Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2008 m. balandžio 21 d. - Strasbūras

18. Organų donorystė ir transplantacija: politikos veiksmai ES lygiu (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Adamos Adamou pranešimas, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu, dėl organų donorystės ir maisto saugos: politikos veiksmai ES lygiu (2007/2210(INI)) (A6-0090/2008).

  Adamos Adamou, pranešėjas. − (EL) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, visų pirma noriu padėkoti Europos Komisijai už bendravimą ir efektyvų bendradarbiavimą su mumis. Taip pat noriu padėkoti visiems savo kolegoms, ypač šešėliniams pranešėjams, už itin sudėtingą darbą, kurį atlikome, siekdami kompromisinių pakeitimų, kuriuos vieningai priėmėme.

Štai pagrindiniai klausimai, apie kuriuos kalba Komisija ir kuriuos aš kaip pranešėjas ketinu aptarti: transplantacijos rizika ir saugumas, susijęs su, pavyzdžiui, ligų perdavimu, organų trūkumas ir nelegali prekyba organais. Leiskite man kalbėti apie kiekvieną iš šių klausimų iš eilės.

Kalbant apie kokybę ir saugumą, reikia pasakyti, kad terapijoje naudojant organus rizikuojama, kad gavėjui bus perduotos ligos. Todėl siekiant sumažinti gavėjui keliamą riziką, svarbu, kad donorai būti tikrinami. Donorus būtina tikrinti, kad būtų galima nustatyti, ar egzistuoja kokios nors ligos perdavimo rizika. Norint nustatyti donorų saugumo standartą, būtina atlikti minimalius patikrinimus. Tačiau reikia pasakyti, kad šiuo metu valstybėse narėse nėra pasiekta sutarimo su patikrinimu susijusiais klausimais.

Didelis organų donorų trūkumas tebėra pagrindinis iššūkis, su kuriuos susiduria valstybės narės, spręsdamos organų transplantacijos klausimus. Ilgėjantys laukiančiųjų sąrašai kelia didelį nerimą. Efektyvios sistemos, pagal kurią bus nustatoma, kas gali tapti organų donorais mirties atveju (žinoma, nepamirštant, kad turi būti patenkinti visis privalomi sutikimo reikalavimai valstybėje narėje), sukūrimas yra pagrindinis elementas, kovojant su organų trūkumu.

Kitas svarbus elementas, padėsiantis padidinti donorų skaičių – tai gyvų žmonių skatinimas aukoti iš altruistinių paskatų. Taip pat reikia nuodugniai apsvarstyti su potencialiais donorais, kurie įprastai nebūtų laikomi tinkamais kandidatais, klausimą – jie visuotinai pripažįstami kaip patenkantys į išplėstinį donorų ratą. Pavyzdžiui, vieno ŽIV užsikrėtusio paciento organų transplantacija kitam gali būti leidžiama.

Kalbant apie prekybą organais, Komisare, reikia pasakyti, kad visi žino, kad prekyba organais vyksta. Visi žinome, kad turtingi turistai iš vakarų valstybių pasinaudoja ekonominiais skurdesnių valstybių piliečių poreikiais. Visi girdėjome apie organų kainų sąrašus, apie juodąją organų rinką, kuri ypač išplėtota Tolimųjų Rytų šalyse, tokios kaip Indija, Pakistanas ir Kinija, taip pat apie tai, kad tokie dalykai vyksta išsiplėtusioje Europoje. Todėl aš noriu paremti 57 pastraipos 7 pakeitimą, kurį pasiūlė mano kolegos ponia Brepoels, ponas Liese ir ponas Bowis, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos vardu, nes labai svarbu pagerinti organų gabenimo kontrolę, kad mes pagaliau galėtume padaryti galutines išvadas.

Taip pat noriu akcentuoti, kad altruizmas turi būti pagrindinis elementas organų donorystės ir transplantacijos srityje. Todėl ekonominė terminologija, kurią Komisija naudojo aptardama šį klausimą, nėra tinkama, ypač jei nepamiršime nekomercinio požiūrio į žmogaus kūną principo. Dėl šios priežasties aš negaliu pritarti 38 pastraipos 2 pakeitimui, kurį pasiūlė ponas Martin ir ponas Matsakis. Žinoma, po išsamaus pokalbio su ponu Matsakis, jis, kaip pats jums paaiškins, ketina jo atsisakyti ir rytoj pateikti kitą žodinį pakeitimą, kuriam aš pritariu.

Tačiau, kaip jau minėjau, manau, kad organai negali būti laikomi vidaus rinkos preke, todėl nesutinku su šio papildymo pašalinimu. Be to, nekomercinio požiūrio į žmogaus kūną principas yra aiškiai nurodytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 3(2) straipsnyje.

Ponios ir ponai, aš nebeturiu laiko, nes kalbėjau jau keturias minutes. Ketinu tęsti savo kalbą, kai man vėl bus suteiktas žodis po to, kai jūs pateiksite savo pastabas.

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. − (EL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma noriu pasveikinti poną Adamou už puikų pranešimą, kurį jis parengė, dėl organų donorystės ir transplantacijos. Man ypač džiugu, kad pranešime pritariama Komisijos požiūriui, jog organų donorystės ir transplantacijos atveju būtina kreipti dėmesį į šiuos aspektus: visų pirma, siekti geresnės organų kokybės ir saugumo; antra, gerinti organų gavimo galimybes; ir, trečia, siekti, kad transplantuojami organai būtų saugūs.

Žmogaus organų kokybės ir saugumo standartų nustatymas – tai pranašumas kiekvienam iš mūsų. Mes žinome, kad nemažai organų yra pervežama iš vienos ES valstybės narės į kitą. Šiuo metu nėra nustatyti bendri žmogaus organų įsigijimo kokybės ir saugumo standartai, todėl labai svarbu išspręsti šį klausimą.

Taip bus ne vien visoje ES taikomas lyginamasis saugumo standartas – tai padės užtikrinti transplantacijos sistemos saugumą ir vieningumą.

Komisija planuoja pasiūlyti įstatymų pagrindą, pagrįstą saugumo ir kokybės principais, susijusiais su donoryste ir žmogaus organų įsigijimu.

Šie reikalavimai bus išsamūs ir lankstūs, kad būtų galima vykdyti kuo daugiau transplantacijų. Juk kalbame apie gyvybės išsaugojimą. Visų pirma turime galvoti apie tai, kad šiuo metu visoje Europoje į organų laukiančiųjų sąrašus įtraukta 50 000 žmonių.

Norint pagerinti organų įsigijimo galimybes, būtina pateikti visuomenei kuo daugiau informacijos šiuo klausimu. Piliečiai turi žinoti, kad transplantacijos sistema yra saugi ir patikima. Kitu atveju jie nesutiks būti donorais.

Jau galime pateikti kelis sektinus pavyzdžius, kad kai kuriose valstybėse narėse papildomi transplantacijos koordinatoriai, pavyzdžiui, padarė teigiamos įtakos donorytės mastui. Komisija ketina siūlyti veiksmų planą, kuriame nurodyti 10 prioritetinių veiksmų, susijusių su organų donorystės ir transplantacijos ES klausimu. Iš bendravimo organų donorystės ir transplantacijos klausimais, yra aišku, kad Komisija pripažįsta, kaip svarbu užkirsti kelią prekybai organais.

Aš taip pat įsidėmėjau dr. Adamou komentarus ir rimtai į juos atsižvelgsiu. Iš jo pranešimo aišku, kad būtina itin atidžiai apsvarstyti, kaip išvengti organų prekybos ES keliamos grėsmės.

Komisija ketina valdyti situaciją bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais, Europos Taryba ir PSO. Taip pat ketiname palaikyti Interpolą, kad pavyktų dar efektyviau valdyti šią situaciją.

Be to, tikiu, kad, jei padaugės galimybių gauti organus Europos Sąjungoje, mes netiesiogiai susidorosime su transplantuojamų organų gabenimu ir prekyba organais.

Prekybos organais klausimas bus taip pat įtrauktas į šių metų Komisijos pranešimą dėl ES veiksmų plano dėl prekyba žmonėmis.

  Edit Bauer, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonės autorė. − Pone Pirmininke, organų donorystė ir transplantacija yra sudėtingas ir svarbus klausimas, todėl, pasitelkus tinkamus įstatymus ir taikant tinkamą praktiką, galima kasmet išgelbėti tūkstančių žmonių gyvybes. Klausimai, susiję su trapia gyvenimo ir mirties riba, iš tiesų yra delikatūs. Čia sunku kaip nors padėti įstatymais, tačiau pakenkti – paprasta. Todėl itin svarbu, kad valstybėse narėse būtų diegiamas atitinkamas požiūris į šį klausimą.

Kita vertus, gyvybiškai svarbu išsiaiškinti, kokie veiksmai sukelia nepasitikėjimą ir kodėl praktika gali būti laikoma neskaidria, kai tvarkomi laukiančiųjų sąrašai, taip pat kokios skandalingų netinkamo įstatymų interpretavimo atvejų priežastys.

