Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2008 m. balandžio 21 d. - Strasbūras

1. Sesijos atnaujinimas

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS PÖTTERING
Pirmininkas

(Posėdis buvo pradėtas 17:00)

  Pirmininkas. − Skelbiu Europos Parlamento sesijos, nutrauktos 2008 m. balandžio 10 d., atnaujinimą.

2. Ankstesnio posėdžio protokolo patvirtinimas: žr. protokolą

3. Tolesnis užklausos dėl imuniteto gynimo nagrinėjimas: žr. protokolą

4. Komitetų ir delegacijų nariai: žr. protokolą

5. Bendru sprendimu priimtų teisės aktų pasirašymas: žr. protokolą

6. Klaidų sąrašas (204a taisyklė): žr. protokolą

7. Gauti dokumentai: žr. protokolą

8. Žodiniai paklausimai ir rašytiniai pareiškimai (pateikimas): žr. protokolą

9. Nebegaliojantys rašytiniai pareiškimai: žr. protokolą

10. Peticijos: žr. protokolą

11. Su parlamento pozicija ir rezoliucija susiję veiksmai: žr. protokolą

12. Darbo tvarka

  Pirmininkas. − Išdalyta galutinė pirminės darbotvarkės, sudarytos prezidentų konferencijos susitikimo, vykusio 2008 m. balandžio 17 d., antradienį, metu, vadovaujantis 130 ir 131 vidaus tvarkos taisyklėmis.

Siūlytos šios pataisos:

Pirmadienis, antradienis, trečiadienis:

pakeitimų nėra

Ketvirtadienis:

UEN grupė pateikė prašymą, kad debatų dėl žmogaus teisių pažeidimų metu su Iranu susijęs klausimas būtų pakeistas Gruzijos klausimu.

  Hanna Foltyn-Kubicka, UEN grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, siūlau diskutuoti Gruzijos, o ne Irano ar Čado klausimu. Gruzijos situacija yra įtempta, nes Rusijos Dūma priėmė rezoliuciją, kuria Prezidento prašoma apsvarstyti Transdnistrijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo klausimą ir padidinti Rusijos pajėgas šiame regione. Teritorinį Gruzijos vientisumą užtikrina 36 JTO rezoliucijos, priimtos 1993 m. Be to, Prezidentas Sakašvilis sudarė su Abchazija susijusį taikos planą. Tikiu, kad tai prioritetinis klausimas, todėl siūlau šį pakeitimą.

(Plojimai)

  Hannes Swoboda, PSE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, manau, kad turime palaukti, kol šio Parlamento delegacija po savaitės apsilankys Gruzijoje, kur itin atidžiai svarstys Abchazijos klausimą. Šiaip ar taip keli delegacijos nariai dalyvauja šiandienos posėdyje. Šį klausimą galime įtraukti į darbotvarkę po už savaitės vyksiančio delegacijos vizito. Tikriausiai, tai nebus su neatidėliotinais debatais susijęs klausimas, bet diskusija išties bus rimta. Tačiau visų pirma turime palaukti parlamento delegacijos pranešimo.

(Parlamentas atmetė pataisą)

(Priimta darbo tvarka)

13. Vienos minutės pranešimai politiškai svarbiais klausimais

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje numatyti vienos minutės pranešimai politiškai svarbiais klausimais.

  Carmen Fraga Estévez (PPE-DE). – (ES) Pone Pirmininke, kaip kai kurie sužinosite iš spaudos, kad Bermeo vakar buvo užgrobtas Ispanijos žvejybos laivas Playa de Bakio, kai tarptautiniuose vandenyse 250 mylių nuo Somalio krantų žvejojo tuną; juo plaukė 26 jūreiviai (13 ispanų ir 13 iš Afrikos kilusių jūreivių).

Jau kurį laiką dėl žuvininkystės sektoriuje kilo nemažai problemų, susijusių su nepakankama sauga toje Indijos vandenyno dalyje, kurioje gausu piratų, o neseniai, balandžio 11 d., buvo užgrobta prancūzų jachta.

Susiklosčius tokiai situacijai, pone Pirmininke, noriu paprašyti Parlamento ir Bendrijos institucijų imtis kokių nors veiksmų, kurie būtini norint nedelsiant išlaisvinti įgulą ir laivą bei užtikrinti saugią Bendrijos laivyno žvejybą tuose vandenyse, kurie šiuo metu laikomi pavojingiausiais pasaulyje.

  Ioan Mircea Paşcu (PSE). – Pone Pirmininke, prieš kelis metus kartu su ponu von Wogau, saugumo ir gynybos antrinio komiteto pirmininku, lankiausi EUBAM misijoje Odesoje, Ukrainoje. Mandatas skirtas padėti Ukrainai ir Moldovai efektyviau spręsti jų bendros sienos klausimus, užtikrinant profesionalumą ir paramą.

Kartą teko įsitikinti, kad žmonių sugebėjimų ir profesionalumo dėka misija sugebėjo sukurti deramą profesionalaus autoriteto reputaciją, kuri naudinga ne tik perduodant kompetenciją kolegoms, bet ir tarpininkaujant jiems sprendžiant bendrų interesų klausimus. Be to, kai ES vėliava kaip vienintelis mūsų Sąjungos simbolis plevėsuoja toje didelėje ir svarbioje teritorijoje, EUBAM misija tampa laba efektyviu mūsų institucijų ambasadoriumi – visa tai leidžia vykdyti mūsų saugumo strategiją ir kaimynystės politiką. Nėra abejonių, kad tai pavyzdys, kuriuo reikia sekti kitose teritorijose, kurios mums svarbios.

  Graham Watson (ALDE). – Pone Pirmininke, Rūmai itin palankiai priėmė jūsų pranešimą apie įvykius Tibete, skaitytą ankstesnėje dalinėje sesijoje Briuselyje, todėl manau, kad galima džiaugtis visų dalyvaujančių airių palaikymu. Tai gana aiškiai atspindėjo viešąją nuomonę Europos Sąjungoje dėl nesenų represijų Tibete.

Komisija ir nemažai valstybių narių taip pat išreiškė deramą susirūpinimą Taryboje. Todėl tenka stebėtis – o mano grupę tai liūdina, – kad Tarybos vadovaujančioji valstybė narė nutarė nekviesti Dalai Lamos į Briuselį susitikti su ministrais. Todėl man atrodo dar svarbiau, kad šie Rūmai priimtų jūsų pasiūlymą pakviesti Dalai Lamą atvykti ir man įdomu, ar galiu jūsų prašyti susisiekti su Dalai Lamos biuru ir išsiaiškinti, ar jis gali perkelti dabartinėje darbotvarkėje gruodį numatytą vizitą į ankstesnė datą, nes akivaizdu, kad šiuose Rūmuose ir Europoje juntamas didelis susirūpinimas aptarti įvykius Tibete anksčiau nei gruodžio mėnesį.

(Plojimai)

  Bogusław Rogalski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, noriu kalbėti tuo pačiu klausimu. Olimpinę ugnį užgesino tibetiečių kraujas, kraujas, kuris kiekvieną dieną išliejamas Tibete. Kuo labiau artėja Olimpiados atidarymas, tuo didesnės kinų represalijos prieš vietinius ir Tibeto gyventojus.

Pastarojoje dalinėje sesijoje Briuselyje priėmėme rezoliuciją, kuria kritikuojami Kinijos valdžios vykdomi žmogaus teisių pažeidimai. Be to, prašėme, kad Kinija atnaujintų derybas su Dalai Lama. Deja, šie prašymai buvo ignoruoti Slovėnijos, kaip pirmininkaujančiosios valstybės narės. Manau, kad Parlamentas turi ryžtingai reaguoti į tai, kad Slovėnijos užsienio reikalų ministras Dimitrij Rupel nepakvietė Dalai Lamos į jokį oficialų susitikimą su Europos Sąjunga.

Parlamentas yra Europos sąžinė ir šios sąžinės negali nutildyti jokie ministrų, užimančių atsakingus postus Europos Sąjungoje, pranešimai.

  Mikel Irujo Amezaga (Verts/ALE). – (ES) Pone Pirmininke, piratavimas tapo viena didžiausių laivybos saugai kylančių grėsmių visame pasaulyje.

Atsižvelgiant į Tarptautinio Jūrų Biuro sudarytą statistiką, piratų išpuolių skaičius per pastarąjį dešimtmetį išaugo trigubai: 1995 m. užfiksuota 90 piratavimo atvejų, o 2007 m. šis skaičius išaugo iki 263.

Šiuo metu 26 žvejybos laivo Playa de Bakio įgulos nariai užpulti prie Somalio ir tikriausiai, kaip šiuose Rūmuose jau minėjo mano kolega, mes turime ne vien demonstruoti solidarumą su jų šeimomis, bet taip pat prašyti, kad Europos Sąjunga imtųsi su šiuo klausimu susijusių veiksmų ir dėtų visas įmanomas pastangas siekdama išlaisvinti šiuos jūreivius.

Nepakanka pasirašyti sutartis su įvairiomis Afrikos valstybėmis. Turime užtikrinti šių laivų saugumą.

Tai yra europinio masto problema ir ją sprendžiant to negalima pamiršti.

  Mary Lou McDonald (GUE/NGL). – Pone Pirmininke, kaip žinote, birželio 12 d. Airijoje bus organizuojamas referendumas dėl Lisabonos sutarties.

Noriu iškelti klausimą, kuris labai aktualus Airijoje. Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Komisija ir šio Parlamentos komitetai siekia nuslėpti informaciją. Leiskite pacituoti Komisijos vicepirmininkę Margot Wallström ir pasakyti, kad Komisija siekia susilpninti arba aidėti pranešimus, kuriuos skelbti prieš referendumus dėl Lisabonos sutarties gali būti nepalanku; Spaudoje pasirodė pranešimai apie parlamento komitetams išsiųstą laišką, skatinantį spręsti aktualias politines problemas, kurios gali kilti Lisabonoje prieš ratifikuojant sutartį.

Noriu pasakyti, kad tokio tipo taktika yra nepriimtina. Airijos piliečiai nori organizuoti debatus turėdami visą informaciją. Jie tikisi žinoti visus nepagražintus faktus, susijusius su įmonių pelno mokesčiais ir sutarties teikiamus gynybos ir saugumo garantus. Esu įsitikinęs, kad sutiksite, jog žmonės yra mažų mažiausiai verti žinoti visus faktus.

Todėl šiandien prašau viešai išaiškinti komisijoms, kad jos turi neatidėlioti ir nemalšinti debatų, susijusių su šiais aktualiais klausimais, be to, noriu primygtinai paskatinti Komisiją elgtis taip pat.

  Georgios Georgiou (IND/DEM). – (EL) Pone Pirmininke, atsiprašau už gaišatį, bet aš ką tik atvykau į Parlamentą.

Manau, kad niekam neatrodys įmanoma kalbėti apie pasienio bendradarbiavimą, susijusį su Graikija – šalimi, į kurią po Ispanijos, Prancūzijos ir Švedijos nelegaliai atvyksta didžiausias skaičius imigrantų.

Ką galima pasakyti apie pasienio bendradarbiavimą, nors, kita vertus, argi taip nėra, pone Pirmininke? Turime kalbėti su apie šalį, kuri kaip tik tai ir įgyvendina. Tai Turkija, kuri padeda to pasiekti. Kitaip sakant Turkijoje yra žmonių, kurių profesinė veikla susijusi su nelegaliu imigrantų gabenimu iš Azijos į Europą.

Be to, Graikijai suteikta finansinė pagalba yra minimali. Apgailestauju, kad neturiu pakankamai laiko pateikti atitinkamą informaciją, bet privalau pasakyti, kad jei Europa nepadės, manau, kad būtent Europa turės mokėti sąskaitas už tuos žmones, kurie šiandien plūsta į Europą per Graikiją ir Egėjo jūrą, kurioje yra 2000 salų.

  Slavi Binev (NI). – (BG) Prašau žodžio, norėdamas atkreipti jūsų dėmesį į piktžaizdę, dėl kurios pažeidžiamos daugiau nei milijono piliečių Bulgarijos sostinėje teisės. Tai problema, kuri aiškiai nurodo korupcijos schemas, kurios, deja, per kelerius pastaruosius metus apėmė visas gyvenimo Bulgarijoje srityse. Jau aštuonerius metus iš eilės su nedviprasmišku rotušės ir vyriausybės palaiminimu įmonė „Sofiyska Voda“ kaupia didelį pelną eilinių gyventojų sąskaita, net minimaliu lygiu nevykdydama įsipareigojimų, prisiimtų koncesijos sutartimi. Tačiau užuot nutraukęs sutartį, koncesijos turėtojas gauna papildomų paskolų, siekiančių milijonus eurų. Bulgarijos centrinės vyriausybės ir savivaldos pareigūnai vis dar ignoruoja dažnus gyventojų grupių protestus, kurie galiausiai pastarojo vizito mūsų šalyje metu oficialiais ir ne oficialiais kanalais pasiekė Europos Komisijos atstovą poną Barroso. Kadangi Bulgarija ir jos institucijos nenori ginti pilietinės visuomenės teisių, tikiu, kad tai padarys Europos Sąjungos pareigūnai.

  Nicolae Vlad Popa (PPE-DE). – (RO) Balandžio mėn., Bukareštas pirmą kartą buvo palankiai nušviestas spaudoje dėl to, kad Rumunijoje vyko NATO viršūnių susitikimas.

Dauguma nemanė, kad mūsų šalyje galima organizuoti tokio lygio susitikimą. Jame dalyvavo 3000 pareigūnų iš 49 šalių ir 3500 žurnalistų. Į Bukarešto viršūnių susitikimą atvyko daugiausiai dalyvių, o jo darbotvarkė buvo sudėtingiausia visoje NATO istorijoje.

Noriu paminėti pagrindines viršūnių susitikimo išvadas. Kroatija ir Albanija buvo pakviestos įstoti į NATO; NATO sukurs priešraketinį skydą, papildantį Amerikos. Šis skydas apsaugos šalis, kurios nėra saugomos Amerikos skydo. NATO vadovai įsipareigojo padidinti karines pajėgas Afganistane, kad pavyktų nugalėti Talibaną, įveikti karinių operacijų sunkumus, susijusius su karinių pajėgų naudojimu.

  Maria Matsouka (PSE). – (EL) Pone Pirmininke, pagerbkime Nikos Aslamazidis iš Sain Nazarės laivų statyklos atminimą; jis paskelbė bado streiką. Turime dar kartą apsaugoti darbuotojus nuo šiandien iškilusios prekybos vergais grėsmės.

Turime kalbėti apie nedarbą, kvalifikacijos neatitinkantį ir nesaugų darbą, taip pat apie agentūras, kurios samdo darbuotojus arba, tiksliau sakant, juos išnaudoja. Šios įdarbinimo agentūros laiko darbuotojus šių dienų vergais. Jos naudojasi jais, kol jie tampa nebetinkami dirbti, moka centus, verčia persikelti iš vieno vietos į kitą, kai to prireikia, ir nepagrįstai atsisako jų paslaugų. Kaip mes giname darbuotojus? „Bolkenšteino direktyva“ dviprasmybę paverčia meno forma ir leidžia juos išmesti į socialinių atliekų krūvą. Vis labiau populiarėjanti lanksti įdarbinimo politika siūlo naują darbinių santykių dereguliavimo būdą, todėl įdarbinimas tampa mažiau stabilus, o darbas – vis nesaugesnis. Dėl to šiandien atsirado dirbti netinkamais laikomų piliečių, kurie kasdien kovoja, siekdami apginti savo orumą.

To dėl ne tik reikia, bet ir būtina kurti kitokią Europą, kurioje prioritetai teikiami visiškam užimtumui, geresnėms darbo sąlygoms ir teisingesniam vertybių paskirstymui. Darbuotojų aukos iš esmės yra kova su nauju viduramžiškų darbo sąlygų primetimu. Norint ją laimėti reikia suvienyti visas pažangias jėgas.

  Magor Imre Csibi (ALDE). – (RO) Miškų naikinimas visame pasaulyje pasiekė nerimą keliantį mastą – sunaikinama 13 milijonų hektarų per metus. Šis reiškinys glaudžiai susijęs su nelegaliu medžių kirtimu ir draudžiama prekyba medienos produktais.

Galėtume ir toliau nepastebėti, kaip niokojami miškai, tikėdami, kad mes, europiečiai, esame sukūrę tobulas biologinės įvairovės ir vartotojų apsaugos sistemas.

Nustatyta, kad į ES nelegaliais šaltiniais importuojama maždaug 50 procentų medienos iš atogrąžų klimato zonos šalių, o 20% – iš Europos ir Rusijos Federacijos.

Todėl mes prisidedama prie nelegalaus miškų naikinimo Amazonės baseine, be to, šis reiškinys labai paplitęs ES valstybėse narėse, pvz., Estijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Turime suformuoti vieningą ir teisingą požiūrį į miškų naikinimo problemą ir uždrausti prekybą trečiosiose šalyse, o ypač Europos Sąjungos teritorijoje.

Todėl prašau, kad Europos Komisija kaip galima greičiau pateiktų teisinį pasiūlymą, pagal kurį būtų numatyta, kad tik legaliais šaltiniais gaunama mediena gali būti įtraukta į Europos rinką.

Šiuo tikslu ketinu parengti rašytinį pranešimą EP ir noriu paskatinti savo kolegas prisijungti ir kartu kovoti su nelegaliu miškų naikinimu.

  Georgios Papastamkos (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, kainų didėjimas ir gresiantis maisto trūkumas kelia vis didesnį nerimą. Noriu atkreipti jūsų dėmesį į pastaruoju metu pastebėtas nerimą keliančias tendencijas, kurios buvo paminėtos derybų žemės ūkio klausimais metu Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPO).

Deryboms vadovauja Europos Komisija. Jos veiksmai turi visiškai atitikti Tarybos derybų mandatą ir peržiūrėtos bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) struktūrą. Komisija turi užtikrinti Europos žemės ūkio įvairovę, konkurencingumą ir daugiafunkciškumą. Šiuo metu Europoje juntamas itin didelis kokybiškų maisto produktų poreikis; juo turi būti grindžiama ES derybinį pozicija.

  Maria Badia i Cutchet (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, trečiadienį, balandžio 23 d., UNESCO švenčia pasaulinę knygos dieną. Šią dieną mirė Migelis Servantesas ir gimė Viljamas Šekspyras.

Migelis Servantesas, žymus Ispanijos literatūros atstovas, visuotinai žinomas kaip Don Kichoto autorius; ši knyga laikoma pirmuoju moderniu romanu ir vienu iš pasaulinės literatūros šedevrų.

Anglų dramaturgas, poetas ir aktorius Viljamas Šekspyras pagal Julijaus kalendorių gimė ne tą pačią balandžio 23 d. Ir yra laikomas kaip svarbiausias anglų kalba rašęs kūrėjas, be to, vienu iš pasaulinės literatūros milžinų.

Ši diena daugumoje Europos Sąjungos šalių pasirinkta kaip šventojo globėjo diena. Taip yra Katalonijoje, kur tuo metu paprastai švenčiama San Jordi, Šv. Jurgio, diena – katalonų kalbos ir kultūros diena. Manau, kad šis Parlamentas galėtų pagerbti Europos kultūras ir prisijungi prie šių kultūros ir literatūros švenčių, kurios taip plačiai švenčiamos Europos Sąjungoje.

  Jaroslav Zvěřina (PPE-DE). – (CS) Pone Pirmininke, leiskite pastebėti, kad mūsų priimami sprendimai kartais duoda netikėtų rezultatų. Šiandien pastebimas nuslūgęs entuziazmas, susijęs su biologiniu kuru ir jo panaudojimu kuro mišiniuose. Dėl biologinio kuro ne tik kyla su žemės ūkio susijusios kainos; dėl jo sparčiau naikinami atogrąžų miškai. Negalime to pamiršti leisdami tolesnius įstatymus. Kai kurie kiti įstatymai taip pat gali sukelti panašias pasekmes, pvz., automobilių pramonės savanoriška reguliacija. Todėl įstatymų negalima priimti skubotai, reikia skirti laiko įstatymų svarstymui ir suformuoti atsakingesnį požiūrį. Būtų gerai, jei nepamirštume seno posakio „pagalvok prieš darydamas“.

  Hanna Foltyn-Kubicka (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, norėčiau plačiau pakalbėti apie žodžio laisvę Rusijoje. Dienraštis Moskovsky Korrespondent išnyko iš naujienų stendų, nes jis domėjosi Vladimiro Putino tariamomis skyrybomis. Tai, kas yra visiškai vieša Prancūzijoje, yra užslaptinta Rusijoje. Aišku, kad bet kokia informacija, susijusi su valstybės vadovo šeimynine padėtimi turi būti viešo domėjimosi objektas. Be to, žmonės neturi jokios teisės užduoti su tokiais dalykais susijusių klausimų. Tai įrodo nesenas įvykis, kai Vladimiras Putinas užsipuolė Niezavisima Gazieta žurnalistę ir privedė ją iki ašarų.

Visame pasaulyje pripažintos taisyklės, kuriomis pagrįsti elgesio, susijusio su valdžios pareigūnų ir žiniasklaidos santykiais, standartai, vis dar negalioja Rusijoje. Ten žiniasklaida yra įrankis, kurį kontroliuoja valdžios pareigūnai, ir jei ji netenkina pareigūnų norų, yra paprasčiausiai sunaikinama. Žurnalistai yra įbauginti, o ekstremaliais atvejais su jais netgi fiziškai susidorojama, kaip rodo Anos Politkovskajos pavyzdys.

Žodžio laisvė yra demokratijos pagrindas. Dar kartą tenka įsitikinti, kad Rusijoje demokratijos pamatai yra labai silpni.

  László Tőkés (Verts/ALE). – (HU) Pone Pirmininke, neseniai vengrai buvo sumušti Slovakijos, Serbijos ir Rumunijos gatvėse, vien dėl to, kad kalbėjo savo gimtąja – vengrų – kalba. Šį savaitgalį vėl buvo pademonstruota agresija pralietas kraujas Kolozsvįr, Transilvanijoje. Aukomis tapo žurnalistai Tibor Zįgy, Istvįn Ambrus ir Jįnos Fancsali, kurie naktį buvo užpulti gatvėje trijų rumunų ir žiauriai sumušti. Iš jų buvo tyčiojamasi, jie buvo įžeidinėjami, vadinami bjauriais užsieniečiais, jiems buvo liepiama grįžti ten, iš kur yra atvykę. Panašiame šeštadienį vykusiame incidente kitas vengras, ponas Attila, buvo užpultas su peiliu pagrindiniame Szabadka / Subotica skvere, Voivodinoje, Serbijoje. Tai vieta, kurioje 2008 m. gegužės 15 dieną – Vengrijos revoliucijos dieną – įvyko antivengriška demonstracija, kurią Kolozsvįre suorganizavo neofašistinė rumunų grupuotė „New Right“, ir kurioje buvo užpultas jaunas vengras. Turime skubiai susirūpinti šiuo klausimu ir stengtis bendromis savo ir kaimynų iš Rumunijos pajėgomis pažaboti nacionalistinių jausmų kurstomą agresiją. Tikimės, kad Rumunijos valdžios pareigūnai priims įstatymus ir kaltininkai bus nubausti kitus pamokančiu būdu.

  Daniel Strož (GUE/NGL). – (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pasinaudodamas proga noriu iškelti svarbų klausimą. Jis susijęs su nuolatinėmis pastangomis iš naujo peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tai pasikartojančios pastangos, kurios pasireiškia įvairiomis formomis ir kartais demonstruojamos Europos Parlamente. Dažniausiai, o tiksliau sakant dauguma atvejų, jos siejasi su išpuoliais prieš čekus arba, greičiau, čekoslovakus, ir vadinamos prezidento dekretais. Buvusioje Čekoslovakijoje šie tarptautiniais įstatymais pagrįsti dekretai buvo naudoti siekiant reguliuoti įstatymus, susijusius su kova prieš nacistinę Vokietiją. Tvirtai žinau, kad kai kurie Europos Parlamento nariai iš Vokietijos ir Vengrijos šiais metais ketina imtis tolesnių veiksmų nukreiptų prieš šiuos prezidento dekretus. Todėl noriu paprašyti Europos Parlamento narių nepalaikyti tokios veiklos ir griežtai ją pasmerkti. Esu įsitikinęs, kad visi manome, jog negalima toleruoti to, kad yra peržiūrima Antrojo pasaulinio karo istorija.

  Marie Panayotopoulos-Cassiotou (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad nuo šiandien galima pradėti pasirašyti rašytinį pareiškimą Nr 33. Jis susijęs su jaunų žmonių vieta ES politikoje. Visi žinome, kad jauniems žmonėms didelį poveikį turi nedarbas. Į tai turime atkreipti didžiausią dėmesį svarstydami dabartinę ir tolesnę ES situaciją.

Todėl prašome valstybių narių atsižvelgti į jaunus žmones visuose su jais susijusiuose politikos sektoriuose. Su jais būtina užmegzti struktūrinį dialogą. Jie turi planuoti švietimo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi politiką; taip pat dalyvauti formuojant sprendimus, susijusius su užimtumu, socialiniu įtraukimu, sveikatos apsauga, jaunų žmonių nepriklausomumu, mobilumu, pagrindinėmis teisėmis ir diskriminacijos panaikinimu. Tada galėsime tikėtis geresnių perspektyvų jauniems žmonėms, kurių ima trūkti dėl demografinių problemų.

  Riitta Myller (PSE). – (FI) Pone Pirmininke, vieną iš trijų kelio įvykių Europoje sukelia girtas vairuotojas. Praeito šeštadienio vakare saulėtoje Ispanijos pakrantėje žuvo mažiausiai devyni suomių turistai, o 19 buvo rimtai sužeisti, kai girto vairuotojo, kurio kraujyje nustatyta viena promilė alkoholio, vairuojamas sportinis automobilis atsitrenkė į autobusą, kuriuo važiavo turistai. Įvykį apsunkino tai, kad keli keleiviai nebuvo užsisegę autobuse įrengtų saugos diržų.

Būtine rimtai Europos Sąjungos lygiu apsvarstyti, kaip ateityje išvengti tokių baisių įvykių, sukeliančių visiškai beprasmiškas mirtis. Šiuo metu ES taikomi skirtingi promilių apribojimai – nuo nulio iki 0,8. Reikia juos suvienodinti ir kaip įmanoma labiau priartinti prie nulio visose ES valstybėse. Be to, būtina laikytis su saugos diržais susijusių taisyklių ir vairuotojai privalo jas gerai žinoti. Taip pat reikia tinkamai atsižvelgti į pasekmes, kurias sukelia jų nesilaikantys žmonės.

  Pirmininkas. − Ačiū, pone Myller. Reiškiame gilią užuojautą aukų šeimoms.

  Filiz Hakaeva Hyusmenova (ALDE). – (BG) Europos piliečiams nerimą kelia augančios maisto kainos. Visuotinis kainų šuolis, kuris juntamas Vakarų Europoje, dar skaudžiau atsileips Rytų Europoje, nes ten pajamų lygis yra žemas. Tikimasi naujo kainų šuolio, kurį sukels finansų rinkų nestabilumas ir numatoma visuotinė ekonomikos krizė. Tarptautinis pinigų fondas tikisi ryžtingų veiksmų kontroliuojant maisto produktų kainas. Visuotinis kainų augimas yra susijęs su energetinėmis išlaidomis, o Europos Sąjunga priklauso nuo energetikos. Todėl diskutuojant apie maisto produktų kainas negalima apsiriboti vien racionalaus ūkio dirbamos žemės ir alternatyvių energijos šaltinių panaudojimo klausimais. Kylančias maisto produktų kainas taip pat galima kontroliuoti reguliuojant tradicinių energijos šaltinių kainas. Todėl reikia dar kartą apsvarstyti branduolinės energijos, kaip vienos iš ES naudojamos energijos rūšių, naudojimo klausimą. Jei valstybėse narėse esančios branduolinės elektrinės dirbs visu pajėgumu, pavyks išvengti energijos stygiaus, o tai turės įtakos į vartotojo krepšelį įtrauktų prekių kainoms.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, Lenkijos Parlamentas buvo vienas iš pirmųjų įstatymų leidžiamųjų organų, apsvarstęs Lisabonos sutarties ratifikavimo klausimą ir išleidęs įstatymo projektą, taip parodydamas Lenkijos Prezidento sutikimą pasirašyti ratifikavimo įstatymą.

Dauguma ES valstybių narių nėra priėmę jokio sprendimo šiuo klausimu. Konstitucinė sutartis buvo nutraukta po piliečių balsavimų, organizuotų Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Nesiūlau atsižvelgti į dviejų sutarčių esmę. Visi turime teisę turėti asmeninę nuomonę.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad kabinete ir kitur teko išgirsti kritinių pastabų apie Lenkiją ir ratifikavimo procesą iš šalių, kuriose iki šiol nieko nenuveikta šioje srityje, atstovų lūpų. Laikau šias pastabas nepateisinamomis ir netinkamomis.

  Milan Horáček (Verts/ALE). – (DE) Pone Pirmininke, atsižvelgiant į Tarptautinės amnestijos metinę ataskaitą, daugiau nei trečdalis viso pasaulio mirties bausmių atvejų nustatyta Kinijoje. Tikslus skaičius tikriausiai yra kur kas didesnis, todėl laikomas valstybės paslaptimi. Šešiasdešimt dviejose valstybėse taikoma mirties bausmė, kartais už ne smurtinius nusikaltimus, pvz., neištikimybė, mokesčių vengimas, prostitucija arba homoseksualumas. Be to, Irane, Saudo Arabijoje ir Jemene teisiami 18 metų neturintys žmonės.

Todėl Europos Sąjunga turi imtis visų galimų priemonių, kovodama už elementarią žmogaus teisę gyventi, ir siekti mirties bausmės moratoriumo visame pasaulyje. Didžiausią dėmesį reikia skirti Kinijai, atsižvelgiant į šią liūdną statistiką, ir siekti priartinti situaciją prie tokios, kurioje galioja šios universalios žmogaus teisės, kaip skelbia Olimpinis moto „Vienas pasaulis – viena svajonė“.

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL). – (PT) Pone Pirmininke, Portugalijos įmonė „Cerāmica Torriense“ ėmėsi drausminančių veiksmų dėl įmonės darbuotojo ir prekybos sąjungos nario Pedro Jorge, siekdama jį atleisti iš pareigų, po to, kai jis, dalyvaudamas Portugalijos radijo ir televizijos programoje, nepasakė nieko, išskyrus tiesą.

Šioje televizijos laidoje save jis pastatė į darbuotojų, atsidūrusių daugumai įmonių būdingoje situacijoje, padėtį, t. y. tokią padėtį, kai nuo 2003 m. nedidinamas atlyginimas. Norime išreikšti savo solidarumą su darbuotojais ir prekybos profesinių sąjungų nariais, kurie tapo represijų taikiniais. Manome, kad įmonės veiksmai yra nepriimtini. Šio darbuotojo ir aktyvaus prekybos profesinės sąjungos nario persekiojimas ir bauginimas prieštarauja demokratijos ir laisvės principams, todėl nusipelno griežto mūsų pasmerkimo.

  James Nicholson (PPE-DE). – Pone Pirmininke, pastarąjį pirmadienį Komisija paskelbė Komisarės Hübner pranešimą dėl Šiaurės Airijos, todėl man labai džiugu matyti ją šį vakarą šiame kabinete, kad galėčiau pasakyti, ką manau šiuo klausimu. Nepaisant to, kad pranešime yra nemažai teigiamų pastebėjimų, jame nepakankamai nušviestas reorganizavimo stygius, kurį patiriame atsilikdami nuo likusios Europos dalies po daugiau nei 30 metų trukusio terorizmo grėsmės. Taip pat gaila, kad šio Parlamento nariai nebuvo teisingai informuoti; anksčiau to nebuvo nutikę – Komisija ir pirmasis ministras bei jo pavaduotojas Šiaurės Airijoje nepasinaudojo pagrindine proga ir nebuvo sumokėtas nė vienas papildomas euras. Deja, dabar į tai žiūrima kaip į ilgalaikę patirtį, kuri galiausiai nedavė realių teigiamų rezultatų.

Pone Pirmininke, taika Šiaurės Airijoje vis dar nėra tvirta. Buvo nueitas ilgas kelias ir sugaišta nemažai laiko. Tačiau ji vis dar sąlyginė, o sunkumai, kurie tebėra aktualūs, negali būti pervertinti. Tikiu, kad galima, buvo galima ir vis dar reikia nuveikti kur kas daugiau, siekiant užtikrinti, kad bus sukurtas labai tvirtas pagrindas šiame taikos, kurios siekimas iš daugelio pareikalavo nemenkų pastangų ir laiko, procese.

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). – (HU) Pone Pirmininke, gegužės 11 d. Serbijoje bus organizuojami balsavimai. Visi žinome, kad Vakarų Balkanuose nepavyks pasiekti stabilumo, jei jis nebus įtvirtintas Serbijoje. Tačiau visi rodikliai yra išskirtinai neigiami. Reikia kalbėti apie Kosovą, netekusį 16% šalies teritorijos. Nacionalizmas neabejotinai meta šešėlį ir gali būti, kad nacionalistai (radikalų partija, Koštunica, socialistų partija, Miloševičiaus partija) suformuos koaliciją. Serbija neartėja prie Europos. Tuo pačiu metu, Europos Sąjunga daro vieną klaidą po kitos. Labai prašau Javier Solana nedaryti pareiškimo, nes kiekvienas Javier Solana teiginys kenkia Tadić europietiškai partijai. Didelė klaida buvo leisti Haradinaj, Albanijos partizanui, palikti Hagą. Didelė klaida buvo šiuo metu paskelbti prekybos sutartį su Kosovu. Didelė klaida buvo toliau kalbėti apie stabilizavimo ir asociacijos susitarimus (SAA) (kuriems Nyderlandai kliudė sausio mėn.) ir teigti, kad Europos Sąjunga elgiasi teisingai, kad ji teikia pagalbą, kuria paprastesnę vizų sistemą ir mėgina sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama, pagaliau, kad Sąjunga padeda demokratams ir proeuropietiškoms partijoms. Ačiū.

  Toomas Savi (ALDE). – Pone Pirmininke, protestai, kurie sukliudė olimpinio fakelo estafetę Europoje, atsigręžė prieš mus, nes šiuo metu kelios antivakarietiškos demonstracijos vyksta Kinijoje.

Iš esmės kiekvienas turi teisę jaustis išduotu dėl to, kad Kinijos valdžios pareigūnai nepasiekė, kad būtų pagerinta su žmogaus teisėmis susijusi situacija toje šalyje, ir Tibete vis dar vykdomas smurtas, metantis šešėlį Pekino Olimpiadai.

Tačiau negaliu sutikti su mintimi, kad agresyvūs protestai, tokie kaip Londone ar Paryžiuje, yra tinkamas būdas šiai problemai spręsti. Mūsų ketinimas pasinaudojant Olimpiada įdiegti kai kurias demokratines vertybes Kinijoje bus vertinamas priešiškai, nes Kinijos piliečiai jaučiasi įžeisti šių protestų.

Norint nuversti komunistinį režimą Kinijoje, būtinas Kinijos piliečių noras siekti šio vidaus pakeitimo. Antivakarietiškos demonstracijos yra gana aiškus įrodymas, kad pastarieji mūsų veiksmai davė priešingus rezultatus nei tikėjomės.

  Ioannis Gklavakis (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, Europos Komisijos duomenys nurodo, kad siekdami išsaugoti žuvininkystės telkinius, kiekvienais metais turime 2% mažinti Bendrijos laivyną. Todėl nuo 2003 iki 2006 nurodomas 10% sumažėjimas. Nepaisant to, laivyno mažinimas neturi įtakos sužvejojamų žuvų kiekio mažėjimui, nes tobulėja žvejybos technologijos.

Kita vertus, ES mažinant žvejybinį laivyną, Afrikos ir Ramiojo vandenyno regiono šalys, pvz., Australija, Naujoji Zelandija ir Kinija, stato vis daugiau ir daugiau laivų ir didina savo žvejybinius laivynus. Todėl Bendrijos laivynas mažėja, o trečiųjų šalių laivynai tuo pačiu metu didėja. Vadinasi, mes nieko nepasieksime!

Nors importuojama 40% suvartojamos žuvies, ES pakankamai informuota, kad imtųsi veiksmų. Todėl itin svarbu įtraukti šį klausimą į tarptautines diskusijas. Turime siekti, kad ir kiti pažintų savo žvejybinius laivynus.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Norint efektyviausiai panaudoti globalizacijos siūlomas galimybes, Europos Sąjunga turi modernizuoti socialinę politiką ir investuoti į žmogiškuosius išteklius.

Nuo devintojo dešimtmečio socialinės apsaugos išlaidos sudaro 28% bendrojo vidaus produkto.

Per 2000–2007, darbo vietų skaičius išaugo 13 milijonų, o nedarbo lygis sumažėjo nuo 9% iki 7%.

Tuo pačiu metu maždaug 80 milijonų europiečių atsidūrė žemiau skurdo ribos. Vaikų skurdo rizika Europos Sąjungoje yra 19%.

Lisabonos sutartyje akcentuojama būtinybė Europos Sąjungoje sukurti socialinės rinkos ekonomiką.

Socialiniai pokyčiai, kurie įvyko globalizacijos kontekste, yra susiję su nedarbu, pensijų sistemos reforma, mokesčių sistemų reforma, kova su skurdu ir investicijomis į švietimą ir vaikų rūpybos sistemą.

Švietimas gali suvaidinti lemiamą vaidmenį šalinant socialines ir ekonomines kliūtis ir atveriant kelią sėkmingam vaikų tobulėjimui.

Be to, valstybėse narėse turi būti pagerinta sveikatos apsaugos sistema ir kovojama su senyvo amžiaus žmonių skurdu.

  Thierry Cornillet (ALDE). – (FR) Pone Pirmininke, norėjau tik priminti nariams, kad trečiadienį bus švenčiama pirmoji pasaulinė maliarijos diena. Iki šiol ji buvo vadinama Afrikos maliarijos diena. Šiais metais pirmą kartą ji bus minima kaip pasaulinė maliarijos diena.

Noriu priminti nariams, kad ši visuotinė problema, kuri pagal savo prigimtį yra siejama su skurdu, daro įtaką 107 pasaulio valstybėms ir kad 90 iš šių šalių ji laikoma pagrindine visuomenė sveikatos problema, nes 40% pasaulio gyventojų gyvena maliarijos palaužtuose regionuose. Diagnozuotų maliarijos atvejų skaičius visame pasaulyje yra nuo 350 iki 500 milijonų atvejų per metus, daugiau nei 60% atvejų diagnozuojama Afrikoje, 90% atvejų nuo maliarijos mirštama. Kas 30 sekundžių nuo maliarijos Afrikoje miršta vaikas. Tai reiškia, kad tada, kai baigsiu skaityti pranešimą, pone Pirmininke, du vaikai bus mirę nuo maliarijos.

Taip pat manoma, kad liga stabdo plėtrą, nes kiekvienais metais dėl maliarijos BVP sumažėja  12 milijardų JAV dolerių. Trečiadienį C 2.1 kabinete 13:00 val. Bus organizuoti verslo pietūs, kirti šiai temai.

  Nicodim Bulzesc (PPE-DE). – (RO) Kalbėdamas apie pranešimą dėl savanoriško darbo, noriu akcentuoti šių veiksmų svarbą valstybėse, kurios neseniai tapo Europos Sąjungos narėmis, tiksliau, savanoriško darbo reikšmę gerinant ekonominę situaciją ir socialinę sanglaudą.

Rumunija, kaip ir kitos Europos šalys, nesiėmė ryžtingu veiksmų savanoriško darbo skatinimo srityje, nors sukurtos sąlygos vykdyti Europos politiką, susijusią su atliekų perdirbimu, angies išmetimo mažinimu ir aplinkos apsauga, ją savanorišku darbu gali skatinti politikai ir jauni žmonės.

Poveikis toks didelis, kad jis gali sukelti teigiamą valstybės institucijų reakciją ir prisidėti prie kartos mentaliteto keitimo.

Siūlau savanoriško darbo klausimą įtrakti į švietimo sistemą ir tarpregionines programas, pagrįstas projektais, kuriuos vykdant siekiama sukurti ryšius tarp valstybių narių piliečių.

Siūlau nustatyti simbolinio skatinimo kriterijus, taikomus žmonėms, dalyvaujantiems savanoriškuose veiksmuose, ir prašau Europos Komisijos ir Parlamento paramos.

  Milan Gaľa (PPE-DE). – (SK) Praeitą savaitę Briuselyje buvo sukurtas Europos demokratijos fondas. Mane džiugina šios Europos iniciatyvos sukūrimas, nes pagrindinė jos užduotis yra skatinti laisvę ir demokratiją už Europos Sąjungos sienų ir paremti šalių, kurios nėra laisvos, opozicines jėgas.

Dauguma iš mūsų dalį gyvenimo praleido totalitarinio režimo situacijose. Tikiu, kad šiandien, kai jau esame laisvi, turime padėti tiems drąsiems vyrams ir moterims, kurie siekia laisvės ir demokratijos savose šalyse. Mano asmeninė patirtis susisijusi su finansine parama Kubos disidentų šeimoms.

Taip pat manau, kad turime rasti būdų, kaip palaikyti Europos demokratijos fondo veiksmus iš Europos Sąjungos biudžeto. Taip galėsime dalyvauti kovoje už laisvę ir stovėti greta tokių asmenybių, kaip Vįclav Havel, Richard von Weizsäcker, Jacques Delors ir kitų politikų, kurie sutiko tapti šio fondo mecenatais.

  Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL). – (EL) Pone Pirmininke, taryba nutarė pradėti nervų karą su JTO, nes ėmėsi spręsti Kosovo situaciją, vykdydama vienašales iniciatyvas ir neatsižvelgdama į įstatymus ir tarptautinius įstatymus. Todėl sprendimas siųsti EULEX taikos palaikymo pajėgas į Kosovą, kad būtų imtasi vaidmens, kurį iki šiol atliko UNMIK, yra taktinė klaida. 5 straipsnyje Taryba savo sprendimu pažymi, kad misija iš JTO bus perkelta ES pajėgoms, kai pirminė misija bus baigta.

Gerai, kad yra tokių šalių kaip Ispanija, kurios priešinasi tokioms iniciatyvoms. Pasak Ispanijos užsienio reikalų ministro pono Moratinos, iniciatyvos pažeidžia tarptautinius įstatymus.

Pagaliau Slovėnija ir Prancūzija įspėjo Serbiją, kad ji turi priimti EULEX, nes kitaip rizikuos nebūti priimta į ES. Manau, kad tai mažų mažiausiai nepriimtina.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Tušti Slovakijos dienraščių puslapiai – tai protestas prieš žiniasklaidos įstatymo, kuriuo nuo 2008 m. birželio mėn. Slovakijoje bus primetami nedemokratiški spaudos standartai, patvirtinimą man primena Baltarusiją, kur vyriausybė nerodo pagarbos opozicijai ir kur nėra žodžio ar spaudos laisvės.

Tikiu, kad valstybė narė, kuri 2008 m. gegužės 1 d. švenčia ketvirtąsias įstojimo į Europos Sąjungą metines, negali priimti įstatymų, kurie prieštarauja pagrindiniams Europos Sąjungos demokratijos principams.

Pone Pöttering, labai gerbiu jūsų žodžius ir jūsų tvirtą poziciją ginant spaudos laisvę Slovakijoje. Taip pat norėčiau padėkoti savo kolegoms ponui Joseph Daul ir ponui Michael Gahler už jų paramą. Tikiu, kad ir Europos Parlamento socialistų grupės atstovai neliks abejingi šiam klausimui.

Be to, kreipiuosi į demokratinių įsitikinimų Europos politikus ir prašau dėti visas įmanomas pastangas, siekiant užtikrinti, kad Sacharovo prizas už minties laisvę nebūtų suteiktas Slovakijai.

  Marian Harkin (ALDE). – Pone Pirmininke, noriu pasakyti keletą žodžių apie žemės ūkio padėtį dabartinėse PPO derybose. Man kelia didelį nerimą Komisaro Mandelson derybose išreikštas požiūris, susijęs su žemės ūkyje taikomas nuolaidas. Ne kartą šiuose Rūmuose klausimą esu pateikusi Komisarei Fischer Boel ir ji visada mane įtikindavo, kad Komisaras Mandelson neperžengia savo kompetencijos ribų.

Tačiau man kelia didelį susirūpinimą gegužės 20 d. planuojamas susitikimas Ženevoje ir Komisaro Mandelson nusiteikimas paaukoti žemės ūkį, norint sudaryti sandėrį, kuris, beje, neatneš jokių rezultatų ne žemės ūkio rinkai ir paslaugoms.

Paskutinėje dalinėje sesijoje Strasbūre diskutavome BŽŪP klausimais ir daugelis narių kalbėjo apie maisto produktų apsaugos būtinybę, taip pat maito produktų skraidinimą ir didėjančias su maisto produktais susijusias kuro sąnaudas. Visa tai turi didelės reikšmės Europos maisto produktų tiekimui.

Jei Komisaras Mandelson laikysis savo pozicijos ir sumažins importo tarifus, be to, ką jis įpareigotas padaryti, Europos rinkos bus perpildytos importuotais maisto produktais. Tokiais veiksmais bus smarkiai pažeista, o kai kuriais atvejais ir sunaikinta Europos maisto produktų gamybos pramonė. Jei padarysime tai kartą, bus padaryta kartą ir visiems laikams. Kaip parlamentarai mes esame atsakingi už tai, kad būtų užtikrintas ne tik pastovi maisto produktų kokybė ir jų gausa, bet ir maisto apsauga.

  Anna Záborská (PPE-DE). – (SK) Noriu paminėti, kad vakar Romoje, sulaukęs 72 metų amžiaus, mirė Kardinolas Alfonso López Trujillo, Popiežiškos šeimos tarybos pirmininkas.

Visą savo gyvenimą jis skatino tradicinės šeimos vertybes ir pasisakė prieš abortus. Kaip įtakingos Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos vadovas, jis buvo laikomas galimu kandidatu į popiežius 2005 m. mirus Jonui Pauliui II. 2006 m. jis kritikavo mokslininkus, atliekančius tyrimus su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis. Jo požiūriu, embriono sunaikinimą galima prilyginti abortui.

Kardinolas Trujillo visada nedviprasmiškai ir laiku reagavo į įvykius šiandienos pasaulyje. Man teko kelis kartus su juo susitikti, o tai rodo, kad mes, politikai krikščionys, galime remtis jo nuomonėmis. Mums trūks jo patarimo. Tegu jis ilsisi ramybėje.

  Marios Matsakis (ALDE). – Pone Pirmininke, spaudos laisvė yra pagrindinis demokratijos principas, todėl mes pagrįstai tikimės, kad Turkijos baudžiamasis kodeksas bus pakeistas taip, kad būtų atspindėtas šis principas. Tačiau norėdami, kad mūsų argumentai būtų įtikinami, turime būti užtikrinti, kad šis principas tinkamai taikomas ir kitose ES valstybėse narėse. Noriu paprašyti kolegų objektyviai pasvarstyti, ar spauda Europoje iš tikrųjų demokratiška ir laisva. Atsakymas yra „ne visiškai“. Spauda ES didele dalimi manipuliuoja ir ją kontroliuoja ne žurnalistiniai ekonominiai ir politiniai interesai. Dauguma atvejų žiniasklaida pateikia ne tokią tiesą, kokia iš tiesų egzistuoja, o tokią, kokią ją nori matyti konkretūs žiniasklaidos magnatai. Pats laikas kritiškai pažvelgti į tai, kokią funkcija spauda atlieka ES ir imtis skubių korekcinių veiksmų. Negalime būti nuolaidūs Turkijai spaudos laisvės klausimu, tačiau tuo pačiu metu turime imtis [prieš spaudos korupciją nukreiptų veiksmų savo pačių valstybėse.

  Oldřich Vlasák (PPE-DE). – (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, prekyba ir bendradarbiavimas padeda suvienyti šalis ir žmones; tokią pačią funkciją atlieka sportas. 2008 m. švenčiama sukaktis, kuri itin svarbi Europos valstybėms. Tai šimtosios Tarptautinės ledo ritulio federacijos įkūrimo metinės. Norėdama paminėti šį įvykį, narių grupė iš ledo ritulį žaidžiančių Europos valstybių, vadovaujama Europos Parlamento Slovakijos atstovo, pono Peter Šťastný, surengė parodą Europos Parlamente Briuselyje, kuria siekiama priminti sėkmės ir sunkumų metus, kai sportininkai kai kuriose komunistinio režimo šalyse patyrė priespaudą. Pono Šťastný kontaktų dėka specialiai šiai progai į Belgiją ir Europos Parlamentą iš Kanados pirmą kartą buvo atgabenta ir pademonstruota Stenlio taurė.

Baigdamas noriu išreikšti jums, pone Pirmininke, savo padėką, taip pat noriu padėkoti Komisarui ponui Ján Figeľ už tai, kad buvo organizuota ir paremta paroda, kurios moto skelbia „Vienykime žmones per aistrą sportui“; be abejo, noriu padėkoti ir visiems, kurie apsilankė parodoje ir praneš apie ją kitiems.

  Pirmininkas. − Ačiū. Tai buvo įspūdingas įvykis. Įdomu, ar teko girdėti apie kokius nors atsiliepimus iš žiniasklaidos.

Pranešėjų sąrašas baigtas. Visiems, kurie prašė žodžio raštu ar pakeldami ranką, buvo suteikta galimybė pasisakyti.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). – (EL) Pone Pirmininke, jau trečią kartą man tenka dalyvauti vienos minutės pranešimų skaityme. Pirmininkaujančiosios valstybės narės prašau suteikti man galimybę pasisakyti, bet žodis man nesuteikiamas. Kodėl neleidžiate man išreikšti savo nuomonės?

  Pirmininkas. − Pone Toussas, ką tik išgirdau, kad Jūs prašėte žodžio. Paprastai, norėdami būti tikri, kad jų pranešimai bus įtraukti į sąrašą, nariai pateikia prašymus kalbėti raštu. Jūsų mano sąraše nėra. Bet aš suteiksiu Jums žodį kaip paskutiniam pranešėjui. Kitą kartą pateikite savo prašymą raštu. Tada Jūsų nepraleisime, jei liks kiek nors kalbėjimui skirto laiko.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). – (EL) Pone Pirmininke, jau keletą dienų ekonominiai migrantai, įdarbinti ūkiuose, kenčia dėl blogų darbo ir gyvenimo sąlygų. Įsidarbinę braškių rinkimo laukuose Nea Manolada, Ilia prefektūroje, Graikijoje, jie surengė streiką, prašydami padidinti žeminantį 23 eurų dienos užmokestį iki 30 eurų sumos.

