Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2007/2140(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0036/2008

Pateikti tekstai :

A6-0036/2008

Debatai :

PV 13/03/2008 - 2
CRE 13/03/2008 - 2

Balsavimas :

PV 13/03/2008 - 4.2
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0097

Posėdžio stenograma
Ketvirtadienis, 2008 m. kovo 13 d. - Strasbūras Tekstas OL

2. ES vystomojo bendradarbiavimo politikos iššūkiai naujosiose valstybėse narėse (diskusijos)
Protokolas
MPphoto
 
 

  Pirmininkas. − Pirmas klausimas darbotvarkėje yra Danutės Budreikaitės, Vystymosi komiteto vardu, pranešimas dėl ES vystomojo bendradarbiavimo iššūkių naujosiose valstybėse narėse (2007/2140(INI)) (A6-0036/2008).

 
  
MPphoto
 
 

  Danutė Budreikaitė , pranešėja. − Po 2004-ųjų ir 2007-ųjų metų plėtros Europos Sąjunga padidėjo dvylika narių, 10 kurių turi ypatingą patirtį. Jos perėjo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, iš autoritarinio valdymo į demokratinį.

Iki narystės ES šios šalys buvo paramos gavėjos, o dabar jos tapo vystomojo bendradarbiavimo pagalbos donorėmis. Daugelis jų beveik neturėjo patirties įgyvendinant ES vystomojo bendradarbiavimo politiką. Jos įsipareigojo ją įgyvendinti stojimo į ES sutartyje.

Be to, 2004 metais Komisija pateikė keletą Europos kaimynystės politikai skirtų dokumentų, kurie tiesiogiai siejasi su naujųjų valstybių oficialia vystymosi pagalba. Po trejų metų narystės svarbu įvertinti, kaip naujosios valstybės narės sutiko vystomojo bendradarbiavimo politikos iššūkius.

Noriu pabrėžti, kad pranešimas apsiribojo 10-čia valstybių narių, turinčių sausumos sienas su rytinėmis kaimynėmis, kurioms taikoma ir ES kaimynystės politika. Šios 10 valstybių su rytinėmis kaimynėmis turi ilgalaikius prekybos, ekonominius ir kultūrinius santykius, bendrą istorinę praeitį, demokratijos plėtros ir konsolidacijos, saugumo Vidurio ir Rytų Europos regione stiprinimo siekius. Kaip parodė specialiai atliktas tyrimas, daugelis naujųjų valstybių skiria oficialią vystymosi paramą būtent savo kaimynėms – Vakarų Balkanų ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalims.

Be to, ES santykiai su rytinėmis kaimynėmis iki šiol išplėtoti silpniausiai, o naujosios narės, turėdamos santykinį pranašumą lyginant su senosiomis narėmis, gali įnešti ir įneša santykių plėtrai tinkamą indėlį, teigiamai įtakoja pagalbos politikos geografiją ir pobūdį. Valstybės perteikia rinkos ekonomikos kūrimo, gero valdymo, demokratijos principų, žmogaus teisių įgyvendinimo patirtį.

Tuo tarpu AKR šalims naujosios ES narės skiria santykinai nedaug dėmesio. Pagalba šioms šalims daugiausia yra socialinio–ekonominio pobūdžio – vykdomi projektai švietimo, sveikatos srityje, stiprinamas viešasis sektorius, remiamas pilietinės visuomenės kūrimasis, diegiami lyčių lygybės principai.

Vystomojo bendradarbiavimo politiką reglamentuojantys ES dokumentai nenumato, į kurias konkrečiai šalis turi būti nukreipta pagalba. Turint omenyje naujųjų narių nedidelius finansinius ir žmogaus išteklius, jos turėtų telkti savo paramą, siūlydamos pagalbą tam tikroms šalims tose srityse, kuriose turi patirties, tiek kaimynėse, tiek AKR šalyse.

Kalbant apie problemas, kylančias naujosioms narėms įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, paminėtina, kad:

1) daugelis naujųjų valstybių dar neturi aiškių prioritetų,

2) praktiškai nėra strateginio planavimo ir valdymo mechanizmų vystomojo bendradarbiavimo politikos srityje,

3) ryšiai tarp pagalbos politiką vykdančių institucijų ir NVO nepakankami,

4) išlieka pilietinės iniciatyvos stoka, visoje ES yra žemas visuomenės informuotumas apie vystomojo bendradarbiavimo politiką.

Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingesniam įgyvendinimui būtina tarp visų valstybių dalytis gerąja patirtimi, atsižvelgiant į naujųjų valstybių patirtį Rytuose, įtraukti naujas valstybes į kaimynystės politikos veiksmų planų rengimą, įtraukti nacionalinius parlamentus į aktyvesnę veiklą, sustiprinti NVO.

Tačiau noriu pabrėžti, kad dvi pastarosios ES plėtros, nustatė naują požiūrį į vystomojo bendradarbiavimo politiką ir jos persidengimą su Europos kaimynystės politika, kuri yra šios plėtros rezultatas. Tiek vystomojo bendradarbiavimo politika, tiek kaimynystės politikos yra integralūs ir vienas kitą papildantys politinių ir ekonominių santykių su kitomis šalimis komponentai.

Šio naujo požiūrio įgyvendinimui esminės įtakos turėtų vystomojo bendradarbiavimo politikos institucionalizacija Europos Sąjungos lygmeniu, kuri leistų veiksmingiau įgyvendinti Europos kaimynystės politiką bei prisidėtų prie oficialios vystymosi pagalbos veiksmingumo ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo.

Tam reikėtų sukurti, ir aš prašau Europos Parlamento palaikymo, ES ir ES kaimyninių šalių asamblėją, apimančią Rytų dimensiją ir įgyvendinančią tiek vystomojo bendradarbiavimo, tiek kaimynystės politiką.

 
  
MPphoto
 
 

  Louis Michel, Komisijos narys. (FR) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, pradžioje norėčiau padėkoti pranešėjai D. Budreikaitei už šį puikų pranešimą, kuriame yra smulkiai išdėstomi iššūkiai, keliami naujosioms valstybėms narėms vystomojo bendradarbiavimo politikoje.

Jūsų pranešimas man priminė vykusias diskusijas ir išreikštą susirūpinimą rengiantis plėtrai tiek visuomenėje, tiek politiniame pasaulyje. Prisiminiau įvairiuose sluoksniuose reiškiamus įtarimus ir baimes, kad plėtra susilpnins mūsų solidarumą su besivystančiomis šalimis, nustums Afriką į Europos Sąjungos prioritetų sąrašo apačią. Iš tikrųjų šios baimės buvo be pagrindo. Prognozės ir nerimas nepasiteisino. Europos vystymosi politika niekada neturėjo tokių ambicingų tikslų ir darnios tvarkos, kokia yra šiandien. Afrika niekada neužėmė svarbesnės vietos nei dabar Sąjungos užsienio politikos darbotvarkėje. Jūsų pranešimas patvirtina, kad tai buvo pasiekta ne dėl plėtros, bet ja remiantis, ir naujų valstybių narių noro pilnai prisiimti atsakomybę.

