Posėdžio stenograma

Antradienis, 2008 m. balandžio 22 d. - Strasbūras

15. Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo įgyvendinimas pagal Teisingumo Teismo sprendimus (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas darbotvarkės punktas – pareiškimas dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos įgyvendinimo pagal Teisingumo Teismo sprendimus. Tai svarbus klausimas, kuris kai kuriose mūsų valstybėse sukėlė nemažai nesusipratimų, o svarbiausia – įvairių gandų ir susirūpinimo, todėl labai susidomėję seksime šias diskusijas, ypač pono Spidla pareiškimą Komisijos vardu.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. − (CS) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, 2007 m. birželio mėn. komunikate „Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje: gauti didžiausią naudą, kuo geriau išnaudoti potencialą ir užtikrinti darbuotojų apsaugą“ Komisija atkreipė dėmesį į kai kuriuos Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo tarpvalstybinio įgyvendinimo trūkumus.

Tuo metu mes padarėme išvadą, kad šias problemas įmanoma išspręsti su sąlyga, jei valstybės narės suaktyvins tarpusavio bendradarbiavimą, o konkrečiai – jei jos įvykdys direktyvoje nustatytus įsipareigojimus dėl administracinio bendradarbiavimo ir informacijos pasiekiamumo.

Teisingas ir efektyvus įgyvendinimas ir taikymas yra pagrindiniai komandiruotų darbuotojų teisių apsaugos elementai, o nepakankamas įgyvendinimas silpnina šioje srityje galiojančių Bendrijos direktyvų efektyvumą.

Todėl šių metų balandžio 3 d. Komisija priėmė rekomendaciją dėl geresnio bendradarbiavimo, siekiant pašalinti esamos direktyvos įgyvendinimo, taikymo ir laikymosi nesklandumus. Rekomendacijoje kalbama apie geresnį keitimąsi informacija, galimybių susipažinti su informacija tobulinimą keitimąsi gerąja patirtimi.

Glaudesnis bendradarbiavimas administravimo srityje leistų užtikrinti geresnę darbo sąlygų apsaugą, sumažintų administracinę naštą įmonėms, pagerintų esamų įsipareigojimų užtikrinti geras darbo sąlygas monitoringo efektyvumą bei užtikrintų efektyvią kontrolę.

Rekomendacijoje taip pat siūloma sudaryti aukšto lygio komitetą; jis turėtų tiesiogiai įtraukti socialinius parterius, kurie geriausiai supranta vietose egzistuojančias problemas, ir suformuoti glaudesnio darbo inspekcijų bendradarbiavimo pagrindą. Šis komitetas turėtų būti tinkamas forumas aptarti įvairius klausimus, susijusius su Darbuotojų komandiravimo direktyva.

Komisija yra įsitikinusi, kad ši rekomendacija sukuria pagrindą intensyvinti kovą su darbuotojų teisių pažeidimais ir neoficialiu darbu, ir pagerina darbuotojų migrantų darbo sąlygas visoje Europos Sąjungoje.

Dabar valstybės narės turi pačios apsispręsti dėl būtinų žingsnių, gerinant Darbuotojų komandiravimo direktyvos įgyvendinimą. Planuojama, kad rekomendacija bus patvirtinta kitoje Užimtumo ir socialinių reikalų taryboje birželio 9 d.

Vėliau Komisija ketina atlikti direktyvos įvertinimą, atsižvelgiant į naujausius Europos Teisingumo Teismo sprendimus, ir tuo pat metu glaudžiai bendradarbiauti su Europos Parlamentu, savo iniciatyva rengdama pranešimą.

Komisija yra tvirtai pasiryžusi užtikrinti efektyvią darbuotojų teisių apsaugą ir toliau kovoti su visomis socialinio dempingo ir darbuotojų teisių pažeidimo formomis.

Reikia pabrėžti, kad nėra prieštaravimo tarp nuoseklaus darbuotojų teisių ir konkurencingos vidaus rinkos rėmimo, nes šis rėmimas suteikia mums galimybę išsaugoti Europos socialinę gerovę. Jei norime, kad mūsų visuomenė ir ekonomika toliau klestėtų, turime sudaryti lygias galimybes socialiniams aspektams ir konkurencingumui.

  Gunnar Hökmark (PPE-DE grupės vardu). – (SV) Pone Pirmininke, noriu padėkoti Komisarui už jo pasisakymą, džiaugiuosi, kad jis pažymėjo glaudesnio valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo reikšmę ir valstybių narių atsakomybę už teisingą Darbuotojų komandiravimo direktyvos taikymą.

Manau, kad šių diskusijų metu galima pagrįstai akcentuoti vieną dalyką, t. y. kad nuo 2004 m. mes stebėjome sparčius pokyčius Europos darbo rinkoje. Padidėjo žmonių mobilumas. Svarbu pabrėžti, kad tuo metu skleisti įvairūs siaubo scenarijai apie išaugusio mobilumo pasekmes nepasitvirtino. Buvo kalbų apie socialinio aprūpinimo turizmą ir begales kitų problemų.

Šiandien vienas milijonas Europiečių yra komandiruoti dirbti į kitas valstybes. Pozityviausi pokyčiai darbo rinkos ir darbo užmokesčio nustatymo srityse taip pat užfiksuoti tose šalyse, kurios atsivėrė labiausiai. Darbuotojų komandiravimo direktyva padėjo užtikrinti žmonėms geresnes galimybes ir prisidėjo prie Europos ekonomikos ir Europos darbo rinkos. Vienas milijonas žmonių!

Šiuos dalykus turime prisiminti, kai kalbame apie įvairias teismo bylas. Taip yra todėl, kad teismui paskelbus nutartį, pamatome, kad skirtingų bylų situacijos skiriasi. Tačiau svarbu tai, kad šiose nutartyse nekalbama apie kokias nors kliūtis įvairiems darbuotojų ginčams skirtingose valstybėse narėse. Nė viena teismo nutarties nuostata neprieštarauja įvairioms kolektyvinėms sutartims ar kitiems susitarimams dėl darbo užmokesčio nustatymo. Iš kitos pusės, kad žmonių judėjimas būtų leidžiamas ir skatinamas, valstybės narės privalo turėti įstatymus, o visuomenė turi funkcionuoti. Manau, kad kaip tik šiame kontekste mums dabar svarbu glaudžiau bendradarbiauti, o atskiros valstybės narės turi užtikrinti ir įvertinti šį bendradarbiavimą, kad mobilumas būtų derinamas su socialine apsauga ir visuotiniu Europos stabilumu. Neturėtume kaltinti ES dėl egzistuojančių problemų. Verčiau turime prisiimti atsakomybę įvairiose valstybėse narėse ir pasveikinti išaugusį mobilumą, kurį galima vertinti kaip Darbuotojų komandiravimo direktyvos suteiktą galimybę.

  Anne Van Lancker, PSE grupės vardu. – (NL) Pone Pirmininke, noriu padėkoti Komisarui už rekomendaciją didinti administracinį ir darbo inspekcijų bendradarbiavimą. Tačiau, Komisare, Jūs žinote, kad mūsų džiaugsmą dėl šių pokyčių temdo „Laval“ ir „Rüffert“ nutartys. Jos sukėlė didelį sąmyšį ne tik Europos Parlamento socialistų grupėje, bet ir profsąjungose už Parlemento ribų, taip pat šalyse, kurios šiuo metu ratifikuoja Lisabonos sutartį.

Mes ilgai manėme, kad darbuotojų komandiravimo direktyva yra puiki ir turinti aiškų principą. Kadangi mes negalime visoje Europoje užtikrinti vienodo darbo užmokesčio ir vienodų darbo sąlygų, darbuotojai darbo vietoje gali pagrįstai tikėtis vienodo požiūrio, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Gerai, kad darbuotojų komandiravimo direktyva nesiremia visuotiniu valstybių ar užimtumo principu, o tik nustato tam tikrą skaičių įpareigojančių sąlygų. Neatsižvelgiant į tai, direktyva palieka valstybėms narėms tam tikros erdvės nustatyti griežtesnes darbuotojų apsaugos taisykles, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės socialines tradicijas ir laikantis kolektyvinių sutarčių ar visuotinai įpareigojančių kolektyvinių sutarčių.

Šios nutartys išmušė mums iš po kojų vienodo požiūrio pagrindą. Direktyvoje nustatyti būtiniausi apsaugos reikalavimai palaipsniui tampa didžiausiais reikalavimais. Ši problema jau seniai nesusijusi su netinkamu Bendrijos nuostatų perkėlimu į tam tikrų valstybių narių teisę. Tačiau mes pradedame vis aiškiau suprasti, kad šios direktyvos filosofinis pagrindas yra neteisingas, t. y. darbuotojų apsaugą užtikrinti būtina, bet saikingai. Socialinės teisės derėtis ir streikuoti egzistuoja, bet su sąlyga, jei jos netrukdo laisvam paslaugų judėjimui. Tai nėra ksenofobinių pastabų klausimas; priešingai. Užsieniečiai darbuotojai yra labai laukiami. Iš tiesų, laisvas darbininkų judėjimas nuo pat pirmos dienos garantuoja vienodą požiūrį, o būtent to mes norime pasiekti ir paslaugų judėjimo sistemoje.

Todėl mano grupė prašo peržiūrėti darbuotojų komandiravimo direktyvą dėl trijų priežasčių: pirmoji – kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į vietinius darbuotojus ir darbuotojus užsieniečius; antroji – kad būtų garantuota visapusiška pagarba nacionalinėms socialinio dialogo sistemoms; ir trečioji – kad visiems būtų užtikrinta pagrindinių socialinių teisių apsauga. Komisare, mes tikimės Jūsų paramos.

