos priežiūra ir socialinė apsauga bei būtų didinama socialinė sanglauda. Be to, regionų plėtra 2008-2010 m. turėtų būti viena iš prioritetinių sričių.

Įrodyta, kad informacinės technologijos ir ryšiai padidina darbo produktyvumą. Šiandien kompiuterių sistemos ir elektroniniai ryšių tinklai naudojami transporto ir finansų paslaugų, viešųjų paslaugų, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse.

2004 m. Europos Sąjungos statistika dėl inovacijų plėtros parodė, kad Bulgarijos, Rumunijos ir Slovakijos įmonės, kuriose dirbo daugiau negu 10 darbuotojų, 36 % pelno gavo parduodamos novatoriškus produktus ir paslaugas, tačiau dabar privalome daugiau investuoti į žiniomis pagrįstą ekonomiką, didinti investicijas mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros srityse, ypač taikomųjų tyrimų srityje. Tai turėtų būti prioritetinė visų valstybių narių sritis. Tiesą sakant, investicijos mokslinių tyrimų ir inovacijų, įgyvendinamų technologijų laboratorijose ir universitetuose, turėtų būti skatinamos finansinėmis priemonėmis, didinant privačių investicijų mokslinių tyrimų srityje apimtį.

Turime daugiau investuoti į švietimą, skatinti aukštąjį mokslą ir ilgalaikius mokymus. Pagal Lisabonos strategiją kuriama socialiniu teisingumu ir geru darbu pagrįsta Europa. Visų Europos piliečių ekonominė sauga, socialinė įtrauktis ir vaiko priežiūros paslaugų teikimas, lyčių lygybė socialinės rinkos ekonomikos sukūrimas padarys Europą ekonominiu ir socialiniu pavyzdžiu pasauliniame kontekste.

  Karsten Friedrich Hoppenstedt (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, pinigai yra Europos plėtros dalis. Leiskite grįžti prie finansinės situacijos, finansų rinkų ir neramumų pavyzdžių.

Visiems žinoma daugelio Europos bankų – neminint JAV bankų – situacija ir kiek daug investavo Europos centrinis bankas kad užtikrintų finansinių rinkų funkcionavimą. Todėl bendrojo požiūrio koregavimas iki 2010 m. apima ir padidėjusį bendradarbiavimą tarp visų pasaulinės rinkos dalyvių, kad būtų galima Europos finansinei ekonomikai teikti didesnę apsaugą nuo tolesnių išorinių išpuolių ir taikyti priežiūrą bei skaidrumą ir atkurti bankų pasitikėjimą vieni kaitais ir investuotojų pasitikėjimą bankais.

Yra priežastis, kodėl mums reikia artimo dialogo su kitais pasaulio rinkos žaidėjais, ypač JAV. Per pastaruosius septynerius metus JAV ekonomikos vertė išaugo 4,2 milijardais, o bendra skola padidėjo 21,3 milijardais. Tai reiškia, kad skolų lygis augo 350 % greičiau negu BNP. Deja, panašu, kad JAV tęs pinigų politiką, kurią įgyvendindamos taip smarkiai įsiskolino. JAV agresyviai mažina bazinę normą, o tai reiškia, kad pinigai dideliais kiekiais patenka į finansines institucijas. Todėl nuvertėja valiuta ir mažėja žmonių perkamoji galia bei kyla stagnacija, kurią sunku valdyti ir kuri gali daryti didelę įtaką Europai. Dėl vėliausios krizės labiausiai reikėtų kaltinti šiuos pinigų politikos įgyvendinimo būdus.

Europa ir visi pasaulinės rinkos žaidėjai privalo kartu kovoti su kita krizių banga ir užtikrinti, kad mūsų neužklups cunamis ir kad Lisabonos strategijos tikslų siekimo pastangos nebus bevertės.

  Margaritis Schinas (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, manau, turėtume pripažinti tris teigiamus Lisabonos ciklu inicijuotų reformų elementus:

pirmasis – net pačios atsargiausios vyriausybės pradėjo palaipsniui sutikti su reformų filosofija ir gauti pirmuosius rezultatus;

antrasis – ir tai yra Komisijos nuopelnas – naujoji strategija yra kryptingesnė. Atsisakyta Kalėdų eglutės požiūrio, kai viskas buvo įtraukta į reformų struktūra, dabar atsisakyta;

trečiasis teigiamas lementas yra tas, kad į naująją strategiją įtrauktos pagrindinės Europos programos, pavyzdžiui „Galileo“ ir EIT. Leiskite pasinaudoti tuo, kad su mumis yra Slovėnijos ministras ir paprašyti jo paraginti savo kolegas uždaryti „Galileo“ programą, kad galėtume kitais tikslais naudoti dideles šiai programai skirtas sumas.

Tačiau tuo pačiu turėtume lygiaverčiai išanalizuoti du neigiamus elementus. Leiskite juos apibūdinti:

pirma, piliečiai nėra susipažinę su Lisabonos strategija ir nesiekia ją įgyvendinti. Problema ta, kad piliečiai mano, jog Lisabonos strategija yra skirta organizacijoms, o ne atskiriems asmenims, todėl turime įtikinti juos, kad ši strategija aktuali ir jiems;

antras trūkumas yra stebėjimo mechanizmai. Kaip galime patikrinti, ar valstybės narės gyvendina savo pažadus dėl reformų? Mano nuomone problema ta, kad stebėjimas peraugo į laiškų apsikeitimą tarp Briuselio pareigūnų ir valstybių narių sostinėse dirbančių pareigūnų nepatiriant jokios politinės įtakos.