Pirmiausiai pažvelkime į finansavimo klausimą. Aišku, kad naujosios valstybės narės turi šiek tiek pasistengti, kad iki 2010 metų pasiektų nustatytus tikslus. Būtina, kad daugiau valstybių parengtų daugiamečius planus kaip padidinti savo teikiamą pagalbą. Iki šiol tik keturios iš 12 šių valstybių įvykdė šią užduotį. Tačiau negalime nepastebėti šių 12 valstybių narių neblogų kolektyvinių pastangų. Nuo tada, kai tapo Sąjungos narėmis, šios valstybės padvigubino, o kai kuriais atvejais patrigubino, teikiamą pagalbą. 2007 metais šių 12 šalių pagalba sudarė beveik 800 milijonų eurų. Be to, šios šalys įsipareigojo iki 2015 metų 0.33 proc. savo bendro nacionalinio produkto skirti vystymuisi.

Toliau reikėtų aptarti pagalbos veiksmingumą. Praeitais metais Europos Sąjunga priėmė elgesio kodeksą, kuriame išdėstė principus geresniam darbo jėgos paskirstymui Sąjungoje. Džiausiuosi, kad naujosios valstybės narės gali laikyti aukštai iškeltas galvas šių principų įgyvendinimo atžvilgiu. Susiję šalys savo pagalbą skiria ribotam šalių skaičiui. Jau seniai toks požiūris yra laikomas geriausiu siekint didesnio veiksmingumo.

Keletas naujųjų valstybių narių taip pat teikia savo pagalbą bendrai su kitomis valstybėmis narėmis pagal bendro finansavimo susitarimus, taip mažindamos savo ir valstybių partnerių administracines išlaidas. Čia, pavyzdžiui, turiu omenyje bendrai Slovakijos ir Austrijos teikiamą paramą infrastruktūros kūrimui Kenijoje ir Čekijos Respublikos ir Liuksemburgo kartu teikiamą pagalbą vandens sektoriui. Šie iškalbingi pavyzdžiai nėra vieninteliai.

Kitas veiksmingumo pavyzdys yra faktas, kad dauguma naujųjų valstybių narių palaiko besivystančias šalis konkrečiuose sektoriuose pridėtinių vertybių pagrindu. Toks požiūris susiformavo iš jų pačių politinio ir ekonominio pereinamojo laikotarpio. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti pagalbą, skirtą geram valdymui, administracinių pajėgumų didinimui ir ekonominei reformai.

Aš suprantu, kad veiksmai, kuriems yra pritarta elgesio kodekse dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką, yra absoliučiai būtini. Balandžio mėnesį pateiksiu pirmą įgyvendinamo kodekso įvertinimą, praėjus metams po jo priėmimo, su analizėmis ir pasiūlymais didinti pagalbą ir daryti ją labiau pastovesnę. Ruošiuosi panaudoti įvertinimą kaip pagrindą pradėti su visomis valstybėmis rimtas diskusijas kaip elgtis toliau. Liko tik keli mėnesiai iki Akroje įvyksiančio Aukščiausio lygio forumo dėl pagalbos veiksmingumo. Besivystančios šalys tikisi, kad Europa parodys tolesnį kelią, ir dėl to yra teisios, kadangi, leiskite man dar kartą priminti, Europa yra neabejotinai pagrindinė pasaulyje pagalbos vystymuisi tiekėja. Todėl ji gali būti pavyzdžiu ir turi pareigą tai daryti.

Jūsų pranešime yra kalbama apie dar vieną labai svarbų dalyką, būtent, apie sąmoningumo ugdymo poreikį naujosiose valstybės narėse. Teisybė, kad daugumoje šių šalių nėra ilgalaikės pagalbos vystymuisi tradicijų, ypač Afrikos atžvilgiu. Todėl iš dalies esame atsakingi už visuomenės nuomonės formavimą, padėdami jai suprasti, kad tai ne tik labdara, tai bendras suinteresuotumas dėl tokių klausimų kaip taika ir saugumas, migracija, klimato kaita ir sveika mityba.

Vasario viduryje, visa tai turėdama omenyje, Europos Komisija pradėjo trečiąją pajėgumų stiprinimo programą naujosios valstybėse. Pagal šią programą, Komisija teiks ekspertų pagalbą, reikalingą vystyti komunikacijos strategijoms, kurios leistų administracinėms institucijoms veiksmingiau informuoti visuomenę apie savo darbą ir kelti sąmoningumo lygį, ypač žiniasklaidoje ir tarp studentų, bei apie tai,kas pastatyta ant kortos vystymosi politikoje.

Ponai ir ponios, daugiau nebeliko „senosios“ ar „ naujosios“ Europos. Nebėra pirmos ar antros klasės, senųjų ar naujųjų valstybių narių. Yra tik viena Europa – palaikanti, atvira, politiškai sąmoninga, su vertybėmis, kurios yra svarbios ne tik Europos, bet ir viso pasaulio mastu. Vystymosi politikos raida nuo pirmosios plėtros yra įrodymas, kad Europos Sąjunga gali augti ir tuo pačiu metu tapti prasmingesne. Iš esmės tai yra puiki istorijos pamoka, susijusi tiek su vystymosi politikos, tiek su Europos integracijos ateitimi.

 
  
MPphoto
 
 

  Filip Kaczmarek, PPE-DE frakcijos vardu. – (PL) Pone Pirmininke, viešojo posėdžio dėl naujųjų ES donorių, vykusio pernai sausį Europos Parlamente metu, dalyviai išreiškė viltį, kad diskusija dėl naujųjų ES valstybių narių vystymosi politikos bus pratęsta nacionaliniuose parlamentuose. Todėl džiaugiuosi, galėdamas pritarti D. Budreikaitės pranešimui, kadangi tai pirmas pranešimas Europos Parlamento istorijoje, kuriame siekiama išanalizuoti naujųjų valstybių narių įsipareigojimus vykdant ES vystymosi politiką, ir su kokiais iššūkiais jos susiduria.

Nėra lengva apibendrinti visų iššūkių, su kuriais susiduria naujosios Europos donorės, formuodamos nacionalinę vystymosi politiką ir modernizuodamos vystymosi politiką Bendrijos lygmeniu. Todėl paminėsiu tik kelis pagrindinius dalykus. Pirmiausia, turėtų būti stiprinamas nacionalinių parlamentų vaidmuo formuojant vystymosi pagalbą naujosiose valstybėse narėse. Nacionaliniams parlamentams nesukūrus stiprios teisinės bazės, nebus įmanoma vykdyti veiksmingą vystymosi politiką ir tinkamai suderinti pagalbos tiekimo besivystančioms šalims planavimą ir valdymą. Kai kuriose šalyse darbai, kuriant reikalingus teisės aktus, vyksta nuo 2004 metų ir vis dar nėra pasibaigę. Dėl to, šalia kitų dalykų, šios valstybės nėra sudarę įgyvendinimo darbotvarkės.

