Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. vasario 20 d. - Strasbūras

12. Europos demografijos ateitis (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas yra ponios Castex pranešimas (2007/2156(INI)) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu apie Europos demografijos ateitį.

  Françoise Castex, pranešėja. − (FR) Pone Pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, diskusijos, kurias mes tęsiame šią popietę prasidėjo tarp šių sienų jau prieš kelerius metus. Ir joms nepasibaigs priėmus šią ataskaitą, kuri vis tiek paliks nemažai klausimų neatsakytų, ir prie kurios mes neabejotinai privalėsime sugrįžti artimiausioje ateityje. Bet kokiu atveju norėčiau padėkoti Komisijai už puikiai parengt1 komunikatą, kuris labai praturtino mūsų diskusijas, ir kuris buvo visiems mums Užimtumo ir socialinių reikalų komitete nepaprastai naudingas.

Mano pranešime aš norėčiau panagrinėti demografinių pokyčių pasekmes, t.y., ekonomiškai aktyvų gyventojų skaičiaus sumažėjimas, augantis pagyvenusių asmenų skaičius, ir demografinės padėties pusiausvyros nebuvimas tarp įvairių Europos regionų. Ar tai reiškia, kad mes negalime daryti poveikio priežastims? Pirmiausiai, norėčiau jums priminti, kad dvidešimtasis amžius jau matė du reikšmingiausius pokyčius.

Pirma, moterys dabar gali įgyti išsilavinimą ir mokytis tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir vyrai. Antra, moterys dabar gali kontroliuoti savo reprodukcinį gyvenimą naudodamos kontraceptines priemones. Tai yra du pagrindiniai moterų emancipacijos veiksniai. Jie liudija labai didelę, ir tikiuosi, jau negrįžtamą visos žmonijos pažangą.

Tačiau, norint turėti visą analizei atlikti reikalingą informaciją, reikia pasakyti dar du dalykus. Visi tyrimai rodo, kad Europos piliečiai norėtų turėti daugiau vaikų, nei turi dabar, ir antra, tose valstybėse narėse, kur užimtumas moterų tarpe ir taip yra aukštas, gimstamumo lygis taip pat yra aukštas. Tai parodo, kad aktyvus darbinis gyvenimas netrukdo žmonėms turėti vaikų, jeigu tik yra galimybės suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą, ir visiems – ir vyrams ir moterims. Ir vis dėlto šioje srityje dar galima labai daug ką nuveikti, ir visose valstybėse narėse.

Mūsų diskusijų metu iškilo ir kitas klausimas, kurio iš esmės niekas neaptarinėja. Ekonominis netikrumas ir baimė dėl ateities yra labai svarbūs veiksniai lėmę gimstamumo sumažėjimą. Kai sunku planuoti ateitį, žmonės delsia priimti sprendimus turėti vaikų. Tai svarbiausias momentas, ir manau, kad Europos Sąjungoje užregistruotas gimstamumo sumažėjimas šiuo atžvilgiu yra labai svarbus signalas. Kad vėl imtų pasitikėti ateitimi, mūsų piliečiams būtina sugrąžinti saugumo dėl darbo jausmą ir orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas. Taigi užtenka kalbėti apie priežastis, o ką galima pasakyti apie pasekmes?

Pagrindinė pasekmė yra aktyvių gyventojų skaičiaus sumažėjimas nuo 331 mln. 2010 m iki 268 mln. 2050 m. Kaip mes galime užtikrinti Europos augimą ir didinti jos konkurencingumą turėdami tokį nedidelį darbingų gyventojų skaičių? Būtent šia prasme komunikato pavadinimas įgyja savo tikrąją prasmę ir tikrąją jėgą: iššūkį paversti galimybe. Šiandien Europoje nedarbo lygis vis dar išlieka labai aukštas, ir dar yra nepaprastai daug galimybių didinti moterų, jaunų žmonių ir vyresnio amžiaus asmenų, kurių užimtumo lygis ypač ženkliai sumažėja nuo 52-55 metų amžiaus, užimtumą.

Ar tai nėra reali galimybė sutikti šį demografijos iššūkį, pasiekti visiško užimtumo tikslą, kuris, galiausiai yra visiškai realistiškas, visiškai įgyvendinimas ir nepaprastai reikalingas? Norėdami šių tikslų pasiekti, mes privalome įgyvendinti tikrą žmogiškųjų išteklių valdymo politiką, ir tikrą mokymosi visą gyvenimą strategiją. Aš sakau „visą gyvenimą“ ne be priežasties, kadangi toks mokymas turi būti prieinamas ir darbuotojams, kurie šiandien yra vyresni nei 50 metų, kurie be kitų diskriminacijos apraiškų taip pat patiria diskriminaciją mokymosi ir paaukštinimo pareigose atžvilgiu.

Savo pranešime aš pristačiau aktyvaus gyvenimo ciklo koncepciją, norėdama pabrėžti, kaip svarbu įvertinti maždaug keturiasdešimties metų trukmės aktyvaus gyvenimo laikotarpį – nors tokią trukmę turėtų nustatyti pačios valstybės narės – nepertraukiamo užimtumo, mokymosi, persikvalifikavimo, potencialaus kilimo karjeros laiptais – ir taip nuo pradžios iki pat kiekvieno asmens aktyvaus gyvenimo pabaigos. Prieš nusprendžiant padidinti pensinį amžių, būtina užtikrinti, kad kiekvienas tokio amžiaus nesulaikęs asmuo galėtų dirbti, tinkamai išnaudoti savo gebėjimus ir profesinę patirtį.

Ar tai yra dėl to, kad yra įstatymais nustatytas pensinis amžius, kurį pasiekę žmonės galvoja apie galimybę tęsti savo darbinę veiklą, priklausomai nuo kiekvienos valstybės narės taisyklių, priimtų laikantis dialogo vedimo ir konsultavimosi tradicijų. Šiuo klausimu diskusijas dar reikėtų tęsti.

Ir paskutinis momentas, kurį aš norėčiau trumpai apžvelgti yra, be abejo, imigracijos išnaudojimas. Labai daug kalbama apie tai, kad imigracija kompensuoja aktyvių gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kaip jūs gerai žinote, imigracija sukelia ir labai nemažai įtampos. Dėl šios priežasties aš rekomenduočiau šiuo klausimu laikytis labai aiškios ir pagrįstos linijos. Imigracija Europos Sąjungoje nėra naujas reiškinys, mes matome teigimą imigracijos balansą maždaug dviem milijonais žmonių į metus – legali imigracija papildo darbingų Europos gyventojų populiaciją, lygiai taip pat kaip ir praturtina Europos visuomenės įvairovę.

Mes privalome išlaikyti šį imigrantų srautą ir užtikrinti atitinkamą teisinį statusą mūsų valstybėse narėse tiems, kurie yra mums priimtini, ypač kovodami su nelegalia imigracija ir nelegalių darbininkų eksploatavimu. Kertinis mūsų politikos šiuo klausimu akmuo turi būti žmogiškasis aspektas, o šeimos integracijos klausimai neturėtų išnykti iš mūsų rengiamų gairių.

Pasiūlydama kaip ir negalutinę šio mano pranešimo išvadą, aš norėčiau priminti, kad už vidutinių gimstamumo rodiklių, amžiaus piramidžių ir įvairių indeksų stovi klausimai, susiję su gimimu, motinyste, moters vieta visuomenėje, tai, kaip mes rūpinamės pagyvenusiais žmonėmis, ir kaip mes norėtume pabaigti savo gyvenimus patys. Būtent dėl šios priežasties šios diskusijos yra tiek įdomios, tiek ir aistringos, ir aš labai norėčiau padėkoti visiems papildomiems pranešėjams, kurie šiuo klausimu domisi taip pat aktyviai kaip ir aš.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. – (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti visiems Europos Parlamento nariams ir labiausiai mūsų pranešėjai, poniai Castex už jos labai informatyvų pranešimą apie Komisijos komunikatą „Europos demografijos ateitis“. Man ypač malonu, kad be Užimtumo komiteto atstovų šį pranešimą rengė ir dar keturių Parlamento komitetų nariai: Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas, Piliečių laisvių teisingumo ir vidaus reikalų komitetas, Ekonomikos ir pinigų reikalų komitetas, ir Regioninės plėtros komitetas. Todėl valstybėms narėms siunčiamas daug stipresnis politinis signalas, tai taip pat parodo, kokie svarbūs šiandien Europoje yra demografijos klausimai.

Europos Parlamento atliktos pagrindinių demografijos klausimų analizės išvados labai dideliu mastu sutampa su 2007 m. Komisijos ataskaitos rezultatais. Abiem atvejais pritariama išvadai, kad gyventojų senėjimo tendencijos ir mažėjantis gimstamumas yra socialinės ir ekonominės plėtros išdavos. Be to, Parlamentas ir Komisija laikosi nuomonės, kad yra galimybių sėkmingai ir konstruktyviai spręsti šias problemas. Demografiniai pokyčiai sukuria ne tik naujus iššūkius, bet ir naujas galimybes. Pranešimo autoriai teigia, kad yra nepaprastai svarbu tiek ir sutikti iššūkius, tiek ir išnaudoti atsiradusias galimybes.

Optimizmo įkvepia tai, kad tiek politinis atsakas, tiek ir pranešime siūlomos priemonės iš esmės sutampa su Komisijos pasiūlymais. Už šeimos politiką yra atsakingos tik atskiros valstybės narės. Tačiau, kaip teisingai teigiama pranešime, ir Europos Sąjunga čia gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį. Peržiūrėta Lisabonos strategija sukuria pagrindą šeimos politikos modernizavimui, pirmiausia užtikrinant lygias galimybes, tačiau visų svarbiausia, remiant iniciatyvas, kurių pagrindinis tikslas įtvirtinti darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyrą. Šiuo atžvilgiu, mes su didžiausiu pasitenkinimu sveikiname naująjį Europos šeimų aljansą, kurį 2007 m. pavasarį įsteigė Europos Vadovų Tarybos susitikimas. Šis aljansas taps dar viena platforma ES lygiu valstybėms narėms keistis patirtimi.

Pranešime labai teisingai pabrėžiamas besikeičiantis ryšys tarp darbo ir nedarbo sektorių, nurodant, kad valstybės narės privalės imtis visų įmanomų priemonių spręsti darbuotojų trūkumo darbo rinkoje kausimus. Visų prima jos turi įtraukt į darbo rinką daugiau jaunų žmonių, moterų ir pagyvenusių žmonių. Šioje srityje yra daugybė konkrečių priemonių, kurias galima ir būtina įgyvendinti.

Ponios ir ponai, leiskite man trumpam grįžti prie migracijos klausimo, kadangi manau, kad tai labai svarbi ir jautri sritis. Visiškai aišku, kad migracija iš Europos ir į ją yra neatskiriama Europos istorijos ir europietiško gyvenimo būdo dalis. Labai svarbu, kad integracija būtų remiama nuo pat pradžių – migracija negali būti traktuojama vien tik kaip saugumo ir strategijos kūrimo klausimas. Migracija yra neatskiriama europietiško gyvenimo būdo dalis, ir didžiąją dalimi jos daromas poveikis yra tiek teigiamas, tiek reikalingas mums visiems.

Baigdamas norėčiau paminėti nevaisingumo klausimą. Europos Parlamento ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į vis dažniau pasitaikančius porų nevaisingumo atvejus: mes žinome, kad yra ir tam tikros grynai medicininės šios problemos priežastys, tačiau tai aiškiai susiję ir su socialinėmis sąlygomis, ypač su porų sprendimu atidėti šeimos kūrimą vėlesniam laikui. Aš tik norėčiau pasikartodamas priminti, kad šią problemą mes turime spręsti nuosekliai ir visapusiškai, ne vien tik medicininiu požiūriu.

Ponios ir ponai, dar yra ilgas norinčių įsitraukti į šias diskusijas sąrašas, todėl čia savo pranešimą norėčiau užbaigti ir lauksiu tolesnės diskusijos šiuo klausimu.

  Bilyana Ilieva Raeva, (pranešėja dėl Komisijos nuomonės Ekonomikos ir pinigų reikalų komiteto vardu) − (BG) Gerbiamas pone Komisare, gerbiamas pone Pirmininke, bendra demografinė Europos padėtis iš tikrųjų kelia nerimą. Pagal Eurostato prognozes, iki 2010 m. 15–64 metų amžiaus gyventojų grupė kiekvienais metais sumažės vienu milijonu žmonių. Šią tendenciją skatina iš esmės du pagrindiniai veiksniai.

Gyvenimo trukmė ir toliau ilgėja visose ES valstybėse narėse – tai yra labai teigiamas reiškinys, kurio pagrindinės priežastys yra gera gyvenimo kokybė Bendrijoje. Tačiau, nerimą kelia ir tai, kad tuo pat metu gimstamumo rodikliai yra labai žemi, o tai reiškia, kad didėja vyresnio amžiaus žmonių dalis.

Būtent dėl šios situacijos mažėja darbingo amžiaus gyventojų dalis ir mažėja darbo našumas. Demografijos problema kelia grėsmę Europos ekonomikos stabilumui, Europos socialiniam modeliui, o taip pat kartų vienybei.

Šiame kontekste aš labai pritariu Europos Komisijos iniciatyvai parengti bendrą Europos demografijos strategiją kaip vienintelį priimtiną būdą sutikti šį viso pasaulio masto iššūkį.

Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų reikalų komitetas pirmiausia akcentuoja ekonomikos ekonomines priemones, kurios gali atverti naujas galimybes pagerinti Europos Sąjungos demografinę situaciją.

Siūlome tekste minimos kelios svarbiausios veiksmų linijos, tokios kaip tvarios viešųjų finansų sistemos sukūrimas, įvairių finansinių priemonių, užtikrinančių skaidrumą ir saugumą, skatinimas; mokesčių lengvatų taikymas įmonėms įdarbinančioms vyresnio amžiaus asmenis; darbo rinkos liberalizavimo procesų rėmimas, arba vidaus migracija, cituojant Komisijos narį Špidla išsiplėtusioje ES dar iki 2014 m., jaunų žmonių ir šeimynines pareigas turinčių asmenų užimtumo skatinimas diegiant naujoviškus darbo metodus, tokius kaip darbas pamainomis, darbas ne visą darbo dieną ir mokymasis visą gyvenimą.

Labiausiai pabrėžiama, kad kiekviena valstybė narė privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal Augimo ir stabilumo paktą – tai yra jų atsakas demografijos iššūkiui. Tekste taip pat siūlomi tam tikri lankstūs mechanizmai, pagal kuriuos net ir pasiekę minimalų pensinį amžių žmonės gali išlikti darbo rinkoje pagal tam tikrą „atlyginimo ir pensijos“ formulę.

Pagrindinė mintis yra ta, kad jeigu mes norime tinkamai sutikti mums skirtus demografijos iššūkius, mes turime padėti įgyvendinti mechanizmus, kurie užtikrintų lanksčias užimtumo formas, ir skatintų žmones savanoriškai tęsti darbinę veiklą ir pasiekus minimalų pensinį amžių.

  Elisabeth Schroedter, Regioninės plėtros komiteto nuomonės projekto rengėjas. − (DE) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, demografinių pokyčių išvados yra labai nevienodos. Tuo tarpu, kai Paryžiaus priemiesčius laikas nuo laiko sudrebina socialiniai neramumai, kylantys dėl labai didelio migracijos masto, Brandenburge, iš kurio aš atvykęs, regionai nyksta, žmonės iš jų kraustosi, o gyventojai senėja tik dar greičiau.