Jeigu nuspręsime įgyvendinti reformas, privalėsime sukurti stebėjimo procedūros strategiją. Šis didelės apimties biurokratinis susirašinėjimas turi liautis.

  Zsolt László Becsey (PPE-DE). – (HU) Dėkoju, pone Pirmininke. Visų pirma noriu išsakyti du su Lisabonos procesu susijusius komentarus. Pirma: privalome daugiau dirbti, beveik tiek pat, kiek amerikiečiai. Dar vienas dalykas: Lisabonos procesas teiks naudos tik tuo atveju, jeigu pagal jį bus galima taikyti tam tikras poveikio priemones, kaip tai daroma esant per dideliam deficitui.

Antra: direktyvos. Atsižvelgiant į naująsias valstybes nares norėčiau, kad pažvelgtume ne tik iš neoliberalių pozicijų, bet šiek tiek plačiau. Kokia nauda iš 0 % deficito ar infliacijos, jei vis mažėja kokybės rodikliai? Gilėja depresija ir per mažai skatinamas verslumas bei naujų šeimų kūrimas. Visa tai tęsiasi. Ir problema yra daug rimtesnė.

Jeigu nuspręsime įgyvendinti didžiųjų skirstomųjų sistemų reformą, būtina numatyti galimybę sumažinti išlaidas. Dar svarbesnis klausimas yra kaip bus su sveikatinamąja veikla ir ar švietimo sistema bus suderinta su užimtumu, kitais žodžiais tariant, ar rinka bus pasiruošus priimti žmones ir ar bus skiriamas pakankamas dėmesys profesiniam mokymui? Atsižvelgiant į šias aplinkybes turėtume nustatyti tam tikrus kokybės kriterijus, o ne tik kapoti pasiėmę peilį.

Trečias klausimas susijęs su statistika. Labai norėčiau, kad padėtis būtų matuojama ne tik BNP, bet ir BŠP. Dividendų forma pinigai plaukia iš naujųjų valstybių narių, bet jos sako, kad jų BNP auga. Turėtume žiūrėti į tai, kas lieka šalies viduje.

Stabilumo ir plėtros paktas – kam mes teikiame nuolaidas? Esant tokiai ekonominei situacijai nėra taip svarbu, ar moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriami 5 ar 6 %, ar daugiau negu 3 %, nes naujosios šalys privalo siekti likusių Europos valstybių lygio ir atlygis joms turėtų būti teikiamas už darbo vietų kūrimą ir sanglaudos skatinimą.

Manau, kad šiame pranešime trūksta „juodosios“ ekonomikos įvertinimo. Mano šalyje ji sudaro apie 30 %. Privalome atkreipti į tai dėmesį. Ir pagaliau svarbiausia, kad turi būti lygiaverčiai įgyvendinamos keturios laisvės netaikant atrankinės praktikos, kai naujosioms narėms neatveriama paslaugų rinka. Nuoširdžiai dėkoju.

  Jacques Toubon (PPE-DE). – (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, ši rezoliucija dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo atitinka pranešimą, kurį praėjusių metų spalio mėnesį patvirtino Parlamentas dėl mano pasiūlymo apie būsimą vieningos rinkos strategiją.

Visų pirma norėčiau padėkoti Marianne Thyssen ir Klaus-Heiner Lehne bei visiems jų kolegoms, priklausantiems koordinavimo grupei, už subalansuotos rezoliucijos atsižvelgiant į esamą politinę, ekonominę ir socialinę ES padėtį, sukūrimą.

Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į pasiūlymų dėl socialinių teisių ir ekonominio konkurencingumo derinimo svarbos, atsižvelgiant į socialinį modelį. Manau, kad turėtume neapsiriboti ir leisti teikti bendrojo pobūdžio paslaugas.

Dar norėčiau akcentuoti pranešime pateiktas pastabas apie intelektualinę nuosavybę. Tai didžiausias ES ir smulkiojo bei vidutinio verslo įmonių ginklas. Tarptautinis rezoliucijoje minimas aspektas yra naujas ir labai reikalingas. Vieninga rinka sutvirtina 500 milijonų Europos piliečių padėtį globalizuotame pasaulyje.

Galiausiai, norėčiau tarti kelis žodžius apie taikymo būdą. Nesu tikras, ar atviras koordinavimo būdas, kurį dabar taikome, yra pats efektyviausias. Mano asmenine nuomone, jei norime klestėti ateityje, keliose Lisabonos strategijos įgyvendinimo srityse turėtume pereiti prie bendrųjų strategijų, Bendrijos strategijų,

  Bogusław Sonik (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, kokių veiksmų buvo imtasi sumažinant pajamų mokesčio naštą? Vietoje mokesčių mažinimo pinigai leidžiami įvairaus pobūdžio mokymų programoms, kurios teikia abejotinus rezultatus.

Kilus naujų su Europos integracija susijusių problemų, privalome kovoti su naujais sunkumais, pavyzdžiui aplinkosaugos problemomis, klimato pokyčiais ir atsinaujinančių energijos išteklių trūkumu. Subalansuotas ekonomikos augimas ir naujų darbo vietų kūrimas turi būti suprantami platesne prasme. Ne tik atsižvelgiant į griežtas ekonomines sąlygas, bet ir į socialinius, kultūrinius ir aplinkosaugos aspektus. Darbuose praleidžiame daugiau negu trečiąją dalį savo gyvenimų, todėl turime atsižvelgti ne tik į užmokesčio klausimus, bet ir komfortą, saugą, solidarumą ir orumą.

