Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. vasario 20 d. - Strasbūras

3. Lisabonos sutartis (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas yra R. Corbetto ir I. Méndezo de Vigo pranešimas (2007/2286(INI)) (A6-0013/2008) dėl Lisabonos sutarties, kurią jį pateikia Konstitucinių reikalų komiteto vardu.

  Richard Corbett, pranešėjas. − Pone Pirmininke, I. Méndezui de Vigo ir man suteikta garbė Konstitucinių reikalų komiteto vardu pristatyti šį pranešimą Parlamentui. Jame mūsų komitetas siekė ne tiek atpasakoti kelią, kaip atsidūrėme ten, kur esame, o nustatyti, ar ši naujoji Sutartis, lyginant ją su dabartinėmis Sutartimis, pagerins Europos Sąjungos padėtį, ir ar Sutartys, pakeistos Lisabonos sutartimi, padės sukurti veiksmingesnę, demokratiškesnę ir piliečiams priimtinesnę Europos Sąjungą. Taigi, mes tai padarėme ir gavome aiškią išvadą.

Pirmiausia dėl demokratiškos atskaitomybės: Sąjungoje bus įvesta sistema, pagal kurią visi įstatymai bus pirmiausia nagrinėjami nacionaliniuose parlamentuose, o paskui turės būti dukart patvirtinti: pirmąkart – Ministrų Tarybos, kuri sudaryta iš ministrų, atskaitingų tiems patiems nacionaliniams parlamentams, ir Europos Parlamento, kurį betarpiškai išrinko piliečiai ir kuriuos jis atstovauja Europos lygmeniu. Tokia nagrinėjimo tvarka netaikoma jokioje kitoje tarptautinėje sistemoje. Galite pasižiūrėti Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO), Pasaulio banko, Tarptautinio pinigų fondo, NATO pavyzdžius, – išskyrus nacionalinės valstybės lygmenį, daugiau niekur nerasite tokios kruopščios parlamentinio nagrinėjimo sistemos, kokią turėsime priėmę naująją Sutartį.

Naujoji Sutartis padidins Europos Parlamento įgaliojimus ir kitais aspektais. Mes rinksime Komisijos pirmininką ir turėsime visus įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su visos Europos biudžetu, ir tai darysime kartu su Taryba, o žemės ūkio išlaidos daugiau nebebus „atitvertos“ nuo parlamentinio nagrinėjimo. Parlamentas turės teisę blokuoti Komisijos įgyvendinimo priemones, su kuriomis nesutiksime. Parlamentas turės teisę atšaukti Komisijai suteiktus įgaliojimus, jeigu nuspręsime, kad būtina tai padaryti. Matau, kad Komisaras jau atrodo sunerimęs, tačiau ši priemonė yra svarbi demokratijos saugumui. Parlamentas taip pat turės teisę teikti pasiūlymus dėl Sutarties peržiūrėjimų, o jo teisė ratifikuoti ir tvirtinti tarptautinius susitarimus bus išplėsta. Ši Sutartis yra niekas kita kaip didžiulis demokratijos Europos Sąjungoje sustiprinimas.

Antra, ši Sutartis pagerins Sąjungos piliečių padėtį. Be abejo, yra Teisių chartija, kuri, taikoma visoje Sąjungoje, užtikrina, kad Sąjungos institucijos ir įstatymai nepažeistų pagrindinių žmogaus teisių – Europos institucijos turės jas gerbti. Sutartis įneš daugiau aiškumo Europos Sąjungos kompetencijų klausimais. Ji taip pat suteiks tinkamas garantijas ir sušvelnins nepagrįstas kai kurių žmonių baimes neva Europos Sąjungoje kuriame kažkokią centralizuotą supervalstybę.

Galiausiai, Sutartis padės Europos Sąjungai veiksmingiau ir našiau dirbti tose politikos srityse, kuriose norime kartu veikti Europos lygmenyje. Kvalifikuotos balsavimo daugumos padidinimas, Komisijos dydžio racionalizavimas, išorinių reprezentacinių postų apjungimas į vieną bendrą Vyriausiojo įgaliotinio postą, ilgesnis Europos Vadovų Tarybos pirmininkavimo laikotarpis ir kitos priemonės turėtų užtikrinti našesnę aparato veiklą ir padėti mūsų Sąjungai pasireikšti tose politikos srityse, kuriose norime, kad ji pasireikštų.

Štai tokie yra ryškūs patobulinimai. Aišku, atsiras tokių, kurie apraudos Konstitucijos praradimą – Konstitucijos, kurią juk ratifikavo didžioji dauguma valstybių narių. Net tose šalyse, kuriose vyko referendumai, viso 26.6 milijonai žmonių balsavo už ją, o prieš – 23 milijonai. Net mano šalyje ji buvo patvirtinta per antrąjį svarstymą Bendruomenių rūmuose ir ją parėmė didžioji dauguma iš 215 balsavusiųjų. Taigi, daugeliu atžvilgių ši Konstitucija buvo populiari, tačiau juk mėginame laimėti didįjį slalomą 27-ių „taip“ ir nulinio „ne“ rezultatu. Štai per tokį aukštą slenkstį jai teko lipti. Ir nepavyko. Štai kodėl jos atsisakė valstybės narės ir štai kodėl ėmėmės taisyti anksčiau turėtas Sutartis. Tačiau šių pakeitimų turinys daro mūsų Sąjungą dar demokratiškesne, veiksmingesne ir draugiškesne savo piliečiams. Aš rekomenduoju šią Sutartį Rūmams.

(Plojimai)

  Íñigo Méndez de Vigo, pranešėjas. − (ES) Pone Pirmininke, aš irgi norėčiau prisijungti prie jūsų sveikinimų, skirtų Richardui Corbettui. Manau, kad Richardo Corbetto, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos bendradarbiavimas parodo, kas gi iš tiesų yra Europa: net ir turėdami skirtingas idėjas bei opias sritis, sugebame dirbti kartu; sugebame žengti pirmyn gerindami europiečių gyvenimą. Todėl norėčiau padėkoti Richardui Corbettui už bendradarbiavimą, paramą ir lojalumą ir pasakyti, kad visuomet, tai ypač norėčiau pabrėžti, jis siekė veikti drauge ir troško statyti ir kurti, o ne griauti ir neigti.

Pone Pirmininke, prieš trejus metus kartu su Richardu Corbettu šiuose Rūmuose pristatėme Konstitucinę sutartį, o dabar esame Europos Parlamento nuomonės dėl Lisabonos sutarties pranešėjai. Akivaizdu, Pirmininke, kad kai kurių iš mūsų siekiai buvo ambicingesni negu ši Lisabonos sutartis, kaip ir šių Rūmų siekiai buvo ambicingesni. Taip pat aišku, kad ši situacija – unikali. Ratifikavimo procesas dar nepasistūmėjo, todėl turėjo būti rastas politinis sprendimas, o Lisabonos sutartis ir yra politinis sprendimas. Dar kartą kartoju, tai Europa: ji siekia susitarimų, siekia įsipareigojimų, kad rastų išeitį iš krizių ir išbristų iš sunkių situacijų.

R. Corbett pateikė labai gerą paaiškinimą, todėl pritariu jam atkartodamas jo žodžius apie Lisabonos sutarties privalumus palyginus ją su dabartinėmis galiojančiomis Sutartimis. Norėčiau pridurti vieną dalyką, kurio Richard Corbett nepaminėjo: Lisabonos sutartis nėra Konstitucinė sutartis. Turėjome atsisakyti ir pakeliui palikti nemažai savo ambicijų, dėl ko apgailestauju, tačiau vis dėlto manau, kad pagrindiniai Konstitucinės sutarties veiksniai yra ir Lisabonos sutartyje. Nors tai ne visiškai tas pat, tačiau mes sugebėjome išsaugoti pagrindinius veiksnius.

Tai kokie gi tie esminiai veiksniai? Ką mes laikome esme? Esminiais veiksniais laikome tuos, kurie suteiks Europos Sąjungai galimybes tapti demokratiškesne, tuos, kurie leis Europos Sąjungai tapti našesne, tuos, kurie įgalins Europos Sąjungai sukurti ir savo piliečiams pateikti pridėtinę vertę.

Pone Pirmininke, jau vien šis dalykas turėtų paskatinti Europos Parlamentą. Mes esame Europos tautų atstovai, ir tautos yra mūsų veiksmų atramos taškas, jų gairės. Gyvename labai svarbiu Europai laikmečiu. Tuo galėjome įsitikinti vakar, svarstydami padėtį Kosove.

Europos Sąjunga yra lūkesčių, kuriuos Europos tautos sudėjo į ją, realizavimo laukas. Europa negali imtis „stručio“ politikos. Europai reikia turėti savo balsą pasaulyje, reikia būti pastebima, ir jai reikia išspręsti problemas, su kuriomis susiduria dabar, nesvarbu, ar tai būtų klimato kaita, ar neteisėta imigracija, ar kova prieš branduolinio ginklo plitimą.

Lisabonos sutartis, svarstoma kaip pagrindinis šiandienos klausimas, gerbiamieji Parlamento nariai, suteikia mums priemones ir galią tai padaryti; akivaizdu, kad toliau reikės išreikšti ir politinę valią, tačiau šioje Sutartyje jau išdėstytos priemonės, kaip pagerinti dabartinę padėtį.

Leiskite man tarti keletą žodžių apie statymą, apie veikimą kartu. Kaip jau minėjau anksčiau, čia Europa. Paremdami Lisabonos sutartį, mes sutinkame dirbti drauge, eiti tuo pačiu keliu. Tiesa, kai kurių dalykų turėjome atsisakyti, juos palikti. Paulis Valéry, kuris buvo garsus poetas ir todėl garsus europietis, sakė, kad eilėraštis niekuomet nebūna baigiamas, o tik paliekamas. Mes irgi palikome keletą dalykų, bet ateityje, jeigu jų mums vėl prireiks, Europos Parlamentas bus priešakinėse pozicijose, avangarde.

(Plojimai)

  Janez Lenarčič, Einantis Tarybos pirmininko pareigas. − Pone Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, labai jums dėkoju.

Kaip pirmininkaujantysis norėčiau išreikšti džiaugsmą ir pritarimą dėl vykstančių Lisabonos sutarties diskusijų. Pirmiausia norėčiau padėkoti Europos Parlamentui už darbą ir svarbiausia, už pranešimą, kurį parengė R. Corbett ir Íñigo Méndezas de Vigo.

Norėčiau nuo pat pradžių pareikšti, kad sutinku su teigiamu daugelio naujosios sutarties veiksnių vertinimu. Faktas tas, kad Europa tam tikrą laiką patyrė ir vidinių, ir išorinių sunkumų tarptautinėje bendruomenėje.

Štai kodėl mums neabejotinai reikalingos reformos. Troškimas tęsti Europos Sąjungos našumo padidinimo ir demokratijos įteisinimo procesą sąlygojo tai, kad praėjusių metų gruodžio mėnesį valstybių narių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį.

Nemažai kalbėta apie didelę naudą, kurią atneš Lisabonos sutartis. Todėl norėčiau paminėti tik keletą pagrindinių dalykų. Pirma, sutartis užtikrins, kad visos institucijos, kurios palaiko ar jungia 27 valstybes nares, dirbtų veiksmingai. Tai pagerins našumą ir supaprastins sprendimų priėmimo procesus. Sutartis padidins veiklos demokratiškumą ir skaidrumą bei – tai labai svarbu – priartins Europos Sąjungos veiklą prie jos piliečių.

Bendras mūsų tikslas yra pasiekti, kad Lisabonos sutartis būtų pradėta vykdyti nuo 2009 m. sausio 1 d. Todėl mūsų prioritetinis uždavinys yra užtikrinti, kad visos valstybės narės ratifikuotų Lisabonos sutartį. Pasinaudodamas šia proga, norėčiau pasveikinti penkias valstybes nares, kurios tai jau padarė.

Pirmininkaujanti šalis žino, kad ratifikavimo procedūros priklauso išskirtinei ir suvereniai valstybių narių kompetencijai. Tačiau manau, kad vis tiek galime dar kartą išreikšti palinkėjimus, kad procedūros ir toliau vyktų sklandžiai, be kliūčių ir komplikacijų. Esame įsitikinę, kad Lisabonos sutartis yra gera priemonė ir subtilus dokumentas, kuris padės lengviau pasitikti dabartinius Europos Sąjungai gresiančius iššūkius.

Pilnas Lisabonos sutarties vykdymas ir įgyvendinimas reikalauja tam tikrų parengiamųjų veiksmų. Pirmininkaujančiai šaliai žinomos visos šios problemos ir iš jų kylantis poreikis sukurti vieningą sistemą, kurioje būtų galima atlikti tuos parengiamuosius veiksmus. Užmezgėme intensyvesnį bendradarbiavimą su kita pirmininkaujančia šalimi (Prancūzija) ir su kitomis institucijomis. Pirmininkaujanti šalis užtikrins, kad toks parengiamasis darbas vyktų prižiūrint aukščiausiajam politiniam lygmeniui, tai yra Europos Vadovų Tarybai, kuri įdėmiai stebės procesą.

Norėčiau pabrėžti, kad daugelis naujosios sutarties aspektų gali būti įgyvendinti, tik pasiūlius Europos Komisijai arba glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu. Pirmininkaujanti šalis žino apie šiuos aspektus ir kiekvienu atveju vadovaus pasiruošimams, bei įtrauks visas susijusias šalis.

Norėčiau baigti pareikšdamas, kad visi, dalyvavę parengiamuosiuose darbuose, dirbo atsakingai. Tikiuosi, kad toks vadovavimas tęsis, nes tai geriausias būdas, kaip prisidėti prie sėkmingos ratifikavimo procedūros ir Lisabonos sutarties įgyvendinimo.

  Margot Wallström, Komisijos primininko pavaduotoja. − Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau išreikšti savo pritarimą ir pasveikinti abu pranešėjus, atlikusius šį darbą iki svarstymo plenariniame posėdyje. Komisija, žinoma, visiškai pritaria požiūriui, kad Lisabonos sutartis yra labai teigiamas žingsnis į Sąjungos ateitį. Kaip jau girdėjome, tai padės mums ir toliau žengti keliu į našesnę, demokratiškesnę ir skaidresnę Sąjungą.

Politikoje svarbu daryti teisingus ėjimus, nes būtent jie suteikia mums teisėtą demokratiškumą. Tačiau ne mažiau svarbu juos atlikti teisingai. Todėl tai, ką darome, rinkdamiesi politinę darbotvarkę klimato kaitos ir energetikos, svyruojančių kainų, žaislų ir maisto saugos, transporto, žemės ūkio ar prekybos politikoje, yra nepaprastai svarbu, ir mes nesiruošiame ištiesti poilsiui kojų, kol neįsigalios naujoji Sutartis. Tačiau tuo pat metu privalome pažiūrėti ir kas kitoje monetos pusėje, kaip mes tą padarysime ir kaip Sutartis pakeis mūsų veiklos pobūdį; kaip galime veiksmingiau priimti sprendimus ir prisidėti prie politinės darbotvarkės sudarymo bei šios Europos Sąjungos prioritetų nustatymo.

Vienas iš pagrindinių šios Sutarties veiksnių yra stiprinama Europos teisėta demokratija, kurios siekiama keičiant Parlamento vaidmenį, priimant daugiau bendrų sprendimų, prisiimant svarbesnį vaidmenį biudžeto klausimų sprendime ir prisiimant tarptautinius susitarimus bei tiesioginė sąsaja tarp Europos rinkimų rezultatų ir Komisijos pirmininko paskyrimo.

Ji taip pat atvers platesnius kelius nacionaliniams parlamentams. Jau turime labai teigiamos patirties kaip pasitelkti nacionalinius parlamentus, įtvirtinant Europos Sąjungos politikos sritis, o taip pat kaip pasiekti tiesioginio piliečių dalyvavimo panaudojant keletą visų pritarimu pasiektos demokratijos veiksnių.

Jūsų pranešime taip pat paminėti keletas susirūpinimą keliančių dalykų dėl konstitucinio požiūrio atsisakymo ir dėl konkrečių valstybių narių pasirinkimo galimybės išplėtimo. Visi žinome – jau ir anksčiau tai minėjau – kad tokia buvo kaina, kurią turėjome sumokėti siekdami bendros nuomonės ir spėju, kad visi suprantame, jog niekas nėra tobulas – net naujoji Reformos sutartis nėra tobula. Tai kompromisas, dėl kurio sugebėjome susitarti.

Nors ratifikavimas dabar vykdomas, nors penkios valstybės narės jau patvirtino Sutartį, o kitos dešimt pradėjo šias procedūras, teks įveikti dar ilgą kelią, kad įveiktume jį.

Tuo tarpu mums reikia pasiruošti būsimam Sutarties įsigaliojimui ateinančių metų pradžioje, ir šiuo klausimu pirmininkaujanti Slovėnija pristatė sąrašą klausimų, kuriuos reikia spręsti, kad ji būtų įgyvendinta. Preliminarios diskusijos keletu klausimų jau įvyko, o šios tęsis per ateinančius mėnesius. Kai kurie klausimai priklauso nuo Komisijos pasiūlymų, pvz., Piliečių iniciatyva, kuri yra svarbi nuostata, padėsianti Sąjungai susijungti su savo piliečiais.

Noriu padaryti viską, ką galiu, kad europiečiai kuo greičiau, vos Sutarčiai įsigaliojus, galėtų imti užtikrintai naudotis šiomis naujomis demokratijos priemonėmis. Reikalingas Komisijos pasiūlymas dėl pasirengimo laiku, ir tuo pat metu svarbu išsamiai pasikonsultuoti prieš priimant tokį pasiūlymą. Žinoma, informuosime jus apie tolesnę įvykių raidą ir nekantriai lauksime darbo kartu su jumis šiuo klausimu.

Bendravimas su piliečiais ratifikavimo proceso metu – kokį ratifikavimo būdą bepasirinktume – kaip Europos Vadovų Taryba numatė birželio mėnesį, taip pat yra nepaprastai svarbus. Šiuo tikslu ir remiantis jūsų pranešime pateiktomis rekomendacijomis, glaudžiai bendradarbiaujame su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir Europos Parlamento įstaigomis.

Todėl norėčiau padėkoti jums už jūsų pranešime išreikštą kvietimą užmegzti nuoširdų bendradarbiavimą tarp ES institucijų ir nacionalinių valdžios institucijų siekiant aiškiai ir objektyviai informuoti Europos piliečius apie Sutarties turinį. Tai visiškai dera su jūsų požiūriu ir mes džiaugiamės dalindamiesi su Parlamentu ir jo įstaigomis valstybėse narėse savo bendravimo produktais bei informacine medžiaga, susijusia su Sutartimi ir galime pranešti geras naujienas: Sutartis suteiks priemones judėti pirmyn plėtojant politikos sritis, apie kurias sužinosime iš nuomonių apklausos kiekvieną kartą, kai piliečiai norės: klimato kaitos ir energetikos, migracijos, ekonomikos augimo ir darbo vietų, aplinkos apsaugos arba, žinoma, ES vaidmens pasaulinėje scenoje politikos sritis. Šie dalykai padės mums imtis teisingų veiksmų ir atlikti juos teisingai.

  Andrew Duff, Užsienio reikalų komiteto nuomonės referentas. − Pone Pirmininke, viena iš svarbiausių Sutarties ypatybių bus ta, kad ji pažymi artėjančią bendros užsienio saugumo ir gynybos politikos epochą. Sutartyje numatomi radikalūs ES struktūros pokyčiai, ypač pakeliant vyriausiojo įgaliotinio pareigas, suteikiant jam Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas ir teisę pirmininkauti Taryboje bei jam talkinti įkuriant trišalę diplomatų tarnybą. Yra svarbu, kad viskas būtų tinkamai parengta įsigaliojus Sutarčiai. Vilkinimas ir ginčai dėl pergalės grobio sukels sąmyšį tarp trečiųjų šalių, o Europos visuomenėje atsiras cinikų.

Labai rekomenduoju Parlamentui Užsienio reikalų komiteto parengtą nuomonę.

  Thijs Berman, Vystymosi komiteto nuomonės referentas. (NL) Pone Pirmininke, naujoje Sutartyje numatomos naujos galimybės vystomajam bendradarbiavimui. Taip yra dėl to, kad naujoje Sutartyje reikalaujama, kad Komisijos veiksmai vystomojo bendradarbiavimo srityje papildytų valstybių narių iniciatyvas. Dėl to galų gale atsiranda galimybė užtikrinti geresnį bendradarbiavimą tarp Komisijos ir valstybių narių. Tai yra būtina ir to paties reikalaujama labai kritiškame EBPO PPK įvertinime.

Gerai, kad yra skiriamas dėmesys skurdo mažinimui. Nicos sutartyje buvo išbrauktas pagrindinis sakinys aiškiai neįtraukiantis Europos plėtros fondo (EPF) į Sutarties taikymo sritį. Tai reiškia, kad dabar EPK gali būti įtrauktas į ES biudžetą. To labai reikia, kadangi pagaliau Europos Parlamentui yra suteikiama visiška demokratinė kontrolė. Be nuolatinės Europos Parlamento kontrolės, skurdo mažinimui nebus skirtas pagrindinis dėmesys ES užsienio politikoje, o dar mažiau jo bus, ateityje nepaskyrus atskiro Europos komisijos nario vystymuisi.

  Carlos Carnero González, Tarptautinės prekybos komiteto nuomonės referentas. − (ES) Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti bendrapranešėjus su tokiu puikiu darbu ir padėkoti, kad jiems pavyko padaryti tai, kas paprastai šiuose rūmuose nevyksta – jie įtraukė pagrindinį Tarptautinės prekybos komiteto pasiūlymą, pateiktą rengiant Lisabonos sutartį.