Stambūs braškių augintojai ir jų pasamdyti banditai mėgino įbauginti darbuotojus iš užsienio. Norėdami užbėgti už akių dideliam vakar dienai darbininkų organizuojamam susirinkimui Pyrgos skvere, Ilia prefektūroje, jie užpuolė darbininkų stovyklas, paleido šūvius į orą, o nemažai darbininkų buvo žiauriai sumušti. Mes smerkiame šią barbarišką ataką, į kurią policija ir oficialūs pareigūnai neatkreipė jokio dėmesio. Prašome, kad būtų imtasi priemonių, siekiant nedelsiant apsaugoti ekonominius migrantus.

  Pirmininkas. − Tema baigta.

14. Komisija: dėl 2009 m. biudžeto struktūros ir prioritetų (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Jutta Haug biudžeto komiteto vardu skaitomas pranešimas dėl 2009 m. biudžeto, III skirsnis – Komisija: 2009 m. biudžeto struktūra ir prioritetai (2008/2024(BUD)) (A6-0084/2008).

  Jutta Haug, pranešėja. − (DE) Pone Pirmininke, Komisare Hübner, ponios ir ponai, šių metų biudžetinė procedūra yra ypatinga, nes paskutinį kartą teks paisyti praeityje galiojusių taisyklių. Kitais metais biudžetas bus sudaromas atsižvelgiant į Lisabonos Sutartyje numatytą procedūrą.

Vadinasi, Parlamentas turės atidžiau dirbti, nes politinius siekius, susijusius su biudžetu ir jame figūruojančiai skaičiais, turėsime išreikšti iš karto – pirmojo skaitymo metu. Jau nebegalėsime taisyti ar keisti pasiektų susitarimų, taip pat peržiūrėti dar kartą ieškodami klaidų.

Pirmojo ir vienintelio skaitymo metu turi būti vedamos derybos su Taryba iki metų pabaigos. Todėl svarbu akcentuoti, kad vykdydami 2009 m. biudžetinę procedūrą turime tikėtis kartu su Taryba ir Komisija pasirengti ir užtikrinti, kad biudžetinė procedūra atitinka Lisabonos sutartį.

Deja, dabartinė biudžetinė procedūra jau dabar šiek tiek skiriasi. Darbo partijos siūlymu dėl Parlamento reformos biudžeto komitetas nutarė daugiau nebeteikti įprastų nuorodų, atsakydamas į Komisijos metinę politikos strategiją, kaip pradinių veiksmų siekiant rezoliucijos plenariniame posėdyje, o pateikti siūlymą dėl 2009 m. biudžeto struktūros ir prioritetų. Grupės jaučia atsakomybę dėl MPS rezoliucijos, susijusios su visomis politikos sritimis. Mes, biudžeto komiteto nariai, ypatingą dėmesį skyrėme visus jaudinančioms biudžeto problemoms, kurias laikome itin svarbiomis ir išdėstėme 11 skyrių.

Ypatingą dėmesį noriu atkreipti į tris aspektus. Visų pirma, akivaizdu, kad mūsų biudžeto audeklas sukirptas nepakankamai tiksliai – jo atseikėta išties šykščiai. Kai kurių antraščių paraštės yra labai siauros. Negalime finansuoti naujų politinių prioritetų, kuriems skubiai prireiks biudžetinių priemonių, pvz., praktiškai pažiūrėti į klimato politiką, nesukeldami pavojaus ankstesniems prioritetams. Tą patį galima pasakyti ir apie finansavimo plėtrą ir užimtumą arba subalansuotą Europą.

Jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į 1A antraštę, suprasime, kad iš turimų fondų jokiu būdu nepavyks finansuoti jokių naujų agentūrų. Turime vadovautis senu, bet paprastu ir visiškai racionaliu principų – „naujos užduotys, nauji pinigai“.

Antra, akivaizdu, kad 4 antraštė apima nuolatos nepakankamai finansuojama. Kiekvienais metais stebime tą patį vaizdą. Tikimės, kad Komisija pateiks preliminarų biudžeto projektą, kuriama išsamiai išanalizuoti reikalavimai, ir kuris yra realistiškas. Mažų mažiausiai norime turėti lankstų įrankį, kurį galima naudoti pagal paskirtį, būtent, – nenumatytiems poreikiams tenkinti. Nenorime, kad metų pabaigoje jis būtų išeikvotas iš dalies arba netgi visas.

Trečia, esame tvirtai pasiryžę prieš vasaros Parlamento darbo pertrauką informuoti Komisiją apie ketinimus, susijusius su bandomaisiais projektais ir parengiamaisiais veiksmais. Tikimės, kad Komisija suteiks mums pakankamai veiksmų laisvės, kurios prireiks norint užtikrinti efektyvų šios parlamento priemonės panaudojimą kuriant preliminarų biudžeto projektą ir peržiūrint visas antraštes.

Mes, be abejo, pastebėjome, kad į lenteles, pridėtas prie 2006 m. metinės politikos strategijos, neįtraukti bandomieji projektai ir parengiamieji veiksmai.

Baigdama noriu pasakyti, kad nesame pasiryžę eiti už finansinės struktūros ribų, nes puikiai žinome visus apribojimus ir suprantame problemas, todėl tikimės efektyvaus bendradarbiavimo su Taryba ir Komisija.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS ANTÓNIO DOS SANTOS
Vicepirmininkas

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, pradėdama noriu informuoti ponią Haug ir kitus šių Rūmų narius, kad Komisija ne tik išanalizavo rezoliuciją, bet pritaria ir daugeliui pastabų – ne vien iš pagarbos biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo principams.

Džiaugiamės šia proga, kai galime pasikeisti nuomonėmis ankstyvame 2009 m. metinės biudžetinės procedūros etape. Taip pat džiugu pripažinti, kad pritariu rezoliucijos projekte išdėstytam požiūriui, jog reikia siekti, kad biudžetinėje procedūroje atsispindėtų Lisabonos sutarties išvados.

Komisija taip pat neužmiršta nuolatinio Parlamento teikiamo veikla pagrįsto biudžeto palaikymo ir minčių, susijusių su bandomaisiais projektais ir parengiamaisiais veiksmais prieš prasidedant vasarai, siūlymo. Taip, be abejo, atsiras daugiau galimybių dirbti nuosekliai ir nevėluojant.

Komisiją taip pat džiugina tai, kad Parlamentas išsamiai išnagrinėjo 2009 m. MPS, apie kurią buvo intensyviai diskutuojama praeitą kovą. MPS yra pastovi nuorodų struktūra, į kurią atsižvelgiama rengiantis kurti preliminarų biudžeto projektą ir Komisijos įstatymų leidimo ir darbo programą, nors joje iš anksto nenurodyti galutiniai rezultatai, kuriuose bus atspindėti Europos Parlamento ir Tarybos prioritetai.

Tuo pagrindu Komisija priims preliminarų 2009 m. biudžeto projektą. Kalbant apie politikos kūrimą ir biudžeto sudarymą, reikia pasakyti, kad 2009-ieji yra treti dabartinio sudarymo laikotarpio metai ir jie turi būti subendrinimo metai. Taigi, Komisija nepateikė MPS jokių su finansinės sistemos kūrimu susijusių keitimo pasiūlymų. Tačiau ji pasiūlė tris pagrindines iniciatyvas, kurios turi ribotos įtakos finansinių išteklių paskirstymui 2009 m.

Visų pirma, kaip numatyta integruoto išorinių sienų valdymo politikoje, būtina sustiprinti FRONTEX biudžetą; tai jau nuspręsta 2008 m. biudžetiniais įgaliojimais. Antra, vadovaudamasi nauja ES strategija dėl Centrinės Azijos, kurią Taryba priėmė 2007 m. birželio mėn., Komisija siūlo 2009 m. teikti tai teritorijai didesnę paramą, bet viso laikotarpio paskirstymo nekeisti. Trečia, atsižvelgdama į Bali kelių žemėlapį, ji siūlo sustiprinti paramą, susijusią su aplinka ir nuosekliu gamtos išteklių valdymu besivystančiose šalyse. Teikdama šiuos pasiūlymus, Komisija pasirūpino, kad nebūtų daroma didelė įtaka esamoms riboms ir sieks to ateityje, pristatydama PDB.

Tęsdama noriu akcentuoti svarbų aspektą. 2008 m. biudžetinės procedūros metu, buvo sudaryta bendrųjų deklaracijų, susijusių su vykdomaisiais ir centralizuotais organais, o išsami informacija yra prieinama biudžetinėms institucijoms. 2009 m. biudžetinės procedūros metu Komisija įvykdys šias nuostatas ir, mano įsitikinimu, tada Pralamentas galės susidaryti aiškesnį galimų išteklių vaizdą.

  László Surján, PPE-DE grupės vardu. – (HU) Ačiū, kad suteikėte man žodį, pone Pirmininke. Esu įsitikinusi, kad Jutta Haug pranešimas sulauks Parlamento palaikymo, ir aš sveikinu ją, atlikusią šį darbą. Dabar norėčiau išsakyti keletą minčių.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad Parlamentas surištomis rankomis stengiasi sukurti biudžetą, atitinkantį naujus reikalavimus. Mes ką tik jų išklausėme. Palaikome tai, kad vis daugiau dėmesio skiriama plėtrai ir darbo vietų kūrimui, nes tai yra arba turėtų būti vienas iš pagrindinių elementų užtikrinant nepakankamai išsivysčiusių regionų plėtrą. Mane džiugina tai, kad Komisija turi patikimą atstovą, atsakingą už regioninę plėtrą.

Labai svarbus šio pranešimo aspektas yra tas, kad Europos gyventojai turi būti informuojami apie tai, kaip leidžiami pinigai ir kaip mes esame pasirengę leisti jų uždirbtus pinigus, siekdami sukurti kuo įmanoma daugiau vertybių.

Laukiame, kol bus ratifikuota Lisabonos sutartis, todėl metų pabaigoje dar negalėsime imtis tokių veiksmų, kokių norėtume, nes tada netikėtai, tarsi iš skrybėlės ištrauktas kiškis, atsiras sutartis, kuri reguliuos mūsų darbą. Turime būti tam pasirengę. „Europos liaudies partija“ balsuoja už šį pranešimą ir tikisi, kad bus palaikomi pakoreguoti veiksmai, ypač susiję su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis.

Tačiau nenoriu visiškai sutikti su ponios Haug teiginiu, kad derybos vedamos laiku. Reikia atsižvelgti į ankstesnį biudžetą, o dėl jo galime sutarti tik tada, jei laimingo atsitiktinumo dėka iš anksto pateiksime užklausą dėl tų elementų, kuriuos palaiko ir Komisija. Turime tinkamai apsvarstyti, kaip tai padaryti ateityje, kad Parlamentas Komisijai galėtų kuo anksčiau nusiųsti savo pranešimą. Ačiū už nuoširdų dėmesį.

  Göran Färm, PSE grupės vardu. – (SV) Pone Pirmininke, kaip minėjo ponia Haug, tai yra paskutinis pagal seną modelį sudaromas biudžetas, jei bus ratifikuota nauja sutartis, tačiau tai taip pat biudžetas, kuris bus tarsi preliudija į ilgalaikę biudžeto reformą. Tuo pačiu metu mes, aišku, artėjame prie laikotarpio vidurio peržiūros. Todėl natūralu, kad į su biudžetu susijusius klausimus mes žvelgiame iš ilgalaikės perspektyvos.

Mes manome – ir tai akcentuojama rezoliucijoje, – kad svarbūs nauji politiniai prioritetai turi taip pat būti sąlygojami biudžeto. Pavyzdžiui, šiuo metu mes akivaizdžiai stokojame fondo lėšų pagal 1 antraštę, nuoseklią plėtra ir t. t., taip pat pagal 4 antraštę. Todėl tikimės iš Komisijos sulaukti drąsaus pasiūlymo, susijusio su laikotarpio vidurio peržiūra, tačiau turime pradėti ne vėliau kaip nuo kitų metų biudžeto.

Turime atkreipti dėmesį į kai kuriuos itin svarbius aspektus. Visų pirma, aš mąstau apie klimatą ir energetikos politiką. Aš esu pranešėjas su biudžetu susijusiais klausimais Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, kuriame mes sukūrėme, pavyzdžiui, strateginį energetikos technologijų planą (SET planą), nustatėme efektyvaus energijos naudojimo priemones ir t. t., tačiau visam tam nėra skiriama pakankamai biudžeto išteklių.

Antras aspektas, kuris man kelia nerimą, yra 4 antraštė ir ypač visa, kas vyksta Balkanų regione. Praeitais metais mes daug diskutavome dėl investicijų Kosove. Šios investicijos turi tęstis ir turi būti ilgalaikės. Be to, jos turi būti vykdomos tada, kai bus ieškoma papildomos paramos, siekiant padėti Serbijai ir Bosnijai priartėti prie ES.

Trečias aspektas, į kurį norime atkreipti dėmesį, yra biudžeto kokybė. Kartais mes numatome vykdyti per daug bandomųjų projektų ir atlikti per daug parengiamųjų veiksmų, pavyzdžiui. Dabar turime daugiau dėmesio skirti tam, kad būtų užtikrinta, jog šio tipo priemonės būtų iš tiesų sėkmingai įgyvendintos. Vienas iš klausimų, apie kuriuos dabar galvoju, yra mano paties iškelta problema, susijusi su kultūros paveldo išsaugojimu karo nusiaubtuose Balkanuose. Dabar turime užtikrinti, kad tai iš tiesų taps nuolatine investicija.

Ketvirtoji man nerimą kelianti sritis yra maisto produktų krizė. Atsidūrėme situacijoje, kai didėjančios maisto produktų kainos iš tiesų gali turėti įtakos ES biudžetui. Į tai būtina atkreipti dėmesį.

Baigdamas noriu pasakyti, kad kintančioje visuomenėje mes taip pat turime būti pasirengę keisti ES biudžetą.

  Anne E. Jensen, ALDE grupės vardu. – (DA) Pone Pirmininke, kaip dauguma jau minėjo, 2009-ieji dauguma atžvilgių bus įdomūs metai ES. Europos Parlamento rinkimai ir naujos Komisijos skyrimas, taip pat tikėtinas Lisabonos sutarties įsigaliojimas gerokai apsunkins praktinį uždavinių, susijusių su 2009 m. biudžetu, įgyvendinimą. Štai kodėl mes nutarėme, kad sudarant šių metų biudžetą reikia išmėginti naujas taisykles ir taip įgyti patirties. Ateityje biudžetinį procesą turėtume pradėti anksčiau ir efektyviau įtraukti techninius komitetus. Be to, noriu padėkoti pranešėjai poniai Haug, pademonstravusiai puikias iniciatyvas šiais klausimais.

Šiandien diskutuojame dėl pirmųjų pranešimų, susijusių su 2009 m. ES biudžetu. Žinoma, svarbu, kad egzistuotų aiškus ryšys tarp politinių prioritetų tiek prieš jų įtraukimą į Komisijos teisės aktų leidybos programą, tiek po to, kad ES biudžetas taptų integruotu politiniu instrumentu. Čia kyla problema, nes kelių metų finansinė struktūra yra suvaržyta keleto aspektų. Šiuo metu ES taikoma bendra energetikos ir klimato politika, tačiau nėra bendro finansavimo, palaikančio šią politiką. Akivaizdžiai neadekvatus biudžeto komponentas, finansuojantis mokslinių tyrimų, naujovių, švietimo ir transporto sektorius. Taip pat pernelyg suvaržytos teisinio ir politinio prieglobsčio politikų, taip pat kultūros ir sveikatos apsaugos finansavimo struktūros. Be to, nuolat nepakanka lėšų ES užsienio politikai finansuoti – tokie prioritetai, kaip Kosovas ar Palestina rodo iššūkius, kuruos mums tenka priimti. Todėl svarbu, kad dabar aptartume artėjančią laikotarpio vidurio biudžeto peržiūrą ir užtikrintume, kad ES gali ir toliau po 2009 m. finansuoti svarbius politinius prioritetus. Reikalingas lankstumas ir geresnės galimybės, leidžiančios perskirstyti struktūroje egzistuojančius prioritetus.

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk, UEN grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, Komisare, UEN grupės vardu noriu atkreipti Jūsų dėmesį į keletą aspektų, susijusių su debatais dėl biudžetinių prioritetų 2009 m.

Visų pirma, jei Lisabonos sutartis bus ratifikuota visų valstybių narių, nuo 2009 m. valstybių narių turimi įgaliojimai bus perkelti ES, todėl Europos Sąjungos atsakomybė apims daugiau sričių. Mano nuomone, tai turės labai didelės įtakos Sąjungos biudžeto išlaidoms.

Antra, ekspertai prognozuoja, kad 2009-ieji greičiausiai bus penkti metai iš eilės, kai nuolatos kyla maisto produktų kainos. Todėl padaugės socialinių problemų sunkiau besiverčiančiose valstybėse narėse, taip pat tose valstybėse, kurioms Europos Sąjunga teikia paramą maisto produktais. 2009 m. Sąjungos biudžetas turi užtikrinti didesnę paramą žemės ūkio produktų gamybai Europoje ir Sąjungos žemės ūkio produktų eksportui.

Pagaliau trečias aspektas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, susijęs su klimato kaita, kuri yra vienas iš biudžeto prioritetų 2009 m. Tai papildomai apsunkins valstybių narių ekonomiką ir, deja, nesuteiks jokių galimybių atidėti jų plėtrą. Naujos valstybės narės atsidurs itin sudėtingoje situacijoje, be to, tai gali vesti prie rimtų ir nuostolingų ekonominių ir socialinių pasekmių tose šalyse.

  Esko Seppänen, GUE/NGL grupės vardu. – (FI) Pone Pirmininke, Komisare, pranešėja ponia Haug savo darbu pademonstravo neabejotinus techninius įgūdžius ir profesionalumą. Mūsų grupė palaiko pranešime išsakytą kvietimą siekti Sąjungos solidarumo ir subalansuoti regioninę plėtrą ir nori matyti daugiau viešumo ir aiškumo biudžeto klausimais.

Svarbu atkreipti dėmesį į ateinančių metų biudžeto struktūros laikotarpio vidurio peržiūrą 2009 m., nors naujų derybų išvados dar neturi įtakos kitų metų biudžetui. Mūsų grupė visada pateikia komentarų, teikdama, kad Sąjungos biudžetui trūksta įrankių, skirtų ES socialinei dimensijai kurti. Tai viena iš priežasčių, kodėl negalėjome priimti galutinio biudžeto projekto pasiūlymų praeitą gruodį.

Mūsų grupė taip pat tiki, kad priėmus Lisabonos sutartį, bus toliau plėtojama Sąjungos militarizavimo tendencija. Į Sąjungos darbą bus įtraukta naujų elementų. Tai – saugumo ir gynybos politika bei nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas. Mes stebime, kaip Taryba nuolatos siūlo naujus Sąjungos biudžeto asignavimus ir kaip Parlamentas yra pasirengęs juos priimti. Mėginimas į bendrąjį biudžetą įtraukti Atėnų finansavimo mechanizmą yra rezultatas, kurio pavyksta pasiekti dirbant su nuostata, kurios Taryba laikosi Sąjungos militarizavimo klausimu, taip pat nuolatos skatinant skirti daugiau militarizavimo asignavimų.

Mes taip pat pastebėjome, kad nėra numatytos aiškios kitų metų biudžeto politikos, susijusios su išlaidomis, kurias Sąjunga patirs dėl Kosovo, ir tuo, kaip bus mokama. Prognozuojama, kad kai kurios valstybės narės gali patirti nenumatytų išlaidų. Jos susijusios su etninių bendruomenių, kurios yra unikalios europiniame kontekste, nepriklausomybės propagavimu.

  Margaritis Schinas (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, šiandien mes iškilmingai priimame 2009 m. biudžetą ir svarstome įvairias specifines jo savybes. Tai paskutinysis dabartinės parlamento kadencijos ir Barroso Komisijos biudžetas. Labai tikėtina, kad tai bus pirmasis biudžetas, kuris atidurs tarp dabartinės ir naujosios teisinių aktų leidybos struktūrų. Šį biudžetą skatina kurti Lisabonos sutartis, kuria, kaip jūs žinote, Europos Parlamentas bus įtrauktas į daugelį kompetencijos sričių.

Kai kalbama apie didelę kompetenciją, paprastai tai siejama ir su didele atsakomybe. Tęsdama šią temą, noriu atkreipti dėmesį į keturis 2009 m. biudžeto aspektus. Pirmasis klausimas susijęs su tuo, kad biudžete turi būti numatyta pridėtinė bendrijos vertė, o ne paprasčiausiai kuriamas įspūdis apie eros pabaigą. Mane džiugina Komisarės pastebėjimas. Pavyzdžiui, FRONTEX sustiprinimas yra kokybinis elementas, rodantis, kad netgi paskutiniaisiais penkerių metų Komisijos ir Parlamento ciklo metais mes galime prisiimti naujus iššūkius.

Antras aspektas, apie kurį noriu kalbėti, yra tai, kad biudžetas turi būti susijęs su plėtra – iš jo negali būti finansuojamos tik mikroprogramos ar vidutiniai prioritetai. Dabartiniame ekonominės krizės kontekste turime akcentuoti problemas, kurioms spręsti reikalingi su plėtra susiję atsakymai.

Trečia yra tai, kad bet kuriam naujam politikos prioritetui turi būti skiriamos finansavimo galimybės. Trumpai sakant, nauji tikslai reiškia naujus pinigus.

Pagaliau 2009 m. bus rinkimų metai, todėl kreipiuosi į Komisiją. Kai pateiksite mums preliminarų biudžeto projektą, darykite tai paprastai ir suprantamai. Pats metas Europos gyventojams suprasti nesudėtingą biudžetą, kuris turi įtakos jų gerovei.

  Costas Botopoulos (PSE). – (EL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, tikiu, kad šiandienos debatai dėl Haug pranešimo, yra pirmas rimtas žingsnis biudžetinės procedūros politizavimo keliu. Vienaip ar kitaip 2009 m. bus gausūs politinių įvykių Europoje ir mūsų Parlamente. Vyks parlamento rinkimai, tikiuosi, bus priimta nauja Lisabonos sutartis, be to, nemažai pakeitimų įvyks Parlamente. Visų šių procesų kontekste bus diegiami fundamentalūs biudžeto pakeitimai. Šiuo pranešimu raginama pasirengti šiems politiniams įvykiams.

Norėčiau pasisakyti keturiais svarbiais klausimais, susijusiais su procedūra ir pranešimu. Visų pirma, yra svarbu tinkamu laiku pradėti ruoštis prisitaikyti prie naujos situacijos. Kitas biudžetas, kuris, kaip minėjome, bus pirmasis naujosios procedūros biudžetas, turi būti grindžiamas jau sukurtais fondais, – tik taip galima užtikrinti tinkamą jo funkcionavimą.

Noriu akcentuoti antrą aspektą, nes Europos Parlamento nariai socialistai daugybę metų skatino atkreipti į jį dėmesį. Tai – procedūros atvėrimas kitiems komitetams. Čia pranešėjo iniciatyva yra labai svarbi. Apie politinius prioritetus diskutavome ne tik su biudžeto komitetu, bet ir su kitais komitetais.

Trečia, turime ir dabar, ir kiekvienais metais siekti, kad būtų atspindimi šio Parlamento politiniai prioritetai, atsižvelgiant į tai, kiek leidžia biudžetas. Manau, kad pagrindiniai klausimai šioje srityje yra susiję su skurdo problema, žemės ūkiu, plėtra ir technologijomis.

Pagaliau baigdamas, pone Pirmininke, noriu atkreipti dėmesį į ketvirtą aspektą – bandomųjų programų svarbą. Jos padeda pažvelgti, kas nutiks ES per ateinančius metus.

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL). – (PT) Pone Pirmininke, vienas iš svarbių aspektų, turinčių įtakos 2009 m. biudžetui, yra planuojama Bendrijos biudžeto peržiūra. Tiksli šios peržiūros forma dar turi būti svarstoma, tačiau nerimą kelia kai kurie tikslai, kurių, kaip jau numatyta, bus siekiama peržiūros metu.

Be to, atsižvelgiant į Komisijos ir Tarybos patvirtintas nuorodas, aišku, kad pasikartos tai, kas jau nutiko 2007 ir 2008 m., būtent – išlaidos dar kartą viršys kelių metų finansavimo struktūros nustatytas ribas, o jų ir taip nepakanka tikrai Europos Sąjungos socialinei sanglaudai užtikrinti. Be to, vis daugėja ženklų, kad socialinei sanglaudai skirtų išlaidų paskirstymas nebus naudojamas. Tuo pačiu metu bus daugiau skiriama ES išoriniams veiksmams, būtent, kišimuisi į karus, kuriuos mes atmetame.

Trumpai tariant, bus nepakankamai finansuojami prioritetai, kuriems pritariame, ir daugiau lėšų skiriame tiems prioritetams, kuriuos atmetame.

  Reimer Böge (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma noriu pasakyti, kad pritariu pranešėjos teiginiams ir kreipiuosi į Parlamento specialistų komitetus, kviesdamas rimtai atsižvelgti į projektus, susijusius su Europos pridėtine verte, kai, tikiuosi, bus svarstomi klausimai dėl bandomųjų projektų ir parengiamųjų veiksmų.

Kreipdamasis į Komisiją ir Tarybą noriu taip pat pasakyti, kad debatų eigoje mums pagaliau reikia gauti atsakymą į klausimą, kaip pavyks atkurti užsienio ir apsaugos politikos būklę, kuri keletą metų kenčia nuolatinį finansavimo stygių, ir taip baigti metinę diskusiją šiuo klausimu, kuris niekam nenaudingas ir kenkia Komisijos bei Tarybos įvaizdžiui.

Komisarė minėjo, kad sureaguos į išvadas dėl Balio preliminaraus biudžeto projekto, be to, bus suformuluota nauja Azijos strategija. Bet man įdomu, kada Komisija ketina pateikti pasiūlymus dėl numanomų biudžeto padarinių, susijusių su reformų sutartimi laikotarpiui, kuris tęsis iki 2013 m. Ar mums teks laukti kito finansinės programos sudarymo laikotarpio? Galų gale, nerimą kelia nauji imigracijos politikos, klimato kaitos, energetikos politikos, teisminio bendradarbiavimo bei užsienio ir apsaugos politikos aspektai. Apie juos nieko nebuvo pasakyta.

Leiskite pastebėti, kad šios biudžetinės procedūros metu turime sukurti struktūrą, leidžiančią vykdyti naują sutartį, kai tik ji bus ratifikuota, vadinasi, turime atidžiai ir racionaliai dirbdami nepamiršti, kad reikia suderinti sutartis, atsižvelgiant į ratifikacijos procesą ir įstatymus. Tai yra svarbiausia. Egzistuoja trys aspektai. Kokiame etape preliminariomis sutartimis reikia užtikrinti tinkamą perėjimą nuo senos prie naujos sutarties? Kokiame etape pereinamosiomis sutartimis turime užtikrinti teisinį aiškumą? Kokiame etape prireiks šiek tiek daugiau laiko, norint pradėti vykdyti vėlesnes sutartis būtinosios įstatymų leidybos pagrindu?

Noriu visiškai aiškiai pasakyti – taip pat Prancūzijai, kaip kitai vadovaujančiajai valstybei narei, – kad tai, ar pavyks sudaryti visas su šiais trimis aspektais susijusias sutartis, priklauso nuo rezultatų, kad turime išlaikyti tam tikrą lankstumą – neiškalti visko akmenyje, kad vėliau netektų imtis kūjo.

  Jan Mulder (ALDE). – (NL) Pone Pirmininke, visų pirma linkiu Jutta Haug bon courage vykdant šią svarbią užduotį, kurios ji imasi jau antrą kartą. 2008-ieji bus labai svarbūs metai ne vien todėl, kad turime sudaryti eilinį 2009 m. biudžetą, kaip jau minėjo dauguma pranešėjų, bet ir todėl, kad turime numatyti procedūrą, pagal kurią bus tariamasi dėl 2010 m. biudžeto, sudaromo atsižvelgiant į naują sutartį. Šie metai yra tas laikas, kai Parlamentas gali pademonstruoti, ką jis gali ir ko negali padaryti.

Vis dar ne viskas pakankamai aišku dėl žemės ūkio. Atidžiai skaitant sutartį, susidaro įspūdis, kad Taryba šį kartą gali vienašališkai nustatyti kainas ir kvotas. Kaip tai suderinama su naujomis biudžetinėmis galiomis žemės ūkiui už II kategoriją? Tikimės, kad galimybės bus lygios. Šį klausimą būtina spręsti prioritetine tvarka. Maisto ir energetikos politikos klausimai tebėra aktualūs ir, galbūt, juos išspręsti galima nustatant 5% maržą, suteiktą institucijų susitarimu. Raginu Komisiją apie tai pamąstyti.

  Ville Itälä (PPE-DE). – (FI) Pone Pirmininke, Komisare, noriu padėkoti pranešėjai poniai Haug už puikų darbą ir bendradarbiavimą. Ji iš tiesų pademonstravo profesionalius sugebėjimus, todėl šiame lemiamame etape pavyks sėkmingai sudaryti biudžetą, jei toks bendradarbiavimas tęsis.

Ar mūsų biudžetas pakankamai skaidrus, kad galėtume pelnyti visuomenės pasitikėjimą rinkimų, vyksiančių 2009 m., metu? Tuo pačiu metu mes rengiamės polisaboniniam laikotarpiui, o tai ypač susiję su užsienio politika, pavyzdžiui, todėl turime pasiruošti tam, kad Parlamentas rodys iniciatyvą prisidėti prie šio naujo požiūrio į užsienio politiką.

Noriu paakyti šį tą svarbaus, kol šis biudžetas vis dar rengiamas. Tikiuosi, kad Komisija sukurs iniciatyvą, kurią pranešėja galės išplėtoti. Tai susiję su Baltijos jūros strategija. Girdėjau, kad Komisija kuria tokią strategiją, taip pat girdėjau, kad Švedija, kai jai teks pirmininkaujančiosios valstybės narės vaidmuo, ketina paversti Baltijos jūros strategiją pagrindinio prioritetu.

Ši strategija neturės jokios reikšmės, jei nebus numatytas jos finansavimas. Šiuo metu esame sukūrę daug įvairių bandomųjų projektų. Visa Baltijos politika yra įvairių finansinių išteklių ir politinių pažiūrų durtinys. Todėl reikalinga atskira antraštė, pavadinta Baltijos jūros strategija, kad galėtume vykdyti tinkamą aplinkos politiką, tinkamą transporto politiką ir netgi tinkamą energetikos politiką, nes žinosime, kad dujotiekis bus tiesiamas per Baltijos jūrą iš Rusijos į Vokietiją. Todėl reikalinga ši iniciatyva ir aš tikiuosi, kad Komisija šia proga ją pademonstruos.

  Valdis Dombrovskis (PPE-DE). LV) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, procesiniu požiūriu 2009 m. ES biudžetas yra pasirengimas dviem svarbiems įvykiams. Visų pirma, po Lisabonos sutarties ratifikavimo ES biudžetinė procedūra gerokai pasikeitė, todėl reikia atlikti būtinuosius pasirengimo veiksmus, kad užtikrintume viešumą ir sėkmingą darbą sudarant 2010 m. Europos Sąjungos biudžetą. Antra, turime paspartinti ES biudžeto peržiūrą, įtraukdami klausimus, susijusius su bendrosios žemės ūkio politikos reforma ir JK nuolaida; tai leis užtikrinti laikotarpio vidurio ataskaitos už finansines perspektyvas sėkmę. Politikos prioritetai, kuriuos Europos Komisija nustatė 2009 m., t. y. ekonominės plėtros ir užimtumo skatinimas, kova su klimato kaita ir nuoseklios plėtros užtikrinimas, turi būti patvirtinti, tačiau norint juos diegti, būtina atitinkama parama iš ES biudžeto. Deja, didžiausios vertės, nustatytos finansavimo struktūroje, ribojama biudžeto suma rodo, kad ištekliai, kurių reikia naujiems prioritetams finansuoti, turės būti gaunami pasitelkus esamą biudžetą, todėl turime perskirstyti išteklius. Gali būti, kad turėsime pakeisti apribojimus, kad gautume konkrečius ES biudžeto išteklius. Pavyzdžiui, šiuo metu taikomas struktūrinių fondų apribojimas, nurodantis, kad tik 3% išteklių nuo atitinkamos veikimo programos gali būti nukreipti efektyvaus energijos panaudojimo priemonėms, neleidžia naujoms valstybėms narėms peržiūrėti savo prioritetų gauti struktūrinių fondų finansavimą, kaip numato nauji Europos energetikos strategijos ir klimato kaitos prioritetai. Ačiū už dėmesį.

  Ingeborg Gräßle (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, noriu pasidalyti mintimis apie du prioritetus būtent – pranešėjos kritiką dėl ES biudžeto skaidrumo ir Komisijos politiką.

Kaip pranešėja, pasisakanti su biudžetu susijusiais klausimais, prašau Komisijos atkreipti dėmesį į biudžeto skaidrumo klausimą ir pateikti pasiūlymų, susijusių su kita planuojama biudžeto sistemos reforma. Informacija, pateikta konkrečiame biudžete, yra visiškai neadekvati, o šie skaičių sąrašai faktiškai niekam neturi jokios naudos. Iki šios Komisija yra parengusi nemažai susijusių dokumentų, kurie vien devalvuoja patį biudžetą. Kodėl į patį biudžetą neįtraukiama daugiau informacijos nuo pat pradžių, tada nereikėtų rengti kai kurių pageidaujamų ataskaitų ir kreiptis į Komisiją bei Parlamentą. Aš sieksiu pasiūlyti kitos biudžeto reformos pagrindines nuostatas ir noriu paprašyti kolegų, kad net šiame etape palaikytų preliminarią veiklą, nes noriu, kad šiuo klausimu būtų atlikti keli tyrimai.

Pasisakysiu dar vienu klausimu. Gruodžio mėn. priimta rezoliucija dėl 2007 m. biudžeto Parlamentas skatino iki 2008 m. balandžio 30 d. pateikti eigos patikrinimo ataskaitą. Tikiuosi, kad po kelių dienų šią ataskaitą gausime. Šis Parlamento pageidautas patikrinimas virto į vieną iš Barriso Komisijos pagrindinių sėkmingo darbo istorijų. Komisijos Pirmininkas pristato save kaip reformos iniciatorių, tačiau tokiu jį bus galima laikyti tik tada, jei iki šios Komisijos kadencijos pabaigos jis padarys išvadas, atsižvelgdamas į patikrinimą. Tai reiškia, kad jis turi kritiškai pažvelgti į decentralizaciją ir imtis pirmųjų veiksmų ta kryptimi.

Jis tai skolingas ne tik mokesčių mokėtojui ir Parlamentui, bet taip pat savo darbuotojams, kurie šiuo metu gaišta savo laiką ir švaisto įgūdžius dėl per didelio vidinio administravimo ir biurokratijos. Komisija pasitarnaus ir sau pačiai, nes mes tikime, kad prisiimdama su ES susijusius iššūkius ir svarbias valdymo užduotis (nepamirštant ir 2009 m. biudžeto, kuris, kaip žinote, nepateikia jokių naujų elementų), jas išspręsti ji galėsi tik tuo atveju, jei bus imtasi atitinkamų priemonių ir diegiami administravimo pakeitimai.

  Péter Olajos (PPE-DE). – (HU) Ačiū, Pone Pirmininke. Kaip vienas iš tų, kurie sudarė 2009 m. biudžeto projektą, noriu padėkoti Jutta Haug ir Laszló Surjan už rimtus parengiamuosius darbus. Jei norime pasiekti gerų galutinių rezultatų, turime būti disciplinuoti ir veikti vieningai, nes neretai tenka išmėginti naujus veiklos būdus. Galime būti visiškai ramūs dėl žinomų aplinkos apsaugos problemų, kurios nurodytos MPS (metinė politikos strategija). Sveikinu visas tris Komisijos iniciatyvas. Kaip Centrinės Azijos delegacijos narį mane itin džiugina Europos Sąjungos nauja Centrinės Azijos strategija ir padidėjusi parama. Taip pat džiaugiuosi dėl intencijos skatinti nuoseklią plėtrą besivystančiose šalyse, ypač jei tai susiję su biologine įvairove ir energetika. Tai nėra vien moralinė mūsų pareiga. Tai mūsų pačių interesai. Esu įsitikinęs, kad su kolegomis pajėgsime inicijuoti nemažai paramą teikiančių mokslinių tyrimų projektų, nes to tikisi mūsų gyventojai. Labai ačiū.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, noriu dar kartą padėkoti poniai Haug už pranešimą, taip pat visiems pasisakiusiems už jų komentarus. Ne vien tokius, kurie tiesiogiai susiję su 2009 m. biudžetu, bet taip pat tokius komentarus, kuriais keliami klausimai apie tolesnį nei iki 2009 m. laikotarpį. Jie labai naudingi apžvelgiant mūsų politinę darbotvarkę ir numatant tolesnę biudžeto reformą.

Kalbėdama apie Baltijos jūros strategiją, noriu sureaguoti į du labai svarbius aspektus, kurie buvo paminėti. Visų pirma kalbėsiu apie Baltijos jūros strategiją. Komisija svarsto šią strategiją ir man malonu pranešti, kad atsakinga už tarnybų tarpusavio bendradarbiavimą. Numatoma, kad į darbotvarkę ji bus įtraukta Švedijos pirmininkavimo metu, vadinasi, antroje 2009 m. pusėje. Šiandien dar per anksti kalbėti apie kokias nors biudžeto pasekmes.

Vienas iš klausimų, susijusių su nauja sutartimi ir politinės darbotvarkės pasekmėmis, yra Lisabonos sutarties įtaka institucijoms ir naujoms teisinėms struktūroms.

Kitas klausimas yra susijęs su poline darbotvarke ir, kaip žinote, Taryba ir Komisija šiuo metu peržiūri ir atlieka labai konkretų darbą, labiausiai susijusį su teisinėmis struktūromis ir naujais instituciniais iššūkiais. Tačiau, kaip žinote, politinė darbotvarkė peržiūrima ir dėl to, kad reikia atlikti biudžeto peržiūrą. Tikiu, kad šių metų pabaigoje arba 2009 m. pradžioje Komisija pateiks naują politinę darbotvarkę ir tik tada bus galima svarstyti ir spręsti biudžeto pasekmes, dirbant racionaliai ir atsakingai.

Kalbėdama apie skaidrumą, noriu pasakyti, kad nepamiršiu nė vienos jūsų pastabos dėl patikrinimo rezultatų ir pateiksiu juos ne tik Komisarei Grybauskaitei, bet ir visiems kolegoms, be to, noriu patvirtinti tai, ką pasakėte.

Kiek suprantu, dabar mes žinome 2009 m. gaires, kurias išsakė abi biudžeto sudarymo organų pusės. Preliminarus biudžeto projektas bus pagrįstas poreikiu įgyvendinti visus tuos prioritetus, dėl kurių jau susitarta ir kurie mūsų laukia. Komisija, be jokios abejonės, tikisi nuolatos bendradarbiauti su jumis siekdama šių rezultatų. Taip pat noriu pasakyti, kad efektyvus bendradarbiavimas yra esminę sąlyga siekiant ilgalaikių tikslų – tiek susijusių su institucijomis, tiek su politine darbotvarke. Labai ačiū už diskusiją.

  Jutta Haug, pranešėja. − (DE) Pone Pirmininke, dėkoju visiems šios diskusijos dalyviams. Man, be abejo, džiugu girdėti gerus linkėjimus ir pagyras. Taip pat noriu padėkoti Komisarei.

Jei teisingai supratau, Komisija visada mus palaiko ir žada pateikti nuolatinį biudžeto projektą, kuriame bus numatyta visa, apie ką buvo kalbėta. Mes dar kartą sudarėme savo prioritetų planą. Jų nėra mažai, be to, jei yra svarbūs. Tai – kova su klimato kaita, plėtros ir užimtumo skatinimas, socialinės Europos kūrimas, moksliniai tyrimai, mokymas, švietimas, parama skurdžiausioms pasaulio valstybėms, užduočių pasaulyje įgyvendinimas. Nelengva visa tai finansuoti.

Norėjau, kad tai būtų išklausiusi Taryba, nes tada ji būtų įsitikinusi, kad, ačiū Dievui, visos arba beveik visos Parlamento grupės šiais klausimais vieningos. Už tai esu dėkinga visiems, kam tai rūpi.

  Reimer Böge (PPE-DE). – (DE) Pone Pirmininke, Komisarė Hübner ką tik pasakė, kad Komisija ir Taryba jau svarsto klausimus, susijusius su Lisabonos sutarties perkėlimu. Tai puiku! Tačiau kaip biudžeto komiteto pirmininkas noriu visų narių vardu pareikalauti, kad Parlamentas būtų laikomas lygiaverčiu, kad į jį nebūtų žiūrima kaip į antrarūšę instituciją – kad jam būtų perduodami dokumentai ir kita medžiaga, susijusi su visais klausimais, kurie bus drauge svarstomi ateinančiais mėnesiais. Jei nebūsime tuo tikri, proceso pabaigoje – metų pabaigoje – susidursime su didelėmis problemomis.

Komisija ir Taryba turi būti suinteresuotos, kad požiūris į informacijos perdavimo strategiją, susijusią su dokumentų ir įvairių klausimų svarstymu, būtų vieningas.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, noriu tik labai aiškiai pasakyti, kad sunkiai įsivaizduoju, kaip šios trys institucijos galėtų dirbti atskirai. Tos pačios nuostatos, tikiu, galioja, kai Parlamentas turi dirbti kartu su Komisija ir Taryba.

Tai mūsų bendra sutartis, bendras mūsų pasiekimas ir bendra užduotis. Galiu tik perduoti Jūsų žodžius Pirmininkui Barroso, tačiau esu įsitikinusi, kad visi puikiai supranta šį įsipareigojimą.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Lisabonos sutartis, kuri įsigalios kitų metų sausio 1 d., leis kaip niekada anksčiau sustiprinti Parlamento prerogatyvas. Prieš šių metų pabaigą turėsime pasirašyti institucijų susitarimą, atsižvelgdami į bendro sprendimo mastą ir skirtumo tarp privalomų ir neprivalomų išlaidų panaikinimą.

Šiame kontekste norime akcentuoti, kad esame pasiryžę laikytis savo nuostatos laikotarpio vidurio pakartotinų derybų dėl finansinės 2007–2013 m. struktūros metu, taip pat perorientuojant politiką biudžeto pagrindu, kuris visiškai atitinka mūsų ambicijas ir neprieštarauja puoselėjamiems solidarumo principams. Turime nuolatos rūpintis, kad vykdoma politika būtų kuo efektyvesnė, todėl turime prieštarauti bet kokiam bandymui denacionalizuoti BŽŪP ir regionines politikas.

Taip pat svarbu užtikrinti, kad būtų galima skatinti naujų ir naudingų strategijų atsiradimą, pasinaudojant biudžetiniais įrankiais, kurias Parlamentas laiko savo žinioje, t. y. lanksčiais įstatymais, bandomaisiais projektais ir parengiamaisiais veiksmais.

Be to, Europos Komisija turi siekti didesnio biudžeto skaidrumo, kad mes galėtume tinkamai panaudoti viešųjų fondų lėšas.

  Gábor Harangozó (PSE), raštu. – Turime pasirengti pasikeitimams, kurie numatomi 2009 m., kai įsigalios Lisabonos sutartis ir Europoje vyks rinkimai, nes tai turės didelės įtakos biudžetui. Naujai išriktas Parlamentas ir paskirtoji Komisija iš tiesų turės svarstyti naują biudžetinę procedūrą.

Todėl svarbu, kad pateikti skaidrią ir perspektyvią 2009 m. biudžeto struktūrą ir prioritetus. Be kitų aspektų, svarbu užtikrinti, kad biudžetas atitiktų prioritetus, kad būtų numatyti pakankami ištekliai. Kalbant apie tai, džiugu pastebėti, kad pranešėja ponia Haug akcentuoja solidarumo, kaip vieno iš esminių Europos politikos elementų, principo svarbą, ypač kai tai susiję su sanglauda ir struktūrine politika.

Prisiimant naujus iššūkius ir nustatant naują trijų institucijų santykį, yra labai svarbu užtikrinti deramą politinių prioritetų ir galimų finansinių išteklių santykį. Vis daugiau nerimaujama, kad naujieji prioritetai, t. y. konkurencingumas, klimato kaita ar nuosekli plėtra, bus finansuojami iš kitų prioritetų biudžeto. Keliant naujus prioritetus, būtina užtikrinti, kad nebus daroma žala pasiekimams kitų politinių prioritetų, pvz., solidarumo, srityse.

  Monica Maria Iacob-Ridzi (PPE-DE), raštu. – (RO) Noriu atkreipti dėmesį į tam tikrus aspektus, susijusius su pakartotinu solidarumo principo akcentavimu šiame pranešime.

Sanglaudos politika reikalauja trečdalio Europos Sąjungos metinio biudžeto lėšų. Vis dėlto negalima pamiršti fakto, kad ši sritis tampa vis mažiau svarbi, lyginant su konkurencingumo politika, susijusia su ekonomine plėtra ir užimtumu. Pavyzdžiui, lyginant su 2007 m., 1a biudžeto eilutė – konkurencingumas – rodo 18.4 % padidėjimą, o 1b – sanglaudos sritis – tik 3,1 % padidėjimą.

Be to, turime apsvarstyti Lisabonos sutarties taikymo vykdant sanglaudos politiką pasekmes. Struktūriniai fondai, kurie šiuo metu nėra laikomi privalomomis išlaidomis ir apie kuriuos Parlamentas taria paskutinį žodį vykdant biudžetines procedūras, taps bendro Ministrų Tarybos ir Parlamento sprendimo objektu. Vis dėlto visi žinome, kad kiekvienais metais Taryba sumažina sumas, skiriamas Europos sanglaudos politikai.

Todėl aš manau, kad labai svarbu įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytus tikslus, tačiau neignoruoti skirtumų, kurie vis dar egzistuoja tarp įvairių Europos regionų.

15. Komisijos pasiūlytas posėdis dėl totalitarinių režimų genocido nusikaltimų, nusikaltimų prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimų (2008 m. balandžio 8 d.) (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Komisijos posėdis totalitarinių režimų genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų klausimu.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau paaiškinti, kodėl surengtas posėdis dėl totalinių režimų nusikaltimų, kad atsakyčiau į Parlamento išreikštus su įstatymais susijusius nuogąstavimus.

2008 m. balandžio 8 d. Komisija ir Slovėnija, kaip pirmininkaujančioji valstybė narė, surengė posėdį, kuriame buvo aptariami totalitarinių režimų nusikaltimai. Šį posėdį sušaukė Taryba 2007 m. balandžio mėn. derybų dėl pamatinio sprendimo kovojant su rasizmu ir ksenofobija metu. Posėdžio tikslas buvo geriau suvokti, kaip valstybėms narėms pavyko susidoroti su totalitarinio režimo nusikaltimų pasekmėmis ir kokiais metodais ir veiksmais buvo kovojama su šiomis problemomis.

Posėdyje didžiausias dėmesys buvo skiriamas dviem pagrindinėms temoms. Tai – totalitarinio režimo nusikaltimų pripažinimas ir susitaikymas. Norėdama užtikrinti, kad į šį klausimą būtų žiūrima racionaliai, ir siekdama užbėgti už akių nepagrįstoms išvadoms, Komisija siekė, kad šie debatai visų pirma būtų diskusija tarp nepriklausomų ekspertų ir įvairių sluoksnių akademikų, kurie savo darbu prisidėjo prie moksliškai pagrįsto požiūrio suformavimo. Dalyvauti buvo pakviestos valstybės narės, taip pat Europos Parlamentas ir man džiugu, kad daugeliui valstybių narių buvo suteikta galimybė dalyvauti debatuose. Posėdis buvo atviras konstruktyviai ir nešališkai diskusijai. Apskritai, diskusijoje išryškėjo keturios temos, kurios itin rūpėjo Komisijai.

Visų pirma, susidaro įspūdis, kad valstybės narės turėtų daugiau žinoti apie tragišką naujų valstybių narių praeitį. Reikia rimtai pažvelgti į pripažinimo stoką, kad pavyktų išvengti Sąjungos susiskaldymo dėl tokios svarbios priežasties, kuri iš tikrųjų turėtų būti vienijantis veiksnys.

Antra, debatai parodė, kad norint susitaikyti, reikia išsiaiškinti tiesą. Susitaikymo nuotaika, kuri rodo, kad vyksta Europos integracijos procesas, dabar yra svarbesnė nei bet kada anksčiau. Įvairi susitaikymo patirtis, kuria buvo dalytasi posėdžio metu, parodė, kad tai yra sudėtinga užduotis, tačiau yra priežasčių žvelgti optimistiškai. Pagarba pagrindinėms teisėms yra esminis veiksnys siekiant visiško susitaikymo.

Trečia, išsiaiškinta, kad yra skirtingų būdų spręsti pripažinimo ir susitaikymo klausimus. Neįmanoma pritaikyti universalaus modelio – kiekviena valstybė narė turi rasti tai, kas geriausiai atitinka jos aplinkybes.

Pagaliau debatai atskleidė, kad Europos institucijos yra kviečiamos išsamiau pažvelgti į šias problemas. Posėdžio metu dalyvių grupė pateikė dokumentą, kuriame nurodyta daugybė pasiūlymų, kokių veiksmų imtis. Komisija atkreipė dėmesį į skatinimą, kad Europa atidžiau pažvelgtų į šias problemas; tačiau būtina akcentuoti, kad kiekviena valstybė narė turi pati rasti būdą, kaip prisiminti šiuos nusikaltimus ir kaip spręsti šiuos klausimus. Europos Sąjunga negali atlikti šios užduoties už valstybę narę. Europos Sąjungai suteikta labai mažai galių veikti šioje srityje. Jos vaidmuo yra palengvinti šį procesą skatinant diskutuoti, raginant dalytis patirtimi ir efektyviausiais sprendimo būdais, taip pat suburiant veiksmų dalyvius.

Dabar reikia išanalizuoti visus posėdžio metu išgirstus pasisakymus; tačiau noriu pakartoti Komisijos nutarimą tęsti procesą, kuris pradėtas 2007 m. balandžio mėn. Tarybos deklaracija. Praėjus dviem metams po pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija įsigaliojimo Komisija turi pateikti Tarybai ataskaitą, o tada bus galima surengti politinius debatus.