  Anne E. Jensen, ALDE grupės vardu. – (DA) Pone Pirmininke, noriu padėkoti Komisarui už jo pareiškimą. Pastaruoju metu buvo daug audringos reakcijos į daugybę Teisingumo Teismo nutarčių. Kai kurių stebėtojų nuomone, paskelbus Laval nutarties, taip pat kitų panašių nutarčių, reikia iš dalies pakeisti Lisabonos sutartį ir apriboti Teisingumo Teismo sprendimus. Noriu pasakyti, kad tai lazdos perlenkimas, kurį lemia tam tikrų idėjų šalininkų noras kišti pagalį į ratus ir priversti žmones manyti, kad Lisabonos sutartis gali kelti problemų darbuotojų teisiniam saugumui. Priešingai – Lisabonos sutartis suteikia darbuotojams daugiau teisių.

Kiti stebėtojai, pavyzdžiui, ponia Van Lancker, mano, kad darbuotojų komandiravimo direktyvą reikia iš dalies pakeisti. Su šiuo požiūriu taip pat nesutinku. Nemanau, kad tai turėtų būti daroma pirmiausia. Kaip ir šios direktyvos pasiūlymą pateikęs Komisaras, aš laikausi nuomonės, kad pirmiausia turėtume atlikti kruopštų darbą, kad pamatytume, kaip darbuotojų komandiravimo direktyva įgyvendinama praktiškai, ir įvertinti galimybes atitinkamų teisės aktų pagrindu nustatyti saugiklių nuo socialinio dempingo

Aš taip pat manau, kad turėtume palaukti valstybių narių reakcijos. Šiuo atveju aš, ko gero, konkrečiai galvoju apie „Laval“ bylą. Galutinė nutartis „Laval“ byloje Švedijoje dar nepaskelbta, o šis sprendimas turi įvairių aspektų – tiek akivaizdžios užsienio įmonių diskriminacijos, kuriai negalime pritarti, tiek įmonei neaiškiai pateiktos informacijos. Danijos vyriausybė sudarė darbinį komitetą, į kurio sudėtį įeina socialiniai ekspertai – teisės klausimų ekspertai ir socialiniai partneriai; šio komiteto užduotis – įvertinti, kaip pastaroji nutartis derinasi su Danijos modeliu, kurio pagrindą sudaro sutartys, o reguliavimo teisės aktais laipsnis yra gana žemas. Manau, būtų naudinga palaukti šio komiteto darbo rezultatų. Komitetas dirba sparčiai, savo darbą jis baigs birželio mėn.

Kaip dažnai būna politikoje, blogis slypi detalėse, todėl mums svarbu išlaikyti subalansuotą požiūrį į šiuos klausimus. Nuo Parlamente surengtos išsamios diskusijos dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos ir konsultacijų proceso su socialiniais praėjo vos pusantrų metų. Visi sakė, kad ši direktyva gera, tik ją sunku įgyvendinti praktiškai. Darbuotojai nežino savo teisių ir nepakankamai gerai išmano savo pareigas. Todėl darome išvadą, kad reikia tobulinti informavimą ir bendradarbiavimą; tą siūlote ir Jūs, Komisare. Pavyzdžiui, mes taip pat pasiūlėme panaudoti Dublino agentūrą, kuri atstovauja vyriausybėms ir socialiniams partneriams; ji galėtų parengti šios srities gerosios praktikos. Man labai įdomu išgirsti, kad vyksta šioje srityje. Labai puikiai galiu suprasti socialinio dempingo baimę; tačiau jaučiu, kad šį klausimą turime spręsti išmintingai. Priėmus sprendimą iš dalies pakeisti darbuotojų komandiravimo direktyvą, procesas užtruks daug laiko, todėl mums svarbu išsiaiškinti visas galimybes, kad galėtume užtikrinti pagrindą pagal galiojančias taisykles egzistuoti lanksčioms darbo rinkoms, tokioms, kaip Danijos darbo rinka. Tai užtikrinimo, kad mes tikrai galime turėti lanksčias darbo rinkas, klausimas.

Ši nutartis nekelia grėsmės teisei inicijuoti darbuotojų ginčus; tačiau sprendžiant su konfliktais susijusius klausimus, būtina pusiausvyra. Manau, kad yra svarbu akcentuoti, jog Lisabonos sutartis sustiprins darbuotojų teises, o socialiniai partneriai ir vyriausybės turi bendradarbiauti, nepaisydami sienų, kad užtikrintų geresnį teisės aktų veikimą, nesukeliant trinties. Tai kelias į priekį!

  Roberts Zīle, UEN grupės vardu. – (LV) Dėkoju, pone Pirmininke, Komisare. Šioje byloje paskelbtas verdiktas teikia vilties, kad Europos Teisingumo Teismas tikrai supranta Europos Sąjungos keturias pagrindines laisves. Šiuo atveju terminas „socialinis dempingas“, kuris taip pat yra labai populiarus šiame Parlamente, nepadėjo byloje, kurios tikslas buvo uždrausti kitos valstybės narės įmonei teikti paslaugas ES vidaus rinkoje. Šiose diskusijose norėčiau išskirti vieną politinį aspektą: ES valstybės narės, jų tarpe daugiausia tokios valstybės, kaip Švedija, pastaraisiais metais uždirbo milžiniškus pelnus Baltijos šalyse, teikdamos „agresyvias“ finansines paslaugas, konkrečiai – teikdamos paskolas nekilnojamam turtui įsigyti. Mes niekada nevaržėme šio kapitalo srauto, neatsižvelgiant į tai, kad pelnai buvo ypatingai dideli ir iš dalies buvo uždirbami panaudojant savotišką eksporto socialinį dempingą, kitaip sakant, tuose bankuose dirbusių latvių darbo užmokestis nė iš tolo nebuvo panašus į atlyginimą už tą patį darbą Švedijoje. Dabar, kilus finansų krizei, latvių šeimos iš paskutiniųjų ilgai mokės už paimtas paskolas, tačiau mūsų žmonėms ir įmonėms nebus leidžiama konkuruoti ES rinkoje, taigi, jie nepajėgs grąžinti šių skolų. Dėl šios priežasties nuostolių patirs patys Švedijos pensijų fondai ir kiti bankų akcininkai. Ponios ir ponai, visi sėdime vienoje Europos valtyje: leiskime, kad Europos pagrindinės laisvės tikrai būtų laisvos, ir visi gausime naudos! Ačiū.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE grupės vardu. – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, visos teismo nutartys susijusios su bylomis, kuriose profsąjungos ėmėsi pripažintų kolektyvinių priemonių kovoti prieš socialinį dempingą. Visos trys Europos Teisingumo Teismo paskelbtos nutartys pripažino, kad profsąjungos turėjo teisėtą pagrindą taikyti šias priemones. Tačiau Teisingumo teismas suabejojo šios teisės realizavimo galimybe vidaus rinkoje.

„Laval“ ir „Rüffert“ bylose teisės aktais nustatyti būtiniausi standartai buvo interpretuoti kaip maksimalūs, taikomi vidaus rinkoje. Taigi, Europos Teisingumo Teismas labai konkrečiai išaiškino darbuotojų komandiravimo direktyvą. Tačiau įstatymų leidėjo ketinimai buvo kitokie. Direktyvoje nustatytas reikalavimas skatinti konkurenciją laisvos paslaugų prekybos sektoriuje ir garantuoti darbuotojų teises. Darbuotojų komandiravimo direktyvoje taip pat yra nuostata dėl darbuotojų palankiausiai vertinamos pilietybės, į šią nuostatą nutartyse taip pat neatsižvelgta.

Teisingumo Teismas dabar Europos Sąjungoje sukuria situaciją, kai darbuotojų komandiravimo direktyva buvo pakeista iš nustatančios būtiniausius reikalavimus, į nustatančiąją maksimaliuosius, pagal kurią galima teisėtai įrodinėti konkurencinį pranašumą prieš socialinį dempingą. Dabar laisvoje vidaus rinkoje įmonėms turėtų būti taikoma tarptautinė socialinė teisė. Gali būti, kad šiuo savo pasisakymu kritikuoju teismo nutartis. Tačiau Sąjunga be lygiaverčių socialinės Europos elementų, tokių, kaip kolektyvinės sutartys, kolektyvinės priemonės ir kova prieš socialinį dempingą, pasmerkta žlugti ir dagiau negaus piliečių paramos. Todėl mūsų grupės atsakas į šį klausimą skamba taip: laisvės kriterijų požiūriu, vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą toje pačioje įstaigoje principas turi užimti lygiavertę vieną vidaus rinkoje.

  Francis Wurtz, GUE/NGL grupės vardu. − (FR) Komisare, pirmiausia noriu oficialiai pareikšti, kad mano kolegos Pirmininkų konferencijoje, kurie prieš mano norą nusprendė surengti diskusijas vėlų vakarą, šį vakarą nedalyvauja. Jei šios diskusijos nevyktų vėlų vakarą, aš džiaugčiausi, kad pagaliau inicijuota diskusija šiuo svarbiu klausimu, kuris susijęs su Teisingumo teismo nutartimi, pripažįstančia darbo užmokesčio dempingą; Komisare, šiam klausimui Jūs stebėtinai atsainiai skyrėte vos 20 sekundžių.

