Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2008 m. vasario 21 d. - Strasbūras

9.3. Šiaurės Kivu (Kongo Demokratinė Respublika)

  Pirmininkas. – Kitas darbotvarkės klausimas yra debatai dėl šešių pasiūlymų, susijusių su rezoliucija dėl Šiaurės Kivu (Kongo Demokratinė Respublika)⁽¹⁾.

  Erik Meijer, autorius. – (NL) Gerb. Pirmininke, Parlamentas kreipia dėmesį į tai, kas vyksta buvusioje Belgijos kolonijoje Kongo Demokratinėje Respublikoje ir ypač pastebi nesiliaujančius mūšius, priverstinį iškeldinimą, žaginimus ir masines žudynes šios milžiniškos teritorijos rytuose. Šis siaubas yra neatskiriama kaimyninių Ruandos, Burundijos ir Ugandos konflikto dalis. Tarptautiniu mastu pripažįstamos valstybinės sienos realiai mažai reiškia grupėms žmonių, kurie ieško naujų teritorijų dėl to, kad buvo ištremti iš savųjų arba dėl nuolatinio pragyvenimo lėšų trūkumo. Viskas šiame regione juda, ir mažiausias judėjimas vienaip ar kitaip kelia potencialią prievartą arba siaubą. Kariuomenių vadai, kurie įgyja pagarbos, galios ir susikrauna turtus per savo įgimtą meilę konfliktams, didina jau esamas problemas ir daro jas neišpainiojamai sudėtingas.

Dar labai neseniai, sausio 17 d., šiuose Parlamento rūmuose aptarėme padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje ir priėmėme rezoliuciją, kurioje išreiškėme savo norą pamatyti, kaip šis siaubas liaujasi. Manau, kad taip pat sėkmingai galėjome priimti ir daugiau rezoliucijų, kurios lygiai taip pat nebūtų vykdomos. Lūkesčiai, kad praėjusių metų Kongo Demokratinės Respublikos rinkimai galės išspręsti problemas, baigėsi nusivylimu. Laimėjo einantis prezidento pareigas asmuo Kabila, tačiau jis atstovauja požiūriui, kuris skiriasi nuo judėjimo, iš kurio šis kandidatas kilo ir tiek parlamento, tiek prezidento rinkimų padariniai opozicijai buvo ginčytini.

Kyla klausimas, kaip toks didelis kraštas su varganomis komunikacijų linijomis ir didžiule tautų įvairove galėtų funkcionuoti taip, kad jį remtų visi gyventojai ir visos jo skirtingos politinės jėgos. Nepanašu, kad galėtų pasisekti tokiame regione kaip Kongo Demokratinė Respublika, kur karaliauja gyvybei pavojingos ligos, aplinka ir žemė yra pereikvotos, o žmogaus teisės visiškai pamintos. Kyla klausimas, ar Šiaurės ir Pietų Kivu vasario 23 d. paliaubos gali pakeisti padėtį taip, kad kovojančių frakcijų nusiginklavimas ir pabėgėlių grįžimas į savo gyvenamąsias vietas taptų įmanomas, ir ar Jungtinės Tautos gali prisidėti sprendžiant šį klausimą. Nepavyks šito padaryti, jei rinkimai vyks konflikto įkarštyje, tačiau galbūt pavyktų jas įtikinti, pvz., liautis naudojus seksualinę prievartą ir įsileisti gydytojus.

  Alain Hutchinson, autorius. – (FR) Gerb. Pirmininke, neketinu aptarti padėties visoje Kongo Demokratinėje Respublikoje, apsiribosiu aptardamas padėtį tik šalies šiaurės rytuose ir Kivu regione, kur metų metus siautėja šlykštus karas, per paskutinius metus dar labiau suintensyvėjęs.