Senstanti visuomenė tampa savotiška našta valstybės biudžetams, iš kurių turi būti mokamos socialinės išmokos, ir Lisabonos strategija numatė priemones tokias išmokas sumažinti. Tačiau atsižvelgdamas į tikrąsias demografinių pokyčių priežastis, užduodu sau klausimą, ar toks sumažinimas neduos Lisabonos strategijai priešingų rezultatų. Atrodo, kad dėl visuomenės senėjimo Komisija pernelyg lengvai apkaltina moteris – kad jos negimdo pakankamai vaikų, tačiau tikrosios priežastys yra ankstesnės ir šiuo metu daromos politikos klaidos.

Norėčiau paminėti vos tris veiksnius, dėl kurių visuomenėje atsirado toks disbalansas. Pirmasis aspektas yra tas, kad remiantis analizių duomenimis žmonės vis dėlto nori turėti vaikų, tačiau tėvai – ir ne vien tik moterys – nusprendžia neturėti vaikų vien dėl to, kad pagrindinės sąlygos tam yra nepalankios, kadangi jiems neužtikrinamas socialinis saugumas, kadangi – kaip jau buvo pasakyta – tėvams darosi vis sunkiau susirasti darbą, ar dėl to, kad profesinės veiklos ir šeimyninio gyvenimo neįmanoma suderinti.

Galimas šios problemos sprendimas būtų visiškai nauja profesinio ir šeimos gyvenimo pusiausvyros paradigma. Jo esmė – vienodai paskirstyti abiejų lyčių atstovų laiką šeimai ir karjerai; Dublino fondas šioje srityje atliko tam tikrus nepaprastai įdomius tyrimus. Taip pat laba svarbu užtikrinti, kad į vaikus nebūtų žiūrima, kaip į bilietus į skurdo šalį, kaip kad šiuo metu yra daugelyje valstybių narių.

Valstybių narių strategijų atžvilgiu tai reiškia tvarios socialinės apsaugos sistemos; ir nors tai labai nepopuliarus valstybės išlaidų straipsnis, tik tokiu būdu bus galima vėl stabilizuoti demografinę padėtį.

Labai įdomus tyrimas, atliktas tame regione, iš kurio aš esu kilęs akivaizdžiai iliustruoja antrąjį aspektą. Atlikus šį tyrimą buvo nustatyta, kad jaunos moterys išvyksta iš regiono ne dėl sunkumų derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, bet dėl negailestingos diskriminacijos, kurią jos patiria vos baigusios mokyklas. Jos yra pačios protingiausios, geriausios klasėse, geriausiai baigusios mokyklas, o jiems vis tiek siūlomos tik vietos prastos kokybės mokymo kursuose, ir labai jau menkos galimybės bent kiek pakilti karjeros laiptais. Tai reiškia, kad Europos Komisija tikrai gali būti veiksminga tose srityse, kuriose ji yra kompetentinga, tai yra lyčių lygybės aspektų integravimo srityje – lygių vyrų ir moterų galimybių – ir kovoti su diskriminacija teikiama pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo ir ypač reikalaudama valstybių narių įgyvendinti jau priimtus teisės aktus, kad pagaliau reikalai pajudėtų iš vietos.

Trečia, kaip Regioninės plėtros komiteto nuomonės projekto rengėjas, norėčiau sugrįžti prie regionų nykimo temos. Mes labai kritiškai vertiname tai, kaip valstybinės administracijos struktūros vis dar kuria kliūtis veiksmingam piliečių įsitraukimui į visuomenės gyvenimą, lėtina inovacijų plėtrą ir sudaro kliūtis kūrybiškumui. Tai darydamos jos trukdo įgyvendinti sėkmingos regionų plėtros planus.

Tuo pat metu, dažnai politiniai vadovai yra linkę tiesiog nurašyti regionus, iš jų pasitraukti, teigdami, kad valstybė turi užtikrinti pagrindinių poreikių tenkinimą, ir paprasčiausiai numoti į juos ranka. Tos sprendimas nėra priimtinas Europai, kadangi per ilgą, kelių kartų laikotarpį – kaip jau istorija yra parodžiusi – tokie sprendimai taps neįtikėtinai brangiais. Iš tikrųjų valstybinių administracinių struktūrų uždavinys yra išnaudoti tą potencialą, kurį siūlo ir sukuria pilietinė visuomenė, ir su ja bendradarbiauti siekiant padėti regionams išspręsti šią dilemą.

Šiuo atžvilgiu norėčiau paraginti Europos Komisiją tinkamai išnaudoti pilietinės visuomenės sukuriamą indėlį, skatinti pilietinės visuomenės plėtrą koordinuojant keitimąsi patirtimi tarp sėkmingai besivystančių regionų ir labiausiai akcentuojant geriausius, išbandytos ir patikrintus darbo metodus. Tai yra konkretūs sprendimai, kuriuos priimant Europos Komisija gali įnešti tinkamą indėlį neteikdama, kad moterys yra atsakingos už pastarojo laikotarpio demografinius pokyčius.

  Magda Kósáné Kovács, Piliečių laisvių teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonės rengėjas. − (HU) Ačiū, pone Pirmininke. Jau dešimtmečius mes girdime, kad klimato kaita ir aplinkos tarša kelia grėsmę mūsų ateičiai. Tačiau vadovų susitikimas Hampton Court atkreipė mūsų dėmesį į dar vieną procesą, kuris jau tampa tikru pavojumi: Europa senėja.

Vykdydamas savo įpareigojimus šioje srityje, LIBE komitetas pateikė tris rekomendacijas pranešėjui ir EMPLOI komitetui su piliečių teisėmis susijusiais klausimais. Norėčiau jiems padėkoti už tai, kad jie išnagrinėjo mūsų rekomendacijas ir tinkamai į jas atsižvelgė.

Pirmoji sritis yra parama šeimoms ir vaikams. Teisės aktų, reglamentuojančių paramos šeimoms sistemas, priėmimas priklauso nacionalinėms jurisdikcijoms, tačiau įsipareigojimai šeimų, kuriose yra vaikų, atžvilgiu, yra ir moralinis klausimas, kuris užima labai svarbią vietą tarp kitų Europos puoselėjamų vertybių. Lygios šeimų, kuriose auga vaikai ir šeimų be vaikų, galimybės taip pat yra labai svarbus Bendrijos interesas. Tačiau vaikų teises įmanoma užtikrinti tik jeigu ateities kartos jausis atsakingomis už gyvenimą už jų šeimų ribų.

Išanalizavęs legalios ir nelegalios migracijos formas, LIBE komitetas atkreipė dėmesį į tai, atsižvelgiant į senėjančios visuomenės ir darbo rinkos reikalavimus, būtina sukurti nuoseklią ir integruotą migracijos politiką. Malonu pažymėti, kad pranešime šie klausimai buvo panagrinėti labai išsamiai.

Šiais kultūrinės įvairovės metais dar norėčiau pridurti, kad anot ekspertų ir mokslininkų, gali būti tiesioginis ryšys tarp migracijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempo, kadangi vaikų skaičius antrosios kartos imigrantų šeimose mažėja, o pats imigrantų buvimas gali pakeisti turėti įtakos vietos gyventojų noram turėti vaikų.

Galiausiai, dėl vyresnio amžiaus ir senesnių darbuotojų diskriminacijos, tokie nejauni žmonės gali būti išstumiami iš darbo rinkos. Norėčiau pabrėžti, kad toliau dirbti priversti jų negalima, jie turi turėti realias pasirinkimo galimybes, ir tam būtinas mokymasis visą gyvenimą. Pažintis su šiuolaikinėmis ryšių technologijomis padidina jų galimybes susirasti darbą, ir atveria naują langą į vyresniojo amžiaus žmonių pasaulį.

Savo nuomonėje, LIBE dar kartą paragino Komisiją parengti rekomendaciją dėl bendrą diskriminaciją uždraudžiančios direktyvos, ir tikimės, kad šis pranešimas pasigreitins visą procesą. Ačiū, pone Pirmininke.

  Karin Resetarits, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės pranešėja. − (DE) Pone Pirmininke, kodėl mes, moterys, dabar gimdome mažiau vaikų? Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto parengtoje nuomonėje nurodomos ir priežastys, ir siūlomi įvairūs politiniai sprendimai. Mano kolega Komiteto narė ponia Castex beveik visus juos sėkmingai įtraukė į savo pranešimą. Ačiū labai, ponia Castex.

Taigi, kaip mes galėtume padėti moterims įgyvendinti jų troškimą turėti vaikų? Pirmiausia, vienodas atlyginimas už vienodą darbą! Tai yra vienintelis kelias užtikrinti, kad abu tėvai turės visiškai vienodas galimybes priimant sprendimą, kuriam iš tėvų pasiimti vaikų priežiūros atostogas gimus vaikui.

Antra, už vaikų auginimą ir auklėjimą vienodai atsakingi abu tėvai. Mums reikalinga tėvų pagalba. Jeigu mano keturių vaikų tėvas man nepadėtų, aš čia iš viso dirbti negalėčiau.

Trečia, darbdaviai turi sudaryti palankias sąlygas darbuotojams išeiti vaiko priežiūros atostogų, jeigu reikia, padedant valstybei. Šalis, kuri nori, kad joje augtų vaikai, vaikus turi paversti centriniu jų politikos aspektu.

Ketvirta, mums būtina aukštos kokybės, palankiai vaiko vystymąsi veikianti aplinka, nepriklausomai nuo tėvų pajamų lygio. Bet kuris, su tuo nesutinkantis, nenusipelnė niekada išgirsti vaikų juoko.

  Pirmininkas. − Labai jums ačiū. Ar galėčiau taip pat ir visų tėvų vardu padėkoti jums už šią kalbą. Mes tęsime diskusijas, ir šioje dalyje, diskusijas politinių partijų vardu pradės C. Fatuzzo, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų vardu. Tris minutėles, jeigu leisite.

  Carlo Fatuzzo, PPE-DE frakcijos vardu. – (IT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, man nepaprastai malonu, kad turiu galimybę pasisakyti šia proga, pirmiausia norėdamas išreikšti savo pagarbą Jan Andersson, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkui už jo komiteto iniciatyva čia perskaitytą pranešimą, kurį taip talentingai ir įdomiai parengė ponia Castex, tuo tikslu pravedusi ne vieną konsultaciją, o rengti pranešimą jai padėjo visi komiteto nariai, – kai kurie labai savotiškai – ir jau devynerius metus dirbęs Parlamento nariu, dar norėčiau pasakyti: pagaliau Parlamente mes išgirdome pranešimą, kuriame kalbama apie pensininkus ir vyresnio amžiaus žmones. Iš tikrųjų, pranešime jie minimi labai daug kartų. Rytoj ryte, pateikdamas paaiškinimus dėl balsavimo, aš jums pasakysiu, kiek kartų šiame pranešime nuskambėjo žodžiai pensininkas ir vyresnio amžiaus žmogus.

Pranešime taip pat kalbama apie kitus dalykus, žinoma, apie gimstamumą, apie vaikus ir apie gebėjimų ugdymą, tačiau aš ypač norėčiau paklausti, pone Pirmininke: kodėl mes galiausiai prabilome apie vyresnio amžiaus žmones? Aš esu įsitikinęs, kad tai yra dėl to, kad visos vyriausybės yra labai susirūpinusios, kadangi šalyje, kurioje yra tiek daug vyresnio amžiaus žmonių palyginti su tiek nedaug darbuotojų tokios vyriausybės turės mokėti daug didesnes pensijas, ir išleisti daug daugiau lėšų sveikatos priežiūrai, nei anksčiau.

Pasižiūrėkime, kas buvo prieš 20 etų, 10 metų, 30 metų ar 50 metų – niekas nė nesivargino pagalvoti apie tai, kad vyresniojo amžiaus žmonėms reikia padėti, kad vyresnius reikia remti, ir kad pagyvenusius tėvus turintiems žmonėms dabar reikia daugiau laisvo laiko, nei anksčiau. Mes pradedame kalbėti apie pensijų sistemas, ir mes pradedame sakyti, kad turėtų būti daugiau vaikų, ir kad motinoms reikia daugiau padėti. Ar mums reikėjo sulaukti šio visuomenės gyvenimo perversmo, kurį kažkuris prieš mane kalbėjęs pranešėjas palygino su klimato kaita?

Aš tikiu, pone Pirmininke, kad iš blogų dalykų gali gimti ir geri dalykai, kadangi aš visa širdimi pritariu tai, kas pasakyta pranešime. Pagaliau Europa, Europos Parlamento asmenyje, mums parodė, kokia iš tikrųjų turi būti valstybė. Tikiuosi, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kitos valstybės narės.

  Jan Andersson, PSE frakcijos vardu. – (SV) Pone Pirmininke, Komisare, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui, kuris atliko milžinišką darbą sukurdamas pamatą tolesniam darbui, o taip pat sugebėjo puikiai pravesti derybas tarp skirtingų politinių partijų atstovų.

Kaip jau kažkas anksčiau yra pasakęs, tai yra milžiniškas iššūkis. Tai ne grėsmė, o iššūkis Europos Sąjungai. Aš pasistengsiu ir toliau kalbėti apie tris pagrindines sritis, kurios ir sudaro pagrindinę pranešimo struktūrą.

Pirmiausia, gimstamumas. Europoje gimstamumo lygis yra pernelyg žemas, ir pritariu minčiai, kad didžiąja dalimi taip yra dėl netinkamų politinių sprendimų. Tai susiję su vyrais ir moterimis, kurie šiandien nori patys, o ir patys yra reikalingi būti darbo rinkoje, o tuo pat metu nori tapti tėvais ir turėti vaikų. Valstybėse narėse mes turime skatinti derinti šias dvi sritis, taip, kad tėvai, tiek moterys tiek ir vyrai – o tai ypač svarbu pabrėžti, galėtų suderinti savo profesinį gyvenimą ir tėvystę. Tai taip pat susiję su atlyginimu vaiko priežiūros laikotarpiu, kurio dydis būtų nustatomas remiantis negautų su darbine veikla susijusių pajamų principu, ir kuris būtų pakankamai aukštas, kad tėvai galėtų pasilikti namuose, ir nenukentėtų finansiškai.

Antra, mes privalome praplėsti aukštos kokybės vaiko priežiūros sistemą. Čia nuveikti reikia dar labai daug. Tikslai apibrėžti, tačiau šiuo metu vos kelios valstybės narės yra pasiekusios tikslus vaikų priežiūros sistemų kūrimo srityje.

Taip pat kalbama apie vyresnio amžiaus žmones darbo rinkoje. Paradoksalu tai, kad dabar įžengiame į darbo rinką vėliau, o išeiname iš jos anksčiau. Mes turime sukurti sąlygas, pagal kurias numatytos įvairiausios priemonės, užtikrinančios saugą ir sveikatą darbe, galimybę toliau mokytis, ir lanksčius sprendimus toje pilkojoje zonoje taip darbinio gyvenimo ir pensijos, kad tėvai galėtų ir toliau dirbti.

Pagaliau migracija. Mums reikalingi mūsų visuomenėje žmonės iš kitų pasaulio dalių, kad galėtume plėtoti ir išsaugoti mūsų gerovės visuomenę. Todėl mes turime suskurti integravimo politiką, kad tokie asmenys būtų integruoti į mūsų visuomenę ir nebūtų atskirti. Mes turime visokeriopai remti tokią strategiją, kadangi ji neprieštarauja mūsų gerovės visuomenei. Priešingai, tai yra būtina gerovės visuomenės plėtos prielaida.