Reikia daugiau dirbti, kad didėtų visuomenės sąmoningumas. Sutinku su Komisijos nario L. Michel žodžiais dėl visuomenės jautrumo naujosiose valstybėse narėse, kai kalbama apie vystymosi politikos svarbą. Tokiu pereinamuoju laikotarpiu svarbus vaidmuo tenka švietimo vystymuisi, įvairioms socialinėms konsultacijoms, žiniasklaidai ir informacinėms kampanijoms. Be jų būtų sunku gauti mokesčių mokėtojų sutikimą padidinti viešąsias išlaidas vystymosi politikos vykdymui.. Kuo didesnis visuomenės sąmoningumas, tuo lengviau ji prisiims finansinę naštą.

Taip pat sutinku su Komisijos nariu, kad vystymosi politikoje būtinas Europos solidarumas. Privalome derinti mūsų bendradarbiavimą ir mokytis vieni iš kitų. Iš vienos pusės, įsipareigojimas ir iš istorijos gautos žinios bei pereinamasis laikotarpis naujosiose valstybėse narėse gali padėti visai Europos Sąjungai vystyti ir stiprinti demokratiją pereinamosios ekonomikos šalyse. Iš kitos pusės, senųjų valstybių narių patirtis, ypač tiekiant pagalbą skurdžiausioms pasaulio šalims, gali padėti didinti ir nukreipti vystymosi pagalbą į šalis, kuriose ji yra labiausiai reikalinga – pavyzdžiui, su Sacharos dykuma besiribojančiose Afrikos šalyse, kadangi naujosios valstybės narės nemano, kad joms labiausiai reikalinga pagalba. Esant tokiam abipusiam švietimui ir paramai, vystymosi politikos vykdymas visoje Europos Sąjungoje gali tapti daug veiksmingesnis.

 
  
MPphoto
 
 

  Corina Creţu, PSE frakcijos vardu. – (RO) Pranešimas, dėl kurio šiandien vyksta diskusijos, mano nuomone yra vertingas, padedant naujosioms valstybėms narėms nustatyti naujas politikos sritis ir mechanizmus skirtus padėti šalims, kurios sulaukia Europos Sąjungos dėmesio.

Paremtos pamatinėmis Sąjungos vertybėmis ir įsipareigojimais, prisiimtais pagal Sutartis, kurių šalimis yra mūsų šalys, naujos valstybės dabar nustato savo politikos sritis dėl vystomojo bendradarbiavimo su valstybėms, kurioms jo yra reikia, plečiant bendradarbiavimo dokumentus ir taikymo sritis. Tai, ką savo įžangoje sakė pranešėja yra visiška teisybė, kalbant apie nepakankamai aiškiai nustatytus prioritetus ir tai, kad gerus ketinimus dažnai riboja finansinių išteklių trūkumas. Panašu, kad naujosioms valstybėms narėms reikalingas adaptacijos laikotarpis dėl Taryboje esančių sprendimų priėmimų sistemų ir esamų prioritetų vystomojo bendradarbiavimo srityje.

Rumunijos nacionalinėje strategijoje dėl tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo nustatyta, kad ji palaiko vystymąsi valstybių, esančių geografinėse srityse, kurios yra laikomos prioritetinėmis išorės santykiuose, būtent Rytų Europoje, Vakarų Balkanuose ir Pietų Kaukaze. Kitos pastangos yra susiję su pagalbos išplėtimu į Afrikos šalis, ypač švietimo srityje.

Džiaugiuosi, kad šių metų spalio 1 dieną Bukarešte švenčiama Europos Socialistų diena vystymuisi. Iš karto noriu padėkoti savo kolegoms socialistams, vienbalsiai balsavusiems už mano pasiūlymą organizuoti šį renginį naujoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, būtent Rumunijoje. Aš noriu pagirti šį pranešimą, kuris pateikia naudingą sistemą šios srities konceptualizavimui naujosiose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

 
  
MPphoto
 
 

  Toomas Savi, ALDE frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, antradienį Estijos Respublikos Prezidentas Toomas Hendrik Ilves pareiškė, kad turėtume liautis naudoti terminą „naujosios valstybės narės“. Tokia buvo D. Budreikaitės pranešimo pavadinimo dalis. Nors iš esmės pritariu mūsų Prezidento žodžiams, šis išsireiškimas turi ir teigiamą atspalvį, apimantį naujoves ir pasirengimą reformoms. Šios dienos pranešimas pateikia išsamią apžvalgą apie naujų Europos Sąjungos šalių donorių, kuriuos prieš dešimtmetį pačios buvo panašios paramos gavėjos, pažangą, padaryta vystomojo bendradarbiavimo srityje, atkreipiant dėmesį į trūkumus ir galimybes toliau didinti savo indėlį į ES narių vystomojo bendradarbiavimo politiką.

1970 metais Jungtinės Tautos nustatė tikslą skirti 0.7 proc. Bendro nacionalinio produkto vystymosi paramai, kad daugiau nebūtų baisaus skurdo – labiausiai žmogų žeminančios padėties.. Brangūs kolegos, nepamirškite, kad tai liečia maždaug vieną trečdalį pasaulio gyventojų. Deja akivaizdu, kad iki šiol buvusios pastangos nėra pakankamos. Nė viena naujųjų valstybių narių nėra pasiekusios ji tikslo. Tas pats liečia ir senąsias valstybes nares, išskyrus Daniją, Liuksemburgą, Nyderlandus ir Švediją. Nors Norvegija nėra ES narė, taip pat yra pasiekusi šį tikslą.

Norėčiau padėkoti D. Budreikaitei už atliktą didelį darbą, rengiant pranešimo projektą ir derinant pakeitimus, pasiūlytus mano kolegų iš Vystomojo komiteto. Pranešėja buvo pasirinkta iš naujos donorės šalies, ir jos pranešimas tikrai bus kruopščiai ištirtas tose šalyse, įskaitant Estiją.

Galiausiai, Europos konsensusas dėl vystymosi yra atsakingas už tolesnį skirtų fondų didinimą ir skatinu visas valstybes nares žiūrėti į tai rimtai. Šis pranešimas yra pagirtinas dokumentas, kadangi dar kartą primena mums apie prisiimtus įsipareigojimus, ir aš raginu visus savo kolegas jį palaikyti.

 
  
MPphoto
 
 

  Adam Bielan, UEN frakcijos vardu. – (PL) Pone Pirmininke, aš taip pat norėčiau pasveikinti D. Budreikaitę su šiuo puikiu pranešimu. Dokumentas užsimena apie ES išorės santykių rytų dimensiją ir poreikį sušaukti naują asamblėją EUROLAT arba EUROMED lygyje, kuri galėtų remtis naujųjų valstybių narių istorine patirtimi, įskaitant mano šalį Lenkiją.