Šiuo metu Slovėnija, kaip pirmininkaujančioji valstybė narė, planuoja paskelbti pranešimus, išklausytus posėdžio metu. Komisija savo ruožtu ketina inicijuoti tyrimą, kad būtų pateikta faktinė įvairių metodų, įstatymų ir veiksmų, kuriuos valstybės narės vykdo spręsdamos problemas, susijusias su totalitarinių režimų nusikaltimų prisiminimu, apžvalga.

Suprasdama, kokie svarbūs švietimo ir pilietybės aspektai, Komisija taip pat svarstys, kaip toliau panaudoti egzistuojančias Bendrijos programas, siekiant skleisti šių problemų supratimą Europoje.

Pagaliau svarbu yra skatinti objektyvią ir nešališką diskusiją šiais klausimais ir palaipsniui, kiek leidžia Sąjungos įgaliojimai, judėti pirmyn. Komisija, be abejo, pasirengusi dalyvauti šiame procese.

  Vytautas Landsbergis, PPE-DE grupės vardu. – Pone Pirmininke, kalbant, diskutuojant ir svarstant, kaip reikėtų vertinti totalitarinių režimų nusikaltimus Europoje, susiduriama su viena akivaizdžia kliūtimi, trukdančia greičiau priimti vieningą nuomonę moralės ir įstatymų požiūriu.

Pagrindinė kliūtis – tai sunkiai suprantama Rusijos valdžios pozicija stalininės SSSR įvykdytų nusikaltimų atžvilgiu. Užuot atsiribojęs nuo sunkių nusikaltimų žmonijai ir juos tinkamai pasmerkęs, Rusijos valdantysis elitas nesivadovauja geru denacifikuotos Vokietijos pavyzdžiu.

Sovietų fiureris Stalinas yra giriamas, jo paties ir jo gaujos nusikaltimai – neigiami arba sumenkinami, jų aukos – žeminamos, iš jų tyčiojamasi. Toks keistas politinis elgesys, pražūtingas pačiai Rusijai, negali pakeisti tiesos apie tai, kas padaryta, tačiau toliau neigiamai veikia Europos standartus ir vertinimų teisingumą.

Turime suprasti, kad toks veidmainiavimas ir dvigubi standartai pasitarnauja įvairioms neonacistinėms ir kt. organizacijoms. Jei kas nors sako: na, kol oficiali Rusija pakeis savo požiūrį, mes palauksime ir laikysimės Kremliaus nuomonės, arba atidėsime savo vertinimus ir sprendimus. Tai visiškai klaidinga nuostata.

Kiek Rusijos valstybės pasamdyti istorikai besistengtų perrašyti Europos faktų istoriją, abi kruviniausios tarptautinės XX amžiaus tironijos kartu su mažesnėmis nacionalinėmis diktatūromis turi būti – ir bus – tinkamai įvertintos. Tai būtų geriausia Europos pagalba ateities Rusijai.

  Jan Marinus Wiersma, PSE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, mūsų grupė padėjo surengti šiuos debatus, nes mums kelia nerimą didėjantis partinių politinių praeities interpretacijų skaičius. Kalbu ne vien kaip politikas – socialdemokratas, – bet ir kaip istorikas. Dėl tokių interpretacijų sukuriami mitai, kurių pagrindu skleidžiama ksenofobija, pavyzdžiui, kadangi jie atskleidžia vienašališką požiūrį į įvykius. Tai, be abejo, kelia didelį pavojų Europai, kuriai būdinga įvairovė, taip pat etninė įvairovė.

Nėra paprastų atsakymų į sudėtingus istorinius klausimus. Tokią klaidingą koncepciją dažnai sukuria tie, kurie diegia populistinį požiūrį į istorinius įvykius. Praeities falsifikavimas taip pat naudojamas siekiant, kad žmonės ją pamirštų; tai vyksta neigiant Holokaustą ar dangstant kitus totalitarinių režimų nusikaltimus. Be to, visada yra pavojus vadovautis atrankos principu. Istoriniai kriterijai kartais taikomi vienai situacijai, bet netaikomi kitai. Kartais apskritai neatsižvelgiama į skirtumus ir apie vieną situaciją sprendžiama taip pat, kaip apie kitą. Dėl to klaidinami žmonės – jie nebežino, kaip jiems jaustis dėl praeities – politikai pagrobė istorinę tiesą, nes taip lengviau palyginti.

Mūsų grupė mano, kad tai itin svarbu šiais metais, nes šiais metais mes paminėsime Prahos sukilimą, Prahos pavasarį, bet taip pat ir Kristallnacht. Manome, kad yra svarbu, jog Komisija ir Taryba vadovautų debatams ir skatintų faktais ir mokslinių tyrimų rezultatais pagrįstas diskusijas. Tai būtina ne todėl, kad reikia siekti suformuoti vieningą poziciją, o todėl, kad žmonės suvoktų, kad mūsų diskusija pagrįsta teisinga informacija. Taip pat reikia užtikrinti, kad diskusija bus tinkamai tęsiama.

Dar kartą noriu akcentuoti, kad pagalba – tai ne svarbių ir kraupių mūsų istorijos epizodų užtušavimas. Jokiu būdu. Pagalba – tai galimybė iš jų pasimokyti. Tačiau turime būti užtikrinti, kad istorija neinterpretuojama klaidingai. Tai svarbus moralinis aspektas. Manau svarbu dar kartą pasakyti, kad šios popietės ir vakaro debatų metu mes taip pat turime suteikti žodį daugeliui narių, kurie turi asmeninės patirties, susijusios su totalitarinių režimų nusikaltimų pasekmėmis. Mums tai svarbūs debatai, kuriuos mes, be abejo, tęsime.

  Sarah Ludford, ALDE grupės vardu. – Pone Pirmininke, manau, kad visas skriaudas, kurias sukėlė totalitariniai režimai – fašistinis, komunistinis ar stalinistinis – būtina visiškai demaskuoti. Bet aš nepritariu tam, kad nusikaltimu būtų laikomas tokių nusikaltimų neigimas ar kaltės dovanojimas, nesvarbu, ar tai Holokaustas, Šoah, genocidas, karo nusikaltimai, ar nusikaltimai žmogiškumui, kuriuos atliko koks nors totalitarinis ar autoritarinis režimas, lygiai taip, kaip nepritariu tam, kad nusikaltimu būtų laikomas taip vadinama vieša provokacija ar atsiprašymas, ar net šlovinimas, susijęs su terorizmu. Tikiu, kad visais šiais atvejais esminiu dalyku turi būti laikoma žodžio laisvė, o baudžiamoji teisė turi būti taikoma tik tada, kai pastebimas akivaizdus neapykantos kurstymas, smurto ir terorizmo skatinimas. Atskleidžiant tiesą didžiausias dėmesys turi būti skiriamas žodžio laisvei.

Viena iš pranešimo temų susijusi su neteisybės atitaisymu, tačiau teisingumo neįmanoma įtvirtinti, nežinant tiesos. Geriausiai tai įrodo Pietų Afrikos tiesos ir susitaikymo komisijos pavyzdys. Be to, manau, kad vienas iš iškiliausių Europos Sąjungos ir valstybių narių pasiekimų per pastarąjį dešimtmetį buvo Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas. Tačiau dar labai daug žmonių gyvena nenubausti, todėl manau, kad Europoje imamasi nepakankamai priemonių, kad jie būtų atiduoti į teismą. Nežinau, kur dingo ta dvasia, kuri skatino ES palaikyti Tarptautinį baudžiamąjį teismą, kai buvo sąžiningai įvertinti atvejai, susiję su sąmokslu, kankinimais ir slaptais kalėjimais. Iš valstybių narių dar negavome jokio patenkinančio atsako į mūsų prieš metu pateiktą ataskaitą apie tokį sąmokslą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose mes išsiaiškinome, kad kankinimai Gvantanamo įlankoje ir kitur buvo vykdomi Bušo administracijos nurodymu. Dėl to krito Jungtinių Amerikos Valstijų moralinis autoritetas ir reputacija. Taip, būtina atskleisti tiesą apie šiuos nusikaltimus, bet nelaikyti nusikaltimu to, apie ką reikia išsamiai diskutuoti.

  Wojciech Roszkowski, UEN grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, du patys žiauriausi totalitariniai XX amžiaus režimai – Vokietijos nacistinis ir sovietinis kiniško stiliaus komunistinis – padarė siaubingus nusikaltimus. Visas aukų skaičius, tikriausiai, viršija 100 milijonų nužudytų ir nukankintų Holokausto; tai taip pat masinių egzekucijų ir deportavimo, dirbtinai sukurto bado aukos ir mirusieji koncentracijos stovyklose.

Nacistinė sistema žudė žmones rasiniu pagrindu; komunistinė sistema dėl priklausymo tam tikrai socialinei klasei. Vadovaujantis ideologijomis, kuriomis buvo pagrįstos šios sistemos, ištisoms gyventojų grupėms nebuvo taikomi įprasti įstatymai, todėl jie buvo nuteisiami myriop arba verčiami patirti fizinę ir socialinę degradaciją tam, kad būtų sukonstruota nauja tariamai geresnė visuomenė. Ypatinga neapykanta buvo kurstoma religijų atžvilgiu. Šiose sistemose egzistavo ne tik jėgos, net ir kalbos monopolis: ji buvo paversta įrankiu skleisti propagandą ir sėti baimę.

Šiandien, kai praėjo daugiau nei 60 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir daugiau nei dešimt metų nuo sovietinio komunizmo žlugimo, nuostabą kelia tai, kad Europos Sąjungoje yra žmonių, kurie vis dar atsisako pripažinti, kad komunizmas buvo nusikalstama sistema. Įvairiomis gudrybėmis komunistinei praeičiai stengiamasi pritaikyti reliatyvumo teoriją. Kokiais moraliniais argumentais galima pagrįsti nuomonę, kad nacizmo aukos yra svarbesnės už komunizmo? Kodėl nepavyksta priimti bendros nuostatos?

Komisare, tai nėra vien atskirų valstybių narių problema. Jei Sąjunga mano, kad ji privalo atsakingai ir kompetentingai spręsti rasizmo ir ksenofobijos problemas, ji turi rasti drąsos ir pasmerkti komunistinio režimo nusikaltimus. Sakau tai ne vien kaip politikas, bet ir kaip istorikas. Šių dviejų sistemų panašumai nebūtinai reiškia, kad jas galima palyginti. Tai, kad akcentuojamas komunistinio režimo nusikaltimų unikalumas, nereiškia, kad nacistinio režimo nusikaltimai yra menkesni, ir atvirkščiai. Paprastai tariant, padorumas ir prisiminimas apie nesuskaičiuojamas šių režimų aukas reikalauja, kad jie abu būtų pasmerkti. Parlamento darbo grupė Vieninga Europa, vieninga istorija kurią jau sudaro apie 50 narių, siūlys išsakyti tokį pasmerkimą.

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad mūsų pareiga, susijusi su šiuo klausimu, yra trejopa. Visų prima, turime sugebėti suformuluoti vieningą Europos karo taip pat karo priežasčių interpretaciją, t. y. suformuluoti bendrą Europos atmintį.

Nėra jokios prasmės tęsti šią begalinę diskusiją ir lyginti stalinistinio ir nacistinio režimų nusikaltimus. Tai yra du atskiri totalitariniai režimai, dvi atskiros nusikalstamos sistemos, nepaisant to, kad galima įžvelgti kai kurių struktūrinių panašumų. Žinoma, mes galima surengti specialius debatus, skirtus atvirumui, demokratijai ir t. t. ir taip išreikšti bendrą interpretaciją. Vieningas atsakymas yra, pavyzdžiui, Europos Sąjunga arba pagrindinių teisių chartija, kuriose atsispindi tai, ko išmokome iš šių dviejų totalitarinių sistemų, kurios pasėjo tiek destrukcijos mūsų žemyne.

Antra, jei pasidairysime po pasaulį, pamatysime Ruandos, Bosnijos, Darfuro ir kt. pavyzdžius. Vadinasi, žmonės vis dar smerkiami pražūčiai. Baroness Ludford teisingai pasakė, kad mums reikia įsteigti Tarptautinį baudžiamąjį teismą, ir nustatyti bendras taisykles. Šiandien turime siekti užtikrinti teisingumą, kuri pripažintų visos civilizuotos valstybės Tarptautiniame baudžiamajame teisme, kad tokio tipo nusikaltimai, kurie skiriasi, kurie nėra tokie patys, tačiau vis dėlto yra nusikaltimai, būtų atiduoti į teisingumą.

Tik tada galėsime atlyginti už šiuos nusikaltimus, kai į teisingumo rankas atiduosime tuos, kurie yra už juos atsakingi; nesvarbu, kur jie būtų: Gvantanamo įlankoje, Darfure ar tarp Bosnijos serbų. Teisingumas bus įtvirtintas tik tada, kai į teismą bus paduoti tie, kurie turi atsakyti. Tai yra istorijos pamokos, todėl tikiu, kad tokio tipo Komisijos iniciatyvos yra įdomios, jei pabaigoje mums pavyksta suformuluoti visuotinai priimtiną antitotalitarinę poziciją.

  Francis Wurtz, GUE/NGL grupės vardu. – (FR) Pone Pirmininke, esame pasirengę palaikyti bet kokius veiksmus, kuriais siekiama išnaikinti rasizmą ir ksenofobiją, diegti pagrindines teises ir – dar daugiau – besąlygiškai pasmerkti karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui ir genocide nusikaltimus. Tai mes padarysime – nesvarbu, kada ir kur. Šioje kovoje negali būti jokių tabu, nei atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimai padaryti praeityje, nei į tai, kad tragedijos vyksta šiuo metu visame pasaulyje.

Kalbant apie Europos istoriją, akivaizdu, kad tai turi būti taikoma nacistinio režimo atžvilgiu. Tai taip pat taikoma Musolinio, Pétain, Franco, Salazar fašistiniams režimams bei graikų pulkininkams. Mes taip pat esme visiškai pasirengę pakartoti besąlygišką žiaurių nusikaltimų, padarytų Stalino sistemos, pasmerkimą. Be to, negalima pamiršti to, kas įvyko pulkininkų režimo laikotarpiu.

Mūsų nenoras eiti į kompromisus turi, be abejo, dar labiau atsispindėti, kai kalbama apie rasizmą, ksenofobiją ir neonacistines tendencijas, kuris šiandien vis dar toleruojamos kai kuriose tie naujose tiek senose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Yra tik vienas dalykas, kuris gali būti laikomas nepriimtinu, ne mūsų grupės, bet tų kurie asmeniškai aukojosi kovodami su genocidu dabartinėje istorijoje. Tai yra mėginimas slapta sumenkinti nacizmą, kalbant apie jį bendrosiomis kategorijomis, t. y. prilyginti stalinizmui ir netgi tiems režimams, kurie egzistavo centrinėje ir rytų Europoje prie Berlyno sienos griuvimą.

Noriu pacituoti tris iš daugybės neseniai šia tema ištartų teiginių, kurie kalba patys už save. Visų pirma, tai ištrauka iš Vokietijos Nojengamo koncentracijos stovyklos kalinių sąjungos pasisakymo. Cituoju:

(DE) „Nojengamo asociacija visada priešinosi nacionalinio socializmo prilyginimui stalinizmui.“

GUE/NGL grupės vardu. – (FR) Kitas komentaras išsakytas buvusių Buchenvaldo kalinių patariamosios tarybos. Cituoju: „Tie, kurie stengiasi visuotinai iškreipti barbariškus nacių veiksmus Vokietijos istorijos kontekste.“

Pagaliau tai žodžiai, kuriuos ištarė Vokietijos žydų Centrinės tarybos generalinis sekretorius, pasmerkdamas tuos, kurie drįsta lyginti buvusią VDR ir nacistinį režimą. Cituoju: „Bet koks mėginimas juos lyginti yra milijonų nekaltų vyrų, moterų ir vaikų teisių pamynimo, deportacijos, išniekinimo nacistinės diktatūros laikotarpiu svarbos sumenkinimas.“

Ačiū, kad skyrėte dėmesio šioms mintims.

  Bernard Wojciechowski, IND/DEM grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, karas yra viena, o tautų naikinimas ir nusikaltimai žmogiškumai – visai kas kita. Ne kiekviename kare niekinama pralaimėjusioji pusė, o tautą galima sunaikinti ir be karo. Neretai visaapimanti neapykanta užkariautojams ir engėjams apima tuos, kurie suklaidinami – taip Hanibalas ir Mitridatas žiūrėjo į romėnus. Tačiau to negalima lyginti su priešiškais jausmais, kurie apėmė dėl XX amžiaus nusikaltimų.

To amžiaus nusikaltimai yra kur kas daugiau nei neteisybė, kurią teko patirti kai kuriom tautoms. Tai žmogiškumo ir nežmogiškumo istorijos papildymas. Filosofas Kantas suformulavo tokią prielaidą: elkis taip, kad žmogiškumas – bet kokia forma – būtų galutinis tavo tikslas, o ne paprasčiausia priemonė tikslui pasiekti.

Neretai intensyviai diskutuojama apie genocido kilmę. Tačiau verčiau reikia paklausti, kodėl niekas neužkirto kelio tokiems nusikaltimams tinkamu metu. Totalitarinių politikų atveju viskas buvo suplanuota ir apskaičiuota. Pirmoji taisyklė buvo neatskleisti visko iš anksto, apsimesti draugu iki paskutinio momento. Turiu tai paminėti, nes šiandien atvirai parafašistinės ir parakomunistinės grupuotės gyvuoja daugelyje valstybių. Todėl dvi pirmosios Europos posėdžio sesijos, skirtos totalitarinių nusikaltimų istorijai, yra tokios svarbios. Turime kalbėti aiškiai, kad galėtume tiksliai apibrėžti tai, kas jokiu būdu negali būti taip vadinamo istorinio revizionizmo objektu.

Genocidas nėra reiškinys, kuriam gali pasipriešinti viena tauta. Jam turi priešintis viso civilizuoto pasaulio visuomenė. Tai viena iš priežasčių, kodėl tai turi būti bendras Europos Sąjungos uždavinys.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS MAURO
Vicepirmininkas

  Slavi Binev (NI). – (BG) Dvidešimtajame amžiuje be totalitarinių režimų – komunistinio ir nacistinio – turime nepamiršti dar vieno fakto: žiaurių nusikaltimų prieš žmogiškumą, kuriuos patyrė Bulgarijos ir Armėnijos tautos Otomanų imperijos valdymo laikotarpiu. Beveik penkerius amžius Otomanų valdymo laikotarpiu bulgarų tauta patyrė prievartą, kurią reikia vadinti genocidu. Didelė dalis Bulgarijos gyventojų buvo paversti vergais, sunaikinti arba priversti priimti islamą – tai tyčinis etninių bruožų naikinimas. Kitas nepaneigiamas faktas susijęs su daugiau nei vieno su puse milijono armėnų deportacija ir nužudymu, kuriuos jėga vykdė Turkijos valdžia nuo 1915 iki 1917 m. Visi šie prieš bulgarus ir armėnus nukreipti veiksmai visiškai atitinka nusikaltimų elementus, apibrėžtus JTO priemonių, susijusių su kaltinimais ir bausmėmis už genocido vykdymą. Genocido prieš armėnus ir bulgarus pripažinimas būtų aiškus signalas Turkijos Respublikai, kad reikia prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti už penkerius amžius priespaudos, kurią patyrė bulgarai, ir už nusikaltimus bei masinius žudymus, taip pat kompensuoti pabėgėlių giminėms padarytą žalą, kurią jiems teko patirti dėl kentėjimo ir pagrobtos privačios nuosavybės, kurie tebėra Turkijos teritorijoje.

  Christopher Beazley (PPE-DE). – (FR) Komisare, atleiskite man, tačiau mane labai šokiravo Jūsų įžanginis žodis į šiuos debatus. Jūs sakėte, kad Komisija surengė nešališkus debatus nusikaltimų prieš žmogiškumą klausimu. Kalbėjote apie tai, kokia sudėtinga tai užduotis, ir baigdamas pasakėte, kad Europos Sąjunga turi labai nedaug galių šioje srityje.

Būdama dviejų mėnesių amžiaus Jūsų kolegos iš Estijos žmona Sim Kallas, kurią gerai pažįstate, kartu su savo mama ir senele buvo Stalino deportuota. Kiti Jūsų kolegos, pone Frattini, kurie greitai išvyks, laiške ponui Landsbergiui rašo: „Jūsų istorija, susijusi su tuo, ką teko iškęsti Stalino valdymo laikotarpiu, yra kartu ir mūsų istorija.“

Komisare, atsakydami į tai, galbūt turėtumėte kalbėti išsamiau, nes aš tikriausiai neteisingai Jus supratau. Tikiu, kad Parlamente ir Taryboje buvo atlikta pakankamai, siekiant, kad būtų prisiminti žuvusieji. Nes mes kalbame ne kaip politikai; mes kreipiamės į plačiąją visuomenę. Lenkijoje ir Baltijos valstybėse vis dar gyvena žmonės, kurie neteko tėvų, senelių, tačiau niekas jų neprisimena. Nemanau, kad diskusija apie šešių milijonų žydų kančias gali būtų bešališka. Todėl tokių debatų trukmė ir tai, kaip jie vedami, yra itin svarbūs veiksniai. Kaip jūsų kolega pasakytų, centrinės ir rytų Europos istorija yra mūsų istorija. Problema, susijusi su mumis, britais ir prancūzais, yra ta, kad karo pabaigoje mes buvome Stalino sąjungininkai. Prireikė net 30 metų, kol britai pripažino, kad Katynė buvo stalinistinis nusikaltimas. Ne Hitleris buvo to kaltininkas.

  Helmut Kuhne (PSE). – (DE) Pone Pirmininke, mes, socialdemokratai, buvome persekiojami visų dvidešimtojo amžiaus totalitarinių režimų Europoje – tiek nacistų, tiek ir J. Stalino, F. Franko, ar B. Musolinio budelių. Galima paminėti juos visus. Todėl mes ne tik nematome problemos šiuo klausimu, netgi pritariame stalininio režimo nusikaltimų tyrimui. Mes sveikiname tokį pasiūlymą.

Tačiau toks tyrimas turi būti vykdomas vadovaujantis istorijos mokslo metodikos taisyklėmis ir jo nereikia painioti su baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso taisyklėmis. Reikia saugotis ir nesupainioti šių dviejų skirtingų dalykų. Kalbama ne apie žalos įvertinimą ar apie antrą Niurnbergo procesą. Šį kartą siekiama pasisakyti prieš ideologiją, o ne prieš identifikuotus nusikaltimus.

Tačiau yra tam tikrų klausimų, kuriems mes jokiu būdu nepritariame. Mes, socialdemokratai, išskyrėme keletą tokių klausimų. Nepritariame mėginimui patvirtinti naujus Europos istorijos aiškinimo pagrindus, ko, kaip mes supratome iš keleto kolegų pasisakymų Parlamente šių metų sausio 22 d. surengtoje konferencijoje, yra siekiama. Mes visiškai nepritariame tam, kad nacistų vykdytas Europos žydų genocidas istoriškai būtų aiškinamas kaip tarybinio režimo sukurta pasekmė. Tokį požiūrį atmetame.

Dar labiau mes nepritariame tam, kas įvyko 2006 m., kai kitas kolega, kurio ideologinės pažiūros yra tokios kaip ir anksčiau minėtųjų kolegų, visiems Parlamento nariams pasiuntė bendrą elektroninį laišką, kuriame abi ginkluotosios latvių SS divizijos buvo pavadintos Vokietijos karinių pajėgų dalimi ir tuo pačiu sumenkintas jų vaidmuo. Šiai interpretacijai mes taip pat nepritariame, o labiausiai – pirmajam sakiniui. Mes nepritariame ir tvirtinimui, jog Vakarai nepadarė nieko, kad paskatintų pokyčius tuo metu Tarybų Sąjungos valdomoje Europos dalyje.

Kaip tik Helsinkyje vykusi konferencija saugumo ir bendradarbiavimo Europoje klausimais suteikė galimybę šiose šalyse veikti pilietinių teisių judėjimams, kurie pasiekė didelių ir džiuginančių laimėjimų. Tai yra klausimai, kuriais mūsų nuomonė yra tvirta ir mes jos laikysimės ateityje.

  Ģirts Valdis Kristovskis (UEN). – (LV) Pone Pirmininke, Europos Parlamente mums įprasta kalbėti apie bendrąsias vertybes, apie bendrą teisingą istoriją, tačiau kartais kyla nesusipratimų. Komisare Barrot, manau, kad esate teisus, teigdamas, kad Europoje vis dar reikia rasti tiesą. Mes kalbame apie susitaikymą, tačiau tikriausiai ne tokį, apie kokį kalbėjo ponas Cohn-Bendit. Tačiau noriu padėkoti Komisarui Frattini už suorganizuotą posėdį. Aš galėjau dalyvauti posėdyje ir pasisakyti įvairiais klausimais. Manau, kad debatai buvo turiningi. Tačiau akivaizdžiai trūko aiškaus, ryžtingo ir kryptingo tolesnių veiksmų plano. Deja, Rusijos atstovai primygtinai išsisukinėjo, nepripažindami totalitarinio komunistinio režimo įvykdytų nusikaltimų Sovietų Sąjungos okupuotoje teritorijoje. Rusijos reakcija manęs nestebina, tačiau ką darys Europos Sąjunga? Ar ir toliau bus laikomasi dvigubų standartų? Ar bus reikalaujama pripažinti nacistinio režimo nusikaltimus neigiant įvykius arba menkinant jų mastą valstybėse narėse? Ar bus reikalaujama priimti iki trijų metų laisvės atėmimo nuosprendžius? Ar tuo pačiu metu bus ignoruojami nusikaltimai, kuriuos įvykdė Sovietų Sąjungos totalitarinis režimas? Kai kurios sovietų totalitarinio režimo nusikaltimų aukos vis dar gyvos, tačiau Europos Sąjungos pozicija nesiūlo jiems jokių kompensacijų; tiesą sakant, yra dar blogiau – jie ir toliau žeminami. Kalbame apie ES piliečius. Europos Parlamentas turi vieningai kovoti su tokia neteisybe. Deja, mes ir vėl matome, kad politinių grupių pirmininkai neapsisprendžia pateikti pasiūlymo šiuo klausimu. Todėl neturime šiandien čia išsakytų minčių rašytinio įrašo. Komisare Barrot, prašau Jūsų nenukrypti nuo šio svarbaus tikslo, o susitaikymo vardan siekti vieningo supratimo ir teisingos istorijos. Ačiū.

  László Tőkés (Verts/ALE). – (HU) Pone Pirmininke, mano bažnyčioje prasidėjo Rumunijoje vykęs prieš Ceauşescu organizuotas sukilimas. Turiu skaudžios patirties, susijusios su tuo, kas iš tikrųjų yra komunizmas, todėl mane džiugina tai, kad Europos Sąjungos dėmesys vėl nukreiptas į nusikalstamus totalitarinių režimų veiksmus. Kai kalbama apie nusikaltimus prieš žmogiškumą, įvykdytus nacionalinio socializmo ir komunizmo laikotarpiais, pasaulyje vis dar taikomi dvigubi standartai. Priešingai nei fašizmo atveju, dar nebuvo vykdytas komunizmo teismas. Abiejų tipų totalitariniai režimai pamynė laisvę, žmogaus teises ir bažnyčias. Jie suluošino tautinių mažumų gyvenimus. Labai daug bendro galima rasti tarp fašizmo ir komunizmo įvykdytų žmonių ir socialinių tragedijų. Politinė, istorinė, žmogiška ir moralinė restitucija ką tik pradėta ir turi tęstis. Pažvelkime į Rumunijos pavyzdį ir Tismćneanu pranešimą. Esu įsitikinęs, kad norint baigti režimo pakeitimus, kurie ten buvo pradėti 1989 m., reikia stoti į akistatą su praeities įvykiais. Norint pasiekti tikros europinės integracijos buvusioms komunistinėms valstybėms neužtenka vien tiesos ir restitucijos – jos taip pat turi pasmerkti diktatūrą.

  Tunne Kelam (PPE-DE). – Pone Pirmininke, lygiai taip, kad Baltijos jūra 2004 m. tapo vidine ES jūra, 10 naujų valstybių narių, kurioms teko iškentėti totalitarinį komunistinį režimą, istorinė patirtis tapo visos Europos problema.

Aš visiškai sutinku su ponu Cohn-Bendit: turime rasti vieningą ir bendrą bendros istorijos interpretaciją. Todėl tai klausimas, susijęs ne su pasmerkimu, o su moraliniu ir politiniu visų nusikaltimų įvertinimu. Esame įpareigoti užtikrinti, kad visi nusikaltimai prieš žmogiškumą, genocido aktai ir visi karo nusikaltimai bus vertinami vienodai. Teisingumas turi būti garantuotas visiems Europos piliečiams, nedarant jokių išimčių.

Todėl mane šiek tiek liūdina Komisaro teiginys, kurio esmė ta, kad komunistinio totalitarizmo įvertinimas turi būti vidinis kiekvienos konkrečios valstybės reikalas. Bijau, kad taip bus įtvirtinti dvigubi standartai, nes akivaizdu, kad nacizmas ir fašizmas nėra laikomi vidinėmis jokios ES valstybės narės problemomis. Kiekviena neonacizmo ar rasizmo apraiška laikoma tiesiogine grėsme bendroms Europos vertybėms.

Tad ką gi turime daryti? Dešimtys milijonų komunistinio režimo nusikaltimų aukų ir jų palikuonių vis dar gyvi. Šiandienos situacijoje jie ima jaustis antros ar trečios rūšies aukomis. Garsusis „niekada daugiau“ jiems dar negarantuotas.

Pagaliau tai nėra praeities problema. Politinio ir moralinio įvertinimo nebuvimas nuolatos formuoja dabartinę situaciją ir iškreipia bendros ateities vaizdą. Ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad Rusijoje į valdžią galėjo grįžti sovietinė KGB jėga arba Vokietijoje atgimti komunistinės politinės jėgos, jei šaltojo karo pabaigoje būtų įvertinta komunistinė sistema?

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Pone Primininke, Komisare, šios dienos diskusiją norėčiau pradėti primindamas Lenkijos socialistų partijos vadovo Kazimiero Pužako asmenybę, kuri galėtų būti šiandieninės diskusijos simbolis. K. Pužakas, pirmą kartą areštuotas XX a. pradžioje, 1911 m., Lenkijos socialistų partijos vadovas, pogrindinės Socialistų partijos vadovas Antrojo pasaulinio karo metais kovojant su nacizmu, NKVD areštuotas 1945 m., tragiškai žuvo stalininiame Lenkijos kalėjime 1950 m. balandžio 30 d.

Mums, socialistams, demokratija, kova už žmogaus teises, teisinę valstybę, liberalios demokratijos principus visada buvo politikos pagrindas. Tai – mūsų paveldas dabartinėje Europoje. Tačiau mūsų dienomis istorija dažnai yra manipuliacijų, savotiškų kryžiaus karų, kolonizacijos, kurią įgyvendina populistai dešinieji ir nacionalistiniai judėjimai, objektas. Pasiekiama tokių paradoksų, kad Lenkijoje turime nacionalistinę dešinę, kuri nori istorinių tyrimų, naujų teismų, o tuo pat metu prieštarauja Pagrindinių teisių chartijai, kaip Europos teisės pagrindui. Neįtikėtinas paradoksas.

Demokratija, teisinė valstybė, liberali demokratija – dabartinės Europos pagrindas. Europos vienybė, Pagrindinių teisių chartija, privalomas teisės normų laikymasis visame pasaulyje, nepakantumas kankinimams – tai mūsų atsakas, kuris paremtas XX a. paveldu: kova už demokratiją, kova su visomis diktatūromis ir totalitariniais režimais.

(Plojimai)

  Dariusz Maciej Grabowski (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, genocidas apibrėžtas tarptautiniuose įstatymuose ir tas apibrėžimas pagrįstas JTO konvencija. Kaip lenkas, genocido sukrėstos valstybės pilietis, manau, kad šį apibrėžimą reikia išplėsti pridedant du elementus.

Turi būti akcentuojama, kad paprastai genocido tikslas yra sunaikinti nacionalinio identiteto jausmą, sunaikinant intelektualinį ir kultūrinį elitą. Lenkija gali būtų to pavyzdžiu. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai ir rusai čia žudė visų pirma inteligentus, profesorius ir dvasininkus. Antras klausimas, kurį reikia apsvarstyti, susijęs su tuo, kaip vadovaujantis tarptautiniais įstatymais turi būti baudžiama už istorinį melą, propagandą ir atsisakymą pripažinti kaltę už genocidą. Pavyzdžiu gali būti Rusijos požiūris į stalinistinius nusikaltimus bei Katynės žudynes.

Lenkija palaiko Ukrainos priėmimą į Europos Sąjungą. Tačiau nepamiršdami, kad istorija turi ne skaidyti, o jungti, manome, jog Ukraina turi pripažinti prieš lenkus ir žydus Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytus nusikaltimus, kai žuvo daugiau nei 150 tūkstančių žmonių.

Europos Sąjunga turi būti tokia organizacija, kurie teiktų bekompromisės kovos su genocidu pavyzdį visam pasauliui. Todėl kaip tautų išrinkti politikai turime pasmerkti komunizmą kaip nusikalstamą ideologiją ir nusikalstamą sistemą.

  Miguel Angel Martínez Martínez (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, istorinė atmintis labai svarbi toliau kuriant Europą. Siekiant, kad šis procesas pavyktų iki galo, būtina suprasti, ką reiškia įveikti nacionalizmą, totalitarizmą, netoleranciją, autokratiją ir karą, ir ką reiškia įtvirtinti europines idėjas, laisvę, pagarbą, demokratiją ir taiką kaip Europos taikaus sambūvio vertybes.

Tai patirtis, kurią turime perteikti jaunimui: reikia pasakyti, kokia buvo mūsų praeitis ir kad mūsų dabartis pažangi, nenutylėti nusikaltimų ir klaidų, kurias reikėjo ištaisyti, bei pabrėžti pasiaukojimą, kurio reikėjo taisant šias klaidas.

Savos istorijos žinojimas bus tarsi apsauga, kad vėl nekluptume užkliuvę už to paties akmens.

Tik žinodami tiesą, visą tiesą, galime judėti į priekį. Reikės ryžtingai iškelti viešumon visus mūsų praeities žiaurumus, jų nesumažinant ir jokiu būdu neklastojant, nesivadovaujant šaltojo karo logika, netapatinant gerųjų su vakarine, o blogųjų – su rytine žemyno dalimi. Paaiškinkime, kad buvo demokratų ir totalitarizmo šalininkų buvo ir Rytų, ir Vakarų Europoje, kad ir vieni, ir kiti vienodai nekenčiami ir yra nusikaltę.

Kaip Ispanijos demokratas, aš solidarizuojuosi su demokratais, tapusiais stalinizmo aukomis savo šalyse, bet ir reikalauju, kad jie solidarizuotųsi su mumis – tais, kurie patyrė generolo Franko režimo priespaudą ir kančias.

Suprantame savo tėvynainių iš Rytų Europos, kurie iš vieno totalitarinio režimo gniaužtų pateko į kitus, tragediją, tačiau jie taip pat turi suprasti mūsų tragediją, kai buvo siekiama išlaikyti tą pačią nusikalstamą diktatūrą, slegiančią mūsų šalį.

Tik žinodami tiesą, visą tiesą, galime judėti į priekį. Prisiminkime, kad Teherane, Jaltoje ir Potsdame Stalinas nebuvo vienas; drauge sprendimus priėmė ir Vakarų šalių vadovai. Taigi visi turi dalytis ir atsakomybe už Europos padalijimą, už priespaudą, represijas ir kančias, kurias mes, daug milijonų europiečių, vienokių ir kitokių totalitarinių režimų aukų, kentėme ištisus dešimtmečius.

Suprantama, kad Centrinėje ir Rytų Europoje ši atsakomybė už stalinizmą buvo daug didesnė, tačiau taip pat aišku, kad ši atsakomybė visų pirma tenka demokratinėms Vakarų šalims, kurios kaip savo laisvo pasaulio dalį pripažino Franko tironiją, įsigalėjusią Hitlerio ir Musolinio bei jų nusikaltimo bendrininko pastangomis.

Drauge daug pasiekėme susivienijusioje Europoje, tačiau šie laimėjimai bus dar didesni ir dar labiau užtikrins laisvę bei demokratiją, jei Europos kūrimas bus labiau paremtas žinojimu, kad esama pažangos. Reikia drauge vykdyti projektą, pagal kurį būtų atpažinta ir pasmerkta tamsioji mūsų praeities pusė, siekiant kurti ateitį, paremtą mus vienijančiomis vertybėmis.

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN). – (PL) Noriu pasidžiaugti, kad šiandienos debatai dėl problemų, susijusių su kruvinomis totalitarinėmis sistemomis, yra įmanomi. Gaila, kad debatai yra tokie trumpi ir paviršutiniški. Tai, kad įprastas principas priimti tinkamą sprendimą buvo atmestas, teikia peno mintims.

Taip pat įdomu tai, kad visų pirma Sąjungoje įvairiuose lygiuose yra svarstomas ir paminimas Vokietijos nacionalinis socializmas, paprastai vadinamas nacizmu. O apie tarptautinį socializmą, t. y. komunizmą, nutylima. Šias sistemas sieja ne tik bendros ideologinės šaknys, bet ir praktinis bendradarbiavimas. Komunizmas prasidėjo nuo Rozos Liuksmburg, Lybknechto, Markso, Lenino ir Stalino, ir vedė prie suplanuotų dešimčių milijonų vidurio ir rytų Europos gyventojų mirčių. Daugelis kruvinų nusikaltimų, pavyzdžiui, Katynės žudynės, iki šios dienos yra draudžiamos temos ir šių nusikaltimų negalima vadinti tikruoju jų vardu – genocidu.

Demokratinės Europos kūrimas įmanomas tik ant tiesos pamato, įskaitant tiesą apie antihumanišką komunistinį totalitarizmą. Užtikrinti prisiminimą ir teisingumą esame įsipareigoję ne tik nehumaniškų sistemų aukoms; visų prima, esame įsipareigoję dabarties ir ateities kartoms, kad tokia situacija vėl nepasikartotų.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Pone Pirmininke, dvidešimtasis amžius Europoje buvo totalitarinių ir autoritarinių režimų, nacizmo ir fašizmo, komunizmo ir jo baisiausios atmainos stalinizmo, įvairių dešiniųjų diktatūrų Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir kituose kraštuose amžius. Šių režimų padarytų piktadarybių ir nusikaltimų niekada negalima pamiršti, todėl pritariu diskusijai apie praeitį. Tačiau ši diskusija turėtų vykti pagal griežtai nešališkus, objektyvius ir mokslinius kriterijus. Jokiu būdu šios diskusijos negalima panaudoti politinei kovai. Su šiuo reikalavimu daugkart sutinkama, tačiau, deja, jo vis nesilaikoma.

Pavyzdžiui, ar stebimės, kad dauguma naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių, tarp jų ir pati Čekijos Respublika, nuolat puolamos, jog jos krypsta nuo centro į kairę, kad visos yra kairiosios politinės pakraipos. Dešinieji politikai, žurnalistai ir vadinamieji istorikai, iš kurių daugelis priklausė komunistinei nomenklatūrai, gavo mokslo daktarų ir inžinierių vardus kaip tik komunistinio režimo mokyklose, nuolat puldinėja socialdemokratus, vadindami juos komunizmo ar postkomunizmo šalininkais. O iš tiesų tikri socialdemokratai, kurie, būdami savo šalyje ir tremtyje, ištisus keturiasdešimt metų kovojo su komunizmu, mirė komunistiniuose kalėjimuose, tie čekų socialdemokratai organizavo pirmąjį visame sovietiniame bloke antikomunistinį sukilimą 1953 m. liepos 1 d. Pilzene, buvo pirmosios „Prahos pavasario“ reformų proceso gretose, septyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais formavo opoziciją. Aš pats turėjau pasitraukti į tremtį, dirbau, be kitų darbų, „Amerikos balso“ redaktoriumi. O vis dėlto socialdemokratai yra nuolatos smerkiami, lyg būtų kokie postkomunizmo šalininkai.

Komisare, man būtų įdomu sužinoti, kokiu būdu Komisija ketina užtikrinti, kad diskusija praeities temomis nebūtų panaudota dabartiniais politiniais ir ideologiniais tikslais.

  Justas Vincas Paleckis (PSE). – (LT) Pone Pirmininke, reikia atvirai ir sąžiningai sakyti visą tiesą apie hitlerinio, stalininio ir kitų totalitarinių režimų nusikaltimus – nuo buvusios TSRS iki Ispanijos. Tiesos sakyme turėtų nuoširdžiai dalyvauti ir kaimynės, ypač Rusija, Ukraina, Baltarusija.

Baltijos valstybių okupacija ir aneksija 1940 metais nebuvo tipiška, kadangi jas mėginta pridengti socialinio išvadavimo skraiste. Jų vykdymą lengvino tai, kad, tarkim, Lietuvoje, 14 metų viešpatavo autoritarinis režimas, panaikinęs demokratiją, laisvus rinkimus.

Prieš metus Europos Parlamente surengtoje parodoje Lietuvos genocido tyrimų centras pateikė šiurpius duomenis. Per trejus nacių okupacijos metus Lietuvoje nužudyta 240 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. žydų. Per 47 TSRS okupacijos metus represinių organų nužudyta, žuvo tremtyje ir lageriuose beveik 80 tūkst. Lietuvos žmonių. Už šių skaičių slepiasi neišmatuojamas skausmas ir tragedijos, apie kurias turi žinoti ir Europa.

Stalino bei kitų komunistinių vadų veikla ir principai, klasių kovos vardu leidę naikinti milijonus žmonių – nusikalstami. Komunistinis judėjimas, gyvuojantis 160 metų, skirtingose šalyse turėjo skirtingus veidus, tačiau visi komunistiniai režimai buvo antidemokratiniai. Kartu stiprėjo ir eurokomunizmas, ir pasipriešinimas Maskvos diktatui. Prisiminkime Imrės Nadžio ir Aleksandro Dubčeko vardus, komunistų bandymus ištrūkti iš dogmų ir nusikaltimų rato, kuriuos negailestingai slopino kiti komunistai. O ar galima ant to paties kurpalio tempti Tarybų Sąjungos komunistų partijos vadovus Staliną, Chruščiovą, Brežnevą, Gorbačiovą? Diktatorinę vienpartinę sistemą sugriovė ne tik disidentų pastangos, ne tik Vakarų spaudimas, bet ir kompartijos narių, siekusių permainų, demokratijos ir žmogaus teisių, veikla.

Vargu, ar kada ES turės vieningą istorijos politiką. Bet geriau pažinti ir suprasti vieniems kitų praeitį privalėtume tam, kad brangintume demokratiją, giedriau žvelgtume į ateitį.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (CS) Tai svarbi diena, kai suteikiama moralinė kompensacija totalitarinių režimų aukoms. Mano tėvas Štefan Kįnyai devynis su puse metų praleido Rusijos gulage. Savo knygoje jis aprašo pritrenkiančią žiauraus stalinistinio režimo realybę, kurios negalime pamiršti! Dėkoju jums jo vardu.

Taip pat dėkoju vyskupo Ján Vojtaššák, monsinjoro Viktor Trstenskż, Štefan Putanko, Štefan Janķk ir tūkstančių kitų drąsiu Slovakijos sūnų vardu, kurie tapo komunizmo aukomis.

Slovakijos kunigas František Dlugoš vienoje iš savo knygų rašo: „40 metų trukusio komunistinio režimo įvykių tyrimas, žmonių likimų aiškinimasis prilygsta tautos dvasios atskleidimui.“ Atsižvelgdama į šiandienos debatus, galiu pridėti „Europos dvasios“.

Mane džiugina šie debatai, nes šio unikalaus laikotarpio ir įvykių, kurie tuo metu vyko, nagrinėjimas gali būti labai naudingas šiandien ir ateityje.

  Danutė Budreikaitė (ALDE). – (LT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pirmą sykį ES istorijoje debatais dėl totalitarinių režimų įvertinimo Europos Sąjungos lygiu siekiama, kad Europoje tiek nacizmo, tiek komunizmo nusikaltimai būtų vertinami kaip totalitarinių režimų siautėjimas, atnešęs žalą valstybėms bei jų visuomenėms. Komunizmo nusikaltimus prilyginus nacizmo nusikaltimams, viešas pasmerkimas turėtų atitinkamas pasekmes ES teisėje, švietimo sistemoje bei kultūroje.

Europos nacistinių režimų įvykdyti nusikaltimai yra sulaukę visuotinio pasmerkimo, nacistinių partijų veikla uždrausta, o už nacizmo propagandą yra baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Tuo metu komunistinių režimų žala iki šiol nėra tinkamai įvertinta. Kai kuriose Europos valstybėse teisėtai veikia komunistų partijos.

Lietuva kviečia ES nares parengti oficialius pranešimus dėl totalitarinių režimų, ypač stalinizmo, įvykdytų nusikaltimų padarytos žalos ir kartu pareikalauti iš SSSR įsipareigojimų perėmėjos – Rusijos Federacijos – tą žalą atlyginti. Pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos žalą Lietuva įvertino 80 milijardų litų. Ir Europa turėtų parodyti savo solidarumą, reikalaudama kaltuosius atlyginti ES narėms padarytą žalą, kaip to buvo pareikalauta iš nacizmo nusikaltėlių.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, noriu padėkoti visiems EP nariams, kurie dalyvavo šiuose debatuose, kurių aktualumas akivaizdus. Išklausėme keleto ypatingai sukrečiančių pranešimų apie praeities įvykius, kuriuos kai kuriems iš jūsų teko patirti patiems.

Labai noriu panaikinti bet kokius nesusipratimus. Manau, ypač didelis nesusipratimas susijęs su ponu Beazley. Pasakiau kalbą, kuri buvo parengta man, tačiau turiu pasakyti, kad mane galėjote ne taip suprasti. Privalu pasakyti, kad kiekviena valstybė narė turi savų įsipareigojimų. Tačiau Sąjunga, be abejo, ketina prisiimti savo įsipareigojimus. Mums reikia tiesos, mums reikia visos tiesos ir jei Komisija pradėjo debatus (o debatus posėdyje pradėjo mano kolega Franco Frattini), tai to priežastis kaip tik ir buvo visos tiesos poreikis. Tai turi būti visiškai aišku. Mes norime, kad ne tik kiekviena valstybė narė jaustų pareigą prisiminti, bet kad ir ES piliečiai jaustųsi solidarūs ir susiję su tragiškais įvykiais, kurie vyko kai kuriose mūsų valstybėse narėse. Todėl noriu pasakyti, kad iš tikrųjų įžanginėje kalboje pasakiau tai, kad man žinoma, jog ypatingai vakaruose mes ne visada visiškai suvokiame nusikaltimų siaubą ir žiaurumą, kurį teko patirti mūsų draugams iš tų valstybių narių, kurios kentėjo įvairių formų okupaciją ir išgyveno stalinistinę okupaciją.

Todėl šiandien čia atvykau asmeniškai ir noriu įtikinti jus, kad Komisija toliau diskutuos šiais klausimais ir sieks užtikrinti, kad būtų pateiktas pagrindas, kuriuo remiantis bus atliekami tyrimai, aiškinantis, kaip valstybėse narėse iš tikrųjų taikomi įvairūs įstatymai ir nuostatos, susijusios su prisiminimais apie totalitarinius nusikaltimus.

Akivaizdu, kad Tarybos teiginys netaikomas konkrečiai stalinistiniam nusikaltimams, kad kalbama apskritai apie totalitarinius režimus. Tačiau iš konteksto, kuriame šis teiginys pareikštas, visiškai aišku, kad ypač tose valstybėse narėse, apie kurias kalbama, klausimas, susijęs su stalinistiniais nusikaltimais, yra esminė šio proceso dalis. Manau, kad tai reikia pasakyti ir kaip paskelbiau debatų pradžią, akcentavau, kad bet kokia totalitarizmo forma, bet koks totalitarinis režimas, kuriuo buvo siekiama paminti žmogaus asmenybę ir pagrindines žmogaus teises, yra visiškai nepriimtinas. Todėl, kaip kai kurie iš jūsų pastebėjo, informacija apie kitų totalitarinių režimų sukeltą patirtį yra naudinga nustatant būdus, kurie iš tiesų buvo taikyti vykdant nederamo elgesio ir barbarizmo aktus, kuriuos jūs pasmerkėte.

Todėl manau, kad šis tyrimas turi būti labai išsamus ir, žinoma, negalima ignoruoti jokios totalitarizmo formos. Be to, šie debatai neturi sukurti sąlygų pagrindinei politinei eksploatacijai. Komisija, aišku, žino apie šią riziką, tačiau jei Europos Sąjungoje ir toliau bus tylima apie tragišką kai kurių valstybių narių praeitį, ši rizika tik didės ir bus sukurta aiški takoskyra tarp naujų ir senų valstybių narių. Todėl į priekį žengti turime drauge.

Todėl, pone Pirmininke, tenoriu paklausti, koks iš esmės yra viso to tikslas? Galbūt mes siekiame apginti nuo bet kokios revizionizmo, istorinės netiesos formos.

Antra, prisimindami turime taip pat užkirsti kelią šiems totalitariniams režimams, kad jie vėl nesudrumstų mums ramybės. Pagaliau mes privalome susitaikyti, o tai akivaizdžiai susiję su šiuo požiūriu. Tačiau taip pat noriu paskatinti žvelgti į ateitį ir kai kurie iš jūsų akcentavo, kad turime siekti priimti tiesiogiai susiejančius Europos įstatymus, kuriais būtų užkirstas kelias vėl įsigalioti šiems totalitariniams režimams.

Noriu patikinti jus, ponios ir ponai, be šių kelių atsakomųjų teiginių aš asmeniškai esu visiškai įsitikinęs, kad mes visi, kaip europiečiai, turime jausti bendrą pareigą būti solidarūs ir rasti tiesą, mūsų – europiečių – tiesą, nepamiršdami ir neignoruodami nusikaltimų, kurie buvo įvykdyti įvairių totalitarinių režimų laikotarpiais. Todėl manau, kad mūsų draugus iš rytų Europos turi ypač džiuginti tai, jog esame pasiryžę rasti tiesą ir imsis iniciatyvos užuot laukę, kol ta tiesa bus atskleista.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Lasse Lehtinen (PSE), raštu. – (FI) Pone Pirmininke, vertingiausias rezultatas, kurio pasiekiame nagrinėdami istoriją yra įvykiai apie kuriuos sužinome – faktai. Kuo daugiau faktų sužinome, tuo geriau. Interpretacija visada yra atskiras procesas. Kiekvienas turi sugebėti analizuoti ir interpretuoti vykusius įvykius; tai žodžio laisvės sudedamasis elementas. Politinė istorija retai būna simetriška, kai kalbama apie turinį, tačiau bandyti verta. Iš dalies dėl politinio korektiškumo nesenų laikų istorijoje vis dar yra neištirtų sričių. Suformuotas specifinis požiūris į diktatūrą ir diktatorius. Nacistiniai nusikaltimai nenusipelnė jokio supratimo, bet komunizmui irgi negalima suteikti jokių privilegijų.