Šiuo atžvilgiu Sutartyje išlieka pagrindiniai Sutarties dėl Konstitucijos Europai elementai ir tai yra labai svarbu, kadangi, be to, kad dar kartą yra aiškiai išdėstoma, kad bendros prekybos politika priklauso išskirtinei ES kompetencijai bei praplečiamos jos taikymo ribos. Taip pat įvedamas Bendrijos metodas šioje politikos srityje priimant sprendimus. Dėl to atsiras daugiau demokratijos ir veiksmingumo, o tai yra pagrindinė žinia, kurią turime perduoti piliečiams Lisabonos sutarties dėka.

Aš buvau Konvento nariu. Didžiuojuosi, kad į Lisabonos sutartį yra įtraukti pagrindiniai mūsų parengtos sutarties dėl Konstitucijos Europai elementai, kurią tuo metu palaikė dauguma šalių, bet kaip pasakė bendrapranešėjas I. Méndez de Vigo, taip norėčiau pasakyti, kad tai nėra kelio ar istorijos pabaiga. Dėl šios priežasties, Užsienio reikalų komitetas norėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos klausimus, kurie buvo nepaminėti.

Prieš mus yra realybė – ši Sutartis, o tolumoje matome horizontą, kuris ateityje atrodys geresnis po mūsų pasiekimų.

  Costas Botopoulos, Biudžeto komiteto nuomonės referentas. − (EL) Ponas Pirmininke, man yra teko garbė būti pranešėju dėl pasikeitimų biudžeto sektoriuje Biudžeto komiteto vardu. Apie tai mes žinome mažiausiai, bet manau, kad tai vienas įdomiausių ir būdingiausių klausimų šiandien vykstančių diskusijų kontekste, būtent dėl pagrindinių pokyčių, kurie atsiras mūsų gyvenime dėl Lisabonos sutarties.

Biudžeto sektoriuje, Parlamentas atiteks toks pats vaidmuo kaip ir Tarybai. Nebėra atskiriamos privalomos ir neprivalomos išlaidos. Nuo šiol mes dėl visko spręsime kaip Parlamentas, ypač žemės ūkio politikos srityje, ir tai yra labai svarbu. Yra rengiama dar kai kas. Tebevyksta pokyčiai skirstant vaidmenis Parlamento ir Tarybos biudžeto procedūroje, kurie paaiškės ateityje ir negalime būti tikri dėl rezultato. Manau, kad tai taikytina visai Lisabonos sutarčiai.

Lisabonos sutartyje siūlomas paketas politiškai toli siekiančių pakeitimų, kurie taps mūsų politinės darbotvarkės pagrindu. Manau, kad viskas ko reikia šiandien ES, yra ši naujoji politinė darbotvarkė.

Neteisinga sakyti, kad Lisabonos sutartis yra kelio pabaiga. Priešingai, tai yra svarbus žingsnis, leisiantis mums veikti geresnėje ir labiau sėkmingoje sistemoje, suteiksiančioje didesnių galimybių Parlamentui. Tai yra ypač svarbu, prisimenant ko mus išmokė patirtis dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai. Labai svarbus vingiuoto kelio į Lisabonos sutarties priėmimą rezultatas yra tai, kad Europa neuždarė savo sienų ar užėmė didesnę gynimosi poziciją. Ji tapo labiau visuomenine. To pasekmėje, dabar turime daugiau socialinių nuostatų ir atsirado daugiau teisių. Šios procedūros pagalba bandoma atverti Europą išoriniam pasauliui. Manau, kad tai pati svarbiausia pamoka. Štai kodėl reikėtų ratifikuoti Lisabonos sutartį.

  Ján Hudacký, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto referentas. − (SK) Naujoji Europos sutartis, nors kai kuriais aspektais ir nėra tobula, bet tai yra svarbus dokumentas užtikrinantis tolimesnę ir didesnę valstybių narių integraciją bei veiksmingesnį ir lankstesnį struktūrų ir institucijų funkcionavimą tarp atskirų Europos Sąjungos valstybių narių ir tarp ES ir išorinio pasaulio.

Tuo pačiu metu Sutartis atveria duris tolimesnei Sąjungos plėtrai, kad būtų galima priimti naujas valstybes nares ir daugelio žmonių svajonės turėti namus bendroje Europoje taptų tikrove. Pagrindinių teisių chartija, kuri tapo Sutarties sudedamąja dalimi, taip pat yra labai svarbi. Tačiau, kadangi ji nėra labai aiški, gali kilti tam tikrų klausimų dėl prigimtinių žmogaus teisių. Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas mano, kad naujoji Sutartis iš vienos pusės suteikia pakankamai erdvės bendrų politikos sričių įgyvendinimui ir iš kitos pusės per subsidiarumo principą užtikrina, kad valstybėms narėms būtų suteikta pakankamai kompetencijos toliau vykdyti savo konkurencijos politikas ir strategijas, pavyzdžiui pramonės srityje.

Europos mokslinių tyrimų erdvė sutvirtins mokslinę ir technologines programas. Dėl to taps lengviau skleisti mokslines žinias ir technologijas bei nebus ribojimas mokslininkų ir mokslinius tyrimus atliekančių darbuotojų bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo sienų. Kosmoso mokslinių tyrimų atžvilgiu, esame patenkinti, kad Sutartis numato platformą vykdyti Europos kosmoso politikai ir aiškiai nusako atitinkamą bendradarbiavimą su Europos kosmoso agentūra.

Didelė Sutarties sėkmė yra susitarimas dėl bendros energetikos politikos, pabrėžiant vidaus energetikos rinkos gerinimą, užtikrinant saugius išteklius, energijos efektyvumą ir taupymą, vystant atsinaujinančius išteklius ir gerinant tinklų tarpusavio ryšį. Tai, kad Sutartis leidžia atskiroms valstybėms narėms toliau priimti sprendimus dėl jų nuosavų energijos šaltinių taip pat yra pranašumas. Taip pat džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad į Sutartį įeina Euroatomo protokolas, kuris išsaugos savo pirminį teisinį poveikį. Esu įsitikinęs, kad tai leis sudarys sąlygas būtinas logiškam ir saugiam branduolinės energijos vystymui.

  Gérard Deprez, Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonės referentas. − (FR) Pone pirmininke, ponai ir ponios, Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas palaiko mūsų kolegų Parlamento narių R. Corbett ir I. Méndez de Vigo parengtą pranešimą. Labai remiame tai, kad šiame pranešime pabrėžiama, jog Lisabonos sutartyje numatoma daugiausiai pakeitimų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, ypač atsisakant ramsčių bei teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir policijos bendradarbiavimo sritims taikant Bendrijos metodas.

Tačiau šis didelis laimėjimas mūsų sektoriuje, vis dar siejamas su išlyga, kuriai yra sunku pritarti. Mūsų kolegos Parlamento nariai turi žinoti, kad pagal Lisabonos sutartį, visos priemonės priimtos trečiame ramstyje iki Sutarties įsigaliojimo, išliks Komisijos bei Europos Teisingumo Teismo priežiūroje penkis metus, tokiose jautriose srityse kaip pagrindinės teisės ir laisvės.

Pone pirmininke, manome, kad yra sunku pritarti šiai apribojančiai nuostatai. Šiandien patvirtiname mūsų apsisprendimą, kad ši nuostata būtų laikoma neveiksminga visų dokumentų, priimtų iki šio parlamento kadencijos pabaigos, atžvilgiu. Tikimės, kad kaip galima greičiau prasidės tarpinstitucinės derybos tarp Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos, kad būtų pasiektas susitarimas įveikti šiai sudariusiai kebliai padėčiai.

  Joseph Daul, PPE-DE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos pirmininko pavaduotojau, ponai ir ponios, kaip ir visi kiti, norėčiau pirmiausiai padėkoti ir pasveikinti savo kolegas Parlamento narius Íñigo Méndez de Vigo ir Richard Corbett parengus šį pranešimą dėl Lisabonos sutarties ir ypač už puikiai atliktą jų darbą. Tačiau, kaip draugas, pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad už tokį darbą jiems yra mokama.

Mūsų diskusijos vyksta tokiu metu, kai penkios valstybės narės jau yra ratifikavę šią Sutartį, o Lenkija yra paskelbusi, kad ruošiasi pradėti jos ratifikavimo procedūrą. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų (PPE-DE) narių vardu, norėčiau pakartoti kokia ši Sutartis yra svarbi Europos veiklos atgaivinimui.

Po dvejų metų buvimo aklavietėje ir institucijų nuogąstavimų, Europos Sąjunga priėmė priemones reikalingas veiksmingam jos funkcionavimui. PPE-DE frakcijos nariai tiki, kad dėl šios Sutarties ES taps labiau demokratine, matoma ir labiau įtakinga savo viduje ir pasaulyje.

Lisabonos sutartis žymi politikos sugrįžimą į Europą. Išaugusi demokratija, aiškumas ir matomumas, Europos Sąjungos efektyvumo stiprinimas buvo pabrėžti mūsų pranešėjų kaip pagrindiniai Lisabonos Sutarties pranašumai. Demokratija yra stiprinama praplečiant Europos Parlamento galias, renkamo tiesiogine visuotine rinkimų teise. Bendro sprendimo procedūra tampa norma. Komisijos Pirmininkas bus renkamas Europos Parlamento. Subsidiarumo klausimais išaugs nacionalinių parlamentų vaidmuo. Štai kas rūpi mūsų frakcijai. Vykstančiose nacionalinės diskusijose atsiras vieta ir Europai. Daugiau jie neturės galimybės mus kritikuoti. Piliečiai turės iniciatyvos teisę. Surinkę milijoną visų 27 valstybių narių piliečių parašų, jie galės tiesiogiai paprašyti Komisiją pateikti naują pasiūlymą

Be to, piliečių teisės bus saugomos Pagrindinių teisių chartijos, kuri, pagal Sutartį, taps teisiškai privaloma. Labai didžiuojamės padaryta šia pažanga. Suteikus galimybę visuomenei dalyvauti vyksiančiose diskusijose Taryboje dėl teisės aktų leidybos, Europa taps labiau skaidresnė, o išaiškinus Europos Sąjungos kompetencijas, bus lengviau suvokti jos veiklą.

Padidinus sritis dėl kurių Taryboje bus balsuojama kvalifikuota dauguma, sumažės institucijų buvimo aklavietėse grėsmė, bus galima įgyvendinti būtinas bendras politikos sritis. Be to, tarptautiniu mastu, Europa užsitikrins savo politinio veikėjo vaidmenį. Ten, kur leis jos kompetencija, ES galės pasinaudoti savo galiomis ir priimti reikalingus sprendimus energetikos politikos, užsienio politikos, teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir policijos bendradarbiavimo bei aplinkos apsaugos politikų srityse.

Dėl energetikos, Sutartyje numatomas naujas teisinis pagrindas Europos politikai dėl energijos tiekimo ir atsiniaujančių energijų. Pagaliau užsienio politikos srityje ES atstovaus Vyriausiasis Sąjungos užsienio ir saugumo politikos įgaliotinis. Besikeičiančiame, pilname įvairių iššūkių pasaulyje, Europos Sąjunga privalo turėti priemonių, būtinų įrodyti savo partneriams visame pasaulyje, kad ji išlieka svarbiausia veikėja.

Gana neseniai pastebėjau, kad Viduriniuose Rytuose yra daugiau klausinėjama apie Europą, todėl manau, kad turėtume tuo pasinaudoti, didinant savo politinę įtaką. Taip reikėtų elgtis Kosovo bei Balkanų valstybių atveju.

Teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir policijos bendradarbiavimo srityje, yra svarbu, kad ES naudotų tvirtas, suderintas priemones kovai su nusikalstamumo ir teroristų grėsmės globalizavimu.

Lisabonos sutartis suteikia ES priemones imtis labai didelių reformų, kad tai pasiekti. Būdama aiškesnė ir labiau suvienyta, ES galės pasireikšti kaip pasaulio lydere kovoje su pasauliniu atšilimu. Taip ji padrąsins sparčiai augančias šalis parengti tikrą tvaraus vystymosi strategiją.

PPE-DE frakcijos nariai nuoširdžiai tiki, kad šios sritys gali būti Europos politikos objektu. Aišku, kaip nurodė pranešėjai, dauguma iš mūsų smerkia tą faktą, kad dėl konstitucinio požiūrio nebeminimi Europos simboliai.

Sutarties ratifikavimas yra didelis iššūkis. PPE-DE narių vardu, kviečiu valstybes nares pasekti Vengrijos, Slovėnijos, Rumunijos, Maltos ir Prancūzijos pavyzdžiu ir skubiai ratifikuoti Lisabonos sutartį, kad ji galėtų įsigalioti 2009 metais.

Dėkoju už jūsų dėmesį., Tikiuosi, kad socialistų frakcijos pirmininkas Martin Schulz šiandien paseks mano pavyzdžiu.

(Plojimai)

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pateikdamas pastabas aš tikrai galiu apsisaugoti, kad nereiktų stengtis dar kartą smulkiai aiškinti Corbett-Méndez de Vigo pranešimą. Dalyvaujančių komitetų pranešėjai ir bendrapranešėjai yra tai atlikę pakankamai gerai. Todėl įpusėjęs su savo pastabomis galiu leisti sau užduoti gerokai svarbesnį klausimą, t. y. klausimą, susijusį su faktu, kad tokią dieną kaip šiandien, kai Europos Parlamentas pristato savo nuomonę dėl esminių pasiekimų Europos vienybės istorijoje, mes galime akimirką sustoti ir leisti sau paklausti: kodėl mes tai darome? Koks tikrasis tokios praktikos tikslas? Kodėl mums reikia šios sutarties?

Šio žemyno istorijoje 100 metų yra trumpas laikas. Tačiau , jeigu pažiūrėtumėte 100 metų atgal į 1908 m., jais Turkiją valdė sultonas. Rusiją valdė carai. Šis miestas buvo Vilhelmo II valdomo Vokietijos reicho dalis. Prancūzija turėjo milžinišką kolonijinę imperiją, o Didžioji Britanija – savo pačios imperiją. Prieš penkiasdešimt metų nuo Adolfo Hitlerio perversmo – kuris įvyko prieš 75 metus – jau buvo praėję 25 metai. Tuo metu Josifas Stalinas buvo padaręs savo žiaurius nusikaltimus, buvo įvykdyti Ašvico nusikaltimai ir prieš 50 metų Nikitos Chruščiovo vadovaujama Tarybų Sąjunga bei Dvaito Deivido Eizenhauerio valdomos Jungtinės Valstijos Jaltoje patvirtino pokarinę tvarką. Prieš dvidešimt penkis metus Tarybų Sąjungos galia buvo sumenkėjusi ir vietoj to pasaulis balansavo klaidingame „reiganomikos“ kelyje – kiek tai lietė ekonomiką.

Šiandien mes net negalime įsivaizduoti, kas įvyks per 25 metus. Viena aišku: vienintelė galimybė, kad valstybės, kurios prieš 100 metų valdė pusę pasaulio – Prancūzija ir Didžioji Britanija – vis dar gebėtų išsaugoti savo įtaką pasaulyje šiandien ir, galbūt, vis dar galėtų vaidinti savo vaidmenį 25, 50 ir 100 metų laikotarpyje, yra ne tame, kad mes iškeliame patrauklias vėliavas, bet, kad mes užduodame klausimą: kaip aš garantuoju, mažesniame pasaulyje su mažesne įtaka – kadangi yra daug daugiau veikėjų, pavyzdžiui, tokių kaip Kinija, Indija ir Lotynų Amerikos žemynas – kaip aš garantuoju, kaip atsakingas šio pasaulinio kaimo atsakingas politikas, kad mano žmonės, mano šalis, galėtų dalyvauti pasaulinės demokratijos, gerovės ir socialinio stabilumo srityje?

Mes nebegalime veikti savarankiškai. Mes galime tai daryti kartu – europiečiai, šiaip ar taip. Galbūt šiose pasaulinio pobūdžio varžybose Jungtinės Valstijos gali išgyventi pačios. Galbūt, Kinija taip pat, ir, galbūt, Indija – nors Kinija ir Indija jau sudarė technologinio pobūdžio bendradarbiavimo sutartis viena su kita. Mums kalbant apie šią sutartį labai norėčiau vėl pakalbėti klausimu, kodėl mes faktiškai niekada nediskutuojame apie tai, kad Kinijos bei Indijos pramonės ir plėtros ministrai praėjusiais metais susitikinėjo siekdami sudaryti bendradarbiavimo sutartį.

Dvi šalys, kurios sudaro trečdalį pasaulio gyventojų, sudarinėja bendradarbiavimo sutartį! O mes europiečiai, ką darome? Mes einame teisinga kryptimi, nors ir nepakankamai nuoseklia, ir ne iki galo, bet mes einame teisinga kryptimi, kuri apibūdinama sakant: vienybė yra jėga! Visi, kurie eina vieni, ilgainiui pralaimės. Visi, kurie plaukia lydimi konvojaus, visi, kurie saugiai plukdo laivą, ne už flagmano, bet būdami vienoje esančių vienodose sąlygose laivų linijoje, laimės – ar mes būtume didelė valstybė, ar maža, mes visi esame vienodose sąlygose šioje Sąjungoje. Tačiau mes sujungiame jėgas į sistemą, kuri suteikia galimybę mums bendradarbiauti ekonominiu, socialiniu ir demokratiniu požiūriu, kaip lygūs kitiems šio pasaulio regionams, kad galėtume išsaugoti žmogaus teises ir taiką pasaulyje. Toks yra šios sutarties tikslas!

Todėl, mes socialdemokratai, mes šio parlamento socialistai, norime pritarti šiai sutarčiai ir mūsų pranešėjų nuomonei dėl šios sutarties be didelių įtikinėjimų, kadangi tikime, kad tai yra teisingas kelias. Tiems, kurie prieš 100 metų skelbė, kad pasaulis turėtų atsigauti Vokietijos būdu arba, kad Pax Britannica turėtų dominuoti pasaulyje, arba, kad Communauté Franēaise Prancūzijos pranašumas turėtų viešpatauti, arba, kad tuo metu Maskvoje vyraujanti pasaulietinės ir bažnytinės valdžios doktrina reiškė, jog turėtume garbinti vieną asmenį, kaip imperatorių arba dievą; tiems, kurie sakė pasauliui, kad vėliavą, už kurios mes turėtume burtis, turėtume laikyti svarbiausiu dalyku, o ne taikos dvasią, tiems, kurie laikėsi nuomonės, kad nacionalizmas ir nacionalinis pirmumas turėtų atvesti į tikslą, tiems mes galime tik pasakyti, kad už mūsų esanti 100 metų istorija įrodo, kad yra priešingai.

Franēois Mitterrand buvo teisus, kai šiame parlamente pasakė, kad nacionalizmas, galų gale, visada reiškė vieną: karą. Europos istorija pateikia įrodymus, leidžiančius manyti, kad ultranacionalizmas visada reiškia karą. Mes turėtume priešpastatyti tai: nacionalizmas niekada nebus ateities sprendimas! Tautų solidarumas: štai yra ateities sprendimas, kuris yra šios sutarties tikslas.

(Plojimai)

  Andrew Duff, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pasaulis laukia, kad Europos Sąjunga su didesniu pajėgumu pradėtų veikti pasaulio arenoje.

Sąjungoje yra daugybė žmonių, kurie nori, kad pasibaigtų regis nesibaigiantys ginčai apie mūsų valdžios sistemą. Nors man patiko dalyvauti TVK, o anksčiau – konvencijoje, galvoju, kad galiu kalbėti visiems mums sakydamas – mes pritariame nuomonei, kad turėtume išspręsti keletą šių ginčytinų problemų ilgam laikui. Iš tikrųjų laukiu meto, kai mes galėsime sutelkti dėmesį į politikos, kuri išplaukia iš Briuselio ir Strasbūro, kokybės gerinimą. Tas laikas ateis, kai įsigalios Lisabonos sutartis, kadangi ji sėkmingai sujungia politikos pokyčius su pageidaujamomis ir būtinomis valdžios, priemonių ir procedūrų reformomis.

Yra keletas – žinoma šiame parlamente – kurie norėtų atmesti sutartį ir atsukti laikrodį atgal į Nicos, ir, galbūt, netgi daugiau – į 19 šimtmečio mąstymą. Deja, šiems žmonėms priklauso Britanijos konservatorių partija, kuri neprisideda prie bendro Europos bendrų problemų, su kuriomis mes būdami europiečiai susiduriame, sprendimo.

Aš žinau, kad Jungtinė Karalystė yra keistai uždara vieta, ir yra tiesa, kad net jos vyriausybė yra per daug baiminasi susidurti su nacionalistais ir ksenofobais bei atkakliai laikosi pozicijos ginti pasmerktą žlugti nusišalinimą nuo svarbiausių Europos vienybės sričių, kartais nustumdama Britaniją į pakraštį. Liberalai demokratai apgailestauja dėl to ir laukia meto, kai JK suras patogesnę vietą stipresnėje ir vieningesnėje demokratinėje bei veiksmingoje Sąjungoje, kurią siūlo ši puiki sutartis.

(Plojimai)

  Brian Crowley, UEN frakcijos vardu. Æ (GA) Pone pirmininke, praėjusį gruodžio mėn. Europos Sąjungos lyderiai pasirašė Europos Sąjungos Reformų sutartį. Ši sutartis garantuos, kad ateityje Europos Sąjunga veiks veiksmingiau.

Veiksmingesnė Sąjunga reiškia stipresnę Europos ir Airijos ekonomiką. Bet kuri institucija, kuri egzistuoja penkiasdešimt metų, daro permainas, kad galėtų imtis naujų iššūkių. Airijos žmonės turi labai svarbių priežasčių balsuoti už šią sutartį.

Ekonominė ir finansinė nauda, gaunama dėl dalyvavimo Europos Sąjungoje, yra savaime aiški kiekvienam, gyvenančiam bet kurioje valstybėje narėje. Iš tikrųjų, bendra rinka yra vienas svarbiausių kūrinių, kurį mes matėme per pastaruosius 30 Europos Sąjungos plėtros metų. Ir, aišku, kad bet kuriai organizacijai, kuri pradėjo veiklą esant šešioms valstybėms narėms, reikia keiti taisykles, kadangi ji progresuoja ir auga.