Aš visiškai dėl to sutinku su pranešėja. Europai reikalinga nauja didesnės įtakos sferos, besitęsiančios nuo Balkanų ir Juodosios jūros regiono iki pietų Kaukazo, vizija. ES politika šių regionų atžvilgiu yra pasenusi. Pats pavadinimas „Europos kaimynystės politika“ nėra tinkamas ir įžeidžiantis tokias šalis kaip Ukraina, kuri neabejotinai yra Europos dalis. Reikėtų šį pavadinimą pakeisti į „Europos Sąjungos kaimynystės politiką“, kaip teisingai nurodė buvęs Ukrainos užsienio ministras Borys Tarasiuk paskutiniame EU-Ukrainos bendradarbiavimo tarybos susitikime.

Europos Sąjunga privalo labiau remti Ukrainą ir Gruziją bei įtraukti jas į savo įtakos sferą. Šioms šalims mūsų įsipareigojimo reikia dar labiau nei reikėjo Centrinės Europos šalims prieš 2004 metų plėtrą. Iš Europos Sąjungos pusės turėtume jas traktuoti atskirai, o ne remiantis kaimynystės politika, kuri de facto priskiria Ukrainą prie valstybių, kurios istoriškai nepriklauso Europai. Ukraina, Gruzija ir Baltarusija taip pat yra skurdesnės, ekonomiškai silpnesnės ir turi didesnių politinių sunkumų nei šalys, prisijungusios prie Sąjungos po 2004 metų.

Paskutiniais metais yra pastebimas akivaizdus Rusijos padėties padidėjimas regione. Rusijos pasirengimas naudoti savo energijos išteklius politiniam šantažui sulaiko Europos Sąjungą nuo pasipriešinimo Kremliaus gėdingai praktikai, kuri neturi nieko bendro su demokratija. Gruzijoje ir Ukrainoje Maskva siekia pakeisti perėjimo prie demokratijos kryptį. Europos Sąjungos kaimynystės politika, kaip reikėtų ją vadinti, privalo tiekti skubią politinę ir ekonominę pagalbą artimiausiems mūsų kaimynams. Lenkija jau yra parengusi tokius įgyvendinimo projektus kaip nepriklausomos televizijos Bielsat kūrimas Baltarusijoje.

 
  
MPphoto
 
 

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone Pirmininke, grižtant prie pagrindinio pranešimo objekto, leiskite man labai padėkoti D. Budreikaitei už jos pranešimą, kurį aš laikau labai harmoningu ir kompetentingu. Taip pat ypač svarbu yra tai, kad dabar mes galime iš anksto įvertinti ir daryti išvadas, kalbant apie didesnį vystomąjį bendradarbiavimą naujosiose valstybėse narėse, ypač AKR valstybių narių atžvilgiu.

Įstojimas į ES taip pat reiškia, kad įsipareigojama pagal sutartį pripažinti visus acquis communautaire pasiekimus. Taip pat yra akivaizdu, kad Sutartis yra viena, o visuomenės dėmesys pagrindinei politikos sričiai įvairiose valstybėse - kita. Tai labai akivaizdu iš mums pateiktų statistinių duomenų.

Vystomasis bendradarbiavimas su Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalimis ne visada atrodo kaip ypač svarbus dalykas šalyse, kurios pačios vis dar atsilieka ekonomiškai. Dėl to privalome kartu reikalauti pripažinti šios užduoties svarbą ir skatinti tęsti jos vykdymą, prisimenant taip pat praeityje vykusį vystomąjį bendradarbiavimą su tam tikromis valstybėmis, ypač su Afrikos šalimis.

Iki 1989 metų buvę ryšiai labai greitai nutrūko, niekam net nesumurmėjus. Visada buvo apgailestaujama dėl tam tikrų epizodų. Tose šalyse pradėti kai kurie projektai dabar yra sunaikinti. Manau, kad turime pradėti iš naujo.

Taip pat apgailestauju, kad pagal susitarimą su Komisija beveik visos Centrinės ir Rytų Europos valstybės narės skiria dėmesį vystomajam bendradarbiavimui su buvusiomis Tarybų Sąjungos respublikomis, o tai nustumia į šalį tikrą vystomojo bendradarbiavimo tikslą, būtent pasiekti Tūkstantmečio plėtros tikslus. Net jeigu, kaip buvo nutarta, ir pavyks naujosioms valstybėms narėms padidinti metų savo OPV iki 0.17% iki 2010, bijoma, kad tik dalelė tos sumos bus skirta skurdžiausių pasaulio šalių vystymuisi ir paramai.

Leiskite dar kartą padėkoti D. Budreikaitei už šį pranešimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Frank Vanhecke (NI). – (NL) Manau, kad šiame pranešime yra gerų minčių. Jis pateikia įdomią pozicijos dėl vystamojo bendradarbiavimo naujosiose valstybėse narės apžvalgą. Tai yra gerai. Iš esmės aš tikiu, kad šis pranešimas be viso kito, atspindi praleistą galimybę. Vietoj to, kad skatintų naująsias valstybes nares siekti tradicinių Europos vystymosi pagalbos tikslų, Parlamentas geriau diskutuoja apie tuos pačius tikslus ir galvoja, ar šiais laikais yra prasmė tęsti tradicines pagalbos vystymuisi formas.

Ne kartą šiuose Rūmuose finansiniai tikslai tapo dogmabe jokių tinkamų diskusijų. Ir ne kartą mes atsisakėme pripažinti pagrindines priežastis, dėl kurių kyla daugumos besivystančių šalių problemos. Afrika yra pavyzdys, kad pagrindinė skurdo, alkio, nesaugumo ir milžiniškų socialinių ir ekonominių problemų besivystančiose valstybėse priežastis yra ta, kad jos yra labai blogai valdomos visiškai korumpuotų režimų.

Naujosios valstybės narės yra raginamos rengti informacijos ir visuomenės dėmesį atkreipiančias kampanijas. Aš esu už tai, bet argi neturėtume informuoti žmonių, kad Afrikos šalyse daugiau lėšų yra išleidžiama ginklams negu jos gauna pagalbos vystymuisi? Arba apie tai, kad Afrikos vadovai Šveicarijos bankuose laiko milijardus dolerių ir, bendrai paėmus tai yra didesnė suma nei daugelį metų skirti pinigai vystymosi pagalbai? Ar nors kartą Europa paskelbė, kad demokratija egzistuoja ten, kur teisinė valstybė suteikia žmonėms tikrą galimybę pagerinti savo gyvenimą, ir kad tokiomis aplinkybėmis pagalba vystymuisi bus veiksminga ir naudinga. Deja, šiuo metu taip nėra.

 
  
MPphoto
 
 

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE-DE). – (RO) Palaikau šį pranešimą, kuris tikrai padės naujosioms valstybėms narėms įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus kalbant apie vystomojo bendradarbiavimo politiką.