Norėčiau paminėti tris klausimus, kurie, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomone, yra svarbūs. Visų pirma, dažniausiai nekalbama apie gyvus donorus. Todėl teisinėmis procedūromis būtina sumažinti neteisėto organų pardavimo galimybes. Socialinių išlaidų padengimo donorams klausimas dar nėra išspręstas.

Antra, tais atvejais, kai transplantacijos procesas susijęs su tarptautiniu bendradarbiavimu, įstatymai turi užtikrinti tokias pat nedviprasmiškas ir aiškias taisykles, kaip ir valstybių narių viduje. Kaip Komisarė minėjo, kylą naujų, su transplantacijos turizmu susijusių klausimų. Kaip elgtis tokiais atvejais?

Trečia, būtina siekti efektyvesnio ir labiau sutelkto tarptautinio bendradarbiavimo nustatant organų pervežimo atvejus, nes slaptas pervežimas ir jo pasekmės gali sužlugdyti tūkstančių pacientų, laukiančių jų gyvybes išgelbėsiančių organų, viltis. Kita vertus, Europos įstatymai, susiję su žmonių pervežimu, turi taip pat apimti organų pardavimo ir pervežimo atvejus, neatsižvelgiant į tai, kad tai vis dar slapta, tačiau tampa visuotine problema.

Noriu pasveikinti pranešėją, taip pat šešėlinius pranešėjus ir padėkoti jiems už efektyvų bendradarbiavimą.

  Frieda Brepoels, PPE-DE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, Komisare, dėl organų transplantacijos galimybės iš tiesų kiekvieną dieną pavyksta išgelbėti gyvybes Europoje. Liūdna, tačiau tai, kad trūksta donorų, reiškia, kad kiekvienais metais miršta tūkstančiai į laukiančiųjų sąrašus įtrauktų europiečių. Turime prisiimti iššūkį – kaip saugiai padidinti donorų skaičių. Kaip šešėlinis pranešėjas, kalbantis Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcijos vardu, galiu pasidžiaugti, kad šiandien Parlamentas be išlygų pritaria Komisijos iniciatyvai ir pripažįsta, kad Europa gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

Organų donorystė ir transplantacija yra itin sudėtinga ir jaudinanti tema, kaip minėjo kiti pasisakiusieji, ir požiūriai į ją valstybėse narėse labai skirtingi. Rengdamas savo pranešimą aš pats kalbėjausi su keliais gydytojais, pacientais ir organizacijų atstovais. Surengto posėdžio ir tiriamojo vizito į Ispaniją metu buvo įgijome tam tikrą supratimą ir aš turiu labai nuoširdžiai padėkoti, kad pranešėjas į šiandienos pranešimą įtraukė visa tai, ką teko sužinoti.

Kalbu apie keturis klausimus. Visų pirma, būtina rimtai susirūpinti, kad būtų užtikrinta, jog Komisijos pasiūlyta su kokybe ir saugumu susijusi direktyva būtų pakankamai lanksti ir nebūtų sukurta papildomų administracinių barjerų, dėl kurių netgi sumažėtų gaunamų organų skaičius. Mūsų nuomone, kokybės ir saugumo klausimą turi spręsti gydytojai. Siekdami garantuoti kokybę ir saugumą, mes taip pat prašome valstybių narių stebėti ir įvertinti paskesnius transplantacijos ir donorystės rezultatus. Labai svarbu, kad būtų lyginami valstybėse narėse pateikiami duomenys, todėl tikriausiai verta susimąstyti apie bendrą duomenų analizės metodiką.

Antra, manome, kad esminis veiksnys verbuojant donorus – svarbesnis net už įstatymus – yra tai, kaip organizuota donorystės sistema. Todėl ligoninėse turėtų dirbti daugiau personalo, kurio užduotis būtų nustatyti potencialius donorus, taip pat patarti ir padėti artimiausiems giminėms. Šalyse, kuriose dirba tokio tipo koordinatoriai, donorų skaičius didėja.

Trečia, tai taip pat įrodo, kaip svarbu, kad valstybėse narėse būtų keičiamasi efektyvia praktika. Europos Sąjungoje nesunku tai prižiūrėti. Svarbu, kad ligoninės skelbtų teigiamus transplantacijos rezultatus ir aktyviai bendradarbiautų su žiniasklaida.

Ketvirta, manome, kad labai svarbu apsvarstyti ne tik mirusiųjų, bet ir gyvų donorų klausimą. Negalima leisti, kad gyvi donorai būtų dar kartą diskriminuojami, pavyzdžiui, draudimo įmonių.

Baigdamas noriu pasakyti, kad organų donorystė turi likti visiškai nekomercinis, altruistinis ir savanoriškas procesas. Mūsų nuomone, mokėjimas turi atlyginti tik su donoryste susijusius nepatogumus. Komisija ir valstybės narės turi kur kas aktyviau prieštarauti organų pervežimui ir pardavimui, taip pat transplantacijos turizmui. Labai svarbu, kad tokie atvejai būtų nustatyti ir Europolas turėtų efektyviau stebėti ir nustatyti organų pardavimo ir (arba) pervežimo atvejus.

Tikiu, kad Parlamentas savo pranešimu siunčia labai subalansuotą ir griežtą signalą ir skatinu Rūmus rytoj balsuoti už šį pranešimą.

  María Sornosa Martínez, PSE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, Komisare, nekantraudamas laukiu rengiamo direktyvos pasiūlymo, kurį Komisija ketina pateikti, kuriame bus nustatyti kokybės ir saugumo standartai, susiję su donoryste ir organų įsigijimu Europos Sąjungoje.

Kalbėdamas apie šių procesų skaidrumą, noriu pasakyti, kad socialistų frakcija pritaria priemonėms, kuriomis bus siekiama ginti donorus ir užtikrinti, kad organų donorystė bus pagrįsta altruizmu ir savanoriškumu, t. y. bus atmetama bet kokio apmokėjimo, išskyrus griežtai nustatytą kompensaciją, už galimas išlaidas ir nepatogumus, susijusius su donoryste.

Būsimais įstatymų pagrindais neturi būti sukurtas sudėtingas administracinis barjeras valstybėse narėse, be to, negalima komplikuoti dabartinių tinkamų procedūrų.

Kalbėdamas apie praktinę proceso pusę, noriu pasakyti, kad negalima leisti, jog dėl kelių itin griežtų kokybės standartų pakiltų kainos, o ypač svarbu tai, kad dėl jų nesumažėtų transplantuoti tinkamų organų skaičius. Akivaizdu, kad negalima patvirtinti tokių priemonių, kurios neleistų transplantuoti tokių organų, kurie šiuo metu laikomi tinkamais transplantuoti, nes mūsų siekis yra išgelbėti žmonių gyvybes ir užtikrinti, kad, jei tik įmanoma, sergančiajam būtų garantuota gyvybė.

Deja, puikūs rezultatai, gauti transplantuojant organus, siekiant prailginti gyvenimo trukmę ir pagerinti gyvenimo kokybę, yra susiję su didesniu tokios formos terapijos poreikiu.

Aš atvykau iš Ispanijos; tai šalis, kuri yra laikoma pasaulio lydere organų donorystės ir transplantacijos srityje. Jei mums pavyko pasiekti tokio vertingo įvertinimo, neturi kilti abejonių dėl Nacionalinės transplantacijos organizacijos egzistavimo būtinybės; ji koordinuoja visas profesionalų komandas atitinkamose ligoninėse, kuriose yra po vietinį transplantacijos koordinatorių, profesionalų mediką, kuris vadovauja visos komandos darbui ir su donoryste susijusiam procesui.

Tikiuosi, kad Europos Komisijos siūlomuose įstatymuose atsispindės tokio tipo modelis, nes įrodyta, kad jis funkcionuoja sėkmingai.

Galiausiai, noriu akcentuoti, kaip svarbu paminėti poreikį diegti donorystės tradiciją trečiojo pasaulio valstybėse, kuriose egzistuoja kitokia kultūra ir išpažįstama kitokia religija; tai galima padaryti skleidžiant informaciją, organizuojant kampanijas jų gimtąja kalba, skiriant kultūrinius mediatorius ir t. t. Be to, valstybės turi būti raginamos dėti visas pastangas kovojant su pervežimu, o tai įmanoma taikant atitinamas teisines priemones, nukreiptas prieš Europos piliečius, vykdančius sveikatos turizmą ir taip siekiančius gauti organų iš trečiojo pasaulio valstybių.

Belieka padėkoti pranešėjai ir visiems pranešėjams, kurių čia neminėsiu, nes buvo išties lengva bendradarbiauti ir pasiekti susitarimo.