Štai kodėl aš manau, kad Airijos žmonės ateinančiame referendume dėl sutarties balsuos už ją. Jie balsuos už, kadangi jie matė didžiules tiesiogines užsienio investicijas į Airiją. Jie matė didžiulę infrastruktūros plėtrą ir socialinę plėtrą Airijos saloje. Jie matė dėl taikos Airijos saloje atliktą milžinišką darbą, sutaikant pirmiau susiskaldžiusias bendruomenes. Ir tie, kurie nurodinėja ir sako „Europa klysta“ arba „Europa bloga“ ir „pasižiūrėkite ką ji ketina padaryti“, visiškai nepaiso fakto šiuo pagrindu: socialinė plėtra, ekonominė plėtra ir kultūrinė plėtra. Tiesą sakant, daugelis žmonių, kalbėdami apie pasaulinėje arenoje veikiančią Europą, užmiršta, kad vien tik 2006 m. 27 valstybių narių Europos Sąjunga suteikė 46 mlrd. eurų pagalbą besivystančiam pasauliui: ji yra didžiausia pagalbos besivystančiom šalims teikėja.

Štai kodėl aš esu įsitikinęs, kad Airijos žmonės, kai tai bus tinkamai jiems išaiškinta per ateinančius mėnesius, garantuos, kad mes ratifikuosime šią sutartį.

  Johannes Voggenhuber, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, prireikė aštuonių metų, dviejų konvencijų, trijų tarpvyriausybinių konferencijų ir dviejų sutarčių projektų, kad galėtume pasiekti rezultatą, kurį mes vertiname šiandien. Leiskite man dabar ir po šio ilgo laikotarpio asmeniškai padėkoti už galimybę atstovauti šį parlamentą abiejose konvencijose ir dalyvauti ruošiant tiek ES pagrindinių teisių chartiją, tiek ir Konstituciją kartu su EP pranešėju Andrew Duff. Tai buvo man didžiausia garbė mano politiniame gyvenime. Ačiū jums labai.

Su šios sutarties turiniu ir pasiekimais galima susipažinti išsamiai, o mažuma to nepadarė! Buvo padėtas pagrindas pirmajai viršvalstybinei sutarčiai istorijoje. Naujausias ir išsamiausias pagrindinių teisių kodeksas tampa Europos teise. Socialinių tikslų ir teisių įtvirtinimas nurodo kelią į kitą užduotį: Europos socialinės sąjungos sukūrimą ir įgyvendinimą. Sąjunga kartu su savo juridinio asmens teisėmis virsta iš laisvai bendradarbiaujančių valstybių forumo į turintį istorinę reikšmę nepriklausomą veikėją. Jeigu mes norime, kad mums pavyktų atgaivinti šią sutartį, mums prireiks politinės vienybės, norint nebebūti išrinktųjų projektu ir valstybių kanceliarijomis ir tapti res publica.

Tačiau šiandien aš nesu visiškai tikras, ar mes suprantame, kad mes atliekame šį vertinimą labai sunkiomis ir ypatingomis Europos istorijos aplinkybėmis. Naujausiame Der Spiegel leidinyje perskaičiau buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henrio Kisindžerio tvirtinimus, kuriuose jis padaro išvadą: „Europiečiai nenori suprasti“. Nors aš gerai suprantu M. Schulz pirminį instinktyvų galvos purtymą, norėčiau šiuo atveju pacituoti nuomonę iš išorės šiuo klausimu. Henris Kisindžeris aprašo nacionalinių valstybių išnykimą Europoje kaip svarbiausią mūsų laikmečio iššūkį. Jis rašo: „Dabar problema yra tokia: nacionalinės valstybės ne tik neperdavė savo suvereniteto dalies Europos Sąjungai, bet taip pat ir savo ateities vizijos dalies. Jų ateitis dabar susieta su Europos Sąjunga, o ES dar nesuformavo vizijos ir lojalumo, lygintino su nacionalinės valstybės vizija ir lojalumu. Todėl yra tuštuma tarp Europos praeities ir Europos ateities.

Toks šiuo metu yra geriausias mūsų turimas šios sutarties apibūdinimas. Jis aiškiai parodo, ką vyriausybės turi daryti su Konstitucijos projektu, kadangi šios nedidelės pastabos ir pakeitimai, kuriuos mes dažnai darome dokumentų pakete, kad išsaugotume pasiekimus, ir po to bandome patvirtinti juos sulaikę kvapą, bei bandome pareikšti, kad prarandame Europos dvasią ir galią, kurdami identitetą, formuodami piliečių lojalumą ir palankumą. Galimybė vėl ir vėl kurti naują pradžią, kurti naują tvarką, numatyti naujus sprendimus, pradedant iš naujo kiekvieną dieną: tai yra Europa. Ši galimybė labai sumažėjo dėl – aš būsiu gana atviras – reakcingos nacionalinių vyriausybių ir valstybių kanceliarijų pozicijos, kurią paskatino Europos Konstitucijos stilius ir su ja susijusios reformos. Ir neturėtų šis supratimas apleisti mus atsižvelgiant į tikruosius šios sutarties laimėjimus. Jeigu nepasisektų padaryti piliečius Europos Sąjungos suverenais, šio parlamento pirmasis uždavinys ateičiai būtų laikytis šios Konstitucijos dvasios, kad būtų galima paversti Sąjungą į greičiau piliečių, o ne valstybių sąjungą, ir rasti jėgų iš Europos integracijos proceso sukurti res publica ir pademonstruoti Europos stiprybę kuriant naujus identitetus kartu su piliečiais.

(Plojimai)

  Mary Lou McDonald, GUE/NGL frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Lisabonos sutartį demokratiškai nagrinės vien tik Airijos žmonės. Aiškiai jaučiama referendumų baimė kitose valstybėse ir supratau, kad noriu paklausti kodėl. Kodėl taip yra, kai mes tiek daug kalbame apie demokratiją? Kas čia bijo žmonių nuomonės?

Šiame parlamente mes kalbame taikos kalba ir vis dėlto Lisabonos sutartis įpareigoja mus toliau didinti Sąjungos karines išlaidas ir toliau palaikyti Europos ginklų pramonę. Kodėl mes primygtinai reikalaujame mėgdžioti Jungtines Valstijas? Ar mes iš tikrųjų tikime, kad jų europietiško ekvivalento sukūrimas prisidės prie taikaus pasaulio? Aš ne.

Mes toliau kartojame mitą, kad ES brangina viešąsias paslaugas ir darbuotojų teises, kai visi įrodymai šiuo pagrindu tam prieštarauja. Paklauskite Vaxholm žmonių arba Airijos perkėlų darbuotojų apie ES įsipareigojimą darbuotojų teisių gynimo atžvilgiu.

Kodėl mes didžiuojamės savimi, kad esame svarbūs paramos besivystančioms šalims teikėjai ir tuo pačiu sugalvojame partnerystės susitarimus, kurie priverčia neturtingas šalis atverti savo rinkas Europos ekonominei ambicijai ?

Kaip gali kuris nors iš mūsų, čia esančių šiandien, kuris tiki demokratija, taika ar viešosiomis paslaugomis, palaikyti Lisabonos sutartį? Ši sutartis nėra apie reformą arba veiksmingumą; ji yra tuščias čekis tolimesnei demokratijos erozijai ir vien tik automatiškai keičiami punktai yra to įrodymas. Tai yra teisė tolimesnei privatizacijai. Ji nežada pažangos aplinkos apsaugos srityje, nieko naujo nežada darbuotojų teisių apsaugos srityje ir atriša rankas galingoms ES institucijoms, kad galėtų toliau militarizuoti mūsų Sąjungą. Ar Europos žmonės palaikytų tokią sutartį? Aš manau, kad jie nepalaikytų, ir, galbūt, dėl to, kad jų nuomonės nepaklausė.

Būdama airė, kaip išdidi europietė, aš trokštu, kad mano šalis galėtų priimti sprendimus, geriausiai atspindinčius mūsų žmonių interesus. Aš noriu, kad visos valstybės narės, didelės ir mažos, galėtų džiaugtis šia teise vienodai. Kolektyviai ir demokratiškai mes galime pradėti teigiamus pokyčius ir pristatyti juos mūsų žmonėms bei pasauliui. Mums reikia reformuoti Europos Sąjungą, kad turėtume galimybę pasiekti šiuos tikslus ir sukurti Europą, kurios mūsų žmonės nori ir nusipelno. Lisabonos sutartis yra blogas susitarimas Airijai, blogas susitarimas Europai ir blogas susitarimas platesniam pasauliui.

  Nigel Farage, IND/DEM frakcijos vardu. – Pone pirmininke, tai, kuo Europos Parlamentas užsiima čia šiandien, yra nemažiau, negu masinis pasirengimas apgavystei. Pasakojama daugybė melagysčių, kadangi jūs nenorite, kad Europos žmonės turėtų referendumus, kuriuos jūs žadėjote jiems. Tai reiškia politinės klasės valios primetimą piliečiams.

Mes visi žinome tiesą, kuri yra faktas, kad Lisabonos sutartis yra tokia pati, kaip ES Konstitucija – su tokiu pačiu kompetencijų skaičiumi ir lygiai tokiu pačiu veto teisių atsisakymų skaičiumi. Visais atžvilgiais ji yra iš esmės identiška ir yra konstitucinė sutartis, kadangi ji suteikia Europos Sąjungai visas juridinio asmens teises ir dar blogiau – suteikia galimybę ateityje būti automatiškai keičiamai daugiau nebesikreipiant į tarpyviausybines konferencijas. Ji suteikia ES galimybę tiesiogine prasme įstatymais apibrėžti kiekvieną atskirą mūsų gyvenimo aspektą.

Man sakė, kad aš neturėčiau nerimauti, kadangi vėliavos ir himno buvo atsisakyta. Puiku, ištraukime kitą! Čia prieš mus yra puiki didelė vėliava. Tai yra nesąmonė. Tai yra visa melo pusė. Tiesa yra tai, kad jūs esate pernelyg bailūs, kad norėtumėte referendumo. Jūs nenorite girdėti žmonių nuomonės ir dabar griebiatės totalitarinių priemonių, norėdami prastumti šią sutartį.

Mes girdėjome Cohn-Bendit pasakymą, kad tie, kurie priešinasi šiai sutarčiai yra protiškai nesveiki. Mes girdėjome Martin Schulz pasakymą, kad tie iš mūsų, kurie laikosi nuomonės, kad šis projektas nesąžiningas, elgiasi kaip naciai žvelgiant atgal į 1930 m. Gerai, aš galvoju, kad paprasti padorūs Europos piliečiai išsiaiškins, kas yra ekstremistai.

Aš privalau pasakyti, kad linkiu Airijos žmonėms ir tiems, kurie tiki demokratija, visokeriopos sėkmės keleto mėnesių laikotarpyje. Aš tikiuosi, kad jie pasiūs plačiai skambantį „ne“ ir, kad bus išgirstas Europos žmonių balsas, o ne vien tik jūsų balsas, t. y. politinės klasės balsas. Jūs galite būti patenkinti pasiekimais šiandien, bet į jus vis labiau žiūrima su panieka.

  Jim Allister (NI). – Pone pirmininke, aš atmetu šį pranešimą ir atmetu sutartį, kurią jis palaiko. Prieš Prancūzijos ir Olandijos referendumus mes daug girdėjome daug tuščių kalbų šiame parlamente apie žmonių valią. Kodėl? Kadangi, būdamas arogantiškas, ES politinis elitas manė, kad jų propaganda apie Konstituciją apgaus žmones. Staiga, kai žmonės suprato, jie paspruko su pabruktomis uodegomis ir nuo to laiko visą laiką bėgo, apstulbę iš baimės, kad rinkėjai atmes juos vėl.

Štai kodėl pagrindinis dėmesys paskutinius tris metus buvo sutelktas į tarpvyriausybinės konspiracijos puoselėjimą, siekiant įbrukti šią Konstituciją Europos žmonėms, neturint drąsos paklausti jų, kokia jų nuomonė. Tokia arogancija, tokia tironija: žinoma tinka, kadangi visa ši Konstitucija yra apie vis didesnės ir didesnės nacionalinės valdžios dalies perdavimo Briuselio despotams – tiems, kurie, iš tikrųjų, pernelyg bijo referendumo.

  József Szįjer (PPE-DE). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, gal galėčiau visų pirma atkreipti dėmesį, kad nei vienam esančiam šiame parlamente nepriimtina skelbtis esančiu vieninteliu žmonių atstovu ir kalbėti apie visus kitus, kaip atstovaujančius politinio elito nuomonę. Tai yra visiškai nepriimtinas požiūris.

Daug mūsų yra šiame parlamente ir daug yra mūsų atstovaujamų piliečių Europoje, kurie mano, kad reikia stipresnės Europos. Neseniai naujos valstybės narės taip pat suprato, kad Europos problema yra ne tame, kad ji apriboja mūsų suverenitetą arba atima mūsų galimybes, o tame, kad nepakankamai geba bendrai veikti. Nauja sutartis, būtent Lisabonos sutartis, suteiks priemonės daryti kaip tik tai.

Žinoma taip pat yra daug mūsų, kurie yra ne visiškai patenkinti tuo, ko pareikalaus Lisabonos sutartis. Tuo pačiu mes turime pasakyti, kad pribrendo laikas – ratifikavus Lisabonos sutartį – epochai, kurios metu mes galime paleisti veikti naują Europą, šią naują struktūrą, kuri sukuriama Lisabonos sutartimi. Kitaip tariant, mums reikia stipresnės Europos ir ramus jungimosi laikotarpis yra ateityje.

Aš ypatingai patenkintas, kad dokumente aiškiai draudžiama mažumoms priklausančių individų diskriminacija. Europos Sąjungoje mes daug kalbame apie vertybes ir įvairovę, bet Europos mažumų apsauga iki šiol buvo netvirtoje padėtyje. Ši proga ir galimybė pasinaudoti ja atveria naujus kelius Europai, kad būtų galima paversti retoriką, paprastai susijusią su šiais klausimais, realybe. Galų gale, mes negalime kalbėti apie vertybes ir bendrus principus, jeigu mes proceso nuošalėje paliekame Europos statybinius blokus, t. y. mažumas ir atskiras etnines bendruomenes.

Aš pritariu sutarčiai ir sveikinu pranešėjus.

  Hannes Swoboda (PSE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, jau nemažai buvo pasakyta apie tai, ko Europos žmonės nori. Aš galiu sutikti su ankstesniu kalbėjusiuoju klausiant: ar jūs norite stipresnės Europos Sąjungos. Kodėl? Kai kurie mato globalizaciją kaip didelę galimybę ir nori, kad Europa taip pat pasinaudotu šia galimybe. Daug – tikriausiai daugiau – žmonių mato globalizaciją kaip pavojų. Jie baiminasi jos ir nori, kad Europa padėtų jiems išvengti šių nepatogumų.

Šiuo atveju klausimas žinoma būtų toks: ką yra Reformų sutartis – ši sutartis kurios klausimu abu pranešėjai parengė labai gerą pranešimą – sugrąžina? Atsakymas aiškus: Reformų sutartis stiprina Europos Sąjungą neatsisakydama demokratijos. Priešingai: šiuo atveju yra per daug demokratijos suteikta Europos Parlamentui, nacionaliniams parlamentams ir net Europos Sąjungos, kuri šią sutartį kuria, pajėgumui veikti. Būtent tai yra svarbiausia. Todėl aš laikausi nuomonės, kad daugeliui piliečių interesų yra gerai atstovaujama.

Todėl ką mes turėtume daryti su šia bendra kompetencija veikti, kuri taip pat išreiškiama konkrečiai per vyriausiąjį įgaliotinį, kuris gali nuveikti daugiau, kaip Komisijos pirmininko pavaduotojas, bendrai užsienio ir saugumo politikai? Pavyzdžiui, kartu su energetikos klausimais ir turėdami papildomą energetikos kompetenciją, kurią Reformų sutartis suteikia Europos Sąjungai, mes galėtume galiausiai pradėti siekti teisiškai kompetentingos užsienio energetikos politikos, atvedančios į geresnę pradinę padėtį Rusijos ir kitų svarbių energetikos valstybių atžvilgiu. Turėdami užsienio prekybos kompetenciją mes taip pat galime geriau atstovauti mūsų darbuotojų ir mūsų ekonomikos interesus tarptautinės prekybos santykiuose. Turėdami aplinkosaugos kompetenciją mes taip pat galime užtikrinti, kad mūsų prekyba taršos leidimais ir kiti aplinkos apsaugos tikslai, kuriuos mes norime pasiekti, reikš ne tai, kad mūsų ekonomikai ir mūsų darbuotojams bus pakenkta, o, kad aplinkos apsaugos problemos bus geriau suprantamos visame pasaulyje.

Tai Reformų sutartis yra didelis privalumas – todėl aš taip pat aiškiai palaikau pranešėjų darbą – siekiant užtikrinti, kad Europos Sąjunga taps pajėgesnė imtis veiksmų ir tuo pačiu demokratiškesnė.

  Bronisław Geremek (ALDE). – (PL) Pone pirmininke, tai, kad Lisabonos sutartį priims Europos Sąjungos šalys, bus labai svarbus įvykis Europos ir Europos Sąjungos istorijoje. Šiandien mums pateiktas pranešimas suteikė Parlamentui galimybę aiškiai konstatuoti, kaip svarbu yra priimti Lisabonos sutartį.

Aš tikiuosi, kad ją pasirašius, ji bus ratifikuota. Aš patenkintas, kad mano šalis Lenkija skelbia greitą Lisabonos sutarties ratifikavimą. Be to aš norėčiau galvoti, kad tarp sutarties, kuri ratifikuota, ir pagrindinių teisių chartijos yra vidinė vienovė. Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiamas vertybių pasaulis, Europos Sąjungos ideologijos kertinis akmuo. Todėl būtų nesuprantamas veiksmas – aš turėčiau eiti tiek, kiek reikia norint jį pavadinti politinės šizofrenijos veiksmu - atskirti šiuos du aktus. Šie du aktai yra stipriai tarpusavyje susieti.

Aš esu įsitikinęs, kad Lisabonos sutartis suteikia galimybę mūsų Sąjungai tapti labiau suvienytai, kaip komandai. Ji sukuria mechanizmus. Tai ne tas atvejis, kad šia sutartimi būtų nustatoma nepaslanki ir vienareikšmiškai apibrėžta teisinė sistema. Joje nustatomi mechanizmai, per kuriuos Europos Sąjunga galės įtvirtinti savo integraciją. Šia sutartimi kuriama ateitis, kurioje Europos Sąjunga turės politinę dimensiją. Ja kuriama ateitis, kurioje Europos Sąjunga gebės skatinti solidarumo politiką. Ja sukuriama situacija, kurioje daugelis Europos Sąjungos institucijų gali dirbti kartu ir, galbūt, visų svarbiausia, kad ja sukuriama vieta piliečiui su savo kasdieniniais interesais ir savo troškimu dalyvauti Europos procese.

Aš manau, kad šioje sutartyje užmiršta europietiška dvasia, kuri iš esmės sudaro sąlygas šiai sutarčiai būti per daug interpretuojamai. Sutarties dviprasmybės sukuria sferą, ypač Parlamentui, o taip pat ir kitoms institucijoms, susidurti su tokiais faktais kaip, kas tai yra, ką mes norime sukurti, kadangi Europos Sąjungos pirmininko būsimas vaidmuo, arba Parlamento pirmininkas, Užsienio reikalų ministras, vyriausiasis įgaliotinis – visi priklausys nuo žmonių ir nuo bendradarbiavimo. Aš išdrįsiu pasakyti, pone pirmininke, kad ateityje visos šios keturios labai svarbios pareigos Europos Sąjungoje atsiras iš rinkimų. Aš galvoju, kad net dabar Lisabonos sutartis turėtų suteikti galimybę sujungti Komisijos pirmininko ir Sąjungos pirmininko vaidmenis. Tokia eiga sustiprintų Europos Sąjungą

  Bogdan Pęk (UEN). – (PL) Pone pirmininke, Europos integracija nėra pati savaime kažkas blogo; iš tikrųjų, visiškai priešingai. Jeigu ji būtų buvusi pravedama sąžiningai, vadovaujantis solidarumo ir autentiško demokratijos plėtojimo principais, ji galėjo būti priimta visuotinai. Tuo tarpu dvasia, kuri sklinda iš šio pastato ir iš Europos Sąjungos šiandien, yra viena iš universalių veidmainysčių. Negali būti jokių abejonių, kad šios tariamai Europos valstybės sukūrimas pagal sutartyje išdėstytus principus, labai apribos tikrą demokratiją, kuri veiksmingai taps demokratija tik pavadinime.

Pačiame Parlamente ribojamas politinės parlamento narių valios išreiškimo ir skelbimo demokratinis principas. Europos institucijos ir Europos biurokratija kalba apie pagrindinius įgaliojimus, o didžiausia valstybė negali delegalizuoti aiškiai fašistinę partiją, kuri ragina keisti Europos sienas.

Šiandien jūs kalbate apie bendrą energetikos politiką. Kodėl šiame parlamente nėra visuotinio pasipiktinimo vamzdynu, kurį Vokietija ir Rusija ketina pravesti Baltijos jūra neatsižvelgdama į Lenkija, Lietuvą ir Estiją, kad būtų suteikta galimybė Rusijai nutraukti energijos tiekimą į šias šalis? Štai kodėl mes netikime jūsų gerais ketinimais. Tikėjimas yra ateities pagrindas, kadangi šio statinio pagrindas gali būti tik tiesa.