Taigi, noriu trumpai apibūdinti tris šio naujo Europos teisės aspekto etapus. 2007 m. gruodžio 11 d.: Teismas nuslopino profsąjungos veiksmus, paskelbdamas nutartį, kad Suomijos kompanijai „Viking Line“ neturėtų būti leista užregistruoti jos kelto Estijoje, kad galėtų sumažinti darbuotojų atlyginimus. 2007 m. gruodžio 18 d.: Teismas paskelbė dar vieną profsąjungos nepalankią nutartį, šį kartą Vaxholm, Švedijoje, dėl Latvijos įmonės, kuri atsisakė laikytis statybos sektoriuje galiojančios kolektyvinės sutarties. 2008 m. balandžio 8 d.: Teismas pripažino Vokietijos Žemutinės Saksonijos kaltę, nustačius minimalų darbo užmokestį visoms statybos kompanijoms, laimėjusioms viešųjų pirkimų konkursą. Teismo sprendimas tada buvo palankus Vokietijos įmonės subrangovams iš Lenkijos, kurie savo darbininkams mokėjo mažiau nei pusę nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Tai vadinama „Rüffert“ nutartimi.

Visose trijose bylose pagrindinė priežastis, kuria Teismas motyvavo darbo užmokesčio dempingą sprendimus savo skatinančius, buvo tai, kad Bendrijos įstatymai draudžia bet kurias priemones, prašau dėmesio – galinčias sumažinti sąlygų patrauklumą kitos valstybės narės įmonei, nes tai, cituoju „varžo teisę teikti paslaugas“, arba laisvę steigti įmonę, kurios yra vienos iš pagrindinių Sutartimi garantuotų teisių. Tai paprasčiausiai nepriimtina. Kur šio liberalaus pagrindimo socialinis aspektas?

Pagal ši logiką, bet kuri šalies socialinė pažanga mažins rinkos patrauklumą konkuruojančioms įmonėms (naudoju Teismo frazę). Dar pridursiu, kad garsioji darbuotojų komandiravimo direktyva nesuteikė atitinkamiems darbininkams nė menkiausios apsaugos. Tarp kitko, Teismas pateikė paaiškinimą, kad, cituoju: „direktyva visų pirma siekia užtikrinti paslaugų teikimo laisvę“. Apie darbininkų apsaugą nepaminėta.

Galiausiai, visose trijose bylose Teismas savo nutartis paskelbė vadovaudamasis konkrečiais Sutarties straipsniais, o ne vien direktyva. Pirmuoju atveju tai buvo 43 straipsnis, o dviem kitais – 49 straipsnis; abu šie straipsniai pažodžiui perrašyti į Lisabonos sutartį, kurios ratifikavimo procesas šiuo metu vyksta.

Taigi, mano išvada akivaizdi. Siekiant išspręsti šią problemą atsiradusią paskelbus šias nutartis, nepakanka iš dalies pakeisti direktyvą. Visi, kurie siekia atkurti socialinių teisių pirmenybę prieš laisvą prekybą turi reikalauti šių sutarčių peržiūrėjimo; kalbu konkrečiai apie straipsnius, kuriais rėmėsi Teismas, pagrįsdamas savo pastaruosius sprendimus. Tai sunkus darbas bet manau, kad jis yra būtinas, nes kitaip galime tikėtis tikros dabartinio Europos ekonominio ir socialinio modelio teisėtumo krizės.

  Kathy Sinnott, IND/DEM grupės vardu. – Pone Pirmininke, pastarojoje Rüffert byloje Lenkijos kompanija 53 darbininkams mokėjo vos 46 % Vokietijoje šio sektoriaus darbininkams nustatyto darbo užmokesčio. Lenkijos rangovas buvo patrauktas atsakomybėm; atsakydamas, ji kreipėsi į teismą, o ETT neseniai paskelbė Lenkijos rangovui palankią nutartį.

Neseniai Europos profesinių sąjungų konfederacijos Pirmininkas ponas John Monks Užimtumo ir socialinių reikalų komitete vykusio svarstymo metu kalbėjo apie kitą atvejį – „Laval“ bylą; perspėdamas dėl būsimų bylų, jis pasakė: „mums buvo pasakyta, kad mūsų teisė rengti streikus yra pagrindinė, bet ne tokia svarbi, kaip laisvas paslaugų judėjimas“.

Šios nutartys nuginkluoja profsąjungų judėjimą. Direktyva dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų sektoriuje kelia tiesioginę grėsmę pastarųjų 30 metų laimėjimams darbininkų teisių srityje.

Buvo trys bylos – „Laval“, „Viking“, o dabar – „Rüffert“; formuojasi teisinių interpretacijų praktika, kuri sutartis paverčia beprasmėmis, profsąjungas – bejėgėmis, o darbo užmokesčio teisingumą – tuščia sąvoka. Kaip ponas Monk pažymėjo „Laval“ bylos nagrinėjimo metu, Lisabonos sutartyje mums reikia apsauginio protokolo, arba ateityje susidursime su socialiniu dempingu.

  Philip Bushill-Matthews (PPE-DE). - Pone Pirmininke, manau, kad pirmąjį rekomendacinį dokumentą dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos Komisija paskelbė 2006 m., o atsakydama į šį dokumentą, socialistų grupė Parlamente inicijavo kampaniją už direktyvos sugriežtinimą. Komisija tada laikėsi nuomonės, jog tai nebūtina, ir tebesilaiko šios nuomonės; oficialiai pareiškiu, kad pritariu šiai pozicijai.

Kaip labai aiškiai pažymėjo Komisija, problema susijusi su silpnu nacionaliniu įgyvendinimu, su nepakankamu valstybių narių bendradarbiavimu ir menku informacijos teikimu. ES teisės aktų griežtinimas nepadės išspręsti šių silpnų vietų. Iš esmės, griežtinimas tik dar labiau apsunkintų sprendimų paieškas.

Galiausiai, noriu pabrėžti, kad Komisaras patvirtina visišką atsidavimą darbininkų teisių apsaugai ir kovai prieš socialinį dempingą. Visose šios Parlamento stovyklose visi turime su tuo sutikti, bet taip pat turime sutikti, kad egzistuoja dar viena teisė, kurią būtina ginti: kalbu apie darbininkų teisę būti mobiliais, vykti į komandiruotes ir teikti paslaugas kitose valstybėse.

Socialinės apsaugos teisės turi būti užtikrinamos lygiagrečiai su teise teikti paslaugas, šioje srityje negali būti prieštaravimo. Žinoma, rasti teisingą pusiausvyrą – tai didelis iššūkis. Tačiau šį iššūkį turi išspręsti valstybės narės, o ne ES pasiūlymai griežtinti įstatymus. Manau, kad Komisaras parodė teisingą kryptį, ir kviečiu jį pritarti man, kad mes, kaip Europos parlamentarai, turėtume skatinti savo valstybės žengti ta kryptimi.

  Jan Andersson (PSE). - (SV) Pone Pirmininke, Komisare, sveikinu rekomendaciją, o dar labiau sveikinu tai, kad Komisaras siekia kovoti prieš socialinį dempingą, ir kad ponas Barroso ir ponas Špidla sako, kad teisė streikuoti nėra žemesnė už judėjimo laisvę. Tačiau Jūsų pasiūlymas turėtų siekti toliau. Jis neužkerta kelio socialiniam dempingui.

Pirmiausia pažiūrėkime, ką pasakė teismas „Rüffert“ ir „Laval“ bylose. Jis pasakė, kad svarbiausias dalykas yra kilmės šalyje mokamas darbo užmokestis, kitaip sakant, lenkas darbininkas, dirbdamas toje pačioje darbo vietoje kaip vokietis darbininkas, turi gauti 46 % darbo užmokesčio, kuris mokamas vokiečiui darbininkui. Jei pasakytumėt, kad moterys turi dirbti už 46 % vyrams mokamo atlyginimo, sakytume, kad tai diskriminacija. Šiuo atveju tai lenkų darbininkų diskriminacija, nes jie negauna tokio darbo užmokesčio, kuris mokamas vokiečiams darbininkams. Tai nepriimtina.

Antra, skirtingi socialiniai modeliai vertinami nevienodai. „Rüffert“ byloje pažymima, kad kolektyvinės sutartys turi būti taikomos visuotinai, o ne pagal Žemutinės Saksonijos pasirinktą modelį. Tą patį galima pasakyti apie Laval bylą. Tam tikriems darbo rinkos modeliams teikiama pirmenybė prieš kitus. Tai taip pat nepriimtina.

Trečia, sakoma, kad teisė organizuoti streikus yra pagrindinė teisė, bet kai ji lyginama su judėjimo laisve, jos svoris nėra labai didelis, o visai menkas. Pirmenybė teikiama judėjimo laisvei.

Kai kurie kalbėtojai sakė, „taip, bet mes turime užtikrinti laisvą judėjimą“. Žinoma, kad turime, bet kaip galime skatinti laisvą judėjimą, jei remiame sąlygų dempingą valstybėse? Ar tikitės, kad tų šalių gyventojai sakys, „sveiki atvykę, žmonės“? Ne, jie reikalaus uždaryti sienas. Aš pasisakau už atviras sienas tarp naujųjų ir senųjų valstybių narių, bet aš taip pat pasisakau už vienodas sąlygas vienodam darbui, o tai irgi turi būti fundamentalus dalykas. Todėl Komisija turi imtis ryžtingesnių veiksmų dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos pakeitimų.