  Jules Maaten, ALDE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, mėginu pastatyti save į trejų metukų mergaitės, kuriai diagnozuota širdies yda, tėvų padėtį; jiems nėra lengva gauti trejų metukų donoro širdį savoje šalyje. Kitoje Europos valstybėje tokia galimybė gali egzistuoti, tačiau ta šalis nesuinteresuoti bendradarbiauti su kitomis Europos valstybėmis. Tokiu atveju būtina, kad Europoje būtų imtasi atitinamų veiksmų. Be to, priežastis imtis tokių veiksmų Europoje, išties pakankama. Šiuo metu į Europos organų laukiančiųjų sąrašus įtraukta 400 000 žmonių ir maždaug dešimt iš jų miršta kiekvieną dieną, nes trūksta donorų organų.

Kalbant apie saugumo ir kokybės kriterijus, reikia pasakyti, kad Adamou savo pranešime teisingai įspėja vengti sudėtingesnių biurokratinių barjerų, kurie gali būtų numatyti Briuselio leidžiamuose įstatymuose. O siūlomi įstatymai – džiaugiuosi, kad Komisija ką tik juos palaimino – jokiu būdu neturi būti papildoma sunkinančia ir visiškai nebūti administracine procedūra. Jei egzistuoja toks sektorius, kuriam kyla biurokratinių procedūrų grėsmė, tai, žinoma, yra šis sektorius. Man taip pat labai džiugu girdėti, kaip ką tik pasakėte, jog norite atverti kelius kuo įmanoma daugiau transplantuojamų organų ir nenorite riboti jų skaičiaus. Manau, jog tai svarbus principas.

Mums reikia garantijų, kad bus siekiama glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas reikš, kad transplantacijos procesas bus valdomas ligoninėse, kad jį prižiūrės gydytojai ir stebės įvairios teisinės sistemos. Praėjusiais metais buvęs už sveikatos apsaugą atsakingas Komisaras Markos Kyprianou įrodinėjo Europos donoro kortelės įvedimo poreikį. Ir, kaip žinia, pone Adamou, pone Vassiliou, Kipras yra išminties šaltinis. Ši kortelė, neatsižvelgiant į tai, ar ji bus suderinama su Europos sveikatos draudimo kortele, gali užtikrinti, kad organai, kai juos bus galima naudoti, bus naudojami kuo efektyviau. Europos barometro apžvalgos rodo, kad 81 % europiečių pritaria organų donoro kortelės naudojimui, bet tik 21 % iš tikrųjų ją turi. Adamou pranešime siūloma įvesti savanorišką Europos donoro kortelę, todėl aš noriu pasinaudoti proga ir paskatinti Komisarą metų pabaigoj priimti įstatymus dėl tokio tipo kortelės, kaip priedo prie nacionalinių kortelių, įvedimo.

  Margrete Auken, Verts/ALE grupės vardu. – (DA) Pone Pirmininke, noriu padėkoti ponui Adamou už labai gerą pranešimą ir puikų bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą. Mums reikia daugiau organų – dėl to mes, be abejo, sutariame. Tačiau svarbu, kad ši idėja būtų tinkamai įgyvendinta. Bendradarbiauti būtina, ir aš asmeniškai tikiu, kad būtina gauti tinkamos informacijos, išsamesnės informacijos, kad žmonės, tapę organų donorais, jaustųsi saugūs. Žmonės turi žinoti, kad bus elgiamasi pagarbiai; tai taip pat taikoma artimiausiems giminėms, kuriems, žinoma, tenka susidurti su desperacija; žmonės turi jaustis saugiai, žinodami, kad jų giminėmis bus tinkamai pasirūpinta. Jei jie turės galimybę aptarti šį klusimą tarpusavyje, pavyks pasiekti teigiamų rezultatų.

Tačiau jokiu būdu negalima leisti, kad organų poreikis sudarytų sąlygas procesą paversti komerciniu. Tikiu, kad visi labai džiaugiasi ir pritaria tam, kad šis klausimas nebuvo iškeltas ir mes ruošiamės kovoti su nelegaliu pervežimu, kuris šiuo metu vyksta. Nėra priimtina, kad sprendžiant šį klausimą nėra pakankamai įtrauktas Europolas, nes tai išties kriminalinis atvejis. Netgi ten, kur tai nėra nelegalu, mes turime laikyti nusikaltimu, kad skurstantys žmonės verčiami parduoti savo inkstus, kad išlaikytų šeimas.

Galiausiai, leiskite pastebėti, kiek garantijų turėsime suteikti; negalime to pamiršti, nes kitaip mums bus daromas didelis spaudimas. Pavyzdžiui, aš manau, kad tokia formuluotė kaip „žmonės miršta dėl nuolatinio organų trūkumo“ yra neteiktina. Žmonės miršta todėl, kad serga. Be to, mes niekada neturėsime pakankamai organų. Yra žmonių, kuriems pasiseka gauti organą ir todėl jų gyvybė būna išgelbėta. Būtina siekti, kad tokių atvejų būtų daugiau, todėl turime pritarti šiam pranešimui. Tačiau situacija niekada nebus tokia, kad organų pakaktų. Netgi panaikinus visus greičio apribojimus visoje Europoje jų nepakaktų.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS BIELAN
Vicepirmininkas

  Jiří Maštálka, GUE/NGL grupės vardu. – (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma kaip gydytojas ir šių Rūmų narys noriu pasveikinti savo kolegą poną Adamos Adamou, atlikusį puikų darbą rengiant šį pranešimą. Organų transplantacijos ir donorystės klausimas gali sulaukti kontraversiškų vertinamų; to priežastys akivaizdžios: viena vertus, būtina atsižvelgti į etikos klausimą, o kita vertus, negalima leisti, kad sustotų medicinos plėtra, kad būtų apribota arba suvaržyta galimybė padėti žmonėms.

Džiaugiuosi, kad pranešimas pagrįstas tais ramsčiais, kuriuos aš vertinu. Pirmasis iš jų yra teisiniai įstatymai: jie turi garantuoti, kad organų donorystė liktų savanoriškas procesas, o ne komercinė veikla. Būtų gerai nustatyti standartus, tačiau šie standartai neturi daryti įtakos vykdymui ir priemonėms, taikomoms kiekvienoje valstybėje narėje. Kitas ramstis susijęs su valstybių narių bendradarbiavimu, kuris iš esmės apima daugybę kitų sričių. Trečiasis ramstis susijęs su tuo, kad negalima imtis jokių priemonių, neužtikrinus piliečių bendradarbiavimo. Todėl aš pritariu priemonėms, kurios užtikrintų visuomenės informavimą ir skaidrumą. Bendras tikslas, kuris pranešime akivaizdžiai išdėstytas, yra visomis įmanomomis priemonėmis eliminuoti nelegalaus pervežimo galimybes. Pono Adamou pranešimas, žinoma, nutiesia tam kelią.

  Urszula Krupa, IND/DEM grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, nepakanka kilnių tikslų, kuriuos įrodo Komisijos bendradarbiavimas sprendžiant organų donorystės ir transplantacijos klausimą, aptariant politinius veiksmus ES lygiu, taip pat pono Adamou pranešimo, kuriame akcentuojama, kad organų donorystė yra dovana ir kad svarbu gerbti ir ginti laisvę nurodant arba nenurodant, kurie organai tinkami transplantuoti.

Lygiai taip pat nepakaks nuostatų, kuriomis grindžiamas Europos organų donoro kortelės įvedimas, jei bus atmestos visos pataisos, susijusios su etikos ir moralės principais, kuriais vadovaujamasi Europos Parlamente. Moralinių principų stoka ir nepakankamas jų paisymas lems mūsų visuomenės moralinę degradaciją, taip pat netinkamą elgesį visose socialinio gyvenimo srityse, įskaitant mokslą ir mediciną.

Be to, kad ims plisti liberalizmas ir komercija, dėl prekybos organais ir kitų netinkamo elgesio atvejų pradės ryškėti dideli socialiniai skirtumai. Yra labai turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti, ką tik nori, taip pat ir transplantacijai skirtus organus. Tačiau yra ir skurstančių. Jie organų donorais gali tapti dėl to, kad neturės kito pragyvenimo šaltinio arba priverstinai, todėl bus sumažintos jų galimybės išlikti sveikiems ir išgyventi.

Tokios situacijos nepavyks pakeisti užtikrinant garantijas dėl lygių galimybių ir lygių teisių į sveikatos priežiūrą. Būtina užtikrinti tikrą socialinę apsaugą ir įstatymais numatytą žmogaus sveikatos ir gyvybės apsaugą.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Ponios ir ponai, aš taip pat noriu padėkoti gydytojui Adamos Adamou už jo pranešimą, kuriam buvo vieningai pritarta aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto apsaugos komitete. Nė vienas narys nebalsavo prieš; nė vienas komitetas, kurio nuomonės buvo teirautasi, neoponavo. Vadinasi, buvo pasiektas visiškas sutarimas; jo buvo pasiekta po dažnų ir ilgų diskusijų dėl šio pranešimo, kurias organizavo pranešėjas, ir už tai esu jam dėkinga.