  Elizabeth Lynne, ALDE frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, tai buvo nelengvas pranešimas. Deja, buvo pernelyg mažai laiko, o iš tikrųjų ir nebuvo galimybės pravesti diskusijų kai kuriais labai svarbiais klausimais – todėl pranešime tiek daug pataisų.

Tačiau džiaugiuosi ir dėl tų klausimų, kurie į šį pranešimą buvo įtraukti, tokiais kaip būtinybė spręsti vyresnio amžiaus asmenų diskriminavimo problemą. Reikia padaryti dar daugiau, ir labai skubiai, kad galėtume užbaigti fizinę, finansinę ir emocinę diskriminaciją, kurią nuolat patiria vyresnio amžiaus žmonės. Pagal pačius naujausius apskaičiavimus, diskriminaciją patyrusių vyresnio amžiaus žmonių skaičius viršija 10 %, o tai jau pribloškiantis skaičius. Todėl aš labai palankiai vertinu Komisijos ketinimus pasiūlyti komunikatą šiuo klausimu. Tačiau mes turime padaryti dar daugiau. Valstybės narės taip pat turi daug dirbti, kad užtikrintų visų vyresnio amžiaus žmonių nepriklausomumą, nemokamą priežiūra ir globą, galimybes mokytis visą gyvenimą, ir pašalintų bet kokią diskriminaciją darbo vietoje. Be abejo, tam reikės įgyvendinti 2000 m. Užimtumo direktyvą ir toliau ja remtis.

Mes galiausiai turime užkirsti kelią darbuotojų išmetimui į darbo rinkos sąvartyną – ar jie būtų 50, 55 ar 60 metų. Turi būti atšauktas savo nuožiūra nustatytas privalomas išėjimo į pensiją amžius, tačiau įstatymu įtvirtintas pensinis mažius valstybės narės lygiu. Šie du dydžiai yra labai skirtingi dalykai. Tokiu atveju asmenys turi galimybę nuspręsti nustoti dirbti ir pradėti gauti pensiją, arba tęsti savo darbinę veiklą ir, arba pasiimti pensiją, arba atidėti jos išmokėjimą vėlesniam laikui, kai jie nuspręs baigti savo darbinę veiklą. Deja, šiuo klausimu aš nesugebėjau pasiekti susitarimo, todėl šis klausimas nebuvo įtrauktas į pranešimą, tačiau esu įsitikinęs, kad valstybes nares būtina raginti panagrinėti šį klausimą ateityje.

Savo partijos vardu aš pateikiau nei vieną pasiūlymą dėl pataisų, ir tikiuosi, kad kitos valstybės narės joms pritars, tačiau dauguma šiame pranešime aptariamų klausimų turėtų ir toliau išlikti valstybių narių kompetencijos dalykais. Be abejones, mes dar galėtume labai daug ką nuveikti sektinos patirties keitimosi srityje.

  Jan Tadeusz Masiel, UEN frakcijos vardu. – (PL) Pone Pirmininke, kaip pranešėjas teisingai pastebėjo, demografinė padėtis priklauso nuo natūralaus gyventojų skaičiaus augimo, vidutinės gyvenimo trukmės ir migracijos srautų. Tačiau aš šią dinamiką norėčiau papildyti ketvirtu, apjungiančiuoju elementu, kuris pasireiškia kaip tarpasmeniniai santykiai ir jiems įtakos daranti politinė valia.

Žmogus yra ypač reiklus ir labai sudėtingas gyvūnas, kuris ne tik dauginasi, kai tam ateina tinkamas laikas, bet papildomai dar turi turėti ir tinkamas sąlygas tam daryti. Dvidešimtas amžius, ir ypač metai po Antrojo pasaulinio karo žmonijai neįkvėpė nei pakankamai optimizmo, nei didelio noro kurti naujas gyvybes. Atrodo, pasaulis žmogui pasirodė nepakankamai įdomi vieta, kad jam kiltų mintis į jį paleisti dar ir vaikų.

Šiandien atėjo laikas – ypač dėl to, kad mes supratome šios nepaprastai pesimistiškos situacijos Europoje priežastis – padėtį ištaisyti. Imigracija, kaip aiškiai buvo pasakyta pranešime, nėra priimtinas šios problemos sprendimo būdas. Visų pirma, mes privalome sukurti europiečiams tokias sąlygas, kurios skatintų juos prisidėti prie greitesnio natūralaus augimo. Aš pritariu visiems šiame pranešime pateiktiems pasiūlymams, tačiau norėčiau pabrėžti du iš jų.

Globa ir priežiūra, kokios mes anksčiau niekada neturėjome, šiandien turi būti prieinama šeimoms, ypač moterims, kurios ne tik skiria savo laiką motinystei, tačiau prižiūri kitus sergančius ir vyresnius šeimos narius. Šiam darbui atlikti būtinas tam tikras profesinis statusas, kuris siejamas su atitinkamu atlyginimu. Be to, kiekvienam vaikui turi būti garantuota vieta vaikų lopšelyje ar ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kai tik jo motina grįžta į darbą.

Galiausiai demografija yra problema, kuri, be visų kitų dalykų, yra politinė problema, o mes esame politikai, ir todėl galime ištaisyti šią prastą situaciją.

  Ilda Figueiredo, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Visiškai teisinga tai, kad valstybėse narėse yra įvykę tokie demografiniai pokyčiai, į kuriuos svarbu ir būtina tinkamai atsižvelgti, tačiau, šioje atliktoje analizėje nepakanka pasakyti, kad gimstamumas mažėja, o gyventojai senėja. Analizė turi būti dar išsamesnė, siekiant nustatyti priežastis ir nurodyti priemones, kurios nesukeltų pavojaus žmonijos pažangai, ir viskam, ką civilizacija yra pasiekusi iki šiol.

Todėl mes negalime sumenkinti mokslo pažangos dėka įdiegtų priemonių, skirtų gerinti žmonių gyvenimo sąlygas, tokių, kaip prevencinė medicina, geresnė sveikatos priežiūra, mityba ir būsto sąlygos, trumpesnė darbo diena, parama motinoms, tėvams ir vaikams, reikšmės, ypač tų, kurių dėka stabiliai ir nuosekliai ilgėja gyvenimo trukmė.

Neabejotinai didžiausią įnašą čia padarė patvirtintos valstybės strategijos pagrindinėse socialinio gyvenimo srityje, ypač visuotinai prieinamos viešosios paslaugos, ypač sveikatos priežiūros ir švietimo srityje. Tai, kad darbuotojų pasiekimai darbo organizavimo srityje, reglamentuojant darbo laiką, užtikrinant geresnes sveikatos priežiūros ir saugos sąlygas darbe, ir įtvirtinant pertraukas darbo metu ir atostogas, tinkamą atlyginimą ir užtikrinant darbo vietos saugumą buvo įtvirtinti įstatymuose taip pat nepaprastai svarbus pasiekimas.

Tačiau dėl vis stiprėjančios naujosios liberalų politikos, kurios pagrindinės priemonės yra Lisabonos strategija, Stabilumo paktas ir Europos centrinio banko gairės, viešosios paslaugos yra liberalizuojamos ir privatizuojamos, darbo vietos tampa vis labiau pažeidžiamos, o tai ypač daro didelį poveikį moterims. Padidinus pensinį amžių jauniems žmonėms tampa vis sunkiau rasti darbo vietas, kuriose būtų užtikrintos jų teisės, taip pat tapo žymiai sunkiau pasinaudoti viešosiomis paslaugomis ir spręsti būsto problemas.

Visi šie veiksniai gali sumažinti gimstamumą. Būtent dėl to mes turime keisti savo politiką kiek galima greičiau. Būtent dėl to mes turime pakeisti Lisabonos strategiją Europos strategija, skirta stiprinti solidarumą ir tvarią plėtrą, kuri atvertų naujus horizontus Europai, tinkamai apmokamoms darbo vietoms su visomis teisėmis, ypač moterims ir jauniems žmonėms, trumpesne darbo diena nemažinant atlyginimo, geresnio darbo apmokėjimo, panaikintų diskriminaciją, ypač moterų diskriminaciją atlyginimu, užtikrintų didesnę ekonominę ir socialinę sanglaudą, tinkamą apsaugą, valstybinę ir visuotinė socialinę apsaugą, garantuotojų geresnę gyvenimo kokybę ir didesnį socialinį teisingumą.

Atsižvelgus į tai, būtina kaip galima greičiau steigti daugiau, geresnės kokybės ir labiau prieinamų vaiko priežiūros įstaigų, taip pat priklausomų asmenų globos institucijų, užtikrinti visuotinai prieinamą ir nemokamą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą, ir toliu būdu kurti geras darbo sąlygas, kurios sudarytų galimybes suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą. Savo ruožtu tam būtina užtikrinti stabilumą užimtumą, stabilias darbo valandas ir pagarbą motinų ir tėvų socialiniam vaidmeniui.

Būtent todėl būtina skirti daugiau biudžeto lėšų mažiau išsivysčiusioms šalims, o visos valstybės narės privalo kaip galima greičiau ratifikuoti ir pradėti taikyti JT konvenciją dėl darbuotojų migrantų šeimų susijungimo.

  Kathy Sinnott, IND/DEM frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, tai buvo pranešimas apie pasirengimą demografijos pokyčiams. Ar tai reiškia, kad mes pasiduodame ir pripažįstame tas niūrias pranašystes apie kurias buvo kabėta dar 2005 m. Žaliojoje knygoje?

Kai ta knyga buvo paskelbta, mes ją supratome, kaip kvietimą keistis. Be kitų dalykų, mes norėjome rasti būdą sudaryti moterims galimybę turėti tiek vaikų, kiek jos sakėsi norinčios turėti. Ar dabar mes pasiduodame?

Mūsų visų troškimą padidinti gimstamumo rodiklius šiandien menkina mūsų pačių kuriamos politikos. Mūsų konkurencingumo strategija grindžiama vartotojiškumo didinimu. Tačiau vartotojiškumas gali tapti kai sulaikančia priemone žmonėms priimant sprendimą ar turėti vaikų. Vartotojiškumas mums moko būti savanaudžiais. Pasižiūrėkite į reklaminius skelbimus. Rūpinkis savimi, imk ir naudokis viskuo, tik pirk.

Daugeliui žmonių turėti vaikų ir šeimas reiškia visiškai priešingus dalykus. Šeima reikalauja nesavanaudiškumo, sugebėjimo dalytis su kitais ir kitų interesus laikyti svarbiausiais. Tapdami vartotojais mes vis dažniau klausiame – ar mes galime sau leisti turėti vaikų? Ir mes pradedame lyginti su vaiku susijusias išlaidas su kitomis sąnaudomis – ėjimo pirmyn, dalyvavimo socialiniame gyvenime, arba automobilio, ar namo ar atostogų. Ir dažnai su vaiku susiję argumentai tampa antraeiliais, o potencialūs tėvai sako „ačiū, ne“, arba „dar ne dabar“.

Ir be abejo, mes turime spręsti nevaisingumo problemą. Tačiau žinodami, kad Europoje kiekvienais metais padaroma keturi milijonai abortų, mes iš tikrųjų ir negalime pasakyti, kad pagrindinė mažėjančio gimstamumo priežastis yra nevaisingumas.

Aš paprašiau savo stažuotojos perskaityti šį pranešimą, ir ji išsakė vieną labai įdomią pastabą. O kur yra vyrai? Jeigu mes norime kalbėti apie lyčių lygybę, tai pirmiausia turime kalbėti apie tai, kad abiejų lyčių atstovai yra vienodai atsakingi už vaikų auginimą. Dėl daugelio visiškai suprantamų priežasčių mes turėjome pabrėžti moters vaidmenį. Tačiau ar mes nepriėjome tos ribos, kai mes tiesiog išstumiame vyrus už ribos? Užauginti vaiką yra milžiniškas darbas. Ir nors mes turime visokeriopai padėti vienišoms mamoms ir jų vaikams, valstybė yra, pačiu geriausiu atveju, tik apgailėtinas besirūpinančio, padedančio, ir drįstu pasakyti, globėjiško tėvelio pakaitalas.

Daug moterų nenori tapti motinomis, jeigu tam nedalyvauja tėvas. Saugumas yra labai svarbi motinystės pusė, tačiau finansinis saugumas dar ne viskas. Mes turime padėti kurti tam tikrą emocinę aplinką, kuri būtų palanki ir skatintų turėti vaikų. Mūsų kultūra privalo skatinti ir raginti aktyviai įsijungti vyrus.

Daugiau nei bet kas kitas vaikų turėjimas yra susijęs su ryšiais su mūsų pačiais artimiausiais žmonėmis, todėl vaiko priežiūros institucijų plėtra – nors ir labai naudinga siekiant sudaryti sąlygas moterims grįžti į darbą – savaime nepadės didinti gimstamumo. Norėdami įveikti mūsų demografinę krizę, pirmiausiai turime atkurti žmogiškųjų išteklių pamatus. Mes turime ugdyti pasitikėjimą, kantrybę, ištikimybę ir meilę. Tik tokioje atmosferoje vyras ir moteris gali jaustis laimingi, ir pakankamai užtikrinti, kad pradėtų šeimą, o jeigu bus dar užtikrinti realistiška parama šeimoms ir šeimyniniam gyvenimui – augs ir gimstamumo rodikliai, ir mes greičiau pamatysime Europos atgimimą.

  Thomas Mann (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, šiandien Europos Sąjunga mato tokius demografinius pokyčius, kokių dar niekada anksčiau nėra mačiusi. Iki 2030 m. mes jau būsime netekę daugiau nei 20 milijonų darbingo amžiaus žmonių. Du dirbantys asmenys turės mokėti už vieną pensininką. Na, gera žinia yra ta, kad žmonės gyvens ilgiau ir kad šiandien vyresnio amžiaus žmonės yra daug sveikesni, nei ankstesnių kartų. Tačiau blogai yra tai, kad jaunų žmonių yra tiesiog per mažai, o tai ateityje turės dramatinių priežasčių miestų planavimui, gyvenamojo būsto statybos, šveitimo sistemos ir darbo organizavimo srityse.

Mes turime mūsų valstybėse narėse sukurti šeimoms labiau palankią aplinką, pasiūlyti daugiau įvairių vaiko priežiūros galimybių, daugiau darbo vietų, vaiko priežiūros įstaigų, geresnes galimybes derinti profesinį ir šeimos gyvenimą. O svarbiausia, mes turime turėti stabilaus profesinio augimo gaires ir pakankamas pajamas, todėl kad būtent šie dalykai skatina žmonių norą turėti vaikų.

Mums taip pat reikalingos daug didesnės investicijos į žmones, būtina kelti mokymo ir švietimo, specialistų rengimo lygį. Mokymosi visą gyvenimą programos turi būti naudingos ne tik jauniems, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dabar norės dirbti daug ilgiau, ir kurie gali susitvarkyti su daug didesniu darbo krūviu, yra labai kvalifikuoti ir turi pakankamą motyvaciją.

Mes neturėtume pernelyg daug tikėtis iš šio savo iniciatyva parengto ponios Castex pranešimo. Visuomenės intereso socialinių paslaugų statusas yra kontraversiškas dalykas. Mes nepritariame minčiai dėl visai ES taikomos pagrindų direktyvos ir privalomų reglamentų. Be to, savanoriškumo pagrindu įtvirtintos įmonių pensijos neturėtų būti dar susiejamos su papildomais įpareigojimais, tokiais, kaip pavyzdžiui, su šeimos politika susijusiais kriterijais. Tai yra socialinės apsaugos klausimas, taip pat mokesčių klausimas, todėl tai jau yra klasikinė valstybių narių problema.