  Pierre Jonckheer (Verts/ALE). – (FR) Pone Pirmininke, Komisare, pritariu didžiajai daugumai mano kolegų ponios Van Lancker ir pono Wurtz minčių. Juk galiausiai klausimas yra toks: kiek dar neturtingų darbininkų mums reikia Europos Sąjungoje? Tai pagrindinis klausimas.

Dar kartą neminėdamas nutarčių, matau, kad mes pasiekėte tašką, kai darbuotojų komandiravimo direktyva naudojama prieš nacionalines ar regionines taisykles, kurių paskirtis yra užtikrinti „vienodas sąlygas“ visiems darbininkams ir garantuoti visiems darbininkams vienodą minimalų darbo užmokestį.

Taigi, susidarė situacija, kai ši direktyva pakerta teisės į darbą teritoriškumą. Mes galime garantuoti darbininkų mobilumą, tuo pat metu užtikrindami jų teisės į darbą teritoriškumą, kaip tik tai ir yra diskusijos tema. Noriu pasiūlyti trumpam pamiršti darbuotojų komandiravimo direktyvą ir atkreipti Jūsų dėmesį į kitą susijusią temą – kompanijos „TNT“ skundą Komisijai, pateiktą Berlyno administraciniam tribunolui paskelbus nutartį, kurioje sakoma, kad nustatydama pašto sektoriaus darbuotojų minimalų darbo užmokestį, Vokietijos vyriausybė neatsižvelgė į minimalaus darbo užmokesčio ekonominį poveikį jos konkurentams; kalbama apie 9.80 eurų atlyginimą per valandą. Matome situaciją, kai minimalus darbo užmokestis, kurio nustatymas yra nacionalinės kompetencijos sritis, realiai mažina konkurenciją. Tai kompanijos „TNT“ interpretacija.

Komisija šiuo metu nagrinėja šią peticiją. Pone Špidla, jei Jūs arba kolegijoje dirbantys Jūsų kolegos šiuo atveju priims kompanijai „TNT“ palankų sprendimą, manau, Jūs prarasite visą pasitikėjimą – šioje byloje, ir visose kitose bylose; norint Europos Sąjungoje tikrai užtikrinti darbininkų orumą, tada jau neužteks Komisijos rekomendacijos dėl geriausio informacinio ir administracinio valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL). - (SV) Pone Pirmininke, Europos Teisingumo teismo užduotis – skelbti Sutarčių nuostatas atitinančias nutartis. Todėl, siekiant apginti darbininkų interesus, būtina padaryti Sutarčių pakeitimų. Teismo nutarys „Laval“, „Viking Line“ ir „Rüffert“ bylose perša išvadą, kad Europos darbininkai negali pritarti Lisabonos sutarčiai, nebent jei į Sutartį bus įtraukta nuostata dėl darbininkų teisių – dėl teisės ginti kolektyvines sutartis ir imtis darbuotojų ginčų, siekiant pagerinti darbo užmokesčio ir darbo sąlygas.

Remiantis teismo nutartimis, reikalavimas mokėti aukštesnį už minimalų atlyginimą dabar laikomas kliūtimi prekybai, todėl profsąjungos negalės užkirsti kelio darbo užmokesčio dempingui. Šių metų balandžio 17 d. Komisaras McCreevy raštu atsakė į mano klausimą apie profsąjungų teises; jo atsakymas skamba taip: „profsąjungos gali toliau naudoti darbuotoj ginčus, su sąlyga, jei jie pagrįsti teisėtais tikslais, suderinamais su ES teise“. Aiškiau nepasakysi. Todėl EB teisę reikia keisti. Judėjimo laisvė – taip, bet nediskriminuojant kitų valstybių darbininkų.

  Hélène Goudin (IND/DEM). - (SV) Pone Pirmininke, Europos Teisingumo Teismas dar kartą aiškiai pasakė valstybėms narėms, kad jos negali savarankiškai priimti sprendimų, susijusių su pagrindinėmis politikos sritimis, tokiomis, kaip sveikatos apsaugos, lošimų, alkoholio reklamos, o dabar – darbo rinkos sritimi. Tai vadinama teisiniu aktyvizmu, ir turėtų būti vertinama kaip grėsmė demokratijai ir subsidiarumo principui. Dėl arogantiško požiūrio į išrinktas valstybių narių vyriausybes Europos Teisingumo Teismas Europoje iš esmės tampa apsišaukėle valdžios institucija.

Kalbant apie „Laval“ bylos nutartį, ji reiškia, kad Švedijos ir užsienio kompanijos Švedijos teritorijoje dirbs visiškai skirtingomis sąlygomis. Tai visiškai nepriimtina. Raginu Parlamento narius susimąstyti, kai jie kitą kartą nuspręs suteikti daugiau galių nerenkamoms ES institucijoms. Atrodo, kad šiandien mes pagaliau pradedame atsibusti.

  Jacek Protasiewicz (PPE-DE). – (PL) Pone Pirmininke, darbuotojų komandiravimo direktyva yra pagrindas, kuriuo remiasi vienos iš keturių pagrindinių Bendrijos laisvių, t. y. Europos laisvių, praktinis įgyvendinimas, kuris nuo pat pradžių lydėjo sutartis ir Europos Bendriją.

Sutarties 49 straipsnis pateikia vieną iš aiškiausiai suformuluotų taisyklių, reglamentuojančių Europos Sąjungos vidaus reikalus; ji nedviprasmiškai draudžia riboti Bendrijos valstybėje gyvenančių valstybių narių piliečių laisvę teikti paslaugas kitų Bendrijoje valstybių asmenims. Todėl kelia nuostabą, kad daugumoje valstybių narių dažnai pasitaiko praktikos, skirtos administracinėmis priemonėmis riboti šią Sutartimi garantuotą teisę.

Nuo tada, kai buvau išrinktas į šį Parlamentą, gavau daug verslininkų skundų, daugiausiai iš tų valstybių narių, kurios įstojo į ES po 2004 m., dėl vietos ir regioninių valdžios institucijų veiksmų, kuriais verslininkams sąmoningai nustatoma papildomų reikalavimų, kurių nenumato nė vienas ES teisės aktas. Šį klausimą daru kartų kėliau šiuose Rūmuose, reikalaudamas nedviprasmiško Europos Komisijos pareiškimo dėl ES teisės aktų taikymo, siekiant apginti laisvę teikti paslaugas.

Džiaugiuosi, kad mano pastabas taip aiškiai patvirtina šiandien mūsų nagrinėjamos Europos Teisingumo Teismo nutartys. Esu įsitikinęs, kad atsižvelgdami į pastaruosius Teismo verdiktus, mes, t. y. Parlamentas ir Europos Komisija kartu, galėsime sukurti vidaus rinkos paslaugų sektoriaus organizavimo formulę, užtikrinančią pagrindines darbuotojų teises ir nesukuriančią papildomos naštos ES verslininkams, kuri kliudo jų veiklai ir, kaip pasakyta Teismo nutartyse, pažeidžia Europos teisės aktus.

Laisvą paslaugų rinką ir darbuotojų mobilumą reikia remti, o ne su jais kovoti. Tai XXI-ojo amžiaus iššūkiai.

  Magda Kósáné Kovács (PSE). - (HU) Dėkoju Jums, Pone Pirmininke, Komisare. Europos Teisingumo Teismui paskelbus keletą nutarčių, Darbuotojų komandiravimo direktyva (96/71/EB) atsidūrė Sąjungos dėmesio centre. Teismas tarė žodį. Dėl nutarčių turinio galima ginčytis, bet tai beprasmiška, nes nutartys liks galioti; bet kuriuo atveju, Teismas nenustatė vertybių skalės.

Dabar matome, kad šios nutartys Parlamente paskatino viena kitą paneigiančias nuomones, tačiau gerai, kad Komisija apsvarstė veiksmus, kurių reikia imtis, ir kreipėsi į valstybes nares. Tai yra dar svarbiau, nes Komisija bando nuraminti įsisiūbavusias bangas. Prie atmosferos kaitinimo prisidėjo ir ankstesnis Komisijos aplaidumas, nes valstybės narės dar nėra apgalvojusios darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, nors prieš dvejus metus paskelbta Europos Parlemento rezoliucija konkrečiai reikalavo tai padaryti. Taigi, negalima atsakyti, ar valstybių narių taikomos darbuotojų apsaugos priemonės atitinka darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatas, ir, nors ir labai norėtume, negalime pasakyti, ar darbuotojų komandiravimo direktyva išties gerai veikia, ar ją reikia iš dalies pakeisti, atsižvelgiant į paslaugų rinkos teisės aktus. Nėra pamokų apie įgyvendinimą, dažniausiai girdime smarkiai prieštaraujančius pareiškimus. Mus jaudina klausimas, ar ši neapibrėžta situacija nesukuria tam tikros erdvės populizmui ir demagogijai. Ar mes nesukuriame politinės problemos ir atsitiktinių teisinių trūkumų? Gali būti, kad mes sukūrėme politinę įtampą, nors reikėjo tik blaiviu protu pagrįsto reguliavimo.

Ponios ir ponai, su mažomis išimtimis, paslaugų rinkos laisvės realizavimas atitinka teisės aktų nuostatas. Iš kitos pusės, reikia imtis konkrečių priemonių, siekiant patobulinti įstatymą. Tikimės, kad Komisija žengs šiuos konkrečius žingsnius, nes Teismas negali visapusiškai išnagrinėti teisinės medžiagos. Tai turi padaryti Komisija. Ir būtent Komisija, prireikus, turi inicijuoti procedūras prieš teisės aktų pažeidimus. Tai galėtų sustiprinti pono Spindla žodžius, kad turime veikti vienu metu ir kartu, paisydami įstatymuose numatytų darbininkų teisių ir socialinės rinkos interesų. Ačiū.