  Marianne Mikko (PSE), raštu. – (ET) Balandžio 8 d. viešajame posėdyje, kuriam vadovavo Slovėnija, kaip pirmininkaujančioji valstybė narė, ir Europos Komisija, buvo diskutuojama Europos Sąjungai itin svarbiu klausimu.

Dvidešimtajame amžiuje dėl totalitarinių režimų Europa neteko milijonų intelektualų ir šviesių žmonių. Žaizdos, kuriomis paženklinta mūsų istorija, neužgijo iki dabar.

Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas mano šalį ir kitas Baltijos valstybes stengėsi ištrinti iš žemėlapio. Pusė amžiaus mums buvo neleidžiama turėti savo tautos himnų ar vėliavų; mūsų sostinė buvo Maskva.

Stalinizmas ir nacizmas evoliucionavo kartu ir perskyrė Europą geležine uždanga. Hitleris ir Stalinas brutaliai nepaisė jokių sienų tarp tautų.

Kaip socialdemokratė aš smerkiu diktatūras, neatsižvelgdama į jų pavidalus. Taip pat noriu akcentuoti, kad stalinizmas ir nacizmas gali būti laikomi tiesioginiais pavyzdžiais kitoms totalitarinėms ideologijoms.

Metaksas, Frankas, Musolinis, Salazaras ir daugybė kitų menkesnių diktatorių padarė nusikaltimų vadovaudamiesi Hitlerio ir Stalino demonstruojamu žiaurumu. Jų mastas neišplito į kitas valstybes, todėl konkrečios šalys turi jausti atsakomybę nustatyti tikrąją jų kainą.

Kaimyninių šalių istorijos suvokimas ir jos studijavimas yra esminis veiksnys, lemiantis tai, kad Europos šalių piliečių sąmonėse susiformuotų žinojimas, kad jie taip pat yra Europos piliečiai. Būtinas nusikaltimų, įvykdytų Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir KGB, įvertinimas, pagrįstas bendrosiomis vertybėmis.

Greitai bus praėję septyniasdešimt metų nuo Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo. Žiaurus Stalino prievartos aparatas iki šiol neprilygintas Hitlerio karo mašinai.

Kaip pirmąjį žingsnį formuojant vieningą požiūrį į istoriją raginu mūsų vyriausybes rugpjūčio 23 d. visoje Europoje paskelbti stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena.

  Katrin Saks (PSE), raštu. – (ET) Deja, tai faktas, kad beveik visi vakariečiai žino apie nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklas, tačiau daugelis nėra nieko girdėję apie gulagus. Neseniai Švedijoje surengta apklausa tarp 15–20 metų amžiaus žmonių įrodė, kad pagrindinės žinios apie komunizmą yra labai skurdžios – apie jas vargu ar galima kalbėti. Tyrimas parodė, kad 90 % švedų nėra girdėję apie gulagus, o 95 % žino, kas yra Aušvicas.

Deja, mano tėvui teko patirti, kas yra abiejų tipų stovyklos, todėl man nepriimtina mintis, kad tai, ką teko iškėsti sovietų režimo laikotarpiu, reikia laikyti antrarūšėmis kančiomis, tarsi bijotume, kad kalbėdami apie tai sumenkinsime nacistinių nusikaltimų mastą. Tokį požiūrį būtina pakeisti. Tai ne visada paprasta užduotis Europos Parlamentų socialistų grupėms, nes kai kurios iš jų turi komunistinė priešistorę. Todėl dar svarbiau, kad socialistų grupėse būtų skatinamas suvokimas.

Prisimenu, kaip prieš porą metų vykusiuose debatuose tuo pačiu klausimu Europos Parlamento Asamblėjos Taryba, kurios nariu pats buvau, pasmerkė komunizmo įvykdytus nusikaltimus. Tada buvau vienas iš tų, kuriems buvo suteiktas žodis (turbūt todėl, kad toje organizacijoje yra išties nemažai valstybių patyrusių sovietinio režimo priespaudą) ir pasmerkimas buvo išsakytas greičiau nei Europos Parlamente.

Esu tvirtai įsitikinės, kad jei Europos Sąjungoje siekiama iš tikrųjų palaikyti mūsų skelbiamas vertybes, būtina labai aiškiai išreikšti savo požiūrį į praeitį, atsižvelgiant į tas vertybes. Tai nėra praeities perrašymas, kaip teigia kai kurie šio klausimo kritikai. Tai istorinės tiesos atskleidimas.

  Andrzej Tomasz Zapałowski (UEN), raštu. – (PL) Dvidešimtame amžiuje Europa patyrė nemažai genocido aktų. Apie kai kuriuos iš šių aktų kalbama daug ir dažnai, o apie kitus nutylima. Spaudoje dažniausiai tenka skaityti apie nacistų ir komunistų vykdytą genocidą.

Vienas iš genocido faktų, apie kurį stengiamasi nekalbėti, yra šimtų tūkstančių žydų, lenkų ir ukrainiečių nužudymas Lenkijos valstybės teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos okupacijos laikotarpiu, kuriuos įvykdė Ukrainos nacionalistai iš taip vadinamos Ukrainos sukilėlių armijos. Nemaža dalis šios armijos kadrų anksčiau tarnavo nacistiniuose SS padaliniuose. Šis genocidas turi genocidum atrox bruožų; brutalios žudynės buvo vykdomos su ypatingu žiaurumu. Buvo sunaikinti visi konkrečios teritorijos gyventojai. Aukos buvo nužudytos, o jų kūnai sukapoti arba suplėšyti. Šiuo metu tose žudynėse dalyvavę žmonės Ukrainoje siekia, kad jiems būtų suteiktas buvusio kovotojo statusas.

Noriu akcentuoti, kad niekas negali pateisinti genocido, netgi siekis iškovoti savo pačių tautos laisvę ir nepriklausomybę.

16. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas kovojant su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje pranešimą skaitys Bárbara Dührkop Dührkop Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto vardu dėl Vokietijos Federacinės Respublikos iniciatyvos siekiant priimti Tarybos sprendimą dėl Sprendimo 2007/.../JHA dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo gerinimo, visų pirma kovos su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu srityje, įgyvendinimo (11563/2007 - C6-0409/2007 - 2007/0821(CNS)) (A6-0099/2008).

  Bárbara Dührkop Dührkop, pranešėja. − (ES) Pone Pirmininke, pranešimas, kurį parengėme kaip debatų objektą, ir šiandien patvirtinome, apima 2005 m. iniciatyvą, kuria septynios valstybės narės nutarė gerinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą visose srityse, susijusiose su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu ir nelegalia imigracija.

Vokietija, kaip pirmininkaujančioji valstybė narė, pasiūlė šios sutarties dalį įtraukti į Bendrijos acquis priimant pagrindų sprendimą, t. y. pagal trečiąjį ramstį, tekste, kur kalbama apie Šengeno sutartį, tačiau nekeičiant nelegalios migracijos klausimo, kuris pagal Tampere mandatą, turi būti numatytas trečiajame ramstyje.

Todėl gaila, kad Bendrijos galios nebuvo įtrauktos į sutarties projektą, nes taip ne tik sukuriama tisinė painiava, bet ir paliekami du nuorodiniai įstatymų pagrindai.

Apie pirmą buvo diskutuojama ne taip viešai. Nebuvo konsultuojamasi nei su nacionaliniais parlamentais, nei su Europos Parlamentu. Su mumis buvo konsultuotasi paskutinę minutę, skubotai ir nenuosekliai, kai įstatymas jau buvo įtraukiamas į Bendrijos acquis.

Mūsų kolegos nario Fausto Correia pranešime išsakoma Europos Parlamento pozicija šiuo klausimu.

Šiandien mes džiaugiamės galėdami pasakyti, kad Tarybos konsultacija pristatoma bendro sprendimo priėmimo pagrindu. Tai konsultacija, kuri nėra susijusi su pačia sutartimi, tačiau kalbama apie įžangą ir pabaigą; tai mus džiugina, nes, nepaisant to, kad tai techniniai klausimai, jie apima didelės politinės reikšmės nuostatas. Dauguma iš jų skirti konkrečiai užtikrinti asmeninių ir slaptų duomenų saugumą.

Tačiau mus liūdina tai, kad Taryba vis dar nepatvirtino pagrindų sprendimo dėl duomenų apsaugos apibrėžimo, kad būtų nustatytos tam tikros minimalios taisyklės. Tarybai nedera rengtis priimti šį sprendimą, o ne savo pačių bendruosius įstatymus. Be to, nė karto nebuvo konsultuotasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu.

Trumpai tariant, pranešime aptariami klausimai, susiję su DNR informacijos, pirštų antspaudų, transporto priemonių registracijos numerių ir asmeninių bei ne asmeninių duomenų atskleidimu. Tikslas yra galėti sulyginti asmens DNA sritį su būsimomis 27 nacionalinių kontaktinių taškų duomenų bazėmis.

Pranešime aiškiai nurodoma, kad būtina užtikrinti visuotines garantijas dėl duomenų apsaugos, taip pat teisės ginti įtariamuosius ir nusikaltusius piečius. Tik nekoduotos DNR dalys, kitaip tariant sritys, kuriose nėra jokios genetinės informacijos, gali būti perduotos.

Visa bendrai naudojama informacija turi nurodyti procedūrų, susijusių su suinteresuotu asmeniu, etapą ir duomenų bazė, iš kurios informacija gauta.

Jei Taryba nori kokiu nors būdu pakeisti Vokietijos Federacinės Respublikos iniciatyvą, ypač jei tai susiję su lokusais, kurie būtini, norint atlikti tikslius palyginimus, ji privalo dar kartą konsultuotis su Europos Parlamentu.

Taip pat noriu priminti Tarybai, kad Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijoje buvo skatinama įtraukti šį pagrindų sprendimą į naują Lisabonos sutarties sistemą, kad būtų leidžiama prašyti pagalbos Teisingumo Teismo.

Taip pat noriu pasakyti, kad nesutinku su komitete patvirtinta punkto, kuriame kalbama apie pareigūnus ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo galimybę, dalimi, suteikiančia pareigūnams teises sulaikyti ir daryti pareiškimus ne tik savose, bet ir kitose valstybėse narėse.

Visų pirma, ponios ir ponai, dvišalis tarpvalstybinis bendradarbiavimas egzistavo visais laikais, bet šis sprendimas bus pirmasis, susijęs su visos Europos bendradarbiavimu. Tiesa, kad nerimą – rimtą nerimą – kelia tai, kad nepaisant gerų ketinimų, tinklų daugėjimas gali sudaryti netinkamo naudojimo sąlygas ir galimybę padaryti rimtų klaidų.

Nekaltųjų gynyba, be jokios abejonės, yra vienas iš pagrindinių visų mūsų rūpesčių, taip pat mūsų Rūmų, nepamirštant, kad jie atstovauja visiems piliečiams, rūpestis.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, vadovaudamasi politine sutartimi, sudaryta Taryboje 2007 m. birželio 13 d. dėl pirmosios įstatymų paketo dalies, kuria siekiama Priumo sutartį perkelti į Europos įstatymus, Vokietija pateikė iniciatyvą, kurią ketiname aptarti, susijusią su sprendimo, kuris yra pirmosios dalies ir šeštojo priedo objektas, įgyvendinimu.

Ponia Dührkop, Komisija nuolatos palaikė Priumo sutarties integravimą į Europos Sąjungą. Tai didelės svarbos priemonė, kuri labai sustiprins policijos bendradarbiavimą tarp valstybių narių, leisdama joms imtis efektyvesnių veiksmų kovojant su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu, pavyzdžiui, įgalindama perduoti konkrečių asmenų DNR profilius ir daktiloskopinius duomenis.

Tai, kad panaikinama asmenų kontrolė prie vidinių ES sienų tose šalyse, kurios pasirašė Šengeno sutartį, yra didelis žingsnis Europos integracijos procese. Tačiau mūsų pareiga yra užtikrinti, kad tai taip pat būtų ir laisvo judėjimo teritorija bei, žinoma, saugumo ir teisingumo teritorija.

Valstybių narių policijos tarnybų bendradarbiavimo skatinimas, išlaikant visišką pagarbą pagrindinėms teisėms ir ypač duomenų apsaugai, yra esminis veiksnys, siekiant garantuoti didesnį saugumą Europos Sąjungoje ir užtikrinti jos piliečių gerovę.

Sprendimo projektas, kurį šiandien aptariame, reikalauja paskesnių veiksmų, norint užtikrinti visišką techninį ir operacinį sprendimo, dėl kurio Taryba pasiekė politinio susitarimo 2007 m. birželio mėn., įgyvendinimą. Šiuo susitarimu siekiama perkelti esmines Priumo sutarties nuostatas į Europos Sąjungos įstatymų struktūrą.

Komisija taip pat visada pritarė poreikiui įtraukti Parlamentą į šio įstatymo priedo keitimo procedūrą. Komisijos požiūriu nuostatos dėl duomenų apsaugos, pateiktos 2007 m. birželio mėn. priimtame sprendime, taip pat projekte, apie kurį šiuo metu diskutuojame, bus įgyvendintos pagal pagrindų sprendimo dėl duomenų apsaugos trečiajame ramstyje nuostatas. Akivaizdu, kad, kaip sakėte, jas reikia papildyti.

Iš savo pusės komisija iš esmės geranoriškai žiūri į Jūsų siūlomus pakeitimus, ponia Dührkop. Tačiau kadangi tai yra valstybių narių pateikta iniciatyva, pone Pirmininke, Komisija pateiks savo išsamią poziciją dėl pakeitimų Taryboje vyksiančių diskusijų metu.

Tai yra mano atsakymas ir baigdamas noriu dar kartą padėkoti pranešėjai už tai, kad ji sutiko išdėstyti priemones ir sąlygas, susijusias su tinkamu šio sprendimo įgyvendinimu.

  Herbert Reul, PPE-DE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, yra keli klausimai, kuriuos sprendžiant, kaip Europos piliečiai visuotinai sutaria, Europoje dedamos didelės pastangos. Tai, apie ką diskutuojame šiandien, yra svarbus tokio pobūdžio klausimas. Tai – bendradarbiavimas tarp valstybių narių, siekiant sėkmingai kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir terorizmu. Mane labai džiugina tai, kad parengiamųjų darbų ir labai nuoširdaus bendradarbiavimo su pranešėja dėka sugebėjome pasiekti sutarimo ir komitete. Tai rodo, kad, nepaisant to, kad nepavyksta sutarti kiekvienu klausimu, mes visuotinai sutariame ir norime suvaidinti savo vaidmenis siekiant progreso šioje srityje.

Priumo sutarties priėmimo procesas buvo nelengvas darbas ir pareikalavo daug laiko. Į priekį stūmėmės po truputį. Vis dėlto labai gerai, kad dabar turime Europos sutartis dėl duomenų perdavimo, kad nacionalinės duomenų bazės yra susietos ir kad galime naudoti tas nacionalines duomenų bazes, siekdami persekioti nusikaltėlius ir užkirsti kelią nusikalstamumui.

Būtų malonu matyti daugiau pasiekimų kai kuriose šio projekto srityse. Todėl naudodamasis šia proga noriu ne tik pasisakyti apie tai, ko pavyko pasiekti iki šiol, bet taip pat pasakyti štai ką: žinoma, šis sprendimas taip pat apima kelis punktus, kurie gali būti taikomi rytoj arba vėliau. Pavyzdžiui, mes norime efektyviau ir greičiau naudoti jungtines policijos pajėgas, taip pat norime, kad vienos valstybės narės policijos pajėgos, turinčios daugiau konkrečių įgūdžių, galėtų veikti ir kitoje valstybėje narėje. Ponia Dührkop Dührkop ką tik pasakė, kad egzistuoja tam tikri keblumai. Vis dėlto svarbu, kad šis procesas būtų skatinamas, norint užtikrinti, kad mes turėtume daugiau europinių įsipareigojimų ir galėtume imtis daugiau bendrų veiksmų. Galiausiai mes galime įsitikinti, kad labai geras būdas diegti europinę idėją yra rodyti žmonėms, kad mes stengiamės išspręsti svarbius klausimus tokiu būdu, kokį ir jie laikytų tinkamu.

  Alexander Alvaro, ALDE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, manau, kad kalbėdamas savo grupės vardu galiu teigti, kad mes našiai bendradarbiavome su pranešėja. Bendradarbiavome labai glaudžiai, kaip ponas Reul ką tik pasakė. Vis dėlto mes norime paklausti, kodėl sprendimą reikia priimti skubiai, kodėl jį reikia priimti dabar ir – svarbiausia – prieš metų pabaigą. Mes labai džiaugtumėmės, jei čia būtų taikomos Lisabonos sutarties taisyklės, pavyzdžiui, teisinė peržiūra, taip pat taikomas tinkamas dalyvavimas priimant bendrą sprendimą kartu su Europos Parlamentu.

Kalbant apie čia aptariamus duomenų apsaugos aspektus, reikia pasakyti, kad Priume numatytos vienos duomenų apsaugos taisyklės, o be to, egzistuoja taikomos taisyklės ir sutarties taisyklės. Ponia Dührkop Dührkop be kita ko pastebėjo, kad pagrindų sprendimas turi būti priimtas trečiajame ramstyje. Jei atidžiai pažvelgsime į duomenų kategorijas, kurias nustato Priumo sutartis, įsitikinsime, kad labiau nei būtina įdiegti pagrindų įstatymus šiuo klausimu. Taip pat turime paklausti, kodėl įtrauktos taip vadinamos specialiosios duomenų kategorijos, pavyzdžiui, duomenų, susijusių su informacija apie lytinę orientaciją, sveikatos būklę, politinę ir partinę veiklą, taip pat religinius įsitikinimus pateikimas Tai toli gražu daugiau nei pagrindiniai duomenys, kurių reikia kovojant su organizuotu nusikalstamumu. Egzistuoją šių duomenų naudojimo apribojimai, tačiau negalima net manyti, kad juos galima naudoti apskritai.

Kalbėdamas apie DNR duomenis, noriu pasakyti, kad mes tvirtai pritariame pranešėjos požiūriui – jei duomenys būtini ir jei juos galima perduoti, turi būti taikomi aiškūs apribojimai ir jie turi būti naudojami tik tuo tikslu, kuris buvo numatytas. Be to, turi būti aiškiai pasakyta, kad tos šalys, kuriose nėra nacionalinių DNR duomenų bazių, nėra įpareigotos jas sukurti.

Baigdamas noriu pasakyti, kad būtų labai protinga, kaip įrodė asmeninė nuomonių apsikeitimo su policijos pareigūnais patirtis, jei užuot susikoncentravę ties įstatyminėmis priemonėmis, mes finansuotume programas, numatančiomis keisti policijos pajėgų personalą. Taip iš tiesų pagerintume bendradarbiavimą Sąjungoje.

Keista, kad finansavimo klausimas vis dar neišspręstas, kai sprendimą ketinama priimti labai greitai. Prieš išleisdami pinigus, žmonės turi žinoti, kiek reikės išleisti – prieš priimdami sprendimą, žmonės turi žinoti, kiek jis kainuos.

  Athanasios Pafilis, GUE/NGL grupės vardu. – (EL) Pone Pirmininke, Vokietijos vyriausybės iniciatyva ir pranešimas, apie kurį diskutuojame, nėra vien techninis klausimas, kaip norima teigti. Tai susiję su techninėmis ir administravimo sąlygomis, būtinomis norint užtikrinti spartų ir sėkmingą saugomų duomenų įrašų taikymą, kaip numatyta Priumo sutartyje, kuri prieš kelis mėnesius buvo įtraukta į ES įstatymus. DNR duomenys, pirštų antspaudai, įvairūs asmeniniai duomenys yra renkami, apdorojami ir perduodami automatiškai su visomis detalėmis 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę tarp valstybių narių atsakingų mechanizmų ir ES. Kiekvienas ES pilietis ir darbuotojas gali būti prevencinio sekimo objektas ir įrašytas kaip duomenys. Saugumo pajėgos veikia kilus menkiausiam įtarimui, kad kas nors kada nors ateityje gali įvykdyti pažeidimų arba kelti grėsmę visuomenės tvarkai ir saugumui. Kitaip tariant, kiekvienas yra kaltas, kol neįrodomas jo nekaltumas.

Pranešime, apie kurį diskutuojame, pažengta toliau duomenų įrašymo įstatymų srityje, atveriamas kelias įrašyti ir perduoti duomenis, susijusius su politinėmis pažiūromis, religiniais ar filosofiniais įsitikinimais ir naryste politinėse partijose ar prekybinėse sąjungose. Kam mums viso to reikia? Kad susidorotume su organizuotu nusikalstamumu? Tai melas! Jūs norite įrašyti duomenis apie kiekvieną pasaulio gyventoją! Jūs norite nutildyti ir įbauginti kiekvieną, kuris abejoja jūsų strategijomis! Dėl šios priežasties Graikijos komunistų partijos EP nariai balsuoja prieš pranešimą.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone Pirmininke, Komisare, nuo rugsėjo 11-osios atakų, jei ne anksčiau, visas technines apsaugos priemones ES skyrė kovai su terorizmu. Šiuo metu mums, be abejo, svarbu siekti, kad potencialiems teroristams nebūtų paprasta internetu nusiųsti bombų gaminimo instrukcijas, todėl glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas yra sveikintinas. Vis dėlto kovodami su terorizmu negalime leisti, kad taikiniai taptų nekalti piliečiai, taip pat negalima nutildyti kritikuojančių.

Manau, kad visame pasaulyje įsivyravo ydinga tendencija nuolatos pažeisti pagrindines laisves, už kurias taip atkakliai kovojo mūsų protėviai. Mes rizikuojame tapti iš pagrindų neliberalia visuomene, kurioje internetu perduodami keleivių duomenys. Tikiuosi, kad artimiausiu metu nebus prieita prie to, kad kiekvienas nonkonformistas, kuris apsilanko referendumą palaikančioje demonstracijoje, ar netgi drįsta kritikuoti ES, bus laikomas potencialiu teroristu.

Žinoma, svarbu neprarasti budrumo, tačiau neturime pažeisti piliečių teisių. Be to, savaime suprantama, kad neturi nukentėti kitos sritys, pavyzdžiui, kova su organizuotu nusikalstamumu. Privalome nepervertinti pavojų, susijusių su vis didėjančiomis paralelinėmis visuomenėmis, migracija pagrįsta jėga ir potencialiais etniniais ir kultūrinais konfliktais.

  Urszula Gacek (PPE-DE). – Pone Pirmininke, kalbant apie terorizmo kurstymą interneto ir naujų technologijų amžiuje reikia kalbėti apie visiškai naujus iššūkius ir visiškai naujas grėsmes ir, kaip sakė mano kolega, turime nustatyti labai tikslų santykį tarp piliečių laisvių, susijusių su įvairiomis politinėmis organizacijomis, pažeidimo ir kovos su grėsmėmis mūsų visuomenei ir mūsų piliečių saugumui.

Pastarosiomis savaitėmis pranešėjai iš Europos Tarybos, pavyzdžiui, iškėlė įvairių klausimų ir prašė mūsų be išlygų priimti įvairias rekomendacijas, pateiktas Europos Tarybos. Turime būti išrankūs, žvelgdami į įvairius Europos Tarybos darbo, kurį perkeliame į Europos Parlamentą, aspektus, nes Parlamentas šiame procese turi suvaidinti savo unikalų vaidmenį.

Siekiant pašalinti naujas terorizmo sukeltas grėsmes, didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra faktiškai apibrėžti, kas tai yra kurstymas, ir ar pateisinamas vyriausybių kritikavimas gali būti laikomas terorizmo kurstymu. Tai buvo vienas iš pastaruoju metu pateiktų argumentų, kurį ponas Dick Marty iš Europos Tarybos išsakė Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto susitikime. Jis, matomai, ne visiškai tiki demokratinėmis mūsų struktūromis, teikdamas, kad vyriausybės gali imti netinkamai naudoti įvairius straipsnius. Mano tikėjimas mūsų demokratinėmis procedūromis tvirtesnis nei jo, todėl tikiu, kad mums pavyks išspręsti šią problemą racionaliai, bet taip pat ir įžvalgiai, kaip numatyta šios institucijos.

  Sarah Ludford (ALDE). – Pone Pirmininke, yra 3,4 milijonai asmenų, kurių DNR informacija įtraukta į JK nacionalinę DNR duomenų bazę, kuri prieinama policijai. Tai sudaro 7 % JK gyventojų – tai yra bent penkis kartus daugiau nei bet kurioje kitoje valstybėje. Į šį skaičių įtraukta 150 000 vaikų, jaunesnių nei 16 metų, iš kurių 25 000 buvo apkaltinti pažeidimais. Aukščiausio Britanijos policijos teismo ekspertas netgi siūlė į DNR duomenų bazę įtraukti net penkerių metų amžiaus vaikus, jei jų elgesys byloja apie tai, kad vėliau jie gali tapti potencialiais nusikaltėliais. Tai jau prognozavimo strategijos pakėlimas iki juokingo lygio.

Mano partija mano, kad tai Orvelo „didžiojo brolio“ Britanijos realizacija. Nekaltų žmonių DNR informacija neturi būti perduodama; Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas pataria nustatyti tikslius apribojimus, nurodančius, kokius duomenis galima perduoti, ir racionalų perspėjimą, jei perduodami duomenys asmens, kuris neturi jokių įrašų apie nusikaltimus.

  Carlos Coelho (PPE-DE). – (PT) Pone Pirmininke, vicepirmininke Barrot, ponios ir ponai, šiandien diskutuojame dėl antro sprendimo, susijusio su taisyklių, būtinų norint įgyvendinti kitą iniciatyvą, dėl kurios Taryba jau pasiekė politinį sutarimą, tačiau dar nepriėmė, nustatymo, priėmimo.

Man žinoma, kad buvo nemažai iniciatyvų, skirtų kovai su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu, kuriomis siekiama sustiprinti apsaugą ir budrumą, tačiau man gaila, kad tuo pačiu metu nebuvo atkreiptas dėmesys į pagrindinių teisių apsaugos didinimą. Europos Sąjungoje vis dar nėra procedūrinės apsaugos standarto, nėra ir atitinkamos trečiojo ramsčio įstatymų priemonės, skirtos duomenų apsaugai, kaip vicepirmininkas Barrot ką tik pripažino savo kalboje.

Prašau jūsų, Komisare, padėti mums paaiškinti Tarybai, kad tokia situacija nepriimtina, ypač jei atkreipsime dėmesį į tai, kad dauguma kovai su terorizmu ir efektyvesniam policijos bendradarbiavimui skatinti skirtų priemonių yra siejamos su asmeninių duomenų rinkimu ir perdavimu. Ši naujausia iniciatyva yra dar vienas pavyzdys ir jis yra dar svarbesnis, nes čia kalbama apie DNR duomenų, pirštų antspaudų ir kitokios informacijos saugojimą ir bendrą naudojimą. Priumo iniciatyvos IV skyriuje nustatytas duomenų apsaugos standartas, suteikia konkretesnių garantijų, tačiau vien jo nepakanka, siekiant, kad jis tinkamai funkcionuotų; būtinas visas bendras pagrindas, kurį efektyviai užtikrinti pavyks tik tada, jei bus priimta pagrindų sprendimas dėl trečiojo ramsčio duomenų apsaugos.

Mes su dideliu džiaugsmu pritariame šiai iniciatyvai, kurios pagrindiniai Priumo iniciatyvoje numatyti bendradarbiavimo aspektai bus perkelti į Sąjungos pagrindus. Tačiau negalime atlikti tik pusės darbo. Taip pat svarbu užtikrinti, kad egzistuotų aiškus ir efektyvus duomenų apsaugos teisinis pagrindas.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, mano nuomone ponas Coelho ką tik labai aiškiai ir objektyviai nušvietė situaciją.

Pasiūlymas, kurį iš pradžių pateikė Komisija, be abejo, buvo ambicingesnis, todėl ypač gaila, kad sprendimo mastas yra kur kas labiau ribotas. Tačiau sprendimo tikslas yra sukurti pagrindą, būtina siekiant užtikrinti žemiausią trečiojo ramsčio apsaugos lygį. Nepriėmus tokio sprendimo, mes neturėsime bendrosios taisyklės, taikomos trečiajame ramstyje, o tai būtų dar blogiau. Tikimės, kad šis sprendimas bus priimtas kaip galima greičiau, kai Parlamentas pateiks savo nuomonę apie naują tekstą, kurį Taryba antrą kartą pateikė Parlamentui.

Kaip jau minėjau dėkodamas pranešėjai poniai Dührkop, dar kartą sakau, kad Komisijos nuomone, akivaizdu, kad su duomenų apsauga susijusios nuostatos bus papildytos pagrindų sprendimo nuostatomis, susijusiomis su duomenų apsauga trečiajame ramstyje.

Šiomis paskutinėmis pastabomis, pone Pirmininke, noriu padėkoti visiems pasisakiusiems už dalyvavimą šiuose debatuose.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS SIWIEC
Vicepirmininkas

  Barbara Dührkop Dührkop, pranešėja. − (ES) Ponia Pirmininke, noriu padėkoti visiems kolegoms, su kuriais buvo malonu bendradarbiauti rengiant šį pranešimą. Neatsakysiu kiekvienam iš jūsų, bet kalbėsiu bendrai.

Visiems mums labai rūpi, kad būtų nustatyta pusiausvyra tarp kovos su terorizmu ir nusikalstamumu priemonių ir tuo pačiu metu būtinybės besąlygiškai ginti asmenines ir viešąsias teises, nes iš nieko negalima atimti jo pilietinių teisių kovos su terorizmu sąskaita.

Tokios pusiausvyros kartais sunku pasiekti, bet nuo mūsų, demokratų, priklauso, ar bus nuolatos stebima, ar nedaroma pažeidimų šioje srityje.

Antra, buvo paminėtas policijos bendradarbiavimas. Tai esminis dalykas. Aš gyvenu regione, kur terorizmo grėsmė egzistuoja. Aš pati esu saugoma policijos ir kai turiu vykti į Prancūziją, privalau paprašyti savo vietinės policijos išsiųsti formą į Madridą, iš kur tada bus prašoma Prancūzijos leisti kirsti sieną su ginklu – tai trunka savaitę. Aš suvokiu, kad turime įdiegti spartesnius, ne tokius biurokratinius metodus, todėl turbūt čia galėtų būti Europos policijos leidimas. Manau ir tikiu, kad Europos policijos pajėgos yra daugiau ar mažiau tiek pat apmokytos.

Be to, pone Alvaro, kaip minėjo Sarah Ludford ir ponas Coelho, mums skubiai reikia pagrindų sprendimo ir tai klausimas, kurį norima pateikti Tarybai. Mums reikia minimalių duomenų apsaugos standartų. Tai pagrįstas reikalavimas visų piliečių vardu.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

  John Attard-Montalto (PSE), raštu. – Šiandien galime jaustis patenkinti, kad vykdančiosios agentūros gali naudotis priemonėmis, tokiomis kaip DNR duomenys, automatinis pirštų antspaudų identifikavimas ir transporto priemonių registracijos informacija. Aš visiškai pritariu, kad reikia turėti bendrą duomenų bazę, apimančią visas būtinas priemones, reikalingas kovojant su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu. Faktas, kad duomenų apauga yra labai svarbus aspektas, tačiau kovojant su terorizmu ir tarptautiniu nusikalstamumu jai tenka antraplanis vaidmuo.

Aš ne tik pritariu tam, kad būtų bendrai naudojamos duomenų bazės, bet taip pat pasisakau už tai, kad reikia sukurti privalomas nacionalines duomenų bazes. Dauguma Europos piliečių ir rezidentų paklūsta įstatymui ir neturi nuogąstauti dėl to, kad jų duomenys, nesvarbu, ar tai būtų DNR informacija, bus pasiekiami bendroje Europos duomenų bazėje.

Malta yra neutrali valstybė, bet kai kalbama apie terorizmą, mes neliekame neutralūs. To, kad nekalti piliečiai tampa taikiniais, niekada nepateisinsime. Terorizmas yra vienas iš siaubingiausių nusikaltimų, kurį galima sulyginti su genocidu ir karo nusikaltimais.

Šiuo metu egzistuoja nuostata, kad teroristai teisiami nacionaliniuose teismuose. Atėjo metas apsvarstyti tarptautinę teisinę struktūrą, ypač tai, kas susiję su teroristų teisimu.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Reikalingas efektyvesnis sienų kontrolės institucijų, muitinių, policijos ir saugumo institucijų bendradarbiavimas, kad Europoje būtų užtikrintas didesnis saugumas.

Priumo konvencijos tikslas yra pagerinti bendradarbiavimą tarp ES valstybių, kovojant su terorizmu, tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir nelegalia imigracija.

Priumo konvencija sustiprins saugumą Europoje. Pastovus informacijos perdavimas iš vienų saugumo institucijų kitoms, ypač sienų kontrolės institucijoms, bus laikomas pagrindiniu prioritetu.

Reikia rasti svarias priežastis, kad būtų galima perduoti informaciją tarp ES valstybių. Aišku, įstatymo laužymas yra pakankama priežastis ir akivaizdus tyčinio netinkamo elgesio įrodymas.

Perduodant informaciją būtina saugoti įstatymams paklūstančius Europos piliečius, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės kaip privatumo pažeidimo pasekmė.

Bendradarbiavimo saugos klausimais tikslas yra siekti, kad Europa būtų saugi vieta gyventi ir apsaugoti įstatymams paklūstančius piliečius.

Bendradarbiaujant saugos klausimais europiečiai turi būti ginami nuo nusikaltėlių, kad kasdienis mūsų gyvenimas būtų kuo įmanoma augesnis, o mūsų vaikai galėtų gyventi nebijodami.

17. Vizų kainos Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje komisijos pranešimas dėl vizų išdavimo kainos Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, ačiū už klausimus, kuriuos pateikėte dėl Europos vizų išdavimo taisyklių, taikomų Ukrainai ir Baltarusijai.

Visų pirma, Ukrainos atveju sutartis dėl pakartotino suteikimo ir sutartis dėl supaprastinto vizų išdavimo, kurios įsigaliojo 2008 m. pradžioje, yra svarbus veiksnys Europos Sąjungos ir Ukrainos santykiuose. Viena vertus, bus skatinami žmonių tarpusavio santykiai, o tai savo ruožtu pagerins abipusį supratimą ir sustiprins santykius visose srityse, o kita vertus, abi šalys – Europos Sąjunga ir Ukraina – bus skatinamos glaudžiau bendradarbiauti kovojant su nelegalia imigracija.

Pagrindiniu prioritetu reikia laikyti greito, operatyvaus ir harmoningo sutarties dėl paprastesnės vizų išdavimo tvarkos Ukrainos piliečiams, priėmimo užtikrinimą. Siekiant užtikrinti, kad ši sutartis bus taikoma tinkamai ir vieningai, buvo nustatytos parengiamosios nuorodos, kurias patvirtino valstybių narių ir Ukrainos pareigūnai. Sutartimi įsteigtas jungtinis komitetas artimiausiu metu turi baigti ir priimti šias nuorodas.

Kaip teigiama sutarties tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo įvade, bevizio režimo įvedimas Ukrainos piliečiams laikomas tik ilgalaikiu planu. Proceso, kuriuo bus siekiama įvesti tokį režimą, sėkmę iš esmės lemia tai, ar sėkmingai bus vykdoma sutartis dėl pakartotino suteikimo ir sutartis dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo.

Noriu akcentuoti, kad Šengeno erdvės plėtra niekaip nesusijusi su susitarimais atlikti patikrinimus pasieniuose tarp Ukrainos ir tų valstybių narių , kurios nuo 2007 m. gruodžio 21 d. priklauso Šengeno erdvei. Tose valstybėse narėse yra taikomos Šengeno taisyklės dėl išorinių sienų kontrolės nuo jų įstojimo, o nuo 2007 m. spalio mėn. jose taip pat atliekami asmenų patikrinimai Šengeno informacijos sistemoje – SIS.

Tačiau siekiant, kad Ukrainos piliečiams, gyvenantiems platesnėje teritorijoje, būtų lengviau keliauti, tarp Vengrijos ir Ukrainos bei tarp Ukrainos ir Lenkijos buvo pasirašytos sutartys dėl vietos sienų eismo. Be to, komisija skatina priimti sutarties tarp Ukrainos ir Vengrijos pakeitimus, susijusius su pasienio teritorijos demarkacija, kad ši sutartis atitiktų Bendrijos taisykles; tą patį galima pasakyti ir apie sutartį tarp Ukrainos ir Lenkijos. Tai viskas, ką galiu pasakyti apie didesnėje teritorijoje Ukrainos piliečių keliavimą.

Kita vertus, su vizomis susijusi situacija skiriasi. Iki 2007 m. gruodžio 21 d. tos valstybės narės, kuriose nebuvo visiškai taikomas Šengeno acquis, nebuvo susaistytos Šengeno nuostatų dėl vizų mokesčių. Todėl tose valstybėse narėse Ukrainos piliečius buvo galima atleisti nuo šio mokesčio. Tačiau, toliau taip būti negali. Vis dėlto standartinis 60 eurų vizos mokestis netaikomas Ukrainos vizos prašytojams. Kaip patvirtinta sutartimi tarp Europos bendrijos ir Ukrainos, kuri įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d., mokestis už prašymų išduoti vizą apdorojimą Ukrainos piliečiams bus tie patys 35 eurai. Be to, sutartyje numatyta, kad nemažai daliai Ukrainos vizos prašytojų netaikomas vizos mokestis, o tai reiškia, kad daugiau nei 50 % – kartoju – daugiau nei 50 % – ukrainiečių šiuo metu norinčių keliauti į Šengeno valstybes dabar atleidžiami nuo vizos mokesčio.

Dabar norėčiau pasakyti kelis žodžius apie Baltarusiją. Bendravimo dėl Europos kaimynystės politikos sustiprinimo, kuris vyko 2006 m. gruodžio 4 d. metu, Komisija akcentavo vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo svarbą santykiams su šalimis, kurias apima kaimynystės politika. Komisija pakartojo Europos Sąjungos ketinimą kurti veiksmų planus su kaimyninėmis valstybėmis ir siekti derybų su jomis dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo ir leidimo pakartotinai išduoti suteikimo.

Baltarusija yra viena iš valstybių, kuriai taikoma kaimynystės politika, tačiau reikia pasakyti, kad su šia šalimi nepavyko sukurti jokio veiksmų plano dėl bendros politinės situacijos toje šalyje. Todėl šiuo metu su Baltarusija neplanuojama jokių atvirų diskusijų dėl galimybės supaprastinti vizų išdavimo tvarką ir pakartotino išdavimo.

Vis dėlto noriu akcentuoti, kad egzistuojantis acquis dėl trumpalaikių vizų išdavimo leidžia atleisti nuo vizos mokesčio kai kuriuos piliečių sluoksnius, pavyzdžiui, jaunesnius nei šešerių metų amžiaus vaikus, studentus ir mokslininkus. Be to, vadovaudamosi dabartinėmis taisyklėmis, valstybės narės gali bet kuriuo metu atšaukti arba sumažinto vizos mokestį tam tikrais atskirais atvejais, pavyzdžiui dėl humanitarinių tikslų, siekiant apginti kultūrinius interesus arba užsienio politikos pagrindu.

Be to, kaimyninės valstybės narės – ypač Lenkija, Latvija ir Lietuva – visada turi galimybę aptarti vietos sienų eismo sutartis su Baltarusija. Tai būtų priemonė, leidžianti supaprastinti sienos kirtimo tvarką ir pasienio gyventojų judėjimą tarp Baltarusijos ir kaimyninių valstybių, jei bus sudarytos sutartys tarp vietos bendrijų. Pasienio gyventojai, kuriems suteikiamas specialusis vienos sienos eismo leidimas, būtų atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą. Lenkija ir Baltarusija jau pradėjo derybas šiuo klausimu.

Tuo baigiu tai, ką norėjau pasakyti, akcentuodamas atitikimą klausimais, kuriuos uždavėte, ir pateikdamas naujausią informaciją apie nesenus pasiekimus šioje srityje.

  Urszula Gacek, PPE-DE grupės vardu. – Pone Pirmininke, dėkoju Komisarui už tai, kad atvyko ir pristatė naujausią Komisijos poziciją dėl vizų išdavimo Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prieš mėnesį PPE-DE grupės kvietimu Strasbūre lankėsi daugumos pagrindinės jėgos opozicijos narių delegacija iš Baltarusijos ir diskutavo apie tai, kaip toje šalyje kinta politinė situacija, tačiau to paties vizito metu kolegos galėjo pamatyti jų prašymus šiam Parlamentui palaikyti jų pastangas sumažinti vizos mokestį, kurį šiuo metu jiems tenka mokėti ir kurtis iš tiesų neprieinamas daugumai Baltarusijos piliečių.

Jei mes iš tikrųjų norime, kad ateityje Baltarusija eitų proeuropietišku keliu – o mes to nuoširdžiai tikimės – tvirčiausi mūsų argumentai turi būti tie, kuriuos Baltarusijos piliečiai gali išvysti savo pačių akimis. Režime, kuriame jie gyvena, jiems labai sunku suvokti, ką reiškia laisvė ir demokratija, žmogaus teisės ir įstatymo nustatyta tvarka. Sunku skatinti pilietinės visuomenės kūrimą. Sunku juos įtikinti, kad Europa yra atvira ir draugiška bei palaiko jų poslinkį visiškos demokratijos link. Geriausia, ką galime padaryti, – tai leisti šiems piliečiams pasiekti Europą ne tokia kaina, kuri atbaido arba nėra pasiekiama daugumai piliečių.

Komisare, Jūs labai teisingai pasakėte, kad konkrečios grupės nėra įtraukiamos, ir tai, iš tiesų, vaikai ir šeimyninius kontaktus turintys asmenys; tai žmonės, kurie lankosi Europos Sąjungoje kultūriniais ar moksliniais, taip pat švietimo tikslais, todėl noriu paskatinti kiekvieną valstybę narę pasinaudoti šia teisine nuostata ir leisti šiems žmonėms iš tiesų pasinaudoti šiomis galimybėmis. Tačiau labai apmaudu, kad Serbijai ir Rusijai suteikiamos geresnės sąlygos nei Baltarusijos piliečiams.

  Hannes Swoboda, PSE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, visų prima noriu padėkoti Komisarui, už kaip niekada išsamią informaciją, kurią jis pateikė šiuo klausimu.

Man pačiai iškilo su vizomis ir vizų apribojimu susijusių problemų Balkanuose ir vis tiek šiandien atkeliavau per juos, nors tvarka šiek tiek paprastesnė. Pažvelkime kad ir į Serbiją, jei ji jau buvo paminėta. Nepaisant dabartinių palengvinimų Jugoslavijos kontekste, t. y. komunistinio režimo situacijoje, seniau ji turėjo kur kas daugiau ryšių su vakarais, Europos valstybėmis nei dabar, o tai rodo, kad ydinga visa sistema. Mes tikrai turime priimti fundamentalius pakeitimus.

Komisaras teisingai nurodė, kad Ukrainoje daugiau nei pusė vizos prašytojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą. Įdomu, kokia sistema leidžia atleisti 50 % ar net daugiau. Tačiau pripažįstu, kad tai ne jo kaltė.

Dabar noriu pasakyti kelis žodžius apie Baltarusiją. Aš su džiaugsmu palaikiau ponios Grabowska ir pono Paleckio pasiūlymą, nes man pasirodė labai sunku susitaikyti su tuo, kad tos šalies piliečiai turi dvigubai kentėti dėl ydingo režimo: ne tik dėl ydingo režimo, bet ir todėl, kad tas ydingas režimas neleidžia kurti jokio veiksmų plano.

Kartais turime elgtis labiau vienašališkai ir nuspręsti imtis iniciatyvos padaryti ką nors konkretaus, kad padėtume tiems, kurie nesulaukia pagalbos iš savo pačių režimo ar vyriausybės. Komisaras nurodė, kad tai tam tikru lygiu jau daroma. Vis dėlto reikia padaryti daugiau ir mums reikia vykdyti agresyvesnę politiką Baltarusijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, būtų įdomu sužinoti (Komisaras turbūt galės man atsakyti vėliau), kokiose šalyse kokios nuolaidos taikomos. Kurios Europos Sąjungos valstybės teikia ypač didelę pagalbą, o kurios mažesnę? Be abejo, būtin nustatyti Europos Sąjungos poziciją, o jei kai kurios šalys taikys liberalų požiūrį, kitoms bus neparanku likti tokiomis griežtomis.

Noriu paprašyti Komisijos ir Tarybos, nes mes žinome, kad joms tenka pagrindinė atsakomybė, bendradarbiauti su mumis ir užtikrinti, kad mes galėsime pasiūlyti piliečiams ir visiems, kam tai aktualu Baltarusijoje, daugiau pranašumų nei sunkiai pavyko iki šiol.

  István Szent-Iványi, ALDE grupės vardu. – (HU) Pone Pirmininke, Ukrainai ir Baltarusijai tenka svarbus vaidmuo mūsų kaimynystės politikos rytų dimensijoje.

Ukrainoje siekiama demokratijos, rinkos ekonomikos, vieningos orientacijos į Europą, o Baltarusijoje tikslu laikomas valstybės demokratizavimas. Keliavimo reikalavimų sumažinimas yra lanksti ir vertinga priemonė. Nuo sausio 1 d. Ukrainos piliečiams buvo suteikta nemažai pranašumų dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo, nors dauguma jų mano, kad šiandienos pozicija yra griežtesnė nei anksčiau, nes dabar jiems sunkiau nei anksčiau patekti į tokia valstybes kaip Lenkija, Vengrija ir Lietuva. Tai laikoma žingsniu atgal, nes 35 eurų vizos mokestis jiems yra didesnė pinigų suma, o administracinė tvarka ir procedūros yra itin komplikuotos. Todėl turime įrodyti Ukrainai, kad pirmutinis tikslas – bevizio keliavimo galimybės suteikiamas – bus pasiektas labai greitai, o kol tai nutiks, vizų išdavimas be mokesčio bei administracinės tvarkos supaprastinimas turės įtakos labai dideliam skaičiui žmonių.

Kalbant apie Baltarusiją, reikia pasakyti, kad Europoje nekyla problemų, susijusių su Baltarusijos piliečiais, tačiau problemų kyla dėl jos engėjiško režimo. Mes norėtume, kad tos valstybės piliečiai galėtų laisviau keliauti, todėl turime sumažinti 60 eurų vizos mokestį; tai didelė pinigų suma, kuri Baltarusijoje prilygsta pusei vidutinio mėnesinio atlyginimo, be to, būtina supaprastinti administracinį aparatą, nes sudėtingas nuostatas yra sunku įvykdyti. Tokiu būdu pasieksime to, kad Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai pasijustų esantys arčiau Europos. Ačiū.

  Adam Bielan, UEN grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, Europos Sąjunga negalės užtikrinti rytinės sienos saugumo, jei bus ignoruojami Baltarusijos ir Ukrainos interesai. Mes turime siekti, kad kuo didesnės žmonių grupės, ypač iš Ukrainos ir Baltarusijos, lankytųsi Sąjungoje, bet tuo pačiu atsiriboti nuo Lukašenkos režimo. Demokratiniai procesai ir rytų kaimynų mentaliteto pokyčiai, susiję su, pavyzdžiui, tuo, kaip Ukrainoje žiūrima į NATO, vyks sparčiau, jei bus suteikta galimybė įgyti asmeninės patirties apsilankant Europos Sąjungos valstybėse.

Šiuo metu Baltarusiai turi mokėti 60 eurų vizos mokestį. Tai prilygsta trečdaliui vidutinio uždarbio ir didžiajai visuomenės daliai užkerta galimybę keliauti. Tokia situacija palanki Lukašenkos režimui, nes kuo labiau ribojami glaudūs ryšiai su vakarų Europa, tuo paprasčiau valdyti Baltarusijos visuomenę. Vizos reikalavimas izoliuoja Baltarusijos jaunimą ir tuos žmones, kurie pritaria opozicijai. Vakaruose turi būti norima palaikyti ryšius su šiomis socialinėmis grupėmis. Dideli vizos mokesčiai sukuria sąlygas plėtoti vizų mafijos veiklą ir atsirasti kitiems neatitikimams pasienyje. Be to, dėl tokių barjerų labai nukenčia Lenkijos turizmas. Pastaraisiais metais Ukrainos ir Baltarusijos slidininkai lankėsi Lenkijos kalnuose. Jie ketino atvykti ankstyvą sausį, kai prasideda stačiatikių Kalėdos. Iki šiol Lenkijos slidinėjimo trasos yra tuščios.

Ponios ir ponai, ypač dabar, kai NATO viršūnių susitikime Buchareste Vladimiras Putinas pagrasino, kad Ukraina subyrės, teigdamas – aš cituoju – „Ukraina netgi nėra valstybė; viena jos teritorijos dalis yra rytų Europa, o kitą – didžiąją – jai padovanojo Rusija“, reikia duoti aiškų ženklą, kad Europos Sąjungoje nebus toleruojami tokie grasinimai artimiausiems kaimynams tarptautinėje politikoje.

Aš pritariu tam, kad kaip įmanoma greičiu būtų padėtas dialogas dėl konkrečių veiksmų, kad ukrainiečiams nereikėtų ES vizų. Noriu aiškiai pasakyti, kad tikroji šiuolaikinės ir saugios Europos vizija neįmanoma be Ukrainos.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, Komisare, oficiali ES politika Baltarusijos atžvilgiu yra žinoma, kaip „diferencijavimas“: viena vertus, kritiškai žiūrima į diktatorių Lukašenką, kita vertus, siekiama skatinti ir pradėti dialogą su žmonėmis. Bet 60 eurų mokestis už vizą, t. y. trečdalis mėnesinio uždarbio Baltarusijoje, neatitinka šios politikos. Dėl šios priežasties Baltarusijos gyventojai ES politiką jų atžvilgiu laiko tuščių žodžių politika!