Atsižvelgus į šiuos argumentus, o taip pat į Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų grupės pataisas, pranešimas tapo daug labiau pagrįstu. Remdamiesi šiuo pranešimu dabar mes jau galime inicijuoti reikiamo masto diskusiją apie dramatiškų demografinių pokyčių pasekmes.

  Alejandro Cercas (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, Komisare, labai dėkojame, kad radote galimybę įsitraukti į šias įdomias diskusijas. Taip pat norėčiau padėkoti poniai Castex už parengtą pranešimą, ir už mums suteiktą progą įsigilinti į diskusijas, kurios mums iš tikrųjų labai daug padeda.

Tokioje šalyje kaip mano – Ispanijoje, kuri pergyvena demografinę krizę, kuri, tikriausiai yra gerokai gilesnė, nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, tokio pobūdžio Komisijos komunikatas ir tokio pobūdžio diskusijos yra labai naudingi, nes čia giliai įsišaknijusios socialinės problemos, o ne vien tik trumpalaikė krizinė situacija, o tokie dalykai padeda iškelti problemą už diskusijos nacionaliniu mastu ribų, ir pažvelgti į ją daug plačiau, taip turint daug platesnes galimybes analizuoti ir ieškoti tinkamo atsako.

Iš tikrųjų, kaip sakė Komisaras, mes susidūrėme su problema, tačiau mes matome ir galimybę. Ši galimybė turėtų būti realizuota sprendžiant šią problemą, ir ne vien tik jos padarinius – tai, kad Europoje yra daugiau pagyvenusio amžiaus žmonių, tai, kad Europa senėja, bet taip pat ir priežastis.

Mes turime užkirsti kelią Europos senėjimui, kadangi mes neišvengsime to, kad Europoje bus daugiau pagyvenusių žmonių: šio lygio pasiekti mums padėjo mokslas ir medicina, o pažangos bus siekiama ir toliau. Problema yra, kaip jau sakė kiti nariai, kad mums reikia gimstamumo didinimo politikos, demografinės politikos, mums reikia Europoje daugiau vaikų – štai ko mums iš tikrųjų reikia. Mes turime dirbti visomis kryptimis, tačiau suprasdami, kad tai yra rimta, bet subtili problema, kurią mes paliksime ateities kartoms, jeigu nesugebėsime padėti jos sprendimo pagrindų šiandien.

Aš esu vienas iš tų, kurie mano, kad Europos socialinis modelis yra ne problema, o atvirkščiai – tai galėtų būti problemos sprendimas.

Be mūsų socialinės sistemos Europos senėjimas ir mažas gimstamumas tikriausiai taptų dar aštresnėmis problemomis. Kitos visuomenės, tokios kaip, pavyzdžiui, Kinija, kuri ateityje susidurs su tam tikra prasme labai panašia situacija, sumokės dar brangiau nei mes už tai, kad neturi veiksmingo, protingo ir racionalaus socialinio modelio.

Trumpai, problema yra ta, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir mes ir patys privalėsime keistis. Mūsų socialinės sistemos gali pakeisti savo metodus, nepakeisdama savo vertybių. Aš manau, kad patys pagrindiniai klausimai yra solidarumas, sugebėjimas derinti darbinį ir šeimos gyvenimą (t. y. suteikti šeimoms naujas galimybes gimdyti naujos kartos atstovus), taip pat priimti imigrantus ne kaip naštą, ne kaip kažką neigiamo, bet kaip reiškinį, kuris, jeigu tik mes sugebėsime jį tinkamai integruoti, dar kartą padės mums spręsti šią problemą. Pagaliau, būtina inicijuoti plataus masto diskusiją apie moters vaidmenį visuomenėje, diskusiją, kuri kaip visada turi vykti solidarumo dvasia.

(Plojimai)

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Komisare, pone Pirmininke, ponios ir ponai, šiandien vidutinis gimstamumo rodiklis Europoje yra 1,5, bet tai reiškia, kad gyventojų skaičius neauga. Valstybės narės išnagrinėjo šią situaciją ir jų tyrimo rezultatai parodė, kad žmonės vidutiniškai norėtų turėti du ar tris vaikus. Tačiau matomas aiškus neatitikimas tarp žmonių norų ir tikrovės.

Mes gyvename XXI amžiuje ir moterys jau labai seniai nustojo tenkintis namų šeimininkės ir vaikų augintojos vaidmeniu. Jos yra išsilavinusios, jos nori dirbti ir daryti karjeras, ir jų gaunamos pajamos užtikrina geresnį gyvenimo lygį jų šeimoms. Tačiau mes turime turėti galimybes daryti įtaką gimstamumo lygiui, ir sukurti situaciją, kurioje normas šeimoje turėti vaikų skaičius taptų tikrove. Mūsų šeimoms reikia užtikrintumo, kad vaiko gimimas nesugriaus jų karjeros, kitaip tariant, turi būti užtikrinta geresnė pusiausvyra tarp darbo ir šeimos gyvenimo, tiek moktinoms, tiek irt tėvams.

Tėvai nori jaustis ramūs ir užtikrinti, kad jie galės suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą, išugdyti įgūdžius, kuriuos jie galės panaudoti savo interesams tenkinti, jeigu reikia, materialiai padedant ir valstybei. Neturėdami tokio užtikrinto saugumo jausmo, žmonės nenorės turėti vaikų. Imigracija kaip būdas padidinti gyventojų skaičių yra labai naivus problemos sprendimo būdas. Tai yra dalinis ir labai trumpalaikis sprendimas. Mes turėtume daugiau dėmesio skirti inovacijoms, o ne emigracijai.

Dėl laiko trūkumo aš negalėsiu pakalbėti apie visus susijusius veiksnius, tačiau norėčiau pažymėti, kad demografinė situacija labai dideliu mastu priklauso nuo visos gamos sprendimų ir įvairių teisės aktų įvairiose srityje – nuo darbo ir šeimos teisės iki aplinkosaugos įstatymų ir nacionalinio saugumo. Baigdamas norėčiau padėkoti poniai Castex už jos parengtą labai svarbų pranešimą, kuriame yra labai daug moteriškų emocijų.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, sprendimo projekte dar kartą atkreipiamas dėmesys į visai Europai iškilusią demografinę grėsmę. Atsakomybė už mūsų kontinento ateitį ir už jo socialinę ir ekonominę raidą reikalauja, kad šiam klausimui būtų skirtas ypač didelis dėmesys. Vidutinis 1,5 gimstamumo rodiklis yra ženkliai per mažas. Vien tik paprasčiausiam kartų pakeičiamumui užtikrinti, šis rodiklis turi būti didesnis, nei 2,15.

Neabejotinai šioms grėsmėms šiandien atsirasti padėjo ir šeimos modelio su mažiau vaikų ar iš viso be vaikų skatinimas, šeimos gyvenimo sąlygos, negalinčios užtikrinti padorios ir stabilios ekonominės padėties (dėl nedarbo poveikio, ypač dėl žemesnių užimtumo standartų, ir dėl aplinkybių, susijusių su darbingo gyvenimo trukmės), ir moterų baudimas už motinystę per pensijų sistemą. Visuomenės senėjimas, kuris didele dalimi yra susijęs su kitais atžvilgiais teigiamu reiškiniu, tokiu kaip ilgesnė žmogaus gyvenimo trukmė, taip pat ir santykio tarp dirbančių žmonių ir pensininkų skaičiaus sumažėjimo kelia pensijos sistemoms nemažų problemų. Šioje situacijoje būtina imtis veiksmų, kuriais galima būtų situaciją pakeisti.

Tačiau aš norėčiau remtis nuostata, kuria buvo paminėta ir pranešime, kad tai yra problema, kurią mes spręsime migracijos srautus. Rinkos instituto Lenkijoje atlikti tyrimai parodė, tokiu būdu gyventojų skaičius išauga vos 2–3 %, kitaip tariant, visiškai nepakankamai. Tačiau šis metodas iškelia ir nemažai socialinių problemų, kaip kad šiandien galima matyti Danijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Integracijos procesai irgi užima labai ilgą laiką.

Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į pranešime išsakytus pasiūlymus dėl ekonominių migrantų šeimų teisių. Pataisos, kurias mes šiuo atžvilgiu pateikėme, buvo parengtos todėl, kad taip ir lieka iki galo neaišku, ar tai reiškia šeimą taip kaip ji apibrėžiama migrantų kilmės valstybė teisėje, ar taip, kaip apibrėžiama migrantus priimančioje šalyje. Man ypač didelį susirūpinimą kelia galima poligamija, ir iš jos išplaukiančios visos teisinės ir ekonominės pasekmės, kurios gali atsirasti, jeigu tokioms šeimoms bus garantuotos visos socialinės paslaugos. Aš taip pat norėčiau ...

(Pirmininkas nutraukia pranešėją.)

  Bernard Wojciechowski (IND/DEM). – Pone Pirmininke, šiame pranešime žodis „integracija“ buvo paminėtas 24 kartus. Siūlant integruoti imigrantus valstybės mokesčių mokėtojų lėšomis nebuvo atsižvelgta į vieną labai svarbų aspektą, konkrečiai, religiją ir civilizaciją. Karingai nusiteikę socialistinės kilmės pasaulietiškų pažiūrų atstovai vengia šios temos, nors musulmoniškoji gyventojų dalis tik didėja.

Iki 2025-ųjų vienas iš trijų Vakarų Europos gyventojų bus musulmonas. Kanterberio arkivyskupas pasiūlė Europai priimti šariato teisę, kurią Pirmininkas ir dauguma šio Parlamento tikriausiai pavadintų „multikultūralizmu“. Tai į pirmą vietą iškelia labai painias diskusijas apie įvairiausius būdus ir galimybes integruoti ir asimiliuoti į šį kontinentą plūstančius naujus imigrantų srautus.

Ar tokia asimiliacija reiškia, kad imigrantai turi patys įsilieti ir perimti Europos civilizaciją, o gal tai reiškia, kad jie turėti prisijungti prie senųjų Europos tautų išeivių ir tokiu būdu sukurti kažkokį naujo tipo Europos žmogų? O gal šis bendros civilizacijos kūrinys nei pageidaujamas, nei įmanomas?

Nors Europa visada garsėjo savo kultūrų įvairove, joje visada vyravo krikščioniška kultūra ar civilizacija, kitaip tariant, tokia kultūra, kurioje gyveno dauguma jos gyventojų, nepriklausomai nuo jų tapatybės. Jau beveik 20 amžių ši civilizacija buvo pagrindinis ir ilgiausiai išsilaikęs Europos paveldo elementas. Todėl reikėtų užduoti klausimą: ar Europa būtų tokia Europa, kokia ji yra šiandien, jeigu septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje senoji Roma būtų buvusi sunaikinta, ir apgyvendinta ne krikščioniškų visuomenių, o kokios nors musulmoniškos ar kokios nors kitokios bendruomenės? Atsakymas yra labai paprastas – ne. Tai jau nebūtų Europa. Tai būtų Egiptas ar Libija.

Laimei, yra žmonių, kurie nesutinka kultūrines teises panaudoti kaip priedanga priimti Sharia tikėjimą. Religija turi būti apsaugota nuo valstybės – o ypač, nuo europietiškos valstybės. Tik krikščionybė gali integruoti kitas religijas į bendrą Europos projektą, pripažindama, kad pasaulietiškos ideologijos to padaryti negali. Aš tikiu, kad Europa gali tai padaryti ir kad Europiečiai turėtų vėl atsigręžti į krikščioniškąją kultūrą, ir į tradicijas, ir laisvės, lygybės, teisingumo ir asmens teisių vertybes, kurias jau tuos pastaruosius dvidešimt amžių puoselėjo visų Europos valstybių tautos, ir kurios jau tapo klestėjimo ir moralinio pirmavimo visame pasaulyje šaltiniu.

Šis pranešimas negali nieko integruoti. Tai yra vaikščiojančio lavono simbolis. Jis gali sukurti zombių kontinentą, kurie nei vienas nebežino, kokia yra jo nacionalinė tapatybė.

  José Albino Silva Peneda (PPE-DE). – (PT) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, prailgėjusi gyvenimo trukmė ir nuolat krentantis gimstamumas reškia, kad Europos demografinio priklausomumo indeksas išaugs nuo dabartinio 49 % iki 59 % iki 2025 metų, ir iki 77 % iki 2050 metų.

Todėl Europos Sąjunga susidurs su precedento neturinčia problema, kadangi ateityje Europos miestuose susidarys labai didelė vyresnio amžiaus žmonių dalis, o ir visa visuomenė bus visiškai kitokia, nei ta, kurią mes turime šiandien.

Ši tendencija reikš, kad kai kuriais pačiais svarbiausiais visuomenės politikos aspektais turės būti įgyvendinti esminiai pokyčiai. Be socialinės apsaugos, būtini bus pokyčiai sveikatos apsaugos ir priežiūros sektoriuje, reikės keisti mokesčių politiką, erdvinio planavimo, imigracijos, saugumo, turimo, poilsio organizavimo ir kitus sektorius.

Iš naujo reikės pergalvoti ir pensijų finansavimo sistemas, keičiant padėtį, pagal kurią tokios sistemos daugiausia yra valstybinės, o netgi jeigu jos tokiomis ir išliks, atlyginimas nebeturi išlikti vieninteliu įnašų į pensijų sistemas šaltiniu.

Atsižvelgus į tolimesnes demografinių pokyčių pasekmes, jas būtina įvertinti valstybės valdymo ir socialinės struktūros požiūriu, o tam prireiks visus ekonomikos, kultūros ir socialinių sričių operatorius sutelkti didelio masto struktūrinei analizei, pakviesti juos dalyvauti plataus masto diskusijoje dėl įvairių šiuo atveju galimų taikyti priemonių. Tame ir glūdi didžiausia pranešimo vertė.

Ir vėl mes susiduriame su sritimi, kurioje yra labai svarbu nedelsiant pradėti socialinį dialogą; ir iš tiesų, nėra jokio kito būdo šiai problemai spręsti.

Aš sutinku su Komisijos išvada, kad, atsižvelgus į viso reikalo skubumą ir problemos mastą, gimstamumo lygio padidinimas reikš ilgalaikės strategijos įgyvendinimo pradžią. Tai yra vienintelis būdas mums tinkamai imtis prevencinių priemonių, ir tuo pat metu padėti Europos Sąjungai tinkamai išnaudoti galimybes, kurios atsiranda įgyvendinant gimstamumo didinimo politiką.

  Harald Ettl (PSE). – (DE) Pone Pirmininke, šiandien, jau tokį vėlyvą metą, mes čia visi aptarinėjame pranešimą, kuriame kalbama apie Europos demografijos ateitį, faktiškai visiškai izoliavę visuomenę iš šios diskusijos. Pranešėja tikrai verta pačių aukščiausių įvertinimų už šį pranešimą, kadangi savo pranešime ji palietė mūsų visuomeninio, politinio ir socialinio gyvenimo egzistencinius klausimus. Šis pranešimas turėtų būti įtruktas į privalomų perskaityti dokumentų sąrašą, skirtą visiems Parlamento nariams, kurie slepiasi už kasdienės politikos pragmatikos ir visiško tikrovės nežinojimo.