  Gabriele Zimmer (GUE/NGL). - (DE) Pone Pirmininke, Komisare, nesutinku su Jūsų mintimi, kad nėra prieštaravimo tarp stiprios socialinės apsaugos ir stiprios vidaus rikos. Visuotinės konkurencijos sistemą atitinkanti ES vidaus rinka yra tikras tokio prieštaravimo įsikūnijimas. Tačiau sutinku su Jūsų nuomone, kad valstybės narės yra atsakingos už ES teisės aktų nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę. Bent jau dėl „Rüffert“ bylos Berlyne ir Žemutinėje Saksonijoje paskelbtų nutarčių autoriai nerodo pirštu į Europos teisingumo Teismą.

Jie nesugebėjo autoritetingai išaiškinti kolektyvinių derybų įstatymo ir pareikalauti teisės aktuose nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Komisare, reikalauju, kad Jūs įvykdytumėte savo pareigą ir atvirai pareikalautumėte padaryti ES teisinio pagrindo pakeitimų. Pavyzdžiui, kalbu apie Lisabonos sutarties balandžio 15 d. konsoliduotosios versijos 50 ir 56 straipsnius, darbuotojų komandiravimo direktyvos griežtinimą, teisės inicijuoti darbuotojų ginčus ir teisę inicijuoti darbuotojų ginčis kitose valstybėse. Taip pat noriu pabrėžti, kad politinių problemų nederėtų paprasčiausiai palikti ETT; šioje srityje savo teisės aktais atsakomybę turėtų pasidalyti ES institucijos, t. y. Taryba, Komisija ir Europos Parlamentas, ir nacionalinės valstybės.

  Elmar Brok (PPE-DE). - (DE) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, Lisabonos sutartis ženkliai pagerins darbuotojų padėtį, ponia Wurtz, šiuo klausimu turiu Jums paprieštarauti. Turime tai pripažinti, nes socialinė politika darosi visiems vienoda pareiga. Ateityje viskas turės būti tikrinama teisinėmis priemonėmis iš socialinės politikos pozicijų, o Sutartyje pateiktas socialinės rinkos ekonomikos sąvokos apibrėžimas reiškia didelę pažangą.

Mums reikia konkurencingumo, mums reikia didesnio našumo, ir šie dalykai turi būti svarbūs pasauliniu lygiu, tačiau visais trim atvejais matome, kad kalbama ne apie konkurenciją pasauliniu lygiu, o apie tai darbus, atliktus tam tikruose Europos Sąjungos sektoriuose, valstybėse narėse, kurios yra bendros vidaus rinkos dalis.

Neturėtume stengtis nepatekti į situaciją, kai pasaulinio lygio argumentas naudojamas, atliekant skirtingų valstybių narių darbuotojų palyginimą tarptautinės konkurencijos pagrindu. Sunaikinus darbuotojų solidarumą, taip pat bus sunaikinta Europos Sąjunga ir mūsų visuomenių sanglauda.

Dėl šios priežasties dabar turime ne užsiimti teismų sukurtų problemų sprendimu, o aiškiai pasakyti, kad turime išnagrinėti teisės aktus. Darbuotojų komandiravimo direktyva priimta dešimtajame dešimtmetyje. Šiandien ji nebegalioja. Turime išsiaiškinti, kodėl ji tapo netinkama. Smulkmenų nežinau. Kolektyvinių derybų partneriai turi pasitikrinti, ar jų sudaromi kolektyvinių derybų susitarimai atitinka vidaus rinkos principus. Reikia atitinkami pritaikyti nacionalinę teisę. Visus šiuos dalykus turime patikrinti. Tuo pat metu tai neturi paskatinti atskyrimo ir protekcionizmo, nes būtina garantuoti mobilumą.

Kalbėdami apie keturias pagrindines laisves, turime omenyje keturias pagrindines rinkos laisves. Tačiau mano naudojamas socialinės rinkos ekonomikos apibrėžimas reiškia, kad rinka gali funkcionuoti tik teisės aktų leidėjų nustatytu pagrindu, užtikrinant šios ekonominės santvarkos teikiamos naudos teisingą paskirstymą, nepaliekant galimybės rinkos jėgoms nevaržomai skirstyti šią naudą savo nuožiūra. Jei taip atsitiktų, rinka prarytų net pati save. Štai kodėl būtina nustatyti šią socialinės rinkos ekonomikos pagrindo sąlygą.

Pone Pirmininke, baigiant leiskite man perskaityti vieną citatą. „Ne praėjusios eros laissez-faire plėšimo ekonomika, ne laisvas rinkos jėgų šėlsmas“ – ir kitos panašios frazės, - „o socialiai atsakinga rinkos ekonomika, kurioje individas vėl gali pasiekti savo tikslų, suteikia žmogui aukštos vertės, o galiausiai taip pat užtikriną teisingą atlygį už atliktą darbą; štai kas yra šiuolaikinio tipo rinkos ekonomika“. Tai Ludwig Erhard citata, o apie jį tikrai negalima pasakyti, kad jis buvo rinkos ekonomikos oponentas.

  Stephen Hughes (PSE). - Pone Pirmininke, leiskite man pasakyti, kad karštai pritariu ponui Brok ir kategoriškai nesutinku su ponu Bushill-Matthews, tačiau apie tai pakalbėsiu po akimirkos. Noriu padėkoti Komisarui už balandžio 3 d. priimtą rekomendaciją. Tai svarbus žingsnis teisinga kryptimi. Manau, kad efektyvesnis keitimasis informacija, daugiau galimybių gauti informacijos, bei pasikeitimas gerąja praktika tikrai padės, tik štai keistas sutapimas, kad rekomendacija buvo priimta tą pačią dieną, kai buvo paskelbta „Rüffert“ bylos nutartis. Manau, kad dabar, paskelbus nutartis „Laval“ ir „Rüffert“ bylose, mes negalime pasitenkinti rekomendacija, o turime žengti daug toliau.

Šios bylos sukuria galimybę ateityje interpretuoti, kai ekonomines laisves suteikia įmonėms teisę vengti nacionalinių, socialinių ir darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų ir praktikos, arba juos apeiti. Atrodo, kad vienintelė apsauga yra darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatos. Jei tai tiesa, tada aišku, kodėl turime peržiūrėti šią direktyvą. Konkrečiai, turime išaiškinti kolektyvinių sutarčių taikymo sritį, nustatyti privalomus standartus ir užtikrinti, kad kolektyviniais veiksmais šie standartai būtų įgyvendinami.

Manau, turime padaryti keletą dalykų. Turime pasiekti, kad priimančiosios valstybės kolektyvinės sutartys galėtų užtikrinti aukštesnius nei būtinieji standartus. Nuostatas, kurios valstybės narės dabar taiko savo nuožiūra, turime padaryti privalomomis, pavyzdžiui, nuostata dėl visuotinai privalomų kolektyvinių sutarčių taikymo komandiruotiems darbuotojams. Manau, kad taip pat turime nustatyti aiškų terminą sukurti komandiruoto darbuotojo sąvokos apibrėžimą, kad būtų aišku, kada komandiruotas darbuotojas liaujasi buvęs komandiruotu darbuotoju.

Galiausiai, manau, kad kol kas turime išplėsti šios direktyvos teisinį pagrindą, įtraukiant darbuotojų judėjimo laisvę bei laisvę teikti paslaugas. Šis pasiūlymas 1996 m. buvo atmestas, bet tikiuosi, kad dabar pamatėme, koks jis svarbus.

Būtent Teismas pasakė, kad teisė organizuoti streikus ir teisė steigti asociacijas yra pagrindinės teisės, bet jos nėra tokios svarbios, kaip ekonominės laisvės. Profsąjungoms galima atleisti už tai, kad jos mano staiga atsidūrusios Gyvulių ūkyje. Esame joms skolingi, ir turime atkurti tinkamą pusiausvyrą. Manau, kad šie kuklūs siūlomi komandiruotų darbuotojų direktyvos pakeitimai galėtų tapti pradžia.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL). - (DA) Pone Pirmininke, kai vasario mėnesį svarstėme Lisabonos sutartį, mano kolegos Parlamento nariai ir aš pats siūlėme, kad teisės imtis kolektyvinių darbuotojų ginčų reguliavimą reikia palikti valstybių narių kompetencijai. Deja, dauguma Jūsų balsavote prieš šį pasiūlymą, todėl dabar galima kelti šį klausimą: kodėl taip elgėtės? Vienintelis logiškas paaiškinimas ir loginė pasekmė yra tai, kad darbdavių pastangos gauti didžiausius įmanomos pelnus kitose valstybėse galų gale taps svarbesnis už darbuotojų teises gintis nuo socialinio dempingo. Žinoma, galite tuo tikėti, bet tada turite liautis kalbėję apie socialinę Europą.