Ši problema visiškai užtemdo mūsų Šengeno politiką ir akivaizdžiai kenkia ES užsienio politikos patikimumui. Negalima leisti, kad tokia situacija tęstųsi. Demokratija, kurią mes norime matyti Baltarusijoje, gali būti kuriama tik tada, jei pasieksime, kad žmonės iš Baltarusijos patys pamatytų, kaip demokratija veikia mūsų šalyse. Bet koks kitas požiūris paprasčiausiai būtų manipuliuojamas Lukašenkos rankomis. Todėl mums reikia keisti sistemą ir Taryba, atsakydama į tai, pareiškė, kad iki šios pakeitimų neatlikta todėl, kad Komisija nepateikė būtinojo pasiūlymo.

Todėl imkimės darbo! Pateikime Tarybai pasiūlymą, kad, siekiant diegti demokratiją Baltarusijoje, žmonėms būtų lengviau gauti vizas.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE-DE). – (LT) Ponia Pirmininke, ką bekalbėtume šiandien apie vizų kainas baltarusams ir ukrainiečiams, aišku viena - šioje srityje būtini neatidėliotini sprendimai, ir juos turi priimti ES.

ES su Ukraina pasirašė naują vizų režimo palengvinimo susitarimą, kaip ir su Rusija, Moldova, vakarų Balkanų valstybėmis, o su Baltarusija net derybos dėl tokio susitarimo nepradėtos, nes A.Lukašenka nesuinteresuotas, kad Baltarusijos piliečiai pamatytų, kaip gyvena laisvasis pasaulis ir svarbiausia - kad jis gyvena daug geriau nei baltarusiai.

Vizų kainų klausimas išlieka aktualus kalbant ne tik apie Baltarusiją, bet ir apie Ukrainą. Faktas, kad Ukrainos piliečiai už Šengeno vizą moka 35 eurus, dar neišsprendžia problemos, nes vizų palengvinimo režimas galioja tik nedidelėms Ukrainos piliečių grupėms. O Baltarusijos atvejis dar iškalbingesnis - baltarusiai už Šengeno vizą moka brangiausiai - 60 eurų, tiksliau - tai yra kaina, kurią jie moka už A.Lukašenkos diktatūrą.

Ar tokia ES vizų politika yra adekvati padėčiai ES rytiniame pasienyje? Manau, kad ne. Statistika rodo, kad Lenkija viena kasmet vien Ukrainos piliečiams išduoda apie 600 000 vizų, o visos Šengeno valstybės kartu – 300 000. Prieš tapdamos Šengeno erdvės dalimi, Lietuva, Latvija, Lenkija buvo nustačiusios labai mažas vizų kainas Baltarusijos piliečiams: Lenkija ir Lietuva - vos 5 eurus, Latvija išduodavo vizas visai nemokamai. Lenkija, Lietuva ir Latvija kasmet baltarusams išduodavo 400 000 vizų, ir tai yra tris kartus daugiau nei išduodavo visos senosios Šengeno valstybės kartu.

Sakykite, ar mums patinka tai, kad vos 26 %. Baltarusijos piliečių kada nors yra buvę bent vienoje ES valstybėje, o 60 %. baltarusų per pastaruosius trejus metus nė karto nebuvo susitikę su užsieniečiu? Žinoma, kad ne. Mes, ES, turime rasti efektyvų šios problemos sprendimo būdą, nes iš savo patyrimo žinome: geriau vieną kartą pamatyti ES, negu šimtą kartų apie ją išgirsti.

  Genowefa Grabowska (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, Komisare, kaip klausimo, susijusių su vizų kainomis Baltarusijoje bendraautorė, noriu padėkoti už šiandien pateiktus paaiškinimus ir atkreipti Jūsų dėmesį į kai kuriuos papildomus klausimus. Esmė ta, kad Baltarusija nėra vien artima ES kaimynė. Ji taip pat yra arčiausiai mano šalies, Lenkijos, todėl man rūpi toje šalyj gyvenančių žmonių interesai.

Po Šengeno erdvės išplėtimo pasakėte, kad Baltarusijoje vizų kainos pakilo. Iš tikrųjų kaina pakilo 12 kartų – nuo 5 eurų iki 60. 60 eurų Baltarusijoje yra praktikuojančio medicinos gydytojo mėnesinis atlyginimas. Daugumai baltarusių 60 eurų – tai tikras barjeras, kurio nepavyksta įveikti, norint gauti vizą ir neleidžiantis keliauti į kaimynines ES šalis. Jau dabar galime įsitikinti, kad po vizų kainų kilimo akivaizdžiai sumažėjo baltarusių, keliaujančių į ES. Tai nutiko tada, kai ES nori užmegzti tiesioginius ryšius su šios valstybės piliečiais ir kai palankios kaimynystės strategija yra numatyta Lisabonos sutartyje. Todėl stebime skausmingą paradoksą, susijusį su šia šalimi, net jei ji valdoma nedemokratiškai.

Patikėkite, kad sprendimas padidinti vizos mokestį yra puiki dovana Lukašenkos režimui, kuris nepritaria tam politiškai. Režimas baltarusams sako: ar matote? Jie įvedė aukštus, neįperkamus mokesčius. Niekas Europoje jūsų nelaukia, niekas jūsų ten nepageidauja.

Tą būtina pakeisti. Vertinu Komisarės pastebėjimą, kad Lenkija yra ta šalis, kuri ketina siūlyti žemesnes vizų kainas baltarusiams. Tačiau tai nėra Lenkijos, Lietuvos ir kitų pavienių šalių uždavinys. Tai visos ES uždavinys. Jei negalime jo išspręsti, kaip tada ketiname sukurti bendrą ES užsienio politiką? Todėl prašau Komisijos imtis visų būtinųjų veiksmų, kad baltarusiams būtų sumažintas vizos mokestis.

  Grażyna Staniszewska (ALDE). – (PL) 2005 m. gegužės mėn. Ukrainoje buvo panaikintas reikalavimas gauti vizas Europos Sąjungos piliečiams. Tačiau ES prireikė net trijų metų nustatyti kokią nors su tuo susijusią poziciją. Noriu pasakyti, kad galutinis ES sprendimas buvo toli gražu neaiškus.

Viena vertus, šiais metais tapo lengviau gauti vizas, kai kurios procedūros buvo supaprastintos ir vizų mokesčio buvo atsisakyta, tačiau tai buvo taikoma tik tam tikroms gyventojų grupėms. Daugumai ukrainiečių Europos Sąjunga tebėra neįveikiama tvirtovė, atverianti duris tik tiems, kurie gali susidoroti ilgoje ir brangiai atsieinančioje kovoje Šengeno valstybių konsulatuose.

Daugumai ukrainiečių vizos yra per brangios. Institucijos, užsiimančios vizų išdavimu, paprastai pareikalauja dvigubai ar net trigubai didesnio mokesčio nei nustatytas maksimalus mokestis. Antra, laikas, per kurį išduodamos vizos, yra neapibrėžtas ir labai ilgas. Trečia, daugumoje konsulatų reikalaujama papildomų dokumentų, kurie nepaminėti sutartyje. Netgi diplomatinius pasus turintiems asmenims iškyla problemų kertant sieną.

Būtinas galutinis Ukrainos tikslas yra aiškus kelių žemėlapis, kuriame nustatytas dvišalis bevizis keliavimas, nors ir su sudėtingomis išankstinėmis sąlygomis, kaip Serbijos atveju.

  Józef Pinior (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, Komisare, Europa be sienų, Europos Sąjungos Šengeno erdvė negali reikšti, kad bus pastatyta nauja siena tarp ES ir Rytų Europos.

Europos svajonė apie vieną Europą be sienų virto tikrove sukūrus ES. Tačiau tai, kas šiuo metu vyksta ant ES ir Ukrainos bei Baltarusijos sienų, yra politinis skandalas – taip tai vertina Lenkijos sąjunga „Solidarumas“, kuri kovojo už vieningą Europą.

Šiandien būtina kuo greičiau išspręsti problemas, susijusias su ukrainiečių ir baltarusių patekimu į Europos Sąjungos šalis. Komisare, kreipiuosi į Jus! Mes, Europiečiai, gyvenantys turtingose ir demokratinėse valstybėse, turime atlikti viską, kas įmanoma, kad ES būtų atvira pilietinėms Baltarusijos ir Ukrainos visuomenėms.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Pone Pirmininke, tai, kad vadovaujate šiandienos debatams, yra labai simboliška ir aš dėkoju Jums už tai.

Savo pareiškimuose kiekvienai progai pasitaikius aš minėjau pilietinės Ukrainos ir ES visuomenės lyderių prašymą valstybių narių ir ES institucijoms, taip pat Ukrainos vyriausybės ir Aukščiausiojo Teismo, kad Europoje būtų atkreiptas didesnis dėmesys Ukrainos – ES vizų klausimui.

Ukraina yra vienas iš Europos Sąjungos strateginių partnerių, todėl aš džiaugiuosi šiandienos debatais ir informacija, kurią pateikė Komisarė. Sutinku, kad tai sudėtingas procesas, tačiau taip pat manau, kad būtina rasti sprendimą.

Vizos klausimas, susijęs su Baltarusijos piliečiais, buvo taip pat aptartas Baltarusijos savaitėje Europos Parlamente susitikimo su Sacharovo prizo laimėtoju Aleksandr Milinkevič. Mūsų pareiga yra padėti tautai, kuri yra bejėgė Lukašenkos režimo auka.

Ponios ir ponai, turime kuo greičiau priimti sprendimą dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo. Taip pasiųsime teigiamą ir konstruktyvų signalą europietiškoms ir demokratiškoms Ukrainos ir Baltarusijos jėgoms.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, Baltarusijos jaunimas dažnai baudžiamas atimant teisę į mokslą dėl valdžios atstovams nepriimtinų pažiūrų. Lenkija suteikia galimybę mokytis daugumai tokių jaunų žmonių. Negalima užkirsti tam kelio pradedant ekonominę blokadą šiems jauniems žmonėms, kurie nori atvykti į mūsų šalį mokytis. Ekonominę blokadą būtina sugriauti, o vizų mokestį būtina sumažinti.

  Pirmininkas. − Prieš perduodamas žodį komisarei, kadangi turime dar šiek tiek laiko, noriu pasakyti keletą papildomų žodžių. Aš dažnai lankausi Ukrainoje, todėl noriu pasakyti, kad pagrindinis sunkumas, susijęs su vizų problema, su visa vizų išdavimo tvarka, yra išaiškinti Ukrainos ir Baltarusijos visuomenėms, kad tai, ką jie šiandien turi ištverti, yra pereinamasis etapas. Kalbu apie kainas ir procedūras. Kainos yra neprieinamos, o procedūros – žeminančios. Šie žmonės turi valandų valandas stovėti eilėse. Ar tai pereinamasis etapas, ar nuolatinė padėtis? Ukrainiečiai dažnai sako, kad iškilo Šengeno siena; kad tai, kas buvo sveikinama ir kuo džiaugėmės mes, lenkai, prancūzai, vokiečiai, iš tikrųjų yra natūralios izoliacijos procesas. Eilės prie konsulatų, atmetimai, kaina – visatai yra ženklas jų visuomenėms, sulaukęs visuotino nepritarimo visiems tikslams, kurių taip aktyviai siekiame šiuose Rūmuose ir kitur kontekste.

Debatai baigti. Atleiskite, kad sulaužiau auksinę taisyklę – Pirmininkas neturi kištis į tokius klausimus – bet šiuo atveju aš paprasčiausiai negalėjau tylėti.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, atidžiai klausiau to, ką neseniai pasakėte, ir Jūs palaikėte daugumą pasisakiusiųjų, kurie akcentavo kaimyninių valstybių piliečių patekimo į Europos Sąjungą supaprastinimo poreikį.

Tikiu, kad dauguma kalbėjo visiškai racionaliai! Kuo daugiau žmonių judėjimo galimybių sukuriama, tuo labiau tikėtina, kad piliečiai padarys įtakos savo pačių šalių judėjimui demokratijos ir Europos vertybių įsisavinimo keliu.

Vis dėlto, pirmiausia turi atsakyti į su Baltarusija susijusį klausimą. Aš paaiškinau, kodėl iki šiol neplanuojama pradėti derybų dėl vizų išdavimo tvarkos supaprastinimo. Politinė situacija gali pasikeisti, be to, noriu pasakyti, kad Europos Sąjunga imasi visų įmanomų veiksmų, kad jos egzistavimas jaustųsi toje šalyje – prieš kelerius metus Europos Komisijos įstaiga buvo įkurta Baltarusijoje.

Kaip jau sakiau, visais atvejais Baltarusijos piliečiai jau turi galimybę keliauti po Europos Sąjungos šalis, kaip numato ES įstatymai. Tačiau aš atidžiai klausiau visų argumentų ir negaliu pasakyti nieko daugiau nei jau esu sakęs Baltarusijos klausimu.

Ukrainos atveju situacija yra kur kas palankesnė. Ukrainai taikomo vizos mokesčio sutartyje numatyta, kad Šengeno valstybės reikalaus 35, o ne 60 eurų mokesčio už vizų prašymų apdorojimą Ukrainos piliečiams; tai laikoma vidutine vizos kaina. Todėl reikia pasakyti, kad šis tas jau atlikta. Taip pat minėjau, kad kai kurioms Ukrainos piliečių kategorijoms vizos mokestis bus apskritai netaikomas.

Vis dėlto, pone Pirmininke, man visiškai aišku, apie ką neseniai kalbėjote. Kaina yra problema, tačiau neretai problema yra ir tai, kaip atliekami formalumai. Tai labai ilgos procedūros, dėl kurių piliečiams susidaro įspūdis, kad Europos Sąjunga yra labai toli. Turiu pasakyti, kad šiuo metu dėmesį skiriu problemoms, su kuriomis susiduria vakarų Balkanų šalių piliečiai. Stengiuosi nustatyti būdus, kaip supaprastinti tokias procedūras. Tikiu, kad jei mums pasiseks, tą patį atliksime ir tokiose šalyse kaip Ukraina.

Tuo, pone Pirmininke, baigiu tai, ką norėjau pasakyti Parlamentui, kad būtų visiškai aišku, kad visos narių pastabos yra pagrįstos, tačiau atsižvelgiant į šiandienos situaciją, kai ką jau pavyko nuveikti. Žinoma, laukia dar daug darbų, tačiau manau, kad kiekviena valstybė narė turi stengtis pasinaudoti jau egzistuojančiomis galimybėmis. Aš dėsiu visas pastangas, kad taip būtų dirbama.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

18. Organų donorystė ir transplantacija: politikos veiksmai ES lygiu (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Adamos Adamou pranešimas, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu, dėl organų donorystės ir maisto saugos: politikos veiksmai ES lygiu (2007/2210(INI)) (A6-0090/2008).

  Adamos Adamou, pranešėjas. − (EL) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, visų pirma noriu padėkoti Europos Komisijai už bendravimą ir efektyvų bendradarbiavimą su mumis. Taip pat noriu padėkoti visiems savo kolegoms, ypač šešėliniams pranešėjams, už itin sudėtingą darbą, kurį atlikome, siekdami kompromisinių pakeitimų, kuriuos vieningai priėmėme.

Štai pagrindiniai klausimai, apie kuriuos kalba Komisija ir kuriuos aš kaip pranešėjas ketinu aptarti: transplantacijos rizika ir saugumas, susijęs su, pavyzdžiui, ligų perdavimu, organų trūkumas ir nelegali prekyba organais. Leiskite man kalbėti apie kiekvieną iš šių klausimų iš eilės.

Kalbant apie kokybę ir saugumą, reikia pasakyti, kad terapijoje naudojant organus rizikuojama, kad gavėjui bus perduotos ligos. Todėl siekiant sumažinti gavėjui keliamą riziką, svarbu, kad donorai būti tikrinami. Donorus būtina tikrinti, kad būtų galima nustatyti, ar egzistuoja kokios nors ligos perdavimo rizika. Norint nustatyti donorų saugumo standartą, būtina atlikti minimalius patikrinimus. Tačiau reikia pasakyti, kad šiuo metu valstybėse narėse nėra pasiekta sutarimo su patikrinimu susijusiais klausimais.

Didelis organų donorų trūkumas tebėra pagrindinis iššūkis, su kuriuos susiduria valstybės narės, spręsdamos organų transplantacijos klausimus. Ilgėjantys laukiančiųjų sąrašai kelia didelį nerimą. Efektyvios sistemos, pagal kurią bus nustatoma, kas gali tapti organų donorais mirties atveju (žinoma, nepamirštant, kad turi būti patenkinti visis privalomi sutikimo reikalavimai valstybėje narėje), sukūrimas yra pagrindinis elementas, kovojant su organų trūkumu.

Kitas svarbus elementas, padėsiantis padidinti donorų skaičių – tai gyvų žmonių skatinimas aukoti iš altruistinių paskatų. Taip pat reikia nuodugniai apsvarstyti su potencialiais donorais, kurie įprastai nebūtų laikomi tinkamais kandidatais, klausimą – jie visuotinai pripažįstami kaip patenkantys į išplėstinį donorų ratą. Pavyzdžiui, vieno ŽIV užsikrėtusio paciento organų transplantacija kitam gali būti leidžiama.

Kalbant apie prekybą organais, Komisare, reikia pasakyti, kad visi žino, kad prekyba organais vyksta. Visi žinome, kad turtingi turistai iš vakarų valstybių pasinaudoja ekonominiais skurdesnių valstybių piliečių poreikiais. Visi girdėjome apie organų kainų sąrašus, apie juodąją organų rinką, kuri ypač išplėtota Tolimųjų Rytų šalyse, tokios kaip Indija, Pakistanas ir Kinija, taip pat apie tai, kad tokie dalykai vyksta išsiplėtusioje Europoje. Todėl aš noriu paremti 57 pastraipos 7 pakeitimą, kurį pasiūlė mano kolegos ponia Brepoels, ponas Liese ir ponas Bowis, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos vardu, nes labai svarbu pagerinti organų gabenimo kontrolę, kad mes pagaliau galėtume padaryti galutines išvadas.

Taip pat noriu akcentuoti, kad altruizmas turi būti pagrindinis elementas organų donorystės ir transplantacijos srityje. Todėl ekonominė terminologija, kurią Komisija naudojo aptardama šį klausimą, nėra tinkama, ypač jei nepamiršime nekomercinio požiūrio į žmogaus kūną principo. Dėl šios priežasties aš negaliu pritarti 38 pastraipos 2 pakeitimui, kurį pasiūlė ponas Martin ir ponas Matsakis. Žinoma, po išsamaus pokalbio su ponu Matsakis, jis, kaip pats jums paaiškins, ketina jo atsisakyti ir rytoj pateikti kitą žodinį pakeitimą, kuriam aš pritariu.

Tačiau, kaip jau minėjau, manau, kad organai negali būti laikomi vidaus rinkos preke, todėl nesutinku su šio papildymo pašalinimu. Be to, nekomercinio požiūrio į žmogaus kūną principas yra aiškiai nurodytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 3(2) straipsnyje.

Ponios ir ponai, aš nebeturiu laiko, nes kalbėjau jau keturias minutes. Ketinu tęsti savo kalbą, kai man vėl bus suteiktas žodis po to, kai jūs pateiksite savo pastabas.

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. − (EL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma noriu pasveikinti poną Adamou už puikų pranešimą, kurį jis parengė, dėl organų donorystės ir transplantacijos. Man ypač džiugu, kad pranešime pritariama Komisijos požiūriui, jog organų donorystės ir transplantacijos atveju būtina kreipti dėmesį į šiuos aspektus: visų pirma, siekti geresnės organų kokybės ir saugumo; antra, gerinti organų gavimo galimybes; ir, trečia, siekti, kad transplantuojami organai būtų saugūs.

Žmogaus organų kokybės ir saugumo standartų nustatymas – tai pranašumas kiekvienam iš mūsų. Mes žinome, kad nemažai organų yra pervežama iš vienos ES valstybės narės į kitą. Šiuo metu nėra nustatyti bendri žmogaus organų įsigijimo kokybės ir saugumo standartai, todėl labai svarbu išspręsti šį klausimą.

Taip bus ne vien visoje ES taikomas lyginamasis saugumo standartas – tai padės užtikrinti transplantacijos sistemos saugumą ir vieningumą.

Komisija planuoja pasiūlyti įstatymų pagrindą, pagrįstą saugumo ir kokybės principais, susijusiais su donoryste ir žmogaus organų įsigijimu.

Šie reikalavimai bus išsamūs ir lankstūs, kad būtų galima vykdyti kuo daugiau transplantacijų. Juk kalbame apie gyvybės išsaugojimą. Visų pirma turime galvoti apie tai, kad šiuo metu visoje Europoje į organų laukiančiųjų sąrašus įtraukta 50 000 žmonių.

Norint pagerinti organų įsigijimo galimybes, būtina pateikti visuomenei kuo daugiau informacijos šiuo klausimu. Piliečiai turi žinoti, kad transplantacijos sistema yra saugi ir patikima. Kitu atveju jie nesutiks būti donorais.

Jau galime pateikti kelis sektinus pavyzdžius, kad kai kuriose valstybėse narėse papildomi transplantacijos koordinatoriai, pavyzdžiui, padarė teigiamos įtakos donorytės mastui. Komisija ketina siūlyti veiksmų planą, kuriame nurodyti 10 prioritetinių veiksmų, susijusių su organų donorystės ir transplantacijos ES klausimu. Iš bendravimo organų donorystės ir transplantacijos klausimais, yra aišku, kad Komisija pripažįsta, kaip svarbu užkirsti kelią prekybai organais.

Aš taip pat įsidėmėjau dr. Adamou komentarus ir rimtai į juos atsižvelgsiu. Iš jo pranešimo aišku, kad būtina itin atidžiai apsvarstyti, kaip išvengti organų prekybos ES keliamos grėsmės.

Komisija ketina valdyti situaciją bendradarbiaudama su tarptautiniais partneriais, Europos Taryba ir PSO. Taip pat ketiname palaikyti Interpolą, kad pavyktų dar efektyviau valdyti šią situaciją.

Be to, tikiu, kad, jei padaugės galimybių gauti organus Europos Sąjungoje, mes netiesiogiai susidorosime su transplantuojamų organų gabenimu ir prekyba organais.

Prekybos organais klausimas bus taip pat įtrauktas į šių metų Komisijos pranešimą dėl ES veiksmų plano dėl prekyba žmonėmis.

  Edit Bauer, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonės autorė. − Pone Pirmininke, organų donorystė ir transplantacija yra sudėtingas ir svarbus klausimas, todėl, pasitelkus tinkamus įstatymus ir taikant tinkamą praktiką, galima kasmet išgelbėti tūkstančių žmonių gyvybes. Klausimai, susiję su trapia gyvenimo ir mirties riba, iš tiesų yra delikatūs. Čia sunku kaip nors padėti įstatymais, tačiau pakenkti – paprasta. Todėl itin svarbu, kad valstybėse narėse būtų diegiamas atitinkamas požiūris į šį klausimą.

Kita vertus, gyvybiškai svarbu išsiaiškinti, kokie veiksmai sukelia nepasitikėjimą ir kodėl praktika gali būti laikoma neskaidria, kai tvarkomi laukiančiųjų sąrašai, taip pat kokios skandalingų netinkamo įstatymų interpretavimo atvejų priežastys.

Norėčiau paminėti tris klausimus, kurie, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomone, yra svarbūs. Visų pirma, dažniausiai nekalbama apie gyvus donorus. Todėl teisinėmis procedūromis būtina sumažinti neteisėto organų pardavimo galimybes. Socialinių išlaidų padengimo donorams klausimas dar nėra išspręstas.

Antra, tais atvejais, kai transplantacijos procesas susijęs su tarptautiniu bendradarbiavimu, įstatymai turi užtikrinti tokias pat nedviprasmiškas ir aiškias taisykles, kaip ir valstybių narių viduje. Kaip Komisarė minėjo, kylą naujų, su transplantacijos turizmu susijusių klausimų. Kaip elgtis tokiais atvejais?

Trečia, būtina siekti efektyvesnio ir labiau sutelkto tarptautinio bendradarbiavimo nustatant organų pervežimo atvejus, nes slaptas pervežimas ir jo pasekmės gali sužlugdyti tūkstančių pacientų, laukiančių jų gyvybes išgelbėsiančių organų, viltis. Kita vertus, Europos įstatymai, susiję su žmonių pervežimu, turi taip pat apimti organų pardavimo ir pervežimo atvejus, neatsižvelgiant į tai, kad tai vis dar slapta, tačiau tampa visuotine problema.

Noriu pasveikinti pranešėją, taip pat šešėlinius pranešėjus ir padėkoti jiems už efektyvų bendradarbiavimą.

  Frieda Brepoels, PPE-DE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, Komisare, dėl organų transplantacijos galimybės iš tiesų kiekvieną dieną pavyksta išgelbėti gyvybes Europoje. Liūdna, tačiau tai, kad trūksta donorų, reiškia, kad kiekvienais metais miršta tūkstančiai į laukiančiųjų sąrašus įtrauktų europiečių. Turime prisiimti iššūkį – kaip saugiai padidinti donorų skaičių. Kaip šešėlinis pranešėjas, kalbantis Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcijos vardu, galiu pasidžiaugti, kad šiandien Parlamentas be išlygų pritaria Komisijos iniciatyvai ir pripažįsta, kad Europa gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

Organų donorystė ir transplantacija yra itin sudėtinga ir jaudinanti tema, kaip minėjo kiti pasisakiusieji, ir požiūriai į ją valstybėse narėse labai skirtingi. Rengdamas savo pranešimą aš pats kalbėjausi su keliais gydytojais, pacientais ir organizacijų atstovais. Surengto posėdžio ir tiriamojo vizito į Ispaniją metu buvo įgijome tam tikrą supratimą ir aš turiu labai nuoširdžiai padėkoti, kad pranešėjas į šiandienos pranešimą įtraukė visa tai, ką teko sužinoti.

Kalbu apie keturis klausimus. Visų pirma, būtina rimtai susirūpinti, kad būtų užtikrinta, jog Komisijos pasiūlyta su kokybe ir saugumu susijusi direktyva būtų pakankamai lanksti ir nebūtų sukurta papildomų administracinių barjerų, dėl kurių netgi sumažėtų gaunamų organų skaičius. Mūsų nuomone, kokybės ir saugumo klausimą turi spręsti gydytojai. Siekdami garantuoti kokybę ir saugumą, mes taip pat prašome valstybių narių stebėti ir įvertinti paskesnius transplantacijos ir donorystės rezultatus. Labai svarbu, kad būtų lyginami valstybėse narėse pateikiami duomenys, todėl tikriausiai verta susimąstyti apie bendrą duomenų analizės metodiką.

Antra, manome, kad esminis veiksnys verbuojant donorus – svarbesnis net už įstatymus – yra tai, kaip organizuota donorystės sistema. Todėl ligoninėse turėtų dirbti daugiau personalo, kurio užduotis būtų nustatyti potencialius donorus, taip pat patarti ir padėti artimiausiems giminėms. Šalyse, kuriose dirba tokio tipo koordinatoriai, donorų skaičius didėja.

Trečia, tai taip pat įrodo, kaip svarbu, kad valstybėse narėse būtų keičiamasi efektyvia praktika. Europos Sąjungoje nesunku tai prižiūrėti. Svarbu, kad ligoninės skelbtų teigiamus transplantacijos rezultatus ir aktyviai bendradarbiautų su žiniasklaida.

Ketvirta, manome, kad labai svarbu apsvarstyti ne tik mirusiųjų, bet ir gyvų donorų klausimą. Negalima leisti, kad gyvi donorai būtų dar kartą diskriminuojami, pavyzdžiui, draudimo įmonių.

Baigdamas noriu pasakyti, kad organų donorystė turi likti visiškai nekomercinis, altruistinis ir savanoriškas procesas. Mūsų nuomone, mokėjimas turi atlyginti tik su donoryste susijusius nepatogumus. Komisija ir valstybės narės turi kur kas aktyviau prieštarauti organų pervežimui ir pardavimui, taip pat transplantacijos turizmui. Labai svarbu, kad tokie atvejai būtų nustatyti ir Europolas turėtų efektyviau stebėti ir nustatyti organų pardavimo ir (arba) pervežimo atvejus.

Tikiu, kad Parlamentas savo pranešimu siunčia labai subalansuotą ir griežtą signalą ir skatinu Rūmus rytoj balsuoti už šį pranešimą.

  María Sornosa Martínez, PSE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, Komisare, nekantraudamas laukiu rengiamo direktyvos pasiūlymo, kurį Komisija ketina pateikti, kuriame bus nustatyti kokybės ir saugumo standartai, susiję su donoryste ir organų įsigijimu Europos Sąjungoje.

Kalbėdamas apie šių procesų skaidrumą, noriu pasakyti, kad socialistų frakcija pritaria priemonėms, kuriomis bus siekiama ginti donorus ir užtikrinti, kad organų donorystė bus pagrįsta altruizmu ir savanoriškumu, t. y. bus atmetama bet kokio apmokėjimo, išskyrus griežtai nustatytą kompensaciją, už galimas išlaidas ir nepatogumus, susijusius su donoryste.

Būsimais įstatymų pagrindais neturi būti sukurtas sudėtingas administracinis barjeras valstybėse narėse, be to, negalima komplikuoti dabartinių tinkamų procedūrų.

Kalbėdamas apie praktinę proceso pusę, noriu pasakyti, kad negalima leisti, jog dėl kelių itin griežtų kokybės standartų pakiltų kainos, o ypač svarbu tai, kad dėl jų nesumažėtų transplantuoti tinkamų organų skaičius. Akivaizdu, kad negalima patvirtinti tokių priemonių, kurios neleistų transplantuoti tokių organų, kurie šiuo metu laikomi tinkamais transplantuoti, nes mūsų siekis yra išgelbėti žmonių gyvybes ir užtikrinti, kad, jei tik įmanoma, sergančiajam būtų garantuota gyvybė.

Deja, puikūs rezultatai, gauti transplantuojant organus, siekiant prailginti gyvenimo trukmę ir pagerinti gyvenimo kokybę, yra susiję su didesniu tokios formos terapijos poreikiu.

Aš atvykau iš Ispanijos; tai šalis, kuri yra laikoma pasaulio lydere organų donorystės ir transplantacijos srityje. Jei mums pavyko pasiekti tokio vertingo įvertinimo, neturi kilti abejonių dėl Nacionalinės transplantacijos organizacijos egzistavimo būtinybės; ji koordinuoja visas profesionalų komandas atitinkamose ligoninėse, kuriose yra po vietinį transplantacijos koordinatorių, profesionalų mediką, kuris vadovauja visos komandos darbui ir su donoryste susijusiam procesui.

Tikiuosi, kad Europos Komisijos siūlomuose įstatymuose atsispindės tokio tipo modelis, nes įrodyta, kad jis funkcionuoja sėkmingai.

Galiausiai, noriu akcentuoti, kaip svarbu paminėti poreikį diegti donorystės tradiciją trečiojo pasaulio valstybėse, kuriose egzistuoja kitokia kultūra ir išpažįstama kitokia religija; tai galima padaryti skleidžiant informaciją, organizuojant kampanijas jų gimtąja kalba, skiriant kultūrinius mediatorius ir t. t. Be to, valstybės turi būti raginamos dėti visas pastangas kovojant su pervežimu, o tai įmanoma taikant atitinamas teisines priemones, nukreiptas prieš Europos piliečius, vykdančius sveikatos turizmą ir taip siekiančius gauti organų iš trečiojo pasaulio valstybių.

Belieka padėkoti pranešėjai ir visiems pranešėjams, kurių čia neminėsiu, nes buvo išties lengva bendradarbiauti ir pasiekti susitarimo.

  Jules Maaten, ALDE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, mėginu pastatyti save į trejų metukų mergaitės, kuriai diagnozuota širdies yda, tėvų padėtį; jiems nėra lengva gauti trejų metukų donoro širdį savoje šalyje. Kitoje Europos valstybėje tokia galimybė gali egzistuoti, tačiau ta šalis nesuinteresuoti bendradarbiauti su kitomis Europos valstybėmis. Tokiu atveju būtina, kad Europoje būtų imtasi atitinamų veiksmų. Be to, priežastis imtis tokių veiksmų Europoje, išties pakankama. Šiuo metu į Europos organų laukiančiųjų sąrašus įtraukta 400 000 žmonių ir maždaug dešimt iš jų miršta kiekvieną dieną, nes trūksta donorų organų.

Kalbant apie saugumo ir kokybės kriterijus, reikia pasakyti, kad Adamou savo pranešime teisingai įspėja vengti sudėtingesnių biurokratinių barjerų, kurie gali būtų numatyti Briuselio leidžiamuose įstatymuose. O siūlomi įstatymai – džiaugiuosi, kad Komisija ką tik juos palaimino – jokiu būdu neturi būti papildoma sunkinančia ir visiškai nebūti administracine procedūra. Jei egzistuoja toks sektorius, kuriam kyla biurokratinių procedūrų grėsmė, tai, žinoma, yra šis sektorius. Man taip pat labai džiugu girdėti, kaip ką tik pasakėte, jog norite atverti kelius kuo įmanoma daugiau transplantuojamų organų ir nenorite riboti jų skaičiaus. Manau, jog tai svarbus principas.

Mums reikia garantijų, kad bus siekiama glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas reikš, kad transplantacijos procesas bus valdomas ligoninėse, kad jį prižiūrės gydytojai ir stebės įvairios teisinės sistemos. Praėjusiais metais buvęs už sveikatos apsaugą atsakingas Komisaras Markos Kyprianou įrodinėjo Europos donoro kortelės įvedimo poreikį. Ir, kaip žinia, pone Adamou, pone Vassiliou, Kipras yra išminties šaltinis. Ši kortelė, neatsižvelgiant į tai, ar ji bus suderinama su Europos sveikatos draudimo kortele, gali užtikrinti, kad organai, kai juos bus galima naudoti, bus naudojami kuo efektyviau. Europos barometro apžvalgos rodo, kad 81 % europiečių pritaria organų donoro kortelės naudojimui, bet tik 21 % iš tikrųjų ją turi. Adamou pranešime siūloma įvesti savanorišką Europos donoro kortelę, todėl aš noriu pasinaudoti proga ir paskatinti Komisarą metų pabaigoj priimti įstatymus dėl tokio tipo kortelės, kaip priedo prie nacionalinių kortelių, įvedimo.

  Margrete Auken, Verts/ALE grupės vardu. – (DA) Pone Pirmininke, noriu padėkoti ponui Adamou už labai gerą pranešimą ir puikų bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą. Mums reikia daugiau organų – dėl to mes, be abejo, sutariame. Tačiau svarbu, kad ši idėja būtų tinkamai įgyvendinta. Bendradarbiauti būtina, ir aš asmeniškai tikiu, kad būtina gauti tinkamos informacijos, išsamesnės informacijos, kad žmonės, tapę organų donorais, jaustųsi saugūs. Žmonės turi žinoti, kad bus elgiamasi pagarbiai; tai taip pat taikoma artimiausiems giminėms, kuriems, žinoma, tenka susidurti su desperacija; žmonės turi jaustis saugiai, žinodami, kad jų giminėmis bus tinkamai pasirūpinta. Jei jie turės galimybę aptarti šį klusimą tarpusavyje, pavyks pasiekti teigiamų rezultatų.

Tačiau jokiu būdu negalima leisti, kad organų poreikis sudarytų sąlygas procesą paversti komerciniu. Tikiu, kad visi labai džiaugiasi ir pritaria tam, kad šis klausimas nebuvo iškeltas ir mes ruošiamės kovoti su nelegaliu pervežimu, kuris šiuo metu vyksta. Nėra priimtina, kad sprendžiant šį klausimą nėra pakankamai įtrauktas Europolas, nes tai išties kriminalinis atvejis. Netgi ten, kur tai nėra nelegalu, mes turime laikyti nusikaltimu, kad skurstantys žmonės verčiami parduoti savo inkstus, kad išlaikytų šeimas.

Galiausiai, leiskite pastebėti, kiek garantijų turėsime suteikti; negalime to pamiršti, nes kitaip mums bus daromas didelis spaudimas. Pavyzdžiui, aš manau, kad tokia formuluotė kaip „žmonės miršta dėl nuolatinio organų trūkumo“ yra neteiktina. Žmonės miršta todėl, kad serga. Be to, mes niekada neturėsime pakankamai organų. Yra žmonių, kuriems pasiseka gauti organą ir todėl jų gyvybė būna išgelbėta. Būtina siekti, kad tokių atvejų būtų daugiau, todėl turime pritarti šiam pranešimui. Tačiau situacija niekada nebus tokia, kad organų pakaktų. Netgi panaikinus visus greičio apribojimus visoje Europoje jų nepakaktų.

PIRMININKAUJANTYSIS: PONAS BIELAN
Vicepirmininkas

  Jiří Maštálka, GUE/NGL grupės vardu. – (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma kaip gydytojas ir šių Rūmų narys noriu pasveikinti savo kolegą poną Adamos Adamou, atlikusį puikų darbą rengiant šį pranešimą. Organų transplantacijos ir donorystės klausimas gali sulaukti kontraversiškų vertinamų; to priežastys akivaizdžios: viena vertus, būtina atsižvelgti į etikos klausimą, o kita vertus, negalima leisti, kad sustotų medicinos plėtra, kad būtų apribota arba suvaržyta galimybė padėti žmonėms.

Džiaugiuosi, kad pranešimas pagrįstas tais ramsčiais, kuriuos aš vertinu. Pirmasis iš jų yra teisiniai įstatymai: jie turi garantuoti, kad organų donorystė liktų savanoriškas procesas, o ne komercinė veikla. Būtų gerai nustatyti standartus, tačiau šie standartai neturi daryti įtakos vykdymui ir priemonėms, taikomoms kiekvienoje valstybėje narėje. Kitas ramstis susijęs su valstybių narių bendradarbiavimu, kuris iš esmės apima daugybę kitų sričių. Trečiasis ramstis susijęs su tuo, kad negalima imtis jokių priemonių, neužtikrinus piliečių bendradarbiavimo. Todėl aš pritariu priemonėms, kurios užtikrintų visuomenės informavimą ir skaidrumą. Bendras tikslas, kuris pranešime akivaizdžiai išdėstytas, yra visomis įmanomomis priemonėmis eliminuoti nelegalaus pervežimo galimybes. Pono Adamou pranešimas, žinoma, nutiesia tam kelią.

  Urszula Krupa, IND/DEM grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, nepakanka kilnių tikslų, kuriuos įrodo Komisijos bendradarbiavimas sprendžiant organų donorystės ir transplantacijos klausimą, aptariant politinius veiksmus ES lygiu, taip pat pono Adamou pranešimo, kuriame akcentuojama, kad organų donorystė yra dovana ir kad svarbu gerbti ir ginti laisvę nurodant arba nenurodant, kurie organai tinkami transplantuoti.

Lygiai taip pat nepakaks nuostatų, kuriomis grindžiamas Europos organų donoro kortelės įvedimas, jei bus atmestos visos pataisos, susijusios su etikos ir moralės principais, kuriais vadovaujamasi Europos Parlamente. Moralinių principų stoka ir nepakankamas jų paisymas lems mūsų visuomenės moralinę degradaciją, taip pat netinkamą elgesį visose socialinio gyvenimo srityse, įskaitant mokslą ir mediciną.

Be to, kad ims plisti liberalizmas ir komercija, dėl prekybos organais ir kitų netinkamo elgesio atvejų pradės ryškėti dideli socialiniai skirtumai. Yra labai turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti, ką tik nori, taip pat ir transplantacijai skirtus organus. Tačiau yra ir skurstančių. Jie organų donorais gali tapti dėl to, kad neturės kito pragyvenimo šaltinio arba priverstinai, todėl bus sumažintos jų galimybės išlikti sveikiems ir išgyventi.

Tokios situacijos nepavyks pakeisti užtikrinant garantijas dėl lygių galimybių ir lygių teisių į sveikatos priežiūrą. Būtina užtikrinti tikrą socialinę apsaugą ir įstatymais numatytą žmogaus sveikatos ir gyvybės apsaugą.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Ponios ir ponai, aš taip pat noriu padėkoti gydytojui Adamos Adamou už jo pranešimą, kuriam buvo vieningai pritarta aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto apsaugos komitete. Nė vienas narys nebalsavo prieš; nė vienas komitetas, kurio nuomonės buvo teirautasi, neoponavo. Vadinasi, buvo pasiektas visiškas sutarimas; jo buvo pasiekta po dažnų ir ilgų diskusijų dėl šio pranešimo, kurias organizavo pranešėjas, ir už tai esu jam dėkinga.

Mūsų uždavinys, susijęs su organų transplantacija, yra dvilypis. Viena vertus, turime padėti žmonėms, kuriems transplantacija yra vienintelė galimybė likti gyviems, o kita vertus, mūsų pareiga yra užkirsti kelią nelegaliam organų pervežimui – tai vienas iš didžiausių kriminalinių nusikaltimų. Žinome, kad skurdesnėse pasaulio valstybėse prekyba organais šiuo metu vykdoma labai intensyviai, nes ten organų donorystė yra vienintelė skurstančiojo galimybė išgyventi.

Todėl mane pribloškia tai, kad šiandienos Europos Sąjungoje, kuri sukurta atsižvelgiant į vertybes, moralę ir etiką, atsiranda žmonių, prašančių, kad ši prekyba būtų įteisinta. Kadangi egzistuoja didžiulis skirtumas organų tiekimo srityje – nesvarbu, ar gyvo, ar žuvusio donoro – taip pat organų poreikio srityje, svarbu, kad būtų padidintas donorų skaičius.

Į 2008–2013 m. sveikatos programos sveikatos apsaugos prioritetus Komisija įtraukė transplantacijos rezultatų įvertinimą, vadinasi, šiems tikslams bus skiriamos dotacijos. Nors pritariu tam, kad būtų sukurta galimybė finansuoti projektus iš dotacijų, kyla tam tikrų abejonių.

Žinau, kad diskutuojama ne apie 2008–2013 sveikatos programą, tačiau turiu akcentuoti kai kuriuos aspektus. Kalbant apie projektus, mane stebina matematiniai neatitikimai tarp to, kiek projektų buvo patvirtinta ir kiek įvykdyta: 2004 m. 72 projektai buvo patvirtinti ir 9 įvykdyti; 2005 m. 61 projektas buvo patvirtintas ir 7 įvykdyti; 2006 m. 87 projektai buvo patvirtinti, bet nė vienas nebuvo įvykdytas; o 2007 m. 6 projektai buvo patvirtinti ir nė vienas nebuvo įvykdytas. Ar egzistuoja mechanizmai, leidžiantys patvirtinti projektų, kurie finansuojami Europos Sąjungos, efektyvumą.

  Glenis Willmott (PSE). – Pone Pirmininke, pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo transplantacijai naudojamų žmogaus organų skaičius. Organų transplantacija šiuo metu yra pelningiausias paskutinės inkstų nepakankamumo stadijos gydymo būdas. Visiško tokių organų kaip kepenys, plaučiai ar širdis nepakankamumą galima išgydyti tik šiuo metodu.

Transplantacija yra vienas iš nuostabiausių šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tačiau mažiau nei 25 procentai JK piliečių yra registruoti organų donorai. Pernai maždaug 2 400 žmonių JK buvo išgelbėti transplantavus organus, tačiau daugiau nei 1 000 miršta kiekvienais metais, laukdami tokios transplantacijos galimybės.

Organų trūkumas yra visuotinė dilema visose Europos valstybėse ir akivaizdu, kad būtina tobulinti sistemą, įgalinančią organų donorystę visoje ES. Todėl aš nuoširdžiai pritariu šiam pranešimui ir ypač džiaugiuosi, kad didelis dėmesys buvo skirtas nelegaliam organų pervežimui.

Donorų trūkumas lėmė eksponentinę transplantacijos turizmo plėtrą besivystančiose pasaulio tautose. Tarptautinė juodoji organų rinka patraukia žmones, ieškančius inksto ar kito organo, ir pasinaudojama tokiomis aplinkybėmis kaip apgailėtinas skurdas ir kita. Tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės paverčiami atsarginėmis dalimis, skirtomis sergantiems išgydyti. Tačiau praktikuojant nelegalią organų transplantaciją, neretai neatsižvelgiama į saugumą, todėl rizikuojama tiek donoro, tiek sergančiojo gyvybėmis. Britanijos laikraščiuose jau pranešta apie kelis klaikius tinklalapius, skirtus vadinamajam transplantacijos turizmui, įskaitant pasiūlymus įsigyti Kinijos kalinių, kuriems buvo įvykdyta egzekucija, inkstų.

Negalime to vertinti kaip tolimo nusikaltimo. Kai kurios Europos tautos taip pat įsivėlė į transplantacijos prekybą – tai Moldova, Serbija, Turkija ir Rusija. Europos vyriausybės turi nuveikti kur kas daugiau, siekdamos užkirsti kelią tokiems gėdingiems nusikaltimams, todėl noriu pasveikinti poną Amadou, parengusį išsamų pranešimą.

  Marios Matsakis (ALDE). – Pone Pirmininke, noriu pasveikinti pranešėją, parengusį išties puikų pranešimą.

Leiskite pasinaudoti proga ir svarbų, bet labai prieštaringą klausimą, kuris, nors ir nėra dabartinės diskusijos objektas, turi būti aptartas tam tikru etapu: tai tariamo sutikimo koncepcija. Daugumos potencialių donorų organų nepavyksta gauti, nes sistema, kuri numato, kad būtina gauti gyvo donoro arba jo giminių sutikimą, funkcionuoja nepakankamai efektyviai ir nepavyksta įveikti kliūčių, susijusių su griežtais laiko apribojimais, delikačiai psichosocialiniais netekties pagerbimo ir sudėtingais techniniais organų išėmimo ir pervežimo klausimais.

Šios su organų gavimu susijusios problemos sprendimas yra ryžtingai manyti, kad visi mirusieji yra donorai, jei tam laiku neprieštarauja artimi giminės arba neprieštaravo pats donoras jam gyvam esant. Žinau, kad įstatymų leidėjams nelengva tai pripažinti, tačiau tikiu, kad tai privers rimtai ir protingai apsvarstyti šį klausimą ateityje, atsižvelgiant į realybę ir nepamirštant, kiek gyvybių pavyktų išgelbėti, jei tokia sistema būtų įteisinta.

  Hiltrud Breyer (Verts/ALE) . – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pone Adamou, žinome, kad organų poreikis viršija pasiūlą. Tačiau taip pat žinome, kad vienintelis būdas padidinti jų tiekimą yra paisyti nekomercijos principo. Todėl negalima kalbėti apie prekybą organais ir negalima leisti, kad išmokos už išlaidas ir išlaidų atlyginimas taptų tam tikra apmokėjimo forma.

Europos Sąjungoje nepakankamai rimtai sprendžiama nelegalaus organų pervežimo problema. Malonu girdėti, kad Komisaras pasakė, jog nelegalaus organų pervežimo klausimas bus pagaliau įtrauktas į pranešimą dėl prekybos žmonėmis. Tačiau ką daryti, jei Europos pilietis ateis turėdamas organą iš trečiojo pasaulio šalies, pavyzdžiui, Filipinų? Nė vienas gydytojas nė vienoje ligoninėje nepasiteiraus apie organo kilmę. Europos pilietis neprivalės įrodyti, kad organą jis įsigijo legaliai. Todėl, norint efektyviai panaikinti nelegalaus organų pervežimo galimybę, būtina vykdyti stebėjimą. Europos Sąjunga turi justi didelę atsakomybę, nes negalima leisti, kad Kinijos, Ukrainos ar kitų šalių gyventojai gyventų jausdami organų mafijos grėsmę.

Tai, kad skurdas ir neviltis verčia žmonės parduoti savo organus, yra tragedija. Taip pat tragedija turi būti laikoma tai, kad žmonės turi mirti dėl to, kad trūksta organų, tinkamų transplantuoti, tačiau mes negalime pamiršti nė vienos medalio pusės.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Pone Pirmininke, tai, kad pavyksta išvengti mirties ir ligų dėl padovanoto organo, yra nuostabu, tačiau organų nepakanka. Suaugusiųjų kamieninės ląstelės vystosi ir tai verta paminėti. Dauguma žmonių, kurie organą nori gauti kitokiu būdu, yra išbraukiami iš sąrašo, kadangi jų pačių kamieninės ląstelės yra naudojamos jų pažeistiems organams gydyti. Be to, vykdomi tyrimai, kai užauginami nauji gyvūnų organai panaudojant jų pačių kamienines ląsteles. Kai pakeičiama tokiais organais nekyla atmetimo problemų.

Noriu padėkoti pranešėjui, palaikančiam pataisas dėl lygių organų donorystės teisių, susijusių su neįgaliais žmonėmis. Tyrime, kurį atliko neįgaliųjų teisių komisija, nurodoma, kad negalią turintiems žmonėms kyla keturis kartus didesnė grėsmė mirti nuo ligos, kai diagnozuojamas organo nepakankamumas. Turime kovoti su tokia institucine diskriminacija ir užtikrinti teisingą, laisvą ir nešališką teisę visiems naudotis organų donorystės galimybe.

Taip pat noriu pasveikinti poną Derek Rowe ir visus Airijos oro medicininės pagalbos narius, kurie, negaudami Airijos vyriausybės paramos, metų pabaigoje ruošiasi įsteigti pirmąją Airijoje medicinos oro pagalbą. Ji bus įsteigta remiantis Kornvalio oro greitąja medicinine pagalba. Pirmosios Kornvalio oro medicininės pagalbos misijos metu buvo gauti keturi nuskendusio žmogaus organai – organai, kurie galėjo būti prarasti, jei ne medicinos oro pagalbos darbas.

  Maciej Marian Giertych (NI). – (PL) Pone Pirmininke, transplantacijos sritis kenčia dėl organų stygiaus. Poreikiai dideli, todėl tai susiję su didelėmis pinigų sumomis. Ten kur figūruoja didelės pinigų sumos, susiduriama su netinkamo elgesio atvejais. Todėl tenka kovoti su naujo tipo nusikaltimais. Galima pateikti prikimo iš skurstančių donorų pavyzdžių – transplantuojamus inkstus galima nusipirkti už kelis centus. Esame girdėję apie organus, kurie išimami iš žmonių, kuriems buvo įvykdyta egzekucija, tačiau jų leidimas nebuvo gauta. Nuolat sužinome apie potencialius donorus, kurie pagrobiami ir nužudomi, kad būtų gauti jų organai. Yra atvejų, kai pagreitinama mirtis, kad būtų galima išimti organus. Aš noriu kalbėti apie tai.