  Ian Hudghton (Verts/ALE). – Pone Pirmininke, visiškai sutinku, kad Europos Sąjungoje, apimančioje 27 valstybes nares, reikia atnaujinti dabartines taisykles ir priemones, veikusias Sąjungoje, sudarytoje iš 15 ir mažiau narių. Taip pat sutinku, kad teigiama ir protinga yra didžioji Lisabonos sutarties turinio dalis, kurioje numatoma išplėsti šio Parlamento įgaliojimus ir paviešinti Tarybos sprendimų priėmimo procesą. Tačiau žvelgdamas atidžiau kaip Škotijos atstovas, noriu išreikšti rimtą susirūpinimą dėl kai kurių trūkumų, kuriuos pripažino ir Komisijos narė M. Wallström.

Pirma, stipriai įtvirtinama nauja nacionalinių parlamentų teisė kištis, bet tai, žinoma, netaikoma autonominiam Škotijos nacionaliniam Parlamentui ar kitoms neturinčioms valstybės tautoms.

Antra, sutarties procese neatkreiptas dėmesys į vienos buveinės Europos Parlamentui problemą, paliekant mus nepateisinamoje situacijoje, kai turime keliauti tarp Briuselio ir Strasbūro.

Trečia, negaliu palaikyti bendrosios žuvininkystės politikos (BŽP) įtraukimo kaip vienos iš vos keturių išskirtinių Sąjungos kompetencijų, išvardytų Sutartyje. Baiminuosi, kad tai galėtų rimtai trukdyti siekti radikalios reformos ir pakeitimų žvejybos valdyme ir išsaugotų pernelyg centralizuotą nesėkmę, kuria tapo BŽP. Tai ypač netinka tada, kai Taryba praėjusį gruodį žengė preliminarų žingsnį decentralizacijos link, pripažindama Škotijos specialiai įgyvendintas priemones ir šiais metais suteikė jai vietinės kontrolės pagrindus.

Mano partija pritarė referendumui dėl Konstitucijos. Ši Sutartis galbūt skiriasi nuo konstitucijos pagal teisinį statusą, bet jos turinys yra tokio pat pobūdžio. Todėl Škotijos nacionalinė partija (SNP) elgiasi nuosekliai, palaikydama referendumą dėl šios Sutarties. Mes nebijome viešų diskusijų apie Europą. Netgi priešingai, mūsų vizijoje pagrindinis dėmesys sutelkiamas kurti naujus santykius tarp Škotijos ir Europos Sąjungos. Noriu, kad Škotija prisijungtų prie Europos tautų šeimos ir atliktų konstruktyvų vaidmenį sprendimų priėmimo procese kaip valstybė narė, o ne kaip stebėtoja iš šono.

  Sylvia-Yvonne Kaufmann (GUE/NGL). – (DE) Pone Pirmininke, aš remiu Europos vienijimąsi, todėl, būdama kairiojo sparno narė, palaikau Lisabonos sutartį. Tačiau nesutinku, kad būtų labiau pabrėžti kariniai aspektai. Šiandien norėčiau priminti Parlamentui, kad Sutartimi pasiekta gilesnė Europos integracija buvo su įkarščiu svarstyta diskusijose su „euroskeptiškų“ ir ypač nacionalistinių pažiūrų žmonėmis. Dabar reikia apginti tai, ko buvo pasiekta, ir tikiuosi, kad dabar galės įsigalioti visapusė Europos Sąjungos reforma.

Lisabonos sutartis išsaugo daug patobulinimų iš ankstesnės konstitucijos. Ji ypač skatina Europos Sąjungą tapti žymiai demokratiškesne ir artimesne savo piliečiams. Sąjunga taip pat gali tapti labiau socialiai orientuota. Mano nuomone, Mastrichto sutarties neoliberalų cementas buvo pagaliau sudaužytas įtraukus tokias Sutarties sąlygas kaip visiško užimtumo tikslas, priėmus pagrindinį tvarios socialinės rinkos ekonomikos principą, horizontalią socialinę sąlygą, pagal kurią ateityje visi teisės aktai turės būti tikrinami, ar juose atsižvelgiama į socialinius tikslus, taip pat įtraukus naują Protokolą dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų.

Lisabonos sutartis siūlo galimybę išplėsti ekonominę ir pinigų sąjungą, pridedant socialinę sąjungą. Štai kodėl neoliberaliai laiko dvasiai neturi būti leidžiama dominuoti Europoje. Jos pagrindiniams rėmėjams neturi pavykti paversti Europos Sąjungą laisvosios prekybos zona be socialinio atsakingumo. Veržimasis sumažinti mokesčius ir darbo užmokesčio dempingas su jo baisiomis socialinėmis pasekmėmis turi būti nutrauktas, ir visose valstybėse narėse turi būti įvestas minimalus darbo užmokestis.

  Jens-Peter Bonde (IND/DEM). – Pone Pirmininke, vis dar siūlau butelį labai gero vyno tam, kas gali duoti man bent vieną įstatymo pavyzdį, kurį galima būti priimti su konstitucija, o ne su Lisabonos sutartimi. Mano nuomone, teisiniai įsipareigojimai yra identiški. Skiriasi tik pateikimas. N. Sarkozy minisutartis dabar bus maždaug 3000 puslapių vietoje atmestos Konstitucijos 560 puslapių.

Dauguma turi teisę patvirtinti Sutartį, bet jūs neturite teisės neduoti sutikimo atlikti normalų parlamentinį šios Lisabonos sutarties patikrinimą. Aš uždaviau daugiau kaip 700 rimtų klausimų dėl įvairių straipsnių interpretacijų. Jūs nežinote atsakymų. Jūs negalite paaiškinti, kodėl vertime į danų kalbą buvo pamiršta nauja „papildoma pilietybė“ arba šalių vyriausybių teisės siūlyti Komisijos narius panaikinimas.

Dauguma jūsų neskaitėte ir negalėjote perskaityti Sutarties, nes vis dar negavote viso Tarpvyriausybinės konferencijos svarstymų turinio suvestinės redakcijos. Jūs pritariate slaptumui vietoj aiškumo. Jūs pritariate parlamentinės demokratijos sumažinimui, užuot reikalavę išlaikyti šio Parlamento teisę atstovauti savo rinkėjams, atlikti patikrinimus mūsų rinkėjų vardu ir užduoti klausimus vykdomajai valdžiai pusės milijono mūsų atstovaujamų gyventojų vardu.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone Pirmininke, vėl ir vėl mums sakoma, kad dėl šios Lisabonos sutarties Europa pradės veikti. Mums sakoma, kad ši Sutartis veiks energingai. Būdamas kritiškas šios Sutarties atžvilgiu, galiu tiktai tikėtis dėl mūsų vaikų ir mūsų vaikų, kad tai tiesa, nes jei taip nėra, jei ši Sutartis mus veda į akligatvį, tai tik Dievas gali mus išgelbėti.

Vienas dalykas yra tikras – būtent tai, kad šiai Sutarčiai, kurią Europos Sąjungos valdantieji dabar stumia bet kokia kaina, teks bloga lemtis dėl paprastos priežasties, kad joje niekinama viskas, ką galima niekinti demokratinės politikos srityje. Nacionalinių parlamentų svarba, žinoma, sumenks. Plebiscitai Prancūzijoje ir Nyderlanduose buvo, žinoma, ramiai apversti žemyn galva. Labiausiai tikėtina, kad jei Airijoje bus nubalsuota prieš šią Sutartį, bus rasta būdų ir priemonių, kaip neįskaityti šio balsavimo. Aš esu prieš šią Sutartį, nes pasisakau už Europą!

  Timothy Kirkhope (PPE-DE). – Pone Pirmininke, šiame Lisabonos sutartį remiančiame pranešime aiškiai konstatuojama, kad ji yra esminis pagerinimas esamų sutarčių pagrindu, teigiama, kad būtų pageidautina Lisabonos sutartį ratifikuoti visoms valstybėms narėms iki šių metų pabaigos, ir tvirtinama, kad ji suteiks stabilią struktūrą, leisiančią ateityje toliau plėtoti Sąjungą.

Turiu pasakyti, kad kaip Britanijos konservatorius, deja, negaliu sutikti su visais šiais teiginiais, bet tai konstatuoju draugiškai, o ne laikydamasis radikalios ar nihilisto pozicijos, nes, atrodo, kad kiti jų laikosi. Nuo pradžių aiškiai tvirtinau, kad ši Sutartis ar Konstitucija šiuo metu nėra geriausias pažangos kelias Europai. Konservatoriai palaiko nepriklausomų valstybių Europą, kurioje jos glaudžiai bendradarbiautų, siekdamos įveikti globalizacijos, pasaulinio skurdo ir pasaulinio atšilimo iššūkius, kaip jau buvo kitų išdėstyta. Tai yra prioritetai, ir šias užduotis reikia atlikti bendradarbiaujant. Mano kolega, Jungtinės Karalystės šešėlinis užsienio reikalų ministras William Hague, diskusijų Londone metu pasakė: „Konservatoriai yra stipriausi tokios Europos Sąjungos gynėjai, kurioje tautos dirbtų išvien, stiprindamos mūsų ekonomikas, mūsų vartotojų perkamąją galią ir paversdamos mūsų bendrąsias vertybes efektyviu veiksmu, sprendžiant dideles problemas, su kuriomis šiandien susiduria mūsų pasaulis.“

Nemanau, kad, tai, ką turime priešais save, mums ypač padės sprendžiant šiuos iššūkius. Mūsų iškalbūs pranešėjai, cituojantys Šekspyrą, kad pateisintų savo skubėjimą, manau, taip pat turėtų įsidėmėti „Karaliaus Džono“ V veiksmo II sceną, kurioje prašytojas pasakė: „Pagal teisingą pasaulio veikimą leiskite man kreiptis į auditoriją“. Ką gi, galbūt Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas turėtų tai įsidėmėti ir tada leisti savo šalies piliečiams pasisakyti dėl šio neabejotinai gyvybiškai svarbaus klausimo.

  Magda Kósáné Kovács (PSE). – (HU) Dėkoju, pone Pirmininke. Richardo Corbetto ir Íñigo Méndezo de Vigo pranešimas yra puiki analizė, ir ateityje jis taps pirminiu dokumentu. Jis nusipelno pripažinimo ir dėkingumo.

Vengrija buvo pirmoji valstybė, ratifikavusi Reformų sutartį. Reikšminga tai, kad nepaprastai susiskaldę ir dažnai prieštaraujantys Vengrijos politikai didele balsų dauguma pritarė ratifikavimui. Buvo pasiekta vieningumo, nes reikėjo Reformų sutarties siekiant užpildyti spragą, atsiradusią tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių po prisijungimo; taip pat buvo pasiekta vieningumo, nes reikėjo sustiprinti vienybę Europos Sąjungos viduje ir padidinti jos institucijų ir jos veiksmų efektyvumą.

Tačiau mums Lisabonos sutartis nėra tiesiog sutartis, pateikianti atsakymą į plėtros užduotus klausimus. Mums ypač svarbios tokios demokratiją šiame sudėtingame interesų tinkle stiprinančios priemonės kaip Parlamento teisės aktų leidybos galių ir įgaliojimų atlikti patikrinimus išplėtimas arba Tarybos sprendimų priėmimo procedūrų pakeitimai. Esame įsitikinę, kad mažesnės, mažiau patyrusios, skurdesnės ir praeityje nukentėjusios valstybės turės iš to naudos.

Taikant paprastesnę sprendimų priėmimo struktūrą, galime tikėtis, kad interesai bus aiškiai atskleisti, ir politinių derybų procesai taps skaidresni. Mūsų ateitis bus sėkminga, jei bendradarbiausime, o bendradarbiavimo rezultatus ir naudą taip pat turi jausti Europos gyventojai. Juos turi taip pat jausti tie, kas – nesvarbu dėl kokios priežasties – tapo mažuma, tie, kuriuos istorija ir karai pavertė mažuma. Lisabonos sutartis suteikia jiems naują galimybę ir priemonę kovoti su nacionalizmo grėsme.

Lisabonos sutartis sukuria simbolinę arką su Lisabonos strategija, nes Pagrindinių teisių chartija į pagrindines žmogaus teises įtraukia socialines teises. Esame tikri, kad ji taip pat suartins Europos Sąjungos gyventojus. Dėkoju, pone Pirmininke.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). – (FI) Pone Pirmininke, svarbu, kad bendradarbiavimas Europos lygiu vis plėstųsi. Laimei, turėsime naujų sutarčių, taigi diskusijose galima imtis esminių klausimų.

Noriu paminėti tris dalykus. Pirma, jei įsigalios naujoji sutartis, įspūdingai padidės Europos Parlamento teisės aktų leidybos galios. Atsiras 40 naujų politikos veiklos sričių. Tai reiškia, kad mūsų Parlamento narių darbo krūvis žymiai padidės. Todėl Parlamento darbas turės būti reorganizuotas, kad galėtume dirbti efektyviai, demokratiškai ir atvirai. Ateityje Parlamentas nebebus diskutuojanti bendruomenė, bet labai svarbi teisės aktų leidybos institucija, daranti įtaką europiečių gyvenimams. Tam reikės atskaitingo Parlamento; todėl Parlamento nariai turės būti pasiruošę susipažinti su įvairaus pobūdžio problemomis, o ne, pavyzdžiui, vien klausytis vieno ar dviejų lobistų.

Toliau noriu pakalbėti apie užsienio politiką. Dabar pats laikas mums pagalvoti apie naujo pirmininko, vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos pirmininko įgaliojimus ir kompetenciją užsienio politikos reikaluose. Priešingu atveju kils problemų. Priešingu atveju išorės pasaulyje niekas nežinos, su kuo užmegzti ryšį. Visi žinome, kad užkulisiuose vyksta įnirtingas ginčas dėl šių galių santykių, bet tai galėtų būti atviros diskusijos. Be to, šios diskusijos dėl skirtingų veikėjų galių yra, mano nuomone, daug svarbesnės nei diskusija dėl personalo. Tai išties svarbu.

Pabaigoje noriu pasakyti dar vieną dalyką apie užsienio politiką. Žinoma, ji lieka tarpvyriausybinio pobūdžio, bet norime, kad Europos Sąjunga sugebėtų kalbėti vienu, vieningu balsu; ir tam neabejotinai reikia iš tikrųjų pakeisti valstybių narių požiūrį. Europos Sąjungos klimato kaitos komitetas ką tik apsilankė Indijoje, ir mes sužinojome, kad ten žmonės menkai žino apie Europos Sąjungą, o jos reikšmė indams yra labai maža. Bet jie tikrai teikia daug reikšmės prezidento N. Sarkozy ar ministro pirmininko G. Browno apsilankymams jų šalyje. Be to, kai Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai lanko išorės šalis, jų darbotvarkė apima vien nacionalinius klausimus. Jei paminimi Europos Sąjungos klausimai, tai yra tik mažas nukrypimas, nieko daugiau. Jei tai tęsis, mums neabejotinai teks ilgai laukti, kol Europos Sąjunga taps stipriu užsienio politikos veikėju.

  Roberts Zīle (UEN). – (LV) Dėkoju, pone Pirmininke. Galbūt tiems, kas siekė Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo, Lisabonos sutartis nėra didelis pasiekimas, bet neabejotina, kad jos nelaiko savo pasiekimu ir euroskeptikai, nebenorėję matyti jokių naujų Europos Sąjungos sutarčių. Vadinasi, tai yra klasikinis politinis kompromisas, ir kaip toks jis taip pat turėtų būti ratifikuotas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Europos Parlamentas tikrai išplėtė atsakomybės sritis pagal Lisabonos sutartį, ir tai mums suteikia naujų pareigų. Taip pat Europos institucijos, kaip visuma, turi rodyti Europos piliečiams, kad ekonomiškai jautriose srityse jos sugeba parodyti tikrą Europos solidarumą, ir kad mūsų naujas energetinio solidarumo susitarimas nesibaigtų taip, kaip laisvosios rinkos principo įvedimas Europos teritorijoje per Paslaugų direktyvą. Kadangi daug kas priklauso nuo mūsų, labai tikiuosi, kad visų valstybių narių atstovai tiek Parlamente, tiek kitose Europos institucijose supras, kaip gyvybiškai svarbu tai parodyti Europos piliečiams. Dėkoju.

PIRMININKAUJA: G. ONESTA
Pirmininko pavaduotojas

  Esko Seppänen (GUE/NGL). – (FI) Pone Pirmininke, Komisijos nary, Vengrijos parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį prieš oficialiai ją išsiunčiant. Todėl jis nežinojo, kam pritaria. Šiam klausimui spręsti Europos Parlamentas neturi teisinės kompetencijos. Mes tapome pajuokos objektu, kadangi neturime jokios konsoliduotos sutarties versijos, kuria galėtume remtis diskusijose. Jos neturint, tiesiog neįmanoma skaityti sutarties nei mums, nei ES piliečiams.

Mūsų frakcija nepritaria sutarčiai. ES bus sukarinta ir taps karine sąjunga. Jos nedomins socialistinė Europa ir ji neprisidės prie idealios demokratijos kūrimo. Pagal sutartį, valstybės narės įsipareigos didinti savo karinius išteklius karo veiksmams už jų teritorijų ribų ir buvusiose kolonijose.

ES karinės operacijos bus vykdomos neturint JT įgaliojimų, t. y. tarptautinės teisės požiūriu jos bus vykdomos neteisėtai. Europos konvencijos susitikime nebuvo nuorodos dėl privalomų JT įgaliojimų. Tam kelią užkirto ES NATO valstybės, kurioms dalyvavimas neteisėtuose karuose, pvz., Irake, jokia naujiena. ES taip pat naudoja NATO reikalavimus atitinkančias karines pajėgas taikai užtikrinti, t. y. kariauti kitose valstybėse. Tais pačiais ginklais naudojasi ir NATO greitojo reagavimo pajėgos. Lisabonos sutartis visiškai atitinka NATO reikalavimus ir padės ES tapti tokiai kaip NATO.

Nėra aišku, ką reiškia ES kolektyvinės ir karinės priemonės. Kai valstybės narės skiria visus savo turimus išteklius padėti kitoms valstybėms narėms, šie ištekliai taip pat gali būti ir karinio pobūdžio. Jei taip įvyks ir tokios priemonės bus įgyvendintos, tada ES taip pat taps karine sąjunga.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Pone Pirmininke, prieštarauju, kad pranešimas dėl Lisabonos sutarties būtų šiuose rūmuose užbaigtas paskubomis, nepateikus šios sutarties valstybėms narėms aiškia, suprantama forma.

Pakeitimai mums buvo pateikti visiškai nesuprantama forma. Ar turime balsuoti šiuose rūmuose už pakeitimus, atliktus kituose pranešimuose, nematę dokumento? Ar turėtume priimti šį pranešimą remdamiesi vien pasitikėjimu? Esame teisės aktų leidėjai ir ne tokiam darbui Strasbūre mus išrinko mūsų rinkėjai..

Esu iš Airijos. Pas mus vyksta referendumas. Kadangi naujienos plinta, sulaukiu prašymų dėl sutarties kiekvieną dieną. Kai sakau žmonėms, kad nėra suprantamos sutarties versijos, jie tuo netiki. O kai jiems sakau, kad toks yra Tarpvyriausybinės konferencijos nutarimas, jie pyksta.

Neabejoju, kad dar blogiau jaučiasi kiti susierzinę Europos žmonės, kuriems nebuvo suteikta galimybė balsuoti referendume. Galiu tik įsivaizduoti, kokia bus žmonių reakcija sužinojus, kad jų išrinkti Europos Parlamento nariai pritarė šiam pranešimui dėl sutarties, net jos neskaitę.

Išduosiu jums paslaptį. Mūsų piliečiai yra protingi, sumanūs ir puikiai sugeba atlikti savo demokratinį vaidmenį valdant šalį. Tai, ką šiandien mes darome čia ir šiame Lisabonos procese, yra mūsų piliečių išdavystė, tų pačių piliečių, kurių bendradarbiavimo ir sunkaus darbo mums prireiks remiant Europos projektą.

Įspėju, kad nenustebtumėte, jei vieną dieną šie ilgai kenčiantys piliečiai atsisakys bendradarbiauti.

  Ashley Mote (NI). – Pone Pirmininke, norėčiau paklausti, kodėl Lisabonos sutartis yra tokia nepasiekiama, jeigu ji tokia gera. Ar taip yra todėl, kad valstybės narės iš teorinių ES šeimininkių tapo jos tarnaitėmis? Ar todėl, kad ji kuria teisę, o ne teisės aktų leidybos sistemą? Ar todėl, kad ji nenumato jokios kontrolės ar atsvaros teisės aktų leidėjams ateityje? O gal todėl, kad ji sustiprina atkakliai įsikibusios savo postų biurokratijos galias?

Kaip ir ankstesnioji sutartis, ši sutartis suteikia ES nuolatinę teisę pasinaudoti didesnėmis galiomis be jokių išankstinių susitarimų. Toks valdžios panaudojimas kelia pasipiktinimą. Šis nedemokratiškas galių suteikimas yra neteisėtas Jungtinėje Karalystėje, kadangi joks šios valstybės parlamentas negali nustatyti įpareigojimų savo įpėdiniams. M. Wallström yra pasakiusi, kad buvo atsisakyta žodžio „konstitucija“ siekiant išvengti nesusipratimų su Didžiosios Britanijos piliečiais. Tikra tiesa. Turėtume pasitraukti iš Europos Sąjungos, kartu pasiimdami savo skiriamus 2 mln. EUR valandą, ir visiems dėl to būtų geriau.

  Elmar Brok (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, ponia pirmininko pavaduotoja, einantis Tarybos pirmininko pareigas, man nebesuprantami Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos (Independence Party) ir kitų partijų atstovų pasisakymai. Buvau mokoma, kad parlamentinės demokratijos Vestminsterio sistema suteikia visišką demokratinį įteisinimą. Štai kas vyksta čia. Mus išrinko rinkėjai ir mes priimsime sprendimą, kaip ir mūsų kolegos nacionaliniuose parlamentuose. Tam mes turime demokratinius įgaliojimus. Kalbant populistiškai, čia vyksta parlamentinės demokratijos galių naikinimas ir jūs turėsite prisiimti atsakomybę už tai.