Kitas man rūpimas klausimas yra energijos rinkos liberalizavimo įgyvendinimas. Vis didėjančios energijos kainos ir plintanti grėsmė klimatui pabrėžia poreikį didinti energijos vartojimo efektyvumą pačia plačiausia prasme. Atsinaujinančios energijos šaltiniai, neteršiančios anglies technologijos, atominė energija, subalansuoti Europos infrastruktūrų tiekimo ir plėtros ištekliai yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos turėsime atsakyti per ateinančius metus.

Sukūrę bendrąją prekių rinką turėtume atkreipti dėmesį į paslaugų rinkos veikimo tobulinimą. Privalome paspartinti integravimą nuosekliai taikydami patvirtintas kliūčių šalinimo nuostatas tobulindami paslaugų rinką.

Tikiuosi, kad Europos Tarybos pavasario sesijos metu bus patvirtintos naujos trejų metų gairės, kuriose bus atsižvelgta į šios dienos diskusijose išreikštus požiūrius ir nuomones. Pagrindinė problema yra direktyvų, kurios trukdo ES valstybių narių plėtrai, šalinimas.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, politinių diskusijų šūkiai yra gerai, bet mes neturime jais apsiriboti. Komisijos bendradarbiavimas integruotųjų gairių ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo klausimais, 2008 m. Europos pavasario sesijos metu penkių grupių pateikta rezoliucija ir Starkevičiūtės pranešimas liaupsina penktąją laisvę, žinių laisvę, kuri turėtų papildyti keturias jau žinomas laisves – laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą – ir būti joms lygiavertė. Tai man priminė klasikinį posakį: norėti nepakanka, reikia veikti. Jau kelis metus girdime šūkius apie žiniomis pagrįstą visuomenę, Dabar vėl juos kartojame. Tačiau kai privalome imtis konkrečių priemonių, girdime labai įvairių nuomonių.

Kelis pastaruosius metus dažnai bandėme atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjunga turėtų rimčiau atsižvelgti į žinias ir kokiu lygiu tai daryti. Buvo pakartotinai įtikinėjama, kad žinios nėra ta sritis, kurią tvarkyti valstybės narės paliktų kitiems. Šis sritis yra jų pačių atsakomybėje. Tą patį mes girdime ir apie biudžetą. Jei apgalvotai sprendžiame biudžeto klausimus, trumpalaikius ar ilgalaikius, mums sakoma, kad privalome taupyti, o pačios svarbiausios sritys, kuriose šis taupymas turėtų pasireikšti yra švietimas, mokymai ir žinios.

Ponas Verheugen minėjo apgailėtinas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamas lėšas. Aš nepamiršau nuolatinių bandymų mažinti išlaidas, ypač apsikeitimo programų, tokių svarbių žinių plėtrai, finansavimą. Manau, tai klaidingas požiūris.

Mums reikia naujų priemonių ir naujų finansinių išteklių. Leiskite pateikti labai konkretų pasiūlymą: 10 % visų jaunų žmonių, nuo 15 iki 25 metų amžiaus, turėtų šešis mėnesius mokyti kitoje Europos šalyje. Taip būtų lanksčiau ir sparčiau skatinama žinių plėtra, o pats mokslas taptų linksmesnis.

  Jerzy Buzek (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, Ministre, Komisare, esu įsitikinęs, kad šiuo metu pats didžiausias Lisabonos strategijos įgyvendinimui įtaką darantis veiksnys yra klimato pokyčiai. Komisare, visiškai su jumis sutinku, kad Europos Sąjungos strategiją šiuo klausimu sudaro taršos bei emisijų eksportavimas ir nedarbo importavimas.

Privalome spręsti šią problemą, už kurią tikrai esame atsakingi. Be to, turime įtikinti ir kitus, kad nebūtume vieni. Kovą su klimato pokyčiai privalome transformuoti į plėtros ir konkurencingumo šaltinį. Galime to pasiekti, bet reikės skirti daugiau finansinių išteklių, ypač technologijų srityje. Tai reiškia, kad reikės peržiūrėti biudžetą. Komisare, jūs esate tinkamiausias asmuo, kuriam galiu pasakyti, kad privalome peržiūrėti biudžetą nuo 2009 m.!

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, noriu aptarti kelis klausimus. Pirma, efektyvus jaunų žmonių švietimas ir mokymas turi būti prioritetinė ES sritis. Tik mobilūs, lankstūs ir kvalifikuoti asmenys, ypač techninių disciplinų specialistai, užtikrins nuolatinę ekonominę ir technologinę Sąjungos pažangą.

Antra, mokslinių ir technologinių tyrimų bei plėtros finansavimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į pasiektus rezultatus. Šiuos rezultatus turi apmokėti pramonės sektorius ir jie privalo sulaukti paramos iš nacionalinių biudžetų.

Trečia, Sąjunga turi vystyti informacinės visuomenės modelį ir sukurti geriausias įmanomas sąlygas plėtoti pažangias technologijas ir įgyvendinti naujoms technologijoms ir techninei pažangai atvirą ekonomiką.

Ketvirta, dirbantys Europiečiai privalo didinti efektyvumą ir produktyvumą.