Dėl transplantacijos galimybės atsiradimo, pakito mirties apibrėžimas. Imta konstatuoti smegenų mirtis – pirmas toks atvejis įvyko Bostone 1968 metais. Tai vadinama Harvardo kriterijais. Nuo to laiko nustatyti nauji smegenų mirties kriterijai – visi paskesni buvo ne taip griežtai apribojantys. Smegenų veiklos sustojimo neįmanoma stebėti. Tai prognozės. Norint jį patvirtinti, atjungiami gyvybę palaikantys aparatai, o kaip tik tai ir gali sukelti mirtį. Kartais, norint išimti organus iš tariamai mirusio žmogaus, pasitelkiama anesteziologų pagalba, kad organų išėmimas iš mirusiojo kūno būtų neskausmingas.

Būtina nustatyti griežtesnį, o ne liberalesnį, mirties apibrėžimą. Negalima toleruoti, kad, siekiant išgelbėti vieną gyvybę, atimama kita.

  Harald Ettl (PSE) . – (DE) Pone Pirmininke, jei norime sukurti vieningą sveikatos politiką, pats laikas kreiptis į Komisiją reikalaujant pateikti direktyvos dėl organų donorystės ir transplantacijos pasiūlymą. Labai ribotas organų tiekimas, kuris aktualus kai kuriose valstybėse narėse, sukuria sąlygas, kuriose daugybė pacientų įtraukti į laukiančiųjų sąrašus, o dauguma iš jų miršta. Jei milijonui gyventojų tektų 20–30 mirusiųjų ir gyvų donorų, organų tiekimas Europos Sąjungoje būtų pakankamas.

Tačiau, ar pavyks to pasiekti, priklauso nuo transplantacijos įstatymų, kurie nustato organų pašalinimo po mirties principą, jei konkretus asmuo nenurodė, kad turi būti elgiamasi kitaip. Tik tose valstybėse narėse, kuriose priimti tokio tipo įstatymai – šiuo metu tokių yra 11 – galima tikėtis, kad problemą pavyks išspręsti teisingai europiniu lygiu. 38 straipsnis arba, tiksliau sakant, pasiūlyta jo pakaita, prieštarauja tokiam sprendimui. Austrijoje, neatsižvelgiant į tai, kad organų pašalinimas yra saugomas įstatymais, intensyvios terapijos specialistai, turintys gydytojo išsilavinimą, taip pat aptaria šią procedūrą su mirusiojo donoro šeima ir tokia sistema pasiteisino. Jei giminės nesutinka, kad būtų išimti organai, jų požiūris gerbiamas.

Kitų požiūrių atveju – jie vyrauja didžiosiose Austrijos kaimyninėse valstybėse – susiduriama su didelėmis problemomis dėl organų tiekimo, todėl tai tampa visos Europos problema. Funkcinės organų gavimo sistemos sėkmę lemia tai, ar bus nustatytas visoje Europoje taikomų taisyklių rinkinys ir ar bus susitarta dėl skaidraus ir teisingo organų pervežimo, kuris bus stebimas nacionaliniu lygiu. Bet koks požiūris, kuris nėra suderinamas su šiais elementais, turi būti laikomas laiko švaistymu ir, kas blogiausia, skatins abejotino skaidrumo verslą skurstančiose ne Europos valstybėse.

Žinau, apie ką kalbu, nes kaip Austrijos sveikatos apsaugos ministras buvau atsakingas už šią sritį ir šiandien mūsų patirtį vertinu teigiamai. Šiuose Rūmuose pateiktas pasiūlymas nėra tokio masto, kad pavyktų išspręsti problemą Europos lygiu. Iš Jūsų, Komisare, tikiuosi daugiau pastangų!

  Johannes Blokland (IND/DEM). – (NL) Pone Pirmininke, prieš mane kalbėjusieji jau išsakė mintį, kad organų donorystė yra daug emocijų sukelianti tema. Mano nuomone, tai taip pat yra tokia tema, kurią reikia gvildenti valstybių narių lygiu. Tačiau europietiškas požiūris taip pat gali būti racionalus, ypač kai kalbama apie kokybės kriterijus ir dalijimąsi informacija. Būtina imtis griežtų priemonių kovojant su nelegaliu organų pervežimu. Pono Adamou iniciatyva parengtas pranešimas yra nemenkas indėlis ir už tai esu jam dėkingas.

Kai kurie nariai pritarė tam, kad būtų įdiegta „nepriklausoma“ sistema, tačiau tai man kelia abejonių. Negalime nieko priversti rinktis, kai dilema susijusi su organų donoryste, kai dar nėra aiškiai ir atsakingai nustatyti kriterijai pačiame sektoriuje. Mane džiugina tai, kad šiuo metu pateiktas sprendimas laikomas valstybių narių problema.

Pagaliau aš pritariu pataisoms, kurias pateikė ponia Sinnot, ponios Liese ir Bowis, taip pat kiti, susijusioms su įrodytais suaugusių kamieninių ląstelių panaudojimo pranašumais.

  Anne Ferreira (PSE). – (FR) Pone Pirmininke, Komisare, visų pirma noriu pasveikinti poną Adamou, atlikusį šį darbą.

Vienas iš šiame pranešime išsakytų tikslų yra panaikinti barjerus, trikdančius organų donorystę, ir užtikrinti organų transplantacijos saugumą, todėl akivaizdu, kad pirmoji problema yra susijusi su pakankamu kiekvienoje valstybėje narėje ir Europos Sąjungoje. Organų trūkumas yra problema, su kuria įvairiu mastu susiduria visos valstybės narės. Tokią situaciją, kai žmonės, laukiantys transplantuojamų organų patiria tragiškas pasekmes, galima laikyti viena iš nelegalaus organų pervežimo priežasčių, tačiau ji nėra vienintelė. Išsiaiškinta, kad pagrindinė prekybos žmogaus organais priežastis yra jų rinkos vertė.

Norint ištaisyti tokią ydingą situaciją, bent jau Europos Sąjungoje, būtina, kad organų donorystė būtų atliekama atsižvelgiant į tris esminius principus: ji turi būti neapmokama, savanoriška ir anonimiška. Negalima toleruoti komercinio požiūrio į žmogaus organus – tik tokiu atveju pavyks sukurti kliūčių nelegaliai prekybai. Mėginant išspręsti šią esminę organų trūkumo problemą, kaip minima pranešime, būtina ne tik vykdyti efektyvias visuomenės švietimo kampanijas, bet taip pat diegti sąmoningumą tarp potencialių donorų. Kai kuriose valstybėse narėse jau siekiama įgyvendinti šį tikslą.

Būtina akcentuoti, kad kraujo, kurio taip pat trūksta Europoje, donorystės atveju, prieš keletą metų kiekvienos valstybės narės buvo prašyta vykdyti kraujo donorystės kampanijas. Kokios tokio prašymo pasekmės? Ar galima mokytis iš šios patirties ir ją propaguoti, be to, galbūt tobulinti, įtraukiant organų donorystės klausimą?

Vis dėlto noriu akcentuoti pora nerimą keliančių aspektų: visų prima, donoro kortelė neatitinka savo paskirties ir, antra, būtina efektyviau spręsti su gyvais donorais susijusius klausimus. Šiais dviem aspektais nusakomas pagrindinis vaidmuo, kurį atlieka gydytojai ir chirurgai.

Galiausiai, pranešime nurodoma, kad esama įvairių gydymo galimybių panaudojant suaugusias kamienines ląsteles. Aš taip pat noriu paminėti, kad egzistuoja galimybė panaudoti bambagyslės kraujo kamienines ląsteles gydant kraujo vėžį; tai gali būti kaulų čiulpų pakaitalas. Nepamirškime to. Aš tai jau esu minėjęs Jūsų posėdyje, Komisare.

  Hélène Goudin (IND/DEM). – (SV) Pone Pirmininke, organų donorystės klausimas sukelia daug su etika susijusių emocijų ir turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į nacionalines vertybes. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali būti vykdomas, siekiant užtikrinti kokybę ir saugumą, tačiau sprendimą tapti donoru arba gauti organus turi priimti konkretus asmuo arba jo šeimos nariai. Pasirinkimą dažnai lemia kultūrinis kontekstas.

Siūlymas įvesti Europos donoro kortelę nėra tinkamas, kadangi taisyklės, kuriomis nustatomas apsisprendimas, paskyrimas ir organizacinė struktūra, skiriasi skirtingose valstybėse narėse. Sveikata yra ir turi likti nacionalinės svarbos klausimu. Vis dėlto Švedijos „Birželio sąrašu“ pasisakoma už savanorišką keitimąsi organais ir ekspertizę tarp valstybių narių organizacijų.

Parlamento pasiūlytos priemonės, kuriomis siekiama skatinti diskusijas organų donorystės, nacionalinių transplantacijos linijų sukūrimo, pozityvaus organų donorystės klausimo nušvietimo žiniasklaidoje klausimais, gali būti toleruojamos, tačiau šias iniciatyvas turi apsvarstyti pačios valstybės narės, atsižvelgdamos į atitinkamoje valstybėje vyraujantį socialinį klimatą.

  Anna Záborská (PPE-DE). – (SK) Noriu kuo nuoširdžiausiai pasveikinti savo kolegą narį poną Adamou. Dėl organų trūkumo kai kurie žmonės pasiryžta pasinaudoti nusikalstamais metodais. Rūpestį žmonėmis jie pavertė pelninga prekyba žmogaus organais, tuo tarpu vaikai patenka į didžiausią rizikos grupę.

Prieš dvi savaites aš kreipiausi į Slovakiją, o dabar kreipiuosi į Europos Parlamentą ir Europos Komisiją ir prašau inicijuoti kampaniją, kurios tikslas – informuoti žmones apie pavojus, kurie gresia jų vaikams. Būtina pradėti Europos kampaniją, kurios pavadinimas „Ar žinote, kur dabar yra jūsų vaikas?“.

Ši kampanija turėtų padidinti tėvų atsakomybės už savo vaikus jausmą. Turime labai rimtai atsižvelgti į šią problemą, o Europos Sąjungoje turi būti priimtos priemonės, skirtos kovoti su tarpvalstybine nelegalia prekyba žmogaus organais.

  Gyula Hegyi (PSE). – (HU) Neįtikėtinai daug žmonių miršta arba kenčia dėl to, kad nepavyksta laiku gauti transplantacijai skirto organo. Tačiau nemažai žmonių nemano, kad jų organų panaudojimas po jų mirties galėtų sietis su etikos problema; jei jie žinotų, kad tai yra įmanoma, jie taip ir pasielgtų, tačiau dėl atitinkamos informacijos stokos jie netampa organų donorais. Natūralu, kad kiekvienas sprendimus turi priimti pats ir niekas negali nurodinėti ir priversti to padaryti. Tačiau svarbu, kad įvairių valstybių piliečiai suvoktų, jog skirtingose valstybėse narėse egzistuoja skirtingos taisyklės, todėl jei jie nepraneš apie tai, kad sutinka tapti organų donorais, kai kuriose valstybėse transplantacija bus galima, tačiau kitose – ne. Aš palaikau Europos Parlamento pasiūlymą dėl to, kad tuo atveju, jei miręs žmogus nepateikė jokių nurodymų, juridinis atstovas turi nuspręsti, ar galima jo organus naudoti po mirties. Nelegali prekyba organais yra pats bjauriausias nusikaltimas, susijęs su organų transplantacija. Turime imtis griežtų veiksmų, kad užkirstume tam kelią, ypač tokiais atvejais, kai tai skatina įgaliotieji atstovai iš Vakarų – slėpti tokius nusikaltimus yra visuotinė gėda.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Organų transplantacija turi vykti greitai. Nuo organo išėmimo iki transplantacijos turi praeiti ne daugiau kaip dvi valandos. Todėl visuomenės sąmoningumas ir visuomenės nuomonė vaidina svarbų vaidmenį organų donorystės srityje.

Organų donorystė ir transplantacija yra medicininės procedūros, todėl, norint jas toliau tobulinti, būtina, kad visuomenė atliktų didesnį indėlį ir demonstruotų daugiau sąmoningumo. Efektyviausios priemonės, siekiant didinti žmonių pasiryžimą, yra informacijos apie transplantaciją suteikimas visuomenėje ir žiniasklaidoje. Tai turi būti pirmasis žingsnis.

Antra, noriu akcentuoti, kad atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Europoje neįsteigtas joks keitimosi organais koordinavimo aparatas, būtina gerinti situaciją šioje srityje; tai itin svarbu pasakyti kalbant apie organų keitimosi sistemos koordinavimą – tokios kokia šiuo metu egzistuoja valstybėse narėse, pavyzdžiui, įvedant Europos donoro kortelę arba įdiegiant Europos tiesioginę tarpvalstybinę telefono liniją.

  Sylwester Chruszcz (NI). – (PL) Pone Pirmininke, akivaizdu, kad iš esmės visi sutinkame, jog organų transplantacija neturi būti komercinė veikla. Bet koks komercinis organų naudojimas yra tiesiog neetiškas ir prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms. Didžiulis transplantacijai naudojamų organų poreikis lemia patologinius atvejus ir, iš tiesų, yra nusikaltimų priežastis. Neseniai visa Europa su pasibaisėjimu skaitė Carla Del Ponte knygos dalis, kuriose aprašoma, kaip Albanijos teroristai Serbijos piliečius iš Kosovo naudojo komercinės transplantacijos tikslais. Apie šią problemą būtina kalbėti Europos Parlamente ir valstybėse narėse. Manau, kad donoro sutikimas visada turi būti laikomas pagrindiniu veiksniu, leidžiančiu donorystė ir organų transplantaciją. Būtina ginti tokį sprendimą – jis turi būti norma Europoje.

  Péter Olajos (PPE-DE). – (HU) Ačiū, Pone Pirmininke. Ponios ir ponai, galbūt ne visi žinote, kad pirmoji organų transplantacijos operacija pasaulyje buvo atlikta Vienoje 1902 m. vengrų kilmės piliečio Imre Ulmann. Šis ypatingas saitas su Austrijos sostine egzistuoja iki šiol ir yra toks tvirtas, kad nepaisant to, jog personalas ir techniniai resursai yra daugmaž tokie patys, Vengrijos plaučių transplantacijos operacijos vis dar atliekamos Vienoje. Ir kodėl gi ne? Jos kainuoja trigubai daugiau ir netgi pacientų skaičius yra ribotas. Nekyla abejonių, kad būtina paskirti transplantacijos koordinatorius Europos ligoninių intensyvios terapijos skyriuose. Vengrijoje tokių iš viso nėra, o Ispanijoje yra 156. Kalbant apie širdies transplantaciją, verta pasakyti, kad mano šalyje yra pasiekta puikių rezultatų palyginus su kitomis valstybėmis, tačiau mes esame Europos sąrašo apačioje. To priežastis yra donorų trūkumas, įrangos trūkumas, kelionės lėktuvais ir būtinieji žmogiškieji resursai. Tikiuosi, kad šis pranešimas padės išspręsti tokią ydingą situaciją, nes problema ne vien juntama, bet jau ir įsisąmoninta. Ačiū, ir siūlau pasiūlymą priimti.

  Catherine Stihler (PSE). – Pone Pirmininke, noriu padėkoti ponui pranešėjui už puikų pranešimą.

Šį vakarą Škotijoje yra 700 organų transplantacijos operacijos laukiančių žmonių, t. y. 700 šeimų laukia skambučių, kurie užtikrintų jų brangiausių žmonių išgelbėjimą.

Gyvybiškai svarbu pasiekti kompromisą, gvildenant šią emocijas sukeliančią temą, todėl liūdna, kad valstybėms narėms nepavyksta susitarti. Norėčiau, kad organų donorystės sistema būtų, kaip ponas Matsakis pasakė, tokia sistema, kuri leistų kiekvienam tapti donoru, jei asmuo nenurodo kitaip. Tai padėtų patobulinti tiekimą, ypač kai kalbama apie jaunus žmones arba etnines mažumas, nes čia juntamas ypatingas stygius. Tokia sistema padėtų išgelbėti europiečių gyvybes. Aš pritariu Komisijos siūlomam veiksmų planui, tačiau turime užtikrinti, kad jis yra pakankamas ir nepavėluotas.

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, šios diskusijos buvo išties įdomios ir aktyvios ir tai nestebina, nepamirštant, kokia tai rimta ir svarbi problema.

Iki šiol buvo iškelta nemažai klausimų. Norėčiau kai kuriuos iš jų pakomentuoti. Nekomercinis požiūris į organus yra labai svarbus aspektas ir aš tikiu, ir pritariu tam, kad organų donorystė turi būti vykdoma iš altruistinių ir savanoriškų paskatų. Todėl, žinoma, donorų kortelės turi būtų įsigyjamos savanoriškai; tą patį galima pasakyti apie Europos donorų kortelę, kurią ketiname įvesti, atsižvelgdami į savo veiksmų planą.

Kai kuriose valstybėse narėse galima rasti tinkamos praktikos pavyzdžių, ir tokiais pavyzdžiais turi sekti kitos valstybės narės – tai naudinga visiems. Galiu jus užtikrinti, kad Komisijos direktyva dėl kokybės ir saugumo bus pakankamai lanksti ir neturės įtakos donorystei, o tik užtikrins pagrindinius reikalavimus Europos Sąjungoje. Taip pat noriu užtikrinti, kad į direktyvą bus įtrauktas stebėjimas.

Sutikimas tapti donoru yra itin jautri tema, nes reikia atsižvelgti į vietinį ir kultūrinį požiūrį į donorystę ir transplantaciją. Pasinaudodama proga noriu pasakyti, kad nacionaliniai pareigūnai yra atsakingi už tai, kad būtų nustatyti teisiniai reikalavimai ir praktika, susijusi su sutikimu tapti donoru konkrečioje valstybėje narėje, jie taip pat turi užtikrinti, kad valstybės piliečiai žinotų savo teises šioje srityje.

Noriu pasakyti, kad kamieninių ląstelių panaudojimas pasitvirtino gydant kai kurias piktybines ligas, pavyzdžiui, vėžį. Komisija pritaria kraujo bankų sistemos plėtrai ir tokios technologijos diegimui.

Be to, aš manau, kad labai svarbu didinti Europos piliečių sąmoningumą – taip pavyks juos paskatinti tapti donorais, tiek gyvais, tiek po mirties, ir tokiu būdu, kaip jau minėjau pradžioje, bus netiesiogiai kovojama su nelegaliu organų pervežimu. Manau, kad norint užkirsti kelią transplantacijos turizmui labai svarbu, jog piliečiai žinotų, kokie pavojai, susiję su organų saugumu ir patikimumu, jų tyko, taip pat informuoti apie su etika susijusius aspektus. Kaip žinome, daugumoje trečiojo pasaulio valstybių, skurstantys žmonės verčiami savanoriškai apsispręsti atiduoti organus.

Pagaliau, gerbiamieji nariai, noriu dar kartą padėkoti už tokį konstruktyvų pranešimą. Ypač noriu akcentuoti esminį tikslą – išsaugoti gyvybę – taip pat pripažįstu, kaip svarbu plėtoti mokslinė organų donorystės sritį.

Todėl su nekantrumu laukiu tolesnio glaudaus ir konstruktyvaus bendradarbiavimo bei Komisijos pasiūlymo pateikimo šiuose Rūmuose metų pabaigoje.

  Adamos Adamou, pranešėjas. − (EL) Pone Pirmininke, leiskite padėkoti visiems, pasisakiusiems šia itin daug emocijų sukeliančia tema, taip pat leiskite pakomentuoti keletą aspektų.

Ponas Maaten ir kiti kalbėjo apie Europos donoro kortelę, kurią mes įvedėme kaip priedą prie to, kas suteikiama valstybėse narėse. Ponas Maaten pateikė kelis teisingus skaičius: tam pritarė 80 % piliečių, tačiau tik 12 % turi donoro kortelę. Tačiau nerimą kelia kita statistika: 50 % iš donoro kortelę turinčių asmenų atėjus laikui netampa donorais todėl, kad tam prieštarauja jų šeimų nariai. Todėl akivaizdu, kad kyla problemų, kurių nepavyksta išspręsti įvedus Europos donoro kortelę.

Kalbant apie pono Matsakis išsakytą mintį apie „tariamą sutikimą“, reikia pasakyti, kad tai turi būti valstybės narės reikalas. Pasak mano kolegos, kalbėjusio apie Škotiją, tariamas sutikimas padeda išspręsti problemą. Valstybė narė turi nuspręsti, ar priimti tokią priemonę. Nereikia pamiršti pagalbinio principo. Tokius atvejus reikia išsiaiškinti, kuri sistema yra efektyvesnė, kad galėtume dalytis patirtimi ir procedūromis, kaip tai daroma Ispanijoje, apie kurią kalbėjo ponia Sornosa Martķnez. Kodėl skirtingose ligoninėse nėra koordinatorių, būtent tą darbą atliekančių gydytojų ir sesučių, kurie galėtų nustatyti potencialius donorus, kad būtų galima atlikti transplantacijos operacijas ir padidinti galimų organų skaičių? Ponia Auken, kurios šiuo metu čia nėra, pasakė, kad mums niekada nepavyks įveikti organų trūkumo problemos. Kaip gydytojas ir mokslininkas galiu atsakyti, kad galbūt aš nesulauksiu tos dienos, galbūt jos nesulauks ir atities kartos, tačiau po kelių dešimtmečių mums pavyks užauginti reikiamą organą iš asmens, kuriam reikia organo, ląstelių, kurias galbūt imsime iš jo odos a kitos vietos.

Komisare, Jūs kalbėjote apie bambagyslės kraujo ląsteles ir jų saugojimą. Leiskite pasakyti, kad negalima leisti, kad jos patektų į privačių pelno siekiančių įmonių rankas. Mano šalyje Kipre įsteigtas Karaiskakio fondas, kuris teikia šią paslaugą nemokamai. Taip pat yra trys privačios įmonės, kurios už tam tikrą mokestį patalpiną į saugyklas pacientų bambagyslės kraujo ląsteles. Šios ląstelės taip pat yra kamieninės ląstelės; kaip žinote, jos labai vertingos.

Ką aš galiu pasakyti apie pastabas apie prekybą? Mano narys kolega paminėjo Carla Del Ponte pranešimą. Tiesą sakant, tikėjausi pamatyti šį pranešimą anksčiau. Natūralu, kad dabar turime daugiau įrodymų, kad nelegalus pervežimas vyksta išsiplėtusioje Europoje.

Dar kartą dėkoju jums visiems. Manau, kad atėjo metas mums, europiečiams, imtis veiksmų. Turime mobilizuoti, koordinuoti, diegti sąmoningumą ir demonstruoti teigiamus pavyzdžius: turime patys tapti organų donorais.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Slavi Binev (NI), raštu. – (BG) Noriu išreikšti nuoširdų pritarimą ponui Adamou, parengusiam pranešimą. Aš palaikau nuomonę, kad pagrindinis tikslas ES valstybėse narėse, susijęs su organų transplantacija, yra sumažinti organų trūkumą.

2008 m. balandžio 9 d. mano kolegos iš ATAKA partijos Dimitar Stoyanov ir Desislav Chukolov, taip pat aš pats pateikėme rašytinę deklaraciją, dėl informavimo apie sutikimą tapti organų, audinių ir ląstelių donoru Bulgarijoje, taip pat prašėme Europos Komisijos pateikti pasiūlymą, susijusį su organų donorystės kokybe ir saugumu. Europos donoro kortelės įvedimas būtų esamas nacionalines sistemas papildanti priemonė, kuri padėtų greičiau identifikuoti donorus ir taip padidintų reikiamos transplantacijos medžiagos gavimo galimybes. Visuomenės sąmoningumas, susijęs su organų donoryste ir transplantacija, taip pat bendros ES įstatymų sistemos įvedimas ir griežtos bausmių už nusikaltimus priemonės, taikomos į nelegalų organų pervežimą įsivėlusiems asmenims, taip pat su tuo susijusiam medicinos personalui, būtų garantas, užtikrinantis donorystės procedūros ir informavimo apie sutikimą saugumą.

Dar kartą, pone, aš sveikinu jus, parengusį šį pranešimą.

  Titus Corlăţean (PSE), raštu. – (RO) Pritariu Europos Parlamento sprendimui dėl politinių veiksmų Europos Sąjungos lygiu, susijusių su organų donoryste ir transplantacija.

Manau, kad Europos Komisija turi pasiūlyti išsamesnę direktyvą, kurioje būtų nustatyti kokybės ir saugumo reikalavimai, susiję su organų donoryste ir pervežimu Europos Sąjungoje. Šioje direktyvoje taip pat turi būti nurodyti galimo netinkamo elgesio prevencijos metodai.

Naujieji įstatymų aktai turi papildyti ir palaikyti valstybių narių pastangas, siekiant pagerinti dabartinę situaciją, būtina nustatyti elgesio normas Europos lygiu, atsižvelgiant į medicinos progresą.

Primygtinai siūlau valstybėms narėms, įskaitant ir tą valstybę narę iš kurios aš atvykau – Rumuniją, – atlikti savo vaidmenį, informuojanti piliečius, supažindinant su organų donorystės pranašumais ir padedant suvokti, kad organų donorystė ir transplantacija – tai būdas išgelbėti gyvybę.

Taip pat palaikau Europos Komisijos dalyvavimą organizuojant viešas diskusijas su atitinkamomis Europos nevyriausybinėmis organizacijomis, kad pavyktų rasti geriausius sprendimus, tiek susijusius su komunikacijos kampanijomis, tiek atsižvelgiant į valstybės narės patirtį ir pozityvią praktiką.

Tokiais atvejais esminė problema yra – kaip greitai pavyks gauti atsakymą. Geresnis medicinos sistemos organizavimas nacionaliniu lygiu yra būtinas, o medicinos personalo darbuotojai turi atsakingai elgtis tokiais skubios pagalbos atvejais.

  Neena Gill (PSE), raštu. – Tai itin svarbus pranešimas ir reali galimybė išgelbėti gyvybes. Dėl nuolatinio organų trūkumo Europoje fiksuojama 60 000 beprasmių mirčių atvejų.

Todėl būtina imtis skubių veiksmų.

1. Organų donorystės apribojimų panaikinimas ir glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas, taip pat kokybiškų ir saugių organų skaičius. Reikalinga Komisijos direktyva, kuria bus akcentuojama svarba ir nustatyti bendri visoje ES taikomi kokybės ir saugumo standartai, kurie papildys nustatymus, egzistuojančius valstybėse narėse.

2. Skatinti valstybes nares priimti „nepriklausomą“, o ne „valdomą“ organų donorystės sistemą. Taip būsime geriau informuojami apie trūkumą ir vis daugiau žmonių susimąstys, kokią poziciją jie turi priimti.

3. Visiškai pritariu tam, kad pranešime akcentuojama nelegalaus organų pervežimo problema. Man itin didelį nerimą kelia tai, kad organų donorais dažniausiai tampa labiausiai skurstantys. Turime padėti tašką šiam žiauriam skurstančiųjų išnaudojimui ir ginti nekaltas aukas, kurie apgaulės būdu verčiami netekti savo organų. Ši problema egzistuoja ne tik besivystančiose šalyse, bet ir Europoje. Aš pasisakau už tai, kad būtų įvestos griežtos priemonės per Europolą ir Interpolą, kovojant su šia nelegalia prekyba.

  Katalin Lévai (PSE), raštu. – (HU) Pritariu pono Adamos Adamou pranešimui dėl organų donorystės ir prekybos organais. Nepaisant to, kad techninės galimybės šioje srityje, deja, labai skiriasi įvairiose valstybėse narėse, pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau žmogaus organų naudojama transplantacijai. Vakarų Europoje maždaug 40 000 žmonių yra įtraukti į laukiančiųjų sąrašus, todėl prekyba organais, kaip pragyvenimo šaltinis, klesti skurstančiuose Rytų Europos regionuose.

Europos donoro kortelės įvedimas yra geras sprendimas, susijęs su teisinę donorystės puse, tačiau būtina imtis griežtesnių priemonių kovojant su nelegaliu organų pervežimu ir prekyba organais. Atsižvelgiant į tai, kad, nepaisant atskirų atvejų, nėra paprastai naudojamos įrašų sistemos, leidžiančios išsiaiškinti, ar yra transplantacijai reikalingų organų – tokios sistemos nėra net nacionaliniu lygiu; svarbu įvesti sertifikatą, panašiai kaip Šengeno sistemoje, kurį galima būtų gauti internete, kuris galiotų visoje Sąjungoje, kurį palaikytų medikų opinija ir kiekvienos sąjungos transplantacijos duomenų bazė. Sertifikato, susijusio su teisine žmogaus organų transplantacija, sukūrimas, leistų labai greitai gauti šią gyvybiškai svarbią informaciją, be to, būtų galima sudaryti dvišales sutartis, o skurstantys ir savanoriai būtų ginami ir netaptų nelegalaus organų pervežimo aukomis.

Būtina sukurti duomenų bazę, kad būtų galima naudoti organus, esančius keliose šalyse, todėl itin svarbu, kad valstybės narės panaikintų tai draudžiančius įstatymus.

Taip pat svarbu, kad organų donorystė būtų visiškai nekomercinis procesas, tačiau būtina apibrėžti sąlygas, kuriomis siūlomos finansinės kompensacijos.

  Joseph Muscat (PSE), raštu. – (MT) Bet koks trūkumas arba delsimas sprendžiant su organų donoryste susijusius klausimus gali kainuoti gyvybes, kurias buvo galima išgelbėti.

Būdami europiečiai, mes turime daug ko pasimokyti vieni iš kitų. Be to, valstybės, kuriose sukaupta nemažai patirties ir įdiegta efektyvi infrastruktūra šiame sektoriuje, gali padėti kitoms, tokioms kaip Malta, kurioje galbūt nėra kritinės masės, ypač tais atvejais kai nėra pakankamų sąlygų.

Neseniai Maltos ir Gozitos žmones sukrėtė Jamie Zammit atvejis. Jamie iškilo problemų ieškant donoro, kuris išgelbėtų jį nuo Fanconi anemijos, nes šiuo metu Maltoje mes neturime kaulų čiulpų donorų registro.

Maltos vyriausybė dabar pranešė, kad ji ruošiasi sudaryti tokį registrą. Tai geros naujienos. Tačiau, norint tokį registrą sudaryti, mums reikia specializuotos HLĄ spausdinimo procedūros, kurios Maltoje iki šiol nėra, be to, mums reikia ilgalaikės praktikos kitose valstybėse, kad sistemą pavyktų sėkmingai įdiegti.

Aš tikiuosi, kad solidarūs Europos žmonės suteiks Maltai reikiamą pagalbą, ypač kol ši sistema bus įdiegta mūsų šalyje – tada galėsime išgelbėti kuo įmanoma daugiau nekaltų gyvybių.

  Daciana Octavia Sârbu (PSE), raštu. – (RO) Organų trūkumas, dėl kurio ėmė sparčiai plisti prekyba organais ir transplantacijos turizmas, yra esminė su sveikatos apauga susijusi problema, kurią tenka spręsti Europos Sąjungoje. Nelegalus organų pervežimas, tokių veiksnių kaip skurdas, korupcija ir nusikalstamumas derinys yra priežastys, dėl kurių Rytų Europos valstybės dažniausiai susiduria su šiuo reiškiniu. Siekdamas užkirti kelią transplantacijos turizmui aplinkos komitetas savo pranešime prašo užtikrinti, kad organų donorystė būtų vykdoma altruistiškai ir savanoriškai, kad tai netaptų donorų pelno šaltiniu. Valstybės narės turi imtis veiksmų, kad būtų ginami labiausiai skurstančių ir menkiausiai apsaugotų donorų interesai, kad jie netaptų nelegalaus organų pervežimo aukomis.

Vis dėlto, tarp ES valstybių narių egzistuoja dideli skirtumai, susiję su tuo, kai organizuojami donorystės ir transplantacijos procesai; tą patį galima pasakyti apie donorų bendruomenes ir organų gavimo šaltinius. Pavyzdžiui, Rumunijoje donorų yra labai mažai. Taip yra todėl, kad nėra įdiegtos efektyvios sistemos, kuri leistų identifikuoti donorus, taip pat trūksta gydytojų, kurie galėtų koordinuoti ir organizuoti transplantacijos procesą. Dėl šios priežasties Europos donorų skaičiaus vidurkis yra 20, o Rumunijoje – tik 0,5. Mums reikalinga adekvati techninė ir logistinė infrastruktūra, taip pat psichologinis ir organizacinis palaikymas, kad pavyktų sumažinti skirtumus tarp poreikio ir pasiūlos.

  Richard Seeber (PPE-DE), raštu. – (DE) Šiandien Austrijoje beveik tūkstantis pacientų yra registruoti transplantacijos sąraše. Deja, ne visi iš šių sunkiai sergančių ligonių gaus organą, kuris gali išgelbėti jų gyvybę.

Kiekvienais metais maždaug 150 pacientų miršta laukdami organo, nes organų donorų skaičius labai ribotas. Organų trūkumas yra pagrindinis iššūkis, kurį Europai tenka prisiimti. Todėl turime pateikti direktyvą dėl organų donorystės kokybės ir saugumo. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad valstybės narės turi bendradarbiauti ir keistis pozityvios praktikos pavyzdžiais. Šiuo metu Europoje egzistuoja dideli organų donorystės ir transplantacijos kvotų skirtumai. Bendradarbiaudamos valstybės narės didžiausią dėmesį turi skirti tam, kad būtų įdiegta kuo efektyvesnė sistema, kad būtų dalijamasi patirtimi ir skatinamos pasitvirtinusios procedūros. Valstybės narės turi mokytis viena iš kitos.

Esu įsitikinęs, kad gyvų donorų pagalba turi būti laikoma papildomu šaltiniu, palyginus su mirusių donorų organų naudojimu. Be to, svarbu, kad donorystė liktų savanoriška ir neapmokama. Negalima toleruoti, kad gavėjas donorui pervestų pinigus. Komisija ir valstybės narės turi imtis efektyvesnių priemonių, kovodamos su transplantacijos turizmu ir nelegalia prekyba organais.

19. Dėl savanoriškos veiklos naudos ekonominei ir socialinei sanglaudai (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Marian Harkin pranešimas, Regioninės plėtros komiteto vardu, dėl savanoriškos veiklos naudos ekonominei ir socialinei sanglaudai (2007/2149(INI)) (A6-0070/2008).

  Marian Harkin, pranešėja. − Pone Pirmininke, dėkoju už suteiktą galimybę tarti keletą žodžių apie savo pranešimą dėl savanoriškos veiklos ir naudos, kuri daroma ekonominei ir socialinei sanglaudai.

Visų pirma, noriu padėkoti visiems savo kolegoms iš Regioninės plėtros komiteto už puikų bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą, ypač šešėliniams pranešėjams. Taip pat Regioninės plėtros komiteto vardu noriu išreikšti padėką Komisijos pareigūnams, ALDE frakcijai ir Parlamentui už pademonstruotą susidomėjimą ir paramą.

Daugiau nei 100 milijonų europiečių dirba savanoriais – tai išties didelis skaičius! Komisijos duomenimis, nuo trečdalio iki pusės ES piliečių dalyvauja kokio nors pobūdžio savanoriškoje veikloje. Mano nuomone, mes kaip institucija turime jausti atsakomybę esant galimybei pripažinti, vertinti ir paremti savanorišką veiklą.

Savanoriškas darbas daugeliu atžvilgių yra unikali veikla: galimybė dirbti suteikiama visiems pageidaujantiems; jis daro teigiamos įtakos socialinei ir ekonominei sanglaudai; ji padeda įprasminti vieną iš svarbiausių Europos vertybių – solidarumą. Nesvarbu, ar kalbama apie asmenį, vežiojantį maistą pagyvenusiam kaimynui, ar apie tūkstančius, kurie mobilizuojasi stichinės nelaimės, pavyzdžiui, potvynio ar miško gaisro, atveju, savanoriškai dirbantys asmenys padeda sukurti bendruomenes ir sumažinti susvetimėjimą.

Savanoriškas darbas kartais yra vienijanti veikla. Tai ištekliai, nors kartais ir nepastebimi, glūdintys bendruomenėse, organizacijose ir tinkluose. Tai energija, kuri slypi kiekviename iš mūsų, tačiau ją suaktyvinti galima tik susitelkus bendrai veiklai. Tai, mano nuomone, pati vertingiausia atsinaujinančios energijos forma.

Egzistuoja tamprus saitas tarp savanoriško darbo ir aktyvaus pilietiškumo: dalyvavimas savanoriškuose darbuose yra reali visų siekiamos demokratijos išraiška. Šiame Parlamente mes atstovaujame mūsų piliečius ir kaip politikai turime demonstruoti, kas tai yra demokratija, tačiau kartais nepakankamai dėmesio skiriame kitai medalio pusei: visų bendrai siekiamai demokratijai. Šiuo atveju piliečiai savo veikla dalyvauja demokratijos kūrimo procese, o savanoriškas darbas padeda užtikrinti šį svarbų procesą.

Kalbėdama apie savo pranešimą, turiu pasakyti, kad į jį įtraukti keli praktiniai pasiūlymai, susiję su patarimais, kaip puoselėti vertybes europiniu lygiu. Komisija turi suvaidinti savo vaidmenį ir užtikrinti, kad valstybėse narėse nebūtų pažeidžiamas partnerystės principas, kurį gina Bendrijos strateginės nuostatos, kai kalbama apie sanglaudą, taip pat užtikrinti, kad nebebūtų toliau kuriama iliuzija apie NVO, savanorių grupių ir t. t. įtraukimą – tokia situacija šiuo metu susiklosčiusi daugelyje valstybių narių.

Taip pat tikiu, kad sistema turi užimti deramą vietą visuose Europos fonduose, jei savanoriška veikla yra laikoma indėliu į bendro finansavimo projektus. Jei tai atliksime, savo veiksmai įrodysime, kad remiame savanoriškai dirbančius piliečius.

Turime išplėsti galimybes ir jau sukurtas programas, kad būtų imtis savanoriškos veiklos būtų skatinami jauni žmonės, taip pat sukurti panašias galimybes ir programas, kurios leistų savanoriškai dirbti vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat turim visomis išgalėmis skatinti integraciją užtikrinantį savanorišką darbą.

Kita sritis, kurioje Komisija gali suvaidinti savo vaidmenį, yra susijusi su liberalesne vizų išdavimo tvarka, kai savanoriai iš kaimyninių valstybių nori dalyvauti ES remiamose programose.

Valstybės narės gali daug prisidėti, jei bus parengtos nuolatinės palydovinės sąskaitos, kad būtų galima nustatyti savanoriško darbo ir ne pelno siekiančių institucijų indėlį. Daugelio šalių duomenimis, įskaitant JAV, Belgiją, Čekijos Respubliką ir Kanadą, ne pelno siekiančių institucijų indėlis prie BVP sudaro nuo 5 % iki 7 %. Politikai negali nekreipti dėmesio į šiuos skaičius ir privalo į juos atsižvelgti, kurdami strategijas. Be to, už kiekvieną eurą, kurį organizacijos išleidžia remdamos savanorius, vidutiniškai gaunama nuo 3–8 % pelno. Netgi ECB negali suteikti tokio grįžtamojo pelno koeficiento.

Valstybėse narėse taip pat turi būti remiama savanoriška veikla; tai įmanoma įsteigiant savanoriško darbo infrastruktūrą, kur reikia sprendžiančią tokias problemas kaip nuolatinis finansavimas, draudimai ir PVM netaikymas.

Galiausiai, vienas iš mūsų uždavinių ES yra gerinti piliečių gyvenimo kokybę ir diegti papildomas vertybes Europos lygiu. To pavyks pasiekti realiai remiant savanorius ir savanorišką veiklą.

(Plojimai)

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone Pirmininke, noriu nuoširdžiai padėkoti poniai Harkin, parengusiai šį pranešimą. Pranešimas susijęs su daugybe ES politikos sričių ir daugybe iniciatyvų, be to, akcentuojamas glaudus ryšys tarp savanoriško darbo ir aktyvaus pilietiškumo.

Man itin malonu girdėti Jūsų komentarus apie PEACE programą, kur savanoriškas darbas suvaidino išties ryškų vaidmenį. Gegužės mėnesį vėl susitiksime ir diskutuosime dėl ponios de Brún pranešimo, kuriame, esu įsitikinusi, bus pateikti vietinio įgaliojimo pavyzdžiai, ypač susiję su savanoriškos veiklos sektoriumi ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Kalbėdama apie Jūsų rekomendaciją, susijusią su indėliu, turiu pasakyti, kad kol bendrųjų nuostatų 56 straipsnis dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo numato indėlį į ES bendrai finansuojamus projektus, mūsų tikslas yra pasinaudoti šia galimybe. Tačiau leiskite pasakyti, kad ypač kai kalbama apie vietines iniciatyvas, kurios finansuojamos iš socialinio fondo lėšų, įprasta, kad savanoriškas darbas yra dėmesio vertas indėlis, nors nurodoma nemažai veiklos atvejų, ypač susijusių su ERBAN iniciatyva Vokietijoje, Italijoje, JK ir Graikijoje, kurios parėmė daugybę savanoriškos darbo organizacijų.

Savanorišką darbą galima pagrįstai laikyti partnerystės principo sudedamąja dalimi. Daugybę kartų šiuose Rūmuose ar kartojau visą Komisijos komentarą dėl efektyvaus partnerystės principo diegimo, ypač kuriant naujos kartos sanglaudos politiką. Mes siekėme įtvirtinti partnerystė principą derybų dėl naujų programų metu ir dabar galime pateikti nemažai teikiamų partnerystės įtvirtinimo pavyzdžių. Tačiau be abejo, kaip žinote, egzistuoja įvairiausių požiūrių į partnerystė ir savanorišką darbą mūsų valstybėse narėse.

Aš taip pat matau, kokį vaidmenį vaidina Jūsų pranešimas rengiant dirvą kitam pono Beaupuy iniciatyva rengiamam pranešimui dėl valdžios ir partnerystės nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiais.

Leiskite tarti keletą žodžių apie konkrečias strategijas ir iniciatyvas savanoriško darbo srityje, kurias rengiant Komisija pademonstravo itin didelį aktyvumą. Verta paminėti Europos savanorišką tarnybą ir aktyvią Europos piliečių veiklą naujoje ES visą gyvenimą trunkančioje mokymosi programoje.

Mano kolega Ján Figeľ šiuo metu rengia naują iniciatyvą, susijusią su savanorišku jaunų žmonių darbu, į kurią bus įtraukta daugybė tikslų, kuriuos išsakėte savo pranešime. Skatinant ir remiant transeuropinę savanorišką veiklą pavyks labiau užtikrinti mūsų jaunų piliečių mobilumą. Tai yra nauja iniciatyva ir Komisija sieks užtikrinti, kad būtų pasitelkta daugiau bendro darbo jėgos iš egzistuojančių nacionalinių savanoriško darbo schemų.

Baltojoje knygoje apie sportą taip pat akcentuojama, kad savanoriška veikla sporto sektoriuje padės sustiprinti socialinę sanglaudą ir įraukimą, be to, skatins vietinę demokratiją ir aktyvų pilietiškumą. Lisabonos sutartyje taip pat yra nuoroda į sportą – kalbama apie „Europos sporto klausimų sprendimo skatinimą, atsižvelgiant į [...] struktūrą, pagrįstą savanoriška veikla“.

Visi sutinkame, kad reikia suformuoti holistinį požiūrį į savanoriškos veiklos naudą Europos ekonominei ir socialinei sanglaudai. Čia, be abejo, reikia atsižvelgti į problemą, susijusią su Europos piliečių senėjimu. Kalbant apie tai, reikia pasakyti, kad Jūsų siūlymas dėl „integraciją skatinančios savanoriškos veiklos“ turi būti išsamiau išnagrinėtas.

Džiugu pranešti, kad Komisijos švietimo, mokymo, kultūros ir jaunimo generalinis direktoratas ketina įsteigti valstybės įvertinimą už savanorišką veiklą Europoje. Šis įvertinimas bus laikomas gilesnių žinių šaltiniu ir tvirtu pagrindu tolesnėms iniciatyvoms šioje srityje, nes iki šiol ES nebuvo jokio sisteminio ir integruoto požiūrio į savanorišką veiklą.

Esu įsitikinusi, kad visi tie, į kuriuos kreipiatės skatindama pateikti rezoliuciją, sureaguos į Jūsų kvietimą. Jūs, be abejo, galite tikėtis Komisijos paramos.

Taip pat galiu užtikrinti, kad visi kiti prašymai, kurie bus pateikiami konkrečiai Komisijai, bus išanalizuoti; tai bus ypatingas Komisarų Fige ir Špidla uždavinys.

  Tunne Kelam, PPE-DE grupės vardu. – Pone Pirmininke, PPE-DE grupės vardu visų pirma noriu pasveikinti ponią Harkin, parengusią puikų ir laiku pateiktą pranešimą. Esminis uždavinys yra geriau suvokti, koks yra savanoriškos veiklos potencialas ir kokį vaidmenį ji vaidina – o tai galima vadinti vienu iš pilietinės visuomenės ramsčių. Iš tikrųjų, savanoriška veikla susijusi su piliečių iniciatyva, todėl ji tiesiogiai susijusi su solidarumu, kuris yra pagrindinė vieningos Europos vertybė. Kaip pranešėja ką tik minėjo, tai yra viena iš efektyviausių atsinaujinančios energijos formų.

Manau, kad šiuo pranešimu siekiama, jog valstybės narės pripažintų savanoriškos veiklos vertę ir jos naudą socialinei ir ekonominei sanglaudai. Iš valstybės, žinoma, nesitikima, kad ji finansuos savanorišką veiklą, nes tokiu atveju pati sąvoka netektų prasmės, bet valstybė skatinama teikti iniciatyvas, kuriomis privatus sektorius paremtų savanoriškos veiklos sektorių.

Parlamentas taip pat kreipiasi į Komisiją dėl delsimo dėl pasiūlytos Europos savanoriškos veiklos chartijos, iš kurios tikimasi tikslesnio savanoriškos veiklos vaidmens apibrėžimo. Labai svarbi šio pranešimo dalis yra susijusi su savanoriškos veiklos skatinimu visose švietimo srityse, pradedant nuo galimybių savanoriškai dirbti sukūrimo pradiniame švietimo sistemos etape, taip pat savanoriškos veiklos, kaip visą gyvenimą trunkančio mokymosi, skatinimo.

Noriu dar kartą išreikšti savo padėką už šį puikų pranešimą. Mums pavyko aptarti beveik visas pataisas pozityvioje ir darbingoje atmosferoje bei pasinaudoti daugybe iniciatyvų.

  Catherine Stihler, PSE grupės vardu. – Pone Pirmininke, pritarus Marian Harkin pranešimui dėl savanoriškos veiklos ir sveikinu ją, bendradarbiavusią su kolegomis rengiant pranešimo projektą. Daugiau nei šimtas milijonų ES piliečių dirba savanoriais ir kiekvienas euras, kuris išleidžiamas jiems paremti, grįžta 3–8 eurų suma. Škotijoje yra 1,2 milijono savanoriškai dirbančių piliečių – gyventojų skaičius yra 5 milijonai – ir savanoriškos veiklos sektorius sudaro 5 % Škotijos darbo jėgos, todėl turime viešai pripažinti savanorių pastangas ir naudą Škotijoje ir ES.

Pranešime įvertinta savanorių veikla ir dėmesys kreipiamas į savanoriškos veiklos pranašumus ekonominei ir socialinei sanglaudai. Teisingai reikalaujama, kad šis indėlis būtų atspindėtas nacionalinėse sąskaitose. Teigiama, kad savanoriška veikla daugelyje valstybių padeda padidinti bendrąjį vidaus produktą; tai pasakytina apie statybų pramonę ir komunalines paslaugas. Tai rodo, kad kai kuriose ES valstybėse ne pelno siekiantis sektorius sudaro 5–7 % BVP.

Savanoriška veikla teikia naudos jums, jūsų bendruomenei, jūsų regiono ekonominei plėtrai ir jūsų nacionalinei ekonomikai. Ji taip pat prisideda prie tautinio kapitalo kūrimo, kurį viešosios strategijos turi numatyti. Aš skatinu Europos komisiją pasirūpinti, B planui būtų skirta derama vieta, nes taip pavyks užtikrinti, kad tiek Škotijoje, tiek likusiose ES valstybėse dirbantys savanoriai bus įvertinti ir jų veikla bus matoma, taip pat skatinu kolegas palaikyti Harkin pranešimą.

  Jean Marie Beaupuy, ALDE grupės vardu. – (FR) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, aš taip pat noriu prisijungti prie savo kolegų ir pasveikinti ponią Harkin, parengusią šį pranešimą. Pranešėjos pasirinkta tema nėra atsitiktinė, nes ponia Harkin yra sukaupusi didelės patirties šioje, su savanoriška veikla susijusioje, srityje, todėl natūralu, kad jis pateikė tokį pranešimą. Mes, žinoma, nuoširdžiai palaikome jos pranešimą, kurį ji parengė remdamasi visuotiniu pritarimu, nes mes, kaip pastebėjote, pateikėme tik vieną pataisą, su kuria ji sutinka. Tai rodo jos pranešimo kokybę ir aš manau, kad tai reikia akcentuoti.

Komisare Danuta Hübner, jūs tam tikra prasme pačioje savo kalbos pradžioje kirtote iš peties ir pateikėte atsakymus į šiame pranešime iškeltus klausimus. Noriu iš anksto Jums padėkoti ir panašu, kad kai kurios kalbos, kurias pateiks nariai, leis jums vėliau ar per kelias dienas pateikti tolesnius Komisijos atsakymus.

Noriu akcentuoti, kad be to, kas jau buvo pasakyta ir parašyta šiame pranešime, negalime pamiršti, kad jei kiekvieną dieną 100 milijonų europiečių pasiaukoja ir padeda maždaug 500 milijonų europiečių, tie 100 milijonų savanoriškai dirbančių europiečių gauna asmeninės naudos už savo darbą, ne finansinės, bet asmeninio pasitenkinimo prasme. Visi žinote ir tikiuosi, kad mes visi žinome apie sporto komandas, taip pat kultūrinius ir socialinius lyderius, be kurių mūsų nevyriausybinės asociacijos ir organizacijos negalėtų funkcionuoti. Būtina pasakyti, kad šie žmonės yra pasišventę ir prisideda prie savo asmeninio tobulėjimo.