Mūsų uždavinys, susijęs su organų transplantacija, yra dvilypis. Viena vertus, turime padėti žmonėms, kuriems transplantacija yra vienintelė galimybė likti gyviems, o kita vertus, mūsų pareiga yra užkirsti kelią nelegaliam organų pervežimui – tai vienas iš didžiausių kriminalinių nusikaltimų. Žinome, kad skurdesnėse pasaulio valstybėse prekyba organais šiuo metu vykdoma labai intensyviai, nes ten organų donorystė yra vienintelė skurstančiojo galimybė išgyventi.

Todėl mane pribloškia tai, kad šiandienos Europos Sąjungoje, kuri sukurta atsižvelgiant į vertybes, moralę ir etiką, atsiranda žmonių, prašančių, kad ši prekyba būtų įteisinta. Kadangi egzistuoja didžiulis skirtumas organų tiekimo srityje – nesvarbu, ar gyvo, ar žuvusio donoro – taip pat organų poreikio srityje, svarbu, kad būtų padidintas donorų skaičius.

Į 2008–2013 m. sveikatos programos sveikatos apsaugos prioritetus Komisija įtraukė transplantacijos rezultatų įvertinimą, vadinasi, šiems tikslams bus skiriamos dotacijos. Nors pritariu tam, kad būtų sukurta galimybė finansuoti projektus iš dotacijų, kyla tam tikrų abejonių.

Žinau, kad diskutuojama ne apie 2008–2013 sveikatos programą, tačiau turiu akcentuoti kai kuriuos aspektus. Kalbant apie projektus, mane stebina matematiniai neatitikimai tarp to, kiek projektų buvo patvirtinta ir kiek įvykdyta: 2004 m. 72 projektai buvo patvirtinti ir 9 įvykdyti; 2005 m. 61 projektas buvo patvirtintas ir 7 įvykdyti; 2006 m. 87 projektai buvo patvirtinti, bet nė vienas nebuvo įvykdytas; o 2007 m. 6 projektai buvo patvirtinti ir nė vienas nebuvo įvykdytas. Ar egzistuoja mechanizmai, leidžiantys patvirtinti projektų, kurie finansuojami Europos Sąjungos, efektyvumą.

  Glenis Willmott (PSE). – Pone Pirmininke, pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo transplantacijai naudojamų žmogaus organų skaičius. Organų transplantacija šiuo metu yra pelningiausias paskutinės inkstų nepakankamumo stadijos gydymo būdas. Visiško tokių organų kaip kepenys, plaučiai ar širdis nepakankamumą galima išgydyti tik šiuo metodu.

Transplantacija yra vienas iš nuostabiausių šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tačiau mažiau nei 25 procentai JK piliečių yra registruoti organų donorai. Pernai maždaug 2 400 žmonių JK buvo išgelbėti transplantavus organus, tačiau daugiau nei 1 000 miršta kiekvienais metais, laukdami tokios transplantacijos galimybės.

Organų trūkumas yra visuotinė dilema visose Europos valstybėse ir akivaizdu, kad būtina tobulinti sistemą, įgalinančią organų donorystę visoje ES. Todėl aš nuoširdžiai pritariu šiam pranešimui ir ypač džiaugiuosi, kad didelis dėmesys buvo skirtas nelegaliam organų pervežimui.

Donorų trūkumas lėmė eksponentinę transplantacijos turizmo plėtrą besivystančiose pasaulio tautose. Tarptautinė juodoji organų rinka patraukia žmones, ieškančius inksto ar kito organo, ir pasinaudojama tokiomis aplinkybėmis kaip apgailėtinas skurdas ir kita. Tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės paverčiami atsarginėmis dalimis, skirtomis sergantiems išgydyti. Tačiau praktikuojant nelegalią organų transplantaciją, neretai neatsižvelgiama į saugumą, todėl rizikuojama tiek donoro, tiek sergančiojo gyvybėmis. Britanijos laikraščiuose jau pranešta apie kelis klaikius tinklalapius, skirtus vadinamajam transplantacijos turizmui, įskaitant pasiūlymus įsigyti Kinijos kalinių, kuriems buvo įvykdyta egzekucija, inkstų.

Negalime to vertinti kaip tolimo nusikaltimo. Kai kurios Europos tautos taip pat įsivėlė į transplantacijos prekybą – tai Moldova, Serbija, Turkija ir Rusija. Europos vyriausybės turi nuveikti kur kas daugiau, siekdamos užkirsti kelią tokiems gėdingiems nusikaltimams, todėl noriu pasveikinti poną Amadou, parengusį išsamų pranešimą.

  Marios Matsakis (ALDE). – Pone Pirmininke, noriu pasveikinti pranešėją, parengusį išties puikų pranešimą.

Leiskite pasinaudoti proga ir svarbų, bet labai prieštaringą klausimą, kuris, nors ir nėra dabartinės diskusijos objektas, turi būti aptartas tam tikru etapu: tai tariamo sutikimo koncepcija. Daugumos potencialių donorų organų nepavyksta gauti, nes sistema, kuri numato, kad būtina gauti gyvo donoro arba jo giminių sutikimą, funkcionuoja nepakankamai efektyviai ir nepavyksta įveikti kliūčių, susijusių su griežtais laiko apribojimais, delikačiai psichosocialiniais netekties pagerbimo ir sudėtingais techniniais organų išėmimo ir pervežimo klausimais.

Šios su organų gavimu susijusios problemos sprendimas yra ryžtingai manyti, kad visi mirusieji yra donorai, jei tam laiku neprieštarauja artimi giminės arba neprieštaravo pats donoras jam gyvam esant. Žinau, kad įstatymų leidėjams nelengva tai pripažinti, tačiau tikiu, kad tai privers rimtai ir protingai apsvarstyti šį klausimą ateityje, atsižvelgiant į realybę ir nepamirštant, kiek gyvybių pavyktų išgelbėti, jei tokia sistema būtų įteisinta.

  Hiltrud Breyer (Verts/ALE) . – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pone Adamou, žinome, kad organų poreikis viršija pasiūlą. Tačiau taip pat žinome, kad vienintelis būdas padidinti jų tiekimą yra paisyti nekomercijos principo. Todėl negalima kalbėti apie prekybą organais ir negalima leisti, kad išmokos už išlaidas ir išlaidų atlyginimas taptų tam tikra apmokėjimo forma.

Europos Sąjungoje nepakankamai rimtai sprendžiama nelegalaus organų pervežimo problema. Malonu girdėti, kad Komisaras pasakė, jog nelegalaus organų pervežimo klausimas bus pagaliau įtrauktas į pranešimą dėl prekybos žmonėmis. Tačiau ką daryti, jei Europos pilietis ateis turėdamas organą iš trečiojo pasaulio šalies, pavyzdžiui, Filipinų? Nė vienas gydytojas nė vienoje ligoninėje nepasiteiraus apie organo kilmę. Europos pilietis neprivalės įrodyti, kad organą jis įsigijo legaliai. Todėl, norint efektyviai panaikinti nelegalaus organų pervežimo galimybę, būtina vykdyti stebėjimą. Europos Sąjunga turi justi didelę atsakomybę, nes negalima leisti, kad Kinijos, Ukrainos ar kitų šalių gyventojai gyventų jausdami organų mafijos grėsmę.

Tai, kad skurdas ir neviltis verčia žmonės parduoti savo organus, yra tragedija. Taip pat tragedija turi būti laikoma tai, kad žmonės turi mirti dėl to, kad trūksta organų, tinkamų transplantuoti, tačiau mes negalime pamiršti nė vienos medalio pusės.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Pone Pirmininke, tai, kad pavyksta išvengti mirties ir ligų dėl padovanoto organo, yra nuostabu, tačiau organų nepakanka. Suaugusiųjų kamieninės ląstelės vystosi ir tai verta paminėti. Dauguma žmonių, kurie organą nori gauti kitokiu būdu, yra išbraukiami iš sąrašo, kadangi jų pačių kamieninės ląstelės yra naudojamos jų pažeistiems organams gydyti. Be to, vykdomi tyrimai, kai užauginami nauji gyvūnų organai panaudojant jų pačių kamienines ląsteles. Kai pakeičiama tokiais organais nekyla atmetimo problemų.

Noriu padėkoti pranešėjui, palaikančiam pataisas dėl lygių organų donorystės teisių, susijusių su neįgaliais žmonėmis. Tyrime, kurį atliko neįgaliųjų teisių komisija, nurodoma, kad negalią turintiems žmonėms kyla keturis kartus didesnė grėsmė mirti nuo ligos, kai diagnozuojamas organo nepakankamumas. Turime kovoti su tokia institucine diskriminacija ir užtikrinti teisingą, laisvą ir nešališką teisę visiems naudotis organų donorystės galimybe.

Taip pat noriu pasveikinti poną Derek Rowe ir visus Airijos oro medicininės pagalbos narius, kurie, negaudami Airijos vyriausybės paramos, metų pabaigoje ruošiasi įsteigti pirmąją Airijoje medicinos oro pagalbą. Ji bus įsteigta remiantis Kornvalio oro greitąja medicinine pagalba. Pirmosios Kornvalio oro medicininės pagalbos misijos metu buvo gauti keturi nuskendusio žmogaus organai – organai, kurie galėjo būti prarasti, jei ne medicinos oro pagalbos darbas.