Penkta – privalome kovoti su socialine atskirtimi užtikrindami užimtumą ir galimybę mokytis bei užkirsdami kelią darbo rinkoje klestinčiai diskriminacijai ir imdamiesi prevencinių veiksmų prieš narkomaniją.

  Inés Ayala Sender (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, norėčiau išreikšti susirūpinimą dėl fakto, jog dešimt Komisijos nustatytų naujo etapo tikslų neatspindi praeitų metų Europos Parlamento rekomendacijų dėl efektyvesnio transporto sektoriaus logistikos ir transeuropinių tinklų integravimo į Lisabonos strategiją.

Negaliu patikėti, kad Komisija nežinotų apie šių konkurencingumo aspektų svarbą. atsižvelgiant į globalizaciją, pramonės išlaidos logistikai yra didesnės negu išlaidos darbui, o kur dar papildomi iššūkiai, kylantys dėl klimato pokyčių. Tikiu, kad Komisija visaverčiai atsižvelgs į 27 bei 16 skyrius apie „Galileo“ programą ir inovacijas, kad galėtume visiškai panaudoti palankią sąjungą tarp Komisijos ir valstybių narių ir skatinti nuolatinę transporto, logistikos ir transeuropinių tinklų pažangą, ypač sienos kirtimo srityje (į kurią taip dažnai neatsižvelgiama) nustatydami šios pažangos tikslus Europos planuose.

Kiek tai yra susiję su Taryba, norėčiau pasiūlyti pirmininkaujančiajai šaliai atkreipti dėmesį į 27 skyrių, kuriame valstybės narės raginamos įtraukti pagrindinius transporto ir logistikos aspektus į nacionalinius planus atitinkamą dėmesį teikiant transeuropinių tinklų vystymui.

  Emanuel Jardim Fernandes (PSE). – (PT) Savo kalboje ponas Almunia sakė, kad per trejus pastaruosius metus spartėjo ekonomikos augimas ir didėjo rinkos, socialinių reformų, valstybės išlaidų ir aplinkosaugos efektyvumas. Sutinku su šiomis mintimis. Pripažįstu, kad šis gerėjimas vyko dėl geresnio dialogo tarp valstybių narių ir efektyvesnio jų dalyvavimo, kaip nutarėme praeitą savaitę vykusios jungtinės sesijos tarp Europos Parlamento ir valstybių narių Parlamentų metu.

Komisare, norėčiau užduoti tokį klausimą: ar nebūtume paspartinę plėtros, jei būtume įtraukę regionus ir skatinę juos dalyvauti, nes jiems dažnai skiriami fondų pinigai, o tai irgi susiję su Lisabonos strategijos efektyvumu? Valstybių lygiu Lisabonos strategija yra teigiama. Nors atsakomybė tenka valstybės narėms, ar galėtume skatinti Lisabonos strategijos įgyvendinimą regioniniu lygiu?

  Žiga Turk, Pirmininkas. − (SL) Pone Pirmininke, Komisarai Almunia ir Verhaugen, ponios ir ponai, ačiū už šias diskusijas. Lisabonos strategija yra reformų ir modernizavimo strategija. Norint ją įgyvendinti būtina bendradarbiauti ir remti bendrą siekį. Esu nuoširdžiai dėkingas už jūsų pagrįstas pastabas.

Visų pirma buvo bendrais bruožais aptartas Lisabonos strategijos efektyvumas. Kai kurie Parlamento nariai, pavyzdžiui, ponas Andersson, manė, kad ji yra efektyvi, o kiti – ir jų buvo pastebimai daugiau – kad strategija nėra efektyvi. Tai atspindi Europos Sąjungos politinių požiūrių įvairovę. Ponia Starkevičiūtė klausė apie Lisabonos strategijos prioritetus ir ar jiems skiriama pakankamai dėmesio. Į šį klausimą atsakė ponas Harbour, kuris sakė, kad Bendrijos Lisabonos programa yra puikus prioritetų rinkinys.

Daug klausimų buvo skirti integruotosioms gairėms ir jų galimybėms spręsti susidariusias problemas. Kaip jau minėjau, mes irgi tuo domimės ir padarėme išvadą, kad turime tęsti įgyvendinimą pasirinkta kryptimi ir išsaugoti Lisabonos strategijos taikymo tęstinumą. Buvo malonu išgirsti, kad kai kurios parlamentarų grupės ir Parlemento nariai mano taip pat. Ponas Leinen, ponas Harbour ir ponia Herczog pabrėžė, kad mums reikia paties įgyvendinimo, o ne minčių apie jį, ypač optimizmo dėl Europos strategijos mažėjimo metu.

Buvo išreikšta kitų gerų idėjų apie procesą, pavyzdžiui, apsikeitimas geriausiomis praktikomis, teritorinis aspektas ir Lisabonos strategijos plėtra už Bendrijos ir valstybių narių struktūros ribų. be to, Lisabonos strategija daro įtaką pasauliniu mastu.

Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus ir plėtrą, sutarėte, kad nuo jų priklauso Europos ateitis. Man patiko ponios Herczog pasiūlymas, kad širdys ir protai reikalingi taip pat, kaip skaičiai. Suprantu jūsų paramą penktajai laisvei, tai, kad Europa sugalvojo šį posakį. Mes rimtai atsižvelgsime į įspėjimus dėl Europos talentų. Talentingiems europiečiams būtina sudaryti geras sąlygas. 700 000 geriausių Europos mokslinių tyrimų vykdytojų yra užsienyje. Turime dėti pastangas juos pritraukti, nes 7 iš 10 išvykusiųjų į JAV ten ir lieka. Turėtų būti skatinamas mokslas užsienyje.