Šiame pranešime atskleidžiama, kaip ir kur ekonomikos sukuriamas šaltukas ir šios žiurkių lenktynės gali būti nugalėtos socialinės šilumos dėka. Čia taip pat pateikiamos ir tolesnės padėties vystymosi prognozės – jos skirtos mums atverti akis ir pradėti kurti socialinę aprėptį užtikrinančios visuomenės politinę filosofiją. Tai yra susiję su nuolat besikeičiančiu klausimu, kas sudaro šeimą, kurį taip pat būtina peržiūrėti, ir su tuo faktų, kad šiandien pakankamai pasiturinčioje visuomenėje vaiko turėjimas yra susijęs su baime patirti skurdą.

Pramonės sektoriuje veikiančiose įmonėse – ir tai jau tapo visiškai normalu – darbuotojų neišleidžia tėvystės atostogų energingieji vadybininkai, kurie niekada nėra gyvenę jokio socialinio gyvenimo. Be to, dabar jau ir neįmanoma suskaičiuoti visų darbinių santykių, ar darbo vietų, kuriose dirbdami žmonės yra priversti galvoti, ar iš viso vaikai yra „ne per didelė prabanga“.

Papildomos šiame pranešime išvardytos priemonės yra būtinos, norint demografinę raidą paversti „dvigubos naudos“ situacija. Vienas dalykas yra visiškai aiškus: rytojaus visuomenė jau bus visiškai kitokia. Ar kartų konfliktas taps socialine-politine apokalipse, ir iššauks konfliktą tarp turtingųjų ir vargšų priklausys nuo to, ką mes darome dabar ir čia, ir nuo to, ar politikai yra pasirengę mąstyti politiškai, ir dirbti vadovaudamiesi socialinėmis-politinėmis nuostatomis.

Šis pranešimas yra tikrai kažkas daugiau, nei blogo oro prognozė, su kuria mes galime šiandien susitaikyti, kadangi tyroj reikalai pasitaisys. Šis pranešimas yra aiškus kvietimas keisti ir vystyti mūsų visuomenę, ir, o tai visų svarbiausia, jis yra mums suteikta galimybė pagilinti mūsų asmenines žinias apie visuomenę. Norėčiau dar kartą padėkoti pranešėjai už puikų pranešimą.

  Jean Marie Beaupuy (ALDE). – (FR) Pone Pirmininke, kaip jau sakė ponas Ettl, mes čia susiduriame su labai dideliu iššūkiu. Visi mūsų šalies piliečiai dabar jau suprato, kad ir klimatas yra didžiulis iššūkis. Kai kas taip pat suprato, kad ir demokratija yra nelengvas uždavinys.

Tačiau, tai pasakius, paklauskime savęs, kur yra Europos demografijos problemos centras? Miestuose, žinoma, kadangi 80 % gyventojų yra susitelkę miestuose. Kokios problemos kyla šiandien žmonėms, gyvenantiems miestuose, ir miestų merams, kadangi aš gerai žinau, kad kai kurie mano kolegos Parlamento nariai taip pat yra savo miestų merai ar merų pavaduotojai?

Leiskite man panagrinėti dvi pavyzdžių grupes. Viena vertus, tai su ekonomine padėtimi susiję pavyzdžiai. Miestai arba yra priversti priimti labai daug gyventojų, arba, kaip tai yra atsitikę kai kuriuose Rytų Vokietijos miestuose – daugybė gyventojų išvyksta. Kita vertus tai – neužimti gyvenamieji namai, nenaudojami keliai, be jokio reikalo šildomi rajonai, tuščios mokyklos; visų pirma, tai, pavyzdžiui, 5 mln. eurų kainavusi mokykla, kokią aš visai neseniai pastačiau savo mieste, arba 7 mln. eurų kainavęs bendruomenės centras. Tai yra ekonominės išlaidos, kurias turi padengti patys miestai ir miesto mokesčių mokėtojai.

Tačiau tai ne vien ekonominis, bet ir žmogiškasis iššūkis, kadangi kai tokiuose regionuose matai žmones, kurie yra tokie izoliuoti, kai visi gyventojai rajone tik senėja, kai jau nebesigirdi laimingų bežaidžiančių vaikų krykštavimo gatvėse – tai jau žmogiškųjų santykių problema. Yra darbų, kurių niekas nenori, ir jūs tai žinote. Kai kuriuose mažuose miesteliuose neįmanoma rasti santechniko. Mano miestelyje jau seniai trūksta slaugių. Ten trūksta ir žmonių, kurie galėtų padėti atlikti buities darbus, todėl visi žmonės turi laukti, kad jiems būtų sutiekta pagalba. Tai jau tampa rimta žmogiška problema.

Komisare, bandydamas pažvelgti truputėlį plačiau, nei aptarta mano kolegės ponios Castex pranešime, už kurį aš su malonumu balsuosiu rytoj, aš, naudodamasis savo Miesto plėtros grupės pirmininko padėtimi, norėčiau paprašyti paengti pasiūlymą dėl miestų, kad pačioje artimiausioje ateityje galima būtų sudaryti kiekvieno miesto diagramą, kad mes galėtume geriau suprasti ir kontroliuoti demografinę padėtį mūsų miestuose tiek vidutiniu, tiek ir ilguoju laikotarpiu, ir galėtume priimti sprendimus dėl būsto, transporto, mokyklų statybos ir t.t.

  Wojciech Roszkowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, pranešime, apie kurį diskutuojame, pateikta įrodymų, kad ES nėra pajėgi net įvertinti situaciją. Mes esame tarsi demografiniame Titanike ir niekas net neprašė orkestro užgroti, o mes vis dar esame čia ir svarstome ypač svarbius klausimus, nors auditorija labai maža.

ES patiria demografijos krizę. Pranešime kalbama apie pasikeitimus, bet vienas argumentas aiškiai prieštarauja 1 paragrafui. Kalbama apie moterų nevaisingumą, o kas pasakyta apie vyrų nevaisingumą? Kalbama apie porų nevaisingumą, tarsi homoseksualios poros gali būti vaisingos. Kalbama apie nevaisingumą, bet neužsimenama apie tai, kad abortai yra pagrindinė mažėjančio gyventojų skaičiaus Europoje priežastis. Per pastaruosius 50 metų buvo atlikta maždaug 75 milijonai abortų 27 valstybėse narėse. Jei taip nebūtų nutikę, Europos Sąjungoje gyventų 15 % daugiau piliečių ir mums nereikėtų kalbėti apie krizę.

ES visada kalbame apie teises, bet niekada apie pareigas arba apie įsipareigojimus ateičiai. Tai galima apibūdinti kaip suaugusiųjų žengimą į antrąją vaikystę. Štai kodėl patiriame krizę: vaikai negali turėti palikuonių, negali ir senyvo amžiaus žmonės, bet be palikuonių ateitis neįmanoma.

  Csaba Őry (PPE-DE). – (HU) Ačiū, Pone Pirmininke. Pranešimas apie demografinę Europos ateitį yra svarbus pranešimas, nes jame siekiama išspręsti esmines problemas, pvz., parama senstančiai visuomenei, troškimo turėti vaikų diegimas, balanso tarp darbo ir šeimos gyvenimo radimas, moterų užimtumo galimybės, rūpinimasis pagyvenusiais žmonėmis, vargstančių sluoksnių aprūpinimas, taip pat ilgalaikio pastovumo ir finansinio socialinės gerovės sistemų palaikymo klausimai.

Centrinę vietą šių problemų kontekste užima šeima; kalbu apie pasidalijimą darbu šeimoje, sutuoktinius, dirbančius tuo pačiu metu, vaikų aprūpinimą ir vis didesnio jų skaičiaus išmokslinimą, taip pat nuolatinį rūpinimąsi senyvo amžiaus išlaikytiniais ir jų priežiūrą. Kaip suaugusiuosius galima skatinti dirbti ir tuo pačiu metu auginti vaikus? Be to, norime paraginti Sąjungos lygiu propaguoti aktyvų senyvą amžių, t. y., siekti, kad darbas būtų toks pat patrauklus, kaip ir pensija, šiek tiek pavėlinti amžiaus limitą, atsižvelgiant į tai, ką įmanoma padaryti, ir sumažinti ankstyvą išėjimą į pensiją teikiant netiesiogines paskatas.

Šių tikslų, kurie vienas su kitu susiję, galime pasiekti tik tada, jei atkreipsime ypatingą dėmesį į dvi aplinkybes: šeimų rėmimą ir žmonių sveikatos gerinimą. Akivaizdu, kad pagyvenusių žmonių norą dirbti sustiprinsime tik tada, jei jie jausis sveiki ir galės tęsti darbą be jokių aiškių problemų.

Deja, daugumoje valstybių narių dėl biudžetinių priežasčių yra sulaikomos arba mažinamos sveikatos dotacijos, o darbuotojams, įskaitant pagyvenusius ir vargstančius, tenka pakelti vis didesnį darbo krūvį. Tai nėra tinkamas sprendimas. Jis nepadeda diegti Lisabonos strategijos, be to, nepadeda išspręsti demografinių problemų. Panaši situacija susiklostė ir paramos šeimoms atveju; čia taip pat dotacijas reikia didinti, o ne sulaikyti ir mažinti. Labai ačiū, pone Pirmininke.

  Rovana Plumb (PSE). – (RO) Pone Pirmininke, Pone Komisare, brangūs kolegos, Castex pranešimas yra labai svarbus ateities Europai, todėl poniai pranešėjai noriu už jį padėkoti.

Tinkama demografinė politika apima pagrindinius dalykus: negalime ateitiems kartoms sukurti uždavinių, kurių beveik neįmanoma išspręsti, atsižvelgiant į tolesniems dešimtmečiams numatomas sąlygas. Trumpai tariant, turime rasti sprendimus, tinkamus dabarčiai, bet ypač – ateičiai

Europos demografija yra visos Sąjungos problema, todėl noriu atkreipti dėmesį į tai, kad regionas, kuriam tenka garbė atstovauti, šioje patiria aktualių problemų srityje. Iš tiesų socialinė kultūrinė realybė, kuriai įtakos turėjo netrumpas komunistinis laikotarpis, tiesiogiai paveikė demografinius procesus Rytų Europos šalyse, ypač Rumunijoje.

Iš pirmo žvilgsnio nesunku rasti atsakymą, sprendžiant demografijos klausimą: valstybėms narėms reikia nedelsiant peržvelgti demografinę politiką, kad būtų galima eliminuoti negatyvias pasekmes – gyventojų skaičiaus mažėjimą ir demografinį senėjimą. Nors sprendimus rasti ne visada taip lengva, kaip užduoti klausimus, norėčiau akcentuoti 10–ą pranešime išsakytą punktą, kuriuo valstybių narių prašoma imtis priemonių, leidžiančių sukurti kokybišką ir prieinamą vaikų rūpybos paslaugų tinklą, atitinkantį Barselonos tikslus, kad iki 2010 m. valstybėse narėse būtų sukurtos tarnybos, užtikrinančios bent 90% nuo 3 metų iki mokyklinio amžiaus vaikų ir bent 33% jaunesnių nei 3 metų vaikų priežiūrą. Tai kilnus ir būtinas tikslas.

Manau, kad teikti tiesioginę finansinę paramą grynųjų pinigų forma yra sprendimas, bet tik kuriam laikui, todėl reikia akcentuoti tai, kad parama turi būti teikiama tėvams, t. y. dėmesį reikia kreipti į jų ir darbdavio santykį, ir kad vaiko priežiūra ir švietimas būtų kokybiški ir prieinami – taip pavyks sukurti balansą tarp šeimos ir profesinės karjeros. Europos institucijos ir valstybės narės suvokė demografinės politikos svarbą, tačiau to nepakanka. Reikia žengti pirmąjį žingsnį – tiksliai apibrėžti demografinę Europos situaciją.

(Pirmininkas pertraukia kalbėtoją)

  Marian Harkin (ALDE). – Pone Pirmininke, visų pirma noriu pagirti pranešėją. Tai iš tiesų išsamus pranešimas pagrindiniu ES klausimu – demografine problema.

Noriu paminėti tik dvi pranešime apžvelgtas sritis: slaugytojų, ypač dirbančių šeimose, situacija ir pensijų klausimas. Minint slaugytojus pranešime valstybėms narėms primenama apie daugybę kliūčių, su kuriomis slaugytojams tenka susidurti, ir prašoma siūlyti slaugytojams daugiau paramos, ypač kalbant apie teisę gauti lankstų darbo grafiką arba galimybę dirbti ne visą darbo dieną. Taip slaugytojai galės rinktis ir nustatyti norimą darbo ir gyvenimo balansą.

Iš tiesų pastaroji preliminari Teisingumo Teismo nutartis, palaikanti konstruktyvų atmetimą, pasiūlytą slaugytojo iš JK, rodo, kad Teisingumo Teismas galvoja apie tą patį.

Pranešime taip pat akcentuojama, kad atitinkamų paslaugų pasiekiamumas tiems, kuriems reikalinga priežiūra, vaidina svarbų vaidmenį, užtikrinant visišką ir lygiateisį vyrų ir moterų dalyvavimą darbo jėgos struktūroje. Tai padės pasiekti Lisabonos tikslų. Tačiau atitinkamas paslaugas būtina teikti bet kuriuo atveju.

Ataskaitoje taip pat nušviečiami didžiuliai vyrų ir moterų vidutinio profesinės pensijos amžiaus skirtumai. Dažna to priežastis – karjeros pertraukos dėl vaikų ar pagyvenusių giminaičių priežiūros. Todėl pranešime prašoma valstybių narių imtis veiksmų, siekiant užtikrinti, kad nustatant pensijos teises, nebūtų atsižvelgiama į darbo pertraukas, susijusias su motinystės ar tėvystės atostogomis.

Šiandien labai svarbu užtikrinti, kad slaugytojai, dauguma iš kurių dirba 24/7 pagrindu, netaptų kita pagyvenusių, vargstančių žmonių karta. Siekdamos to išvengti valstybės narės turi imtis veiksmų, susijusių su slaugytojų pensijos klausimu. Būtų visiškai netoleruotina, jei tie, kuriems tenka priežiūros našta, neturėtų teisės į atitinkamą pensiją.

  Ryszard Czarnecki (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, kai mokiausi pradinėje mokykloje, 100 milijonų Europiečių buvo keturiolikmečiai arba jaunesni kaip ir aš pats. Kai man bus 87 metai, Europoje tebus 66 milijonai tokio amžiaus vaikų. Šiuo metu vienas iš keturių Europos gyventojų yra vyresnis nei 65, o po 40 metų vienas iš dviejų europiečių bus pasiekęs šį pensinį amžių.

Nepamirškime, kad šie skaičiai nėra sausa statistika. Vien tai sukels didžiulį visuomenės išlaidų ir pelno augimą. Europoje, taip pat ir mano šalyje, patiriama demografinė krizė. Prieš 100 metų vienas iš šešių pasaulio piliečių buvo europietis, bet po 40 metų vienas iš 20 yra mūsų žemyno gyventojas.

Ką tokiu atveju daryti? Skatinti motinystę, diegti ekonomines paskatas turėti vaikų, t. y. mažinti mokesčius, teikti paramą didesnėms šeimoms; bet vienas dalykas yra akivaizdus – privalome gydyti nevaisingumą. Šiandien skundžiamės ir galiausiai pradedame kalbėti apie imigrantų problemą, bet šių sunkumų šaltinis – demografinis Europos tautų nuosmukis.