  Maciej Marian Giertych (NI). – (PL) Pone Pirmininke, transplantacijos sritis kenčia dėl organų stygiaus. Poreikiai dideli, todėl tai susiję su didelėmis pinigų sumomis. Ten kur figūruoja didelės pinigų sumos, susiduriama su netinkamo elgesio atvejais. Todėl tenka kovoti su naujo tipo nusikaltimais. Galima pateikti prikimo iš skurstančių donorų pavyzdžių – transplantuojamus inkstus galima nusipirkti už kelis centus. Esame girdėję apie organus, kurie išimami iš žmonių, kuriems buvo įvykdyta egzekucija, tačiau jų leidimas nebuvo gauta. Nuolat sužinome apie potencialius donorus, kurie pagrobiami ir nužudomi, kad būtų gauti jų organai. Yra atvejų, kai pagreitinama mirtis, kad būtų galima išimti organus. Aš noriu kalbėti apie tai.

Dėl transplantacijos galimybės atsiradimo, pakito mirties apibrėžimas. Imta konstatuoti smegenų mirtis – pirmas toks atvejis įvyko Bostone 1968 metais. Tai vadinama Harvardo kriterijais. Nuo to laiko nustatyti nauji smegenų mirties kriterijai – visi paskesni buvo ne taip griežtai apribojantys. Smegenų veiklos sustojimo neįmanoma stebėti. Tai prognozės. Norint jį patvirtinti, atjungiami gyvybę palaikantys aparatai, o kaip tik tai ir gali sukelti mirtį. Kartais, norint išimti organus iš tariamai mirusio žmogaus, pasitelkiama anesteziologų pagalba, kad organų išėmimas iš mirusiojo kūno būtų neskausmingas.

Būtina nustatyti griežtesnį, o ne liberalesnį, mirties apibrėžimą. Negalima toleruoti, kad, siekiant išgelbėti vieną gyvybę, atimama kita.

  Harald Ettl (PSE) . – (DE) Pone Pirmininke, jei norime sukurti vieningą sveikatos politiką, pats laikas kreiptis į Komisiją reikalaujant pateikti direktyvos dėl organų donorystės ir transplantacijos pasiūlymą. Labai ribotas organų tiekimas, kuris aktualus kai kuriose valstybėse narėse, sukuria sąlygas, kuriose daugybė pacientų įtraukti į laukiančiųjų sąrašus, o dauguma iš jų miršta. Jei milijonui gyventojų tektų 20–30 mirusiųjų ir gyvų donorų, organų tiekimas Europos Sąjungoje būtų pakankamas.

Tačiau, ar pavyks to pasiekti, priklauso nuo transplantacijos įstatymų, kurie nustato organų pašalinimo po mirties principą, jei konkretus asmuo nenurodė, kad turi būti elgiamasi kitaip. Tik tose valstybėse narėse, kuriose priimti tokio tipo įstatymai – šiuo metu tokių yra 11 – galima tikėtis, kad problemą pavyks išspręsti teisingai europiniu lygiu. 38 straipsnis arba, tiksliau sakant, pasiūlyta jo pakaita, prieštarauja tokiam sprendimui. Austrijoje, neatsižvelgiant į tai, kad organų pašalinimas yra saugomas įstatymais, intensyvios terapijos specialistai, turintys gydytojo išsilavinimą, taip pat aptaria šią procedūrą su mirusiojo donoro šeima ir tokia sistema pasiteisino. Jei giminės nesutinka, kad būtų išimti organai, jų požiūris gerbiamas.

Kitų požiūrių atveju – jie vyrauja didžiosiose Austrijos kaimyninėse valstybėse – susiduriama su didelėmis problemomis dėl organų tiekimo, todėl tai tampa visos Europos problema. Funkcinės organų gavimo sistemos sėkmę lemia tai, ar bus nustatytas visoje Europoje taikomų taisyklių rinkinys ir ar bus susitarta dėl skaidraus ir teisingo organų pervežimo, kuris bus stebimas nacionaliniu lygiu. Bet koks požiūris, kuris nėra suderinamas su šiais elementais, turi būti laikomas laiko švaistymu ir, kas blogiausia, skatins abejotino skaidrumo verslą skurstančiose ne Europos valstybėse.

Žinau, apie ką kalbu, nes kaip Austrijos sveikatos apsaugos ministras buvau atsakingas už šią sritį ir šiandien mūsų patirtį vertinu teigiamai. Šiuose Rūmuose pateiktas pasiūlymas nėra tokio masto, kad pavyktų išspręsti problemą Europos lygiu. Iš Jūsų, Komisare, tikiuosi daugiau pastangų!

  Johannes Blokland (IND/DEM). – (NL) Pone Pirmininke, prieš mane kalbėjusieji jau išsakė mintį, kad organų donorystė yra daug emocijų sukelianti tema. Mano nuomone, tai taip pat yra tokia tema, kurią reikia gvildenti valstybių narių lygiu. Tačiau europietiškas požiūris taip pat gali būti racionalus, ypač kai kalbama apie kokybės kriterijus ir dalijimąsi informacija. Būtina imtis griežtų priemonių kovojant su nelegaliu organų pervežimu. Pono Adamou iniciatyva parengtas pranešimas yra nemenkas indėlis ir už tai esu jam dėkingas.

Kai kurie nariai pritarė tam, kad būtų įdiegta „nepriklausoma“ sistema, tačiau tai man kelia abejonių. Negalime nieko priversti rinktis, kai dilema susijusi su organų donoryste, kai dar nėra aiškiai ir atsakingai nustatyti kriterijai pačiame sektoriuje. Mane džiugina tai, kad šiuo metu pateiktas sprendimas laikomas valstybių narių problema.

Pagaliau aš pritariu pataisoms, kurias pateikė ponia Sinnot, ponios Liese ir Bowis, taip pat kiti, susijusioms su įrodytais suaugusių kamieninių ląstelių panaudojimo pranašumais.

  Anne Ferreira (PSE). – (FR) Pone Pirmininke, Komisare, visų pirma noriu pasveikinti poną Adamou, atlikusį šį darbą.

Vienas iš šiame pranešime išsakytų tikslų yra panaikinti barjerus, trikdančius organų donorystę, ir užtikrinti organų transplantacijos saugumą, todėl akivaizdu, kad pirmoji problema yra susijusi su pakankamu kiekvienoje valstybėje narėje ir Europos Sąjungoje. Organų trūkumas yra problema, su kuria įvairiu mastu susiduria visos valstybės narės. Tokią situaciją, kai žmonės, laukiantys transplantuojamų organų patiria tragiškas pasekmes, galima laikyti viena iš nelegalaus organų pervežimo priežasčių, tačiau ji nėra vienintelė. Išsiaiškinta, kad pagrindinė prekybos žmogaus organais priežastis yra jų rinkos vertė.

Norint ištaisyti tokią ydingą situaciją, bent jau Europos Sąjungoje, būtina, kad organų donorystė būtų atliekama atsižvelgiant į tris esminius principus: ji turi būti neapmokama, savanoriška ir anonimiška. Negalima toleruoti komercinio požiūrio į žmogaus organus – tik tokiu atveju pavyks sukurti kliūčių nelegaliai prekybai. Mėginant išspręsti šią esminę organų trūkumo problemą, kaip minima pranešime, būtina ne tik vykdyti efektyvias visuomenės švietimo kampanijas, bet taip pat diegti sąmoningumą tarp potencialių donorų. Kai kuriose valstybėse narėse jau siekiama įgyvendinti šį tikslą.

Būtina akcentuoti, kad kraujo, kurio taip pat trūksta Europoje, donorystės atveju, prieš keletą metų kiekvienos valstybės narės buvo prašyta vykdyti kraujo donorystės kampanijas. Kokios tokio prašymo pasekmės? Ar galima mokytis iš šios patirties ir ją propaguoti, be to, galbūt tobulinti, įtraukiant organų donorystės klausimą?

Vis dėlto noriu akcentuoti pora nerimą keliančių aspektų: visų prima, donoro kortelė neatitinka savo paskirties ir, antra, būtina efektyviau spręsti su gyvais donorais susijusius klausimus. Šiais dviem aspektais nusakomas pagrindinis vaidmuo, kurį atlieka gydytojai ir chirurgai.

Galiausiai, pranešime nurodoma, kad esama įvairių gydymo galimybių panaudojant suaugusias kamienines ląsteles. Aš taip pat noriu paminėti, kad egzistuoja galimybė panaudoti bambagyslės kraujo kamienines ląsteles gydant kraujo vėžį; tai gali būti kaulų čiulpų pakaitalas. Nepamirškime to. Aš tai jau esu minėjęs Jūsų posėdyje, Komisare.