Atsižvelgiant į verslo aplinką, kai kurie iš jūsų pasisakė už vidaus rinką be protekcionizmo, t. y. buvo pasakyta, kad Europos konkurencingumą skatina efektyvi rinka. Man patiko mintys apie bendrovių kultūrą, ypač mintis, kad naujos bendrovės ir darbo vietos sukūrimas yra geriausias dalykas. Tiesa ta, kad šioje srityje turime patobulinti daug dalykų, ypač vystydami smulkiojo ir vidutinio verslo įmones ir skatindami jų prieigą prie finansų ir mokslinių tyrimų infrastruktūros. Ponia Kauppi ir ponia Starkevičiūtė šia tema pristatė pranešimą.

Daugelio diskusijų temos buvo užimtumas ir socialiniai aspektai. Nesutinku, kad Lisabonos strategija yra neoliberali. Priešingai, dvi iš keturių pamatinių Lisabonos strategijos sričių yra Europos rūpestis žmogumi ir aplinkosauga.

Ponas Goebbels ir ponia Vćlean kalbėjo apie lanksčią saugą. Tiesą sakant, kaip kažkas užsiminė, jei mes nenaudosime lanksčios saugos, darbuotojai pereis prie kitų įdarbinimo būdų, kuris bus labai lankstūs, bet daug mažiau priimtini darbuotojams. Ekonominė aplinka pati savaime neskatina saugos, bet lanksčios saugos sistema ją teikia.

Pasiūlymai dėl naujų rodiklių yra įdomūs ir susiję su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos gyvenimo kokybės rodikliais. Ateityje turėtume diskutuoti dėl Lisabonos strategijos įvertinimo.

Buvo daug kalbėta apie aplinkosaugą. Manau, visi suprantame, kaip kažkas užsiminė, kad Europoje turime siekti pirmavimo. Mūsų rūpestis yra kaip paskatinti likusį pasaulį prisijungti prie mūsų siekių transformuoti ekonomiką į mažai anglies dvideginio išskiriančią ekonomiką.

Turime puikų pašnekovą finansų rinkos ir pinigų politikos klausimais. Atsiprašau, kad neatkreipiau jūsų dėmesio ir nepasisveikinau su jumis sesijos pradžioje. Įvertindamas situaciją turiu pasakyti, kad mus praturtino svarbi informacija. Norėčiau padėkoti poniai Starkevičiūtei už pranešimą ir ponui Lehne bei poniai Harms už rezoliucijos projektą. Mes ją jau išstudijavome. Ir įdėmiai peržiūrėsime galutinę versiją.

Buvo išsakytos įvairios Parlamento narių nuomonės, bet man pasirodė, kad bendrais bruožais jos vedė ta pačia kryptimi kaip Lisabonos strategijos dokumentai. Esu įsitikinęs, kad einame teisingu keliu ir pasitikdami šiuolaikinius iššūkius sėkmingai pradėsime naująjį etapą, o pats etapas neapsiribos mažiausiu bendruoju vardikliu, dėl kurio mes sugebame sutarti.

  Günter Verheugen, Komisijos Vicepirmininkas. – (DE) Pone Pirmininke, leiskite labai trumpai išsakyti kelis pastebėjimus. Mūsų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija, dar žinoma kaip Lisabonos dienotvarkė, iš tikrųjų yra ne kas kita kaip bandymas pačiu išmintingiausiu būdu kompensuoti tai, kad Europos Sąjungoje neturime bendrosios ekonominės politikos ir – nors siekiame ratifikuoti naują Sutartį – net ir pagal ją neturėsime bendrosios ekonominės politikos. Ką mums siūlė ponas Toubon yra gerai, bet, mana, šiuo metu nelabai realistiška. Mes neturime kitos išeities kaip tęsti bendradarbiavimą ir įtikinti 27 šalis bendradarbiauti su Bendrijos institucijomis bei stengtis įgyvendinti bendruosius tikslus valstybių narių ir Europos lygiu.

Ar vienas mūsų tikslų tikrai yra tapti pačiu dinamiškiausiu, konkurencingiausiu ir geriausiu pasaulio regionu iki 2010 m.? 2004 m. Taryba, Parlamentas ir Komisija sakė, kad 2000 m. nustatytas Lisabonos strategijos tikslas nebus įgyvendintas. Faktas, kad jis nebus įgyvendintas, nėra naujas. Žinome tai nuo 2004 m. Todėl 2005 m. pristatėme visiškai peržiūrėtą strategiją, kurioje ši data nebėra minima. Tai reiškia, kad nebeturime matuoti dabar naudojamos ekonomikos plėtros ir darbo vietų kūrimo strategijos atsižvelgdami į 2000 m. nustatytus tikslus, kurių, kaip dabar žinome, įgyvendinti negalėsime. Pateikiu asmeninę nuomonę šiuo klausimu. Nemanau, kad svarbiausia yra tai, jog mums tam tikru laiku sekasi geriau, negu kitiems. Mano nuomone, svarbu, kad kuo greičiau atsidurtume tokioje padėtyje, kai galėsime įgyvendinti socialinius tikslus, kurių siekia visa Europa. Šie tikslai: Aukštas visų piliečių gyvenimo lygis, didelė socialinė piliečių sauga, aukštas Europos aplinkosaugos lygis ir visuotinės atsakomybės įsisąmoninimas. Tai pagrindiniai socialiniai tikslai. Jeigu norime juo įgyvendinti, turime sukurti tvirtą ir stabilų ekonominį pagrindą, kuris ir yra pagrindinis šios strategijos siekis.