(Plojimai)

Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, dėl kurio esu dėkingas ponui R. Corbettui ir ponui I. Méndezui de Vigo. Aišku, kad ši sutartis užpildo demokratijos spragą Europos Sąjungoje. Suteikiamos visiškos bendro sprendimo teisės Europos Parlamentui, jis renka Komisijos pirmininką, nustato įpareigojimus, kad tarptautines sutartis privalo ratifikuoti Europos Parlamentas, didina nacionalinių parlamentų galias. Visko nevardysiu. Tai, kas dabar vyksta Europos Sąjungoje, yra unikalu. Dabar mes, kitaip nei anksčiau, klausimus dėl mūsų žmonių ir tarp jų atsiradusių interesų, kurių visada bus, sprendžiame ne tankais ir ginklais, o diskusijomis ir demokratiniu balsavimu..

Tai didžiulis skirtumas lyginant su tuo, kas iki šiol buvo Europos istorijoje remiantis valstybių ir žmonių grupių lygybe. Turime keisti kryptį. 60 metų buvo sėkmingi Vakarų Europai, o 1990 m. Europai vėl susivienijus didelė Europos dalis pasidalijo šia sėkme. Dabar mes norime tai sustiprinti. Todėl šis vidinės taikos procesas suteiks mums geresnę galimybę priimti sprendimus pagal šią Sutartį, kad galėtume priimti šio pasaulio iššūkius ateityje ir įveiktume energijos saugumo, išorės saugumo politikos, terorizmo ir daugybę kitų problemų. Toks mūsų atsakymas tiems iššūkiams. I. Méndez de Vigo citavo Paulą Valéry. Norėčiau dar kartą pacituoti jo žodžius: „Arba Europa susivienys, arba ji taps papildoma Azijos žemyno dalimi“. Čia visa esmė. Ar Europa turi galimybę išlikti, valstybėms veikiant kartu, sujungiant pajėgas ir suteikiant joms demokratinius įgaliojimus ir patarimus? O gal mes nustosime egzistuoti pasaulyje kaip europiečiai?

(Plojimai)

  Enrique Barón Crespo (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, einantis Tarybos pirmininko pareigas, Komisijos pavaduotojau, ponios ir ponai, norėčiau pasveikinti mano kolegas R. Corbettą ir I. Méndezą de Vigo su pranešimu, kadangi šis pranešimas dera su Europos Parlamento veikla nuo pat pradžių.

Esu įsitikinęs, kad pirmininkai Robert Schuman ir Paul-Henri Spaak arba Konrad Adenauer būtų pasirašę Lisabonos sutartį, kadangi ji, kas buvo pabrėžta, remiasi Spinelli sutartimi, kuri 1980 m. viduryje įkvėpė darbams, dėl kurių ,vykstant atviram ES konstituciniam procesui, atsirado Sutartis dėl Konstitucijos Europai, o vėliau Lisabonos sutartis. Dėl to manau, kad pranešimas gina ir išdėsto pažangą, kuri buvo padaryta. Tačiau nepaisant to, šis pranešimas yra troškimo sustiprinti Europos Sąjungą kaip politinę ir demokratinę sąjungą, dalis.

Norėčiau pastebėti dėl pamokų, kurias turime išmokti, ir ypač dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo. Girdžiu nemažai pasisakymų dėl referendumų iš asmenų, kurie yra prieš mūsų judėjimą į priekį. Aš dalyvavau referendume, organizuotame mano šalyje, ir mes laimėjome. Turime išmokti vieną pamoką, kad mūsų sprendimui negali prieštarauti ar jį padaryti savo įkaitu nedidelės mažumos priimtas sprendimas.

Turime galvoti kaip demokratai, kaip visiems kartu ratifikuoti tai, ko trokštame. Nėra priimtina būti priklausomiems nuo to, ką gali padaryti nedidelė mažuma. Manau, kad ši pamoka yra labai svarbi ateičiai.

Pone Pirmininke, norėčiau užbaigti savo pasisakymą vienu pastebėjimu: Europos Pralamentas visada buvo ir bus Europos priešakyje. Tai reiškia, kad dabar turime pradėti dirbti, kad galėtume priimti daug politinių sprendimų iki kitų rinkimų. Tikrovė yra ta, kad ši sutartis turi įsigalioti 2009 m. sausio 1 d. Demokratijos, bendrų sprendimų, Europos Parlamento paskyrimo ir priėmimo atžvilgiu dar daug ką reikia padaryti.

(Plojimai)

  Marian Harkin (ALDE). – Pone Pirmininke, būdama viena iš 13 šių Rūmų narių, kurie turi galimybę dalyvauti referendume dėl Lisabonos sutarties, esu laiminga galėdama ją palaikyti. Sutartis, kaip ir kiekvienas kitas dokumentas, nėra tobula, kaip pasakė Komisijos narė M. Wallström. Tai kompromisas, bet teisinga linkme.

Dėl laiko trūkumo noriu pateikti savo pastabas tik dėl vieno klausimo. Sutartis išsaugo subsidiarumo principą. Pagal šį principą mes priimame sprendimus, kurie yra tinkamiausi.

Airijoje vienas iš balsuojančiųjų prieš sutartį argumentų yra tas, kad Lisabonos sutartis yra pati save keičianti sutartis. Tačiau 48 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatoma, kad bet kokie Sutarties pakeitimai įsigalioja tik po to, kai jie ratifikuojami visų valstybių pagal tose valstybėse nustatytus atitinkamus konstitucinius reikalavimus. Tokia yra subsidiarumo esmė.

Mane kartais stebina, kad vykstant diskusijoms šiuose rūmuose – nors neturėčiau dėl to stebėtis – daugiausia ir garsiausiai šaukia apie valstybių narių suverenumą tie, kurie siekia pakenkti valstybių narių suverenumui, valdingu balsu pamokslaudami valstybėms narėms apie poreikį rengti referendumą, kai nacionaliniai teisės aktai, tai yra suverenumas ir subsidiarumas, numato kitaip. Lisabonos sutartis palaiko valstybių narių suverenią teisę priimti tokius sprendimus, ir tai yra viena iš daugelio priežasčių, dėl ko aš palaikau šią sutartį.

  Konrad Szymański (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, Lisabonos sutartis buvo sunkiai visų dalyvavusių šalių pasiektas kompromisas, todėl esu nustebęs, skaitydamas šio pranešimo žodžius, kurie tėra pasiruošimas kampanijoms dėl ES konstitucionalizavimo.

Vietoj to norėčiau pasiūlyti, kad susitaikytume su tuo, jog nebėra simbolinių atributų, su kompromisais Tarybos balsavimo sistemoje ar su sutikimo ar nesutikimo dalyvauti išlygomis. Taip pat siūlyčiau susitaikyti su tuo, kad Konvento metodas sukūrė problemų ES. Šias problemas turime spręsti tradicinėmis vyriausybių derybomis.

ES nereikia nuolatinių institucijų diskusijų. Sąjungai reikia politinės valios ir bendrų bei naudingų tikslų įgyvendinimo.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Ponai ir ponios, malonu stebėti, kaip Europos Parlamentas vykdo aktyvią priežiūrą ir imasi iniciatyvos Lisabonos sutarties ratifikavimo procese. Esu patenkinta, kad turėjau galimybę dalyvauti Europos Konvencijoje ir 18 mėnesių dirbti kuriant Sutarties dėl Konstitucijos Europoje projektą, nors jis ir patyrė nesėkmę. Vėliau sekusi Lisabonos sutartis – tai pasiektas politinis kompromisas ir geras harmoningas dokumentas.

Be kitų svarbių reformų, šis dokumentas taip pat išplečia sritis, kuriose gali būti taikoma bendro sprendimo procedūra. Mums, dirbantiems Europos Parlamente, tai reiškia, kad šie rūmai turės daugiau galių nei kada nors anksčiau nuo jų įkūrimo. Pritariu tam, ir tai yra 21-ojo amžiaus Europos modernios ir demokratiškos politikos įrodymas. Kartu šis dokumentas suteikia daugiau lankstumo Europos Sąjungai, kurią šiuo metu sudaro 27 valstybės narės. Atitinkamai matome išaugusį nacionalinių parlamentų dalyvavimą rengiant dokumentus Europos Sąjungoje. Šiame kontekste aš norėčiau išreikšti savo apgailestavimus dėl padėties Slovakijoje. Ten nekilo jokių problemų ratifikuojant Sutartį dėl Konstitucijos Europai, tačiau dabartinis ratifikavimas dėl politinių žaidimų kelia problemų. Tikiu, kad Slovakijos politikai suvoks šio dokumento reikalingumą ir ratifikuoti sutartį nebus jokių kliūčių.

Leiskite man tarti dar vieną sakinį. Pone Pirmininke, šiame parlamente vykstančios diskusijos pabrėžia skirtumus, kaip juos supranta Europos Vadovų Taryba ir Europos Parlamentas. Tai rodo, kad šioje srityje tikriausiai nėra labai gero bendravimo, kadangi buvo kilę abejonių dėl Lisabonos sutartį pasirašiusių. ministrų pirmininkų. Tai gana rimtas dalykas.

  Alexander Stubb (PPE-DE). – Pone Pirmininke, prieš aptardamas tris norimus aptarti dalykus, norėčiau pradėti diskusiją apie tai, ką kalbėjo Nigel Farage iš Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos (JKNP). Jis paminėjo žodį „viščiukas“. Greičiausiai turėtume tikėtis, kad kažkas vyks balsuojant Norėčiau pasakyti, kad balsuojant apie jus sprendžiama pagal apsirengimą. Pažiūrėsime, kaip atrodys JKNP.

Noriu aptarti tris dalykus. Pirmasis būtų tai, kad Europos Sąjungoje nuolatos vyksta kaita. Mes buvome čia ir svarstėme panašų pranešimą prieš dvejus metus, ir tikrai norėčiau pasveikinti pranešėjus Richardą Corbettą ir Íñigo Méndezą de Vigo už puikiai atliktą darbą. Tai, kas įvyko 2005 m., buvo nesėkmė. Nuo tada krizė buvo mažinama. Tai yra tikroji Europa. Privalome spręsti problemas. Mums pavyko išspręsti sutarties problemą ir tikėkime, kad taip bus ir toliau.

Mano antroji pastaba yra dėl šios sutarties, nes manau, kad tai yra puikiai patobulinta Nicos sutartis. Ji tapo daug veiksmingesnė: numatoma daugiau atvejų, kai baluojama kvalifikuota dauguma, įgyjame juridinio asmens statusą, turime daugiau galimybių išorės santykių bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Tai taip pat yra demokratijos pažanga. Išauga Europos Parlamento galios, Pagrindinių teisių chartija tampa sudėtine sutarties dalimi, nacionaliniams parlamentams suteikiama daugiau galių. Todėl daugeliu atvejų tai yra puikus Nicos sutarties patobulinimas.

Trečias ir paskutinis mano pastebėjimas tas, kad dabar laikas judėti į priekį. Sveikinu tas penkias šalis, kurios jau ratifikavo sutartį. Kuo greičiau mes ją ratifikuosime, tuo geriau bus mums visiems, nes laikas judėti į priekį, skirti dėmesį realiam verslui, teisės aktų leidybai, priimti protingus sprendimus Europos lygmeniu. Tai darydami, privalome neužmiršti, kad turime viziją – suvienytos Europos viziją, kadangi Europos Sąjunga yra vienintelė organizacija, davusi mums keturis dalykus. Šie keturi dalykai yra taika, klestėjimas, stabilumas ir saugumas.

  Bernard Poignant (PSE). – (FR) Pone Pirmininke, sutartys yra kaip gimdymai: vienais atvejais prireikia epidūrinio nuskausminimo, kitais – Cezario pjūvio. Ši sutartis patenka į antrąją kategoriją ir jūs pamatysite, kad ji augs tarsi nuostabus kūdikis.

Praeityje du kartus buvo mėginta svarstyti šią sutartį. Ji netobula ir neišsami, tačiau tai geriau negu nieko. Jai puikiai sekasi vienyti žemyną, o šis procesas prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 d. Taip ji užbaigia Antrąjį pasaulinį karą. Aišku, yra kaltinančių, kad sutartis kuria liberalią Europą. Ji tikrai galėjo būti totalitarinė! Tikiuosi, kad ši sutartis žymi ne vieno laikotarpio pabaigą, o kito pradžią.

Laukiu, kol sužinosime, kas taps Europos prezidentu –visas pasaulis stebės, kas juo bus išrinktas. Šis asmuo sukurs instituciją. Jau dabar noriu pasakyti tam asmeniui: „Nesėdėkite savo kabinete. Keliaukite po Europą, ne tik po sostines, bet ir po visą Europos regioną“. Norėčiau jam pasakyti: „Keliaukite po pasaulį. Vykite tenai, kur nekreipiama dėmesio į laisves, kur ribojamos žmogaus teisės, kur vis dar vyksta karas ir konfliktai. Parodykite, kad Europa turi savo vardą, veidą, adresą ir telefono numerį“. Manau, kad šiam žmogui, vyrui ar moteriai, bus skirtas lemiamas vaidmuo. Pamatysime, ką galima padaryti einant šias pareiga.

Susitiksime bus 2014 m. birželio mėn., praėjus penkeriems metams. Arba Sutartis bus buvusi gera patirtis, ji bus veiksminga ir piliečiai ją priims, arba Europa bus pakenkta. Štai kodėl ateinanti Europos Parlamento kadencija tikriausiai bus lemiama, kiek tai bus susiję su piliečių įsipareigojimais Europai.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE). – (RO) Ponios ir ponai, norėčiau pasveikinti pranešėjus. Iš tikrųjų tai labai geras pranešimas.

Nepaisant to, kad atsisakome Sąjungos simbolių, ir visų kompromisų, priimtų liepos mėn. Europos Vadovų Taryboje ir tarpvyriausybinėje konferencijoje, Lisabonos reformos sutartis išsaugo daugumą svarbių naujovių iš ankstesnės konstitucinės sutarties, o tai didžiulis žingsnis į priekį pertvarkant Europos Sąjungą. Labiausiai džiaugiuosi, kad išaugo Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų vaidmuo priimant sprendimus Europos Sąjungoje.

Mano šalis, Rumunija, buvo viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių sutartį didžiule parlamento narių balsų dauguma. Mano nuomone, pranešime esanti išvada Nr. 10 yra viena svarbiausių pranešimo išvadų. Net jei sutartis beveik visose valstybėse narėse, išskyrus vieną, bus ratifikuota nacionalinių parlamentų, manau, kad svarbu apie tai pranešti Europos Sąjungos valstybių piliečiams, kad vyktų sėkmingos institucinės reformos.

Europos institucijų pareiga informuoti piliečius dėl šios sutarties. Kiekvieno mūsų, kaip Europos Parlamento narių, pareiga vykti į savo šalis ir išaiškinti piliečiams, kuriems atstovaujame, apie Lisabonos sutarties pranašumus kuriant Europos ateitį.

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, po dvejų metų diskusijų dėl prieštaringos sutarties, kuri buvo atmesta Prancūzijoje ir Olandijoje, mums pavyko pasiekti kompromisą ir susitarti dėl sutarties, kuri turi išgelbėti Europos žmones. Yra tik viena problema. Visi pritarėme, o kai kurie iš mūsų jau ir priėmė sutarties tekstą, kuris neturi konsoliduotos versijos. Tai pripažino pranešėjai Parlamento svarstymui pateikto dokumento 9 dalyje.

Kol kas Lisabonos sutartis tėra sutarčių pakeitimo sąrašas. Net Parlamento nariai nėra matę konsoliduoto teksto, nekalbant jau apie valstybių narių piliečius. Ar taip turėtų atrodyti išgarsintas draugiškų santykių atkūrimas tarp ES ir jos piliečių, kurie ne tik neturi teisės į referendumą, bet ir susipažinti su sutarties tekstu, be galimybės diskutuoti dėl šios sutarties? Ar tai buvo tik techniniai svarstymai, o gal šio genialaus darbo autoriai vėl bando kažką paslėpti?

Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Lisabonos sutarties ratifikavimo istorija rodo, kad ES vadovai niekina Europos žmones ir demokratinę tvarką. Štai dėl ko šis pranešimas turi būti atmestas.

  Reinhard Rack (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Eurobarometras visada rodo, kad apie 30 % Europos piliečių yra euroskeptikai ir nepatenkinti. Šie 30 % yra labai įdomūs. Jie ypač patrauklūs protesto grupėms ir kitiems asmenims, kurie neturi savo politinės krypties, bet nori tos 30 % dalies. Tai ypač traukia asmenis, neturinčius aiškios politinės krypties, pagal kurią jie galėtų būti atpažįstami. Euroskepticizmas – tai skydas, už kurio galima pasislėpti. Šie 30 % taip pat traukia tuos, kurių niekada nepriims kiti.

Euroskepticizmas yra labai naudingas kaip ksenofobų kaukė. Manoma, kad priimtina būti skeptišku, bent jau šių 30 % akyse. Dėl to turėtume atsižvelgti į prašymą dėl referendumų. Jiems nereikia daugiau demokratijos, jiems rūpi šių 30 % protestuojančiųjų potencialas, ir jie naudoja juos savo tikslams pasiekti.

Tie patys 30 % euroskeptikų traukia ir kitos pusės dėmesį. Jie sudaro rinkos potencialą tam tikroms visuomenės informavimo priemonėms. ES protestai visus domina – apie tai skaitome kiekvieną dieną laikraščių antraštėse. Mano šalyje, Austrijoje, tereikia pažvelgti į laikraščių antraštes, kad suprastum, apie ką yra straipsnis. Tai nesusiję su vadinamąja išdavyste ar ES „teatru“. Jos skirtos užtikrinti, kad šie 30 % ir toliau kasdien pirktų laikraštį.

Kas galėtų būti prieš nacionalinį referendumą? Niekas negalėtų, ir jie turėtų būti rengiami kuo dažniau ir dėl kuo daugiau temų, bet taip dar nėra. Iš tikrųjų protestas reikalingas tik laikraščio siekiams dominuoti rinkoje, tai neturi nieko bendra su demokratijos siekiais. Turiu apie tai pasakyti tokią dieną kaip ši.

(Plojimai)

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, norėčiau pasveikinti savo kolegas su puikiu pranešimui ir pranešti jums šiandien tris naujienas: dvi geras ir vieną blogą. Pirma gera naujiena ta, kad Lenkija ratifikuoja Lisabonos sutartį. Vakar Lenkijos vyriausybė priėmė įstatymo projektą dėl sutarties ratifikavimo ir vasario 27 d. Lenkijos Sejm ir Senatas svarstys šį įstatymą. Norėčiau pažymėti, kad sutartį remia didžioji Parlamento dauguma.

Kita gera naujiena, kad Lenkijos žmonės labai palaiko Europos projektą. Pagal naujausius tyrimus, daugiau nei 83 % lenkų patenkinti naryste ES. Esant tokiai didelei paramai, referendumas mano šalyje nėra reikalingas. Nepamirškite, kad mano kolegos Parlamento nariai, prašantys šiuose rūmuose referendumo, kalba tik už save.

Trečia naujiena yra bloga. Deja, Lenkija taiko apribojimus dėl Pagrindinių teisių chartijos, todėl, išskyrus Jungtinės Karalystės piliečius, lenkai bus vieninteliai europiečiai, kurie nepasinaudos jos pranašumais. Todėl kreipiuosi į Tarybą ir į ES pirmininkaujančią Slovėniją, kad būtų parengta paprastesnė tvarka dėl sutikimo dalyvauti susitarime, kuris leistų Lenkijai ir galbūt Didžiajai Britanijai ateityje prisijungti prie Pagrindinių teisių chartijos.

  Roger Helmer (NI). – Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau atsakyti mūsų geram kolegai E. Barónui Crespo, kuris sako, kad mes neturėtume leisti nedidelei mažumai užkirsti kelią Europos projektui.

Mano šalyje viešosios nuomonės apklausų rezultatai rodo, kad apie 75 % Didžiosios Britanijos žmonių nori referendumo ir dvi trečiosios iš jų balsuotų „ne“. Jei E. Barón Crespo mano, kad tai nedidelė mažuma, galiu pasakyti tik tiek, kad mano nuomonė šiuo klausimu kitokia.

Kaip nurodė keli kolegos, mes iš tikrųjų balsuojame už kažką, ko nesame skaitę. Mes neturime konsoliduoto teksto. Tai visiška gėda!

Kitoje šio Parlamento pusėje yra daugybė sakančių mums, kad tai yra gerai. Daug kartų girdėjau, kad tai yra gerai. Jei tai iš tikrųjų taip gerai, kodėl neinate į gatves ir neįrodote to žmonėms referendume? Kodėl bėgate išsigandę?

Šiandien Europos projekte atsisakoma bet kokių pretenzijų dėl demokratinio teisėtumo. Dabar mes balsuosime už dokumentą, kuris yra konstitucija pakeistu pavadinimu ir kuris rodo didelę panieką Europos piliečiams ir demokratinėms vertybėms. 2005 m. Prancūzijos ir Olandijos rinkėjai ryžtingai atmetė konstituciją.

Esu nustebintas begėdiško Europos vadovų įžūlumo, nes jie, nors ir pakeitė įvaizdį, dabar vėl ignoruoja visuomenės nuomonę. Dauguma prancūzų ir olandų EP narių palaikys šį pranešimą. Nežinau, kaip jie susitiks su savo rinkėjais, ir ar galės ramiai miegoti naktimis.

JK leiboristų vyriausybė sulaužė savo oficialų pažadą surengti referendumą, nors viešosios nuomonės apklausos, kampanijos grupių atliktos paštu, parodė, kad daugiau nei 80 % balsavo už referendumą.