  Hélène Goudin (IND/DEM). – (SV) Pone Pirmininke, organų donorystės klausimas sukelia daug su etika susijusių emocijų ir turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į nacionalines vertybes. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali būti vykdomas, siekiant užtikrinti kokybę ir saugumą, tačiau sprendimą tapti donoru arba gauti organus turi priimti konkretus asmuo arba jo šeimos nariai. Pasirinkimą dažnai lemia kultūrinis kontekstas.

Siūlymas įvesti Europos donoro kortelę nėra tinkamas, kadangi taisyklės, kuriomis nustatomas apsisprendimas, paskyrimas ir organizacinė struktūra, skiriasi skirtingose valstybėse narėse. Sveikata yra ir turi likti nacionalinės svarbos klausimu. Vis dėlto Švedijos „Birželio sąrašu“ pasisakoma už savanorišką keitimąsi organais ir ekspertizę tarp valstybių narių organizacijų.

Parlamento pasiūlytos priemonės, kuriomis siekiama skatinti diskusijas organų donorystės, nacionalinių transplantacijos linijų sukūrimo, pozityvaus organų donorystės klausimo nušvietimo žiniasklaidoje klausimais, gali būti toleruojamos, tačiau šias iniciatyvas turi apsvarstyti pačios valstybės narės, atsižvelgdamos į atitinkamoje valstybėje vyraujantį socialinį klimatą.

  Anna Záborská (PPE-DE). – (SK) Noriu kuo nuoširdžiausiai pasveikinti savo kolegą narį poną Adamou. Dėl organų trūkumo kai kurie žmonės pasiryžta pasinaudoti nusikalstamais metodais. Rūpestį žmonėmis jie pavertė pelninga prekyba žmogaus organais, tuo tarpu vaikai patenka į didžiausią rizikos grupę.

Prieš dvi savaites aš kreipiausi į Slovakiją, o dabar kreipiuosi į Europos Parlamentą ir Europos Komisiją ir prašau inicijuoti kampaniją, kurios tikslas – informuoti žmones apie pavojus, kurie gresia jų vaikams. Būtina pradėti Europos kampaniją, kurios pavadinimas „Ar žinote, kur dabar yra jūsų vaikas?“.

Ši kampanija turėtų padidinti tėvų atsakomybės už savo vaikus jausmą. Turime labai rimtai atsižvelgti į šią problemą, o Europos Sąjungoje turi būti priimtos priemonės, skirtos kovoti su tarpvalstybine nelegalia prekyba žmogaus organais.

  Gyula Hegyi (PSE). – (HU) Neįtikėtinai daug žmonių miršta arba kenčia dėl to, kad nepavyksta laiku gauti transplantacijai skirto organo. Tačiau nemažai žmonių nemano, kad jų organų panaudojimas po jų mirties galėtų sietis su etikos problema; jei jie žinotų, kad tai yra įmanoma, jie taip ir pasielgtų, tačiau dėl atitinkamos informacijos stokos jie netampa organų donorais. Natūralu, kad kiekvienas sprendimus turi priimti pats ir niekas negali nurodinėti ir priversti to padaryti. Tačiau svarbu, kad įvairių valstybių piliečiai suvoktų, jog skirtingose valstybėse narėse egzistuoja skirtingos taisyklės, todėl jei jie nepraneš apie tai, kad sutinka tapti organų donorais, kai kuriose valstybėse transplantacija bus galima, tačiau kitose – ne. Aš palaikau Europos Parlamento pasiūlymą dėl to, kad tuo atveju, jei miręs žmogus nepateikė jokių nurodymų, juridinis atstovas turi nuspręsti, ar galima jo organus naudoti po mirties. Nelegali prekyba organais yra pats bjauriausias nusikaltimas, susijęs su organų transplantacija. Turime imtis griežtų veiksmų, kad užkirstume tam kelią, ypač tokiais atvejais, kai tai skatina įgaliotieji atstovai iš Vakarų – slėpti tokius nusikaltimus yra visuotinė gėda.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Organų transplantacija turi vykti greitai. Nuo organo išėmimo iki transplantacijos turi praeiti ne daugiau kaip dvi valandos. Todėl visuomenės sąmoningumas ir visuomenės nuomonė vaidina svarbų vaidmenį organų donorystės srityje.

Organų donorystė ir transplantacija yra medicininės procedūros, todėl, norint jas toliau tobulinti, būtina, kad visuomenė atliktų didesnį indėlį ir demonstruotų daugiau sąmoningumo. Efektyviausios priemonės, siekiant didinti žmonių pasiryžimą, yra informacijos apie transplantaciją suteikimas visuomenėje ir žiniasklaidoje. Tai turi būti pirmasis žingsnis.

Antra, noriu akcentuoti, kad atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Europoje neįsteigtas joks keitimosi organais koordinavimo aparatas, būtina gerinti situaciją šioje srityje; tai itin svarbu pasakyti kalbant apie organų keitimosi sistemos koordinavimą – tokios kokia šiuo metu egzistuoja valstybėse narėse, pavyzdžiui, įvedant Europos donoro kortelę arba įdiegiant Europos tiesioginę tarpvalstybinę telefono liniją.

  Sylwester Chruszcz (NI). – (PL) Pone Pirmininke, akivaizdu, kad iš esmės visi sutinkame, jog organų transplantacija neturi būti komercinė veikla. Bet koks komercinis organų naudojimas yra tiesiog neetiškas ir prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms. Didžiulis transplantacijai naudojamų organų poreikis lemia patologinius atvejus ir, iš tiesų, yra nusikaltimų priežastis. Neseniai visa Europa su pasibaisėjimu skaitė Carla Del Ponte knygos dalis, kuriose aprašoma, kaip Albanijos teroristai Serbijos piliečius iš Kosovo naudojo komercinės transplantacijos tikslais. Apie šią problemą būtina kalbėti Europos Parlamente ir valstybėse narėse. Manau, kad donoro sutikimas visada turi būti laikomas pagrindiniu veiksniu, leidžiančiu donorystė ir organų transplantaciją. Būtina ginti tokį sprendimą – jis turi būti norma Europoje.

  Péter Olajos (PPE-DE). – (HU) Ačiū, Pone Pirmininke. Ponios ir ponai, galbūt ne visi žinote, kad pirmoji organų transplantacijos operacija pasaulyje buvo atlikta Vienoje 1902 m. vengrų kilmės piliečio Imre Ulmann. Šis ypatingas saitas su Austrijos sostine egzistuoja iki šiol ir yra toks tvirtas, kad nepaisant to, jog personalas ir techniniai resursai yra daugmaž tokie patys, Vengrijos plaučių transplantacijos operacijos vis dar atliekamos Vienoje. Ir kodėl gi ne? Jos kainuoja trigubai daugiau ir netgi pacientų skaičius yra ribotas. Nekyla abejonių, kad būtina paskirti transplantacijos koordinatorius Europos ligoninių intensyvios terapijos skyriuose. Vengrijoje tokių iš viso nėra, o Ispanijoje yra 156. Kalbant apie širdies transplantaciją, verta pasakyti, kad mano šalyje yra pasiekta puikių rezultatų palyginus su kitomis valstybėmis, tačiau mes esame Europos sąrašo apačioje. To priežastis yra donorų trūkumas, įrangos trūkumas, kelionės lėktuvais ir būtinieji žmogiškieji resursai. Tikiuosi, kad šis pranešimas padės išspręsti tokią ydingą situaciją, nes problema ne vien juntama, bet jau ir įsisąmoninta. Ačiū, ir siūlau pasiūlymą priimti.

  Catherine Stihler (PSE). – Pone Pirmininke, noriu padėkoti ponui pranešėjui už puikų pranešimą.

Šį vakarą Škotijoje yra 700 organų transplantacijos operacijos laukiančių žmonių, t. y. 700 šeimų laukia skambučių, kurie užtikrintų jų brangiausių žmonių išgelbėjimą.

Gyvybiškai svarbu pasiekti kompromisą, gvildenant šią emocijas sukeliančią temą, todėl liūdna, kad valstybėms narėms nepavyksta susitarti. Norėčiau, kad organų donorystės sistema būtų, kaip ponas Matsakis pasakė, tokia sistema, kuri leistų kiekvienam tapti donoru, jei asmuo nenurodo kitaip. Tai padėtų patobulinti tiekimą, ypač kai kalbama apie jaunus žmones arba etnines mažumas, nes čia juntamas ypatingas stygius. Tokia sistema padėtų išgelbėti europiečių gyvybes. Aš pritariu Komisijos siūlomam veiksmų planui, tačiau turime užtikrinti, kad jis yra pakankamas ir nepavėluotas.

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, šios diskusijos buvo išties įdomios ir aktyvios ir tai nestebina, nepamirštant, kokia tai rimta ir svarbi problema.