Manau, ponas Rosati buvo teisus klausdamas apie deficitą. Jeigu jis įdėmiai peržiūrėtų šalių ataskaitas ir mūsų rekomendacijas, jis pamatytų, kuriose srityse mes nustatėme trūkumus ir sužinotų, kad tai yra kaip tos sritys, kurias jis minėjo. Aš jam atsakysiu. Kodėl Europoje nevyksta ilgalaikiai mokymai, kaip turėtų? Kodėl visoje Europoje tokios modernios infrastruktūros, kuri turėtų būti? Kodėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, švietimo ir mokymų nepriskyrėme prioritetinėms sritims, kaip turėjome tai padaryt? Atsakymas labai paprastas – todėl, kad daugelyje valstybių narių kaip ir Bendrijos lygiu, finansinių prioritetų sritys yra visiškai kitos. Būtų gerai, jei kartu nuspręstume pakeisti šiuos prioritetus. Atrodo, kad – nesakau taip todėl, kad šalia manęs sėdi Komisijos makroekonomistas ir puikus stabilumo politikas, bet todėl, kad tvirtai tuo tikiu – mes turime stabilų ir patikimą makroekonominį pagrindą. Visų pirma tai reiškia valstybės finansų konsolidavimą. Bet tvirtos atskirų valstybių narių finansinės padėties nebus įmanoma nustatyti naujų investavimo prioritetų.

Dėl gairių – Komisija mielai diskutuos apie jas su Parlamentu. Leiskite pasakyti vieną dalyką. Tos gairės nėra politinė programa. Jos nėra veiksmų programa. Gairės yra intelektualini nacionalinių reformų programų ir Bendrijos Lisabonos programos pagrindas. Esu visiškai tuo įsitikinęs. Gairės, tokios, kokias jas šiandien suformulavome, teikia galimybę įgyvendinti tuos dalykus, apie kuriuos Parlamente kalbėjo įvairūs pranešėjai, jei jos bus įgyvendinamos pagal nacionalinių reformų programas ir Bendrijos Lisabonos programą.

Mes mielai priimame labai konkretų pono Olle Schmidt iššūkį ponui Almunia ir man dėl konkretaus incidento patikros Švedijoje. Leiskite šia tema pasakyti vieną dalyką. Komisija visiškai palaiko strategiją, pagal kurią mokesčių iniciatyvos, skirtos įmonėms ir verslininkams, naudojamos kuriant darbo vietas. Tai mūsų strategija. Mes labai greitai siūlysime mažinti PVM koeficientą paslaugas teikiančioms įmonėms, Joaquín Almunia ir aš nežinome, kas įvyko Švedijoje, bet mes išsiaiškinsime. Manau tai daugiau techninė negu tikrai politinė problema, bet mes išsiaiškinsime ir garantuoju, kad įvyks reikiama diskusija.

  Joaquín Almunia, Komisijos narys. − (ES) Pone Pirmininke, kalbėsiu trumpai. Jei prašote manęs palyginti dabartinę ekonominę situaciją su prieš trejus metus buvusia situacija, kai buvo pradėta įgyvendinti atnaujinta Lisabonos strategija, galime pasitelkę tikrai nemažai informacijos pasakyti, kad esame geresnėje padėtyje, negu prieš trejus metus. Sukūrėme daug darbo vietų, produktyvumas efektyvesnis, fiskalinė padėtis tvirtesnė, yra daugiau nuoseklių socialinės apsaugos sistemų ir numatyta daug padėti stiprinančių veiksmų.

Tačiau jei manęs kaip Komisaro paprašysite padaryti išvadas, kad nebėra kur tobulėti, mano aiškus atsakymas bus, kad mūsų laukia ilgas darbas, kad privalome tęsti daug dalykų ir, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją ir finansinį spaudimą, privalome spartinti savo žingsnį. Noriu pakartoti tai, ką sakiau pradžioje.

Nenoriu, kad kas nors susidarytų požiūrį, jog Komisijos ir Komisarų nuomone visi esame labai patenkinti ir nebereikia nieko daryti. Nepainiokime tęstinės pažangos ta pačia kryptimi su nieko neveikimu. Tolesnis ėjimas ta pačia kryptimi reiškia būtinumą tęsti Bendrijos Lisabonos strategijos įgyvendinimą valstybių narių ir regionų lygiu bei atsižvelgiant į kitas institucijas žemesniu negu nacionalinių vyriausybių lygiu, kaip sakė ponas Fernandes.

Jei, atsižvelgiant į daug šiandien girdėtų įdomių pranešimų, jūs paprašytumėte identifikuoti tris problemas, kurioms turėtų būti skirtas prioritetas, aš sutikčiau su tais, kurie kalbėjo apie finansinių paslaugų integravimą. Tai pagrindinė Europos tema, kaip ir ekonominė bei piniginė sąjunga, ne tik eurozonai priklausančioms šalims, bet ir toms, kurios nori jai priklausyti netolimoje ateityje.