Palaikau pranešime pateiktas rekomendacijas ir norėčiau išskirti dvi iš jų, pirmiausia dėl reikalingumo sukurti piliečių švietimo strategiją. Tai nereiškia, kad tokios valstybės narės kaip Rumunija,

kurios bendrą nacionalinį produktą vienam gyventojui sudaro tik 38 proc. ES vidurkio, piliečiai turi suprasti, kad jie privalo skirti dalį biudžeto pinigų kitų valstybių vystymuisi, bet kad tai yra pagrindinė Europos Sąjungos vertybė, kurios jie pasižadėjo laikytis. Ir Rumunija, tokioje situacijoje esanti valstybė narė, imsis tokių veiksmų.

Tai pat norėčiau atkreipti dėmesį į rekomendaciją, susijusią su teigiamos senųjų valstybių narių patirties perdavimu naujosioms valstybėms narėms, siekiant išvengti tokių vystomajam bendradarbiavime nesėkmių, kaip jo tikslo neįgyvendinimo, neveiksmingumo ir galimybių atsirasti korupcijai paramą gaunančiose valstybėse.

Taip pat norėčiau pabrėžti žmogaus išteklių ugdymo svarbą vykdant vystomojo bendradarbiavimo politiką. Šiame kontekste Rumunija turi teigiamą patirtį, kadangi skiria stipendijas mokiniams ir studentams iš Moldavijos Respublikos ir Pietvakarių Ukrainos. Yra tiesioginiai santykiai tarp Rumunijos universitetų ir mokyklų bei minėtų šalių mokinių ir studentų.

 
  
MPphoto
 
 

  Justas Vincas Paleckis (PSE). – (LT) Sveikindamas nuoširdžiai padirbėjusią pranešėją Danutę Budreikaitę norėčiau pasidžiaugti, kad per trumpą laiką naujosios Europos Sąjungos šalys iš pagalbos gavėjų tapo pagalbos tiekėjomis. Ir vis dėlto dauguma jų, o gal ir visos, ko gero nepasieks užsibrėžto tikslo iki 2010 m. skirti 0,17 proc. bendro nacionalinio produkto vystomajai pagalbai.

Kodėl taip yra? Šalys, įstojusios į Europos Sąjungą XXI amžiuje dėl suprantamų priežasčių vis dar kaustomos etnocentrizmo komplekso. Jos jaučia,kad labiausiai kentėjo, ir dabar joms reikia daugiausiai padėti. Tačiau jos yra Europos Sąjungos dalimi ir dalyvavimas vystomajame bendradarbiavimepadės joms atsikratyti siauro, parapijinio mąstymo.

Štai ir Lietuvoje, kur dar neseniai vystomosios pagalbos projektai buvo sutinkami skeptiškai, dabar dauguma žmonių pasisako už tai, kad tokia pagalba reikalinga ir būtina. Naujųjų ES šalių privalumas yra tas, kad su kitais pasaulio regionais galime pasidalinti pereinamojo laikotarpio patirtimi. Mums pažįstami netolimų kaimynų Centrinėje Europoje, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje sunkumai, rūpesčiai, kuriuos patys neseniai patyrėme.

Tačiau savo pagalbą ir dėmesį turime nukreipti truputį toliau. Skurdas Afrikos ir Azijos valstybėse iš Vilniaus ir Varšuvos, Budapešto ir Bukarešto mažiau įžiūrimi, tačiau reikia suprasti, kad padėdami sunkiai išgyvenantiems tenai, padedame ir sau. Planetos valstybes jau seniai jungia “susisiekiančių laivų sistema”. Didėjantis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių valstybių, nesulaikomi ekonominių imigrantų srautai griauna visų mūsų pasaulį.

Šalia valstybinės pagalbos labai svarbus vaidmuo tenka pilietinės visuomenės institutams. Kad ir ne per didžiausi pinigai ar daiktai surenkami per nevyriausybines organizacijas, mokyklas, bažnyčią, bet jie yra ypač vertingi.

 
  
MPphoto
 
 

  Ryszard Czarnecki (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, dėl vyraujančio skurdo mano šalis daug metų gavo paramą. Šiandien, po keturių metų narystės Europos Sąjungoje, Lenkija vis aktyviau dalyvauja tiekiant paramą besivystančioms šalims. Pavyzdžiui, neseniai nurašėme labai didelę Angolos skolą. Taip pat skiriame pinigus geriausiųjų paramai besivystančiose šalyse, finansuodami stipendijas studijoms Lenkijoje. Mūsų pagrindinė prielaida yra ta, kad investuoti į žinias ir elito kūrimą yra nemažiau svarbu nei dalyti labdarą.

Turi pasakyti, - dėl ko kai kas iš jūsų gali pasiginčyti,- kad pagalba besivystančioms šalims neturi apsiriboti parama Afrikos šalims. Norėčiau jums priminti, kad 2005 metų Europos konsensas neįpareigoja mūsų skirti savo pagalbą vystymuisi Afrikai. Būdamas lenku, didžiuojuosi, kad mano šalis, naujoji valstybė narė, skiria tokį patį procentą nuo nacionalinio bendro produkto besivystančioms šalims kaip ir Graikija, kuri yra Europos Sąjungoje jau 27 metus, Portugalija – esanti valstybe nare 22 metus ir Italija, dalyvavusi kuriant Bendriją.

 
  
MPphoto
 
 

  Katrin Saks (PSE). – (ET) Norėčiau padėkoti pranešėjai už savalaikį ir subalansuotą pranešimą. Turiu porą pastabų dėl klausimų, kilusių per ankstesnes diskusijas dėl pranešimo ir šiandien šiuose rūmuose vykusių diskusijų metu.

Mano pirmoji mintis yra ta, kad žmonės naujosiose valstybėse narėse vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos atžvilgiu yra gana abejingi. Manau, kad visuomenės dėmesio didinimas yra labai svarbus. Estijoje buvo atliktas tyrimas(studija), palyginant šiandienines pažiūras su pažiūromis prieš tris metus. Statistika rodo, kad visuomenės dėmesys vystomojo bendradarbiavimo atžvilgiu išaugo ne tik institucijose, bet ir visuomenėje. Tai leido skirti daugiau pinigų iš biudžeto arba padidinti paramą, teikiamą vystomajam bendradarbiavimui.

Svarbu, kad visuomenė žinotų, jog pinigai nedingsta, o yra skiriami konkretiems projektams konkrečiose šalyse. Estijos vystomasis bendradarbiavimas yra paremtas principu, kad pirmiausia už vystymąsi yra atsakingos pačios besivystančios šalys. Nieko negalima pasiekti jėga. Dėl šios priežasties ypač svarbus glaudus bendradarbiavimas. Labai geras pavyzdys būtų vykstantis bendradarbiavimas tarp Estijos ir Gruzijos.