Iki šiol buvo iškelta nemažai klausimų. Norėčiau kai kuriuos iš jų pakomentuoti. Nekomercinis požiūris į organus yra labai svarbus aspektas ir aš tikiu, ir pritariu tam, kad organų donorystė turi būti vykdoma iš altruistinių ir savanoriškų paskatų. Todėl, žinoma, donorų kortelės turi būtų įsigyjamos savanoriškai; tą patį galima pasakyti apie Europos donorų kortelę, kurią ketiname įvesti, atsižvelgdami į savo veiksmų planą.

Kai kuriose valstybėse narėse galima rasti tinkamos praktikos pavyzdžių, ir tokiais pavyzdžiais turi sekti kitos valstybės narės – tai naudinga visiems. Galiu jus užtikrinti, kad Komisijos direktyva dėl kokybės ir saugumo bus pakankamai lanksti ir neturės įtakos donorystei, o tik užtikrins pagrindinius reikalavimus Europos Sąjungoje. Taip pat noriu užtikrinti, kad į direktyvą bus įtrauktas stebėjimas.

Sutikimas tapti donoru yra itin jautri tema, nes reikia atsižvelgti į vietinį ir kultūrinį požiūrį į donorystę ir transplantaciją. Pasinaudodama proga noriu pasakyti, kad nacionaliniai pareigūnai yra atsakingi už tai, kad būtų nustatyti teisiniai reikalavimai ir praktika, susijusi su sutikimu tapti donoru konkrečioje valstybėje narėje, jie taip pat turi užtikrinti, kad valstybės piliečiai žinotų savo teises šioje srityje.

Noriu pasakyti, kad kamieninių ląstelių panaudojimas pasitvirtino gydant kai kurias piktybines ligas, pavyzdžiui, vėžį. Komisija pritaria kraujo bankų sistemos plėtrai ir tokios technologijos diegimui.

Be to, aš manau, kad labai svarbu didinti Europos piliečių sąmoningumą – taip pavyks juos paskatinti tapti donorais, tiek gyvais, tiek po mirties, ir tokiu būdu, kaip jau minėjau pradžioje, bus netiesiogiai kovojama su nelegaliu organų pervežimu. Manau, kad norint užkirsti kelią transplantacijos turizmui labai svarbu, jog piliečiai žinotų, kokie pavojai, susiję su organų saugumu ir patikimumu, jų tyko, taip pat informuoti apie su etika susijusius aspektus. Kaip žinome, daugumoje trečiojo pasaulio valstybių, skurstantys žmonės verčiami savanoriškai apsispręsti atiduoti organus.

Pagaliau, gerbiamieji nariai, noriu dar kartą padėkoti už tokį konstruktyvų pranešimą. Ypač noriu akcentuoti esminį tikslą – išsaugoti gyvybę – taip pat pripažįstu, kaip svarbu plėtoti mokslinė organų donorystės sritį.

Todėl su nekantrumu laukiu tolesnio glaudaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo bei Komisijos pasiūlymo pateikimo šiuose Rūmuose metų pabaigoje.

  Adamos Adamou, pranešėjas. − (EL) Pone Pirmininke, leiskite padėkoti visiems, pasisakiusiems šia itin daug emocijų sukeliančia tema, taip pat leiskite pakomentuoti keletą aspektų.

Ponas Maaten ir kiti kalbėjo apie Europos donoro kortelę, kurią mes įvedėme kaip priedą prie to, kas suteikiama valstybėse narėse. Ponas Maaten pateikė kelis teisingus skaičius: tam pritarė 80 % piliečių, tačiau tik 12 % turi donoro kortelę. Tačiau nerimą kelia kita statistika: 50 % iš donoro kortelę turinčių asmenų atėjus laikui netampa donorais todėl, kad tam prieštarauja jų šeimų nariai. Todėl akivaizdu, kad kyla problemų, kurių nepavyksta išspręsti įvedus Europos donoro kortelę.

Kalbant apie pono Matsakis išsakytą mintį apie „tariamą sutikimą“, reikia pasakyti, kad tai turi būti valstybės narės reikalas. Pasak mano kolegos, kalbėjusio apie Škotiją, tariamas sutikimas padeda išspręsti problemą. Valstybė narė turi nuspręsti, ar priimti tokią priemonę. Nereikia pamiršti pagalbinio principo. Tokius atvejus reikia išsiaiškinti, kuri sistema yra efektyvesnė, kad galėtume dalytis patirtimi ir procedūromis, kaip tai daroma Ispanijoje, apie kurią kalbėjo ponia Sornosa Martķnez. Kodėl skirtingose ligoninėse nėra koordinatorių, būtent tą darbą atliekančių gydytojų ir sesučių, kurie galėtų nustatyti potencialius donorus, kad būtų galima atlikti transplantacijos operacijas ir padidinti galimų organų skaičių? Ponia Auken, kurios šiuo metu čia nėra, pasakė, kad mums niekada nepavyks įveikti organų trūkumo problemos. Kaip gydytojas ir mokslininkas galiu atsakyti, kad galbūt aš nesulauksiu tos dienos, galbūt jos nesulauks ir atities kartos, tačiau po kelių dešimtmečių mums pavyks užauginti reikiamą organą iš asmens, kuriam reikia organo, ląstelių, kurias galbūt imsime iš jo odos a kitos vietos.

Komisare, Jūs kalbėjote apie bambagyslės kraujo ląsteles ir jų saugojimą. Leiskite pasakyti, kad negalima leisti, kad jos patektų į privačių pelno siekiančių įmonių rankas. Mano šalyje Kipre įsteigtas Karaiskakio fondas, kuris teikia šią paslaugą nemokamai. Taip pat yra trys privačios įmonės, kurios už tam tikrą mokestį patalpiną į saugyklas pacientų bambagyslės kraujo ląsteles. Šios ląstelės taip pat yra kamieninės ląstelės; kaip žinote, jos labai vertingos.

Ką aš galiu pasakyti apie pastabas apie prekybą? Mano narys kolega paminėjo Carla Del Ponte pranešimą. Tiesą sakant, tikėjausi pamatyti šį pranešimą anksčiau. Natūralu, kad dabar turime daugiau įrodymų, kad nelegalus pervežimas vyksta išsiplėtusioje Europoje.

Dar kartą dėkoju jums visiems. Manau, kad atėjo metas mums, europiečiams, imtis veiksmų. Turime mobilizuoti, koordinuoti, diegti sąmoningumą ir demonstruoti teigiamus pavyzdžius: turime patys tapti organų donorais.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Noriu išreikšti nuoširdų pritarimą ponui Adamou, parengusiam pranešimą. Aš palaikau nuomonę, kad pagrindinis tikslas ES valstybėse narėse, susijęs su organų transplantacija, yra sumažinti organų trūkumą.

2008 m. balandžio 9 d. mano kolegos iš ATAKA partijos Dimitar Stoyanov ir Desislav Chukolov, taip pat aš pats pateikėme rašytinę deklaraciją, dėl informavimo apie sutikimą tapti organų, audinių ir ląstelių donoru Bulgarijoje, taip pat prašėme Europos Komisijos pateikti pasiūlymą, susijusį su organų donorystės kokybe ir saugumu. Europos donoro kortelės įvedimas būtų esamas nacionalines sistemas papildanti priemonė, kuri padėtų greičiau identifikuoti donorus ir taip padidintų reikiamos transplantacijos medžiagos gavimo galimybes. Visuomenės sąmoningumas, susijęs su organų donoryste ir transplantacija, taip pat bendros ES įstatymų sistemos įvedimas ir griežtos bausmių už nusikaltimus priemonės, taikomos į nelegalų organų pervežimą įsivėlusiems asmenims, taip pat su tuo susijusiam medicinos personalui, būtų garantas, užtikrinantis donorystės procedūros ir informavimo apie sutikimą saugumą.

Dar kartą, pone, aš sveikinu jus, parengusį šį pranešimą.

  Titus Corlăţean (PSE), raštu. – (RO) Pritariu Europos Parlamento sprendimui dėl politinių veiksmų Europos Sąjungos lygiu, susijusių su organų donoryste ir transplantacija.

Manau, kad Europos Komisija turi pasiūlyti išsamesnę direktyvą, kurioje būtų nustatyti kokybės ir saugumo reikalavimai, susiję su organų donoryste ir pervežimu Europos Sąjungoje. Šioje direktyvoje taip pat turi būti nurodyti galimo netinkamo elgesio prevencijos metodai.

Naujieji įstatymų aktai turi papildyti ir palaikyti valstybių narių pastangas, siekiant pagerinti dabartinę situaciją, būtina nustatyti elgesio normas Europos lygiu, atsižvelgiant į medicinos progresą.

Primygtinai siūlau valstybėms narėms, įskaitant ir tą valstybę narę iš kurios aš atvykau – Rumuniją, – atlikti savo vaidmenį, informuojanti piliečius, supažindinant su organų donorystės pranašumais ir padedant suvokti, kad organų donorystė ir transplantacija – tai būdas išgelbėti gyvybę.