Galite atsakyti, kad visi karai yra šlykštūs, bet aš manau, kad šis dar šlykštesnis už kitus. Jis nusinešė ir dar nusineš šimtus tūkstančių aukų, mirčių ir atsiras benamių, tačiau būtent šiame kare šimtai tūkstančių moterų, mažų mergaičių ir močiučių patyrė tai, kas dabar vadinama seksualine prievarta. Dar daugiau, išžaginimas naudojamas kaip karo ginklas ir visa tai vyksta dėl tam tikro viešosios nuomonės abejingumo tarptautinėje bendruomenėje ir ypač dėl Europos abejingumo.

Šiame šlykščiame, dvejus metus siautėjančiame kare, varžosi kelios frakcijos: sukilėlių kariuomenė, vadovaujama Laurento Nkunda, disidento Kongo generolo, ir buvusių genocido nusikaltėlių Ruandoje, kurie buvo įvežti pasibaigus 1994 m. kampanijai, be to, joje dalyvauja ir tam tikri neseniai išformuotos Kongo armijos kariai. To jau pakanka. Laimė, neseniai ten įvyko taikos konferencija, kurioje dalyvavo visos dalyvaujančios frakcijos ir kurioje buvo nutarta nutraukti ugnį. Deja, gerb. Pirmininke, ugnies nutraukimas yra nepakankamas rezultatas, todėl įtampa ir toliau auga.

Todėl mes siūlome nustatyti du esminius prioritetus: pirmasis – civilių gyventojų apsauga, paremiant juos MONUC misijos priemonėmis ir ginant juos. Remiantis JT chartijos VII skyriumi, vykdant misiją galima panaudoti ginklus, nes šios skerdynės turi būti sustabdytos. Antrasis prioritetas yra paremti čia aptartas taikingas pastangas, nes problemos sprendimas Didžiųjų Ežerų regione būtų politinis sprendimas, tam tikra prasme apimantis visas šalis, įskaitant Ruandą, kuri privalo, vykdydama įsipareigojimus, repatrijuoti savo tautiečius, veikiančius Kivu.

  Adam Bielan, autorius. – (PL) Gerb. Pirmininke, nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos šis Kongo konfliktas yra pats žiauriausias ir barbariškiausias. Ginkluotas konfliktas Šiaurės Kivu provincijoje įvairiu intensyvumu tęsiasi jau 10 metų. Jis nusinešė daugiau negu penkis milijonus žmonių gyvybių. Kasdien kovose žūva maždaug 1 500 žmonių.

Masinės žudynės, jaunų merginų ir motinų žaginimas ir priverstinis naujokų civilių ir vaikų įtraukimas į ginkluotų pajėgų būrius yra kasdienis dalykas. Daug kitų sunkių žmogaus teisių pažeidimų per paskutinius mėnesius įvykdyta ir Kongo Demokratinės Respublikos rytuose. Juos vykdė sukilėlių grupuotės, ištikimos Laurentui Nkundai, demokratinėms pajėgoms siekiant išvaduoti Ruandą, juose dalyvavo ir pati Kongo armija. Rytinėje Kongo dalyje trūksta elementarios medicininės pagalbos ir maisto, nes pastarieji įvykiai privertė daugelį humanitarinių organizacijų sustabdyti savo veiklą.

Todėl raginu Tarybą ir Europos Komisiją suteikti finansavimą krizės padariniams likviduoti, atsižvelgiant į nepaprastai sunkią šio regiono humanitarinę padėtį.

  Bernd Posselt, autorius. – (DE) Gerb. Pirmininke, bet kas, anksčiau matęs Rytų Afrikos Didžiųjų Ežerų regioną iš oro, būtų pamanęs, kad tai rojus. Tikrovėje jis yra, ko gero, pragaras žemėje. Iš vienos pusės tai nepaprasto grožio regionas, turtingas gamtinių išteklių, iš kitos pusės – pasibaisėtinų kančių vieta: jį kamuoja stichinės nelaimės, karas, tremtis, masiniai išžaginimai, badas, ligos, skerdynės ir etniniai konfliktai, ir tai vyksta didesniu mastu negu kur nors kitur. Vien Rytų Kivu yra 800 000 pabėgėlių.