Darbuotojai visose šalyse turi turėti besąlygišką teisę imtis darbuotojų ginčų, siekiant užtikrinti, kad darbininkai migrantai gautų bent tokius pačius atlyginimus, kaip jie patys. Tai ne diskriminacija. Mes nemanome, kad darbininkų migrantų darbo užmokestis turi būti žemesnis nei toje valstybėje jau gyvenančių darbininkų. Mes prieš diskriminaciją, todėl reikia imtis veiksmų. Alternatyva yra socialinis dempingas. Tai judėjimas spirale žemyn. Todėl, pasitelkę visas būtinas priemones, turime priimti teisiškai įpareigojantį Lisabonos sutarties protokolą, užtikrinantį bent jau laisvą ir nevaržomą teisę imtis darbuotojų ginčų.

  Jacques Toubon (PPE-DE). – (FR) Komisare, tiesa ta, kad esame labai nusivylę matydami, kaip precedentinėje teisėje taikoma laisvė teikti paslaugas. Atleistina nuomonė, kad pateikdamas kai kurias interpretacijas, ETT siekė nustatyti 43 ir 49 straipsnių viršenybę visų kitų nuostatų atžvilgiu. Tačiau aš pavargau nuo šių precedentinės teisės nutarčių, kurios, kaip Jūs visi žinote, pirmiausia ir daugiausia yra bandomosios bylos, manichėjiškų analizių.

Manau, kad klausimas, kuri turime sau užduoti, yra kaip garantuoti socialinį acquis. Konkrečiau kalbant, turime atsakyti du klausimus. Pirmasis – koks darbo užmokesčio lygis turi būti taikomas įmonėms pagal priimančiosios valstybės nacionalinius įstatymus? Antrasis – kuria apimtimi galime riboti profsąjungų kolektyvinius veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į vietinius ir komandiruotus darbininkus?

Atsakydamas į šiuos klausimus, sakau: nemanau, kad galima pakeisti darbuotojų komandiravimo direktyvą. Aš net manau, kad mėgindami tai daryti, labai smarkiai rizikuotume. Priešingai – man atrodo labai įdomus Europos profsąjungų konfederacijos pasiūlymas priimti socialinę nuostatą. Pritariu pono Brok minčiai, kad tai gali būti paprasčiausiai sutarčių – senų ir naujų, taikymo klausimas: 3.3 straipsnio, 6.1 straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos, kuri yra tapusi materialinės teisės dalimi.

Taip pat turime įgyvendinti visų su darbu ir darbininkų teisėmis, ypač – su teise streikuoti, susijusių dalykų subsidiarumo principą, o nacionaliniai parlamentai galėtų užtikrinti šio principo taikymo priežiūrą.

Kalbant apie artimesnę ateitį, Pirmininkaujančioji valstybė Prancūzija ketina pradėti įgyvendinti socialinę darbotvarkę. Jums, Komisare, sakau: Komisija neturėtų apsiriboti jūsų paminėta priemone ir vietoje rekomendacijos dėl būtiniausių dalykų, paskelbti daugiau politinį tekstą, visiškai įvertindama iš precedentinės teisės kylančius.

  Karin Jöns (PSE). - (DE) Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, žinoma, glaudus nacionalinių administracijų bendradarbiavimas yra geras ir teisingas dalykas. Sveikinu jį. Galima net pasakyti, kad tai esminis dalykas.

Tačiau jei visi nuoširdžiai norime išvengti lenktynių dėl žemiausio vidutinio darbo užmokesčio Europoje, mums to nepakanka, ir Jūs, Komisare, tai suprantate. Mano nuomone, kalbant apie „Rüffert“ nutartį, yra vienintelis sprendimas. Turime tobulinti darbuotojų komandiravimo direktyvą. Komisija taip pat prašė tai padaryti.

Turime pamatyti šios nutarties teisines pasekmes, nes ši nutartis pakeičia darbuotojų komandiravimo direktyvos paskirtį. Laisvė teikti paslaugas iškeliama aukščiau už darbuotojų apsaugą. Net pateiktas planuojamo perėjimo nuo minimalios prie maksimalios apsaugos išaiškinimas. Mano valstybėje, Vokietijoje, ši nutartis turėjo tiesioginį poveikį 8 iš 16 žemių. Čia regioninės vyriausybės tik norėjo būti sektinu pavyzdžiu, kaip spręsti darbo užmokesčio dempingo klausimus.

Veikdamos darbuotojų komandiravimo direktyvos ir pirkimų direktyvų pagrindu, jos norėjo užtikrinti atitiktį tam tikriems socialiniams kriterijams, bent jau sudarant sutartis dėl valstybinių užsakymų. Todėl jos reikalavo laikytis vietiniuose standartuose nustatytų darbo užmokesčio normų kaip socialinių kriterijų, nes šios normos yra aukštesnės už minimalų darbo užmokestį.

Man sunku suprasti Teisingumo Teismo sprendimą. Jei mes nuoširdžiai norime socialinių kriterijų, o manau, kad mes jų norime, tada turėtų būti galima pasiekti dar daugiau nei minimalus darbo užmokestis. Ši nutartis neturėtų tapti spąstais, verčiančiais mus ateityje ir toliau apsiriboti vien tik būtiniausių standartų nustatymu komandiruotiems darbuotojams. Tai ne ta socialinė Europa, kurios trokšta mano grupė. Apsidrausdami turėtume taip pat atidžiai išnagrinėti viešųjų pirkimų direktyvas.

Šį vakarą čia nagrinėjamos Europos Teisingumo Teismo nutartys darbo santykių klausimais Vokietijoje sukėlė Europos priimtinumo atatrankos efektą. Dabar visų mūsų prašoma vėl pakeisti taktiką šiuo klausimu.

  Alejandro Cercas (PSE). - (ES) Pone Pirmininke, Komisare, jei turėtume reikalą su nereikšminga problema, suprasčiau, kad paprasta rekomendacija, kurioje siūloma keistis gerąja praktika ir efektyviau naudoti informaciją, galėtų padėti ją išspręsti. Tačiau, Komisare, problema, kurią šia nagrinėjame, yra didelė problema; tenka apgailestauti, kad savo kalboje to net nepažymėjote.

Komisare, problema yra ta, kad šiuo metu turime Teisingumo Teismo paskelbtų precedentinės teisė nutarčių, sakančių, kad vienos valstybės darbininkai gali dirbti kitoje valstybėje už mažiau kaip 50 % atlyginimo pagal direktyvą, kuri, reikia pabrėžti, buvo sukurta būtent tam, kad to nebūtų.

Taigi, jei gali galioti teisės aktai, leidžiantys šiai situacijai egzistuoti, mes akivaizdžiai susidūrėme su esmine problema, kurios negalėsime išspręsti vien spręsdami informacijos problemas.

Antroji problema, Komisare, yra tai, kad neatsižvelgiama į skirtingą nacionalinių profsąjungų praktiką, nustatant darbo užmokestį ir sudarant kolektyvines sutartis. Neatsižvelgiama į Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos praktiką. Taigi, tai milžiniška problema ne tik šioms valstybėms, bet ir visai Europai, kuri mato, kaip pakertamas nacionalinių teisės aktų pagrindas, ir kaip Europa ne tik nesugeba garantuoti savo darbininkams geresnės apsaugos, bet ir griauna nacionalines apsaugos sistemas.

Atsižvelgiant į ši situaciją, Komisare, nemanau, kad galime ieškoti kito kelio. Nemanau, kad galime gydyti aspirinu, kai būtina didelė chirurginė operacija; manau, turime atkurti darbuotojų teisių ir rinkos teisių pusiausvyrą, nes priešingu atveju šiuo keliu pasuks ne tik socialinė, bet ir visa Europa.

  Dariusz Rosati (PSE). - (PL) Pone Pirmininke, Komisare, darbuotojų komandiravimo direktyvos paskirtis – užtikrinti laisvę teikti paslaugas, tuo pat metu garantuojant darbuotojų teises. Mano manymu, ši direktyva davė naudos Europos Sąjungai, o kritika, kurią šiandien girdžiu šiuose Rūmuose, dažniausiai yra nepagrįsta.

Noriu pabrėžti, kad mūsų nagrinėjamos „Rüffert“ bylos atveju socialinių standartų pažeidimai ir darbo užmokesčio nustatymas ties skandalingu 46 % lygiu buvo susiję ne su kuriais nors darbuotojų komandiravimo direktyvos trūkumais, o paprasčiausiai su nesugebėjimu darbuotojų komandiravimo direktyvoje numatytu būdu taikyti dalį atitinkamų Žemutinės Saksonijos teisės aktų. Taigi, šiuo atveju susiduriame ne su darbuotojų komandiravimo direktyvos trūkumais, o su teisės aktų taikymo Vokietijoje problema. „Laval“ byloje situacija taip pat panaši: Švedijoje minimalaus darbo užmokesčio darbuotojų komandiravimo direktyvoje numatytu būdu nereglamentuoja nei kurie nors įstatai, nei kolektyvinės sutartys. Todėl laikausi nuomonės, kad išeitis iš šios situacijos yra nacionalinių teisės aktų pritaikymas pagal šiuo metu galiojančios direktyvos nuostatas, nors sutinku, kad yra daug dalykų, kuriuos šioje direktyvoje galima tobulinti; šiuo klausimu remiu Komisijos nuomonę.

Pasinaudodamas šia galimybe, pakalbėsiu apie socialinio dempingo sąvoką, kuri čia labai dažnai minima. Noriu pabrėžti, kad socialinio dempingo sąvoka neegzistuoja nei tarptautinėje teisėje, nei ekonomikos teorijoje. Tai visiškai propagandinis terminas. Negalima kalbėti apie dempingą, kai komandiruoti darbininkai – lenkai Vokietijoje ar latviai Švedijoje, gauna didesnį darbo užmokestį, nei gautų savo valstybėje. Taip pat negalima kalbėti apie socialinį dempingą, kai nenustatyti visas valstybes įpareigojantys socialiniai ar darbo užmokesčio standartai, o priežastis, kodėl šių standartų nėra, yra tai, kad skiriasi mūsų valstybių narių išsivystymo lygis, be to, skiriasi valstybių taikoma politika.