Antra pagrindinė tema yra klimato pokyčiai. Nenoriu kartoti jūsų išsakytų žodžių. Trečioji tema yra socialinė įtrauktis, apie kurią kalbama integruotosiose gairėse. Negalėsime pasakyti piliečiams, kad būtina kovoti su globalizacijos iššūkiais, kad mes turime būti konkurencingesni ir kad privalome tobulinti savo rinkų veikimą, jei mūsų strategijos neapims griežtesnės socialinės įtraukties, kurią teikia konkurencingesnės ir produktyvesnės ekonomikos. Jei produktyvumas nepadidės, nedus sukurta darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams, jei nebus tokių darbo vietų, nebus ir galimybių siekti karjeros. Jeigu neveiks ilgalaikio mokymo sistemos negalėsime sukurti konkurencingų ekonomikų.

Tai yra ekonominių ir socialinių aspektų, apibrėžtų Lisabonos strategija, sąsaja, kuri dabar yra aiškesnė negu buvo 2005 m. ar 2000 m.

Galiausiai sutinku su tais – ponia Berčs ir kitais – kurie kalbėjo apie ekonominių strategijų koordinavimo poreikį. Kaip sakė ponas Verheugen, nėra galimybių įgyvendinti reformas ir daugelį Lisabonos strategijos punktų Europos lygiu. Reikia geriau koordinuoti valstybių narių ekonomines strategijas. Europa turi tam priemonių, jos nurodytos Lisabonos strategijoje, kuri yra ekonominės strategijos koordinavimo lavinimo priemonė, ir kurios neabejotinai įtrauktos į ekonominę ir piniginę bendriją.

Esu pasirengęs diskutuoti apie šį aspektą nuo gegužės mėnesio, kai Komisija pateiks ataskaitą ir gaires, pagrįstas mūsų vykdoma analize apie pirmuosius dešimt ekonominės ir piniginės bendrijos metų.

  Margarita Starkevičiūtė, pranešėja. – (LT) Aš norėčiau pakalbėti apie ekonominės politikos koordinavimą, juk Girdėjome daug būdų, kaip būtų galima jį įgyvendinti. Mano nuomone, įgyvendinus visus būdus, Europos Sąjungą ištiktų didelė ekonominė krizė.

Reikėtų pasirinkti prioritetinius veiksmus ir tikslus. Mes nesugebėsime pašalinti skurdo ir nepritekliaus iki 2010 m. kaip tai numatyta Lisabonos strategija. Būtų neteisinga skatinti paklausą visoje ES. Jei skatinsime paklausą naujosiose valstybėse narėse, mums grės ekonominę krizė – mūsų ekonomikos perkais.

Dažnai nutinka taip, kad nepastebime, ką veikia kaimynai. Tyrėjai jau įrodė, kad didžiausia ES problema yra nesugebėjimas įvertinti nacionalinių skirtumų ir bandymas pernelyg harmonizuoti. Norint skatinti asmeninius pasiekimus, turi būti sukurta palanki aplinka. Sutinku su ponu Verheugen, kad ES strategija turi būti pagrįsta bendradarbiavimu, o ne diktatūra.

Esu kilus iš buvusios Sovietų Sąjungos, kur buvo nustatyta daug rodiklių, kurių kiekvieną buvo privalu įgyvendinti. Tačiau parduotuvės buvo tuščios. Patys savaime rodikliai nėra tikslas. Be to, nesutinku su planais pagrįsti ES socialinį modelį naudos paskirstymu, nes kita mūsų diskusija vyks tik apie migraciją. Visas pasaulis suvažiuos pas mus reikalauti privilegijų. Mes kalbame apie poreikį sukurti Europoje socialinę aplinką, kuri teiktų europiečiams galimybę rasti darbą, rasti savo vietą gyvenime ir išreikšti save. Mano nuomone, tai yra pagrindinis Europos tikslas atsižvelgiant į jos socialinio modelio esmę ir žmoniškąjį gyvenimą.

  Pirmininkas. − Aš gavau du rezoliucijos⁽¹⁾ pasiūlymu pateiktus atsižvelgiant į Darbo tvarkos taisyklių 103(2) straipsnį.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2008 m. vasario 20 d., trečiadienį.

(Posėdis nutrauktas 20.00 val. ir atnaujintas 21.00 val.)

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Gábor Harangozó (PSE), raštu. – Dinamiškos ir novatoriškos Europos visuomenės sukūrimo tikslo įgyvendinimas iki 2010 m. skatinant ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą gali būti sėkmingai įgyvendintas tik kovojant su skurdu ir atsižvelgiant į socialinį aspektą.

Keisdami ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos prioritetus pagal efektyvumu pagrįstą požiūrį ir siekdami ekonominių tikslų jokiu būdu negalime pamiršti socialinės įtraukties ir aplinkosaugos standartų. Darbo vietų kūrimas novatoriškumu pagrįstoje ekonomikoje turėtų teikti patobulinimus švietimo ir mokymo srityse skatindamas lygiavertę pažeidžiamiausių ES gyventojų sluoksnių integraciją. Investicijos į inovacijas, mokslinius tyrimus, transportą ir energijos naudojimo efektyvumą turėtų teikti apčiuopiamą naudą Europos vartotojams laisvoje ir sąžininga prekyba pagrįstoje ekonominėje sąjungoje. Tiesą sakant, ekonomikos augimas nėra baigtinis procesas ir ekonominiai rodikliai neturėtų būti painiojami su Europos piliečių gerove.

Tikrasis Lisabonos strategijos tikslas turėtų būti mūsų piliečių gyvenimo kokybės pagerinimas, todėl reikia labai rimtai atsižvelgti į socialinį aspektą.