Taip pat palaikau Europos Komisijos dalyvavimą organizuojant viešas diskusijas su atitinkamomis Europos nevyriausybinėmis organizacijomis, kad pavyktų rasti geriausius sprendimus, tiek susijusius su komunikacijos kampanijomis, tiek atsižvelgiant į valstybės narės patirtį ir pozityvią praktiką.

Tokiais atvejais esminė problema yra – kaip greitai pavyks gauti atsakymą. Geresnis medicinos sistemos organizavimas nacionaliniu lygiu yra būtinas, o medicinos personalo darbuotojai turi atsakingai elgtis tokiais skubios pagalbos atvejais.

  Neena Gill (PSE), raštu. – Tai itin svarbus pranešimas ir reali galimybė išgelbėti gyvybes. Dėl nuolatinio organų trūkumo Europoje fiksuojama 60 000 beprasmių mirčių atvejų.

Todėl būtina imtis skubių veiksmų.

1. Organų donorystės apribojimų panaikinimas ir glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas, taip pat kokybiškų ir saugių organų skaičius. Reikalinga Komisijos direktyva, kuria bus akcentuojama svarba ir nustatyti bendri visoje ES taikomi kokybės ir saugumo standartai, kurie papildys nustatymus, egzistuojančius valstybėse narėse.

2. Skatinti valstybes nares priimti „nepriklausomą“, o ne „valdomą“ organų donorystės sistemą. Taip būsime geriau informuojami apie trūkumą ir vis daugiau žmonių susimąstys, kokią poziciją jie turi priimti.

3. Visiškai pritariu tam, kad pranešime akcentuojama nelegalaus organų pervežimo problema. Man itin didelį nerimą kelia tai, kad organų donorais dažniausiai tampa labiausiai skurstantys. Turime padėti tašką šiam žiauriam skurstančiųjų išnaudojimui ir ginti nekaltas aukas, kurie apgaulės būdu verčiami netekti savo organų. Ši problema egzistuoja ne tik besivystančiose šalyse, bet ir Europoje. Aš pasisakau už tai, kad būtų įvestos griežtos priemonės per Europolą ir Interpolą, kovojant su šia nelegalia prekyba.

  Katalin Lévai (PSE), raštu. – (HU) Pritariu pono Adamos Adamou pranešimui dėl organų donorystės ir prekybos organais. Nepaisant to, kad techninės galimybės šioje srityje, deja, labai skiriasi įvairiose valstybėse narėse, pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau žmogaus organų naudojama transplantacijai. Vakarų Europoje maždaug 40 000 žmonių yra įtraukti į laukiančiųjų sąrašus, todėl prekyba organais, kaip pragyvenimo šaltinis, klesti skurstančiuose Rytų Europos regionuose.

Europos donoro kortelės įvedimas yra geras sprendimas, susijęs su teisinę donorystės puse, tačiau būtina imtis griežtesnių priemonių kovojant su nelegaliu organų pervežimu ir prekyba organais. Atsižvelgiant į tai, kad, nepaisant atskirų atvejų, nėra paprastai naudojamos įrašų sistemos, leidžiančios išsiaiškinti, ar yra transplantacijai reikalingų organų – tokios sistemos nėra net nacionaliniu lygiu; svarbu įvesti sertifikatą, panašiai kaip Šengeno sistemoje, kurį galima būtų gauti internete, kuris galiotų visoje Sąjungoje, kurį palaikytų medikų opinija ir kiekvienos sąjungos transplantacijos duomenų bazė. Sertifikato, susijusio su teisine žmogaus organų transplantacija, sukūrimas, leistų labai greitai gauti šią gyvybiškai svarbią informaciją, be to, būtų galima sudaryti dvišales sutartis, o skurstantys ir savanoriai būtų ginami ir netaptų nelegalaus organų pervežimo aukomis.

Būtina sukurti duomenų bazę, kad būtų galima naudoti organus, esančius keliose šalyse, todėl itin svarbu, kad valstybės narės panaikintų tai draudžiančius įstatymus.

Taip pat svarbu, kad organų donorystė būtų visiškai nekomercinis procesas, tačiau būtina apibrėžti sąlygas, kuriomis siūlomos finansinės kompensacijos.

  Joseph Muscat (PSE), raštu. – (MT) Bet koks trūkumas arba delsimas sprendžiant su organų donoryste susijusius klausimus gali kainuoti gyvybes, kurias buvo galima išgelbėti.

Būdami europiečiai, mes turime daug ko pasimokyti vieni iš kitų. Be to, valstybės, kuriose sukaupta nemažai patirties ir įdiegta efektyvi infrastruktūra šiame sektoriuje, gali padėti kitoms, tokioms kaip Malta, kurioje galbūt nėra kritinės masės, ypač tais atvejais kai nėra pakankamų sąlygų.

Neseniai Maltos ir Gozitos žmones sukrėtė Jamie Zammit atvejis. Jamie iškilo problemų ieškant donoro, kuris išgelbėtų jį nuo Fanconi anemijos, nes šiuo metu Maltoje mes neturime kaulų čiulpų donorų registro.

Maltos vyriausybė dabar pranešė, kad ji ruošiasi sudaryti tokį registrą. Tai geros naujienos. Tačiau, norint tokį registrą sudaryti, mums reikia specializuotos HLĄ spausdinimo procedūros, kurios Maltoje iki šiol nėra, be to, mums reikia ilgalaikės praktikos kitose valstybėse, kad sistemą pavyktų sėkmingai įdiegti.

Aš tikiuosi, kad solidarūs Europos žmonės suteiks Maltai reikiamą pagalbą, ypač kol ši sistema bus įdiegta mūsų šalyje – tada galėsime išgelbėti kuo įmanoma daugiau nekaltų gyvybių.

  Daciana Octavia Sârbu (PSE), raštu. – (RO) Organų trūkumas, dėl kurio ėmė sparčiai plisti prekyba organais ir transplantacijos turizmas, yra esminė su sveikatos apauga susijusi problema, kurią tenka spręsti Europos Sąjungoje. Nelegalus organų pervežimas, tokių veiksnių kaip skurdas, korupcija ir nusikalstamumas derinys yra priežastys, dėl kurių Rytų Europos valstybės dažniausiai susiduria su šiuo reiškiniu. Siekdamas užkirti kelią transplantacijos turizmui aplinkos komitetas savo pranešime prašo užtikrinti, kad organų donorystė būtų vykdoma altruistiškai ir savanoriškai, kad tai netaptų donorų pelno šaltiniu. Valstybės narės turi imtis veiksmų, kad būtų ginami labiausiai skurstančių ir menkiausiai apsaugotų donorų interesai, kad jie netaptų nelegalaus organų pervežimo aukomis.

Vis dėlto, tarp ES valstybių narių egzistuoja dideli skirtumai, susiję su tuo, kai organizuojami donorystės ir transplantacijos procesai; tą patį galima pasakyti apie donorų bendruomenes ir organų gavimo šaltinius. Pavyzdžiui, Rumunijoje donorų yra labai mažai. Taip yra todėl, kad nėra įdiegtos efektyvios sistemos, kuri leistų identifikuoti donorus, taip pat trūksta gydytojų, kurie galėtų koordinuoti ir organizuoti transplantacijos procesą. Dėl šios priežasties Europos donorų skaičiaus vidurkis yra 20, o Rumunijoje – tik 0,5. Mums reikalinga adekvati techninė ir logistinė infrastruktūra, taip pat psichologinis ir organizacinis palaikymas, kad pavyktų sumažinti skirtumus tarp poreikio ir pasiūlos.

  Richard Seeber (PPE-DE), raštu. – (DE) Šiandien Austrijoje beveik tūkstantis pacientų yra registruoti transplantacijos sąraše. Deja, ne visi iš šių sunkiai sergančių ligonių gaus organą, kuris gali išgelbėti jų gyvybę.

Kiekvienais metais maždaug 150 pacientų miršta laukdami organo, nes organų donorų skaičius labai ribotas. Organų trūkumas yra pagrindinis iššūkis, kurį Europai tenka prisiimti. Todėl turime pateikti direktyvą dėl organų donorystės kokybės ir saugumo. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad valstybės narės turi bendradarbiauti ir keistis pozityvios praktikos pavyzdžiais. Šiuo metu Europoje egzistuoja dideli organų donorystės ir transplantacijos kvotų skirtumai. Bendradarbiaudamos valstybės narės didžiausią dėmesį turi skirti tam, kad būtų įdiegta kuo efektyvesnė sistema, kad būtų dalijamasi patirtimi ir skatinamos pasitvirtinusios procedūros. Valstybės narės turi mokytis viena iš kitos.

Esu įsitikinęs, kad gyvų donorų pagalba turi būti laikoma papildomu šaltiniu, palyginus su mirusių donorų organų naudojimu. Be to, svarbu, kad donorystė liktų savanoriška ir neapmokama. Negalima toleruoti, kad gavėjas donorui pervestų pinigus. Komisija ir valstybės narės turi imtis efektyvesnių priemonių, kovodamos su transplantacijos turizmu ir nelegalia prekyba organais.