  Miroslav Mikolášik (PPE-DE). – (SK) Pone Pirmininke, Komisare, man neramu, žinant, kad gimstamumo koeficientas per pastaruosius metus nukrito, ir iki 2050 m. Europos Sąjungos gyventojų struktūra bus pasikeitusi. Europos Sąjungos piliečiai pasens, be to, patirsime vaisingo amžiaus žmonių stygių. Todėl Sąjunga praras galimybę konkuruoti, palyginus su tais regionais, kuriuose pastebimas žymus demografinis augimas.

Demografinis disbalansas tada paveiks socialinės gerovės ir pensijų sistemos finansavimą. Tačiau ši situacija nėra nauja, o dabartiniai nepalankūs demografiniai pokyčiai verčia užduoti svarbius klausimus. Norint rasti sprendimus, reikia išanalizuoti tuos pokyčius – jų priežastis ir pasekmes. Mano nuomone, viena iš pagrindinių šio demografinio sąstingio priežasčių – nepalankios sąlygos ir tendencijos, kuriomis siekiama susilpninti tradicinio šeimos vieneto, kaip vyro ir moters sąjungos, sampratą, motinystės reikšmę moters gyvenime, vyro kaip tėvo vaidmenį, ekonominius ir socialinius šeimų, kuriose auginami keli vaikai, pranašumus ir t. t.

Kaip tėvas ir medicinos daktaras pritariu toms pranešimos dalims, kuriose kalbama apie motinystės apsaugą ir socialinės bei ekonominės paramos teikimą šeimoms, taip pat apie veiksmus, kurie leistų vyrams ir moterims geriau suderinti šeimą ir profesinę karjerą. Taip pat pritariu pragmatiniam ir racionaliam požiūriui į imigracijos politiką. Noriu tik pastebėti, kad mano nuomone, racionali imigracijos politika reiškia kadrų į tuščias darbo vietas ES valstybėse narėse teikimą. Šioje srityje reikalinga itin gerai apmąstyta ir parengta Europos politika. Diegiant taip vadinamos „Mėlynos Kortos“ sistemą, Europoje, vykdant imigracijos strategiją, turi būti pasirenkami tik kvalifikuoti asmenys, tik tokie, kurie sugebės dirbti darbus tokiose srityse, kuriose Europoje stinga darbo jėgos.

Kitas teigiamas aspektas mano nuomone yra tai, kad siūloma galimybė įsivaikinti nevaisingoms poroms ir sukuriamos palankios sąlygos šeimoms, auginančioms beglobį vaiką (Beveik baigiu.) Tačiau prieštarauju dirbtinio apvaisinimo, kaip būdo gydyti nevaisingumą, idėjai, nes...

  Joel Hasse Ferreira (PSE). – (PT) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, Europos demografinės ateities klausimas sulaukė daug dėmesio iš šio Parlamento. Lisabonoje kartu su savo kolega Edite Estrela pritariau viešajam posėdžiui dėl demografijos ir solidarumo tarp kartų, kol vyko Bushill-Matthews pranešimo svarstymai. Ponios Castex pranešimas, kurį sveikinu, aprėpia platesnes perspektyvas – demografinę Europos ateitį.

Solidarumo problemos kyla ne tik tarp kartų, bet ir tarp regionų, ir apima migrantų integraciją, žmogiškųjų išteklių politiką ir, žinoma, demografinio atgimimo klausimą.

Toks demografinis atgimimas, ponios ir ponai, apima su vaikų priežiūros paslaugomis, kurios tėvams padėtų grįžti į darbo rinką ir kovoti su skurdu, ypač jei šeimoje yra tik vienas tėvas, susijusius klausimus.

Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, kad skirtingose valstybėse dar nepavyko įgyvendinti kai kurių Barselonoje iškeltų tikslų šioje ir kitose srityse; reikia paminėti didesnį moterų dalyvavimą profesinėje veikloje ir vyresnių nei 55 metų žmonių užimtumą.

Kalbant apie mokesčius, reikia pasakyti, kad svarbu, jog šioje srityje valstybėse narėse būtų imtasi atitinkamų priemonių gimstamumo koeficientui padidinti, kad apsisprendžiant turėti daugiau vaikų nebūtų patiriama finansinių suvaržymų.

Reikia aiškiai konstatuoti, kad darbuotojai turi galėti, jei nori, pratęsti savo profesinę veiklą valstybėje narėje egzistuojančios oficialios struktūros rėmuose, o teisė gauti pensiją sulaukus įstatymais nustatyto amžiaus, turi išlikti. Žinoma, labai svarbu išlaikyti tinkamą socialinės apsaugos sistemų ekonominę pusiausvyrą.

Europos gyventojų skaičius tampriai susijęs su imigrantais iš pietų, todėl kalbant apie švietimo sistemą, nevalia pamiršti imigrantų ir jų šeimų poreikių, siekiant užtikrinti jų pasitenkinimą ir gerovę įvairiose ES valstybėse narėse.

Baigdamas noriu pasakyti, Kad demografinė Europos ateitis priklauso ir nuo mūsų – Europos Parlamento. Esu įsitikinęs, kad nepamiršime savo įsipareigojimų.

  Zdzisław Zbigniew Podkański (UEN). – (PL) Demografinė Europos ateitis yra ilgalaikė problema. Europa sparčiai sensta. Iškilo darbinio amžiaus žmonių skaičiaus sumažėjimo grėsmė, nukrito ekonominis konkurencingumas, sumažėjo socialinės apsaugos sistemų finansavimas ir pensijų sistemų efektyvumas.

Didelė Europos Sąjungos plėtra ir žmonių migracija iš naujų valstybių narių į senas valstybes nares ieškant geresnio uždarbio sumažino šią problemą Vakarų Europoje, tačiau jos neišsprendė. Europa toliau sensta, todėl ryžtingų veiksmų būtina imtis šiose srityse: žmonių teisių ir užimtumo teisių apsauga, šeimai palankios politikos propagavimas, medicininė priežiūra ir socialinė parama, tobulesnis žmogiškųjų išteklių valdymas bei imigrantai. Imantis šių veiksmų norimų rezultatų pavyks pasiekti tik tada, jei globalizacijos procesas nesunaikins žmonijos ir šeimos, o didžiausia vertybe bus laikomas žmogus, o ne kapitalas.

  Anna Záborská (PPE-DE). – (SK) Europoje juntama neigiama demografinė tendencija, rodanti, kad po 50 metų Sąjungoje įvyks milžiniški demografiniai pokyčiai. Mažėjantis gimstamumas, laipsniškas gyventojų senėjimas ir mirštamumas šiandien yra pačios svarbiausios problemos. Tam tikromis aplinkybėmis galima kalbėti net apie grėsmę Europos civilizacijai. Reikia būti sąžiningiems diskutuojant apie šios situacijos priežastis.

Per pastaruosius 50 metų Europoje nebuvo lemta gimti dešimtims milijonų naujagimių, nes nėštumai buvo nutraukiami atliekant abortus. Jaunimas nebuvo augintas taip, kad jaustų atsakomybę už lytinius santykius; lytinė laisvė yra tipinis šiandienos visuomenės bruožas. Be to, per pastaruosius 50 metų išsiskyrė žymiai daugiau šeimų; reikia kalbėti apie skyrybas, nepilnas šeimas ir vis daugiau ne šeimose gimstančių vaikų. Dar reikia paminėti didžiulį vaiko nevertinimą: pavyzdžiui, kokį vieno ar poros automobilių kainos procentą įmonininkas gali nurašyti kai kasmetinius mokesčius ir kokią vaiko vertės dalį gali nurašyti tėvas? Mūsų socialinė politika geriau aprūpina tuos, kurie turi mažiau vaikų arba neturi nė vieno, nes pirmiausia dėmesys kreipiamas į profesinę karjerą. Kelis vaikus auginančias šeimas mūsų socialinė politika verčia skursti ir gyventi iš valstybės pašalpos. Valstybė yra pagrindinė sprendimą priimanti institucija, įvertinanti ir perskirstanti, be to, vykdanti integracinį solidarumą, leisdama mokesčių ir socialinius įstatymus. Žiniasklaida ir visuomenė daro milžinišką spaudimą moterims, tikindama jas, kad prasminga ir tikslinga yra tik su jų kaip darbuotojų pareigomis susijusi veikla. Gimdymas ir vaikų auginimas vis dar vertinami kaip būtinybė. Motinystė praktiškai nevertinama. Kalbant piniginiais terminais, jos vertė net neišreikšta minimaliu atlyginimu.

Aišku, yra ir kitų priežasčių, bet šio, kurias paminėjau, yra Europos demografiją sugriovę veiksniai. Tik jas pašalinus Europa vėl taps ateities ir vilčių žemynu, nes žemynas be vaikų yra žemynas be ateities.

  Edite Estrela (PSE). – (PT) Pone Pirmininke, Komisare, iš pradžių norėčiau pasveikinti ponią Castex už puikų darbą.

Demografinė kaita yra didelis iššūkis Europai. Prie šimtą metų Europos gyventojai sudarė 15% pasaulio gyventojų. Panašu, kad 2050 m. jie sudarys tik 5%. Kiekvienai moteriai Europos Sąjungoje tenka apytiksliai 1,5 vaiko – tai mažiau nei 2,1, ko reikia norint palaikyti pastovią populiaciją.

Situacija yra rimta ir jos priežastys neigiamai atsilieps ekonomikos ir socialinės apsaugos sistemoms, taip pat pačiai visuomenės sudėčiai.

Todėl būtina imtis priemonių, pvz., tokių, kokių neseniai imtasi Portugalijoje (daugiau nei 100 milijonų eurų investuota į visos šalies vaikų lopšelius ir darželius), siekiant vykdyti Lisabonos strategiją. Ši dotacija – tai prieš gimdymą suteikiama parama daugumai nėščių moterų, pašalpos vaikams išlaikyti, skiriamos imigrantų šeimoms, motinystės atostogų pratęsimas, 20% padidinta išmoka šeimoms, kuriose yra vienas tėvas, mokesčių mažinimas įmonėms, kurios steigia arba subsidijuoja vaikų darželius arba jų darbuotojus, motinystės pašalpos nustatymas, valstybės parama mediciniškai vykdomam apvaisinimui; tai geri pavyzdžiai, kuriais turi sekti kitos šalys.

  Marie Panayotopoulos-Cassiotou (PPE-DE). – (EL) Komisare, neabejoju, kad viskas, ką mano kolegos nariai jums kartoja, įtikins jus, kad demografinę problemą būtina įtraukti tarp svarbiausių naujosios socialinės darbotvarkės punktų – jos tikimės sulaukti kaip jūsų pasiūlymo 2008 m.

Kalbant apie planuojamą gyvenimo cikliškumą, reikia pasakyti, kad demografinis vystymasis yra siejamas su būtinybe stebėti ir prognozuoti ateities galimybes sukurti dinamišką žmogiškąjį kapitalą užimtumo rinkoje. To reikia, norint įkvėpti vilčių, kad pavyks išlaikyti tam tikrą ES plėtros galimybių pranašumą.

Dėkoju poniai Castex už kantrybę, atliekant tokį sudėtingą įvertinimą. Jos pranešimas – tai nenutrūkstanti problemų virtinė, pateikta suvestinės forma. Horizontaliais veiksmais pavyks rasti sprendimą.

Komisijos komunikacijos forma pateiktas pranešimas apie problemas, kurias reikia tinkamai išanalizuoti nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiais ne viename sektoriuje. Pirmoji būtinybė, kaip ne kartą minėta, yra skatinti integracijos solidarumą, diegiant įvairiapusį materialinį ir moralinį palaikymą šeimoms. To būtina imtis, nesvarbu, kur gyvena šeima – mieste ar tolimame kaime; išmokos turi būti skiriamos šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų amžių, kilmę, į tai ar jie vietos gyventojai, ar imigrantai.

Gyvendamos valstybėje narėje, šeimos turi galėti plėsti kompetenciją, kad gerovės ir našumo šaltinį. Šeimos yra pats svarbiausias vystymosi veiksnys: jos teikia darbo jėgą, vartoja prekes ir aprūpina naujais dinamiškai nariais. Siekiant, kad būtų kuriamos šeimos, būtina garantuoti teisinę apsaugą, užtikrinti strategijos tęstinumą ir, visų svarbiausia, pradėti sąžiningą dialogą viešajame ir privačiame sektoriuose.

  Corina Creţu (PSE). – (RO) Brangūs kolegos, visų prima norėčiau įvertinti ponios Castex pranešimo kokybę; tai ryžtingas pranešimas apie būsimą Europos socialinį modelį, taip pat ekonominę plėtrą Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat noriu pasveikinti Komisarą Špidla ir pasidžiaugti jo domėjimusi socialinėmis problemomis. Noriu padėkoti poniai Castex, ypač už tai, kad deramas dėmesys buvo skirtas moters statusui, jos orumui, jos pilietinių teisių ir laisvių tenkinimui.

Nenoriu čia prisiminti, ką teko išgyventi Rumunijos moterims komunistiniu laikotarpiu, kai abortai buvo neteisėti – žmonių tragedijų, dėl to, kad Rumunijos moterys pačios darydavosi abortus primityviomis priemonėmis. Filme, kuris 2007 m. pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“, režisuotame rumuno Cristian Mungiu, pateiktas tikros Rumunijos tautą ištikusios tragedijos paveikslas – žinau, kad tokia situacija atrodo sunkiai suvokiama normaliame pasaulyje.

Po komunizmo žlugimo Rytų Europos šalys patyrė tikra demografinį šoką. Ilgiau nei vieną su puse dešimtmečio demografinė situacija tik blogėjo ir vargu ar galima kalbėti apie jos gerėjimą. Vis dėlto apskritai yra daug dalykų, kuriuos reikia atlikti, kad situacija Europos Sąjungos valstybėse pasikeistų, o pranešime siūlomos priemonės atrodo tinkamos, todėl nacionalinės vyriausybės tiri jų imtis, o Komisija – palaikyti.

Taip pat norėčiau šį tą pasakyti apie pensijų sistemą. Visoje Europoje darbo rinkoje dalyvaujančio jaunimo amžius išaugo, o pensinis amžius tuo pačiu metu sumažėjo. Nedaug šalių skundžiasi darbo jėgos deficitu, kita vertus, sulaukę 50 metų žmonės išeina į pensiją arba nebegali rasti darbo. Aš taip pat pritariu pranešime siūlytoms priemonėms šiai problemai spręsti.

  Rumiana Jeleva (PPE-DE). – (BG) Pone Pirmininke, kolegos, Europa yra pirmasis pasaulio regionas, kuriam tenka prisiimti demografinius iššūkius.

Demografinis vystymasis yra veikiamas trijų veiksnių: gimimų skaičiaus, gyvenimo trukmės ir migracijos srautų. Per pastaruosius tris dešimtmečius gimimų skaičius Europos Sąjungoje sumažėjo ir nėra pagrindo manyti, kad tendencija keisis. Kai kuriose valstybėse narėse jis vis mažėja, o mano šalyje – Bulgarijoje – tai būtų galima pavadinti „demografiniu žlugimu“: čia gimstamumo rodikliai žemiausi, o mirštamumo – didžiausi Europoje.

Tuo pačiu metu gyvenimo trukmė ilgėja. Tai stabili tendencija, kuri turės įtakos visiems tolesniems Europos gyventojų ekonomikos ir socialinės plėtros aspektams.