Svarbu pripažinti, kad ištrėmimo problema egzistuoja abipus sienos. Afrikoje vyksta reiškinys, tokia forma neegzistuojantis niekur kitur, t.y. žmonės ne tik išvaromi iš vienos konkrečios valstybės per sieną į kitą, bet kiekviena šalis dar ir ištremia žmones iš savo pusės per sieną į kitą pusę, todėl pabėgėlių esama abejose sienos pusėse. Kaip pasekmė –šalys yra absoliučiai nestabilios. Štai todėl turime teikti humanitarinę pagalbą ir padėti žmonėms.

Iš esmės tai tik simptomų aprašas. Jeigu nenustatysime protingų teisinio valdymo struktūrų, ši nelaimė niekuomet nesibaigs, neatsižvelgiant į tai, kiek paramos besuteiktume. Štai kodėl nepaprastai svarbu, kad imtumėmės svarbaus vaidmens, taip pat ir politinio. Vasario 23 d. pasiektas ugnies nutraukimas yra labai silpna priemonė ir realiai ji egzistuoja tik popieriuje. Todėl mums reikia priversti visas dalyvaujančias šalis skubos tvarka susėsti prie apskrito stalo ir derėtis, bet mums reikės atlikti ir savo vaidmenį.

Deja, europiečiai dažnai pasipelno iš panašių nelaimių. Štai kodėl raginimas rimčiau pasižiūrėti į prekių kilmės šalies pažymėjimus, ypač, pvz., gamtinių išteklių atveju, yra pagrįstas, nes dažnai esti taip, kad būtent europiečiai brutaliai naudojasi tautų nelaimėmis siekdami savo ekonominių interesų. Esame atsakingi ir už tai, todėl neturime apsiriboti gražiomis kalbomis ir klijuodami kaip etiketes standartinius sprendimus.

  Raül Romeva i Rueda, autorius. – (ES) Gerb. Pirmininke, šiandien stebime naują tragiško serialo, kurio veiksmas vyksta Kongo Demokratinėje Respublikoje, seriją.

Šįkart veiksmo vieta yra Kivu, tačiau siužetas ir aukos yra tie patys, kaip nurodyta rezoliucijoje dėl kritiškos padėties sausio mėn. vykusiame daliniame posėdyje.

Nuo 1998 m. kare žuvo beveik penki su puse milijono žmonių, o keturiasdešimt penki tūkstančiai miršta kas mėnesį, tiesiogiai ar netiesiogiai dėl karo. Išvada tokia: tūkstantis penki šimtai žmonių miršta kasdien, kitaip tariant, nuo tada, kai pradėjome šį posėdį pirmadienį, šeši tūkstančiai žmonių jau mirė Kongo Demokratinėje Respublikoje.

Per pastaruosius keletą mėnesių, ypač šalies rytuose, pagausėjo skerdynių, mažų mergaičių ir moterų išžaginimų ir priverstinio mergaičių ir berniukų ėmimo į armiją. Ir Laurento Nkundos sukilėlių pajėgos, ir kareiviai, besikaunantys Demokratinėse Ruandos Išsivadavimo Pajėgose, yra atsakingi už tai.

Taip pat turime prisiminti, kad MONUC mandatas išduodamas remiantis Jungtinių Tautų chartijos VII skyriumi, pagal kurį suteikiami įgaliojimai panaudoti visas įmanomas priemones, kad būtų užkirstas kelias bet kokioms pastangos naudoti jėgą, kuri keltų grėsmę civilių gyventojų gyvybei ar šalies vientisumui arba keltų grėsmę politiniam procesui.

Tačiau iki šiol MONUC dalyvavimas pasirodė besąs visiškai nepakankamas, kad būtų padarytas galas šitiems barbariškiems veiksmams. Todėl privalome ir vėl kreiptis į Saugumo Tarybą reikalaudami reaguoti ir panaudoti visas įmanomas priemones, kad būtų sustabdytos šios skerdynės.