  Manuel Medina Ortega (PSE). - (ES) Pone Pirmininke, manau aišku, kad Teisingumo Teismo nutartis kelia grėsmę patiems Europos Sąjungos pagrindams. Yra aišku, kad Teisingumo Teismas yra aukščiausias Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo organas, ir niekas dabar nenori susilpninti šios institucijos. Tačiau, kaip pažymėjo ponas Hercas, ši precedento teisė kelia grėsmę socialinės sanglaudos principui. Daugeliui Europos žmonių nuomone, Europa, kuri negarantuoja būtiniausių socialinių teisių, nenusipelno teisės egzistuoti, todėl mes sukeliame grėsmę pačiam Europos Sąjungos egzistavimui.

Kadangi negalime priešintis Teismo nutartims ir privalome jų laikytis, aiškiai atėjo laikas įstatymų leidžiamąją galią turinčioms institucijoms – Komisijai, Parlamentui ir Tarybai, priimti priemonių, užtikrinančių, kad ši precedento teisė netaptų nuolatine praktika, nes ši precedento teisė susijusi su konkrečiais teisiniais tekstais, kuriuos galima pakeisti.

Atrodo, kad Teismas pats kviečia mus padaryti šiuos teisės aktų pakeitimus, ir aš manau, kad dabar pirmiausia Komisija, bet taip pat Parlamentas ir Taryba, turėtų imtis atsakomybės padaryti teisės aktų tekstų pakeitimų, kad ši precedento teisė netaptų nuolatine praktika.

  Monica Maria Iacob-Ridzi (PPE-DE). - (RO) Teisės aktų nuostatos, dėl kurių šiandien disputuojame, skirtos pagerinti daugiau kaip vieno milijono Europos piliečių, dirbančių kitoje valstybėje narėje paslaugų teikėjų arba komandiruotų darbuotojų teisėmis, gyvenimą.

Pavyzdžiui, ne visose Europos Sąjungos valstybėse narėse iki galo įgyvendintos direktyvos 3 straipsnio nuostatos. Sveiktos ir saugos darbe standartai, maksimalus darbo valandų skaičius ir minimali atostogų trukmė, motinystės pašalpos – visos šios nuostatos neįgyvendintos komandiruotų darbuotojų atžvilgiu.

Dar daugiau – būtina garantuoti priimančiosios valstybės teisės aktais nustatytą minimalų darbo užmokestį. Neatsižvelgiant į tai, pastarasis klausimas daugelį įmonių verčia naudoti alternatyvias darbo sutartis, o jos automatiškai paikina galimybę mokėti žemesnius atlyginimus.

Dar daugiau – Europos įmonėse tapo įprasta samdyti darbininkus iš naujų valstybių narių ir siųsti juos dirbti į užsienį kaip komandiruotus darbuotojus laikotarpiui, kuris gali tęstis iki 24 mėnesių; taip jos pasinaudoja egzistuojančiais socialinio draudimo įmokų dydžio skirtumais.

Baigdama noriu pasakyti, kad tokios pobūdžio socialinį dempingą būtina sustabdyti, įgyvendinant visas darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatas.

  Genowefa Grabowska (PSE). - (PL) Pone Pirmininke, šiuose Rūmuose nuskambėjo labai daug pastabų dėl Europos Teisingumo Teismo nutarčių; kai kurie vertinimai buvo labai kritiški. Noriu paprašyti elgtis ramiau.

Europos Teisingumo Teismo nutartys nėra politinio pobūdžio; jų pagrindą sudaro valstybių narių faktinės padėties ir teisės aktų gili analizė. Toks šios agentūros vaidmuo, ir mes turime jį gerbti. Žvelkime ramiai. Neturėtume neigiamai reaguoti į šias nutartis, kai jos mums nepatinka, ir labai džiaugtis, kai jos yra mums palankios. Toks à la carte teisingumas neturėtų mūsų motyvuoti, ir mes neturėtume su juo susitaikyti.

Antras klausimas, į kuri noriu atkreipti dėmesį, skamba taip: neleiskime kilti konfrontacijai tarp darbuotojų senosiose ir naujosiose valstybėse narėse. Blogiausia bus jei supriešinsime senųjų ir naujųjų valstybių narių profsąjungų veikėjus. Tai ne tas pagrindas, kuriuo turėtų remtis Europos Sąjungos teisingumas. Perspėju dėl to.

  Marian Harkin (ALDE). - Pone Pirmininke, šiuo metu Airijoje dalyvaujame diskusijose dėl teigiamų ir neigiamų Lisabonos sutarties aspektų; pateikiama viena kitai prieštaraujančių pastaruoju metu Teisingumo Teismo paskelbtų nutarčių ir jų reikšmės darbininkų ir darbininkų teisių apsaugai interpretacijų.

Nors žinau, kad galutinė nutartis „Laval“ byloje dar nepaskelbta, noriu paprašyti, kad Komisaras trumpai apibūdintų savo reakciją į šią situaciją ir savo požiūrį į tai, kokia buvo darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę ir šios direktyvos įgyvendinimo Švedijoje įtaka, priimant nutartį „Laval“ byloje.

Ankstesniame pasisakyme ponas Andersson, pateikė labai pagrįstą argumentą, kad jei moteris gautų 46 % už tą patį darbą toje pačioje valstybėje vyrui mokamo atlyginimo, tai būtų laikoma diskriminacija. Tačiau atrodo, kad teismai sankcionuoja šią praktiką, kai kalbama apie kitų valstybių darbininkus, dirbančius tą patį darbą toje pačioje valstybėje. Norėčiau išgirsti Komisaro komentarą, kokią įtaką šiai situacijai turėjo direktyvos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę ir jos įgyvendinimas.

Galiausiai, labai atidžiai klausiau Komisaro žodžius apie darbininkų teisių garantavimą ir kovą prieš socialinį dempingą, bet nesu iki galu įsitikinusi, kad jo pasiūlymai padės pasiekti šį tikslą, ir laukiu geresnių Komisijos pasiūlymų.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). - (EL) Pone Pirmininke, trys Europos Teisingumo Teismo nutartys „Viking Lines“, „Laval“ ir „Rüffert“ bylose pagrįstos ta pačia prielaida. Ta prielaida kyla iš keturių kapitalo judėjimo laisvių, įtvirtintų Mastrichto sutartyje, vidaus rinkos ir darbuotojų komandiravimo direktyvose; tai patvirtina pervadintos Europos konstitucijos – Lisabonos sutarties, 43 ir 49 straipsniai.

Europos Teisingumo Teismo nutarys yra politinės ir labai reakcingos: stambios verslo grupės primeta viduramžiškas įdarbinimo sąlygas, siekdamos padidinti savo pelnus.

Abejojama ne tik teisėmis organizuoti streikus ir kolektyvines derybas; dar yra trečias veiksnys, į kurį noriu atkreipti dėmesį. Abejojama tarptautinėmis darbo konvencijomis, kurios buvo pasirašytos ir ratifikuotos Tarptautinėje darbo organizacijoje (TDO). Todėl visiems darbininkams būtina garantuoti vienodą darbą ir vienodą darbo užmokestį.

Valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. gegužės 1 d., darbininkai niekam nieko neskolingi. Kartu su kitais Europos darbininkais jie turėtų kovoti už geresnes darbo sąlygas ir darbo užmokestį. Už vienodą darbą turi būti mokamas vienodas atlyginimas.

  Małgorzata Handzlik (PPE-DE). - (PL) Pone Pirmininke, darbuotojų komandiravimas neatsiejamai susijęs su laisve teikti paslaugas. Savo nutartimi Teisingumo Teismas išreiškė paramą šiam mano nuomone nepaprastai svarbiam bendros rinkos principui.

Tačiau noriu pareikšti nusivylimą dėl to, kad Bendrijos rinkoje vis dar egzistuoja taisyklės, kurios neatitinka darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatų. Nepamirškime, kad direktyvos paskirtis – padėti ir darbininkams, ir rangovams. Situacijos, kai skirtingose valstybėse narėse pagrindinės direktyvos nuostatos yra aiškinamos skirtingai, taip pat yra nepriimtinos. Darbininkai nežino apie savo teises, o valstybės narės neprižiūri, ar direktyvos nuostatos yra teisingai taikomos. Tinkamas šių nuostatų įgyvendinimas ir vykdymas yra svarbiausias dalykas, norint užtikrinti vidaus rinkos efektyvų funkcionavimą.

Štai kodėl visos priemonės, nesvarbu, ar administracinio bendradarbiavimo ar tinkamo direktyvos nuostatų taikymo pavyzdžių pavidalo, yra labai svarbios. Tačiau aš manau, kad šių iniciatyvų taikymas pagerins nuostatų interpretavimą, o ne paskatins dar daugiau nusiskundimų dėl neegzistuojančio socialinio dempingo.

  Katrin Saks (PSE). - (ET) Pone Pirmininke, kolegos. Aš taip pat esu didelė lygaus požiūrio principo gerbėja, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad kartais man labai sunku suprasti, kodėl už darbą šiame Parlamente aš gaunu žymiai mažesnį atlyginimą nei mano kolegos vakariečiai (mano atlyginimas dešimt kartų mažesnis už italų). Tačiau suprantu, kad prireiks šiek tiek laiko, kol atlyginimai Europoje išsilygins.