Todėl pritariu 17 pranešimo paragrafui, kuriame sakoma, kad didžiausi sunkumai bus skiriant daugiau lėšų biudžetams ir didinant sąmoningumą, ypač plačiosios visuomenės. Pavyzdžiui, nors Estija tarptautiniam vystymuisi skyrė 2006 metais 0.09 proc. savo bendro nacionalinio produkto, šiuo metu manoma, kad suma turėtų augti ir sudaryti 0.17 proc. bendro nacionalinio produkto iki 2011 metų, remiantis vystomojo bendradarbiavimo programa priimta 2006 metais.

Pritariu tam, kad mano kolegų iš Estijos, pateikti pasiūlymai buvo įtraukti į rengiamo pranešimo projektą ir manau, kad tai žymi esminį pokytį, kai naujosios valstybės narės iš pagalbos gavėjų tapo pagalbos tiekėjomis. Tikiuosi, kad ši parama ir toliau augs.

 
  
MPphoto
 
 

  Liam Aylward (UEN). – Pone Pirmininke, stebėtina, kad 200 milijonų vaikų visame pasaulyje turi dirbti. Tokia praktika yra absoliučiai nepriimtina. Tarptautinė bendruomenė turi veikti bendriau užtikrinant, kad tarptautinių kodeksų, skirtų kovai su mažamečių vaikų darbu, būtų griežtai laikomasi visose pasaulio šalyse.

Tai visada privalo būti pagrindiniu objektu ES pagalbos vystymuisi politikų kontekste. ES privalo daug glaudžiau dirbti su Jungtinėmis Tautomis, UNICEF, Pasaulio banku, Tarptautine darbo organizacija, donorais ir NVOs, kad būtų sukurtos teisingos strategijos priimti vienodus teisės aktus, kad sustabdyti vykstančią nehumanišką mažamečių vaikų darbo praktiką.

Norint veiksmingai kovoti su vaikų darbu visame pasaulyje, reikalingas plataus profilio požiūris. Reikia taikyti socialinės apsaugos priemones ir keisti darbo rinkos taisykles. Vaikų darbo ir švietimo problemos yra tarpusavyje susijusios. Labiau tikėtina, kad vaikai, neturintys galimybės mokytis, bus priversti dirbti. Europos Sąjunga, būdama didžiausiu pagalbą vystymuisi tiekiančiu donoru pasaulyje, privalo toliau energingai veikti, kad iki 2015 metų būtų įgyvendinti Tūkstantmečio plėtros tikslai, įskaitant tarptautinės bendruomenės nustatytas užduotys dėl švietimo užtikrinimo vaikams visame pasaulyje.

 
  
MPphoto
 
 

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, pagalba kitiems, kai patiems vis dar reikia pagalbos, tikrai yra solidarumo įrodymas. Tai pademonstravo visų 12 valstybių, , kurios neseniai prisijungė prie Europos Sąjungos, veiksmai, ir tai turėtų būti vertinama. Praėjusį lapkritį sakiau, kad Lenkija šiuo klausimu surengė parodą, pavadintą Lenkijos pagalba pasauliui. Esu labai dėkingas D. Budreikaitei už jos kompleksinį pranešimą šiuo klausimu.

Tūkstantmečio tikslų esmė, dėl kurios mes diskutuojame metų metais, yra padėti skurde gyvenantiems žmonėms, įskaitant milijonus pusbadžiu gyvenančių vaikų. Tačiau ši pagalba turėtų pasireikšti, suteikiant meškerę ir išmokant žvejoti, o ne pateikiant žuvį ant lėkštės.

Taip pat privalome siekti sukurti sąžiningesnę prekybos su trečiojo pasaulio šalimis sistemą. Šalys donorės turėtų dosniai nurašyti skolas ir dalytis moksliniais pasiekimais, ypač medicinoje. Remkime mokyklas ir universitetus šiose šalyse, kad jų absolventai galėtų dirbti ir patenkinti savo tautiečių poreikius. Padėkime išspręsti geriamojo vandens trūkumo problemą. Europos Sąjunga sudaro tik 7.5 proc. viso pasaulio gyventojų, bet užima 23 proc. pasaulio BNP. Aišku, mes Europoje susiduriame su savo problemomis, įskaitant ir ekonomikos problemas. Bet mes turime žiūrėti į jas objektyviai. Nebūkime abejingi badaujančiųjų, sergančiųjų ar neišsilavinusių kančioms, nes jie gyvena skurde, nepritekliuje ar mirtiname pavojuje.

 
  
MPphoto
 
 

  Reinhard Rack (PPE-DE).(DE) Pone Pirmininke, norėčiau grįžti prie Komisijos nario pastabos jo įžanginiame pranešime, kad mes neturėtume tik tiekti pagalbą vystymuisi, bet galėtume ir turėtume sieti ją su visuotinį susirūpinimą keliančiais klausimais, ne tik demonstruodami politinę galią ir vykdydami suvaržytas formalumų politikas, kaip tai buvo kartą JAV ir buvusioje Tarybų Sąjungoje,o šiandien yra Rusijoje ir Kinijoje, bet gero valdymo, žmogaus teisių ir kovos su korupcija prasme. Tokie dalykai mums turėtų rūpėti, ir aš netaikau to tik naujosioms valstybėms narėms ir jų vystymosi pagalbos politikai, bet mums visiems. Galbūt galėtume laikyti tai galimybe skirti dar daugiau dėmesio šiems klausimams.

 
  
MPphoto
 
 

  Jan Zahradil (PPE-DE). – (CS) Pone Pirmininke, aišku, kad šis pranešimas yra labai naudingas. Ši sritis yra labai dinamiška ir jau dabar išsivysčiusi labiau, nei sakoma pranešime. Pavyzdžiui, pranešime neatsispindi tai, kad kai kurios naujosios valstybės narės jau įkūrė vystymosi organizacijas.

Tačiau norėčiau kalbėti apie kai ką kitą. Norėčiau išsklaidyti plačiai pasklidusį mitą, kad naujosios valstybės narės neturi jokios patirties šioje srityje. Mes turime tokią patirtį, nors ji ir buvo įgyta tuo metu, kai Europa buvo atskirta geležine uždanga, skirtingame režime, kur viskas buvo pagrįsta ideologija ir politika. Tačiau išlieka tas faktas, kad mes statėme elektrines ir alaus daryklas, tiekėme žemės ūkio pagalbą besivystančioms šalims. Beje, dar iki šiol yra negrąžinti pinigai, ir kai kurios skolos yra gana didelės, bet dabar tai nebėra svarbu. Mes paprasčiausiai turime patirtį ir norėčiau pamatyti, kaip ji yra naudojama. Taip pat norėčiau pasinaudoti galimybe ir paprašyti Komisijos negalvoti, kad naujosioms valstybėms narėms dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs, bet geriau tinkamai panaudoti jų turimas žinias.