Prieš visuomenės valią jėga primesdami šią priemonę, jūs griaunate Europos, kurią kuriate, pagrindus. Privalome paklausyti žmonių. Jie reikalauja referendumo.

  Jens-Peter Bonde (IND/DEM). – Pone Pirmininke, R. Corbett jau 10 kartų rodė vadinamąjį „konsoliduotą“ sutarties variantą. Šis variantas nėra konsoliduotas taip, kad dėl jo būtų galima nuspręsti, kadangi tekstas pateiktas taip, lyg mes jau būtume pritarę Lisabonos sutarčiai. Konsoliduotas variantas yra redaguotas dokumentas, kuriame naujas tekstas pateikiamas paryškintu šriftu, o tekstas, kurio bus atsisakyta, pateikiamas kursyvu. Tai suteikia galimybę tinkamai apsvarstyti tekstą.

Komisijos narė M. Wallström pažadėjo, kad mes gausime tokį variantą ...

(Pirmininkas nutraukia kalbėtoją)

  Rihards Pīks (PPE-DE). – (LV) Pone Pirmininke, Komisijos pirmininko pavaduotojau, einantysis Tarybos pirmininko pareigas, šiandien iš kelių kolegų narių pasisakymų supratau, kad Biblijoje parašyta tikra tiesa: kritikuoti ir menkinti lengva, bet pastatyti namą ar sukurti šventyklą – tai ilga ir sudėtinga užduotis. Kritikams norėčiau priminti, kad šios sutarties pagrindą sudarančios Lisabonos sutartis ir Sutartis dėl Konstitucijos Europai buvo sukurtos demokratiniame forume, kuriam Europos istorijoje buvo atstovauta itin aktyviai, dalyvaujant nevyriausybinėms organizacijoms ir žiniasklaidai. Todėl norėčiau pasveikinti savo kolegas I. Méndezą de Vigo ir R. Corbettą su parengtu pranešimu, už kurį mes dabar balsuosime. Iš tikrųjų šis pranešimas yra labai gera sutarties santrauka, ir J. P. Bonde teisus sakydamas, kad šiuo metu konsoliduotas variantas prieinamas tik anglų kalba. Todėl norėčiau pasiūlyti, kad šis dokumentas būtų išleistas kaip brošiūra, kaip labai gera santrauka, kadangi nė vienas mūsų nėra skaitęs viso sutarties teksto. Kalbant apie sutartyje išdėstytas pozicijas, buvo pasakyta daug gerų dalykų, bet ir daug kritikos. Manau, kad labai gerai, jog buvo parengta bendra užsienio ir saugumo politika ir poreikis sukurti bendrą energetikos politiką. Tačiau gaila, kad nėra sukurta naujų dokumentų šioms politikos sritims vykdyti. Nei Komisija, nei Parlamentas nepateikė tokių dokumentų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mūsų laukia daug darbų – įdiegti šias politikas ir jas įgyvendinti. Pusė darbo jau atlikta – sukurtas pagrindas, o likusią darbo dalį dar turime padaryti. Linkiu mums visiems sėkmės. Dėkoju.

  Adrian Severin (PSE). – Pone Pirmininke, buvo paminėti Lisabonos sutarties pranašumai ir pažanga kuriant tikrą piliečių Sąjungą. Tai pat buvo pabrėžtas poreikis skubiai ratifikuoti sutartį. Leiskite man išreikšti susirūpinimą dėl dviejų dalykų.

Pirmiausia globalizuota rinka, organizuotas nusikalstamumas, skurdas ir imigrantų bangos kiekvieną dieną mums primena, kokia yra tikrovė. Susijungus automobilių, kompiuterių, aviacijos ir plieno pramonės bendrovėms, kuriasi naujos ar atnaujintos globalios galios. Nepaisant to, Europa išlieka pasidalijusi. Vykstantis Kosovo pasidalijimas, kai kurių vaizduojamas kaip kova tarp tų, kurie laikosi įstatymų, ir realistų, yra naujausias ir labiausiai gąsdinantis pavyzdys, patvirtinantis, kad taika ir teisė Europoje dar nėra apsaugotos.

Šiame fone manija dalyvauti ar nedalyvauti susitarimuose nėra būdas apsaugoti nacionalinį suverenumą prieš vadinamąjį Europos imperializmą, bet būdas pasmerkti kiekvieną mūsų valstybę narę uždarumui ir galiausiai – nesaugumui.

Kitas mano susirūpinimas būtų dėl to, kad Sutartyje atsisakyta nuorodų į simbolius, bijant, kad Europos simboliai gali užgožti nacionalinius simbolius. Kita vertus, demokratinio piliečių dalyvavimo nacionaliniame gyvenime stoka kiekvieną dieną patvirtina, kad mūsų nacionaliniai mitai išsekę. Europos anglių ir plieno pramonės bendrija sugebėjo mobilizuoti piliečius ne tik apeliuodama į jų protus, bet ir į jų širdis. Jų planas buvo susijęs su mitais.

Lisabonos sutartis yra dar vienas puikus planas, bet jam trūksta dvasios. Ji ne tik susilpnins Europos Sąjungos galią skatinti piliečius, bet ir kiekvienos valstybės narės galią reabilituoti savo nacionalinius mitus.

Dėl viso kito, aš visiškai palaikau pranešime išdėstytas mintis ir labai gerai vertinu pranešėjus už jų puikų darbą. Palaikau jų požiūrį ir manau, kad jie atliko puikų darbą. Tačiau tikiuosi, kad vieną dieną mes visi galėsime sušukti, „Habemus tractatum rei publicae E uropae“.

.

  Jean-Luc Dehaene (PPE-DE). – (NL) Pone Pirmininke, kaip visada sako Europos integracijos pradininkai, ši integracija įgyvendinama žingsnis po žingsnio. Kartais žingsniai yra maži, kartais dideli. Pranešėjai labai aiškiai pabrėžė, kad Lisabonos sutartis Europai yra labai svarbus kokybinis žingsnis į priekį, galėtume pasakyti – didelis žingsnis į priekį. Ją galima palyginti su Romos sutartimi, kai sukūrėme bendrąją rinką, su Suvestiniu Europos aktu dėl bendrosios rinkos, su Europos Sąjungos sutartimi dėl pinigų sąjungos. ES sutartis taip pat reiškia kuklų įžanginį žingsnį politinės sąjungos link.

Sąjungai įgyjant juridinio asmens statusą ir atsisakant ramsčių, Lisabonos sutartis suteikia Europai apibrėžtą politinį mastą. Europai reikalinga sutartis, kad ji šiandien globalizuotame pasaulyje galėtų būti pasauline veikėja ir nustatytų etalonus, kurių reikia tokiam pasauliui. Be to, bendras bendro sprendimo procedūros taikymas padaro sprendimų priėmimą šioje politinėje sąjungoje demokratiškesnį. Dabar reikia, kad ši Sutartis būtų ratifikuota. Šiuo atžvilgiu suderintas tekstas tikrai padėtų geriau suvokti padarytą pažangą.

Turėti tekstą yra viena, ratifikuoti Sutartį – kita, o ją įgyvendinti – trečia. Tai gali būti viena svarbiausių užduočių, su kuriomis mes dabar susiduriame. Esu laimingas girdėdamas, kad pirmininkaujančioji valstybė narė ir Komisija jau pradeda mąstyti ir veikti įgyvendinimo link, kadangi galimi įvairūs variantai, ir mes galime pasinaudoti netinkamu variantu, jei būsime neatsargūs. Štai kodėl svarbu, kad Parlamentas pasirūpintų šiuo įgyvendinimu, kad aiškiai nustatytų, kuriuo būdu sutartis padės padaryti tikrą pažangą. Įgyvendinant sutartį, galima ją nukreipti įvairiomis kryptimis, ir mes tikrai nenorime, kad taip atsitiktų. Mums reikalinga pažanga, apie kurią kalbama sutartyje.

  Edite Estrela (PSE). – (PT) Noriu pasveikinti pranešėjus R. Corbettą ir I. Méndezą de Vigo su puikiu jų darbu ir puiku bendradarbiavimo pavyzdžiu. ES pirmininkavusiai Portugalijai teko istorinė misija paversti pavedimą Lisabonos sutartimi, kurią kitų metų balandžio mėn. ratifikuos Portugalijos parlamentas. Naujoji sutartis nėra vaistas nuo visų Europos Sąjungos ligų, tačiau ji suteikia pridėtinę vertę demokratijai. Europos Parlamento galios sustiprinamos, taip pat ir nacionalinių parlamentų galios. Taip pat sustiprinama ir dalyvavimo demokratija – teisė, leidžianti vienam milijonui piliečių prašyti Komisijos imtis teisės aktų leidybos iniciatyvos konkrečioje srityje. Be to, dabar Pagrindinių teisų chartija yra teisiškai privaloma.

Europos Sąjunga nėra tobula, tačiau jos vaidmuo pasaulyje nepakeičiamas. Mums reikalinga aktyviau dalyvaujanti ir įtakingesnė Europa sprendžiant klimato kaitos, maisto saugumo, energetikos politikos, tarptautinio terorizmo, organizuoto nusikalstamumo, imigracijos ir kitas problemas. Kiekvienai iš 27 valstybių narių, iki 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašiusių sutartį, reikia skubiai pereiti prie sutarties ratifikavimo. Mums tai lemiamas etapas siekiant sukurti tokią Europą, kuri veiksmingiau priimtų sprendimus, būtų arčiau savo piliečių, sugebėtų geriau kovoti su globalizacijos iššūkiais ir dirbti užsienio politikoje. Kiekvienas iš mūsų privalome prisiimti atsakomybę, kadangi pasaulis nestovi vietoje.

Kol Europa skyrė savo laiką apmąstymams ir švaistė energiją ieškodama būdų išspręsti savo problemas dėl institucijų, vystėsi naujos ekonominė erdvės, plito ginkluoti konfliktai, klimato kaita tapo akivaizdi, atsirado daugiau problemų dėl energetikos, daug žmonių mirė dėl maisto ir medicininės pagalbos stygiaus. Tačiau, nepaisant ultranacionalistų nuomonės ir euroskepticizmo, Europa negali sustoti – ir to tikrai nebus.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Būdamas šešėliniu Tarptautinio prekybos komiteto nuomonės referentu ir Konstitucinių reikalų komiteto nariu, norėčiau pasakyti, kad Lisabonos sutartis žymi perėjimą nuo konstitucinio „elitarizmo“ prie Europos suvienijimo projekto reformos. Bendra Europos pažanga užtikrinama konstituciniu dvilypumu, o būtent dviem iš dalies pakeistomis sutartimis, turinčiomis vienodą teisinę vertę.

Tuo pačiu metu atsiranda kelių pavarų Europa. Kitais žodžiais tariant, Sąjunga tampa lankstesnė, bet netenka bendros varomosios suvienijimo jėgos. Dar kartą valstybė narė turi persvarą dialektiniuose santykiuose tarp viršvalstybinių ir nacionalinių elementų. Po paskutinio Europos kompromiso sutvirtėjo ir parlamentinė sistema. Sustiprėjo tiek Europos Parlamento, tiek nacionalinių parlamentų vaidmenys.

Ponai ir ponios, neabejotinai Europos susivienijimo procesui reikia paskatinimo. Piliečiai ieško atsakymų į politiškai kintančius iššūkius. Juos domina kokybė ir politinių galių produktyvumas. Jie, tiesiogiai ar netiesiogiai, įteisina ES sprendimų priėmimo institucijas ir tikisi sėkmingų veiksmų. Sėkminga ratifikavimo proceso pabaiga ir besitęsiantis demokratinis Europos piliečių akivaizdoje vykdomų projektų įteisinimas priklauso nuo detalių politinių diskusijų pradžios su ES dėl pagrindinių politinių, ekonominių ir socialinių požiūrių, dėl Europos piliečių santykių su ES ir ES padėties pasaulyje.

Todėl besitęsiančio, skaidraus ir demokratinio dialogo su pilietine visuomene sukūrimas negali būti vien tik dingstimi. Jis turi atspindėti nuodugnų suvienijimo iniciatyvos politiškumą, kur Europos Parlamentas atlieka pagrindinį vaidmenį. Sveikinu savo kolegas Parlamento narius R. Corbettą ir I. Méndezą de Vigo su jų našiu ir kūrybiniu indėliu.

  Proinsias De Rossa (PSE). – Pone Pirmininke, ši Sutartis nėra dailus dokumentas. Jame yra daug „jei“, „bet“ ir „galbūt“, kadangi nėra kito būdo skirtingų tautų šeimai dalytis valdžia. Tačiau nepaisant kalbančiųjų neigiamai, tai yra atsakas į mūsų piliečių reikalavimus dėl daugiau demokratijos ir gebėjimų daryti dalykus, kurių atskirai valstybės negali veiksmingai atlikti: taikos palaikymas, klimato kaita, migracija, finansų ir rinkos reguliavimas, aiškus darbo jėgos reguliavimas.

Šiuo metu vyraujant pasauliniam nestabilumui, Europos Sąjunga kaip niekada svarbi tokioms mažoms valstybėms kaip Airija. Šiandieninis balsavimas vėl parodys keistą rinkos fundamentalistų, kraštutinių kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų, pasisakančių prieš sutartį, sąjungą. Juos sieja vienas dalykas – paraginti žmonės pasislėpti už valstybės sienų nuo demokratinių siekių. Tokie multimilijonieriai kaip Murdochs Didžiojoje Britanijoje ir Ganleys Airijoje begėdiškai naudojasi nacionaliniu šovinizmu, siekdami neleisti Europos piliečiams peržengti valstybės sienas, reguliuoti verslą didesnių visuomenės interesų naudai.

Kiti, tokie kaip Sinn Féin ir jų sąjungininkai, nepasitiki piliečiais ir jų sugebėjimais sukurti atskaitingą transnacionalinę demokratiją. Įprastinės jų priemonės yra baimė – kaimynų, demokratiškų parlamentų, vyriausybių ir globalizacijos baimė. Jie negali paaiškinti, kodėl didesnių galių suteikimas parlamentui reiškia mažesnę demokratiją. Jie apsimeta, kad yra internacionalistai, tačiau prieštarauja tam, kad kaimyninės valstybės padėtų viena kitai krizės ar užpuolimo atveju. Jie atsisako pritarti privalomiems Europos Sąjungos įstatymams, siekiantiems apsaugoti mus ir mūsų kaimynines valstybes nuo klimato kaitos, piktnaudžiavimo darbuotojų teisėmis ir rinka.

Kad tų, kurie skleidžia baimę, ginklas yra didelis melas, šiandien čia mums iškalbingai parodė M. L. Donald ir K. Sinnott. Jos visiškai iškraipė tiesą teigdamos, kad daugiau nei 80 % Europos valstybių žmonių išrinktų atstovų ruošiasi sužlugdyti demokratiją ir atimti iš žmonių teisę vėl kada nors tarti žodį Europos kūrimo procese. Prieš balsavimo dieną Airijoje, visas šis melas vėl iškils į paviršių – košmaras partijų, kurios nieko neišmoko iš istorijos ir siekia, kad Europos žmonės vėl ją pakartotų. Esu įsitikinęs, kad Airija apsispręs likti Europos širdyje.

  Avril Doyle (PPE-DE). – Pone Pirmininke, Airija pasirinko ratifikuoti Lisabonos sutartį referendumu, kadangi to reikėjo, atsižvelgiant į mūsų rašytinės Konstitucijos nuostatas. Tačiau visiškai palaikau visų kitų valstybių narių sprendimus dėl ratifikavimo proceso.

Turime nuolat kartoti kelis dalykus. Lisabonos sutartis skiriasi nuo savo pirmtakės, nelemtos Sutarties dėl Konstitucijos Europai, tuo, kad ji nesudaryta iš vientiso konsoliduoto teksto. Ji tik iš dalies keičia esamas sutartis – Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų steigimo sutartis. Šios sutartys buvo teisėtai ratifikuotos. Be to, buvo atsisakyta konstitucinio pavadinimo ir nuorodos į ES vėliavą bei himną.

Daug svarbiau, kad Europa suteikia mūsų piliečiams papildomą vertę, kadangi aiškiai apibrėžia Sąjungos kompetencijos ribas, Reformų sutartis ar Lisabonos sutartį, aiškiai apibrėžia, kokios kompetencijos priklauso Europos Sąjungai ir nacionaliniams parlamentams, ir suteikia daugiau subsidiarumo valstybėms narėms, o to dažnai nebūna.

Reformų sutartis užtikrina didesnį ES sprendimų priėmimų tęstinumą, ypač užsienio politikos srityje, sukurdama naujas Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas, kurioms jis bus skiriamas dvejų su puse metų kadencijai ir kurias bus galima dar kartą atnaujinti. Paskirtas vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovaus ne tik Tarybai, bet kartu eis ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Tačiau tai nepakeis valstybių vykdomos nacionalinės užsienio politikos. Be to, toliau tęsis šešis mėnesius trunkantis pirmininkavimas. Dažnai į tai neatsižvelgiama arba nesuprantama.

Lyginant su kitomis ES sutartimis, šioje Lisabonos sutartyje nėra svarbių naujų skyrių dėl ES kompetencijos. Tačiau bus nustatytas naujas teisinis patentų, turizmo, sporto, kosmoso ir administracinio bendradarbiavimo pagrindas. Joje bus naujai įtvirtintas teisinis energetikos politikos pagrindas ir svarbiausia ten bus aiški nauja nuoroda į galiojančius teisinius kovos su klimato kaita pagrindus dėl aplinkos apsaugos įgyvendinant reikiamą politiką.

Dėl visų šių išvardytų priežasčių mano kolegos iš „Fine Gael“ ir aš palaikysime mūsų vyriausybę. Visos Airijos partijos, išskyrus „Sinn Féin“, palaikys vyriausybę ir jos uoliai dirba, kad ši sutartis būtų ratifikuota ir visi ją suprastų. „Sinn Féin“ to nedarys, kadangi jie bijo „didesnio Europos militarizavimo“. Tai yra ironiška, žinant tos partijos istoriją!

Mano kolegos, nors jūsų gera valia ir palaikymas yra labai sveikintina, norėčiau įspėti, kad nesusigundytumėte, trokšdami, kad šis referendumo rezultatas būtų teigiamas, nurodyti Airijos rinkėjams kaip balsuoti. Ir prašau Komisiją nustoti ginčytis su Airija dėl administracinių ir tokių klausimų kaip REPS, nes tai gali būti sąmoningai klaidingai ar kitaip nušviesta asmenų, pasisakančių prieš šią sutartį.

  Mauro Zani (PSE). – (IT) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, Lisabonos sutartis užbaigia užsitęsusį ir rizikingą padėties be išeities laikotarpį. Mums pavyko užbaigti krizę, sukūrus stabilią ir daug veiksmingesnę institucinę sistemą, atvirą tolesniems pokyčiams. Įžengiame į naują etapą, kuris, tikiuosi, padės vėl atnaujinti derybas dėl Konstitucijos Europai.

Tuo tikslu, manau, turėtume skirti ypatingas pastangas, reikalingas skatinti Europos Sąjungos pilietybę, paremtą Pagrindinių teisių chartija. Tai nėra demografiniai apskaičiavimai, tinkami nacionalinei, tarpvyriausybinei logikai. Europos pilietybė yra kertinis akmuo, ant kurio Europos politinė sistema statys savo ateitį. Taip pat tai vienintelis būdas, kad ši Sutartis įgytų dvasią, apie kurią anksčiau kalbėjo A. Severin.

Taigi, ateitis pirmiausia ir svarbiausia yra stiprios Parlamento ir Europos piliečių sąjungos rankose su nustatytomis jų teisėmis ir pareigomis. Galbūt šios sąjungos pirmasis išbandymas bus ES Prezidento rinkimai.

  Jacek Protasiewicz (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, pirmiausia leiskite man pasveikinti šio pranešimo autorius, kadangi jų dėka, tekstas tapo ne tik politiniu dokumentu, bet ir sumaniu vadovu dėl naujų sutarties realijų. Beveik galima sakyti, kad tai pamokanti pagalba studentams visoje Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

Savo pranešime I. Méndez de Vigo ir R. Corbett ne tik pabrėžė teigiamus pokyčius, įtrauktus į Lisabonos sutartį, bet taip pat pripažino nuogąstavimus dėl sunkių tarpvyriausybinių derybų. Tuo metu Lenkija buvo laikoma viena iš valstybių, stabdančių Europos integracijos pažangą. Tačiau po neseniai įvykusių derybų daug kas pasikeitė. Nauja vyriausybė yra daug atviresnė bendradarbiavimui Europos lygmeniu ir supranta, kad stipri ES yra mūsų valstybės, Lenkijos, interesams.

Tačiau reikėtų neužmiršti, kad dalis Lenkijos gyventojų baiminasi dėl aukštesnės ES teisės padėties civilinės teisės reguliavimo hierarchijoje, ypač šeimos ir nuosavybės teisėje. Reikia daugiau laiko ir patirties bendradarbiaujant su Europos bendrija, kad šios baimės sumažėtų, o galbūt ir visai išnyktų. Todėl mano šalies vyriausybė nepasirašė Pagrindinių teisių chartijos, kadangi buvo iškilusi rimta rizika, kad sutarties ratifikavimo procesui Lenkijoje būtų sutrukdyta, jeigu būtų priimtas toks sprendimas.

Man labai malonu, kad pranešimo autoriai įvertino šias aplinkybes ir iš pirminio teksto nusprendė pašalinti tų valstybių pavadinimus, kurių padėtis galėtų būti kritiškai įvertinta Europos Parlamente. Lisabonos sutartis yra kompromiso tarp svajonių apie Europos federaciją ir baimių, paplitusių tarp naujųjų valstybių narių piliečių ir valstybių, kurios buvo Bendrijos įkūrėjos, pasekmė. Nuolat prisimindamas nesėkmingą Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo procesą, manau, kad geriau žengti mažais, bet tvirtais žingsneliais, o ne daryti šuolį, nes visada esama pavojaus nukristi.