Be to, nors mes sveikiname Gomos konferenciją, kuri nutiesia kelią politinių derybų link, jos sutartys, ypač dėl mobilizacijos, išlieka dviprasmiškos, o jų taikymas – neaiškus.

Tai dar viena proga, kaip jau sakė gerb. Posseltas, vėl suaktyvinti kontrolės mechanizmus ir įgyvendinti, pvz., tokius reikalavimus, kaip Kimberley procese dėl deimantų gamybos kilmės pažymėjimų, ir taikyti juos visų gamtinių išteklių, kurie importuojami į ES, atveju.

  Tadeusz Zwiefka, PPE-DE frakcijos vardu. – (PL) Gerb. Pirmininke, Joseph Conradas įvardijo Kongą kaip tamsos širdį. Nuo savo egzistavimo pradžios, t.y. nuo 1960 m. iki dabar, Kongas buvo siaubingų pogromų, žudynių ir pilietinių karų arena. Dėl šių dalykų Kongas niekuomet nesugebėjo atsistoti „ant savo paties kojų“, nors jame gausu gamtinių išteklių. Šioje srityje vykstantis konfliktas yra žiauriausias ir barbariškiausias iš visų kada nors vykusių nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kad ir kaip liūdna, jis vis dar tęsiasi, kas mėnesį nusinešdamas beveik 50 000 žmonių gyvybių. Pusė aukų yra vaikai iki penkerių metų. Vykdomi visi įmanomi nusikaltimai prieš civilius gyventojus: žaginimai, plėšimai ir žmogžudystės. Štai kodėl sveikiname Gomos taikos konferencijos pasiekimus ir dedame į juos dideles viltis. Jie gali reikšti ginkluoto konflikto Kivu regione pabaigą, bet ar ji bus pasiekta, iš dalies priklauso ir nuo mūsų.

Tačiau gali paaiškėti, kad neįmanoma išspręsti šito konflikto be tarptautinės bendruomenės ir kaimyninių šalių paramos. Svarbu, kad tarptautinė parama neapsiribotų politiniais pareiškimais, bet pirmiausia ja turėtų būti siekiama suteikti tinkamą finansinę, organizacinę ar techninę pagalbą.

  Karin Scheele, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. Pirmininke, remiantis pagalbos agentūrų duomenimis, padėtis Šiaurės Kivu regione kai kuriais atžvilgiais yra net blogesnė negu Darfure. Tik Šiaurės Kivu neatsidūrė rampos šviesoje ir niekas iš tarptautinės bendruomenės nepastebi, kas ten vyksta. Nors oficialia taikos sutartimi, pasirašyta 2002 m., Kabilos Vyriausybė siekė į nacionalinę armiją integruoti regioninę policiją, iki šiol nematyti jokių sėkmės požymių. Civiliai gyventojai vis dar atviri ir pažeidžiami ginkluotų konfliktų poveikiui. Gydytojų be sienų/Médecins Sans Frontières (MSF) organizacija nurodo sunkumus, laukiančius gydytojų, bandančių pasiekti civilius gyventojus, sunkumus jie patirs dėl nuolatinių kovų, sakoma, kad prasta mityba yra kita didžiulė grėsmė Šiaurės Kivu gyventojams.

Todėl mes raginame Tarybą ir Komisiją nedelsiant suteikti pagalbą ir neatidėliojant pradėti pagalbos civiliams Kongo Demokratinė Respublikos rytinės dalies gyventojams programas. Taip pat raginame Tarybą ir Komisiją užtikrinti, kad neseniai sustiprinta JT misija leistų tikėtis žymiai geresnės gyventojų apsaugos.