Senstančioje visuomenėje, visuomenėje, kurioje vis daugiau jaunų pensininkų, būtina nustatyti individualų darbo ir gyvenimo balansą, o to pavyks pasiekti pasitelkus savanoriškos veiklos siūlomas galimybes. Todėl ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir siekiant sukurti sąlygas žmogiškųjų vertybių, bendrų Europos piliečiams – daugiau nei 100 milijonų, – realizavimui, turime stengtis remti savanorišką darbą mūsų visuomenėse ir tikėtis, kad ateityje prie 100 milijonų Europos piliečių prisijungs nemažas skaičius savanoriškai dirbančių žmonių. Dėkoju Marian Harkin, dėkoju Komisijai, taip pat dėkoju vyriausybėms ir regioninėms bei vietinėms valdžioms, kurios yra pasirengę savo veiksmais rytoj pademonstruoti savo palaikymą ir pritarti Europos Parlamento išsakytiems norams.

  Mieczysław Edmund Janowski, UEN grupės vardu. – (PL) Pone Pirmininke, Komisare, UEN grupės vardu noriu išreikšti mūsų didžiulį susižavėjimą Marian Harkin, kuriai pavyko išanalizuoti šį klausimą. Savanoriška veikla yra savanoriška, neapmokama ir iš anksto apgalvota veikla kitų labui. Ji peržengia šeimos ar draugystės santykių ribas. Nepaisant to, kad už šią veiklą negaunama jokio materialaus atlygio, savanoriškai dirbantis pilietis gauna kitokio pobūdžio pasitenkinimą: jis arba ji pateisina savo motyvus, realizuoja save ir demonstruoja solidarumą su kitais. Savanoriška veikla atlieka didžiulį jaunimo švietimo vaidmenį, be to, ji kelia pagyvenusių žmonių entuziazmą.

Kalbant apie tai, reikia pasakyti, kad savanoriškos veiklos organizacijų indėlis stiprinant vietines ir regionines bendruomenes, yra labai pozityvus veiksnys. Tikiu, kad jis padeda kurti pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas individas nesavanaudiškai padeda kitam ir užjaučia kitus nekeldamas niekam grėsmės. Airijos pavyzdys, apie kurį su malonumu sužinojau, yra geras pavyzdys.

Toks savanoriškos veiklos suvokimas taip pat rodo, kad savanoriškai dirbantis pilietis, kuris taip pat yra laikomas geradariu, neturi patirti materialinių nepatogumų padėdamas kitiems ir dalydamas jiems dovanas. Kalbu apie Lenkijoje gerai žinomą atvejį apie kepėją, kuriam teko nutraukti savo veiklą, nes iš jo buvo reikalaujama mokėti mokesčius už duona, kurią jis dalijo skurstantiems žmonėms.

Taip pat noriu pasiūlyti labai patrauklią idėją 2011 metus paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais.

  Gisela Kallenbach, Verts/ALE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, aš taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti Marian Harkin, parengusiai vientisą ir visapusišką pranešimą.

Turime sutelkti visas pastangas, kad Europos lygiu būtų pripažinta savanoriškos veiklos tikslų ir jos naudos socialinei sanglaudai svarba. Šiuo metu valstybėse narėse sukurta daugybė savanoriškos veiklos iniciatyvų, kurių indėlis svarbus ne tik ekonomikai, bet ir socialinei sanglaudai bei integracijai. Tačiau neretai pasigendama europietiškos dimensijos, kuri yra būtina norint sukurti šio pobūdžio veiklos tinklą.

Mes jau susipažinome su Europos savanoriškos veiklos tarnyba, skirta jauniems žmonėms, ir mums reikia panašių programų, skirtų visoms amžiaus grupėms, ypač vis didėjančiam pensinio amžiaus žmonių, kurie vis dar yra aktyvūs, sveiki ir yra sukaupę nemažai patirties, skaičiui. Jie taip pat galėtų nemažai prisidėti prie to, kad Europos Bendrija įgautų daugiau prasmės; norint to pasiekti, reikia naudoti regioninės ir sanglaudos politikos numatytas priemones.

Mums reikia atitinkamų pagrindinių sąlygų ir apibrėžimų, kurie būtų kuo įmanoma aiškesni, ir gintų ilgalaikės ir trumpalaikės visų savanoriškos veiklos sektorių plėtros partnerių interesus. Pradinius veiksmus jau atliko Komisija ir Taryba. Aš tikiuosi, kad šios institucijos priims Parlamento pasiūlymus ir patarimus, kad Europos savanoriškos veiklos metais – visuotinai pasiūlytais 2011 metais – būtų galima kalbėti apie sėkmę.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). – (NL) Pone Pirmininke, savanoriškai dirbantys piliečiai išties nemažai nuveikia tiek vietiniu tiek regioniniu lygiais. Jų pastangos socialinei sanglaudai suteikia labai asmeninį pobūdį. Kai kuriose Europos dalyse egzistuoja skirtumai tarp miestų. Naujose valstybėse narėse savanoriškos veiklos lygis vis dar žymiai žemesnis. Nuveikta išties nemažai, ir ponios Harkin pranešime akcentuojamos pozityvios idėjos paremti savanoriškai dirbančius piliečius ir skatinti jų veiklą įvairiu lygiu. Europos liaudies partija ir Europos demokratų frakcija mano, kad negalima kelti klausimo, kuriuo būtų daromas skirtumas tarp savanoriškai dirbančių piliečių ir savos srities profesionalų. Abi grupės tarpusavyje susiję: nė viena iš jų negalėtų funkcionuoti be kitos pagalbos. Abi grupės – profesionalai ir savanoriai – yra socialinio pilietinės visuomenės modelio, kurio Europoje siekiama, dalis; čia rimtai žiūrima į piliečio nuomonę. Tai yra žymusis partnerystės principas.

Po diskusijų komitete iškilo ienas klausimas, kurį noriu čia pateikti. Naujoje 17 pastraipoje kalbama apie tai, ar reikia savanorišką darbą apdovanoti mokesčių paskatomis. Mūsų atsakymas yra teigiamas, bet jų forma gali atitinkamai skirtis. Tai atskirų valstybių reikalas kalbant apie PVM. Mano tėvynėje Nyderlanduose egzistuoja savo speciali sistema: pavyzdžiui, sporto asociacijų veikla yra atleidžiama nuo mokesčių, o kitokio tipo veikla, tokia kaip valgyklų valdymas, yra iš dalis atleidžiama nuo mokesčių, kadangi ją remia trečioji šalis. Todėl 2010 metais, kai bus peržiūrima PVM sistema, reikėtų peržiūrėti šį pranešimą ir nurodyti teigiamos praktikos valstybėse narėse pavyzdžius, kuriais kitos galėtų tinkamai sekti.

Baigdamas noriu dar kartą pasakyti, kad savanorišką veiklą turime visuotinai palaikyti, kai tai susiję su bažnyčių, politikų ir kitos visuomenės dalies darbu.

  Andrzej Jan Szejna (PSE). – (PL) Pone Pirmininke, vienas iš pagrindinių principų, kuriuo vadovaujasi Europos socialistai – tai skatinti aktyvią ir sąmoningą vaidmenį, tenkantį visuomenę sudarantiems piliečiams. Mes palaikome dalyvavimą savanoriškoje veikloje, nes tai yra konkreti visų siekiamos demokratijos išraiška.

Europiniu lygiu savanoriška veikla yra tokių europietiškų vertybių kaip solidarumas, sanglauda ir socialinė integracija praktinė išraiška. Daugumai žmonių, išskyrus, kai dalyvaujama rinkimuose, jų dalyvavimas tokio pobūdžio organizacijose yra vienintelė jų patirtis, susijusi su demokratijos kūrimo procesu. Todėl gerai, kad daugiau nei 20 % ES gyventojų dalyvauja įvairaus pobūdžio savanoriškoje veikloje. Tokia veikla padeda sumažinti ekonominius skirtumus ir yra tarsi įvairių asociacijų katalizatorius, padedantis kurti socialinį kapitalą.

Socialinio kapitalo koncepcija vis dažniau vartojama tokių organizacijų kaip EBPO arba Pasaulio bankas, kai kalbama apie socialinę ir ekonominę plėtrą. Europos Sąjungoje turi būti efektyviau remiamos įvairios dalyvavimo formos, ypač jei tai susiję su planavimu ir vietine plėtra, ES politinių strategijų ir Europos fondų panaudojimu.

  Maria Petre (PPE-DE). – (RO) Visų pirma noriu pasveikinti ponią pranešėją, atlikusią puikų darbą ir padariusią didėlį indėlį nagrinėjant šią temą.

Aš atidžiai klausiau šio pranešimo, nes savanoriška veikla vaidina svarbų vaidmenį dabartinėje visuomenėje.

Teigiamą poveikį galime pastebėti socialinės sanglaudos, žmogaus teisių apsaugos, medicinos ir sanitarinės pagalbos, kultūrinės, meninės ir švietėjiškos veiklos rėmimo ir organizavimo srityse.

Šis poveikis yra svarbus visuomenei ir ekonomikai. Tačiau mano nuomone, ši veikla nėra pakankamai įvertinta, be to, visuomenė apie ją per mažai žino.

Savanorišką darbą dirbantys piliečiai patiria neigiamų pasekmių, nes valstybė nesiima reikiamų veiksmų, siekdama paremti tokią veiklą, netgi tuo atveju, kai ji atstovauja nemenką šalies ekonomijos dalį.

Kai Europos Parlamento narė, atvykusi iš buvusios komunistinės valstybės, galiu pasakyti, kad mano gimtojoje šalyje dalyvavimas savanoriškoje veikloje yra palyginti menkas.

Komunistinis režimas vartė dirbti be užmokesčio, kad būtų išlaikoma valstybė, todėl žmonių sąmonėje ši praktika dabar ir siejama su tuo laikotarpiu.

Šiandien Rumunijoje savanorių procentas yra žymiai mažesnis nei daugumoje valstybių narių. Piliečiai dažnai nė nežino apie tokią veiklą, valstybės politika nenumato jos skatinti, o žmonių mentalitetas taip pat priešinasi tokio pobūdžio veiklai.

Piliečiai turi būti informuoti apie teigiamas savanoriškos veiklos pasekmes. Kita vertus, turime vengti netinkamo elgesio situacijų, kurias teko stebėti; pavyzdžiui, organizacijos, įgijusios šį teisinį statusą, siekia pelno.

Aš palaikau mintį, kad savanoriška veikla yra svarbi veikla, ir noriu, kad ji būtų remiama ir palaikoma visoje Europos Sąjungoje, ypač buvusiose komunistinio režimo valstybėse, kur pastangų reikia daugiau.

  Stavros Arnaoutakis (PSE). – (EL) Pone Pirmininke, Komisare, leiskite ir man pasveikinti pranešėją, atlikusią puikų darbą, ir pastebėti, kad bendradarbiavimas ir savanoriška veikla visuomenėje yra neįkainojamos vertybės. Nacionaliniu ir vietiniu lygiu tai yra priemonės, kuriomis išreiškiama visų siekiam demokratija, be to, jos leidžia piliečiams aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje. Europiniu lygiu savanoriška veikla teikia naudos kuriant glaudesnius ryšius tarp ES piliečių.

Be to, papildomi žmogiškieji resursai leidžia tobulinti socialinį ir ekonominį gyvenimą, taip pat negalima pamiršti indėlio kuriant socialinį kapitalą, savanoriška veikla teikia naudos siekiant ES tikslų, susijusių su ekonomine ir socialine sanglauda.

Turime deramai įvertinti savanoriškos veiklos teikiamą pridėtinę vertę. Ypač šiandien, kai ES tenka prisiimti rimtus socialinius, ekonominius ir ekologinius iššūkius, būtina ne tik skatinti savanorišką veiklą, bet taip pat paremti ją atitinkamomis europietiškomis strategijomis, ypač susijusiomis su sanglauda. Valstybių narių ir regioninės valdžios turi užtikrinti, kad savanorių grupėms ir projektams gali būti suteikta skaidri ir lanksti prieiga prie adekvataus, nuoseklaus finansavimo iš struktūrinių fondų.

  James Nicholson (PPE-DE). – Pone Pirmininke, visų pirma noriu padėkoti poniai Harkin už jos sunkų darbą ir šį išsamų ir laiku pateiktą pranešimą, kurį taip šiltai palaikė regioninės plėtros komitetas.

Aš visiškai palaikau pagrindinę pranešimo mintį – savanoriška veikla, skatinanti bendradarbiavimą ir solidarumą, stiprina pilietinę visuomenę ir ryšius tarp bendruomenių. Aš pritariu pranešime išsakytam teiginiui, kad valstybės narės turi imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su savanoriška veikla. Aš visiškai sutinku su nuomone, kad savanoriška veikla turi teikti pagalbą viešosioms tarnybos – ji neturi jų pakeisti.

Kalbant apie tai, minčių kyla apie slaugytojų atliekamą vaidmenį mūsų visuomenėje, visose Europos valstybėse. Dažnai šie pasišventę žmonės yra pamirštami, nors dėl jų rūpesčio pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis, didelė našta nukeliama nuo valstybės pečių.

Pranešime taip pat protingai nurodoma, kad savanoriška veikla gali būti dideliu pranašumu jauniems žmonėms, nes jis skatina bendruomeninius jausmus ir leidžia tobulinti praktinius įgūdžius, kurie papildo jų formalų išsilavinimą.

Dar viena pranešime išsakyta mintis yra ta, kad būtina imtis konkrečių veiksmų, siekiant skatinti savanorišką veiklą pagyvenusių piliečių tarpe. Šios amžiaus grupės įtraukimas suteikia bendruomenėms galimybių pasinaudoti savo patirtimi ir įtvirtinti savo esminė vietą visuomenėje.

Tačiau, mano nuomone, šis pranešimas turi dar daugiau prasmės: mano rinkimų apygardoje Šiaurės Airijoje mes siekiame pertvarkyti visuomenę, kuri buvo labai sukrėsta prievartos ir konfliktų. Nepaisant to, kad dabar gyvename laikotarpiu, kuris apibūdinamas kaip taikos ir klestėjimo laikotarpis, tam tikrose provincijos srityse tokie reiškiniai kaip socialinis atmetimas, nepakankama plėtra ir susiskaidymas vis dar labai akivaizdūs.

Ponios Harkin pranešime konkrečiai pripažįstama, kokį teigiamą vaidmenį gali suvaidinti savanoriška veikla susiskaidžiusioje visuomenėje, todėl kalbant apie Šiaurės Airijos atvejį, reikia pasakyti, kad visa koncepcija, kuria pagrįsti taikos įtvirtinimo tikslai, bus sėkminga, jei žmonės dirbs kartu, vedami bendruomeninių paskatų – taip bus skatinama savimonė ir susitaikymas. Šios iniciatyvos padėjo pasiekti teigiamų rezultatų.

Todėl tikiuosi, kad Parlamentas priims šį pranešimą ir bus pripašinta savanoriškos veiklos svarba, taip pat tikiuosi, kad Komisija ir valstybės narės imsis visų galimų veiksmų, kad būtų diegiama ir skatinama tokia praktika.

  Emmanouil Angelakas (PPE-DE). – (EL) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, narės ponios Harkin pranešimas apie savanorišką veiklą yra būdas, kuriuo Europos Parlamentas gali pademonstruoti savo socialinį požiūrį Europos piliečiams. Pranešime remiama bendradarbiavimo idėja, kuri visapusiškai ir objektyviai gvildenama tek teoriniu, tiek praktiniu lygiais. Mūsų kolegos narės darbas yra svarbus, aš jam pritariu ir nuoširdžiai ją sveikinu.

Mes savo ruožtu stengėmės prisidėti prie jos veiklos. Mes, be kita ko, pasiūlėme bendradarbiavimu pagrėstos savanoriškos veiklos idėją, taip pat mintis, susijusias su savanoriškos veiklos iniciatyvų koordinavimu, darbo šeimoje ir visuomenėje suderinimu, taip pat idėjas dėl skubių veiksmų savanoriškų sektorių sukūrimo kiekviename regione, kurie nedelsdami imtųsi veiksmų stichinių nelaimių ir kitokių įvykių atvejais.

Apskritai be visos kitos naudos savanoriška veikla dar padeda padidinti BVP. Kaip buvo minėta, dėl savanoriškos veiklos įgyjama daugiau įgūdžių ir garantuojamas savanorių užimtumas. Socialiai ir švietėjiškai atskirtiems asmenims, taip pat bedarbiams ji suteikia nemažai galimybių, o imigrantus skatina dalyvauti vietinės bendruomenės veikloje.

Savanorių darbai ir veikla kalba patys už save. Mano šalyje Graikijoje, pavyzdžiui, 2004 olimpiniai savanoriai laimėjo svarbiausią medalį. Tiek individuali tiek grupinė savanoriška veikla yra svarbi socialiniame, ekonominiame, ekologiniame ir kultūriniame kontekstuose. Ji apjungia visus skirtumus ir ypatumus, be to, juos skatina ir atskleidžia sutarimo ir bendrų tikslų labui.

Aš dar kartą sveikinu pranešėją. Raginu jus palaikyti ponios Harkin pranešimą ir prisijungti prie mūsų, pasirašant bendrą rašytinę deklaraciją, kurią mes parengėme kartu su kitais nariais, ir kuria parašome 2011 metus paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais.

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE). – Pone Pirmininke, be visų ekonominių aspektų savanoriškas darbas taip pat turi labai didelė švietėjišką reikšmę, ypač jauniems savanoriams, nesvarbu, ar jie dirbtų savoje šalyje, ar užsienio valstybėje, įvairiose socialinio, ekonominio ir švietimo gyvenimo srityse. Savanoriškumas reiškia apmokėjimo nebuvimą, bet mes kaip Europos institucijos galime įvairiomis priemonėmis padėti jį plėtoti.

Kalbant apie pranešimą, kurį laikau svarbiu dėl indėlių į mūsų sąmoningumą, reikia pasakyti, kad kai ko jame pasigedau. Čia neminimos tokios grupės kaip vyrų ir moterų vienuolynai, misionieriškos grupės, kurie atlieka savanorišką darbą visame pasaulyje arba organizuoja ir remia tokią veiklą. Man atrodo, kad derėtų pinigais įvertinti jų indėlį į žmonių gyvenimo gerinimą.

Savanoriškas darbas yra pagrįstas vidine motyvacija ir visišku altruizmu, o tai vertybės, kurias reikia deramai įvertinti. Tai pranešimas, kuris svarbus, nes formuoja mūsų mąstyseną.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, savanorių darbas ne visada vertinamas taip, kaip derėtų. Ne visada prisimenama, kad pilietines pažiūras galima formuoti per savanorišką darbą.

Vietinės valdžios atstovai yra atsakingi už tai, kad būtų organizuojama ir plėtojama socialinė parama, įskaitant skurstančiųjų maitinimą. Kartais dėl vietinių NVO organizuojamos labdaros, kai vykdoma savanoriška veikla, tenka mokėti didelius nuomos mokesčius vietinės valdžios institucijoms už tokių patalpų kaip virtuvės ar valgyklos, numatytų skirti skurstantiems ir benamiams, nuomą. Be to, kartais nepavyksta gauti jokių maisto ar savanorių draudimo resursų. Savanorių darbas nėra atlygintinas, todėl jie negali paremti NVO veiklos. Apie tai kalbėdama, noriu atkreipti dėmesį į 15 pranešimo pastraipą. Demografinė situacija Europoje įrodo vis didėjantį savanoriškos veiklos sektoriaus vaidmenį ir tai visų pirma siejama su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Dėl šios priežasties čia pateiktas dokumentas yra toks svarbus. Aš noriu pasveikinti pranešėją ponią Harkin.

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, noriu atkreipti Jūsų dėmesį į dvi specifines savanoriškos veiklos formas.

Pirmoji yra žinių perdavimas, susijęs su itin specializuota sritimi. Daug patirties sukaupę ir išsilavinę žmonės perduoda savo žinias, įgūdžius ar net savo profesinius pasiekimus kitiems. Tie, kurie gauna naudos iš tokių profesionalų dažnai tėra pasiekę pradinį savo lavinimosi, žinių ar įgūdžių įsisavinimo, naujų tikslų siekimo ir savo pačių transformacijos etapą.

Kita savanoriškos veiklos sritis susijusi su jaunais žmonėmis. Jie išmoksta gyvenimo pamokas ir įsitraukia į pilietinį gyvenimą. Vykimas į kitas šalis, kaip savanoriškos veiklos dalis, savo ruožtu, skatina tarpkultūrinį dialogą ir moko tolerancijos bei pagarbos. Todėl vietinės ir nacionalinės valdžios atstovai, taip pat tarptautinės organizacijos turėtų nuveikti kur kas daugiau, siekdamos paremti ir skatinti savanorišką veiklą.

  Rumiana Jeleva (PPE-DE). – (BG) Mes visi sutinkame su išvadomis, kurias pateikė ponia Harkin savo puikiame pranešime – savanoriška veikla gali suvaidinti svarbų vaidmenį ir teikti didelės naudos vietinių bendruomenių, pilietinės visuomenės ir demokratijos kūrimo srityse. Todėl būtina palaikyti ir paremti savanorišką veiklą ir savanoriškos veiklos organizacijas. Kalbėdama apie tai, norėčiau pastebėti, kad sukūrus Europos duomenų bazę, kurioje būtų pateikti pagrindiniai duomenys apie įvairias Europos Sąjungoje veikiančias savanoriškos veiklos organizacijas, taip pat išsami informacija apie efektyviausias praktikas, būtų pateiktos būtinosios nuorodos, kaip tobulinti savanoriško darbo organizavimo sistemą. Vienos Europos duomenų bazės sukūrimas užtikrintų glaudesnę partnerystę ir leistų efektyviau bendradarbiauti savanoriškos veiklos organizacijoms, taip pat įtvirtintų tarptautinius savanorių mainų susitarimus. Tai itin svarbu jauniems žmonėms ir moksleiviams. Įgydami patirties savanoriškos veiklos organizacijose jauname amžiuje, dalyvavimą savanoriškoje veikloje jie laikytų įprasta savo gyvenimo dalimi, susijusia su vietinėmis bendruomenėmis ir Europos visuomene.

  Zdzisław Zbigniew Podkański (UEN). – (PL) Pone Pirmininke, šiandien mes diskutuojame dėl ponios Harkin pranešimo apie savanorišką veiklą Europos Sąjungoje. Tai, koks vaidmuo bus skiriamas savanoriškai veiklai ateityje iš dalies priklauso nuo mūsų. Noriu tik priminti visiems, kad kiekvienais metais milijonai ES piliečių dirba savanoriais – tiesiogiai arba netiesiogiai. Savanoriška veikla vykdoma vietiniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiais. Nesvarbu, koks jos mastas, pelnas visada būna keleriopai didesnis nei sąnaudos. Todėl aš manau, kad valstybės ir ne pelno siekiančios organizacijos narės turi artimiau ir efektyviau bendradarbiauti, be to, būtina siekti sukurti efektyvias sistemas, įgalinančias bendradarbiavimą tarp visų savanoriškos veiklos organizacijų konkrečioje valstybėje ir už jos ribų.

Rėmėjams, už jų siūlomas dovanas, taikomi mokesčiai ir tai, kad savanoriškos veiklos organizacijos turi mokėti PVM mokestį už pirkimą, atliekamą siekiant savų tikslų, yra esminės problemos, kurios stabdo ir apriboja savanorišką veiklą. Manau, kad tokios problemos turi būti išspręstos kaip galima greičiau.

  Petru Filip (PPE-DE). – (RO) Leiskite išreikšti visišką savo pritarimą ponios Harkin pranešimui, kuris verčia diskutuoti apie naujus ekonominius, socialinius ir europietiškus modelius, taip pat nuolatos telkti pastangas siekiant gerinti ekonominę ir socialinę sanglaudą Europos Sąjungos lygiu.

Atsižvelgiant į nurodomus sprendimus, pranešimą laikau tekstu, kuriame pateikta nemažai bendrų ir itin naudingų principų, kuriais vadovaujantis galima pagerinti Europos piliečių gyvenimo kokybę.

Kaip jau esu minėjęs, kai buvo pateikiamos pataisos, manau, kad galbūt būtų geriau, jei pranešime daugiau dėmesio būtų skiriama šiuolaikiškai savanoriškos veiklos koncepcijai, atvirai nustatant sąlygas, be kurių bet kokia savanoriška veikla galėtų būti interpretuojama kaip vienašališki veiksmai.

Taip pat noriu akcentuoti religijų vaidmenį, siekiant įgyvendinti krikščioniškus principus, susijusius su savanoriška veikla.

  Danuta Hübner , Komisijos narė. − Pone Pirmininke, norėčiau labai trumpai išsakyti dvi mintis. Leiskite pastebėti, kad netgi išsamiausiai suplanuotos strategijos neduos jokios naudos, jei veikloje nedalyvaus visi tie, kurie jaučia bendrą atsakomybę, taip pat poreikį bendradarbiauti ir prisidėti. Savanoriška veikla ir partnerystė yra efektyviausi būdai, siekiant užtikrinti tokį bendradarbiavimą.

Leiskite taip pat užtikrinti, kad aš pasidalysiu Jūsų svarstymais su savo kolegomis Komisijoje. Esu įsitikinusi, kad ateityje savanoriškos veiklos vaidmuo Europoje bus deramai įvertintas, be to, tokia veikla taps įkvėpimo šaltiniu dėl rezoliucijos, kurią Jūs rengiatės priimti, taip pat dėl diskusijų, kuriose man teko garbė dalyvauti su jumis šį vakarą.

  Marian Harkin, pranešėja. − Pone Pirmininke, visų pirma noriu padėkoti visiems už jų palankius komentarus ir paramą, rengiant šio pranešimo projektą. Norėčiau pateikti vieną ar porą galutinių komentarų.

Mane džiugina Komisarės pastabos dėl savanoriško darbo grupių natūrinio indėlio ir, kadangi aš pripažįstu, kad natūrinis indėlis yra taikomas kai kuriuos ES finansuojamuose projektuose, tikiu, kad turime užtikrinti, kad tai taptų status kvo.

Taip pat nekantraudama laukiu pokalbio su Komisaru Figel dėl jaunimo savanoriškos veiklos ir Komisaro Hübner indėlio analizuojant šį klausimą, ir tikiuosi, kad bus pritariama integraciją skatinančiai savanoriškai veiklai.

Dar kartą prašau Komisijos užtikrinti, kad partnerystės principo būtų paisoma visose derybose ir konsultacijose, rengiant ES programų projektus nacionaliniu lygiu. Tai yra itin svarbu, nes taip ES bus iš tikrųjų pripažinta, kad savanoriai, NVO ir t. t. yra proceso dalyviai, o ne pagalbinių vaidmenų atlikėjai, minimi ne vien dėl to, kad būtų paminėti, o laikomi integruota proceso dalimi.

Kalbant apie vieną pataisą, susijusią su galimu PVM netaikymu, reikia pasakyti, kad tai pagirtinas kompromisas ir aš su dideliu džiaugsmu jam pritariu.

Taip pat naudodamasi šia proga, noriu paskatinti paskelbti 2011 metus Europos savanoriškos veiklos metais ir tikiuosi, kad Parlamentas šią idėją palaikys pasirašydamas rašytinę deklaraciją, kuri buvo pasiūlyta penkių didžiausių politinių grupių narių.

Šį mano prašymą palaiko Regionų, ekonomikos ir socialinio forumo komitetas, Portugalija, kaip pirmininkaujančioji valstybė narė, ir labai daug savanoriškos veiklos grupių visoje ES.

Jei Komisija 2011 metus paskelbs Europos savanoriškos veiklos metais, ES institucijos bendradarbiaudamos su savanoriškos veiklos organizacijomis galės siekti bendrų tikslų ir, kaip jau sakiau anksčiau, diegti vertybes Europos lygiu.

Pagaliau, kalbant apie tai, reikia pasakyti, kad turime skatinti pilietinės visuomenės plėtrą, taip pat visų kuriamos demokratijos procesą – būtina suteikti tikrąją prasmę tikslui, kuris susijęs su Europos priartinimu prie jos piliečių.

Savanoriškos veiklos ir savanoriškų darbų skatinimas, palaikymas ir vykdymas, taip pat socialinio kapitalo augimas, tikrai taps neįkainojamu įrankiu, padėsiančiu pasiekti šiuos tikslus.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Zita Gurmai (PSE), raštu. – (HU) Europoje daugiau nei šimtas milijonų žmonių dirba kaip visuomenės savanoriai visuomenės ir žmonių gerovės labui. Jungtinėje karalystėje 38 % visų gyventojų dalyvauja savanoriškoje veikloje, o Lenkijoje tai sudaro 18 %.

Savanoriškos veiklos negalima atsieti nuo Europos darbinės veiklos ir ją reikia laikyti pagrindiniu demokratijos principu tiek vietiniu, tiek visuomeniniu lygiais. Savanoriškas darbas, kurį atlieka mūsų piliečiai, padeda išspręsti socialines problemas ir skatina įgūdžių įgijimą bei socialinį sąmoningumą. Savanoriška veikla siūlo įvairių visuomenės grupių žmonėms integracijos ir įtraukimo galimybes; vyresnio amžiaus piliečiai gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, perduoti savo gyvenimišką patirtį ir ilgiau jaustis atliekantys naudingą darbą.

Savanoriškos darbo iniciatyvos sutampa su pagrindinėmis Europos vertybėmis: solidarumu ir atsakomybės jausmu. ES vis labiau pripažįstama savanoriškos veiklos nauda, o savanoriškos veiklos organizacijos vis dažniau dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose.

Pastaraisiais metais savanoriškos veiklos sektorius pastebimai išsiplėtė. Susidomėjimas savanoriška veikla auga, bet dėl deramo pripažinimo nebuvimo trūksta materialaus atlygio ir infrastruktūros. Situaciją būtina pakeisti. Norint paremti savanorišką veiklą ir skatinti visuomeninį jos pripažinimą, svarbu, kad būtų sukurta atitinkama bendrija, kurios aktyviausi dalyviai – vyriausybė, įmonės, prekybos susivienijimai ir savanoriškos veiklos organizacijos – perduotų efektyviausias praktikas ir patirtį bendradarbiaudami ir siekdami dialogo bei partnerystės.

  Anna Záborská (PPE-DE), raštu. – (SK) Noriu kalbėti iš savo asmeninių pozicijų. Nors esu didelės Slovakijos nacionalinės organizacijos Forumas už gyvenimą tarybos narė, žinau, kad savanoriškai dirbantys piliečiai, kurie veikia savarankiškai, o ne per būtent tuo tikslu įsteigtas organizacijas, taip pat turi būti laikomi vilties spinduliais, kurie skverbiasi per vienišumo tamsą ir prisideda kovojant su galimais prievartos ir egotizmo aktais.

Kas skatina savanorį rūpintis kitais? Pirmoji priežastis yra natūraliai juntamas nuoširdus žmogiškas noras padėti tiems, kurie gyvena aplink mus. Tai kone egzistencinis žmogiškojo kapitalo kūrimo principas, kurio taip trūksta siekiant socialinės sanglaudos kai kuriuose regionuose. Savanoriai jaučiasi laimingi ne vien dėl savo atlikto darbo, o todėl, kad nori padaryti viską, ką gali, kitų labui, nesitikėdami jokio atlygio. Nepakanka paprasčiausiai susitikti su finansinius sunkumus patiriančiais žmonėmis: taip pat svarbu sureaguoti į jų troškimą ir siekti vertybių ir didžiausius norus.

Nors tokio tipo pagalba, kurią mes siūlome, yra svarbi, dar svarbesnė yra širdis, kuri siūlo šią pagalbą. Nesvarbu, ar kalbama apie mažus ar apie didelius projektus, savanoriška veikla visada turi būti praktinė pamoka, ypač jauniems žmonėms, nes tai yra švietėjiškas indėlis į solidarumo ir bendrumo jausmo kultūrą, įpročio aukoti savo laiką ir energiją formavimas. Mano manymu, tai pats svarbiausias indėlis dabartinei ir ateities kartoms bei jų bendram egzistavimui.

20. Europos ombudsmeno statutas (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje – Anneli Jäätteenmäki pranešimas Konstitucinių reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo, susijusio su Europos Parlamento spendimu, iš dalies keičiančio 1994 m. kovo 9 d. Sprendimą 94/262/ECSC, EB, Euratomas, dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (2006/2223(INI)) (A6-0076/2008).

  Anneli Jäätteenmäki, pranešėja. − (FI) Pone Pirmininke, Komisare, pone Diamandouros, ponios ir ponai, visų pirma noriu padėkoti visoms partijoms už jų puikų bendradarbiavimą, kai buvo rengiamas šis pranešimas. Nebuvo lengva rasti sprendimą, kuris tenkintų visus, ir aš suprantu, kai kurie vis dar tikisi tam tikrų pakeitimų, tačiau komitete mes priėjome vieningą nuomonę. Mano manymu, galima pradėti nuo čia.

Buvo iškelti keturi su ombudsmeno vaidmeniu susiję klausimai. Tai yra klausimai, susiję su prieiga prie dokumentų, pareigūnų liudijimais, informacija apie nusikaltimus, bendradarbiavimu, sprendžiant žmogaus teisių klausimą. Taip pat buvo ir penktas klausimas, susijęs su Europos ombudsmeno pirminiu pasiūlymu, jo ar jos galimybės įsikišti, bet jis buvo ginčytina, todėl diskusijos pabaigoje ombudsmenas pasakė, kad jis nori jį pašalinti.

Pati svarbiausia pataisa yra susijusi su ES institucijų ir pareigūnų įsipareigojimu suteikti ombudsmenui prieigą prie įslaptintos informacijos ir slaptų dokumentų, jei tai laikoma būtina, kad ombudsmenas atliktų jo ar jos pareigas. Iki šios institucijos turėjo teisę atsisakyti atskleisti informaciją. Nuo šiol tai bus siekinys, o ne subjektyvių ir nepagrįstų svarstymų objektas. Tai svarbus, nors ir nedidelis, žingsnis teisinga kryptimi.

Institucijos, teikiančios ombudsmenui įslaptintą informaciją ar dokumentus, turi informuoti ombudsmeną apie įslaptinimo statusą. Be to, kad įsigaliotų taisyklės, ombudsmenas gali susitarti su atitinkamomis institucijomis dėl veikimo sąlygų, susijusių su prieiga prie įslaptintos arba kitokios informacijos, kuri ginama įsipareigojimu išlaikyti profesionalų slaptumą.

Per pastaruosius metus Europos ombudsmeno vaidmuo tapo kur kas svarbesnis Europos Sąjungai ir Europos piliečiams. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija taps teisiškai susieta, todėl ombudsmeno vaidmuo bus dar svarbesnis. Ateityje turėsime nuveikti daugiau, kad ombudsmenas turėtų pakankamai resursų, kad jo ar jos statusas atspindėtų dabartinius lakus, kad jis ar ji galėtų gauti reikiamos informacijos ir kad pareigūnai suteiktų jam ar jai teisingą informaciją.

Atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos nuostatas, kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad institucijos arba Sąjungos pareigūnai jo ar jos reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per tam tikrą laiką. Todėl būtina užtikrinti, kad resursai būtų pasiekiami ir piliečiams nereikėtų metų metus laukti, kol bus priimti sprendimai, be to, jie turi būti užtikrinti, kad ombudsmenui bus pateikta visa reikalinga informacija ir kad pareigūnai pasakys jam ar jai, tai, kas yra žinoma, o ne tai, ką jie nori pasakyti. Kitu atveju negalėsime kalbėti apie teisinę valstybę, o apie tai mes visada su pasididžiavimu kalbame, net jei ES nėra valstybė kaip tokia. Mes patys taip pat turime vykdyti teisinės valstybės nuostatas – tik tada galime tikėtis, kad taip elgsis ir kiti.

  Margot Wallström, Komisijos vicepirmininkė. − Pone Pirmininke, praėjo 14 metų nuo to laiko, kai šis Parlamentas pirmą kartą patvirtino Europos ombudsmeno statutą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Todėl natūralu ir suprantama, kad ombudsmenas ėmėsi iniciatyvos pakeisti savo statutą ir Komisija tam pritaria.

Štai kas svarbu. Piliečiai turi pasitikėti ombudsmeno sugebėjimu atlikti išsamius ir nešališkus tyrimus galimais blogo administravimo atvejais. Todėl būtina nustatyti aiškias ir efektyvias taisykles, kuriomis ombudsmenas turi vadovautis, atlikdamas savo svarbų darbą.

Nuo pat pradžių Komisija atidžiai stebėjo šią iniciatyvą, be to, buvo surengtos vaisingos diskusijos su ombudsmenu ir Parlamento pranešėja ponia Jäätteenmäki. Mūsų atitinkamos tarnybos taip pat daug bendravo ir bendradarbiavo.

Komisija pritaria pagrindinei šio pranešimo minčiai ir aš noriu padėkoti pirmininkaujančiajam ponui Leinen ir visiems komiteto nariams – ypač poniai Jäätteenmäki – už atliktą darbą.

Komisija ketina neužilgo pateikti savo oficialią nuomonę, kai Parlamentas paprašys mūsų tai padaryti. Šiandien galiu trumpai apibendrinti pagrindines mūsų pastabas. Jos susiję su keturiais konkrečiai klausimais.

Pirmas iš jų – tai liudytojų parodymai; antras – prieiga prie bylų; trečias – Europos kovos su sukčiavimu biuras; ketvirtas – bendradarbiavimas žmogaus teisių srityje. Labai trumpai tarsiu keletą žodžių apie kiekvieną iš šių klausimų.

Visų pirma, kalbėsiu apie liudytojų parodymų išklausymą. Komisija sutinka su Parlamento siūloma pataisa dėl liudytojų parodymų išklausymo ir tokios priemonės tikslas yra užtikrinti, kad pareigūnai liudytų ne iš asmeninių paskatų, bet tiek kiek jiems leidžia jų oficialios pareigos.

Mes suvokiame, kad dabartinė formuluotė gali sudaryti įspūdį, kad pareigūnai gali elgtis atsižvelgdami į nurodymus ir nepateikti autentiškos ir visos tiesos. To niekada nenutiko, todėl aš sutinku, kad svarbu pakeisti formuluotę, siekiant išvengti nesusipratimų.

Antra – prieiga prie bylų. Komisija pritaria tam, kad ombudsmenui turi būti leidžiama peržiūrėti dokumentus, kurių reikia, norint atlikti tyrimą. Ombudsmenas prašė, kad būtų taikomos slaptumo išimtys, jei atvejis susijęs su prieiga prie bylų. Komisija niekada netaikė tokios išimtis, tačiau labai svarbu viską tiksliai išsiaiškinti.

Būtina išsamiai apsvarstyti klusimą, susijusį su įslaptinta informacija. Tą patį reikia paakyti apie asmenų privatumo išsaugojimą, procedūrų apsaugą ir verslo slaptumą. Todėl Komisija pritaria Parlamento pataisai dėl to, kad kai tvarkomi tokio tipo dokumentai, ombudsmenas turi vadovautis taisyklėmis, kurios visiškai atitinka konkrečioje institucijoje galiojančias taisykles.

Kalbant apie slaptą informaciją, pavyzdžiui, duomenų apsaugą ar verslo paslaptis, Komisija visiškai pritaria Parlamento požiūriui. Tai taip pat patenka į teisminio bylinėjimosi dokumentų sritį.

Tai reiškia, kad ombudsmenas, spręsdamas trečiųjų šalių klausimus, turi vadovautis atitinamais Bendrijos įstatymais, susijusiais su prieiga prie dokumentų, kuriuos ombudsmenas gauna atliekamo tyrimo metu.

Kaip žinote, atitinkami Bendrijos įstatymai – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – šiuo metu atnaujinami ir Komisija per kelias savaites ketina priimti sprendimą.

Dėl šių priežasčių Komisija sutinka su pataisų dėl prieigos prie dokumentų, tačiau mes manome, kad galbūt tikslesnė formuluotė leistų dar labiau patobulinti tekstą, ir mes sugrįšime prie šio klausimo, kai pateiksime savo oficialią nuomonę.

Ketvirtas klausimas susijęs su Europos kovos su sukčiavimu biuru. Kai kalbama apie informacijos perdavimą galimos nusikalstamos veiklos atvejais, Komisija visiškai sutinka su Parlamentu, kad ombudsmenui turi būti suteikta galimybė pateikti Europos kovos su sukčiavimui biurui visą informaciją, kiek leidžia jo kompetencija, todėl nėra visiškai aišku, ką reiškia formuluotė, kad „kompetentingas institucijos pareigūnas“ atsako už OLAF. Šioks toks formuluotės pakeitimas įneštų daugiau aiškumo.

Galiausiai, kalbant apie bendradarbiavimą žmogaus teisių srityje, dabartinis statutas yra pakankamas pagrindas, kuriuo remdamasis Europos ombudsmenas gali bendradarbiauti su nacionaliniu ombudsmenu ir panašaus rango valstybių narių pareigūnais.

Komisija visiškai pritaria tokiai praktikai. Taip Europos institucijas pavyks priartinti prie piliečių. Pateikdamas pataisą Parlamentas norėtų išplėsti bendradarbiavimo mastą su kitomis institucijomis, siekiant remti ir ginti žmogaus ir pagrindines teises.

Atsižvelgiant į sutarties 302 ir 303 straipsnius, Komisija, kaip Bendrijos atstovas, turi nustatyti visas tinkamas bendradarbiavimo formas su tarptautinėmis organizacijomis apskritai ir su Europos Taryba konkrečiai. Todėl komisija mano, kad šis pasiūlymas peržengia mandato, kuris pagal sutartį suteikiamas ombudsmenui, teises.

Kaip buvo minėta, Komisija bus pasirengusi pakeisti formuluotę, ir aš tikiuosi, kad pavyks nustatyti tinkamą balansą tarp ombudsmeno svarbių darbo ryšių ir sutarčių, kurios nepažeidžia Komisijos institucijų prerogatyvų.

Štai tokie Komisijos pastebėjimai, susiję su Parlamento siūlomose pataisose iškeltais klausimais, ir po rytdienos balsavimo mes pradėsime rengti savo nuomonę ir diskutuoti su Taryba. Tai būtina atlikti greitai, nes mes turime siekti, kad sutartis įsigaliotų pagal bylą pateiktą Slovėnijos kaip pirmininkaujančiosios valstybės narės metu.

  Maria Matsouka, Peticijų komiteto nuomonės projektas. − (EL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, akivaizdu, kad ES išgyvena itin sudėtingą patikimumo krizių laikotarpį. Man įdomu, ar ES yra demokratiškai patikima? Iš tikrųjų norint, kad taip būtų, būtina garantuoti piliečių įteisinimą, o tai tampa labai sudėtinga, atsižvelgiant į tai, kad Europa išsiplėtė. Visada egzistavo bendras pagrindas, kuriuo grindžiamas Europos kūrimas ir kuriuo pasitiki mūsų piliečiai. Tai vertybių sistema, ginanti pagrindines jų teises.

Būtinybė bendrauti su Europos piliečiais yra aktualesnė nei bet kada anksčiau. Jis prasmingas tik tuo atveju, jei ES gaus jų pranešimus apie nerimą keliančius dalykus ir pajėgs įtikinti juos, kad institucijos deda visas pastangas, siekdamos patenkinti jų lūkesčius. Piliečiai mumis netiki, nes jie nemano, jog mes tobuliname ar bent jau išplečiame jų teises. Mūsų pastangos turi užtikrinti ilgalaikius rezultatus, ponios ir ponai. Turime valdyti istorinius procesus ir stebėti, kokius naujus reikalavimus jie iškelia. Europos ombudsmeno pirmoji pareiga yra užtikrinti tinkamus institucijų pareigūnų ir ES organizacijų veiksmus – taip pavyks įdiegti pasitikėjimo, kuris taip reikalingas mūsų piliečiams.

Siūlomi procedūrų nuostatų pakeitimai, kuriomis atnaujinamas ombudsmeno statutas suteikia jam tokių įgaliojimų. Peticijų komiteto vardu galiu pasakyti, kad mes visiškai juos palaikome.

Pagaliau, leiskite nuoširdžiai pasveikinti pranešėją, kuri jaučia atsakomybę už šį klausimą, ponią Jäätteenmäki ir padėkoti už jos didžiules pastangas rengiant visuotinai priimtiną pranešimą.

  Maria da Assunção Esteves, PPE-DE grupės vardu. – (PT) Konstitucinių reikalų komitete nebuvo lengva organizuoti debatus dėl ombudsmeno statuto pakeitimo. Tai buvo ilgi ir labai kontraversiški debatai, o esminis tikslas buvo nuspręsti, ar racionalu išplėsti ombudsmeno galias. Mes pradėjome nuo aiškios prielaidos, kad demokratinės kultūros valstybėse kiekvienos institucijos vaidmuo turi būti aiškiai apibrėžtas ir dėl to neturi kilti jokių nesusipratimų. Aiškus apibrėžimas ir racionalus pasiskirstymas vaidmenimis yra vienintelis būdas, leidžiantis užtikrinti institucijų veiklos teisėtumą, efektyvumą ir atskaitomybę.

Būtent dėl šios priežasties ombudsmenas atsiėmė savo pasiūlymą dėl prieigos prie Teisingumo Teismo. Tačiau sprendžiant klausimus, susijusius su duomenų apsauga, prieiga prie slaptų bylų ir bendradarbiavimu su kitomis institucijomis pagrindinių teisių klausimais, pavyko pasiekti kompromisų. Nuo šiol ombudsmenui bus suteikta prieiga prie slaptų bylų, tačiau nebus leidžiama atskleisti tokios informacijos trečiosioms šalims. Duomenų apsauga bus vykdoma atsižvelgiant į Europos Sąjungos duomenų apsaugos taisykles.

Be abejo, ombudsmenas galės bendradarbiauti su kitomis institucijomis, tirdamas su pagrindinėmis teisėmis susijusius atvejus, ir man atrodo, kad nėra kito būdo išspręsti tokius klausimus. Bendradarbiavimas su institucijomis pagrindinių teisių temomis yra aiškus ir nerašytas principas, užtikrinantis, kad pagrindinės teisės formuoja Europos Sąjungos pagrindą ir yra jos tikslas. Tačiau sudėtingų debatų metu pasiektas kompromisas suteikia aiškumo srityje, kuri, mano nuomone, turi būti neišvengiama šios temos išvada. Ombudsmenas kaip institucija turi visada užtikrinti, kad naudodamasis savo įgaliojimais, turi veikti atsižvelgdamas į tokius kriterijus, kaip būtinybė, tinkamumas ir proporcingumas, nes tai yra teisingumo kriterijai.

  Costas Botopoulos, PSE grupės vardu. – (EL) Pone Pirmininke, Europos ombudsmene, ponios ir ponai – brangūs mano šio vakaro kolegos, galbūt mes šiek tiek uždelsėme organizuodami debatus dėl Europos ombudsmeno statuto tobulinimo. Tačiau aš manau, kad laikas yra tam tinkamas, nes šiuo metu, kai Europos Parlamentas diskutuoja dėl piliečių teisių apskritai, susiduriama su nauja sutartimi dėl ES veiksnumo ir su pagrindinių teisių chartija, į kurią įtrauktas straipsnis, konkrečiai susijęs su piliečių teisėmis teikti skundus Europos advokatui. Todėl manau, kad dėl piliečių apsitikėjimo ES pareigūnais diskutuojame tinkamu momentu. Leiskite priminti, kad Europos ombudsmenas tarnauja Europos piliečiams ir padeda jiems kovoti su netinkamo administravimo atvejais. Norėčiau dar paminėti, kad atėjo pats tinkamiausias metas, kai Europos Parlamentas gali pats pademonstruoti savo pasitikėjimą institucijomis ir Europos ombudsmenu.

Manau, kad mūsų debatuose dėl pakeitimų, kurie surengti dabartinio ombudsmeno iniciatyva, esama poros nesusipratimų, kuriuos, manau, pavyko panaikinti komitete. Pirmasis susijęs su teisių suteikimo klausimu. Kai kurie žmonės sako, kad mes su teikiame per daug teisių Europos ombudsmenui, tačiau taip nėra. Pranešime mėginama papildyti dabartines Europos ombudsmeno institucines teises, kad jis galėtų jomis tinkamai pasinaudoti visose srityse, kurias pranešėja minėjo.

Antrasis nesusipratimas susijęs su dokumentų konfidencialumu. Šiame konkrečiame pranešime nenurodoma, prie kokių dokumentų suteikiama viešoji prieiga. Čia nurodomi dokumentai, kuriuos ombudsmenas gali peržiūrėti ir nustatomos dvi aiškios taisyklės: slaptais, atsižvelgiant į rezoliuciją, laikomi dokumentai negali būti niekieno peržiūrimi; dokumentai, kuriems taikomas konfidencialumo statusas, turi išlaikyti tokį statusą. Baigdamas noriu pasakyti, kad dabartinėmis aplinkybėmis labai svarbu, kad mes paremtume šį pranešimą.

  Andrew Duff, ALDE grupės vardu. – Pone Pirmininke, ši iniciatyva yra laiku atliekamas ombudsmeno statuto įtvirtinimas; tai rodo, kad mes pasitikime tuo, kaip ponas Diamandouros ir jo pirmtakas ponas Söderman vykdė savo įsipareigojimus. Ombudsmeno pareigų įkūrimas, ypač demonstruojant didesnį viešumą, taip pat rodo politinio klimato pasikeitimą.

Akivaizdu, kad būtų absurdiška, jei mes, kaip Parlamentas, atmestume galimybę suteikti ombudsmenui visišką prieigą prie dokumentų, grįsdami tai slaptumu. Visuomenės nuomone toks protestas būtų laikomas cinišku.

Sutinku su Komisare Wallström, kad būtų puiku, jei pavyktų baigti šias ilgai užsitęsusias derybas, pradėtas Slovėnijos pirmininkavimo metu, nes tada būtume visiškai pasirengę susitikti su rinkėjais 2009 metais organizuojamuose rinkimuose. Turime didžiuotis šiomis reformomis, kurias, manau, galės palaikyti visas Parlamentas.

  David Hammerstein, Verts/ALE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, pone Diamandouros, Žaliųjų frakcija nori sustiprinti ombudsmeno instituciją, kad pavyktų įdiegti didesnį visuomenės pasitikėjimą Europos institucijomis. Kaip tai padaryti? Turime susitarti, kad ombudsmenui suteikiama visiška prieiga prie visokio tipo dokumentų, įskaitant įslaptintus dokumentus.

Be to, mes džiaugiamės, kad ombudsmenas galės išklausyti Europos institucijų pareigūnų parodymus; iki šiol jie buvo suvaržyti nurodymų visada pasisakyti atsižvelgiant į jų administracijos viršininkų pateiktas instrukcijas. Tai svarbu.

Taip pat svarbu, kaip minima Lisabonos sutartyje ir šiame pranešime, kad ombudsmenui būtų suteikti įgaliojimai įsikišti į bylas prieš Teisingumo Teismą; mes remiame ombudsmeno prašymą suteikti daugiau viešumo, taip pat šiuose Rūmuose, kai tai susiję su EP narių finansais.