Šios permainos pasijus labai greitai. Aišku, kad po kelių metų turėsime tartis dėl naujo teksto, naujos sutarties, kuri geriau tiks esamai tikrovei. Mums svarbu laiku pamatyti, o Europos Sąjungai – išsaugoti gebėjimus prisitaikyti prie naujų iššūkių.

  Maria da Assunção Esteves (PPE-DE). – (PT) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, Lisabonos ir Romos sutartys yra žmonijos be sienų pradžia. Svajonė apie pasaulinį teisingumą ir kosmopolitinę teisę yra Europos Sąjungos istorijos širdyje. Tai istorija apie tai, kaip morali valia įsišaknijo institucijose ir pakeitė senas politines paradigmas. Toliau sekė pasidalijimas, buvo taikomas priežasties kriterijus, o tikslas buvo – žmogaus orumas. Teisių suverenumas tapo svarbesnis nei sienų suverenumas. Visi šie veiksniai padėjo Europai tapti švietimo namais.

Judant link didelės demokratijos, Lisabonos sutartis sugrąžino Europos Parlamentui jo parlamentinę prigimtį, sugriovė vyriausybių įstatymų leidžiamąją Europos hegemoniją ir į pirmą vietą iškėlė naujus asmenis, kad būtų sustiprinti konkurenciniai ir politiniai komponentai ir sumažinta biurokratija. Teisybė, kad delsiama dėl Konstitucijos Europai, su jos galimybėmis vienybei ir sanglaudai, bet atsiranda postnacionalinė Europa. Nėra jokios abejonės, kad Babelis pastatys savo bokštą.

  Hartmut Nassauer (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, jei sekėte šį rytą vykstančias diskusijas, turbūt, pastebėjote, kad su šia sutartimi siejami dideli lūkesčiai. Pirmiausia tikima, kad sutartis bus ratifikuota ir įsigalios. Toliau tikima, kad Europos Sąjunga atsidurs geresnėje padėtyje, padėsiančioje jai įgyvendinti savo uždavinius pasaulyje. Būdama šioje padėtyje, Europos Sąjunga galės kovoti su globalizacijos pasekmėmis ir taip toliau.

Norėčiau paminėti dar vieną lūkestį. Tikiuosi, kad Sutartis leis žengti tolesnį žingsnį taikant Europos Sąjungą su jos piliečiams, kadangi tarp Sąjungos ir jos piliečių esama tam tikro atstumo. Jis ypač išryškėjo referendumuose Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Jis turi išnykti.

Sąjungai reikalingas piliečių pritarimas, ir naujoji Sutartis tam suteikia geras galimybes. Ji duoda nacionaliniams parlamentams galimybę dalyvauti teisės aktų leidyboje. Nacionaliniai parlamentai įtraukti į ją pagal subsidiarumo principą, ir visiškai teisingai. Todėl piliečių pritarimas, šalia kitų dalykų, priklauso nuo aiškesnio negu iki šiol užduočių paskirstymo tarp ES ir valstybių narių ir nuo labiau apgalvoto jų vykdymo. Tai turi būti nacionalinių parlamentų indėlis.

Nematau mūsų konkuruojančių su nacionaliniais parlamentais. Manau, kad turėtume bendradarbiauti ir nacionaliniai parlamentai turėtų pasinaudoti šiomis galimybėmis. Kviečiu juos tai daryti. Bus įdomu pamatyti, ar naujasis dokumentas dėl subsidiarumo priežiūros bus veiksmingas, ar ne.

Dar viena pastaba. Jei žiūrėtume į Europos Sąjungą iš išorės, matytume regioninio bendradarbiavimo, sėkmingo bendro regioninio darbo pavyzdį. Visame pasaulyje yra tik dar vienas toks pavyzdys, bet jis nėra toks sėkmingas ar pažangus kaip ES. Tai ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių asociacijos) valstybės. ASEAN atidžiai stebi Europos Sąjungą, kadangi ji nori bendradarbiauti ir prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Ponai ir ponios, kadangi Europos Sąjungai reikia Reformų sutarties, kuri padarys Sąjungą veiksmingesnę ir modernesnę, balsuosiu už pranešėjų Richardo Corbetto ir Íñigo Méndezo de Vigo pranešimą dėl Lisabonos sutarties.

Leiskite man pasveikinti tas penkias valstybes nares, kurios jau ratifikavo Lisabonos sutartį. Esu tikra, kad Slovakijoje taip pat nėra pavojaus įstatymui dėl Lisabonos teisės ratifikavimo. Tik viena parlamento partija pasisako prieš. Išskyrus ją, Sutartis yra palaikoma ir stulbinanti nacionalinio parlamento narių dauguma balsuos už ją.

Dabartinė Slovakijos opozicija, kuriai daugiausia turėtume dėkoti už Slovakijos įsiliejimą į Europos valstybių šeimą, pritars Lisabonos sutarčiai tada, kai Slovakijos spaudos įstatymas, sulaukęs kritikos iš tokių Europos institucijų kaip Laisvės rūmai (Freedom House), ESBO ir Europos žurnalistų federacija, bus pakeistas atsižvelgiant į jų pateiktas rekomendacijas.

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). – (HU) Esu EP narys ir atstovauju Vengrijai, pirmajai valstybei, ratifikavusiai Reformų sutartį, todėl puikiai žinau, kad vien ratifikavimo neužtenka. Šioje salėje jau buvo minėta, kad turime išaiškinti žmonėms, Europos Sąjungos piliečiams, kokiu būdu šis dokumentas turi daugiau teisių negu nacionalinės konstitucijos, išaiškinti šios Reformų sutarties pridėtinę vertę.

Europos politikams turi būti žinoma tai, kad dažnai ministrai pirmininkai klysta, vadindami Sutartį institucine reforma. Tai yra daug daugiau. Dabar mes tampame politine sąjunga ir tikra interesų bendruomene. Turime išaiškinti Europos Sąjungos piliečiams, kaip Pagrindinių teisių chartija suteikia papildoma vertę socialinių teisių srityje.

Būtinai turiu paminėti, kad galų gale mažumoms priklausančių asmenų teisės buvo įtrauktos į aštuoniasdešimties tūkstančių puslapių apimties Bendrijos teisę, kadangi kas septintas pilietis Europoje, Europos Sąjungoje, priklauso senosioms mažumoms. Tai didelis šios sutarties pranašumas.

  Andrew Duff (ALDE). – Pone Pirmininke, norėčiau paklausti savo kolegų, kurie pasisako prieš Sutartį, ką jie turi mintyse, kalbėdami apie „iš dalies save pakeičiančią“ sutartį. Ar jie galėtų man nurodyti straipsnį, kuris numato tokį pokytį?

Aš pats to Sutartyje nematau. Dalykas tas, kad vieninteliam pakeitimui reikia vieningo visų valstybių narių ministrų pirmininkų ir nacionalinių parlamentų susitarimo. Svarbiems pasikeitimams, kurie numato mums ES naujas kompetencijas, reikalinga konvencijos procedūra, tarpvyriausybinė konferencija ir oficialus ratifikavimas visose valstybėse narėse.

  Mogens Camre (UEN). – (DA) Pone Pirmininke, visi žino, kad Lisabonos sutartis yra ta pati Sutartis dėl Konstitucijos Europai, tik be vėliavų ir muzikos. Gana keista, kad čia apie tai kalbama tiesiai šviesiai, kadangi Danijoje viskas vyksta kitaip. Danijoje vyriausybė aiškina, kad ši Sutartis nėra niekuo ypatinga, mat taip tikimasi, kad Danijos piliečiai nepamanys, kad jiems turi būti suteikta teisė balsuoti dėl šios Sutarties. Tačiau, matome, kad ratifikavus šią Sutartį mūsų laukia didžiausi pokyčiai, kokių Europos Sąjungoje dar nėra buvę. Sąjunga įgaus daugiau galių, apims daugiau nei kada anksčiau politikos sričių, o valstybių piliečiai turės mažiau kontrolės. Nėra labai protinga senosioms ES valstybėms daryti mums spaudimą neatsiklausus mūsų piliečių. Piliečiai jaučia, kad jie netenka kontrolės, ir jie tam priešinsis. Sąjunga nėra kuriama susėdus prie ES derybų stalo. Ji gali veikti tik tada, kai kyla iš žmonių norų, o tai nevyksta šioje Sąjungoje. Dėl to aš ruošiuosi balsuoti prieš šią sutartį.

  Miloslav Ransdorf (GUE/NGL). – (CS) Norint, kad Europos integracija tęstųsi, stiprinama tarptautinė teisė. Tai, kas vyksta šiuo metu, yra visiškai priešinga.

Kosovo nepriklausomybės pripažinimas buvo didelis smūgis tarptautinei teisei, ir pirmoji šios tarptautinės teisės pažeidimo auka bus Europos integracija ir transatlantiniai santykiai. Manau, kai tai akivaizdu. Etikos principas buvo atmestas kaip pagrindas nustatant sienas Bosnijoje, bet Kosovo atveju tai tapo vieninteliu kriterijumi ir principu. Manau, kad tarptautinė teisė neturėtų sau kenkti. Dėl to atsiranda tokie dokumentai kaip Helsinkio baigiamasis aktas, nukenčiantis dėl savo patikimumo.

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE). – (RO) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, norėčiau prisijungti prie savo kolegų, pritariančių šiam parengtam pranešimui, ir pabrėžti jo svarbą Europos ateičiai.

Svarbu, kad Lisabonos sutartyje didžiausias dėmesys būtų skiriamas piliečių vaidmeniui ir institucijų atsakomybei. Štai kodėl aš tikiu, kad šio pranešimu Europos Pralamentas įrodys, kad prisiima naują vaidmenį Europos Sąjungos veikloje. Šiuo atžvilgiu pakartotinai palaikau visas sutarties nuostatas dėl jungtinio parlamentų vaidmens tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmeniu.

Antra, norėčiau paminėti Lisabonos sutarties siūlomus pakeitimus Europos Sąjungos užsienio politikos srityje. Jų įgyvendinimas būtinas norint susieti šios krypties Europos veiksmus. Todėl pagrindinis šio pranešimo elementas – kvietimas visoms 27 valstybėms narėms ratifikuoti sutartį. Esu patenkinta, kad 2008 m. vasario mėn. Rumunija ratifikavo sutartį ir tapo ketvirtąja valstybe, patvirtinusia savo pašaukimą ir tvirtą norą prisidėti prie dar labiau klestinčios Europos Sąjungos ateities.

  Miloš Koterec (PSE). – (SK) Norėčiau padėkoti pranešėjams už jų puikų darbą, kuris aiškiai nusako visus naujosios Sutarties teigiamus aspektus ir silpnąsias jos puses. Kaip sakoma, niekas nėra tobulas. Šiaip ar taip turėtume būti dėkingi už aukštos kokybės sutartį ir tai, kad joje atsispindi dabartinė Europos Sąjungos realybė ir pateikiamos galimybės.

Kaip teisingai pastebėjo pranešėjai, ši Sutartis sustiprina demokratinę atsakomybę ir sprendimų priėmimo galias. Taip ji suteikia piliečiams daugiau Sąjungos veiklos kontrolės. Tačiau kartu norėčiau kreiptis į valstybių narių vyriausybes, kad jos pateiktų savo piliečiams atitinkamą Lisabonos sutarties santrauką. Tuomet ją suprastų visi ir kiekvienas asmuo galėtų priimti kompetentingą sprendimą, ar jis pritaria šiam teisės aktui, ar ne. Tai turėtų būti taikoma visos Europos teisės (ir ne tik Europos) atžvilgiu. Esu tikras, kad gerai informuoti Europos Sąjungos piliečiai palaikys šią Sutartį.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad toks svarbus dokumentas neturėtų tapti politinių žaidimų objektu, kaip tai vyksta Slovakijoje, kur opozicija trukdo priimti šį pažangų ir demokratišką dokumentą.

  Mairead McGuinness (PPE-DE). – Pone Pirmininke, kreipiuosi į Jus kaip vienas iš tų paprastų ir padorių Airijos piliečių, apie kuriuos kalbėjo mano kolega, Europos Parlamento narys, N. Farage. Nors manau, kad jo dabar salėje nėra.

Manęs nestebina tai, kad paprasti ir padorūs Airijos piliečiai yra sutrikę, kadangi jų kompanionai, pasisakantys prieš sutartį, yra išties keisti – M. L. McDonald ir N. Farage. Jais negalima tikėti! Tai ypač galėčiau pasakyti apie „Sinn Féin“. Ar jie nepripažįsta Europos Sąjungos vaidmens užtikrinant taiką Šiaurės Airijoje? Šia Sutartimi bus sustiprinta taika, o ne vyks „militarizavimas“, kaip jie teigia.

Dėl nacionalinių parlamentų vaidmenis norėčiau pasakyti štai ką. Leiskite nacionaliniams parlamentams pasinaudoti galiomis, kurias suteiks ši Sutartis, o paprastiems ir padoriems tų valstybių piliečiams priversti juos tomis galiomis naudotis veiksmingai.

A. Duffui noriu pasakyti, kad Airijoje platinama melaginga informacija apie „save keičiančią“ sutartį. Tai tėra tik prieš ją pasisakančiųjų kūryba. Tai yra visiška netiesa.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad priešingai, nei sako pasisakantieji prieš sutartį, tokie kaip M. L. McDonald ir N. Farage, ši Sutartis daug reiškia Airijai, ES ir Europai, todėl raginu visus Airijos piliečius balsuoti už šią sutartį!

  Marian Harkin (ALDE). – Pone Pirmininke, nesitikėjau, kad taip greitai būsiu pakviesta. Jau pasisakiau šiuo klausimu, bet norėčiau išsakyti dar vieną mintį. Išklausėme visų pasisakančiųjų prieš Sutartį, kurie mums tvirtina, kad ši Lisabonos sutartis toliau militarizuos Sąjungą. Dėl to atsiras socialinis dempingas ir visa tai mus nuves klaidingu keliu. Negirdėjau dalies diskusijų, bet klausydama neišgirdau jokios pastabos dėl 49 straipsnio, kuriame numatoma, kad ratifikavus Lisabonos sutartį bet kuri valstybė narė pagal savo konstitucines nuostatas galės nuspręsti išstoti iš Sąjungos.

Tai reiškia, kad tie, kurie mano, kad neturėtų būti Europoje, gali patarti savo piliečiams išstoti iš Sąjungos po to, kai ratifikuosime Lisabonos sutartį. Taigi jie neturi jokio pasiteisinimo, kodėl jie nenori, kad ši Sutartis būtų priimta.

  Colm Burke (PPE-DE). – Pone Pirmininke, pasisakau už Lisabonos sutartį ir Pagrindinių teisių chartiją. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija pradžioje buvo sukurta stiprinti pagrindinių teisių apsaugą Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į visuomenės pokyčius, socialinę pažangą, mokslo ir technikos vystymąsi ir siekiant, kad šios teisės būtų labiau matomos Chartijoje.

Ši Chartija apima tokias įvairias sritis kaip pagyvenusiųjų priežiūra, neįgaliųjų priežiūra, teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, kankinimo draudimas, teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Šios teisės liečia ES institucijas ir organus bei valstybes nares tik tada, kai jos įgyvendina ES teisę. Nors Chartija ir nesukuria naujų galių ES, tačiau ji padės piliečiams lengviau sužinoti apie savo teises ir pareigas pagal Europos Sąjungos teisę.

2000 m. susitarus dėl Chartijos, tai tebuvo politinė deklaracija. Jei Airijos žmonės balsuos už Lisabonos sutartį, jie suteiks teisiškai privalomą statusą Pagrindinių teisių chartijai, visų Airijos ir ES piliečių naudai.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone Pirmininke, pastebėjau jūsų nešališkumą, pirmininkaujant šiose diskusijose.

Ponai ir ponios, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į moralinę problemą, grįždamas išimtinai prie žmonių, pasisakančių už Sutarties ratifikavimą, pareiškimų, kurie sako, kad tai yra tas pats kaip Sutartis dėl Konstitucijos Europai.

Taip sako Giscard d’Estaing ir jis yra ekspertas, tiksliai pasakęs, kad tai Konstitucija, tik išdėliota į skirtingus stalčiukus. Taip sako ir A. Merkel. Cituoju jos žodžius: „Išsaugokime esmę, tik pakeiskime formuluotę“. Taip mano ir buvęs Italijos ministras pirmininkas G. Amato, teigęs, kad tekstas tapo neįskaitomas, kadangi jei tai būtų aiškus tekstas, visi galvotų, kad tai Sutartis dėl Konstitucijos Europai, ir sušauktų referendumą. Taip mano ir mūsų buvęs kolega, K. de Gucht bei Liuksemburgo ministras pirmininkas J. C. Juncker.

Todėl manau, kad ši apgaulė, kuri naudojama Europos žmonėms, yra tikra moralinė problema.

  Jan Zahradil (PPE-DE). – (CS) Europos Sąjunga nėra valstybė ir jai nereikia konstitucijos. Nors ir nenoriai, bet tai buvo pripažinta net ir senosios Konstitucijos Europos Sąjungai šalininkų. Deja, ne visi jie gali nuslėpti savo nusivylimą. Štai kodėl šio pranešimo 9 dalyje išreikštas apgailestavimas dėl padarytų pakeitimų naujoje sutartyje lyginant ją su Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektu.

Manau, kad tai rimta klaida. Po ilgų diskusijų buvo pasiektas 27 valstybių narių susitarimas. Kai kurios vyriausybės norėjo, kad būtų padaryti pakeitimai Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekte. I. M. de Vigo ir R. Corbetto parengtame pranešime jie netiesiogiai kritikuojami dėl tokio savo požiūrio. Mano nuomone, jei Europos Parlamentas balsuos už pranešimo 6 dalį, bus parodyta nepagarba sudėtingam susitarimui, pasiektam tarp 27 valstybių narių, ir padaryta žala jam. Tikrai negaliu pritarti šiai daliai.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). – (NL) Pone Pirmininke, šalia socialinės ir ekonominės sanglaudos, ši sutartis nustato trečią tikslą – teritoriškai sutelkti visą Sąjungą. Galbūt yra ankšta pagrindiniuose Europos regionuose, bet kartu propaguojame darbo ir ekonominio vystymosi galimybes visoje Sąjungoje. Tai svarbus pagrindas socialinei ir regioninei politikai. Svarbu toliau tai plėtoti ir užtikrinti, kad būtų įmanoma dalytis verslumo ir pinigų bei dokumentų naudojimo patirtimi. Pagalvokite apie struktūrinius fondus. Norėčiau apie tai priminti nariams, kadangi šis klausimas nebuvo nagrinėjimas rytinėse diskusijose. Taip mes piliečiams visoje Sąjungoje parodome, kad atsiradus naujoms aplinkybėms galime pasiūlyti naujus sprendimus.

  Luís Queiró (PPE-DE). – (PT) Manau, kad šiuo metu būtina pabrėžti aiškią reikšmę ir svarbą politikoje. Mūsų pareiga siųsti teisingus ženklus piliečiams. Ar užuot šiame Parlamente tęsę diskusijas dėl skirtumų tarp Sutarties dėl Konstitucijos Europai ir Lisabonos sutarties ir kaip valstybės narės turėtų elgtis dėl šios Sutarties ratifikavimo, neturėtume diskutuoti apie tai, ką darysime po to, kai įsigalios Sutartis, nes mes tuo tikime? Savo piliečiams sakėme, kad institucinė reforma reikalinga siekiant daugiau ir geresnių rezultatų. Dabar ši reforma jau yra čia.

Ar po metų Europa bus geriau pasirengusi kovoti su globalizacija, priklausomybe energijos srityje, demografine krize, terorizmu, finansiniu nestabilumu ir permainomis darbo jėgos srityje? Turės būti pasirengusi. Ar Europos Parlamentas bus aktyvesnis pritariant šioms reformoms? Taip, turės būti.

Siųskime tinkamus signalus, neleiskime, kad pasiteisintų kinų patarlės žodžiai, kad kai protingas pirštu rodo į dangų, kvailys žiūri į pirštą. Pone Pirmininke, žiūrėkime į ateitį ir pripažinkime, kad mūsų pareiga ją kurti.

  Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Komisijos nary, ponai ir ponios, būtų įdomu sužinoti, koks yra įvairių Reformos sutarties protokolų ir tekstų palaikymo lygis? Ar ištirta, kurie klausimai ypač aktualūs visuomenei, kurie yra labiau probleminiai? Ar turite kokių nors atliktų rinkos tyrimų rezultatų, rodančių, ką visuomenė laiko trimis pačiais svarbiausiais šios Reformos srities tikslais? Taip mes galėtume pamatyti, kas domina 500 mln. Europos Sąjungos piliečių, ir suprastume, kad gal ši Reformų sutartis visiškai nereikalinga? Ar atlikta analizė ar rinkos tyrimai, kaip gerai žmonės informuoti apie šią Reformų sutartį kiekybine ir kokybine prasme? Tai būtų pagrindas atskleidžiant šios reformos svarbą Europos Sąjungai.

Kokių žingsnių, jūs, kaip Komisijos narys, rengiatės imtis artimiausioje ateityje, kad ši informacija būtų lengviau prieinama žmonėms?

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE). – Pone Pirmininke, jei Europos Sąjunga būtų automobilis, ši Sutartis būtų skirta sureguliuoti šią transporto priemonę. Labai svarbu, kad būtų sukurtos naujos struktūros, ypač užsienio ir saugumo politikos srityje, ir sutinku su tais, kurie pažymėjo, kad labai svarbu turėti bendrą ir gerą užsienio ir saugumo politiką, o ne vien gerą struktūrą.