Klausant šiandieninių kalbų, man susidaro didelės veidmainystės įspūdis. Daug žmonių lipa į tribūną ir kalba vieno milijono komandiruotų darbininkų vardu, kovoja už jų teises. Bet būkime sąžiningi – daugelis pasisakiusiųjų iš esmės neatstovauja vienam milijonui komandiruotų darbininkų, o tik siekia apginti savo pačių darbo rinkas. Todėl aš labai džiaugiuosi Komisaro pažadu sudaryti komitetą, kuris išnagrinės šį klausimą. Šios trys bylos paliko didelės neteisybės įspūdį. Tačiau jos buvo būtinos, siekiant kalbėti apie sritis, kurioje yra išnaudojimo, socialinio dempingo ir nesaugumo. Laimei, šiose bylose šių dalykų nebuvo.

Laisvas paslaugų judėjimas atitinka mūsų visų interesus. Tris savaites laukiau, kol į mano butą Briuselyje atvyks santechnikas – buvo užsikimšę vamzdžiai. Galiu prisiekti – legendinis lenkas santechnikas man vaidenasi naktimis.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. − (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, dėkoju Jums visiems už Jūsų pasisakymus. Buvo labai įdomu juos išgirsti. Manau, kad šios dienos diskusijos buvo turiningos ir gyvos. Atkreipiau dėmesį į įvairias čia pareikštas nuomones. Šie interpretacijų ir požiūrių skirtumai skatina mane atsargiai žvelgti į šį klausimą.

Diskusijos taip pat atskleidė didžiulį šios temos sudėtingumą ir painius teisinius klausimus, kurie iškyla ją nagrinėjant. Visos trys Teisingumo Teismo nutartys yra specifinės. Būtų klaidinga jų pagrindu daryti apibendrinančias išvadas. Pirmiausia, atitinkamos valstybės narės turi pačios įvertinti, ką jos turi padaryti nacionaliniame kontekste, kad į Teismo nutartis būtų atsižvelgiama. Noriu pritarti Švedijos ir Danijos konstruktyviam požiūriui užtikrinti šią atitiktį.

Tačiau šiandien pamatėme, kad svarbu surengti gilias diskusijas, kad galėtume duoti tinkamą atsaką į iškeltas problemas. Šiuo metu tai vienas didžiausių Komisijos prioritetų. Esame tvirtai apsisprendę tęsti šias diskusijas, ruošiantis naujajai socialinei darbotvarkei. Rengiant šią darbotvarkę, kurią aš kolegijai pristatysiu kitą birželį, būtinai bus atsižvelgta į plačių konsultacijų naujosios socialinės tikrovės klausimais rezultatus. Ji taip pat pratęsia mintis, pateiktas Komisijos komunikate „Perspektyvos, prieinamumas ir solidarumas. Nauja socialinė vizija XXI amžiaus Europoje“. Tai tikra galimybė propaguoti naujus sprendimus, skirtus atsakyti į Europos visuomenėms iškilusius iššūkius.

Žinoma, šie iššūkiai apima ne tik demografinius pokyčius ir didėjantį technologinės pažangos tempą, bet ir globalizacijos socialinį poveikį. Įvairios darbininkų mobilumo formos ir migracijos didėjimas, kuris, matyt, yra neišvengiamas, sukuria naujus iššūkius, į kuriuos turime raguoti. Štai klausimai, kuriuos turime išspręsti, kad išsaugotume ir sustiprintume mūsų Europos socialinį modelį.

Esu įsitikinęs, kad socialinė darbotvarkė yra tinkama priemonė pateikti pirminį atsakymą, parengtą ir pritaikytą darbininkų apsaugai užtikrinti, atsižvelgiant į mobilumo iššūkius. Europos Parlamente numatytos diskusijos dėl jo iniciatyva parengto pranešimo taip pat bus žingsnis teisinga kryptimi. Komisija taip pat pasiryžusi atlikti svarbų vaidmenį šiame procese bei skatinti diskusijas ir ieškoti sprendimų.

Noriu dirbti atvirai nusiteikęs, kurti standartus, kurie atitiktų socialinę ir ekonominę tikrovę. Noriu, kad žengtume pirmyn konstruktyviai ir užtikrintai. Dėl socialinės tikrovės sudėtingumo yra sunkiau formuluoti „parengtus naudoti“ sprendimus. Turime daugiau laiko skirti socialinės darbotvarkės diskusijoms. Diskusijose gims didesnę apsaugą Bendrijos darbininkams teikiantis visuotinis metodas.

  Pirmininkas. − Komisaro kalba užbaigia šias diskusijas.

Turiu pripažinti, kad Pirmininkaujančiam nėra įprasta taip sakyti, bet skelbdamas šių diskusijų pabaigą, esu šiek tiek suglumęs. Matyt todėl, kad 30 savo gyvenimo metų kovojau, siekdamas užtikrinti, kad ispano darbininko darbo užmokestis Švedijoje ar Vokietijoje nebūtų mažesnis už švedo ar vokiečio darbininko, o daugiau kaip 20 metų kovojau už tai, kad lenko, rumuno ar marokiečio darbininko darbo užmokestis Ispanijoje nebūtų mažesnis už ispano darbininko.

(Plojimai)

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pastarosios Teisingumo Teismo nutartys „Laval-Vaxholm“ byloje Švedijoje, „Viking Line“ byloje Suomijoje, o naujausia – „Rüffert“ byloje Vokietijoje tik paaiškina tikruosius šios Europos Sąjungos tikslus ir prioritetus.

Kalbu konkrečiai apie „steigimosi laisvės“ principo, numatyto Sutarties 43 ir 46 straipsniuose „viršenybę“, kuri draudžia bet kuriuos „steigimosi laisvės suvaržymus“.

Teisingumo Teismas mano, kad darbininkų ir atitinkamų jų organizacijų teisė ginti savo teises ir interesus, t. y. kolektyvinėse derybose pasiektus rezultatus, yra „varžymas“, todėl ši teisė prieštarauja Bendrijos įstatymams ir yra „neteisėta“.

Ši išvada įteisina socialinį dempingą ir kolektyvinių derybų puolimą Europos Sąjungoje bei skatina darbininkų „konkurenciją“, o praktiškai nustato „kilmės valstybės“ principo viršenybę, kitaip sakant, galimybę mokėti žemesnius atlyginimus ir silpninti darbininkų teisių apsaugą, nustatytą sutartyse su darbdaviais.

Šios nutartys atskleidžia ES klasinę prigimtį bei parodo, kam yra išties naudinga jos neoliberalioji politika (ir kas šią politiką išties skatina), išsklaidydamos kalbas apie plačiai propaguojamą „socialinę Europą“ ir parodydamos, kaip ES politika gali mesti iššūkį sunkiai iškovotoms darbininkų teisėms.

  Mary Lou McDonald (GUE/NGL), raštu. - Būdas, kuriuo esamos sutartys panaudojamos griaunant darbininkų teises, yra skandalingas. Europos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jo nutartis „Rüffert“ byloje atitinka galiojančių Sutarčių nuostatas. Lisabonos sutartis niekaip nepagerins šios padėties.

Pažeidžiamų darbininkų apsaugos visoje Europoje klausimas turėjo būti išspręstas derybose dėl Sutarties. To nebuvo padaryta. Kelias, į kuria Sutartis nori nukreipti Europą, iš esmės pakerta Europos socialinį modelį.

Nuo istorijos su „Irish Ferries“ ir ankstesnių laikų mes Airijoje supratome, kad vidaus rinkos primatas sukelia situacijas, kai pažeidžiamos darbininkų teisės.

Iš esmės pritariu ETUC raginimui įtraukti į Sutartį nuostatą dėl socialinės pažangos; manau, kad vienintelis būdas ateityje užtikrinti darbininkų teises yra atmesti šią Sutartį ir vėl pasodinti valstybės nares prie derybų stalo.

Nauja Sutartis galėtų tvirtai įteisinti pagrindines teises, teisę streikuoti ir darbininkų teisę imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant pagerinti jų darbo ir gyvenimo sąlygas, kad jos būtų aukštesnės už minimalius standartus, ir kad būtų nustatytas šių teisių primatas vidaus rinkos atžvilgiu.

  Esko Seppänen (GUE/NGL), raštu. - (FI) Europos Bendrijų Teisingumo Teismas paskelbė tris profsąjungų judėjimui nepalankias nutartis, todėl galime laukti daugiau teismo nutarčių panašiose bylose. Šios bylos susijusios su kompanijomis „Viking Line“, „Vaxholm“ („Laval“) ir „Rüffert“; nagrinėdamas visas tris bylas, Teismas ignoravo Parlamento valią ir interpretavo Sutartis tik iš vieno taško, t. y. konkurencijos laisvės požiūriu. Buvo atmestas pasiūlymas komandiruotiems darbuotojams taikyti kilmės valstybės darbo sąlygas, kaip nustatyta Bolkestein direktyvoje. Deja, paskelbdamas šias nutartis šiose trijose pavienėse bylose, Teismas ėmėsi įstatymų leidėjo vaidmens ir ignoravo tikrojo įstatymų leidėjo, šiuo atveju Europos Parlamento, valios interpretaciją. Komisija neturėtų ginti tokio šios institucijos padaryto kompetencijos pažeidimo.