  Urszula Krupa, IND/DEM frakcijos vardu. – (PL) Gerb. Pirmininke, nepaisant Gomoje pasiekto susitarimo dėl saugumo ir plėtros Konge pagerinimo, Kivu provincijoje vis dar pažeidinėjamos žmogaus teisės. Vien nuo 2006 m. trys šimtai tūkstančių asmenų buvo priversti palikti namus dėl kylančios smurto bangos. Ypač smurtas pasiekia moteris ir vaikus. Jie tampa išžaginimo aukomis arba prievarta paimami į ginkluotas grupes. Iki šiol buvo perkelti šeši milijonai asmenų, o penki milijonai mirė dėl priežasčių, susijusių su konfliktu ir karu, kurio varomoji jėga buvo kelios ekonominių interesų grupės ir vyriausybės, trokštančios pasipelnyti iš šalies turtų.

Todėl reikia daugiau priemonių nei vien debatų ir rezoliucijų Europos Parlamente bei humanitarinės pagalbos Kongo gyventojams. Grobikiškas gamtinių išteklių eksploatavimas turi būti sustabdytas kartu su spekuliavimu tarptautinėje rinkoje, kuris turtina grobikus regiono gyventojų gyvybės ir sveikatos sąskaita.

  Koenraad Dillen (NI) . – (NL) Gerb. Pirmininke, žinome, kad mūsų čia ištarti žodžiai, ko gero, nepastūmės mūsų reikalų nė kiek toliau. Lieka vien tikėtis, kad visos šalys ištikimai ir nuolat laikysis susitarimo, priimto Gomos konferencijoje ir kad beprotybė, jau pernelyg ilgai apėmusi Šiaurės Kivu, galiausiai baigsis. Remiantis JT, nuo konflikto pradžios jau 800 000 gyventojų turėjo palikti namus. Tūkstančiai moterų ir jaunų merginų tapo žiaurių išžaginimų aukomis, o vaikai priversti dalyvauti kautynėse.

Be to, privalome neužmiršti, kad Skundos policijos nariai yra atsakingi ne tik už masinį žiaurumą. Ne visos konflikto šalys, įskaitant vyriausybės karius, darė nusikaltimus žmonijai. Ne tiek jau daug „gerų vaikinų“ yra Šiaurės Kivu. Todėl galiausiai reikėtų teisti tokį pat skaičių nusikaltėlių. Jie privalo atsakyti už savo žvėriškumą. Ne vien Tarptautinis žmogaus teisių teismas yra atsakingas už nuosprendžio paskelbimą – tai visų pirma Kongo lyderių ir Josepho Kabilos pareiga.

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE). – (PL) Gerb. Pirmininke, kaip pareiškė gerb. Posselt, didžiulė Kongo teritorija yra tikras pragaras žemėje. Jį dar pablogino tam tikri subjektai, kurie ne visi yra iš Kongo. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į padėtį, kurią mačiau pats, būtent daugybę našlaičių vaikų toje zonoje, kur vyko konfliktas. Mano požiūriu, lėšos turėtų būti skiriamos per misionierius, kad jie galėtų pasirūpinti tais vaikais, ypač berniukais, kad šie nebūtų imami į armiją. Nuo tada, kai ten patenka, jie nebesugeba nieko kita – tik šaudyti ir žaginti. Leiskite man pakartoti, Komisare, lėšos reikalingos būtent tų nelaimingų asmenų mokymui ir priežiūrai.

  Zuzana Roithová (PPE-DE). – (CS) Komisare, aš kreipiuosi į Komisiją čia, Strasbūre, reikalaudama, kad būtų paskirtos rezervinės lėšos, numatytos tokioms situacijoms kaip dabartinė ir nedelsiant būtų pradėti rekonstrukcijos projektai, ypač plataus pobūdžio bendrosios medicininės pagalbos programa civiliams gyventojams Šiaurės Konge.

Neseniai įvykęs žemės drebėjimas tik pablogino jau ir taip įsismarkavusią humanitarinę katastrofą. Visi šiandieną prašome Komisijos ir Tarybos nedelsiant inicijuoti visos Afrikos koaliciją, kad būtų rastas politinis šios padėties sprendimo būdas.