Paanalizuokime, pvz., senyvo amžiaus priklausomybės santykį. Šiuo metu, kaip minėta, tai 1 prie 4. Numatoma, kad 2050 m. tai bus 1 prie 2. Bet netgi šiandien, ši mažėjimo tendencija jau pastebima. Dar kartą noriu pateikti pavyzdį iš Bulgarijos patirties, kur santykis tarp pensininkų ir dirbančių žmonių jau yra 1 prie 1,2.

Kalbant apie migrantų srautus verta pasakyti, kad dėmesį reikia kreipti į efektyvų jų valdymą, o ne į pernelyg didelę kontrolę. Mums reikia lankstesnės Bendrijos ir valstybių vykdomos imigracijos politikos, ypač kai tai susiję su imigrantais iš trečiųjų šalių. Imigracija gali būti teigiamas veiksnys, bet tai nėra vaistas, padėsiantis išspręsti visas demografines problemas.

Visi pavyzdžiai rodo, kad demografinius iššūkius turime priimti dabar. Turime rasti būdų, kaip problemas paversti galimybėmis. Atrodo, kad per daug šnekama ir per mažai nuveikiama demografinės kaitos srityje. Todėl aš tvirtai palaikau nuomonę, kad demografinis vystymasis turi būti horizontalios politikos problema, kurią reikia spręsti taikant įvairias Bendrijos, nacionalines, regionines ir vietos valdžios strategijas.

  Gabriela Creţu (PSE). – (RO) Išklausėme puikaus pranešimo, kuriuo, atrodo, viskas pasakyta. Dėkojame tiems, kurie jį rengė. Vis dėlto, leiskite man šį tą iš naujo suformuluoti ir nelaikykite to retorika. Bendras mūsų kaip politikų tikslas yra reguliuoti santykius tarp žmonių ir visuomenės, kad visi galėtume kuo ilgiau gyventi ir džiaugtis harmonija su gamta. Jei iškelsime šį tikslą, demografinių problemų spręsti neteks.

Iš tikrųjų, demografinių klausimų kyla tik todėl, kad į save žvelgiame pernelyg paprastai, pamiršdami, kas iš tiesų esame. Yra ir kitų žmonių kaip gyventojų nustatymo indikatorių ir mes juos žinome. Jie vadinami žmonių vystymosi indeksais. Žvelgiant iš šios perspektyvos Europos šalys yra laikomos labiausiai išsivysčiusiomis šalimis – tai yra gerai. Neturime siekti pakeisti savo demografinio elgesio, turime pripažinti, kad reikia keisti mūsų ekonomikos ir socialinį modelius. Jis yra pranašesnis už kitus modelius, bet neadekvatus. Jis atsiliko nuo mūsų kaip žmonių vystymosi. Tarp bendro mūsų tikslo ir socialinės aplinkos bei ekonominių santykių, tarp teiginių ir faktų egzistuoja praraja.

Teigiame, kad būtina gimdyti daugiau vaikų. Europoje šiuo metu 30% vaikų gyvena žemiau skurdo ribos. Skatiname moteris gimdyti, bet vienišos motinos rizikuoja būti laikomos išimtimis. Turi kilti užimtumo koeficientas, bet socialinių paslaugų finansuoti nereikia. Skelbiame problemas ir tikimės sulaukti sprendimų, bet gyventojai nėra turgus. Jei norime išspręsti šią problemą, turime humanizuoti ekonominius ir socialinius santykius. Tai rimtas iššūkis.

PIRMININKAUJA: A. VIDAL-QUADRAS
Pirmininko pavaduotojas

  Péter Olajos (PPE-DE). – (HU) Pone Pirmininke, kreipiuosi į jus demografinės krizės ištikto regiono ir tautos, kuri patiria daugiausiai problemų tame regione, vardu. Kaip narys, atsakingas už visuomenės sveikatą, negaliu pakankamai stipriai akcentuoti, kaip tampriai mūsų demografinės problemos yra susiję su visuomenės sveikatos problemomis. Mano tėvynėje Vengrijoje, nuo vėžio miršta daugiau žmonių nei kitose Europos valstybėse, o tai taip pat turi įtakos tam faktui, kad kiekvienais metais 50% daugiau žmonių miršta nei gimsta.

Castex pranešime apie demografinę Europos ateitį nurodyta, kad nauja politika turi būti orientuota į atgimimą. Leiskite pateikti vieną pavyzdį. Tuo tarpu kai islamo šalių gyventojų skaičius iki 2050 m. Išaugs iki 1300 milijono, Europoje jis nukris nuo 495 iki 400 milijonų.

Ši nauja demografinė politika turi būti grindžiama dviem faktoriais: šeima, kaip svarbiausiu ir pagrindiniu visuomenės elementu, ir sveikais žmonėmis. Šeimoms turi būti užtikrinama sistema, kuria jie tvirtai pasitikėtų ir jaustųsi saugūs. Šiandien daugumo valstybių narių turėti vaikų reiškia skursti. Bet yra ir teigiamų pavyzdžių. Yra šalių, kuriose valstybė apsiima nešti didelėms šeimoms tenkančios naštos dalį. Šis teigiamas pavyzdys turi būti taikomas visur.

Sveikata yra gyvenimo kokybės sąlyga. Gyventojai turi būti suinteresuoti rūpintis savo pačių sveikata. Jie gaus būtiną valstybės paramą visose materialiose srityse, pvz., privalomieji patikrinimai ir galimybės nemokamai sportuoti, taip pat visose intelektualiosiose sferose, t. y. sveikatos švietimo ir demografinės informacijos srityse.

Kiekvienos valstybės narės pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas demografinės ir sveikatos situacijos gerinimui. Tai ypač aktualu Vengrijoje, kur ateityje gyventojų skaičius gali nukristi iki mažiau nei 10 milijonų ir kur vidutinė gyvenimo trukmė yra dešimčia metų trumpesnė už vidutinę Europos gyventojų gyvenimo trukmę. Europos ateitis priklauso nuo to, kaip demografines problemas spręs šiandien gyvenančios kartos. Tai, ko vyriausybė nesugeba padaryti šiandien netinkamos politikos atžvilgiu, bus sunku ištaisyti vėliau.

  Vladimír Maňka (PSE). – (SK) Ponios ir ponai, žmonės Europos Sąjungoje gyvena vis ilgiau ir ilgiau. Tai teigiamas fenomenas. Kita vertus, jaunų žmonių skaičius nuolatos krinta. Darbingo amžiaus žmonių grupė ims mažėti ne vėliau kaip po trijų ar keturių metų. Šiandien santykis toks – trys darbingo amžiaus žmonės ir vienas pensinio amžiaus pilietis; 2050 m. tai bus tik vienas su puse darbingo amžiaus žmogus. Kaip pavyks išspręsti ekonomines senstančios visuomenės pasekmes?

Pirmiausia, turime daugiau žmonių aprūpinti darbu. Tradicinė politika, kai vyrai dirba, o moterys atlieka šeimos pareigas, nebetinkama. Dauguma moterų nori ir tapti motinomis, ir užsiimti profesine veikla. Visuomenės strategijos turi atitikti abu norus. Skandinavijos šalys rodo gerą pavyzdį. Ten veikiančios darbo rinkos strategijos, suteikiančios geresnes sąlygas moterims, auginančioms vaikus, užtikrina geriausią gyvenimo kokybę.

Antra, turime vykdyti socialinės gerovės sistemų, skirtų senyvo ir pensinio amžiaus žmonėms, reformą. Jei neatliksime to vadovaudamiesi socialinės lygybės ir solidarumo principais, labiausiai nukentės senyvo amžiaus žmonės. Norėdami pasiekti ilgalaikio pagerėjimo, turime vykdyti pensijų ir sveikatos priežiūros sistemų reformas, be to, investuoti į gerą sveikatą. Pagyvenę žmonės sukaupė nemažai žinių ir patirties, todėl turime pateikti jiems motyvacijos pratęsti profesinę karjerą.

Ponios ir ponai, Lisabonos strategija pradeda naują ciklą, suteikdama galimybę pradėti reformas, kurios leis padidinti darbo našumą ir padės sukurti naujų darbo vietų – taip pavyks sumažinti ekonominę įtaką gyventojų senėjimui.

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE). – (RO) Ponios ir ponai, šiuo metu Europoje sprendžiamos svarbios demografinės problemos, kurios turės ilgalaikės įtakos ateičiai. Todėl šios dienos diskusijos nėra vien sveikintinos, bet taip pat ir būtinos, norint užtikrinti gerą ateitį ir visapusišką vystymąsi.

Manu, kad iš visų pranešime pateiktų rekomendacijų 3 idėjos labiausiai atitinka pagrindines Europos demografinės politikos nuostatas. Gyventojų senėjimo kontekste Europos Sąjunga visų pirma turi kreipti ypatingą dėmesį į vaikus ir jaunimą. Vaiko apsauga ir galimybės asmeniškai tobulėti ir siekti profesinių rezultatų suteikimas jaunimui yra ateičiai strategiškai svarbūs aspektai, todėl šiuos tikslus būtina įtraukti į visapusišką šeimos apsaugos ir moterų skatinimo politiką.

Antras elementas, švietimas, glaudžiai susijęs su paminėtu principu. Konkurencinėje Europoje reikalingi žmogiškieji ištekliai, kad būtų galima priimti naujus iššūkius, be to, plėtoti mokslinę veiklą, siekti aukštesnių visuomenės sveikatos ir adekvataus gyvenimo lygio standartų. Šių tikslų įgyvendinimas, be abejo, priklauso nuo visų kartų švietimo lygio ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi.

Galiausiai, migrantų srautai yra trečias svarbus veiksnys, nes imigracija yra svarbi prielaida, užtikrinanti demografinę pusiausvyrą ir ekonominę plėtrą. Todėl pritariu pranešėjos kvietimui laikyti imigraciją teigiamu Europos populiacijos elementu ir ypač stengtis įtvirtinti Europos strategijas imigrantų integracijos srityje ir kovoti su diskriminacija bei ksenofobija.

Baigdama noriu akcentuoti, kaip svarbu mobilizuoti visuomenės strategijas visais būtinaisiais lygiais, norint sėkmingai pasiekti minėtų tikslų. Vietos ir regioninė valdžia atlieka sprendžiamąjį vaidmenį šioje srityje ir jie turi nuolatos dirbti ta kryptimi.

  Justas Vincas Paleckis (PSE). – (LT) Sveikinu pranešėją, parengusią tokį nepriekaištingą dokumentą. Noriu pastebėti, kad mūsų sėkmė ir nesėkmė turės milžiniškos įtakos Europos Sąjungos ateičiai. Gali būti taip, kad po 100 metų kai kurios mažos ES tautos atsidurs ties išnykimo riba. Gyventojų senėjimas rodo gyvenimo kokybės ir socialinio solidarumo padidėjimą, taip pat šeimos nuvertėjimą. Tai gali kliudyti Europos vystymuisi, bet jei bus imtasi atitinkamų priemonių, galima sukurti naujas galimybes.

Naujame tūkstantmetyje į ES įstojusiose šalyse šios problemos našta ypač slegia. Gyventojai kenčia dėl menkų pensijų, gimstamumas ten mažesnis už ES vidurkį, piktnaudžiaujama alkoholiu ir vartojami narkotikai… Šiame regione naudos buvo gauta, kaip prieš pereinant prie rinkos ekonomikos buvo uždaryta nemažai vaikų lopšelių ir darželių . Vyksta masinė emigracija iš naujų prisijungusių valstybių, ypač iš Baltijos šalių, Lenkijos, Bulgarijos ir Rumunijos, į turtingesnes valstybes nares. Tai rodo didelę darbo rankų ir išsilavinusių žmonių – žmonių, kurie gavo brangiai atsiėjusį išsilavinimą savose šalyse – netektį.

Aš palaikau siūlymą paskirstyti struktūrinius fondus taip, kad būtų galima kompensuoti šią žalą, tačiau to nepakanka. Naujai priimtos šalys, kurios labiausiai kenčia nuo „protų nutekėjimo“, turėtų gauti papildomo finansinio palaikymo, nes geriausi mokslininkai, gydytojai, inžinieriai ir menininkai išvyksta į turtingesnes valstybes nares. Palaikau pasiūlymą leisti senyvo amžiaus žmonėms dirbti nepilną darbo dieną, nes taip jie savo patirtį galės perduoti jaunesnėms kartoms.

  Mairead McGuinness (PPE-DE). – Pone Pirmininke, noriu pastebėti, kad tai labai slegiančios diskusijos, nors jos vyksta labai realaus ir išsamaus pranešimo pagrindu, už ką pranešėją noriu pasveikinti. Galbūt kaltas vėlyvas metas, nes galima susapnuoti košmarus apie paminėtas demografines tendencijas.

Žinoma, jei nieko nedarysime, pranešime išsakytos nuojautos gali apleisti, nors kai kurios valstybės narės išreiškia savo reakcijas ir nustato tinkamas priemones, skirtas palaikyti vyrus, moteris ir vaikus – tai sveikintina.

Ironiška, bet aš augau tada, kai buvo teigiama, kad turima per daug vaikų, ir būti vaiku šeimoje, kurioje auga aštuoni vaikai, yra daug Europos kontekste, nors galiu pasidžiaugti, kad mano motinai 85, bet ji dar puikiai jaučiasi.

Akivaizdu, kad moterys negali visko aprėpti. Mes negalime auginti vaikų, dirbti, rūpintis pagyvenusiais tėvais ir dalyvauti visuomeninėje veikloje. Kažką tenka aukoti. Manau gimstamumo problema kilo kaip tik dėl šios aukos. Bet aš tvirtai tikiu žmoniškumu, suvokdama realybę, kurioje esame, ramiau žvelgiu į tai, ko reikia energingai visuomenei ir senstantiems žmonėms, didesnį dėmesį kreipdama į vaikus. Galbūt šio vakaro svarstymai turės tam teigiamos įtakos.

  Marusya Ivanova Lyubcheva (PSE). – (BG) Pone Pirmininke, Pone Komisare, svarbiausias šio pranešimo bruožas yra sąsaja su realiu gyvenimu. Demografinės problemos egzistuoja ne Europoje, bet kai kuriose šalyse, kur patiriama krizė. Jų priežastys yra gilios ir pagrįstos tautiniai ypatumais, bet kai kurie aspektai bendri.

Pasekmės, kurių galime sulaukti yra iš tiesų labai svarbios. Naudodami savus žmogiškuosius išteklius greitai nesugebėsime išspręsti pagrindinių socialinių ir ekonominių valstybių narių problemų; sparčiai kintanti migracijos srautų struktūra sukels naujas problemų. Politika, orientuota į jaunas kartas, socialinę apsaugą ir ekonominę paramą jaunoms moterims ir vyrams bei jų šeimoms, taip pat atsakinga tėvystė yra svarbiausi aspektai sprendžiant demografines problemas. Motinystė atostogos turi būti pripažintos nustatant tarnybos trukmę.

Demografines problemas taip pat reikia įtraukti į ateities kartų švietimą ir mokslą. Jei to neatliksime, problemą perduosime iš vienos kartos kitai ir taip sukelsime naujas krizes. Negalima pamiršti lytinio švietimo, mokymo apie tai, kas yra geri tėvai ir solidarumas tarp kartų. Vyriausybės turi skirti daugiau dėmesio vaikų auginimui ir švietimui, jų aprūpinimu vaikų lopšeliais ir darželiais.

  Avril Doyle (PPE-DE). – Pone Pirmininke, noriu padėkoti pranešėjai už puikų pranešimą.