Europos Parlamentas jau antrą kartą pasiūlė tobulinti ombudsmeno statutą. Paskutiniu atveju, Taryba atmetė tokio tobulinimo galimybę. Esu įsitikinęs, kad šį kartą faktiniai ombudsmeno įgaliojimai pagaliau tapo aiškūs, o mes iš tikrųjų sukūrėme priemones, kurios padės diegti piliečių pasitikėjimą Europos institucijomis.

  Íñigo Méndez de Vigo (PPE-DE). – (ES) Pone Pirmininke, kai kurie mano kolegos ketina pasakyti štai ką: kas šiandien vyksta? Ar mes visai netekome proto? Konstitucinių reikalų komitetas svarsto punktą dešimtą ir vienuoliktą valandą vakaro? Kas iš to išeis? Ar ponas Duff smogė ir pažemino poną Watson iki antrosios rūšies liberalų frakcijoje? Kas vyksta liaudies partijoje? Visa, ką čia veikiame yra tai, kad pritariame darbo partijos dėl Parlamento reformos rekomendacijoms, kuriose nurodoma, kad kai liksime tik keli, turime susirinkti ne tik todėl, kad būtų šilčiau ir nesijaustume vieniši.

Kalbant rimtai, pone Pirmininke, aš manau, kad susirinkę šį vakarą aptariame svarbią temą. Labai džiaugiuosi, kad ombudsmenas šiandien yra su mumis. Taip yra todėl, kad, kaip ponia Wallström, Komisijos vicepirmininkė, labai teisingai pasakė, po dešimties metų veiklos yra normalu ir teisinga atsigręžti atgal ir pažvelgti, kas funkcionuoja netinkamai, irk ą galima patobulinti.

Būtent toks yra ponios Jäätteenmäki pranešimo tikslas ir aš noriu padėkoti jai už tokį efektyvų bendradarbiavimą su mumis visais ir už vieningos nuomonės paieškas, kuri rodo, kad čia – Europos Sąjungos institucijose – mes gyvename konsensuso pagrindu sukurta, o ne konfliktine demokratija. Sveikinu jus, ponia Jäätteenmäki.

Mėginome pasiekti vieno labai paprasto dalyko, pone Pirmininke. Kai pagal Mastrichto sutartį buvo sukurtos ombudsmeno pareigos, mes buvome iš pagrindų ekonomiškos ir politiškos Sąjungos kryžkelėje. Ombudsmenas buvo pagrindinis perėjimo elementas.

Šiandien mes norime toliau remti ombudsmeno darbą, kad jis galėtų ir toliau atlikti esminį vaidmenį atkuriant draugiškus santykius tarp institucijų ir Europos piliečių.

Todėl esu įsitikinęs, kad Konstitucinių reikalų komiteto siūlomos reformos – kartoju, visuotinu sutarimu – bus nukreiptos teisinga linkme. Kitoje mažojoje plenarinėje sesijoje mes diskutuosime dėl pono Stubbs pranešimo, kuriame kalbama apie kitą svarbų aspektą – Europos institucijų skaidrumą. Abu pranešimai susiję su ta pačia kryptimi, pone Pirmininke, ir tai rodo, kad čia, nors diskutuojame nuo penktos iki vienuoliktos valandos vakaro, mes rodome savo susirūpinimą savo piliečiais.

  Richard Corbett (PSE). – Pone Pirmininke, Europos institucijos neišvengiamai yra tolimesnės piliečiams nei nacionalinės ar vietinės institucijos. Štai kodėl mes taikome antraeiliškumo principą, kuriuo teigiama, kad mes neturime veikti Europos lygiu, jei nacionalinės ar vietinės institucijos gali imtis praktiškai adekvačių veiksmų.

Taip pat dėl to mes esame sukūrė tokią institucijų sistemą, nes kai tenka veikti Europos lygiu, mes galime pasiūlyti piliečiams garantijas, kad institucijos veikia visomis išgalėmis paisydamos atvirumo, demokratijos ir padorumo principų. Dėl to turime Europos Parlamentą, kad Europa nebūtų valdoma vien ministrų ir technokratų, diplomatų ir biurokratų. Todėl mes turime Teisingumo Teismą, kuris užtikrina teisinę valstybę.

Todėl mes turime ombudsmeną, kad netgi tie piliečiai, kurie nestebi mūsų svarstymų kiekvieną savaitę – o tokių dauguma – galėtu užtikrintai pasitikėti, kad mes veikiame atsižvelgdami į tuos aukštus standartus, ir kad galimo netinkamas administravimas atvejai bus išsamiai ir nešališkai ištirti.

Tačiau, kaip Komisarė Wallström pasakė, piliečiai turi pasitikėti ombudsmeno sugebėjimais tai atlikti. Net jei iki šiol dar nebuvo atvejų, kai dėl pareigūnų veiksmų buvo kreipiamasi į ombudsmeną, kai buvo „iš viršaus“ pateiktos instrukcijos dėl lygiavertės cenzūros, net jei iki šiol neteko susidurti su problemomis dėl prieigos prie konfidencialių dokumentų, svarbu, kad mūsų piliečiai suvoktų, kad tokie dalykai negali tapti kliūtimi, kad jų negalima nurodyti kaip pateisinamų priežasčių slėpti informaciją nuo ombudsmeno.

Todėl aš pritariu ombudsmeno iniciatyvai, kuria yra pasiūlyta pakeisti jo statutą. Mano grupė palaikys pakeitimus, patvirtintus Konstitucinių reikalų komitete, ir aš esu įsitikinęs, kad Parlamentas visas jas patvirtins.

  Dushana Zdravkova (PPE-DE). – (BG) Noriu pasveikinti pranešėją ponią Jäätteenmäki, nes nuo Lisabonos sutarties ir pagrindinių teisių chartijos pasirašymo pateiktas naujas pagrindas, apibrėžiantis ombudsmeno vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Esu įsitikinusi, kad šis dokumentas bus nemenks indėlis į dar efektyvesnį jo pareigų užtikrinimą ir jis taps faktinis Europos piliečių gynimo garantas, kai bus nustatomi netinkamo Europos institucijų administravimo atvejai.

Tiek diskusijose, tiek pranešime pagrindinis dėmesys skiriamas delikačiai temai – ombudsmeno galimybėms pasiekti informaciją, įskaitant įslaptintą informaciją. Mano nuomone, jei norime, kad ombudsmenas savo darbą atliktų tinkamai, ir jei norime, kad būtų pasiekti kuo įmanoma geresni rezultatai aiškinantis objektyvią tiesą, kuri yra pirminis visuomenės interesas, būtina, kad Europos institucijos būtų įpareigotos suteikti prieigą prie bet kokio tipo informacijos. Tačiau tuo pačiu metu ombudsmenas turi būti informuojamas apie tokios informacijos pobūdį, ypač jei ji laikoma konfidencialia. Iš tikrųjų yra labai svarbu gerbti piliečių teisę į privatumą, ypač kai naudojama įslaptinta informacija. Manau, kad pranešėja sugebėjo nustatyti balansą tarp asmeninių teisių ir visuomeninių interesų. Ombudsmenui bus suteikiama prieiga prie visos su konkrečiais atvejais susijusios informacijos, kad jis ar ji galėtų ją valdyti, tačiau tuo pačiu metu negalima neatsižvelgti į visas taisykles, kurių taip pat laikosi tokią informaciją pateikusios institucijos; taip pavyks užtikrinti tiek konkrečios informacijos apsaugą, tiek Europos piliečių teisių apsaugą.

Ombudsmeno vaidmens, kaip tarpininko tarp Europos institucijų ir piliečių, sustiprinimas padės skatinti efektyvesnį demokratijos kūrimą ir įtvirtins teisinės valstybės principus. Todėl labai svarbu, kad jis ar ji dalyvautų sprendžiant klausimus ne tik europiniu, bet ir nacionaliniu lygiu, ypač tose valstybėse, kur demokratijos principai ir stebėjimas vis dar yra kuriami, ir kur vyriausybinės struktūros negali teikti efektyvios pagalbos savo piliečiams nacionaliniu lygu – šie piliečiai, šiaip ar taip, yra ir Europos Sąjungos piliečiai. Todėl aš noriu akcentuoti būtinybę pagerinti ES institucijų ir ombudsmeno bendradarbiavimą. Ombudsmeno ir Europos Parlamento peticijų komiteto ryšiai yra itin svarbūs; jie turi bendradarbiauti Europos piliečių labui. Taip pat svarbu kurti ir taikyti efektyvesnę praktinių bendradarbiavimo mechanizmų sistemą.

  Metin Kazak (ALDE). – (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, ponios Jäätteenmäki pranešima pateiktas labai svarbiu momentu – Europos integracijos proceso metu: kai priimama Lisabonos sutartis ir Europos pagrindinių teisių chartija. Tai, kad pirmą kartą pripažįstama, jog Europos piliečiai turi teisę reikalauti tinkamo administravimo, rodo, kad siekiama didesnio viešumo, o Bendrijos pareigūnai imtasi būtinųjų veiksmų, siekdami ne tik nenusižengti galiojančioms taisyklėms, bet taip pat patenkinti Europos mokesčių mokėtojų lūkesčius – toks ir turi būti atsakingas, nešališkas ir efektyvus administravimas.

Siūlomi pakeitimai padės pasiekti, kad tyrimo metu būtų panaikintos bet kokios Bendrijos institucijų nenoro bendradarbiauti galimybės, kai siekiama išsiaiškinti faktus. Negalima toleruoti jokio ketinimo nuslėpti kai kuriuos tiesos aspektus, pateikiant neaiškius tekstus, kurių formuluotės gali sudaryti sąlygas dviprasmiškoms interpretacijoms. Taip neproporcingu ir nepriimtinu būdu administracija suteikiama per daug laisvės ir padidinami jos savarankiško veikimo įgaliojimai.

Ombudsmenas turi pelnyti piliečių pasitikėjimą; jie tikisi, kad jis juridiškai įsikiš ginant jų teises. Tačiau jis taip pat yra įpareigotas gerbti gaunamos informacijos konfidencialumą. Dėl šios priežasties aš sveikinu ponią Jäätteenmäki, kuriai pavyko nustatyti griežtą ir tinkamą balansą tarp šių dviejų reikalavimų, ir pasiūlyti suderintus sprendimus, kuriais siekiama užtikrinti efektyvesnį ombudsmeno kaip moralinio autoriteto vaidmenį ir padidinti Bendrijos institucijų veiklos viešumą; tai leis užtikrinti, kaip numato nauja chartija, kad kiekvienas Europos pilietis turės teisę į tinkamą vadovavimą ir administravimą.

  Margot Wallström, Komisijos vicepirmininkė. − Pone Pirmininke, noriu padėkoti gerbiamiems nariams už jų dalyvavimą diskusijoje ir už jų pastabas. Dauguma narių paminėjo, kad šis klausimas susijęs su pasitikėjimu ir konfidencialumu. Šie klausimai yra tarpusavyje susiję, todėl esu įsitikinusi, kad šios reformos padės panaikinti dviprasmybes, kurias institucijos tam tikrai atvejais gali panaudoti, norėdamos nuslėpti tiesą. Reformos modernizuos procedūras ir užtikrins didesnį aiškumą ir skaidrumą, kuris būtinas šiais laikais, norint patenkinti piliečių lūkesčius.

Pasinaudodama proga noriu dar kartą padėkoti poniai Jäätteenmäki, kurios dirbas buvo viešas ir konstruktyvus, ir už tai kai ji pateikė mums informacijos. Taip pat noriu padėkoti ombudsmenui, nes turėjau galimybę stebėti jo darbą ir man žinoma, su kokiu korektiškumu, rimtumu ir pasišventimu jis atlieka savo užduotis. Tai man išties padarė įspūdį, todėl aš iš tikrųjų juo visiškai pasitikiu.

Šia iniciatyva taip pat padėsime ombudsmenui suderinti savo statutą su tuo, ko dabar iš jo tikimės, kai bus tiriami mūsų institucijų netinkamo administravimo atvejai.

  Anneli Jäätteenmäki, pranešėja. − (FI) Pone Pirmininke, aš tik noriu padėkoti visiems už puikų bendradarbiavimą šiame galutiniame peržiūros etape ir tikiuosi, kad mums pavyks rasti tinkamas formuluotes, kurios padės kelti pasitikėjimą ES veiksmais, kad ombudsmenui bus užtikrinti reikiami resursai ir kad jam bus pateikiama visa reikalinga informacija. Jei bus kitaip, tada, kaip sakiau, išauš nesėkminga diena teisinėje valstybėje, iškils grėsmė viešumui, nors aš tikiu, kad pavyks rasti bendrą požiūrį, nes dabar teliko atlikti kelis nežymius pakeitimus.

  Pirmininkas. − Debatai baigti.

Balsavimas vyks antradienį, 2008 m. balandžio 22 d.

21. Laivo New Flame avarija ir jos padariniai Alchesiraso įlankoje (debatai)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Komisijos pareiškimas dėl laivo „New Flame“ avarijos ir taršos Alchesiraso įlankoje.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, džiaugiuosi, kad šiandien esu čia ir galiu informuoti jus apie Komisijos pareiškimą, susijusį su rezoliucija kurią ruošiatės priimti dėl laivo New Flame avarijos ir jos padarinių Alchesiraso įlankoje.

Šioje rezoliucijoje nurodomi du Europos piliečiams svarbūs aspektai. Tai – laivybos sauga ir jūrų aplinkos apsauga, t. y. mūsų pakrančių, mūsų įlankų ir mūsų paplūdimių apsauga. Europa turi susidoroti su ekologinių nelaimių padariniais, kuriuos sukelia avarijos jūroje, tokios kaip Erika ir Prestige atvejais. New Flame avarijos pasekmės iš tiesų rimtos, tačiau tai nesukėlė tokio masto nelaimės.

Vis dėlto ši avarija primena mums, kad jūrų transportas gali būti pavojingas ir kad tokios avarijos vis dar galimos, nepaisant to, kad per keletą pastarųjų dešimtmečių Europos Sąjunga ėmėsi daugybės priemonių. Europos Komisija labai rimtai stebėjo nelaimę; ji atsakingai įvertino Bendrijos įstatymo taikymą ir dabar ketina pateikti keletą praktinių pasiūlymų, kurie leis dar labiau pagerinti laivybos saugą.

Komisija labai atidžiai stebėjų šią avariją, kuri įvyko 2007 m. rugpjūčio mėn. Komisijos tarnybos, ypač aplinkos generalinio direktorato stebėjimo ir informacijos centras, atsakingas už piliečių saugumą, susisiekė su Ispanijos valdžios pareigūnais, ASMAR „Sociedad Estatal de Salvamento y Seguridad Maritima“ ir Britanijos valdžios pareigūnais.

Atsakydami į Ispanijos valdžios pareigūnų užklausas per Europos laivybos saugos agentūrą (EMSA) mes pateikėme įvairių palydovinių atvaizdų, kurie leistų nustatyti galimą taršą naftos produktais Alchesiraso įlankoje. Be to, per stebėjimo ir informacijos centrą Ispanija nutarė pateikti užklausą dėl vieno iš EMSA įsipareigojusio naftos surinkimo laivo mobilizavimo. Šis taršą galėjęs sukelti laivas Mistra Bay vis dar teritorijoje ir yra pasirengęs vykdyti pagrindines instrukcijas, kurias pateiks Ispanijos valdžia.

Šios dvi EMSA tarnybos – „CleanSeaNet“ palydovinė stebėjimo sistema ir naftos surinkimo laivai– buvo įsteigtos vadovaujantis Europos įstatymais. Europos Parlamentas pasirūpino, kad 2007–2013 metais 154 milijonų eurų būtų skirta kovai su tarša. Be to, EMSA neseniai sudarė sutartis su kitais naftos surinkimo laivais, siekdama garantuoti dar didesnę Europos pakrančių saugą, ir labai greitai du nauji laivai, Bahia Uno ir Bahia Tres, dirbs Alchesiraso įlankoje.

Apskritai Komisija jaučia atsakomybę ir stengsis užtikrinti, kad dabartinis ES įstatymų pagrindas, susijęs su laivybos sauga ir jūrų aplinkos apsauga, būtų taikomas tinkamai. EMSA buvo įsteigta, kad padėtų Komisijai įgalinti ir taikyti dabartinį ES įstatymų pagrindą. Tikrinimas, kurį atliko agentūra, leidžia įvertinti veiksmus, kurių ėmėsi valstybės narės, siekdamos vykdyti Bendrijos įstatymus. Jei būtina, Komisija gali inicijuoti teisės aktų pažeidimo procesą, nukreiptą prie bet kurią valstybę narę, kuri netinkamai vykdė Bendrijos įstatymus.

Be to, kas jau paminėta, dar reikia imtis kai kurių kitų veiksmų, įskaitant tai, kas paprastai vadinama direktyva dėl nuobaudos už nusikaltimą ir direktyva dėl atsakomybės už žalą aplinkai. Klausimai, susiję su praktiniu baudžiamojo kodekso priemonių taikymu ir dėl taršos kaltų asmenų apkaltinimu, vis dėlto paliekami spręsti kiekvienai valstybei narei.

Norėčiau grįžti prie įvykio, susijusio su New Flame. Šiuo metu Komisija svarsto skundą, kurį pateikė Andalūzijos vietinė valdžia, dėl galimo Bendrijos įstatymų neatitikimo. Nereikia pamiršti, kad trečiasis saugios laivybos priemonių paketas, kuris šiandien tebesvarstomas, numato, kad būtina pagerinti jūrų eismo stebėseną ir sugriežtinti jūrų transporto operatorių atsakomybę.

Baigdamas noriu pasakyti, kad Komisija ketina teigti, jog Europos Sąjungoje buvo vykdoma ambicinga politika, susijusi su laivybos auga ir jūrų aplinkos apauga. Savo ruožtu kiekviena valstybė narė, patyrusi avarijos padarinius savo nuožiūra ir jei to pageidauja turi panaudoti efektyvias priemones, kovodama su teršėjais ir tarša. Komisija tikisi, kad New Flame bus greitai pašalintas iš Alchesiraso įlankos. Tai, kad kovo mėn. pabaigoje atplauks laivas Big Foot 1, rodo, kad planuojami tolesni veiksmai.

Štai tokią informaciją aš ketinau pateikti Parlamentui.

Pone Pirmininke, dabar aš atidžiai klausysiu narių pasisakymų šiuo klausimu.

  Gerardo Galeote, PPE-DE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, Komisare, praėjo aštuoni mėnesiai nuo laivo New Flame avarijos, bet vis dar nepanaikinta tolesnio naftos produktų išsiliejimo rizika, ypač dėl naftos krovinio, kuris yra laive.

Tokią situaciją lėmė veiksniai, kurie nuolat kelia grėsmę toje teritorijoje; tai – nesugebėjimas valdyti didelio eismo ir naftos pervežimo operacijų jūroje. Tačiau šiuo konkrečiu atveju galima nustatyti nemažai klaidų ir atsakomybės stoką dėl laivų stebėsenos prieš ir po susidūrimo.

Todėl, Komisare, šis Parlamentas su malonumu išklausytų jūsų atsakymų į keturis klausimus.

Ar jūs turite kokios nors informacijos apie 425000 tonų metalo laužo, kuris vis dar neišgabentas, kilmę ir toksiškumą?

Ar galite pasakyti, ar po susidūrimo ir per pastaruosius aštuonis mėnesius buvo pateikti kokie nors resursai Piliečių apsaugos Bendrijos mechanizmui, ir jei taip, tai kiek kartų?

Ar jums žinomi kokie nors planai ir laivų plaukimo grafikai, kuriuos ką tik paminėjote, arba kokie nors planai, susiję su taršalų, patekusių iš krovinio, keliamos rizikos stebėsena?

Europos Komisija pradėjo tyrimą. Ar siekiama išsiaiškinti, ar kompetentingi pareigūnai pažeidė galiojančias Bendrijos taisykles? Jei taip, pone Barrot, jei Bendrijos įstatymai buvo pažeisti, prašome įsipareigoti šiems Rūmams, kad nurodysite šiuos pažeidimus Europos Bendrijų Teisingumo Teismui, nes kai kas nors įvyksta ar yra padaroma, už pasekmes visada turi mokėti piliečiai ir aplinka.

  Luis Yañez-Barnuevo García, PSE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, norėčiau manyti, kad mes visi siekiame apsaugoti aplinką ir užtikrinti laivybos saugumą, ir tai yra vienintelė priežastis, kodėl klausimas, susijęs su laivo New Flame avarija, įtrauktas į darbotvarkę. Aš negaliu patikėti, kad kas nors galėtų tvirtinti, kad šis atvejis gali būti lyginamas su laivo Prestige katastrofa.

Šiandien žinoma, kad iš laivo New Flame buvo išmesta tik 24 tonų taršalų, o iš Prestige – 70 000 tonų. Tai būtų tas pats, kas įbrėžimą lyginti su paskutine vėžio stadija; tačiau tokio įvykio kaip šis negalima laikyti smulkmena. Turime užtikrinti, kad konkrečios rizikos prevencijos ir valdymo mūsų jūrose mechanizmai, veiktų efektyviai, ypač Viduržemio jūroje.

Nekyla abejonių, kad Ispanijos valdžia sureagavo ramiai, efektyviai ir kompetentingai, tikriausiai todėl, kad ji yra pasimokiusi iš rimtų klaidų ir neapdairumo, kurį pademonstravo vyriausybė tada, kai įvyko laivo Prestige avarija. Tokie Ispanijos vyriausybės ir „Junta de Andalucķa“ veiksmai buvo palengvinti Europos laivybos saugos agentūros ir „CleanSeaNet“ tarnybų, kurios pateikė Ispanijos pareigūnams vienuolika palydovinių atvaizdų ir dvi avarijos įvertinimo ataskaitas, o Komisijos atsakymą ką tik paminėjo ponas Barrot, todėl aš jo nekartosiu.

Praėjus devyniems mėnesiams po incidento, įvykiai kontroliuojami, ir Britanijos bei Ispanijos pareigūnai kartu su Komisija siekia kuo veiksmingiau dalyvauti Dialogo dėl Gibraltaro forume.

  Graham Watson, ALDE grupės vardu. – Pone Pirmininke, žodžiu pateikti klausimai, kurie yra šių debatų pagrindas, man dvelkia konstitucinio pobūdžio atavistiniu pasipiktinimu. Šie Rūmai nebus pajėgūs dirbti, jei leisime, kad tokie sentimentai būtų įtraukti į mūsų pažiūrį į Europos Sąjungos politiką.

Norėčiau, kad Komisaras išaiškintų mums tris dalykus, ir tikiuosi, kad debatų pabaigoje jis tai padarys.

Visų prima, reikia nepamiršti, kad laivo New Flame susidūrimas ir nuskendimas įvyko ne Gibraltaro sąsiauryje, kuri ispanai vadina Alchesiraso sąsiauriu, o pietrytinėje Gibraltaro pakrantėje, ne Europos Viduržemio jūros taške.

Antra, laivo New Flame avarija niekaip nesusijusi su naftos produktais, nes laivas gabeno metalo laužą.

Trečia, nebuvo nustatyta septynių naftos išsiliejimų, kaip buvo teigiama pateikiant klausimą žodžiu, o vienas nežymus išsiliejimas, kuris įvyko vasario 9–10 dienomis vykusios audros metu. Septyni šimtai ir aštuoni kubiniai metrai kuro buvo išpumpuoti iš laivo per mėnesį po avarijos – nė kiek nebuvo išlieta. Būčiau dėkingas, jei Komisaras patvirtintų tai Rūmams. Jei pakrantėje randama naftos, panašu, kad ji išsiliejo iš laivo Sierra Nava, kuris išmetė inkarą per audrą anksčiau tais pačiais metais, apiplaukė ir išliejo naftą.

Galbūt Komisaras taip pat galėtų pakomentuoti bendradarbiavimą tarp Gibraltaro ir Ispanijos pareigūnų. Manau, kad bendradarbiavimas buvo pavyzdinis. Gibraltaras vykdo visus atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus ir aš norėčiau pakviesti savo kolegas iš Ispanijos, ypač iš „Partido Popular“, atvykti su manimi į šią mano rinkimų apygardos dalį, pasikalbėti su pareigūnais ir peržiūrėti sudužimą.

Klausimai, susiję su laivybos sauga ir taršos keliama grėsme, iš tiesų kelia nerimą – ne tik jūroje, bet taip pat ir ore ar žemyniniuose vandenyse, aktyviose, tankiai apgyvendintose industrinėse teritorijose, kokie yra Gibraltaro ir Ispanijos atokiau nuo pakrantės esantys rajonai. Tačiau neleiskime, kad partiniai ir politiniai patarimai, kuriuos teikia nepatenkinta opozicija, pakenktų mūsų europiniams svarstymams.

  Raül Romeva i Rueda, Verts/ALE grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, manau, kad šią dėl laivo New Flame avarijos susiklosčiusią situaciją geriausiai apžvelgė „Greenpeace“ organizacija, kai pastatė plakatą sudužimo vietoje, ant kurio parašyta „vertido diplomįtico“ – diplomatinis išsiliejimas.

Problema iš tikrųjų yra dvejopa. Iškyla ekologinė problema, bet taip pat aktuali ir diplomatinė problema. Tačiau pastarosios negalima naudoti kaip pateisinamos priemonės, leidžiančios rimtai neperžiūrėti pirmosios.

Pavyzdžiui, laivo New Flame avarija yra vienas iš tų atvejų, kai Alchesiraso įlanka nuolat teršiama naftos produktais ir taip yra todėl, kad Gibraltarui nepavyksta tinkamai vykdyti Europos įstatymų, be to, Ispanijos valdžios pareigūnams suteikiama per daug laisvės. Bet kokiu atveju, kurį noriu nušviesti, ar, galbūt, kurio išsprendimas mane tenkintų, būtina, kad nariai iš „Partido Popular“ nedelsdami pademonstruotų savo susirūpinimą ekologija. Man vis tiek susidaro įspūdis, kad laivo New Flame avarija domimasi ne todėl, kad siekiama išspręsti ekologines problemas, o todėl, kad norima sukurti vidinę opoziciją, kuri mums toks įprastas reiškinys.

Pasikartosiu, pasakydamas, kad manau, jog tai yra diplomatinė problema, bet pagrindinė problema vis dėlto yra ekologinė, kurią reikia spręsti nedelsiant.

  Willy Meyer Pleite, GUE/NGL grupės vardu. – (ES) Pone Pirmininke, Komisare, nuo rugpjūčio mėn. aš dalyvavau įvairiose Parlamento iniciatyvose ir plenariniuose posėdžiuose pasisakiau įvairiais klausimais. Pagrindinė problema, kai visi žinome, yra ta, kad sankirtos teritorija yra viena iš intensyviausių jūrų eismo teritorijų Europoje; čia per metus praplaukia daugiau nei 100000 laivų, iš kurių 30000 išmeta inkarus tarp Alchesiraso įlankos ir Gibraltaro.

Pagrindinė problema yra ta, kad šiuose dviejuose uostuose nėra pareigūnų, kurie koordinuotų ir stebėtų jūrų eismą. Tai yra pagrindinė problema. Mes pradedame viešą ir išsamią iniciatyvą, kad dvi valstybės narės, susiję su šia problema, kaip įmanoma greičiau išspręstų su koordinavimo stoka susijusią problemą. Mes kalbame apie du uostus, kuriuose yra intensyviausias jūrų eismas, todėl negalima toleruoti, kad šiame amžiuje nebūtų paskirtas už stebėjimą atsakingas pareigūnas.

Mes kalbame ne tik apie laivo New Flame avariją, bet ir apie nelaimes susijusias su Sierra Nava ir Samotraki, kurios kelia akivaizdžią grėsmę laivybos augai, asmenų augumui ir natūraliai aplinkai.

Todėl manau, Europoje būtina imtis iniciatyvos ir pateikti valstybėms narėms aiškius nurodymus. Negalima toleruoti, kad dvidešimt pirmame amžiuje laivų būklė būtų tokia, kokia yra dabar. Galbūt Ispanija suklydo laivo gelbėjimą patikėdama Gibraltarui? Galbūt abi administracijos turėjo imtis to drauge?

Turiu pateikti Komisarui esminį klausimą. Aš pateikiau klausimą Komisiją, į kurį ponas Dimas atsakė kovo mėn., kuriame paminėjau problema, kuri vis dar neišaiškinta – kokį krovinį gabeno laivas. Kokio tipo metalo laužas buvo plukdomas? Komisija atsakė, teikdama, kad buvo gabenama 700 tonų IFO-380 degalų, bet mes vis dar nežinome, kokio tipo metalo laužas buvo gabenamas. Manau kad tai nėra priimtina.

Prašau Komisijos pasakyti kartą ir visiems laikams, kokio tipo metalo laužą laivas gabeno.

  Luís Queiró (PPE-DE). – (PT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, pasisakau šiuose debatuose, kadangi dėl laivo New Flame, kuris patyrė avariją Alchesiraso įlankoje ir Gibraltare 2007 m. rugpjūčio mėn., susiklosčiusi situacija vis dar neišspręsta. Kaip visi puikiai žinome, įvyko keli degalų ir naftos išsiliejimai iš laivo nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. vasario mėn. Visi žinome, kad tokio tipo avarijų padariniai nepaiso valstybių sienų ir padaro žalos aplinkai ir pakrantės gyventojams.

Todėl aš pritariu savo kolegoms iš Ispanijos, kurie prašo pateikti atsakymą į klausimą dėl laivo New Flame. Tai susiję klausimai ir į juos reikia greitai atsakyti, nes šis įvykis susijęs ne tik su Ispanijos ir Gibraltaro valdžiomis. Tai tokio tipo avarija, kurios padariniai juntami aplinkos, laivybos saugos ir jūrų ekonomikos srityse, todėl rūpi mums visiems.

Negalime ignoruoti to fakto, kad šis laivas susidūrė ir nuskendo visame pasaulyje intensyviausio jūrų eismo teritorijoje ir kad jo krovinys vis dar neiškeltas. Todėl diplomatiniai nesutarimai turėtų mažiausiai rūpėti. Tačiau iškelti klausimai yra dar aktualesni, jei nepamiršime to, kad šis Parlamentas neseniai patvirtino įstatymus, susijusius su laivybos sauga, priimdamas priemonių paketą, kuriuos siekiama sustiprinti Europos įstatymus ir suderinti juos su svarbiomis tarptautinėmis priemonėmis.

Todėl prasminga klausti, kaip atitinkami Europos įstatymais leidžiami resursai yra naudojami (bet jau tie, kurie jau galimi) ir kaip koordinuojamas būtinas valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimas, ypač kai tai susiję su dalijimusi informacija, atsakomybės paskirstymu ir praktinėmis priemonėmis, kurios būtinos, norint išspręsti situaciją. Be to, įvertinant vicepirmininko Barrot pareiškimą, kurio čia išklausėme, aš suprantu, kad jis perteikė Komisijos poziciją.

  Francisca Pleguezuelos Aguilar (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, šie debatai ir Komisaro pateikti atsakymai nepalieka abejonių, kad Ispanijos ir Andalūzijos valdžios pareigūnai labai jautriai reaguoja į tai, kad buvo išlieta teršalų, ir nerimauja dėl laivybos saugos; Tai yra svarbūs Ispanijos vyriausybės uždaviniai, nurodyti atsakyme, kuris buvo pateiktas nedelsiant, ir todėl, kad jis apėmė labai plataus masto veiksmus, leisiančius išspręsti problemą ir išvengti tolesnių ir dar didesnių nelaimių. Apie tai jau kalbėjome.

Akivaizdu, kad laivo New Flame avarija net neprimena laivo Prestige katastrofos, tačiau jos padariniai atkreipė Ispanijos vyriausybės – mano valstybės vyriausybės – dėmesį ir privertė ją sunerimti.

Ispanijos vyriausybės jokiu būdu negalima kaltinti tuo, kad nebuvo imtasi veiksmų – atvirkščiai. Tuojau pat po įvykio Ispanija susisiekė su Jungtine Karalyste ir su Gibraltaru, kad sužinotų reikiamą informaciją apie laivą ir apie susidūrimą, be to, ji pasiūlė bendradarbiauti ir koordinuoti iniciatyvą, pasiūlytą mano kolegos nario pono Meyer Pleite.

Kaip Komisaras minėjo, pagalbos iš Europos Sąjungos buvo ieškoma nuo rugpjūčio mėnesio. Laivo savininkui ir jo įmonei buvo nurodyta padengti žalos padarytas išlaidas, o „Junta de Andalucķa“ pateikė skundą dėl to, kad Gibraltaras galimai pažeidė įstatymus.

Ispanijai yra gyvybiškai svarbu vykdyti savo įsipareigojimus – ir ji tai padarė, todėl nepasikartojo tai, kas nutiko laivo Prestige atveju, − tačiau būtinas koordinavimas, o kaip tik jo ir trūko. Todėl manau, kad Ispanijos pagalbos prašymas Dialogo dėl Gibraltaro forumo metu, kaip priemonė, kuri iš tiesų gali leisti išspręsti tokias situacijas ir apsaugoti nuo tolesnių nepageidaujamų įvykių, turi nekelti mums tolesnių abejonių. Visa kita yra paprasčiausias abejingumas, kurį kai kurie žmonės juto ir nori dar kartą informuoti apie tai Parlamentą.

  David Hammerstein (Verts/ALE). – (ES) Pon Pirmininke, Žaliųjų frakcija mano, kad neverta ieškoti kalto, o reikia rasti efektyvias priemones, kurios padės ištaisyti tokios katastrofos ar, veikiau, daugybės katastrofų, kurios kasdien vyksta Gibraltaro sankirtoje, kaip ši padarytą žalą.

Šis susidūrimas yra griežtas įspėjimas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Mes prašėme Komisijos priimti priemones kovojant su rizikinga ir pavojinga bunkerių praktika, dėl kurios Gibraltaras, Didžioji Britanija ir Ispanija virsta didžiule, neteisėtai plaukiojančia degaline, kurios niekas nestebi ir nesaugo.

Šiuose vandenyse plaukioja šimtai abejotinos kokybės vieno korpuso laivų. Praėjusiais metais nustatyti šeši tūkstančiai kuro perplukdymo atvejų, daugiau nei dešimt tūkstančių iš tokių laivų plaukė nesiimdami jokių saugos priemonių, numatytų Marpolo konvencijoje.

Europos Komisijai pranešėme, kad nebegalima toliau mokytis iš nelaimių ir paprašėme jos pateikti šiems Rūmams protokolą – efektyvų protokolą dėl bendradarbiavimo sprendžiant jūrų transporto problemas Gibraltaro sankirtoje, kad būtų apsaugota aplinka ir išlaikytas sveikas požiūris. Kiekvieną dieną įvyksta daug nelaimių, todėl mes negalime susidoroti dar ir su tokio tipo katastrofomis.

  Luis de Grandes Pascual (PPE-DE). – (ES) Ponas Pirmininke, noriu padėkoti ponui Barrot už jo atsakymus. Alchesiraso įlanka tapo Gibraltaro sankirtos sąvartynu. Be to, kad ten neteisėtai plaukioja tanklaiviai, nuolatinis taršalų išliejimas, nors ir nedideliais kiekiais, ir avarijos, dėl kurių išsilieja kroviniai, kelia grėsmę, kad saugoma teritorija netrukus taps kanalizacijos vamzdžiu.

Atvejis, kurį šiandien aptariame, jokiu būdu nekenkia Ispanijos ir Didžiosios Britanijos santykiams, kurios racionaliai svarsto savo senas nuoskaudas. Laivo New Flame atveju galima, jei leistie, pritaikyti posakį unos por otros, la casa sin barrer (dėl skiriančios gyvatvorės draugystė išlieka žalia).

Negalima toleruoti, kad per šešis ilgus mėnesius joks kompetentingas pareigūnas nesugebėjo priimti efektyvių sprendimų, leidžiančių užkirsti kelią laibų skendimui ir taršalų išsiliejimams dėl susidūrimo.

Sudužęs laivas šiuo metu yra jūros dugne kartu su 42 500 tonomis metalo laužo, kurio kilmė ir potenciali taršos galimybė nežinoma.

Komisare, mes intensyviai dirbame rengdami Erika III paketą, Taryba rodo mažai noro paisyti Parlamento reikalavimų, o mes siekiame užtikrinti, kad turi būti skiriamas nepriklausomas pareigūnas, įgaliotas kovoti su jūrų užteršimu – toks pareigūnas, kurio įgaliojimai leistų priimti sprendimus, įvertinus avarijos mastą.

Susidaro įspūdis, kad ši laivo New Flame avarija kaip tik ir nurodo, kad pats metas skirti tokį nepriklausomą pareigūną, kuriam būtų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus. Be to, neatleistina, kad Europos Sąjungos valstybės narės yra raginamos pakeisti atitinkamas direktyvas ir ratifikuoti tarptautines konvencijas, taikomas šiuo atveju. Buvo liūdna klausyti, kaip Andalūzija buvo kaltinama dėl laivo Prestige avarijos; tai liūdnas Manichaean žaidimas, kurio metu buvo parodyta nepagarba Andalūzijai. Gėda, kad žmonės iš to regiono iškėlė tą klausimą.

Komisare, Andalūzija reikalauja, kad teisėtai plaukiojantys tanklaiviai ir kitokia jūrų veikla Alchesiraso įlankoje, kuri teikia pelno ir garantuoja užimtumą tame regione, turi eiti koja kojon su griežtais aplinkosaugos reikalavimais.

  Inés Ayala Sender (PSE). – (ES) Pone Pirmininke, šio įvykio, aišku, negalima lyginti su kitomis naftos tankelių avarijomis ar net su konteinerių laivais, tokiais kaip Napoli, dėl kurio IBM vis dar turi priimti sprendimą.

Kita vertus, turime džiaugtis, kad vicepirmininkas dalyvauja šiuose debatuose. Šiuo metu debatuose didžiausias dėmesys skiriamas aplinkos apsaugos aspektams. Manau, svarbu, kad ponas Barrot, panaudodamas naujus įstatymus, gali išspręsti tiek su aplinka, tiek su transportu susijusias problemas.

Mes susitarėme dėl diplomatinių problemų su Gibraltaru, susijusių su saugumu toje teritorijoje. Noriu ponui Barrot pasiūlyti, kad ir čia būtų nustatyti ir tobulinami diplomatiniai santykiai su Gibraltaru, susiję su laivybos sauga. Nepaisant problemų, manau, kad jau galima pradėti dialogą, kuris gali būti labai naudingas.

Taip pat manau, kad Ispanijos ir Andalūzijos pareigūnai atliko viską, kas įmanoma, siekdami išspręsti su tokio tipo avarijomis susijusias problemas svarbioje Viduržemio jūros teritorijoje, ir, be abejo, malonu, įsitikinti, kad jie nedelsdami paprašė, kad Europos Sąjungoje būtų įteisintos atitinkamos priemonės.

Mes tvirtai tikime, kad piliečiams turime teikti vilties, kai sprendžiamos sudėtingiausios problemos, todėl turime paskatinti jus įteisinti tuos EMSA mechanizmus, kurie buvo naudingi kaip prevencijos priemonės, taip pat užtikrino pakrantės saugumą; būtina pasistūmėti priimant šį trečią laivybos saugumo paketą ir ypač pagerinti bendradarbiavimą tarp uostų, kuris galbūt ne visada toks efektyvus, koks galėtų būti, be to, turime siūlyti svarstyti visus šiuos su laivų degalų kokybės gerinimu susijusius aspektus – tokį pasiūlymą neseniai pateikė IMO – jis tikrai padėtų pašalinti tokio tipo avarijų padarinius.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, pamėginsiu atsakyti į kelis klausimus. Ponui Galeote norėčiau pasakyti, kad Komisijai nebuvo pranešta nieko konkretaus apie galimą laive New Flame esančio metalo laužo toksiškumą. Mes neturime jokio pagrindo manyti, kad metalas gali būti toksiškas.

Kalbant apie pagalbą, kurią teikia Bendrijos mechanizmas dėl piliečių saugos, reikia pasakyti, kad to pageidavo Ispanijos pareigūnai tuojau pat po laivo New Flame avarijos, tačiau nuo to laiko prašymų pateikta nebuvo. Pagaliau kalbėdamas apie sudužusio laivo išgabenimą, noriu informuoti Parlamentą, kad gelbėjimo operacijos jau vyksta, nes jūros sąlygos šiuo metu leidžia saugiai jas atlikti. Tikimasi, kad šios išgabenimo operacijos truks maždaug tris mėnesius.

Be to, Komisija svarsto skundą, pateiktą Andalūzijos vyriausybės. Bus taikomos nuobaudos už bet kokius įstatymų pažeidimus. Ponas Watson taip pat uždavė man kelis klausimus. Noriu jam pasakyti, kad laivo New Flame avarija iš tiesų įvyko teritoriniuose Gibraltaro vandenyse. Laivo New Flame avarija niekaip nesusijusi su naftos pervežimu; Britanijos pareigūnai informavo Komisiją, kad naftos pervežimą reguliuoja egzistuojantys įstatymai ir kad jie nesukėlė jokių konkrečių problemų. Laivai visada yra dviejų korpusų naftos tanklaiviai ir turi visus reikalingus sertifikatus.

Pone Meyer, baigdamas noriu pasakyti, kad laivų eismo stebėsenos direktyva skatina bendradarbiavimą teritorijoje, kurioje vykdomas laivų eismo stebėjimas, o SafeSeaNet informacijos sistema leidžia keistis tokią informacija.

Pone Queiró, Komisija mano, kad direktyvos dėl nusikalstamos atsakomybės už jūrų užteršimą priemonės gali būti taikomos tokiu atveju, jei laivas New Flame, taip pat, apskritai su bunkeriu atliekamos operacijos užteršė jūrą. Tačiau 2005 m. direktyvoje nenustatytas joks įstatyminis pagrindas taikyti nusikalstamas nuobaudas asmenims, atsakingiems už jūrų užteršimą.

Direktyvoje nenumatytas praktinis nuobaudų skyrimas kiekvienu konkrečiu atveju, čia kalbama apie galiojantį nacionalinį įstatymą, pavyzdžiui, atsižvelgiant į skundo pateikimą arba po to, kai inicijuojami nusikalstami veiksmai. Nuobaudas turi skirti nacionaliniai teismai, jei nustatomas pažeidimo faktas.

Pone Hammerstein, naftos produktų plukdymas atviroje jūroje yra labai įprasta praktika, susijusi su jūrų transportu. Apskritai dėl to nekyla problemų, jei imamasi visų saugumo priemonių. Laivų savininkai sukūrė geriausios praktikos pagrindą, taikomą vykdant su bunkeriais susijusias operacijas, kai į laivus tiekiami degalai. Tarptautinė jūrų organizacija savo ruožtu rengiasi patvirtinti įvairias priemones, siekdama užkirsti kelią užteršimui, kai naftos produktai iš vieno tanklaivio perduodami į kitą. Valstybės narės ir Komisija intensyviai remia tokį požiūrį; tačiau mes tebemanome, kad reikia išlikti labai budriais šioje teritorijoje.

Pone de Grandes Pascual, 2005 metais, kaip vieną iš trečiojo laivybos saugos įstatyminių priemonių paketo dalių, Komisija pateikė pasiūlymą, susijusį su direktyva, nurodyti minimalų bendrųjų taisyklių rinkinį dėl pilietinės atsakomybės ir draudimo. Šiam pasiūlymui pritarė Europos Parlamentas, tačiau Taryboj iki šiol nesiimama atitinkamų veiksmų. Šiuo pasiūlymu buvo siekiama pateikti preliminarų atsakymą jūrų užteršimo aukoms – anksčiau nei šiuo metu rengiamos, bet dar nepriimtos tarptautinės konvencijos. Tokios konvencijos taip pat imamos taikyti tik po tam tikro laiko, arba taikomos ne visose valstybėse narėse. Todėl susiklosto situacija, kai nevienodai žiūrima į jūroje vykdomas operacijas ir į avarijų aukas.

Atsakiau ne į visus klausimus, tačiau taip pat noriu pasakyti, kad Komisija žino, jog šiuo metu dar nesusitarta dėl teritorinių Gibraltaro vandenų. Ne mes turime dalyvauti šioje diskusijoje. Galime tik paprašyti, kad su tuo susijusios šalys sustiprintų bendradarbiavimą ir pagerintu dalijimąsi informacija. Trišalio forumo metu dėmesys turi būti kreipiamas į bendradarbiavimo sprendžiant laivybos saugos klausimus aspektą.

Ponios ir ponai, jei leisite, pasinaudodamas proga norėčiau jums pranešti, kad kalbant apie trečiąjį saugios laivybos paketą, kuriuo siekiama užkirsti kelią taršai, reikia pasakyti, kad Parlamentui iš tikrųjų pavyko susidoroti su savo įsipareigojimais. Jūsų transporto komitetas priėmė visus septynis pasiūlymus ir aš turiu padėkoti Parlamentui, kuris įrodė gebėjimą teikti pagalbą sprendžiant šį klausimą. Vis dėlto, tiesa yra tai, kad paskutinio transporto ministrų tarybos susitikimo metu, aš pastebėjau, jog kai kurios šalys – keletas iš jų – demonstruoja vienokį ar kitokį nepritarimą, kai svarstomi du pasiūlymai. Viena vertus, tai susiję su pasiūlymu dėl civilinės atsakomybės, t. y. laivų savininkų atsakomybės, dėl kurios turėjome nustatyti privalomą draudimo schemą, kuri, akivaizdu, bus labai svarbi ateityje. Kita vertus, tolesnis pasiūlymas, kuris papildo šią schemą, yra susijęs su vėliavos valstybės atsakomybe. Atsakomybė už valstybės vėliavą yra esminis dalykas, jei norime, kad visų Europos valstybių vėliavos patektų į baltąjį Paryžiaus memorandumo sąrašą, o tai įrodytų, kad visos jos yra tinkamos vėliavos. Tačiau to atlikti dar negalima. Noriu pasakyti, kad norint užkirsti kelią laivų dužimui, tokiam kaip laivo New Flame avarija, būtina turėti įstatymus, kurie, kaip mes siūlėme trečiajame saugios laivybos pakete, būtų visapusiški ir kuriuos taikant pavyktų efektyviai panaikinti bet kokios avarijos jūroje ir jūros užteršimo rizikos tikimybę bet kuriame etape.

Reikia pasisakyti, kad nekyla abejonių, jog šioje srityje pavyko nemažai nuveikti. Laivybos saugos agentūra, kaip jau įrodžiau, teikė paramą. Pastaruoju metu ji sustiprino savo užteršimo reakcijos laivų tinklą; tačiau niekuo negalima pakeisti šio trečiojo saugios laivybos paketo, kurį priėmus, tikiuosi, su visišku Parlamento pritarimu valstybės narės bus pasirengusios prisiimti atsakomybę. Kokia dramatiška situacija susiklostytų, jei rytoj nafta išsilietų tokioje itin jautrioje teritorijoje kaip Viduržemio jūra. Dėl šios priežasties noriu dar kartą jums padėkoti už visišką palaikymą, kad šis trečiasis saugios laivybos paketas būtų efektyviai įteisintas ir kad mes galėtume efektyviai kontroliuoti valstybių vėliavas ir būtų aiškiai nustatyta laivų savininkų atsakomybė. Tai būtine, jei norime užkirsti kelią tokio tipo avarijoms.

Bet kokiu atveju, su Jums dėkingas, kad iškėlėte klausimus, kurie suteikia mums galimybę dar kartą atkreipti dėmesį į visišką saugios laivybos būtinybę.

  Gerardo Galeote (PPE-DE). – (ES) Pone Pirmininke, su tvarka susijęs klausimas. Komisaras kalbėjo apie Gibraltaro vandenis. Nežinau, ar tai dėl interpretavimo įvykusi klaida, ar Komisaro apsirikimas. Norėčiau, kad jis aiškiai tai pasakytų, nes, kaip jis puikiai žino, tų vandenų priklausomybė yra diskusijų objektas tarp Jungtinės Ispanijos ir Jungtinės Karalystės.

Norėčiau, kad jis tai paaiškintų.

  Jacques Barrot, Komisijos vicepirmininkas. − (FR) Pone Pirmininke, nenorėčiau priimti kokios nors pozicijos šiuo klausimu.. Aš paprasčiausiai nusakiau geografinę laivo avarijos padėtį, t. y. Alchesirasas, Gibraltaras. Prašau suprasti mane teisingai. Nenori pradėti svarstymų tokiu klausimu, kurio nesugebu išspręsti.

  Graham Watson (ALDE). – Pone Pirmininke, Komisaras visiškai teisus. Tai įvyko teritoriniuose Gibraltaro vandenyse ir turi būti užfiksuota, kad nei avarija, nei laivo New Flame nuskendimas nėra Gibraltaro ar Alchesiraso įlankoje – nesvarbu, kaip ją vadinate – įvykęs incidentas. Tai buvo toliau nei pietrytinis Viduržemio jūros taškas – tai turi būti aiškiai užfiksuota.

  Pirmininkas. − Gavau šešis rezoliucijos pasiūlymus⁽¹⁾ dėl 103(2) taisyklės dėl procedūros taisyklės.

Debatai baigti.

Balsavimas vyks ketvirtadienį, 2008 m. balandžio 24 d.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Kartika Tamara Liotard (GUE/NGL), raštu. – (NL) Atrodo, kad dėl laivo New Flame avarijos, uri įvyko ne Gibraltare, visų prima buvo svarstomas su Gibraltaru susijęs klausimas, kurio ėmėsi Jungtinė karalystė ir Ispanija. Svarbiausia, kad diplomatinis žvanginimas ginklais neužgožtų su aplinka susijusios Ispanijos pakrantei iškilusios grėsmės. Negalima pamiršti, kad tai ir yra tikroji problema. Aplinkos apsaugos klausimai visada turi būti laikomi prioritetiniais.

Be to, egzistuoja trečioji – atsakomybės – problema. Šimtąjį kartą kalbame apie laivą, kuris plaukia su vėliava, užtikrinančia, kad bus galima patogiai išvengti įstatymų pažeidimų ir įvykdyti įsipareigojimus, bet įvyksta nelaimė. ES turi imtis veiksmų, kuriais pavyktų užkirsti kelią tokiam nukrypimui nuo tarptautinių taisyklių. Turi būti visiškai aišku, kas prisiima atsakomybę tuo atveju, jei įvyksta tokio tipo avarija.

(1) žr. protokolą

22. Kito posėdžio darbotvarkė: žr. protokolą

23. Posėdžio pabaiga

(Posėdis buvo baigtas 23:40)