 
  
MPphoto
 
 

  Miloslav Ransdorf (GUE/NGL). – (CS) Pone Pirmininke, norėčiau pratęsti nuo tos vietos, kur baigė mano kolega J. Zahradil. Jis yra visiškai teisus. Praeityje Čekoslovakija, kaip ir kitos Sovietinio bloko šalys, aktyviai dirbo besivystančiose šalyse. Mūsų šalis sėkmingai dalyvavo kuriant šių valstybių ekonomikas, ir dabar mes galime tuo pasinaudoti.

Tačiau tai turi ir neigiamą pusę, kadangi bendri ištekliai niekada nepakeis vidinių išteklių. Tokioje situacijoje esančios šalys labai dažnai nesugeba vystytis viduje.

Prieš kurį laiką, iš tikrųjų labai seniai, Gunnar Myrdal išleido savo knygą pavadinimu „Azijos drama“. Šioje knygoje jis gretina po Antrojo pasaulinio karo jaučiamą optimizmą Afrikoje su Azijos šalyse vyraujančiu pesimizmu. Šiandieninė situacija labai skiriasi. Daugumoje Azijos šalių ekonomika stipriai išaugo, o tuo tarpu Afrika pritraukia tik 2 proc. pasaulio investicijų ir daugumoje šalių ekonomika yra labai sunkioje padėtyje.

Taip pat yra ryšis tarp šiuose dvejuose regionuose esančio valdančiųjų elito elgesio., kuris buvo labai skirtingas.. Viename Prancūzijoje atliktame tyrime lyginamas šio elito elgesys, ir rezultatai rodo, kad tuo metu, kai Azijos elitas investuoja į ekonomiką, Afrikos elitas kaupia sukurtus išteklius ir išgabena juos iš savo teritorijų.

 
  
MPphoto
 
 

  Louis Michel, Komisijos narys. (FR) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, ne abejo pradžioje norėčiau padėkoti visiems pranešėjams už jų aukštos kokybės indėlius ir aktualius pastebėjimus, kurie atspindi ir mano asmeninį susirūpinimą. Taip pat pradžioje norėčiau padėkoti ES pirmininkaujančiajai Slovėnijai už jos nepaprastai įdomų požiūrį. Ji skatina mąstyti apie vystymosi politiką naujosiose valstybėse narėse ir jau yra surengusi du labai veiksmingus susitikimus šiems klausimams aptarti.

Kalbant apie pastabas dėl pagalbos lygio, tai yra kiek pinigų reikia skirti, man pilnai suprantami sunkumai, su kuriais susiduria naujosios valstybės narės. Tačiau norėčiau priminti, kad jau pastebėta, jog galimi kiti dalyvavimo būdai bei pasidalinimas patirtimi, kurie kainuoja labai nedaug. Pavyzdžiui, girdėjau, kaip vienas iš pranešėjų minėjo bendradarbiavimo švietime projektus. Akivaizdu, kad instruktorių ar mokytojų siuntimas į Afrikos šalis beveik nieko nekainuoja, tačiau nepaisant to, tai yra labai svarbus indėlis šių šalių atžvilgiu.

Pagrindinis čia keliamas klausimas yra apie tai, ar naujosioms valstybėms narėms nebūtų geriau investuoti į kaimynystėje esančias šalis, o ne į Afriką, nors, galbūt, kaimynystė nėra geriausias žodis, ir aš galvoju,kad šis klausimas yra netinkamas. Visiškai suprantu, kad labiau vilioja investuoti į kaimynystėje esančias šalis, ir tai galima lengviau pateisinti. Be to, toks investavimas yra labiau patrauklesnis tiek visuomenei, tiek potencialiems vystymosi politikos partneriams. Tačiau vienas požiūris neišskiria kito ir parodo išskirtinai auklėjamąjį pavyzdį jauniems žmonėms, kad jie suprastų, jog jų tauta nusprendė toliau tęsti savo pagalbą Afrikai, nes ji išreiškia Europos vertybes tiek nuodugniausia, tiek universalia prasme. Be to, leiskite man pasakyti, kad manydamas, jog naujosios valstybės narės turi dalyvauti Afrikoje, remiuosi tuo, kad kai kurios jūsų šalių jau turi ten patirtį, ir bendrai ši patirtis paliko teigiamus pėdsakus, ypač kuriant tam tikras valstybes ir valstybines tarnybas bei išsaugojat patirtį.

Kita mano pastaba, ponai ir ponios, būtų ta, kad Afrika nėra tikslas įgyvendinant Tūkstantmečio plėtros tikslus. Tikslai bus įgyvendinti visose besivystančiose šalyse, išskyrus Afriką. Todėl norėčiau įrodyti, kad mes esame atsakingi ar dalinai atsakingi, kad nesumažėtų investicijų Afrikoje. Norėčiau dar kartą pažymėti, pakartodamas vieno iš pranešėjų žodžius, kad

Investicijų klausimą gali išspręsti pasikeitimas patirtimi. Savo universitetų, kolegijų, savivaldybių ir vietos valdžios organų skatinimas imtis iniciatyvos ir dalyvauti mainuose su besivystančiomis šalimis yra tikrai mažai lėšų reikalaujantis ir veiksmingas būdas. Taip pat privalau pasakyti, kad labai noriu pakviesti vadinamųjų „naujųjų“ valstybių narių atstovus vykti kartu su manimi į kai kurias mano misijų. Manau, kad yra labai svarbu, jog jie patys pamatytų ne tik problemas, bet taip pat tikrai tragiškas situacijas, su kuriomis susiduria tam tikros šalys ir žmonės.

Užbaigdamas norėčiau pateikti aspektą dėl didelio potencialo pridėtinei vertei, galbūt, didesnio nei kai kuriose iš mūsų šalių esantis potencialas, būtent dėl viso valdymo. Pagaliau, ką iš tikrųjų reiškia valdymas? Valdymas yra šalies galimybė vykdyti savo pagrindines suverenias funkcijas ir savo žmonėms užtikrinti pagrindines socialines paslaugas. Manau, kad su valdymu daug kas yra labai susiję – viskas suteikia teisę kurti valstybę. Pabrėždamas savo mintį, manau, kad pagal poną A.Lambsdorff  viskas yra susiję su pereinamuoju laikotarpiu kuriant valstybę ar labiau apibrėžtas struktūras. Čia aš kalbu apie mokesčių rinkimą, administracijos įkūrimą vietos lygmenyje, subsidiarumo principą ir decentralizavimą. Visi šie aspektai yra labai svarbūs kuriant valstybes, kurios sugebės dorai tarnauti savo žmonėms. Akivaizdu, kad čia jūs galite atlikti svarbų vaidmenį.