Jei negalime suderinti savo veiksmų ir dirbti kartu bei parengti bendrų pranešimų, skirtų H. Kissingeriui arba A. Rice, tai šie pranešimai nieko verti. Šioje diskusijoje turi būti daugiau esmės ir tikrai reikia dirbti tokia linkme, kad mūsų požiūris būtų bendras.

Dabar mes turime puikią transporto priemonę. Mums reikia pradėti vairuoti ją tinkame kryptimi ir atlikti savo vaidmenį pasaulyje. Ši Sutartis suteikia mums visas reikalingas priemones šiam tikslui pasiekti.

  Pál Schmitt (PPE-DE). – (HU) Dėkoju Jums, Pone Pirmininke. Kaip Europos Parlamento narys, atstovaujantis vienam iš naujųjų valstybių narių, norėčiau pasinaudoti šia galimybe išreikšti savo padėką už tai, kad mums rodomas Bendrijos solidarumas. Be jo, Rytų Europos valstybės būtų negalėjusios atsigauti po 40 metų trukusios Sovietų okupacijos.

Pirmiausia leiskite man, delegacijos prie ES ir Kroatijos parlamentinės komisijos pirmininkui, pasakyti, kad sutartis užtikrins glaudesnį ir veiksmingesnį bendradarbiavimą tarp valstybių narių, ir katu leis toliau plėstis Europos Sąjungai įtraukiant tas valstybes, kurios pripažįsta ir laikosi ES vertybių sistemos taisyklių.

Manau, kad ši Sutartis yra teigiama žinia Vakarų Balkanų šalims, kurios jau pradėjo įstojimo derybas. Tai paskatins jas pagreitinti reformas, kadangi dėl šios Sutarties narystė ES taps lengvai pasiekiama.

Baigdamas noriu pasakyti, kad viena svarbiausių ir naujoviškiausių sutarties dalių yra dalis, užtikrinanti mažumų teises ir padaranti nacionalinių ir etninių mažumų apsaugą pagrindiniu Europos Sąjungos principu. Dėkoju jums.

  Gay Mitchell (PPE-DE). – Pone Pirmininke, kiek man žinoma, esu vienintelis EP narys, atsakingas už referendumus, ir visiškai nesijaučiu įsipareigojęs pasakyti Vokietijos piliečiams, kad jų sprendimas yra mažiau teisėtas nei Airijos sprendimas vien tik dėl to, kad pas mus vyksta referendumas, o jie turi konstitucinę teisę jo nerengti.

Kokio referendumo reikia pasisakantiems už referendumą? Ar jiems reikia referendumo, kuriame 50 % ar daugiau visos Europos Sąjungos žmonių priimtų tą sprendimą už juos ir tokiu atveju tai būtų didelės valstybės arba mažų ir didelių valstybių derinys, kurios nuspręstų už visus? O gal jie nori pasakyti, kad kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti daugiau nei 50 % balsų, ir tada kiekviena valstybė narė atsisakytų teisės priimti sprendimą dėl kitos valstybės narės! Kur čia racionalumas?

Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) vartojo frazę „terminologiniai netikslumai“. Daugiau nieko nepasakysiu man iš dešinės sėdinčių bailių atžvilgiu, bet geriausiu atveju jie tikrai nenuoširdūs!

  Janez Lenarčič, Einantis Tarybos pirmininko pareigas. − Buvo labai malonu dalyvauti šiose įdomiose ir dinamiškose diskusijose. Leiskite man suskirstyti savo pastabas į tris kategorijas.

Pirmoji kategorija susijusi su paruošiamąja veikla, kurią reikia atlikti, kad įsigaliojusi Lisabonos sutartis būtų iki galo įgyvendinta. Tokių darbų gausu. Būtina pasirengti Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai rinkimams, įkurti jungtinę išorės tarnybą ir organizuoti veiklą teisingumo ir vidaus reikalų srityje.

Šie darbai turi būti vykdomi kantriai ir atsakingai. Esu tikras, kad niekas nenori sudaryti įspūdžio, jog Europos Sąjungos ar valstybių narių institucijos siekia atsiriekti sau didžiausią dar neiškepto pyrago dalį.

Todėl turime žinoti, kad nors jau užbaigti paruošiamieji darbai, pagrindinis žodis dėl Lisabonos sutarties įgyvendinimo priklauso valstybėms narėms, t. y. nacionaliniams parlamentams, o vienu atveju – rinkėjams. Tai reikalauja nepamiršti esamos dilemos, kuri keletą kartų čia šiandien buvo paminėta ir dėl kurios per pastaruosius keletą metų buvo daug diskutuota – referendumas ar ratifikavimo procedūra parlamente?

Norėčiau padėkoti A. Doyle, G. Mitchellui ir kitiems, atkreipusiems dėmesį į tai, kad būtina gerbti valstybių narių sprendimą. Savo pradiniame kreipimesi pabrėžiau, kad sprendimas dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo yra kiekvienos valstybės narės išimtinė suvereni kompetencija ir atsakomybė.

Nepaisant to, norėčiau pridėti, kad parlamentinis ratifikavimas nėra niekuo blogesnis. Visiškai niekuo. Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra parlamentinės demokratijos atstovės ir ši garbinga draugija bei Europos Parlamentas yra galingas atstovaujamosios demokratijos simbolis.

Dar keli žodžiai dėl ratifikavimo svarbos. Mano nuomone, Lisabonos sutarties ratifikavimas turi būti vertinamas ne tik dabartiniu, bet ir istoriniu kontekstu ir žvelgiant į ateitį. Norėčiau pateikti pastabą dėl M. Schulzo ir kitų narių pasakytų žodžių, kad turime neužmiršti, kas vyko mūsų žemyne prieš šimtą ar septyniasdešimt penkerius metus, arba mano šalies atveju – prieš dvidešimt ar mažiau metų. Trumpai tariant, mūsų praeitis turi nuolatos mums priminti, kad būtent Europos Sąjunga daug prisidėjo, kad mūsų žemyne įsivyrautų taika, stabilumas ir gerovė.

Kartu turime atsižvelgti į ateitį ir pasiruošti jau matomiems iššūkiams, kurie laukia Europos Sąjungos. Esame tvirtos nuomonės, kad Lisabonos sutartis simbolizuoja žingsnį į priekį ir pateikia mums atsakymus į tolumoje matomus iššūkius.

  Margot Wallström, Komisijos Pirmininko pavaduotoja. − Pone Pirmininke, šios diskusijos tikrai buvo gyvybingos ir įdomios. Norėčiau pareikšti dėl jų kelias pastabas.

Pirmiausia aš turėsiu pakalbėti apie Sutarties įgyvendinimą, kadangi keletas iš jūsų uždavė tam tikrus konkrečius klausimus dėl jos įgyvendinimo ir tolesnių veiksmų. Taip pat norėčiau kai ką pasakyti apie čia vykusias diskusijas dėl demokratijos ir susieti tai su svarstymais ir diskusijomis.

Pradėsiu nuo G. Deprezo, J. L. Dehaene, E. Baróno Crespo ir A. Duffo klausimų. Keletas jūsų klausė, kas vyks dabar rengiantis įgyvendinti naują Reformų sutartį.

Tikiuosi, kad šie pasirengimai vyksta visose institucijose. Žiūrime, ką turi padaryti atitinkamos institucijos. Komisija turi pateikti konkrečius pasiūlymus dėl teisės aktų ir ką reikės padaryti tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir praktinio pasiruošimo atžvilgiu. Tai turės būti padaryta visiškai gerbiant šiuo metu vykstantį ratifikavimo procesą.

Mūsų požiūris Komisijoje yra toks, kad reikia atlikti tai teisingai ir gerbti ratifikavimo procesus – ne laukti, bet būti pasirengusiems. Tikiu, kad tokio paties požiūrio laikomasi ir Taryboje, kur buvo atlikta apžvalga, ir, aišku, mes taip pat atsižvelgiame į įsipareigojimus, kurie teks Komisijai.

Aišku, kad mes bendradarbiausime su Parlamentu, kartu susėsime ir pažiūrėsime, ką galima padaryti praktiškai. Gerai, kad atitinkamose institucijose jau prasidėjo svarstymai, siekiant užtikrinti, kad viskas parengta ir gali būti atlikta teisingai. Aišku, kad mes esame pasirengę pradėti praktinį darbą.

Daug buvo pasakyta apie demokratiją, prisimenant, ką apie tai yra pasakęs čia jau minėtas V. Čerčilis: „demokratija – geriausia vyriausybės forma, išskyrus visas kitas, kurios yra retkarčiais pabandomos“.

Kad ir koks ratifikavimo būdas bus pasirinktas, – kiekviena vyriausybė ir valstybė narė turi teisę nuspręsti, ką pasirinkti, – Komisija gerbs priimtą sprendimą ir laikys, kad nacionalinių parlamentų ratifikavimas yra demokratiškai teisėtas. Kad ir koks būtų pasirinktas būdas, turės būti bendraujama su piliečiais.

Norėčiau pasakyti visiems klaususiems dėl konsoliduoto teksto, kad Taryba praneša, jog tokį tekstą tikimasi parengti kuo greičiau, ir pavasarį mes tikrai gausime konsoliduotą tekstą iš Tarybos. Žinau, kad Lordų Rūmai ir Prancūzijos Senatas yra pateikę konsoliduotą tekstą. Žinau, kad toks tekstas yra ir Vokietijoje. Jį galime rasti internete.

Tai reiškia, kad kaip pretekstu negalime pasinaudoti prieinamos informacijos trūkumu. Visi tekstai yra prieinami, o informacijos taip pat galima rasti Komisijos tinklalapyje, kuriame pateikiami klausimai bei atsakymai ir su konkrečiais esminiais klausimais susijusi faktinė informacija apie Sutartį.

Visi esame įsipareigoję padėti piliečiams gauti visą faktinę informaciją, kurios jiems reikia, ir gauti atsakymus į konkrečius atsakymus.

Atsakydama į tai, ką pasakė P. Rübig, noriu pasakyti, kad iš ankstesnių Eurobarometro atliktų visuomenės apklausų žinome, kad žmones labiausiai ir daugiausia domina ne instituciniai, o esminiai dalykai. Tikiuosi, kad valstybės narės tai pat atliks konkrečias visuomenės apklausas, kad sužinotų visuomenės nuomonę. Su tuo daugiau susidursime ateinančiais mėnesiais. Komisija šiuos klausimus prižiūrės padedant Eurobarometrui.

Prašome nurodyti piliečiams ir visiems, kuriuos sutiksite, mūsų naująjį tinklalapį, kuris vadinasi „Debate Europa“. Vėl atnaujinome puslapį „Debate Europa“ įtraukta nauja Reformų sutartimi. Sekite diskusijas ir skatinkite žmones dalyvauti diskusijose internete.

Leiskite man pasakyti, kad tikiuosi, jog į šias diskusijas galėsime įtraukti jaunus žmones ir moteris, kadangi demokratijos ir atstovaujamosios demokratijos klausimu taip pat norime, kad diskusijose dalyvautų kuo daugiau moterų, kurios, tikime, ateityje taip pat taps mūsų institucijų ir Europos Sąjungos vadovėmis.

Jeigu moterys manys, kad joms nėra atstovaujama, jos dvejos prieš palaikydamos įvairius mūsų projektus ir sprendimus. Taigi, mums visiems tai yra demokratinė užduotis ir misija.

Galiausiai H. Nassauer išreiškė labai svarbią mintį dėl nacionalinių parlamentų, taip pat dėl to, kaip toliau veikti šioje srityje ir užtikrinti, kad ji būtų papildanti. Išaugęs ir sustiprėjęs Europos Parlamento vaidmuo gerai dera įtvirtinant šį klausimą kiekvienos valstybės narės nacionalinių parlamentų darbotvarkėje. Čia mes taip pat turėsime tinkamai ir išsamiai pasirengti kartu su nacionaliniais parlamentais. Jiems skirtas didelis vaidmuo, kuriam reikia tinkamai pasirengti.

Dėkoju už šias diskusijas. Komisija dirbs kartu su Parlamentu ir Taryba, kad būtų pasirengta sutarties įgyvendinimui, ir būtinai dės pastangas, perduodama informaciją ir užtikrindama, kad žmonės galėtų pasinaudoti visa informacija ir dalyvauti visuose diskusijų forumuose, kur jie galėtų diskutuoti dėl Europos ateities.

  Richard Corbett, pranešėjas. − Pone Pirmininke, šios diskusijos parodė, kad didžioji šiame Parlamente 27 valstybių narių piliečių išrinktų atstovų dauguma palaiko šią Sutartį. Kiekviena mūsų valstybių narių vyriausybėje esanti partija ir beveik kiekviena iš pagrindinių opozicijos partijų kiekvienoje valstybėje narėje, išskyrus Didžiosios Britanijos konservatorių partiją, remia šią Sutartį.

Visos pagrindinės krikščionių demokratų partijos palaiko šią Sutartį. Kiekvienoje mūsų valstybių ją palaiko socialistų partijos. Ją palaiko ir liberalų demokratų partijos, dauguma Žaliųjų partijų ir netgi konservatorių partijos, išskyrus Didžiosios Britanijos konservatorius. Daugiausia šiame Parlamente prieš šią Sutartį pasisako kraštutiniai dešinieji ir kai kurie kraštutiniai kairieji. Taigi, keista matyti susidariusią naują politinę sąjungą tarp „Sinn Féin“ ir Didžiosios Britanijos konservatorių partijos, pasisakančios prieš šią Sutartį.

Kai kas iš jų čia šiandien ginčijosi, kad ši Sutartis priimama neturint jokios galimybės pasinaudoti dokumentais, kadangi nėra paskelbtos konsoliduotos sutarties. Bet, kaip vakar minėjau, keletas valstybių narių yra paskelbusios konsoliduotą sutarties versiją.

Toliau jie skundžiasi, pvz., J. P. Bonde, kad negali matyti Sutarties pakeitimų, tačiau šie pakeitimai prieinami kiekviena kalba Oficialiajame leidinyje nuo gruodžio mėn. Jei atvirai, kiekvienas Europos Parlamento narys, sakantis, kad jis negali paskaityti šio teksto, neatlieka savo darbo, už kurį jam mokama. Tai visiškas tingėjimas.

Antra, kai kurie čia yra pareiškę, kad Europos Parlamentas turėtų pateikti prašymą surengti referendumą. Įdomu, kad tie, kurie pasisako prieš galių suteikimą Europos Parlamentui ir prieš tai, kad Europos Sąjunga galėtų nurodyti valstybėms narėms ką daryti, teigia, kad mes turėtume sakyti suverenioms valstybėms narėms, kokią vidinę procedūrą naudoti ratifikuojant tarptautinę sutartį. Tai visiška veidmainystė.

Galiausiai pastebėjau, kad dauguma jų ilgą laiką nedalyvavo diskusijose. Jie buvo už durų, nes bijojo jose dalyvauti. Manau, kad tai labai simboliška. Jie bailiai, nes išsigando šių diskusijų, teigiamos didžiosios daugumos nuomonės dėl šios sutarties – kad tai gera sutartis, kuri patobulins ir demokratizuos mūsų Sąjungą.

(Plojimai)

  Íñigo Méndez de Vigo, pranešėjas. − (ES) Pone Pirmininke, šiandien buvo remtasi Europos integracija istorine prasme.

Per pastaruosius 50 metų sukūrėme dialogų ir diskusijų Europą, Europą, kurioje egzistuoja pagarba kitiems, Europą, kuri stengiasi pabūti kitų kailyje, kad juos suprastų. Ši mintis buvo šiandien pabrėžta didžiojoje daugumoje šioje salėje vykusių diskusijų.

Tačiau, pone Pirmininke, diskusijose buvo minima ir kita Europa – konfliktų, pasmerkimo ir nepagarbos Europa. Mums, demokratams, nepatinka tokia Europa, kadangi esame už diskusijas ir dialogą, bet prieš bet kokį pasmerkimą.

Pone Pirmininke, manau, kad šiandien čia buvo pasakyta daug dalykų, ir kai kurie jų yra visiškai melagingi.

Ypač norėčiau paminėti vieną. Kai sakoma, kad į šią Lisabonos sutartį įtraukta naujų sričių, kurioms bus reikalinga kvalifikuota balsų dauguma, tai yra tiesa. Bet nėra minima, kad Lisabonos sutartis užtikrins aktyvesnį Europos Parlamento dalyvavimą. Kaip kažkas iš šio Parlamento narių gali nenorėti aktyviau dalyvauti priimant politinius sprendimus, kurie paveiks Europos Sąjungos piliečius?

(Plojimai)

Baigdamas, pone Pirmininke, pacituosiu Migelį de Servantesą Savedrą, kuris sulaukęs senatvės savo gyvenimo pabaigoje pasakė, kad gyvenime buvo atvejų, kai reikėjo nuspręsti, ar būti keliu, ar užeigos namais. Būti užeigos namais reiškia likti ten, kur esate. Būti keliu – judėti į priekį.

Pone Pirmininke, tikiuosi, kad taip pasielgs mano politinė partija ir didžioji dauguma politinių partijų šiame Parlamente. Tikiuosi, kad mes savo širdimis ir protu balsuosime už Lisabonos sutartį. Demokratiniu balsavimu išreikškime savo pripažinimą tiems, kurie nori daugiau Europos visiems Europos gyventojams.

(Plojimai)

  Pirmininkas . – Diskusijos baigtos.

Pradėkime balsavimą. Tai pirmas, iš karto prasidedančio balsavimo, klausimas.

Raštiški pareiškimai (142 straipsnis)

  Bairbre de Brún (GUE/NGL), raštu. – (GA) Atsižvelgus į viską, reikia pasakyti, kad Europos Sąjunga yra gera Airijai.

Tačiau, šis referendumas vyksta dėl Lisabonos sutarties ir visai nesvarbu, ar Europos Sąjunga yra naudinga Airijai, ar ne.

Lisabonos sutartis suteikia išimtinę kompetenciją Europos institucijoms vesti derybas dėl tarptautinių komercinių susitarimų komercinės politikos srityje. Ji suteikia Komisijai teisę inicijuoti ir vesti derybas, įskaitant derybas dėl tarptautinių komercinių susitarimų, prieš pranešant Ministrų Tarybai. 10 straipsnio a) punktas įpareigoja vesti derybas taikant „pažangų tarptautinės prekybos apribojimų atsisakymą“. Šis pagrindinis principas taikomas Komisijai bendraujant su valstybėmis, kurios nėra narės. Nuo 2006 m. spalio mėn. ES ėmėsi pastangų atsisakyti „tarpvalstybinių kliūčių“ prekyboje su besivystančiomis šalimis. Tokios kliūtys kaip aplinkos apsaugos, vartotojų apsaugos ir sveikatos apsaugos nuostatai, nepaisant pasekmių, yra susijusios su tokių nuostatų atsisakymu. Vertinant šiuos du aspektus, daug kas parodo, kad tai svarbus ES žingsnis atgal jos kovoje su skurdu ir nelygybe pasaulyje.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Vykstant Lisabonos sutarties ratifikavimo procesui, Europos Parlamentas dar kartą viršija savo galias, bandydamas paveikti visuomenę parengdamas pranešimą, kuriame išreiškia savo palaikymą šiai Sutarčiai ir visoms valstybėms narėms daro spaudimą laiku ratifikuoti Sutartį, kad ji įsigaliotų nuo 2009 m. sausio 1 d. Tai tikra politinė gudrybė, kadangi Palamento kompetencijai nepriklauso Europos sutarčių priėmimas. Šioje srityje kompetencija priklauso valstybėms narėms – iš pradžių, Tarpvyriausybinėje konferencijoje, o po to kiekvienai valstybei narei ratifikuojant pagal kiekvienos valstybės pagrindinius teisės aktus.

Kadangi dabar ES norima išvengti referendumų, kad dar kartą nebūtų atmesta sutartis, kaip tai įvyko Prancūzijoje ir Nyderlanduose 2005 m., iš esmės referendumas vyks tik Airijoje.

Referendumų vengimas, prisidengiant visokiomis dingstimis rodo, kad, suteikus balsavimo teisę, bijoma pasekmių Portugalijoje ir kitose ES valstybėse. Šiose valstybėse žinoma, kad Lisabonos sutarties turinys yra toks pat kaip „Konstitucijos Europai“. Paprasčiausiai buvo pakeistas vardas siekiant apgauti piliečius, o tai tikra politinė apgaulė. Todėl mes esame prieš šį pranešimą.

  Katrin Saks (PSE), raštu. – (ET) Svarbiausia Europos Sąjungos tema yra Lisabonos sutartis, kadangi Europos ateitis kybo ant plauko, kaip ir tai, kaip ji kovoja su kasmet vis labiau kintančiu pasauliu. Norėčiau išsakyti tris pastebėjimus:

1) Pirmiausia pasveikinti, kad Prancūzija, kurioje prasidėjo krizė dėl referendumų, tapo pirmąja „senosios Europos“ valstybe, ratifikavusia sutartį, taip parodydama kitiems, kad Europos integracija tikrai privalo tęstis.

2) Antra, tikiuosi, kad ratifikavimo procesu valstybės narės nepavers Sutarties politiniu įrankiu, kaip tai įvyko Slovakijoje, kur opozicija, nors ir palaikydama sutartį, jos ratifikavimą padarė sąlyginį, reikalaudama atsisakyti teisės akto projekto, kuriam opozicija nepritarė. Svarbiausių ES reikalų neturėtų žlugdyti vidinės valstybės problemos!

3) Galiausiai norėčiau išreikšti viltį, kad Reformų sutartis užbaigs kai kurių Europos politikų skleidžiamas nesąmoningas kalbas, kad mes galime išsiversti su senomis sutartimis. Priešingai globalizacija reikalauja ne tik didesnio atsidavimo siekius paverčiant realybe, bet ir didesnio susitarimo dėl Sąjungos politikos sričių bei naujo dokumento, padėsiančio tai pasiekti.

PIRMININKAUJA: H.G. PÖTTERING
Pirmininkas