Siekiant pailginti gyvenimo trukmę visuomenėje, kurioje gyventojų skaičius nekinta arba mažėja, padidės Europos tarpusavio priklausomybė, bus įtrauktos kitos ekonominės sritys, pensijos, sveikatos apsauga.

Įdomu, bet Airijos amžiaus struktūra skiraisi nuo tos, kuri būdinga daugumai ES valstybių, ir mūsų demografinė situacija yra pakankamai palanki.

Gausiausia mūsų gyventojų grupė šuo metu 10–15 metų jaunesnė už Kitų ES šalių gyventojų grupes. Bet iki 2050 m. mūsų gyventojų struktūra bus panaši į visos Europos, nes senyvo amžiaus priklausomybės koeficientas 2050 m. pasieks 45% – ES vidurkis tuo metu bus 53%.

Įdomu, kad 1845 m. Airijoje gyveno virš 8 milijonų gyventojų. Prieš dvidešimt metų čia buvo 3,5 milijono. Šiandien – 4,25 milijono. Palyginti didelį gimstamumą papildė didėjanti imigracija ir grįžimas iš tremties per pastaruosius metus. Jei taip bus ir toliau, pavyks išlaikyti balansą tarp kartų.

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, pasisakydamas šiose diskusijose noriu atkreipti dėmesį į kai kurias problemas. Minint svarbias nedidelio gimstamumo Europoje priežastis, pirmiausia reikia kalbėti apie šeimos ir profesinio gyvenimo nesuderinamumą, t. y. neadekvatus vietų skaičius vaikų darželiuose mažiems vaikams ir socialinės ekonominės paramos šeimoms ir moterų užimtumui stoka.

Antra, jauni žmonės susiduria su neaiškumu dėl materialinės padėties ir darbo: nėra darbo tęstinumo, jauni žmonės vėlai pradeda dirbti, pagaliau brangiai kainuojantys butai, kurių šiuo metu jauni žmonės negali įpirkti. Šeimas reikia paremti keičiant mokesčių sistemą, ypač pajamų mokesčio ir PVM struktūrą; geriausią sprendimo pavyzdį pateikė Prancūzija, kur, pvz., labai sumažintas koeficientas, pagal kurį skaičiuojama, kiek mokesčių turi mokėti vaikus auginanti šeima. Pastaruoju atveju reikia įvesti lengvatinius mokesčius, skirtus vaikų reikmėms.

Trečia, turime toliau diegti integracinio solidarumo socialinėje apsaugoje principą, kitaip tariant, principą, pagal kurį dirbantieji gyventojai moka už nedirbančiųjų, t. y. vaikų, jaunų žmonių, savarankiškai negalinčių gyventi žmonių ir senų žmonių, gaunamas pašalpas, pensijas ir sveikatos apsaugą.

  Gerard Batten (IND/DEM). – Pone Pirmininke, Europos Sąjungoje Britanija nebekontroliuoja savo sienų. Šiuo metu imigracija į Britaniją yra nekontroliuojama, neribojama ir beatodairiška. Kaip visi žino, į Britaniją šiuo metu imigruoja beveik pusė milijono žmonių per metus. Išskaičiuojant tuos, kurie išvyksta, nustatyta, kad per metus gyventojų skaičius išauga 200 000 – tai yra milijonas žmonių kas penkis metus.

Gimstamumas imigrantų bendruomenėje yra žymiai didesnis, palyginti su vietiniais gyventojais. Stulbinantis žmonių skaičiaus Anglijoje didėjimas vyksta dėl visiškai nereikalingos imigracijos. Demografijos specialistai apskaičiavo, kad jei tokios tendencijos gyvuos, britai ir ypač anglai bus laikomi tautine mažuma savo gimtojoje šalyje. Britanija paprasčiausiai negali kontroliuoti savo imigracijos politikos Europos Sąjungos sudėtyje ir tai dar viena priežastis, kodėl mes turime išstoti.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. − (CS) Ponios ir ponai, leiskite dar kartą atkreipti dėmesį į kokybišką ponios Castex pranešimą, kuriame aiškiai pateikta diskusijų platforma, kurioje apžvelgti visi esminiai klausimai.

Būtų labai sunku atsakyti į visus iškeltus klausimus, todėl leiskite tiesiog trumpai pasakyti, kad Europos Komisijos esminis principas, kuris atspindėtas visuose mūsų dokumentuose, grindžiamas lygiomis galimybėmis; jokiame dokumente nerasite minties, kad demografinis vystymasis yra tik vienos lyties rūpestis. Visiškai aišku, kad tai yra lygių galimybių ir lygių vyrų ir moterių tesiųs klausimas. Taip pat akivaizdu, kad vienas iš šios problemos sprendimų yra aktyvios visuomenės sukūrimas, t. y. visuomenės, kurioje būtų įdiegtas kuo aukštesnis socialinio įtraukimo lygis, visuomenės, kurioje būtų siūlomos aktyvaus užimtumo galimybės kuo įmanoma didesniam skaičiui asmenų.

Taip pat leiskite pasakyti, kad po ankstesnių diskusijų sukurta stabilesnė ir pastovesnė platforma, įskaitant demografijos forumą ir šeimų sąjungą. Taip pat norėčiau paminėti, kad Komisija bendradarbiavo su socialiniais partneriais, nustatydama įstatymų leidimo galimybes nustatant darbo ir gyvenimo balansą. Be to, Komisija kreipia deramą dėmesį į imigracijos problemą, numatydama, kaip palaipsniui diegti nuoseklesnę Europos politiką, įskaitant, pvz., „Mėlynos Kortos“ pasiūlymą.

Ponios ir ponai, taip pat noriu pasakyti, kad nepaisant to, kad kaip ir visose diskusijose, čia teko išgirsti kraštutinių nuomonių, ima ryškėti bendras sutarimas ir, mano nuomone, šis sutarimas puikiai atitinka rekomendacijas, kurias Komisija pristatė šių demografinių diskusijų pradžioje.

Kaip sakiau, sukurta stabili platforma, todėl tikiu, kad diskusijos bus tęsiamos, nes tikiu, kaip ir beveik visi iš jūsų, kad Europos demografinis vystymasis yra vienas iš pagrindinių komponentų, nuo kurių priklausys mūsų ateitis tiek vidutinėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

  Françoise Castex, pranešėjas. − (FR) Pone Pirmininke, kalbėsiu trumpai, nes tai, apie ką ketinau kalbėti, jau aptarta.

Noriu padėkoti ponui Špidla už tai, kad jis akcentavo, jog demografinis klausimas nėra susijęs tik su moterimis, bet yra aktualus moterims, vyrams ir poroms. Noriu kritikavusiems nariams, savo kolegoms, priminti, kad buvo pamiršti vyrai, o aš visą savo pranešimo pastraipą skyriau tėvystės įstatymui ir siekiui, kad tėvai būtų labiau įtraukti į šeimos gyvenimą.

Vis dėlto pasistengsiu apibendrinti tai, kas buvo pasakyta ir perteikti pagrindinę pranešimo idėją – noriu akcentuoti didelį efektyvių visuomeninių strategijų poreikį. Tai strategijos, susiję su parama, priežiūra ir švietimu, nes tai, nors gali atrodyti šiek tiek paradoksalu, susiję su porų ir šeimos artimais santykiais. Tačiau tikiu, kad buvo kreiptasi į visuomenės pareigūnus Europos lygiu ir į valstybes nares, nes poreikiai turi būti išgirsti ir į juos turi būti atsižvelgiama.

Taip pat noriu paminėti didelį solidarumo poreikį, ne vien solidarumo tarp kartų, apie kurį šiuose Rūmuose jau ne kartą kalbėta, bet ir solidarumo tarp regionų. Ponia Schroedter ir ponas Beaupuy šį vakarą paminėjo ir priminė, kad dėl demografinių problemų gali kilti nesutarimų tarp senstančių regionų, kuriems reikalinga didesnė priežiūra ir todėl didesnės išlaidos, ir jaunesnių regionų, kuriuose kuriama gerovė, nes ten susikoncentravę darbingo amžiaus gyventojai. To Europos Komisija neturi pamiršti skirstydama ES struktūrinius fondus ir sanglaudos fondus.

Pagaliau, darbo rinkos problema, kurią minėjo ponas Andersson, užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas, yra svarbus veiksnys sprendžiant demografinius klausimus. Jis nėra antrinis, nes turėsime nuveikti daugiau, kai gyventojų bus mažiau ir jie bus ne darbingo amžiaus. Žvelgiant iš šio taško siūlymai efektyviau valdyti žmogiškuosius išteklius, investuoti į visą gyvenimą trunkantį švietimą ir mokymąsi yra itin svarbūs ir į juos dėmesį atkreipti turi ne tik valstybės valdžios institucijos, bet visi socialiniai partneriai, ypač įmonės, nes joms tenka didžiausia atsakomybė šioje srityje.

Todėl svarstymai dar nebaigti.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12:00.

Raštiški pareiškimai (142 straipsnis)

  Zita Gurmai (PSE), raštu. – (HU) Gyventojų senėjimas sukelia reikšmingų ekonominių, finansinių ir socialinių problemų. Jis turės didelės įtakos plėtrai, o socialinėms išmokoms bus daromas didelis spaudimas, todėl reikia tam pasiruošti.

Todėl demografinės problemos yra daugialypis iššūkis, kurį sprendžiant reikia atlikti kompleksinę, strateginę analizę, planavimą ir pradėti socialinį dialogą. Kalbėti reikia ne vien apie laipsnišką gyventojų skaičiau mažėjimą, bet ir apie pastovų Europos socialinį modelį, skirtą Europos gyventojų gerovei, būtina užtikrinti Europos ekonominį vystymąsi ir visuotinį konkurencingumą tarptautinėje arenoje, kitaip tariant, reikia galvoti apie Europos ateitį, mūsų ateitį ir taip ieškoti visų interesus atitinkančių sprendimų.

Europos Sąjungos valstybėse narėse būtina imtis visų įmanomų priemonių, siekiant demografinio atgimimo, kuris turi būti grindžiamas didesniu ir pastovesniu solidarumu tarp kartų, praktišku lygių galimybių užtikrinimu, profesionalaus ir asmeninio gyvenimo suderinimu, visišku Barselonos tikslų pritaikymu, aktyvaus senyvo amžiaus sąlygų sudarymu ir konkrečiomis imigrantų ir etninių mažumų socialinio integravimo priemonėmis. Norimų rezultatų galima gausime tik išsikėlę bendrus tikslus, bendrus interesus ir kartu jų siekdami.

  Monica Maria Iacob-Ridzi (PPE-DE), raštu. – (RO) Europos Sąjungos demografinė strategija susijusi su daugumo socialinio ir ekonominio pobūdžio aspektų. Tačiau noriu akcentuoti vientisos jaunimo politikos svarbą, ypač kai tai susiję su darbo rinka.

Yra žinoma, kad šiuo metu 25–30 metų amžiaus žmonės sudaro gana nedidelį Europos darbo rinkos procentą, palyginus su kitų amžiaus grupių gyventojais. Europos Komisija ir valstybės narės turi didinti įstatymų leidybos iniciatyvų skaičių ir kurti bandomąsias programas, kad būtų užtikrintas jaunų žmonių užimtumas. Tokių iniciatyvų pavyzdžiai galėtų būti mokesčių paskatų teikimas įmonėms, įdarbinančioms jaunus žmones, arba lanksčių darbo sutarčių diapazono praplėtimas.

Antra, tai ypač aktualu naujoms valstybėms narėms, problema, kurią sprendžiama, susijusi su tais regionais, iš kurių vienu metu išvyko daug jaunų žmonių. Diegiant valstybėms narėms skirtus struktūrinius fondus ir vykdant Europos Sąjungos vientisą politiką reikia siekti sukurti palankias sąlygas jauniems žmonėms – kad profesinius ir verslo projektus jie galėtų vykdyti tose bendruomenėse, iš kurių yra kilę. Valstybės narės turi papildyti Europos Sąjungos finansinę paramą tokiais veiksmais, kaip prioritetinį pažiūrį į jaunų žmonių žemės ir gyvenamosios vietos poreikį, mokesčių paskatomis už jaunų žmonių įdarbinimą ar subsidijuojamų paskolų pasiekiamumu, vykdant jaunų žmonių sukurtu projektus.

  Marianne Mikko (PSE), raštu. – Europa nepasirengusi mūsų demografinės situacijos pateitiems iššūkiams.

60 metų Europa pasitikėjo piramidės schema. Ji tinkama, kol kiekviena nauja karta yra didesnė už ankstesnę. Bet šiandien Europos šeimose auginama mažiau vaikų nei tėvų šeimose.

Noriu paminėti, kad 21–ame amžiuje mažas gimstamumas kelia didesnę grėsmę ekonomikai, nei prieš 60 metų. Technologinė pažanga leidžia pagaminti daugiau prekių eikvojant mažiau darbo jėgos. Globalizacija reiškia, kad šalys, kuriose gyventojai jaunesni ir jų skaičius auga, padės nešti pensijų naštą, jei mūsų strategijos tai leis. Mano šalis, Estija, yra geras sėkmingo perėjimo prie finansuojamos pensijų schemos pavyzdys.

Tuo pačiu metu Estijoje juntama, kad mažas gimstamumas kelia grėsmę mūsų kultūrai, o gal net ir tautiškumui. Tai daugelio mažesnių tautų problema.

Jei norime išsaugoti Europą tokią, kokia ji yra, turime puoselėti savo kultūras tuo pačiu apsaugodami šeimas. Mes, politikos kūrėjai, turime įsitikinti, kad technologijos ir globalizacija yra mūsų tarnai, o ne šeimininkai. Pranešimas yra gera pradžia.

  Bogusław Rogalski (UEN), raštu. – (PL) Pone Pirmininke, demografinės prognozės skelbia, kad 2050 m. vidutinis gyventojų amžius Europoje nuo 39 (2004 m.) pakils iki 49, o tai turės įtakos gyventojų struktūrai ir amžiaus piramidei.

Dėl to sumažės jaunų žmonių skaičius, dirbančių gyventojų skaičius ir pailgės gyvenimo trukmė. Dėl šių pokyčių padidės išlaidos, susijusios su nedirbančių gyventojų išlaikymu. Jie taip pat sukels regioninius skirtumus – jauni žmonės persikels gyventi kitur – todėl visuomenė sparčiau sens arba sukels teigiamą migracijos balansą, dėl kurio šis procesas bus lėtesnis.

Tačiau imigracija yra tik trumpalaikis ir dalinis sprendimas, todėl Valstybės narės turi žengti žingsnius, siekdamos užtikrinti lytinę lygybę, socialinę ir finansinę paramą šeimoms ir motinystės apsaugą. Tik tos visuomenės, kuriose vaikai yra politinis prioritetas ir kuriose kuriama šeimai palanki aplinka, pajėgs kovoti su nepageidaujamais demografiniais pokyčiais.

Noriu akcentuoti, kad vidutinės gyvenimo trukmės pailgėjimas yra teigiamas dalykas, todėl būtina imtis prevencinių priemonių, siekiant kovoti su pensininkų skurdu ir garantuoti, kad paskutiniuosius metus jie pragyventų oriai. Valstybės narės turi prašyti sukurti prieinamas priežiūros struktūras, skirtas žmonėms, kurie negali gyventi savarankiškai, taip pat vaikams. Valstybės narės taip pat turi atkreipti dėmesį į nevaisingumo problemą, nes ji turi didelės įtakos visam procesui, kuris skatina demografinį disbalansą, ir į bendradarbiavimą sprendžiant problemas.