Manau, kad būtų naudinga, ir tai aš siūlau, pakviesti vadinamas „naująsias“ valstybes nares dirbti kartu su Komisija pagal dešimtąją Europos vystymosi fondo programą. Šiuo metu daugiau ar mažiau esame parengę dešimtąją Europos vystymosi fondo programą, todėl būtų vertinga įtraukti paeiliui naująsias valstybes nares, nusprendžiant su kuo jos labiausiai galėtų būti siejamos. Pavyzdžiui, galėtume pasiūlyti joms apmokymus teisingumo, administravimo ar švietimo srityse, arba galėtume paprašyti jų skirti tam tikrus ekspertus. Pavyzdžiui, kai kurios naujosios valstybės narės turi patirtį e-vyriausybės srityje ir tokia patirtis yra labai reikalinga tam tikrose Afrikos šalyse. Štai todėl teikiu savo pasiūlymą. Manau, kad ši diskusijabuvo reikalinga ir pripažįstu, kad galima panaudoti kai kuriuos labai naudingus būdus. Tai sakydamas siūlyčiau, kad, jei tikrai norime dirbti veiksmingai ir judėti į priekį, turėtume labai greitai susitikti su atstovais iš visų 12 valstybių ir aktyviai kelti klausimus. Tuomet iš tikrųjų galėsime kurti daug tolesnes bendras programas. Manau, kad neturėtume praleisti tokios galimybės.

Galiausiai, kalbėjote apie iškeltų sąlygų laikymąsi ir man visiškai toks požiūris yra suprantamas. Akivaizdu, kad viskas, kas susiję su vertybėmis, žmogaus teisėmis, pagarba žmogaus teisėms ir kova su korupcija yra svarbu. Kai kuriais atvejais tai gali būti labai sudėtinga ir netgi duotų priešingus rezultatus, siejant pagalbą vystymuisi, ar padarant ją priklausomą, su griežtu vertybių paisymu, nors jos mums yra neabejotinai labai svarbios. Reikėtų pripažinti, kad su vertybėms susijusio ryšio ar sąlygos nustatymas šalyse, kur tokio tipo reikalavimai nėra gerbiami, pirmiausia įskaudintų paprastus šių šalių žmones. Manau, kad šios problemos sprendimas šalyse, kur geras valdymas nėra gerbiamas, yra darbas kartu su konkrečiais operatoriais,- netiesiogiai su vietos operatoriais arba NVO,-arba Jungtines Tautas atstovaujančiomis agentūromis. Mes siūlome biudžetinę paramą tik toms šalims, kurios gali užtikrinti minimalų gero valdymo lygį. Todėl neturėtų būti abejonių, kad šiuo požiūriu randame bendrą kalbą. Kalbant apie vertybes, kurias nurodžiau, mes jas pastoviai perteikiame. Mes nuolatos stengiamės skatinti ir perteikti šias vertybes politinio dialogo metu. Sudėtinga įgyvendinti griežtą sąlygų laikymąsi, tačiau jei nuoširdžiai norime padėti žmonėms, tai turėtų būti pagrindiniu tikslu.

 
  
MPphoto
 
 

  Danutė Budreikaitė, pranešėja. – (LT) Labai nuoširdžiai noriu padėkoti visiems, kurie dalyvavote diskusijoje ir parėmėte mano pranešimą. Taip pat noriu padėkoti visiems Vystomojo bendradarbiavimo komiteto nariams, kurie vienbalsiai balsavo už pranešimą.

Norėčiau dabar akcentuoti keletą klausimų. „Naujos valstybės narės“ – iš tikrųjų kol kas šis pavadinimas išlieka daugiau kaip sąlyginis todėl, kad kalbame apie tam tikrus skirtumus tarp „senųjų“ ir po dviejų plėtrų į Europos Sąjungą įstojusių valstybių, dėl jų tam tikros istorinės praeities ir dėl to, kad jos galbūt yra mažiau turtingos nei senosios.

Noriu paminėti vystomojo bendradarbiavimo politikos patirtį. Ši politika atsirado 1958 m. ir Centrinės Europos šalys, tarp jų Čekija, dabartinė Slovakija ir kitos, turėjo didesnės patirties ir galimybių toje politikoje dalyvauti. Mažiau joje dalyvavo Baltijos šalys. Tačiau, pavyzdžiui, mano šalis jau dabar teikia okeanologinę pagalbą Mauritanijai, Afrikos šaliai. Taigi, pažanga yra akivaizdi. Kodėl aš pabrėžiu „rytinę“ dimensiją, „rytų“ šalis? Todėl, kad tai yra mūsų labai svarbios kaimynės. Ir iš tikrųjų, politikų supriešinimas tarp kaimynystės ir vystomojo bendradarbiavimo ar jų detalus atskyrimas neturi prasmės. Tie dalykai yra susiję. Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje yra žmonių, kurie gyvena mažiau kaip už du dolerius per dieną. Tai kokioms šalims mes galime ją priskirti? Tokios šalys taip pat yra atsilikę ir prašo arba net reikalauja paramos. Ir mes visi norime, kad mūsų kaimynai gerai gyventų. Todėl mes siekiame bendrų, pasaulinių tikslų.

Mes padedame Afrikos šalims mažinti skurdą, migraciją, didinti gyvenimo kokybę, kelti jų ekonomiką, kovoti su ligomis ir tapti savarankiškomis valstybėmis. Padėdami kaimyninėms šalims kovoti su skurdu, padėdami kuo galime ir kur turime patirties, mes padedame stabilizuoti padėtį visoje Europoje ir Balkanuose. Ačiū visiems už dalyvavymą diskusijoje ir paramą.

 
  
MPphoto
 
 

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks šiandien 12 val.

Ataskaitos raštu (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis )

 
  
MPphoto
 
 

  Sebastian Valentin Bodu (PPE-DE), raštu. (RO) Nors svarstomame rezoliucijos pasiūlyme numatyti ambicingi tikslai, manau, kad netolimoje ateityje bus sunku taikyti bendrą politiką, net ir iš principo. Nors mes visi esame viena didelė šeima, kiekvienoje ES valstybėje narėje yra savi prioritetai, kurioms šalims arba geografiniams regionams yra šiuo metu vykdomas vystomasis bendradarbiavimas. Šie prioritetai yra pagrįsti ekonominiais, geopolitiniais, etniniais, istoriniais interesais ir t.t. Nepanašu, kad tai žymiai pasikeis. Neseni įvykiai, Kosovui paskelbus nepriklausomybę, parodė, kad valstybėms narėms stinga vieningumo išreiškiant nuomonę ir manau, kad tokie patys skirtumai pasireikš Bendrijos kaimyninių valstybių

atžvilgiu. Teisybė, kad pagal Lisabonos sutartį yra įsteigtas vyriausiojo Sąjungos užsienio ir saugumo politikos įgaliotinio postas. Tačiau nesant aiškių taisyklių kaip nustatyti Bendrijos prioritetus, kiekviena valstybė narė stengsis skatinti ir skirti savo dėmesį vystymosi politikai, įskaitant finansavimą (paskirstymą iš Sąjungos biudžeto) ne Bendrijos regionams, kurie sutampa su jų prioritetais.

 
  
  

PIRMININKAUJA MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

 
Teisinė informacija - Privatumo politika