  Gyula Hegyi (PSE), raštu. – (HU) Mes artėjame prie dešimties metų laikotarpio pabaigos, per kurį Europos Sąjunga turėjo tapti pačia konkurencingiausia ekonomine zona pasaulyje, kurioje būtų naudojama tvirta socialinės saugos sistema ir efektyviai sprendžiamos aplinkosaugos problemos.

Nereikia būti labai įžvalgiam, kad atspėtum, jog per kitus dvejus metus mums nepavyks padaryti stebuklo. Mes iškėlėme per daug ambicingą tikslą, o rezultatai buvo pakankamai kuklūs. Tačiau jeigu atsižvelgsime į istorinės apimties Europos Sąjungos plėtrą ir Europos apjungimą, vieningos valiutos sukūrimą ir 27 valstybėm bendrų įstatymų kūrimo procedūrą, tikrai neturėtume nusivilti savo pasiekimais.

Atsižvelgiant į aplinkosauginius įsipareigojimus Europa daugeliu atžvilgiu yra pasaulinis pavyzdys. Tačiau puikiai žinome, kad ir šioje srityje yra nesutarimų. Daug valstybių narių įstatymų yra beverčiai popieriai, o tam tikrais lygiais aplinkosaugos įstatymai leidžia daugiau negu ne ES šalių įstatymai. Lisabonos tikslai yra tinkami, bet konsoliduotas jų įgyvendinimas ir staigi ES plėtra pareikalaus tikrai daug pastangų.

  Tunne Kelam (PPE-DE), raštu. – Sveikinu pastangas įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus, bet nesu įsitikinęs, kad šis įgyvendinimas įmanomas iki nustatyto termino.

Labai svarbu akcentuoti žiniomis pagrįstą visuomenę.| Mokslui ES išleidžiame mažiau negu JAV ir turime pripažinti, kad negalime konkuruoti pasaulinėje rinkoje išradimų ar technologijų srityje. ES ir valstybės narės privalo labiau stengtis ir skirti daugiau finansinių išteklių vystydamos švietimą ir mokslą Europoje.

Baltijos jūra tapo Europos Sąjungos vidaus jūra, o tai rodo stabilų ir spartų ekonomikos augimą. Baltijos jūros regionas turi galimybių tapti vienu iš konkurencingiausių pasaulio regionų.

Baltijos jūros strategija numato pastovų vystimąsi ir ekonomikos augimą bei visas sritis, kurias galima toliau vystyti, todėl gali būti, kad tai bus vienintelis regionas, kuriame pavyks įgyvendinti Lisabonos strategiją. Todėl primygtinai skatinu ES ir ypač prie Baltijos jūros esančias valstybes nares, kaip galima efektyviau naudoti šią strategiją. Baltijos jūros regiono strategija gali būti sėkmingo Lisabonos strategijos įgyvendinimo pavyzdys.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE), raštu. – (RO) Pagrindinių Lisabonos strategijos tikslų negalime įgyvendinti neskatindami konkurencingumo, neatsižvelgdami į visus dabartinius pasaulinius iššūkius (globalizaciją, klimato pokyčius, finansinių rinkų nepastovumą, tarptautinių rinkų atvirumą).

Norėdama skatinti konkurencingumą ES turėtų didinti žiniomis pagrįstos visuomenės kūrimo pastangas ir nuolat tobulinti administracines pareigas. Stabilių bendruomenių vystymas ir pramonės bei tarppramoninių strategijų darna gali būti įgyvendinama tik išnaudojant vietos ir regiono potencialą, didinant vietos ir regiono institucijų kompetenciją ir visaverčiai atsižvelgiant į tarpregioninius santykius.

Rumunija planuoja vykdyti susiliejimo procesą ir sumažinti esamą atotrūkį. Šalies žmoniškieji ir materialiniai ištekliai yra svarbus konkurencingumo šaltinis, atspindintis vieną iš pagrindinių pranašumų, kurį mūsų šalis įnešė į Sąjungą.

Rumunijos ekonomikos augimo potencialas, energijos ištekliai ir gamtos ištekliai, jos patrauklumas teritorinis pasiekiamumas yra Europos ekonomikų tarpusavio priklausomybės pranašumas ir mes tikime senesniųjų valstybių narių solidarumu, kad nežiūrint tariamų nesutarimų Rumunijos ištekliai bus tinkamai naudojami Sąjungos naudai.

  Esko Seppänen (GUE/NGL), raštu. – (FI) ES turi daug gerų intencijų, vienos iš senesnių yra Lisabonos strategija, apie kurią dabar diskutuojame, o vienos iš naujesnių – vėliausias energijos paketas.

Priemonės, naudojamos įgyvendinant šiuos tikslus, neatitinka nustatytų tikslų. Galima būti reziumuotai pasakyti, kad Lisabonos strategija neįgyvendinama taip, kaip buvo planuota ir kad valstybės narės nėra pakankamai pasiryžusios suprasti jos tikslus. Iš vienos pusės tai yra gerai: Lisabonos strategija prieštarauja socialistinės Europos kūrimui.

Tikslų neįgyvendinimas apima ir energetikos sritį: jų nepavyks įgyvendinti iki 2020 m. Rinkos juda priešinga kryptimi, o ES neprieštarauja rinkų tendencijoms.

Atsižvelgdami į susidariusią situaciją, privalome peržiūrėti Lisabonos strategiją. Privalome mesti iššūkį rinkų galioms.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS DOS SANTOS
Vicepirmininkas

(1) Žr. protokolą.