  Meglena Kuneva, Komisijos narė. – Gerb. Pirmininke, Komisija lieka labai susirūpinusi dėl skaudžios Kivu padėties, ypač Šiaurės Kivu, kurioje perkeltųjų skaičius – šiuo metu viršijantis 800 000 vien Šiaurės Kivu regione – beveik padvigubėjo per 2007 m., t.y. padidėjo skaičius gyventojų, kurie ir taip kenčia sunkumus.

Mes žinome ir smerkiame sunkius žmogaus teisių pažeidimus – įskaitant vaikų ėmimą į kariuomenę ir plačiai paplitusią seksualinę prievartą, kuri vyksta šiame regione.

Tačiau svarbu prisiminti, kad šiandienos kritiška padėtis Šiaurės Kivu pasunkėjo dėl 2007 m. antrojoje pusėje vykusių kovų ir yra metų metus trukusių kovų regione padarinys. Kivu konflikto priežastys veda net iki Ruandos genocido, vykdyto dar 1990-aisiais, taip pat nereikėtų pamiršti, kad esama kelių vietinių veiksnių, tokių kaip nepakankamas etninių mažumų politinis atstovavimas, gamtinių išteklių grobimas ir žemėvaldos klausimai – šie dalykai prisideda prie Kongo Demokratinės Respublikos nestabilumo ir nesaugumo.

Štai kodėl Komisija sveikina Gomos taikos konferenciją ir po jos buvusį ugnies nutraukimą kaip teigiamus žingsnius užsitęsusio konflikto Kongo Demokratinės Respublikos rytuose sprendimo link. Konferencijoje buvo atkurtas prezidento Kabilos pasitikėjimas, kuris buvo prarastas jo armijai pralaimėjus prieš Generolo Nkundos kariuomenę 2007 m. pabaigoje ir pradėjo dialogo tarp provincijų procedūrą – kaip tik tai, ką Komisija visuomet propagavo.

Be to, kartu su Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos įsipareigojimais, bendrame Nairobio komunikate 2007 m. Gomos konferencija iš naujo pabrėžė būtinybę spręsti „ex-FAR“ problemą prioritetine tvarka. Tuomet tapo aišku, kad yra poreikis surasti konflikto šaknis bei atkurti Valstybės autoritetą rytuose.

Nors jau ir pasakyta, nereikia pamiršti, kad Gomoje ir Nairobyje niekas nebuvo aiškiai išspręsta. Nuolatinio Kivu krizės sprendimo priėmimas ir konflikto giliųjų priežasčių nustatymas, taip pat ir tvarios taikos regione atkūrimas užims laiko. Tiesą sakant, papildydami vienas kitą, bendrasis Nairobio komunikatas ir Gomos konferencija rodo daug žadančią pradžią – bet tik pradžią – sunkaus ir ilgo proceso.

Pagrindinis mums iškilęs iššūkis yra veiksmingas Nairobio ir Gomos įsipareigojimų įgyvendinimas. Reikia užtikrinti, kad visi suinteresuotieji subjektai laikytųsi prisiimtų įsipareigojimų. ES ir toliau įdėmiai stebės šį procesą bei aktyviai jame dalyvaus.

Esant tokiai padėčiai, reikia imtis tarptautinių veiksmų Kongo gyventojams paremti. Komisija kartu su valstybėmis narėmis yra pasirengusi ir toliau atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant Kivu problemas. Mes tradiciškai esame vieni svarbiausių „donorų“ rytuose, vykdydami humanitarinės pagalbos, reabilitacijos ir pagalbos naujosioms valstybėms narėms programas. Mes norime ir toliau didinti paramą šiam regionui, ypač įgyvendindami Europos iniciatyvas, taip pat artimai bendradarbiaudami su Jungtinėmis Tautomis.

  Pirmininkas. – Diskusijos pabaiga.

(1) Žr. protokolą.